1
“Mano mažasis berniuk, atleisk kad prastai rašau – visai pasenau. Laikas ilsėtis, bet Dievas mirties nesiunčia. Rankos dreba, plunksna popierių drasko. Kairiąja akimi visai nematau, dešinė taip pat nekokia...“
Prieš mane guli pageltęs suglamžyto popieriaus lapelis, tikriausiai išplėštas iš mano seno mokyklinio sąsiuvinio. Stambios vaikiško braižo raidės. Neryškus, ne kartą vandeniu skiestas rašalas. Tik vargais negalais perskaitau kruopščiai surūdijusia plunksna išvedžiotas raides.
“.. .Sėdžiu prie žibalinės spingsulės kaip dvidešimt pirmaisiais metais ir rašau tau laišką. Elektra dega tik dvi valandas per parą, ir tai ne visada. Pristūmiau stalą prie krosnies, čia nors kiek šilčiau. Pro langus siaubingai traukia, nors ir užkamšiau visas skyles vata. Mano mielasis, kraujas nebešildo...“
Nėra elektros! Nėra anglių krosniai! Ir šitai praėjus dvejiem metams po pergalingo karo pabaigos. Ir šitai širdyje Donecko anglies baseino, didžiausio anglies telkinio Europoje.
Beje, ko čia stebėtis. Iki karo mūsų instituto studentai visą žiemą sėdėjo auditorijoje apsigaubę kailiniais, su kailinėmis kepurėmis ant galvų. Šalo pirštai. Norėjosi laikyti rankas kišenėse, tačiau reikėjo konspektuoti. Novočerkasko industrinio Sergo Ordžonikidzės instituto centrinio šildymo pakuros buvo pritaikytos Donecko antracitui, o jose kūreno niekam tikusias anglies dulkes. Užtat instituto mokslinėje bibliotekoje mes gėrėjomės vokiškais “Der Bergbau” žurnalais, kurių kiekvieno numerio paskutiniuose puslapiuose užsieniui buvo reklamuojamas pigus Donecko antracitas.
Sykį mano bičiulis Vasilijus Šulginas tapo populiariausiu Energetikos fakulteto žmogumi. Nežinomais keliais jis iš kažkur ištraukė elektra šildomą aviacinį kombinezoną, kuriuos dėvi lakūnai Arktikoje. Iš OET laboratorijos atsitempė ir po suolu pastatė transformatorių, ilgą laidą gauti buvo vieni niekai. Spragt – ir Vasilijus tapo įžymybe. Pirmą šio žygdarbio dieną mes ne tiek klausėme profesorių, kiek žiūrėjome į Vasilijų – ar greitai nuo jo ims kilti garas arba nekils gaisras. Artimiausias suolo kaimynas dėl viso pikto iš koridoriaus atsinešė ir netoli nuo didvyrio padėjo gesintuvą.
Vasilijaus triumfas truko kelias dienas. Kartais išdidžia laikysena spragtelėdavo ant šono jungiklį, ir šąlanti auditorija suprasdavo, kad Vasilijui karšta. Visi kaip vienas gėrėjomės ir didžiavomės maišo pavidalo figūra paskutiniame suole, lyg tai būtų buvęs kolektyvinis žygdarbis.
Didžiai mūsų nuostabai ir nusivylimui vieną šaltą sausio dieną Vasilijus vėl atėjo su savo senu, vėjo perpučiamu palteliu. Į mūsų nustebusius ir atkaklius klausimus jis atsakė, kad “mašina” sugedo. Savo paslaptį jis atskleidė tik keliems patikimiausiems draugams. Pasirodo, jį kvietė į Specialųjį skyrių, NKVD filialą institute, ir ten liepė nutraukti “antisovietinę demonstraciją”, priešingu atveju bylą perduos “atitinkamiems organams”. Tiesą sakant, šitai buvo didelė Specialiojo skyriaus malonė. Visi studentai šąla ir tyli, o vienas panoro šildytis – kontrrevoliucinė agitacija ir socialistinės ekonomikos ardymas!
Iki karo šitaip buvo visą laiką. Tai buvo sistema. Žmonės tiesiog įprato jos nematyti.
Vokiečiai savo nekūrenamuose butuose dabar šąla. Žinoma, jie keikia sovietų karininkus, kuriems nereikia skaičiuoti kiekvieno briketo. Tačiau niekam iš jų neateina į galvą, kad šių karininkų šeimos tolimoje Rusijoje šąla dar labiau negu vokiečiai.
“...Bet aš vis dėlto nepasiduodu. Kiaurą dienelę ant kojų, visą ūkį tvarkau. Blogai, kad jėgų trūksta, senus kaulus maudžia. Geriu tik saldžią arbatą ir retsykiais arbatoje pasimirkau džiūvėsį. Burnoje tik du dantys, neturiu kuo kramtyti.“
“Motina septintą valandą eina į darbą. Vakare vargais negalais lazda ramstydamasi pasiekia namus, eina į tvoras pasilaikydama. Ne tiek pavargsta dirbdama, kiek nuo nervų gadinimo. Žmonės visi pikti, vos kas – keikiasi paskutiniais žodžiais, nieko girdėti nenori.“
“Į darbą motina eina tavo siųstais pusbačiais. Po namus vaikščioti pasiuvau pusbačius iš skudurų – ji visai patenkinta. Gaila, kad ir skudurų nebėra, nėra iš ko siūti. Neseniai motina užsimovė į darbą tavo siųstas kojines. Visos jaunos mergaitės taip žiūrėjo, kad motina nepatogiai pasijuto. Vieną porą mama dovanojo Marusiai Silenko už slaugymą, kai ji sirgo. Marusia negalėjo atsidžiaugti...“
“... Motina dabar bijo eiti į paštą tavo siuntinių. Kas gauna siuntinius iš Vokietijos, seka banditai, naktį įsilaužia ir žudo. O dieną prie pašto budi amatų mokyklos berniukai, siuntinius atima vidury dienos...“
Prisimenu Gorkyje esančią Molotovo automobilių gamyklą, garsinančią visame pasaulyje GAZ. Ten karo pradžioje mačiau šiuos vadinamuosius “amatininkus” – naujuosius sovietų proletariato kadrus.
Kai sovietų pramonė pateko į aklavietę su jaunais kadrais – jaunimas nenorėjo savo noru būti darbininkais – netrukus prieš karą buvo išleistas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas “Dėl mobilizacijos į fabrikų ir gamyklų amatų mokyklas”. Milijonai 14-17 metų paauglių į šias mokyklas buvo mobilizuoti prievarta. Jos buvo naujos sovietų vergų klasės kalvės.
Pradžioje šie “amatininkai” valgė gamyklos valgykloje. Jų maistas buvo bjaurus, tačiau geresnis negu darbininkų – juk paaugliai ne tokie sąmoningi kaip suaugusieji ir vienais šūkiais jų nepamaitinsi. Be to, daugelis “amatininkų” gaudavo produktų iš kaimo, iš kurio dauguma ir buvo kilę. Todėl kartais jie savo porcijų nesuvalgydavo, kartais iš vaikiško išdykumo nesuvalgytus pietus išpildavo tiesiog ant stalo.
Nespėdavo “amatininkai” išeiti iš valgyklos, kaip ten bemat įsiverždavo darbininkai. Jie puldavo į eilę prie kasos arba prie dalijamų porcijų. Kiti skubėdavo užsiimti vietas prie stalo, nes kitaip teks ryti seiles, laukiant vietos prie stalo, kol valgys greitesnių kojų proletarai. Tretieji traukdavo iš kišenės šaukštus ir, gėdingai dairydamiesi, puldavo prie stalų su jaunesniųjų brolių proletarų nesuvalgytais pietų likučiais ir paskubomis, apimti gyvuliško alkio, rydavo šias liekanas.
Ką galvojo “amatininkai”, matydami tokį vaizdą? Juk po kelių mėnesių jie turėjo tapti visaverčiais darbininkais, gauti darbininkų davinį ir kitų gėrybių, surašytų saulėtosios Stalino konstitucijos puslapiuose.
Šalimais buvo mažas kambarėlis, iš kurio sklido kiaušinienės ir keptų lašinių kvapas. Ten buvo vadovaujančių darbuotojų valgykla: direktoriaus, VKP(b) CK partorgo ir kitų vadų. Darbininkai vadams nelabai pavydėjo. Vadai taip dažnai keitėsi, kad žmonės nespėdavo įsiminti jų pavardžių. Kur jie dingdavo, niekas taip pat nesidomėjo. Aišku, kur – gandras atneša, o juodasis varnas išneša!
Tais metais GAZ dirbo grupė anglų seržantų ir technikų. Jie vadovavo tankų, siunčiamų į SSRS lendlimu, surinkimo darbams. Žinoma, jiems apie gamyklą liko kuo geriausi prisiminimai.
“... Vakar motina turguje pirko dvi stiklines kukurūzų, aš sugrūdau juos grūstuvėje ir jau dvi dienos, kai valgome košę. Jeigu turėtume sviesto, būtų visai skanu. Dabar šalta, ir valstiečiai į turgų nedaug atneša. Bulvės kainuoja, žirniai – ..., pienas – ..., apie mėsą ir sviestą nė nesvajojame.“ – Toliau kelios eilutės, užteptos juodais cenzoriaus dažais.
