1
– “Siemens” Arnštadte – jūsų įmonė?
– Taip.
– Skaitykite!
Pramonės valdybos viršininkas tiesia man raudona skersine juosta paženklintą slaptą šifruotą telegramą. Šis skubus pranešimas skelbia: “Rasti nežinomos paskirties elektroniniai matavimo prietaisai. Įtariu atominius tyrimus. Laukiu instrukcijų. Vasiljevas.“
Pulkininkas Vasiljevas – tai SKA “Siemens” gamyklų Arnštadte įgaliotinis ir kartu sovietų Televizijos mokslinio tyrimo instituto direktorius, dirbantis šiose gamyklose. Vasiljevas gana patyręs ir rimtas žmogus. Jeigu jis pamini žodį “atomas”, vadinasi, tam yra pagrindas.
Aš laikau telegramą rankoje ir laukiu, ką sakys Aleksandrovas.
– Mums reikia ten siųsti žmogų. Kadangi gamykla jūsų, geriausia, jei pats ir važiuotumėte, – siūlo jis.
– Neblogai būtų paėmus dar ką nors iš Mokslo ir technikos skyriaus, – užsimenu.
Po pusvalandžio iš Karlshorsto į Tiuringiją išvykstame aš ir Mokslo ir technikos skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Popovas. Arnštadtą pasiekiame po kelių valandų. Nepaisant to, kad laikrodžio rodyklė artėja prie vidurnakčio, nedelsdami skubame į pulkininko Vasiljevo butą namelyje kaip tik priešais fabriką. Įspėtas telefonu Vasiljevas laukia mūsų su savo padėjėju.
– Drauge pulkininke, kokį atradimą jūs čia padarėte? – klausia majoras Popovas.
– Tuoj pat eikime į gamyklą. Patys pamatysite, – kviečia mus Vasiljevas.
Tamsoje žingsniuojame tarp fabriko korpusų, pasišviesdami kišeniniais žibintuvėliais. Mus lydi sargybos viršininkas. Pačiame fabriko kiemo gale, ten, kur yra žaliavų ir gatavos produkcijos sandėliai, mus stabdo sargybinio riksmas. Pastato viduje prie derva antspauduotų durų mes susitinkame antrą automatu ginkluotą sargybinį.
Nuplėšę antspaudus einame į didžiulį sandėlį, priverstą pusiau surinktų magnetinių stočių, valdymo skydų ir sugadintos karinės radijo aparatūros. Rūdijanti sandėliuose nebaigta karinė produkcija. Po kapituliacijos tai būdingas vaizdas visose vokiečių gamyklose.
Pulkininkas Vasiljevas sustoja prie ilgų medinių dėžių, sudėtų ant stapelių. Kruopščiai supakuoti spyriais ir sutvirtinti taip, kad nenukentėtų nuo smūgio poveikio, dėžėse blykčioja didžiuliai stikliniai prietaisai su rutulio formos sustorėjimais viduryje. Išvaizda jie šiek tiek primena paprastus oscilografo katodinius vamzdelius, tik gerokai didesni. Nesunku suvokti, kad mįslingų prietaisų paskirtis – matuoti elektrą. Pagal izoliaciją jie turi atlaikyti milžinišką įtampą. Tokia įtampa ir magnetinis laukas taikomi bandant atomo branduolių skaldymo ciklotronus.
Vienas prietaisas turi specialią įrangą proceso fotogramoms daryti. Kokį milžinišką elektromagnetinį lauką turi registruoti šis prietaisas? Sprendžiant iš konstrukcijos, prietaisas sukurtas ne ilgalaikei, o momentinei apkrovai. Ciklotrono iškrova!
Ant dėžių įspėjantys užrašai: “Vorsicht! Glas!“ Veltui ieškome siuntėjo ir gavėjo adresų. Vietoje jų matyti tik nieko nesakančios skaičių ir raidžių eilės.
– Iš kur šie daiktai čia pateko, – klausiu pulkininko Vasiljevo. – Juk jūsų gamykloje jų pagaminti negalėjo.
Pulkininkas tik gūžčioja pečiais.
Kitą rytą surengiame oficialią apklausą. Į Vasiljevo kabinetą iš eilės kviečiami visi, kas galėjo turėti kokį nors ryšį su mįslingomis sandėlio dėžėmis. Apklausiami visi, pradedant sandėlininkais ir baigiant techniniais gamybos direktoriais. Sandėlininkai nieko nežino, nes dėžės nė karto nebuvo atidarytos. Techniniai vadovai patvirtina, kad ši aparatūra gaminta ne Arnštadte, o buvo atvežta iš Berlyno kartu su evakuojama įranga iš pagrindinių “Telefimkeno” ir “Siemenso” gamyklų. Mes matome, kad jie net nežino, apie kokią aparatūrą kalbama. Kartu mes niekam neprasitariame apie savo spėliojimus.
Nieko nesakydami apie tai Tiuringijos SKA, siunčiame šifruotę į Karlshorstą ir prašome Ypatingosios grupės pagalbos. Ypatingoji grupė – tai aukščiausia sovietų instancija Vokietijoje atliekant mokslines paieškas, įeinanti į VRM Mokslo ir technikos skyrių Potsdame. Prireikus ji gali iš karto susisiekti su visais SSRS mokslinio tyrimo institutais.
Laukdami Ypatingosios grupės specialistų aptariame rezultatus ir svarstome tolesnius planus.
Nieko keisto nėra, kad mįslingoji aparatūra atsidūrė “Siemenso” sandėliuose. Paskutiniais karo metais stambios vokiečių įmonės dažniausiai produkciją evakavo, filialus ir sandėlius steigė aviacijos bombardavimams nepavojinguose rajonuose. Prieš pat kapituliaciją vertingiausią įrangą ir žaliavas vežė į slaptus sandėlius tolimiausiuose Vokietijos užkampiuose. Mes ne kartą susidūrėme su gundančiais siurprizais neįtikimiausiose vietose.
Mums svarbu nustatyti, kas šią aparatūrą užsakė ir kam ji buvo skirta. Lengviausias būdas – sužinoti, kur ši aparatūra buvo pagaminta. Tokio pobūdžio užsakymą galėjo atlikti nedaugelis Vokietijos įmonių. Pagrindinės šios rūšies įmonės yra anglų sektoriaus Berlyno Siemensštadte. Mums tai nepasiekiama. Bent oficialiai. Užtat visai greta Erfurte yra “Telefunkeno” gamykla, kurioje gaminamos stambios radijo stočių generatorių lempos. Erfurto “Telefunkenas” tokį užsakymą gali atlikti. Be to, Erfurto techniniai direktoriai nuolat palaiko dalykiškus ryšius su Siemensštadtu ir gerai žino, kas vyksta kitose “Telefunkeno” koncerno įmonėse. Ten mes turime rasti siūlo galą, vedantį prie paslaptingos aparatūros “Siemenso” sandėliuose.
Mes nusprendžiame, kad pulkininkas Vasiljevas liks Arnštadte ir lauks atvykstant Ypatingosios grupės specialistų, o majoras Popovas ir aš vykstame į “Telefunkeno” gamyklą Erfurte.
Įspėti telefonu SKA karininkai kontrolieriai “Telefunkeno” gamykloje papulkininkis Jevtichovas ir leitenantas Novikovas laukia mūsų direktoriaus kabinete. Sužinoję mūsų atvykimo tikslą atsipeikėja. Matyt, jie bijojo eilinio patikrinimo dėl nuolat nevykdomo gamybos plano ir reparacijų. Sužinojęs, kad mus domina ne volframo ir molibdeno laidų trūkumas, o katodinė aparatūra, papulkininkis Jevtichovas siūlosi mums į talką. Vieną po kito mes apklausiame visus generatorių lempų skyriaus inžinierius. Čia pavyksta aptikti kai kuriuos svarbius siūlų galus.
