Daugelis “Berlyno Kremliaus” skaitytojų domėjosi, kas buvo vėliau.
Kai pasakodavau, jie šaukdavo: “Dieve, juk tai taip įdomu! Kodėl šito nerašėte?“
Štai dabar ir nusprendžiau aprašyti šį įdomumą, apie kurį nerašiau anksčiau.
Jeigu šiandien, 1971 metais, koks nors sovietų turistas, jūrininkas ar kagėbistas iššoka iš traukinio arba garlaivio, tai jį iškart tempia į Ameriką. Kad pagal psichologinio karo scenarijų pašūkautų spaudoje, jog jis pasirinko amerikietiškąją laisvę.
Tai todėl, kad dabar JAV ir SSRS oficialios priešės. Kai pasirinkau laisvę, 1947 metais, jos buvo oficialios draugės. Ir jokio psichologinio karo dar nebuvo. Ir laisvės pasirinkimas tada atrodė šiek tiek kitaip. Tada dirbau vadovaujančiuoju inžinieriumi SKA – Sovietų karinėje administracijoje Vokietijoje.
Ieškodamas laisvės tada bandžiau per vokiečių tarpininkus prašyti Vakarų sąjungininkų, anglų ir amerikiečių, vadinamojo politinio prieglobsčio. Džentelmeniškai. Tačiau sąjunginiai džentelmenai apie tai nenorėjo net girdėti.
Berlyno laikraščiai tuomet rašė, kad anglai iškeitė savo agentą šnipą Igorį Šterną, įkliuvusį ir areštuotą sovietų zonoje, į kažkokį sovietų karininką, kuris pasirinko laisvę ir ieškojo “politinio prieglobsčio” anglų zonoje.
Praslinkus keleriems metams, anglai davė šiam Igoriu Šternui už kažkokius nešvarius reikalus 10 metų kalėjimo. Rusas, ieškojęs laisvės, už šį Šterną užmokėjo savo gyvybe.
Kadangi vienas pirmųjų patekau į Berlyno Kremlių, turėjau gerą butą ir daug įvairių puikių daiktų. Demobilizuotiems karininkams buvo leidžiama viską išsivežti kaip trofėjus. Aš visus šiuos gerus daiktus padovanojau savo draugams. Tai buvo inžinerinės tarnybos majorai ir papulkininkiai, beveik visi partiečiai. Imdami mano dovanas jie numanė, kad jeigu ir rengiuosi kur nors važiuoti, tai tik ne į SSRS. Kai kurie apie tai užsiminė tiesiai. Tačiau, laikydamas kišenėje pistoletą, atkakliai tvirtinau savo:
– Važiuoju į Maskvą!
Vienas bičiulis majoras, dėl drąsos išlenkęs stiklinę degtinės, man prisipažino, kad Paryžiuje turi dėdę, ir siūlė užsirašyti jo adresą. Aš palingavau galvą:
– Važiuoju j Maskvą!
Vienai mielai draugei vokietaitei Ingai atsisveikindamas padovanojau pilną automobilį daiktų. Ji taip pat sumojo, kad sovietų karininkas, vykstantis į Rusiją, savo daiktų nedalija, ir siūlė:
– Klausyk, ar nori, kad padėčiau pabėgti į Vakarų Vokietiją?
Aš tyliu.
– Turiu vieną mokyklos draugą, – aiškina Inga. – Per karą jis buvo esesininkas. Dabar jis uždarbiauja vedžiodamas per sieną žmones. Tiesa, turiu įspėti, kad prie sienos jis juos užmuša – šauna į pakaušį ir apiplėšia... Bet aš pasakysiu, kad tu mano jaunikis, ir jis tavęs neužmuš... Nori, eisiu su tavimi?
Padėkojau jai ir tvirtinau važiuojantis į Maskvą. Ak, graži buvo Inga. Malonu prisiminti!
Galų gale vokiečių tarpininkams padedant automobiliu nusigavau iki pasienio kaimelio Tiuringijoje. Naktį du vedliai, vietiniai valstiečiai tėvas ir sūnus, pervedė per sieną. Jie dažnai vaikščiodavo šiais miškų takeliais pas savo gimines kitoje sienos pusėje.
Šviesi žiemos naktis. Prisimindamas Ingos pasakojimą dėl viso pikto einu paskui savo vedlius – su parabeliu kišenėje. Po paltu ant peties su nuleistu vamzdžiu kabo vokiškas trofėjinis automatas. Kišenės prikaišiotos rankinių granatų ir atsarginių apkabų automatui. Tam atvejui, jeigu sutikčiau sovietų pasieniečius.
Taip mes ėjome dvi ar tris valandas. Sėkmingai pasiekėme geležinkelio stotį amerikiečių zonoje. Už stoties pastato atsilyginau savo vedliams – atrodo, daviau tūkstantį okupacinių markių, kurių vertė tada buvo kokie 5 Amerikos doleriai. Tai buvo pirmas mokestis už laisvę ir, reikia pasakyti, uždirbtas doru darbu. Magaryčioms savo vedliams atidaviau parabelį, automatą ir rankines granatas, už tai jie buvo labai dėkingi ir ilgai linkčiojo. Galbūt jie nesitikėjo, kad paskui juos seka visas arsenalas.
Sėdau į traukinį. Pajudėjome. Net nežinau kur. Kad tik toliau nuo sienos. Begalvodamas apie bėgimą iš sovietų zonos, visai pamiršau, ką veiksiu Amerikos zonoje. Pasimesiu tarp vokiečių, o tada žiūrėsime. Šiuo tikslu net įsigijau vokišką kenkortę Ralfo Vernerio vardu.
Netrukus po traukinį ėmė vaikščioti Amerikos karinė policija: sąjungininkai tikrina dokumentus. Rodau savo kenkortę – ir areštuojamas. Kitoje stotyje sąjungininkai mane perduoda vokiečių policijai.
Klausiu geraširdžio vokiečių policininko, kas atsitiko. O atsitiko tai, kad mano velnio siųsta kenkortė iš sovietų zonos, o jų kenkortės visai kitokios. Todėl herr Vernerį artimiausiu traukiniu išsiųs namo – į sovietų zoną. Policininkas mane labai užjaučia, tačiau Amerikos okupacinė valdžia įsakė visus vokiečių pabėgėlius iš sovietų zonos varyti atgal. Herr Vernerį taip pat.
Matydamas, kad nieko gero nebus, iš kitos kišenės traukiu SKA asmenybės liudijimą, kuriame esu su sovietų karininko uniforma.
Kitą dieną atsidūriau svečiuose pas sąjungininkus: prie Kaselio užmiesčio viloje, kurioje buvo lyg tai Amerikos žvalgybos karininkų poilsio namai. Po pietų vienas iš jų pakvietė mane į šaudymo iš pistoleto varžybas. Šaudėme kieme į ką tik supjaustytus ir ant kelmo padėtus rąstgalius. Amerikos žvalgas išsitraukė iš už diržo striuką, beveik be vamzdžio, revolverį, kokius nešiojasi kino filmuose šaunūs FTB agentai. Šaudė jis taip pat kaip kaubojus filmuose – nuo šlaunies, nesitaikydamas. Ir, žinoma, visą laiką pro šalį.
Tada išsitraukė iš kišenės 32 kalibro koltą ir tiesia man. Kadangi šaudžiau iš normalaus pistoleto ir normaliu būdu, tai rezultatai buvo kur kas geresni.
Man kilo įtarimas, kad po viso šito Amerikos žvalgas nusprendė, jog esu puikus šaulys, vadinasi, pavojingas sovietų agentas. Teisindamasis galiu pasakyti, kad šaudyti blogiau nei jis buvo neįmanoma.
Šiaip ar taip, kitą dieną mane įlaipino į visureigį ir nuvežė į lagerį Kamp Kinge Oberursele netoli Frankfurto. Tai buvęs vokiečių konclageris, kuriame amerikiečiai dabar laikė tik vokiečių karo nusikaltėlius. Virš vartų užrašas: “Vyriausioji Amerikos kontržvalgybos Europoje būstinė”.
Šiame konclageryje laikė tris mėnesius. Vienutėje. Taigi rinkausi laisvę – ir pirmą kartą gyvenime patekau už grotų. Kartu su vokiečių karo nusikaltėliais. Sąjungininkas svečiuose pas sąjungininkus!
Per visą šį laiką mane, atrodo, tardė tik du kartus. Tada laisvai kalbėjau tik vokiškai, angliškai skaičiau, bet kalbėti nemokėjau. Todėl pirmoje apklausoje vertėja buvo moteris, galė, Amerikos seržanto uniforma. Bet ji nesuprato rusų kalbos, o aš nesupratau galų. Ką iš šios apklausos galėjo suprasti jaunas Amerikos leitenantas? Nežinau.
Sėdėjau ir mąsčiau: “Dieve mano, vadinasi, jie Vyriausiojoje Amerikos kontržvalgybos būstinėje neturi nė vieno rusų kalbos vertėjo!? Apklausos protokole yra antspaudas “Labai slaptai”. O ši boba nesupranta ir pusės to, ką sakiau. Nuo to priklauso mano gyvybė. Tiesiog idiotiškumas!?“
Antroje apklausoje buvo vokiečių vertėjas. Tai buvo jaunas žydas Amerikos kapralo uniforma, kuris vietoje vokiečių kalbėjo idiš kalba. Jis nesuprato vokiečių kalbos, aš nesupratau idiš. Apklausa vyko taip.