Dvi stiklines kukurūzų...
Ankstyvą 1945 metų pavasarį laikiau kursinius Karo akademijos egzaminus. Tada prieš baigiamuosius valstybinius egzaminus turėjau vykti į kovinę stažuotę fronte. Kadangi dalį kursinių egzaminų įskaitė iš ankstesnių mokymo įstaigų, mokslą baigiau anksčiau už kitus ir vargais negalais gavau savaitę atostogų namo, tiesa, tarnybinės komandiruotės dingstimi.
Su krepšiu ant pečių, rankas susikišęs į kišenes vaikštinėju po Kazanės stoties skliautais. Žengiu per miegančius ant grindų kūnus pilkomis milinėmis. Viltis pakliūti į traukinį menka. Žmonės laukia savaites. Ieškodamas kokio nors gudresnio būdo pakliūti į traukinį, imu žvalgytis po stotį, dairausi į šalis – gal yra kokia skylė, pro kurią galima patekti į peroną. Vienintelis mano privalumas tas, kad neturiu bagažo, nestokoju jėgų ir socialistinio sumanumo. Bilietai ir pinigai?! Cha – tai tik istorinės atgyvenos.
– Broleli, jeigu neapsirinku, tu turi Tė-tė? – pasigirsta kimus bosas už nugaros, didžiulė rankelė ploja man per petį.
Atsigręžęs matau plačiai besišypsantį šaunų jūrininką juodu puspalčiu ir nusmaukta ant pakaušio berete. Nors šalta, ant jo krūtinės puikuojasi visi jūreiviško gyvenimo simboliai. Tatuiruotas iki smakro – matyt, neliko vietos, o reikėjo odoje įamžinti nesenos Sevastopolio epopėjos pėdsaką. Vienas iš tų, apie kuriuos sako – su marškinėliais gimęs, kuriam į viską pasaulyje nusispjauti, visos jūros iki kelių. Jūrininkas man šypsosi taip, lyg būtume seni pažįstami, ir rodo į mano pistoleto dėklą.
– Taip. Tė-Tė. O kas yra? – klausiu.
– Tu kuriuo važiuoji – vienuoliktą dvidešimt? – skamba bosas. Gavęs teigiamą atsakymą, jūrininkas dar plačiau šypsosi: – Na, tada viskas gerai. Nors galą gauk! Eime!
– Kur?!
– Jeigu sakau einam, vadinasi, einam! Laikykis kilvaterio! Tu ką, broleli, – šiandien į pasaulį atėjai? – stebisi mano naujasis giminaitis.
Jūreiviai turi savo manierą. Jiems visas margas pasaulis – broleliai.
Einame iš stoties, tamsoje karstomės kažkokiais stogais, lipame per kažkokias tvoras. Jūreivis krenkščia:
– Ak, Odesa motinėle, aš turiu daugiau skylių negu sveikos mėsos.
Pagaliau mes nusileidžiame ant geležinkelio bėgių kitoje stoties pusėje. Peronu tarp ešelonų vaikšto patruliai. Mes kaip diversantai sėliname prie stovinčio ant bėgių traukinio. Visi vagonai uždaryti.
– Dabar, broleli, duok savo Tė-Tė, – komanduoja jūreivis.
– Ką tu darysi – šausi?
– Oi, ne. Laikyk apkabą. Dabar žiūrėk – bilietas į visą pasaulį!
Jūrininkas traukia atgal viršutinę pistoleto sąvarą, ją užsklendžia. Tada vikriai kiša pistoleto vamzdį į tribriaunės spynos lizdą. Pasuka – ir mes vagone.
– Su šiuo bilietu daugiau važinėjau negu visais kitais, – grąžindamas pistoletą išdidžiai aiškina “brolelis”.
Vėliau dar kelis kartus naudojausi nepaprastomis TT sistemos pistoleto savybėmis – įpjova ir vamzdžio kanalas tiksliai tiko visoms geležinkelio spynoms.
Mudu įsitaisome ant privilegijuotos viršutinės lentynos. Taigi – mes jau ant ratų, galima sakyti, namie. Aišku, abu turėjome karinius bilietus, bet su šiais bilietais būtume kelias paras miegoję ant stoties grindų. TT sistemos bilietas kur kas geresnis!
Prie gimtųjų namų slenksčio stabteliu ir dairausi. Viskas sukrypo, įaugo į žemę. Tvorų nebėra – sukūreno. Per visą miestą galima eiti tiesiai kiemais. Apimtas ir džiaugsmo, ir liūdesio, praveriu išklerusias duris, nusagstytas aprūdijusiais kabliais ir sudėtingomis velkėmis. Durys tokios iškaršusios, kad baugu atidaryti, dar ims ir subyrės. Atsargiai statau sunkius batus ant girgždančių virtuvės grindų lentų. Viskas kiaurai supuvę, aptriušę ir apleista – kaip vaikų pasakos trobelėje ant vištos kojelės. Atverdamas duris į paskutinį kambarį, įtraukiu galvą į pečius, kad neužkliūčiau už skersinio. Paklajojus po margą pasaulį tėvų namas pasidarė ankštas.
Kambario kampe prie krosnies mažutė susikūprinusi prijuostę ryšinti senutė. Ji man vos iki juosmens. Kadaise ji mane savo rankomis augino, dabar aš ją galiu pakelti kaip vaiką. Žili plaukai tvarkingai sukišti po balta skarele, ant pečių vis tas pats languotas šalikas. Mažoji senutė atsigrįžta į uždaromų durų garsą.
– Griša!?
Šio žodžio garso neįmanoma perteikti. Šiame trumpame garse visi ilgų karo metų išgyvenimai – viltis, baimė, laukimas, džiaugsmas.
Aš išsigandau. Išsigandau, kai pamačiau, kaip ėmė virpėti jos veide raukšlės, kaip bejėgiškai nusviro rankos.
– Močiute!?
Tik suėmiau ją už pečių, bijojau, kad nepargriūtų. Ilgai stovėjome tylėdami. Prigludusi prie mano krūtinės, ji gailiai, vaikiškai verkė džiaugsmo ašaromis. Atsargiai glosčiau jos kuprotą nugarą, dengiamą senutėle flaneline palaidinuke. Savo pirštais jaučiau jos trapius kaulus ir bijojau savo šiurkščiomis rankomis suteikti jai skausmo.
– Kur mama? – apsidairęs klausiu.
– Ji darbe. Grįš šeštą.
– Pasiųsiu ką nors iš kiemo vaikiščių. Tegul jai pasako, – siūlau nusivilkdamas milinę.
– Ką tu, Griša... Sergėk, Dieve! – skubiai ir baikščiai lemena senutė. – Ji iš džiaugsmo pabėgs iš darbo, o tada į teismą arba išvarys...
Pajutau, kaip netikėtai tapo ankšta kitelio apykaklė, kaip iš pykčio galva pritvino kraujo ir suspengė ausyse. Štai kaip pasitinka kareivį sūnų sovietė motina po ketverių metų išsiskyrimo! Man norėjosi eiti ir talžyti pistoleto rankena įstaigos, kurioje dirba motina, viršininkų snukius. Ak tu – sistemos TT biliete į visą pasaulį! Čia tu bejėgis...
Vėlų vakarą parkiūtino iš darbo motina. Senelė mano atvykimo proga ruošia šventinę vakarienę. Ji išdidžiai ištraukė mažytę dėžutę su medumi ir pastatė ant stalo, matyt, šią dėžutę ilgai laikė iškilmingai progai. Tada ant stalo pasirodė mažytis vaistinės buteliukas – jame vyšnių trauktinė.
Kai aš žengtelėjau prie savo krepšio ir ėmiau krauti ant stalo spalvingas amerikietiškas konservų dėžutes, motinos akyse įsižiebė palengvėjimo jausmas. Jos pačios buvo alkanos, tačiau dar sunkiau buvo suvokti, kad neturi kuo pavaišinti ir pamaitinti sūnaus kareivio, grįžusio namo po ilgo išsiskyrimo. Dabar ant stalo buvo amerikietiški konservai.
Kai rusai girdi žodį “lendlizas”, jų atmintyje iškyla kalnai konservų dėžučių. Tokių dėžučių buvo galima pamatyti pačiose atokiausiose garsiųjų Briansko miškų lūšnose, Leningrado krašto balose, kiekviename žingsnyje, kur praėjo sovietų kariuomenė.
Rusija – tai pripažinta turtingiausia žemės ūkio šalis su neišsenkančiais gamtos turtais. Ir ši šalis nuo 1942 iki 1945 metų gyveno ir kovojo maitindamasi tik Amerikos produktais. Mes, karininkai, tvirtai įsitikinę, kad galėjome išsilaikyti be Amerikos tankų ir lėktuvų, bet be Amerikos produktų būtume tiesiog mirę iš bado. 90 procentų mėsos produktų, riebalų ir cukrus armijoje buvo iš Amerikos, beveik tas pats buvo užnugaryje. Net pupos ir kvietiniai miltai buvo iš Amerikos. Be vandens, vienintelis sovietų produktas buvo juoda duona.