Taip, beveik prieš pat kapituliaciją čia buvo atlikti neaiškios paskirties specialūs užsakymai – didžiuliai elektrodai ir visai naujos konstrukcijos surenkamos detalės. Darbo brėžiniai buvo gauti iš Berlyno. Pagamintos detalės taip pat buvo siunčiamos į Berlyną, ten tikriausiai ir montuojamos. Darbas buvo griežtai įslaptintas. Kai atkakliai klausiame apie brėžinių šaltinį ir užsakovą, generatorinių lempų skyriaus vadovas neryžtingai sako:
– Berlyno Dalemas... aš taip manau...
Mums to pakanka. Berlyno Daleme per karą buvo slaptos atominės fizikos laboratorijos, atlikusios specialius užsakymus skaldant atomo branduolius.
– Kadangi užsakymas specializuotas, jam atlikti turėjo būti parengti ypatingi šablonai ir instrumentai. Ar galėjo jie išlikti?
– Taip... Jeigu tik nedingo per kapituliaciją, – taip pat neryžtingai svarsto techninis vadovas.
Tuo metu pulkininkas Vasiljevas skambina iš Arnštadto, kad atvyko Ypatingosios grupės ekspertai. Žinodamas apie nepaprastą papulkininkio Jevtichovo tingumą, prašau leitenanto Novikovo nedelsiant surasti patikimų žmonių ir ieškoti visko, kas gali būti susiję su paslaptingu užsakymu, aptiktus daiktus antspauduoti ir pasitelkti ginkluotą sargybą. Kol leitenantas Novikovas, energingas ir išsilavinęs inžinierius, po Erfurto “Telefunkeno” perdavimo sovietų akcinių bendrovių žinion paskirtas vyriausiuoju gamyklos inžinieriumi, baigia apklausą, mudu su majoru Popovu grįžtame į Arnštadtą.
Vasiljevo kabinete įsitaisė grupė žmonių, iš pirmo žvilgsnio primenančių mokslinius darbuotojus, pripratusius prie laboratorijų ir kabinetinio darbo. Juos neatsitraukdami lydi keli nebylūs, civiliais drabužiais vilkintys asmenys. Jie į pokalbius techninėmis temomis nesikiša ir laikosi nuošalyje. Kartu jaučiasi, kad šie palydovai čia yra padėties šeimininkai. Tai – VRM šešėliai.
Ypatingosios grupės ekspertai jau buvo sandėlyje ir paslaptingąją aparatūrą matė. Neklausę mes suprantame, kad jie mūsų požiūriui neprieštarauja.
Majoras Popovas praneša apie mūsų išvykos į Erfurto “Telefunkeną” rezultatus. Nemalonu, kad netrukus mūsų pranešimas ima panėšėti į apklausos pobūdį. Lyg VRM šešėliai įtartų, kad kažką slepiame. VRM net su sovietų karininkais elgiasi pagal įprastą savo metodiką. Veidai be jokios išraiškos, kiekvienas žodis protokoluojamas stenografistės.
Visą dieną vyksta detali “Siemenso” techninių darbuotojų apklausa. Po apklausos kiekvienas raštu pasižada tylėti, sulaužius žodį grasinama didžiulėmis bausmėmis. Vakarop paslaptinga aparatūra su didžiausiu atsargumu ir sustiprinta apsauga siunčiama į Berlyną.
Keliomis mašinomis Ypatingoji grupė, majoras Popovas ir aš važiuojame į Erfurtą. Papulkininkis Jevtichovas gavo įsakymą neleisti iš gamyklos apklausai reikalingų asmenų.
Vėl visą naktį žmonės tardomi. Atrodo, išblyškusiems tyliems žmonėms diena ir naktis nedaug skiriasi. Apklausa vyksta Jevtichovo kabinete, tačiau jis pats, kaip ir majoras Popovas bei aš, visą naktį budime kabinete šalimais. Protarpiais į kambarį, kuriame posėdžiauja Ypatingoji grupė, pakviečiamas kuris nors iš mūsų patvirtinti faktus arba duoti parodymų.
Be kita ko, per naktinę apklausą Ypatingosios grupės atstovai sužinojo kelių vokiečių mokslininkų ir inžinierių, tiesiogiai susijusių su paslaptingu užsakymu, pavardes. Vėl siūlų galai veda į Kaizerio Vilhelmo institutą ir slaptas Berlyno Dalemo atominės fizikos laboratorijas.
Berlyno Dalemas buvo Vokietijos atomo tyrinėtojų būstinė. Paskutiniais karo metais vokiečiai atkakliai domėjosi atomo galimybėmis. Daktaras Oto Chanas, Makso Planko mokinys, buvo vienas iš vadovaujančių Vokietijos atomo fizikų. Dalis Vokietijos fizikų, dirbusių daktaro Chano laboratorijose, pateko į mūsų rankas ir buvo ištremti į Sovietų Sąjungą, ten jiems buvo sudarytos geriausios galimybės tęsti savo tyrinėjimus. Dalis žinomų vokiečių mokslininkų, pagarsėjusių savo darbais tyrinėjant atominę fiziką, tarp jų profesorius Hercas ir daktaras Ardenas, šiandien dirba SSRS mokslinio tyrimo institutuose, susijusiuose su atomu, jiems vadovauja profesorius Kapica, Specialiųjų ginkluotės rūšių ministerijos Vyriausiosios mokslinių tyrimų įstaigų valdybos viršininkas.
Paskutiniais karo mėnesiais vokiečiai turėjo atomų skaldymo ciklotroninių įrenginių. Tačiau katastrofiška padėtis frontuose ir anglų aviacijos sunaikintos sunkiojo vandens H2O2 įmonės Norvegijoje vertė vokiečius stabdyti tolesnius mėginimus atskleisti atomo paslaptį. Prieš kapituliaciją jie kruopščiai išslapstė visus atominių laboratorijų įrengimus tokiose vietose, kad nepatektų į nugalėtojų rankas. Mes turėjome specialių dalinių, užsiimančių vien tik paieškomis Vokietijos slaptojo ginklo, į kurį Hitleris dėjo tiek daug vilčių, bet jam nebuvo lemta būti panaudotam pagal paskirtį.
Dabar einame užkasto fiurerio kardo pėdsakais.
Visus, susijusius su Arnštadto radiniu, dar kelis kartus kviečia į “Potsdamą‑Babalsbergą”, kuriame įsikūrusi Ypatingoji grupė. Byla išplaukė į plačius vandenis. Neaišku, iš kokių šaltinių ir kokiais būdais Ypatingoji grupė gauna vokiečių mokslininkų, dirbančių vakarinėse Vokietijos zonose, parodymus. Jų čia yra ir vokiečių mokslininkų, dirbančių Sovietų Sąjungoje. Kartais nejučia tenka žavėtis VRM darbo tikslumu ir spartumu. Ne be reikalo į jos rankas atidavė atsakingiausią mokslinių tyrimo dalykų paiešką.
Kol Ypatingoji grupė narpliojo Arnštadto mįslės kamuolį, SKA pasirodė kitas svarbus radinys. Iš Veimaro pulkininko Kondakovo vardu atėjo tokia telegrama: “Levkovičiaus grupė rado slaptą neaiškios paskirties įrangos sandėlį. Prašau skubiai siųsti Y. skyriaus ekspertus. Suslovas.“
Tokie radiniai nebuvo reti. Ne kartą demontuotoj ai rasdavo dvigubas sienas, tarp kurių būdavo užmūrytos staklės. Paskui buvo įsakyta baksnoti visas demontuojamų gamyklų aklinas sienas. Be to, demontuotojai nuolat ieškojo prieš pat kapituliaciją išvežtos įrangos. Telegrama tikriausiai apie tai ir pranešė.
Pulkininkas Levkovičius – demontuotojų grupės viršininkas Tiuringijoje. Kapitonas Suslovas – SKA Mokslo ir technikos skyriaus viršininkas taip pat Tiuringijoje.