Klausimas:
– Kokią mokyklą jūs baigėte?
Atsakau vokiškai:
– Politechnische Hochschule, – tai yra Politechnikos institutą, rengiantį inžinierius.
Vertėjas angliškai išverčia taip, tarsi aš būčiau baigęs amatų mokyklą, o į jas pakliūva blogiausi mokiniai, negebantys baigti normalios vidurinės mokyklos.
Iš kitų klausimų tardytojas sužino, kad baigiau šią mokyklą 23 metų, kai Amerikoje su šiuo uždaviniu patys kvailiausi susidoroja iki 18 metų. Vadinasi, esu pusprotis. Ir po to buvau SKA vadovaujančiuoju inžinieriumi. Ką iš šios apklausos suprato tardytojas? Nežinau.
Sėdėjau ir mąsčiau: “Kaip jūs tardote vokiečių nusikaltėlius, jeigu neturite vokiečių kalbos vertėjų (Beje, vienas šių vertėjų Amerikos žvalgyboje buvo žydas Henris Kisindžeris, kuris vėliau tapo dešiniąja prezidento Niksono ranka)? Ir tai Vyriausioji Amerikos kontržvalgybos Europoje būstinė?!“
Maskvoje kartą atsitiktinai baigiau Karo diplomatijos akademiją, kurioje tūkstančiai žmonių mokėsi viso pasaulio kalbų, tarp jų Afrikos juodaodžių dialektus. O čia..?
Kad būčiau objektyvus, turiu pasakyti, kad maitino gerai. Kas rytą, keliant vėliavą, kieme įtaisytas garsiakalbis grojo Amerikos himną, kurio, prisipažįstu, klausiausi su didžiausiu pasišlykštėjimu. Net dabar, po 24 metų, kai girdžiu šį himną, jis norom nenorom primena Kamp Kingo lagerį.
Vienutė. Ant sienų kalinių palikti užrašai. Visomis pasaulio kalbomis. Rusų kalba taip pat. Kai kurie aiškiai priešmirtiniai. Už grotuoto lango styro Amerikos tanko patranka. Toliau spygliuota viela. Už vielos žalia pieva, po kurią ramiai laigo vokiečių kiškučiai. Kartais šie kiškučiai pralenda pro spygliuotą vielą ir dūksta po mano langu.
O aš sėdžiu ir mąstau: “Ak, kodėl aš ne kiškis?“ Kalinys Nr. M-62. Žmogus, pasirinkęs laisvę. Apklausoje pareiškiau, kad palikau SSRS dėl politinių priežasčių ir laikau save politiniu emigrantu. Bet kodėl mane laiko? Kodėl netardo? Juk mano byla labai aiški. Turiu visus sovietų dokumentus. Mano pavardė yra Jungtinio kontrolės komiteto, kuriame dirbau su amerikiečiais ir anglais Berlyne, protokoluose. Turiu daug pažįstamų vokiečių, kurie gyvena Amerikos ir Anglijos sektoriuose Berlyne. Jie mane pažįsta ne pirmus metus pagal tarnybą ir asmeniškai. Visa tai lengva patikrinti.
Oficialiai egzistuoja sutartis apie dezertyrų išdavimą. Tačiau aš turiu demobilizacijos pažymėjimą. Su visais parašais ir antspaudais. Net leidimą per sieną ant piniginio popieriaus su vandens ženklais ir savo nuotrauka. Tik leidimas ne į šią pusę. Šiaip ar taip, sutartis dėl dezertyrų išdavimo man negalioja.
Tačiau kodėl mane laiko? Net vienutėje. Netardo. Ir antspaudas “Labai slaptai”. Galbūt, manau, kad tiesiogiai iškeistų į Amerikos šnipą, įkliuvusį sovietų zonoje, kaip Igoris Šternas? Ak, jūs, gyvosios prekės pirkliai!
Ar per šį laiką neatsirado tinkamos prekės mainams, ar kokia nors kita priežastis – nežinau. Šiaip ar taip, po 3 mėnesių kažkoks Amerikos majoras abejingai pranešė, kad mane išleidžia. Beje, pastebėjo, kad jiems teks pirkti man naują kenkortę. Juodojoje rinkoje. Žinoma, mano sąskaita – už tuos pinigus, kuriuos atėmė areštuojant.
Mane šiek tiek nustebino žinia, kad Vyriausioji Amerikos kontržvalgybos būstinė visoje Europoje neturi kitokių būdų gauti žmogui dokumentų, išskyrus juodąją rinką. Tačiau tada į viską spjoviau. Gerai, kad bent išleidžia.
Dar prieš aušrą kažkoks tadžikas, vos ne vos suprantantis rusiškai, ir, matyt, dirbantis šiame lageryje vairuotoju, nuvežė mane automašina iš Kamp Kingo į Štutgartą. Pakeliui užsuko į kažkokį DP lagerį ir paėmė ten skiautelę popieriaus, liudijančio, kad aš, herr Ralfas Verneris, neaiškios tautybės žmogus, išrašytas iš DP lagerio ir einu gyventi į privatų butą, tai yra iš amerikiečių išlaikymo į vokiečių ekonomiką. Todėl man privalo duoti naujus dokumentus. Čia ir buvo visas triukas su dokumentų pirkimu juodojoje rinkoje.
Su šia popieriaus skiaute mes nuėjome į vokiečių policiją, ir tadžikas ėmėsi darbo, kad gautų man naujus dokumentus. Tačiau jis kalbėjo vokiškai taip, kad policininkas jo nesuprato. Tada atėjau į talką Amerikos žvalgybai ir paaiškinau policininkui, kad dokumentų reikia ne šiam tadžikui, o man, herr Verneriui. Šitaip gavau naują kenkortę, leidimą prisiregistruoti ir produktų kortelių.
Taip nugalėtojas pasirinko nugalėtųjų likimą.
Atsisveikinęs su tadžiku atsisėdau ant suolo parke ir atplėšiau antspauduotą paketą, kurį tadžikas kyštelėjo paskutinį momentą – savo vadovybės vardu. Ten turėjo būti mano dokumentai ir pinigai, atimti areštuojant. Tačiau visi dokumentai dingo. Kartu su jais dingo ir pusė mano pinigų – 20 000 okupacinių markių, naujos kenkortės kaina.
Dirbdamas vadovaujančiuoju SKA inžinieriumi gaudavau 8.000 markių per mėnesį į rankas. Todėl nenuostabu, kad rinkdamasis “laisvę” turėjau apie 40.000 okupacinių (ir infliacinių) markių.
Vokiečių vedliams, kurie vedė per sieną, sumokėjau 1 000 markių. Tai buvo doras sandėris. Tačiau Amerikos žvalgyba paėmė iš manęs už “laisvę” 20.000 markių ir visus dokumentus, tarp jų inžinieriaus diplomą, kurio gali prireikti ateityje. Šis amerikietiškas biznis ypatingo džiaugsmo nekėlė.
Amerikos doleriais 20 000 markių buvo vieni niekai – apie 100 dolerių. Tačiau Amerikos žvalgybos karininkai nepaniekino ir šito. Nors man, bėgliui, ši suma atrodė kitaip. Juk tada vokiečiai, tarp kurių gyvenau, gaudavo 400-500 markių.
Jeigu Amerikos žvalgyba būtų apvogusi tik mane, jeigu šitai būtų buvęs atsitiktinumas, būčiau į tai spjovęs ir taip smulkmeniškai nerašyčiau. Tačiau tai buvo ne atsitiktinumas, o sistema. Tada, 1945-1950 metais, taip elgdavosi su visais sovietais, kurie “rinkdavosi laisvę” Vėliau, būdamas Centrinio pokario emigrantų iš SSRS susivienijimo pirmininku, iš bėglių panašių istorijų girdėjau daug.
Oficialiai Amerikos žvalgyba vadinama The intelligence arm of the U. S. Government. Bet aš dėdei Semui turiu pasakyti, kad ši jo “ranka” ne tiek inteligentiška, kiek apsivogusi.
Turiu pastebėti, kad vagystės arba plėšimai Kamp Kinge buvo organizuoti ir atliekami apdairiai. Dieną prieš mane paleidžiant į kamerą įėjo Amerikos seržantas ir pakišo pasirašyti popieriaus lapą, liudijantį, kad atgavau visus dokumentus ir vertybes, kurios buvo atimtos areštuojant.
Pažvelgęs į tuščias seržanto rankas paklausiau:
– Kur visa tai?
– Gausite rytoj, kai išleis, – atsakė seržantas.
Po trijų mėnesių vienutėje laukiant grąžinimo atgal – sušaudyti, nelabai norėjau su seržantu ginčytis dėl kažkokių popierėlių. Todėl ėmiau ir pakištą popierėlį pasirašiau.
Taip Amerikos žvalgyba mane ne tik apvogė, bet dar gavo raštelį, kad viską grąžino. Galbūt tik tam mane ir laikė tris mėnesius vienutėje – psichologiškai apdoroti, įbauginti. Jokios kitos logiškos priežasties neįžvelgiu.
