Grigorijus Klimovas «Vergo Sparnai»

Skyrius 12. SISTEMOS NAGUOSE

1

– Susipažinkite! – pristato pulkininkas Kondakovas. – Papulkininkis Dinašvilis.

Spaudžiu ranką žmogui, vilkinčiam pilku civiliu kostiumu. Atsegta baltų marškinių apykaklė, be kaklaraiščio. Kadriniams karininkams būdinga panieka civiliams drabužiams. Išpurtęs veidas. Matinė, saulės nemačiusi, blizganti oda. Nuvargusi ir abejinga išsprogusių juodų akių išraiška. Toks pat tingus ir abejingas drėgnos rankos spustelėjimas.

Aš ir pulkininkas Kondakovas atvažiavome Centrinės operatyvinės VRM grupės prašymu atlikti tam tikros įkalintų žmonių grupės parodymų ekspertizę. Kadangi bylos duomenys pynėsi su panašia pulkininko Kondakovo skyriaus turima medžiaga, VRM prašė SKA konsultacijų ir pagalbos.

Pulkininkas susipažįsta su ankstesnių apklausų ir tardymo duomenimis. Pirmoji byla yra buvusio mokslinio bendradarbio Penemiundės laboratorijose, kurios buvo vokiečių reaktyvinių sviedinių tyrimo centras.

– Truputį užtrukome, – sako dirsčiodamas į duris VRM papulkininkis. – Įsakiau, kad jam pirma suteiktų žmogišką išvaizdą.

– Seniai jis čia pas jus? – klausia pulkininkas Kondakovas

– Beveik septyni mėnesiai, – mieguistu balsu, lyg būtų nemiegojęs nuo pat gimimo, taria civiliai apsirengęs papulkininkis.

– Kaip jis pas jus pakliuvo?

– Gavome žinių iš agentūros... Tada nusprendėme pažvelgti į jį iš arčiau.

– O kodėl... tokioje aplinkoje? – klausia pulkininkas.

– Jis gyveno Vakarų zonoje, o jo motina čia, Leipcige. Pasiūlėme jo motinai laiške paprašyti, kad jis pas ją atvyktų... Štai ir tenka laikyti jį užrakintą, kol paaiškės.

– Kaipgi motina su tuo sutiko?

– Jeigu nesutiktų, pagrasinome atimti iš jos daržovių parduotuvę. Be to, mums sūnaus reikia tik draugiškai pasikalbėti, – žiovaudamas aiškina pulkininkas.

Po kurio laiko konvojinis seržantas įveda kalinį. Išblyškęs lyg kreida veidas ir karštligiškas giliai įdubusių akių blizgesys iškalbingesni nei visos tardytojo pastangos suteikti savo tardomajam žmogišką išvaizdą.

– Na, jūs kol kas užsiimkite juo, o aš pailsėsiu, – vėl žiovauja papulkininkis ir išsitiesia ant sofos pasienyje.

Tardomasis, pagal specialybę artilerijos ginkluotės inžinierius, mums ypač domina, nes, pasak agentūros, jis dirbo Penemiundėje vadinamame trečiojo periodo skyriuje. Pirmojo periodo rūšių ginkluotė jau buvo laikoma patikrinta praktikoje ir gaminama serijiniu būdu, antrojo – ginkluotė dar bandoma gamykloje, trečiojo – ginkluotė dar tik skaičių ir brėžinių pavidalo. Su pirmųjų dviejų periodų rezultatais mes susipažinę gana gerai, o paskutinis laikotarpis mums yra juoda dėmė, nes beveik visi brėžiniai ir skaičiuotės buvo sunaikinti per kapituliaciją ir į mūsų rankas nepakliuvo jokių materialinių įrodymų, išskyrus daug asmenų žodinių parodymų.

Pagal paskutinius apklausos protokolus tardomasis dirbo mokslininkų grupėje, turėjusioje užduotį sukurti reaktyvinį priešlėktuvinės gynybos sviedinį. Šį projektą įgyvendinti pradėjo dėl besąlygiško sąjungininkų oro puolimo priemonių pranašumo prieš Vokietijos oro gynybos priemones. Projektuojamo sviedinio ypatumas buvo jo antgalio prietaisų jautrumas, vedantis raketą į tikslą ir sprogstantis prie pat taikinio. Raketos leidžiamos iš specialaus lafeto be tikslaus taikiklio. Kai raketa priartėja prie lėktuvo taikinio, ima veikti taikymo aparatas, kuris pats koreguoja ankstesnę trajektoriją, veda raketą į taikinį ir tam tikru nuo jo atstumu detonuoja sprogdinimo užtaisą. Panašų principą vokiečiai sėkmingai taikė magnetinėse minose ir torpedose, padariusiose didelių nuostolių sąjungininkų laivynui pirmame karo periode.

Leidžiant raketą sunkumų kilo dėl gerokai didesnio sviedinio ir taikinio greičio, mažesnės taikinio masės ir dar dėl to, kad lėktuvas padarytas iš nemagnetinio metalo. Nepaisant to, buvo duomenų, kad vokiečiams kliūtį pavyko įveikti. Kokiu būdu vokiečiai tai išsprendė – pasitelkę radaro principą, fotoelementą ar dar kaip nors kitaip? Tai kėlė daug ginčų.

Apklausos protokolai rodo, kad iš tardomojo buvo reikalaujama prisiminus atkurti visus „V-N“ projekto brėžinius ir skaičiuotes. Pulkininkas Kondakovas veda apklausą visai kita kryptimi. Susipažinęs su turimais duomenimis, jis stengiasi nustatyti tą vietą, kurią tardomasis užėmė sudėtingoje Penemiundės štabo mokslinio tyrimo sistemoje. Jam aišku, kad vienas žmogus negali žinoti visos projekto darbo apimties, kaip to reikalauja VRM.

– Ar jūs sutinkate tęsti savo darbą vienoje iš sovietų mokslo įstaigų? – klausia pulkininkas kalinio.

– Jau kelis kartus prašiau leisti man įrodyti savo parodymų teisingumą, – atsako tardomasis. – Aš mažai ką galiu įrodyti... čia. Jūs suprantate!

Tą pačią akimirką pilka figūra, kuri iki šiol nusisukusi nuo mūsų nebyliai gulėjo ant sofos, strykteli kaip spyruoklė. Klaikiai keikdamasis VRM papulkininkis atsistoja:

– Laisvės užsinorėjo? Kodėl į Vakarus bėgai? Kodėl čia nieko nesakai?

Įtūžęs jis eina prie kalinio, sėdinčio ant kėdės. Šis bejėgiškai gūžteli pečiais ir lyg atsiprašydamas už tardytojo elgesį kaltai žiūri į mus užstalėje.

– Siūlau perduoti jį generolui... – sako pulkininkas Kondakovas tardytojui ir ištaria pavardę generolo, kuris vadovauja sovietų mokslinei tyrimo bazei Penemiundėje. – Ten iš jo gausime viską, ką jis gali duoti.

– O jeigu jis paspruks? – nepatikliai šnairuoja tardytojas į suimtojo pusę.

– Drauge papulkininki, – įtemptai šypsosi Kondakovas. – Mums svarbiausia kuo tikslingiau panaudoti kiekvieną atvejį. Šįkart aš tarpininkausiu aukščiausiose instancijose, kad šį žmogų perkeltų į Penemiundę.

Baigę pirmą bylą imamės antros. Čia kalbama apie visai fantastišką išradimą. Projektą tebebraižo ir skaičiuoja pats išradėjas ir jo dar nematė oficialios Vokietijos įstaigos. Prieš pakliūdamas už VRM grotų Potsdame išradėjas gyveno Prancūzijos okupuotoje Vokietijos zonoje. Pirmiausia jis savo projektą siūlė įvertinti atitinkamoms Prancūzijos įstaigoms. Galiausiai per Prancūzijos kompartijos kanalus apie tai sužinojo suinteresuotos sovietų įstaigos, kurios kvietė į talką VRM. Vokiečių išradėjo kelionių metodika ir maršrutas tardymo byloje nenurodomi, tačiau iš protokolų aišku, kad tardomasis jau dešimtas mėnuo svečiuojasi Potsdamo operatyvinės grupės požemiuose, kuriuose jį visomis prieinamomis „tardymo priemonėmis“ skatina toliau tobulinti savo išradimą.

Priešais mus dar palyginti jaunas žmogus, silpnųjų srovių inžinierius. Per karą jis dirbo daugelyje Vokietijos vadovaujančių elektrotechninių tyrimų laboratorijose, ypač specializavosi telemechanikoje ir televizijoje. Savo išradimą jis tobulino daug metų, tačiau realias formas jo projektas įgijo tik pačioje karo pabaigoje, kai Vokietijos karinės dalys šiais dalykais nebesidomėjo.

Tardomasis ima aiškinti savo išradimą. Jis po truputį plėtoja savo mintį, patvirtindamas nuorodomis į žymių Vokietijos mokslininkų darbus optinės fizikos srityje. Išradimą techniniu pavidalu sudaro du prietaisai – siųstuvas ir imtuvas. Palyginti visai miniatiūrinis siųstuvas, numestas kelis kilometrus už priešo fronto linijos, leidžia matyti imtuvo ekrane, esančiame savos kariuomenės teritorijoje tai, kas esama tarp siųstuvo ir imtuvo, tai yra priešo dispoziciją ir jo technines priemones. Siųstuvų ir imtuvų kombinacija gali apimti bet kurį fronto ruožą.

Neaišku, kokiais sumetimais VRM ištisus dešimt mėnesių laikė išradėją savo požemiuose. Su būdingu šiai įstaigai įtarumu tardytojai manė, kad kalinys siekia nuslėpti savo išradimą ir visais būdais mėgino priversti jį pasakyti daugiau, negu jis iš tikrųjų žinojo.

Šį kartą pulkininko Kondakovo apklausa turi šiek tiek kitokį tikslą negu raketų specialisto atveju. Dabar jis stengiasi nustatyti, kokiu laipsniu išradėjo idėjos įgavo techniškai įgyvendinamą formą. Pulkininkas domisi ne tik teoriniu pagrindimu, bet ir techniniais jo įgyvendinimo būdais. Pilasi konkretūs klausimai apie bevielio ryšio ir televizijos technikos dalykus. Mūsų bendram pasitenkinimui tardomasis bandymą išlaiko garbingai. Kartu jis atkakliai, o tai VRM kalėjime atrodo keistai, apie savo išradimo esminius momentus duoti parodymus atsisako. Galbūt jis bijo, kad išgavę išradimo esmę, jį kaip nereikalingą liudininką likviduos.

– Ar jūs sutinkate savo projekto techninio įgyvendinimo galimybę įrodyti tinkamose sovietų mokslo tyrimo sąlygose? – klausia pulkininkas.

Kalinio akyse sužimba vilties kibirkštėlė.

– Herr pulkininke, tai vienintelis dalykas, ko noriu ir ko jau seniai prašau, – šneka jis drebančiu balsu.

– Meluoja šunsnukis! – lyg aidas skamba balsas nuo sofos, ir VRM papulkininkis vėl pašoka ant kojų. – Jis tik ir ieško progos pabėgti. Kodėl jis siūlė savo išradimą prancūzams?!

– Siūlau pervesti šį žmogų pulkininko Vasiljevo žinion į Arnštadtą, – sako pulkininkas Kondakovas tardytojui. – Jeigu Vasiljevas apie jo darbą atsilieps neigiamai, galėsite jį atsiimti ir klausimą spręsti savo nuožiūra.

– Taip jūs man paleisite visus kalinius, – niurzga papulkininkis.