Nedelsiant pulkininkas Kondakovas iš Karlshorsto išsiuntė du savo skyriaus bendradarbius. Šie, atvykę į nurodytą vietą miške apleistose slaptose štolnėse nebaigtoje statyti gamykloje, išvydo kruopščiai supakuotus aparatus, kurie ir kėlė pulkininkui Levkovičiui įtarimą. Išore paslaptingieji prietaisai priminė milžiniškus transformatorius arba aukštos įtampos iškroviklius, naudojamus laboratorijose tirti aukštos įtampos srovei. Stebino neįprasti prietaisų dydžiai ir ypač aukštos įtampos izoliacija. Aparatūra buvo pritaikyta dirbti su tokiais srovės ir įtampos dydžiais, kurie iki šiol pramonėje nebuvo naudojami. Vadinasi, tai buvo laboratorinė aparatūra. Kokiems tikslams? Nors Karlshorsto ekspertai ir nebuvo susidūrę su ciklotronais, iš karto dingtelėjo mintis – atomas!
Pulkininko Kondakovo ekspertai nedelsiant telefonu pareikalavo Ypatingosios grupės specialistų. Automašina iš Babalsbergo į radinio vietą atvyko po kelių valandų. Vėliau jos atvažiavo žaliakepurių kareivių būrys – specialus VRM dalinys. Kad suprastų požeminio radinio paskirtį, Ypatingosios grupės specialistams pakako vieno žvilgsnio.
Į Specialiųjų ginkluotės rūšių ministeriją Maskvoje generolui Paščinui buvo nusiųsta šifruotė. Jau kitą dieną iš Maskvos atskrido specialiosios paskirties VRM darbuotojų grupė, kad pasirūpintų rastais prietaisais.
Vos tik atvyko maskviečiai, radinio vietą daugelio kilometrų spinduliu apsupo VRM sargyba. Nei Karlshorsto, nei Ypatingosios grupės bendradarbiai į šią vietą negalėjo kelti kojos tol, kol visos aparatūros neišsiuntė į Sovietų Sąjungą.
Netrukus paaiškėjo detalės, susijusios su atominės aparatūros atradimu ir jos moksline verte. Techninė radinio pusė Sovietų Sąjungos mokslininkams nebuvo jokia naujiena. Prieš pat karą SSRS panašius aparatus konstravo Leningrade įsikūrusios akademiko Kapicos vadovaujamos laboratorijos.
Iš SKA Mokslo ir technikos skyriaus viršininko Kondakovo pastabų buvo aišku, kad Vokietijoje atominių tyrimų srityje kokių nors svarbesnių naujovių mes neaptikome. Per karą Vokietija dėl techninių priežasčių šio darbo negalėjo plėtoti. Net tokiai techniniu atžvilgiu išvystytai šaliai kaip Vokietija šis uždavinys buvo per sunkus. Atomas daugelio šalių mokslininkų buvo tiriamas palyginti seniai. Nors ir keista, bet atomo paslaptis iš esmės slypi techninėse kliūtyse – milžiniškų jėgainių įrangoje ir tokiuose pat didžiuliuose energijos šaltiniuose, be kurių neįmanoma skaldyti atomo branduolio ir nevyksta grandininė reakcija.
Sovietų moksliniai darbuotojai pasakoja, kad dar prieš karą SSRS buvo parengtas didžiulio energetinio mazgo projektas, vadinamas “Didžiosios Volgos projektu”, su hidroelektrinių sistema netoli Kuibyševo buvo glaudžiai susijęs su projektuojamu sovietų atominių tyrimu centru Urale. Tai buvo atsakas į Amerikos atominių tyrimų centrą Oukridže, energetinį mazgą Tenesi Prodžekt ir netoliese įrengtą stambiausią pasaulyje hidroelektrinę Big Sleiv Kolorado tarpekliuose.
Kai kalbama apie atomą, norom nenorom pastebi, kaip skirtingai apie tai rašė sovietų ir užsienio spauda. Sovietams, esantiems dviejų pasaulių sankirtoje, tai matyti geriau negu kam nors kitam. Sovietų spauda per daug tyli, o Vakarų žiniasklaida per daug rėksminga. Rašydama apie atomą, Vakarų spauda primena moterį, kuri, pamačiusi pelę, puola į isteriją.
Perdėtas triukšmas dėl atominės bombos yra labiau raminimo priemonė tiems, kurie šį triukšmą kelia, ir rodo jų realumo jausmo trūkumą. Galų gale pasaulio likimą lemia ne tik atominė bomba. Atominę bombą sukūrė žmogus, ir jis visada bus už ją stipresnis.
Kartą pulkininkas Kondakovas pasakė: “Keista, kai čia tiek daug šūkaujama apie atominę bombą.“
“Be to, visos žinios iš pirmųjų šaltinių, – nusišaipė jo padėjėjas majoras Popovas. – Tai iš aplinkos, artimos Karlshorstui, tai tiesiai iš Maskvos. Matyt, nevaržomai su pačiu Stalinu telefonu kalbasi.“
“Taip. Užsienio laikraščiai žino daugiau negu mes patys, – atsiduso pulkininkas. – Vaikosi sensacijų...“
Pulkininko Kondakovo žodžiai būdingi sovietų oficialiems asmenims. Kiekvienas iš mūsų žino tiek, kiek reikia jo darbui. Be to, dauguma žmonių net sąmoningai stengiasi žinoti kuo mažiau. Dėl to užsienio laikraščiuose spausdinamos žinios “iš pirmųjų šaltinių” mažų mažiausiai atrodo nerimtai. Pakanka apytikriai žinoti šaltinio koordinates, kad iš karto suprastum, jog “šaltinis” paprasčiausiai negalėjo žinoti to, kas jam priskiriama.
Kol mus krečia atomo karštligė, gyvenimas plaukia savo vaga. Svarstant apie atomą, man atmintyje nejučia iškyla šis palyginti menkas įprasto gyvenimo faktas.
Netrukus po atomo medžioklės Tiuringijoje ant mano stalo atsidūrė aplankas su brėžiniais iš Reparacijų valdybos. Prie brėžinių buvo pridėtas laiškas: “Šiuo dokumentu siunčiame jums tipinį standartinio namo projektą Sovietų Sąjungos darbininkų gyvenvietėms pagal reparacijų paskyrą‑užsakymą Nr... Prašome suderinti su mumis ir tvirtinti nurodytuose projektuose elektros įrangos dalį. Be to, prašome sudaryti specifikuotos elektros įrangos suvestinę iš visos užsakymo‑paskyros kainos 120.000 namų ir kartu nurodyti, kokios įmonės šiuos užsakymus gali atlikti. Reparacijų vald. Elektros pramonės skyriaus viršininkas Petrovas.“
Brėžiniuose buvo pavaizduotas paprastas trijų kambarių su virtuve, vonia ir tualetu vokiečių namas vienai šeimai. Rūsyje, be sandėliuko anglims, buvo taip pat atskira patalpa skalbyklai.
Aš ir dar keli inžinieriai susidomėję susipažinome su brėžiniais. “Štai grįšime į Rusiją – taip pat tokį namuką gausime”, – sako vienas inžinierius.
Elektrotechninė projekto dalis buvo suderinta, projektas pasirašytas ir Reparacijų valdyba jį nusiuntė į Maskvą galutinai patvirtinti.
Netrukus projektas vėl atsirado ant mano stalo. Lydimasis raštas skelbė: “Prašyčiau padaryti būtinus pakeitimus sąmatoje pagal SSRS statybų pramonės ministerijos nurodymus. Petrovas.“
Išskleidžiau popierius, domėdamasis, kodėl Maskva projektą verčia tobulinti. Pirmiausia naikinama rūsyje numatyta skalbykla. Ministerijos požiūriu, skalbti galima ir virtuvėje. Tada naikinama veranda. Tai suprantama. Kad žmonės šioje verandoje tuščiai nesišlaistytų.