Beje, vanduo. Maskvoje visai rimtai buvo kalbama, kad Amerikos pasiuntinybė net vandenį konservų dėžutėse gauna iš Amerikos. Tikriausiai turėta galvoje konservuotas greipfrutų sultis, kurios, amerikiečių supratimu, ilgina žmogaus gyvenimą ir padeda sėkmingai tvarkyti reikalus. Po karo Maskvoje buvo kalbama, kad Kremliaus sandėliai prikrauti Amerikos produktų daugeliui penkmečių.
1943 metų pradžioje visos SSRS stambių miestų parduotuvės buvo verste užverstos maišais kavos pupelių. Matyt, amerikiečiai atplukdė porą laivų. Iki karo SSRS natūrali kava buvo prabangos prekė. Dabar visos parduotuvių lentynos, iki tol buvusios tuščios, lūžo nuo maišų su raudonomis užsienietiškomis raidėmis. Be kortelių, už 80 rublių kilogramas. Tuo metu laisvojoje rinkoje duonos kilogramas kainavo 150 rublių.
Netrukus žmonės kavą ėmė pirkti maišais. Ne dėl to, kad rusai būtų užsikrėtę užsienio mada. Visai ne. Jie plikino kavą verdančiu vandeniu, kvapnųjį skystį pylė lauk, virtas pupeles džiovino, trynė grūstuvėje arba malė kavos malūnėliu ir... kepė duoną. Duoną iš kavos! Prieš tai tą patį darė iš garstyčių miltelių. Duona iš garstyčių! Duonos, duonos!
Visi skardiniai indai SSRS per karą buvo gaminami iš Amerikos konservų dėžučių. Rusai negreit pamirš šias dėžutes ir jų turinį – “Porked Meat”.
Apimti pykčio, stengdamiesi sumenkinti konservų propagandos efektą, NKVD sekliai skleidė gandus, – NKVD dirba ne tik gandų rinkėjai, bet ir platintojai, – kad amerikiečiai konservus daro iš Pietų Amerikos beždžionių mėsos ir siunčia juos į SSRS.
“...Mielasis Griša, gal tu turi kokį nors puoduką? Savąjį neseniai sudaužiau ir neturiu iš ko gerti arbatos. Jei atsiųsi, būsiu labai dėkinga. Mano mielasis, kai gersiu arbatą – tave prisiminsiu.“
“...Siuntinius tu užsiuvi į labai gerą audinį. Nebijok – mes jo neišmetame, o siuvame rankšluosčius. Nepyk, jei ko nors prašome. Tu mums vienintelis. Aš ir gyvenu tik tavo laiškais. Beje, gyventi man liko nedaug.
Lik sveikas, mano gerasis. Saugok save!
Tavo senelė”
Lėtai pasuku galvą ir žiūriu į savo auksinį antpetį. Krūtinėje kyla kartus kamuolys, švininis sunkumas užpildo galvą. Akis ir smegenis užkloja kruvina akinančios miglos marška. Tai viską pelenais paverčiantis naikinimo troškulys, keršto troškulys. Su tokia kruvina migla akyse tiesiog priešais kulkosvaidžius su durtuvu ėjo rusų kareivis, kūnu užstojo vokiečių DOT’ų ambrazūras. Jo kišenėje buvo laiškas, kuriame iš gimtojo kaimo atėjo žinia, kad namas sudegintas, o šeima mirė iš bado.
Norisi kraujo. Pyktis ir sielvartas drasko mano krūtinę. Ką daryti?! Traukti iš spintos kampo automatą, eiti į lauką ir šaudyti į žvaigždes?! Arba neimant piršto nuo gaiduko kryžmai aižyti sienas. Gerai buvo per karą, tada nors buvo ant ko pyktį išlieti.
Ką daryti?! Imu siuntinio maišelį. Kemšu į jį dešimt kilogramų moteriškų siuvinėtų baltinių, šilkinių kojinių, audinio atraižų. Į patį vidurį atsargiai kišu kelis porcelianinius puodelius. Ką dar? Juk ten reikia absoliučiai visko. Šiuos daiktus parduos ir nusipirks sviesto, bet vis tiek vaikščios su skarmalais. Ar galima pripilti kiaurą statinę!
Šiandien norėjau kur nors eiti. Laiškas išmušė bet kokį norą eiti iš namų. Sėdžiu prie rašomojo stalo, priešais slenka mano gyvenimo vaizdai.
2
1921 metai. Tada aš buvau visai vaikas. Ko gero, vienintelis atsiminimas išlikęs atmintyje – tai kuosos. Žibaline lempa apšviestame kambaryje ant grindų straksi kuosos. Viena iš jų nevikriai velka sparną, iš jo laša kraujas. Mirksi lempos šviesa, paslaptingi tamsūs kampai, o ant grindų vargšės nelaimingos kuosos.
Žiemą kuosos skraidė juodais pulkais. Kai žiemos vakaro prieblandoje jos su garsiu “kar-kar” prašvilpdavo virš namų stogų, žmonės kalbėdavo: “Tai prieš šaltį. Rytoj bus dar šalčiau.“ Avietinės spalvos saulėlydžio juosta horizonte, alyvinis šalčio rūkas ir karksintys kuosų būriai. Jos tūpdavo kaip juodų uogų kekės ant nuogų aukštų tuopų šakų soduose ir prieš miegą karksėdavo savo paukštiška kalba.
Kuosos labai protingi paukščiai. Jūs galite šokti ir rėkauti po medžiu, kuriame jos tupi – kuosos nekreips nė mažiausio dėmesio. Bet jeigu jūsų rankose šautuvas, tai jos neprisileis ir per šimtą žingsnių. Įspėjantis budinčios kuosos riksmas, ir visas tuntas su garsiu “kar-kar” dingsta.
Mano senelis mėgino įvairiausius gudruoliškus būdus, kad priartėtų prie rėksmingo grobio su šautuvu. Tai buvo pati tikriausia medžioklė – juk kuosos buvo tinkamos troškiniui. Neprisimenu kuosų troškinio skonio. Vyresni žmonės sako, kad jis ne blogesnis nei iš kitų paukščių. Kiekvienas paukštis turi savitą kvapą – aromatą, anot mėgėjų. Toks buvo sovietinis 1921 metų troškinys.
Tais laikais gatvių sniege sėdėjo skarmalais apmuturiuoti vaikai ir tylėdami tiesė į priekį rankutes. Jie neturėjo jėgų tarti žodį “duonos!“ Kai praeiviai po kelių valandų pro šią vietą grįždavo, vaikai rankų jau nebetiesdavo. Jų blakstienas dengdavo šaltas šerkšnas. Minkšto švaraus sniego dribsniai lėtai krisdavo ant pasigailėtinos skarmalų krūvelės, vadinamos žmogum. Buvę žmonės – jau sustingę lavonai. Vaikai būdavo mirę. Vaikai – gyvybės žiedai.
Kremliuje tuo metu buvo sprendžiamos karinio komunizmo problemos. Vadai kol kas palyginti taikiai tampė vienas kitą už plaukų, ginčydamiesi kur eiti – į kairę ar dešinę.
1921 metus mažai kas prisimena. Vėliau buvo daug kitų “metų”, kurie labiau įsirėžė į atmintį. 1921 metai buvo kažkuo natūralūs – karas, pokario suirutė. Todėl jie neatrodė tokie siaubingi.
1926 metai. Naujosios ekonominės politikos metai. “Laikino atsitraukimo laikotarpis organizuojant lemiamą puolimą visu frontu”, – kaip rašoma VKP(b) istorijoje.
Jeigu anais metais tėvas duodavo dešimt kapeikų, būdavau turtingas žmogus ir galėjau tenkinti visus vaikiškus norus. 1925-1926 metų laikotarpis buvo vieninteliai metai per visą sovietų valdžios egzistavimą, kai žmonės negalvojo apie duoną.
Carinės Rusijos neprisimenu. NEP'o laikotarpis mano kartos žmonėms – tai normalaus ir pasiturimo gyvenimo atitikmuo. Iš senukų man teko girdėti įvairių pasakų, bet tuo metu aš buvau pionierius ir labiau domėjausi būgnų muzika. Išskėtęs rankas per du aršinus šitoks muziejinis seneliukas džiūgaudamas ir apgailestaudamas sakė: “Nikolajaus laikai štai to-o-o-kia silkė kainavo tris kapeikas, o dabar...“ Seneliukas rijo seiles ir liūdnai mojavo rankomis. Man seneliuko buvo gaila, bet pionieriško būgno muzika mane domino labiau negu silkės už tris kapeikas.
1930 metai. Aš – moksleivis. Mokyklos pavadinimas keitėsi kas trys mėnesiai, mokymo programos taip pat. Visa tai man beveik nerūpi – neturiu laiko. Didžiąją dienos dalį leidžiu eilėse prie duonos. Prie duonos parduotuvių dieną ir naktį stovi eilės. Šeši šimtai, septyni šimtai... Dažnai numeris, parašytas cheminiu pieštuku mano delne, viršija tūkstantį.
Tuo metu mums tai buvo savotiškas sportas. Kai prie parduotuvės privažiuoja furgonas ir iš jo ima krauti duoną, prasideda karštas metas. Šaukia suspaustos moterys, sklinda klaikūs keiksmai, dejonės ir verksmas. Tuo metu mes, berniukai, mėginame įsibrauti į parduotuvę pro langą arba kokią kitą skylę, pro kurią lenda mūsų galva. Mums tai buvo vaikiškų žaidimų pakaitalas. Tai buvo didvyriškumas, žygdarbis. Kažkur vaikai žaidžia indėnus, o mes kovojome už savo gyvybę, už duonos kąsnį. Šitaip augo jaunieji socializmo kūrėjai, šitaip grūdinosi plienas.
