Grigorijus Klimovas «Vergo Sparnai»

Skyrius 14. DIALEKTINIS CIKLAS

1

1946 metų vasara ėjo į pabaigą. Virš Berlyno kasdien danguje švietė saulė. Kaip įkaitęs rutulys švytėjo ji pro kabantį virš miesto kalkių dulkių šydą. Tokios pačios dulkės tirštu sluoksniu dengė žolę ir medžių lapus.

Vasaros miraže Karlshorstas gyveno savo įprastą gyvenimą. Prie komendantūros susikaupę zujo vokiečiai, stengdamiesi gauti leidimus į Vyriausiąjį štabą. SKA Vyriausiojo štabo valdybose ir skyriuose virė karštligiškas darbas. Įsisukę į darbo verpetą žmonės auksiniais antpečiais kartais užmiršdavo, kad Karlshorstas tai tik tolima sala, apsupta svetimos ir priešiškos stichijos. Užtat kai artėdavo atostogų diena ir kelionė į tėvynę, jie stipriai pajusdavo, kad toli Rytuose yra milžiniška šalis, sava šalis, kurios interesus jie pašaukti ginti už jos ribų.

Laiškai iš Sovietų Sąjungos pranešė apie neįtikėtiną sausrą visoje SSRS europinėje dalyje. Atvirai buvo nuogąstaujama dėl būsimo derliaus likimo. Dar nesubrendę grūdai byrėjo nekirsti. Nedidelius daržus, iš kurių gyveno dauguma žmonių, išdegino saulė. Žmonės su ilgesiu žvelgė į giedrą dangų ir baiminosi artėjančio bado arba dar blogiau už tai, ką jie kentė karo metais. Laiškai iš tėvynės dvelkė nusivylimu ir neviltimi.

Nepastebimai prabėgo metai nuo to laiko, kai aš atvykau į Berlyną dirbti Sovietų karinėje administracijoje. Prasidėjo antrieji. Pagaliau metų pabaigoje atėjo laikas mano atostogoms. Pusantro mėnesio aš galėjau, nuo kojų nusiplovęs Berlyno dulkes, ilsėtis tėvynėje.

Vienu metu su manimi pasiėmė atostogas ir Andrejus Kovtunas, tad susitarėme važiuoti kartu. Mudu nusprendėme pradžioje apsistoti Maskvoje, paskui aplankyti gimtąjį miestą pietuose ir galiausiai pailsėti kur nors Juodosios jūros pakrantėje. Andrejus būtinai norėjo atostogas praleisti taip, kad galėtume sugrįžti į savo jaunystės prisiminimus.

Berlyno Silezijos stotyje kamšatis ir spūstis. Prie kariškių kasos aktyvi prekyba – į rublius keičiamos okupacinės markės. Atvykusieji iš SSRS stengiasi iškeisti pluoštus beverčių červoncų į gundančias markes. Į SSRS vykstantieji džiaugiasi atsikratę markių, kad turėtų sovietinės valiutos kelionės išlaidoms.

Pasikliaudamas savo VRM karininko uniforma, Andrejus suka pas stoties karinį komendantą ir greitai grįžta su dviem bilietais miegamajame vagone. Jo nuovokumas labai pravertė. Visi vagonai sausakimšai perpildyti. Dauguma keleivių turi daug bagažo, kurio jie jokiu būdu nenori prarasti ir nepasitiki bagažo vagono paslaugomis. Mudu su Andrejumi taip pat nešamės po du lagaminus, pilnus dovanų giminėms ir pažįstamiems.

Iki Bresto mūsų traukinys dardėjo be jokių nuotykių, nors sovietų karinius traukinius, kursuojančius Berlyno‑Maskvos linija, neretai apšaudo ir net užpuola miškuose besislapstantys lenkų nacionalistai. Sovietų pasienio punkte Breste pirmą kartą tikrinami bilietai ir bagažas. Visi keleiviai pereina į kitą traukinį. VRM pasienio sargyba kruopščiai krato demobilizuotų kariškių bagažą ieškodama ginklų, jeigu kas nors sumanytų parsivežti juos namo kaip trofėjus.

Žalia kepure VRM pasienio sargybos leitenantas, tikrinantis priešais mus stovinčio kapitono dokumentus, klausia:

– Drauge kapitone, kodėl asmeninio ginklo nepalikote tarnyboje?

– Dėl to negavau jokio įsakymo, – atsako šis, apmaudžiai gūžčiodamas pečiais.

– Atvykus į paskirtą vietą, kai registruositės, reikės atiduoti pistoletą vietos komendantūroje, – grąžindamas dokumentus aiškina VRM leitenantas.

– Štai tau – taikaus laikotarpio dovanos – murma pusbalsiu kapitonas, kai einame iš kontrolinio punkto. – Visi kažko bijo.

Laukdami išvykstant Maskvos traukinio, mudu su Andrejumi sėdime stoties salėje. Aplink mus daug karininkų lenkiška uniforma su kvadratinėmis konfederatėmis ant galvų. Tarpusavyje jie šnekasi rusiškai ir tik keikiasi lenkiškai. Jie yra maršalo Rokosovskio sovietų armijos karininkai Lenkijoje ir vilki lenkišką uniformą. Netrukus prie jų prisijungia keli karininkai, grįžtantys į Sovietų Sąjungą iš Vokietijos. Užsimezga pokalbis įprastomis temomis.

– Na, kaip ten pas jus Vokietijoje, – grynai sibirietišku akcentu klausia karininkas su lenkišku ereliu ant kepurės karininko iš Dresdeno. – Išdykauja vokiečiai?

– Y – kur ten! – ramiai kalba leitenantas. – Drausminga tauta. Jiems sakoma – negalima, vadinasi, negalima. Pradžioje patys laukėme, kad prasidės netvarka arba pasikėsinimai. Nieko panašaus.

– Nejaugi! – stebisi sibirietis ir linguoja galvą. – Užtat mūsų ponai gyvybę rodo. Vos ne kas naktį – arba papjauna, arba ką nors nušauna. Ir ši višta nepadeda. – Jis rodo į erelį savo konfederatėje.

– Nemokate su jais elgtis, – neslėpdamas pranašumo tvirtina leitenantas.

– Tai ne taip paprasta, – kišasi į pokalbį dar vienas sovietų karininkas lenkiška uniforma. – Rokosovskis per karą iš Stalino šešiolika įsakymų su padėkomis gavo, o per pastaruosius metus Lenkijoje – dvidešimt papeikimų. Vis dėl lenkų! Jie į tave iš už kampo šaudo, o tu negali jų ir pirštu kepštelėti – kitaip – tribunolas. Politika! – Karininkas sunkiai atsidūsta.

– Štai neseniai Gdynėje nuotykis buvo, – pasakoja sibirietis su konfederate. – Ten uoste mūsų kanonierių flotilė stovėjo. Na, jūreiviai nuėjo pasivaikščioti. Čia tiesiog prieplaukoje prie jų prikibo lenkai ir pradėjo nosį riesti. Po penkių minučių subėgo visa minia. O tada ir peiliai, ir šaudymas – kas nori. Papjovė kelis jūrininkus tiesiog visos flotilės akyse.

– Na, ir kaip? – teiraujasi leitenantas iš Dresdeno.

– Jūreiviai broleliai, pats žinai, kokia liaudis, – mirksi sibirietis. – Daug negalvoję pastatė greitaeiges patrankas prie borto – visa flotilė uraganinę ugnį į krantinę. Davė lenkams pipirų! Paskui visą savaitę ponų žarnas nuo stogų rankiojo.

– Užtat visa flotilės vadovybė į tribunolą pakliuvo, – skeptiškai priduria antrasis pseudolenkas. – O Rokosovskis dar vieną papeikimą gavo.

Pokalbis nutrūksta, nes keliaujantys karininkai stojasi ketindami eiti į miestą.

– Žiūrėkite, nepasilikite mieste sutemus, – pataria pavymui lenkišką uniformą dėvintys karininkai.

Netrukus po to, kai mūsų traukinys pajudėjo iš Bresto, vagonuose vėl buvo tikrinami dokumentai. Vos po kelių valandų ta pati procedūra pasikartojo dar kartą.

Už vagono lango lėtai slenka skurdus Baltarusijos peizažas. Kaip ir karo metais, riogso stočių griuvėsiai. Liūdnai juoduoja iki pamatų sudegusių kaimų krosnių kaminai. Sustingusios žiūri į dangų apleistų šulinių svirtys. Retkarčiais šmėkšteli žmonių figūros. Žmonės nuskurę ir pasigailėtini, kaip ir prieš metus. Kaip ir prieš dešimt metų. Gimtoji šalie! Bedžiaugsmė tu, pilka ir nuliūdusi.

Andrejus tylomis sėdi įsispraudęs į kampą. Jis nekreipia dėmesio į aplinką ir skendi savo mintyse. Protarpiais kupė durys staigiai atsidaro. Į vidų dairosi naujas keleivis. Pamatęs VRM karininko uniformą, žmogus apsimeta ne ten pataikęs ir traukia ieškoti vietos kitoje kupė. Net miegamajame vagone, kur kiekvieno keleivio kišenėje partinis bilietas, žmonės linkę nuo VRM laikytis atokiau.

Vakarop, iki šiol tylėjęs, Andrejus šiek tiek atgyja. Peizažo už lango fone užsimezga pokalbis apie praeitį. Po truputį Andrejus pereina prie prisiminimų apie Galiną. Jis įsismagina vis labiau ir labiau. Aš žiūriu į jį nustebęs. Matyt, jo mintys visą laiką sukosi apie Galiną, bet tik dabar nusprendė šia tema pasikalbėti. Laikas ir atstumas jausmus atbukino. Dabar jo širdyje įsiplieskė seniai rusenanti ugnis.

Andrejaus ir Galinos santykių istorija buvo gana savotiška. Galina buvo kaip reta graži mergina. Jos grožis skleidė kažką kilnaus ir tyro. Ir kas svarbiausia – jos vidus visiškai atitiko išvaizdą. Ji buvo apdovanota tikros moters jautria siela ir tauria širdimi. Andrejus merginą dievino ir tarnavo jai lyg deivei. Ilgą laiką Galina Andrejaus merginimui buvo šalta ir jo vergiškų dėmesio ženklų nepastebėjo. Vėliau tarp jų užsimezgė tvirta draugystė. Galbūt merginą palenkė Andrejaus beribis aukojimasis ir ištikimybė, galbūt jautė, kad jo meilė nepanaši į kitų vaikinų merginimąsi.

Kitiems ši meilė atrodė keistai. Per daug krito į akis tarpusavyje nederantys kampuota Andrejaus figūra ir pabrėžtinai dvasinga Galinos išvaizda. Niekas negalėjo suprasti, kas juos sieja. Galinos draugės, kiekvieną kartą prikišdamos Andrejaus trūkumus, ją versdavo ašaroti. Andrejaus draugai atvirai sveikindavo jį su, jų požiūriu, nepelnyta laime. Kelis kartus dėl to jie trumpam išsiskyrė. Tada Andrejus, nerasdamas vietos, slankiojo paskui Galiną kaip šešėlis ir negalėjo nei prisiarti, nei pajėgė skirtis. Šiaip ar taip, iki pat karo pradžios juodu buvo neišskiriama pora. Karas Andrejų nusviedė į partizanų miškų tankmes, ir tai jo nežabotiems jausmas suteikė naują kryptį. Miestą, kuriame liko Galina, netrukus užėmė vokiečių kariuomenė, ir bet koks ryšys nutrūko.

Pro vagono langą žvelgia troški rugsėjo naktis. Andrejus atsisegė kitelio sagas, atstatė atlapotą krūtinę pro langą plūstančiam vėjui. Jis lyg atgimė ir karštai pasakoja apie save karo metais.

– Gyvenime visada ko nors siekiame, – sako jis. – Siekiame valdžios, šlovės, ordinų. Bet visa tai išorė. Kai pasieki tam tikrą ribą, pajunti, kad visą laiką tik stengeisi kitų labui. Tada paklausi – ką gi už visa tai gavai?

– Dabar esu apimtas keistos nuojautos, – kalba jis. – Jeigu į šalį atmetus visas išorines priežastis ir galvojant tik apie save, tai ima atrodyti, kad visa, ką dariau verždamasis aukštyn, dariau dėl Galinos. Atvirai kalbant, dabar nešu šią uniformą ir šiuos ordinus Galinai prie kojų.

Andrejus nužvelgia savo itin tvarkingą uniformą, nuo mėlynų galifė nupurto dulkelę ir svajingai sako:

– Dabar Galina inžinierė. Gyvena Maskvoje. Turi garbingą darbą, jaukų butą. Argi tai ne riba, kurią šiandien gali pasiekti moteris? Ir štai prieš ją išdygsta kažkoks valstybės saugumo majoras – jos gerovės gynėjas ir sargas. Argi tai ne logiška pabaiga?!

– Štai čia, drauguži, aš tikiuosi, kad gyvenimas man atseikės už viską su procentais! – Andrejus tvirtai pliaukšteli man delnu per kelį, stojasi ir žiūri į priekį pro vagono langą, lyg tikėdamasis tamsoje išvysti tai, kuo atlygins jam lemtis.