Likusią dienos dalį nagrinėjame VRM dokumentus, susijusius su mokslu ir technika. Iš esmės tai agentūros pranešimai apie vokiečių mokslo darbuotojus ir jų darbus, esančius vakarinėse Vokietijos zonose. Mums reikia nustatyti šių mokslininkų ir jų darbų vertę Sovietų Sąjungai. Teigiamo vertinimo atveju VRM imasi praktinių dalyko įgyvendinimo veiksmų. Dėl daugelio dokumentų jau sprendė kitos specialios komisijos.

Vakarop baigiame visus reikalus ir rengiamės važiuoti namo. Dirstelėjęs į laikrodį ir stovintį ant stalo telefoną, nusprendžiau paskambinti Andrejui Kovtunui. Sužinojęs, kad esu Potsdame, Andrejus paprašė manęs nedelsiant užsukti į jo tarnybą.

Po mudviejų pirmo susitikimo mano bute Karlshorste praėjo keli mėnesiai. Pas mane Andrejus lankydavosi beveik kiekvieną savaitę. Kartais jis atvažiuodavo vidurnaktį, kartais paryčiais. Kai jam siūlydavau vakarienės ar pusryčių, jis vangiai mostelėdavo ranka ir sakydavo: „Užsukau tik trumpam. Snustelėsiu pas tave čia ant lovos. Pradžioje šie netinkamu laiku ir be priežasties vizitai mane stebino. Kalbėdamas jis su liguistu džiugesiu mėgavosi prisiminimais apie bendrus mūsų nuotykius mokykloje ir studijose. Jis galėdavo dešimtis kartų iki mažiausių smulkmenų aptarinėti mūsų jaunatviškus romanus, palydėdamas juos ta pačia replika: „Ak! Geri buvo laikai! Kartais man atrodydavo, kad mano draugijoje ir šiuose pokalbiuose jis ieško išsigelbėjimo nuo jį supančios tikrovės.

Paprašiau pulkininko Kondakovo išlaipinti mane prie Centrinės VRM valdybos, kurioje dirbo Andrejus. Kelių pastatų kompleksas buvo aptvertas aklina siena, virš kurios kyšojo medžių šakos. Kontrolinėje jau buvo mano vardu leidimas. Vasaros vakaro prieblandoje perėjau sodą ir užlipau į antrą pastato aukštą, kuriame buvo Andrejaus kabinetas.

– Na, baik savo reikalaus! – tariau eidamas pro veltiniu ir cerata apkaltas duris. – Važiuojam į Berlyną!

– Chm! Kam darbas baigiasi, o kam prasideda, – burbtelėjo Andrejus.

– Tai kurių velnių tu mane čia kvietei?! – tariau neslėpdamas apmaudo. Man užteko visos dienos, praleistos papulkininkio Dinašvilio kabinete, kad norėčiau kuo greičiau ištrūkti į gryną orą.

– Nesijaudink, Griša! Aš tavo grindis jau prakiurdžiau, o tu pas mane nesisvečiavai nė karto. Kartelį čia pabūti įdomu, – taria Andrejus.

– Šiandien tokiame urve sėdėjau visą dieną, – aiškinu negalėdamas nuslėpti savo nepasitenkinimo.

– Dieną?! – šaiposi Andrejus. – O naktį čia niekada nebuvai?

– Žinai ką, Andrejau, – prieštarauju. – Dabar neturiu nė mažiausio noro čia stypsoti. Jeigu nori, važiuokime į teatrą Berlyne. Jeigu ne...

– Tai tu, vadinasi, nori į teatrą, – nutraukia mane Andrejus. – Čia taip pat galima šį tą pamatyti. To tu nepamatysi jokiame teatre.

– Šiandien neturiu nuotaikos...

– Klausyk, Griša! – Andrejus keičia toną.

Apsimestinė kaukė nukrinta, ir Andrejaus balsas primena tas dienas, kai jis, apžergęs kėdę, muistėsi prie mano braižomojo stalo. Tada jis taip pat pradėjo pompastišką kalbą apie didžius žmones ir didžius darbus, o paskui meilikaujamu tonu prašė manęs teorinės mechanikos konspektų arba klausinėjo, pas kurį dėstytoją lengviau laikyti egzaminą.

– Klausyk, Griša! – vėl kreipiasi Andrejus. – Mane seniai kankina vienas klausimas. Kad tu šį klausimą suprastum, turiu šiek tiek grįžti į praeitį. Juk mudviem vienam nuo kito nėra ko slėpti. Juk, ko gero, nėra kito žmogaus pasaulyje, kuris pažintų mane geriau negu tu. – Kurį laiką Andrejus tyli, tada baigia: – O, va, tavęs aš iki šiol nepažįstu...

– Kas tave iš tikrųjų domina? – klausiu.

Andrejus žengia prie durų ir pasuka raktą. Tada traukia iš sienos kelias šakutes, nuo kurių prie stalo eina laidai.

– Prisimeni mūsų vaikystę? – klausia jis, drėbdamasis į krėslą. – Tu buvai toks pat berniūkštis, kaip ir aš. Ir tau teko galvoti tą patį, ką ir man. Bet tu tylėjai. Dėl to ant tavęs pykau. Šiandien tave galiu už tai girti. Žinai kodėl?

Aš tyliu.

Kiek suabejojęs, žiūrėdamas kažkur į pastalę, Andrejus sako:

– Tai susiję su praeitimi... Man tada buvo keturiolika metų... Kaip tik Spalio švenčių išvakarėse mane iš pamokos pakvietė į mokyklos direktoriaus kabinetą. Ten buvo dar vienas žmogus. Trumpai – šis žmogus nuvedė mane į GPU. Ten mane kaltino, kad aš klijavau nuorūkas ant Stalino portretų ir visokia kitokia kontrrevoliucija. Žinoma, tai buvo pramanai. Paskui aiškino, kad dėl mano jaunystės sutinka nuodėmes atleisti, jeigu jiems padėsiu. Ką galėjau daryti?! Mane privertė pasirašyti, kad bendradarbiausiu ir tylėsiu. Taip pasidariau ... slaptuoju darbuotoju. Visa esybe nekenčiau Stalino, išvietėse rašinėjau antisovietinius šūkius – o pats buvau slaptasis darbuotojas. Nebijok. Nieko neįskundžiau. Kai ypač spaudė, rašiau skundus apie tokius pat „seksotus“. Turėdamas ryšius su GPU, šį tą žinojau. Jiems nuo to blogiau nebuvo.

Andrejus muistosi krėsle ir nepakeldamas galvos sako:

– Tada ant tavęs pykau, kodėl garsiai nepritari mano mintims. Neabejojau, kad tu manai, kaip ir aš. Dabar! Kai mes buvome studentai... Pameni Volodką?

Jis mini mūsų bendro draugo vardą, kuris visai prieš karą baigė Dzeržinskio karo akademiją.

– Jeigu gyvas, tai dabar tikriausiai vadovauja kreiseriui, – kalba toliau Andrejus. – Volodka su manimi kalbėjo atvirai... O tu kaip ir anksčiau tylėjai. Paskui – vis daugiau ir daugiau. Aš stojau į komjaunimą. Tu – ne. Dabar aš partinis. Tu – ne. Aš – valstybės saugumo majoras ir kartu... didesnis kontra negu visi mano kaliniai kartu paėmus. – Andrejus pakelia galvą ir žiūrėdamas man į akis klausia: – O tu kaip ir anksčiau šventuoliškas sovietų pilietis? Kurių velnių tu tyli?!

– Ko tu iš manęs nori? – prabylu keistai abejingu balsu. – Prisipažinimo apie kontrrevoliuciją? Arba apie ištikimybę Stalinui?

– A-a-k! To tu man gali nesakyti, – piktai mosteli ranka Andrejus. – Tiesiog laikau tave savo artimiausiu draugu ir noriu žinoti, kas esi iš tikrųjų.

– Kam tau to reikia? – klausiu.

– Kodėl nestoji į partiją? – Andrejus žiūri man į akis įtariu tardytojo žvilgsniu.

– Man į šį klausimą atsakyti nesunku, – sakau. – Sunkiau atsakyti į klausimą – kodėl tu stojai į partiją.

– Vėl vizgini uodegą! – įsiutęs šaukia Andrejus. Iš jo burnos išsprūsta bjaurus keiksmažodis. – Nepyk! Aš šiaip sau... – susigriebia atsiprašydamas.

– Andrejau, esmė ta, kad tavo gyvenimas eina prieštaraudamas įsitikinimams, – neslepiu. – Aš darau lygiai tiek.

– Aha! Štai kodėl nestoji į partiją?! – neslėpdamas piktdžiugos šaukia Andrejus.

Pajuntu, kad jis nori kažkuo mane apkaltinti.

– Ne visai... – prieštarauju. – Kai skridau iš Maskvos į Berlyną, ketinau grįžęs stoti į partiją.

– Ketinai?! – pašaipiai kartoja Andrejus.

– Pilieti tardytojau, nepriekabiausime prie gramatinių laikų! – mėginu teikti pokalbiui žaismingą pobūdį. Man galvoje šmėsteli įdomi mintis. Ima rodytis, kad priešais mane sėdintis SSRS valstybės saugumo majoras įtaria ir mėgina mane kaltinti simpatija komunizmui.

– Griša, meskime juokus į šalį, – pasilenkęs į priekį ir žiūrėdamas man į akis tyliai taria Andrejus. – Sakyk – niekšas tu ar ne niekšas?

– O tu? – klausiu iš užstalės.

– Aš – auka... – šnibžda Andrejus ir vėl nuleidžia galvą. – Aš neturiu ko rinktis... O tu juk laisvas... – Kabinete įsiviešpatauja mirtina tyla. Toliau vėl girdisi begarsis isteriškas šauksmas: – Sakyk – niekšas tu ar ne?

– Stengiuosi iš visų jėgų, kad tapčiau visaverčiu komunistu... – kalbu mąsliai. Noriu sakyti tiesą, tačiau mano žodžiai skamba nenatūraliai ir dirbtinai.

Andrejus kurį laiką sėdi tylėdamas, lyg ieškodamas mano žodžiuose slaptų minčių. Tada prabyla ramiai ir šaltai:

– Man atrodo, kad tu sakai teisybę. Ir man atrodo, kad tau galiu padėti. Tu nori pamėgti sovietų valdžią? Ar ne taip?!

Neišgirdęs atsakymo, Andrejus tęsia:

– Pažinojau vieną žmogų. Dabar Maskvoje jis – didelis žmogus. Taigi jis darė taip. Areštuoja žmogų, apkaltina jį pasikėsinimu prieš Staliną, pasikėsinimu susprogdinti Kremlių, apnuodyti Maskvos vandentiekį ir panašiai. Tada kiša jam parengtą protokolą ir siūlo: – Jeigu myli Staliną, viską pasirašyk! – Andrejus nenatūraliai juokiasi ir sako: – Aš taip pat galiu tau padėti pamilti Staliną. Nori? Surengsiu mažą eksperimentą. Tai iš tikrųjų padės tavo siekiams tapti tikru komunistu.

– Ką turiu daryti? – klausiu slėpdamas kylantį apmaudą. Visas šis pokalbis, juo labiau Vyriausioje VRM būstinėje Vokietijoje, nejučia veikia nervus. – Jokių protokolų nepasirašysiu. Ir daugiau čia pas tave daugiau nesirodysiu.

– Tau užteks ir vieno karto, – kreivai šaiposi valstybės saugumo majoras ir žiūri į laikrodį. – Štai netrukus ir teatras prasidės. Nenuobodžiausi.

– Dabar nė garso! – skelbia Andrejus ir kiša telefono šakutes į lizdus sienoje. Jis traukia iš stalčiaus aplankus su bylomis ir sutikrinęs popierius kelia telefono ragelį. Tai kartoja kelis kartus kažko ieškodamas vietos komutatoriuje. Sprendžiant iš pokalbių, kitame laido gale yra Andrejui pavaldūs tardytojų kabinetai. Galiausiai jis patenkintas linksi galvą ir deda ragelį.