Mokėmės antroje pamainoje, mokykloje buvo taip pat šalta kaip kieme. Lauke buvo daug linksmiau, nuo lakstymo nors sušyli. Kokia nauda, kai mokytoja vėl seks pasakas apie Paryžiaus Komuną, nuo šito sotus nebūsi. Vietoje Bastilijos mes šturmuodavome duonos parduotuves.
1932 metai. Visuotinė kolektyvizacija. Gatvėse tyso iš bado mirusių žmonių lavonai. Gyvieji vos juda, ištino kojos, vandenė – bado palydovė.
Mano vyresnysis brolis, komjaunuolis, mobilizuotas specialiai užduočiai vykdyti. Jie gauna šautuvus. Naktimis prie bažnyčios, paverstos laikinu kalėjimu, jie stovi sargyboje. Trūksta kalėjimų, trūksta sargybos. Vakarais patamsiais varo išbuožintųjų partijas – šimtus apdriskusių valstiečių – vyrų ir moterų. Ant motinų rankų į skudurus suvystyti žindomi kūdikiai. Daugelis vos eina. Jie, vaikiščiai, užtaisytais šautuvais vaikšto aplink bažnyčią. Patys alkani, saugo alkanus žmones.
Šaltą rytą atsidaro bažnyčios vartai. Klasinius nudriskusius priešus gena toliau į Sibirą. Kelios dešimtys lavonų lieka ant šaltų akmeninių grindų. Jiems buožijos kaip klasės likvidavimo problema jau išspręsta. Jie laimės kūdikiai. Kitų laukia kančios ir tokia pati pabaiga.
Praeina žiema ir prasideda pavasaris. Skelbiama sėklos sudarymo kampanija. Valstiečiai kepa duoną iš medžių žievių, o žmonės su naganais reikalauja grūdų sėklai.
Moteris, apsirengusi skarmalais, su žinomu kūdikiu ant rankų. Dar du bailiai žvelgia įsitvėrę į motinos sijoną. Moteris isteriškai šaukia: “Pati alkana. Vaikui pieno krūtyse nėra, – pratrukus įtūžiui tiesia į priekį verkiantį gumulą. – Kūdikius pilkite į sėjos fondą!“
Žiemą valstiečiai valgė medžių žieves, kates, šunis, arklių mėšlą. Dažnai pasitaikydavo kanibalizmo. Kiek milijonų mirė iš bado 1933 metais, niekas nežino. Galbūt trečdalis, galbūt pusė visų Rusijos pietų gyventojų.
Vasarą ištuštėjusiuose kaimuose klajoja vienas kitas likęs gyvas sulaukėjęs šuo, minta žmogiena. Pradžioje šeimininkai valgė šunis, dabar šunys minta savo šeimininkais. Daug nesėtų laukų, apsėtųjų nėra kam pjauti.
Mus, vyresniųjų klasių moksleivius, kasdien varinėja į laukus imti derlių. Kelias eina miesto kapinių pakraščiu. Kiekvieną rytą, kai einame į darbą, matome dešimtis ką tik iškastų gilių duobių. Grįždami iš darbo matome šias duobes sulygintas su žeme. Kai kurie smalsesni moksleiviai mėgino kapstyti žemę kojomis. Aptikę po negiliai užpiltu žemės sluoksniu nuogas žmogaus kojas ir rankas, savo smalsumą prarado. Kartais, kai mes ilga vora eidavome pro kapines, į šias kraupias duobes kaip nereikalingą dvėselieną iš vežimų mėtydavo nuogus išpampusius lavonus iš kalėjimų ir ligoninių. Tai buvo tie, kurių darbą dirbome laukuose. Apžels piktžolėmis nežinomi kapai, ir niekas nežinos skambaus žodžio ko-lek-ty-vi-za-ci-ja kainos!
Dirbtinis 1932-1933 metų badas buvo politinė Politinio biuro priemonė, tai ne stichinė nelaimė. Reikėjo parodyti, kas šalies šeimininkas. Nuosprendis buvo priimtas ir pasirašytas Kremliuje. Rezultatai – milijonai žmonių gyvybių, galbūt dešimtys milijonų. Nuo tada badas tapo vienu iš daugelio Kremliaus politikos ginklų. Jis pasidarė nauju Politinio biuro įgaliotuoju nariu.
Dempingas! Tuščias ekonomikos terminas. Ketvirtame dešimtmetyje serai iš Britanijos lordų rūmų priėmė parlamente bilį, draudžiantį sovietų prekybos laivams mesti inkarą Anglijos uostuose. Žinoma, anglai vadovavosi savo vidiniais sumetimais – reikėjo ginti ekonominius imperijos interesus, Kanados ir Australijos grūdų eksportą. Anglams tikriausiai neatėjo į galvą, kaip šiuo sprendimu džiaugėsi milijonai rusų.
Sovietai lenda su savo pasakiškai pigiais kviečiais, pigesniais už pasaulinės rinkos kviečių savikainą. Sovietų mechanizmas paprastas – iš kolektyvizuotų valstiečių grūdai superkami po 6 kapeikas už kilogramą, darbininkams parduodama po 90 kapeikų. Kapitalistams šitokie dividendai nė nesisapnavo. Čia galima žaisti ir dempingą. Turtinga ir soti Sovietų Rusija dempingo kainomis siūlo grūdus pasaulinei rinkai. Godūs pasipelnyti kapitalistai puola pigmeną. Anglai su malonumu kramto pigią ir labai baltą rusišką duoną. Bet... Netrukus tarp dantų ima girgždėti smėlis.
Kanados ir Australijos fermeriai keikdamiesi degina savo grūdus pakurose, leidžia pavėjui džiaugsmingai klykiant Maskvos radijui: “Žiūrėkite, kas dedasi neplaniniame kapitalistiniame pasaulyje.“ Tačiau narsūs kanadiečiai ir australai po grūdų autodafė neturi už ką pirkti Anglijos pramonės produkcijos. Anglijos fabrikai ir gamyklos užsidaro, auga nedarbas. Pikti Anglijos darbininkai kišenėje neturi šilingų ir neperka tokios baltos ir gundančios, tokios pigios rusiškos duonos.
Ten už jūrų, stebuklingoje, kuriančioje komunizmą šalyje nedarbo nėra, o duona tokia pigi, kad ją parduoda užsieniui beveik veltui. Tada Vakaruose dažnėja streikai ir stiprėja revoliucinis judėjimas.
“Draugai, revoliucija tęsiasi”, – trina rankas Kremliaus dėdės.
Pigiu sovietiniu cukrumi penimos Danijos kiaulės. SSRS arbata geriama į cukrų dirsčiojant, per šventes atsikandant. Badauja sovietų darbininkai ir valstiečiai, užtat finansuojamos kapitalinės statybos, perkamos importinės staklės ir mašinos. Auga sunkiosios pramonės bazė – sunkusis pasaulinės revoliucijos ginklas. Darbininkams ir valstiečiams buvo žadėta, kad sunkioji pramonė gamins lengvąją, o ši savo ruožtu – kartūną ir batus. Tačiau kol kas gaminami tik tankai ir lėktuvai. Nieko nepadarysi – kapitalistė apsuptis. Pakentėkite!
Dabar buržuaziniam jausmingumui vietos nėra. Statistika rodo, kad gimstamumas ir gyventojų skaičiaus augimas atvirkščiai proporcingi gyvenimo standartui. Kuo žmonės blogiau gyvena, tuo sparčiau veisiasi. Vienoje pusėje Indija ir Kinija, kuriose iš bado kasmet miršta tūkstančiai, tačiau gimsta milijonai. Kitoje pusėje sočios, išlepusios civilizacijos saulėlydžio šalys – Prancūzija ir Anglija su krintančia gimstamumo kreive, kuriose gyventojų lyginamasis svoris tenka mirštančioms amžiaus grupėms. Prisiminkite Loido Džordžo memuarus ir jo palyginimą su apverstu trikampiu. Dėl šių prielaidų Stalinui nėra ko bijoti bado politikos rezultatų: darbininkų ir kareivių užteks bet kokiomis sąlygomis. Visais požiūriais valstybei tai aktyvus balansas.
1939 metų rugsėjis. Pasirašyta Stalino ir Hitlerio draugystės sutartis. Į Vokietiją ešelonais vienas paskui kitą rieda javai, sviestas, cukrus. Kartu visa tai nyksta iš sovietų parduotuvių lentynų, kurios ir prieš tai nepasižymėjo gausa.
