1
1947 metų pradžioje Politinio biuro narys ir SSSR Ministrų Tarybos ypatingasis įgaliotinis dėl ekonominio okupuotų teritorijų ir pavaldžių šalių pertvarkymo Anastasas Mikojanas Vokietijos sovietų zonoje atliko nuodugnų tyrimą. Vėliau Karlshorste vyko ilgai trukęs pasitarimas su maršalu Sokolovskiu ir jo pavaduotoju ekonomikos klausimais draugu Kovaliu.
Konferencijoje buvo apibendrinti ekonominio Vokietijos pertvarkymo rezultatai. Atlikta pirmaisiais mėnesiais po kapituliacijos žemės reforma norimo ekonominio poveikio nedavė. Šis faktas nei Anastaso Mikojano, nei maršalo Sokolovskio nestebino ir nejaudino. Žemės reforma buvo pasiekta reikiamų taktinių rezultatų – parengtos būsimo valstiečių puolimo išeities pozicijos ir galutinio žemės ūkio kolektyvizavimo prielaidos.
Po masinio demontavimo ir smulkių įmonių socializavimo “landeseigener Betriebe” forma, reikšmingiausia SKA priemonė pramonės srityje buvo visos Vokietijos sovietų zonos pramonės sutelkimas iš esmės į vieną didžiulį pramonės koncerną sovietinių akcinių bendrovių (SAB) pavidalu. Šiai anuomet Maskvoje sumanytai priemonei konferencijoje pas maršalą Sokolovskį ir buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
SAB atsiradimo istorija tokia. Antroje 1945 metų vasaros pusėje SKA vyriausiojo vado pavaduotojas ekonomikos klausimais drg. Kovalis grįžo iš Maskvos su naujomis slaptomis instrukcijomis. Netrukus tarp Pramonės valdybos, Reparacijų valdybos ir Kovalio kanceliarijos ėmė suktis slapti dokumentai. Pašnibždomis jie buvo vadinami – “216 sąrašas” arba “235 sąrašas”. Skaičius sąraše nuolat keitėsi. Tai buvo parengti Maskvai sąrašai įmonių, skirtų perduoti sovietų akcinei bendrovei. Netrukus šis sąrašas buvo nusiųstas į Maskvą tvirtinti ir grįžo iš ten kaip priedas oficialiam įsakymui apie sovietinės akcinės bendrovės valdybos Vokietijoje kūrimą. Ši SAB valdyba, kuri įsteigė savo būstinę buvusios “Askanijos” bendrijos pastate Berlyno Vaisenzėje, jungė trylika sovietinių akcinių bendrovių, aprėpiančių svarbiausias pramonės šakas, į kurias įėjo apie 250 didžiausių sovietų zonos įmonių. Pagal naujo koncerno statutą 51 proc. visų įmonių akcijų yra sovietų nuosavybė. Taigi iš esmės visa sovietų zonos Vokietijoje pramonė atsidūrė sovietų rankose ne tik nugalėtųjų teise okupacijos laikotarpiui, bet visiems laikams.
Potsdamo konferencijoje veikliai dalyvaujant Stalinui itin didelis dėmesys buvo skiriamas vokiečių ekonomikai išskaidyti ir buvo nuspręsta panaikinti Vokietijos pramonės koncernus, kurie buvo laikomi ne tik svarbiais ekonominiais, bet ir lemiamais politiniais, dažniausiai agresyviais, veiksniais. Vadovaujantis tuo, vienu pirmiausių klausimų Sąjunginės kontrolės tarybos Vokietijoje darbotvarkėje buvo panaikinti Vokietijos koncernus, dėl to anksčiau laužė ietis generolas Šabalinas. Ir štai dabar įsakymu iš Maskvos sovietų zonoje sukurtas naujas pramonės koncernas, stambiausias ne tik Vokietijoje, bet, ko gero, visame pasaulyje. Šio koncerno ekonominė ir politinė galia pranoko bet ką, iki šiol buvusį Vokietijoje ir Europoje. Vienintelis skirtumas yra tas, kad šie veiksniai dabar yra ne vokiečių, o sovietų rankose. Prasidedančioje Rytų ir Vakarų kovoje dėl Vokietijos ir Europos SAB Kremliaus rankose atliks svaraus kozirio vaidmenį.
Visos nuosekliai vykdomos ekonominės SKA priemonės Vokietijoje, kaip ir visa Kremliaus ekonominė politika, uždangstyta skambiomis demagoginėmis frazėmis, siekia didelių politinių tikslų. Dabartinių sovietų zonos ekonominių pertvarkymų tikslas – surakinti Vokietiją nematomomis, tačiau tvirtomis ekonominėmis grandinėmis. Tai būtinas ekonominis placdarmas tolimesniam politiniam puolimui. Tai supras nedaugelis, bet pajus visi.
Beveik tuo pačiu metu panašią patikrinimo kelionę po Rytų Europos šalis ir Vokietiją atliko antras Politbiuro narys ir SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija. Po jos taip pat įvyko ilgai trunkanti konferencija su maršalu Sokolovskiu ir SKA Vidaus reikalų valdybos viršininku generolu pulkininku Serovu. Konferencijoje buvo aptariamos Vokietijos vidaus politinio fronto tvirtinimo priemonės. Tai buvo dėsningas įvykių rutuliojimasis – ekonominio išnaudojimo meistrą pakeičia budelis.
Vienas Berijos vizito į Karlshorstą rezultatų buvo nauja SKA personalo valymo banga. Vis daugiau karininkų, esančių Karlshorste nuo SKA įsteigimo, siunčiami atgal į Sovietų Sąjungą. Į jų vietą iš Maskvos atvyko nauji žmonės, kuriuos neklystant buvo galima atpažinti kaip gryniausius partiečius. Per karą jų nesimatė, nes jie lindėjo kažkur plyšiuose. Dabar ši patikima partijos atrama išlindo į paviršių ir užėmė vadovaujamus postus.
Žmonių kaita Karlshorste visai atitiko pokarinę Kremliaus politiką – vėl į savo rankas paimti visus raktus. Kartu krito į akis skirtumas tarp formalių ir tikrų partiečių. Juk beveik visi sovietų karininkai yra partijos nariai. Tačiau pati partija nė nemano jų laikyti tikrais partiečiais.
Nemažai vandens nutekėjo Šprė upe nuo to laiko, kol Karlshorstas iš tykaus Vokietijos sostinės priemiesčio virto Berlyno Kremliumi ir žinoma visam pasauliui sąvoka. Daug kas pasikeitė per tą laiką pasaulyje ir Karlshorste. Didelė šių pokyčių dalis buvo Karlshorsto kaip sovietų užsienio politikos priešakinio posto veiklos rezultatas. Kartu keitėsi tarptautinė atmosfera, o tai pirmiausia pajuto Karlshorsto gyventojai.
Dabar buvo galima tik minėti anas dienas, kai rusai visur buvo pasitinkami kaip išlaisvintojai ir sąjungininkai. Pokarinė Kremliaus politika ištrynė net šių pasaulio simpatijų likučius, viską, ką karo lauke iškovojo rusų kareiviai. Rusų tautos didvyriškumas ir auka kovoje už tėvynę iškėlė Sovietų Sąjungą j pirmąją vietą tarp didžiųjų valstybių ir leido pasiekti netikėtų laimėjimų. Kremlius nusprendė išnaudoti susidariusią padėtį savo užsienio politikos tikslams. Užuot sulaukusi pokarinio atokvėpio, liaudis turėjo pakelti visus sunkumus, sukeltus Kremliaus užsienio politikos žaidimo azarto. Tarptautiniame horizonte vėl kaupiasi juodi debesys. Geriausiai juos mato Karlshorsto priešakinio posto žmonės. Jie nemėgsta kalbėti apie naujo karo pavojų, tačiau kiekvienas apie tai su širdgėla mąsto.
Sykį užėjau pas papulkininkį Popovą susitarti dėl numatomos kelionės į Dresdeną. Papulkininkis garaže krapštėsi prie savo automašinos. Kai užsiminiau apie išvyką, jis tarė, kad teks važiuoti valdiška mašina, nes neturi benzino.
Pamatęs kampe stirtą bakų, nevalingai bakstelėjau į juos bato galu. Sprendžiant iš garso, bakai buvo pilni.
– O kas čia? – paklausiau.
– O čia – neliečiamas rezervas, – atsakė papulkininkis ir reikšmingai pridūrė. – Žinai, dėl viso pikto... Juk turiu žmoną, vaikus.
Neklausinėjau smulkmenų. Visi dar gerai prisimename pirmąsias lemtingas 1941 metų dienas ir sovietų kariškių likimą Pabaltijyje ir Lenkijoje. Karo pradžioje daugelis iš jų atsidūrė spąstuose ir buvo priversti bėgti apšaudomi iš priekio ir užnugario. Papulkininkis Popovas neliečiamą rezervą laikė kaip tik šiam atvejui.
Kuo sparčiau rutuliojasi įvykiai, tuo dažniau tenka galvoti apie naujo karo pavojų. Tai atrodo absurdiška ir nenatūralu, bet faktas yra faktas. Daugelis bando save įtikinti, kad pokariniai sąjungininkų nesutarimai yra tik ginčas dėl grobio. Tačiau tai silpnas argumentas. Mes, sovietų karininkai, geriau už kitus išmanome marksizmo leninizmo pasaulinės revoliucijos teoriją. Mes, sovietai, atsidūrę ant dviejų pasaulių ribos, iškart po karo atvykę į Berlyną ir išgyvenę visą santykių tarp sąjungininkų po Vokietijos kapituliacijos raidos procesą, patyrė, kad Vakarai iš tikrųjų siekė ir siekia taikos, ir matę, kaip visas taikaus bendradarbiavimo pastangas sovietų pusė nuolat žlugdė, mes žinome tai, ko nežino sovietai Sovietų Sąjungoje.
Mes gerai prisimename pirmuosius mėnesius po Vokietijos kapituliacijos. Vakarų sąjungininkai demobilizavo savo kariuomenes taip sparčiai, kaip tai leido transporto priemonės. Tuo metu sovietų vadovybė taip pat sparčiai rengė savo aplamdytas divizijas kovai – šaukė žmones, siuntė naujus tankus ir lėktuvus. Žmonės laužė galvas – kam visa tai? Galbūt deryboms prie diplomatinio stalo reikia turėti šarvuotą kumštį? Vėlesni įvykiai paslaptį atskleidė. Taikos siekimą Kremlius vertina kaip silpnumą, demokratijos silpninimą – kaip tolesnės agresijos galimybę. Vadinasi, demokratijai nelieka nieko kito, kaip vėl ginkluotis. Vadinasi – užuot atkūrusi ekonomiką, Rusija vėl dalyvauja ginklavimosi varžybose, vėl laukia tai, ką mes puikiai žinome iš prieškario metų. Kur visa tai nuves?
