Berlynas-Karlshorstas
Brangioji Helga!
Turiu daugybę naujienų ir nekantrauju jas pranešti tau. Niekada neatspėtum, kas man atsitiko praėjusį sekmadienį. Tikriausiai manai, kad naujas meilės nuotykis. Ne! Šis tas įdomesnio. Sakysi, kad mūsų laikais nieko įdomaus nebūna? Trumpai – dabar dirbu pas rusų karininką. Kur? Pačiame paslaptingajame Karlshorste.
Papasakosiu viską iš eilės.
Sekmadienį važiavau tramvajumi lankyti Šarlotės Oberšionevaide. Prie Lichtenbergo įlipa rusų karininkas ir atsišlieja į duris. Šie rusai visada stovi ten, kur to daryti negalima.
Stoviu kaip tik priešais. Karininkas abejingai žiūri į lauką ir vis stovi prie durų, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad jį visi stumdo. Tikras rusas! Tada jis atsitiktinai žvilgteli į mane. Po kurio laiko vėl pažvelgia, bet šį kartą įdėmiau. Tu juk žinai – visi sako, kad mano veido odos spalva ypatinga.
Karininkas visai nesivaržydamas apžiūrinėja mane nuo galvos iki kojų. Ačiū Dievui, kad šiandien sekmadienis ir pasipuošiau naujomis kojinėmis. Mane šis nemandagumas įžeidė. Kas aš – lenktynių arklys? Pasuku galvą ir drąsiai žiūriu jam į akis. Pirma, jis kariškis, antra, rusas. Abiem atvejais galima laimingai pamiršti senelės pamokas. Tegul nemano, kad mes jų bijome. Dabar ne taip baisu, kaip gegužę.
Be to, jie apsirengę kitaip. Šio karininko batai blizga, sagos tviska. Net švariai nusiskutęs. Tikriausiai sekmadienio proga. Tik veido išraiška kaip sekmadienį per daug rimta. Jų visų veidai akmeniniai. Tikriausiai nežino, kad kai šypsaisi, tai pačiam palengvėja ir kitiems geriau. Tokio paprasčiausio dalyko nežino! Apie mažmožius, kurie gyvenimą daro malonesnį, jie visiškai nieko nenutuokia.
Važiuojame toliau. Karininkas mane apžiūrinėja, lyg ketindamas už mane statyti prieš prasidedant kitam bėgimui. Protarpiais pažvelgiu jam į akis. Šitai ne kvietimas, bet ir ne atstūmimas. Kaip tai daro Marika Riok.
Mūsų tramvajus skrieja per Karlshorstą kaip žaibas. Nepaisydamas savo nekuklių žvilgsnių, karininkas nė nemano dar ką nors daryti, nors dabar stoviu visai šalia. Juk jis tikriausiai gyvena Karlshorste ir kitoje stotelėje išlips. Kodėl jis taip žiūrėjo. Apmaudu! Tikras barbaras. Jokio supratimo apie elgesį su moterimis.
Nors būtų ko klausęs. Žinoma, aš griežtai atsakyčiau. Bet vis tiek smalsu.
Pravažiavome Karlshorstą. Važiuojame toliau. Gal jis tyčia nelipo savo stotelėje, kad išeitume kartu? Būna ir taip.
Ne, dabar jis visai nebežiūri.
Lipame galutinėje stotelėje Oberšionevaide. Neskubu. Juk sekmadienis skirtas poilsiui. Mano karininkas eina iš paskos šiek tiek atsilikęs. Staiga girdžiu: “Halo, freilen!“
Iš pradžių net išsigandau. Žiūriu į jį lyg iš mėnulio nukritusi. Kalba jis taip rimtai, pasitikėdamas. Manau, tuoj nuves į komendantūrą ir...
O jis sako:
– Atleiskite, freilen, aš nenorėčiau jūsų įžeisti. Ar galiu su jumis pasikalbėti?
– Bite, – sakau ir galvoju: “Aha, pagaliau. Tuoj atsikirsiu.“
– Mano kalba gali atrodyti keista. Todėl iš anksto atsiprašau.
– Bite, bite, – sakau ir galvoju: “Kaip laukinis jis visai neblogai kalba vokiškai.“
– Matote, aš čia visai svetimas. Neturiu nei pažinčių, nei laiko.
“Aha, dabar jis kur nors mane kvies, – sumoju. – Atsakyti ar ne? Vis dėlto keista.“
O jis kalba toliau:
– Aš čia visai vienas. Kartais tai sunku.
Svarstau: “Prasideda. Įprastas flirtas. Jie visi taip kalba.“
– Norėčiau rasti žmogų, kuris... na, tvarkytų mano ūkį. Ar negalėtumėte man padėti. Pavyzdžiui, pasiūlyti ką nors.
Mein Gott! Vos nepargriuvau. Tai kiaulė! Stabdo jauną elegantišką moterį vidury gatvės ir klausia tokių dalykų. Heiland Sakrament! Ir dar visą valandą į mane žiūrėjo. Dabar imu suprasti, kad iš rusų galima visko tikėtis.
Bet mandagumas įpareigoja. Net su tokiais... Vis dėlto mes europiečiai. Sakau jam:
– Su malonumu. Jei galiu jums būti naudinga.
– Jeigu ką nors pažįstate... Būčiau labai dėkingas. Štai mano telefono numeris, – sako jis ir matau, kad pokalbis baigtas. Nejau tai viskas?
– Atleiskite, kodėl jūs šitaip žiūrėjote į mane tramvajuje? – klausiu. Galbūt jis vis dėlto supras, kad šiandien sekmadienis.
– Freilen, jūsų labai graži veido oda. Kaip vaiko. Grožis visada traukia akis, – aiškina karininkas ir šypsosi mįslingai šypsodamasis. – Jūs ant manęs nepykite?
Tokiais piktintis negalima. Jo manieros kažkokios ypatingos. Kalba taip rimtai, kad negalima priimti kaip pagyrimą.
– Auf Wiedersehen.
Taip mano sekmadieninis romanas baigėsi.
Kai visa tai pasakojau Šarlotei, ši tik rankomis skėstelėjo:
– Tai kvailutė! Juk laimė tau pati į rankas slysta. Mes čia tik ir svajojame, kaip įsitaisyti dirbti Karlshorste. Jeigu nenori, duok telefono numerį man.
Tada nusprendžiau surizikuoti. Dabar toks laikas – nelabai pasirinksi. Nors baisu, bet vis tiek mėginsiu. Be darbo, brangioji Helga, dabar sunku. Tu pati žinai.
Šįryt atėjau į Karlshorsto komendantūrą ir jam paskambinau. Jis užsakė leidimą ir aš – Karlshorste. Viena koja Vokietijoje, kita Rusijoje. Visur vien kariškiai, bet nebaisu. Galbūt todėl, kad diena.
Neseniai jie minėjo dideles šventes. Pasakojama, kad kareiviai gatvėje maukė degtinę tiesiai iš statinių, o paskui išrideno patrankas ir šaudė vienas kitą. Aš tai iš daugelio girdėjau.
Po penkių minučių aš jau prie jo buto durų ir spaudžiu skambučio mygtuką. Mane pamatęs labai nustebo:
– Jūs pati? Taip greitai ir taip anksti?
Paltą jis man padėjo nusivilkti kaip tikras kavalierius. Tada sako:
– Skubu į darbą. Pusryčiaukime.
Pasodino mane prie stalo, o pats virtuvėje indus tarškina. Norėjau jam padėti, o jis man:
– Vaikeli, ne taip greitai. Jūs galėsite tvarkytis, kai aš išeisiu.
Po pusryčių davė man visus raktus ir aiškina:
– Jauskitės kaip šeimininkė. Kad tvarka būtų. Trečią valandą grįšiu pietauti.
Kaip tau šitai patinka?
O dabar sėdžiu prie jo rašomojo stalo kaip šeimininkė ir rašau tau laišką. Įsijungiau radiją. Šoną šildo elektrinis šildytuvas. Svarbiausia, kol kas nebaisu. Kas bus toliau, parašysiu kitame laiške.
Linkėjimai iš Berlyno!
Tavo Margo
* * *
Berlynas-Karlshorstas
Brangioji Helga!