Kad paaiškintų politinio pasikeitimo kursą, NKVD sekliai plačiai skleidžia gandą: – “Ribentropas atvežė į Maskvą fotokopijas dokumento, kurį pasirašė keturiolika valstybių. Šios valstybės siūlė savo pagalbą Hitleriui, jeigu jis puls SSRS. Hitleris rinkosi mūsų draugystę. Mes norime taikos. Už tai reikia mokėti.“
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmieji metai. Karas! Badas iš lėtinio trūkumo pasiekia baigtinę formą. Kortelių sistema. Normavimas. Tai jau ne pusbadžiavimas, o tikras badas. 1941-1942 metais bulvių kilogramas laisvojoje rinkoje kainavo 60 rublių – tai savaitinis darbininko atlyginimas, kilogramas sviesto 700-800 rublių – tai trijų mėnesių atlyginimas. Už korteles darbininkas gauna tiek, kad judėtų, kad dirbtų. Šešis šimtus gramų duonos dienai. Tokios duonos, nuo kuriuos vokiečių belaisviai sirgo skrandžio žaizdomis, dizenterija ir krito kaip musės.
Kartą sėdžiu Lenino radijo gamyklos direktoriaus kabinete, kuriame buvau tarnybos reikalais. Beldimas į duris pokalbį nutraukia. Sekretorė įkiša galvą ir praneša:
– Priimamajame Serdiukova. Įleisti ar tegul laukia?
Serdiukova baikščiai eina į kabinetą. Iš jos suodino veido sunku suprasti, kiek jai metų. Vilki suskretusia, kabančia kaip krepšys juoda darbine striuke, ant daigstytų veltinių apsiavusi šlapius vyriškus batus. Iš tepalo dėmių ant drabužių galima suprasti, kad ji dirba prie staklių. Moteris tylėdama stovi prie durų. Jos veido išraiška niūri ir kartu abejinga, begalinio nuovargio apatija atbukino visus kitus jausmus.
– Serdiukova, kodėl jūs vakar nebuvote darbe? – klausia direktorius. – Tai didelis nusikaltimas ir baudžiamas karo meto įstatymu. Juk jūs žinote, kiek už tai duodama.
– Drauge direktoriau, sirgau. Nepajėgiau iš lovos pakilti, – užkimusiu nuo peršalimo balsu aškina Serdiukova. Ji mindžikuoja, o ant parketo pasklinda balutė.
Už pravaikštą be svarbios priežasties baudžiama priverstiniais darbais. Tai geriausiu atveju, pagal taikaus meto įstatymus. Dabar už tai galima gauti dešimt metų kalėjimo. Pagal bylos aplinkybes tai gali būti formuluojama kaip sabotažas karinėje pramonėje.
– Pažymą iš gydytojo turite? – klausia direktorius.
– Ne... Kokia čia pažyma. Nebuvo kam gydytojo kviesti. Gulėjau, o kai atsikėliau, tai į gamyklą atėjau.
Serdiukova įkūnija tą rusės tipą, kuris nuolankiai pakelia visus gyvenimo sunkumus, kuris viską suvokia kaip neišvengiamą, neįveikiamą, siųstą iš aukščiau. Šiame nuolankiame klusnume likimui slypi savotiška religija. Tai ne silpnumas, tai didžiulis ruso dvasinės jėgos šaltinis.
Žiūrėdamas į Serdiukovą prisimenu pagyvenusį kareivį, grįžusį po eilinio sužeidimo iš ligoninės į frontą, tai tikriausiai buvo dešimtas sužeidimas. Visai ramiai, nešdamas ant pečių kulkosvaidį, jis ištarė savo slaptą norą:
– Ak, nors ranką ar koją nutrauktų. Tada grįžčiau namo į kaimą.
Mane pritrenkė ne jo žodžiai, o jo ramybė ir nuoširdus noras mokėti ranka arba koja už galimybę grįžti į gimtuosius namus. Nepaisant šito, jis buvo pavyzdinis kareivis.
– Serdiukova, jūs privalote žinoti sovietų įstatymus, – toliau dėsto direktorius. – Pravaikšta be svarbios priežasties. Aš priverstas perduoti bylą į teismą.
Serdiukova ima murmėti trūkčiojančiu balsu:
– Bet, drauge direktoriau... Diena iš dienos po keturiolika valandų prie staklių... Jėgų nebeturiu... Sergu...
– Nieko negali padaryti. Įstatymas. Šitaip mes visi sergame.
Serdiukovos veidas persikreipia.
– Šitaip jūs visi sergate?! – šaukia ji ir žengia kelis žingsnius direktoriaus stalo link. – Visi?! O šitai jūs matėte?!
Jos veidu rieda ašaros, bet pati to nepastebi. Apimta impulsyvaus pykčio protrūkio, stovėdama kabineto viduryje, ji pakelia sijono kraštus. Tai jau nebe žmogus, ne moteris – tai nevilties narsos apimtas užpjudytas padaras.
– Visi? Visi? Jūs visi taip sergate?!
Šaltame pilkų kabineto sienų fone matau akinamai baltą moters kūną. Tai ne grakščios moters kojos, tai du beformiai ištinę stulpai, ant kurių nesimato kelių ir kojų linkių. Apskriti raudonų automobilio padangų atraižų raiščiai giliai įsirėžę į sutinusią mėsą, kraštuose išvertę tešlos pavidalo pamėlynijusią masę. Kojų pabrinkimas iš bado.
– Ponai direktoriai, o šitai jūs matėte?! Jums tas pats?! – iš gėdos ir nuoskaudos nejausdama savęs šaukia jauna moteris. – Penktas mėnuo mėnesinių nesulaukiu... Kiek kartų prie staklių buvau be sąmonės...
– Nejaugi nieko negalima padaryti? – kai vėl liekame dviese, klausiu direktoriaus.
– O ką čia padarysi? – tarsteli jis ir beviltiškai žiūri į ant stalo gulinčius popierius. – Pusei moterų tas pats. Čia piliulėmis nepadėsi. Alkis ne brolis.
– Aš ne apie tai. Dėl teismo. Nejaugi bylos negalima užglaistyti?
– Už pravaikštininkų slėpimą baudžiama taip pat, kaip ir už pravaikštą. Jeigu bylai neleisiu iškilti aikštėn, tai NKVD pasodins mus abu. Juk nuo Luzino nieko nenuslėpsi, – aiškina direktorius.
Luzino nebuvau matęs, bet dažnai apie jį girdėjau kalbant. Jis yra gamyklos specialiojo skyriaus viršininkas – partijos akys ir ausys.
Kartą Gorkyje ėjau Sverdlovo aikšte. Buvo kovo mėnuo ir gatvėse telkšojo tirpstančio, susimaišiusio su purvu sniego balos. Priešais mane per balas šlepsėjo dvi merginos su portfeliais, matyt, studentės. Staiga vienai portfelis iškrito iš rankų ir sąsiuviniai pabiro į purvą. Mergina svyruodama, lyg ieškodama atramos, žengė kelis žingsnius sienos link, kojas pakirto ir ji lėtai atsisėdo ant žemės. Mėlyna skarelė nuslydo į šoną, kaštoninių plaukų sruogos susimaišė su tirpstančiu sniegu ir purvu. Mirtinai išblyškęs pamėlęs veidas, bejėgiškai išskėstos rankos. Alpulys!
Draugė skubiai šoko į pagalbą. Keli praeiviai padėjo merginą pakelti ir nunešti į artimiausio namo laiptinę. Girdisi sujaudinti klausimai:
– Kas atsitiko? Kas yra?
Merginos draugė suglumusi lemena:
– Nieko baisaus. Tiesiog silpnumas.
Vyras kareiviška miline be antpečių siūlo kviesti greitąją pagalbą. Pagyvenusi moteris didžiuliais vyriškais batais padeda merginai, palinkusiai prie savo bejausmės draugės.
– Iš kur jūs? Iš stoties? – klausia ji.
Nelaukdama atsakymo, su būdingu moterims jausmingumu ji užrypavo:
– Vargšės studentėlės! Pačios alkanos, vos pastovi, o paskutinį kraują duoda. Argi šitaip galima?! Šitaip ir iki kapo netoli.
Dauguma kraujo perpylimo stočių donorų buvo studentės ir mažus vaikus turinčios moterys. Už 450 kubinių centimetrų kraujo donorui buvo mokami 125 rubliai – už juos buvo galima nusipirkti mažiau kaip kilogramą juodos duonos. Davęs kraujo, donoras gaudavo aukštesnės kategorijos produktų kortelę – kasdien 200 gramų duonos daugiau. Be to, priklausė vienkartinis papildomas davinys: 250 gramų sviesto, 500 gramų lašinių, 500 gramų cukraus. Tokia buvo žmogaus kraujo kaina užnugaryje.
Šios moterys ir merginos puikiausiai suvokė savo patriotinę pareigą, juk kraujo reikėjo jų vyrams ir broliams fronte. Bet taip elgtis labiau vertė alkis, o patriotizmo jausmas tik dangstė nešvarią šios prekybos savo krauju priežastį. Moterys norėjo savo kraujo kaina maitinti vaikus, studentės buvo linkusios geriau aukoti savo kraują negu kūną.
Kraujo perpylimo stotyje buvo specialūs blankai laiškams. Merginos donorės dažnai kartu su duotu krauju siuntė į frontą laiškus, skirtus gavusiems jų kraujo kareiviams. Tikri žmogiški jausmai maišėsi su žeminančiu alkio jausmu. Dažnai šie laiškai buvo tolesnio susirašinėjimo, šiltos draugystės dingstis. Po karo pasitaikė susitikimų ir tikros meilės, sutvirtintos krauju, atvejų. Sutuoktuvių ceremonijoje kaip pajaunys už jų stovėjo alkis. Jis buvo jų ištikimas palydovas anksčiau, yra dabar ir bus ateityje. Jis bus krikštatėvis prie jų būsimo vaiko lopšio.
