1
Slenka dienos, jos virsta savaitėmis, savaitės – mėnesiais. Nepaliaujama laiko tėkmė, kurioje nėra tikslo, kai tik atsigręži, širdyje jauti tuštumą.
Lauke žiema. Artėja Naujieji metai. Šiokiomis dienomis priimta susumuoti praeinančių metų rezultatus ir kurti būsimų metų planus. Mums, sovietams, esantiems dviejų pasaulių sandūroje, ši riba žadina nedaug malonių prisiminimų ir dar mažiau džiugių vilčių.
Neseniai mes buvome dviejų svarbių įvykių liudininkai – pirmų po kapituliacijos rinkimų į Berlyno magistratą, vykusių spalio mėnesį, ir eiliniai kandidatų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą rinkimai, vykę lapkričio mėnesį.
Vokietijos rinkimai sovietams kėlė didesnį susidomėjimą, negu buvo galima to tikėtis. Galbūt todėl, kad jie labai skyrėsi nuo to, prie ko mes pripratome. Buvo keista žiūrėti į kelių partijų priešrinkiminius šūkius. Į akis krito stipri ir gerai parengta VSP propaganda. Jautėsi ilgametės sovietų propagandos patirtis, pasitikėjimas ir begėdiškumas. Pastarąjį labiausiai jautėme mes patys – VSP šeimininkai, žinantys, kas už šių šūkių ir pažadų slypi.
Man atmintin įstrigo vienas atsitikimas, susijęs su Berlyno rinkimais.
Vieną spalio mėnesio sekmadienio rytą aš ir dar du karininkai nusprendėme pasinaudoti puikiais orais ir pasivažinėti motociklais. Tam iš autotransporto bataliono pasiėmėme tris galingus karinius motociklus ir riaumodami varikliais išrūkome iš Karlshorsto į Frankfurto alėją.
Pakeliui į Aleksandro aikštę pavijome lėtai žygiuojančių žmonių koloną, nešančią raudonus transparantus ir vėliavas. Demonstrantai atrodė neįprastai liūdnai, be lašelio džiaugsmo. Kolonos pakraščiais pirmyn ir atgal zujo žmonės su Telmano kepurėmis ir raudonais raiščiais.
– Žiūrėk – dramblį veda! – rodydamas į demonstraciją pašaipiai šūktelėjo vienas mano draugas.
Lenkdami koloną sulėtinome greitį. Tai buvo profsąjungų organizuota sovietų sektoriaus demonstracija, privalanti rodyti vokiečių tautos valią ir norus. Kas neatėjo į demonstraciją, rizikavo netekti darbo. Juokinga ir gaila buvo žiūrėti į fetrines skrybėles užsidėjusius žmones, kaip avių banda varomus piemenų su Telmano kepurėmis.
Nežinau, kas mums visiems trims šovė į galvą. Galbūt tas pats jausmas, kai žiūri į keliantį pasišlykštėjimą vikšrą ir nori jį sutraiškyti. Vairuojami sovietų karininkų, trys galingi kariniai motociklai, grėsmingai riaumodami, ėmė suktis aplink koloną.
Skrybėlėti žmonės išsigandę dairėsi, manydami, jog tai karinis patrulis, žiūrintis, kad neišsilakstytų banda. Piemenys su Telmano kepurėmis žiūrėjo į mus stebėdamiesi – mes spaudėme kolonos kraštus, ir piemenys, pamiršę savo orumą, stengėsi išsisukti, kad nepakliūtų po siautėjančių karininkų ratais.
Viena vertus, į šią bjaurią komediją šlykštu žiūrėti. Kita vertus, malonu, kad šį kartą beždžionių teatre nereikia dalyvauti pačiam. Riaumojančiais varikliais mes reiškėme savo šlykštėjimąsi, o kartu ir džiaugsmą.
Tą pačią dieną sovietų patrulis nušovė amerikietį, mėginantį fotografuoti panašią demonstraciją sovietų sektoriuje. Ko gero, kažkas mano, kad šios nuotraukos įdėmiam stebėtojui gali kelti tokį pat įspūdį, kokį jis darė mums.
Rinkimai vyko spalio 21 dieną. Man dar neteko nei girdėti, nei matyti, kad renkant sovietų organus žmonės domėtųsi balsavimo rezultatais. Tuo tarpu rinkimų į Berlyno magistratą dieną Karlshorste, ko gero, nebuvo žmogaus, kuris nesidomėtų balsavimų rezultatais. Daugelis turėjo vokiškų laikraščių su balsavimų rezultatų lentelėmis. Įdomiausia buvo tai, kad iš visų partijų VSP užėmė priešpaskutinę vietą. Apie šį iškalbingą faktą buvo šnekama nedaug.
SKA Pramonės valdyboje Berlyno rinkimai buvo dingstis šiam Bagdasarjano ir majoro Ždanovo pokalbiui.
– Žinai, kai žiūri į šiuos rinkimus, į galvą šauna šiurpi mintis, – rodydamas į vieną iš laikraščių su rinkimų ataskaita tarė kapitonas Bagdasarjanas. – Balsuoja visos partijos. Na, manykime, kad komunistų partija gaus balsų daugumą! Tai ką – vadinasi, taip ją ir leis į valdžią?
– Išeitų, kad taip..., – nepatikliai sako majoras Ždanovas.
– Kažkaip keista! – palingavo galvą kapitonas. – Kai kompartija ateina į valdžią, ji pirmiausia kitoms partijoms nusuka galvas. Ir vis dėlto šios partijos sutinka be pasipriešinimo atiduoti valdžią į jos rankas. Kažkoks absurdas! Tai tas pats, kas virvę sau ant kaklo užsinerti.
– Šios demokratijos iš karto nesuprasi, – atsiduso majoras.
– Tikra kvailystė! – sutinka su jo nuomone kapitonas.
– Gal tai ir ne visai kvaila, – mėgindamas pagauti nesuprantamo dalyko esmę suraukė kaktą majoras. – Kaip politinė forma demokratija – tai daugumos valia. Jeigu dauguma balsuos už komunizmą – vadinasi, bus komunizmas. Tiesa, kol kas mažai kas balsuoja, – baigia jis šiek tiek kitu tonu.
– Vis tiek kažkaip keista..., – panardino pirštus į savo garbanas kapitonas Bagdasarjanas. – Vieni prieš kitus kalba – ir nieko į kalėjimą neuždaro. Pas mus nieko nesakai – o tave uždaro. Net kai nieko negalvoji – vis tiek uždaro...
Gruodžio mėnesį Karlshorsto karininkų klube prasidėjo rinkiminiai susirinkimai, kuriuose kėlė kandidatus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Dieną, skirtą SKA Pramonės valdybai, visi jos bendradarbiai privalėjo eiti į klubą, ta proga išpuoštą raudonu audeklu ir trigubu vadų portretų skaičiumi.