Pagyvenęs kelias dienas Štutgarte ėmiau galvoti, ką toliau daryti. Tada po Štutgartą dar vaikštinėjo sovietų karininkai iš repatriacijų misijos. Ir herr Verneriui buvo šiek tiek keista žiūrėti į šią uniformą, kurią neseniai dėvėjo pats.
Kažkodėl prisiminiau Jungtinę kontrolės tarybą Berlyne, kurioje sutikdavau amerikiečių. Ten aiškiai jautėsi, kas yra tikrieji hitlerinės Vokietijos nugalėtojai. Sovietų pusė elgėsi be ceremonijų, o amerikiečiai aiškiai pataikavo. Ten jie čiupinėjo mano sagas, antpečius ir meilikaujamai šypsojosi. Tada už mano nugaros stovėjo sovietų tankų divizijos. Tada jie manė, kad aš sovietas, o aš maniau, kad jie džentelmenai. Dabar sovietas tapo rusu, o džentelmenai tapo sukčiais. Žinoma, ne visi, tačiau...
Tačiau iš manęs dar neišgaravo nugalėtojo iš Jungtinės tarybos psichologija. O ką, pamaniau, jeigu tiesiog nueisiu pas Amerikos konsulą Štutgarte ir paprašysiu patarimo, ką man daryti? Juk Kontrolės taryboje amerikiečiai degė noru su manimi kalbėtis. Tada negalėjau. Dabar galiu. Taigi imkime ir pasikalbėkime. Juk jūs čia šeimininkai. Neturiu nuo jūsų ko nors slėpti. Jeigu Amerikos žvalgyboje privisę sukčių, tai Amerikos diplomatai turi būti tikri džentelmenai.
Taigi einu pas konsulą. Iš išvaizdos – simpatiškas džentelmenas su pilvuku. Tačiau šį džentelmeną kažkodėl labiau sudomino, kur ir kaip gavau kenkortę.
– Vokiečių policijoje, – aiškinu. – Padedant Amerikos žvalgybai.
– Ar už tai ką nors mokėjote?
Klausimas gana subtilus ir net šiek tiek provokuojamas. Jeigu nutylėsiu, tai konsulas gali patikrinti, o tada manęs klaus: kodėl šitai slepiate? Galbūt dar ką nors slepiate?
– Ir taip – ir ne, – sakau.
– Tai yra? – spaudžia konsulas.
– Pats nemokėjau, bet iš manęs ėmė.
– Kiek?
– Dvidešimt tūkstančių markių.
– Kas?
– Amerikos žvalgyba.
Išsiaiškinęs šį finansinį klausimą, džentelmenas su pilvuku iš karto nustojo manimi domėtis. “Galbūt ir tiesa, kad amerikiečius domina tik pinigai?“ – pagalvojau. Atsisveikindamas konsulas žadėjo ką nors daryti.
Ir iš tikrųjų – jau kitą rytą mane pakėlė iš patalo Amerikos karinė policija. Įsodino į visureigį – su visais daiktais – ir nuvežė. Atvežė į tą patį lagerį Kamp Kinge prie Frankfurto. Atėmė mano naują kenkortę ir vėl uždarė vienutėje.
Šioje vienutėje išbuvau dar tris mėnesius. Be jokio tardymo. Per šį laiką į mano kamerą užėjo tik vieną kartą – lyg tarp kitko – trys džentelmenai: pulkininkas, majoras ir seržantas, vertęs iš anglų kalbos į vokiečių, o iš tikrųjų vėl į idiš, tad supratau tik pavienius žodžius.
Priekaištingu tonu pulkininkas pranešė, kad jie norėtų man padėti, bet todėl, kad vietoje dėkingumo teikiu tik nemalonumų – trabl, dabar tiesiog nežino, ką su manimi daryti: matyt jiems teks siųsti mane atgal. Tada, priekaištingai linguodami galvas, džentelmenai pasišalino.
Kadangi pulkininkas tikriausiai yra vienas iš lagerio viršininkų, maniau, vadinasi, tai ne pavienių karininkų išdaigos, o sistema: visa Vyriausioji Amerikos kontržvalgybos būstinė yra gangsterių rankose. Amerikos konsulas Štutgarte – ne geresnis. Visi jie iš tos pačios gaujos – vieškelių džentelmenai.
Mano nuomonė, žinoma, niekai. Tačiau taip maniau ne tik aš, bet ir šimtai sovietų, kurie rinkosi laisvę ir baigė ideologinio perauklėjimo mokyklą Kamp Kinge.
* * *
Vieną naktį pabudau nuo triukšmo, sklindančio iš gretimos kameros. Už sienų girdėjosi kovos garsai ir garsūs keiksmai... Trepsėjimas ir amerikiečių balsai... Tada koridoriumi kažką tempia.
Ak, pamaniau, vadinasi, ką nors iš mūsiškių nutempė... Išduoti...
Tuomet man pasidarė taip šlykštu, kad solidarizuodamasis nusprendžiau skelbti bado streiką ir iš ryto atsisakiau padėklo su pusryčiais. Tačiau seržantas padėjo padėklą ant viršutinės lovos ir užrakino duris. Ten pusryčiai buvo iki pietų. Per pietus kitas seržantas padėjo dar vieną padėklą, ir šis ten išbuvo iki vakarienės. Vakarienė prabuvo ant viršutinės lovos iki pusryčių. Taip kasdien. Dvylika dienų.
Jeigu kas nors mano, kad tai Tantalo kančios, tai nieko panašaus. Nors maistas visą laiką buvo virš galvos, valgyti visai nesinorėjo. Vėliau nustoji net gerti. Apninka tik nuovargis ir mieguistumas. Ir nieko neskauda. Kas nori suliesėti – gali pabandyti. Tačiau pirma reikia pakliūti į mirtininkų kamerą.
Galiausiai po dvylikos bado dienų į kamerą atėjo Amerikos majoras su pypke dantyse ir klausia, kas yra. Sakau, kad pats noriu žinoti, kas yra? Ir kodėl mane čia laiko?
Žiūrėdamas į pypkę majoro dantyse prisiminiau, kad jau kelios dienos nerūkau, ir paprašiau užsirūkyti. Majoras pagrabaliojo po kišenes, tada dirstelėjo į savo pypkę, kurioje nieko nebuvo, net pelenų, ir tarė, kad jis neturi nei tabako, nei cigarečių. Jis žindo tuščią pypkę. Tik dėl įvaizdžio.
“Šerloką Holmsą mėgdžioja”, – pamaniau.
Be to, Froido psichoanalizės požiūriu, kuri taip populiari Amerikoje, tuščią pypkę mėgsta čiulpti impotentai – kad atrodytų galingi vyrai. O impotencija dažnai susijusi su sadizmu. O sadizmas savo ruožtu dažnai susijęs su patologiniu troškuliu valdyti kitus žmones. Ir šių tipų knibždėte knibžda visose derlingose vietose – ČK, gestape arba Amerikos konclageryje – kur žmogus nebaudžiamai gali tyčiotis iš kitų žmonių.
Čiulpsėdamas savo tuščią pypkę majoras pro dantis iškošė, jog rytoj mane išsiunčia, ir patarė nutraukti badavimą, kad turėčiau jėgų kelionėje.
– Kur mane siunčia? – klausiau.
– Šito nežinau, – sako majoras.
– Ar tikrai rytoj?
– Duodu jums Amerikos karininko garbės žodį, – tarė majoras, matyt, šiek tiek užgautas tuo, kad juo netikiu.
Na, ką gi, manau, jeigu rytoj mane siunčia nežinia kur, iš tikrųjų geriau kaupti jėgas kelionei – kad parduočiau savo gyvybę kuo brangiau.
Neištraukęs iš burnos pypkės, majoras palinkėjo gero apetito ir išėjo. Tačiau, kadangi streikas baigėsi gana miglotomis sąlygomis, nepaisant dvylikos dienų badavimo, apetito neturėjau. Ant viršutinės lovos stovėjo padėklas su ataušusiais pietumis. Tačiau palaukiau iki vakarienės, kai atnešė šiltą pamainą, ir tik tuomet pavalgiau. Vis tiek be apetito.
Kitą dieną nieko neįvyko. Ir antrą. Ir trečią. Taigi Amerikos karininko garbės žodis pasirodė toks pat melas, kaip jo tuščia pypkė!
Iki šiol mane kaip ypač pavojingą nusikaltėlį vesdavo pasivaikščioti vieną. Dabar vaikštinėju esesininko generolo ir gestapo pulkininko kompanijoje. Iš pradžių varžiausi jiems sakyti, kas esu. Buvo gėda dėl savęs ir amerikiečių. Kai galiausiai atvėriau savo paslaptį, mano kalėjimo kolegos iš juoko vos neplyšo. Jie laukė ko tik nori, bet ne šio absurdo.
Bet man buvo ne juokai. Ką gi vis dėlto daryti? Laukti, kol tave naktį suriš kaip aviną ir išduos atgal? Pagal sovietų įstatymus bėgimas į užsienį laikomas valstybės išdavyste, o už tai šaudoma. Šitokius nuosprendžius ne kartą skaičiau SKA štabo įsakymuose.