Gorkio centre yra 1905 metų aukų aikštė. Iš vienos pusės aikštė baigiasi siena seno kalėjimo, kuriame kadaise kalėjo Gorkio “Motinos” herojai. Vidury aikštės iškilęs panašus į kubo pavidalo monumentas 1905 metų barikadų kovotojams. Gerai, kad kovotojų už Rusijos laisvę kapą prislėgė tokiu sunkiu akmeniu! Jeigu jie akimirkai iš kapo prisikeltų ir apsidairytų, imtų gailėtis lieję kraują už rusų revoliucijos idealus. Revoliuciją rengia idealistai, vykdo fanatikai, o vaisiais naudojasi – niekšai!
Už skvero, kuriame stovi šis paminklas, dunkso Gorkio operos ir baleto teatro pastatas. Sykį per pertrauką su grupe draugų stovėjau fojė. Salėje grojant orkestrui šoko daug porų. Mano dėmesį patraukė su karininku šokanti grakšti mielo veido mergina. Jos liauną figūrą ryškino pilka matinio atspalvio šilkinė suknelė, plaukai buvo sušiaušti į aukštą originalią šukuoseną. Jos apranga ir laikysena bylojo apie gerą skonį, savo vertės suvokimą.
– Kas ši mergina? – paklausiau savo draugo, kuris neblogai pažinojo vietos publiką.
– Studentė. Medikė iš paskutinio kurso, – atsakė trumpai.
– Įdomi mergina... – tariau.
– Nepatarčiau prasidėti.
– O kas yra?
– Šiaip sau... Nepatarčiau, – daugiau aiškinti jis nepanoro.
Šie keisti žodžiai mane sudomino. To paties paklausiau kito pažįstamo.
– Ši pilka suknele mergina?! – šnairuodamas į aukštą figūrą tarė jis. – Jeigu tau reikia pažinties vienai nakčiai, tai labai paprasta – viso labo viena konservų dėžutė... arba kepalėlis duonos.
Nepatikliai pažvelgiau į pašnekovą. Ypač mėgau studentišką aplinką ir laikiau ją sava. Jo žodžius supratau kaip asmeninį įžeidimą. Iki karo studentija išsiskyrė tyru moralumu ir dvasingumu. Nejaugi karas per vienerius metus taip viską pakeitė?
– Negali būti. Nekalbėk kvailysčių, – tariau.
– Ne kvailystės, o liūdnas faktas. Ji gyvena bendrabutyje su penkiomis draugėmis viename kambaryje. Kiekvieną naktį pas jas – du trys svečiai. Visi karininkai. Kas dabar turi ką nors atliekamo – tik karininkai.
Iki karo prostitucijos SSRS iš esmės nebuvo. Šis išlaidų punktas į vidutinio sovieto išlaidas nepateko. Tarpo tik politinė prostitucija, globojama NKVD – prie restorano “Inturist” ir apskritai ten, kur sukinėjasi užsieniečiai. Tam tikru laipsniu pakitusi prekyba kūnu klestėjo Maskvoje tarp aukštosios naujos viešpataujančios klasės, galėjusios už perkamą meilę atlyginti.
Maskvoje, ypač tarp artistų, sklido gandai apie Amūro nuotykius nusenusio “sąjunginio seniūno” M. L Kalinino, praminto “Kremliaus ožiu”. Stebuklinga paslaptingos ženšenio šaknies, senos ir išbandytos Tibeto medicinos priemonės, jėga, grąžinusi Matusaliui jaunystės galią, įpinant daugelio Maskvos balerinų vardus – buvo įprastos Maskvos pokalbių detalės. Buvo aptarinėjamos intymios prasmės Stalino dovanos Didžiojo teatro primabalerinai Semionovai. Kremlius maitino žmones būsimu rojumi, o pats smaguriavo žemės rojaus skanėstais.
O dabar per karą alkis moteris išginė į gatvę. Ne dėl šilkinių kojinių, Paryžiaus kvepalų arba prabangos dalykų. Ne. Dėl duonos kąsnio ir dėžutės konservų. Siaubingiausia, kad pirmąja auka tapo studentija, augantys sovietų inteligentijos darbuotojai. Už aukštąjį išsilavinimą teko brangiai mokėti.
Nr. 645 gamyklos konstruktorių biure dirbo du senukai – Nikanoras Ivanovičius ir Piotras Jevstignejevičius. Abu buvo pensininkai, tačiau alkis atvarė į darbą, iš pensijos gyventi buvo neįmanoma. Kadaise Nikanoras Ivanovičius buvo garsus inžinierius aviakonstruktorius. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo jis dirbo Prancūzijos “Blerno” gamyklose, kūrė pirmus pasaulyje lėktuvus. Asmeniškai pažinojo visus rusų aviacijos tėvus – Žukovskį, Sikorskį, Piontkovskį. Sovietų laikais gerokai padirbėjo aviacijos srityje ir išdidžiai rodė daugybę pagyrimo raštų, apdovanojimų ir apie tai rašiusių laikraščių iškarpų. Dabar jis buvo tik bejėgis paliegėlis. Į gamyklą jį priėmė labiau iš gailesčio, nes dėl senatvės dirbti nepajėgė.
Nuo ankstyvo ryto Nikanoras Ivanovičius ir Piotras Jevstignej evičius sėdosi prie stalo pačiame atokiausiame kampe ir nuo viso pasaulio atsiriboję braižymo lenta imdavo kalbėti apie tuos valgius, kuriuos jie ragavo per visą savo ilgą gyvenimą. Kiekvieną dieną jie skubėjo papasakoti apie kokį nors naują patiekalą, kuris iškildavo jų atmintyje iš metų tamsos. Šitaip jie sėdėjo valandų valandas, dienai keičiant dieną ir vis pasakojo, taškėsi seilėmis ir stengėsi vienas kitą pranokti. Kartais jie net ginčydavosi dėl prancūziško padažo ruošimo būdo arba dėl grybų marinavimo recepto. Netrukus jų širdys neištverdavo, vėl sueidavo ir šnibždėjosi, šnibždėjosi, šnibždėjosi. Kiti konstruktoriai manė, kad jiems iš alkio šiek tiek pasimaišė.
Sykį ausies krašteliu girdėjau, kaip Nikanoras Ivanovičius Piotrui Jevstignejevičiui skundėsi:
– Jau trečia diena be košės gyvenu. Visas mūsų gatvės dedešvas suvalgiau, bet daugiau niekur nerandu. Turiu pastebėti, Piotrai Jevstignejevičiau, kad košė iš dedešvų puikus dalykas. Tiesiog kaip žindomas paršelis su kaštonais. Reikės pasirausti knygose – sako, kad dar yra kažkokių valgomųjų šaknų.
Vargšas Nikanoras Ivanovičius! Suvalgė visą žolę gatvėje, dabar ieškos šaknų. Geras maistas nusipelniusio inžinieriaus, sovietų aviacijos pionieriaus, skrandžiui.
Prieš dvi valandas iki pietų pertraukos Nikanoras Ivanovičius traukdavo iš liemenės kišenės vardinį laikrodį su stambia sidabrine grandinėle, dovaną už buvusius nuopelnus, ir pasidėdavo priešais ant stalo. Paskui kas penkios minutės ilgesingai dirsčiodavo į lėtai judančią rodyklę. Prieš ketvirtį valandos iki pietų imdavo brazdėti po stalčių, ieškodamas šaukšto ir šakutės, įrankius įsikišdavo į kišenę, tada pasitikrindavo, ar tvirtai ant kojų laikosi kaliošai. Tai buvo rengimasis startui, septyniasdešimtmečiui nelengva lenktyniauti. Galų gale jis išprašė iš viršininkų leidimą eiti pietų penkiomis minutėmis anksčiau.
Po visų šių laukimų ir ruošimosi Nikanoras Ivanovičius, ranka laikydamas pensnė ant nosies, bidzendavo per kiemą į valgyklą. Ne bėgte, o žingsniais – pusiau risčia. Ten jo laukė pietūs: pirmas patiekalas – vandenyje virti žali pomidorai, antras patiekalas – avižinė košė, virta vandenyje be jokių prieskonių. Porcijos užtektų katei, bet ne žmogui. Po pietų Nikanoras Ivanovičius ilgai ir stropiai gramdė aliuminę lėkštę, kruopščiai laižė šaukštą. Dabar vėl prie darbo, po darbo bus galima ieškoti valgomųjų šaknų. Stalino konstitucija visiems piliečiams garantuoja darbą ir aprūpinimą senatvėje!
Kai pagalvoju apie Vasilijų Vasiljevičių, savo tarnybos draugą Gorkyje, visada prisimenu jo pasakojimus apie Volgą.
– Ak, žinai, kaip anksčiau elgetos gyveno? – kalbėjo Vasilijus Vasiljevičius. – Pavydėti galima! Anksčiau elgeta tris krepšius turėdavo: šlauninį, kuprinį ir rankinį. Į šlauninį miltus pila, į kuprinį už nugaros gabalus meta, o rankinis ant rankovės – kiaušiniams ir kitiems geriems daiktams. Tada elgeta per dieną tiek prisielgetaudavo, kiek aš dabar per mėnesį gaunu. Taip, gyveno elgetos! Linksmai gyveno, kaimus kortomis pralošdavo...