Po pakeitimų ir derinimų projektas dar kartą iškeliavo į Maskvą. Prabėgus kelioms savaitėms ant stalo vėl radau nelemtą aplanką su trumpa pastaba: “Prašau atlikti reikalingus pakeitimus. Petrovas.“
Šį kartą pakeitimai buvo esminiai. Nieko neaiškinant buvo siūloma atsisakyti vonios ir tualeto. Darbininkų gyvenvietėse yra visuomeninės pirtys. Kam tada kiekviename name reikalinga vonia? Tai suprantama. O tualetai? Matyt, Maskvos vadovai samprotavo taip – kam išvietė, jeigu galima nubėgti į krūmus.
Elektros įrangos schema buvo nusėta riebiais raudono pieštuko klaustukais. Miegamajame šie klaustukai buvo ties vietomis, skirtomis lempoms ant naktinio staliuko ir laidui su jungtuku užgesinti šviesą neatsikėlus iš lovos. Matyt, dėdė Maskvoje nesuprato, kas tai per daiktas. Arba jeigu žinojo, norėjo išreikšti savo nuostabą dėl tokios prabangos darbininkams skirtose patalpose.
120 000 namų darbininkų gyvenvietėms buvo perdaryti pagal sovietų užgaidą. Kotedžai virto įprastomis pirkiomis. Galutinai “modernizuotas” projektas keliavo per Pramonės valdybos inžinierių rankas lyg anekdotas. Žmonės lingavo galvas ir tylėjo. Niekas tokiame name gyventi nenorėjo.
Pokario penkmečio ketvirtis ar trečdalis “SSRS liaudies ūkio atstatymo” biudžeto, apytikriai 60 milijardų rublių, tiesiogiai ar netiesiogiai aukojami atomui. Jeigu žmogus, tobuliausia būtybė ir atominės bombos kūrėjas, panoro švaistyti – bėk į krūmus. To reikalauja valstybės interesai.
2
Vidurvasarį iš Maskvos į Karlshorstą atvyko įvairių ministerijų komisija, ieškodama naujų galimybių atlikti reparacijų užsakymus ir panaudoti pagamintą produkciją, esančią Vokietijos pramonės įmonių prekių sandėliuose. SSRS laivų statybos pramonės ministerijos atstovai, su kuriais aptarėm mano šefuojamos pramonės šakos galimybes, pasiūlė man aplankyti sovietų zonos provincijas ir susipažinti su padėtimi. Kitą dieną aš su inžinieriumi pulkininku Bykovu ir II rango kapitonu Fiodorovu išvykome iš Karlshorsto Veimaro kryptimi.
Pakeliui su savo palydovais susipažinau artimiau. Abu pasirodė kaip reta mieli žmonės ir, nors dėvėjo karines uniformas, kreipėsi vienas į kitą ir į mane vardu bei tėvavardžiu, o ne pagal laipsnį, kaip to reikalauja statutas. Jie buvo ne rikiuotės karininkai, o inžinieriai. Tarp kariškių tai pasireiškia kaip didelis intelekto skirtumas. Be to, jie buvo Karinio jūrų laivyno karininkai. Kas yra susidūręs su jūrininkais, iš karto įžvelgia skirtumą tarp laivyno ir armijos.
Atvykę į Erfurtą, įsikūrėme “Kosenhaschen” viešbutyje, kuriame yra demontuotojų štabo būstinė, dirbanti Tiuringijoje. Šį viešbutį SKA karininkai juokais vadina “mažąja liaudies komisarų taryba”.
Sėdėdami senoviniame geriausio Erfurto viešbučio hole, papuoštame tamsia ąžuolo mediena, šnekučiavomės ir stebėjome įvykius. Čia lankiausi ne pirmą kartą, ir visa tai man nebuvo nauja. Tuo tarpu mano palydovai, vos prieš kelias dienas atvykę iš Maskvos, atrodė labai susidomėję.
– Sakykite, Grigorijau Petrovičiau, kas čia – ekspedicija į Šiaurės polių rengiama? – persisvėręs per krėslą pusbalsiu klausia inžinierius pulkininkas.
Šis keistas klausimas kyla išvydus, kad demontuotoj ai, dalykiškai nusiteikę, nuolat zuja aplink mus, visi kaip vienas apsiavę didžiuliais elnio kailio batais. Tuo tarpu lauke vasara. Apsiavę kailiniais batais, žmonės nė akimirkai nepalieka dvivamzdžių medžiotojų šautuvų ir juos nešasi net į valgyklą.
– Ne. Demontuotojai kažkur rado vokiečių aviacijos mundurų sandėlį skrydžiams į Arkties žemyną. Na, ir iš džiaugsmo pasipuošė, – atsakau. – O šautuvus nešiojasi todėl, kad po pietų vyksta į medžioklę.
– Įdomi kompanija! – linguoja galvą inžinierius pulkininkas. – Kas jiems – neturi daugiau ko veikti?
– Aplinkybės čia gana painios, – aiškinu. – Pagrindinis demontavimas seniai baigtas ir daugumai iš jų visai nėra ko veikti. Bet gyvena čia visai neblogai, todėl visais įmanomas būdais stengiasi tęsti savo darbą. Kadangi vadovauja Maskva, SKA nieko negali padaryti.
– O kuo jie dabar užsiima? – klausia II kapitonas.
– Tiesiog sukčiauja, – sakau. – Iki pietų šniukštinėja po apylinkės įmones ieškodami ko nors pasipelnyti. Kas pritingi, tas sėdi “Kosenhaschene” ir geria degtinę.
– Mums Berlyne pasakojo, kad daugelis jų čia sukaupė didžiulį turtą. Visam gyvenimui užteks, – taria II kapitonas.
– Kaip tik neseniai SKA Tiksliosios mechanikos skyrius sprendė vieną tokią bylą, – tikinu. – Ten įpainiotas Antrosios valstybinės laikrodžių gamyklos direktorius. Jūs apie tai nieko negirdėjote?
Išgirdęs neigiamą atsakymą, aiškinu toliau:
– Šį direktorių siuntė čia į Vokietiją demontuoti laikrodžių pramonę. Vos jam grįžus į Maskvą, SKA gavo medžiagą, kad demontuojant jis neteisėtai pasisavino kelis tūkstančius auksinių laikrodžių ir kelias dešimtis kilogramų aukso.
– To iš tikrųjų užteks visam gyvenimui, – neabejoja kapitonas. – Kalėjimui iki gyvos galvos taip pat.
– O pastarojo – nemanau, – pastebiu.
– Kaipgi? – stebisi II kapitonas.
– Labai paprastai, – atsakau. – Byla buvo perduota aukščiau, o ten ją be triukšmo numarino.
– Kodėl? – negali suprasti II kapitonas.
– Man tai taip pat mįslė, – sakau. – Matyt, dėl tokių žmonių nenorima griauti pasitikėjimo. Kaip sakoma – blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia... Tai ne pirmas atvejis.
– Maža jam buvo to, ką turėjo. Aukso užsinorėjo, – piktinasi inžinierius pulkininkas. – Ir dar vadinasi sovietų direktorius!?
Nejučia kreivai nusišypsau. Linkteliu galva į zujančius aplink demontuotojus ir sakau:
– Visi, kuriuos matote, Sovietų Sąjungoje yra vadovaujantys ministerijų darbuotojai arba gamyklų direktoriai. Ir visi jie mažai kuo skiriasi nuo Antrosios valstybinės laikrodžių įmonės direktoriaus. Patikėkite mano patirtimi. Mums į SKA vis dažniau siunčia panašią medžiagą.
Mūsų pokalbis baigiasi nejaukia tyla. Netrukus prie mūsų prieina metrdotelis ir kviečia pietauti.