– Pirmas veiksmas. Pirmoji scena. Pavadinimą gali sugalvoti pats, – pusbalsiu sako Andrejus ir suka gulinčio ant stalo diktofono jungiklį. Didžiuliame kambaryje pasigirsta du balsai. Melodingas moters balsas šneka gryna vokiečių kalba. Vyriškas balsas atsako su ryškiu rusišku akcentu.

– ...dabar, jeigu herr leitenantas leistų, norėčiau pasiteirauti apie mano vyro likimą, – skamba moters balsas.

– Vienintelis dalykas, kurį galiu jums tiksliai pasakyti, yra tai, kad jūsų vyro likimas visiškai priklauso nuo jūsų darbo mums, – teigia vyriškas balsas.

– Herr leitenante, lygiai prieš metus jūs man žadėjote, kad tam tikromis sąlygomis mano vyras gali būti paleistas po kelių dienų, – skamba moters balsas.

– Jūsų darbas mums yra garbės reikalas. Tuo jūs tik patvirtinate savo atsidavimą naujai demokratinei Vokietijai. Arba jūs norite pasakyti?.. – vyro balse girdisi grasinimo gaidelės.

– Herr leitenante, aš nieko nenoriu pasakyti. Tik klausiu apie savo vyrą, – prabyla tylus be akcento balsas.

– Pastaruoju metu jūsų pranešimai mūsų netenkina. Man bus labai nemalonu, jeigu mes būsime priversti imtis tam tikrų priemonių. Gali būti taip, kad jūs sutiksite savo vyrą ne ten, kur jums norėtųsi, – girdisi atsakymas.

Pratrūksta prislopinta moters rauda. Taip žmogus verkia įkniaubęs veidą į delnus. Andrejus suka diktofono rankenėlę. Tada ima iš aplanko lapelį popieriaus ir tiesia jį man. Tai VRM karinio tribunolo nuosprendis, kad skiriami 25 metai katorgos „už teroristinius veiksmus, nukreiptus prieš Sovietų okupacinę armiją“.

– Komunistas nuo 1928 metų, – aiškina Andrejus. – 8 metus sėdėjo hitleriniame konclageryje. Praėjus mėnesiui nuo okupacijos pradžios padavė prašymą išeiti iš kompartijos. Per daug kalbėjo. Rezultatas – prieš tave. Jo žmona dirba vertėja pas anglus. Anglai ja pasitiki kaip nukentėjusio nuo fašizmo vyro žmona. Kai mes jos vyrą suėmėme, ja pasitikima dar labiau. Iki pastarojo laiko buvo vertinga agentė.

Andrejus vėl kelia telefono ragelį, klausia bylos numerių, pagal kuriuos vyksta apklausos kituose kabinetuose, kartu tikrinasi savo aplankuose. Kai aš klausiu, kodėl jis nesinaudoja diktofonu, Andrejus aiškina:

– Tretieji asmenys neturi girdėti, ką sako tardytojai. Ir apskritai jie neturi žinoti apie diktofonus ir jų paskirtį. Šie daiktai čia reikalingi tik viršininkui sekti savo valdinius. Aš galiu bet kurią akimirką klausytis to, ką daro mano tardytojai. Tuo tarpu jie nežino, ar aparatas įjungtas, ar ne. Iš tinklo išjungti diktofonus draudžiama. Tai lyg miniatiūrinė sovietų sistema! Be to, visai atvirai.

Galiausiai jis randa tai, ko reikia, vėl liepia man tylėti ir pasuka diktofono rankenėlę. Šį kartą girdisi du vyriški balsai, tačiau kalbantys vėlgi vokiškai.

– ... Pastaruoju metu jūs gerai pasirodėte. Dabar mes jums skiriame atsakingesnį darbą, – skamba balsas su akcentu. – Anksčiau jūs buvote aktyvus nacionalsocialistų partijos narys. Mes stengiamės žmonėms suteikti progą ištaisyti savo klaidas. Mes net leidome jums stoti į VSP. Dabar laukiame, kad garbingai pateisinsite parodytą mūsų pasitikėjimą.

– Herr kapitone, net verčiamas aplinkybių ir būdamas NSDAP narys, aš visada pritariau komunizmo idėjoms ir su lūkesčiu žvelgiau į Rytus, – pasigirsta balsas be akcento.

– Šiandien VSP eilėse yra gana daug žmonių, anksčiau pritarusių nacionalizmo idėjoms, – skamba pirmasis balsas. – Gali būti, kad ir dabar jie šioms idėjoms pritaria. Šios nacionalistinės tendencijos tarp VSP narių mus labai domina. Prisidengę VSP bilietu, šie žmonės iš tikrųjų mėgina atkurti fašizmą ir yra pikčiausi naujos demokratinės Vokietijos priešai...

– O, taip! Herr kapitone, aš jus suprantu! – pritaria pašnekovas.

– Taigi! – vėl girdisi VRM kapitono balsas. – Jums, kaip buvusiam nacionalsocialistui, šio mąstymo žmonės, žinoma, patiki labiau negu kam nors kitam. Jūsų uždavinys bus ne tik klausytis pokalbių šia tema, bet ir pačiam zonduoti su tuo susijusias savo kolegų nuotaikas. Asmeniškai įpareigoju jus ypač domėtis šiais asmenimis... – Toliau vardijami konkretūs asmenys.

– Herr kapitone, ar turite kokių nors smulkesnių instrukcijų? – dalykišku tonu teiraujasi nematomas vokietis.

– Mus ypač domina štai kas, – aiškina VRM kapitonas. – Galbūt jums pavyks iš VSP narių išgirsti nuomonę, kad Stalino politika yra nukrypimas nuo marksizmo ir komunizmo idėjų, kad sovietų sistema neturi nieko bendro su socializmu, kad Sovietų Sąjungos kompartijos broliška draugystė su naujosios demokratijos pažangiosiomis partijomis yra tik vasalinė priklausomybė. Galbūt kas nors iš jūsų partijos draugų reikš nuomonę, kad socializmo idėjas geriau būtų įgyvendinti savarankiškomis Vokietijos liaudies jėgomis. Jūs turite suprasti, kad šie revizionistiniai pasisakymai yra ne kas kita, kaip slapta fašizmo restauracija...

– O, taip! Herr kapitone, šių žmonių vieta Sibire! – įtikinamai sako buvęs nacistas.

– Sibire vietos užteks daug kam, – dviprasmiškai pastebi VRM kapitono balsas. – Mes mokame bausti tuos, kurie prieš mus. Bet mums ištikimiems žmonėms mokame ir atlyginti. Jeigu jūs sąžiningai vykdysite visus mūsų įpareigojimus, mes pasirūpinsime jūsų tarnybiniu paaukštinimu. Kitą penktadienį eilinę medžiagą jūs man atnešite į butą. Nėra reikalo, kad kas nors jus čia matytų...

Andrejus išjungia diktofoną ir vedžiodamas akimis skaito aktą: „Gestapo šnipas nuo 1934 metų. Nuo 1945 metų gegužės bendradarbiauja su mumis. Pagal jo pranešimus atlikti 129 areštai. Mums rekomendavus priimtas į VSP narius.“

Prie stalo priešais mane atliekantis savo pareigas sėdi valstybės saugumo majoras. Jis įsismagino ir dalykiškai rausiasi popieriuose. Iš užnugaryje prie sienos stovinčio plieninio seifo jis išima dėžutę su kartoteka. Ištraukęs iš jos kortelę pagal pažymėtą numerį suranda storą aplanką.

– Aha! Meilė valstybinėje tarnyboje, – taria Andrejus atversdamas aplanką. – Baronienė von... Nuo 1923 metų aukštosios visuomenės santuokų sudarymo instituto patronesė, o eidama antraeiles pareigas – viešnamio savininkė. Nuo 1936 metų – etatinė gestapo agentė. Nuo 1945 metų registruota pas mus. Du sūnūs – karo belaisviai SSRS. Lagerių valdybos viršininkui įsakyta jų nepaleisti be ypatingo VRM potvarkio. Patinka gražios mergaitės? Žiūrėk!

Andrejus man tiesia aplanką ir kortelę. Aplanko viršelyje didelėmis raidėmis užrašytas kartotekos numeris ir slapyvardis. Taip saugoma agento tapatybės paslaptis. Kartotekos kortelėje surašyti asmens duomenys. Aukštai kairiame kortelės kampe pritvirtinta žilaplaukės geraširdiškos moters, pasipuošusios nėrinių apykakle, nuotrauka.

Verčiu aplanką. Jis pilnas spausdintų standartinių blankų su pritvirtintomis jaunų dailių moterų nuotraukomis. Tai baronienės globotinės. Visos moterys lyg atrinktos gražuolės ir žmogų mylinčiai geraširdiškos senutės įstaigai daro garbę. Be asmeninių duomenų, kiekviename lapelyje yra skyrelis – „Kompromituojantys duomenys“. Po džiugios besišypsančios blondinės nuotrauka šiame skyrelyje parašyta: „Jaunikis tarnavo SS. Nuo 1944 metų belaisvis SSRS. Nuo 1946 metų – sifilis.“ Kita nuotrauka – mergina gazelės akimis, yra pastaba: „Tėvas – NSDAP narys. Internuotas SSRS. 1944 m. – nesantuokinis vaikas.“ Kitame lape liepsninga itališko gymio brunetė ir apačioje pažymėta: „Registruota policijoje už prostituciją. 1946 metais – vaikas nuo juodaodžio.“ Visi užrašai su tiksliomis datomis ir faktiniais duomenimis.

– Baronienės pensionatas yra amerikiečių sektoriuje, – aiškina Andrejus. – Pagal tai ir veiklos laukas. Jis ima iš mano rankų lapą su merginos gazelės akimis nuotrauka, žiūri į kontrolinį numerį viršuje, tada traukia iš stalčiaus kitą aplanką su tuo pačiu numeriu ir tiesia man: – Žiūrėk!

Šiame aplanke agentūros duomenys, gauti iš merginos gazelės akimis. Uniformuotų Amerikos kareivių nuotraukos. Skaičiai. Datos. Meilės laiškeliai kaip rašto pavyzdžiai. Charakteristikos su tarnybos ir pareigų nuorodomis, asmens gyvenimo būdas, politinių minčių ištraukos, namų adresai Amerikoje.

– O kam Amerikos adresas?

– Prireikus visada galime susitikti su mus dominančiu asmeniu, – aiškina Andrejus. – Ten mums dar lengviau negu čia.

Valstybės saugumo majoras rodo pirštu į vieną aplanko skyrių. Čia tvarkingai surūšiuotos merginos gazelės akimis nuotraukos, darytos Amerikos leitenanto draugijoje. Pradžioje – mėgėjišku aparatu darytos nuotraukos, atspindinčios visus pažinties raidos etapus. Kitame lape – kruopščiai numeruotos ir datuotos šiek tiek kitokios nuotraukos. Galima pastebėti, kad jos fotografuotos automatine mikrokamera. Pagal žanrą – paties atviriausio turinio pornografiniai atvirukai. Juose užfiksuota ne tik nepridengta meilė, bet ir iškrypėliški santykiai. Mažai kas apsidžiaugtų šiuose meno kūriniuose išvydęs save. Amerikos leitenantas – aiškiai matomas visose kompromituojančiose nuotraukose.

– Šis berniukas dabar taip pat dirba pas mus, – šaiposi Andrejus. – Amerikoje jis turi jauną ir turtingą nuotaką. Kai jam siūlė rinktis – arba kompromitaciją nuotakos akyse, o tai reiškia santuokos sutarties nutrūkimą ir solidaus kapitalo netektį, arba nereikšmingą pagalbą mums – jis rinkosi antrą variantą. Dabar mes iš jo gauname gana vertingos medžiagos.