Iš bejėgiško protesto jausmo nusprendžiau imtis savižudybės. Žinoma, vargu ar iš tikrųjų rengiausi žudytis. Tačiau kai tave netrukus gali nužudyti kiti, tai kodėl neišbandžius šio malonumo pačiam. Yra nors privalumas, kad paskutinę akimirką galima persigalvoti. Šis privalumas kol kas ir buvo mano vienintelė laisvė.
Po vakarienės ėmiausi reikalo. Suplėšiau savo marškinius juostelėmis, susukau pynėmis ir ištepiau muilu. Tada iš šių pynių surišau virvę ir gale padariau kilpą. Vienintelė vieta, kur šią virvę buvo galima užkabinti – grotelės lubose, už kurių slypėjo elektros lemputė.
Kameroje jau prietema. Atsisėdau ant viršutinės lovos, pririšau virvę prie grotelių – ir pažvelgiau į lubas. Tada spustelėjau lubas ranka. Studijavusiam medžiagų atsparumą inžinieriui buvo aišku, kad dalykas nieko vertas: mano sprandas buvo kur kas tvirtesnis negu plonos faneros lubos.
Kad neužsiiminėčiau saviapgaule, iš pradžių nusprendžiau patikrinti lubas. O kad veltui nekaišiočiau galvos, paėmiau kilpą abiem rankom ir šokau žemyn.
Mano medžiagų atsparumo skaičiavimai buvo teisingi. Minkštai, kaip gimnastikos salėje, nutūpiau ant grindų. Iš viršaus ant galvos byrėjo įvairios statybinės medžiagos ir elektros lemputės šukės.
Kadangi miego nesinorėjo, nusprendžiau pabandyti kitokį savižudybės būdą. Tamsoje ant grindų užčiuopiau elektros lemputės patroną su aštriomis kaip pjūklas stiklo duženomis kraštuose. Įsitvėręs žemutinės lovos ėmiau šiuo instrumentu brūžinti kairės rankos venas. Ten, kur plaka pulsas.
Man buvo visai negaila pjauti venų, iš kurių teka kraujas. Kraujo turiu daug. Per karą dažnai duodavau kraujo perpilti – tiesiog todėl, kad daug turiu. Tačiau vis dėlto buvo gaila tamsoje persipjauti šalia esančias sausgysles. Juk tada, jeigu kas, ir kumščio nesuspausi.
Ranka, kaip rašo rašytojai, sroveno kažkas šilto ir lipnaus. Pjūkliukas su stiklo šukėmis buvo gana nepatogus ir plėšė mėsą. Galų gale ši nuobodi procedūra įgriso ir apėmė miegas. Atsiguliau į lovą, nuleidau ranką žemyn (pačiupinėjau – srūva) ir užsnūdau.
Paskui per miegą girdžiu, kaip atsivėrė durys, sutraškėjo ant grindų stiklo šukės ir statybinės medžiagos. Kameroje šmėstelėjo kišeninio žibintuvėlio spindulys, sustojo kraujo baloje ant grindų. Tada koridoriuje pasigirdo aliarmo signalas. Apskritai nei miegoti, nei mirti man neleido: iškvietė daktarą, perrišo ranką, atėmė akinius ir nuvedė į kitą kamerą. Žinoma, vėl į vienutę. Kaip dera pavojingiems nusikaltėliams.
Kitą vakarą į mano kamerą atėjo lankytojas: su karine uniforma, didoku klestinčio rentininko pilvuku, su didžiuliu pistoletu ant tokio pat didžiulio užpakalio, ant rankovės – juodas raištis su baltu kryžiumi. Žiūrėjau ir stebėjausi: kas jis – piratas ar gydytojas? Tačiau pasirodė, kad jis yra protestantų kunigas.
Vienintelis dalykas, kurį supratau, kad jis taip pat kažkada ir dėl kažko žudėsi. Atrodo tada, kai buvo misionieriumi Afrikoje, o jo mokiniai nusprendė, kad jį verčiau išvirti ir suvalgyti.
Tai, kad žmogėdros rengėsi pastorių suėsti, buvo logiška. Nors ir kanibališka, bet vis dėlto logika. Pastorius buvo riebus, ir alkaniems kanibalams būtų buvusi šiokia tokia nauda. Bet kokios naudos savo elgesiu turėjo iš manęs amerikiečiai? Šito suprasti negalėjau.
Juk tada laikiau save tokiu pat nuoširdžiu Vakarų šalininku kaip, pavyzdžiui, priešingu atveju, amerikiečių komunistai, kurie bėga į sovietų pusę. Jeigu sovietų žvalgyba šiuos komunistus būtų sutikusi taip, kaip mane sutiko amerikiečiai, tai visus šiuos sukčius ir smulkius vagis būtų sušaudžiusi kaip šunis. Ne už vagystę, o už kenkimą valstybės interesams. O čia? Kas čia per demokratija?
Kartais į kamerą atnešdavo aplamdytų knygų anglų kalba. Tai buvo romanai apie nusikaltėlius arba žvalgybą. Skaičiau ir galvojau: matyt, iš šių knygpalaikių Amerikos žvalgai ir mokosi dirbti.
Tačiau kartais atnešdavo ir vokiškų laikraščių. Viename iš jų perskaičiau mažą žinutę apie sovietų kareivį, kuris bėgo į Vakarus ir vėliau gulėjo Amerikos ligoninėje laukdamas, kol jį išduos sovietų valdžiai.
Vargu ar šis kareivis pakliuvo į ligoninę dėl skrandžio sutrikimo, pamaniau. Tikriausiai taip pat mėgino nusižudyti, kai sužinojo, kad jį išduos.
Toliau žinutėje buvo rašoma, kad kai ligoninėje pasirodė grupė amerikiečių su sovietų karininkais, pasmerktas kareivis išplėšė iš kažkieno rankų automatą, nušovė aštuonis ar devynis žmones ir pats nusišovė.
Kruopščiai išplėšiau šią žinutę ir įsikišau į kišenę.
Po kelių dienų mane naktį pažadino, nuvedė į dušą ir liepė nusiskusti. Tada pasodino į visureigį su dviem karo policininkais. Vienas turėjo mano dokumentus.
Auštant mes įvažiavome į greitkelį ir aš perskaičiau kelio ženklą: “Iki Leipcigo tiek ir tiek kilometrų”. Vadinasi, mes važiuojame prie sovietų sienos. Liko dar keturios valandos.
Vienas kareivis sėdėjo prie vairo, kitas šalia jo, o mane pasodino gale. Tai buvo paprasti Amerikos vaikinai skustais pakaušiais. Kad pademonstruotų savo demokratiją, jie net siūlė kramtomosios gumos. Tada antrasis užsnūdo, o jo stambaus kalibro koltas maskatavo užpakaly ir gundomai stukseno į mano kelį.
Reikėtų čiupti šį koltą, pamaniau, peršauti šiuos tuščius rožinius pakaušius ir bėgti. Aplink miškas ir krūmai. Bet kur bėgti? Į Rytus kelias uždarytas. Jeigu nužudysiu šiuos kareivius, užsivers kelias ir į Vakarus.
Visureigis sparčiai riedėjo sovietų sienos link, o aš stengiausi numatyti visas perdavimo galimybes – ir kaip įgyti ginklą. Prisiminiau mano kišenėje gulinčią žinutę. Šiam kareiviui pasisekė, kad į rankas pakliuvo automatas. Automate 72 šoviniai, o šiame nusususiame kolte tik 8, ir iš kolto šitokio fejerverko nesuruoši.
Svarbiausia – išplėšti ginklą. Gerai, kad nors nesurišo, kaip tą laisvės ieškotoją, kuris keikėsi, kai jį tempė naktį Kamp Kingo koridoriais.
Man ne ypač norėjosi šaudyti sovietų. Už ką? Juk jie gali būti tokie pat žmonės, kaip aš – sistemos vergai. O štai nušauti kuo daugiau amerikiečių – taip... Ką, ar jums – gyventi trukdžiau? Kodėl atiduodate paskersti?
Žinoma, šie amerikiečių kareiviai, kurie mane veža, nekalti. O kuo aš kaltas? Aš tik užpjudytas gyvulys. Ak, jeigu nušovus tuos leitenantus, majorus ir pulkininkus, kurie liko Kamp Kinge...
Paskui sviesti automatą, pakelti rankas ir eiti pas savus – kad sušaudytų. Prieš bausmę prašyčiau tik vienos malonės: išdrožti kalbą sovietų kareiviams ir karininkams. Juk kadaise, būdamas mokiniu, pasižymėjau kaip geriausias oratorius. Kai suaugau, tylėjau. Sąžinė neleido. Bet dabar drošiu tokią kalbelę, tokią kalbelę, iš širdies, iš visos širdies:
– Draugai, broliai, muškite amerikoniškuosius bjaurybes iki paskutinio šovinio! Aš pats pirmas eičiau, bet štai, matote, negaliu... Netikėkite nė vienu amerikiečių žodžiu. Visi jie vagys ir melagiai. Pats mačiau. O jų išgirtoji laisvė – štai ji, žvelkite į mane! Matote!?