Kai politinių aistrų ugnis persimes į tautinius jausmus, o to Kremliui ypač reikia, kai ginklavimosi varžybos pasieks patį įkarštį, tada bus sunku suprasti, kas visa tai pradėjo ir kas dėl to kaltas. Suprantama, tada kiekvienas kaltins kitą.
Šį kartą mes, okupacinės kariuomenės sovietai, gerai žinome – kad ir kas atsitiktų, dėl padarinių kaltas tik Kremlius. Šį kartą mums aišku, kas pradėjo žaidimą su parako statine. Šį kartą dėl naujo karo pavojaus priežasties mes neabejojame.
2
Kuo labiau tirštėja aplinkos atmosfera, tuo gyvenimas Karlshorste vienodesnis. Dienos pilkos ir monotoniškos, viena į kitą panašios. Vieną šitokią dieną aš pradėjau eilinį paros budėjimą štabe. Šitaip budėti reikia kartą per mėnesį.
Atsakingo budėtojo pareigos vyriausioje SKA štabo būstinėje yra tokios. Visą dieną budėtojas vyriausiojo SKA vado priimamajame atlieka maršalo adjutanto padėjėjo pareigas. Naktį budėtojas adjutanto teisėmis maršalo kabinete lieka vienas.
Šeštą valandą vakaro kaip įprasta užėmiau priimamajame savo vietą. Tą vakarą maršalas Sokolovskis lankėsi Potsdame ir priimamajame nieko nebuvo. Pusė aštuonių išėjo adjutantas ir prie stalo likau vienas.
Kad žinočiau reikalus, peržiūrėjau ant stalo gulinčius aplankus ir darbo dokumentus. Laikas slinko nepastebimai, jį trikdė tik telefono skambučiai.
Po pusiaunakčio pagal reglamentą užėmiau vietą prie stalo maršalo kabinete. Taip reikėjo daryti todėl, kad būtum prie tiesioginių vyriausiojo vado telefonų ant jo stalo. Naktimis dažnai skambindavo tiesiogiai iš Kremliaus. Tokiu atveju reikia priimti telefonogramą ir ją pranešti reikiamu adresu.
Sėdėdamas maršalo kėdėje pradėjau tvarkyti išmėtytus ant stalo popierius. Tarp jų pamačiau hektografu spausdintą “Informacinį biuletenį”. Šie biuleteniai skirti tik vyriausiesiems vadams, yra slapti ir kiekvienas egzempliorius turi savo eilės numerį. Ėmiau skaityti lapelius su maršalo pastabomis.
Šių biuletenių turinys labai įvairus. Tai detalizuotas rinkinys viso to, ką sovietų spauda kruopščiai slepia arba tvirtina kaip tik atvirkščiai. Jeigu kas nors iš sovietų drįstų tai ištarti garsiai, jis būtų apkaltintas kontrrevoliucija ir lauktų visos iš to išplaukiančios pasekmės. Nepaisant to, priešais mane oficialus informacinis biuletenis, skirtas vyriausiajam SKA vadui.
Kas mėgina teisinti kokius nors sovietų vadovų poelgius neišmanymu ar informacijos stoka, tas smarkiai klysta. Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai prie Kremliaus vartų iš atkampių kaimų ateidavo valstiečių žygūnai. Jie naiviai manė, kad, būdamas už Kremliaus sienų, Stalinas nemato to, kas vyksta, kad Stalinas geras, kad jam reikia tik pasakyti tiesą ir viskas pasikeis. Valstiečių žygūnai aukojo savo gyvybes, tačiau viskas likdavo po senovei. Sovietų vadai žino viską, ir jie visiškai už tai atsakingi.
Vidurnaktį nusprendžiau paskambinti Ženiai. Prisijungęs prie Maskvos komutatoriaus ilgai laukiau atsako. Pagaliau ragelyje išgirdau mieguistą balsą:
– Taip!?
Ženia manė, kad skambina kas nors iš Maskvos.
– Ženia, kalba Berlynas, – tariau. – Kas naujo Maskvoje?
– Ak, tai tu... – pasigirdo tolimas atodūsis. – Maniau, kad tu visai dingai. Nieko. Nuobodu...
– Ne..., dar ne visai. Kas naujo? Kaip tėtė?
– Vėl išvažiavo.
– Neseniai man atsiuntė šilkinį chalatą. Tikriausiai kažkur ten...
– A-a-a...
– O kaip tavo reikalai? – klausia Ženia.
– Ogi sėdžiu maršalo kėdėje.
– Į Maskvą nesiruoši?
– Kai siųs.
– Man vienai taip nuobodu, – skamba ragelyje merginos balsas.
Mudu ilgai kalbėjomės, svajojome apie būsimą susitikimą, sprendėme, ką darysime, svarstėme ateities planus. Tai buvo saldus sapnas, į kurį bėgome viską pamiršę.
Tuomet su gailesčiu galvojau apie Maskvą ir nuoširdžiai norėjau ten grįžti. Dar nežinojau, kad kitą dieną mano troškimai išsipildys.
Praėjo bemiegė naktis. Išaušo diena, kupina darbo maišaties vyriausiojo SKA vado priimamajame. Aplink zujo provincijų generolai, pasieniais baikščiai glaudėsi naujosios Vokietijos demokratijos atstovai. Naujo režimo kalvė dirbo įtemptai.
Artėjant šeštai valandai vakaro, kai atėjo laikas perduoti budėjimą, į priimamąjį tartis dėl būsimos medžioklės įėjo inžinierius Zykovas. Mudviejų pokalbį nutraukė telefono skambutis. Pakėliau ragelį ir atsiliepiau, kaip įprasta:
– Stabo budėtojas!
Ragelyje pasigirdo vyriausiojo vado pavaduotojo ekonomikos klausimais ir mano tiesioginio viršininko Kovalio balsas:
– Draugas Klimovas?
– Taip!
– Prašyčiau trumpam užeiti pas mane.
“Kovalis kviečia ne štabo budėtoją, o mane, – svarstau eidamas iš priimamojo į Kovalio kabinetą. – Kas ten tokio skubaus gali būti?“
Kovalis sutinka mane klausimu:
– Jūs nežinote, kas čia gali būti? – Jis tiesia man blanką su SKA štabo įsakymu.
Imu baltą lapelį ir skaitau:
“...Vadovaujantį inžinierių G. P. Klimovą, kvalifikuotą SSRS liaudies ūkio specialistą, demobilizuoti iš sovietų kariuomenės, atleisti iš darbo Sovietų karinėje administracijoje ir išsiųsti į Sovietų Sąjungą dirbti pagal specialybę.“
Iš karto negaliu suvokti, ką tai reiškia. įsakymas veikia nemaloniai. Kažkas ne taip. Su vadovaujančiaisiais darbuotojais elgiamasi formaliai mandagiai. Šitokiais atvejais iš anksto kalbamasi, o ne iš karto pakišamas įsakymas.
– Jūs pats neprašėte perkelti į Maskvą? – klausia Kovalis.
– Ne..., – atsakau dar neatsikvošėjęs nuo netikėtumo.
– Pasirašė štabo viršininkas be mano žinios, – skėsteli rankomis Kovalis.
Po penkių minučių užeinu į SKA Kadrų skyriaus viršininko kabinetą. Ne kartą teko susitikti su pulkininku Utkinu, ir jis mane pažįsta. Net nelaukęs mano klausimo, pulkininkas prabyla:
– Na, kaip – galima sveikinti? Žmogus vyksta namo...
– Drauge pulkininke, kaip tai suprasti? – klausiu.
Mane domina netikėto įsakymo priežastis. Be jokios priežasties Karlshorsto darbuotojų į Sovietų Sąjungą negrąžina. SKA darbuotojų prašymus savo noru grįžti į SSRS štabas visada atmeta.
– Man kelia nerimą ne tiek įsakymo turinys, kiek jo forma, – sakau. – Ką tai reiškia?
Utkinas kurį laiką tyli, tada šiek tiek svyruodamas taria:
– Čia įsivėlusi Politinė valdyba. Tarp mūsų kalbant, stebiuosi, kad jūs, nebūdamas partijos narys, taip ilgai išsilaikėte.
Dėkodamas pulkininkui paspaudžiu ranką.
Atsisveikindamas jis man pataria:
– Įsidėmėkite, kad pasirašius pasienio leidimą jūs privalote iš čia išvykti po trijų dienų. Jeigu ko nors reikia, delskite tvarkyti reikalus.
Einu iš pulkininko kabineto praskaidrėjusia nuotaika. Dabar viskas aišku. Pritemdytame koridoriuje mane apima keistas jausmas. Jaučiu, kaip mano kūnas prisipildo jėgos, kaip drebulys bėga gyslomis, kaip sieloje sklinda nesuvokiama erdvė. Toks jausmas buvo apėmęs, kai pirmą kartą išgirdau apie užklupusį karą. Toks pat jausmas buvo užvaldęs, kai pirmą kartą apsivilkau kareivišką milinę. Tai buvo didelių permainų nuojauta. Tai buvo gaivus vėjo gūsis į veidą.
Dabar žingsniuoju SKA vyriausios būstinės koridoriumi ir vėl veidu jaučiu šio vėjo alsavimą. Šis vėjas mane svaigina.
Einu namo tuščiomis Karlshorsto gatvėmis. Už tinklinių tvorų siūbuoja nuogos medžių šakos. Aplink drėgna vokiečių žemė. Tamsu ir tylu. Kažkas atiduoda pagarbą, ir aš mechaniškai atsakau. Neskubu. Einu lėtai, susikaupęs. Lyg grįžčiau ne žinomu keliu namo, o vos pradėčiau savo kelią. Apsižvalgau, giliau įkvepiu oro, žemę po kojomis jaučiu taip, kaip seniau nejaučiau. Mane užvaldo keisti nesuprantami jausmai. Priešais dvelkia gaivus vėjas.
Vos uždarau savo buto duris, kai iš paskos įeina Zykovas. Iš mano veido jis mato, kad kažkas atsitiko.
– Kur siunčia? – klausia.
– Į Maskvą, – atsakau trumpai.
– Kodėl?
Nenusivilkęs milinės stoviu prie rašomojo stalo ir tylėdamas barbenu pirštais į poliruotą paviršių.
– Taigi kodėl? – vėl klausia Zykovas.
– Laiku neįsigijau raudonos knygutės..., – sakau nenoriai.
Zykovas užjaučiamai žiūri. Tada jis kiša ranką į kitelio kišenę, traukia pailgą gabalėlį raudono kartono ir varto pirštuose.
– Kiek tau būtų kainavęs?! – kalba, žvelgdamas į partinį bilietą. – Šūktelėtum kartą per savaitę susirinkimuose “Heil!“ – tada gali eiti į tupyklą ir nusispjauti.
Zykovo žodžiai veikia nemaloniai. Instinktyviai švysčioja galvoje mintis, kad šis kartono gabalėlis turėtų būti jo kūno šiluma ten, kur plaka širdis.