Kaip mano kapitono bute šilta! Šiandien namie šalau net po patalais. O tas barba ras visuose kambariuose įjungė elektrinius šildytuvus ir naudoja elektros daugiau už visą mūsų Lichtenbergą. Skaitiklis gaudžia ir sukasi lyg pašėlęs. Kontrolierius kartą bandė kapitonui parodyti sąskaitą. Jis tik paplojo šiam per petį ir sako: “Tai į reparacijų sąskaitą!“ Davė jam porą papirosų ir išprašė pro duris.
Beje, tau nesakiau, kad mano karininkas kapitonas turi keturias žvaigždutes. Jo vardas Michaelis – Michaelis Beliavskis.
Gretimame bute gyvena leitenantas. Šis sumanė dar geriau. Kai eina į darbą, tai visai dienai įjungia dujinę viryklę. Kad šilta būtų. Tik pagalvok! Dujas dieną dažnai išjungia, o paskui vėl įjungia. Kai leitenantas vakare grįžta, butas – pilnas dujų. Eidama pro duris jaučiu, kaip dujos pro durų apačią veržiasi. Mein Gott! Kada nors visas namas išlėks į orą. O rūsys pilnas briketų.
Jeigu nebijočiau, kad namas sprogs, būtų visai neblogai. Viskas taip įdomu! Kaip laukinėje Afrikoje. Arba tarp žmogėdrų.
Pavaizduosiu tau “savo” butą. Juk čia aš tikra šeimininkė. Mano kapitonas nieko nerakina. Raktai kyšo spynose, bet viskas atidaryta. Kam tada spynos – grožiui? Labai patiklūs žmonės. Kaip visi laukiniai!
Vakar mūsų namų valdytojas herr Šmidtas pasakojo, kaip mano kapitonas apstatė butą.
Visi Karlshorsto gyventojai buvo iškraustyti per 24 valandas. Mūsų namas didelis – kokių aštuoniasdešimties butų. Kai namas ištuštėjo, kapitonas atėjo su dviem kareiviais. Jis pareikalavo iš herr Šmidto visų butų raktų, tada įsakė kareiviams eiti į lauką ir “sugauti šešis vokiečius”. Sučiupo pirmus pasitaikiusius ir atvedė. Kaip tau patinka?
Tada kapitonas apėjo visą namą ir išsirinko butą. Manai, kad tuo viskas baigėsi? Ne, rusai viską daro atvirkščiai.
Pirmiausia jis savo darbo komandai įsakė iš buto viską iškraustyti. Tada aplandžiojo visus butus. Kai rado savo skonio kabinetą, įsakė viską tempti “namo”. Tada siuntė žvalgus į Karlshorstą surasti rudą pianiną – pagal kabineto spalvą. Pats ieškojo tinkamo miegamojo. Iškniso kažkur Marijos Antuanetės tipo dvigulę lovą, ant kurios dera nebent futbolą žaisti.
Iš kur atsirado šio laukinio skonis? Reikia pasakyti, kad butas jaukus. Kabinetas kaip ministro.
Ant rašomojo stalo – didžiulis bronzinis erelis. Ant sienų labai reti ragai – iš Afrikos tyrinėtojo Meisnerio buto. Žinoma, tokiomis sąlygomis tai nesunku. Čiupt ir viskas!
O miegamasis! Čia dorybingiausiam galva apsisuks. Ant naktinio stalelio mažas radijas ir baltas telefonas, o ant lentynėlės bronzinė dėžutė cigaretėms ir... pistoletas. Šluostydama dulkes bijau paliesti.
Niekas nepatikės, kad šiame miegamajame miega viengungis vyras. Tačiau iš tikrųjų jis – nevedęs. Be viso to, ant sienos prie lovos kabo didelis paveikslas – “Atgailaujanti Magdalena”, taip pat iš kaimynų buto. Gal jis iš tikrųjų vienuolis!
Neseniai kapitonas iš Dresdeno parsivežė aviečių spalvos šilkinę antklodę, o dabar siunčia mane nupirkti paklodžių su nėriniais. Kokiais? Paskui kišenėje atsinešė mažą papūgėlę ir paleido kambaryje. Sako, jeigu papūgėlė išskris, tai iš paskos skrisiu ir aš. Labai miela! Dabar reikia surasti narvelį.
Liepia nupirkti mažą akvariumą su auksinėmis žuvelėmis. Iš kur jis žino, kad tokių dalykų būna. Nejaugi jis tai matė savo laukinėje Rusijoje?
Mane stebina rusų netvarkingumas gyvenimo smulkmenose. Kaimyno bute sugedo durų skambučio mygtukas. Paprasčiausia būtų pasakyti herr Šmidtui. Tačiau šio buto šeimininkas atsuka kaimyno skambutį ir prisisuka sau. Tas elgiasi taip pat ir savo skambutį pasižymi, kad daugiau nevogtų. Taip nutinka su dviem dešimtimis butų, kol galiausiai vienas iš jų ima gyventi be skambučio. Jeigu kas nors sulūžo, tai rusai terliojasi patys. Lyg nežinotų, kad tam yra herr Šmidtas, kuris taip pat dirba “į reparacijų sąskaitą”.
Vienintelė vieta Berlyne, kur parduotuvėse yra eilės – tai Karlshorstas. Mes, berlyniečiai, per mėnesį gauname 100 gramų riebalų, tačiau be eilių. Rusai gauna po kelis kilogramus, tačiau valandų valandas stovi eilėse. Kaip jiems ne gėda!
Visos parduotuvės Trepetovo alėjoje. Ja išilgai Karlshorsto važinėja tramvajus. Eilės prie visų parduotuvių. Dar gražiau, – toje pačioje eilėje stovi vokietės namų darbininkės, rusų karininkų žmonos ir – patys karininkai. Parduotuvėje kelios pardavėjos, tačiau niekam neateina į galvą stoti į atskiras eiles. Jų nemaloniuose dalykuose tikrų tikriausia lygybė.
Viengungiai karininkai per pietų pertrauką ir po darbo nesiilsi, bet stovi eilėse. Tačiau niekas nesistebi ir nesipiktina. Lyg jie būtų eilėse gimę.
Vakar ant kapitono naktinio stalelio radau juodais viršeliais knygą. Brangioji Helga – aš išsigandau. Maniau, kad kokia nors pornografija ar meilės romanas. Žinai, kokie tie karininkai. Tai buvo “Mein Kampf”! Šios knygos namie dabar nelaiko net vokiečiai. O jis – sovietų karininkas. Knygoje jo ranka pabrauktos tam tikros vietos ir parašyta pastabų. Vadinasi, jis šią knygą skaito ne šiaip sau prieš miegą. Man tai nesuprantama.
Vėliau dirstelėjau į biblioteką. Įdomiausių dalykų radau apatinėse lentynose, kurių nesimato. Ištisos krūvos nacistinių žurnalų. Ten buvo ko tik nori – net “XX amžiaus mitai”. Tokios kolekcijos nerasi net kiečiausio nacio namuose. Ko šis sovietų karininkas ieško praeities griuvėsiuose?
Gaila, kad jis su manimi nesikalba. Jam aš tik tarnaitė. Iš kur jis gali žinoti, kad geresniais laikais buvau Meno akademijos studentė.
Baigiu. Laikas virti pietus.
Brangioji Helga, labai pykstu, kad tu nerašai. Parašyk!
Lik sveika!
Tavo Margo
* * *
Brangioji Margo!
Mano gyvenimas ne toks linksmas kaip tavo. Mūsiškio miestelio su Berlynu nėra ko lyginti. O ir aš pati turiu nemalonumų. Ir namie, ir širdyje.
Tu juk žinai, kad laukiuosi kūdikio. Šis kūdikis teikia ne džiaugsmą, o sielvartą. Juk jis prievartos vaisius. Aš tau jau rašiau.
Man labai skaudu skaityti tavo laiškus, kuriuose tu taip nerūpestingai rašai apie savo pažintis su rusais. Aš jau iki kaklo soti šios pirmos ir paskutinės pažinties bei prisiminimų. Norėčiau tave įspėti, kad neatsitiktų taip, kaip man. Tada skųstis bus vėlu ir nebus kam.
Mano būsimo vaiko tėvas, rusų seržantas tarnauja mūsų miestelio komendantūroje. Neseniai atsitiktinai sutikau jį gatvėje. Jis mėgino sveikintis, bet aš pabėgau. Dabar, kai jį iš tolo pamatau, pereinu į kitą gatvės pusę. Šios bjaurios pabaisos nenoriu matyti. Tos siaubingos dienos nepamiršiu ir niekada neatleisiu.