Žmonės salėje nuobodžiavo. Galiausiai prezidiumo pirmininkas suteikė žodį iš anksto parinktam žmogui. Asmenybė užlipo į tribūną su popierėliu rankoje ir iš jo monotonišku balsu aiškino mums apie mūsų laimę, kad mes galime patys rinkti šalies aukščiausios valdžios atstovus. Tada tribūnoje pasirodė kitas statistas ir siūlė mūsų kandidatą į Aukščiausiąją Tarybą iš Ypatingosios rinkiminės apygardos, kuri yra sovietų okupacinė zona Vokietijoje. Tuojau kaip gerai surepetuotoje pjesėje iš užkulisių išėjo pats kandidatas generolo munduru ir papasakojo savo autobiografiją. Tokiu ištižusiu ir nuolankiu balsu generolas tikriausiai nekalbėjo per visą savo karinę karjerą. Antras kandidatas buvo visiškai neaiškus. Susirinkimo dalyviai apie šio žmogaus egzistavimą sužinojo tik tada, kai jis užlipo į tribūną, – šį kartą ne iš kulisų, o iš publikos, – ir vėl iš popierėlio perskaitė savo biografiją. Jam reikėjo vaidinti kandidatą “iš pačios liaudies”. Abu kandidatus iš anksto parinko SKA Politinė valdyba ir patvirtino Maskva.
Iš anksto žinodama, kad bus rodomas kinas, publika nekantraudama laukė nuobodžios procedūros pabaigos. Kai prezidiumo pirmininkas mandagiai siūlė balsuoti, žmonės lengviau atsikvėpė ir, nelaukdami komandos, skubiai kėlė aukštyn dešines rankas. Gal jie norėjo greičiau baigti rinkimus, gal bijojo, kad gali įtarti, jog nepasitiki kandidatais. Daugelis dėl tikrumo po dešine alkūne kišo kairį delną.
Salėje su pieštukais ir popierėliais rankose sujudo balsų skaičiuotojai. Reikšdama savo nekantravimą salė sugaudė. Pagaliau balsus suskaičiavo ir prezidiumo pirmininkas mieguistu balsu paklausė:
– Kas prieš?!
Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas nejudėjo.
Pirmininkas luktelėjo ir apžvelgė salę, šitaip mėgindamas parodyti, kad visiems teikiama tikra galimybė balsuoti prieš. Tada, kad sustiprintų rinkėjų valios monolitiškumo efektą, dirbtinai nustebęs paklausė:
– Prieš nėra?!
Iš paskutinių eilių tamsos pasigirdo vienas nekantrus jaunas balsas:
– Vienbalsiai... Duokš kiną!
Salėje užsidegė šviesa. Laukiančios kino sėdinčiųjų eilės lengvai sujudo.
Taip rinkome į SSRS Aukščiausiąją Tarybą “liaudies atstovus”. Jeigu einančių iš salės rinkėjų būtų kas nors paklausęs ką tik išrinktų kandidatų pavardžių, tai vargu ar kas būtų jas prisiminęs.
Ties 1946-1947 metų riba Karlshorste įvyko keli įvykiai, kurie verčia dar kartą apžvelgti šiuos pusantrų metų po Vokietijos kapituliacijos.
1946 metų rudens pradžioje JAV užsienio reikalų ministras Birnsas pasakė Štutgarte kalbą, kurioje jis pirmą kartą po karo pabaigos mėgino blaiviai vertinti įvykius ir nurodė Amerikos užsienio politikos gaires šių dienų aplinkybėmis. Tik po pusantrų metų amerikiečiai ėmė miglotai suvokti, kad su geruoju vyruku Džo iš vieno dubenėlio valgyti košę sunku. Tam reikia turėti ilgą šaukštą.
Birnso kalba Kremliui nepatiko. Kaip aštrus atsakas nuskambėjo Molotovo pranešimas 1946 metų lapkričio 7-osios jubiliejinėse iškilmėse. Molotovo pranešimui buvo teikiama tiek reikšmės, kad jį privaloma tvarka nagrinėjo visų SKA valdybų politinių būrelių užsiėmimuose. Atsakingiems SKA darbuotojams vidinio ryšio tarp Birnso kalbos ir Molotovo pranešimo net neslėpė – abu pranešimai buvo nagrinėjami kartu ir diskusijų dalyviai iš eilės privalėjo pasmerkti imperialistų užmačias bei pritarti taikingai Molotovo politikai. Menkai politiškai išprususiems bendradarbiams Birnso kalba buvo laikoma pavojinga ir jie aptarinėjo tik Molotovo kalbą.
Šiuos du politinius pasisakymus galima laikyti oficialia šaltojo karo pradžia. Sąjungininkų santykiai Kontrolės taryboje, seniai praradę savo pradinį tikslą, dar labiau atšalo ir liko tik diplomatinio mandagumo raiška. Vokietijos likimas iš Kontrolės tarybos posėdžių salės kėlėsi vis toliau ir toliau į Kremliaus ir Baltųjų rūmų vyriausybinius kabinetus.
Susidariusi padėtis kartu buvo signalas kaip reikiant suveržti veržles pokariniame sovietų gyvenimo fronte. SKA Politinė valdyba išleido pogrominį įsakymą, kaltinantį žemutines partines organizacijas atitrūkimu nuo masių ir politinio auklėjamojo darbo apleistumu. Kas už to slypi, suprasti buvo nesunku. Ir iš tikrųjų – pirmu veiksmu buvo pakeisti visi SKA valdybų partorgai. Tada užgriuvo priemonių banga, veržianti sraigtus ir sraigtelius visuose sovietinio aparato padaliniuose.
Iki šiol Karlshorsto žmonės gyveno ir dirbo be politinių užsiėmimų. Kas pažįsta sovietų gyvenimą, tas šį faktą supras. Didieji viršininkai stebėjosi, smulkmė – tyliai džiaugėsi. Ir šie, ir anie tylėjo, žinodami, kad velnią mini, velnias – čia. Dabar vėl įvedamos politinės valandėlės ir “Trumpojo kurso” studijos. Be to, sustiprintos. Matyt, tam, kad būtų galima atgauti tai, kas prarasta.
Kitos kampanijos priemonėmis buvo keliama darbo drausmė. Piliečiams užsienyje buvo nuspręsta priminti, kad egzistuoja sovietų darbo įstatymai. Visose valdybose iškabintos naujutėlės tabelių lentelės, ir kiekvienas privalėjo keturis kartus per dieną pakabinti ir nukabinti savo numerį. Sovietų Sąjungoje tabelių lentos kelia baimę, čia kėlė apmaudą. Valdybos viršininkas Aleksandrovas davė savo numerį vairuotojui, o šis jį netrukus pametė. Karininkai, kuriems tabelių lentos atrodė kaip antausis, paeiliui kabino numerius keliems žmonėms iš karto. Tačiau sovietų įstatymas su visais savo padariniais vėl kabėjo virš kiekvienos galvos.
Tada prasidėjo isteriška budrumo kampanija. Visose SKA valdybose buvo įvesti savi Kadrų skyriai. Jų paskirtis aiški kiekvienam – kruopštesnis valdybos bendradarbių sekimas. Vėl sumirgėjo didžiulės anketos “sovietų piliečiams užsienyje”. Anketose buvo daugybė punktų, ir kas tris mėnesius tai vis reikėjo pildyti. Todėl daugelis bendradarbių vieną užpildytą pavyzdį laikė namie “atminimui” , o kitą kartą atsakymus perrašydavo iš vieno lapo į kitą. Sovietų valstybė vėl įsigeidė skaičiuoti savo piliečių dantis.