Lyg įspėjęs mano mintis, Zykovas priduria:
– Šešerius metus buvau kandidatas... Daugiau nebuvo galima.
Šio žmogaus buvimas ir jo žodžiai mane erzina. Noriu likti vienas. Jis kviečia mane į klubą. Atsisakau.
– Eisiu žaisti biliardo, – tarsteli Zykovas, žengdamas prie durų. – Nuo dviejų bortų į kampą – ir jokios ideologijos.
Likęs vienas toliau stoviu prie rašomojo stalo. Milinės nenusivelku. Jos pojūtis ant pečių atitinka mane apėmusį vidinį jausmą, – kelionės jausmas. Bandau sėstis ant kėdės ir tučtuojau pašoku. Ramiai sėdėti negaliu. Kažkas degina iš vidaus. Susikišęs rankas į kišenes žingsniuoju po kambarius.
Įjungiu radiją. Nerūpestinga muzika pjausto man nervus, tad radiją išjungiu. Plyšodamas skamba telefonas – nekreipiu į jį dėmesio ir ragelio nekeliu. Ant stalo stovi vokietės tarnaitės padengta vakarienė. Net nežiūriu į valgį ir nuleidęs galvą vaikštau iš kampo į kampą.
Baltas įsakymo lapelis pralaužia vidinę užtvanką, kuri seniai slėgė man krūtinę. Jaučiu, kad mano viduje viskas sprogę, viskas susimaišę. Širdyje jaučiu liguistą tuštumą. Kartu iš toli lėtai atšliaužia kažkas kita. Kažkas bedžiaugsmio ir nenumaldomo, ko negalima išvengti.
Šiandien privalau apsispręsti.
Šiandien man aišku – netikiu tuo, kas mano užnugaryje. Jeigu grįšiu į Maskvą, turiu nedelsdamas stoti į partiją, kuria netikiu. Kitos išeities nėra. Turiu daryti tai tik dėl to, kad gelbėčiau savo gyvybę, kad turėčiau teisę egzistuoti. Visą gyvenimą būsiu priverstas meluoti ir veidmainiauti dėl tuščios galimybės gyventi. Tuo neabejoju. Netrūksta akivaizdžių pavyzdžių. Andrejus Kovtunas – žmogus aklavietėje. Michailas Beliavskis – žmogus už borto. Majoras Dubovas – žmogus, trypčiojantis vietoje. O aš pats ar netrypčioju vietoje? Kiek ilgai tai gali tęstis?
Įsigysiu namus – ir lauksiu naktinio beldimo į duris. Vesiu – tam, kad bijočiau savo žmonos. Turėsiu vaikų, kurie bet kurią minutę gali mane išduoti arba liks našlaičiai ir gėdysis savo tėvo.
Nuo šios minties plūsteli galvon kraujas. Kitelio apykaklė smaugia gerklę. Krūtinėje kyla karšta įsiūčio banga. Darosi karšta ir jaučiu milinės svorį. Kol kas ši milinė ant pečių ir ginklas rankose. Nenoriu skirtis su šia miline, su ginklu. Kodėl?
Kaip švytuoklė vaikštau po kambarį ir nerandu vietos. Smegenys karštligiškai dirba, mintys painios ir nerišlios.
Jeigu grįšiu, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip – žūsiu. Dėl ko? Ateitimi netikiu. O ką turiu iš praeities? Mėginu šią praeitį prisiminti.
Kai pirmą kartą pramerkiau akis, mano akyse švietė revoliucijos gaisrai. Augau kaip neramus vilkiukas, ir mano akyse šios ugnys tvyksčiojo visą laiką. Buvau Stalino genties vilkiukas, dantimis ir nagais kovojau dėl gyvybės ir veržiausi pirmyn. Šiandien Stalino vilkiukas yra gyvybinių jėgų žydėjime ir žvelgia, iš kur atėjo.
Šiandien turiu pats sau prisipažinti – visą gyvenimą verčiau save tikėti tuo, kuo netikėjau nuo pirmos gimimo dienos. Visą gyvenimą tik ieškojau kompromiso su gyvenimu. Aš netikiu! Jeigu kas nors iš mano bendraamžių tvirtins tikįs – sakysiu, kad jis meluoja, kad jis bailys. Argi tiki tokie, kaip Zykovas?
Žingsniuoju po kambarį ir žiūriu į savo batus. Jie mindė žemę nuo Maskvos iki Berlyno. Prisimenu dūmais ir liepsna apgaubtus karo metus – ugnines maudynes, kuriose gimsta atsakomybės tėvynei jausmas. Prieš mano akis dar kartą praslenka nutvieksta pergalės saliuto Raudonoji aikštė prie Kremliaus sienos – pasididžiavimo ir šlovės dienos, kai iš gerklės veržėsi perpildytų jausmų vilko staugimas. Ausyse dar kartą skamba žodžiai, kurie kadaise daužėsi mano krūtinėje: “Šiandien Raudonąja aikšte tu žygiuoji pirmas tarp pirmųjų, geriausias tarp geriausių!“
Dabar žygiuoju iš kampo į kampą kaip narve vilkas. Taip, karas mus išmušė iš pusiausvyros! Apakę kovoje už tėvynę, mes daug ką pamiršome. Tuo metu kitaip nebuvo galima, mes neturėjome išeities.
Tie, kurie pasuko kitu keliu... Su liguistu kandumu prisimenu pirmąsias karo dienas. Esu ypač dėkingas likimui, kad tada nepakliuvau į frontą. Tai išvadavo nuo būtinybės rinktis. Kai atėjo mano eilė vilktis kareivišką milinę, jau tvirtai žinojau, kad rusui su vokiečiu ne pakeliui. Ir kovojau iki galo. Kovojau už tai, kuo netikėjau. Kovojau ir guodžiau save viltimi.
Šiandien neturiu ir šios vilties. Šiandien jaučiu, kad darėme klaidą – mes nebaigėme darbo ir patikėjome pažadais. Todėl šiandien nenoriu nusivilkti milinės. Dar ne vėlu!
Šiandien horizonte vėl kaupiasi audros debesys. Šie debesys man labai svarbūs. Jeigu grįšiu į Maskvą, vės susidursiu su tuo pačiu kankinamu klausimu kaip 1941 metų birželį. Vėl būsiu priverstas ginti tai, kuo netikiu.
Dar daugiau – esu įsitikinęs, kad Kremliaus žmonės šalį veda į pražūtį. Šiandien mums niekas negrasina. Užtat mes grasiname pasauliui. Tai nereikalingas ir pavojingas žaidimas. Jeigu nugalėsime, kas bus kaltas ir kas mokės už Kremliaus sąskaitas? Mes visi!
Išgyvenau dėl tėvynės baimę, kovą ir pergalę. Be to, pats jaučiau visą pralaimėjimo kartėlį. Griuvėsiais paversta Vokietija geras pavyzdys. Jos vadai taip pat mėgo azartinį žaidimą. Vokietija raičiojasi, apimta alkio ir gėdos traukulių – o kur kaltieji? Kalti tik vadai ar pati tauta, kuri nepakorė šių vadų?
Jeigu karas prasidės, bus vėlu. Karas turi savo dėsnius. Tie, kuriuos Kremlius padarė savo priešu, laikys priešu mus. Jie nenori karo, bet jeigu karas neišvengiamas, jie kariaus dėl savo interesų. Tai reiškia, kad pralaimėjimo atveju mes nieko gero nesulauksime, tada mes prarasime balso teisę. Kremliaus bankrotai išnyks, o mokėsime mes. Kas lieka – vėl būti nusikaltusių žaidėjų žaislu.
Valandų valandas vaikštau nenusivilkęs milinės. Seniai po pusiaunakčio, bet miegas neima. Tuščia praeityje – tuščia ateityje. Jaučiu tik tvirtą nuostatą – negaliu grįžti atgal. Mano galvoje įkyriai daužosi vis ta pati mintis – “Ką daryti?“
Paryčiais pajuntu nuovargį ir nenusirengęs guluosi ant sofos. Taip miline užsiklojęs ir užmigau.
3
Kelias dienas neskubėdamas tvarkiau tarnybinius reikalus. Paklausęs Utkino patarimo, šią procedūrą sąmoningai vilkinau. Dar nesuvokdamas kodėl, stengiausi išlošti laiko. Visą šį metą mane slėgė tos pačios kankinamos mintys ir nepaliaujamai persekiojo klausimas – “Ką daryti?“
Vieną tokią dieną apsirengęs civiliais drabužiais išlipau iš metro Kurfiurstendame Anglijos Berlyno sektoriuje. Po kojomis plumpsėjo šlapia tirpstančio sniego pliurzė. Ore tvyrojo persmelkianti drėgmė. Šį kartą gerai pažįstama gatvė atrodė svetima ir nedraugiška. Be tikslo ėjau pirmyn, akimis slysdamas pastatų iškabomis. Palto kišenėje pirštai žaidė pistoleto rankena.
Pagaliau pasirinkau vieną iškabą ir įėjau į laiptinę. Platūs marmuriniai kadaise buvusio prabangaus namo laiptai. Dabar čia prietema. Pro bombardavimo apgriautų langų angas švilpia šaltas vėjas. Šiaip taip randu man reikalingas duris ir skambinu. Duris atidaro ant pečių užsimetusi paltą malonaus veido mergina.
– Ar galiu pamatyti herr Dilsą? – klausiu.
– Kokiu reikalu? – mandagiai klausia mergina.
– Asmeniniu, – atsakau sausai.
Mergina įleidžia į vidų ir prašo palaukti. Sėdžiu šaltame ir tamsiame advokato priėmimo kambaryje. Mergina pradingsta už šoninių durų. Netrukus ji vėl pasirodo ant slenksčio ir kviečia:
– Bitte! Herr daktaras jus priima...
Einu į didžiulį nešildomą kabinetą. Pagyvenęs vokietis prie rašomojo stalo su auksiniais akiniais ant tipiškos nosies man įėjus stojasi.
– Kuo galiu būti naudingas? – siūlydamas kėdę klausia advokatas. Trindamas nuo šalčio rankas jis laukia eilinės ištuokos bylos.
– Herr daktare, mano prašymas šiek tiek neįprastas, – tariu ir pirmą kartą kalbėdamas su vokiečiu jaučiuosi nejaukiai.
– O, čia varžytis nereikia, – profesionalia šypsena padeda man advokatas.
– Aš – rusų karininkas, – lėtai tariu, instinktyviai žemindamas balsą.
Išsišiepusia šypsena advokatas stengiasi rodyti, kad mano vizitu yra labai pamalonintas.
– Visai neseniai vienas sovietų karininkas buvo užėjęs su vokietaite, – kalba jis, matyt, norėdamas mane padrąsinti.
Beveik negirdžiu jo kitų žodžių – kodėl, tiesą sakant, buvo pas jį užėjęs šis karininkas. Galvoje šmėkščioja apmaudi mintis: “Nesėkminga pradžia...“ Tačiau trauktis vėlu ir ryžtuosi eiti prie reikalo.