Ir anksčiau dažnai pastebėdavau, kad Andrejus apie Galiną samprotauja kažkaip keistai. Sutelkęs savo karštoje širdyje garbėtroškiškus siekius ir mainais iš gyvenimo negavęs jokio pasitenkinimo, dar daugiau, kankindamasis dėl savo priverstinės, paties įsitikinimams prieštaraujančios veiklos, jis nesąmoningai gyvenime ėmė ieškoti kokio nors kompromiso. Jis ėmė save įtikinėti, kad sena meilė ir šeimos laimė užpildys vidinę tuštumą ir sutaikys jį su kankinančia tikrove. Po truputį susitikimas su Galina jam tapo ramybės neduodančia idėja. Jis kaip maniakas slėpėsi svajose, įtikinėjo save, kad susitikimas su mylima moterimi bus stebuklas ir atneš jam išsigelbėjimą.

– Žinai ką?! – Netikėtai Andrejus atsitraukia nuo lango. – Reikia gauti degtinės butelį.

– Tu juk negeri, – stebiuosi.

– Tai tau, – atšauna jis. – Noriu, kad aplink mane būtų linksma. Velniai rautų, juk ne į laidotuves vykstu. Į vestuves važiuoju! – Jo balse per kraštus liejasi nesulaikoma stichija.

Mėginu atsisakyti.

– Tu ką – įžeisti mane nori? Taip?! – griežtai pareiškia Andrejus, ir man nelieka nieko kita, kaip tikėtis, kad šiuo nakties metu jis degtinės vargiai gaus.

Pirmoje stotyje Andrejus išnyksta. Po kelių minučių grįžta su atvipusia kišene.

– Gavau pagal visas įstatymo taisykles, – nejuokingai šaiposi jis. – Stoties komendantas iš kažko konfiskavo, o aš iš jo konfiskavau. Štai ką reiškia ji – raudona kepurė!

– Ech! Norisi, kad sienos aplinkui braškėtų! – pila Andrejus į stiklinę tiek, kad bespalvis skystis liejasi per kraštus. – Mano siela liepsnoja – ir kažko trūksta. Gerk už mane!

Skaičiuodami kilometrus tolygiai bilda ratai. Kupė lubose blankiai šviečia lemputė. Kažkur užnugaryje tolsta Berlynas. Kažkur priekyje artėja Maskva.

– Žinai, retkarčiais iki skausmo jaučiu sielos tuštumą, – Andrejus sėdi ant sofos, plačiai į šalis išskėtęs kojas ir į kelius įrėmęs delnus. – Kartais mąstau apie Dievą – ir pavydžiu tikintiems žmonėms. Geriau tikėti nesamu dalyku negu apsišaukėliais žemės niekšais.

– Kada tu paskutinį kartą buvai bažnyčioje? – klausiu.

– Prieš dvidešimt metų, – susimąsto Andrejus. – Tėvas mane į bažnyčią už rankos vedžiojo. Vaikystėje visas maldas atmintinai mokėjau.

– Taip... Žmogaus siela tai ne lakmuso popierėlis, – dūsauja jis. – Kokia ji, iš karto nesuprasi – rausvutė ar melsvutė. Mano prakeiktame darbe dažnai tenka mąstyti apie žmogaus sielą. Dabar sergu psichoze – ieškau žmonių, kurie kuo nors tiki.

Degtinė stiklinėje siūbuoja į traukinio taktą. Andrejus stumia stiklinę į šoną, paskui kalba:

– Šitokių žmonių retai sutinki. Kartą tardžiau vieną esesininką. Daug jo sąskaitoje buvo. Jis jau sušaudomųjų sąraše buvo. Atėjau į jo į kamerą, o jis pašoka ir ranką į viršų: „Heil Hitler!“ Pats mirtininkų kameroje sėdi, o savo tikėjimo neišsižada.

Traukinyje tyla. Kitose kupė žmonės jau miega. Stotyse į šią tylą veržiasi perono triukšmas. Kaimyninius vagonus šturmuoja minios lagaminais ir maišais apsikarsčiusių žmonių.

— Tada šiam esesininkui net pavydėjau, – toliau kalba Andrejus. – Dėl to, kad žmogus tiki.

— Jam tai mažai padėjo, — prieštarauju. — Nebent aname pasaulyje.

– Kaip čia pasakius, – taria Andrejus ir jo veide šmėkšteli niūri šypsena. – Vietoje jo sušaudyti pasiunčiau kitą.

– Ką? – klausiu.

– Taip pat esesininką, tik kito sukirpimo, – nenoromis atsako Andrejus. – Pradžioje buvo komunistas, paskui dirbo gestape, o po kapituliacijos prisiminė senus laikus ir atėjo ieškoti darbo pas mus. Na, va, ir pritaikiau jį.

– Nejau pas jus tai taip paprasta?

– Tuo metu turėjome per daug darbo. Nei nuotraukų, nei pirštų antspaudų prie bylų nebuvo. Juk tada dieną ir naktį filtravome. Kameros numeris – ir viskas.

Koridoriuje tarp kupė girdisi triukšmas. Du žmonės braunasi, garsiai kalbasi ir baksnoja lazda į vagono sienas. Girdisi, kaip naktiniai svečiai nesivaržydami atidaro kaimyninių kupė duris ir dairosi į vidų. Po kurio laiko žingsniai sustoja prie mūsų durų.

– O čia kas per paukščiai? – girdisi šiurkštus balsas, ir kupė durys triukšmingai atsidaro.

Ant pečių užsimetęs kareivišką be antpečių milinę, stovi kresnas vyras. Ant akių užsmaukta kareiviška be žvaigždės kepurė. Paprastai taip vaikšto demobilizuoti kareiviai. Tuščia išblukusios palaidinės rankovė užkišta už diržo. Dešinėje rankoje invalidas laiko į popierių susuktą pailgą, panašų į kėdės koją daiktą, kuriuo jis daužo į šalis. Už nepažįstamojo nugaros dairosi antroji žmogysta su tokia pat nutrinta kareiviška uniforma, vietoje kojos su savo darbo medine bige.

– Aha! Čia tau pats pilietis draugas valstybės saugumo majoras įsitaisė, – dainingai kalba berankis invalidas ir remiasi lazda. – Piliečiai draugai, kodėl jūs nemiegate?

– O judu ko čia šlaistotės vidury nakties? – griežtai klausia Andrejus ir suerzintas nesivaržančio kareivio tono niaukiasi.

– Mes čia tvarką darome, – pašaipiai atsako berankis. – Gal kas turi atliekamą lagaminą arba batus ne savo kojai?

– Linksmai žmonės gyvena – degtinę geria! – pritaria jam už nugaros bekojis.

Abiejų invalidų veiduose iššaukiama pajuoka. Jie užtvėrė kupė duris ir lyg ieško dingsties ginčui, nužvelgdami mus nuo kojų iki galvos ir laidydami šiurkščias replikas. Berankis toliau daužo susuktu į laikraštį instrumentu. Garsas sunkus lyg geležies. Bekojis bilsnoja į taktą kojos pagaliu.

Traukinyje įsiviešpatavo tyla. Tolygiai bilda ratai. Įdėmiai stebiu Andrejų, kurio pistoletas kabo dėkle virš jo galvos. Andrejaus pirštai nervingai barbena į kelį.

– Pilieti drauge majore, ką čia tokį turite? – netikėtai staiga klausia berankis ir rodo į žalią su raudonais kraštais juostelę pačiame ordinų ant Andrejaus krūtinės juostų gale. – Ko gero, partizanas buvote?! – Invalido balse priešiškumo gaideles pakeičia nuostaba ir neužtikrintumas.

Vis dar niaukdamasis Andrejus sausai sako:

– Taip, buvau partizanas.

– Taigi mes taip pat partizanai! – berankis nubloškia milinės kraštą ir baksnoja sau į išblukusios palaidinės krūtinę pagaliu, čia ant nešvarių riebaluotų juostelių kilnojasi daugybė ordinų ir medalių. – Štai jis partizaniškas..., – jis rodo į kabantį ant žalios raudonais kraštais juostelės medalį „Tėvynės karo partizanui“. Lyg lygindamas, invalidas vėl žvilgsnį nukreipia į Andrejaus krūtinę, paskui nepatikliai šnairuoja į jo VRM antpečius.

– Drauge majore, pavaišinkite buvusius partizanus degtinėle, – bosija bekojis iš už berankio nugaros. – Kadaise kraują kartu liejome – nepagailėkite dabar stiklinėlės degtinės! – Jis ilgesingai žiūri į teliūškuojantį stiklinėje bespalvį skystį. Iššaukiamą šiurkštumą invalido akyse keičia slaptas noras išlenkus degtinės prisiminti laikus, kai jis sėdėjo su tokiu pat majoru prie partizanų laužo kaip lygus su lygiu.

– Na, mauktelėk! – netikėtai įsako Andrejus ir šypsosi šiurkščia kareiviška šypsena. – Gerk!

Bekojis nerangiai šlubčioja prie staliuko, atgrubusiais nesilankstančiais pirštais nevikriai ima trapią stiklinę. Jis delsia, svyruoja priimti kvietimą.

– Gerk į mano sveikatą! – skatina Andrejus.

– Už partizanišką gyvenimą! – galiausiai nusprendęs vienu mauku pilasi invalidas degtinę į gerklę, griausmingai krenkščia ir nusišluosto rankove burną. – Atleiskite, drauge valstybės saugumo majore, o už jūsų sveikatą tegul velniai aname pasaulyje degtinę geria! – švokščia jis ir triukšmingai trenkia stiklinę atgal ant staliuko.

Kupė vėl įsiviešpatauja įtempta tyla. Vėl su nerimu metu žvilgsnį į kabantį ant sienos pistoletą.

– Štai iš karto matyti, kad partizanas! – netikėtai neslėpdamas pasitenkinimo sako Andrejus ir juokiasi. – Na, vyrukai, eikite čionai! Sėskite! – komanduoja jis. – Kokiame fronte kariavote?

Nustebinti tokiu netikėtu kvietimu ir draugiška Andrejaus šypsena, invalidai neryžtingai mindžikuoja nuo kojos ant kojos. Paskui berankis keleivis atsargiai sėdasi ant minkštos sėdynės. Savo į laikraštį susuktą instrumentą jis nusviedžia ant priešais esančios sofos. Šis sunkiai krenta ant pliušinės sėdynės, popierius atsivynioja ir išlenda vandentiekio vamzdžio galas. Bekojis seka berankio pavyzdžiu ir taip pat sėdasi. Apsimestinį laisvumą ir priešiškumą kareivių, patekusių į karininkų draugiją, veiduose pamažu keičia nejaukumas.

– Na, vaikinai, – kokiame fronte kariavote? – kartoja savo klausimą Andrejus? – Gal kur buvome susitikę?

– Visur savo kraują liejome, drauge majore, – niūriai murma bekojis.

O kaip, vaikinai, šis gyvenimas? – klausia Andrejus. – Mes patys iš Vokietijos važiuojame. Tėvynės jau seniai nematėme.

– Nematėte, drauge majore, tai pamatysite, – neslėpdamas keistos pašaipos atšauna berankis. Jis rodo į ant savo palaidinės esančias kelias sužeidimo ženklų eiles: – Tai visa, ką užkariavome. Kai iš ligoninės išsirašėme, tai jau dvejus metus su tais pačiais drabužiais vaikštome.

– Kur važiuojate? – klausia Andrejus.

– Kur akys veda, drauge majore, – nusiminęs sako bekojis. – Žemė mūsų, ačiū Dievui, plati.

– Kur jūsų namai?

– Mūsų namai – po kiekvienu krūmu, – šaiposi vienarankis. – Mes laisvi žmonės, gyvename kaip padangių paukščiai.

– Ką gi jūs čia traukinyje veikiate? – smalsauja Andrejus.

– Vagiame, drauge majore, vagiame! – netikėtai piktai kalba invalidas.

– Draugai karininkai, jūs ant mūsų nepykite, – gerinasi jo palydovas. – Jeigu būtų kiti laikai, argi tuo užsiimtume? Gyvenimas verčia! Mes gyvenimo sugadinti žmonės.

– Ak, gyvenime žiaurusis..., – nusiminęs dūsauja vienarankis. – Argi tai gyvenimas?! Drauge valstybės saugumo majore, leiskite įsipilti stiklinaitę. Jums už tai aname pasaulyje vieną kitą nuodėmę atleis!

Invalidas godžiai praryja stiklinę ir mojuoja į šonus galvą. Paskui jis atsimerkia ir įbeda žvilgsnį tiesiai į Andrejų:

– Drauge majore, matau, kad jūs turite daug ordinų. Be to, partizanavote. Vadinasi, jūs tikras žmogus. Tik va raudoną kepurę be reikalo dėvite! – jis mosteli galva siūbuojančios į traukinio taktą ant sienos raudonos VRM kepurės link.

– Drauge majore, neklausykite girto žmogaus, – mėgina įsikišti bekojis.

– Ką blaivas galvoja, tą girtas byloja, – nepiktai sako Andrejus ir žiūri į invalidus keistu žvilgsniu.

– Va čia jūs teisus, drauge valstybės saugumo majore, – linguoja galvą berankis. – Be to, neturiu ko prarasti – galiu jums visą tiesą į akis pasakyti. Kažkada ir aš karštas buvau. Dabar pasveikau. Norite, jums savo likimą išdėstysiu? Paskui mane teiskite.

Berankis tyli nudelbęs akis į grindis. Miegamojo vagono kupė pripildo snaudžianti tyla. Skaičiuodami kilometrus tolygiai bilda ratai.