– Tai tik vienas pavyzdėlis iš baronienės darbo, – vėl aiškina jis. – Iš viso ji turi dvidešimt šešias moteris, kurios mezga kryptingas pažintis, ir trisdešimt keturias gatvės prostitutes, teikiančias atsitiktinę medžiagą. Baronienės tipo institutui mes turime ypatingus instruktorius, kurie apdoroja prostitutes visose keturiose Vokietijos zonose. Kaip matai, įmonė užsiima plačia veikla.

– Ar tai pasiteisina? – domiuosi.

– Daugiau, negu galima manyti, – neslepia valstybės saugumo majoras. – Prostitucija ir špionažas nuo neatmenamų laikų ėjo koja kojon. Mes šiems dalykams tik suteikėme naują ideologijos pagrindą. Atsižvelgiant į kiekvieną skirtingą atvejį. Kartu mes kiekvienai šiai moteriai savo rankose turime įkaitą. Mūsų sistema – pati pigiausia pasaulyje.

Laikrodžio rodyklė kirto pusiaunaktį. Kai nuo ryškiai apšviesto stalo pakeliu galvą, viskas aplinkui dingsta patamsyje. Langai uždengti aklinomis tamsiomis užuolaidomis. Iš portreto rėmų, kabančių ant sienos už Andrejaus nugaros, į mūs žvelgia veidas žema kakta ir dideliais ūsais. Akimis grįžtu prie stalo. Mažas pasaulėlis, ribojamas stalinės lempos šviesos, kalba apie surakintą žmogų. Aplankai ant stalo kausto likimus šimtų žmonių, kurie negali rinktis.

– Prašyčiau uždegti viršutinę šviesą, – kreipiuosi. Kai Andrejus spaudžia sienoje mygtuką ir palubėje plyksteli matinis rutulys, klausiu: – Tau tikriausiai teko matyti pasmerktų mirti žmonių. Sakyk, ar dažnai matei žmonių, kurie mirė įsitikinę savo teisumu?

– Karo pradžioje dažnai mačiau sušaudyti nuteistus esesininkus, – kalba susimąstęs Andrejus ir trinasi kaktą. – Jie šaukė „Heil Hitler!“ Kai partizanavau, man teko matyti, kaip vokiečiai karia rusus. Prieš mirtį jie keikė vokiečius ir šaukė „Tegyvuoja Stalinas!“ Kai kuriuos šių mirtininkų pažinojau. Ir žinojau, kad per visą savo gyvenimą jie šių žodžių garsiai nesakė. O štai prieš mirtį šaukė. Man atrodo, kad čia ne tikėjimas, o asmeninė narsa. Tiesiog jie norėjo išreikšti savo panieką mirčiai ir priešui.

– Dabar tu naikini valstybės priešus, – dėstau toliau. – Kapitalistai ir dvarininkai, kalbant VKP(b) istorijos kalba, jau seniai sunaikinti. Vadinasi tie, su kuo tenka kariauti šiandien, yra išeiviai iš naujosios visuomenės. Jeigu jie priešai, tai kas jie tokie. Kaip juos galima suskirstyti? Ar tai idėjiniai priešai, ar tik žmonės, nusikaltę susiklosčius aplinkybėms ir baudžiami pagal VRM kodeksą?

– Kodėl tu to klausi? – įtartinai šnairuoja Andrejus.

– Nuo tam tikro laiko šis klausimas mane domina, – sakau. – Kas geriau į šį klausimą gali atsakyti nei VRM majoras?

– O tu pats to nežinai?

– Norėčiau žinoti tavo nuomonę...

– Griša, kad tave velniai rautų! – netikėtai atsidūsta Andrejus. – Norėjau tave pakankinti ir palengvinti savo širdį. O tu sėdi kaip kelmas ir kapstaisi mano viduje. Tu lyg netyčia manęs klausi to, kas man seniai virš galvos kybo tartum kirvis.

Andrejus kalba lėtai. Žodžius jis taria sunkiai, lyg nedrįstų savo minčių išreikšti garsiai.

– Jeigu kalbėsim apie ideologinius priešus, tai mūsų ideologinis priešas šiandien yra visa liaudis. Tie, kuriuos teisia VRM, – tik atsitiktinumo aukos. Iš šimto VRM kaltinimo išvadų – devyniasdešimt devynios yra grynai prasimanymai. Mes vadovaujamės principu, kad kiekvienas – tai priešas. Širdyje – jis priešas. Kad galėtume sučiupti priešą su įkalčiais, jam reikia leisti atlikti priešišką veiksmą. Jeigu mes lauksime, bus per vėlu. Juk jų – milijonai. Dėl to mes čiumpame bet kurį, kaltiname bet kuriuo nusikaltimu. Jis to nesuvokia, kad širdyje subrendo visiems šiems valstybiniams nusikaltimams, kuriais mes jį kaltiname. Taip mes likviduojame tam tikrą potencialių priešų dalį ir kartu paralyžiuojame kitų priešų valią veikti. Tai apsauginis metodas. Supranti?! Pati istorijos eiga mus verčia taip daryti. Kartu išryškėjo šalutiniai teigiami šios sistemos veiksniai...

Valstybės saugumo majoras mįslingai vedžioja pieštuku aplanko ant stalo kraštus, tada nekeldamas galvos klausia:

– Kaip tau atrodo – kiek yra VRM lageriuose kalinių?

– Kiekvienam normaliam žmogui šis skaičius atrodys fantazija, – nelaukdamas atsakymo sako jis. – Apie penkiolika milijonų. Plius minus trijų milijonų tikslumu. Tai didžiulis darbo jėgos rezervuaras. Beveik kartu prieš pereinant prie preventyvaus saugumo organų veiklos metodo pramonės plėtotė reikalavo daugybės darbo rankų vietovėse, į kurias savo noru nė vienas žmogus neis. Taip preventyvus metodas idealiai sprendė darbo jėgos trūkumą. Dėl to lagerių ir darbo jėgos poreikiai tapo vienu iš veiksnių, lėmusių tardymo organų veiklą. Kaip matai – susiklosto patvarios pusiausvyros sistema. Šiek tiek amorali, bet gyvybiškai būtina ir, be to, valstybei apsimokanti. Aukščiausiai VRM vadovybei leidžiami specialūs biuleteniai, kuriuose visi šie dalykai pastatomi ant ideologinio pagrindo. Įstatymas ir teisė išplaukia iš partijos generalinės linijos. Kalinių skaičių nustato ne įstatymas ir teisė, o lagerių poreikiai ir politiniai sumetimai.

– Tu marksizmo-leninizmo paskaitų dar neužmiršai? – klausiu. – Atsimeni komunistinės visuomenės valstybės teoriją?!

– A-a-a-a... Komunistinėje visuomenėje valstybė pamažu miršta, – kreivai šypsosi Andrejus. – Ir pirmiausia miršta valstybiniai prievartos organai – policija ir kita...

– Atrodo, viskas gerai, – sakau.

– Taip, mano stalo pusėje – viskas gerai, – vėl grįžta į tikrovę Andrejus. – Žvelgiant į šią problemą iš kitos šio stalo pusės... Kartais būna sunku.

– Tu taip ir neatsakei į mano klausimą, – primenu. – Ar esi kada nors sutikęs tikrų priešų. Tokių, kurie žiūri tau į akis ir sako – taip, aš prieš.

Valstybės saugumo majoras žiūri į mane iš padilbų:

– Kodėl pats neini dirbti į VRM? Iš tavęs išeitų idealus tardytojas, – niurna jis. – Tyčia mėginau išvengti šios temos. Dabar turiu gyvą atsakymą į tavo klausimą... Tik nenorėjau tau jo rodyti. Bijau, kad tai neatsilieptų požiūriui į mane asmeniškai.

Andrejus žiūri mane laukdamas ir abejoja. Kai pakeliu nuo stalo galvą, laikrodžio rodyklė šmėžuoja kažkur toli. Visi daiktai kambaryje išsklysta. Jau seniai po pusiaunakčio. Pastatas sodo gilumoje gyvena savo nakties gyvenimą. Iš koridoriaus girdisi prislopinti garsai, suprantami tik žmonėms, pažįstantiems VRM darbą. Į duris kelis kartus tyliai kažkas pasibeldžia. Tada Andrejus eina iš kambario ir atrakina duris. Mūsų pokalbį nutraukia dažni telefono skambučiai.

– Gerai! – galiausiai sako Andrejus. – Bet aš tavęs prašau... Be to, negalvok nieko apie mane... – Jis nukelia telefono ragelį ir skambina į vieną kaimyninį kambarį: – Drauge kapitone, kas pas jus naujo byloje 51-B? – Jis klauso raporto, tada taria: – „Viskas po senovei? Gerai. Kvieskite jį apklausai. Ateisiu pas jus su dar vienu karininku.

Leidžiamės į žemesnį aukštą. Koridoriuose kilimų jau nėra. Sienos dažytos pilkais aliejiniais dažais. Durys numeruotos. Čia tardytojų darbo kabinetai.

Einame į vieną iš jų. Prie rašomojo stalo veidu atsigręžęs į duris sėdi kapitonas su pėstininko antpečiais. Virš stalo tas pats portretas kaip ir Andrejaus kabinete. Andrejus galvos linktelėjimu atsako į pasveikinimą, tuomet eina prie sofos pasienyje ir tylėdamas gilinasi į tardymo aplanką.

Beldimas į duris. Žaliakepuris seržantas raportuoja:

– Drauge kapitone, jūsų įsakymu kalinys 51-B!

Už jo ant slenksčio pasirodo tamsi figūra su sukryžiuotomis ant nugaros rankomis. Antrasis konvojininkas uždaro duris.

– Na! Kaliužnai, kaip reikalai? – maloniai klausia kapitonas.

– Ką?.. Seniai manęs nematei, šunie?! – pasigirsta kimus gargaliuojantis balsas.

Jame sumišusi begalinė neapykanta ir panieka, paslėptas skausmas ir mirties ilgesys. Tokiu balsu kalba žmonės, kurie jau atsisveikino su gyvenimu ir geidžia tik vieno – parduoti savo likusias dienas kuo brangiau.

Svyruodamas nuo šono į šoną kalinys prieina prie pat stalo ir sustoja. Ieškodamos atramos, kojos plačiai išžergtos. Galva nenatūraliai nusukta į šoną. Rankos už nugaros sukaustytos antrankiais. Antrankius VRM paprastai uždeda mirtininkams arba ypač pavojingiems nusikaltėliams.

Stambi raumeninga žmogysta vilki kariško munduro skutais. Statūs, truputį pakumpę pečiai. Tipiška jauno, dirbančio prie staklių darbininko figūra. Stalinė „saulė“ apšviečia tik apatinę kalinio liemens dalį, visa kita lieka šešėlyje.

– Na, kaip – prisiminei ką nors? – nekeldamas galvos nuo tardymo protokolo klausia kapitonas.

Vietoje atsakymo girdisi neaiškiai tariami keiksmai. Tamsi žmogysta apipila keiksmais kapitoną, VRM, sovietų valdžią ir galiausiai asmenį portreto rėmuose virš tardytojo galvos.

– Nors kartą gyvenime išsikalbėsiu nevaržomai... – švokščia kalinys ir lenkiasi pirmyn lyg iš negalios, lyg ketindamas pulti tardytoją.

Stovintys iš šonų konvojininkai griebia svirduliuojantį kalinį už pečių ir jėga sodina ant kėdės.

– Dabar kalbėkime ramiai, – taria kapitonas. – Rūkyti nori?

