1
Kadaise dar prieš karą skaičiau Polio de Kriuji knygą “Ar verta jiems gyventi?“ Ši knyga Valstybinės literatūros leidyklai buvo tikras radinys, ji visiškai atitiko tuometį Politbiuro kursą prieš “supuvusią demokratiją”, todėl ir buvo išleista rusų kalba dideliu tiražu. Viršelyje buvo pavaizduoti į skeletus panašūs nudriskę vaikai, beieškantys šiukšlių krūvoje maisto. Už nelaimingų vaikų ir šiukšlių krūvos dunksojo Niujorko dangoraižiai. Pakako užmesti akis į viršelį, kad suprastum, apie ką ši knyga.
Toliau buvo rusiškajam leidimui skirta autoriaus sukurta pratarmė. Ji buvo parašyta savitai, tada šį tekstą netgi garsiai perskaičiau vienam savo draugui. Pažodžiui ten buvo parašyta: “Negaliu savęs laikyti proletaru, nes, tiesą sakant, esu pats tikriausias buržua, išlepintas ir išpaikintas visų mano socialinės padėties gėrybių. Man sunku, laikant vienoje rankoje kurapkos sparnelį, o kitoje taurę burgundiško vyno, samprotauti apie socialines žaizdas ir opiausias šiuolaikinės visuomenės problemas. Bet vis tiek žaviuosi didžiuoju sovietų eksperimentu, keliu savo dešinį kumštį (su kurapka ar vynu?) ir sakau – “Rot front!“
Tai girdėdamas mano draugas Semionas neištvėrė ir keikdamasis sviedė knygą į sieną. Abu mudu su kartėliu apgailestavome, kad drauge su mumis šiame kambaryje nėra naiviojo Polio. Galbūt kam nors ir kyla mokslinis įdomumas žvelgiant į išskrostą triušį, bet vargiai toks interesas atsirastų triušiui.
Žinoma, Polis de Kriuji nemelavo, jis visai teisingai ir nuoširdžiai aprašė šiuolaikinės Amerikos visuomenės trūkumus. Tuo jis siekė pačių geriausių tikslų, ir jo knyga Amerikos sąlygomis tapo paskata lengvinti daugelio žmonių dalią, galbūt ji net paskatino kai kurias reformas.
Knygoje nuoširdžiai piktinamasi faktais, kad Amerikos bedarbiai, gaudami bedarbio pašalpą, yra priversti gyventi labai sunkiomis sąlygomis, maitinasi vien keptomis bulvėmis ir siaubingai sūria kiauliena. Šių bedarbių vaikai iš labdaros kasdien gauna tik kelis litrus paprasto karvės pieno, nors ir pasterizuoto, bet nevitaminizuoto. Paskui Polis de Kriuji sušunka: “Ar verta jiems gyventi?“
Aišku, sąvokos gerai ir blogai – santykinės. Galbūt Polis de Kriui ir teisus, kad susiklostė tokia padėtis – tai labai blogai Amerikos sąlygomis.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungos gyventojas klausia: “O kaipgi gyvena sovietų darbininkai, plušantys iki devinto prakaito ir gaunantys algą, bet ne bedarbio pašalpą ir labai, labai retai galintys sau leisti tokį skanėstą kaip kiauliena, persūdyta ar tik pasūdyta? Kaip laikosi jų vaikai, kurie net geriausiais sovietų valdžios metais pieną mato rečiau negu Amerikos bedarbių vaikai? Ką tada galima sakyti apie šiuos vaikus – ar verta jiems buvo gimti!? Kokiu eksperimentu tada džiaugiasi misteris Polis ir ką jis sveikina iškėlęs savo dešinį kumštį ir šaukia: “Rot front!“?
Dabar aš vėl prisimenu šią knygą, ypač vaikus viršelyje ir autoriaus klausimą “Ar verta jiems gyventi?“ Juk dabar galime savo akimis matyti demokratinio pasaulio vaikus, beje, nugalėtos Vokietijos sąlygomis, daug sunkesnėmis aplinkybėmis negu daugelyje kitų demokratinių šalių. Dabar galime palyginti.
Sykį aš su majoru Dubovu sėdime prie namo laiptinės. Prie tvoros, už kelių žingsnių žaidžia kaimynų berniukas Kolia. Nors šilta, jis vilki storą vatinę striukę. Berniuko galvą puošia persiūta karininko kepurė su raudono emalio žvaigžde, tai, matyt, tėvo palikimas.
Susikaupęs Kolia krapšto purvą. Jam nei nuobodu, nei linksma – tiesiog vis tiek. Motina išleido jį į lauką pažaisti, na ir žaidžia. Žemės grumstai laksto nuo Kolios lazdos į visas puses ir krenta prie pat mūsų kojų.
– Ei, bambly! – kreipiasi majoras Dubovas. – Kuo tu vardu?
Kolia nežiūri į mus ir apsimeta negirdintis klausimo. Jis tęsia savo žaidimą ir dar uoliau krapšto žemę.
– Eikš čionai, – kalbina toliau Dubovas. – Tu ką – kurčias?!
– M-m-m..., – mykia atsakydamas Kolia ir nedraugiškai šnairuoja į mus.
– Tu ką – nebylys? – neatlyžta majoras.
– M-m-m..., – girdisi tas pats neaiškus garsas.
Kaip išgąsdintas žvėriukas Kolia sukasi į šoną ir nuleidžia galvą.
– Kodėl tu toks purvinas? – neatstoja majoras. – Eik paprašyk mamos, kad tave nupraustų.
– M-m-m..., – atsako Kolia ir šįkart, rodydamas tam tikrą priešiškumą, daužo lazda tvorą.
– Na, jeigu tu ir kurčias, ir nebylys, ir purvinas – tai pasitrauk toliau, nemėtyk į mus purvo, – nusivylęs bandymu užmegzti draugiškus santykius su Kolia baigia majoras.
Čia, iki šiol buvęs bebalsis, Kolia ima klaikiai bliauti ir galvotrūkčiais dumia skųstis mamai, kad mes nuskriaudėme. Sovietinio auklėjimo lakmuso popierėlis. Draugiškumo Kolia nepriėmė, tačiau majoro žodžiuose nesąmoningai išgirdo net neišreikštą grėsmę, pavertė ją baime, ir tai jį paveikė. Atvirkštinė reakcija – skųstis. Šiandien jis skundžiasi motinai, kai išaugs – bus geras NKVD informatorius.
– Žiūri į tokį padarą – ir gaila, ir apmaudu darosi, – sutrikęs dėl tokios atomazgos akimis nulydėdamas Kolią pusbalsiu murma majoras.
Čia, Vokietijoje, skirtumas tarp dviejų sistemų vaikų mums liguistai bado akis. Pradžioje matome tik išorinius skirtumus. Pagyvenę Berlyne ir daugiau pamatę, išvystame ir kitokį, daug didesnį skirtumą. Šis skirtumas ne išorinis, o vidinis. Sovietų vaikai atrodo kaip maži besieliai automatai, iš kurių išguitas vaikiškas džiaugsmas, būdingas tik vaikui. Tai daugelio metų valstybės pastangų demoralizuoti šeimą pasekmė, vaiko atplėšimo nuo šeimos aplinkos padarinys. Kartais tai bandome teisinti sunkiomis paskutinių karo metų sąlygomis. Bet tai neįtikina. Mes per daug dažnai griebiamės šio pateisinimo, kad rastume kompromisą su savo pačių sąžine.
Sovietų vaikai auga uždarumo, nepasitikėjimo, įtarumo aplinkoje. Kalbinti ar draugiškai bendrauti su kiekvieno sovietų karininko, kuris gyvena greta mūsų ir kuris puikiausiai mus pažįsta, vaiku mums daug sunkiau negu su kuriuo nors vokiečių bambliu Berlyno gatvėse.