Pramonės valdybos Kadrų skyriaus viršininku buvo paskirtas demobilizuotas NKVD kariuomenės leitenantas. Nuo pat pirmos dienos jis ėmė elgtis taip nemandagiai ir įžūliai, kad daugelį karininkų tai sukrėtė. Reikia turėti omeny, kad dauguma valdybos bendradarbių buvo vyresnieji karininkai.
Iš savo kabineto rūsyje naujasis KS viršininkas telefonu paskambinęs kalbėjo: “Drauge pulkininke, užbėk pas mane, reikia užpildyti anketėlę!“
Dažnai jis išgirsdavo atsakymą: “Jeigu tau reikia, tai imk anketą ir ateik. Kol kas, atrodo, aš pulkininkas...“
Visiems SKA bendradarbiams buvo perskaitytas štabo viršininko generolo Dratvino įsakymas, kuriame, be pavardžių, buvo rašoma, kad daug atsakingų SKA darbuotojų žmonų, vyrams dirbant, laiką leido išvykose į Berlyno vakarinius sektorius ir jos užmegzdavo neleistinas pažintis su Vakarų valstybių karininkais. Įsakymas buvo tiesiog skandalingas – jame vardijami prašmatnūs restoranai, brangūs kailiniai ir galop – užsienio žvalgybos agentai. Visos kaltininkės per 24 valandas buvo išsiųstos į Sovietų Sąjungą, o vyrams už bolševikinio budrumo stoką pareikšti papeikimai.
Šio nepaprastai atviro įsakymo mįslė paaiškėjo iš antrojo jo punkto, kuriame nurodyta, kad visiems SKA bendradarbiams griežtai draudžiama lankyti vakarinius Berlyno sektorius ir primenama, kad užsienio sąlygomis reikia būti ypač budriems. Žmonų plakimas turėjo būti pamoka kitiems.
Pabaigoje generolas Dratvinas pagrasino įsakymo pažeidėjams taikyti griežtas bausmes... iki išsiuntimo į Sovietų Sąjungą. Čia generolas Dratvinas nejučia prasitarė. SKA štabo viršininko žodžiais, sovietų siuntimas į tėvynę oficialiai pripažįstamas griežta bausme.
Visa tai mums ne nauja. Prie to mes jau pripratome Sovietų Sąjungoje. Tačiau po pergalingos karo pabaigos, po skausmingų sovietų sistemos keitimo vilčių ir ypač išmėginus santykinę laisvę okupuotoje Vokietijoje, po viso to staigus posūkis į seną praktiką verčia galvoti apie ką kita. Tiksliau – apie nieką negalvoti. Tai vienintelis išsigelbėjimas.
2
Su majoru Dubovu susipažinau dar per karą. Net trumpa fronto draugystė susieja žmones stipriau negu ilgametė pažintis taikos sąlygomis. Galbūt todėl susitikę SKA mudu pasijutome esą seni draugai.
Dubovui buvo per keturiasdešimt. Išoriškai griežtas ir uždaras, nekalbus su aplinkiniais, jis turėjo nedaug draugų ir vengė triukšmingų draugijų. Pradžioje jo santūrumą laikiau charakterio bruožu. Vėliau pastebėjau, kad jis skausmingai nemėgsta žmonių, kurie jo draugijoje ima politikuoti. Maniau, kad tam jis turi priežasčių, todėl niekada nieko jo neklausinėjau.
Išėjo taip, kad buvau vienintelis Dubovo šeimos draugas. Jis turėjo mielą, išsilavinusią žmoną ir du vaikus. Susipažinęs su majoro šeima įsitikinau, kad jis ne tik idealus vyras ir tėvas, bet ir moraliai tyras.
Tikroji Dubovo aistra buvo medžioklė. Šiuo požiūriu mes dar labiau suartėjome. Dažnai šeštadieniais mudu sėsdavome į mašiną ir važiuodavome medžioti. Būdavome atitolę nuo Karlshorsto ir viso supančio pasaulio ištisą parą.
Per vieną išvyką, pavargę po daugelio valandų klajojimo tarp krūmų ir mažų ežerėlių, įsitaisėme pailsėti. Atsitiktinai ėmėme kalbėtis apie vieną pažįstamą karininką. Šiame pokalbyje ištariau frazę:
– Jis dar per daug jaunas ir kvailas...
Majoras Dubovas įdėmiai į mane pažvelgė ir su keista pašaipa paklausė:
– O tu pats jau visai senas ir protingas?
– Na, ne visai, – atsakiau. – Bet vis dėlto jau išmokau liežuvį laikyti už dantų.
Majoras vėl į mane atidžiai pažvelgė:
– Sakyk, ar tau gyvenime neatsitiko ko nors... tokio?
– Visiškai nieko, – atsakiau, supratęs, kur jis taiko.
– O kodėl tu ne partijoje? – beveik rūsčiai paklausė manęs majoras.
– Tiesiog nebuvo laiko, – trumpai atsakiau, nenorėdamas į šią sritį gilintis.
– Žiūrėk, Grigorijau Petrovičiau, šitaip nejuokauk! – lėtai tarė Dubovas, ir jo balse pasigirdo kažkas tėviško. – Užimant tokią padėtį, tai atrodo primena demonstraciją. Iš šalies geriau matyti negu pačiam. Galų gale tai gali blogai baigtis.
– Savo darbą atlieku ne blogiau už partinius, – paprieštaravau.
Dubovas šiek tiek liūdnai nusišypsojo.
– Kadaise ir aš taip maniau, – tarė jis, neslėpdamas karčios pašaipos.
Tada jis be jokių mano klausimų abejingu balsu papasakojo savo istoriją, atvedusią jį į partiją ir išmokiusią vengti politikuojančių žmonių.
Štai VKP(b) nario majoro Dubovo istorija.
1938 metais inžinierius Dubovas dirbo vienoje Leningrado tiksliosios mechanikos gamykloje. Dubovas buvo gabus inžinierius ir ėjo atsakingas pareigas konstruodamas tikslius prietaisus, skirtus aviacijai ir kariniam jūrų laivynui. Jis visiškai atsidavė savo specialybei, visą laisvą laiką skyrė tiriamajam darbui ir menkai domėjosi politika. Nors užėmė aukštas pareigas, jis buvo nepartinis.
Vieną gražią dieną inžinierius Dubovas buvo pakviestas į direktoriaus kabinetą. Nuo to laiko gamykloje jo niekas nematė. Namo jis taip pat negrįžo. Vyro dingimo priežastį žmona suprato tada, kai vidury nakties bute pasirodė NKVD bendradarbiai ir po kruopščios kratos konfiskavo visus asmeninius vyro daiktus. Kitą dieną žmona atėjo į NKVD teirautis apie vyrą. Jai atsakė, kad tokio čia nėra ir patarė nurimti bei netrukdyti kitiems. Taip bus geriau visiems. Jeigu atsiras būtinybė, jai bus pranešta.
Daugiau kaip metus Dubovas praleido Leningrado NKVD tardymo požemiuose. Jį kaltino sabotažu ir kontrrevoliucine veikla. Nuosprendis buvo standartinis – 10 metų kalėjimo. Kalinimo laiką inžinierius Dubovas turėjo praleisti viename Sibiro lageryje, kuriame buvo statomos naujos karinės gamyklos. Lageryje jis, kaip ir anksčiau, dirbo inžinieriumi.