Pagal kapitono ženklą konvojininkai nuima antrankius. Kelias minutes kambaryje tvyro tyla. Žmogus ant kėdės godžiai traukia papirosą. Jo krūtinėje kažkas plumpsi ir kunkuliuoja. Jis įsiręžęs kosėja ir krenkščia į delną juodus tirščius.

– Še, kapitone, džiaukis! – jis tiesia ranką virš stalo. Ryškioje lempos šviesoje juodais drebučiais liula kraujo krešuliai. – Plaučius atmušė... Niekšai! – gargia kalinys ir šluosto kraują į stalo kraštą.

– Klausyk, Kaliužnai, – meiliu balsu sako tardytojas. – Man velniškai gaila, kad tu toks užsispyręs. Juk buvai pavyzdinis Sovietų Sąjungos pilietis. Žiūrėk! Darbininko sūnus, pats darbininkas, Tėvynės karo didvyris. Na, dabar suklydai...

– Tai ne klaida... – gargia kitoje stalo pusėje

– Mes mokame vertinti ankstesnius nuopelnus, – dėsto toliau kapitonas. – Atgailauk, išpirk savo kaltę... Ir tėvynė tau dovanos...

– Kas – tėvynė? – kunkuliuoja iš įkalintojo krūtinės. – Tai jūs, kraugeriai, tėvynė?!

Kapitonas sunkiai tvardosi. Jis pasuka stalo „saulę“ taip, kad šviesa krenta į žmogaus, sėdinčio kitoje stalo pusėje, veidą. Veido nėra. Veido vietoje ištisa sukrešusio kraujo kaukė. Burnos vietoje kruvina plėštinė žaizda. Kai žmogus kalba, jo žodžiai sklinda sunkiai. Sukandžiotas ištinęs liežuvis tarp sutrupintų dantų likučių vos juda.

– Aš tik noriu palengvinti tau dalią, – sako kapitonas. – Nurodyk mums kitus. Tada tau duodu tikrą komunisto žodį...

– Komunisto žodį..., – begaline neapykanta alsuoja kruvinas gargaliavimas. – Tu, niekše, su šiuo savo garbės žodžiu... jau kiek sušaudei? – Kamuojamas skausmingo kosulio žmogus ant kėdės susiriečia, spjaudo ant grindų kraują.

– Mano žodis – tai partijos žodis. Prisipažink – ir tu būsi laisvas, – iš vidų jėgų tvardosi tardytojas.

– Laisvė!? – tyčiojasi kruvina kaukė. – Žinau šią laisvę... Danguje ji...

– Pasirašyk protokolą! – tiesia kapitonas per stalą lapą popieriaus.

– Pats rašei – pats ir pasirašyk, – skamba atsakymas.

– Pasirašyk! – grasinamai liepia kapitonas.

Jis pamiršta dvi nebylius žmones, sėdinčius ant sofos, ir prapliupęs keiksmais traukia iš stalčiaus pistoletą.

– Duok... Pasirašysiu!.. – švokščia kalinys. Jis ima apklausos protokolą ir visa burna krenkščia ant popieriaus kraujo tirščius. – Štai tau... Su komunistiniu antspaudu!.. – džiugiu triumfu virpa mirtininko balsas. Kruvina figūra vargiai kyla nuo kėdės, lėtai lenkiasi per stalą priešais pistoleto vamzdį: – Na! Šauk!..

Iškreipta traukulių kruvina kaukė linksta prie pistoleto vamzdžio. Kalinio akys susitinka su tardytojo akimis:

– Na, budeli, dabar šauk!.. Duok man laisvę!..

Apimtas bejėgio įsiūčio, kapitonas nuleidžia pistoletą ir duoda ženklą stovintiems prie stalo šonų konvojininkams. Smūgis automato buože pargriauna kalinį ant grindų. Žvangteli plieninės apyrankės.

– Taip lengvai tu manimi neatsikratysi, – košia pro dantis kapitonas. – Mirtį tu dar kaip tikrąją motiną kviesi.

Žmogus su antrankiais ant grindų guli nejudėdamas. Konvojininkai vienu trūktelėjimu pastato jį ant kojų. Jis stovi svyruodamas, palaikomas kareivių.

– Statykite jį prie stovo (Stovas – tai vienas VRM taikomų kankinimo būdų. Tardomasis statomas veidu prie sienos ir taip laikomas, kol sutinka pasirašyti išgalvotą kaltinimą. Jeigu tardomasis prisiliečia prie sienos arba sėdasi, jį negailestingai muša. Tai tardomąjį priverčia pasirašyti bet kokį raštą, net savo mirties nuosprendį. Todėl žmonės, žinantys kas yra stovas, stengiasi, kad jį sumuštų ir taip išvengtų stovo)! – įsako kapitonas ir liepia kalinį išvesti.

Netikėtai tamsi figūra beviltišku trūktelėjimu išsilaisvina iš kareivių rankų. Sukaustytas kalinys stipriu kojos spyriu su trenksmu apverčia tardytojo stalą. Tardytojas pašoka į šalį, paskui riaumodamas veržiasi į priekį. Pistoleto rankena dusliai nusileidžia ant konvojininkų rankose besiraitančio kalinio galvos. Sukietėjusia sukrešusio kraujo kauke srauniai teka karštos raudonos srovės.

– Drauge kapitone! – aštriai skamba Andrejaus Kovtuno balsas.

Kai kalinį išvelka iš kambario, kapitonas sunkai kvėpuodamas prašo:

– Drauge majore, prašyčiau leisti baigti tardymą ir bylą perduoti tribunolui.

– Laikykitės instrukcijų, kurias jums daviau, – sausai atkerta Andrejus ir eina durų link.

Mudu tylėdami žingsniuojame koridoriumi. Už kiekvienų durų girdisi prislopinti garsai. Garsai, žadantys gyvenimo pagundas mainais už išdavystę. Garsai, siūlantys savo gyvenimą mainais į kitų gyvenimą. Tų, kurie šiandien dar juokiasi ir mėgaujasi gyvenimu, kurie nežino, kad jiems jau krito burtai.

– Tu pats tai norėjai matyti, – niūriai kalba Andrejus, kai už mūsų užsidaro jo kabineto durys. Jis taria tai skubiai, lyg teisindamasis, lyg stengdamasis iš anksto pasakyti tai, ką privalėjau sakyti aš.

– Už ką jį areštavo? – klausiu.

– Kaip tik už tai, kuo domėjaisi tu, – aiškina Andrejus ir nuvargęs drimba į krėslą. – Žmogus, kuris atvirai sako – taip, aš prieš. Kare kariavo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Daug kartų sužeistas. Daug kartų apdovanotas. Kai po karo atėjo laikas jį demobilizuoti, savo noru liko liktinėje tarnyboje. O prieš mėnesį areštuotas už antisovietinę propagandą armijoje. Drasko ant krūtinės marškinius ir šaukia: „Taip! Aš prieš!“

– Tu jį tardei? – klausiu.

– Taip... – šiek tiek susvyravęs prisipažįsta Andrejus.

– Kaip visa tai aiškini?

– Neseniai atostogavau Rusijoje. Parvažiavau namo, o ten – tuščia. Senutę motiną išsiuntė į Sibirą... Už kolaboravimą. Kad nemirtų iš bado, ji per karą vokiečiams plovė indus. Jaunesnysis brolis 1942 metais vokiečių buvo išvarytas darbų į Vokietiją. Po repatriacijos brolį nuteisė 10 metų į šachtas... Apskritai jis pamatė, kas kitur dedasi. Grįžęs į dalinį, ėmė apie tai pasakoti. Rezultatai... pats matai.

– Apie kokius bendrininkus ten buvo kalbama? – klausiu.

– Na, kaip įprasta, – gūžteli pečiais Andrejus. – Iš vieno žmogaus reikia išpūsti visą kontrrevoliucinę organizaciją.

Stovo rekordą pasiekė buvęs Japonijos Kominterno narys. Suimtas per 1935-1937 metų „valymą“, stove jis ištvėrė 26 paras, paskui mirė ligoninėje nuo širdies paralyžiaus.

– Štai tau ir ryškus įrodymas, kad kiekvienas žmogus – priešas, – monotonišku balsu tęsia valstybės saugumo majoras. – Išoriškai – pavyzdingas sovietas. Štai tokie per karą mirė šaukdami: „Tegyvuoja Stalinas!“ O kai grybštelėsi giliau...

– Tai tu jį laikai ideologiniu priešu? – klausiu

– Jis neturi idėjos, – sako majoras. – Bet jis jau neigia tikrovę. Svarbiausias pavojus tas, kad jis – tai milijonai. Pakišk jiems kryptingą idėją – ir visa tai driokstels kaip parako statinė.

– Ne šiaip sau idėją į YPSK (YPSK – ypatingosios paskirties Sibiro kalėjimas. Ypatingų SSSR priešų, nuteistų kalėti iki gyvos galvos, izoliavimo vieta [rus. – СТОН]) suvarė, – priduria jis be garso. – Kremliaus šeimininkai į šį pavojų atsižvelgia.

Aš tyliu. Lyg atspėdamas mano mintis Andrejus bejėgiškai šnibžda:

– Ką galiu padaryti?! – Tada netikėtai įsiutęs šaukia: – Kodėl norėjai tai matyti?.. Juk sakiau...

Kambario patamsyje Andrejaus veidas atrodo išvargęs ir pasenęs. Jo akys drumstos, be išraiškos. Jis vengia mano žvilgsnio ir glebiais pirštais varto ant stalo gulinčius dokumentus.

– Andrejau! – garsiai šūkteliu ir suku lempos gaubtą taip, kad šviesos spindulys ima plieksti jam į veidą. Valstybės saugumo majoras krūpteli, pakelia galvą ir sumišęs žiūri į mane. Įdėmiai žiūriu jam į akis. Nemirksinčios Andrejaus akys žvelgia virš stalo. Vyzdžiai nesiaurėja. Vyzdžiai į šviesą nereaguoja. Pirmą kartą matau, kaip Andrejaus akyse šmėsteli baimė.

– Tu žinai, kas yra reakcija į šviesą? – klausiu kuo švelniau.

– Žinau... – sako Andrejus ir tyliai nuleidžia galvą.

– Vadinasi, jau nusivarei nuo koto, – tariu. – Po poros metų iš tavęs liks tik gyvas lavonas.

– Ir tai žinau..., – dar tyliau šnibžda Andrejus.

– Nejau neturi kitos išeities kaip morfijus? – klausiu ir ant savo mokyklos draugo peties dedu ranką.

– Griša, nėra išeities... Nėra, – šnibžda valstybės saugumo majoro lūpos.

– Žinai, mane persekioja... Kaip tai medicinoje vadinasi – įkyrūs vaizdiniai, – bereikšmiu balsu kalba Andrejus. – Mane visur persekioja kraujo kvapas... Ne šiaip sau kraujo... Šviežio kraujo... Šis kilimas. Šie aplankai. Mano paties rankos... Dėl to aš kartais netikėtai ir atvažiuoju pas tave. Aš bėgu nuo šio kvapo.

– Andriuša, nurimk, – raminu ir atsistoju. Imu nuo kabyklos kepurę ir žiūriu į laikrodį: – Jau 6 valanda ryto. Važiuojam į miestą!

Valstybės saugumo majoras eina prie įmontuotos į sieną metalinės spintos ir traukia iš ten civilį kostiumą.

– Mums visiems privaloma civilinė forma, – sako jis į mano nebylų žvilgsnį. – Dabar šis kostiumas yra išeitis, padedanti užmiršti prakeiktąjį kvapą.

Prieš išeinant iš kabineto Andrejus paima iš stalčiaus knygą ir tiesdamas ją man siūlo:

– Imk, paskaityk. Tokių knygų mačiau nedaug. – Ant drobinių viršelių matau vokišką pavadinimą – „Laßt alle Hoffnungen fahren...“ ir autorę – Irena Kordes.