Vokiečių vaikai, gimę Hitlerio epochoje ir augantys po kapituliacijos, pavyzdinio vaiko etalonu būti negali. Jie gimė totalitarinėje valstybėje, išgyveno košmariškus baisaus karo užnugario sunkumus, šiandien jie kartu su savo tėvais kiekviename žingsnyje jaučia visą pralošto karo sunkumą. Kitokio akivaizdaus pavyzdžio neturime. Tuo sunkiau stebėti šį didžiulį išorinį ir vidinį skirtumą tarp dviejų sistemų vaikų. Juk vaikai – mūsų ateitis!
Vaiko auklėjimas iki mokyklos – tai beveik tik motinos priedermė. Šiandien motina vaikui laiko neturi – ji arba dirba, arba stovi begalinėse eilėse dėl duonos kąsnio, dėl kiekvieno menkniekio, būtino kasdienybėje.
Būdinga detalė – vokiečių šeimos neįpratusios gyventi su uošve, tai laikoma nelaime. Bet ir pačios vokietės, ištekinusios dukras, mano, kad jos dar gali pagyventi sau, todėl važinėjasi dviračiais, vaikšto į kiną ir atranda kitų pomėgių. Sovietų šeimoje, kur yra vaikas, viskas kaip tik atvirkščiai. Uošvė namie – tai laisvė motinai ir ypač vaikui. Sovietų vaikai paprastai ūgteli ant senelės rankų.
Vokiečių moteriai, perkopusiai keturiasdešimt metų ir ištekinusiai dukrą, dažnai prasideda antroji jaunystė, o rusė, sulaukusi keturiasdešimt metų, savo asmeninio gyvenimo praktiškai nebeturi ir visiškai pasiaukoja “antrajai šeimai” – savo mažiesiems vaikaičiams. Šiais atvejais galima laukti normalaus vaiko auklėjimo.
Galima apibendrinti – vokietė priklauso šeimai, amerikietė – society, o sovietė – valstybei. Dabar paklauskime – kas apskritai labiau tinka moters ir visuomenės interesams? Rezultatą geriausiai galima matyti iš natūralių biologinių moters funkcijų – gimdymo ir palikuonių auklėjimo. Atomo mažiaus moteris lieka tokia pat motina ir giminės tęsėja, kaip ir motina – akmens amžiaus patelė.
Sovietė gali būti garvežio mašinistė, šachtininkė, mūrininkė. Be to, jai suteikiama garbinga teisė balsuoti už Staliną ir būti savo vyro įkaite, jeigu juo domisi NKVD. Ji neturi tik vienos mažytės teisės – būti laiminga motina. Moters teisės prilygsta vyrų – ir Vania, ir Mania šildosi toje pačioje stalininės saulės atokaitoje.
Sovietų pedagogikoje ilgą laiką grūmėsi dvi priešingos vaiko auklėjimo teorijos. Paveldimumo teorija teigė, kad ugdant vaiko dvasines savybes svarbiausią vaidmenį atleika įgimti dalykai, paveldėti iš tėvų, t. y. genai. Ši teorija paplito pedagogikoje po to, kai pasirodė Darvino teorija ir buvo įteisinta kaip savarankiškas mokslas apie rūšių paveldimumą – genetika. Antroji, aplinkos teorija, teigė, kad vaiko siela – tai tabula rasa, švarus popieriaus lapas, kuriame supanti aplinka rašo augančio žmogaus raidos dėsnius. Ši teorija vystantis vaiko psichikai įžvelgė tik supančios aplinkos poveikį. Abi teorijos ne naujos, jos draugiškai sugyveno dar Pestalocio laikais, natūralistinę aplinkos teoriją skleidė Žanas Žakas Ruso, apie ją užsiminė dar Aristotelis. Visi didieji mąstytojai kartu buvo ir pedagogai, negalima mąstyti apie gyvenimą negalvojant apie žmogaus pradžią – vaikus.
Sovietų pedagogika tiesioginiu Politbiuro nurodymu išeities tašku ryžtingai priėmė aplinkos teoriją. Totalitarinė valstybė už savo piliečio dvasią ir kūną kovoja pavydžiai, ji nenori pripažinti piliečio auklėjimo srityje jokių konkurentų, jokių paveldimų genų. Sovietų pedagogika trumpai ir griežtai pareiškia, kad sovietų vaikas – tai šimtaprocentinis komunistinės aplinkos produktas.
Šiuo klausimu su Politbiuru visiškai sutinku. Tai leidžia mums išvengti minčių, kai matome didžiulį skirtumą tarp sovietų vaikų ir jų bendraamžių vokiečių ir bandome suprasti priežastis. Man ir ne tik man, o daugeliui iš mūsų – sovietų karininkams Vokietijoje, velniškai skaudu ir nemalonu daryti neigiamas išvadas apie sovietų vaikus, mes juos tiesiog laikome rusų vaikais. Švietimo ministerijos žodžiais tariant, Politbiuras padeda mums išsisukti nuo šių niūrių minčių, kai pripažįsta, kad sovietų vaikai – tai totalitarinės valstybės, o ne rusų genų produktas.
Pasidairykime trumpai po stalininės kadrų kalvės sritį.
Naujų formų pedagogikos srityje paieškų laikotarpiu Politbiuras kūrė sovietų piliečio auklėjimo sistemą remdamasis tendencinga mokyklų programa ir politinėmis jaunimo organizacijomis – pionierių būriais ir komjaunimu. Jau čia prasidėjo tarnystė valstybei. Dvasiniu sovietų vaikų didvyriu buvo padarytas pionierius Pavlikas Morozovas. Žygdarbis pasireiškė tuo, kad jis NKVD įskundė savo tėvą, ir šis buvo sušaudytas. Kai Pavliką nužudė jo paties broliai, tai ištikimą valstybės tarną priskyrė prie sovietų kankinių luomo, pastatė jam, uniformuotam pionieriui, paminklą. Kitiems vaikams buvo įsakmiai siūloma sekti jo pavyzdžiu.
Eina metai. Sovietų valstybė vis labiau mažina skirtumą tarp savo formos ir turinio. Po ilgalaikių eksperimentų, pagal paties Politbiuro ortografiją, nuo “įtikinėjimo metodų” dialektiškai pereinama prie stabilesnių “prievartos metodų”. 1940 metais prie SSRS liaudies komisarų tarybos įsteigiamas Darbo rezervų reikalų komitetas, kuriamos gamyklų, fabrikų ir amatų mokyklos. Atranka į šias mokyklas keturiolikmečiams vaikams yra prievartinė – darbo rezervų mobilizacija.
1943 metais eiliniu potvarkiu kuriamos karinės suvoroviečių ir nachimoviečių mokyklos. Šių karinių mokyklų uždavinys – o jų apie keturiasdešimt – nuo aštuonerių metų kareivinių režimu ruošti vaikus karinei karjerai. Kartą buvau Kalinino suvoroviečių karinėje mokykloje. Ši mokykla arčiausiai Maskvos, todėl labiausiai privilegijuota. Maskvoje suvoroviečių mokyklų nebuvo. Kalinino suvoroviečių mokykloje turėjau garbės susipažinti beveik su visais Politbiuro senelių vaikaičiais. Petka Ordžonikidzė sėdėjo ant lovos be kelnių, nes jos, papuoštos plačiais raudonais įsiuvais, buvo taisomos, o pagal reglamentą tokį drabužį galima turėti vienintelį. Tam nepadeda net įžymiojo senelio šlovė. Kapitonas auklėtojas skundėsi sunkumais dėl jaunesniojo Mikojano atžalos – nors jis visai mokyklai tiekia kontrabandinius papirosus, sodinti į karcerį nepatogu, mat jo senelis dar nenumirė ir tvirtai sėdi Politbiure. Padaužos su malonumu marširavo rikiuotės žingsniu ir nuolat atiduodavo pagarbą. Kai kurie dvylikamečiai, keturiolikmečiai mokiniai ant krūtinės turėjo prisisegę medalius, nes pasižymėjo karo veiksmuose.