Savo arešto priežastį Dubovas sužinojo po dvejų metų, kai į lagerį su nauja kalinių partija atvežė buvusį Leningrado tiksliosios mechanikos gamyklos vyriausiąjį inžinierių. Pamatęs savo buvusį viršininką, Dubovas labai apsidžiaugė. Šis elgėsi keistai santūriai ir Dubovo kiek įmanydamas vengė.
Slinko mėnesiai. Po truputį abu inžinieriai suartėjo ir tarp jų užsimezgė kalinių draugystė, kurią palaiko prisiminimai apie laisvę. Kartą jie įsikalbėjo apie savo įkalinimo priežastis.
– Mane kažkas įskundė... – tarė Dubovas.
Vyriausiasis inžinierius nudelbė akis, paskui atsiduso ir karčiai nusišaipė:
– Nori žinoti, kas tave įskundė?
Dubovas pažvelgė į jį su santūriu nepatiklumu.
– Aš! – trumpai tarė vyriausiasis inžinierius ir, neleisdamas Dubovui ką nors sakyti, skubiai prakalbo: – Į mūsų gamyklą nuolat ateidavo NKVD įsakymai. Duoti jiems tiek ir tiek žmonių, tokių ir tokių specialybių. Sąrašus sudaryti turėjo partorgas, o tvirtinti – vyriausiasis inžinierius ir direktorius. Ką aš galėjau padaryti?! Juk ir aš turėjau žmoną, vaikų...
– O kodėl aš patekau į sąrašą? – abejingai paklausė Dubovas.
– Todėl, kad tu buvai ne partijos narys, – atsakė naujasis kalėjimo draugas. – Tavo kandidatūrą pasiūlė partorgas.
Dubovas ilgai tylėjo, paskui metė sunkų žvilgsnį buvusiam vyriausiajam inžinieriui:
– Kodėl tu čia patekai?
Naujasis kalinys tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais...
Kalėjime Dubovas buvo ketverius metus. Visą šį laiką kentėjo ne tiek jis pats, kiek jo žmona ir vaikai. Pagal sovietų įstatymus politinio kalinio kaltė taikoma ir jo šeimai. Žmona buvo sugniuždyta dvasiškai ir fiziškai. Vaikai augo susitaikę su tuo, kad jų tėvas “liaudies priešas” ir kiekviename žingsnyje jautė, kad jie yra nevisaverčiai sovietų visuomenės nariai.
1943 metais kalinys Dubovas buvo pirma laiko paleistas. Be jokių aiškinimų buvo visiškai panaikintas teistumas. Tiesiai iš įkalinimo vietos jį pašaukė į armiją. Tai ir buvo priešlaikinio paleidimo priežastis. Nespėjęs nei atsisveikinti su žmona ir vaikais, karininko antpečius nešiojantis Dubovas pateko į frontą.
Fronte majoras Dubovas buvo pavyzdingas karininkas. Toks pat pavyzdingas inžinierius jis buvo Leningrade ir pavyzdingas kalinys Sibiro lageryje. Jis buvo teisingas kareiviams ir negailestingas priešams. Jis buvo ištikimas tėvynei su jos partorgais ir lageriais. Netrukus iki karo pabaigos kartu su koviniu apdovanojimu kaip didelė garbė jam buvo pasiūlyta stoti į VKP(b) narius. Šį kartą majoras Dubovas nesvyravo. Tylėdamas pildė anketas ir blankus. Tylėdamas iš korpuso vado pavaduotojo politiniais klausimais rankų paėmė partinį bilietą.
Tokiais keliais majoras Dubovas atėjo į partiją.
Sovietų karinėje administracijoje majoras Dubovas buvo laikomas vienu iš rimčiausių ir sumaniausių inžinierių. Jis ėjo atsakingas pareigas pertvarkant Vokietijos pramonę, tačiau jo laipsnis ir pareigos nesikeitė. Kodėl? Atsakymas į šį klausimą yra jo asmens byloje. Nepaisant visiškos reabilitacijos ir teistumo panaikinimo, majoro Dubovo asmens byloje liko trumpa pastaba: “Teistumas pagal 58 str.“ To pakako, kad būtų galima sugadinti likusį gyvenimą žmogui, kuriam likimas iškrėtė piktą pokštą.
3
Kol gyvenau Karlshorste, labai suartėjau su kapitonu Beliavskiu. Po truputį sužinojau jo praeitį, apie kurią jis kalbėjo labai nenoriai, daugiausia frazių nuotrupomis.
1936 metais Michailas Beliavskis buvo Ispanijoje, čia jis kaip sovietų leitenantas tarnavo respublikos kariuomenės štabe. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jo tėvas buvo areštuotas ir be pėdsakų išnyko “ježovščinos” siautuly. Beliavskis nedelsiant iš Ispanijos buvo atšauktas ir nieko jam nesakius demobilizuotas. Iki 1941 metų jis, kaip ir kiti jo giminaičiai, buvo “liaudies priešas”, tai yra buvo žmogus už borto – jam užsivėrė visos sovietų gyvenimo sritys, jeigu tik prireikdavo pildyti anketą. To dalyko reikšmę ir prasmę gali suprasti tik sovietas.
Prasidėjus karui Beliavskio kaip “politiškai nepatikimo” į armiją nešaukė. Kai vokiečių kariuomenė priartėjo prie pat Leningrado, gimtojo Beliavsko miesto, jis atėjo į karinį komisariatą ir pasisiūlė į armiją savanoriu. Prašymą patenkino ir tą pačią dieną kaip eilinis kareivis buvo nusiųstas į mūšį bausmės batalione, tai yra tiesiog į žūtį. Bet šį kartą likimas buvo maloningesnis nei valstybė – Beliavskis buvo tik sužeistas.
Trejus metus kaip eilinis kareivis kovojo apsuptame mieste. Buvo pavyzdingas kareivis ir jį kelis kartus siūlė atestuoti karininku, tačiau kiekvieną kartą tam kliudė anketa. 1944 metais, kai karininkų ypač ėmė trūkti, Beliavskį vėl iškvietė į štabą.
Pulkininkas peržvelgė Beliavskio anketą ir, rodydamas pirštu į “58 str.“, paklausė:
– Kodėl jūs į anketas rašote kvailystes?
Beliavskis tylėjo.
– Jūs ką – kariauti nenorite? – vengdamas žiūrėti į kareivio ordinus griežtu tonu pakartojo pulkininkas.
Beliavskis tik gūžtelėjo pečiais. Lyg atsakydami į pulkininko klausimą sužvangėjo ordinai.
– Jeigu rašote tokius dalykus, tai galiu juos suprasti kaip karinės tarnybos vengimą, – tarė pulkininkas. – Imkite kitą anketą ir pildykite taip, kaip reikia. Karinio laipsnio vietos nepildykite.
Kareivis Michailas į savo kuopą negrįžo. Užtat kitą dieną į Maskvą išvyko vyresnysis leitenantas Beliavskis. Jo kišenėje buvo komandiruotė į Raudonosios armijos Generalinio štabo Karinę diplomatinę akademiją. Per karą reikia žmonių, ir nėra laiko anketoms tikrinti. Tam ateis laikas po karo – tiems, kurie liks gyvi.