– Kaipgi? – klausiu nustebęs.
– Labai paprastai, – neslėpdamas pranašumo jausmo, atsakydamas į mano naivumą praeities klausimais, aiškina Vasilijus Vasilievičius. – Eina sau elgetos keliu, saulutė šviečia, žolytė žaliuoja. Mato tolumoje kaimą, sėdasi ant žolės ir ima šį kaimą iš kortų lošti. Kas išlošia, tas drožia į kaimą elgetauti. Tik žodis – elgetos, o šiaip laimingi žmonės buvo.
Anksčiau Volga garsėjo žvejybos verslais. Šiandien volgietis žuvies kvapą pamiršo. Net nereiklūs vėžiai, išlipę į krantą, gaišo. Ant Volgos krantų išdygo cheminės karo gamyklos, leidžiančios atliekas tiesiai į upę. Žuvys Volgoje išnyko, o chemijos produktų nepagausėjo.
Kiekvienas mūsų šioms įmonėms gali atleisti dėl sterlių žuvienės, padvėsusių vėžių ir daugelio kitų gyvių – juk jos padėjo mums nugalėti vokiečius. Viena neleidžia nurimti – šios įmonės ir seni Kremliaus šūkiai apie pasaulinę revoliuciją. Mes pasiryžę viską atiduoti tėvynės labui ir gynybai, bet ne Kremliaus žmonių šachmatų partijoms.
1944 metai. Sovietų armija kaip plieninis taranas atakuoja vokiečius svarbiausiuose frontuose. Sovietų Sąjungos teritorija nuo vokiečių kariuomenės beveik išvaduota. Tankų pleištai veržiasi prie reicho sienų. Užnugaryje, atsargos pulkuose, kareiviai nekantraudami laukia, kada siųs į frontą. Ne iš patriotizmo. Ne. Tiesiog iš alkio. Reguliariosios armijos formavimo daliniuose maitinimo normos tokios, kad kai kurie kareiviai iš alkio rausiasi šiukšlių duobėse, ieškodami kopūstų lapų arba sušalusių pūvančių bulvių.
“Kelias į kareivio širdį eina per skrandį!“ – tvirtino generolas Bonapartas. Stalinas didžiojo karvedžio žodžius savotiškai patobulino. Tuo pakanka įsitikinti žinant, kad sovietų armijoje yra dvylika davinių normų: pirmoji frontinė, antroji frontinė, pirmoji priešfrontinė ir taip toliau iki dvyliktosios, vadinamos sanatorine. Tik dvi iš jų yra normalios – pirmoji frontinė ir sanatorinė, visos kitos tik tam tikros bado pakopos.
Karo meto sunkumai! Daug kartų prievartaudamas save mėginu teisinti savo vidinį Aš, kai kiekviename žingsnyje regiu akis badančią bjaurastį. Juk aš sovietų karininkas, juk aš turiu žinoti, dėl ko žmones siunčiu į mūšį. Dažnai savęs klausiu, kas bus po to, kai iš savo žemės išvarysime visus vokiečius. Vėl tas pats, kaip ir anksčiau?! Nesinori galvoti apie “didvyriškus socializmo statybos šiokiadienius”.
Jeigu kas nors iš supančio pasaulio kada nors manęs paprašytų: “Papasakokite trumpai – kas yra sovietų gyvenimas paprasto žmogaus akimis?“ – negalėčiau atsakyti. Papasakočiau apie tai, ką iš tikrųjų turime. Tautinio išdidumo ir gėdos jausmas dėl žmogiškojo orumo išniekinimo niekada neleis prisipažinti: “Sovietų gyvenimas?! Tai tiesiog nuogas alkanas žmogus. Jis rengiamas gražiu melu ir maitinamas dar gražesnėmis viltimis. Jeigu jis savo laime nepakankamai džiaugiasi, jį auklėja už spygliuotos vielos.“
Alkis Rusijoje padarytas sistemos dalimi. Jis tapo masių veikimo priemone – Įgaliotuoju politinio biuro nariu, ištikimu ir patikimu Stalino sąjungininku.
Senelis Ruso savo pedagoginiuose samprotavimuose žmogaus poreikius suskirstė į šešias kategorijas. Kitas poreikis žmogaus sąmonėje subręsta tik tada, kai pasiekti visi ankstesnieji. Po gyvybės saugojimo poreikio antrą vietą užima alkio malšinimo poreikis, ir tik penktoje vietoje atsiduria moralės, politinės veiklos ir apskritai visuomeninis poreikis. Trumpai – jeigu jūsų gyvybei gresia pavojus, tai jūs pamirštate maistą ir tik sukate galvą, kaip išlikti gyvam. Jeigu jūs alkanas, tai jūs viską pamiršęs galvojate vien apie maistą.
Sovietui, rūpestingai vadovaujant partijai ir vyriausybei, visi jausmai įstrigę antrame punkte – alkyje. Taigi jis laisvas nuo pavojingo darbo – jausti visuomeninį politinį poreikį. Nuolat alkanas žmogus dažniau galvoja, kur gauti kepalą duonos, negu laužo galvą dėl politinių doktrinų. Už jį galvoja vadai. Iš tiesų senelis Ruso buvo teisus!
Leningradas. Didingas žodis. Buvau ten netrukus po blokados. Niekas tiksliai nežino apsiausties aukų skaičiaus. Vokiečiams puolant, mieste iš apylinkių susispietė kokie aštuoni milijonai gyventojų. Iš bado mirė mažiausiai trys milijonai.
Kartą Leningrado pakraštyje su vienu karininku vaikščiojau ežero pakrante. Prie pat vandens nusidriekė nedidelės kapinės, tarp apleistų kapų kalėsi jauna pavasario žolė. Mano dėmesį patraukė rausvo granito akmuo. Kapas buvo visai naujas. “Lakūnas vyresnysis leitenantas... Didvyriškai žuvo gindamas Lenino miestą”, – perskaičiau akmenyje iškaltus žodžius.
“Laimingas žmogus, – tarė mano palydovas, visą apsiaustį kovęsis mieste. – Tie, kurie blokadą išgyveno – jau ne žmonės. Tik žmogaus pavidalas.“
“Aš esu pasyvus žudikas, – pasakojo man kitas Leningrado gyventojas. – Žmogus guli gatvėje sniege, parkrito ir iš silpnumo negali atsistoti. Prašo, kad ištiesčiau ranką ir padėčiau atsistoti – kitaip jis sušals. Negaliu to daryti, nes pats pargriūsiu ir neatsikelsiu, sušalsiu šalia jo. Palikęs jį mirti sniege klibinkščiuoju toliau.“
Su šaltu siaubu žvelgiu į žmones, ramiai pasakojančius, kad kepsniui labiausiai tinka užpakalis, o pati geriausia sriuba iš žmogaus vidurių – daugiau nuoviro. Toliau pasakoja smulkmenas – pasirodo, skaniausias sultinys iš pagyvenusių moterų. Mano pašnekovai įtartinai gerai žino šį receptą.
Iš viso Politbiuro pats riebiausias buvo Andrejus Ždanovas. Apsiausties metu jis ėjo ir Leningrado generalgubernatoriaus pareigas. Sako, kad jis ėmėsi papildomų saugos priemonių, nes galėjo būti iškeptas.
Kiekvienam gyvam leningradiečiui duočiau auksinį lauro lapų ženklą. Nuo Trojos laikų istorijoje nebuvo šitokio masinio piliečių didvyriškumo atvejo, šitokio miesto didvyrio. Tai Leningrado piliečių didvyriškumas. Ar tai buvo strategija, ar tik atviras Stalino prestižo klausimas?
Kai miršta vienas žmogus – tai drama, kai miršta milijonai – tai tik statistika! Ypač kai žvelgi iš anapus Kremliaus sienų.
Baigiantis karui vykstu iš fronto į Maskvą. Geležinkelio stotyse ir stotelėse minios nudriskusių, skarmalais vilkinčių moterų su vaikais ant rankų. Vaikų veidai melsvai permatomi, nuo skrofuliozės pūliuojančios akys, abejingos senatviškos išraiškos – be šypsenos, be džiaugsmo. Vaikai tiesia plonutes kaulėtas rankas: “Duonos! Duonos!“
Kareiviai atriša maišus, tylėdami kiša pro langus savo džiūvėsius ir duoną. Kiekvieno galvoje įkyri mintis apie savo vaikus ir žmonas. Ši pagalba akimirksnį širdyje pažadina džiaugsmą, bet ilgam lieka kankinamas gėdos ir sielvarto jausmas. Argi pamaitinsi šiuo kąsniu visą šalį, tyliai kenčiančią bado gniaužtuose?!
Daugelį mūsų stulbina vienas faktas. Išlaisvintose iš vokiečių okupacijos srityse badas menkiau pastebimas ir ne toks dažnas nei srityse, kuriose šeimininkavo Politinis biuras. Hitleris nelietė kolchozinės sistemos, idealios ekonominio išnaudojimo sistemos, tačiau jis neturėjo tokios patirties, kaip jo Kremliaus partneris.