Iš arti visa tai neatrodo keista – suvoroviečių mokyklos laikomos privilegijuotomis mokymo įstaigomis, mokinius rengia ir maitina valstybė, kandidatų visada perteklius, ir paprastam vaikui ten pakliūti nelengva. Kalinino suvoroviečių mokykloje apie pusė auklėtinių buvo generolų ir sovietų aristokratijos vaikai.
Proletarų vaikams į sovoroviečių mokyklas patekti sunku, jų dalia – būti tokiais pat proletarais, kaip ir jų tėvai, jiems yra amatų mokyklos.
Savo ruožtu sovoroviečiai, baigę mokyklą, neturi teisės stoti kur nors kitur, išskyrus karininkų mokyklą. Vaiko likimas ir karjera nulemti nuo aštuonerių metų. Beklasė visuomenė dar lopšyje pradeda skaidytis į griežtai uždaras kastas – privilegijuotas karių ir proletarų kastas, o šių užduotis – našiai dirbti, saikingai daugintis ir tyliai mirti už Vadą.
Totalitarinė valstybė pasiekė išbaigtų formų. Dabar kažin ar galima atsisakyti šių dviejų svarbiausių sovietų institutų – kadrinių karių kalvės ir profesionalių vergų. Šaknys suleistos giliai, vienu atveju nuo keturiolikos, kitu atveju – nuo aštuonerių. Tai tolimo taikinio politika... Tai ne etapas, o galutinė stotis.
Beje, dar vienas pastebėjimas. Vakarinių Vokietijos sektorių Berlyno laikraščiai rašo apie paslaptingai be pėdsakų dingstančius šimtus vokiečių vaikų, nurodoma, kad šiuos vaikus “pagrobė” sovietų valdžia. Vokiečiai laužo galvas – kodėl?
Viktoras Hugo savo romane “Žmogus, kuris juokiasi” aprašė klajojančią viduramžių cirkininkų gaują. Jie vogė vaikus, o paskui mokė savo amato. Šiems viduramžių vaikams chirurgai darė specialias plastines veido operacijas, kad juos subjaurotų ir visiems laikams priverstų būti ištikimiems niekingai pajacų profesijai ant pakylos.
Šiandien Kremliaus juokdariai pagrobia šimtus vaikų Vokietijoje ir Graikijoje. Šiems vaikams per ilgus komunistinio auklėjimo metus specialiuose Sovietų Sąjungos vaikų internatuose atliekamos tam tikros plastinės sielos operacijos. Kai ateis laikas, Kremliaus inkubatoriaus paukščiukai vaidins savo niekingą politinių pajacų vaidmenį pasaulinėje arenoje.
1937 metais, kai žlugo sovietų avantiūra Ispanijoje, į SSRS buvo atvežta gausybė Ispanijos vaikų. Generolas Frankas tikriausiai juos pamiršo, bet tai pats galingiausias Kremliaus ginklas sprendžiant Ispanijos problemą ateityje. Kai išmuš valanda ir kai Kremlius išties “laisvintojo ranką” į Pirėnų pusiasalį, daugybė puikiai dresuotų kvislingų su ispaniškomis pavardėmis ir kalbantys gryniausia ispanų kalba užims visus svarbiausius šalies postus.
Ši politika jau pasiteisino daugumoje Rytų Europos šalių, šiandien jaučiančių sovietų įtaką. Dabar pajacai moka Kremliui šimteriopą kapitalą, kuris buvo į šią įmonę įdėtas. Šiek tiek nepatogu, kad naujųjų demokratijų premjerai kišenėje turi sovietinius pasus ir sovietinę pilietybę. Bet tai ne bėda. Netrukus šių šalių tautos vienbalsiai paprašys priimti jas į didžiąją SSRS tautų šeimą ir tada premjerams nereikės dar kartą keisti pasų.
Neseniai SKA štabo Politinės valdybos viršininko kabinete buvo sukviestas skubus pasitarimas rusiškų Karlshorsto mokyklų darbo gerinimo klausimu. Pasitarimo dingstis buvo kai kurie nesveiki reiškiniai tarp vyresnių klasių mokinių. Už Berlyno Kremliaus užtvaros tai sukėlė daug triukšmo, nors detalės ir buvo kruopščiai slepiamos.
Prieš mėnesį vienos devintos klasės mokinys namie nušovė savo tėvą ir jo jauną sugyventinę. Tėvas – partijos narys, justicijos papulkininkis ir SKA štabo Teisės skyriaus darbuotojas. Matyt, karo laikų įpročiai partiniam teisės piemeniui patiko. Jo netrikdė ši aplinkybė, kad viskas vyko matant jo suaugusiems sūnui ir dukrai, kurių motina liko Rusijoje.
Septyniolikmetis sūnus, komjaunuolis po nesėkmingų pokalbių, prašymų ir ginčų su tėvu nusprendė ieškoti pagalbos partinėje organizacijoje. Jis įteikė oficialų raportą SKA štabo Politinės valdybos viršininkui, jo tėvo viršininkui pagal partinę liniją. Kai partietis kaltinamas buitiniu ar kriminaliniu nusikaltimu, tai partijos organai paprastai vadovaujasi principu: “Šiukšlių iš namų nenešti”. SKA štabo Politinė valdyba pasistengė bylą užgniaužti ir apsiribojo tuo, kad raportą atidavė... tėvui. Rezultatai buvo tokie, kokių ir reikėjo tikėtis. Įsiutęs tėvas kartu su sugyventine prieš maištaujantį sūnų ėmėsi aktyvių priemonių. Baigėsi tuo, kad sūnus griebė tėvo tarnybinį revolverį ir abu nudėjo.
Nespėjo nurimti tragiško įvykio sukeltas triukšmas, kai Karlshorsto komendantas, papulkininkis Maksimovas pasiuntė kaip reikiant apsiginklavusią komendantūros saugos kareivių kuopą į šiek tiek neįprastą kovinę užduotį. Aplinkui Karlshorstą apaugusiose medžiais dykynėse ir smėlio kopose – kaip buvo nurodyta karinės operacijos plane: Kahtarinen‑Spital kvadrate, Karlshorsto hipodrome ir pietinėje dalyje Kepenike, siautėjo paslaptinga gauja plėšikų ir kėlė apylinkėse baimę. Kareiviams buvo griežčiausiai įsakyta nešaudyti be specialaus ekspedicijos vado įsakymo, bet stengtis gaudyti plėšikus gyvus. Juk miško piratai buvo Karlshorsto mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai, kuriems vadovavo vieno SKA štabo generolo sūnus. Galvažudžiai buvo gana stipriai ginkluoti – tėvų pistoletais, kai kurie net automatais.
Įtartina vietovė buvo šukuojama pagal visas karo meno taisykles, plėšikų štabo būstinė surasta sugriauto namo rūsyje ir apsupta. Tik po ilgų derybų talkinant parlamentarams, kai į talką buvo pasikviesti suglumę tėvai ir mokytojai, plėšikų atamanas sutiko pasiduoti.
Įdomu, kad pirmoji Robino Hudo ainių sąlyga buvo garantija, jog nubaudus jų nesiųs į Sovietų Sąjungą. Ekspedicijos vadui teko siųsti ryšininką į SKA štabą ir prašyti atitinkamų instrukcijų. Tai buvo itin įdomi kapituliacijos sąlyga, kaip reikiant sujaudinusi SKA Politinę valdybą.
Pažangumas vyresnėse Karlshorsto mokyklų klasėse, palyginti su mokymusi SSRS, sumažėjo, užtat atitinkamai padaugėjo pravaikštų. Gerėjo tik vokiečių kalbos pažymiai, o tuo mokyklų direkcijos nelabai džiaugėsi. Tai bylojo apie ryšius su vokiečiais, ir dėl to direkcija galėjo turėti nemalonumų.