Šitaip Michailas Beliavskis pateko į vieną labiausiai privilegijuotų SSRS karo akademijų.
1945 metų rudenį iš akademijos Beliavskis buvo atleistas ir, turėdamas kapitono laipsnį, pagal nurodymą išvyko dirbti į sovietų karinę administraciją Vokietijoje. Tai buvo normalu. Daugelį akademijos klausytojų atleisdavo net įpusėjus mokslui ir siųsdavo dirbti.
Berlyno Kremliuje Beliavskis giliai įkvėpė pergalės oro. Darbas Kontrolės taryboje leido jam vėl pasijusti tikru žmogumi ir visateisiu sovietų visuomenės piliečiu. Jis manė, kad po pergalingo karo valstybė savo piliečiams smulkias asmenines sąskaitas nurašė. Juo labiau kad šie piliečiai savo tariamą kaltę išpirko krauju, pralietu už šios valstybės išlikimą.
Asmeninė kapitono Beliavskio byla, saugoma SKA kadrų skyriuje, buvo be priekaištų. Visose charakteristikose buvo rašoma: “Ištikimas Lenino ir Stalino partijai. Nors ši frazė – standartinė ir buvo beveik kiekvieno karininko asmens byloje, tačiau kapitono Beliavskio byloje ji atitiko tikrovę labiau negu daugumos karininkų bylose.
Vieną politinio būrelio dieną kapitonas Beliavskis kaip įprasta atėjo į tarnybą dviem valandomis anksčiau, užsiėmė vietą ir atsivertė konspektus. Beliavskio būrelis buvo aukštesnio lygio, nes jame mokėsi žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Salia sėdėjo toli gražu ne kvaili žmonės. Jie rimtais veidais sklaidė “Trumpą kursą”, apsimesdami, kad iki ausų paskendę moksle. Kartu visi suvokė, kad ši knyga – grynas melas ir klastotė, be to, parašyta nemokšiška pusiau vaikiška kalba.
Būrelio vadovas, šiaip jau toks pat paprastas žmogus kaip kiti nariai, pokalbį pradeda klausimu:
– Na, kas nori atsakinėti iš trečio skyriaus? Savanoris?!
Būrelio dalyviai dar labiau linksta prie knygų. Jie dar uoliau sklaido konspektus, kiti, lyg kaupdami savo mintis ir duodami suprasti, kad linkę atsakinėti vėliau, įbedė žvilgsnį į stalą. Savanorių neatsirado.
– Ką gi... Tada iš eilės..., – siūlo vadovas.
Jis kviečia pirmą pagal sąrašą. Pasklinda lengvas atodūsis.
Dauguma vadovų turi sąrašą abėcėlės tvarka. Kiekvienas mokinys žino savo vietą. Klausimas sprendžiamas greitai. Pirmasis pagal sąrašą pradeda pasakoti skyrių, antrasis toliau skaito savo pastraipą ir braukia raudonu pieštuku. Kol pirmasis atsakinėja, antrasis jau pasiruošęs. Taip daugumoje politinių būrelių mokomasi drauge.
Visi dalyviai “Trumpą kursą” studijavę ir perstudijavę jau po kelis kartus. Visiems ši beždžioniška komedija įgriso iki gyvo kaulo. Atlikęs savo pareigą, žmogus žiūri pro langą, rūko arba drožia pieštukus.
Viskas vyko kaip įprasta sena vaga. Monotoniškai dudeno mokinių balsai. Vadovas nesiklausė ir sėdėjo įbedęs žvilgsnį į savo užrašų knygutę. Kambaryje buvo karšta, ir visi norėjo miego. Staiga šioje miego karalystėje kapitonui Beliavskiui atsitiko tai, ko jis ir pats negalėjo paaiškinti.
Kai atėjo eilė atsakinėti, jis turėjo pasakoti apie tris Antantės puolimus. Atskirai paimta tema buvo heroiška ir susišaukė su neseniai pasibaigusio karo įvykiais. Kapitonas Beliavskis atsistojo ir prabilo. Po pirmų žodžių vadovas nusuko mieguistas akis nuo užrašų knygutės ir nustebęs pažvelgė į kalbantį žmogų. Tada nustebę į jį ėmė dėbčioti visi buvusieji kambaryje.
Beliavskis kalbėjo kaip iš tribūnos. Jo balsas skambėjo labai užtikrintai, beveik įkvepiančiai. Jame girdėjosi tikėjimas, kvietimas. Jis vaizdavo tris užsienio intervencijos į SSRS mėginimus po 1917 metų revoliucijos ir vykusiai juos siejo su hitlerinės armijos įsiveržimu ir sutriuškinimu 1941-1945 metais. Jis nepasakojo “Trumpo kurso”, bet pats kalbėjo iš širdies. Suglumusiuose kitų klausytojų žvilgsniuose matėsi nebylus klausimas: “Ką jis – iš proto išsikraustė! Kam šis nereikalingas darbas?!“
Tą dieną politinius pokalbius stebėjo SKA Politinės valdybos instruktorius. Bieliavskio pasisakymas jį sudomino. Matyt, jam ne dažnai teko girdėti, kad politinėse valandėlėse skambėtų tikintis balsas. Instruktorius surinko žinias ir atitinkamai nusprendė. Kitą Dieną Beliavskį iškvietė į Politinę valdybą.
– Klausykite, drauge kapitone! – tarė instruktorius Beliavskiui, kai šis įėjo į jo kabinetą. – Aš jumis stebiuosi! Tikrinau jūsų asmens bylą. Pavyzdinis karininkas, pačios geriausios atestacijos – tačiau jūs ne partinis. Taip negalima! Partija tokiais kaip jūs privalo rūpintis ir auklėti...
– Ne, ne, ne..., – instruktorius griežtai iškėlė dešinę ranką, lyg bijodamas, kad Beliavskis neprieštarautų. – Vakar jūs taip puikiai kalbėjote politinėje valandėlėje... Ir iki šiol jūs neturite partinių įpareigojimų. Mes įpareigojame jūs vesti politines valandėles karininkų žmonoms. Tai viena! Kita – nedelsdamas rašykite prašymą stoti į partiją! Ir kad jokių kalbų. Aišku?!
Prieštarauti Beliavskis nė nemanė. Narystė partijoje reikš, kad jis deramai užims savo vietą visuomenėje. Širdis džiugiai suspurdėjo ir jis Politinės valdybos instruktoriui nuoširdžiai paspaudė ranką.
Artėjo lapkričio iškilmės. Berlyno Kremlius aktyviai rengėsi Spalio revoliucijos metinėms. Be vadovavimo politinėms valandėlėms, Beliavskis buvo paskirtas dar ir švenčių rengimo įgaliotiniu. Jis paniro į visuomeninę veiklą ir paskyrė jai visą savo laisvalaikį.
Viduje Beliavskis atgimė. Labiausiai jį džiugino tikėjimas, kad partija pamiršo jo praeitį ir jis prarado vilko bilietą. Tik dabar jis kaip reikiant suvokė, kas yra atotrūkio nuo visuomenės jausmas, jausmas būti už borto.
Tačiau nutiko nereikšmingas, net kvailas, įvykis, kuriam buvo lemta turėti nenumatytas pasekmes.