– Kadaise ir aš buvau partietis, – tyliai prabyla invalidas. – Pirmą karo dieną savanoriu ėjau. Skraidančias kulkas gaudžiau. Prieš tankus su benzino buteliu šliaužiau. Krūtine kulkosvaidžius dengiau ir šaukiau: „Už Staliną! Prie Kijevo iki paskutinio šovinio kovojau, buvau sužeistas, patekau į apsuptį. Dvi savaites be sąmonės į rytus šliaužiau. Pasiekiau savuosius. Už ištikimybę tėvynei man dovana – tribunolas. Kitus sušaudė, o manęs kaip sužeisto pagailėjo – bausmės batalionas, vadinasi. Viena žaizda nesugijo, kitas dvi gavau. Štai jos! – Jis vėl baksnoja ranka ant palaidinės sužeidimų juosteles.

– Prie Rostovo pakliuvau į nelaisvę, – kratydamas galvą tęsia berankis. – Partinį bilietą į žemę užkasiau – kad į priešo rankas nepatektų. Man tada partinis bilietas buvo brangesnis už gyvybę. Nuvežė mane vokiečiai į žemės pakraštį, net iki pat vandenyno. Bėgau iš ten, kelyje pagavo – belangėn uždarė. Ir iš ten pabėgau. Tris mėnesius kaip žvėris basčiausi, žolę ėdžiau. Vis į rytus ėjau. Pasiekiau partizanus. Dvejus metus partizanavau. Gyvybės negailėjau. Štai kiek ordinų užsidirbau, o žaizdų jau ir neskaičiavau. Vis už tėvynę kentėjau. O kai susijungėme su Raudonąja armija, mane iš karto prie altoriaus – į spec. lagerį patikrinti. Ten su jūsų broliu, valstybės saugumu, gerai susipažinau. Iki šiol nepamiršau! Ištrinko man ten kaulus ir kaip tėvynės išdaviką – vėl į bausmės batalioną. Ten ir ranką praradau.

– Štai tokios tokelės! – apgirtusiu balsu murma berankis ir siekia butelio. – Gerkim už tėvynę, gerkim už Staliną, drauge valstybės saugumo majore...

– Taip mane ir mokė tėvynę mylėti, – berankis įsispitrino į kupė grindis ir krato galvą. – Kai karas baigėsi – vienas vienintelis margame pasaulyje. Pensija, patys žinote, vienas vardas. Uždarbiavau duonai, machorka prekiavau – o mane į kalėjimą už spekuliaciją. Štai dabar ir šlaistomės, bjaurų darbą dirbame, atleiskite, vagiame. – Jis judina strampą tuščioje rankovėje: – Ranka pūva, pats vagis... Ir partinis bilietas kažkur žemėje pūva. Štai toks gyvenimas.

Bilda ratai. Palubėje blankiai šviečia lemputė. Už vagono lango slenka juoda naktis.

– Na, mes eisime, – taisydamasis ant peties suglamžytą milinę pakyla berankis. – Draugai karininkai, už trikdymą mums atleiskite. Ir jūs, drauge valstybės saugumo majore, ant manęs nepykite. Per daug nuo jūsų brolio nukentėjau. Gal kada nors ir jus gyvenimas išmokys. O už degtinę širdingai dėkui.

Stengdamiesi neužkliūti už sienų abu nakties svečiai skersi eina pro kupė duris ir svirdinėdami tęsia savo kelionę.

– Partizanai, partizanai... Mielos tėvynės ištikimi sūnūs, – aidi koridoriuje partizanų dainos žodžiai.

– Per karą su tokiu iš vieno katiliuko valgiau, – mąsliai sako Andrejus ir trina kaktą. – O dabar jie mane priešu laiko.

Aplinkui tyla. Mūsų pasitikti atbėga tėvynė.

Į Maskvą traukinys atvyko kitą dieną. Išėjome į saulės nutviekstą stoties aikštę ir žvalgydamiesi į visas puses sustojome. Šalimai dundėjo tramvajai, be garso riedėjo automobiliai, skubėdami zujo žmonės. Virė įprastas karštligiškas sostinės gyvenimas ir traukė į savo verpetą. Viskas buvo taip paprasta ir kasdieniška. Lyg nebūtume buvę niekur išvykę.

Dėl savo VRM uniformos ir auksinės Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždės Andrejus be vargo gavo dvivietį kambarį „Staromaskovskaja“ viešbutyje priešais Kremlių kitoje Maskvos upės pusėje. Pro išeinančių į Maskvos upės pusę mūsų kambario langus matosi naujas Akmeninis tiltas, pradėjusių gelsti Kremliaus krantinės medžių eilės, smailių bokštų viršūnės ir auksiniai kupolai anapus Kremliaus sienos. Nuo kranto už sienos stačiai kyla amžinai žaliuojančiomis eglėmis apželdintas šlaitas. Čia daugybe langų be gyvybės žvelgia ilgas baltas pastatas. Ten mūsų šalies smegenys ir naujo pasaulio laboratorija.

Pirmą dieną be tikslo klaidžiojame po Maskvą. Abu nekantravome savo akimis išvysti Maskvos gyvenimą, norėjosi mėgautis susitikimais su žmonėmis, apie kuriuos mes svajojome iš toli. Nors nuo išvykimo iš Maskvos praėjo tik metai, jie buvo pilni įvykių, tad man atrodė, lyg sostinę matyčiau iš naujo. Kažkur gilumoje pynėsi nesuprantamas laukimo, vidinio nepasitikėjimo ir tylaus nepatiklumo jausmas. Lyg, nieko nepaisydamas, bandžiau Maskvoje kažką surasti. Kažką, kas galėtų pakeisti tai, dėl ko jau buvau apsisprendęs.

Berlyne, ypač pradžioje, mums, sovietų karininkams, reikėjo priprasti prie to, kad į mus kreipia dėmesį. Dabar Maskvos gatvėse mus persekioja stebinantis keistas jausmas, kai praeiviai lydi mus žvilgsniais. Žvelgdami į mus, žmonės mato kažką neįprasto: ar į akis krenta mūsų itin išpuoselėta užsienietiška ekipuotė, gerokai besiskirianti nuo daugumos karininkų mundurų, ar kalta nepriklausoma ir savimi pasitikinti laikysena, atsiradusi dirbant nugalėjusio okupacinio režimo sąlygomis Vokietijoje. Keistas jausmas – savo tėvynėje jautiesi kaip užsienio turistas.

Vasariškas vakaras mudu su Andrejumi užklupo Majakovskio aikštėje. Už mūsų, Gorkio gatvėje, gaudė automobilių srautas. Priešais mus vakaro migloje dangaus fone dunksojo juodas Markso, Engelso ir Lenino instituto pastatas. Šioje akmeninėje dėžutėje kaip aukščiausia šventenybė spirite saugomos sovietų valstybės ideologo ir įkūrėjo – Lenino – smegenys.

Kairėje aikštės pusėje šliejasi laikraščio „Pravda“ pastatas. Ant „Pravdos“ stogo šviečia ugninė reklama, skelbianti naujausias žinias. Nė vienas žmogus aikštėje į šias žinias nekreipia jokio dėmesio. Mes pakėlėme galvas ir ėmėme sekti bėgančias ugnines raides: „Žemdirbiai raportuoja... apie priešlaikinį... derliaus nuėmimo... plano viršijimą“. Mudu su Andrejumi susižvalgome. Iki karo šios naujienos ant „Pravdos“ stogo metų metus šokinėjo kiauras naktis. Šiandien vėl! Negi nebuvo karo ir visko, kas su juo susiję?

– Sūneli, kas ten tokio rašoma? – pasigirsta mums už nugarų senas drebantis balsas.

Andrejus nusigręžia nuo šviečiančių raidžių. Greta jo stovi sukriošęs senukas. Jis apsirengęs neaiškios spalvos sermėga. Raudonas senio veidas apaugęs susitaršiusia ruda barzda, iš kurios blykčioja ne pagal metus gyvos akys. Iš po senos kepurės su snapeliu kabo ilgų plaukų sruogos. Senis stovi šiek tiek sulinkęs, už nugaros sukryžiavęs rankas. Maskvos centre žmonių maišatyje jis atrodo lyg kitos epochos ateivis. Dabar tokių galima išvysti tik paveiksluose ir atkampiuose kaimuose.

– Mano akys nusilpo, sūneli, o ir skaityti nemoku, – lyg atsiprašydamas murma senis. – Būk geras – perskaityk tamsiam žmogui, ką ten skelbia. – Su Andrejumi jis kalbasi taip, kaip tai daro paprasti žmonės – pagarbiai ir nuoširdžiai.

– Kaipgi tu, tėve, rašto neišmokai? – paveiktas senio išvaizdos ir prašymo šypsodamasis klausia Andrejus.

– Kam mums, paprastiems žmonėms, raštas, – nenustygdamas vietoje samprotauja šis. – Tam yra mokytų žmonių, kad viską suprastų.

– Pats, tėve, iš kur būsi? – mėgdžioja Andrejus valstietišką šneką.

– Mes pamaskvės gyventojai – tęsiamai taria senis. – Mūsų kaimas nuo čia šešiasdešimt kilometrų.

– Sūnaus lankyti atvažiavai? – domisi Andrejus.

– Ne, sūneli, – linguoja galvą senis. – Duonos atvažiavau.

– Kas jūsų kaime atsitiko – duonos nėra?

– Nėra, sūneli. Visą duoną atidavėme. Dabar, va, bulves iš savo daržų vežiojame į turgų parduoti, o už šiuos pinigus duoną perkame.

– Kiek dabar bulvės turguose? – domisi Andrejus.

– Kilas septyniasdešimt rublių, sūneli.

– O valstybei už kiek atidavėte?

Senis trepsi, dūsauja ir nenoromis sako:

– Po septynias kapeikas...

Stoja nejauki tyla. Apsimetame, kad pamiršome senio prašymą perskaityti jam šviečiančias raides, ir einame toliau. Po kelių žingsnių sustojame vidury aikštės priešais smailą granitinį obeliską, prie kurio šonų pritvirtintos bronzinės lentos. Anksčiau dešimtis kartų ėjau pro šią vietą, tačiau tik šiandien granitinis obeliskas patraukė mano dėmesį. Mėgindami sutemose perskaityti išgraviruotus bronzinius užrašus, mudu su Andrejumi einame arčiau.

– Sūneli, sakyk man nors apie ką čia rašoma, – vėl skamba pažįstamas senolio balsas. Senis su sermėga kaip šešėlis stovi mums už nugarų ramiai mindžikuodamas.

Kai Andrejus žvilgsniu grįžta prie obelisko, ketindamas šį kartą senuko prašymą išpildyti, jo veidu perbėga šypsena. Jis lėtai skaito pirmus žodžius, paskui nutyla ir bronzinių raidžių eiles žvilgsniu permeta tylomis. Jo burnos kampai nukąra, tarp antakių įsirėžia gili raukšlė.

– Ko gi tu, sūneli? – užjaučiamai burba sau į barzdą senis. – Bene ten ne rusiškai parašyta...

Andrejus tyli ir vengia žiūrėti į senio pusę. Seku jo žvilgsnį ir sutemose skaitau pažaliavusias raides. Tai ištraukos iš SSRS konstitucijos, Sovietų Sąjungos piliečių teisės ir laisvės. Alkana ir nudriskusi Maskva, duonos į Maskvą atvykęs pasigailėtinas valstietis – ir bronziniai žemiškojo rojaus pažadai. Suprantu, kodėl Andrejus nutilo, kodėl apniuko jo veidas.

Kai nuo paminklo tolstame, Andrejus pro dantis iškošia:

– Pradžioje anie invalidai... Dabar šis senis... Vadina mane sūnumi, o aš turiu jam skaityti patyčias.

Kurį laiką einame tylėdami. Kai manau, kad Andrejus jau pamiršo apie pasimatymą prie obelisko, jis vėl murma pusbalsiu:

– Per karą šie vaikinai kartu su manimi kraują liejo. Tokie seniai man paskutinį duonos kąsnį atidavė. O dabar...

Kitą dieną, o tai buvo šeštadienis, mudu galiausiai nusprendėme surasti ir aplankyti Galiną. Iš mudviejų bendrų pažįstamų laiškų žinojau, kad ji dirba inžiniere chemike vienoje Maskvos gamykloje. Kai Andrejus paskambino į gamyklos valdybą, išgirdo, kad Galinos gamyklos darbuotojų sąrašuose nebėra, bet daugiau nepavyko nieko sužinoti. Mūsų nuostabai adresų biure gavome adresą – tereikėjo sėsti į traukinį ir po valandos turėjome pasiekti nurodytą vietą užmiestyje.

Saulė ėmė artėti prie pušyno viršūnių, kai mudu su Andrejumi vasarnamių kaimelyje netoli geležinkelio pasibeldėme į rąstinio namelio duris. Kaimelis skendėjo vėjo pustomame smėlyje, iš kurio į viršų tiesėsi nuogi skurdžių pušų kamienai. Duris atidarė pagyvenusi nevalyvai apsirengusi moteris, nužvelgė mus nedraugišku žvilgsniu, tylėdama išklausė mūsų žodžius ir taip pat tylėdama mostelėjo ranka į išklerusius laiptus, vedančius į antrą aukštą. Andrejus praleido mane į priekį, kad nematyčiau jo veido. Iš žingsnių aido ir iš to, kaip sunkiai jis rėmėsi į senus drebančius turėklus, jaučiau, koks svarbus buvo jam šis susitikimas. Nepatikliai žvalgydamiesi mudu lėtai kilome girgždančiomis pakopomis.