Komendantūros patruliai gaudo Karlshorsto mokinius Berlyno tamsiuose kino teatruose, mat čia jie linkę sėdėti, kol vyksta pamokos. Vokiški filmai juos labiau domina negu Paryžiaus komunos istorija ir Stalino konstitucijos pamokos. Per kratą vyresniųjų klasių mokinių suoluose buvo rasta ranka rašytų draudžiamų Sergejaus Jesenino eilėraščių ir amoralių Konstantino Simonovo kupletų, per karą ėjusių iš kareivių rankų į rankas. “Spausk pedalą kiek gali – karas nurašys‑ss..!“ Matyt, karas nenurašė, ir jaunimo laukia pokario sąskaita.
Be viso to, SKA ligoninė pranešė štabo viršininkui apie kelis užregistruotus atvejus, kai vyresniųjų klasių moksleiviai susirgo venerinėmis ligomis. Į ligoninę po nesėkmingo aborto buvo atvežta smarkiai kraujuojanti šešiolikmetė mokinė. Kelis mėnesius ligoninėje tarp gyvenimo ir mirties blaškėsi kita mokinė, beveik vaikas, po nepavykusio bandymo dėl nelaimingos meilės nuodytis dujomis.
Dėl visų šių istorijų Politinės valdybos viršininkas buvo priverstas kviesti ypatingąjį pasitarimą. Jame buvo nuspręsta imtis griežtų priemonių gerinant komunistinį sovietų jaunimo auklėjimą Vokietijoje. Veiksmingiausia priemone buvo pripažintas išbandytas vaistas nuo visų ligų – įvesti mokykloje papildomas “Trumpo VKP(b) istorijos kurso” pamokas ir specialias valandas, kuriose mokiniai būtų nuodugniai supažindinami su pasaulinio proletariato vadų – Lenino ir jo ištikimo draugo, bendražygio ir mokinio Josifo Visarionovičiaus Stalino – vaikystės ir jaunystės metais. Kartu buvo aptarta galimybė siųsti nesitaisančius nusidėjėlius į Sovietų Sąjungą. Iki šiol ši bausmė buvo taikoma tik suaugusiems Karlshorsto gyventojams.
Nors kino teatras “Kapitol” vokiečių publikai dabar uždarytas ir ten rodomi tik itin ideologiškai suręsti sovietiniai filmai, nors tramvajaus stotelę ir perkėlė atokiau nuo Karlshorsto, pokarinės Vokietijos nuodai per Berlyno Kremliaus tvoras ir užkardas vis tiek smelkiasi. Visa tai trenkia “Riabcevo Kostios dienoraščiu” ir “Šuns skersgatviu”, trečiame dešimtmetyje pedagogikos sluoksniuose sukėlusiais daug triukšmo. Tada jaunimas jautėsi atsidūręs aklavietėje arba ideologijos kryžkelėje, kai senieji idealai buvo sutrypti purve, o naujų dar nesukurta. Kuo tai galima paaiškinti dabar?
“Jaunimas – tai mūsų partijos barometras”, – kadaise teigė Trockis. Jis taip kalbėjo apie komjaunimą, tačiau jo žodžiai turi platesnę prasmę. Jaunimas – tai tautos barometras. Barometro rodyklė po karo pakrypo. Ką gi ji rodo?!
2
– Na, kaip – patiko?
– Taip. Savotiškas daiktas!
– Jokių abejonių – tikras šedevras...
Vientisas žmonių srautas neša mus tamsoje pro užpakalines duris iš Karlshorsto karininkų namų kino teatro. Nematomi žmonės dalijasi įspūdžiais apie filmą.
Šiandien Nadia, Pramonės valdybos partorgo sekretorė, mus nustebino savo mandagumu. Ji perėjo visus kambarius ir kiekvienam darbuotojui įteikė bilietą į kiną. Net maloniai klausė, kas kiek bilietų nori. Paprastai gauti bilietą į kiną būdavo nelengva. Jeigu kas nors užsinorėdavo eiti į kiną, tai reikėdavo iš anksto skambinti Nadiai, kad ji užsakytų bilietus.
– O, Nadenka, skaisčioji saulute! Koks ten šiandien filmas? – paklausiau sujaudintas tokio neįprasto dėmesio.
– Labai geras filmas, Grigorijau Petrovičiau. “Priesaika”! Kiek reikia bilietų?
– A-a! “Priesaika?! – tariau pagarbiai. – Tada duok du.
Apie šį filmą sovietų laikraščiai daug rašė, kėlė į padanges kaip naują tikrojo kino meno šedevrą. Nors į visus šedevrus žiūriu gana kritiškai, bet vis dėlto nusprendžiau eiti. Filmą taip įkyriai šlovino, kad jo nepamatyti buvo tiesiog pavojinga.
Jau po penkių minučių mudu su kapitonu Bagdasarjanu žvilgčiojome ne tiek į ekraną, kiek į laikrodį. Išeiti iš salės reiškė savižudybę, bet žiūrėti...
– Imkim ir išeikim – tarsi į tualetą, – šnibžda Bagdasarjanas.
– Verčiau sėdėk ir žvelk iš mokslinio taško, – raminu jį.
Ikikariniuose sovietų filmuose kartu su Leninu dažnai šmėžuodavo Stalino siluetas, o “Priesaikoje” Leninas tėra dekoracija. Valstiečiai, sužinoję apie sunkią Lenino ligą, plūsta iš tolimų kaimų į Gorkus. Pasirodo, į Gorkus jie veržėsi, kad su ašaromis akyse maldautų Staliną būti jų vadu. Kilometro ilgio juostoje jie prisiekinėja jam ištikimybę.
Aš taip pat prisiekiu. Prisiekiu, kad dar niekada gyvenime, net prieš karą, nemačiau tokios kvailos, šiurkščios ir įžūlios klastotės. Visas filmas ir jo sukeltas triukšmas nėra atsitiktiniai dalykai. Ne šiaip sau jau kelintas mėnuo mūsų klube neberodomi užsienio filmai.
– Žinai, ką visa tai reiškia? – einant namo klausia kapitonas Bagdasarjanas. – Tai reiškia curiuk!
– “Priesaika” tai ne menas, – dėsto toliau jis. – Rodyk tokį daiktą užsienyje, tai žmonės galvos, kad visi rusai tikri kvaileliai.
– Šlamšto jie irgi turi užtektinai, – bandau raminti įsikarščiavusį bičiulį.
Nedaugelis užsienio filmų, rodyti SSRS, tikrai buvo pasaulinio kino meno šedevrai. Žinoma, šių filmų rodymas buvo tik laikina nuolaida, siekiant kokių nors aukštesnių interesų ir visada sutapo su sovietų užsienio politikos vingiais.
Dėl to sovietiniai žmonės susidarė perdėtai egzaltuotas požiūris į užsienio kino meną. Patekę į Berlyną mes galime iki soties prisižiūrėti visų valstybių kino kūrinių. Neretai iki ašarų juokiamės pasibaigus širdį draskančiam Amerikos koviniam filmui, kuriame daugiau šaudoma, negu kalbama, kuriame kraujas upėmis srūva iš ekrano į salę ir neįmanoma suprasti, kas ką ir už ką iš tikrųjų žudo. Dažniausiai tokie filmai neteikia pasitenkinimo net neišrankiu skoniu pasižymintiems paprastiems rusų kareiviams.
Netoli Karlshorsto, Kepenike, yra kino fabrikas “Kodak”. Nežinomu būdu kai kurie SKA bendradarbiai, turėję dalykinių ryšių su šiuo fabriku, suuodė, kad ten yra uždarų kino filmų peržiūrų salė ir puiki proga pasinaudoti visos Europos kino pramonės archyvais. Savo atradimą jie, kaip ir dera, vertino atsargiai, slėpė gundančią paslaptį ir patyliukais gėrėjosi draudžiamo pasaulio reginiais, kaip kompensacija už visus praėjusius trisdešimt metų. Tačiau pasaulyje nieko absoliutaus nėra, taigi ir absoliučių paslapčių. Nepaprastai slepiama, iškilmingai prisiekiant tylėti iki karsto lentos, po Karlshorstą klaidžiojo “Kodako” paslaptis.