– Matote, aš demobilizuotas ir privalau grįžti į Rusiją, – prabylu. – Netrukdysiu jūsų aiškindamas, kodėl ir dėl ko. Trumpai – noriu patekti į Vakarų Vokietiją.
Šypsena advokato veide sustingsta. Kelias akimirkas jis nežino, ką sakyti, tada atsargiai klausia:
– A-a ... o kuo galiu padėti?
– Man reikia susisiekti su sąjungininkais, – tęsiu. – Norėčiau paprašyti politinio prieglobsčio. Pats to padaryti negaliu. Jeigu dabar mane pamatytų su kuo nors iš sąjungininkų arba einantį iš sąjungininkų įstaigos – labai rizikuočiau. Todėl prašau jūsų pagalbos.
Kurį laiką kambaryje tvyro tyla. Tada matau, kad herr Dilsas ima daryti beprasmiškus dalykus. Jis neramiai muistosi kėdėje, sutrikęs kažko ieško kišenėse, rausiasi popieriuose.
– Taip... taip... Jus suprantu, – murma jis pusbalsiu. – Aš taip pat nukentėjau nuo nacistų režimo.
Tada herr Dilsas traukia iš kišenės storą piniginę, skubiai tikrina daugybę dokumentų. Galiausiai randa, ko reikia, ir šiek tiek drebančia ranka tiesia man per stalą kruopščiai klijais per lenkimo linijas sutvirtintą, matyt, dažnai naudojamą, popieriaus lapą.
– Matote... Net liudijimą turiu, – sako jis, lyg dėl kažko teisindamasis.
Probėgšmais peržvelgiu popierių. Čia teigiama, kad jo pateikėjas yra nacizmo auka ir vos ne komunistas. Vėl pajuntu šmėkščiojančią nemalonią mintį, kad atėjau ne tuo adresu. Kartu jaučiu, kad advokatas kažko bijo ir mėgina dėl kažko apsidrausti.
– Herr daktare, atvirai kalbant, man dabar būtų maloniau turėti reikalą su labiausiai užkietėjusiu nacistu, – tariu grąžindamas popieriaus lapą.
– Kas jums mane pasiūlė? – neryžtingai klausia advokatas.
– Niekas, – aiškinu. – Užėjau visai atsitiktinai. Laikausi tik vienos taisyklės – negaliu pasitikėti nė vienu saviškiu.
– Maniau, kad jūs būsite tas žmogus, kuris gali man padėti, – kalbu toliau. – Antra vertus, jeigu dėl kokių nors priežasčių negalite padėti, jūs neturite pagrindo man pakenkti.
Advokatas sėdi nugrimzdęs mintyse. Pagaliau kažką nusprendžia ir klausia:
– Sakykite, kuo galiu būti garantuotas, kad jūs... – Susikaupęs jis varto rankose pieštuką ir vengia žiūrėti man į veidą. Tada lyg pasiryžęs jis žvelgia į mane ir užsikirsdamas taria: – ...kad jūs ne agentas to... Gė-Pė-U?
Man rėžia ausį senas pažįstamos įstaigos pavadinimas. Matyt, vokiečiai dar nežino naujo. Nepaisant padėties rimtumo, advokato klausimas verčia mane nejučia nusišypsoti. Tuo, ko bijau sulaukti iš kitų, – įtaria mane patį.
Aš tik gūžteliu pečiais ir sakau:
– Herr daktare, apie tai dar negalvojau. Kol kas mąstau tik apie tai, kad išgelbėčiau savo galvą nuo to... Gė-Pė-U.
Advokatas sėdi nejudėdamas ir balsu mąsto:
– Jūs gerai kalbate vokiškai... Per daug gerai... Visa tai labai neįprasta... – Jis įdėmiai, lyg mėgindamas skaityti mano mintis, žiūri į mane, tada ryžtasi: – Gerai. Aš senas ir žmones pažįstu. Man atrodo, kad kalbate tiesą. Sakykite, kur jūs norite patekti?
– Į amerikiečių zoną, – atsakau.
– Kodėl būtent į amerikiečių? – nustebęs kelia antakius advokatas.
– Herr daktare, jeigu žmogus bėga politiniais sumetimais, tai visai natūraliai jis ieško prieglaudos pas stipriausią priešą to režimo, nuo kurio jis bėga.
– Taip, bet čia Anglijos sektorius. Su amerikiečiais aš neturiu ryšių!
Suprantu, kad tai atsisakymas ir mėginu paskutinį kartą:
– Gal galėtumėte pasiūlyti ką nors iš savo kolegų, turinčių ryšį su amerikiečiais?
– O, taip! Tą galima padaryti, – sutinka advokatas ir ima telefono informacinę knygą. Jis rausiasi ieškodamas reikalingo adreso, tada sunkiai keliasi iš užstalės, eina prie durų ir teisinasi: – Trumpam atleiskite! Užrašysiu adresą.
Advokatas eina į prieškambarį. Girdžiu, kaip jis kalbasi su sekretore, kaip persimeta frazėmis su laukiančiais klientais. Girdisi telefono skambučiai. Kažkas ateina ir išeina.
Lėtai slenka minutės. Neapšildomame kambaryje šalta ir jaučiu šiurpulį. Kvailas pojūtis visiškos priklausomybės nuo visai nepažįstamo žmogaus padorumo arba niekšiškumo. Įsitaisau giliau krėsle, susisiaučiu glaudžiau paltą, dešinę ranką įkišu į kišenę. Nuleidžiu pistoleto saugiklį ir nukreipiu vamzdį į duris. Jeigu ant slenksčio pasirodys sovietų patrulis, šaudysiu neištraukęs rankos iš kišenės.
Pagaliau žvarbiai gūžčiodamas pečiais advokatas vėl eina į kabinetą ir tiesia man siaurą popieriaus juostelę su mašinėle atspausdintu adresu. Vėl mane persekioja mintis: “Kas tai – atsargumas ar tiesiog vokiškas įprotis visada rašyti rašomąja mašinėle?!“
Sulaikydamas palengvėjimo atodūsį palieku advokato kabinetą ir einu į gatvę. Pilkoje žiemos vakaro sutemoje gaudžia tramvajai ir automobiliai, juda žmonės. Kiekvienas skuba namo, kiekvienas turi kur eiti. O aš? Mane apima skaudus vienatvės jausmas. Nusmaukiu ant akių skrybėlę ir neriu į tamsią metro skylę.
Po ilgo važiavimo ir klaidžiojimo naktinėmis Berlyno gatvėmis miesto pakraštyje šiaip taip randu nurodytą adresą. Daktaras von Šejeris užima gana aukštą postą, ir man nelengva įsiprašyti į priėmimą.
Kai pagaliau mudu liekame kabinete dviese ir aš aiškinu savo vizito priežastį, daktaras iš karto eina prie reikalo. Jis traukia iš stalčiaus ir duoda man dokumento fotokopiją, liudijančią, kad jis tarnybiniais reikalais yra susijęs su sovietų centrine komendantūra. Matau pažįstamus parašus ir antspaudus.
Nejučia rūgščiai susiraukiu, tad daktaras von Šejeris negali susilaikyti nesišypsojęs.
– Kuo galiu būti garantuotas, kad jūs ne agentas to... e-e-e? – klausia daktaras. Jis mirkteli ir draugiškai ploja man per kelį.
Man vėl nelieka nieko kito, kaip gūžtelėti pečiais. Jau antrą kartą mane užklumpa šis klausimas.
Daktaras von Šejeris pasirodė esąs dalykiškas. Po trumpo pokalbio jis sutiko pasikalbėti su pažįstamu amerikiečiu ir liepė užeiti po dviejų dienų. Atsisveikinęs išvykau namo. Kelyje į Karlshorstą nebuvau garantuotas, kad šiuo momentu daktaras von Šejeris neskambina į sovietų komendantūrą, ketindamas pranešti apie mano vizitą.
Praėjo dvi dienos. Paskirtu laiku apniktas sumišusio sėkmės ir galimos pasalos jausmo vėl užėjau į daktaro kabinetą. Jis trumpai pranešė, kad derybos baigėsi nesėkmingai. Amerikiečiai į šį reikalą nenori painiotis. Matyt, dėl tos pačios priežasties: “O kuo mes galime būti garantuoti?“
Padėkojęs daktarui už paslaugą apgraibomis nusileidau vilos laiptais ir žengiau į Berlyno tamsą. Vėl grįžtu į Karlshorstą. Negaliu naudotis savo automašina su sovietiniais numeriais ir tenka važinėti tramvajais. Iš šį kartą stoviu tramvajų stotelėje tarp skubančių ir spūstyje besistumdančių iš darbo grįžtančių žmonių.
Vienoje stotelėje netoli Kontrolės tarybos į tramvajų įlipa sovietų karininkas ir atsistoja greta. Tai pagyvenęs geraširdiško veido žmogus su portfeliu rankoje. Matyt, jis užtruko darbe Kontrolės taryboje ir nespėjo į tarnybinį autobusą. Žiūrėdamas į pažįstamą uniformą jaučiu šiokį tokį nerimą.
Staiga karininkas kreipiasi į mane vokiškai ir kažko klausia. Atsakau jam taip pat vokiškai. Kartu man skausmingai gniaužiasi širdis. Štai – prasideda! Jau niekuo nepasitikiu, jau nesiryžtu prisipažinti, kad esu rusas.
Prieš sėsdamas į kitą tramvajų liniją klaidžioju tamsoje po šlapią purviną sniegą. Netoli matau vokiečių policininką. Be jokios konkrečios minties einu prie policininko ir klausiu, kur yra Amerikos konsulatas. Policininkas, matyt, supranta, kad aš ne vokietis, ir apšviečia mane žibintuvėliu nuo galvos iki kojų.
Pokarinėje Vokietijoje užsieniečiai, nedėvintys karinės uniformos ir neturintys sąjunginio paso, yra patys niekingiausi ir beteisiškiausi padarai. Dažnai Berlyno gatvėse matydavau šias be tikslo slankiojančias figūras – išmestas sudužus laivui į svetimą krantą liekanas.
Policininkas palaiko mane vienu iš šių užsieniečių ir žvelgia įtariai. Jis įprato, kad šie žmonės nuo policijos laikytųsi atokiau.
– Tokios informacijos neteikiame, – galiausiai teigia jis ir dar kartą šviečia į mane žibintu dvejodamas, ar neprašyti manęs dokumentų. Gerai, kad jis manęs dokumentų neprašė. Taip jis išvengė nemalonaus netikėtumo. Kol kas mano kišenėje sovietų karininko dokumentai, o vokiečių policininkai sovietų karininkams privalo atiduoti pagarbą.
Policininkas nueina, o mano krūtinėje dar kartą kyla maudžiantis jausmas. Štai pradžia kelio, kuriuo noriu eiti.