Viršuje, laiptų aikštelėje, padžiauti šlapi skalbiniai. Ant palangės kartu su purvinais skudurais riogso aprūkę puodai. Mums artėjant bailiai apsidairiusi pro langą strykteli liesa nusišėrusi katė. Neišvaizdi pilis, kurioje šiandien glaudžiasi mūsų princesė.

Prieš mus surūdijusiais vyrias lentinės durys. Iš lentų plyšių kyšo vatos gumulai. Neryžtingai imu už išklibusios rankenos ir pabeldžiu.

Už durų pasigirsta šlepsintys žingsniai. Kažkas iš vidaus stumia duris. Varganas įrenginys siūbuoja ant vyrių, braukiasi per lentų grindis, lėtai prasiveria. Tarpduryje ant slenksčio stovi paprastute suknele vilkinti ir basa į numintus batus įsispyrusi moteris.

Moteris klausiamai žiūri į neryškią laiptinės šviesą, lyg stebėdamasi, kad pas ją kažkas galėtų ateiti. Tada pamato figūras su karine uniforma ir jos akys išsigąsta. Tas pats tylus išgąstis sustingo praviroje burnoje.

– Galina! – tyliai taria Andrejus.

Tarpduryje stovinčios jaunos moters veidą nuplieskia tamsus raudonis. Ji traukiasi atgal. „Andrejau!“ – išsprūsta prislopintas šauksmas. Šiame jausmų protrūkyje girdisi netikėto džiaugsmo, mergiškos gėdos ir dar kažkokio vos pastebimo liūdesio mišinys. Tankiai alsuoja, lyg trūktų oro.

Andrejus vengia žiūrėti į šalį. Jis stengiasi nepastebėti varganai apstatyto pustuščio kambario, stengiasi nematyti varganos Galinos suknelės ir suplyšusių batelių. Jis mato tik iki skausmo pažįstamą mylimos moters veidą. Visas pasaulis nugrimzta į nebūtį, skęsta jos akių mėlynėje.

Kaip dažnai per ilgus metus Andrejus svajojo apie mylimosios akis. Per sniegą ir miglą, kraują ir gaisrus, žengdamas per lavonus, jis artėjo į šį susitikimą. Pagaliau mylimosios akys Andrejų maloniai glosto nuo kojų iki galvos. Jaunos moters žvilgsnis slysta auksiniais antpečiais su mėlynais kraštais ir majoro žvaigžde ant Andrejaus pečių, aviečių spalvos lanku virš lakuoto kepurės snapelio. Netikėdamos savimi jos akys dar kartą grįžta prie VRM ženklo ant rankovės, tada stovinčiam priešais karininkui žiūri į veidą.

– Galina! – kaip sapne kartoja Andrejus ir tiesia abi rankas.

– Grigorijau, prašyčiau uždaryti duris! – lyg nepastebėjusi Andrejaus ir neišgirdusi jo žodžių taria Galina.

Jos balsas svetimas, akys prigeso, veidas atšalo. Ji vengia sutikti Andrejaus žvilgsnį ir, netarusi nė žodžio, eina prie atviro lango kitame kambario gale.

– Galina, kas tau?! – nervingai klausia Andrejus. – Kodėl tu čia?.. Tokiomis sąlygomis?..

Už lango be garso dygiomis letenomis kinkuoja nušiurusios pušys. Ant lentinių kambario grindų ilgus šešėlius meta kreivi besileidžiančios saulės spinduliai. Oro dvelkimas judina prie lango stovinčios jaunos moters purias plaukų sruogas.

– Papasakokite ką nors apie save... – Galina vengia tarti mūsų vardus. Matyti, kad šis susitikimas ir mūsų buvimas jai nemielas.

– Galina! Kas tau?! – Andrejaus balse girdisi didėjantis nerimas.

Kurį laiką kambaryje tvyro tyla. Tada Galina nuo mūsų nusigręžia ir žiūrėdama pro langą beveik negirdimai taria:

– Mane atleido iš darbo... ir ištrėmė iš Maskvos.

– Kodėl?!

– Aš – liaudies priešė... – skamba tylus atsakymas.

– Kas atsitiko?!

Vėl tyla. Tada lyg vėjo šiurenimas už lango:

– Todėl, kad mylėjau savo vaiką...

– Tu ištekėjusi? – lyg išgirdus mirties nuosprendį, Andrejaus balsas springsta begaline neviltimi.

– Ne... – tyliai tarsteli Galina.

– Galia, šitai... šitai ne taip blogai, – baimė drebančiame Andrejaus balse mąžta. Jame skausmingai grumiasi noras atleisti, prašyti ir viltis.

Kambaryje vėl įsivyrauja tyla, kurią trikdo tik sunkus Andrejaus alsavimas.

– Žiūrėk! – Galina lėtai linkteli į mažą nuotrauką ant stalo.

Andrejaus akys seka jos žvilgsnį. SSRS valstybės saugumo majorui iš paprastučių medinių rėmelių šypsosi žmogus su vokiečių karininko uniforma.

– Tai mano vaiko tėvas, – skamba prie lango stovinčios moters balsas.

— Galina... Aš nieko nesuprantu... Sakyk, kas yra... — drebėdamas visu kūnu Andrejus bejėgiškai susmunka ant kėdės.

– Šį žmogų pamilau tada, kai mūsų miestas buvo okupuotas, – vėl nusigręžusi nuo mūsų į langą vos girdimai sako buto šeimininkė. – Kai vokiečiai pasitraukė, vaiką slėpiau. Kažkas įskundė. Kas buvo vėliau, tu pats turi žinoti...

– Kur vaikas? – klausia Andrejus.

– Jį iš manęs atėmė, – Galinos gerklę gniaužia traukuliai. Pečiai be garso krūpčioja. Taip verkia žmogus, kai nebeturi ašarų.

– Kas atėmė?! – Andrejaus balse girdisi pasipiktinimas.

– Kas? – lyg aidas atsako Galina – Žmonės su tokia pat uniforma kaip tavo!

Ji atsigręžia į mus. Tai jau ne ta mūsų jaunystės dienų trapi ir meili mergina. Priešais mus visa savo didybe stovi moteris. Moteris, praradusi savo kūdikį.

– O dabar prašyčiau išeiti... – Galina žiūri tiesiai į nejudančią Andrejaus figūrą.

Šis lyg nuo rimbo smūgių sulinkęs sėdi ant kėdės ir beviltiškai žiūri į lentų grindis. Pečiai nukarę, akys bereikšmės, rodos, net gyvybė kūną apleido.

Už lango gęsta oranžinė saulė. Be garso linguoja dulkėtų pušų šakos. Saulės spinduliai lange virpančia aureole apšviečia purius jaunos moters plaukus, glosto jos išdidžiai atmestą galvą, švelnius veido bruožus, trapius pečius po sudryžusia suknele. Šis švytėjimas užgožia varganą pustuštį kambarį ir niekingus žmogaus skurdo pėdsakus. Prie lango saulės spindulių glostoma stovi moteris kaip niekada toli ir dėl to dar labiau geidžiama. Vidury kambario susikūprinęs, krečiamas drebulio ant kėdės sėdi gyvas lavonas.

– Galia... aš galiu pamėginti... – nykiai sako Andrejus. Jis pats nežino, kuo galima pasikliauti, ir nutyla.

– Mes nebeturime apie ką kalbėti, – tyliai, bet tvirtai taria Galina.

Jos akys įbestos į ant kadaise mylėto žmogaus rankovės nusileidžiančios saulės spinduliuose blyksintį VRM ženklą.

Andrejus sunkiai stojasi, bejėgiškai žvalgosi. Jis neaiškiai murma, lyg ko prašydamas, lyg atsisveikindamas tiesia ranką. Galina žiūri į šalį ir ištiestos rankos nepastebi. Šitai tęsiasi kelias kankinamas akimirkas.

Atsargiai, lyg pakasynose, pirmas einu iš kambario, kuriame Andrejus tikėjosi rasti savo laimę. Andrejus žengia iš paskos. Jis leidžiasi laiptais, tarytum aklas laikydamasis sienos. Veidas lyg peleninis, iš burnos sklinda nerišlūs žodžiai. Girgždančiais laiptais dusliai aidi mūsų žingsnių aidas.

Grįžtame į stotį. Virš mūsų ošia pušys. Kojos klimpsta biriame smėlyje. Beprasinis šnabždesys viršuje – sunki našta apačioje. Tarp nuogų kamienų tuščia. Tuščia ir valstybės saugumo majoro akyse, taip pat širdyje.

Kai sėdime elektriniame traukinyje, Andrejus stikliniu neregio žvilgsniu spokso į langą ir tyli. Mėginu jo mintis nutraukti šneka. Jis negirdi mano balso, manęs net nepastebi.

Išlipę Maskvoje einame į metro stotelę, tuomet Andrejus pirmą kartą prabyla ir netikėtai klausia:

– Į kurią pusę važiuoji?

Numanau, kad jis nori manęs atsikratyti. Kartu jaučiu, kad jokiu būdu jo negalima palikti vieno.

Mudu grįžtame į viešbutį. Visą likusį vakarą sekioju Andrejų kaip šešėlis. Kai jis trumpam išeina iš kambario, traukiu iš stalčiaus mūsų pistoletus ir išimu šovinius. Andrejus nevakarieniauja ir neįprastai anksti atsigula. Prieblandoje matau, kad jis lovoje neramiai vartosi ir negali užmigti. Jis nori nors sapne pabėgti iš šio gyvenimo, nori užsimiršti, bet negali.

– Andrejau, geriausia tau būtų rytoj važiuoti namo, – siūlau.

– Aš neturiu namų, – po trumpos tylos pasigirsta iš kito kambario galo.

– Važiuok pas artimuosius, – atkakliai kartoju.

– Aš neturiu artimųjų, – dusliai sako Andrejus.

– Tavo tėvas...

– Tėvas manęs išsižadėjo, – skamba tamsoje.

Andrejaus tėvas buvo seno kirpimo žmogus. Stiprus kaip ąžuolas ir užsispyręs kaip ožys. Kai prasidėjo kolektyvizacija, senas kazokas iškeitė gimtąją žemę į miestą, kad tik nereikėtų dirbti kolchoze. Mieste jis ėmėsi amato. Jokios represijos ir mokesčiai jo neprivertė eiti dirbti į artelę, kaip anksčiau į kolchozą. „Laisvas gimiau, laisvas ir mirsiu!“ – kartojo jis nuolat. Taip visą savo gyvenimą lenkė savo užsispyrusią kuprą prie plūgo, o vėliau prie varstoto. Iš paskutiniųjų padėdamas savo sūnui, jis tikėjosi, kad šis bus paguoda senatvėje. Ir štai kaip atsilygino sūnui sužinojęs, jog šis perėjo į priešo stovyklą.

– Jis ir anksčiau buvo šiek tiek keistas, – bandau jį guosti nieko neklausdamas. – Juk tu daugiau bendravai su motina.

– Tėvas mane prakeikė ir uždraudė motinai tarti mano vardą, – bejausmiu balsu kalba Andrejus.

Visą naktį Andrejus vartėsi guolyje, veltui ieškodamas užsimiršimo sapne. Bandydamas įveikti miegą, visą naktį tamsoje nesumerkiau akių. Bėgo valandos. Į pravirą langą žvelgė rubininės Kremliaus bokštų žvaigždės.

Kai horizonte ėmė blykšti dangus ir kambaryje pasklido pirmoji brėkštančio ryto šviesa, Andrejus tebegulėjo nesudėjęs bluosto. Veidu įsikniaubė į pagalvę, nuo lovos bejėgiškai karojo rankos. Kambario tyloje sklido keisti garsai. Tokius žodžius prisimenu tik iš senų laikų, vaikystės. Patamsyje girdėjosi šnabždesys: „Viešpatie! Už ką tu mane baudi...“

Galop užsimerkiu. Nenoriu trukdyti žmogui, priėjusiam aklavietę. Brėkštančio ryto tyloje skamba nutolusio nuo šio pasaulio žmogaus pamirštos maldos žodžiai: „Viešpatie! Atleisk savo nuodėmingam vergui...“

Kaip atsakymas iš kito Maskvos upės kranto skamba Kremliaus kurantai.

2

Gyvendamas Berlyne palyginti retai susirašinėdavau su Ženia. Ji buvo labai jautri menkiausiam melui ir nutylėjimams, o karinė cenzūra tebedirbo ir jos reikėjo paisyti. Nuoširdžiai rašyti apie supančią tikrovę ir savo požiūrį būtų buvę nedovanotina kvailystė. Asmeninio gyvenimo, kuris būtų galėjęs Ženią dominti, Karlshorste iš tikrųjų neturėjau. Rašyti tuščius laiškus vien iš mandagumo – tam buvome per jauni ir per daug mylėjome gyvenimą.

Taigi buvau labiau linkęs naudotis naktimis, kai man reikėdavo štabe budėti ištisą parą ir likdavau vienas prie „sakyklos“, tiesioginio telefoninio ryšio su Maskva. Tada, vidurnaktį, susijungdavau su Ženios butu, ir telefono linija Berlynas‑Maskva prasidėdavo ilgi, menkai susiję su maršalo kabinetu ir politika, pokalbiai. Budintys klausytojai galėjo ramiai skaityti savo romanus.

