1
Taigi iš Maskvos pasprukau į Berlyną.
Grįžęs į butą Karlshorste, sėdau prie stalo ir liūdnai žvilgtelėjau į kalendorių. Iki atostogų pabaigos buvo dar dvi savaitės. Ką daryti? Pradėti darbą? Kodėl! Vieni laikys pamišėliu, kiti karjeristu. Gal aplankyti draugus? Kils daug klausimų, į kuriuos nenoriu atsakinėti. Skubėjau išvykti iš Maskvos, o kur ir kodėl – neaišku.
Nusprendžiau tiesiog pailsėti ir kelias dienas vilkintis civiline apranga važinėjau į paplūdimį. Specialiai ieškojau žmonių susibūrimo vietos, tylėdamas gulėjau smėlyje, stebėjau svetimą nerūpestingą gyvenimą. Pradžioje tuo buvau keistai patenkintas. Ši betikslė maišatis lyg ir ramino. Vėliau man mirtinai įgriso matyti vis tuos pačius sumuštinius ir tuos pačius suaugusių žmonių žaidimus.
Dešimčia dienų anksčiau atėjau pas Pramonės valdybos viršininką ir pranešiau, kad grįžau ir noriu tęsti tarnybines pareigas. Aleksandrovo veide nušvito maloni nuostaba.
– Kaip pailsėjai Maskvoje? – paklausė.
– Labai gerai, – atsakiau.
– Jūs grįžote kaip tik laiku, – perėjo Aleksandrovas prie reikalų. – Daugiau kaip pusė bendradarbių atostogauja, o vyriausiasis vadas pavedė mums skubų ir atsakingą darbą. Reikia surinkti Maskvai medžiagą apie demontuotojus.
Pusvalandį Aleksandrovas man aiškina apie įtemptą padėti, susidariusią tarp SKA Reparacijų valdybos ir Ypatingojo demontavimo komiteto prie SSRS Ministrų Tarybos. Kad Maskvai būtų pagrįstas SKA požiūris, reikia kiek įmanoma daugiau surinkti kaltinamosios medžiagos apie Ypatingojo komiteto darbą Vokietijoje. Šiuo tikslu Pramonės valdyba turi sudaryti vyriausiajam vadui specialią kelių inžinierių komisiją, kurios specialus uždavinys bus SKA ir Ypatingojo komiteto darbo koordinavimas, o neoficialus – rinkti apie demontuotojus kompromituojamą medžiagą. Darbas vyks nuolatinėse komandiruotėse į stambiausias Vokietijoje pramonės įmones sovietų zonoje.
– Jeigu sutinkate, pasiūlysiu jus į komisiją, – baigia Aleksandrovas. – Juo labiau kad mokate vokiečių kalbą, nes reikės glaudžiai bendradarbiauti su Vokietijos įmonių direktoriais.
Laukė darbas nuolatinėse komandiruotėse pačiose įmonėse. Kelias savaites, o galbūt ir mėnesius, būsiu laisvas ir nuo Maskvos, ir nuo Karlshorsto! Tai buvo geriausia, ko šiuo metu galėjau tikėtis. Aleksandrovo siūlymą priėmiau nedvejodamas.
Kitą dieną buvau paskirtas į koordinacinę komisiją, dirbančią pačiame vyriausiojo vado aparate.
Pabėgęs iš Maskvos sovietų pilietis, sovietų karininkas, neradęs vietos Karlshorste – ir kartu SKA vyriausiojo vado emisaras, dirbantis Maskvai. Atsitiktinumas? Ne! Greičiau dėsningumas. Sovietiniame aparate paprasčiausiai atsirado dar vienas tuščiai dirbantis mechanizmas.
Dvasinis gyvenimas suvestas į nulinį vardiklį. Tai – viduje. Išorėje – automatiškai vykdantis savo pareigas pavyzdinis sovietas. Auksiniai antpečiai ir išorinės funkcijos šiame mechanizme tapo ne turiniu, o esamų aplinkybių kovos už gyvenimą sąlyga. Dar vienam sovietui baigėsi šis skausmingas procesas, kuris jau nutrūko daugybei sovietų.