Bieliavskis labai mėgo motociklus. Kai jis atvyko į SKA, per jo rankas perėjo daugybė šių susisiekimo priemonių. Galų gale jis įsigijo labai gražų lenktyninį BMW. Šį motociklą pažino visas Karlshorstas ir daugelis jaunų karininkų sustodavo pasigėrėti nikeliuotu gražuoliu.
Vieną vakarą, grįždamas savo BMW namo pro pastatą, kuriame gyveno Valia Grinčuk, Beliavskis Valios buto languose pamatė šviesą ir nusprendė pas merginą užeiti.
Jis atrėmė motociklą į pinučių tvorą ir, neketindamas ilgiau užtrukti, jo neužrakino.
Valia turėjo svečių, kompanija buvo linksma, ir Beliavskis užsibuvo ilgiau, negu manė. Kokią dešimtą valandą atsisveikino su Valia ir išėjo. Laikydamas rankoje raktelį, atidarė vartelius. Motociklo nebuvo. Apsižvalgė manydamas, kad kas nors juokais jį nustūmė į šalį. Ne, motociklo nesimatė.
Beliavskis prapliupo keiktis. Buvo aišku, kad motociklą pavogė. Labiausiai Beliavskį siutino tai, kad motociklą nugvelbė savas žmogus. Juk nė vienas Berlyno vagis neis į Karlshorstą, juo labiau vogti motociklo.
Karlshorsto komendantūra buvo vos už kelių žingsnių. Beliavskis užėjo pas budintį komendantą ir pranešė apie vagystę. Budintis leitenantas susijaudinusiam kapitonui pareiškė užuojautą ir žadėjo patikrinti, ar motociklo nepavogė kas nors iš komendanto patrulių. Leitenantas gerai žinojo, kas Karlshorste vagia.
Nelabai pasikliaudamas komendantūra, Beliavskis nedelsdamas nuvyko į vokiečių policijos skyrių, esantį greta zonos užtvaros. Ten rado policininką su šunimi ir grįžo į vagystės vietą. Nors sėkmės šansai buvo nedideli, tačiau jis išbandė ir tai.
Policininkas paleido šunį paskui pėdsakus. Šis iš karto puolė pro šalimais esančius vartelius. Beliavskis žinojo, kad čia gyvena Teisės valdybos partorgas majoras Jeroma ir jo pavaduotojas majoras Nikolajevas. Todėl šuns elgesys jam pasirodė kvailas. Šunį dar kelis kartus leido pėdsakais, tačiau jis kiekvieną kartą vedė prie kaimynų vartų. Galų gale Beliavskis beviltiškai mostelėjo ranka ir leido policininkui eiti.
Kitą rytą Beliavskis žingsniavo pro vartelius, prie kurių veržėsi šuo. Dėl viso pikto jis nusprendė užeiti į namus ir pasiteirauti. Svetainėje sėdėjo keturios jaunos moterys. Bieliavskis pažino buto šeimininkę majoro Nikolajevo žmoną ir paties SKA Politinės valdybos viršininko generolo Makarovo gyvenimo draugę.
Jos buvo tik problemiškos žmonos, tai yra tokias teises turinčios tik Karlshorsto teritorijoje. Beveik be išimties visi SKA viršininkai Karlshorste turėjo labai jaunas žmonas. Maršalo Sokolovskio žmona buvo keleriais metais jaunesnė už jo dukterį. Tai buvo padiktuota karo sąlygų.
Pavyzdžiu gali būti maršalo Rokosovskio ir Valentinos Serovos istorija. Pastaroji anksčiau buvo nežinoma Lenino komjaunimo teatro artistė, vėliau žymaus lakūno Serovo žmona, o po jo mirties antrą kartą ištekėjo už kylančios žvaigždės, rašytojo ir poeto Konstantino Simonovo. Per fronto gastroles pateko į maršalo Rokosovskio štabą ir ten įstrigo ilgam. Kaip tvirtina literatūros kritikai, nuo to laiko Simonovo kūryboje pasigirdo dainos apie neištikimas žmonas. Šiuos kūrinius pamėgo fronto kareiviai. Idilija baigėsi tik tada, kai pats Stalinas įsakė Rokosovskiui “šią paleistuvę išvyti”.
Mandagiai atsiprašęs už trukdymą, Beliavskis paaiškino savo vizito priežastį ir pasiteiravo, ar namo gyventojos vakar vakare nematė ko įtartino.
Jaunos moterys sutrikusios susižvalgė ir ėmė piktintis vagyste. Jos, matyt, nuobodžiavo ir maloniai pakvietė Beliavskį prie stalo. Užsimezgė gana gyvas pokalbis. Šiame pokalbyje motociklo vagystės tema užėmė svarbią vietą. Daugiausia todėl, kad Beliavskis jaunoms moterims darė labai gerą įspūdį.
Kitą savaitę dar nebuvo jokių rezultatų. Beliavskis mintyse jau atsisveikino su savo mėgstamu motociklu, kai vienos darbo dienos pabaigoje jį pakvietė prie telefono. Beliavskio nuostabai ragelyje girdėjosi moters balsas.
– Draugas kapitonas? – pasitikslino nepažįstamoji ir skubiai prakalbo. – Atleiskite, kad nesakau savo vardo. Skambina viena iš damų, kuri... Pamenate, jūs užėjote ir klausėte apie motociklą... Taigi noriu pasakyti, kad jūsų motociklas yra to paties namo rūsyje. Eikite tuoj pat ir rasite. Kas jį pavogė, jūs tikriausiai nutuokiate... Prašyčiau niekam nesakyti, kaip jūs sužinojote. Aš nenorėčiau...
Neišklausęs iki galo, Beliavskis skubiai padėkojo ir padėjo ragelį. Kurį laiką jis sėdėjo prie stalo, svarstydamas, ką daryti. Juk vagis yra ne kas kitas, kaip pats SKA Teisės skyriaus partorgas ir kartu juridinės tarnybos majoras Jeroma.
Galiausiai nusprendė veikti. Paprašė dalyvauti kaip liudytojus papulkininkį Popovą ir majorą Berką. Pakeliui jie užėjo į komendantūrą, pasikvietė budintį komendantą ir nuėjo pas majorą Jeromą.
Majoras Jeroma užtruko Politinės valdybos pasitarime, todėl jo nerado. Budinčio komendanto prašymu atidarė rūsį. Ten stovėjo kapitono Beliavskio blizgančio nikelio motociklas. Budintis komendantas surašė protokolą. Naivus komendantas parašė: “Vagis – SKA Teisės valdybos partorgas, justicijos tarnybos majoras Jeroma.“ Protokolą pasirašė visi liudytojai, tarp jų ir majoro Jeromos žmona.
Kai ketvertas karininkų krenkšdami ir keikdamiesi laiptais vos užvilko sunkų motociklą, budėtojas tarė:
– Vienas žmogus to padaryti negalėjo. Mažų mažiausiai talkino dar dviese!
Vėliau paaiškėjo, kad komendantas buvo teisus.
Vagystės dieną majoras Jeroma ir dar du Teisės valdybos karininkai kaip įprasta grįžo vėlai vakare iš Politinės valdybos partinio instruktažo. Netoli savo namų prie kaimynų namo vartelių Jeroma pamatė tamsoje blizgantį įspūdingą motociklą. Neilgai svarstęs jis kartu su partijos draugais nustūmė motociklą į savo rūsį.