Mano mintys sugrąžina į praeitį. Iš karto po kapituliacijos vaikščiodamas Berlyne dažnai vilkėdavau civilius drabužius. Tai teikdavo savotišką europiečio tarp europiečių jausmą. Kartais šitai suteikdavo netikėtumų. Tuo metu vokiečio sieloje glaudžiai pynėsi ankstesnis puikavimasis prieš kitas tautas ir paniška rusų baimė. Kartais mane laikydavo “osterbaiteriu”. Įsiutintas užsimiršusio antžmogio įžeidžiančio įžūlumo, rodydavau jam savo raudoną asmens su pjautuvu ir kūju liudijimą, kuriame buvo mano nuotrauka su karine uniforma. Tada kišdavau jam į šnerves pistoleto vamzdį ir klausdavau, kuo tai kvepia.
Vokietis aiškiai jautė tolimo Sibiro kvapą. Vokiečių supratimu, šalyje, kurioje kareiviška uniforma laikoma garbingesne už bebro kailinius, sovietų karininkas civiliais drabužiais gali būti tik siaubingas siaubingo Gė-Pė-U agentas. Vokietis jau įsivaizdavo save Sibiro lokių, taip pat su pjautuvu ir kūju ant kaktos, draugijoje. Išblyškęs iš siaubo jis graudžiai meldė manęs pasigailėti jo frau ir mažų kinder. Bijodamas, kad žmogui gali plyšti širdis, kišdavau jam į burną cigaretę ir skubiai nueidavau. Būdavo nemalonus šis beribio įžūlumo ir vergiškumo derinys.
Dabar tai tenka prisiminti. Ten, kur einu, neturėsiu nei pistoleto, nei visagalio, šiandien lemiančio mano vietą, dokumento.
Parvykęs į Karlshorstą ir rakindamas savo buto duris girdžiu plyšojantį telefono skambesį. Skambina kas nors iš mano draugų. Ragelio nekeliu. Nieko nenoriu matyti. Privalau likti vienas, kad apibendrinčiau rezultatus ir numatyčiau tolesnius žingsnius.
Vėl vaikštau iš kampo į kampą ir nerandu sau vietos. Taigi bandymas susisiekti su sąjungininkais baigėsi nesėkmingai. Iš tikrųjų viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vienintelis rezultatas – dabar aišku, kad turiu eiti bijodamas ir pats rizikuodamas.
Mėgindamas susisiekti su sąjungininkais stengiausi ne tiek vykdyti formaliai iškeltą uždavinį, kiek išsiaiškinti principinę reikalo pusę. Žinau, kad tarp Amerikos karinio gubernatoriaus Mak Narnėjaus ir sovietų karinės vadovybės yra slaptas susitarimas abipusiai grąžinti dezertyrus. Anglai įžvalgesni ir šitokios sutarties nesudarė. Tačiau šis įžvalgumas žmogui, nusimanančiam karinės žvalgybos papročiuose, yra menka garantija. Nors aš demobilizuotas ir todėl nesu dezertyras, tačiau kad esu politinis emigrantas, man ant kaktos neparašyta.
Sovietų karinė valdžia taip pat taiko tam tikras priemones. Visais bėgimo atvejais sovietų karinė vadovybė kaltina bėglį sunkiais kriminaliniais nusikaltimais ir tada reikalauja jį grąžinti tarptautinės praktikos pagrindu išduodant kriminalinius nusikaltėlius. Artima pažintis su vyriausiuoju SKA kariniu prokuroru papulkininkiu Orlovu (Papulkininkis Orlovas buvo žinomas tuo, kad 1948 metais plunksnos brūkštelėjimu atšaukė karinio tribunolo nuosprendį Berlyno jaunuoliams. Šie jaunuoliai karinio tribunolo buvo nuteisti po 25 metus katorgos darbų už tai, kad per politinę demonstraciją nuplėšė sovietų vėliavą nuo Brandenburgo vartų. Nuosprendis ir jo atšaukimas sovietų justicijai būdingas reiškinys – iš pradžių paskelbia bauginantį nuosprendį, tada jį atšaukia propagandos tikslais) leidžia man šiuos klausimus suprasti gerai.
Šiomis sąlygomis darosi suprantama, kodėl mėginau iš anksto susisiekti su Vakarais. Taip elgtųsi kiekvienas žmogus. Tačiau tai tik išorinė problemos pusė. Yra dar kita pusė, apie kurią negalvojau.
Žingsniuoju iš kampo į kampą ir mano paties pastarųjų dienų poelgiai ima atrodyti kaip nedovanotina kvailystė. Neturėčiau prarasti tikrovės jausmo. Kategoriška samprata, kad su praeitimi baigta, veikė mane per daug stipriai. Atsižadėjau savo gyvenimo ir kaip aklas kačiukas puoliau į naują gyvenimą. Liguistas vienos pasaulio pusės neigimas sukūrė man klaidingą įvaizdį, kad kita pasaulio pusė nepriekaištinga. Privalau faktus vertinti blaiviai.
Laikau save inžinieriumi ir pamiršau, kad esu sovietų genštabo karininkas, baigęs didžiausius Kremliaus mokyklos išbandymus. Juk galiu dabar grįžti į Maskvą ir po mėnesio vykti į užsienį kaip karinis pasiuntinys – vadovauti visam slaptų agentų štabui, pirkti ir parduoti tuos, pas kuriuos šiandien ieškau prieglobsčio.
Netikėdamas niekuo, noriu tikėti savimi! Kas manimi patikės, kai aš pats nežinau, kas su manimi dedasi. Jaučiu tik viena – mano viduje trūko spyruoklė ir mechanizmas jau nebetinkamas. Ar turiu teisę į pasitikėjimą? Aš – suglumęs Stalino vilkiukas?!
Žingsniuodamas po kambarį girdžiu žodžius: “Nedovanotina kvailystė, drauge Klimovai!“ Krūpteliu ir matau, kad šiuos žodžius garsiai tariau aš.
Norėjau susisiekti su sąjungininkais. Gerai, kad iš to nieko neišėjo! Labiau negu kas nors kitas turėčiau žinoti karo taisykles tamsoje. Gerai pasitinka tik tą, kas užsitarnavo pasitikėjimą. Gerai žinau ir kaip šis pasitikėjimas įgyjamas. Žmogumi domimasi iki tol, kol jis gali būti naudingas. Jeigu jį laiko kvailu, naudoja propagandos tikslais. Vėliau išmeta į pamazgų duobę. Pasitaikius progai bėglius pakeičia įkliuvusiais agentais. Visa tai daroma tyliai, be triukšmo. O aš norėjau eiti šiuo keliu?
“Drauge Klimovai, jūs blogai išmokote mano pamokas!“ skamba ausyse generolo Bijazio balsas.
Žinau, kad sovietų žvalgyba bėglių priedanga dažnai siunčia į užsienį savo agentus. Jie maskuojasi ir daugelį metų nesireiškia. Vakarai šitai žino. Tiesa, žinau instrukciją, kad šiais atvejais rusų patariama nesiųsti. Viena vertus, rusai kelia atvirą įtarimą, antra vertus, sovietų valdžia mažiausiai pasitiki sovietais. Tačiau šios detalės Vakarai nežino. Ir šiomis sąlygomis aš, sovietų genštabo karininkas, norėjau pasakyti, kad aš esu aš?
Vidinis melo pasaulio išsižadėjimas pažadino mano liguistą potraukį teisybei. Ieškojau pasitikėjimo. Kam man jų pasitikėjimas? Man reikia tik vieno – kad paliktų ramybėje. Nežinau, ką darysiu toliau. Tik visko išsižadėjau. Širdyje tuščia. Man reikia atokvėpio, kad rasčiau naują gyvenimo turinį.
Vis labiau jaučiu bręstantį sprendimą – turiu išnykti, prarasti veidą. Iki tol, kol surasiu kitą.
Atsisakiau praeities. Negalvojau apie ateitį. Pirmas bandymas susisiekti su kitu pasauliu vertė mane mąstyti apie ateitį. Mėginu sutelkti visas galimybes.
Dabar esu laisvas nuo priesaikos ir pagal tarptautinės etikos taisykles galiu eiti, kur noriu. Noriu atsisakyti sovietų paso ir tapti politiniu emigrantu be pilietybės.
Jeigu tu nori būti politinis emigrantas, privalai atsisakyti sovietinio paso, bet ne savo šalies. Tai reiškia, kad visiškai prarandi galingos valstybės teisinę gynybą. Tu stovi nuogas ir beginklis šiame netobulame pasaulyje, kuriame paisoma tik to, kas stiprus – tegul tai būna ginklas rankose, pinigai kišenėje arba tankų divizijos užnugaryje. Šiandien Kremlius nustatė prieš save visą pasaulį. Supančio pasaulio žmonės užgniaužę baimę ir nepasitikėjimą su dviveidiška šypsena spaus ranką tiems, kas turi sovietinį pasą, o savo bejėgiškus jausmus lies ant tavęs, nes tu šio paso neturi. Tai vienas emigracijos veidas.
Gyvenimas svetur nelinksmas. Mačiau pavyzdžių. Dažnai Berlyne sutikdavau pasigalėjimo vertų žmonių. Jie kalbėjo rusiškai, bet bijojo šnekėtis su manimi. Kartais jie prie teatro atidarydavo automašinos duris ir dėkodavo už cigarečių pakelį. Tai antras emigracijos veidas.
Žinoma, yra kita išeitis – paprasta ir lengva. Reikia atsisakyti savo šalies, savo tautos, savęs – reikia įaugti į naują terpę, gyventi jos turiniu ir jos interesais. Tokių žmonių nekaltinu, tačiau simpatijos jiems nejaučiu.
Taip atrodo naujo pasaulio galimybės. Tokia laisvės kaina! Iki paryčių vaikštau po kambarį. Namie tvyro mirtina tyla. Aplink neaprėpiama svetimo pasaulio jūra. Jaučiu jo šaltą abejingą alsavimą.
Galiausiai nenusirengęs guluosi ant sofos, pakišu po galva pistoletą ir užmiegu.
4
Praeina dar kelios dienos. Visą šį laiką gyvenu dvigubą gyvenimą. Pirmą dienos pusę leidžiu Karlshorste – perduodu tarnybines bylas, forminu dokumentus važiuoti į SSRS, klausausi pažįstamų žmonių sveikinimų ir linkėjimų. Priverstas apsimesti, kad džiaugiuosi išvykimu, keičiuosi adresais ir žadu rašyti iš Maskvos. Kitą dienos pusę blaškausi po žiemišką Berlyną – lankau pažįstamus vokiečius, slapčia tyrinėju dirvą. Man reikia žinoti kelius, kuriais žmonės eina į Vakarus.
Diena keičia dieną, o rezultatų – jokių. Įprastas išvykimo terminas – trys dienos. Aš gaištu jau dvi savaites.