Dėl būsimo vaiko labai sielojasi mama. Juk tu žinai, kaip tokie dalykai pas mus vertinami.
Mieloji Margo, man labai sunku. Svajojau turėti vaiką ir rūpestingą mylintį tėvą, kuriam mano mažytis tiestų rankutes ir sakytų: “Pa-a-a...“ Dabar tikriausiai dar lopšyje jis šauks: “Uri, Uri...Frau komm...“ Košmaras!
Jeigu nori man padaryti malonumą, bent nieko nerašyk apie rusus! Būk atsargi! Įsitikinusi, kad tavo naujasis šeimininkas mėgins tave prievartauti arba nusegs laikrodį. Ko iš jų dar galima tikėtis?
Kaip gaila, kad kūdikis neturės tėvo. Kartais iš nevilties verkiu. Jau dabar įsivaizduoju, koks bus kūdikis, ir džiaugiuosi. Nepaisant visko. Juk mes sukurtos būti motinomis. Kai prisimenu tėvą, tą grubų gyvulį, kurio širdis, ko gero, apaugusi plaukais... Ar gali toks turėti širdyje kokį nors tėvišką jausmą?!
Jau dabar matau mažutes vaiko kelnytes ir marškinukus. Mano nuostabai mama man padeda. Ji sako, kad kūdikis Dievo dovana ir yra nekaltas. Renku jam vardą. Berniukas ar mergytė bus? Juk tai mano pirmagimis, ir aš jį myliu. Jau pirkau vystyklus ir baltinių komplektą. Dabar sudėtinga ką nors gauti.
Sunku bus mano mažyliui. Mes patys alkstame. Vargšė mūsų Vokietija – ir Tavo vargšė draugė
Helga
* * *
Brangioji Helga!
Tu rašai, kad būčiau atsargi, kad mano kapitonas mane išprievartaus. Cha! Kartais man atrodo, kad gali nutikti atvirkščiai! Apmaudu, kad mes, mergaitės, šiuo klausimu neturime balso. Juo labiau pasakyti ką nors karininkui, pas kurį tu dirbi.
Kartą mėginau savo kapitonui šiek tiek gundomai šypsotis. Kaip šypsosi Marlena Ditrich. Žinai, kas atsitiko? Jis nusuko mane į virtuvės pusę ir pliaukštelėjo delnu... žemiau nugaros. Begėdiškiausiu būdu. Lyg būčiau moksleivė! Lyg neturėčiau 21 metų! Lyg vaikinai nesakytų, kad esu labai graži! Ir dar pridūrė, kad prieš jam grįžtant užsiriščiau švarią prijuostę.
Bet vis tiek šis laukinis man pradeda patikti. Jei nori žinoti, net daugiau. Kartais savęs klausiu: gal tai laikinas domėjimasis laukiniu? O gal tai tik moteriškas instinktas, į kurį vyras nekreipia dėmesio? Gal tai iš nuobodumo?
Jo laikysena kaip tikro karininko. Jis ne berniūkštis, kaip šitie visi geltonsnapiai civiliais drabužiais. Viena negerai – jis visiškai nenori matyti, kad aš esu moteris.
Jo batai visada blizga kaip veidrodis. Man batų valyti neleidžia. Ačiū Dievui – tai jo privilegija. Užtat mėlynos galifė ir žalias kitelis – man tikra kančia. Nespėju išlyginti galifė, kai nauja bėda – nešk kitelį į cheminę valyklą arba prisiūk baltą apykaklaitę. Neseniai manęs paklausė, – nejaugi pati negalinti susiprasti pažvelgti į jo aprangą ir viską sutvarkyti. Bet juk aš jam ne senelė!
Neseniai sukėlė pirmą skandalą. Rytą atėjusi matau ant rašomojo stalo sluoksnį dulkių, o ant jo pirštu parašyta “Sau”. Užtrukau virdama pietus, vėliau pakvietė kaimynai ir šitai pamiršau. Kai jis grįžo pietauti ir vėl pamatė dulkes, pratrūko audra.
Pirmą kartą mačiau, kaip jis pyksta. Kaip jis trypė kojomis, kaip šaukė. Neprisimenu, kad anksčiau būtų keikęsis. Ir rusiškai, ir vokiškai. Kai pritrūko žodžių, priėjo prie stalo, brūkštelėjo per jį pirštu ir man į panosę: “Was ist das? Kiaulystė! Kiek kartų sakiau?“ Ir šiuo pirštu man brūkštelėjo per nosį.
Dieve tu mano – ir išsigandau, ir skaudu.
O jis vėl šaukia: “Hier nicht Russland! Hier – Deutschland! Kad čia būtų vokiška tvarka!“
Pravirkau ir sprukau į virtuvę, o jis išsitiesė lovoje ir rūko.
Po kokių penkių minučių ateina į virtuvę. Aš sėdžiu ir verkiu. Sako: “Eik ir padenk stalą dviem.“
Dėlioju lėkštes, o pačiai ašaros iš nuoskaudos rieda. Manau – rytoj pasiimsiu sąskaitą ir išeisiu. Tegul pats lėkštes plaunasi.
Mano kapitonas atidarė spintą ir tarškina butelius. Na, manau, dabar nusigers kaip kiaulė ir muš mane. Štai kur rusiška siela. Kol nevėlu, reikia sprukti.
Kapitonas atkimšo butelį vyno ir butelį degtinės. Deda ant stalo ir sako: “Nusirišk prijuostę ir papietaukime.“
Labai nustebau. Kas čia – pirmą kartą kviečia kartu pietauti. Bet jeigu kviečia, tai prieštarauti bijau ir vos gyva iš baimės sėduosi prie stalo.
Jis pripila dvi dideles stiklines degtinės ir juokiasi. Nejaugi šią šlykštynę vers mane gerti. Girdėjau, kad jie taikydamiesi visada degtinę geria. O pasigėrę – vėl mušasi. Gelbėk, mamyte mieloji! Dabar dulkes rūpestingai šluostysiu.
Mano kapitonas apsimeta, kad viską pamiršo ir elgiasi taip, lyg regėtų mane pirmą kartą. Man iš baimės kąsnis gerklėje stringa, o jis žiūri į mane, pila vyną ir juokiasi:
– Sakyk, Margo, kai turėsi vyrą, tai juo rūpinsiesi taip, kaip ir manimi?
Įsidrąsinau ir prabilau:
– Bet jūs ne mano vyras.
– Juo labiau, tu turi mokytis. Aš noriu jausti rūpestingumą. Supranti? Rū-pes-tin-gu-mą! Margo, aš vienas ištisus penkerius metus. Ketverius metus gyvenau purve ir kraujyje. Aprūkusiuose griuvėsiuose ir sniege...
Čia jis nuliūdo ir nutilo. Priėjo prie radiolos ir užvedė rusišką plokštelę. Kai rusai girti – jie nemoka linksmintis. Arba be jokios priežasties mušasi, arba dainuoja liūdnas dainas ir verkia. Tik tada jų širdis atsigauna.
Daugiau jis nesakė nė žodžio. Tik visas apniuko. Nieko nevalgė ir vėl prigulė ant lovos. Ilgai tylėjo. Tada pašaukė, pasisodino šalia, padėjo galvą man ant kelių ir glosto. Bet tai daro taip keistai, kaip vaikas motiną. Man jo pagailo. Matyt, kad vienišas, bet to nesako. O aš maniau, kad jį myliu ir gundžiau Marlenos Ditrich šypsena! Jam svarbiausia rūpestingumas. Dabar šluostysiu dulkes du kartus per dieną. Gal tada jis mane pastebės.
Tuo tarpu kambaryje pritemo. Aplink tylu. Šilta ir jauku. Kaip gerai būtų būti ne tarnaite, o tiesiog drauge.
Ką jis veikė per karą? Turi daug ordinų. Nejaugi ir jis žudė žmones? Vis dėlto jis geras – aprėkė, o paskui susigėdo. O aš išsigandau, maniau, praneš komendantūrai ir įsakys įgrūsti rūsin. Kaimynas leitenantas visada taip grasina savo Margaritai, kai ji sriubą persūdo.