Byla tuo būtų ir pasibaigusi, jeigu Beliavskis atsitiktinai nebūtų sutikęs tų jaunų moterų. Jos visos puikiausiai žinojo, kad Jeroma vakar nežinia iš kur įsigijo motociklą. Kai Beliavskis pasakojo savo bėdą, visos moterys suprato, kad įvykiai yra susiję, bet dėl suprantamų priežasčių nieko nesakė. Kai Beliavskis išėjo, jos ėmė ginčytis. Jaunutė Politinės valdybos viršininko žmona stojo kapitono pusėn ir aiškino, kad motociklą reikia grąžinti. Kas buvo toliau, jau aišku.
Supykęs Beliavskis nusprendė imtis priemonių kaltininkui nubausti. Jis parašė raportus SKA Štabo viršininkui generolui Dratvinui ir SKA Karinės prokuratūros Politinei valdybai. Iškėlus bylą, majorą Jeromą reikėtų šalinti iš partijos, atimti karininko antpečius ir uždaryti į kalėjimą. Taip nurodo įstatymas. Tas pats įstatymas, pagal kurį dešimčiai metų teisiama už kolchozo varpų rankiojimą ir penkeriems metams už alkstantiems vaikams nugvelbtą gabalėlį socialistinio cukraus.
Kai majoras Berko sužinojo apie raportus, patarė Beliavskiui neskubėti. Be majoro Jeromos, kalti buvo dar kai kas. Tokiais atvejais reikia būti atsargiam. Berko siūlė pirmiausia susitikti su pačiu majoru Jeroma. Jie nesprendė jį aplankyti per pietų pertrauką.
Šį kartą Jeroma buvo namie. Jis sėdėjo prie stalo be diržo, atsagstytu kiteliu. Ant stalo garavo aliuminis dubenėlis barščių. Išvydęs lankytojus, jis net nepasuko galvos ir toliau srėbė barščius.
– Tai kaip, Jeroma?! – tarė jam Beliavskis. – Kaip mano motociklas atsidūrė jūsų rūsyje?
– Aš jį radau, – net nekrustelėjęs atsakė šis pilna burna barščių.
– Aš rašysiu Politinei valdybai raportą, – apstulbęs nuo gelžbetoninio partorgo įžūlumo pareiškė Beliavskis.
Jeroma toliau rijo barščius. Jis nevalgė, o iš tikrųjų rijo – srėbė čiurkšnodamas, susikūprinęs ir iš malonumo užsimerkdamas. Nuo įtampos veidu tekėjo prakaitas. Baigęs ryti, partorgas paėmė dubenėlį, apvertė ties šaukštu ir palaukė, kol išvarvės paskutinis lašas. Tada įkišo šaukštą į burną ir kaip mėsėdis gyvulys apsilaižė.
– Ne, raportu tu tokio neįveiksi, – neištvėrė Berkas. – Spjauk tu jam geriau į lėkštę – ir einam!
Bet partorgas ir į šitai nereagavo. Jis šaltakraujiškai padavė dubenėlį žmonai, kuri tylėdama viską matė, ir mostu paprašė dar. Vidury Europos, vidury Berlyno, Sovietų karinės administracijos branduolyje sėdėjo ir springo barščiais galvijas, kokio nei Berkas, nei Beliavskis buvo nematę per visą savo gyvenimą. Jie iš visų jėgų trenkė durimis ir išėjo.
Vakare Beliavskis užėjo į Politinės valdybos viršininko priimamąjį ir budinčiam adjutantui įteikė raportą. Kol adjutantas įdėmiai skaitė raportą, į priimamąjį įėjo pats generolas Makarovas.
– Drauge generole, dar viena byla Jeromai, – pašaipiai tarė adjutantas.
– Aha, šitai gerai, – tarstelėjo praeidamas generolas. – Jis jau mūsų taikinyje už bigamiją...
Adjutantas paaiškino Beliavskiui, kad Jeroma, sekdamas vyresniųjų pavyzdžiu, įsitaisė kitą žmoną. Tiktai jis padarė taktinę klaidą. Pirma, jis ne kaip visi savo santuoką įregistravo Karlshorsto civilinės metrikacijos biure. Antra, jis nepasirūpino išsiskirti su pirmąja žmona Rusijoje.
Tada Beliavskis užėjo pas SKA karinį prokurorą papulkininkį Orlovą. Papulkininkis Beliavskį pažinojo, todėl, perskaitęs raportą, nuoširdžiai jam tarė:
– Duoti jo į teismą negalime. Viskas priklauso nuo Politinės valdybos. Pats žinai – partija!
Jeigu Beliavskis būtų labiau išmanęs partijos reikalus, tai jis tikriausiai būtų susilaikęs nuo minties galynėtis su partija. Kvailas motociklo nuotykis nuvedė visai netikėta linkme.
Politinei valdybai reikėjo tvirtinti žemutinės partinės organizacijos sprendimą dėl Beliavskio stojimo į partiją. Prie šio sprendimo buvo pridėtos puikios kapitono kovinės charakteristikos ir tarnybinės atestacijos. Kartu visame Karlshorste nuskambėjo motociklo vagystės byla. Politinė valdyba skandalingą istoriją nusprendė užglaistyti. Reikėjo pašalinti vieną pusę, ir burtai krito Beliavskiui.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus kapitoną Beliavskį pasiekė įsakymas dėl demobilizacijos ir siuntimo į Sovietų Sąjungą. Jis iškart viską suprato. Nesuvokė tik to, kas jo laukia grįžus. Ten jo laukė teismas. Tuo tarpu vagis, bigamininkas ir partijos organizatorius Jeroma sėkmingai tęsė savo egzistenciją Karlshorste.
Atomazga yra tokia. Netrukus prieš tai Beliavskis, kaip ir kiti SKA bendradarbiai, pildė anketą. Šį kartą nauju pokario potvarkiu užpildytas anketas siuntė asmens nurodytais adresais tikrinti vietos MVD. Greitai Beliavskio anketa grįžo iš Leningrado su įrašu: “tėvas teistas pagal 58 str.“ Politinei valdybai to pakako. Beliavskis buvo demobilizuotas ir išsiųstas į Sovietų Sąjungą, čia jį teisė už melagingus parodymus, duotus kadaise grasinant Kariniu tribunolu.
Šitaip baigėsi Michailo Beliavskio kova už vietą gyvenime. Valstybė nepamiršo tos dėmės, kurią kapitonas manėsi nuplovęs savo krauju, pralietu dėl šios valstybės išlikimo. Kiekvienam savo. Michailo Beliavskio vieta – už borto.
Atsitiktinis susidūrimas su partija per majorą Jeromą lemiamo vaidmens Beliavskio išsiuntimui neturėjo. Tai buvo tik atsitiktinumas. Ir be šio atsitikimo kapitono likimas buvo nuspręstas. Jis priklausė tam tikrai kategorijai, kurios likimas buvo iš anksto nulemtas.