2
Pilkas BMV skrodžia nosimi šaltą rudens orą. Monotoniškai greitkelio betonu šnara ratai. Netoli autostrados pliką lauką perskrenda būrelis kurapkų.
– Gal pašaudome? – klausia majoras Dubovas ir siekia užkišto už sėdynės dvivamzdžio.
– Nereikia, – prieštarauju. – Vis tiek reikės kam nors atiduoti.
– Labai gerai, – juokiasi majoras. Atrišim kam reikia liežuvį. Vasilijau Ivanovičiau – į mūšį!
Mūsų vairuotojas – pagyvenęs demobilizuotas kareivis. Jis nuleidžia šoninį stiklą. Pilkas BMW kaip didžiulis driežas šliaužia nuo autostrados. Kurapkų galvelės mažos – einančio žmogaus jos neprisileidžia, tačiau mašinoje jas gali traiškyti nors ratais.
Karlshorstas liko toli. Kišenėje maršalo Sokolovskio pasirašytas mandatas: “... Tiuringijos provincijoje vykdyti specialią Sovietų karinės administracijos vyriausiojo vado užduotį.“ To pakanka, kad atidarytum visas Tiuringijos provincijos duris. Jeigu kam nors to bus mažai, tai kitame lape įgaliotoji užduotis: “.. .SKAG įsakymo Nr... ir SSRS Ministrų Tarybos potvarkio ... vykdymui tikrinti.“
Šios skambios formuluotės labiausiai skirtos Ypatingojo demontavimo komiteto įgaliotiniui ir Ceiso bei Jenos gamyklų sovietų direktoriui generolui Dobrovolskiui.
Nors Dobrovolskis, iki šiol buvęs vienos SSRS optinių prietaisu gamyklos direktoriumi, itin civiliškas ir priklauso problematiškai demontuotojų padermei, tačiau autoritetingas, t. y. Maskvoje turi tvirtas pozicijas.
Nepaisant kategoriško maršalo Sokolovskio įsakymo, įpareigojančio visus demontuotojus nusivilkti milines ir rengtis civiliais drabužiais, Dobrovolskis apsimeta, kad apie šį įsakymą nieko nežino. Dobrovolskio ir Sokolovskio susitikimuose pastarasis nekreipia dėmesio į Dobrovolskio karinius antpečius ir priešingai statutui, reikalaujančiam į kariškį kreiptis tariamu jo laipsniu, visada ironiškai į jį kreipiasi vardu ir tėvavardžiu.
Be vaikiško požiūrio į generolo antpečius, Dobrovolskis garsėja savo smarkiais įpročiais. Pasitaikė, kai jis bet kokius kontrolierius grūsdavo laiptais žemyn arba jų visai neįsileisdavo į Ceiso teritoriją. Kartu jis mandagiai sakydavo: “Jeigu nepatinka – skųskitės Maskvai.“ Tačiau norint skųstis, reikia turėti duomenų, o į Ceisą be Dobrovolskio leidimo nepateksi.
Jeigu SKA Vokietijoje turi vidaus priešų ar varžovų, pirmiausia tai yra žmonės ir organizacijos bendru vardu – “demontuotojai”. SKA Reparacijų ir tiekimo valdybos viršininkas generolas Zorinas, veltui mėginęs koordinuoti savo veiklą su demontuotojais, nusivylė ir atsisakė bet kokio bendro darbo, o derybas su žmonėmis, esančiais visai netoli Karlshorsto, vedė per Maskvą, ir skundais, reikalavimais bei raportais aiškino reparacijų plano nevykdymo priežastis demontuotojų veikla. Šie tik šaipėsi ir trankėsi po Vokietiją ieškodami visko, ko SKA nespėjo sekvestruoti. Tačiau SKA ir sekvestras menkai gelbėjo. Demontuotojai greitai susisiekdavo su Maskva, o iš ten visada ateidavo įsakymas atiduoti objektą demontuotojams. Generolas Zorinas negalėjo Dobrovolskio pakęsti ir jo vizitus laikė garbės įžeidimu.