Kuo ilgesnis laikas, tuo sunkesnis dvigubas gyvenimas. Pastebiu, kad mano nervai neišlaiko įtampos. Visi jausmai itin dirglūs. Gatvėje sutikti pažįstami klausinėja, kuo sergu. Skundžiuosi gripu. Beveik nieko nevalgau. Vien pagalvojus apie maistą, tiesiog pykina. Kūnas neįprastai lengvas. Kartais šis lengvumas virsta neįveikiamu silpnumu. Nejučiomis užmiegu tramvajuje arba prie stalo.
Kasdien mano buvimas Karlshorste tampa vis pavojingesnis. Tenka numatyti nesėkmės galimybę ir imtis atsargumo priemonių. Sovietų karininkai Vokietijoje dažnai rinko trofėjinius ginklus. Turiu visą ginklų kolekciją ir aš. Dabar ją prisiminiau.
Iš spintos stalčiaus išsitraukiau automatą. Pripildęs ragelį šovinių pakabinau automatą ant pakabos prie durų ir uždengiau miline. Šalimais padėjau kelis atsarginius ragelius ir dėžę šovinių. Tam atvejui, jeigu bandytų mane suimti bute. Tada užtaisiau savo stambaus kalibro parabelį, išlikusį dar iš fronto laikų.
Kitą dieną nuvažiavau į Berlyno apylinkes ir, palikęs automašiną miško brūzgynuose, ėmiau detaliai, kaip šaudymo poligone, tikrinti ginklus. Trumpos automato serijos skrodė sušalusią žiemos vakaro tylą. Sunkios parabelio kulkos aižė sultingą jaunų pušaičių kūną. Ginklai neturi užsikirsti! Per daug nemąsčiau, nes bijojau tik vieno – kad neužsikirstų.
Taip slinko dienos. Vieną šių dienų, po eilinių nesėkmingų klajonių po Berlyną, pavargęs ir blogai nusiteikęs grįžau namo vėlų vakarą. Mane apėmė apatija. Matyt, neliko nieko kito, kaip eiti į Vakarus aklai, viliantis pasimesti tarp bėglių vokiečių.
Sėdau prie rašomojo stalo. Nenorėjau nei valgyti, nei gerti. Užtat iki skausmo troškau turėti greta kokį nors gyvą padarą, su kuriuo galėčiau dalytis mintimis. Jaučiau begalinį nuovargį ir tuštumą. Praradęs veidą žmogus. Žmogus, likęs vienas.
Prisiminiau, kad po išvykos į mišką nevaliau ginklų. Kad pabėgčiau nuo slegiančių minčių, ėmiausi tepti pistoletą. Kurį laiką jaučiausi nusiraminęs. Ant stalo vis skamba ir skamba telefonas. Neatsiliepiu ir toliau dirbu savo darbą.
Pro langą žvelgia juoda naktis. Kambarys skendi prietemoje. Tik ant rašomojo stalo po gaubtu dega ryški lempa. Geltonoje šviesos dėmėje šaltai blykčioja tepaluotas pistoleto metalas. Be tikslo žiūriu į negyvą metalo gabalėlį ir negaliu atitraukti nuo jo žvilgsnio. Mirguliuojantis blizgesys traukia, šaukia ir pataria.
Bandau atsiplėšti nuo pistoleto ir apsižvalgau. Aplinkui tylu. Šioje įtemptoje tyloje man vaidenasi silpnas šnaresys. Kažkur visai šalia. Ieškau šio garso ir mano dėmesį patraukia sulinkusi tamsi figūra rašomojo stalo kampe. Tarp šviesos ir prietemos tupi susigūžusi juoda beždžionė. Ji tūno, žiūrėdama į mane. Žiūri ir judina lūpas.
Kažkada vienas pažįstamas dovanojo man didoką bronzinę statulėlę. Kvadratiniame juodojo marmuro pjedestale sumesti į krūvą ritinėliai pergamento, knygos ir retortos – materialiniai žmogaus minties simboliai. Ant viso šito su rimta mina iškilmingai tupi šlykšti žvėriška beždžionė. Gauruotoje letenoje ji laiko trapią žmogaus kaukolę ir buku smalsumu ją stebi. Genialus skulptorius įkūnijo bronzoje visų žmogaus siekių bergždumą. Pastačiau statulėlę ant rašomojo stalo ir retai kreipiau į ją dėmesį.
Dabar žiūriu į juodą beždžionę ir matau, kad ji juda. Kartu mano galvoje švysčioja apmaudi mintis – prasideda haliucinacijos. Bandau savo mintis nukreipti į šalį, tačiau juoda beždžionė man neduoda ramybės.
Bandau galvoti apie praeitį. Dar kartą prieš akis praslenka karo metai. Raudonoji aikštė ir Kremlius. Dar kartą mano ausyse skamba vilkiškas suaudrintų jausmų kauksmas. “Pirmas tarp pirmų, geriausias tarp geriausių...“ – ataidi iš toli.
“Rytoj būsi paskutinis tarp paskutinių, nugalėtas tarp nugalėtų , – skamba visai greta. Pasuku galvą. Tai juoda beždžionė žiūri į mane ir judina lūpas.
Mėginu galvoti apie ateitį. Prieš mane atsiveria pilka tuštuma, kurioje nieko nematau. Ten turėsiu atsisakyti viso gyvenimo, prarasti veidą, eiti į nieką.
“Eiti į nieką... Galbūt šitai galima daryti kaip nors paprasčiau?“ Žiūriu į blyksintį tepalu pistoleto metalą, tiesiu į jį ranką ir mašinaliai žaidžiu saugikliu. Baltas taškas – raudonas taškas. Dabar paspausti gaiduką. Labai paprasta...
“Žiūrėk – tavo pirštai nešvarūs, – šnibžda juoda beždžionė. – Rytoj tave ras nešvarų ir nesiskutusį.“
Žiūriu į savo pirštą, žaidžiantį saugikliu, ir matau panagėse purvą. Pastarosiomis dienomis miegu nenusirengęs ir pamirštu ruošą. Purtau galvą. Tuštuma ir vienatvė atrodo sunkiau, negu maniau. Privalau laikytis iki galo. Liko visai nedaug. Šiaip ar taip, netrukus viskas išsispręs.
Šių dienų tuštuma mane slegia. Visą gyvenimą vykdžiau pareigą – ir ja abejojau. Maniau, kad pareiga yra tikėjimo pagrindinio principo neklaidingumu vedinys – ir atkakliai ieškojau šio racionalaus grūdo. Šiandien esu įsitikinęs pagrindinio principo klaidingumu. Šiandien praradau tikėjimą. Kas toliau?
“Tu nepametei, bet radai, – šnibžda man juoda beždžionė. – Neigdamas praeitį tu radai savo tikrąjį įsitikinimą ir tave kankina tikros pareigos jausmas.“
Dar kartą persikeliu mintimis atgal ir prisimenu; kaip nekantriai laukiau karo pabaigos, kaip aistringai svajojau apie taikų gyvenimą. Dabar, kai galiu eiti į šį taikų gyvenimą, kai pildosi mano žydroji svajonė – metu viską ir einu į priešingą pusę. Kodėl? Nesąmoningai jaučiu, kad priežastis slypi pakibusioje naujo karo grėsmėje. Jaučiu, jei ne ši aplinkybė, tai nepaisant visko, vis dėlto grįžčiau į tėvynę ir toliau dalyčiausi su ja visais džiaugsmais ir liūdesiu. Karo galimybė žadina man gilius ir prieštaringus jausmus. Koks čia ryšys?
Kambario tyloje girdžiu šnabždesį. Juodoji beždžionė vėl judina lūpas. Ji man šnibžda: “Yra jausmų, kurie slypi taip giliai širdyje, kad pats negali tuo prisipažinti. Vokietijos likimas prieš tave. Dabar tu įsitikinęs, kad tavo tėvynės laukia panaši ateitis. Tu pažįsti nusikaltėlius, kurie veda tavo tėvynę į pražūtį, ir nenori būti šio nusikaltimo dalyvis. Tu išeini šiandien, kad kovotum su jais ir savo rytojumi. Tu nenori prisipažinti šių minčių – jos tau atrodo išdavystė. Atsimink, kad jeigu dvi neigiamos sąvokos kertasi, tai rezultatas būna teigiamas. Žudiko nužudymas – tai tik gėrybė.“
Nuo gęstančios nuorūkos deguosi kitą cigaretę ir atsilošiu krėsle. Burnoje nemalonus kartumo jausmas. Bronziniai ančiukai ant marmurinės peleninės skęsta nuorūkų krūvoje. Kambaryje šliaužioja šalta tyla.
Šioje tyloje monotoniškai skamba juodosios beždžionės žodžiai: “Laisvę ir tėvynę maža mylėti – už jas reikia kovoti. Tu nematai kitos galimos kovos, kaip eiti į kitą stovyklą ir kovoti ten. Tai tavo kelias į tėvynę!“
5
Septynioliktą dieną gaunu pasienio leidimą. Jis buvo pažymėtas galutine data. Per tris dienas privalau kirsti Sovietų Sąjungos sieną Brest Litovske. Šiaip ar taip, negaliu likti Karlshorste daugiau kaip tris dienas.
Kai tą dieną užsukau pas pažįstamą vokietį, vadovaujantį vienai gamyklai, kurioje man dažnai tekdavo jį sutikti tarnybos reikalais, Berlyną gaubė vakaro sutemos. Per šiuos susitikimus neretai su direktoriumi atvirai kalbėdavomės politinėmis temomis. Ir šį vakarą užsimezgė pašnekesys apie Vokietijos ateitį. Pokalbyje išsakiau savo nuomonę, kad vokiečiai per daug šviesiai žiūri į ateitį.
– Jūs nevertinate vidinio pavojaus, – tariau. – Jūs aklai laukiate okupacijos pabaigos. Net jeigu sovietų kariuomenė iš Vokietijos išeis, padėtis beveik nepasikeis. Prieš tai Vokietijai bus supančiotos rankos ir kojos, ji bus parduota urmu ilgam laikui.
– Kas parduos? – klausia direktorius.
– Tam yra VSP ir liaudies policija.
Žinojau, kad neseniai direktorius įstojo į VSP ir kad mano žodžiai jam nelabai malonūs. Jis šnairomis pažvelgė į mane. Kurį laiką tylėjo, paskui santūriai tarė:
– Daugelis VSP narių ir policininkai širdies gilumoje galvoja visai ne tą, ko nori okupacinė valdžia.
– Tuo blogiau, jeigu jie mano viena, o daro kita.
– Herr oberinžinieriau, kol kas kitos išeities nėra. Bet kai ateis lemiamas momentas, patikėkite, VSP ir liaudies policija darys ne tai, ko tikisi Maskva.
– Linkiu jums sėkmės, – nusišypsojau.
Po kurio laiko, norėdamas pakreipti pokalbį kita tema, direktorius klausia:
– Na, o kaip jūsų reikalai?