Taip įsijaučiau, kad prieš sušaudymą buvau pasirengęs stoti į kompartiją. Taip ir sakysiu:
– Draugai, broleliai, dabar neturiu ko prarasti. Todėl visą teisybę išrėšiu. Taip, išsisukinėjau ir nestojau į kompartiją, nes laikiau komunistus idiotais ir šunsnukiais. Bet dabar įsitikinau, kad amerikiečiai didesni idiotai ir šunsnukiai. O jeigu nėra pasaulyje teisybės, tai rašykite mane į komunistų partiją. Noriu mirti komunistu!
Taip, išdrožčiau jiems šitokią propagandą, kokios nė vienas politinis vadovas nesugalvotų. Iš visos širdies. Ir kaip jie po to šaudytų žmogų, kurį amerikiečiai pavertė kovingu komunistu.
O apie save mąsčiau: bus vienu idiotu, kuris patikėjo laisve, mažiau... Ak, vergo sparnai...
Kažkas panašaus vyko su sovietų kareiviais, kurie karo pradžioje pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę. Praėję vokiečių mirties lagerius, jeigu šie kareiviai vėl pakliūdavo į Raudonąją armiją, tai tada iš tikrųjų kovodavo iki paskutinio šovinio.
Tuo tarpu visureigis atriedėjo prie pasienio geležinkelio stoties Bebrą West. Ta pati stotis, kurioje prieš pusmetį pasirinkau “laisvę”, kad šį laiką praleisčiau Amerikos kalėjime.
Vienas konvojininkas paėmė paką su mano dokumentais ir nuėjo pas Amerikos karinį komendantą. Sėdėjau ir laukiau, kad dabar prasidės šitai... Kartu su Amerikos komendantu tuoj išeis sovietų sargyba su automatais ir... Kad tik išplėščiau automatą... Patraukti sąvarą, nuleisti saugiklį ir, nekeliant piršto nuo gaiduko, šaudyti amerikiečius.
Po kurio laiko konvojininkas išėjo vienas ir pamojo ranka – lipk lauk. Vadinasi, jie nusprendė suimti mane ten. Išlipau iš automašinos ir ketinau eiti į komendantūrą.
Tačiau konvojininkas sėdo prie vairo ir užvedė variklį, lyg rengdamasis važiuoti. Neliko nieko kito, kaip paklausti:
– Kur man eiti?
– Kur norite, – kramtydamas gumą burbtelėjo kareivis. – Norite, eikite ten, – mostelėjo ranka sovietų pusės link. – Nenorite, eikite kur patinka...
Kareivis vikriai apsuko automobilį ir taip spustelėjo greitį, kad į mane iš po ratų pasipylė akmenukai. Lygiai taip, kaip gangsterių filmuose. Paskui likau vienas.
Apsižvalgiau – ar kas nors neseka? Ryškiai švietė saulė, aplink vaikščiojo vokiečiai – niekas į mane nekreipė dėmesio. Taigi, atrodo, aš vėl laisvas. Atsisėdau ant akmens prie tako į stotį, nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą. Viduje buvau pasirengęs visokiems netikėtumams – išskyrus šį.
Taip atsisveikinau su gyvenimu, kad grįžimas į jį išmušė iš vėžių. Nejaučiau nei džiaugsmo, nei palengvėjimo, išskyrus šaltą įsiūtį. Vėl kažkokie niekšiški pokštai! Kas per katės ir pelės žaidimai?
Pasienio stotis. Aplink vaikšto vokiečių policininkai ir tikrina dokumentus. Čia pat šmižinėja ir Amerikos MP. Prieš pusmetį mane čia suėmė tikrindami dokumentus. O dabar, kad išmokytų mane dėkingumo ir gerų manierų, Kamp Kingo džentelmenai atėmė net tą kenkortę, už kurią nušvilpė 20.000 markių. Nebeturiu jokių dokumentų. Jeigu prie manęs prieitų policininkas ir paprašytų dokumentų, mane vėl siųstų į Kamp Kingą, iš kurio ką tik atvykau, nustatyti asmenybės.
Artimiausias traukinys į Štutgartą tik kitą rytą. Kadangi nakvoti stotyje buvo pavojinga, savo pirmą laisvės naktį praleidau kaip fronte: užėjau į bombų sugriautą namą toliau nuo stoties, atsiguliau ant plytų krūvos, po galva pasikišau kumštį ir, žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, užmigau.
Atvažiavęs į Štutgartą nuėjau į policijos skyrių, kuriame prieš tai buvau gavęs kenkortę ir pasakiau, kad man ją pavogė. Žinoma, pamokytas liūdnos patirties su Amerikos konsulu, šį kartą nuovokiai nutylėjau, kad pavogę mano kenkortę vagys – Amerikos vyriausioji žvalgybos Europoje būstinė.
* * *
Tada, 1947 metais, pusiau sugriauta Vakarų Vokietija buvo perpildyta milijonų užsieniečių DP iš visų Rytų Europos šalių ir milijonų vokiečių pabėgėlių, išvarytų iš tų pačių Rytų Europos šalių. Dirbti pagal specialybę nebuvo jokių vilčių. Netyčia perskaičiau laikraštyje, kad amerikiečiams reikia elektriko prižiūrėti kukurūzus kepančias elektrines krosnis Pi Ekse. Padaviau prašymą, kuriame prisipažinau, kad prieš tai buvau vadovaujantysis inžinierius Sovietų karinėje administracijoje ir vadovavau šimtams elektros gamyklų, dirbusių reparacijoms, todėl tikiuosi, kad susitvarkysiu su keliomis elektrinėmis krosnimis, kepančiomis figūrinius kukurūzus. Bet man atsakė. Ir net atvirai paaiškino kodėl: kaip nepatikimam politiškai.
Velniai jus rautų, manau. Bėgau iš Sovietų Sąjungos, nes ten mane laikė politiškai nepatikimu. Čia irgi politiškai nepatikimas!
Kad kuo nors užsiimčiau, parašiau kelias apybraižas apie gyvenimą Berlyno Kremliuje, tai yra Vyriausioje SKA būstinėje, ir nusiunčiau į “Posevo” redakciją. Redakcijos darbuotojai, perskaitę mano apybraižas, nusprendė, kad esu laikraštininkas profesionalas ir ilgai vertė prisipažinti, į kuriuos laikraščius rašiau anksčiau – “Pravdą” ar “Izvestijas” – ir kokia pavarde.
Gyvenau tada palėpės kambaryje pigiame viešbutyje “Baltasis elnias” Štutgarto pakraštyje. Vienoje lovoje miegojau aš, kitoje vienaakis vokietis prekiautojas, kuris uždarbiaudamas duonai vaikščiojo su dėže ant kaklo po apylinkės kaimus ir prekiavo virvelėm, batų tepalu, siūlais ir segtukais. Kol jis vaikščiodavo, aš sėdėdavau prie mažyčio palėpės langelio ir rašydavau apie Berlyno Kremlių.
Rudenį persikėliau į mažutę kamarėlę pas vieną rusų našlę. Kai našlė įsitikino, kad man reikia ne senos rusės, o jaunų vokietaičių, prasidėjo patriotiniai nesutarimai. Sėdėjau ir rašiau savo apybraižas, o įsižeidusi senutė kurpė ir siuntė į visas instancijas skundus, kad esu sovietų šnipas. Tada šios senutės žentas iššoko iš penkto aukšto ir užsimušė. Įsivaizduokite, kokia tai buvo senė?
Žiemą mano kamarėlė buvo nešildoma, ir buvo taip šalta, kaip kieme. Vienintelis šilumos šaltinis buvo cigaretės iš juodo vietoje auginto valstietiško tabako, dar stipresnio ir labiau dvokiančio už machorką.
Papirosų popierius mano biudžetui buvo per didelė prabanga, tad sukau cigaretes iš “Posevo”, kuris spausdino mano rašinius ir siuntė autorinius egzempliorius. Per savaitę surūkydavau visą “Posevą”.
Visą dieną sėdėjau ir rašiau – su paltu, pirštinėmis ir kepure. Tiesa, kartais tekdavo daryti pertraukas – kai rašalinėje sušaldavo rašalas. Vienintelis pajamų šaltinis buvo “Posevo” honorarai. Tada Vokietijoje su produktais buvo striuka, ir kartais visą savaitę valgydavau vien silkę – su duona ir vandeniu. Kitą savaitę – vien dirbtinį medų – taip pat su duona ir vandeniu.
Bandžiau emigruoti į Prancūziją – neįsileido. Mėginau į Australiją – neįsileido. Kaip politiškai nepatikimo. Trečią kartą paslaptingai dingo visi mano dokumentai, tarp jų bedalė kenkortė. Patyrę DP man teigė, kad visi Amerikos UNRRA ir IRO valdininkai, tvarkantys emigraciją – tai tarptautinės padugnės, komunistų pakeleiviai, sovietų agentai arba tikriausi vagys, kurie juodojoje rinkoje parduotų savo motiną ir kurie, be abejo, pardavė visus mano dokumentus ir anketas rusų žvalgybai.
Atėjo antroji žiema, o aš vis sėdėjau savo kamarėlėje ir rašiau. Užtat Kalėdų proga gavau jaudinančią dovaną. Vienas “Posevo” skaitytojas, užsidirbdamas duonai vagystėmis (garbingai vogdamas), nukniaukė rašomąją mašinėlę ir atitempė man.