Kol svajojau, kapitonas man ant kelių užsnūdo. Norėjau jį pabučiuoti, bet bijojau. Tyliai atsistojau ir ėmiau šluostyti dulkes. Rytoj patikrinsiu visus jo daiktus, ir kai jis pareis, jam matant tyčia adysiu kojines. Tegul mato, kad juo rūpinuosi. Kiekvienas vyras myli savaip.
Brangioji Helga, man labai rūpi sužinoti, ar jis turi merginą. Kol kas mačiau, kad pas jį užeina tik freilin Valia. Bet tarp jų negali būti nieko rimto.
Mieloji Helga, man taip norėtųsi susitikti ir paplepėti. Nesielvartauk dėl vaiko. Manau, kad viskas bus gerai.
Lik sveika
Tavo Margo
* * *
Waldhelm-Sachsen
Brangioji Margo!
Dėkoju tau už nuoširdžius sveikinimus. Mano mažylis – sveikas ir mielas kūdikis. Man jis vienintelis džiaugsmas ir rūpestis. Kad pajustum, kas yra vaikas, – reikia tapti motina. Dabar turiu daugybę bėdų ir rūpesčių, o tai atitraukia nuo nemalonių minčių.
Gali įsivaizduoti – mama dabar visą laiką bara, kad aš nesirūpinu vaiku, nuolat kišasi ir patarinėja. Šito tikrai nesitikėjau.
Mama ėmė filosofuoti ir tvirtina, kad santuoka be vaiko – lyg nežydintis augalas, kad tik vaikai tvirtina šeimos gyvenimą ir suartina tėvus. Tiesa, tuomet nejaukiai nutilo. Suartina tėvus! Tai ne šis atvejis.
Kai mes svarstėme, kokį vardą kūdikiui duoti, mama vėl ėmėsi iniciatyvos. Kaip tau atrodo – ką ji siūlė?
Ji kažkaip sužinojo, kuo vardu tas... Na, seržantas. Ir nori krikštyti jo vardu. Dabar taip priimta – dauguma rusų pradėtų vaikų pavadinami rusiškais vardais. Nenorėjau, bet mama prašė ir aš sutikau.
Dabar mes gyvename su mažuoju Peteriu, kuris bliauna nuo ryto iki vakaro. Siaubas, koks jis triukšmadarys!
Neseniai vaikščiojau su mažuoju Peteriu lauke ir vėl susidūriau su seržantu. Jis sustojo vidury gatvės ir ilgai žiūrėjo pavymui. Bematant sprukau, nes man buvo gėda.
Vakar kaimynė frau Giunter atėjusi pasakojo, kad seržantas vaikšto pas juos ir klausinėja apie mane ir vaiką. Seržantas ilgai lingavo galvą ir kažką saviškai kalbėjo, bet jie nieko nesuprato. Vėl išsigandau ir verkiau. Ko jam dar reikia?
Vakar vėlai vakare, kai mes rengėmės gulti, pabeldė į duris. Mama nuėjo atidaryti durų ir grįžo su... tuo seržantu. Aš gulėjau su mažuoju Peteriu. Norėjau lėkti į kitą kambarį, bet negalėjau. Mama keista – ji taip ramiai su seržantu kalbasi. Užklojau mažąjį Peterį ir nusisukau į sieną.
Tačiau seržantas dabar buvo visai kitoks. Toks ramus ir nevikrus. Stovi tarpduryje ir mindžikuoja kaip lokys. Tada traukia nuo pečių sunkų krepšį ir tiesia mamai.
Maišą atidavė ir vėl trypia prie durų. Lyg kažko norėtų, bet bijo. Mama paėmė jį už rankos ir atvedė prie lovos pažiūrėti vaiko. Vos neverkiu, o mažasis Peteris kapt jį už piršto ir juokiasi. Seržantas taip keistai žiūri į vaiką, net pamiršo mane ir mamą. Ėmė čepsėti ir kalbėti su juo rusiškai.
Seržantas mamos klausia vaiko vardo. Mama ir sako:
– Peteris. Tu – didelis Peteris. O jis – mažasis Peteris, – ir paėmė vaiką.
Šis kaip kačiukas kepurnėjasi rankytėmis ir kojytėmis ir veržiasi prie seržanto.
Tada, mieloji Margo, labai nustebau.
Seržantas murma:
– Petia, Petia...
Staiga matau, kad jo skruostais srūva ašaros. Niekada nemačiau, kaip verkia vyrai. Staiga jis... jis verkia. Kūkčioja, o ašaros skruostais rieda. Veidas persikreipė, lyg norėtų valdytis, bet negali.
Vyrai verkia ne taip, kaip moterys. Moterys veidą slepia. O šis – sėdi, žiūri į mažąjį Peterį, o iš atmerktų akių ašaros rieda.
Tada pašoko, lyg jį kas vytųsi ir žodžio neprataręs išėjo.
Ilgai mąsčiau. Ką tai galėtų reikšti? Dabar jis ne toks baisus, kaip atrodė, o kažkoks pasigailėtinas ir bejėgis. Galbūt mama teisi? Kaip keistai jis žiūrėjo į mažąjį Peterį. Pagaliau ašaros... Žvėrys neverkia.
Kai mama atrišo maišą, jame rado kelis kepalėlius duonos, didelį gabalą sviesto ir dėžučių sutirštinto pieno. Vis dėlto žvėris savo vaiku rūpinasi. Vargšas mano mažasis Peteris. Juk mes iš tikrųjų alkani.
Baigiu laišką ir stipriai bučiuoju
Tavo Helga
* * *
Berlynas-Karlchorstas
Brangioji Helga!
Sėdžiu ir rašau laišką, o bjaurybė Hansas, – taip vadina šį įžūlų paukštį, – slampinėja ant stalo ir trukdo. Dažnai ant jo pykstu. Kapitonas daugiau rūpinasi juo negu manimi.
Kai kapitonas skaito laikraščius, Hansas vaikštinėja jo antpečiais ir visur kaišioja snapą. Kartais kapitonas uždeda ant liežuvio lesalo ir Hansas jį lesa. Abu labai laimingi. Lyg bučiuotųsi. Rado su kuo bučiuotis – su papūga!
Mano dienotvarkė labai savotiška. Pirma, negaliu eiti į butą iki dešimtos valandos, tai yra kol kapitonas ruošiasi eiti į darbą. Antra, iš buto turiu išeiti iki penktos valandos. Lyg bijotų, kad niekas neįtartų intymių ryšių. Apie jį žinau daugiau iš frau Šmidt.
Dabar kapitonas užsidegęs nauja aistra. Keliasi auštant, sėdasi į mašiną ir važiuoja maudytis į Miugelzėje. Jeigu jis taip anksti keliasi maudytis šaltame vandenyje, tai reikia manyti, kad jo naktys nelabai ramios. Ir kam jam tas Marijos Antuanetės miegamasis?
Kai apie tai rašau, prisimenu vyresnįjį leitenantą iš ketvirto buto. Jaunas vaikinas. Pradžioje buvo tylus ir kuklus. Vėliau ėmė suktis moterys, moterys ir moterys. Visos iš gatvės – iš patiltės prie “Kapitolio”. Netrukus leitenantas dingo be pėdsakų.
Frau Šmidt pasakoja, kad jis dabar “Mėlynojoje divizijoje”. Rusai taip vadina sifilitikų izoliatorių Riugeno saloje, kurioje jie gyvena už spygliuotos vielos. Vėliau juos siunčia į Sibirą.
Neseniai tramvajaus stotelę prie “Kapitelio” perkėlė pusę kilometro toliau. Pusė Karlshorsto ligoninės venerikų aiškina, kad juos šioje tramvajaus stotelėje perpūtė skersvėjis.
Frau Šmidt žino viską. Ji dievagojasi, kad šioje ligoninėje rusus nuo gonorėjos gydo leidžiamu į minkštą vietą terpentinu (Labai skausmingas gydymo būdas, taikytas XIX amžiuje. Šiuo metu taikomas Sovietų Sąjungoje). Šššš‑virkšt! Pusę kubiuko. O nuo dviejų kubiukų arkliai dvesia. Tai bent malonumas!
Rusai sako, jog šios injekcijos “moraliai politinės” – kad nebenorėtų vokietaičių.