Pagrindinė SKA Ekonomikos valdybos pareiga yra garantuoti reparacijų tiekimą ir Vokietijos pramonės darbą, remiantis Potsdamo susitarimais, nustačiusiems Vokietijai taikų ekonomikos potencialą. Turint galvoje didelius reparacijų planus, šių dviejų punktų derinimas yra, švelniai sakant, sunkokas. Tarp šių punktų įsikiša trečioji jėga – demontuotojai. Mums tai stichinė jėga, nes jie pavaldūs ne SKA, o tiesiogiai Maskvai.
Demontuotojų organizacijų darbą valdo Ypatingasis demontavimo komitetas prie SSRS Ministrų Tarybos, t. y. pati Ministrų Taryba ir tiesiogiai suinteresuotos ministerijos. Gana protinga politika. Tai savotiškas socialistinis lenktyniavimas – du dėdės lenktyniauja melždami vieną karvę. Vienas dėdė plėšikauja – prisigrobė kiek gali ir nuėjo sau. Tai demontuotojai. Iš antro dėdės reikalauja ir pieno, ir išlaikyti leisgyvę karvę, kurią dar ilgai reikės melžti. Tai mes, tai yra SKA. Kad ir kas atsitiktų abiem dėdėms, šeimininkas vis tiek gaus paskutinį pieno lašą.
Pradžioje, kai Raudonoji armija peržengė Vokietijos sieną, trofėjų rinkimas ir apskaita priklausė kariuomenės trofėjų brigadoms. Jų pareiga buvo demontuoti ir pramonės įrengimus. Netrukus paaiškėjo, kad trofėjų brigados gausybės darbo nepajėgia atlikti. Tada kaip tik ir atsirado nerami demontuotojų padermė.
Iš pradžių šis reiškinys buvo stichiškesnis, o vėliau jį tvarkė Ypatingasis demontavimo komitetas.
Į Vokietiją savo demontuotojus siuntė kiekvienas Liaudies komisariatas, Vyriausioji liaudies komisariatų valdyba ir net kai kurios gamyklos. Demontuoti tapo madinga. Tai pasiekė tokį lygį, kad net Maskvos sąjunginė Lenino biblioteka siuntė savo knygnešius demontuoti Gėtę ir Šilerį, o Maskvos “Dinamo” stadionas skubiai komandiravo savo futbolo komandą į Vokietiją rasti tinkamą demontuoti plaukymo baseiną.
Antpečius ir laipsnius demontuotojams teikė šia tvarka: technikas – leitenantas, inžinierius – majoras, direktorius – pulkininkas, vadovaujantis Liaudies komisariato darbuotojas – generolas. Žmonės, sugalvoję demontuotojus, daug galvos sau nesuko. Užtat dėl šių primityvių karininkų rūpesčių netrūko SKA. Ilgainiui antpečiai jiems taip patiko, kad šiuos papuošalus demontuojant buvo daug vargo.
Priešais mūsų BMW nosį driekiasi betoninė autostrados juosta. Mums, vyriausiojo SKA štabo inžinieriams, komandiruotės į provinciją – visada pageidaujama užduotis. Profesionalo požiūriu, čia per kelias dienas galima rasti daug naujos ir vertingos medžiagos.
Mes rausiamės vokiečių pramonės viduriuose kaip chirurgas prie operacinio stalo. Paciento viduriai visai išversti lauk. Tik gaila, kad kadaise buvęs žydinčios sveikatos pacientas mūsų akyse atsisveikina su gyvenimu. Kartais mums kyla graudus klausimas – ar verta šį pacientą operuoti? Nesuinteresuotam chirurgui inžinieriui šis klausimas kartais būna nepakeliamas. Bet mes neturime apie tai galvoti. Pirmiausia mes – sovietų karininkai.