Dvi dienas tyrinėjame Erfurto rajono įmones. Mano palydovai turi rasti specialią elektros įrangą kariniams laivams, ypač povandeniniams. Atkurti didžiulių nuostolių patyrusį prekinį laivyną kol kas nė nesvarstoma. Visas dėmesys nukreiptas Karinio jūrų laivyno statybai. Taip atrodo SSRS pokario liaudies ūkio atkūrimas.
Nejučia pastebiu savo palydovų reakciją į visą aplinką. Buvau Vokietijoje jau metus ir visi kontrastai man jau ne naujiena. Jau pripratau prie šių dalykų, kurie įdomūs žmogui, prieš kelias dienas atvykusiam į Vokietiją iš SSRS.
Kartą mes atvykome į “Telefunkeno” gamyklą nustatyti reparacinių užsakymų atlikimo galimybę radijo imtuvų ir siųstuvų stotims Kariniam jūrų laivynui. Kai važiavome pro gamyklos vartus ir mūsų automobilis leidosi keliu žemyn prie gamyklos valdymo pastato, žvelgdamas pro automašinos langą inžinierius pulkininkas tarė II kapitonui: “Viktorai Stepanyčiau, žiūrėkite! Kortai!“
Šis taip pat dirstelėjo pro langą. Iš tikrųjų keli teniso kortai dailiai aptverti tinklu. Greta kaip mažame poilsio skvere įrengti gėlynai. Visa tai pačioje gamyklos teritorijoje ir, matyt, skirti tik šios įmonės tarnautojams.
II kapitonas nustebęs žiūri į kortus. Jis žvelgia ne tik į kortus, bet ir žalią fabriko tvorą ir kylančius čia pat gamybos korpusus, lyg vertindamas teniso aikštelių buvimą kaip tik šioje vietoje.
SSRS daug triukšmaujama dėl būtinumo statyti darbininkams panašius poilsio kampelius gamyklų teritorijose. Nepaisant šurmulio, žalieji poilsio kampeliai dažniausiai lieka tik popieriuje, na ir dar kai kuriose įmonėse viešai demonstruoti. Ir staiga čia, Vokietijoje, iš po krūmo be triukšmo ir šūkaliojimų lenda daiktai, kuriuos SSRS reklamuoja kaip vien tik sovietų sistemos pasiekimus. Man atrodo, kad dėmesingame II rango kapitono žvilgsnyje perskaičiau: “Bet šie kortai įrengti senų seniausiai...“
Netoli gamyklos valdymo korpuso kaip našlaičiai rūdija kelios eilės statramsčių dviračiams.
– Grigorijau Petrovičiau, – klausia manęs II kapitonas. – O kur dviračiai?
– Na, čia jau visai vaikiškas klausimas, – atšaunu. – Aišku, Rusijoje.
– A, taip..., – šypsosi II kapitonas. – O anksčiau jų tikriausiai buvo daug. Beveik kiekvienas darbininkas turėjo dviratį.
Pasikalbėję su sovietų kontrolės karininkais ir “Telefunkeno” direkcijos atstovais įforminame mums reikiamas paskyras ir užsakymus, o inžinierius pulkininkas kreipiasi į mane netikėtai siūlydamas:
– Gal galėtume po gamyklą trumpai pasidairyti. Susipažintume su gamybos procesu ir organizacija.
Techninis “Telefunkeno” direktorius sutinka mus pavedžioti po gamyklą. Mes apvaikštome po visus produkcijos gamybos skyrius. Didžiulėje salėje, kurioje vyniojami ir renkami radijo lempų elektrodai, už surinkimo stalų sėdi keli šimtai moterų ir merginų. Techninis direktorius mums aiškina proceso smulkmenas, kurios, jo nuomone, turėtų dominti sovietų inžinierius.
Inžinierius pulkininkas techninio direktoriaus aiškinimų beveik nesiklauso. Jis šiek tiek atsiliko ir stengdamasis neatkreipti į save dėmesio žvelgia į salės gilumą. Jo žvilgsnis lėtai slenka didžiuliais langais, lyg skaičiuotų šviesos šaltinius, skirtus darbo vietoms. Toliau jis atidžiai matuoja salės aukštį. Jo akys stabteli ties išmarginto stiklo pertvaromis, skiriančiomis darbininkes vieną nuo kitos kaip gerai įrengtos bibliotekos kabinos.
Inžinierius pulkininkas nesidomi samprotavimais apie radijo lempų kaitinimą. Tačiau jis įdėmiai apžiūri vienos darbininkės darbo vietą. Aukštas ministerijos darbuotojas, Laivų statybos pramonės ministerijos vienos iš svarbiausių valdybų viršininkas, be abejo, gerai nutuokia apie Sovietų Sąjungos darbininkų darbo sąlygas. Dabar jis išvydo tai, kas itin domina. Numanau jo mintis. Mintyse jis lygina vokiečių ir panašias sovietų įmones.
Kai jau einame iš salės, II kapitonas stabdo mane:
– Grigorijau Petrovičiau, kaip jums patinka ši kėdė.
II kapitonas klesteli ant netoliese esančios kėdės, niekuo nesiskiriančios nuo šimtų kitų, ant kurių sėdi darbininkės. Tai standartinė kėdė su spyruokline nugarėle ir reguliuojamu sėdėjimo aukščiu.
– Viktorai Stepanyčiau, ką jūs čia ypatingo matote? – klausiu.
– Pirma, ši kėdė patogi, – dėsto jis. – Darbininkams, sakyčiau, net prabangi kėdė. O ar jūs atkreipėte dėmesį į kėdes gamyklos valdyboje?
– Ne, neatkreipiau.
– Tokios pat kėdės, – pašaipiai taria II kapitonas. – Ir direktorius, ir darbininkai dirba sėdėdami ant vienodų kėdžių. Kėdės iš tikrųjų patogios.
– Čia tai standartas, – sakau.
– Chm... – trumpai baigia II rango kapitonas, kai mudu vejamės savo grupę.
Mes einame į vakuuminį skyrių. Čia karšta. Žaižaruoja dujų liepsna. Girdisi monotoniškas suspausto oro šnypštimas.
– Štai čia didžiausia mūsų bėda, – pastebi techninis direktorius. – Mes įrengėme kelis senus vakuuminius agregatus, bet jie neatitinka techninių reikalavimų. Todėl daugiausia reklamacijų iš Reparacijų valdybos.
– Taip, čia kažkas negerai, – apsižvalgęs sutinka inžinierius pulkininkas.
Dirbantys vakuuminiai siurbliai siurbti orui iš radijo lempų kolbų, ko gero, paimti iš metalo laužo krūvos. Šalimais matosi keli tušti betono pamatai. Iš pamatų lyg perpjautos arterijos kyšo dujų, oro ir elektros srovės vamzdžiai.
– O kur šie agregatai? – klausia II kapitonas.
– Demontuoti ir dabar naudojami “Svetlanoje”, – aiškinu.
– A-a-a... – susivokia II kapitonas.
Techninis direktorius skundžiasi didele darbo jėgos kaita. Tai neigiamai veikia produkcijos kokybę.
— Darbininką mokome keturias savaites, — tvirtina jis. — Daugelis šių darbininkų po savaitės gamykloje nebesirodo. Be to, labai daug pravaikštų.
– Nejaugi negalite tam užkirsti kelio? – klausia inžinierius pulkininkas, nustebęs dėl direktoriaus bejėgiškumo.
Direktorius gūžčioja pečiais.
– Darbininkas iki trijų dienų turi teisę nepasirodyti darbe be dokumentinio pateisinimo, – sako jis. – Kitu atveju darbininkas privalo turėti gydytojo pažymą.
– Ką direkcija gali daryti prieš pravaikštininkus ir kadrų kaitą? – klausia inžinierius pulkininkas.