Terpentininės politinės injekcijos ir Mėlynoji divizija! Jeigu rusai apie tai taip ramiai kalba, tai galbūt jie turi dar ką nors, ko nesako. Galbūt todėl mano kapitonas toks neaiškus? Juk jis ne tik vyras, bet ir sovietų karininkas. Šitai įpareigoja jį nepamiršti savo šalies įstatymų.
Girdėjau, kad su Vokietija pasirašius taikos sutartį, Stalinas leis rusams tuoktis su vokietėmis. Klausiau kapitono. Jis pašnairavo ir prakalbo:
– Vaikeli, pamiršk tai. Kas tau sakė?
– Mieste girdėjau, – aiškinu.
– Jei tau sakė rusas, tai jis tiesiog melavo. Su tokiais būk atsargi. Kas žada ir tuo netiki, tas negali būti geras. Tai žinomi spąstai merginoms.
– Bet man šitai sakė vokiečiai.
– Vadinasi, tai tik propagandinis triukas, – teigia jis.
Neseniai buvo kapitono gimimo diena, – sužinojau iš jo dokumentų. Šia proga nupirkau labai gražių gėlių, šventiškai sutvarkiau butą. Su frau Rot iškepėme šokoladinį tortą ir papuošėme jo inicialais, paruošiau skanius pietus. Net paskambinus į jo darbą pasiteiravau, ar nevėluos. Tokia proga pasipuošiau gražiausia suknele ir užsimoviau geriausias kojines.
Kol ruošiausi, atnešė dar vieną tortą iš Karlshorsto konditerinės parduotuvės. Nuo freilein Valios. Matyt, jie draugauja ne šiaip sau, jeigu gimimo dieną atsimena. Man pasidarė skaudu – visa mano ruoša nublanko. Mano torto negalima lyginti su konditeriniu! Aš vėl tik vargšė vokietaitė.
Pasirodęs kapitonas jau nuo slenksčio šaukia:
– Margo, valgyti! Greitai!
Nejau jis vėl išvažiuos? Tai bent gimimo diena? Galėtų ir pailsėti.
Kapitonas užeina į kabinetą ir, nesuprasdamas, kokia proga ši puošni tvarka, smalsiai dairosi. Žiūri į mano naują suknelę, baltutėlę prijuostę. Matyt, si jam labiausiai patinka. Jis išraiškingai šypsosi, lyg sakytų:
– Aha, pagaliau!
Tada klausia:
– Vaikeli, ką visa tai reiškia?
Sveikinu jį gimimo dienos proga.
Jis kažką mąsto, lyg prisimindamas, kokia šiandien diena, žiūri į šokoladinę datą ir sako:
– Ach, taip, iš tikrųjų! Juk šiandien mano gimimo diena!
Nejaugi tiek nusidirbo, kad pamiršo? Ne, vyras be moters gyventi negali! Jis blogesnis už vaiką ir per savo baisiai svarbius darbus viską pamiršta. Tačiau šis bejėgis padaras įsivaizduoja, kad jis kūrybos viršūnė. Tai tik pramanai! Jei ne moterys, tai vyrai tikriausiai iki šiol nuogi lakstytų.
Dėkodamas už mano rūpestį, kapitonas vėl leidžia man pasijusti ledi ir liepia dengti stalą dviem. Ak, kad tik kas nors neateitų!
Dar neatsisėdęs kapitonas įsipylė stiklinę degtinės ir vienu mauku išgėrė. Kokie siaubingi įpročiai! Jau ne kartą mačiau, kaip jis deda pamatus. Vėliau pamažu pereina prie geresnių gėrimų – ant stalo šampanas, vynas, likeris.
Šią rusų manierą dar iki vaišių svaigintis stikline degtinės mūsiškiai Karlshorste mato dažnai. Šia stikline jie lyg nori savo sieloje pralaužti kažkokią geležinę uždangą. Tada jie darosi kalbūs ir gyvesni. Kol pasigeria.
Mėginau tarnauti prie stalo kaip namų šeimininkė. Kur tau! Kapitonas vėl paspaudė kažkokį vidinį savo mygtuką, ir aš dabar jam tik dama ir viešnia. Lyg tyčia stato vidinę sieną.
Kaip paprasta būtų mane apglėbti ir bučiuoti. Juk aš truputį išgėrusi, ir tai atleistina. Laikinas silpnumas! Apsimesčiau, kad nieko neprisimenu...
O jis elgiasi kaip džentelmenas, lyg jo gyslose tik saldus vandenėlis. Kaip bjauru, kai vyrai per ilgai vaidina džentelmenus! Juk pas jį ne pirmą dieną, o vyrams tikrai patinku. Tik ne čia.
Kapitonas įjungė radiją ir atsigulė. Atsisėdau šalia ir tyliu. Muzika groja tylią melodiją. Žinau – šitai veikia ir jis prabils. Taip ir buvo. Dieve, ką jis pasakė!
– Margo, tu labai graži mergina. Sakyčiau, net per daug graži, – glosto jis man ranką ir mąsliai priduria: – Tu tikriausiai turėjai daug vyrų?!
Vos nepasiutau. Šitaip puikiai pradėjo ir taip blogai baigė! Jau norėjau jam atsakyti tuo pačiu, bet susilaikiau.
– Herr kapitone, jūs ką nors mylite? – paklausiau.
– Žinoma, myliu.
– Ką? – nekantraudama laukiu, ką jis atsakys.
– Myliu Hansą, kiaušinienę, dar rausvus skruostukus, – ir juokiasi. Matyt, jis nenori kalbėti rimtai ir viską verčia juokais.
– Tik žiūrėti? – klausiu.
Norėjau juokauti. Juk ne veltui mano gyslomis teka berlynietiškas kraujas. Man norėjosi jį uždegti, o tada šaltai nusodinti. Juk jis taip ilgai mane kankino.
– Margo, mielu noru bučiuočiau tavo skruostukus. Jie tokie skaistūs. Net iš čia jaučiu, kokie jie skaistūs, – tikina kapitonas.
Jis turi keistą manierą dėstyti tokius dalykus ramiausiu tonu ir be jokių tolimesnių užuominų.
– Tačiau pasaulis dialektiškas, – kalba vėl. – Ar tu žinai, kas tai? Na, vadinasi, po bučinių į skruostus užplūs noras bučiuoti į lūpas, o tada toliau ir toliau.
– O kas čia blogo, – tariu ir galvoju, nejaugi jis toks storaodis, kad nesupras ir šios užuominos?
– Bloga tai, kad tada teks skirtis.
– Kodėl? – nustebau.
– Apie tai neverta kalbėti. Taip turi būti.
– Bet juk daugelis rusų draugauja su vokietaitėmis? – prieštarauju.
– Yra įsakymas, pagal kurį sovietų karininkai už ryšius su vokietėmis baudžiami karinio tribunolo teisme, – nežiūrėdamas į mane aiškina kapitonas.
– Bet kiek kartų matyti..., – bandau prieštarauti jo žodžiams.
– Margo, šitai – gatvės meilė. Apie ją nekalbėkime. Ir ne apie ją kalbama maršalo Sokolovskio įsakyme.
– Herr kapitone, kaip sužinos, ką jūs veikiate namie?
– Gerai. Imkime pavyzdį. Manykime, kad tave myliu. Tada neturiu veidmainiauti ir slėptis nuo viso pasaulio. Jeigu šito neslėpsiu, rizikuoju patekti į Sibirą. Geriausiu atveju gresia gėdingas pažeminimas į kareivius ir įrašas asmens byloje. Dėmė visam gyvenimui. Tu šito nesuprasi.
– Bet aš žinau šitiek pavyzdžių..., – vėl mėginu prieštarauti.
– Tai ne pavyzdžiai. Tai – priverstinė išeitis iš padėties. Jeigu tave mylėsiu, o kitų akyse vaidinsiu komediją... Šitai neišvengiamai žudo meilę ir lieka tik nešvarūs ryšiai. Juodos rupūžės su balta rože tuokti negalima.
Žiūriu į jį sutrikusi ir nesuprantu. Trisdešimtmečiai vyrai apie meilę kalba kažkaip keistai, – jie apie ją mąsto ir analizuoja.
Jis linksmai šypsosi, ima mano ranką ir lyg save glamonėdamas glaudžia prie veido.