Netrukus “Kodako” uždaros peržiūros tapo neoficialiu daugelio SKA bendradarbių klubu. Čia buvo galima žiūrėti visus dokumentinius ir meninius filmus, kurie po kapituliacijos buvo draudžiami rodyti net vokiečių žiūrovui. Ten mes garsiai “piktinomės demonstruojant antisovietinio turinio Europos filmus, kuriuos patys užsakėme “Kodako” direkcijai “techninės peržiūros” tikslu. Iš esmės šie filmai buvo nepavojingi, šiek tiek naivūs. Tačiau jie tam tikra prasme atspindėjo Europos požiūrį į Sovietų Rusiją. Mums buvo įdomu žiūrėti į savo atvaizdą supančio pasaulio akimis. Tai teikė savotišką malonumą. Be to, buvo malonu jausti laisvę, kad mes matome “draudžiamą” daiktą.
Nors ir keista, tačiau vokiečių filmai rusams patinka labiau negu kiti. Palyginus muziką, literatūrą, kino meną – šias dvasines tautos gyvenimo paraleles – tai vokiečių siela rusams labiau suprantama negu visa kita. Čia jaučiamas tas pats sentimentalumas, švelnus liūdesys, reiškinių giluminių priežasčių paieškos. Ne veltui Dostojevskis Vokietijoje pripažįstamas labiau negu Rusijoje, o “Faustas” buvo ir liko populiarus Rusijos scenoje.
Dažnai tenka girdėti, kaip rusai gyvai diskutuoja apie vokiečių kiną ir teatrą. Į akis krenta neįprastas sovietų domėjimasis detalėmis, faktais, pačiais artistais. Čia yra apie ką ginčytis. Apie “Priesaiką” nėra ko svarstyti.
– Jų menas pasyvus, mūsų – aktyvus. Jų menas rodo, mūsų menas – įsako, – kalba kapitonas Bagdasarjanas. – Tu “Tautų teismą” matei?
– Taip.
– Tai kaip?
– Stiprus daiktas.
– O aš neseniai jį žiūrėjau amerikiečių sektoriuje. Jie rodė visai kitokį montažą, pavadintą “Niurnbergas”. Ta pati tema, o įspūdžio jokio.
Anksčiau mūsų karininkų klube matėme dokumentinį filmą apie Niurnbergo procesą. Filmas buvo sumontuotas labai puikiai. Karo veiksmų kino kronikos kadrai susipynę su įvykiais iš teismo salės, tamsoje skambėjo kraupus Chmaros skaitomas tekstas. Besėdint kino salėje mums gniaužėsi kumščiai, o kai iš ten išėjome, norėjosi imti automatą ir pyškinti visus vokiečius iš eilės. Tokį stiprų įspūdį sukėlė filmas. Tas pats amerikiečių montaže “Niurnbergas” buvo pateiktas visai kitaip, tai buvo tik šalta kronika.
Mudu atėjome į Bagdasarjano butą. Paveikti ką tik matyto filmo imame kalbėti apie propagandą meninėmis priemonėmis.
– Amerikiečiams dar šimtą metų reikia mokytis, kaip iš juodo daryti baltą, – nusivilkdamas kitelį tingiai rąžosi kapitonas.
– Paspirgins, taip pat išmoks, – tariu.
– Per vieną dieną čia nieko nepadarysi. Žmones reikia auklėti metų metus.
– O ko tu, tiesą sakant, dėl amerikiečių sergi? – klausiu.
– Ogi šiaip sau – dėl absoliutaus teisingumo.
– Kam jo reikia – šio teisingumo? Teisus tas, kas stiprus. O teisingumas – tai pasakos naivuoliams.
– Už dialektinį materializmą jums rašau penkis, – ironizuoja kapitonas.
– Anglai vėl stato “Aną Kareniną”, – rodydamas į vieną žurnalą kalba jis. – Ją, ko gero, jau dešimtą kartą kinofikuoja. O mūsiškiai šio daikto nė karto ekrane nerodė. Neatėjo laikas. Tai Petrą Didįjį žagina, tai Ivaną Rūstųjį su balandėliu lygina.
– Ko tu nori? Valstybės interesai... – mėginu jam prieštarauti.
Prieš karą sovietų kinematografija sukėlė įtartiną bruzdesį ekranizuodama istorines Rusijos praeities asmenybes. Pradžioje žiūrovų nuostabai Petras I ekrane pasirodė ne kaip tironas ir “eksploatatorius”, o kaip didis valstybės veikėjas. Paskui dar daugiau triukšmo, kuris baigėsi tikru skandalu, sukėlė Ivano Rūsčiojo pastatymas. Net pratusiems klastoti sovietų scenaristams ir režisieriams Politbiuro užsakymas buvo neįkandamas. Pirmas variantas buvo gerokai sukritikuotas ir neleidžiamas rodyti. Tai dar nebuvo keista, tokio likimo sulaukė jau ne pirmas filmas. Keista buvo tai, kad filmą įsakė perdirbti. Tas pats atsitiko su “Ivano Rūsčiojo” pastatymu Maskvos Mažojo teatro scenoje. Po šio spektaklio visas vadovaujantis personalas buvo išvaikytas, suimtas ir... vėl buvo įsakyta – perdirbti.
Mįslė buvo įminta, kai uždaruose partinių aktyvistų susirinkimuose VKP(b) CK lektoriai nė kiek nesutrikę pareiškė: užsienio spaudoje dažnai keliamos istorinės paralelės tarp Ivano Rūsčiojo viešpatavimo laikų ir stalininės Rusijos epochos. Dabar viskas aišku – dabarties pakeisti neįmanoma, tai reikia klastoti praeitį. Dar būtina pastebėti, kad jokioje “užsienio spaudoje” tų sugretinimų niekas neatskleidė. Tai subrendo karščiuojančiose Politbiuro smegenyse.
Dvidešimt penkerius metus sovietų istorijos vadovėliai apie Rūstųjį arba visai tylėjo, arba rašė apie jo caravimą kaip paties žvėriškiausio ir kruviniausio absoliutizmo pavyzdį. Dabar Ivano Rūsčiojo šešėlis Stalinui nedavė ramybės.
– Ei, koks buvo mylimiausiosios Rūsčiojo žmonos vardas? – klausia Bagdasarjanas.
– Neprisimenu, – atsakau. – Žinau tik, kad septintoji iš eilės.
– Kartą vienas kareivis dievagojosi, kad Stalinas savo rankomis pasmaugė Alilujevą. Sako, kad ji buvo prieš jo kolektyvizacijos politiką. O neseniai girdėjau, kad tokį pat pokštą jis iškrėtė savo sūnui Jaškai. Šis gi buvo vokiečių nelaisvėje, o paskui grįžo namo.
– Štai, matai – tam ir reikia filmo “Ivanas Rūstusis, – svarstau. – Pažiūrėsi – ir tau iškart paaiškės, kad visa tai reikalinga liaudies gerovei.
– Gerai buvo per karą, – atsidūsta kapitonas. – Prisimeni, kokius mums filmus amerikiečiai kūrė?
– Taip, gerus filmus. Įdomu tik, kad jie mūsų gyvenimo visai nepažįsta. “Poliarinėje žvaigždėje” kolchozninko troboje taip stalą padengė, kaip dabar Sokolovskis nevalgo.
– O pievelėje ratelius šoka – kaip gerais senais laikais, – šaiposi Bagdasarjanas.