Nuvargęs ir sušalęs tik beviltiškai mostelėjau ranka ir atsidusau:
– Važiuoju į Maskvą...
Direktorius aiškiai pagauna mano balse nusivylimą ir žiūri į mane nustebęs:
– Negi jūs nesidžiaugiate grįždamas į tėvynę? Būdamas jūsų vietoje, aš...
– Pasirengęs pasikeisti su jumis vietomis, – prisipažįstu.
Direktorius vėl meta į mane žvilgsnį ir supranta mano žodžius savaip:
– Vadinasi, Vokietija jums patinka labiau negu Rusija? – klausia.
– Ji galėtų man patikti, jeigu nebūčiau sovietų karininkas, – atsakau išsisukdamas.
– Nugalėtojai pavydi nugalėtiesiems..., – mąsliai linguoja galvą direktorius.
Jis atsistojo ir kažką mąstydamas ėmė vaikščioti. Tada staigiai stabteli priešais mane ir siūlo:
– O kodėl jums ėmus ir nepasilikus čia?
– Kur – čia? – klausiu abejingai.
– Nagi važiuokite į kitą zoną! – sušunka direktorius. Jis skėsčioja rankom stebėdamasis, kad negaliu suprasti tokio paprasto dalyko.
– Negi taip paprasta? – klausiu suklusęs, tačiau rodydamas abejingumą.
Direktorius ilgai tyli. Tada, matyt, pasiryžęs sako man šiek tiek pažemintu balsu:
– Herr oberinžinieriau, jeigu jūs panorėsite likti Vokietijoje, tai nieko nėra paprasčiau, kaip pereiti žaliąją sieną. – Rankos judesiu jis vaizduoja sienos perėjimo lengvumą.
Dar labiau suklūstu ir klausiu:
– Taip, bet kaip į tai žiūrės amerikiečiai?
Direktorius rodo niekinamą gestą:
– A-a-a... Spjaukite į šias kiaules. Jie nė kiek ne geresni už... – Jis prikanda liežuvį.
Nevalingai šypsausi. Man ima atrodyti, kad direktorius ir VSP narys bet kuriais būdais nori sumažinti sovietų kariuomenę vienu koviniu vienetu. Sykiu gerai pažįstu direktorių ir neturiu pagrindo bijoti jo provokacijos. Sėdžiu tylėdamas. Jeigu jis taip nori mane sugundyti, tegul pasakoja daugiau.
– Tiuringijoje turiu daug pažįstamų, – kalba toliau direktorius. – Jeigu norėtumėt, galėčiau duoti rekomendacinius laiškus patikimiems žmonėms. Jie padės pereiti į kitą pusę.
– O kaip su dokumentais? – klausiu.
Direktorius gūžteli pečiais:
– Šiandien kas trečias žmogus gyvena su netikrais dokumentais. – Tardamas šiuos žodžius direktorius lengvai šypsosi ir priduria: – Beje, šis žmogus – liaudies policijos karininkas.
Galiausiai ryžtuosi atidengti kortas. Keičiu toną. Mano žodžiai skamba sunkiai, beveik griežtai.
– Herr direktoriau, – kreipiuosi. – Nesmerkite manęs už santūrumą! Tai, apie ką kalbame, seniai nuspręsta. Jeigu nebūčiau jūsų sutikęs, man nebūtų likę nieko kito, kaip tik eiti į Vakarus savomis priemonėmis.
Direktorius kurį laiką tyli, tada sako:
– Ir anksčiau, bendraudamas su jumis, jaučiau, kad jūs ne toks, kaip kiti. Jiems tik vienas dalykas galvoje – davai, davai! – Pastaruosius žodžius jis taria rusiškai.
Prisiminęs mūsų ankstesnius dalykinius susitikimus dėl demontavimo ir reparacijų, nesu tikras jo žodžių nuoširdumu.
Apsvarstėme visas smulkmenas. Jeigu tektų užtrukti Berlyne ar tikrinimo atveju kelyje, direktorius pažada gauti valdiškus dokumentus. Sutaręs susitikti kitą dieną, palieku direktoriaus namus. Lauke taip pat tamsu ir skvarbiai šalta, kaip prieš dvi valandas. Bet dabar šalčio nejaučiu, ir oras atrodo prisipildęs gyvybės aromato.
Kitą dieną su direktoriumi vėl susitinkam. Vokiškai punktualus jis deda priešais mane ant stalo kenkortės blanką. Prie lango stovi jaunas baltaplaukis vokietis kariška laikysena. Direktorius mus supažindina. Du žmonės civiliais drabužiais spaudžia vienas kitam rankas ir iš įpročio kaukšteli kulnais.
Mes pildome kenkortę. Kai žiūriu į savo naują vardą, mano veide nevalingai pasirodo karti šypsena. Taip kadaise vadino mano aviganį šunį. Pirmą kartą gyvenime duodu pirštų antspaudus. Ant mano nuotraukos gula vokiečių policijos antspaudas. Man atrodo, kad vokietis, prispaudęs antspaudą, žiūri į mane jau kitaip.
Liaudies policijos karininkas toks paslaugus, kad jis pasirengęs važiuoti kartu iki sienos. Jis jau pasiprašė kelių dienų atostogų. Kartu Tiuringijoje nori aplankyti gimines.
Dėl viso pikto nusprendžiu pasiimti į kelionę vieną iš savo ankstesnių komandiruočių į Tiuringiją – specialioms maršalo Sokolovskio užduotims vykdyti. Be to, turiu karininko dokumentus. Jeigu kelyje tikrins vokiečių policija, jie matys sovietinius dokumentus – šitai veikia vokiečius kaip smauglys triušį. Jeigu tikrins sovietų patrulis, – mašinoje sėdės veidą praradęs žmogus.
Sutariame, kad rytoj tryliktą valandą mano naujas pažįstamas automobiliu atvažiuos į Karlshorstą ir paskambins telefonu.
Kai atsisveikinu su direktoriumi, jis klausia:
– Kodėl vis dėlto jūs, sovietų karininkas, nusprendėte palikti Sovietų Sąjungą?
– Todėl, dėl ko jūs, VSP narys, nusprendėte man, sovietų karininkui, padėti, – atsakau ir stipriai spaudžiu ranką.
6.
Kitą rytą pašokau ant kojų dar patamsyje. Jutau neįprastą energiją ir jėgų antplūdį. Šiandien žūtbūt turiu palikti Karlshorstą. Praėjo jau dvidešimt dienų nuo tada, kai gavau lemtingąjį įsakymą. Pasienio leidimo data yra ši diena. Šiandien turiu būti Brest Litovske. Jeigu šiandien mane užtiktų Karlshorste, sunkiai paaiškinčiau savo buvimo čia priežastį. Kiekviena praleista Karlshorste minutė didina kybantį virš manęs pavojų.
Šiai dienai užsisakiau bilietą į Maskvos traukinį. Prieš palikdamas Berlyną, Silezijos stotyje savo išvykimą užregistruosiu pas karinį komendantą. Dabar būtina sutvarkyti butą, kad atrodytų, jog žmogus išvyko į Maskvą. Pradedu paskutinę ruošą.
Užkuriu krosnį ir naikinu rašomojo stalo turinį. Mane užvaldo nepaaiškinamas vidinio išsilaisvinimo jausmas. Į krosnį lekia pluoštai dokumentų ir pažymų su SKA antspaudais. Ugnyje tirpsta nuotraukos, kuriose stoviu sugriauto Reichstago fone, tarp marmurinių Pergalės alėjos statulų Tiegartene, kartu su maršalu Žukovu ir generolu Eizenhaueriu pakilimo take Tempelhofe. Juodomis plėnimis virsta brangių ir artimų žmonių laiškai. Dūmais sklaidosi paskutiniai dvasiniai ryšiai su praeitimi.
Esu apimtas naikinimo aistros. Viso savo gyvenimo išsižadėjimo jausmas ir absoliuti tuštuma ateityje palieka tik liguistą norą – viską naikinti savo rankomis. Man neateina į galvą, kad kada nors šių dokumentų prireiks, kad geriau būtų palikti kam nors juos saugoti. Man visai nesvarbu, kas bus ateityje. Šiandien esu praradęs veidą žmogus – be praeities, be vardo, be tėvynės.
“Ką gi – manykime, kad vikingas palaidotas!“ – sakau sau, mesdamas į ugnį paskutinius popierius.
Sėduosi prie rašomojo stalo ir rašau paskutinius laiškus, kuriuos įmesiu į pašto dėžutę Karlshorste. Tikriausiai niekada gyvenime negalėsiu šiems žmonėms rašyti. Laiškuose visiems rašau vieną trumpą eilutę: “Šiandien išvažiuoju į Maskvą”. Paskutiniai linkėjimai ir parašas.
Iš parašo asmeniniuose laiškuose visada galima spręsti apie mano nuotaiką. Šiandien parašas ryškus, sunkus ir griežtas, kaip nuosprendis. Žmonės viską supras iš parašo.
Mintyse apskaičiavau visus galimus nesėkmės atvejus ir visa, ką reikės daryti bėdai užklupus. Ginklų ir šovinių turiu ganėtinai. Tvirtai žinau – gyvas nepasiduosiu.
Šį rytą ypač kruopščiai nusiskutau ir apsirengiau, net pakvepinau nosinę. Šiandien suprantu jūrininkų paprotį einant į paskutinį mūšį apsivilkti švarius baltinius ir geriausią uniformą. Prisimenu fronto dienas – ten buvau žiaurus užgrūdintas kareivis, nežinantis, kas yra nervai. Šiandien pirmą kartą gyvenime viduje jaučiu tai, kas vadinama siela.
Ilgas vidinės kovos laikas, kankinamos išeities paieškos, nuolatinio pavojaus suvokimas neliko be pėdsakų. Šiandien jaučiu, kad mano nervai pasiekę ribą, kad tai paskutinis protrūkis. Žinau, kad tam tikrą momentą bus iškrova ir reakcija. Kad tik pasiekus sieną – o tada gultis ir užsimerkti. Ten man bus vis tiek. Šiaip ar taip – ten būsiu gyvas lavonas.
Žiūriu į laikrodį, manęs neapleidžia šmėsčiojanti nerimastinga mintis – kas bus, jeigu mano palydovas persigalvos arba išsigąs važiuoti į Berlyno Kremlių. Tada neliks nieko kito, kaip eiti iš namų ir, susikišus rankas į kišenes, eiti į Vakarus pagal žemėlapį. Šiaip ar taip, šiandien viskas turi išsispręsti. Ši mintis ramina.
Užsimetęs paltą vaikštau iš kampo į kampą. Kambaryje tuščia ir šalta. Žingsnių garsas ant plikų grindų aidi neįprastai garsiai. Laikrodis muša dvyliktą. Iki telefono skambučio liko valanda. Dabar apie nieką negalvoju. Tik laukiu telefono skambučio.