– Tai tik pavyzdys, – kalba jis. – Net jeigu tave mylėčiau, tai esu linkęs nuolat mėgautis tavimi iš tolo negu vieną kartą artimai. Juk tada tektų skirtis! Meilė – tai švelni gėlelė, su kuria reikia mokėti elgtis. Supranti?
Skambtelėjo durų skambutis. Šitaip garsiai ir artimai skambina tik panelė Valia. Ji lyg viesulas įsiveržė į kambarį ir įsibėgėjusi stipriai pabučiavo kapitoną, tada atsilošė ir išdykėliškai žiūri, kokį padarė įspūdį. Šiems bučiniams maršalo Sokolovskio įsakymas negalioja...
Kapitonas kartu su panele Valia išvažiavo į darbą, o aš iš apmaudo sėdau tau rašyti laiško. Tyčia pažeidžiau kapitono įsakymą ir likau bute po penktos valandos. Pagaliau suprantu, kodėl jis draudė. Tegul bent dabar kaimynai ką nors galvoja, nors šito ir nėra.
Sveikinu tave ir tavo mažąjį Peterį!
Tavo Margo
* * *
Waldheim-Sachsen
Brangioji Margo!
Mūsų sielvarto ir džiaugsmo svarstyklių lėkščių pusiausvyrą tikriausiai išlygina Apvaizda. Dabar aš beveik laiminga. Mano mažasis Peteris auga, teikia vis daugiau rūpesčių ir džiaugsmo. Net kaimynai užeina ir nieko blogo nesako. Juk dabar vaikas turi tėvą.
Mažasis Peteris dabar nėra nesantuokinis. Užtat didysis Peteris – neteisėtas tėvas. Jis siaubingai bijo, kad jo viršininkai nesužinotų, jog jis turi vaiką ir būna čia. Jis sako, kad tada jį tučtuojau išsiųstų į Rusiją. Argi tai nusikaltimas?
Maniau, kad mūsų rasistiniai įstatymai buvo neteisingi, bet kas per įstatymai toje šalyje, kurioje tiek daug šaukiama apie lygybę ir brolybę. Didysis Peteris dabar tiesiog nelaimingas. Kuo labiau pripranta prie vaiko, tuo labiau bijo, kad nesužinotų.
Peteris Rusijoje turėjo žmoną ir vaiką. Jie žuvo okupuotoje Ukrainoje. Apie tai man pasakodamas žvelgė į grindis. Galbūt jis mano, kad aš, vokietė, netiesiogiai irgi kalta. Atsitiktinai mama jo paklausė, kodėl sovietų kareiviai taip elgėsi puolimo metu. Jis nenoromis tarė: “Mums visą laiką sakė, kad vokiečiai taip elgėsi Rusijoje. – Tada pagalvojęs pridūrė: – Gyvenimas blogas. O vokiečiai dar blogiau padarė. Kartėlis visiems laikams.“
Didysis Peteris sėdi ant taburetės, laiko mažąjį Peterį ir svarsto: “Vėliau naujas įsakymas atėjo. Uždraudė. Vieną dieną daug kareivių už tai sušaudė. Ivanas visada kaltas.“
Dabar Peteris pas mus užeina beveik kiekvieną vakarą. Visada ko nors atneša: tai dešros, tai sviesto. Parduoda savo cigaretes ir duoną – pinigų duoda. Kartą paklausiau, ar jam moka algą. Jis paaiškino: “Ivanui moka aštuonis rublius per mėnesį. Už tai pakelio papirosų nenupirksi.“
Dabar Peteris mane gerbia kaip žmoną. Kai ką nors jam darau, pavyzdžiui, skalbiu baltinius, tai jis džiaugiasi lyg dovana. Man atrodo, kad rusai priprato prie labai sunkaus ir bedžiaugsmio gyvenimo. Kiekvieną rūpinimosi smulkmeną jie priima skausmingai dėkodami.
Dabar Peteris iš kailio neriasi, kad įtiktų mamai. Bet viską daro nuolat baimindamasis. Šitaip laimės negali būti. Skaitydama tavo paskutinį laišką, galvojau, kad kapitonas teisus. Tai, ką karininkas supranta – kareivis jaučia tik širdimi.
Sekmadieniais Peteris pasikabina visus savo ordinus ir ateina visai dienai. Kai kartą siūliau eiti į lauką, tik išgąstingai pažvelgė į mane.
Po truputį taip prie jo pripratau, tad laukiu nekantraudama, kada pabels į duris. Kartą klausiau, ar mane myli ir ar vešis mane į Rusiją. Jis susimąstė. Matyt, ši mintis jam niekada nešovė į galvą. Kodėl? Juk jaučiu, kad yra su manimi ir mažuoju Peteriu laimingas.
Jis tik tarė: “Tavęs į Rusiją niekada neleis. Jeigu apie tai prasitarsiu savo vadui, daugiau manęs nebematysi.“
Kokios laimingo gyvenimo paslaptys taip griežtai saugomos sovietų šalyje? Tad kodėl rusai taip gerai kovojo? Mažasis Peteris dažnai žaidžia su blizgančiais tėvo ordinais. Kai į juos žiūri anas, tai jo akyse kartais žybteli pyktis.
Laikas mažąjį Peterį maudyti. Baigiu rašyti ir linkiu viso geriausio.
Tavo Helga
* * *
Berlynas-Karlshorstas
Brangioji Helga!
Vakar švenčiau savo gimimo dieną. Dabar man dvidešimt vieneri. Kaip greitai lekia laikas!
Kapitonas mane nustebino. Pasveikino, tada paėmė už smakro ir pirmą kartą pabučiavo. Bet vėl ne taip, kaip reikia. Šitaip galima bučiuoti kryžių, bet ne mane. Juk aš ne medinė. O jis juokiasi, lyg šis žaidimas nervais jam teiktų malonumą.
Kartu jaučiu, kad jis sąmoningai laikosi per kelis žingsnius. Kažkas nejuntamo ir nematomo verčia jį išsaugoti atstumą. Jis pažįsta šį nematomą dievą ir jam paklūsta.
Mėginau kviesti kapitoną gimimo dieną pas save. Atsakė taip, kaip reikėjo laukti: “Deja, vaikeli, rytoj turiu iki vėlaus vakaro dirbti. Linkiu šauniai pasilinksminti.“ O pats sėdės vienui vienas ir švelniu balsu kalbins bjaurųjį Hansą.
Na ir tegul! Tesibučiuoja su auksinėmis žuvelėmis, o aš linksminsiuosi. Vakare tyčia paskambinsiu, patikrinsiu, kaip jis “dirba iki vėlaus vakaro”.
Rusams būdinga švęsti savo sovietiškas šventes. Tada visas Karlshorstas mirgėte mirga raudonais skudurais ir iliuminacija. Bet tai tik išorinės šventės. Lyg jie nebūtų pratę švęsti jaukioje namų aplinkoje. Kai kapitono paklausiau, šis mįslingai atsakė: “Ne neįpratę, o atpratę.“
Užtat rusai dažnai renkasi didelėmis kompanijomis ir švenčia be jokios kalendorinės progos. Kai yra nuotaika. Tada namas braška ir pro langus veržiasi dūmai.
Tas pats su dovanomis. Rusai neįpratę prie dažnų smulkių dovanų. Lyg Sovietų Rusijoje nebūtų papročių ar galimybių. Bet kai jie dovanas atsimena ir dovanoja, tai paprastai nejaučia saiko. Lyg jiems daiktai neturėtų vertės.
Viena vertus, rusai Berlyne vaikosi kiekvieno niekniekio, kiekvieno skuduro. Ypač moterys. Tačiau lengvai juos ir praranda. Ypač vyrai. Jie tam tikra prasme prarado asmeninės nuosavybės suvokimą. Rusai garbino laikrodžius todėl, kad šlovinamoje sovietų šalyje jų nebuvo, tačiau jau kitą dieną juos nerūpestingai dovanojo, nes priprato gyventi be laikrodžių.
Atsitiktinai su draugėmis ginčijomės apie Berlyne gyvenančius sąjungininkus ir lyginome jų skirtumus. Žinoma, mus labiausiai domino požiūris į moteris. Merginos buvo iš įvairių Berlyno sektorių ir daug mačiusios.