Grįždamas į Maskvą, susitikimo su Ženia laukiau nekantraudamas. Rengdamasis eiti pas ją pirmą kartą, gana ilgai vaikštinėjau po kambarį ir svarsčiau, ką man geriau apsivilkti – karinę uniformą ar civilį kostiumą. Galiausiai pasirinkau pastarąjį. Kodėl svarsčiau ir kodėl taip pasielgiau, paaiškinti sau nesugebėjau.

Namie radau tik Aną Petrovną. Ji kamavosi iš nuobodumo ir, išvydusi mane, apibėrė klausimais apie gyvenimą Berlyne ir kartu dalijosi Maskvos naujienomis. Netrukus iš instituto grįžo ir Ženia.

Dabar buvo visa šeima. Ženios tėvas, Nikolajus Sergejevičius, po Japonijos operacijos grįžo namo ir jau kurį laiką gyveno Maskvoje. Ana Petrovna kaip ir anksčiau apie generolo tarnybą ir darbą nieko nežinojo, išskyrus tarnybinį telefoną, ir gyveno nuolatiniame pavojuje, kad jei ne šiandien, tai rytoj jis vėl išnyks nežinoma kryptimi ir nežinomam laikui.

Po pietų Ženia pasiūlė vakarą praleisti vasarnamyje. Ana Petrovna supratingai nusišaipė ir važiuoti atsisakė. Buvau nuoširdžiai dėkingas, kad Ženia prisiminė kaip tik tą vietą. Mažas užmiesčio vasarnamis buvo pirmųjų mūsų pažinties dienų liudininkas, pirmųjų susitikimų, apgaubtų karo metų nežinios, vilčių ir svajonių šydu.

Prie savo atviro „Kapitono“ vairo Ženia sėdo pati. Kai automobilis išsuko iš Mas kvos ir paplentėj ėmė mirgėti pušynų pamiškėse plytintys priemiesčio kaimai, mane apėmė neaiškus nerimo jausmas. Netrukus Ženia pasuko iš plento i lauko kelią. Artėjo pušų apsupti nameliai. Mano nerimas ėmė dar labiau didėti. Galų gale neištvėriau ir paklausiau:

– Ar turi žemėlapį?

– Kam tau žemėlapis? – susidomėjo ji nustebusi. – Kelią ir taip žinau.

– Norėčiau čia pamatyti vieną vietą, – traukdamas iš automobilio dėtuvės Maskvos apylinkių žemėlapį atsakiau išsisukinėdamas.

Susikaupęs vedžiojau pirštu po žemėlapį, o Ženia protarpiais nustebusi dirsčiojo į mane. Negalėjau jai sakyti, ko ieškau. Ieškojau kaimo, kuriame gyvena Galina. Mane persekiojo įkyrus baimės jausmas, kad mudu galime pravažiuoti pro varganą namelį, kur už praviro lango glaudžiasi išdidi ir nelaiminga moteris. Aš prisiminiau žodžius, kurie kartą naktį Potsdame išsprūdo Andrejui: „...Žmonės, kuriems teko burtai“. Bijojau, kad iš savo liūdnos vienumos Galia gali pamatyti mano nedrumsčiamą laimę.

Atvykusi į vasarnamį, Ženia neįprastai ilgai ir smulkiai klausinėjo manęs apie gyvenimą Vokietijoje. Visi mano aiškinimai ir pasakojimai jos netenkino. Jai rūpėjo kiekviena smulkmena, o toliau be jokio ryšio su pasakojimu netikėtai pažvelgė man į akis:

– O kodėl tu toks sulysęs?

– Puikiausiai jaučiuosi, – atsakiau. – Gal tiesiog nusiplūkiau darbe.

– Ne, ne..., – papurtė galvą Ženia. – Tu labai prastai atrodai. Tu kažko nesakai. – Ji pažvelgė į mane atidžiai, lyg stengdamasi skaityti mano mintis.

– Gal kas nors ir yra, – sutikau sujaudintas rūpestingo Ženios balso. – Bet pats to nepastebiu.

– Užtat aš pastebiu, – sušnibždėjo Ženia. – Pradžioje maniau, kad tarp mūsų... Dabar matau, kad tai kita. Pamiršk tai...

Ir aš viską pamiršau. Buvau be galo laimingas matydamas tik pažįstamas sienas, girdėdamas tik Ženios balsą, galvodamas tik apie ją.

Kai virš miško ėmė leistis vakaro sutemos ir prietema pasklido kambaryje, Ženia mano atvykimo garbei nusprendė patiekti iškilmingą vakarienę. Ji šeimininkaudama vikriai sukosi prie stalo.

– Šiandien tu mano, – žybtelėjo ji akimis į mano pusę. – Tegul tėvas pyksta, kad išvažiavome. Tegul žino, kaip kankinasi mama, kai jo nėra namie. Aš jam tyčia parodysiu!

Tačiau kai mes sėdome prie stalo, už lango pasigirdo artėjančio automobilio burzgimas. Ženia įsiklausydama pakėlė antakius. Automobilis sustojo prie priebučio ir netrukus kambaryje juokdamiesi pasirodė Ana Petrovna, Nikolajus Sergejevičius ir jo tarnybos draugas generolas pulkininkas Klykovas. Visa kompanija buvo linksmai nusiteikusi. Namas prisipildė triukšmo ir šnekų.

— Tai šaunu! Nespėjome atvažiuoti — o stalas jau padengtas, — juokdamasis ir trindamas rankas pradėjo generolas pulkininkas. – Nikolajau Sergejevičiau, tu turi ne dukrą, o tikrą lobį!

— Tu manai, ji tai mums paruošė? Lauk! — atsiliepė Nikolajus Sergejevičius ir lyg išdaigininkas atsisuko į Ženią. – Jevgenija Nikolajevna, atleiskite už sutrukdymą! Ar priimsite į savo draugiją?

– O tu taip pat geras! – atsigrįžo jis į mane. – Apsirengė civiliais drabužiais ir pamiršo karišką tvarką?! Žinai, kad pirma reikia vyresnybei prisistatyti. Ak tu, jaunime, jaunime...

– O mes kaip tik namo ruošėmės... – buvo bepradedanti Ženia.

– O kam tu stalą padengei? Mums? – springo džiaugsmu tėvas. – Vadinasi, mes čia, o jūs – ten! Na ir gudri dukrelė! Bet ir aš ne kvailas. Už bausmę visą vakarą kartu sėdėsite!

Ana Petrovna ėmėsi ruošos. Netrukus stalas buvo gausiai nukrautas naujomis gėrybėmis iš Maskvos. Konservų dėžučių ir butelių etiketės stebina savo įvairove, čia gaminiai iš visų Rytų Europos šalių – Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos. Tai ne trofėjiniai produktai, kuriuos mes dažnai matydavome per karą, tai normali taikių laikų produkcija. Čia ir pažįstami Amerikos konservai, matyt, likučiai Amerikos siuntų lendlizu per karą. Maskvos parduotuvėse šių produktų nėra, užtat uždarame, generolams skirtame skirstymo punkte jų kiek tik nori.

– O dabar, Griša, pasakok viską iš eilės, – kai ant stalo padedamas desertas, sako man Nikolajus Sergejevičius. – Koks tas gyvenimas Vokietijoje?

– Gyvenimas kaip gyvenimas, – laukdamas, kol generolas patikslins savo klausimą, atsakau aptakiai.

– Šiaip ar taip, jo butas ten geresnis negu mūsų, – įterpia savo žodį Ženia.

Generolas apsimeta neišgirdęs dukters žodžių ir vėl teiraujasi manęs:

– Ką ten dabar Sokolovskis veikia?

– Tai, ką Maskva įsako, – atsakau ir nejučia šypsausi. – Čia jūs geriau žinote, ką jis daro.

Matyt, pataikiau ten, kur reikia, nes suteikiau Nikolajui Sergejevičiui progą pradėti pokalbį, kuriam jis ieškojo dingsties. Jis dėsto savo mintis. Ana Petrovna į taures pilsto vyną. Ženia nuobodžiaudama dairosi.

– Vokietija – kietas riešutėlis, – pirmas nutraukia tylą generolas pulkininkas. – Daug vandens nutekės, kol mes jį perkrimsime. Sąjungininkai iš Vakarų Vokietijos be skandalo neis, o iš vienos Rytų Vokietijos nauda maža. Bepigu su slavų šalimis – viens du ir baigta. – Jis ragauja vyno, lėtai stato taurę ir sako: – Manau, kad pirmas mūsų uždavinys – tai sudaryti stiprų slavų šalių bloką. Jeigu tokį bloką sudarysime, turėsime tvirtą sanitarinį sienų kordoną. Mūsų pozicijos Europoje bus pakankamai tvirtos, kad išvengtume 1941 metų klaidos.

– Tu, drauguži, vis atgalios žvelgi, o reikia žiūrėti į priekį, – priekaištingai purto galvą Nikolajus Sergejevičius. – Kas mums iš to slavų bloko? Senos svajonės apie panslaviškąją imperiją! Šiais žaisliukais prieš šimtą metų žaidė caro politikai. Dabar, broliuk, komunistinio puolimo visu frontu epocha. Čia slavus pamiršk, ieškok silpnos vietos ir veik. Rytų Europa ir Vakarų slaviškosios valstybės šiandien mums rūpi tik todėl, kad jos yra geriausia skverbimosi dirva, tolimesnių tikslų placdarmas.

– Kol kas šeimininkai vykdo visai aiškią panslaviškąją politiką, – prieštarauja generolas pulkininkas. Maskvos viršūnių maniera jis vartoja neaiškią „šeimininkų“ reikšmę, už kurios slypi Kremlius ir Politbiuras.

– Dėl to ji ir politika, kad nesimatytų galutinių tikslų, – nenusileidžia Nikolajus Sergejevičius. – Būtų gėda šiandien nepasinaudoti galimybėmis. Viena Europos pusė mūsų, o antroji prašosi, kad būtų paimta ir joje įvesta tvarka.

Lauke jau visai tamsu. Pro pravirą langą į ryškią lempų šviesą skrenda naktiniai drugiai. Atsitrenkę į stiklą ir apsvilę sparnus jie bejėgiškai krenta žemyn. Tarp pusgyvių drugelių stalu lėtai, sunkiai kilnodama kojeles, šliaužia prisnūdusi rudeninė musė. Musė neturi tikslo, ji tiesiog šliaužia, ir tiek.

– Štai ji – Europa! – su niekinama pašaipa taria generolas ir neskubiai, lyg pabrėždamas savo pranašumą, ima apsnūdusią musę pirštais. – Jos nė gaudyti nereikia – tiesiog imti!

– Nikolajau Sergejevičiau, tiesą sakant, kam tau ta pridvėsusi musė? Kokia tau iš jos nauda? – klausia generolas pulkininkas.

– Žinoma, pati savaime Vakarų Europa mus nelabai domina, – šiek tiek pagalvojęs svarsto Ženios tėvas. – Europiečiams įskiepyti komunizmą, ko gero, sunkiau negu kitiems. Jie per daug išlepę tiek ekonomiškai, tiek dvasiškai.

– Matai! Pats sakai, kad Europą komunizuoti labai sunku, – pasičiumpa jo mintį generolas pulkininkas. – Jeigu mes įsigeisime ten komunizmą kurti iš tikrųjų, tai pusę Europos teks perkelti į Sibirą, o kitą pusę maitinti patiems. Kur prasmė?

– Europos mums reikia dėl to, kad, netekusi jos rinkos, ekonomiškai uždustų Amerika. Beje... – Nikolajus Sergejevičius nutyla ir mąsliai dešine ranka volioja nelaimingą musę tarp nykščio ir smiliaus. Tada, lyg radęs reikiamą sprendimą, sprigtu sviedžia savo auką nuo stalo ir vėl kartoja: – Beje...

– Mudu nežinome, ką apie tai galvoja šeimininkai, o ir nereikia to žinoti, – Nikolajaus Sergejevičiaus žodžiuose praslysta kažkas tokio, kas verčia manyti, jog jis žino daugiau, negu bando parodyti. – Komunizmo teorija teigia, kad revoliucija turi prasidėti ten, kur jai yra geriausios prielaidos – pačioje silpniausioje komunistinės sistemos grandyje. O ši grandis dabar ne Europoje.

Nikolajus Sergejevičius tiesia savo tuščią taurę ir Anos Petrovnos gestu prašo pripilti vyno. Lempos šviesa slysta generolo krūtine. Ant jos tarp ordinų iš Vokietijos fronto žybčioja kelios stambios mongolų ir kinų žvaigždės. Tokios žvaigždės ant generolo krūtinės atsirasdavo kaskart, kai jis grįždavo iš savo paslaptingų misijų prieš karą.

– Dabar revoliucijai subrendo Azija, — toliau dėsto jis. – Ten mažiausiai rizikuodami ir su mažiausiomis sąnaudomis galime pasiekti didžiausių tikslų. Azija bunda tautiškai. Mes turime šį budimą panaudoti savo tikslams. Azijiečiai ne tiek kultūringi ir išlepę kaip europiečiai.

– Turėti savo rankose Aziją daug svarbiau negu Europą, – savo mintims atsako Nikolajus Sergejevičius. – Juo labiau kad dabar išėjo iš rikiuotės Japonija. Šių dienų Azijos raktas – tai Kinija. Kartu niekur pasaulyje nėra tokių palankių prielaidų revoliucijai kaip Kinijoje.

– Na, gerai, aš tau duosiu Kiniją, – juokiasi generolas pulkininkas. – Ką tu su ja darysi?