Šitai patvirtina faktas, kad beveik tuo pačiu metu buvo demobilizuotas ir išsiųstas į Sovietų Sąjungą majoras Dubovas. Kas slypėjo už šio įsakymo, žinojo tik SKA Kadrų skyrius ir pats Dubovas. Jam taip pat buvo numatyta vieta pokariniame gyvenime.
4
Du man artimiausi žmonės išplėšti iš gyvenimo ir išmesti už borto. Juos gerbiau ir mylėjau. Kitiems jie taip pat buvo ir liks naujos sovietų visuomenės teigiami pavyzdžiai. Tačiau šie žmonės pasmerkti. Niekas nežino jų tolesnio gyvenimo. Niekas net neįtaria priežasties, dėl ko jie dingo iš Karlshorsto.
Nei majoras Dubovas, nei kapitonas Beliavskis neturi nieko bendro su senosiomis klasėmis, kurios marksistinėje klasifikacijoje pasmerktos sunaikinti. Dubovą ir Beliavskį sukūrė sovietų aplinka ir jie yra šių laikų sovietų visuomenės piliečiai tikrąja šio žodžio prasme. Kartu – jie pasmerkti, neišvengiamai pasmerkti mirti. Mažų mažiausiai – dvasiškai. Svarbiausia, kad tokių žmonių – milijonai.
Šitai nesunku suprasti. Per trisdešimt sovietų valdžios metų politiniais sumetimais buvo represuoti mažiausiai trisdešimt milijonų žmonių. Manant, kad kiekvienas iš jų turi po du giminaičius, kurie automatiškai patenka į politiškai nepatikimų kategoriją, juodajame sąraše atsiduria dar šešiasdešimt milijonų. Jeigu toliau manysime, kad iš minėtų trisdešimties milijonų dešimt milijonų mirė lageriuose, dešimt milijonų mažų mažiausiai dabar gyvena lageriuose ir dešimt milijonų po bausmės atlikimo yra paleisti, tačiau įrašyti į NKVD įskaitą, tai iš viso bus aštuoniasdešimt milijonų žmonių, kuriuos sovietų valdžia pavertė savo priešais. Šiaip ar taip – laiko savo priešais.
Tada tampa aišku, kodėl kiekvienoje sovietų valstybinės mašinos ląstelėje yra kadrų skyriai ir nesiliauja anketoti. Be abejo, šiandien daugelio potencialių sovietų valstybės priešų milijonų armija yra pagrindinė naujos sovietų visuomenės klasė.
Ši nematoma potencialių priešų ir kartu vergų klasė sovietų visuomenę persmelkia nuo apačios iki viršaus. Ar verta rodyti pavyzdžius?! Čia įeina ne tik vergai tikrąja šio žodžio prasme – NKVD darbo lagerių kaliniai. Tarp jų rasite daug Sovietų Sąjungos maršalų ir Stalino premijos laureatų, sėdėjusių NKVD kalėjimuose. Tai žymūs žmonės, kuriuos pažįsta visas pasaulis. Apie daugybę nežymių asmenybės ir valstybės susidūrimų nežino niekas.
Valstybė ir asmenybė. Šiuo atveju nejučia prisimenu Valią Grinčuk. Mažutė mergina – partizanė. Kovodama už savo laisvę, per karą ji griebėsi ginklo. Ji kovojo narsiai. Ji ne tik apgynė savo laisvę nuo išorės priešo, bet ir pakilo sovietų visuomenės laipteliais. Iš pilkos masės ji tam tikra prasme tapo asmenybe. Tačiau užkopusi aukščiau, ši naujai gimusi asmenybė netrukus pajuto sunkią valstybės ranką.
Tarnybos reikalais Valiai dažnai tekdavo būti Kontrolės taryboje. Ten ji susipažino su jaunu sąjungininkų karininku.
Išoriškai ši pažintis negalėjo sukelti jokių prieštaravimų, nes Valia lankėsi Kontrolės taryboje tarnybos reikalais. Po tam tikro laiko pažintis virto draugyste.
Vieną gražią dieną Valią pakvietė į partinę organizaciją. Ten jai labai mandagiai leido suprasti, kad partija žino apie jos pažintį su sąjungininkų karininku. Merginos nuostabai jai nieko daugiau nesakė ir dėl šios pažinties lyg užjautė. Dar po kurio laiko viskas pasikartojo. Valiai pasirodė, kad ši pažintis net skatinama.
Bėgo laikas, ir sovietės draugystė su sąjungininkų karininku virto dviejų jaunų žmonių meile. Šiuo metu Valia vėl buvo pakviesta į partinę organizaciją ir jai kaip partijos narei patarta būtinai derinti meilę su valstybės interesais.
Kitą dieną Valia atsidūrė ligoninėje. Gydytojai nustatė karštligę, aukštą temperatūrą, nenormalų kraujo spaudimą. Šios liguistos priežasties gydytojai nerado. Bėgo savaitės, o merginos būklė negerėjo.
Kartą į palatą užėjo pagyvenęs ir patyręs neuropatologas. Jis perskaitė Valios ligos istoriją ir, palingavęs galvą, paklausė:
– Ar jūs neturėjote kokių nors didelių nemalonumų... ė-ė-ė asmeniniame gyvenime?
– Ne, – trumpai ir tvirtai tarė mergina.
Ligoninėje Valia gulėjo daugiau kaip du mėnesius. Išėjusi iš ligoninės, ji ligos dingstimi, kad nereikėtų lankytis Kontrolės taryboje, pasiprašė kito darbo. Per pažįstamus Valia paprašė pasakyti mylimam žmogui, kad ji išvyko į Rusiją. Smulkutė mergina turėjo kietą kareivio širdį.
Mažai kas suvokė šių dalykų tarpusavio ryšį. Valia visiems, kaip ir anksčiau, liko kovos karininkė, pelnytai užimanti savo vietą sovietų visuomenėje. Mažai kas atkreipė dėmesį, kad vietoje ordinais papuošto kitelio ji vis dažniau vilkėjo įprastus moteriškus drabužius.
Viskas vyksta šalia manęs. Asmeniškai man tai rūpi todėl, kad pats turiu stoti į partiją. Kitokio pasirinkimo nėra. Nebent žvelgti į tą ateitį, kuri majorui Dubovui ir Michailui Beliavskiui tapo dabartimi.
Mėginsiu būti visiškai sąžiningas pats sau ir susigaudyti supančioje tikrovėje.
Šiandien Sovietų Sąjungoje komunistų partijos nėra. Tai tik Stalino partija su sena iškaba. Šios partijos tikslas vienas – valdžia, neribota valdžia. Idealus Stalino partijos narys neturi galvoti savarankiškai, jis turi būti tik bukas aukštesnės valios vykdytojas. Akivaizdus pavyzdys – partinis organizatorius Jeroma, klestintis galvijas ir idealus Stalino mokyklos bolševikas.
Nešioju sovietų karininko antpečius ir esu sovietų valdžios amžininkas. Jeigu būčiau gimęs dvidešimčia metų anksčiau, galbūt būčiau užkietėjęs marksistas ir Spalio revoliucijos revoliucionierius. Tačiau šiandien, nepaisant visko, nesu komunistų partijos narys. Jeigu nebūčiau susidūręs su šia būtinybe, taip – besąlygiška būtinybe, tai man net į galvą nešautų mintis stoti į ją, kurios vardas šiandien yra SSRS kompartija.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