Nuo 1943 metų SSRS rodydavo amerikietiškus filmus rusiškomis temomis. Mums ypač įsiminė filmas “Poliarinė žvaigždė”. Nepaisant didžiulio naivumo ir sovietinės tikrovės neišmanymo, jis persunktas nuoširdžios simpatijos rusams. Dažnai girdėdavau, kad rusų žiūrovai po šio filmo gyrė – “Šaunuoliai amerikiečiai!“ nors ekrane rodė tik rusus. Per šį palankų vaizdavimą žiūrovai jautė Amerikos žmonių simpatijas.
– Ten buvo kažkokie konsultantai rusiškomis pavardėmis, – pastebiu. – Jie Rusijos tikriausiai trisdešimt, o gal ir daugiau metų nematė. Prisodino vešlių spanguolių. O “Misija į Maskvą?“ Cha!
– Komedija! Atsimeni, kaip Karlas Radekas užeina į smuklę, o ten septynetukai iš “Jaro”, virduliai, Puškino laikų apsiaustas. O svarbiausia – jokios išvados.
– Atlikimas jų nieko, o ideologijos jokios, – darau išvadą. – O apskritai iš viso nežino, kas tai yra.
– Stalinas plūsta juos, beje, tuščiai, o jie tik akis sprogina, – samprotauja Bagdasarjanas. – Nežino ką daryti. Dabar gi pradeda Ivaną plūsti – jis ir šlakuotas, ir kreivadantis. Kvaileliai! Juk paskutiniai trisdešimt Rusijos istorijos metų – tai balta dėmė, tai neišsemiamas šulinys. Apdorok visa tai kaip reikiant. Juk Staliną galima akimirksniu nuogai išrengti – taip parodyti, kad visas pasaulis tik nusispjaus. Ir mes neprieštarautume. O kai jie Ivaną ima plūsti...
Kapitonas daugiareikšmiškai prunkščioja. Jam apmaudu, kad amerikiečiai negali suvokti tokio paprasto dalyko.
Mus stulbina, kad pasaulis nežino, kas iš tikrųjų Rusijoje dedasi. Trisdešimt metų trunkantis valstybinis melas ir laisvosios spaudos uždarumas savo padarė. Pasauliui kaip mažam vaikui tvirtinama apie istorinį kapitalistinės sistemos pasmerktumą. Šiuo klausimu paprasti sovietų žmonės neturi tvirtos pozicijos. Istorija juda į priekį ir reikalauja naujų formų. Tačiau istorinis komunizmo sąlygotumas, frazė, kad “visi keliai veda į komunizmą” – tai dėmuo lygtyje su daugeliu nežinomųjų ir neigiamais dydžiais. Beje, sovietams ši lygtis jau įgavo iracionalią formą.
Mus vienija ne vidinis valstybinės idėjos darnumas, o išorinės materialinės priklausomybės, asmeninio suinteresuotumo arba karjeros formos. Visa tai gaubia baimė. Vieniems tai tiesioginis fiziškai apčiuopiamas dalykas, kitiems – tik neišvengiamas padarinys, jeigu jie veiks arba net mąstys kitaip, negu to reikalauja totalitarinė mašina.
Jeigu koks nors vokietis prieis prie sovietų kareivio ir sakys “Ivan – šlecht”, kareivis be kalbų rėš jam į dantis. Jeigu tas pats vokietis paskutiniais žodžiais keiks Staliną, sovietų valdžią ir komunistus, tai kareivis tikriausiai atiduos jam savo paskutinius papirosus. Tai nesąmoninga reakcija. Taip rusų kareivis reaguos ir kitu atveju, netgi daug rimtesniu...
Vėliau, jau gyvendamas Vakaruose, turėjau progos pamatyti filmą “Geležinė uždanga” apie sovietų atominės žvalgybos žlugimą Kanadoje. Prieš tai skaičiau aštriausią “Geležinės uždangos” kritiką, įnirtingus komunistinės spaudos išpuolius. Mane domino, kaip amerikiečiai apdorojo šią puikią temą. Pažiūrėjęs jaučiau dvejopą įspūdį.
Viena vertus, pasitenkinimo jausmas – tipažai buvo parinkti labai puikiai, sovietų oficialių atstovų gyvenimas užsienyje ir vietinės kompartijos vaidmuo buvo pavaizduoti visai tinkamai. Dar kartą pasijutau kaip Berlyno Kremliaus laikais. Tai buvo absoliučiai neutralus, net mandagus filmas. Prieš tokį vaizdavimą neprieštaraus nė vienas rusas. Nekeista, kad užsienio kompartijos dėl “Geležinės uždangos” ėmė klykauti – juk patį nešvariausią vaidmenį atliko jos. Tai, kas karinio atašė personalui – tarnybinis įpareigojimas, komunistiniams samdiniams – tėvynės išdavimas.
Kita vertus, aš pajutau nesuprantamą apmaudą. Vis dėlto amerikiečiai nesugebėjo pasinaudoti visomis galimybėmis. Tai buvo tas pats, ką kadaise jautė kapitonas Bagdasarjanas. Sovietai priprato prie filmo aštrumo, kai žiūrovui siūloma daryti atitinkamą išvadą. “Geležinės uždangos” scenarijus buvo dar silpnas.
Įsitikinęs, jog kapitonas Bagdasarjanas, persirengęs civiliais drabužiais, rizikuodamas nusigavo į kokį nors užblokuotą Vakarų Berlyno sektorių, kad pamatytų “Geležinę uždangą”. Dėl “sportinio intereso”. Aš įsitikinęs, kad jis šio malonumo atsisakyti negalėjo. Grįžęs iš rizikingos ekspedicijos namo į Karlshorstą, jis, žinoma, vėl keikė naivius amerikiečius, kurie nemoka tinkamai sukurti antisovietinio filmo.
3
Būdami čia, Berlyne, užsienyje, mes, sovietai, galime palyginti du pasaulius. Kartu dažnai būna įdomu sugretinti tikro gyvenimo įspūdžius su tais pramanais, kuriuos sovietų valdžia kuria ir skleidžia aplink save. Tiesioginiai šių pramanų kūrėjai yra plunksnos darbuotojai, sovietine terminologija – “žmogaus sielų inžinieriai”.
Žinoma, mus labiausiai domina rašytojai, kurie labiau ar ne tiek užsiima Sovietų Rusijos dalykais. Juos galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: sovietų rašytojai – “socialistinio užsakymo” vergai, nusigręžę nuo stalinizmo užsienio rašytojai ir galiausiai tie problemiški užsienio inteligentijos padarai, kurie iki šiol bando surasti perlą mėšlo krūvoje.
Pažvelgsime į juos sovieto akimis.
Kartą ant Beliavskio stalo pastebėjau prancūzų kalba parašytą margą knygelę. Pamatęs ant viršelio autoriaus pavardę – Ilja Erenburgas, gerokai nustebau.
– Ką tu – ar jos neskaitei rusų kalba? – paklausiau.
– Kol kas ši knygelė rusų kalba neišleista.
– Kaipgi?!
– Labai paprastai.
Sovietų literatūros kritika tvirtina, kad šiuolaikinėje literatūroje geriausi žurnalistinio žanro atstovai yra Egonas Ervinas Kišas, Michailas Kolcovas ir Ilja Erenburgas. Neginčijama – visi jie talentingi rašytojai. Michailo Kolcovo literatūrinė karjera 1937 metais nutrūko įsikišus NKVD. Kalbama, kad dabar jis rašo memuarus YPSK. Taip vadinasi Ypatingosios paskirties Sibiro kalėjimas, Stalino epochos Aleksejaus bastionas, kuriame žmonės palaidoti gyvi, žmonės, neturintys teisės susisiekti su išorės pasauliu.