– Tais atvejais, apie kuriuos ką tik sakiau, darbininko atleisti negalime. Jeigu darbininkas nori išeiti, tai neturime teisės jo laikyti, – teigia direktorius.
– Kalbu ne apie atleidimą, o apie galimybę priversti darbininkus dirbti, – neatlyžta inžinierius pulkininkas.
Direktorius žiūri ir nesupranta.
– “Bitte!“ – taria jis, prašydamas pakartoti klausimą.
Pulkininkas inžinierius kartoja:
– Mes neturime įstatymų, priverčiančių darbininkus dirbti. Mes turime teisę atleisti tuos, kurie nesilaiko darbo kodekso, – neslepia direktorius.
Įsivyrauja nesmagi tyla. Vokiečiams pati skaudžiausia bausmė yra darbininko atleidimas iš darbo. SSRS atleidimas iš darbo yra darbininkui nepasiekiama svajonė. Sovietų direktorius darbininkų reikalus tvarko savo nuožiūra – jis gali pervesti darbininką į mažiau apmokamą darbą, gali, o tiksliau privalo, paduoti darbininką į teismą už vėlavimą į darbą vos kelias minutes. Savo ruožtu darbininkas be direktoriaus leidimo palikti darbo vietos neturi teisės. Priešingu atveju gresia teismas ir kalėjimas.
Mes prie to pripratome ir mums nesuprantamas vokiečių direktoriaus bejėgiškumas. Tačiau jis stebisi mūsų, jo nuomone, necivilizuotais klausimais. Du pasauliai – dvi sistemos.
– Jūs užsiminėte apie darbo kodeksą, – tęsia inžinierius pulkininkas. – Prašyčiau paaiškinti, kokie teisiniai teiginiai šiandien nusako darbdavio ir darbininko tarpusavio santykius? Hitlerio laikų įstatymai?
– Apskritai Vokietijos darbo kodeksas buvo priimtas dar Bismarko laikais, – teigia direktorius. – Be žymesnių pakeitimų jis galioja ir šiandien.
– Bismarko laikais?! – nepatikliai klausia inžinierius pulkininkas. – Juk tai buvo prieš 70 metų...
– Taip, – pritaria direktorius, ir jo veide pirmą kartą švysteli vos matomas išdidumo šešėlis. – Vokietijos socialinių įstatymų leidimas laikomas vienu pažangiausių pasaulyje... Noriu pasakyti Vakarų Europoje, – greitai pasitaiso jis, prisiminęs, kad kalbasi su sovietų karininkais.
Inžinierius pulkininkas žiūri į II kapitoną. Šis savo ruožtu persimeta žvilgsniais su manimi. Prie šio nebylaus pokalbio jau pripratau. Taip sovietai reaguoja į daiktus, kurie verčia juos galvoti apie tai, apie ką negalima diskutuoti.
Pasinaudojęs tuo, kad su mumis nėra “Telefunkenui” skirtų kontrolės karininkų, klausiu direktoriaus apie smarkaus radijo lempų gamybos tempų mažėjimo pastarąjį mėnesį priežastis. Vizituojant gamyklas visada patariama išklausyti abi puses, vienai kitos negirdint.
– Pagrindinė priežastis yra volframo ir molibdeno laidų trūkumas, – aiškina direktorius.
– Bet juk neseniai gamyklai buvo skirtas pakankamas kontingentas, kad būtų galima vykdyti planą šešis mėnesius, – tariu. – Ar negavote šių laidų iš Berlyno?
– Herr majore, argi jūs nežinote... – murma suglumęs direktorius. – Argi herr Novikovas jums nesakė..?
– Ne. O kas yra?
Kurį laiką direktorius įtariai svarsto, tada prabyla:
– Toks didelis laidų trūkumas yra todėl, nes jų siuntos geležinkeliu mes nesulaukėme, tad specialiai į Berlyną siuntėme sunkvežimį.
– Na ir kas? – klausiu.
– Grįžtant kelyje mašiną sustabdė ir apiplėšė...
– O laidai?
– Her majore, mūsų žmonės nieko negalėjo padaryti...
– O kur laidai?
– Kai mūsų sunkvežimis naktį artėjo prie Leipcigo, jam skersai kelio stojo kitas sunkvežimis. Automatais ginkluoti žmonės išlaipino vairuotoją ir ekspeditorių ant kelio, o sunkvežimį pagrobė. Laidai...
– Kas tie banditai? – klausiu.
– Žmonės sovietų uniforma, – kiek padvejojęs kalba direktorius.
Kai atsisveikinę su direktoriumi sėdame į automašiną, II kapitonas stebisi:
– Kam reikėjo sunkvežimio su laidais? Gal tai diversija siekiant žlugdyti reparaciją?
– Mes prie šių diversijų jau pripratome, – tariu. – Netrukus šį sunkvežimį ras kur nors miške. Su laidais, bet be padangų ir akumuliatorių. Tuo tikriausiai viliasi ir Novikovas. Dėl to jis kol kas ir tyli.
– Kas čia šiais dalykais užsiima? – klausia kapitonas.
– Pagyvensite ilgiau – pamatysite, – atrėžiu vengdamas tiesaus atsakymo.
Po “Telefunkeno” išvykome į precizinių staklių ir laikrodžių firmos “Tylio” gamyklą, esančią nedideliame kaimelyje, kurį mes su vargu radome žemėlapyje. Šiame kaimelyje buvo dar kelios gana stambios pramonės įmonės, gaminančios elektros detales. Kaimelis buvo plytėjo siaurame slėnyje tarp miškais apaugusių kalnų. Kalnų šlaitais ropštėsi tvarkingi, ryškiaspalviai Tiuringijos nameliai. Sunku buvo patikėti, kad spalvingas kaimelis yra darbininkų gyvenvietė ir čia veikia kelios stambios gamyklos.
– Labiau primena į sanatoriją negu į darbininkų gyvenvietę, – pastebėjo II kapitonas, lyg pavydėdamas, lyg apgailestaudamas. – Čia darbininkai gyvena kaip kurorte.
Po mūsų vizito pas SKA kontrolės karininkus, apsigyvenusius vieno gamyklos savininko bute, inžinierius pulkininkas juokavo:
– Viktorai Stepanyčiau, kaip jums atrodo – ko šie vyrukai labiausiai bijo?
– Kad jų iš čia neišsiųstų kitur, – negalvodamas atsakė II kapitonas.
“Žodį “kitur” supratome ir be patikslinimo.
Vakarų žmonės niekada nesuvokia, kas sovietą labiausiai stebina, tarkime, inžinierių, pirmą kartą pamačiusį Vokietijos gamyklas. Vakarų žmonės tikriausiai mano, kad sovietų inžinieriai žiūri išsižioję, priblokšti gamyklų dydžio, daugybės mašinų ir kitokių technikos pasiekimų. Ne, tai praeities laikai. Jeigu vakariečiai pamatytų sovietų gamyklas, tai kaip tik jie stebėtųsi gamyklų dydžiu ir techniniu aprūpinimu.
Šiandien mums naujiena Vakaruose yra ne technika ir mašinos, o žmogaus vieta visuomenėje ir valstybėje. Mes matome, kad vakariečiai, laisvų socialinių santykių evoliucijos žmonės, turi daug daugiau teisių ir laisvių, kad jie iš gyvenimo gauna daug daugiau negu to paties socialinio lygmens sovietai.
Susipažinę su “Tylio” gamykla, tos pačios dienos vakarą išvažiuojame į dar vieną išvykos punktą. Netoli Jenos nusilpsta automašinos akumuliatorius ir ima šėlti degikliai. Kad akumuliatorius neišsikrautų visiškai, išjungiame žibintus ir lėtai važiuojame tamsoje. Vienoje siauro kelio pusėje viršun kyla status šlaitas, kitoje pusėje žiojėja juoda bedugnė.