Majoras Dubovas atsiųstas į šią komandiruotę kaip optikos ir tiksliosios mechanikos specialistas. Jo buvimas turi šiokią tokią šalutinę teigiamą pusę. Dobrovolskį jis pažįsta dar nuo studentų laikų. Kol jis užkalbinės jam dantis prisiminimais, aš netrukdomas kasiu mūsų priešui konkurentui Nr. 1 duobę.
SKA ir Ypatingojo komiteto interesų prieštaravimai Ceiso gamyklose ypač ryškėja. Kai praėjo pirmoji demontavimo banga, kurios SKA sulaikyti neturėjo nei laiko, nei noro, imta galvoti iš ekonominių pozicijų.
Ypatingasis komitetas iš karto reikalavo Ceiso įmones demontuoti ir persodinti jas naujoje Sovietų Sąjungos dirvoje. Tačiau čia buvo ir kliūčių. Mat Ceiso pramonės įrengimai yra palyginti ne itin vertingi. Iš esmės įmonės neturėjo kokių nors ypatingų staklių, kurių nebuvo Sovietų Sąjungoje. Ceiso įmonių vertę sudarė specialistai, pradedant paprastais šlifuotojais, dirbusiais šiose gamyklose visą gyvenimą ir kurių patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą, baigiant inžinieriais, sukūrusiais klasikines optinės mechanikos formules. Perkelti Ceiso įrengimai be specialistų bus beverčiai. Perkelti gamyklas su visais žmonėmis būtų per daug didelė ir rizikinga išmonė.
Buvo siūloma problemą spręsti su išlyga: siųsti sovietų darbininkus ir inžinerinį techninį personalą iš Sovietų Sąjungos į Jeną mokytis. Įgiję patirties, jie turėtų dirbti su demontuotais įrengimais Sovietų Sąjungoje. Šis planas iš dalies buvo įgyvendinamas, bet nepakankamai. Kremlius labai nenoriai leidžia savo sūnūs į užsienį, net į okupuotą Vokietiją. Jie čia gali pamatyti ką nors daugiau nei techninis Ceiso patyrimas. Tada juos reikės vėdinti Sibire. Sudėtinga, ilgai trunka ir nepatikima.
Pirmoji demontavimo eilė pasirodė nerentabili. Sovietų Sąjungoje demontuota Ceiso įranga nedavė kokio nors didesnio poveikio. Kartu amputuotas Ceisas Jenoje pranoko laukiamus rezultatus ir likusio čia sovietų direktoriumi generolo Dobrovolskio nuostabai davė gerą produkciją. Šia produkcija generolas Dobrovolskis buvo palyginti menkai suinteresuotas, nes ją pasiimdavo SKA Reparacijų valdyba, ir visi laurai tekdavo jo pikčiausiam priešui – generolui Zorinui.
Užtat Ceiso gamyklomis labai susidomėjo SKA, nes jų produkcija nusistovėjus okupacinei tvarkai atliko svarbų balansą reparacijose. Jeigu bus demontuota antroji Ceiso įrengimų eilė, o to atkakliai siekia Dobrovolskis, tai iš SKA reparacijų balanso iškris stambiausia aktyvi pozicija. Kadangi Ministrų Taryba reparacinio plano sumos niekada nemažins – apie tai skaudu ir galvoti – tai reikės ieškoti kokių nors kitų reparacijos šaltinių, kurių ilgainiui tampa vis sunkiau ir sunkiau rasti. Prasideda SKA dvikova su Ypatinguoju komitetu.
Dobrovolskis prisiekdamas tikina Maskvą:
– Jeigu galutinai demontuosiu Ceiso įrengimus, tai po metų jie Sovietų Sąjungoje tieks produkcijos už 100 milijonų rublių.
SKA atremia teiginiu:
– Pirmoji demontuotų Ceiso įrengimų linija kol kas atneša 50 milijonų rublių nuostolį ir reikalauja dotacijų, o leisgyvis Ceisas Jenoje pateikia reparacijoms produkcijos už 20 milijonų markių.