Vokiečiai labiausiai nemėgsta prancūzų. Jeigu jau pribrendo reikalas, tėvai dukrai sako: “Geriau jau ūžauk su dešimčia rusų negu su vienu prancūzu.“ Matyt, rusai čia atlieka neigiamo ekvivalento vaidmenį. Tuo tarpu kiekvienas anglų kareivis – apsigimęs džentelmenas. Net su gatvės moterimi jis elgiasi kaip su tikra dama. Šitaip vyras rodo pagarbą sau.
Amerikietiškoje meilėje svarbiausias vaidmuo tenka šokoladui ir cigaretėms. Nekalbu apie rimtą meilę – apie ją gatvėje liežuviais nemalama. Deja, daugeliui amerikietis primena ne žmogų, o cigarečių maišą. Suprantama – tai mūsų sunkaus gyvenimo vaisiai. Mūsų materialistiniame amžiuje meilė tuščiu pilvu nevilioja.
Rusai... Rusų meilė? Apie ją sunku ką nors pasakyti. Berlyno gatvėse niekada nepamatysi ruso su vokietaite. Mat tai paslaptis – tai apie ją šnekama ir spėliojama nebūtus dalykus. Net gyvendama Karlshorste apie šitai nieko tikro nežinau.
Ką galima pasakyti apie mūsų vaikinus? Jiems neliko nieko kito, kaip prisiminti auksines dienas okupuotose šalyse. Dabar jiems tenka pažinti kitą medalio pusę.
Prieš kelias dienas Karlshorste nusišovė vienas vyresnysis leitenantas. Liūdna istorija. Vyresnysis leitenantas buvo nematęs savo šeimos nuo pat karo pradžios – daugiau kaip penkerius metus. Pasirodo, karo metu jie apskritai neturi atostogų. Neseniai jį pervedė dirbti į SKA. Prašė leidimo atvykti šeimai – draudė, nes šeimoms vykti į Vokietiją buvo leista atvykti tik trumpą laiką po kapituliacijos. Kai žiūri, tai atrodo, kad karininkai turi teisę gyventi su šeimomis. Bet tai tik apgaulingas įspūdis. Deja, nedaugelis šeimų spėjo prasprukti. Gavęs neigiamą atsakymą, vyresnysis leitenantas pateikė prašymą demobilizuotis. Vėl neleido. Vyresnysis leitenantas išsitraukė pistoletą ir nusišovė.
Dabar leidimo vykti į Vokietiją negauna nė viena žmona. O už bendravimą su vokietėmis – Sibiras. Didelis pasirinkimas ir visiška asmenybės laisvė!
Ant kapitono rašomojo stalo guli laiškas. Vokas padarytas iš laikraščio ir suklijuotas miltų koše. Adresas rašytas rašalu didžiosiomis raidėmis. Tai kapitono motinos laiškas, atėjęs karo lauko paštu. Laiške daug vietų išbraukė cenzūra. Cenzūra šalyje praėjus dviem metams po pergalingos karo pabaigos! Kokias paslaptis gali rašyti motina sūnui? Kai apie tai galvoju, imu suprasti kapitoną. Jo tylėjimą ir netiesius atsakymus.
Jau pusė aštuonių. Greit grįš kapitonas. Rusai ir šeštadieniais dirba iki pusės aštuonių. Kodėl tokios darbo dienos? Galbūt todėl, kad jie negalėtų bendrauti su išoriniu pasauliu? Man atrodo, kad rusus po truputį pradedu suprasti. Jie kažkokios nematomos, bet viską matančios galios nelaisvėje. Nejaugi jie patys to nejaučia?
Baigiu. Bėgu namo. Bučiuoju!
Tavo Margo
* * *
Waldheim-Sachsen
Brangioji Margo!
Gyvenimas mūsų mažame miestelyje slenka liūdnai ir vienodai. Būtų dar liūdniau, jeigu nereikėtų rūpintis mažuoju Peteriu. Net neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu visą dieną nesirūpinčiau kūdikiu.
Peteris dabar kitame mieste. Mažų miestelių komendantūras naikina ir kelia į didesnius garnizonus. Peteris nuo čia už keturiasdešimties kilometrų. Kai jis sužinojo, jog jų komendantūra išvažiuoja, buvo labai susijaudinęs, bijojo, kad veš labai toli. Dabar jis mus aplanko tik kartą per savaitę. Ateina visada naktį, ant pečių nešinas maišeliu su produktais. Jis mato, kad mes alkstame, ir tempia viską, ką gali. Jų pačių daviniai labai menki. Kai jis pas mus kiek pabūna, lyg pamiršta viską ir tampa visai kitoks – linksmas ir paprastas.
Mane stebina viena. Jis pasakoja apie gyvenimą Rusijoje, sako, kad ten gyvenimas sunkus, kad ten nėra to, prie ko pripratome mes. Bet Rusijos jis niekada nekeikia, o tik giria. Kai jo klausiau, kaip gali būti – kartu ir blogai, ir gerai, jis tik mostelėjo ranka ir nieko neatsakė.
Dar gerai, kad Peteris tarnauja komendantūroje. Jis tvirtino, kad ten daugiau laisvės. Gretimo miesto kareivinėse gyvena reguliariosios armijos dalinys. Kareivių visai į miestą neleidžia ir apsirengę jie labai prastai. Peteris turi gerą vilnonį mundurą. Jis sako, kad tokį gauna tik karininkai ir komendantūrų kareiviai: “Dėl vaizdo. Kad prieš vokiečius gėda nebūtų.“
Brangioji Margo, noriu išduoti tau savo paslaptį. Neseniai Peteris man sakė, kad jį demobilizuos ir jam reikės vykti namo į Rusiją. Jis buvo labai liūdnas, tačiau daugiau nieko neaiškino. Dabar neabejoju, kad jis myli ir mane, ir mažąjį Peterį. Bet jis mano, kad aš nevažiuosiu į Rusiją, nes ten sunku gyventi. Ilgai galvojau ir apsisprendžiau.
Vakar parašiau į Karlshorstą maršalui Sokolovskiui laišką. Viską nuodugniai parašiau. Apie mažąjį Peterį, kad aš ir seržantas vienas kitą mylime. Pasitariau su protingais žmonėmis ir net rašiau, kad mėgstu komunizmą, myliu Sovietų Rusiją ir Staliną. Protingi žmonės sako, kad rusams tai taip pat privaloma, kaip mums anksčiau sakyti “Heil Hitler!“
Prašau maršalo Sokolovskio leisti man ir vaikui vykti kartu su Peteriu į Rusiją, kai jį demobilizuos. Manau, kad jis mums padės ir tada mes visi būsime laimingi. Aš taip tuo tikiu! Peteriui nieko neprasitariau. Tebūna tai jam malonus netikėtumas.
Kartais tau pavydžiu, kad tu Berlyne. Ten taip linksma. Linkėjimai nuo mamos ir mažojo Peterio.
Tavo Helga
* * *
Berlynas-Karlshorstas
Brangioji Helga!
Vėl žiema. Vėl kaip pernai sėdžiu prie to paties kapitono rašomojo stalo. Kambaryje šilta, tačiau širdis dreba iš šalčio. Šalta pasidarė visame Karlshorste. Tai tam tikra vidinė aplinka. Sunku aprašyti, bet jaučiu tai kiekviename žingsnyje.
Aš čia antri metai ir jaučiu didžiulę vidinę permainą. Prieš metus rusai buvo kitokie. Buvo netvarka, tam tikras lūžis... Nemoku paaiškinti. Bet žmonės buvo linksmi, pasitikintys savimi ir nesivaržantys. Dabar visa tai užklojo švininė marška. Viskas stojo į vėžes, tačiau kažkokias marinančias vėžes.
Kapitonui juokais sakiau, kad Karlshorstas pasidarė visai rusiškas. Jis kreiva šypsena sutiko: “Taip..., sovietinis.“
Anksčiau rusus dažnai buvo galima sutikti vokiečių teatruose ir kine. Dabar Karlshorste atidarė kelis klubus, ir jie vaikšto tik ten. Aplink Karlshorstą stato vis naujas tvoras. Net kiaurai Karlshorstą kertančią tramvajaus liniją iš abiejų pusių aptvėrė geležiniais pinučiais.
Dabar daug rusų dėvi civilius drabužius. Dauguma vilki vienspalvius tamsius paltus ir kostiumus. Apie madą, europietišką madą, rusai supratimo neturi. Lyg jie būtų išaugę kitame pasaulyje, kuriame su tuo nebuvo susiduriama.