Netikėtai į įtemptą tylą įsiveržia skambutis iš prieškambario. Sustoju ir klausausi. Jau kelios dienos neatsiliepiu į skambučius ir neatidarau durų. Skambutis skamba vėl – ilgai ir reikliai. Vadinasi, kažkas žino, kad aš namie.
Kišu dešinę ranką į palto kišenę ir vėl klausau. Skambutis skamba dar aštriau, dar reikliau. Nenatūraliai lėtais žingsniais, neištraukęs iš kišenės rankos einu į prieškambarį. Kaire ranka atidarau duris – dešinė tvirčiau suspaudžia pistoleto rankeną.
Pilkoje žiemos dienos prieblandoje priešais mane stovi žmogus su MVD uniforma. Žiūriu į jį neregio akimis ir jaučiu, kaip pistoleto vamzdis kelia palto pamušalą. Žmogus nejuda ir tyli. Įveikdamas save žiūriu į žmogaus veidą. Mano sąmonę sunkiai pasiekia, kad prieš mane Andrejus Kovtunas. Jis neįeina kaip įprasta, bet stovi nejudėdamas, lyg nedrįstų. Taip praslenka kelios akimirkos.
– Ar galiu įeiti? – pagaliau taria Andrejus.
Aš tyliu. Kaip jis sužinojo, kad aš čia? Kodėl atėjo? Nenoriu, kad kas nors dabar matytų mano butą. Čia daug smulkmenų, kurių nebūtų, jeigu žmogus vyktų į Maskvą. Dar kartą dirsteliu į Andrejų. Visoje jo figūroje sustingo neįprastas tylus prašymas.
– Užeik, – burbteliu.
Pasitraukiu į šalį taip, kad būtų galima eiti tik į kabinetą. Jis eina į priekį ir stengiasi nesidairyti. Eisena glebi ir neryžtinga. Metęs žvilgsnį į laiptinę, uždarau duris, suku raktą spynoje ir kišu jį į kišenę. Sunkus pistoletas daužo šlaunį. Kišu jį į vidinę šoninę kišenę.
Andrejus negrabiai sėdasi į jam įprastą krėslą. Nežinau, apie ką kalbėtis ir, kad ką nors daryčiau, įjungiu elektrinį šildytuvą. Kartu dirsteliu pro langą ir matau, kad Andrejaus mašinoje nieko nėra.
– Tai tu išvažiuoji? – svetimu balsu klausia Andrejus.
– Taip.
– Kada?
– Šiandien.
– Vadinasi, nenorėjai su manimi atsisveikinti?!
Tvyro nejauki tyla. Andrejus mano atsakymo nelaukia. Jis atlošia galvą, žiūri į lubas, tada užsimerkia. Sėdi su miline ir kepure, nenusimauna net pirštinių. Tik dabar prisimenu, kad mudu nepasisveikinome.
Dirsteliu į laikrodį, į telefoną, vėl žiūriu į Andrejų. Po išvykos į Maskvą mudu susitikdavome labai retai. Man atrodė, kad jis pats vengia šių susitikimų. Dabar matau, kaip Andrejus per šį laiką pasikeitė. Veidas sulyso, paseno, ant skruostikaulių blizga oda. Veide sustingo išraiška, kuri būdinga nepagydoma liga sergantiems žmonėms. Visas jis dvelkia beviltišku nuovargiu.
Slenka minutės. Andrejus sėdi nejudėdamas ir neatsimerkdamas. Žiūriu pro langą į lauką ir be tikslo baksnoju taktą į grindis.
– Gal tau trukdau? – tyliai teiraujasi Andrejus.
Pirmą kartą jo balse girdžiu neryžtingumą, beveik bejėgiškumą.
Mane apima gailestis. Matau, kad iš Andrejaus liko tik apvalkalas. Ir vis tiek juo netikiu, man neduoda ramybės jo MVD uniforma. Čiupinėju kišenėje raktą ir probėgšmais dairausi į lauką. Jeigu dabar manęs ateitų – pirmą kulką paleisčiau į Andrejų.
Tuo tarpu prieškambaryje vėl skamba skambutis. Trumpas ir neryžtingas. Taip neryžtingai gali skambinti tik nepažįstamas. Einu į prieškambarį ir atidarau duris. Priešais mane ant slenksčio stovi du maži nebylūs siluetai. Matau išblyškusius vaikiškus veidus ir pamėlusias šąlančias rankutes. Tai bėglių vaikai.
– Tuonos..., – neįprastai skamba rusiškas žodis iš vokiečių vaiko burnos. – Tuonos..., – dar tyliau taria antras siluetas. Vaikų akyse nėra nei prašymo, nei laukimo – tik vaikiškas bejėgiškumas. Mano gerklę sugniaužia traukuliai. Pasigailėtinos figūrėlės, man atrodo, ano pasaulio, į kurį einu, vaiduokliai.
Mostu kviečiu vaikus užeiti, virtuvėje pastebiu savo seną kareivišką krepšį ir jį prikemšu to, ko dar radau. Čiupę už diržų, vaikai vos velka maišelį prie durų. Juos palydžiu.
Uždarydamas duris už nugaros girdžiu neaiškų Andrejaus murmesį:
– Tai ne šiaip sau... Tai ženklas...
Žiūriu į jį nustebęs. Jis nuleidžia galvą ir, vengdamas mano žvilgsnio, šnibžda:
– Juos Dievas atsiuntė.
Vaikai išeina. Andrejus vėl smunka į savo krėslą. Laikrodžio rodyklė rodo pusę pirmos.
Prisimenu, kad šiandien dar nevalgiau. Kelionei reikia jėgų. Tepu kelis sumuštinius ir įveikdamas šleikštulį verčiu save valgyti. Kitą lėkštę siūlau Andrejui.
Persilenkęs per stalą pastebiu, kad Andrejaus akys žvelgia į mane keistai. Jos žiūri į vieną tašką. Seku jo žvilgsnį. Mano palto skvernas atsilapojo ir iš vidaus kišenės kyšo pistoleto rankena. Pajuntu džiūstančią burną.
Demobilizuojami sovietų karininkai, vykdami į Sovietų Sąjungą, privalo grąžinti visus turimus ginklus. Mėginimas vežti ginklą per sieną baudžiamas griežčiausiomis bausmėmis. Todėl niekas namo nevažiuoja su pistoletu kišenėje. Valstybės saugumo majoras šitai žino geriau negu kas nors kitas.
Nežymiu judesiu užverčiu skverną ir šnairomis žvelgiu į Andrejų. Jo vyzdžiuose nėra nuostabos, ir veidas visai ramus. Per kambarį šliaužia slegianti tyla ir šaltis. Laikrodžio rodyklė artėja prie numatytos valandos.
– Tikriausiai mudu daugiau nesimatysime, – trikdo tylą Andrejaus balsas. Jo žodžiai neklausia, o atsako savoms mintims.
– ...ir tu nenorėjai su manimi atsisveikinti, – tęsia Andrejus, jo balse girdisi liūdesys.
Tyliu ir apsimetu, kad jo žodžių negirdžiu.
– Visą gyvenimą tavimi nepasitikėjau, – lėtai ir tyliai skamba mano vaikystės draugo žodžiai. – Kai tavimi patikėjau – tu nepasitiki manimi...
Jo žodžiai pjauna širdį, bet negaliu nieko sakyti. Žinau tik viena – tuoj suskambės telefonas ir jeigu kas nors trukdys – šaudysiu. Jeigu tai bus Andrejus – šausiu į jį.
Akimirką mano smegenis perskrodžia mintis – iš kur Andrejus žino, kad aš čia, kad išvažiuoju šiandien. Per šias dienas buvo daug progų... Galbūt sužinojo tarnyboje? Galbūt jo kišenėje arešto orderis? Valios pastangomis genu šią mintį šalin, stojuosi ir vaikštau po kambarį.
Lyg atsakas į mano mintis girdisi valstybės saugumo majoro balsas:
– Nepyk, kad užėjau...
Kaip vandens lašai cvaksi laikrodis.
Ir tyliai, vos girdimai skamba Andrejaus žodžiai:
– Jei nebūčiau atėjęs aš, būtų atėję kiti...
Žingsniuoju po kambarį kartkartėm dirsčiodamas į laikrodį.
– Gal tau reikia mano mašinos? – klausia Andrejus.
– Ne. Ačiū.
– Vadinasi, tu išvažiuoji, o aš lieku..., – skamba valstybės saugumo majoro balsas. – Daugiau naudos duosiu likdamas savo poste... Griša, jeigu kada nors mane prisiminsi, atmink... darau, ką galiu.
Vėl šaltame kambaryje tvyro tyla. Pro langą žvelgia apniukusi žiemos diena. Aiškiai girdisi laikrodžio tiksėjimas.
– Gal paliksi ką nors atminimui? – trikdo tylą Andrejaus balsas. Jis skamba keistai neryžtingai, beveik gailiai.
Apsidairau tuščiame kambaryje. Mano žvilgsnis sustoja ties susirietusia ant rašomojo stalo juoda beždžione. Įdėmiai žiūriu į ją, lyg laukdamas, kada ji sujudės.
– Imk šitą! – mosteliu galva į bronzinę figūrą.
– Ant pasaulio sėdi juoda beždžionė, – murma Andrejus. – Sieki gero, švaraus... Vėliau pamatai, kad visa tai purvas...
Kaip pistoleto šūvis skamba ant stalo telefonas. Sulaikau ranką ir neskubėdamas keliu ragelį. Tolumoje girdisi balsas:
– Der Wagen ist da!
– Jawohl! – sakau trumpai.
– Na... Turiu važiuoti! – tariu Andrejui.
Jis sunkiai keliasi iš krėslo, mediniais žingsniais eina į prieškambarį. Seku iš paskos. Lyg būtų mirtinai nuvargęs, Andrejus lygina suglamžytą milinę. Milinės apykaklė užkliuvo už auksinio kitelio antpečio ir neleidžia judėti rankovei. Andrejus žiūri į antpetį. Tada stipriai trūkteli milinę, tad antpetis braškėdamas lūžta.
– Vergo ... sparnai! – lėtai ir sunkiai sminga tyloje Andrejaus žodžiai. Jis taria juos su tokiu nepakartojamu kartėliu, kad nevalingai krūpteliu.
– Linkiu laimingos kelionės! – taria Andrejus ir tiesia ranką.
Aš ją spaudžiu. Jis žiūri man į akis, nori kažką sakyti, bet tik dar kartą krestelėja man ranką ir lipa žemyn laiptais. Žiūriu jam pavymui, bet jis neatsigręžia.
Stoviu ir klausausi, kaip gęsta tolumoje automobilio gaudesys. Prabėga kelios minutės. Laikas man eiti. Raktus nuo buto atidaviau anksčiau, telieka užtrenkti duris. Trumpam stabteliu ant slenksčio, tada stipriai trenkiu duris. Paklebenu rankeną. Durys užsitrenkė. Kelio atgal nebėra.
Nusisuku ir einu į ateitį...
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