Še tau, drg. Dobrovolski! Mes dar tave iš direktoriaus kėdės išspirsime.
Netikėtai SKA ir Dobrovolskio ginčas abiem šalims pasisuka kitu kampu. Susipažinusi su abiejų pusių ataskaitomis, Maskva įsako: “Darbui Sovietų Sąjungos įmonėse su demontuotais Ceiso gamyklų įrengimais skirti iš Ceiso ir jam pavaldžių gamyklų reikiamą kiekį aukštos kvalifikacijos Vokietijos specialistų pagal sudarytas su jais individualias sutartis ir perkelti juos į SSRS. Specialistų atranka ir šio potvarkio vykdymas patikimas Ceiso Jenos gamyklų direktoriui drg. Dobrovolskiui. Kartu spartinti pagrindinės Ceiso Jeno įmonės atstatymą pagal ankstesnius potvarkius. SSRS Ministrų Tarybos įgaliotas – Tiksliosios pramonės ministras.“
Šį kartą Dobrovolskis iš dalies išlošė. Kol kas nusprendė demontuoti Ceiso specialistus. Ir sugalvok tu man tame pačiame nutarime reikalauti ir griauti, ir “spartinti atstatymą” tos pačios įmonės.
Prieš kelias dienas “Tegliche Rundšau” skaičiau iki šleikštumo salsvą vieno šių vokiečių specialistų, komandiruotų į Sovietų Sąjungą “pagal sudarytas individualias sutartis” laišką. Kaip greitai vokiečiai perėmė sovietinės rašliavos stilių. Ar tai ideologinio apdorojimo naujoje darbovietėje, ar literatūrinio “Tegliche Rundšau” redaktoriaus pulkininko Kirsanovo apdorojimo rezultatas?
Laimingasis specialistas, sprendžiant iš laiško stiliaus, ne mokslo pažiba, skuba pranešti visam pasauliui, kad jis labai gerai gyvena ir kad jis per mėnesį uždirba 10.000 rublių. Dabartinis maršalo Sokolovskio mėnesinis atlyginimas yra 5.000 rublių. Vidutinis sovietų inžinierius per mėnesį uždirba nuo 800 iki 1 200 rublių.
Porą mėnesių specialistui bus mokama po 10.000 rublių, o vėliau jis dešimt metų dirbs tą patį darbą, bet jau veltui – kalėjime. Džiaugsmingus laiškus rašys kitas entuziastas.
Viskas padaryta. Daug Ceico darbininkų ir technikų išriedėjo į Rytus “pagal sudarytas su jais individualias sutartis”. Ceiso darbo našumas krito. Dobrovolskis švenčia pergalę ir visiems įrodinėja savo teorijos apie būtinumą visiškai demontuoti Ceisą teisumą. O mes su majoru Dubovu vykstame žvalgyti priešo teritorijos.
– O, kolega! Kaip gyveni! – majoras Dubovas džiugiai krato Dobrovolskio ranką.
– Kokie vėjai tave atpūtė? – gana nemeiliai lyg vilkas sutinka seną draugą Dobrovolskis. Gamykloje jis elgiasi kaip diktatorius ir kaip apsuptos tvirtovės generolas. Ypač tada, kai lankytojai atsiduoda SKA kvapu.
Traukiuosi į šalį, apžiūrinėju ant sienos produkcijos pavyzdžius ir vaidinu, kad niekas man čia nerūpi. Kai majoras Dubovas nuvilioja Dobrovolskį į kabinetą, imuosi flango manevro.
Per vidines duris iš Dobrovolskio priimamojo patenku į gamyklos direktoriaus, vokiečio, priimamąjį. Pamojavęs sekretorės panosėje maršalo Sokolovskio mandatais pareiškiu norą pasikalbėti su direktoriumi. Pastarasis džiaugiasi mane matydamas ir tučtuojau išlydi iš kabineto lankytojus.