– Tai milžiniškas gyvosios jėgos šaltinis, – atšauna Nikolajus Sergejevičius. Turėti tokį armijos ir pramonės šaltinį – ne juokas. Svarbiausia – taip mes paklupdysime Ameriką.

– Vėl tau Amerika ramybės neduoda, – šaiposi generolas pulkininkas.

– Anksčiau ar vėliau mūsų keliai susikirs, – tvirtina Ženios tėvas. – Arba mes turime atsisakyti savo istorinės misijos, arba būti nuoseklūs iki galo.

– O aš vis dėlto manau, kad mūsų pokarinėje politikoje svarbiausia kuo geriau užtikrinti mūsų sienų saugumą. Tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, – nenusileidžia generolas pulkininkas. Šiuo klausimu iš atsargumo jis savo žodžiams teikia Kremliaus, o ne savo asmeninio požiūrio, politikos aiškinimą.

Nikolajus Sergejevičius, išdidžiai šypsodamasis linguoja galvą:

– Nepamiršk, brangusis, kad socializmą galima kurti vienoje šalyje, o komunizmą – tik visame pasaulyje.

– Kam tau reikia viso pasaulio, jeigu esi rusas?

– Pirmiausia mes komunistai, o tik tada rusai...

– Taigi, taigi... Vadinasi, tau reikia viso pasaulio, – neslėpdamas ironijos stuksena pirštais į stalą generolas pulkininkas.

– Tokia generalinė partijos linija! – šaltai skamba Nikolajaus Sergejevičiaus atsakymas.

– Per karą mūsų politika... – bando prieštarauti Klykovas.

– Politika gali keistis pagal aplinkybes, o generalinė linija lieka generaline linija, – neleidžia jam baigti Nikolajus Sergejevičius.

– Taip turi būti, – į nieką nesikreipdamas ir lyg apibendrindamas savo mintis lėtai kalba jis. – Tai istorinė būtinybė! Vidaus raidos galimybes mes jau išsėmėme. Vidinis sąstingis prilygsta mirčiai senatvėje. Ir taip mes dažnai priversti griebtis praeities. Turime galutinai atsitraukti vidaus fronte arba žengti pirmyn į išorės frontą. Tai kiekvienos valstybinės sistemos dialektinio vystymosi dėsnis.

– Nikolajau Sergejevičiau, tu eini per daug toli. Tu valstybinės sistemos interesus keli aukščiau savo liaudies ir šalies interesų.

– Todėl mudu ir komunistai, – lėtai ir tvirtai teigia Ženios tėvas ir sutvirtindamas savo žodžius, ir lyg kviesdamas sekti savo pavyzdžiu, kelia taurę.

Generolas pulkininkas dedasi nepastebintis kvietimo ir ieško kišenėje papirosų. Ana Petrovna ir Ženia pokalbio klausosi nuobodžiaudamos.

– Tai, ką tu, Nikolajau Sergejevičiau, sakai – tai žodžiai, o iš tikrųjų tai reiškia karą, – po ilgos tylos taria Klykovas. – Tu nevertini išorės veiksnių, pavyzdžiui, Amerikos.

– Kas yra Amerika? – neskubėdamas Nikolajus Sergejevičius kelia išskėstus pirštus. – Neturintis tautos ir idealų žmonių konglomeratas, kurio jungiamasis pradas yra doleris. Tam tikru momentu Amerikos gyvenimo standartas neišvengiamai smuks, klasiniai prieštaravimai aštrės, atsiras palankių prielaidų kilti klasių kovai. Karas iš fronto persikels į priešo užnugarį.

Jau gilus vakaras. Maskvoje daugybė invalidų, našlių ir našlaičių anksčiau gulasi, kad nejaustų alkio, kad savo sielvartą ir rūpesčius užmirštų sapne. Apgaubti nakties miglos, kažkur toli Vakaruose nebylioje neviltyje rymo Vokietija ir Berlynas – akivaizdi pamoka tiems, kurie karą mato kaip politikos priemonę.

– Todėl mudu ir generolai, kad kariautume, – kaip aidas skamba Nikolajaus Sergejevičiaus žodžiai.

– Pirmiausia generolas turi būti savo tėvynės pilietis, – giliai užsitraukia papirosą Klykovas ir pučia dūmus į lubas. – Generolas be tėvynės – tai... Jis nebaigia kalbėti.

Per karą generolas Klykovas sėkmingai vadovavo veikiančios armijos junginiui. Neilgai trukus iki karo pabaigos jis netikėtai buvo atšauktas iš fronto ir paskirtas į palyginti nereikšmingas pareigas Gynybos liaudies komisariate. Kautynių generolui tokie paskyrimai nepasitaiko be tam tikrų priežasčių. Prieš vykdamas į Berlyną kelis kartus sutikau Klykovą Nikolajaus Sergejevičiaus ir Anos Petrovnos draugijoje. Kalbai nukrypus į politiką, jis visada būdavo labai nuosaikus ir laikėsi nacionališkai gynybinės pozicijos. Tuo metu, karo pabaigoje, dažnai buvo galima išgirsti gana nevaržomų pokalbių arba, tiksliau, spėlionių apie būsimą SSRS politiką. Vargu ar reikia abejoti, kad per daug atviri generolo pasisakymai, ne visai atitinkantys tylius Politbiuro planus, buvo jo perkėlimo iš veikiančios armijos į užnugarį, arčiau budrios Kremliaus akies, priežastis.

Siekdamas sušvelninti savo paskutinius žodžius, Klykovas po nesmagios pertraukėlės taikiai siūlo:

– Daugiau apie tai, Nikolajau Sergejevičiau, nesiginčykime. Kremliuje sėdi geresnės nei mūsų galvos. Tegul jos ir sprendžia.

Abu generolai nutyla. Ana Petrovna sklaido žurnalą. Ženia ilgesingai žiūri tai į laikrodį, tai į už lango virš miško kylantį mėnulį. Galiausiai ji neišlaiko ir atsistoja.

– Na, jūs čia galite ir toliau pasaulį dalytis, o mes važiuojame namo. Vis tiek reikia dvi mašinas vairuoti, – pareiškia ji teisindamasi.

– Ką? Tau mėnulis ramybės neduoda! – juokiasi tėvas. – Važiuokite, tik kelyje nepaklyskite. Jeigu kas, tai tu, Griša, atsakysi. – Jis juokaudamas grasina man pirštu.

Po kelių minučių mes važiuojame pro vasarnamio vartus. Mėnulio šviesoje žeme tarsi vaiduokliai bėga medžių šešėliai. Plyti juodas mirksinčio dangaus skliautas. Tyla. Kartais iš už medžių atspindėdami mėnulio šviesą blykčioja miegančių vasarnamių langų stiklai. Mašiną supa nelygus miško kelias. Aš tyliai vairuoju.

– Ko tu šiandien lyg į burną vandens prisisėmęs? – klausia Ženia.

– O ką aš galiu sakyti?

– Tai, ką ir kiti kalba.

– Kartoti tai, ką ir tavo tėvas, negaliu. Palaikyti Klykovo man negalima.

– Kodėl?

– Todėl, kad aš ne Klykovas. To, ką tavo tėvas leidžia Klykovui, man jis niekada neatleistų. Juk Klykovas kalba labai neatsargiai.

– Pamiršk politiką! – šnibžda Ženia. Ji tiesia ranką prie valdymo skydo ir išjungia šviesas.

Naktis, nuostabi naktis glosto mus savo tyla, kviečia ir vilioja. Žiūriu į mėnulio nutviekstą Ženios veidelį, į jos apniukusias prietemoje akis. Mano koja lėtai atleidžia akseleratoriaus pedalą.

– Jeigu tu vėl neužsimerksi..., – šnibžda Ženia.

– Ženia, aš turiu vairuoti.

Vietoje atsako grakšti kojytė spaudžia stabdžius. Mašina nenori klausyti vairo, lėtai šliaužia į šalį ir sustoja. Ženios akyse atsispindi mėnulio šviesa.

Per kitas dienas lankau savo pažįstamus ir draugus maskviečius. Iš visų pusių pilasi klausimai apie gyvenimą Vokietijoje. Nors okupuota Vokietija daugiau nebebuvo užsieniu tiesiogine to žodžio prasme, nors daugelis rusų jau matė Vokietiją savo akimis, liguistas daugelio žmonių domėjimasis pasauliu anapus sienos nesilpnėjo. Man, turėjusiam progą pažinti abi medalio puses, buvo keista klausytis naivių klausimų žmonių, įsivaizdavusių gyvenimą užsienyje lyg pasakų rojuje. Šis liguistas domėjimasis išorės pasauliu ir perdėtas jo įsivaizdavimas yra nulemtas visiškos Sovietų Rusijos izoliacijos. Be to, rusams būdingas vienas bruožas, kuriuo retai pasižymi dauguma kitos pasaulio tautos. Rusai visada pirmiausia mato tik gerąsias savo kaimynų savybes. Kadaise vokiečiai aiškino tai primityviu Rytų mąstymu.

Kiek galėjau, patenkinęs savo pažįstamų smalsumą, pats klausinėjau ir domėjausi Maskvos gyvenimu. Žmonės labai noriai klausėsi mano santūrių pasakojimų apie okupuotos Vokietijos gyvenimą, tačiau į mano klausimus apie Maskvos gyvenimą atsakinėjo dar santūriau. Visų nuotaika buvo bedžiaugsmė. Maisto produktų kainos šiek tik kritusios paskutiniaisiais karo metais, pirmaisiais mėnesiais po Vokietijos kapituliacijos sustingo lyg įšalo zonoje, o tada lėtai, tačiau nepaliaujamai kilo aukštyn.

Dėl labai menko pasirinkimo gyventojai vienaip ar kitaip buvo priversti naudotis vadinamąja laisvąja rinka, kur pirkėjas ir pardavėjas rizikuoja prasilenkti su įstatymu. Kainos šioje laisvojoje rinkoje yra šalies gyvenimo barometras. Taigi praėjus metams po pergalingos karo baigties ir be to astronominės karo laikų kainos nepaliaujamai kyla aukštyn. Tai reiškia badą. Beje, badą, kai nebėra kaip jo pateisinti karo laikų sunkumais.

Žmonės laukė, kad netrukus po karo gyvenimo sąlygos pastebimai pagerės. Tačiau laikraščiai vėl isteriškai šaukia apie naujo karo pavojų. Žmonės nežino, ko jiems labiau bijoti – naujo karo ar nesiliaujančio bado. Vieni samprotauja, kad įkyri naujo karo pavojaus propaganda yra būdas atitraukti liaudį nuo vidaus sunkumų, aiškinti šiuos sunkumus išorinėmis priežastimis. Kiti linguoja galvas ir sako, kad nesiliaujantis produktų trūkumas atsirado dėl to, kad vyriausybė kaupia strategines atsargas naujo karo atvejui.

Be to, visiems aišku, kad šių metų derlius prastas. Net be išorės priežasčių jis kažin ar patenkins šalies poreikius. Šiaip ar taip, nuotaikos Maskvoje menkai primena ryškiaspalves viltis pergalės prieš Vokietiją dienomis. Nugalėtojai ne tik badauja kaip ir nugalėtieji, bet dar kenčia naujo karo baimę. Vokiečiai nors nejaučia šios baimės ir gali džiaugtis, kad iškrito iš žaidimo.

Kai žmonės sužino, kad Berlyne mes nevaržomai susitinkame su amerikiečiais, kalbamės ir net spaudžiame vieni kitiems rankas, žiūri į mane lyg į vaiduoklį ir praranda amą. Nors per praėjusius po karo metus sąjungininkų santykiai Berlyne pastebimai atšalo, pats kartu viename mieste buvimo faktas kažkaip švelnino nuolat augančią oficialių santykių įtampą. O čia, Maskvoje, dėl vienpusiškos ir nepaliaujamos spaudos ir propagandos priemonių daromos įtakos žmonės nejučia, prieštaraudami savo įsitikinimams ima galvoti apie amerikiečius kaip apie žmogėdras. Propagandos nuodai veikia.

Kartą vakare, kaip įprasta, užėjau pas Ženią. Namie buvo ruošiamasi išvykai, Ana Petrovna man paaiškino, kad kitą rytą jų visa šeima ketina aplankyti Nikolajaus Sergejevičiaus tėvus, gyvenančius kaime tarp Maskvos ir Jaroslavlio, ir perdavė generolo prašymą vykti su jais kartu. Iš Anos Petrovnos pasakojimų žinojau, kad generolo tėvai yra paprasti valstiečiai ir kad iki šiol, nepaisydami tėvo įkalbinėjimų, nenori kraustytis į Maskvą, bet yra linkę likti gimtinėje ir verstis savo valstietišku darbu.

Išgirdęs Anos Petrovnos kvietimą, maloniai sutikau važiuoti kartu. Ženia šiek tiek suraukė nosį, bet nieko nesakė. Iš jos santūraus tono jau anksčiau pastebėjau, kad ji nemėgsta lankyti kaime gyvenančių giminaičių ir vyksta ten tik dėl tėvo noro. Išaugusi Maskvos aplinkoje, ji širdyje kratėsi savo valstietiškos kilmės.