Kai vokiečių karo belaisviai grįš namo, be abejo, pasakos apie siaubingą maitinimą sovietų karo belaisvių stovyklose. Jie teisūs. Šios sąlygos Europos standartais žmogžudiškos, pusžalė juoda duona europietiškam skrandžiui buvo lyg nuodai.
Buvau šiuose belaisvių lageriuose ir savo akimis mačiau jų gyvenimo sąlygas. Norėčiau pridurti tik vieną dalyką. Ar matė vokiečių karo belaisviai, kad Rusijos gyventojai anapus spygliuotos vielos maitinasi dar blogiau už juos? Ar jie suprato, kad šios vadinamos “rusiškos” sąlygos yra sovietų sistemos rezultatas, ir kad šios “rusiškos” sąlygos netrukus klestės Rytų Vokietijoje?
Sovietų darbininkų maitinimo normos buvo mažesnės negu karo belaisvių. Nedirbantys darbininko šeimos nariai visai negaudavo kortelių, dirbantiesiems reikėjo dalytis savo davinį su kitais. Tuo tarpu belaisviai karininkai, o kai kuriuose lageriuose ir kareiviai, dirbti nebuvo verčiami, dirbantys gaudavo padidintą davinį.
Suprantama, tokio elgesio pagrindas buvo ne humanizmas, o politiniai veiksniai. Viena vertus, vadovaujant “Laisvosios Vokietijos” komitetui buvo ruošiami kadrai naujos feldmaršalo Pauliaus armijos, kuriai Kremliaus žaidimuose buvo skirtas eilinio pėstininko vaidmuo. Antra vertus, dalis belaisvių kada nors galėjo grįžti namo ir papasakoti tai, ko nenori Kremlius. Tai ir buvo veiksniai, gerokai lengvinantys belaisvių sąlygas, kurių neturėjo patys rusai. Neginčijama – sovietų nelaisvė buvo sunki, tačiau normalus laisvo sovieto gyvenimas buvo dar sunkesnis.
Maskva. Paskutinės karo dienos. Maskvos turguose gyva prekyba. Pakampėmis spiečiasi išsekusios moterys – ištiestose rankose pora gabalėlių cukraus, viena dvi silkės. Vyras žuvęs fronte, namie verkia alkanas vaikas. Ji parduoda savo ir taip liesą davinį, kad nupirktų vaikui pieno arba duonos. Duonos, duonos! Visų akyse ta pati tyli aimana, tas pats badas.
Labiausiai perkama prekė yra machorka. Maišuose, dujokaukių dėkluose. Penkiolika rublių už stiklinę. “Ei, drauge pilieti! Užtrauksim machorkėlės – gyvenimas bus saldesnis!“ – apsikarstęs žvangančiais medaliais ir ordinais šaukia bekojis su ramentais invalidas.
Turgus pilnas invalidų – bekojų, berankių, su karinėmis milinėmis ir palaidinėmis, su raudonais sužeidimų antsiuvais ant krūtinės. Milicininkai apsimeta, kad socialistinės prekybos monopolijos pažeidėjų nepastebi. Jeigu kas nors iš tvarkos saugotojų mėgina invalidą “imti”, pasigirsta klaikūs riksmai: “Už ką kovojome?! Už ką kraują liejome?!“ – kaip sukiršintos bitės invalidai lekia iš viso turgaus, ore šmėžuoja ramentai, lazdos, verda aistros. Akyse iškrovos ieškantis pyktis, išžiotose rėkiančiose burnose – badas.
Kapituliavo Berlynas, po kelių dienų besąlygiškai kapituliavo Vokietija. Žmonės tikėjosi, kad jau kitą dieną bus lengviau. Tai buvo viltys žmogaus, kuris nieko daugiau, išskyrus viltį, neturi.
Nugriaudėjo karas. Praėjo pirmieji pokario metai. Baigiasi antrieji. Ir štai mes, sovietų okupacinės kariuomenės žmonės, skaitome laiškus iš tėvynės. Skaitome, o šie laiškai veikia mus kaip nuodai. Šiai karčiai sampratai talkina ir tai, ką matome čia.
Kartą sėdėjome dviese su Andrejumi Kovtunu. Kalbėjomės apie gyvenimo sąlygas Vokietijoje. Po truputį pokalbis krypo prie lyginimo – čia ir ten.
– Berlyno metro iš tikrųjų bjaurus, – tarė Andrejus. – Kai palygini su Maskvos, tai širdį užlieja pasitenkinimas. Dabar matau, kad specialiai ieškau Vokietijoje tokių dalykų, kurie byloja mūsų naudai. Sunku prisipažinti, kad visą gyvenimą vaikėmės šešėlį. Tada dar sunkiau susieti praktinį darbą su tuštuma širdyje.
– Taip, – pritariau. – Čia žmonės gyvena dabartimi, o mes visą laiką gyvenome ateitimi. Kalbėkime apie ateitį. Aš tave gerai suprantu. Vidinės harmonijos sutrikimas – taip sakytų psichiatras. Nuo šios ligos vienintelis vaistas – vėl gaivinti savo tikėjimą ateitimi.
– Klausyk, Grigorijau, – kalbėjo toliau Andrejus. – Mes turime puikius lėktuvus ir tankus, galingą pramonę. Nustumkime į šalį šių daiktų kainą, pamirškime kraują, prakaitą, badą. Visa tai praeityje, o rezultatai dabartyje. Atrodytų, kad atėjo laikas naudoti visus šiuos pasiekimus mūsų pačių naudai. Juk mes gyvenime nieko nematėme. Buvo tik tikslai ir idėjos – socializmas, komunizmas. Kada mes patys pradėsime gyventi? Prisimeni, ką sakė profesorius Aleksandrovas iš VKP(b) CK Aukštosios partinės mokyklos katedros: “Jeigu kitų šalių proletariatas nesugebės pats išsivaduoti, tai mes ištiesime pagalbos ranką.“ Mes žinome, kas ši “pagalbos ranka”. Kas bus, jeigu visi karo meto pažadai – tik netikras vekselis?! Per karą nebijojau, o dabar bijau... Taip, bijau.
Andrejus reiškė mintis ir nuogąstavimus, kurie jaudina daugumą jaunos sovietų inteligentijos. Mes didžiuojamės savo tėvynės pasiekimais ir mūsų pergale. Mes neapgailestaujame dėl patirtų sunkumų ir trūkumų, kurių kaina iškovota pergalė ir mūsų šalies šlovė. Tačiau patekę į Vakarus, mes akivaizdžiai pajutome, kad viskas, ką aukština sovietų propaganda kaip ypatingus sovietų valdžios pasiekimus, yra didžiulis melas. Jeigu anksčiau mes abejojome, tai dabar atsirado įsitikinimas, kurį mes veltui mėginame neigti.
Mes supratome, kad dar negyvenome, kad tik aukojomės dėl ateities. Dabar susvyravo ir šis tikėjimas ateitimi. Matant, kaip rutuliojasi pokario metų įvykiai, mus vis labiau apima nerimas. Kur visa tai veda?
Tais metais Berlynas buvo politinis žemės centras. Mes sėdėjome pirmoje tarptautinės politikos žaidimų turnyro eilėje. Šiame žaidime buvome tik pėstininkai. Pokario metų praktika rodė visišką priešybę visoms viltims ir lūkesčiams, kuriais rusų kareiviai ir karininkai gyveno per karą. Kas toliau?
“Politika yra politika, o gyvenimas yra gyvenimas! – ausyse skamba Andrejaus balsas. – Ką mes gavome iš gyvenimo? Vokiečiams dabar riesta, bet jie turi ką prisiminti, jie turi viltį. Nugalėtieji?! Cha! Jie gali bent viltis, kad išeisime ir vėl pradės gyventi. O ko galime tikėtis mes – nugalėtojai?!“
Po karo praėjo dveji metai. Mes įsitikinome pačiais blogiausius savo nuogąstavimais. Vėl šalyje viešpatauja badas, dar žiauresnis negu per karą. Partija nusprendė prispausti liaudį dar stipriau, nusprendė priversti užmiršti ir atsisakyti iliuzinių vilčių, kurias pati dirbtinai skatino ir palaikė sunkiausiais karo laikotarpiais. Partija vėl nusprendė parodyti liaudžiai, kas yra tikrasis šalies šeimininkas, ir pašaukė į talką savo geriausią tarną – badą.
Anksčiau badas būdavo stichinė nelaimė, o šiandien Kremliaus rankose tai apsvarstytas politinis ginklas. Šiandien badas – tai įgaliotasis Politinio biuro narys.
Man už nugaros monotoniškai tiksi laikrodis. Atsistoju ir apsižvalgau, lyg būčiau čia svetimas. Žiūriu į savo kojas auliniais batais ir mėlynas galifė raudonais įsiuvais. Mano žvilgsnis slysta auksinėmis tamsiai žalio kitelio sagomis. Ant pečių blizga kieti antpečiai. Viskas taip artima ir pažįstama – ir kartu be galo svetima.
Sienos prieš mane išnyksta. Už jų tamsi žvaigždėta Europos naktis. Kažkur toliau, toli toli Rytuose yra gimtosios žemės siena. Ten tamsu ir tylu, tylu kaip cinko karste.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