– Skaityti mažai turiu laiko, – teisinuos sklaidydamas knygą ir probėgšmais matau, kad rašoma apie SSRS. – Šių kvailysčių jau pakankamai skaičiau. Juo labiau išleistų 1942 metais.

– Todėl tau ją ir duodu, – neatlyžta Andrejus. – Tai vienintelė vokiška knyga apie SSRS, kurią reikia perskaityti kiekvienam vokiečiui. Man pačiam ji turi ypatingą vertę. Šią moterį ketverius metus tardė NKVD.

– Juk tai antisovietinė knyga. Kaip tu ją gavai? – klausiu.

– Mes turime specialią biblioteką. Visa antisovietinė literatūra, kuri kada nors pasirodė vokiečių kalba, – skamba valstybės saugumo majoro atsakymas. – Savotiškas žinynas VRM darbuotojui, – aiškina jis.

Knygą, kurią man davė Andrejus Kovtunas, vėliau perskaičiau. Jos autorė Irena Kordes kartu su savo vyru gyveno Maskvoje. Abu buvo suimti „ježovščinos laikais vien už tai, kad gatvėje kalbėjo vokiškai. NKVD to užteko, kad juos abu apkaltintų šnipinėjimu. Toliau buvo ketveri kančių kelių metai kraupaus atminimo Lubiankos, Butyrų ir kitų Sovietų Sąjungos kalėjimų tardymo kamerose. Ketveri metai, visiškai pateisinantys knygos pavadinimą, nukabintą nuo Dantės pragaro vartų. Po draugystės sutarties su hitlerine Vokietija pasirašymo Irena Kordes buvo paleista ir išsiųsta į Vokietiją. Jos vyras NKVD kalėjimuose taip ir dingo be žinios.

Ši knyga ypatinga tuo, kad buvo išleista 1942 metais. Galbūt todėl toks mažas knygos tiražas. Maža Vokietijos moteris atskleidė tikrą žmogaus sielos didybę. Praleidusi ketverius metus tokiomis sąlygomis, kuriomis kiekvienas žmogus prakeiktų ir režimą, ir šalį, ir pačią tautą, norom nenorom esančią sovietų sistemos kaltininke, Irena Kordes visoje savo knygoje neištarė nė vieno kaltinamo ar priekaištaujamo žodžio tautai. Veltui ieškojau tokių vietų. Žmogus gimsta kraujyje ir kančiose, kraujyje ir kančiose žmonės pažįsta vienas kitą. Praleidusi ketverius metus kartu su patyrusių jos lemtį dešimtimis rusų, Irena Kordes pažino rusų tautą taip, kaip ją pažįsta nedaug užsieniečių.

Perskaitęs knygą pritariau valstybės saugumo majoro Andrejaus Kovtuno žodžiams:

– Šiai moteriai reikia rankas bučiuoti! Juk prie mano stalo sėdėjo daug vokiečių. Galbūt jie turėjo tokią pat sielą kaip ši moteris... – Majoro balse girdėjosi abejonė.

Kai mudu su Andrejumi ėjome pro pastato sodo gilumoje duris, pirmieji tekančios saulės spinduliai auksino medžių viršūnes. Į veidą dvelkė ryto gaiva. Čia, saulės spinduliuose, budo gyvybė. Ten, už mūsų nugarų, tarp dienos ir nakties, gyvybė blaškėsi apimta traukulių, liejosi kraujo srovėmis, gargė ištikta priešmirtinės agonijos. Mane apėmė nenumaldomas noras spartinti žingsnius, kuo labiau tolti nuo šios vietos, kurioje žmogų persekioja šilto kraujo kvapas.

Mūsų automobilis suka į autostradą. Andrejus tylomis sėdi prie vairo. Neryškioje bundančio ryto šviesoje jo veidas atrodo pilkas ir be gyvybės. Jo vairuojama mašina staigiai trūkčioja. Variklis riaumoja ir springsta. Plieninė širdis nervų neturi ir negali suprasti, kodėl koja ant pedalo dreba.

Kai automobilis artėja prie Vanzėjės, Andrejus atleidžia pedalą ir dirstelėjęs į laikrodį siūlo:

– Tau į darbą dešimtą. Klausyk, sukam prie ežero? Išsitiesim trumpam ant smėlio.

– Gerai, – sutinku.

Platus ežero paviršiuje banguoja mažos bangelės. Plakdamos sparnais vandens lašus virš bangų skraido žuvėdros. Gaivus vėjas gainioja švininį bemiegės nakties nuovargį, gaivina apsunkusią galvą. Mes nusirengiame ir puolame į vandenį. Kuo labiau tolsta nuo mūsų krantas, tuo stipriau mane apima laisvės, erdvės pojūtis, nepaaiškinamas poreikio jausmas plaukti vis toliau ir toliau. Aš jaučiu keistą vidinį palengvėjimą. Lyg plūstančios bangos plautų nuo mūsų šios nakties kraują.

Išsimaudę gulamės ant smėlio. Andrejus stebi vieną kitą rytinės maudyklės mėgėją. Aš žiūriu į dangų, kuriuo slenka debesų avys.

– Na, kaip? Sustiprinau tavo norą tapti tikru komunistu? – mediniu balsu klausia Andrejus ir bando šypsotis.

– Nieko naujo neparodei, – atrėžiu kažkokiu nepažįstamu balsu. Jis man atrodo svetimas ir sklindantis iš tolybių. – Daugelis dalykų iš arti nemalonūs, – priduriu.

– Tai tu ką – visa tai pateisini?

– Reikia stengtis aprėpti visumą, o ne dalį, – kalbu toliau. – Ne priemonę, o tikslą.

– Taigi..! Tikslas pateisina priemones, – su kartėliu kalba Andrejus. – Iš tavęs, ko gero, išeis geresnis bolševikas negu aš.

– Aš – Stalino epochos auklėtinis... – pripažįstu.

– Vadinasi, tavo manymu, viskas gerai?

– Aš to norėčiau...

– O ko tau trūksta?

– Bijau, kad man nepakanka akiračio, – lėtai tariu. – Kai išspręsiu galutinio tikslo tikslingumo ar netikslingumo klausimą, tada palengvės... Bet kuriuo atveju bus lengva... Štai tau, Andriuša, mano paskutinis atsakymas. O iki tol apie tai verčiau nekalbėkime.

Netoliese svaidydamos kamuolį žaidžia dvi merginos. Viena įsikarščiavusi kaip jauna ožkelė įsibėgėjusi peršoka per mus ir išdykėliškai juokiasi. Andrejus purto nuo plaukuotos krūtinės smėlio kruopelytes, bando šypsotis, bet šypsena greitai dingsta, užleisdama vietą abejingumo ir nuovargio išraiškai.

– Žiūrėk! – linktelėjęs į merginas taria jis. – Jos kunkuliuoja gyvenimu. O mes nesugebame džiaugtis. Seniai mes...

– Tau reikia eiti atostogų ir pailsėti, – pastebiu.

– Tai nepadės, – liūdnai atsidūsta Andrejus. – Man reikia kažko kito.

– Tau reikia rasti arba tikėjimą, kuris pateisintų tavo darbą, arba... – Aš nežinau, ką toliau sakyti.

– Griša, man ieškoti jau per vėlu, – linguoja galvą Andrejus ir žiūri į smėlį. – Nusvilau sparnus... Dabar šliaužiok...

2

Mažoji Liza buvo nuostabus vaikas. Kai ji su senute aukle eidavo pasivaikščioti Gogolio bulvaru, poilsiaujantys ant suolų žmonės savo mažyliams pamokomai kalbėdavo: „Tik pažvelkite, kokia puiki mergytė! Matote, kaip ji gražiai elgiasi. – Ir, atsigręžę į suolo kaimynus, pavydžiai lingavo galvomis: Ak! Būna laimingų vaikų! Išaugs – žmonėmis bus...“

Mažoji Liza šiuos žodžius girdėdavo, išdidžiai timptelėdavo aksominę suknelę ir pabrėžtinai garsiai kreipdavosi į auklę vokiškai. Nustebę žmonės pavymui šnibždėdavo: „Tai tikriausiai užsieniečiai...“

Lizos tėvas buvo vienas iš tų žmonių, kurie gyvenime moka prisitaikyti. Jis laiku įstojo į partiją, mokėjo kalbėti tai, ką reikia ir kur reikia, o dar geriau mokėjo už dantų laikyti liežuvį. Taip jis atsidūrė vieno stambaus Maskvos prekybos tresto valdyboje. Užtektinai aukštai, kad pasinaudotų savo tarnybinės padėties materialinėmis galimybėmis, ir pakankamai žemai, kad nerizikuotų atsakomybe dėl įmonės likimo. Sūnus jis auklėjo apdairiai, kad ir šie mokėtų siekti karjeros. Užtat dukras gebėjo ištekinti už vyrų, kurie šeimai garantuotų ne tik materialinę gerovę, bet ir aukštuomenės spindesį. Liza buvo jaunesnioji dukra ir tėvo numylėtinė. Nuo mažumės ji įprato girdėti giminaičių ir pažįstamų žavėjimosi šūksnius, naiviai vaikiškai pavydėti savo vienmetėms draugėms.

Taip slinko metai. Gogolio bulvare krito lapai rudenį, saldžiu aromatu brinko medžių pumpurai pavasarį. Liza baigė mokyklą ir tapo suaugusia mergina. Į gyvenimą ji žvelgė blaiviai. Kai atėjo laikas rinktis savo gyvenimo kelią, pasitarusi su tėvu nusprendė stoti į Maskvos užsienio kalbų institutą. Tai žadėjo palyginti nesunkų mokymąsi ir baigus studijas rasti tokį pat lengvą darbą. Be to, šis institutas garsėjo tuo, kad neretai nutiesdavo kelią į daugelį viliojančių sričių – Užsienio reikalų ministeriją, Užsienio prekybos ministeriją ir kitas vietas, apie kurias kalbama pašnibždomis. Tarp Maskvos merginų sklando daug paslaptingų gandų apie didelį geltoną pastatą Metrostrojevskos gatvėje. Čia sklinda tolimo ir paslaptingo užsienio šnaresys, čia saldžiai kvaitina galvą Koti aromatai, čia studentų pokyliuose šoka mergiškų svajonių princai, vilkintys madingiausius užsienietiškus drabužius. Lizai Užsienio kalbų instituto durys atrodė vartai į terra incognita.

Dėl puikaus vokiečių kalbos mokėjimo, įgyto vaikystėje iš auklės, ir tėvo ryšių Liza į institutą įstojo be vargo. Jau pirmaisiais mokslo metais savo aštriu protu ir puikia sėkme atkreipė profesorių dėmesį. Sėkmė moksle Lizai buvo garbės reikalas. Nuo vaikystės ji įprato prie nuolatinio žavėjimosi ja, jos ilgomis garbanomis, nėriniuotomis suknelėmis ir brangiais žaislais. Ilgainiui tai jai tapo liguistu poreikiu. Dabar ji stengėsi pelnyti aplinkinių žmonių susižavėjimą ir pavydą kitais būdais. Stengėsi pranokti kitus studentus visur – pažymiais, manieromis, drabužiais. Ir Liza savo pasiekė. Už stropumą profesoriai ją laikė pavyzdžiu. Draugės dėl jos išsišokimų raukėsi. Jauni vyrai lydėjo žvilgsniu jos liekną figūrą, stebėdamiesi ryškiomis manieromis ir apranga.