Priešais mane palyginti jaunas žmogus. VSP narys. Neseniai dirbo šioje gamykloje darbininku pakavimo ar tiekimo skyriuje. Šiandien – jis direktorius. Kaip tik tai, ko mums reikia. Neprotingas, bet klusnus. Dobrovolskio siuntinėjamas berniukas. Figaro šen – Figaro ten.
Direktorius su nauju kaklaraiščiu ir per daug nauju kostiumu. Sveikindamasis su juo, jaučiu tvirtą, nuospaudų paženklintą ranką. Beje, naujam direktoriui daug galvoti nė nereikia. Už jį galvojame mes, bet ir tai tik pusiau. Mes turime žmogų, kuris galvoja už visus.
– Na, herr direktoriau. Pasigirkite, kaip sekasi, – pradedu.
Žinau, jog direktorius išgyvena vidinę kovą – grumiasi Dobrovolskio baimė ir profesinis arba tautiškumo jausmas, jeigu šios sąvokos VSP nariui ką nors reiškia. Direktorius turi suprasti, kad SKA rūpinasi gamyklos ateitimi, nes sprendžiamas jos likimas. Reikalo aiškinti nereikia, tai supranta jis pats. Jis tik nori garantijos, kad apie šį pokalbį nesužinos Dobrovolskis.
Išskyrus gana nuoširdų direktoriaus norą įžnybti Dobrovolskiui, šis pokalbis menkai naudingas. Be noro reikia žinių ir platesnio nei buvusio sandėlininko ekonominio išsilavinimo. Dėkoju direktoriui už visiškai tuščią informaciją ir prašau jo leidimo kalbėti su gamyklos techniniais vadovais. “Kai kurioms detalėms patikslinti...“
Herr direktorius taip atsargus, kad užleidžia man savo kabinetą. Po kelių minučių tarpdury pasirodo apyliesis žmogus su raginiais akiniais ir baltu chalatu. Tai padaras iš kitos srities. Žiūriu į jį tylėdamas ir kaip senam pažįstamam šypsausi. Prieš tai apie Ceiso techninės direkcijos personalą gavau informaciją. Po kelių įvadinių frazių apie Ceiso produkciją mudu vienas kitą suprantame.
Tiesiai jam sakau, kad mano tikslas nors ir negrįstas filantropija, tačiau nukreiptas į gamyklos išvadavimą iš Dobrovolskio teroro. Šiuo atveju mudu priverstiniai sąjungininkai. Žinodamas jo mintis, besąlygiškai garantuoju jam išsaugoti mūsų pokalbio paslaptį. Herr daktaras patenkintas mano nuovoka ir sutinka visas savo žinias ir patirtį patikėti SKA.
– Herr daktare, kokios, jūsų nuomone, Ceiso gamyklų darbo siauros vietos? – maskuoju gamyklų katastrofišką padėtį žodžiu “siauros vietos”.
Priešais mane skleidžiasi liūdnas vaizdas.
Vokietijos pramonė, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos pramonės, labai priklauso nuo kooperacijos su gretutinėmis įmonėmis. Sovietų Sąjungoje ekonomikos sumetimais siekta pramonės autonomijos dideliame ir mažame, visos valstybės ir pavienių gamyklų mastais. Čia daugiau buvo galvojama ne ekonomikos, o kariniais strateginiais sumetimais.
Demokratinio metodo pagrindas yra gamybos organizacijos rentabilumas arba gamyklos išlaidų padengimas. Gamyklų struktūrą ir jų gyvybingumą lemia griežčiausia ekonominė apskaita ir aktyvus balansas. Vakarų ekonomistams tai neginčijama tiesa. Jiems atrodo absurdas, kad Sovietų Sąjungoje dauguma svarbiausių gamybos pramonės įmonių nerentabilios ir laikosi tik valstybės dotacijomis, kurias valstybė planingai perpumpuoja iš lengvosios pramonės šakų, gaminančių perkainotas vartojimo priemones, ir iš kolektyvizuoto žemės ūkio.