– Rašai taip, – aiškino jis, – kad ašarą spaudžia. Svarbiausia, kai už širdies ima. Mes visi šį kelią praėjome. Štai ir nusprendžiau padėti bendram reikalui...
– Išeidamas jis kareiviškai kaukštelėjo kulnimis ir kilstelėjo ranką prie kepurės snapelio.
– Drauge buvęs vade, tu čia, matau, šąli ir alksti. Net mes, vagys, taip negyvename. Taigi tu nesivaržyk... Jeigu ko reikia – tik sakyk... Mes padėsime...
Taigi, beje, kalbant apie vagišius. Man iš lagamino dingo vienos mano Berlyno pažįstamos Kiti nuotraukos. Jas neseniai buvau gavęs paštu. Pasimesti jos negalėjo. Tačiau kam jų reikia? Tik kokiai nors žvalgybai. Tačiau sovietų žvalgyba, jeigu reikėtų, imtų ne nuotraukas, o pačią Kiti. Taigi pagal tikimybių teoriją lieka viena – Amerikos žvalgyba, tie patys džentelmenai iš Kamp Kingo.
Įdomu. Kol rusų vagišiai siūlo savo paslaugas, Amerikos žvalgyba naršo po mano lagaminus. Ir tuo pačiu metu jau antri metai kiekvieną savaitę mano straipsnius spausdina “Posevas”, kuris Amerikos ekspertams apie sovietų reikalus yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių.
Šį epizodą prisiminiau vėliau po eilinės Amerikos žvalgybos CŽV nesėkmės ir viešo plakimo, kai Vašingtone pardavinėjo ženklelius su užrašais: “Mūsų darbas toks slaptas, kad mes patys nežinome, ką darome”.
Sakoma, kad Amerika – stebuklų šalis. Todėl tikruosius rusų bestselerius Amerikoje rašo rašytojai vaiduokliai. Jeigu kas nors parašytų knygą pats, būtų nenormalu.
Normalios rusų knygos Amerikoje rašomos taip. Štai pasirodė buvusio sovietų žvalgybos pulkininko Piotro Deriabino knyga “Slaptas pasaulis”. Viršelyje sąžiningai nurodyta, kad ją pagal Deriabino pasakojimą rašė kažkas kitas. Tada pasirodė kitas bestseleris – “Penkovskio užrašai”. Penkovskį SSRS sušaudė už šnipinėjimą. Tačiau ant viršelio rašoma, kad šią knygą už Penkovskį rašė Deriabinas. Tas pats Deriabinas, kuris pats net savo knygos negebėjo parašyti, dabar šauniai rašo už Penkovskio lavoną. Stebuklai!
O aš kaip idiotas sėdėjau dvejus metus ir savo knygą rašiau pats. Ir tokiomis sąlygomis, kad baigęs darbą neabejojau, jog užsidirbau tuberkuliozę.
Būdamas gydytojo ginekologo sūnus, nuo jaunystės mėgau šniukštinėti po tėvo medicinines knygas. Galbūt todėl, kad šiose knygose buvo rašoma apie moterų ligas su visokiais įdomiais paveikslėliais, tokiais tikroviškais, kad tokių Amerikoje net pornografiniuose leidiniuose nerasi. Prisižiūrėjęs šių paveikslėlių laikiau save specialistu ir kai man ką nors skaudėdavo, mėgdavau save diagnozuoti.
Taigi, eidamas į medicinos apžiūrą, autoritetingai pareiškiau, kad tikriausiai sergu tuberkulioze. Tačiau daktaras palingavo galvą ir tarė, kad esu sveikas kaip jautis. Iš pradžių labai nustebau. Paskui su dėkingumu prisiminiau savo tėvą: matyt, jis ne šiaip sau buvo daktaras ginekologas, nes sukūrė mane pagal visas mokslo ir technikos taisykles.
1950 metais Amerikos politikos švytuoklė pasviro į kitą pusę. Iš vieno kraštutinumo į kitą. Ruzvelto erą pakeitė Makarčio era. Amerikoje vienas po kito vyko atominių šnipų procesai. Iš valstybės departamento išvijo šimtus pederastų. Iš valstybinių įstaigų šalino komunistinius pakeleivius. Amerikos spauda šaukė apie raganų medžioklę. O vokiečių laikraščiai rašė, kad Amerikos konsului, mano bičiuliui, Štutgarte nuo viso šito susijaudinus plyšo širdis.
Kartu sovietų fronte amerikiečiai pradėjo tai, kas vadinama psichologiniu karu. Miunchene pasirodė Harvardo projektas, užsiimantis įvairiausiais psichologiniais tyrimais, vėliau “Amerikos balsas”, radijas “Svoboda” ir kažkoks Amerikos komitetas, kuris taip dažnai keitė pavadinimą, kad net nežinau, kaip vadinasi dabar.
Visi žvirbliai ant Miuncheno stogų čirškė, kad už viso šito stovi Amerikos žvalgyba CŽV. Tad šitai patvirtino pati Amerikos spauda. Šio psichologinio karo komplekso amerikiečių personalas, nors ir keista, buvo vien iš valdininkų, kuriuos kažkodėl išvijo iš Valstybės departamento ir kuriuos kažkodėl po savo sparnu priglaudė CŽV.
Tada Miunchene buvo įsteigtas Centrinis pokario emigrantų iš SSRS susivienijimas (CPES), kuris vienijo visus “naujuosius”, ir aš tapau jo pirmininku. Tačiau dėl Kamp Kingo veiklos “naujausių” srautas beveik visai sustojo. Kad būtų galima suprasti, kodėl taip atsitiko, aš ir rašiau taip detaliai savo nuotykius šiame Kamp Kinge.
Kartą mano bute pasirodė storas puošnus džentelmenas šviesiu tropikų kostiumu, margais kaip italų žigolo pusbačiais. Džentelmenas prisistatė, kad jis esąs tas pats protestantų pastorius, kurio kažkada vos nesuėdė žmogėdros ir kuris turėjo malonumo pažinti mane Kamp Kinge.
Žiūrėdamas į užsimaskavusį pastorių mąsčiau: “Kokioje žvalgyboje tu, dėde, dirbi dabar?“
Pastebėjęs mano rūgščią fizionomiją, pastorius skubiai pranešė, kad dėl Kamp Kingo veiklos buvo nuspręsta atlikti specialų vyriausybinį tyrimą, tačiau, kai atvyko tyrimo komisija, visi dokumentai apie šio lagerio veiklą nuovokiai jau buvo sudeginti. Dabar ši komisija aplinkiniais keliais mėgina nustatyti tai, kas ten vyko. Kadangi esu organizacijos, atstovaujančios visiems po karo bėgusiems į Vakarus sovietams, ir, vadinasi, baigusiems demokratinį perauklėjimą Kamp Kinge, pirmininkas, tai todėl pastorius pas mane ir atėjo.
Štai, pavyzdžiui, mažutė iliustracija. Vienas sovietų pederastas garsiai skundėsi, kad, kai jis bėgo, paslėpė savo išeinamojoje angoje kelis briliantus, tačiau Kamp Kingo džentelmenai net ir ten juos aptiko ir pavogė. Vėliau šis Ostapas Benderis Nr. 2 dirbo radijo pulkininku “Svobodoje”. Jis dirba ir šiandien – jau 20 metų.
Pridursiu dar kelias detales iš savo patirties. Be sovietų dokumentų ir vokiškų markių, apie kurias jau rašiau, Kamp Kingo džentelmenai pavogė šias smulkmenas:
1. Demobilizuojant iš armijos už tarnautus metus gavau 5 000 rublių. Iškeisti juos į markes neturėjau laiko. Amerikiečiai pasiglemžė ir šiuos 5 000 rublių. Naujus, šlamančius, gautus tiesiai iš valstybinio banko. Kam amerikiečių žvalgybininkams jų reikėjo? Kaip suvenyrų? Arba šnipinėjimo veiklai?
2. Būdamas vadovaujančiuoju inžinieriumi turėjau teisę vaikščioti su karine apranga arba su civiliu kostiumu. Tad nusipirkau auksinę su perlu kaklaraiščio segę. Amerikiečiai pavogė ir ją. Matyt, kad atpratintų nuo buržuazinių užmojų.
3. Juodojoje rinkoje iš vokiečių nusipirkau amerikietišką automatinį plunksnakotį “Parker”. Amerikiečiai Kamp Kinge jį nukniaukė.
4. Na, turėjau dar geltono metalo portsigarą, puoštą juodu emaliu. Matyt, amerikiečiai palaikė jį auksiniu ir taip pat nugvelbė.
Į visas šias smulkmenas man nusispjauti. Bet jeigu pasakoja anekdotus, kaip rusai vogė iš vokiečių laikrodžius, tai kodėl nepapasakoti, kaip amerikiečiai vogė iš rusų? O kai kuriems, pavyzdžiui, Ostapui Benderiui Nr. 2, net į užpakalį lindo.
Visa tai vyko po vėjyje plazdančia Jungtinių Valstijų vėliava. Kad žmonės neapsiriktų, kur jie yra, garsiakalbiai grojo Amerikos nacionalinį himną.