II kapitonas niurzgėdamas kaltina neatidumu jūrininką vairuotoją. Šis, įsikibęs į vairą ir parimęs į priekinį langą, tyli.
Vidury nakties pačioje klaikiausioje tarpeklių vietoje mūsų automobilis galutinai sugenda. Kol vairuotojas, pasišviesdamas kišeniniu žiebtuvėliu, krapšto variklį, mes lipame iš mašinos pamankštinti kojų.
Netikėtai iš tamsos išnyra dvi akinančios ugninės akys. Vos mūsų nekliudžiusi, automašina staigiai stabdo ir sustoja. Iš tamsos girdisi rusiškas balsas.
– Draugai karininkai, ar čia girdėjote šaudant?
– Ne, – sako kažkuris iš mūsų. – O kas atsitiko?
– Mūsų žmonės važiavo medžioti ir vieną saviškį pašovė. Vežame gydytoją. O dabar kelio nerandame.
– Na, regis, pakliuvome į gerą vietelę, – niurna II kapitonas, kai automobilis vaiduoklis vėl išnyksta tamsoje.
Keliu pro šalį žingsniuoja tamsi figūra, stumdama šalia savęs dviratį.
– Kokia čia vietovė? – klausiu.
– Čia Gėtės pilys, – taria vokietis. – Kaip tik virš jūsų galvos.
– Ar čia kas nors netoliese gyvena?
– Taip. Netoliese bus tiltas, o už tilto kaimas, – sklinda iš tamsos balsas.
– Drauge pulkininke, nieko negaliu padaryti, – raportuoja tuo metu iš tamsos jūrininkas. – Reikia dirbtuvių.
– Ką mums dabar daryti? Mašinoje nakvosime? – giežia apmaudą palydovai.
– Kodėl? – sakau. – Čia netoliese yra kaimas. Ten ir nakvosime.
– Ką jūs, Grigorijau Petrovičiau! – su siaubu sušunka jūreiviai. – Juk ten nėra nei komendantūros, nei viešbučio kariškiams.
– Kaip tik tai ir gerai, – nenusileidžiu.
– Ne, ne. Baikite juokus, – prieštarauja mano palydovai. – Mums dar gyventi nenusibodo.
– O kas yra?
– Negi jūs pamiršote, kur mes esame? Juk čia vos ne kasdien žmogžudystė. Juk patys ką tik girdėjote, kad šalimais kažką pašovė.
– A, bet juk tai mūsiškiai, – sakau. – Nieko nuostabaus, kad pašovė.
– Grigorijau Petrovičiau, mums visą laiką aiškino, kad būtume atsargūs. Patarė net vairuotojo naktį mašinoje nepalikti, nes gali užmušti. Juk čia visą laiką... Na, patys žinote, kas dedasi.
– Kas jums šiuos dalykus pasakojo?
– Mus dar Maskvoje įspėjo.
Negaliu susilaikyti nesijuokęs.
– Na, Maskvoje taip gali atsitikti. Čia viskas atrodo kiek kitaip. Šiaip ar taip, kaime mes miegosime geriau negu komendantūros viešbutyje. Tai jums garantuoju. Be to, mes visi turime pistoletus.
Po ilgų įkalbinėjimų mano palydovai pasiryžta miegoti nežinomame vokiečių kaime. Įsakę vairuotojui likti mašinoje, iškeliaujame.
– O kur mes ten miegosime? – vėl abejoja II kapitonas. – Nepatogu vidury nakties žadinti žmones ir brautis į namus.
– Viktorai Stepanyčiau, jūs dėl to nesirūpinkite, – imuosi vadovo vaidmens. – Pirmas namas, kurį mes aptiksime, bus viešbutis. Norit kirsti su manim lažybų?
– Grigorijau Petrovičiau, jūs tiesiog juokaujate. Iš kur žinote, kad pirmasis namas bus viešbutis? – klausia II kapitonas. – Jeigu bus taip, kaip sakote jūs, atkimšime butelį konjako.
– Visai paprastai. Mes einame keliu, o viešbučiai Vokietijoje visada būna prie kelio, vedančio į kaimą. Matote, kaip lengvai išlošiau jūsų butelį.
– Vis tiek jūsų užmačia man nepatinka, – niūriai dūsauja II kapitonas.
Po dešimties minučių kelionės tamsoje ryškėja neaiškūs tilto kontūrai. Čia pat už tilto matome pro lango plyšius besiskverbiančią šviesą.
– Na, Viktorai Stepanyčiau, dabar žiūrėkite. Kas teisus? – sakau nukreipdamas žibintuvėlio spindulius į juoduojančią virš įėjimo iškabą su alaus bokalo vaizdu. – Štai jums ir viešbutis.
Po kelių minučių sėdime prie stalo kaimo svečių namų svetainėje. Mano palydovai nepatikliai dairosi į šalis, lyg nuolat tikėtųsi užpuolimo. Svetainė išdailinta Tiuringijos stiliumi – sunkūs tamsaus ąžuolo raižyti baldai ir daugybė elnio ragų ant sienų. Šviestuvai ir sieninės žvakidės taip pat padaryti iš elnio ragų. Svetainės gilumoje gausybe nikeliuotų rankenų tviska baras. Prie prekystalio ryšinčios baltas prijuostes šypsosi dvi merginos.
Susitarę su šeimininku dėl nakvynės, užsisakome karštos kavos. Iš lagaminėlių, kuriuos pasiėmėme, traukiame duoną, dešrą ir galiausiai butelį konjako, II kapitono pasiimtą kaip priemonę “nuo gripo”.
– Ak, Grigorijau Petrovičiau, išgersime, o tada mus čia priplos kaip kurapkas, – atkimšdamas butelį sunkiai dūsauja II kapitonas. – Na, jūs prieš apaštalą Petrą atsakysite už visus.
– Norite, išduosiu vieną mažą paslaptį, – sakau. – Tikriausiai tada ramiau miegosite. Man dažnokai teko būti komandiruotėse. Keletą kartų lydėdamas sunkvežimį su kroviniu išvažinėjau visą Tiuringiją ir Saksoniją. Tokiu atveju iš tikrųjų yra pavojinga ir reikia būti atsargiam. Ir štai visada, kai artindavosi naktis ir reikėdavo apsistoti nakvynei... Ką manote darydavau?
– Na, žinoma, stengdavotės pasiekti komendantūros viešbutį, – neabejoja II kapitonas.
– Taip dariau tik vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. Paskui visada vengdavau miestų, kur yra komendantūra ir sovietų įgula. Tyčia nevažiuodavau iki miesto, ieškodavau artimiausio kaimo ir apsistodavau pirmame pasitaikiusiame viešbutyje.
– Kodėl? – susidomėjo inžinierius pulkininkas.
– Taip patikimiausia, – aiškinu. – Metus gyvendamas Vokietijoje tris kartus traukiau pistoletą šauti... Ir visus tris kartus tai buvo žmonės su sovietų uniforma... Besitaikantys apiplėšti, – priduriu kiek patylėjęs..
– Įdomu..., – košia pro dantis II kapitonas.
– Kartą apsistojau karininkų viešbutyje Glauchau mieste, – kalbu toliau. – Sunkvežimį dėl viso pikto palikau prie lango. Nespėjau atsigulti, kai išgirdau, kad mano sunkvežimį jau ardo.
– Įdomu..., – pritaria inžinierius pulkininkas.
– Man visai nebuvo įdomu, kai su pistoletu rankoje ir vienais apatiniais laksčiau lauke, – neslepiu.
– Ir kuo visa tai baigėsi? – nekantrauja inžinierius pulkininkas.
– Sulaikiau du mūsų leitenantus ir vieną seržantą. Iškviečiau komendanto patrulį ir juos atidaviau. Rytą man miesto komendantas sako: “Tikiu jumis, drauge majore, bet areštuotuosius teks paleisti. Tokioms smulkmenoms neturiu laiko. Kitą kartą siūlau elgtis taip. Luktelėkite, kol išardys mašiną. Kad būtų daiktinių įrodymų. Tada šaudykite visus ir kvieskite mus. Surašysime protokolą ir jums dar ačiū pasakysime. Gaila, kad šį kartą pasikarščiavote.