Taip prabėgo pirmi mokslo metai. Prasidėjo antri. Kai vieną rytą Liza įprastai lėkė instituto laiptais, Metrostrojevskos gatvę šlavė vėsus rudens vėjas. Koridoriuose buvo šalta. Susikišusi rankas į palto rankoves Liza skubiai ėjo į savo auditoriją, tikėdamasi iki paskaitos pradžios pasidalyti naujienomis su draugėmis. Nespėjo ji prieiti prie grupės studentų, triukšmingai besibūriuojančių prie paskaitų salės durų, kai grupės seniūnas pašaukė ją į šalį. „Liza, tave kviečia į Specialųjį skyrių, – tarė jis pašnibždomis. – Reikia prisistatyti nedelsiant!“

Specialusis skyrius buvo greta instituto rektoriaus kabineto. Niekas iš studentų nežinojo šio skyriaus paskirties. Apie tai buvo galima tik spėlioti. Šio kambario durys atsiverdavo retai. Žmonės iš jo neišeidavo, bet išslinkdavo, stengdamiesi duris kuo mažiau praverti ir kuo tyliau uždaryti.

Pasibeldusi Liza baikščiai atidarė paslaptingo kabineto duris. Prie stalo sėdėjo pasitikinti, pabrėžtinų manierų moteris. Tokios manieros paprastai būdingos vyrišką darbą dirbančioms moterims. Iš gandų Liza žinojo, kad tai Specialiojo skyriaus viršininkė. Neišėmusi iš burnos papiroso, moteris ištraukė iš užnugaryje esančios spintos aplanką. Jį laikė taip, kad Liza negalėtų įžvelgti turinio. Tada ji metė į Lizą tiriamą žvilgsnį ir palygino veido bruožus su nuotrauka aplanke. Minutės slinko be galo ilgai. Liza ilgesingai žvelgė į namų stogus už lango ir galvojo: „Arba areštuos, arba išmes iš instituto...“

Pagaliau vyriškų manierų moteris ištiesė per stalą antspauduotą voką ir tarė:

– Šiandien 9 valandą vakaro nuvykite šiuo adresu.

Liza pažiūrėjo į voką, ir raidės ėmė šokinėti jos akyse. Ant voko buvo parašyta: „Lubiankos aikštė. Įėjimas 8.207 kambarys.“

– Komendantūroje pasakysite savo pavardę, – paaiškino Specialiojo skyriaus viršininkė. – Ten jūsų lauks.

Tą dieną Liza buvo neįprastai išsiblaškiusi. Ji beveik nesiklausė profesorių ir negalėjo konspektuoti. Jos galvoje nuolat tvaksėjo žodžiai: „Lubiankos aikštė... Devintą valandą vakaro...“ Ji atsargiai praverdavo portfelį ir dirsčiodavo vidun. Pilkas vokas su grėsmingu adresu vis buvo ten.

Lygiai be penkių minučių devintą Liza įėjo pro bronza kaustytas Vyriausiosios NKVD valdybos duris Lubiankos aikštėje. Budintis NKVD leitenantas paskambino telefonu, paskui įteikė Lizai leidimą. Dabar aštuntas įėjimas, aukštų narvai, galiausiai durys su lentele „207“. Apmirusia širdimi Liza beveik negirdimai prisilietė prie durų pirštų galiukais.

– Jūs tokia tiksli. Tai geras požymis! – atidarydamas duris ir maloniai šypsodamasis tarė jaunas vyras civiliu kostiumu. – Prašom!

Jis mandagiai parodė ranka į minkštą krėslą priešais rašomąjį stalą. Liza nevalingai atsisėdo ir parietė kojas, nedrįso net rankomis atsiremti. Trūkčiojamu balsu ji tarė savo pavardę.

– Labai malonu, labai malonu, – neslėpdamas šypsenos kalbėjo nepažįstamasis. – Galiu jums pasiūlyti papirosą?! – Jis ištiesė virš stalo dėžutę brangių papirosų. Neklusniais pirštais Liza ilgai negalėjo susidoroti su staniolio plėvele. Galiausiai atsargiai paėmė papirosą, nesuvokdama, kuo šis džiaugsmingas priėmimas gali baigtis.

– Gal norite arbatos? Arba kavos? – domėjosi malonusis nepažįstamasis.

Liza suglumo dar labiau. Nelaukdamas merginos atsakymo svetingas šeimininkas paspaudė mygtuką ant stalo ir bematant priešais Lizą stovėjo nikeliuotas padėklas su kava, sausainiais ir dėžute šokoladinių saldainių.

Kad nors kiek paslėptų savo nepasitikėjimą ir baikštumą, Liza atsikando gabalėlį sausainio. Sausainis jai pasirodė kartus ir strigo gerklėje.

– Kaip manote – kodėl aš jus čia pasikviečiau? – švelniai paklausė nepažįstamasis, užsirūkydamas papirosą ir apžiūrinėdamas Lizą iš šono.

– Nežinau... – drebančiu balsu atsakė Liza ir pajuto, kaip stoja širdis.

– Mes jau seniai jumis domimės, – pradėjo civiliu kostiumu vilkintis vyras. Jis patogiau atsišliejo krėsle ir nukreipė žvilgsnį virš Lizos galvos. – Jūs kultūringa ir patraukli mergina. Aš sakyčiau net labai patraukli. – Jis pabrėžė žodį „patraukli“. – Be to, jūs iš geros sovietų šeimos, – tęsė nepažįstamasis. – Jūsų tėvas – senas partietis. Jūs institute pasireiškėte kaip aktyvi komjaunuolė. Apie jus mes turime gerų atsiliepimų.

Žmogus kitoje stalo pusėje trumpam nutilo ir pažvelgė į Lizą, tikrindamas savo žodžių poveikį. Iš Lizos veido pamažu nykstanti pavojaus išraiška užleido vietą įtemptam laukimui.

– Mes ne tik baudžiame sovietų valdžios priešus, – toliau dėstė žmogus prie stalo. – Mes taip pat padedame augti tikrų sovietų kadrams. Žinoma, tuo atveju, jeigu šie žmonės pasirodo verti Sovietų Sąjungos piliečio vardo, atsidavę partijos ir draugo Stalino siekiams. Turėdami tokių atsiliepimų apie jus, mes jaučiame pareigą rūpintis ir tolimesniu jūsų likimu.

Žmogus vėl padarė pauzę, dar kartą pažvelgė į Lizą, sėdinčią nuleistomis akimis, paskui paklausė:

– Sakykite, ar mes neteisūs, laikydami jus atsidavusia soviete ir norėdami jums padėti gyvenime?

– Aš dar labai jauna, – tarė sumišusi Liza. – Iki šiol dar neturėjau progos...

– O taip! Suprantu, – pritarė žmogus kitapus stalo. – Jūs visada norėjote įrodyti savo ištikimybę partijos reikalui, bet jūs neturėjote progos. Ar ne taip?

– Taip... Aš visada stengiausi... – užsikirsdama vapėjo Liza. – Aš visada lankiau komjaunimo susirinkimus...

– Aš žinau. Komjaunimo organizacija jus apibūdino kuo puikiausiai, – raminamai linktelėjo galvą žmogus prie stalo. – Kaip matote, prieš kviesdamas jus čia aš gana nuodugniai susipažinau su jūsų asmenybe.

– Ir štai dabar mes manome, jog jūs gana sąmoninga, kad pateisintumėte save iš tikrųjų, – kalbėjo jis toliau. – Jūs mokotės Užsienio kalbų institute. Jūs žinote, kad baigę mokslą kai kurie absolventai galės dirbti su užsieniečiais arba net gaus komandiruotę dirbti užsienyje. Tai yra aukščiausia absolventų garbė. Ar nenorėtumėte būti tarp šių išrinktųjų? – pasalūniškai, minkštai skambėjo žmogaus balsas kitapus stalo.

– Žinoma, drauge!.. – pasiryžusi sušuko Liza ir tučtuojau atsargiai pridūrė. – Jeigu tai atitiks partijos ir vyriausybės interesus.

Ji pajuto, kad šį kartą vakarinis vizitas į NKVD nesusijęs su tomis nemaloniomis pasekmėmis, kurios jai vaidenosi. Galbūt jai dabar atsiranda viena iš šių progų, apie kurias šnibždamasi instituto koridoriuose. Liza nusprendė pasitelkti visus savo gebėjimus, kad tik nepaleistų šmėkščiojančių horizonte mįslingų galimybių.

– Vadinkite mane Konstantinu Aleksejevičiumi, – draugišku tonu tarė žmogus prie stalo ir stumtelėjo Lizai dėžutę su šokoladu. – Matau, jūs protinga mergina. Darbas su užsieniečiais arba užsienyje?! Ar žinote, ką tai reiškia?! Tai reiškia Liono šilką, Paryžiaus kvepalus, geriausius pasaulio restoranus... Tai didžiausios užsienio tarnybos darbuotojų viltys... Tai aukštuomenė. Spindesys, lengvas ir gražus gyvenimas, pilnas malonumų... Tai vyrai prie jūsų kojų...

Konstantinas Aleksejevičius atsikvėpė ir dirstelėjo į Lizą. Mergina sėdėjo nejudėdama, lyg panirusi į transą. Nuo susijaudinimo jos akys blizgėjo. Tarp pirštų tirpo nesuvalgytas saldainis.

– Bet visa tai įmanoma tik laikantis vienos sąlygos, – lengvai atsidusęs tarė naujasis Lizos pažįstamas ir išskėtė ant stalo pirštus, lyg norėdamas parodyti, kad kelias į gražų gyvenimą yra po jo ranka. – Ši sąlyga – absoliutus mūsų pasitikėjimas. O šis pasitikėjimas ne kiekvienam pasiekiamas... Jį reikia užsitarnauti.

Paskutiniuose Konstantino Aleksejevičiaus žodžiuose Lizai pasigirdo kažkas negailestingo, šalto. Akimirką ji vėl pajuto lengvą bejėgiškumą ir baimę. Tačiau kitas momentas dėl puikaus gyvenimo slaptų svajonių, kuriose visi gręžiojasi jai pavymui, Lizos dvejones išsklaidė.

– Ką aš turiu daryti? – paklausė Liza.

– O, įvairūs įpareigojimai, kurie teiks jums galimybę įrodyti savo ištikimybę partijos siekiams, – tarė Konstantinas Aleksejevičius tokiu tonu, lyg būtų kalbama apie niekus. – Tai lengviau vykdyti, negu daryti. – Toliau, lyg jau išgavęs merginos sutikimą, dalykišku tonu aiškino: – Jūs turėsite specialų papildomo mokymo kursą. Kiekvienai užduočiai gausite tam tikras instrukcijas... ir tam tikras priemones, būtinoms išlaidoms.

– Bet galbūt aš neatitiksiu kai kurių reikalavimų, – nelaukusi tokio greito dalykų posūkio švelniai bandė paprieštarauti Liza. – Galbūt tiesiog nesugebėsiu?.. – Instinktyviai ji norėjo išmėginti atsitraukimo kelius.

– Mes jums padėsime, – ramino ją Konstantinas Aleksejevičius. – Be to, mes gerai suprantame apie jūsų galimybes pagal charakteristiką. Dabar prašyčiau pasirašyti šį popierių! – jis padavė per stalą standartinį blanką su vieta parašui.

Liza greitai perbėgo popierių akimis. Tai buvo sutartis apie bendradarbiavimą ir tylėjimą, kuri netesybų atveju grasino „ginant Sovietų Sąjungos saugumą taikyti visas priemones“. Spindintys gražaus gyvenimo vaizdai Lizos akyse šiek tiek nublanko. Konstantinas Aleksejevičius paslaugiai pamirkė kotelį į rašalą ir padavė per stalą. Liza pasirašė.

Taip išsipildė vienos Maskvos užsienio kalbų instituto studentės gražaus gyvenimo svajonė. Taip granitinį pastatą Lubiankoje papildė dar vienas agentas – gyvi spąstai. Netrukus Liza, tęsdama mokslą institute, tapo pavyzdine NKVD sirena.