Dabar “Amerikos balsas” ir “Svoboda” išmetė į orą milijonus dolerių mėgindami paakinti sovietų kareivius ir karininkus Rytų Vokietijoje rinktis Amerikos laisvę. Žvalgybai reikėjo liežuvių, tačiau bėglių nebuvo.
Sovietų propaganda puikiai panaudojo Kamp Kingo veiklą. Sovietų kariuomenėje nuolat skaitė įsakymus apie sovietų kareivių ir karininkų, kurie bėgo pas amerikiečius – ir buvo grąžinti atgal, sušaudymus. Taip buvo užgniaužiamas noras rinktis laisvę.
Tačiau amerikiečiai yra praktiški žmonės. Kad padidintų pabėgėlių srautą, Amerikos žvalgyba psichologinio karo tvarka įsteigė Berlyne ypatingą prostitučių batalioną, kad viliotų į Vakarus sovietų karininkus. Užsimota buvo plačiai ir prostitutėms mokėta pagal griežtą tvarką: už leitenantą 20.000 markių, už kapitoną – 25.000, o už majorą netgi 30.000 markių. Beje, ne okupacinių ir infliacinių, o naujų, tvirtų.
Sėdau ir greitai suvedžiau balansą. Kadaise narsūs Amerikos žvalgai pavogė iš manęs maždaug 100 dolerių. Dėl šitokio elgesio dabar už tokį pat žmogų moka prostitutėms 7.500 dolerių!? Šitaip dabar Amerikos mokesčių mokėtojai atsiperka už smulkius Kam Kingo vagišius.
Tada pagal psichologinio karo dėsnius į talką moteriškosios lyties prostitutėms prijungė dar vyriškosios lyties prostitučių batalioną, sudarytą iš vokiečių pederastų, kurie šniukštinėjo tarp sovietų kareivių ir karininkų, ieškodami panašių į save, ir viliojo juos į Vakarus.
Žinoma, visos šios psichologinio karo specialiosios programos buvo taip įslaptintos, kad apie jas nežinojau net aš, CPES pirmininkas. Kadangi vėliau šie žmonės patekdavo pas mane, mačiau rezultatus. Visa tai galima suprasti tik atsigręžus atgal.
O rezultatai buvo šitokie. Pokštai su meile baigdavosi blogai. Žmonės, kuriuos viliojo į Vakarus prostitutės – vyrai arba moterys – netrukus suprasdavo, kad juos apgavo, jausdavosi kaip išmestos ant smėlio žuvys, nusigerdavo, grimzdavo į socialinį dugną ir galiausiai iš bejėgio protesto grįždavo į SSRS – į garantuotą mirtį.
Kai jie ateidavo, apie juos iki padangių šaukdavo “Amerikos balsas” ir “Svoboda”, kad jie pasirinko laisvę. Kai jie grįždavo – kapų tyla. Kaip gerame laidotuvių biure. Arba, kad paslėptų pėdsakus, paleisdavo bjaurų gandą. Laisvė jiems virsdavo dirbtiniais kylančio ir krentančio vergo sparnais.
Taigi, jeigu anksčiau Amerikos žvalgyba sovietų bėglius apvogdavo ir siųsdavo atgal – sušaudyti, dabar jie grįždavo į sušaudymą patys. Išvykdami jie atvirai kalbėdavo:
– Amerikiečiai? – Juk jie visi prostitutės. Geriau tesušaudo savi!
* * *
Tuo metu mano “Berlyno Kremlius” buvo išleistas vokiečių kalba. Kartą gavau vieno skaitytojo dvylikos puslapių laišką. Laiško autorius buvo vokiečių pulkininkas, Geležinio riterių kryžiaus, aukščiausio Vokietijos kariuomenės apdovanojimo, kavalierius. Pulkininkas rusų fronte neteko kojos ir septynerius metus buvo sovietų nelaisvėje. Grįžęs į Vokietiją ir perskaitęs mano “Kremlių”, už šią knygą norėjo man paspausti ranką – kaip karininkas karininkui.
Iš sovietų nelaisvės pulkininkas atsivežė išdrožtą medinį šaukštą, kurį padovanojo konclagerio draugai rusai, ir paprastą rusišką ikoną, kurią padovanojo sovietė kolchozninkė. Dabar šis žmogus suprato komunizmo problemas ir rusų tautą geriau, negu dauguma sovietų reikalų ekspertų Vakaruose.
Gavau ir šitokio turinio laišką:
“Brangusis herr Klimovai! Pergalėse ir pralaimėjimuose Jūs, nugalėtojas, savo “Berlyno Kremliuje” radote užuojautos žodžių ir mums, nugalėtos Vokietijos moterims ir vaikams. Atsidėkodama siunčiu Jums šį medalioną, jis pašventintas ir tegul saugo Jus!
Edit Neigebauer”
Prie laiško buvo pridėtas katalikiškas Mergelės Marijos medalionas su grandinėle, kad galima būtų nešioti ant kaklo.
Po kelių mėnesių išvykau automašina į ilgą tarnybinę komandiruotę. Kelyje įvyko avarija. Vairuotojas žuvo iškart. Nors sėdėjau šalia vairuotojo, mirtininko vietoje, tačiau likau gyvas.
Kai atsipeikėjau ligoninėje, pamačiau, kad ant krūtinės kabo šis medalionas. Niekada nei iki, nei po šio įvykio medaliono nenešiojau. O tada kažkodėl užsisegiau. Nors aš neprietaringas, bet...
Apskritai su vokiečiais man viskas vyko sklandžiai. Be ypatingo vargo perėjau denacifikacijos procedūrą, kurią perėjo visi Vokietijos gyventojai, kad būtų išgaudyti visi buvę nacistai, gestapininkai, esesininkai ir taip toliau. Anketoje tiesiog parašiau, kad tuo metu tarnavau Raudonojoje armijoje – ir gavau oficialų pažymėjimą apie denacifikaciją. Su visais spaudais, parašais ir antspaudais.
Tačiau net turinčio denacifikacijos pažymėjimą, manęs vėl neleido emigruoti į Ameriką. Ir nepaisant to, jog buvau CPES viršininkas, apie kurį visi žvirbleliai ant Miuncheno stogų čirškė, jog tai speciali Amerikos žvalgybos programa.
Matyt, Kamp Kingo vagišiai davė man blogą rekomendaciją, maniau, o žvalgybininkų darbas toks slaptas, kad patys nežino, ką daro.
Po truputį psichologinis karas įžengė į trečią fazę. Ji buvo grindžiama vadinamuoju Harvardo projektu, kuris buvo rengiamas Miunchene 1949-1950 metais, ir prie kurio šiek tiek prisidėjau. Šis Harvardo projektas buvo paremtas paslaptinguoju “Lenino kompleksu”, tai yra, kaip vėliau aiškino specialistai, Lenino latentinio homoseksualumo kompleksu.
Kas tai yra? Gana sunku paaiškinti. Bet iš esmės, klinikiniu požiūriu, tai išsigimimas arba degeneracija, sudaryta iš psichinių ligų ir lytinių iškrypimų. Tai mirtinas žmogiškosios padermės nuodas, kuris pražudė senovės Graikiją, senovės Romą, ir kuris labai padėjo Rusijos revoliucijai. Taigi šis vaistas labai stipriai veikia. O religijos požiūriu, tai tas pats, kas Biblijoje vadinama velniu ir šio pasaulio kunigaikščiu.
Juk rusų emigrantai seniai sako: “Prieš bolševikus – nors su velniu!“ Taigi praktiški amerikiečiai susidėjo su pačiu velniu.
Žinoma, ši neįprasta sąjunga buvo taip kruopščiai įslaptinta, kad apie tai nežinojo pats SPES pirmininkas. Visa tai galima suprasti tik atsigręžus atgal.
Nors tada dar nežinojau visų Harvardo projekto slapukų, bet apie tai iš pat pradžių puikiausiai nutuokė sovietų žvalgyba. Ir taikė savo priemones. Taigi nėra jokio pagrindo tylėti. Kam reikia melagingos gėdos?
Visai natūralu, kad tokiam specifiniam uždaviniui kaip sąjunga su velniu reikia tam tikro personalo. Taigi buvo pas mane į SPES užėjęs labai mielas Amerikos žvalgybos komisaras, tikras kerėtojas. Tačiau vėliau išaiškėjo, kad šis komisaras teikia pirmenybę ne žmonai, o sekretorei. O iš Harvardo projekto pozicijų – tai viena “Lenino komplekso” atmainų.
Štai dar pavyzdys. Merginau vieną žavingą panelę iš “Amerikos balso”. Tačiau pasirodo, kad ši miela panelė mergina, atleiskite už atvirumą, lesbijietė. Be to, dar ir sadistė, kokios anksčiau dirbo ČK, ir kurias senais gerais laikais tiesiog degino laužuose, vadindami raganomis. O Harvardo profesorių nuomone, tai Lenino žmonos kompleksas.
Žinoma, negaliu pasakyti, kad visi Amerikos komiteto, radijo “Svoboda”, “Amerikos balso” ir kitų psichologinio karo mišrių organų darbuotojai buvo apsiginklavę šiuo Lenino kompleksu. Bet galiu garantuoti, kad beveik visi, kuriuos pažinojau, turėjo šį Lenino ordiną. O pažinojau ten daugelį.