Kitą ankstų rytą aš su Nikolajum Sergejevičium, Ana Petrovna ir Ženia sėdome į generolo limuziną ir išvykome is Maskvos Jaroslavlio link. Virš žemės driekėsi ryto migla. Apsirengę suskretusiais drabužiais, keliu neskubėdami traukė į darbą daugybės Maskvos priemiesčių gamyklų darbininkai. Ėjo nesikalbėdami ir nesižvalgydami. Veidus ir drabužius ženklino pilkas abejingumas. Nesimatė nei dviračių, nei motociklų, įprastų Vokietijos keliuose.

Po kurio laiko sostinės priemiesčiai su gamyklų kaminais, padrikai išsibarsčiusiomis naujakurių sodybomis ir aptriušusiomis medinėmis lūšnomis, daržų sklypeliais, liko užnugaryje. Plento šonuose suošė tankus kirvio neliestas miškas. Jis neprimena tvarkingai pasodintų ir prižiūrimų Vokietijos miškų, kuriuose net šernai ir stirnos negali sunaikinti žmogaus rankų darbo. Pas mus viešpatauja laukinė gamta – stichija, kurioje žmogus jaučiasi svečias.

Pusiaudienį, po klajonių miško keliais mes artėjame prie reikiamos vietos. Sunkiai linguodamas per duobes, limuzinas šliaužte įveikia paskutines kliūtis ir įvažiuoja į kaimo keliuką. Mirtina tyla, nė gyvos dvasios. Nematyti naminių gyvulių ir vištų, nesimato ir nesigirdi net šunų. Atrodo, tarytum gyventojai kaimą būtų apleidę.

Mūsų automobilis sustoja prie vienos pirkios kaimo pakraštyje. Generolas krenkšdamas lipa iš mašinos ir po ilgo sėdėjimo mankština kojas. Ana Petrovna rankiodama daiktus kuičiasi mašinoje. Ženia ir aš laukiame, kol jiedu žengs pirmi. Pirkioje nė krust, jokio gyvybės ženklo. Mūsų niekas nepasitinka.

Pagaliau generolas lipa priebučio laiptais ir atidaro nerakintas duris. Einame per tamsią, mėšlu dvokinčią priemenę. Kambario duris generolas atveria nesibeldęs. Kambaryje ant grindų sėdi kokių aštuonerių metų basakojė mergaitė. Ji supa karantį nuo lubų lopšyje kūdikį ir pusbalsiu dainuoja. Mus pamačiusi ji nutyla. Šiek tiek nustebusi, šiek tiek išsigandusi nejudėdama ji žiūri į atvykėlius.

– Sveika, gražuole! – sako jai generolas. – Tu ką – liežuvį prarijai?

Mergaitė tyli ir iš sumišimo kiša į burną pirštą.

– O kur kiti? – klausia generolas.

Jis stovi viduryje kambario plačiai išsižergęs ir susikišęs rankas į galifė su dvigubais raudonais įsiuvais kišenes.

– Dirba, – atšauna vaikas.

Užnugaryje pasigirsta bruzdesys. Ant didžiulės rusiškos krosnies, užimančios beveik pusę kambario, juda kažkieno suplyšusiais veltiniais avinčios kojos. Kurį laiką nuo krosnies girdisi prislopintas krenkštimas ir dūsavimas, tada iš už kartūno užuolaidos išlenda susivėlusi žila galva.

– A-a-a.. Tai tu Mikolajau! – girdisi prikimęs senas balsas. – Vėl atvažiavai?! – Tai generolo tėvas. Senio veidas abejingas ir, išvydus savo sūnų, visai bedžiaugsmis.

– Kas gi daugiau, jei ne aš, – dirbtinai džiaugdamasis juokauja generolas. – Sergejau Vasiljevičiau, aš tau šį tą atvežiau. Kad kaulų neskaudėtų. Degtinės butelio ti kriausiai neatsisakysi?! – Jis plekšnoja nulipusiam seniui per petį.

– Geriau duonos būtum atvežęs negu degtinės, – niurna šis.

– Na, Marusia, bėgte marš pas kolchozo pirmininką, – komanduoja generolas mergaitei. – Sakyk, kad atleistų visus mūsiškius iš darbo. Sakyk, kad generolas atvažiavo.

– Generolas, generolas... – bamba senis į barzdą ir tada meiliai deda ranką Ženiai ant galvos. – O tu, žioge, vis žydi? Nepamiršai dar savo senelio toje savo Maskvoje?!

Nešu iš mašinos ryšulius su dovanomis, kuriuos atsivežė generolas. Vienas po kito grįžta iš darbo pirkios gyventojai – gausi generolo giminė ir jau suaugę jų vaikai. Visi jie jaučiasi nejaukiai ir nesidžiaugia svečiais, jie sutrikę dėl nenumatytos maišaties. Paskutinis ramstydamasis lazda grįžta invalidas – kolchozo sandėlininkas – generolo pusbrolis.

Pagal priimtus kaime papročius namie vadovauja vyriausias. Gulėjęs iki mums atvykstant ant krosnies senis, generolo tėvas Sergejus Vasiljevičius, moja vienai moteriai ranka.

– Serafima, denk stalą, ar ką, – ragina jis. – Jeigu svečiai atvažiavo, sėsim pietų.

– Tu, Mikolajau, seniai bulvių nevalgei? – toliau dėsto jis sūnui generolui. – Štai dabar ir paskanausi! Duonos mes neturime. Vietoj duonos bulves valgome.

– O kur jūsų duona? – klausia generolas. – Ar dar negavote iš kolchozo?

– Gavome, gavome... – bamba senis Sergejus Vasiljevičius. – Viską iki paskutinio grūdelio kolchozas atidavė valstybei ir dar skolingas liko. Paruošų plano neįvykdė. Kol kas bulvėmis mintame, o kaip žiemą gyvensime, visiškai neaišku.

– Na, ne bėda, – ramina generolas ir mosteli galva į gulinčius kampe ryšulius. – Duonos mes atsivežėme.

– Ak tu, Mikolajau, Mikolajau... – senis Sergejus Vasiljevičius kaukši šaukštu į stalą, skatindamas plušančią prie krosnies Serafimą. – Jeigu tu ne mano sūnus būtum, aš tau duris parodyčiau. Tu ką – tyčiotis į kaimą su savo duona atvažiavai? Pas mus toks paprotys – šeimininkai svečią vaišina. Valgysi tai, ką ir mes valgome. Ir jokių kalbų. Prašyčiau mūsų pietumis nesibjaurėti!

Senis Sergejus Vasiljevičius mostu kviečia visus prie stalo, ant kurio didžiuliame ketaus puode garuoja barščiai. Serafima greta stato aliuminį puodą virtų su lupenom bulvių. Paskui ji ant stalo išdėlioja molinius dubenėlius ir medinius šaukštus.

Triukšmingai džiūgaudamas generolas pirmas sėdasi prie stalo. Glumiai šypsodamasi Ana Petrovna seka jo pavyzdžiu ir kilstelėjusi savo šilkinį sijoną atsargiai sėdasi ant suolo. Ženia sukinėjasi kambario kampe ir apsimeta, kad visa tai jos nedomina.

Generolas už visus kalbesnis ir pabrėžtinai stengiasi rodyti, kad name, kuriame kadaise gimė, jis jaučiasi kuo puikiausiai. Jis juokaudamas lupa duoną atstojančias virtas bulves, noriai kiša savo molinį dubenėlį, į šį Serafima pila barščiais vadinamą viralą, kuriame mėsos arba riebalų nėra nė kvapo. Kurį laiką prie stalo tvyro tyla ir girdisi tik stuksenimas šaukštais.

– Kokie pietūs be degtinės, – galiausiai neištveria generolas, pakyla ir eina prie savo ryšulių. – Tuoj maktelsime po mažytę – ir iš karto bus linksmiau.

Visi vyrai noriai palaiko generolo kvietimą, ir netrukus degtinės butelis ištuštėja. Tada ant stalo atsiranda kitas. Valstietiški vien barsčių ir bulvių vietoje duonos pietūs greitai artėja į pabaigą. Generolas vėl išsigelbėjimo ieško ryšuliuose ir stalas apkraunamas margomis konservų dėžutėmis su visų Europos kalbų etiketėmis.

Senelis Sergejus Vasiljevičius rūsčiai žiūri į šį vaizdą, iš pradžių nori prieštarauti, bet paskui susivaldo ir, žvelgdamas į keistas dėžutes, trumpai burbteli: „Prisiplėšė...“

Jis kraipo galvą į šalis ir murma:

– A-ta-ta... Susilaukėme... Rusijoje duonos nėra... Kaip sau norit, o aš šio vogto šlamšto į burną neimsiu.

Išgerta degtinė daro savo. Visiems atsiriša liežuviai. Prie stalo kyla nedarnus triukšmas ir šneka.

– Na kaip, Mikolajau. Sako, kad vėl karu trenkia? – šiek tiek atkutęs po kelių stiklelių degtinės klausia senelis Sergejus Vasiljevičius.

– Kol kas iki karo toli, tačiau reikia būti pasiruošus bet kuriems netikėtumams, – aiškina generolas. Jis atsisagstė kitelį ir atsilošęs remiasi į palangę. – Karą mes laimėjome, dabar reikia laimėti taiką, – priduria supratingai.

– Kokia čia dar taika? – gudriai raukiasi senelis Sergejus Vasiljevičius. – Ar ne vėl šitas... Visų šalių proletarai, vienykitės?

– Taip, žinoma, kitų šalių proletarų taip pat pamiršti negalima, – suvokdamas ne vietoje tariamus žodžius tingiai sako generolas. – Proletarinis solidarumas! – priduria vengdamas žvalgytis į šalis.

– Taigi, taigi... Kad esu proletaras, tą ištisą dieną juntu savo pilvu, – šaiposi senis. – O kaip dėl to paties proletarinio solidarumo? Vadinasi, kad ir kiti kartu su mumis badautų. Taip ar ne?

– Sergejau Vasiličiau, geriau išgerkime, – generolas mato, kad su užsispyrusiu tėvu neverta ginčytis ir pripila stiklines.

– Mikolajau, tu man vieną dalyką pasakyk, – puola senelis Sergejus Vasiljevičius. – Tai, kad mes per šį karą kraują liejome ir badavome – dėl to tyliu. Garbė Dievui, kad jis taip baigėsi! Bet tu man vieną dalyką paaiškink – ar norėjo pradžioje kareiviai kariauti, ar ne? Kaip generolas tu tai turi žinoti.

Generolas tylėdamas spokso į stalą.

– Tyli!? – džiūgauja senelis Sergejus Vasiljevičius. – Nenorėjo kareiviai kariauti! Pats žinai kodėl. Todėl jiems šios giesmės seniai skersai gerklės stovi. Giesmėmis sotus nebūsi.

– Bet karą mes vis dėlto laimėjome, – ginasi generolas.

– Mikolajau, tu nors savo tėvui per akis nemeluok, – karščiuojasi senis. – Tu ką – pamiršai, kas mums per karą buvo žadėta? Kodėl bažnyčias atidarė? Kodėl rusiškus antpečius davė? Kodėl tu ant krūtinės carines juostas užsikabinai? Už rusų liaudies nugaros slepiatės! Mums buvo žadėta žemė ir laisvė! Už tai ir kariavome! Kur visa tai? – įtūžęs senis daužo kumščiu į stalą, net stiklinės dreba. Iš susivėlusios barzdos byra įstrigę duonos trupiniai.

– Kur visa tai? – dar kartą šaukia jis ir įtūžęs rodo sausu senio pirštu į išmėtytas ant stalo bulvių lupenas.

– Ne viskas iš karto, – nedrąsiai prieštarauja generolas.

– Kaip tai – ne viskas iš karto? – lyg parako statinė sprogsta senelis Sergejus Vasiljevičius. – Ką? Dar blogiau bus?

– Na, ne. Visko, kas sugriauta, iš karto neatstatysi, – nusileidžia generolas.

– O, tai kitas reikalas. O tu man vėl seną maldą. Solidarumas! Proletarai! Mes šią dainelę atmintinai mokame! Nuo pradžios ir nuo galo.

Generolas tyli ir abejingai kramsnoja duonos plutą. Senelis Sergejus Vasiličius negali nurimti. Jis pats drebančiomis rankomis pripila stiklinę degtinės ir susiverčia į gerklę. Nusišluostęs burną ranka jis apsižvalgo ir ieško prieštaraujančių. Kiti šeimos nariai nudelbę akis į savo tuščias lėkštes. Tik sėdįs prie stalo kampo invalidas nervingai barbena pirštais ir be garso judina lūpas. Jis nori kažką sakyti, bet generolui prieštarauti nesiryžta.

– Mikolajau, tu man pasakėlių neporink, – ryžtingai taria senelis Sergejus Vasiljevičius ir žiūri pro stalą iššaukiamai. – Tavo darbą kiaurai matau. Manai, nežinau, kaip tu po margąjį pasaulį lakstai su fakelu? Manai, nežinau, iš kur tie tavo bumbulai? – Drebantis senio pirštas rodo į užsienietiškus sūnaus ordinus.

– Kadaise tu gulėjai šiame lopšyje, – senis mosteli per petį galva į nukarusį nuo lubų lopšį. – Tada šiuose namuose ne tik duonos – visko buvo pilna. Dabar tu į generolus prasmukai, o šiame lopšyje vaikas iš bado verkia. Kur tavo sąžinė? Tu ką – savo sąžinę į šiuos bumbulus iškeitei? – Senis vėl piktu žvilgsniu žaibuoja į sūnaus ordinus.