– Mes dirbame dabar senų žaliavos atsargų ir pusfabrikačių sąskaita. Naujų tiekimų nėra. Kai atsargos išseks..., – techninis direktorius bejėgiškai skėsteli rankomis. – Mūsų ankstesni tiekėjai Sovietų Sąjungoje daugiausia nebeegzistuoja. Žaliavos tiekimas iš Sovietų Sąjungos kol kas tik pažadai. Gauti ką nors iš Vakarų zonos praktiškai neįmanoma. Kad atstatytume senus prekybos ryšius ir ką nors gautume, rizikuodami mes jau mėginome nelegaliai siųsti sunkvežimius per žaliąją sieną. Bet tai ne išeitis.
Mus, sovietų inžinierius, dažnai stebino, kad Vokietijos pramonė, nepaisant visų patirtų didžiulių karo pasekmių, besąlygiškos kapituliacijos ir stichinio demontavimo, vis dėlto išsaugojo savo gyvybingumą. Žaliavų atsargos Vokietijos gamyklose kapituliacijos metu dažnai viršijo normas, būtinas sovietų gamyklose taikos metu.
1945 metų gegužės ir birželio mėnesiais, jau kitą dieną po Berlyno kapituliacijos, mes skubiai demontavome pramonės įrengimus Vokietijos elektrotechninės industrijos širdyje Siemensštadte. Jau tada, prieš Potsdamo konferenciją, buvo aišku, kad Vokietijos sostinę okupuos visos keturios sąjungininkų valstybės. Keturių valstybių sprendimu oficialiai tai buvo nuspręsta 1945 metų birželio 5 dieną. Sąjungininkų žengimas į Berlyną dirbtinai buvo vilkinamas visą mėnesį. Priežastis – demontavimas. Demontuotojų brigados Berlyno sektoriuose sąjungininkams karštligiškai dirbo dieną ir naktį. Demontavo sąžiningai – iki kanalizacijos įrenginių klozetuose.
Po metų lankiau Siemensštadtą kartu su pulkininku Vasiljevu, anksčiau šiose gamyklose buvusiu demontavimo darbų viršininku. Pulkininkas tik galvą lingavo: “Iš kur jie gavo naujų įrengimų? Juk mes čia ne per seniausiai net kabelius iš griovių iškasėme!“
Siemensštadto direktoriai mandagiai sveikino pulkininką kaip seną pažįstamą: “O-o, herr pulkininkas, kaip gyvuojate! Gal ką nors pas mus užsakysite? – Be menkiausios ironijos, itin dalykiškai. Reikia pripažinti tiesą – vokiečiai moka elgtis mandagiai ir oriai net su demontuotojais.
– Mes stengiamės gaminti ir gaminame tai, ko iš mūsų reikalaujama ir ką mes galime duoti. Bet tai įmanoma tik sekinant gamybą iš vidaus. Šis vidinis procesas kol kas dar menkai pastebimas, bet vieną gražią dieną ištiks visiškas krachas, – kalba toliau techninis direktorius.
Aš jį suprantu. Gamyklos dirba vidinių atsargų sąskaita. Net ir be radikalios Dobrovolskio demontavimo pagalbos gamykloms artėja galas. Kapitalistinė sala negali išlikti besiveržiančioje socialistinės apsupties jūroje. Jeigu taip bus toliau, tai tolesnio įmonės gyvavimo sąlyga bus kokio nors sovietinio gamybos būdo taikymas. Ar tada senojo Ceiso produkcija bus verta savo pavadinimo?
Prašau techninio direktoriaus parašyti ataskaitą ir atlikti ekonominę Ceiso įmonių būklės analizę. Grįždamas į Berlyną pas jį užsuksiu ir paimsiu popierius. Dar kartą garantuoju, kad jo vardas pranešime Sokolovskiui nebus minimas. Tada panašią operaciją atlieku dar su dviem įmonės techniniais direktoriais. Turiu susidaryti visapusišką vaizdą, nors jų žodžiai beveik nesiskiria.