Harvardo projektas buvo Amerikos žvalgybos režisuota tam tikra Dostojevskio “Velnių” inscenizacija. Taigi dirbau apsuptas išgamų ir išsigimėlių, kurių pusė psichiškai nesveiki. Todėl per didįjį ketvirto dešimtmečio valymą Stalinas šiuos leniniečius naikino, vadindamas pasiutusiais šunimis, Hitleris varė juos į dujų kameras ir konclagerius, o senais gerais laikais jie buvo deginami ant laužų ir vadinami raganomis ir burtininkais. Kad niekam nebūtų skriaudos, galiu pridurti, kad Hitleris ir Stalinas patys buvo tokie patys išsigimėliai.
Apskritai šioje aplinkoje mano darbas buvo linksmas ir nuobodžiauti neteko.
Kai kas Amerikos komitetą vadino “Rusijos gelbėjimo nuo bolševikų komitetu – padedant trockistams ir menševikams”. Kodėl? Labai paprastai. Juk pirmas marksizmo postulatas yra priešybių vienybė ir kova. Štai gudruoliai amerikiečiai ir nusprendė skiepyti bolševikus nuo pasiutimo skiepais, padarytais iš nuodingų trockistų, menševikų ir eserų seilių.
Tačiau šis dalykas labai painus. Pavyzdžiui, norint jį suprasti, reikia išmanyti filosofiją Berdiajevo, skleidusio apie šėtono ir antikristo sąjungą, iš kurios gimsta šio pasaulio kunigaikščio karalystė. Jeigu aš šitai išaiškinsiu, tai kils toks staugimas, lyg kas nors būtų užmynęs ant uodegos ir šėtonui, ir antikristui.
Kas yra šie Harvardo projekto velniai praktikoje? Sociologijos požiūriu, tai “Lenino ordinas”. Psichologijos – Froido “burninis erotizmas”. Rusų kalbos požiūriu, tai ne žmonės, o nespausdintini keiksmažodžiai.
Šie “ordininkai” daro kaip tik tai, kas sakoma, atrodytų, beprasmiškuose nespausdintinuose keiksmažodžiuose. Ši paslaptis padaro iš jų tam tikrą slaptą partiją, kurios vardas legionas, o tai Biblijoje vadinama šio pasaulio kunigaikščiu. Už viso šito įsitaisė velniai, tai yra psichinės ligos.
Šių velnių uždavinys buvo per radiją arba spaudą kvailinti tokius pat velnius Sovietų Sąjungoje – arba vilioti juos į Vakarus. Iš pradžių tai darė padedami abiejų lyčių vokiečių prostitučių. Paskui į apyvartą paleido radijo prostitutes.
Kadangi šie “pasirinkę laisvę” vėliau pakliūdavo pas mane į SPES, tai mačiau viso šito rezultatus. Anksčiau Amerikos žvalgyba sovietų perbėgėlius apvogdavo ir siųsdavo atgal sušaudyti, o dabar jie grįždavo mirti patys. Kiti nusižudydavo. Treti pakliūdavo į psichiatrines ligonines arba alkoholikų izoliatorius. Dar keli žmonės, visai jauni sovietų kareiviai, viso šito sukrėsti, pasitraukė į vienuolyną.
Šiems žmonėms laisvė virto vergo, bandančio pakilti ir krentančio, dirbtiniais sparnais.
* * *
Po truputį psichologinis karas ėmė panėšėti į psichų karą. Ir SPES pirmininku turėtų būti psichiatras. Todėl, kad nebuvau nei psichas, nei psichiatras ir Lenino komplekso neturėjau, tai 1955 metais tiesiog nusiploviau rankas ir išvykau į Ameriką.
Kadangi buvau SPES pirmininkas, asmuo, taip sakant, išrinktas, tai pagal demokratijos taisykles man reikia atsiskaityti rinkėjams. Štai ir atsiskaitau.
Prisiminus pergalingos radijo stočių “Amerikos balsas” ir “Svoboda” pranešimus apie “pasirinkusius laisvę”, dabar tai atrodo kaip laidotuvių biuro reklama. Atvirai kalbant, jeigu sovietų komitetą “Už grįžimą į tėvynę” vadino spąstais, tai ne menkesni spąstai yra ir Amerikos komitetas su savo radiju “Svoboda”. Tai ne paprasta laisvė, o speciali, sukonstruota pagal velnio pasekėjo Berdiajevo receptus, kuriuose, kaip 69-iuose, susipynė geras blogis ir blogas gėris, ir kuriuose niekis naikina. Todėl kai kurie specialistai ir sako, kad tai 69 būdai būti nelaimingam.
Kai kuriems žmogaus sielų pirkliams tai gali nepatikti. Bet aš sakau: man sveika siela priimtinesnė negu nesveika. Ir gyva siela brangesnė negu mirusi siela. O jūs prekiaujate sergančiomis arba mirusiomis sielomis.
Šitokie yra Amerikos psichologinio karo rusų fronte rezultatai nuo 1945 iki 1955 metų. Šia proga verta priminti puikią Ariadnos Delianič knygą (“Volsbergas-373” [Šią knygą galima užsisakyti redakcijose “Russkaja žiznj” ir “Rossija” arba pas prekiautojus knygomis]), kurioje rašoma, kaip po Vokietijos kapituliacijos Anglijos žvalgyba filtravo rusų antikomunistus. Čia ryškios kelios paralelės. Ir ten, ir ten rezultatai gana liūdni.
Beje, trečioji psichologinio karo fazė, apie kurią rašiau aukščiau, tęsiasi iki šiol. Amerikiečiai visais psichologinio karo būdais per radiją ir spaudą siundo sovietų “Lenino ordino” psichus maištauti. O sovietų KGB, puikiai žinodama visus Harvardo projekto paslaptis ir paslaptėles, ramučiai uždaro šiuos “leniniečius” į psichiatrines ligonines, kurias patys psichai gana sąmojingai pakrikštijo beprotnamiais.
Profesiniu KGB žargonu, visiškai atitinkančiame Harvardo projektą, šiuos psichus pagal Froidą klasifikuoja šitaip: BČ tipo, PL tipo, ĮBP tipo, ŠĖ tipo ir taip toliau.
Šios naujos sovietinės santrumpos – nespausdintini žodžiai. Leidžia laiką Amerikos psichologinio karo aukos beprotnamiuose ir dainuoja armėniškus kupletus:
Ak, palytika mažytika...
Kur tu manas sapantis makaulas?!
O Vakarų išsigimėliai, taip pat BČ, PL arba ĮBP tipo, kurių vardas legionas, puikiausiai žino, kad į “beprotnamius” uždaro jų brolius – ir spiegia apie tai iki padangių. Štai jums psichologinio karo kvintesencija per pastaruosius dvidešimt metų.
Todėl filosofai ir tvirtina, kad velnias pavojingas tik tada, kai jo nematote. O kai pamatysite, jis taps juokingas ir menkas. Ir dar filosofai teigia, kad velnias – blogas sąjungininkas.
Maitina šiuos psichus Amerikos žvalgyba, o melžia – sovietų. O kai reikės, juos priplos kaip mėlynąsias Tarsio muses. Mėlynosios musės – maitos musės. Jos nešioja mirtinus nuodus.
Beje, kai Amerikos žvalgybos viršininkas Alenas Dalesas buvo valdžioje ir vadovavo psichologiniam karui, jo sūnus tuo metu leido dienas beprotnamyje.
Vyriausioje JAV Centrinės žvalgybos būstinėje prie Vašingtono ant fasado yra užrašas iš Biblijos: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Biblijoje kalbama visai ne apie Amerikos laisvę, o laisvę nuo nuodėmės. Gerai, tarsiu jums vieną tokią be nuodėmės tiesą.
Atvirai kalbant, jeigu imperatorius Nikolajus II kadaise būtų daręs tai, ką šiandien daro KGB, tai yra jeigu būtų uždaręs leninus, kerenskius, trockius ir į juos panašius į beprotnamius, tai nebuvę buvę Rusijoje nei revoliucijos, nei sovietų valdžios. Ir Amerikoje būtų buvę ramiau. Tačiau tada Amerika darė tą patį, ką ji daro dabar.
Kalbant apie sovietų beprotnamių pacientus, dažniausiai jūs matysite tą patį, ką filosofas velnio pasekėjas Berdiajevas pakrikštijo šėtono ir antikristo sąjunga, kuri pranašauja šio pasaulio kunigaikščio karalystę. Reikia pripažinti, kad senas velnio pasekėjas Berdiajevas taip pat buvo ne kvailas.
Ir Harvardo profesoriai su savo “Lenino kompleksu” ne kvailiai. Ir sovietų slaptoji policija su savo beprotnamiais ne kvaila. Kvailiai lieka tik tie žmonės, kurie viso šito nežino. Bet pabandykite jiems tai pasakyti...
Teigiama, kad tikra teisybė kartais būna bešališka. Kaip, pavyzdžiui, tikri pokario velniai. Ir dar sakoma, kad Dievas – ne jėga, o teisybė.
– PABAIGA –
Niujorkas,
1971 metų gruodžio 21 diena