– Seneli Sergejau, kur tavo kraitelė? – iki šiol sėdėjusi greta tėvo klausia Ženia. Ji kyla nuo stalo ir eina į priemenę, kurioje ant sienos kabo guobos šakelių pintinės.

– Ką, žioge, tau nusibodo? – senis žiūri jai pavymui. – Geriau eik grybauti. Vakarienei grybų su bulvėmis išvirsime.

Ženia stovi tarpduryje su pintine ant rankos ir galva kviečia mane. Beinant išgirstu senelio Sergejaus Vasiljevičiaus žodžius:

– Taigi va, Mikolajau! Kad savo namuose apie proletariatą daugiau nieko negirdėčiau! Man tai kaip keiksmažodis. Mes ir esame patys tikriausi proletarai. Jeigu ką nors ir reikia vaduoti – tai tik mus. Supratai! Taip sau ant kaktos ir užsirašyk.

Generolas netaria nė žodžio. Gimtuosiuose kaimo namuose viešpatauja įprastas dėsnis – vyresnumo dėsnis, kai teisi senatvės žilė ir kartų išmintis.

Mes su Ženia einame už kaimo tvoros. Čia pat ir miškas. Dangus nuo krašto iki krašto apsitraukęs pilka marška. Oras rudeniškai skaidrus. Jis pritvinkęs drėgmės ir pūvančių lapų kvapo. Ženia apsigaubė galvą skarele ir pasmakrėje surišo mazgą. Nusiavė savo aukštakulnius batelius ir įmetė į pintinę.

Atsargiai tiesdama basas kojas į žolę, Ženia žingsniuoja priekyje. Aš seku iš paskos ir akimis glostau jos liekną figūrą. Lendame gilyn į mišką ir galiausiai pasiekiame plačią laukymę. Didžiuliai apaugę samanomis nupjautų medžių kelmai, o aplink juos tarpiai sužėlusi laukinių uogų, grybų ir žolių viešpatija. Tarp kelmų stiebiasi naujas pomiškis. Šlama geltonlapiai grakštūs beržai. Lyg ką nors po šakomis slėpdamos pritūpė jaunos eglaitės.

– Kodėl tėvas čia važinėja, – sudrumsčia tylą Ženia. Ji, nežinodama ko veržiasi priekin, eina nuleidusi galvą ir žvelgia po kojomis. – Senelis Sergejus jam kas kartą tokį teatrą surengia, o tėvui tai lyg ir patinka, – priduria ji.

– Galbūt tėvui malonu vis matyti skirtumą tarp to, kuo jis buvo ir kuo tapo, – svarstau. Nepaisant to, kad stengiuosi kalbėti abejingu tonu, mano balse nuskamba kažkas naujo.

– Ši komedija mane slegia jau seniai, – neatsigrįždama ir lėtai eidama į priekį tęsia Ženia. – Ir dar nemaloniau, kad ir tu tai pamatei.

– Ženia! – pašaukiau tyliai.

Ženia atsigrįžta taip greitai ir ryžtingai, lyg ji šio šaukimo būtų seniai laukusi. Rudos akys žvelgia laukdamos.

– Ženia, apie kokią komediją kalbi, – klausiu ir jaučiu kylantį glitų ir nemalonų įtarimą. Mergina žiūri suglumusi nuo mano balso. Atsargiai imu ją už rankų ir spaudžiu prie didžiulio sulig jos galva samanoto kelmo. Ji nesipriešina.

– Negi tu pats to nepastebi? – ji bando išsisukti nuo klausimo.

– Esmė ne pačioje komedijoje! – žvelgiu Ženiai į akis ir matau, kad ji mano žodžių ir laukia, ir bijo. – Ką tu čia laikai komediantu?

– Griša, aš... aš nežinau...

– Ženia, ką tu čia laikai komediantu? – griežtai kartoju.

– Man gaila senelio Sergejaus, – nuleidusi galvą šnibžda Ženia. Iš jos veido išraiškos matyti, kad šis pokalbis jai skausmingas. – Bet visa tai taip absurdiška..., – priduria ji, lyg atsiprašydama.

– Tai tau atrodo, kad senelis Sergejus komediantas, – neatstoju.

– Ne, jis teisus. Bet..., – Ženios akyse sužiba ašaros.

Jaučiu, kaip palengvėjimas maišosi su šiltu švelnumu. Neskubėdamas suimu Ženiai galvą ir tylėdamas bučiuoju į lūpas. Nebenoriu merginos kankinti ir versti atsisakyti tikro tėvo. Viskas aišku be žodžių.

– Ženia, žinai ką, – sakau glostydamas išlindusias iš po skarelės plaukų sruogas. – Dabar aš tau labai dėkingas.

– Kodėl?! – klausia ji nustebusi.

– Aš tavęs bijojau. Labai bijojau, kad tu sakysi kitaip...

Nuo nejuntamo vėjo gūsio dreba beržų lapai. Ant nudžiūvusio krūmo šakos supasi mažiukas miško paukštelis ir žiūri į mus juodais akių karoliukais.

– Dėl senelio man buvo skaudu, – kalbu susimąstęs. – Iki karo visi gyveno savo lizde ir kiekvienas kūrė savo gerovę kaip gebėjo. Per karą viskas pasikeitė – visiems grėsė pavojus ir prieš mirtį visi buvo lygūs. Kraujyje ir blogyje patyriau ypač daug gėrio iš nepažįstamų žmonių, paprastų žmonių, tokių kaip senelis Sergejus. Karas mus suartino krauju. Dabar man šie žmonės sielos broliai.

Dangumi šliaužia pilka marška. Nuo žemės kyla drėgmės kvapas. Paukščiukas purpteli ir nuskrenda. Linguoja našlaite likusi sausa šaka.

– Mudu viršuje, – tyliai sakau. – To nereikia pamiršti, bet nereikia ir pernelyg vertinti. Mūsų buvimas viršuje tik tada prasmingas, kai mes to nepamirštame. Man atrodo, kad tavo tėvas tai pamiršo. Bijojau, kad tai neatsitiktų ir tau...

Miško laukymėje sklinda rudens miško šnaresiai. Žiūriu į basas Ženios kojas, į jos valstietišką skarelę, į kraitelę. Mergina laiko rankose pakeliui nuskintą šermukšnių kekę.

– Būčiau be galo laimingas, jeigu tu būtum tik savo senelio anūkė ir gyventumei šioje lūšnoje, – sakau.

Ženia glaudžiasi prie manęs, lyg jai būtų šalta. Sunkiai kilnodama kojytes samanotu kelmu šliaužia skruzdėlė.

– ... Tada žinočiau, kad tu mano, – šnibždu Ženiai į ausį.

– Žinai, dabar su ilgesiu prisimenu mūsų draugystės pradžią. Kai tu man buvai tik Ženia – nuostabi mergaitė, kareivio draugė. Pameni, kaip beldžiausi į tavo duris? Suglamžyta miline, tiesiai iš fronto... Kaskart tavimi, mažyte kareivio žmona, didžiuodavausi...

Nerasdama kelio per apskritą kelmą skuba skruzdėlė. Jis ropoja iki krašto, nustebusi žiūri žemyn į atsivėrusią bedugnę.

– Griša, dabar man viską sakyk atvirai, – prigludusi nugara prie samanoto kelmo, mergina beveik nepanaši į buvusią akiplėšišką ir nerūpestingą Ženią. Ji kalba rimtai ir tyliai. Jos balse nesigirdi nei kaltinimo, nei prašymo. – Iš Berlyno tu grįžai visai kitoks. Lyg tave būtų pakeitę. Ir visą laiką tu atkakliai tyli. Jaučiu – kažkas tave slegia. Kas tai?

– Ženia, man liūdna, kad mūsų draugystė ir liks tik draugyste...

– Kas tau trukdo?

– Kai tavo tėvą pamačiau pirmą kartą, juo didžiavausi. Tada jis man buvo geriausias kareivis...

– O dabar..? – keistai žiūri man į akis Ženia.

Į klausimą tiesiai neatsakau. Pats to dar nesuprantu, tik jaučiu.

– Palikti savo aplinką ir būti tik mana – to reikalauti iš tavęs negaliu, – sakau tyliai. – Jeigu įsiliečiau į tavo aplinką, pražudyčiau mus visus.

– Vadinasi, skersai kelio mano tėvas?! – stebėtinai ramiai taria mergina.

Žodžiai skamba kaip atsakas savoms mintims.

Tyliu ir glostau trapius pečius. Virpa beržų lapai. Nukaro nebylus apsiniaukęs dangus. Kelmu be tikslo ropoja skruzdėlė.

– Griša, nebijok. Pati tai nutuokiu, – Ženios balse girdisi nuovargis. – Tačiau noriu pasakyti, kad mus skiria ne tėvas. Tarp mudviejų atsirado tai, kas seniai yra tarp manęs ir tėvo. Aš tik moteris ir dukra. Tai jaučiu kitaip, – ji kurį laiką tyli, tada tyliai sako: – Kadaise tau jau sakiau – aš našlaitė...

Apsigaubusi valstietiška skarele, mergaitė glaudžia prie veido šermukšnių kekę ir trina veidą į šaltas uogas. Oras persismelkęs artėjančio rudens gaiva. Mudu tyliai stovime miško laukymėje, pamiršę, ko čia atėjome.

– Vadinasi, tu apsisprendei galutinai? – galiausiai klausia Ženia.

Žiūriu į skruzdėles ir tik bejėgiškai gūžteliu pečiais.

– O jeigu viską mesiu ir važiuosiu su tavimi į Berlyną?

– Mano padėtis per daug nepatikima. Negaliu rizikuoti tavo ateitimi...

Užsimiršusi Ženia žaidžia oranžine uogų keke. Jos akys pro mano petį žvelgia kažkur į tolį.

– Mano mergyte, aš niekada tavęs nepamiršiu... – sakau ir nežinau, ką noriu paguosti – ją ar save. Kaip kadaise seniai, seniai širdį dar kartą užlieja beviltiška kareiviška išsiskyrimo, liūdesio ir švelnumo banga. Bet šį kartą merginos kūnas nevirpa ir neglamonėja. Jis negyvas ir šaltas.

– Nepyk ant manęs..., – prašau. – Man pačiam labai sunku. Labai...

Apgaubta valstietiška skarele merginos galva pakyla. Tuštuma jos akyse lėtai blėsta ir užleidžia vietą nesulaikomam gyvenimo šauksmui.

– Jeigu taip turi būti..., – šnibžda.

– Mažoji kareivio žmona neverks, – šypsosi Ženia pro ašaras. Ji uždėjo man ant pečių rankas ir lyg matydama mane pirmą kartą atsilošė. Tada karštas bučinys iki skausmo degina mudviem lūpas.

Žvelgdami į merginą su valstietiška skarele ir vyrą su neįprastu jam kostiumu, tyliai šnarėjo beržų lapai ir niūriai tylėjo samanotas kelmas.

– Iš kur jie išdygo? – šnibždėjo smalsūs beržai.

– Kur jie keliauja?! – atsiduso senas kelmas.

Išbuvęs Maskvoje dvi savaites, netikėtai pajutau maudžiantį nerimą ir tuštumą. Nekantriai laukiau, kada baigsiu Energetikos institute tvarkyti reikalus, kurių ėmiausi naudodamasis proga. Visą šį laiką jaučiausi, lyg vėluočiau į traukinį.

Andrejus Kovtunas iš Maskvos išvyko anksčiau. Po susitikimo su Galina jis kelias dienas klaidžiojo abejingas aplinkai, lyg paniręs į transą. Didelėmis pastangomis man pavyko jį įkalbėti nusipirkti bilietą į Sočį ir atostogas praleisti gydantis. Net stotyje jis nesišypsojo ir spausdamas man ranką žvelgė į šalį.

Netrukus po mano išvykos su Ženia į kaimą pagavau save galvojantį, kaip išsiuntinėti atvežtas iš Berlyno dovanas. Mane gąsdino būtinybė vykti kur nors toliau, girdėti ką nors daugiau, išgyventi dar didesnį vilčių žlugimą.

Važiuodamas iš Berlyno į tėvynę atostogauti nejaučiau noro ilsėtis. Pabuvęs Maskvoje pajutau mirtiną nuovargį ir būtinybę pailsėti.

Trečios savaitės pabaigos rytą nelaukdamas, kada baigsis mano šešių savaičių atostogos, skubiai susikroviau į lagaminėlį savo kuklius daiktus ir troleibusu išvykau į centrinį oro uostą. Jau anksčiau telefonu sužinojau, kad SKA lėktuvuose, skrendančiuose iš Maskvos į Berlyną, visada yra laisvų vietų. Kaip ir prieš metus oro uosto valdyboje vėl į keleivių sąrašą parašiau savo pavardę.

Stingstančia širdimi užėjau į telefono būdelę ir surinkau Ženios telefono numerį. Kai ragelyje pasigirdo pažįstamas balsas, tariau:

– Ženia, skambinu iš oro uosto. Mane skubiai kviečia į Berlyną.

– Tu meluoji, – tarė balsas ragelyje. – Bet aš ant tavęs nepykstu... Tik gaila, kad prieš kelionę manęs nepabučiavai...

Dar norėjau ką nors sakyti, bet Ženia padėjo ragelį.

Po pusvalandžio lėktuvas pakilo į orą. Šį kartą pilotas atsisveikinimo rato virš Maskvos nesuko. Šį kartą pro langą nežiūrėjau. Nesidžiaugiau tuo, kas manęs laukė. Stengiausi negalvoti apie tai, kas liko praeityje.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