Ilja Erenburgas ilgai buvo vertinamas kaip “pakeleivis”. Turėdamas kišenėje sovietinį pasą, jis išmintingai buvo linkęs gyventi užsienyje, išsaugodamas pagarbų atstumą su Kremliumi. Vakarų Europos klimatas jam atrodė palankesnis sveikatai. Tai jam suteikė šiokios tokios nepriklausomybės. Jo knygos sovietinėse leidyklose pasirodydavo rūpestingai atrinktos ir kruopščiai suredaguotos. Nekeista, kad pamačiau jo knygą prancūzų kalba ir nežinomą Sovietų Sąjungoje. Savo literatūrinį atspalvį Ilja Erenburgas keitė pagal politinius orus, bet tik Hitlerio įsiveržimas į Prancūziją galų gale nuginė jį į ilgai laukusią tėvynę.
Pirmučiausia Ilja Erenburgas yra kosmopolitas. Daugelis jį vertino kaip komunistą. Jis labai subtiliai ir protingai kritikuoja visus Europos ir kapitalistinio pasaulio trūkumus. Bet dėl to nėra reikalo būti komunistu. Dabarties pasaulis iš tikrųjų nėra idealus ir daugelis rašytojų jo trūkumus rodo visai ne dėl to, kad jie yra komunistai.
Net pats talentingiausias rašytojas labiau ar mažiau yra amatininkas – ir parduoda savo prekę, ir turi galvoti apie realizavimo rinką. Ilja Erenburgas susidūrė su dilema. Viena vertus, demaskuoti Staliną ir komunizmą buvo pavojinga net gyvenant Europoje, kita vertus, nenaudinga. Demokratinių įstatymų prieglobstyje pulti priešingą pusę ne taip baisu ir, be to, garantuoja plačią realizavimo rinką tiek SSRS, tiek supančiame pasaulyje. Rublių transakcija į užsienio valiutą daug naudingesnė negu atvirkščiai. O įsitikinimai? Įsitikinimais sotus nebūsi! Erenburgas atliko sandėrį su sava sąžine ir pasiliko atsargines duris – jo raštuose retai galima sutikti žodį “komunizmas” ir šio dalyko tiesioginį tvirtinimą. Netrukus Erenburgas tapo literatūros komivojažierius, įsilaužėlio į visuomeninę nuomonę specialistas.
Kai 1940 metais sūnus paklydėlis buvo priverstas grįžti į gimtinę, apdairumas Erenburgui labai pravertė. Nors jo ir nelaikė visiškai “savu”, bet ir prieš jį nebuvo kokių nors įkalčių.
Praskalavęs gerklę po įnirtingų gatvės keiksmų, skirtų fašistiniams grobikams, Ilja Erenburgas sėda prie rašomosios mašinėlės ir mitriai tarškina salsvus straipsnelius apie nuostabią išprievartautą Prancūziją, apie ištvermingą britų liūtą, apie demokratišką Ameriką. Per karą šiuos straipsnius mes mielai skaitėm, bet tai priminė anekdotą, kai apačioje puikavosi Iljos Erenburgo parašas. Šiandien, paklusęs šeimininko balsui, jis apsiputojęs svaido popierinius griausmus ir žaibus ant Amerikos imperialistų galvų.
Mažai tikėtina, kad dabar Erenburgas gavo nuolatinį užsienio pasą. O ir jis pats kažin ar žengs tokį neatsargų žingsnį. Visi dar prisimena Maksimo Gorkio likimą. Po revoliucijos Gorkio ir bolševikų nuomonės labai skyrėsi. Ilgai jis gyveno Italijoje, vėliau grįžo į Maskvą. Buvo pasakojama, kad jis vėl prašė išvykimo vizos, bet negavo. Kai per Maskvos procesus buvo oficialiai pareikšta, kad jis kartu su sūnumi buvo tarsi “Trockio ir Bucharino gaujos” nunuodytas, kiekvienam sovietui buvo aišku kaip dieną, kieno ranka maišė nuodus. Jis buvo kaltas dėl to, kad grįžęs į Maskvą iš esmės neparašė nė žodžio. Suprantama, prieš ką šis tylėjimo protestas buvo nukreiptas ir kam reikėjo jo mirties. Sovietai įprato visus oficialius pranešimus suprasti atvirkščiai – šitaip galima bent tiek pažinti tiesą.
Taigi Ilja Erenburgas, pradžioje turėjęs šiokią tokią nepriklausomybę, vėliau visiškai atsidavė Kremliaus valiai.
Iljos Erenburgo karjera ir likimas labai būdingas daugeliui sovietų rašytojų. Pasirinkimas vienas – arba rašyti tai, ko reikalauja Politbiuras, arba būti literatūriniu lavonu. Jeigu Levas Tolstojus, Aleksandras Puškinas arba Lermontovas būtų gyvenę stalininėje epochoje, šios pavardės kultūros panteone nebūtų žinomos. Nebent kokio nors NKVD lagerio sąrašuose. Sovietų Rusijos rašytojo literatūrinė mirtis paprastai sutampa su jo fizine žūtimi.
Studijų metais mes iš rankų į rankas perduodavome knygas: Kazakovo “Devyni taškai”, Lebedenko “Sunkusis divizionas”, Sobolevo “Kapitalinis remontas”. Šie vardai plačiajai publikai mažai žinomi – knygos tyčia buvo išleistos mažu tiražu ir jas gauti buvo sunku, nors tai buvo talentingų rašytojų talentingi kūriniai. Būdinga, kad visi jie rašė apie 1917-1921 metus, kai masės pasižymėjo veržlumu ir viltingumu. Apie vėlesnius laikus šiems rašytojams neleido rašyti pačių sąžinė – mat reikėjo arba meluoti, arba tylėti.
Mes turime savo nuostabią nacionalinę literatūrą, kurią Vakarai priėmė ir pripažino. Tačiau mums patiems mūsų pačių kūryba pateikiama po didelės atrankos – kultūrinio palikimo atranka ir prievartinis dabarties kūrybos reguliavimas diktatūrai reikiama kryptimi.
Pirmaisiais porevoliuciniais metais Gospolitizdato užkaboriuose ilgą laiką eilėje reikėjo laukti net Puškinui, kol Stalino cenzoriai jį pripažino politiškai nekenksmingu. Seka mat kažkokias pasakas apie auksinius gaidelius. Kokia iš to nauda pasaulinei revoliucijai? Tai ne Majakovskis – šis tiesiai visa gerkle plyšauja:
Kas ten žygiuoja dešine?
Kairę, kairę!
Mums reikalingi tokie gaidžiai!
T-r-renki, šaudykle,
Į tuos, kas sutr-r-rikę,
Kulkų tir-r-rštimas,
Spūs-s-sčiai kar-r-r -štimas!
Gaila, kad Majakovskis paleido sau kulką į kaktą, kai įsitikino, jog rėkė ir gerklę laidė be reikalo. Jo paties žodžiais – “paspringo komunistiniais vėmalais”. Priešmirtiniame laiške jis perfrazavo savo didžiojo pirmtako žodžius — “Ir koks velnias sugundė mane gimti SSRS su jausmais ir talentu...“ Sunku būti sovietų rašytoju – tikras talentas kurti narve negali.
Ant sovietų rašytojų pykti negalima. Žmogus turi kūną, o šis silpnesnis už šviną ir spygliuotą vielą. Be to, viliojanti pagunda: vienoje pusėse – kūrybinė ir fizinė mirtis, kitoje – privilegijuotos padėties gėrybės. Galbūt daugeliui atrodys keista, kad komunizmo šalyje tarpsta milijonieriai? Taip, patys tikriausi milijonieriai, kurių sąskaita valstybės banke ir turto vertė viršija milijoną rublių. Pavyzdys yra Aleksejus Tolstojus, “Petro I” ir “Ivano Rūsčiojo” scenarijų falsifikacijos autorius. Kas gali kaltinti žmogų, susidūrusį su tokiu pasirinkimu?! Prieš mesdami akmenį, įsivaizduokite save jų vietoje.