Per karą Maskvoje užsieniečių tikra šio žodžio prasme nebuvo. Todėl Lizą įtraukė į negausius vokiečių antifašistų sluoksnius, kurie kadaise atvyko į SSRS kaip politiniai imigrantai ir kurie sėkmingai atlaikė begalinius valymus. Netrukus šis darbas pasirodė betikslis. Laisvėje liko tik tie vokiečių komunistai, kurie patys buvo slapti Lubiankos agentai. NKVD įtraukė Lizą į jų aplinką, kad dar kartą patikrintų savo slaptųjų agentų patikimumą. Tačiau įgavę patirties ir įsigudrinę vokiečiai garsiai garbino Staliną ir vienu balsu kartojo madingą tais metais šūkį: „Mušk vokietį!“ Lizą pykino ir ši ištikimybė, ir negalėjimas parodyti savo gebėjimų.

Po kurio laiko tiesioginis Lizos šefas Konstantinas Aleksejevičius įtikėjo jos itin nuovokiu protu ir palyginti retu moteriai bendruoju išsilavinimu. Liza buvo tikra meistrė bet kuria tema užmegzti ir palaikyti pokalbį. Ją pasiuntė dirbti į stambių partinių darbuotojų aplinką. Lizai suteikė progą lankyti uždarus įvairių liaudies komitetų klubus ir net laikomą ypač privilegijuotu Užsienio reikalų komisariato klubą ant Kuznecko tilto.

Lizos darbo rezultatai saugomi NKVD bylose ir kalėjimuose. Sėkmės įrodymas yra tas faktas, kad Liza ilgam įsitvirtino „vidaus fronte“. Pagal NKVD klasifikaciją darbas su užsieniečiais laikomas gana žemo lygio. Užsieniečių atveju domimasi išorinėmis detalėmis ir faktine medžiaga. Bendraujant su „bebrais“, tai yra su aukštais sovietų partiečiais, reikia sužinoti jų slapčiausias mintis ir nuotaikas. Šis darbas kur kas sudėtingesnis ir reikalauja iš sirenos tikro meno.

1945 metų pavasarį Liza kaip viena geriausių baigė institutą. Tuo metu daugelį absolventų siuntė dirbti į Sovietų karinę administraciją Vokietijoje. Į šį srautą pateko ir Liza. Vėlgi su specialia užduotimi. Ji buvo įdarbinta vertėja ir kartu šnipe pas vieną Ypatingojo komiteto prie SSRS SKA demontavimo klausimais narį, Vokietijoje tiriantį, kaip tinkamiausiai panaudoti sovietų zonų ekonominius išteklius.

Vėliau, kai demontavimo generolas grįžo į Maskvą, Lizą perdavė SKA štabo Kadrų skyriaus žinion. Jos asmens byloje buvo pažymėta: „Paskyrimą derinti su Valstybės saugumo valdyba.“ Po kelių dienų Liza tapo asmenine ekonominio diktatoriaus Vokietijoje – generolo Šabalino – vertėja.

Taigi man teko pačiam susipažinti su Liza Stenina. Netrukus majoras Kuznecovas mane paslaptingai įspėjo. Ilgai dirbdamas su generolu, jis pakankamai įgijo patirties. Ar numanė pats generolas, kokie žmonės jį supa? Vėliau įsitikinau, kad jis turėjo dėl ko netikėti visais kartu ir kiekvienu atskirai. Štai keli pavyzdžiai.

Generolo pasiuntinys Nikolajus anksčiau tarnavo NKVD kariuomenėje. Pagal Sovietų Sąjungos papročius kartą turėję kokių nors ryšių su NKVD – ne tik buvę NKVD bendradarbiai, bet ir buvę kaliniai – su šia įstaiga niekada nenutraukia ryšių. Aišku, tai generolas puikiai žinojo. Būdamas pasiuntinys, Nikolajus kartu buvo savo pono sargas.

Generolo tarnaitė Dusia – miela ir tyki mergina. 1945 metų pabaigoje visas merginas, buvusias repatriantes, iki tol ėjusias įvairias žemesnes pareigas, išsiuntė į tėvynę. Visų nuostabai Dusia liko. Tuomet žmonės manė, kad tai generolo protekcija. Kai generolas grįžo į Maskvą, o Dusia vis tiek liko Karlshorste, žmonės manė, kad Dusia turi kitą protektorių. Tik nedaugelis nuspėjo, kas tas protektorius.

Dusia buvo labai miela mergina. Ir visada mane stebino tylia liūdesio ir ilgesio išraiška, niekada nenuslenkančia nuo tyro merginos veidelio. Ji žinojo, kokia dalia ištiko jos drauges repatriantes. Ji suprato, kad galų gale taip atsitiks ir jai. Bet kartu buvo priversta būti instrumentu žmonių, kurie rytoj bus jos kalėjimo sargai.

Taigi pasiuntinys, tarnaitė ir asmeninė generolo sekretorė buvo VRM šnipai. Vėliau šitai sužinojau iš oficialių šaltinių. Man atrodo, jog generolas buvo ne toks kvailas, kad to nepastebėtų. Jeigu ir nepastebėjo, tai iš patirties žinojo, kad taip turi būti. Jis VRM šnipais laikė netgi visus savo artimiausius bendradarbius. Mane taip pat.

Po Kuznecovo perspėjimo ėmiau elgtis su Liza atsargiau. Šiek tiek vėliau man Lizos paslaptį atskleidė jos buvusios instituto draugės, kurios Vyriausioje būstinėje dirbo vertėjomis. Be neapsakomo puikavimosi Liza buvo dar ir ypatinga pagyrūnė. Turint tokių savybių „VRM pasitikėjimas“ ilgai negalėjo likti paslaptimi. Dar vėliau smulkmenas sužinojau iš kitų šaltinių.

Vieną vakarą Liza kažkokia dingstimi užėjo pas mane. Karlshorste buvo priimta užeiti pas kaimyną be kokių nors ypatingų kvietimų. Pasisukinėjusi po kambarius, Liza nesivaržydama įsitaisė ant lovos ir pareiškė:

– Grigorijau Petrovičiau, jūs prastas kavalierius. Be to, šykštuolis.

Atsakydama į mano klausiamą žvilgsnį, ji parietė kojas ir tarė:

– Nagi, trauk iš šios dėžės butelį vyno ir jauskimės kaip namie.

– Aš ir taip jaučiuosi namie, – atsakiau.

– Nebūk toks bjaurus, – sumurkė Liza. – Netrukus išvykstu. Nors jūsų pakęsti negaliu, bet imkim ir atsisveikinkim.

– Tarp mudviejų abipusė meilė, – atsidusau. – Kartu man kažkodėl gaila, kad tu išvyksti.

Tai buvo laikas, kai Liza po Šabalino išvykimo laukė paskyrimo į kitą darbą. Neturėdamas tą vakarą aiškių planų, nusprendžiau praleisti laiką Lizos draugijoje.

– Tai jums vis dėlto gaila su manim skirtis, – Liza pažvelgė į mane savo tamsiai juodomis akimis. – Prisipažinkite!

Kalbant apie moteriškuosius Lizos apžavus, pats patraukliausias iš jų yra didelio miesto šleifas, išsilavinimas ir kultūra, derantys su nepranokstamu vulgarumu. Toks derinys norom nenorom traukia netikėtumu.

– Tu patinki man lyg graži gyvatės oda, – prisipažinau.

– Grigorijau Petrovičiau, kodėl jūs manęs vengiate? – paklausė Liza. – Juk mudu, šiaip ar taip, turėtume vienas kitą geriau suprasti negu kiti.

– Liza, kaip tik dėl to, – tariau ir paliečiau jos petį.

Ji pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.

– Liza, nepyk ant manęs, – vėl tariau. – Nori, išbursiu likimą? Klausyk! Tavo vyras bus pagyvenęs generolas. Tik jis patenkins tavo gyvybinius poreikius. Tu pakankamai blaiviai matai dalykus, todėl turi sutikti su mano pranašyste.

Liza pažvelgė šiek tiek sutrikusi, spręsdama, kaip priimti mano žodžius – juokais ar rimtai. Paskui lyg teisindamasi prabilo pasitikimai ir karštai:

– Gerai... Atvirumas už atvirumą! Taip, galbūt ištekėsiu už žymaus žmogaus! Tikriausiai jis bus ne jaunas. Bet kas yra vadinamoji tikra meilė, palyginti su tuo, ką man gali duoti aukštą vietą užimantis vyras?! Gražių berniukų pasirankiosiu gatvėje, ir jie darys tai, ko užsigeisiu. Cha! Meilė? Tegul kitos laksto be kojinių ir žaidžia tikrą meilę. Reikia turėti valdžią, nors tai būtų pinigai arba aukšta padėtis... Tada, tik tada galima suprasti, kokia pigi meilė...

– Skonio reikalas! – gūžtelėjau pečiais.

– Tai ne skonio, o proto reikalas, – žaibuodama akimis ir virpėdama iš susijaudinimo atkirto Liza. – Grigorijau Petrovičiau, jūs suaugęs žmogus ir turite suprasti, kad gyvenimas – tai kova. Tai – stiprieji ir silpnieji. Jeigu nori gyventi, turi būti stiprus. Lygybė, brolybė?! Cha! Kur tai matėte? Gražios pasakos kvailiams...

– Tu labai kritiškai žiūri į gyvenimą, – tariau.

– Taip, noriu būti viršuje, o ne apačioje, – kalbėjo toliau Liza, lyg praradusi protą. – Gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant iš viršaus... Tam reikia sparnų...

– Liza, tu man šiandien patinki, – beveik nuoširdžiai tariau. – Kartais gyvenimas iš tikrųjų sunkus. Kartais norisi gražios pasakos. Kaip tu sakai – kvailiams. Bet... Pameni pasaką apie Ikarą? Tai pasaka protingiems. Jis taip pat norėjo turėti sparnus... Žinai, kuo tai baigėsi?

Liza pažvelgė į mane suglumusi:

– Grigorijau Petrovičiau, ką jūs tuo norite pasakyti? – neryžtingai paklausė ji.

– Šiaip sau... Asociacijos..., – atsakiau.

1946 metų pradžioje Liza kaip vertėja kartu su sovietų delegacija dalyvavo Niurnbergo procese prieš svarbiausius karo nusikaltėlius. Ji ten dirbo beveik metus. Dokumentiniame Niurnbergo proceso filme yra kadrų, kur ją trumpam galima pamatyti tarp sąjungininkų techninio personalo teismo salėje. Žinoma, ir Niurnberge Liza kartu dirbo kitą darbą, savo pagrindinį darbą. Kas buvo kitos Kremliaus sirenos aukos – naivūs amerikiečiai, korektiški anglai ar galantiški prancūzai?!

Liza įdomi kaip ryški naujo sovietų tipo atstovė, išugdyta epochos ir turinti visus duomenis sėkmingai klestėti sovietų sąlygomis. Šių žmonių sąmonė subrendusi nelaisvoje aplinkoje ir linkusi į materialinę gyvenimo pusę. Čia stimulas yra noras pakilti ant aukščiausios socialinės pakopos. Priemonės? Apie savo elgesio moralumą Lizos tipo žmonės išmokę negalvoti. Sovietų moralė pateisina viską, kas tarnauja partijos interesams.

Norom nenorom imi lyginti Andrejų Kovtuną ir Lizą Steniną. Abu tarnauja tam pačiam tikslui. Pirmasis viduje maištauja, tačiau negali nieko pakeisti. Antroji – savanorė ir sąmoninga. Andrejus jau pakankamai žino, kad suprastų, jog jis tik bejėgis sistemos vergas. Liza dar kopia aukštyn. Galbūt ir ją netrukus ims persekioti kraujo kvapas.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