Aplankęs Jenos komendantūros ekonominio skyriaus viršininką, iš jo sužinau kai kurias Dobrovolskio veiklos detales. Šiuo atveju komendantūra dirba abiem pusėms. Jie noriai talkino Dobrovolskiui įforminant “individualias darbininkų sutartis”, kai buvo siunčiami Ceiso specialistai į Sovietų Sąjungą. Taip pat jie noriai praneša visas šios užduoties smulkmenas SKA atstovui.
Iš SKA Ekonomikos skyriaus viršininko Tiuringijoje neįmanoma gauti jokios naujos informacijos, išskyrus keiksmus, skirtus Dobrovolskiui: “Įžūliai sabotuoja SKA darbą. Kad įtiktų Maskvai, jis spjauna į reparacijas. Pakrauta tiek ir tiek įrengimų Tiksliosios pramonės ministerijai... O kad iš to jokios naudos – jam nesvarbu. Dabar ten uždaro žmones už tai, kad šiais įrengimais negeba naudotis.“
Dėl to generolas Kolesničenko teisus. Daugelis demontuotojų už darbą buvo apdovanoti ordinais. Daugelis jų kolegų, o kartais ir ką tik apdovanoti ordinais, buvo uždaromi už grotų, kai demontuotą įrangą imdavo Sovietų Sąjungoje montuoti.
Pavyzdžiui, buvo demontuota ir išvežta 100 specializuotų pašto linijos staklių automatų, skirtų masinei tam tikros nomenklatūros gamybai. Kelyje vienos staklės patiko staklių medžiotojui. Simpatiškos staklės be ilgų kalbų buvo nuvežtos kitu adresu. Kai jos buvo atgabentos į vietą, apmaudžiai paaiškėjo, kad šiek tiek apsirikta – staklės specializuotos ir šioje gamykloje visai netinka. Staklės tyliai išmetamos į sąvartyną. Kai kitoje vietoje pradedama montuoti liniją, pasirodo, kad vienų staklių trūksta. Be šių vienų staklių visa linija bevertė. Pakeisti specializuotų staklių neįmanoma. Devyniasdešimt devynios staklės keliauja savo pirmtako keliu – į sąvartyną. Visa linija nurašoma į kapitalinių dėjimų sąskaitą, o keli žmonės traukiami į teismą už sabotažą.
Vėl pilkas valdiškas BMW nosimi skrodžia šaltą Tiuringijos orą. Karlshorsto emisarai sumuoja savo darbo rezultatus. Rezultatas bus vienas. Sokolovskis turės medžiagos eiliniam raportui į Maskvą, kaltinant Dobrovolskį. Reikalai dėl to nesikeis. Kremlius pats žino, ko jam reikia.
Majoras Dubovas labiau domisi tik technine dalyko puse. Tada jis netikėtai manęs klausia:
– Ar tu apskritai žinai Ceiso istoriją?
Nelaukdamas atsakymo, kalba toliau:
– Gana įdomus ir savotiškas daiktas. Senis Ceisas mirdamas paliko savo gamyklą Jenos miestui. Testamente buvo tiksliai aptartas gamyklos valdymas: vieną pusę vyriausios valdymo komandos turėjo sudaryti miesto savivaldybės atstovai, kitą pusę – Ceiso įmonės atstovai. Savotiška savanoriška socializacija arba pramonės pajungimas valstybei Jenos miesto mastu.
– Be to... – majoras žiūri pro langą ir kalba lyg tarp kitko. – Be to, pagal Ceiso testamentą visi žmonės darbininkai ir tarnautojai tiesiogiai valdo įmonės pajamas. Pagal mūsų teoriją taip turi būti idealioje socialistinėje visuomenėje. Ceiso gamykloje taip buvo dešimtis metų iki pastarųjų dienų.
Mūsų vairuotojas Vasilijus Ivanovičius, kurio, šalia esančio, mes kartais net nepastebime, smaukia skrybėlę ant pakaušio ir priduria:
– Kol čia nepasirodėme mes...
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