Tuo metu svetainėje pasirodo jauna elegantiška moteris. Jai iš paskos eina vyras. Jie sėdasi prie staliuko priešais mus ir užsirūko. Cigarečių dūmas melsvomis bangomis kyla į viršų.
– Visa tai puiku, – kalba II kapitonas. – Bet man čia nepatinka vienas dalykas – publika per daug gerai apsirengusi. Žiūrėkite į šį tipą, kuris priešais su dama. Tikriausiai tai buvę stambūs nacistai. Pasislėpė čia užkampyje, o dabar į jų lizdą patekome. Pastebėjote būrelį jaunų vyrukų – užėjo, pasišnibždėjo ir vėl išėjo! Visa tai man atrodo labai įtartina.
– Na, tuomet eikime miegoti, – siūlau. – Rytas už vakarą gudresnis.
– Ai, miegoti, – raukosi inžinierius pulkininkas. – Reikės pažiūrėti, į kur langai išeina.
Kai mes pakylame į antrą aukštą, į skirtus mums kambarius, inžinierius pulkininkas ir II kapitonas pradeda patikrinimą. Jie atidaro ir uždaro langus, tada bando sklendžių tvirtumą.
– Mums sakė, kad čia pro langus rankines granatas mėto, – aiškina II kapitonas.
Toliau jis eina į koridorių ir mėgina tikrinti, ar kaimyniniuose kambariuose neįsitaisė vilkolakiai. Galiausiai bando durų užrakto tvirtumą.
– Viktorai Stepanyčiau, garbės žodis, žiūrint į jus man taip pat darosi baisu, – sakau. – Gal turite kokią ypatingą nuojautą visokiausiems nuotykiams?
Mano palydovai įsikuria viename kambaryje. Aš įsitaisau gretimame kambaryje. Pirmą kartą per visą laiką, kurį pragyvenau Vokietijoje, jaučiu šiokį tokį netikrumą. Užsklendęs duris ir truputį pasvarstęs, traukiu iš portfelio pistoletą ir dedu po pagalve. Tada gesinu šviesą ir neriu po pūkine antklode.
Rytą pabeldžiu į savo kaimynų duris. Už durų girdisi mieguisti balsai, paskui traška užraktai. Mano palydovai sunkiai keliasi iš patalo. Pasirodo, jie dar ilgai po vidurnakčio sėdėjo tardamiesi, ar miegoti apsirengus, ar nusirengus. Dabar, kai jau šviesu, visos baimės išsisklaidė, ir jie net vienas iš kito šaiposi.
– Viktorai Stepanyčiau, papasakok, kaip naktį į tualetą su pistoletu ėjai? – šmaikščiai mirksi inžinierius pulkininkas.
– Žinote, kas vakar buvo ši puošni pora? – klausiu. – Vietinis batsiuvys su žmona. Be to, senas komunistas. Aš jau teiravausi šeimininko. O jūs juos aukštais naciais palaikėte.
Dar vakar viešbučio šeimininko prašėme iš ryto nusiųsti mūsų vairuotojui į pagalbą autoelektriką. Kai nueiname prie savo mašinos, abu randame įnikusius į darbą. Kad nenuobodžiautume, nusprendžiame apžiūrėti Gėtės pilis, kurios turi būti kažkur virš mūsų galvų. Stačiai tarp krūmų kylančiu taku ropščiamės į viršų.
Netrukus užkopiame į viršūnę. Pačiame staigaus skardžio krašte, apsupti krūmų ir medžių tankumyno, stovi du namai. Toli apačioje papėdėje vingiuoja kelio juosta, ant kurios kaip juoda dėmė matosi mūsų automobilis ir besikrapštantys prie jo žmonės. Toli toli iš visų pusių atsiveria nuostabi panorama.
Einame arčiau prie gana neišvaizdžių namų, iškilmingai vadinamų pilimis. Prie šoninių durų pakabinti džiūsta kiškių kailiai. Čia gyvena sargas, kartu ir saugotojas, ir ekskursijų vadovas po pilis, kuriose įrengtas muziejus. Lankytojų tikriausiai nedaug ir sargui tenka papildomai uždarbiauti brakonieriaujant. Jo padedami mes apžiūrime žymias istorines vertybes ir net paties Gėtės parašą ant palangės. Parašas rūpestingai saugomas už stiklinių rėmų.
Šis namas kadaise buvo Tiuringijos kurfiursto vasaros rezidencija. Vėliau kurį laiką jis priklausė Gėtei. Apstatymas kuklus ir nė trupučio neprimena karaliaus ar kunigaikščio buveinės.
Kai apžiūrėję pilis vėl einame į parką, inžinierius pulkininkas sako:
– Vis dėlto įdomu matyti namą, po kurį vaikščiojo Gėtė. Jauti kažkokį vidinį virpulį. Bet išoriškai negali lyginti su mūsų Peterhofu arba Carskoje selo.
– Malonu, kai čia matai tvarką ir pagarbą kultūriniam Gėtės palikimui, – mąsto II kapitonas. – O ką jie padarė su mūsų rūmais Peterhofe? Juk visus rūmus aplink Leningradą apiplėšė ir dar blogiau – subjaurojo. Pats savo akimis mačiau.
– Vokiečiams tai būdinga, – daro išvadą inžinierius pulkininkas. – Jie per dideli savimylos. Štai šis namas – jiems šventovė. Tokia pat šventovė jis ir mums. Kyla klausimas, kodėl jie Jekaterinos rūmuose arklides įsirengė?!
Einame parku. Medžiuose nekreipdamos į mus nė menkiausio dėmesio šmirinėja voverės. Viena iš jų ramiai tupi ant šakos kaip tik virš mūsų galvos. Išsakytos palydovų mintys verčia susimąstyti. Išsitraukiu iš dėklo pistoletą ir neskubėdamas taikausi į voverę.
– Ką jūs, Grigorijau Petrovičiau!? – griebia man už rankos II kapitonas. – Aš maniau, kad jūs subrendęs žmogus?!
– O kas čia tokio? – nenusileidžiu ir vėl taikausi į voverę.
– Baikite! – pritardamas II kapitonui protestuoja ir inžinierius pulkininkas.
– Nurimkite, – juokiuosi slėpdamas pistoletą. – Tiesiog norėjau pamatyti, kaip jūs reaguosite į barbariškumą...
Tuo metu iš kelio pusės, kur stovi mūsų automobilis, pasigirsta du šūviai. Tai vairuotojas duoda mums sutartinį signalą, kad mašina sutaisyta. Po pusvalandžio Gėtės pilys lieka toli nuo mūsų.
Dar kelias dienas mes zujame po Tiuringiją ir Saksoniją. Kontroliuojame gamyklas, skelbiame sekvestrą, rekvizuojame pagamintą produkciją, Reparacijų valdybai rengiame paskyrų užsakymų projektus.
Šioje išvykoje pirmą kartą pajuntu ganą keistą dalyką. Įsitikinu, kad metai, praleisti ne Sovietų Sąjungoje, padarė savo. Kažkokiu būdu pasikeičiau vidumi. Šitai aiškiai regiu susitikęs savo palydovus jūreivius. Jie tik vakar atvyko iš Maskvos ir rytoj ten grįš vėl. Man jie yra savotiškas reagentas, kuriuo galiu tikrinti su manimi susijusius pokyčius.
Bendraudamas su jais jaučiau vidinį šiurpulį, kad mintimis ir pasaulėjauta nutolau nuo tos orbitos, kurioje sukasi sovietai. Nieko neatsisakiau kažkieno kito naudai. Tiesiog išsiplėtė mano akiratis.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