Sovietų rašytojai – tai paukšteliai paauksuotame narvelyje. Jie gali čiulbėti ar tylėti, bet skraidyti negali. Sudėtingiau Vakarų rašytojams. Vakarų rašytojais tikėti negalima. Negalima net mirusiais. Kadaise Džonas Ridas Kominterne vadovavo Amerikos sekcijai. Tiesa, jis gyveno Maskvoje, bet taip turėjo būti. Nuoširdžiai rašė solidžią knygą “10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį”. Pats liaudies švietimo komisaras Lunačiarskis ir Lenino žmona Nadežda Konstantinovna Krupskaja šio leidinio pratarmėje tvirtino, kad ši knyga – tai teisingiausias komunistinio perversmo Rusijoje aprašymas. Džonas Ridas laiku susiprato pakratyti kojas, o jo netvarūs palaikai buvo užmūryti Kremliaus sienoje – garbingas butas ypač pasižymėjusiems komunistams.
O vėliau skandalas! Nenumatė Džonas Ridas, kad stalininės Rusijos istorija atgaline data verčiama aukštyn kojom. Įsigudrino visoje revoliucijoje skirti didžiajam Stalinui tik dvi eilutes, o ir jas tarp kitko. Kėlė į padanges Trockį ir kitus revoliucijos veikėjus, kurie po Lenino mirties neišvengiamai ėmė mirti nuo slogos ir kitų panašių ligų.
Teko po mirties dorybingąjį Džoną krapštyti iš Kremliaus sienos.
Būtų galima vardyti dešimtis pasaulinio garso žmonių, kurie ieškodami naujų kelių žavėjosi komunizmu. Susipažinę su sovietų tikrove, šie žmonės visiems laikams pagijo nuo savo prosovietinių potraukių. Iš šios kategorijos užtenka paminėti vieną pastarųjų.
Teodoras Plivjė – “Stalingrado” autorius, vokiečių rašytojas ir komunistas, ilgai gyvenęs Maskvoje – bėgo iš sovietinės zonos į Vakarų Vokietiją. Interviu spaudos atstovams jis pareiškė, kad stalininėje Rusijoje komunizmo nėra nė padujų, kad visos komunistinės idėjos ten užgniaužtos, kad visi socialistiniai institutai paversti totalitarinio Kremliaus režimo įrankiais. Jis tai suprato netrukus atvykęs į Maskvą, tačiau turėjo tylėti ir taikstytis su supančia tikrove, nes iš tikrųjų buvo nelaisvas.
Teodoras Plivjė komunizmo neatsisakė, bet jo požiūris Stalinui buvo pavojingesnis už tiesioginę komunizmo kritiką. Teodoro Plivjė likimas – tai likimas nemažos Vakarų komunistinės inteligentijos dalies, savo akimis mačiusios stalininę Rusiją. Ne visi gali fiziškai arba jausdami moralinį padorumą taip prisipažinti, daugelis linkę Kremliui tarnauti savo sąžinės sąskaita. Sąžinė – abstrakti sąvoka, o daiktų ir sąvokų yra daug realesnių.
Kremliaus advokatus tiesioginiu melu sunku kaltinti. Esama rafinuoto melo – vienašališko dalyko apibūdinimo. Šioje veiklos dirvoje Kremliaus fokusininkai ir jų komivojažieriai pasiekė didelio meistriškumo. Absoliučiai nutylėti arba įnirtingai plūsti viena, kartu keliant į padanges kita. Sukčių kalba tai vadinama “sumainymu”.
Čia, Berlyne, mums į rankas patenka įdomių knygiūkščių. Labai įdomių. Jas parašė užsienio autoriai ir išleido užsienio leidyklos, jos be proto liaupsina Staliną ir stalininę Rusiją. Įprasta, kad šios knygos arba visai neleidžiamos rusų kalba, arba leidžiamos labai mažu tiražu, nepatenkančiu į apyvartą. Šios knygos turi tik išorinio vartojimo paskirtį. Kremlius nesiryžta šių knygų rodyti rusams – pernelyg akivaizdus melas.
Netoli Brandenburgo vartų yra “Tarptautinės knygos” parduotuvė. Tai sovietų parduotuvė, prekiaujanti literatūra užsienio kalbomis ir skirta užsienio pirkėjams. Mes ten užeidavome dažnai. Aišku, ten pirkome ne Lenino raštus, o paprastas grotuvo plokšteles. Tai, ko už jokius pinigus nenusipirksi Maskvoje, užsieniečiams siūloma į valias. Štai šioje parduotuvėje ir prekiaujama dekano Kenterberiečio tipo raštpalaikiais.
Kas galėjo “raudonąjį dekaną” skatinti rašyti šiuos dalykus? Galbūt dekanas, mąstydamas tikrai ne galva, mano, kad Stalinui atėjus į Britų salas jis savo išankstinėmis “socialinėmis” maldomis išgelbės savo kailį nuo Sibiro? Arba taps visos Anglijos SSR arkivyskupu? Kito aiškinimo sovietas šiems Kremliaus propagandos tarnams rasti negali.
Propaganda! Kas tai yra, supranta tik sovietas. Sako, kad “Coca Cola” kainuoja 5 centus: du centus kainuoja pats mišinys, o tris centus – reklama. Amerikiečiai įsitikinę, kad pasaulyje nėra nieko skaniau, naudingiau ir palaimingiau. Žmones įtikino reklama.
Sovietams panašiai yra su komunizmu. Juos įtikinėjo ir įtikinėja, kad komunizmas – tai pats geriausias, pats neprilygstamiausias pasiekimas. Sudėtingesnis mišinys už “Coca Colą”. Jis kiaurai persmelkia žmogų nuo jo gimimo dienos. Tai, ką Amerikoje daro reklama, SSRS atlieka propaganda. Žmogus vaikšto nuogas, alkanas, prilygsta nebyliam robotui. Tačiau jam viskas tvirtinama atvirkščiai. Ir kas nuostabiausia – jis tiki. Tiksliau – bando tikėti. Taip lengviau ištverti sunkumus, kai nėra kaip jų atsikratyti ar juos įveikti.
Kremlius žino nepaprastą propagandos galią žmogaus jausmams, jis suvokia pavojų, jeigu miražas bus išsklaidytas. Hitlerinėje totalitarinėje Vokietijoje priešo radijo stočių klausymas per karą buvo draudžiamas, tačiau radijo imtuvai nebuvo atimti. Ar tai Hitleris manė, jog jo valstybinę sistemą kritikuoti beviltiška, ar jis labiau pasitikėjo savo pavaldiniais. Šiaip ar taip, jo Kremliaus partneris elgėsi kitaip. SSRS absoliučiai visi radijo imtuvai buvo konfiskuoti pirmomis karo dienomis. Kremlius puikiai žino savo pažeidžiamą vietą. Jeigu trisdešimtmečiai Kremliaus propagandos darbai susvyruos – trapi dvasinė Kremliaus ir liaudies vienybė subyrės kaip kortų namelis nuo pirmo vėjo pūstelėjimo.
Per karą primityvi vokiečių propaganda sovietus stebino. Jie kalbėjo rusų kalba, bet ne rusams. Iš jų laidų dvelkė naftalinu arba svetima vokiška dvasia. Propaganda – tai sielos maistas, čia reikia žinoti receptus ir būdus, tinkamus ruso širdžiai. Jie nieko nekalbėjo apie ateitį, Kremliaus diktatūros protingai kritikuoti jie nemokėjo.
Jie pasitikėjo šiurkščia jėga – jau anksčiau žinomas prūsiškas bukumas. Širdžiai reikia psichiatro meno, o ne feldfebelio riksmo.
Stalinas tvirtino: “Spauda – tai pats stipriausias mūsų partijos ginklas.“ Kitais žodžiais tariant, propaganda – tai pats stipriausias Kremliaus ginklas. Propaganda sutvirtina vidines jėgas ir griauna išorines. Tuo geriau Stalinui, jeigu jo priešininkai šių žodžių teisumo ir reikšmės nesuprato.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