Apie ką galvoja rusės Rusijoje?
Neseniai prosovietiniame žurnale “Iliustrirte Rundšau” mačiau nuotrauką – mūrininkų brigada statybose. Tarp šešių mūrininkų penkios buvo moterys. Tikriausiai joms europietiškos mados nerūpi.
Pavyzdžiui, aš ir mano draugės dabar nelabai galime pasisiūti naujų drabužių, bet juos mes įsivaizduojame. Ak, Helga, juk tai toks malonumas – sėdėti ir rinktis naujo sukirpimo suknelę!
Karlshorste eilės nutįsta net prie keptuvių ir puodų. Koks gyvenimas šiame komunistiniame rojuje? Vokiečių laikraščiai dabar taip daug rašo apie komunizmą. Bet negirdėjau, kad šį žodį vartotų patys rusai. Kai to paklausiau kaimyno leitenanto, jis tik burbtelėjo “...tavo motiną”. Kas tai? Galbūt jų kalba taip tariamas komunizmas?
Mano kapitonas taip pat pasikeitė. Herr Šmidt pasakoja, kad jis dažnai keliasi vidury nakties ir dar prieš aušrą važiuoja į medžioklę. Tamsoje sėda į mašiną ir važiuoja kur nors į Berlyno apylinkes. Vienas. Prieš darbo pradžią grįžta iki ausų purvinas. Su šautuvu, bet dažniausiai be grobio. Man kartais atrodo, kad jis tiesiog nori ištrūkti iš Karlshorsto, pakvėpuoti grynu oru.
Beveik kiekvieną rytą virtuvėje randu abu kibirus pilnus tuščių vyno butelių. Anksčiau šito nebuvo. Frau Šmidt sako, kad vakarais pas jį lankosi vis tie patys draugai. Anksčiau jie vykdavo į teatrą arba kiną. Kartais vidurnaktį imdavo patefoną ir vykdavo maudytis mėnesienoje į Miugelzėją. Sekmadieniais visai dienai važiuodavo į Berlyną. O dabar kiekvieną vakarą sėdi pas jį ir geria degtinę.
Pasikeitė kapitonas ir išoriškai. Užsisklendė, nugrimzdo į save. Toks pat griežtas ir pasitempęs, tik retai šypsosi. Po pietų gulasi į lovą ir laikraščiu užsidengia veidą. Bet nemiega, nes matau, kad reaguoja į aplinką.
Tiesa, pamiršau pasakyti. Netrukus prieš tai, kai įvyko šios permainos, jis vyko atostogų į Rusiją. Grįžo sublogęs ir nelinksmas. Nuo tada iš tikrųjų ir prasidėjo naktinės išgertuvės ir rytinės išvykos į medžioklę. Lyg jam būtų kas užgulęs širdį.
Atsitiktinai paklausiau: “Herr kapitone, kodėl jūs taip pasikeitėte? Prieš metus jūs buvote visai kitoks.“
Pradžioje apsimetė, kad mano žodžių negirdi, paskui nenoromis tarė: “Tada mes buvome ištrūkę į laisvę žvėrys. Na ir laigėme visur... Dabar mus vėl pririšo prie grandinės.“
Klausiau: “Herr kapitone, ar jums patinka Vokietijoje?“
Atsakė: “Žmogus turi likti ten, kur gimė...“ Jis atsako ne į mano klausimą, o į savo mintis. Kai kalbinu asmeninėmis temomis, jis visada mąsto ką kita. Ką jis mąsto?
Apie mūsų gyvenimą Berlyne tau rašo mama, todėl nesikartosiu.
Su linkėjimais!
Tavo Margo
* * *
Brangioji Margo!
Atsitiko kažkas siaubingo. Šį laišką tau rašau iš mažo pasienio kaimelio. Šiąnakt mes einame per sieną. Aš, mažasis Peteris ir... Peteris.
Vakar vidurnaktį kažkas pabeldė į langą. Tai buvo Peteris. Dieve, kaip jis atrodė! Purvinas, sulamdyta miline, nesiskutęs. Tylėdamas įėjo į kambarį ir tučtuojau akimis ėmė ieškoti vaiko. Tokį jį mačiau pirmą kartą. Jis buvo panašus į pjudomą žvėrį.
Skubiai viską paaiškino. Mes turime bėgti. Jis buvo areštuotas. Jį kaltina valstybės išdavimu. Šnipinėjimas kitos valstybės naudai. Draudžiami ryšiai su vokiete. Dieve, Dieve...
Jis teigia, kad jam rodė kažkokį laišką. Aiškino, kad vokietė areštuota ir viską prisipažino. Žino, kad turi vaiką. Jis tvirtina, kad tai reiškia karinį tribunolą. Šiąnakt jis pabėgo ir pėsčias atėjo čia. Įtikinėja, kad turime nedelsiant bėgti... Kur?
Lyg sapnuodama, nejausdama savęs apsirengiau. Laukiu, kad bet kurią minutę pabels į duris ir visus suims. Dabar suprantu, kodėl Peteris bijojo. Peteris nusivilko milinę, ir matau, kad jam ant peties kabo automatas. Jis toks baisus. Jis toks, kokį mačiau tą siaubingą karo dieną. Jo akyse – mirtis.
Mažasis Peteris pabudo ir verkia. Didysis Peteris vaikšto aplinkui su automatu. Jis niekaip negali nusiraminti. Jis kaip meška prie savo vaiko. Žinau, kad jis šaus į kiekvieną, kas stos skersai kelio.
Visą laiką mane skubina. Greičiau dingti iš šio namo. Greičiau... Mes bėgome naktį, mažąjį Peterį suvynioję į antklodę.
Dabar vakaras. Esame pas nepažįstamus žmones. Jie mus supranta. Aš jiems viską paaiškinau. Didysis Peteris ant kelių laiko mažąjį. Nepaleidžia iš rankų automato. Jo veidas akmeninis.
Po kelių valandų eisime per sieną. Dieve, padėk mums ir pagailėk mažojo Peterio...
Helga
* * *
Berlynas
Brangioji Helga!
Bet kuris gražus sapnas baigiasi ir lieka tik liūdni prisiminimai. Mano kapitono nebėra. Jis išvažiavo į Rusiją. Aš išvykau iš Karlshorsto – dabar ten tuščia ir nyku.
Niekada nepamiršiu paskutinės dienos Karlshorste. Helga, ji buvo nuostabi. Tą dieną kapitonas visai pasikeitė.
Paklausiau jo: “Miša, ar tu mane myli?“ Juk šitai mačiau jo akyse.
Jis pažvelgė į mane kaip visada mįslingai šypsodamasis: “Šiaip ar taip, nė viena Berlyno mergaitė nepatiko labiau už tave...“
Labai nuliūdau. Jis mylėjo mane visą laiką. Savotiškai. Galbūt stipriau ir labiau, negu supratau. Kokia negailestinga jėga vertė jį slėpti savo jausmus, vėsinti kraują? Dėl ko?
Paklausiau: “Miša, kodėl tu toks buvai?“
Jis mane glamonėjo ir glostė plaukus. Bet šios glamonės buvo šaltos. Lyg būtų glamonėjęs mėgstamą daiktą, o ne moterį.
“Margo, į šitai sunku atsakyti, – tarė jis. – Tu per daug gera mergaitė, kad paimčiau ir vėliau išmesčiau. Tu verta daugiau. Mūsų sąlygomis daugiau neįmanoma. Nenorėjau suteršti nei tavęs, nei savo sielos. Tu negali būti mano žmona?..“
Aš jį nutraukiau: “Bet kodėl?“
Jis vėl nusišypsojo taip, lyg klausčiau to, ko negalima paaiškinti. Jis nieko neatsakė.
Atsisveikindamas tarė: “Margo, aš noriu, kad Karlshorste nepasiliktum. Susirask darbą ir meilę pas savus. Pažadėk man!“
Jis paėmė mano kortelę ir kryžmai perbraukė SKA komendantūros antspaudą. Kai šį antspaudą perbraukia – į darbą Karlshorste daugiau nepriima.
Visą dieną praleidome kartu. Mūsų pirmą ir paskutinę dieną, kai žinojome, kad mylime vienas kitą. Dabar jis toli savo mielojoje šaltoje Rusijoje. Jis teisus! Rožės baloje neauga...
Tavo mažoji vienišoji Margo
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