1
Kartą ant mano rašomojo stalo suskambo telefonas. Pakėliau ragelį – per dieną įvairiausių skambučių netrūksta.
– Sovietų karinės administracijos štabas? – girdžiu ragelyje nepažįstamą balsą.
– Taip.
– Majoras Klimovas?
– Aš.
– Sveiki, Klimovai, – po trumpos pertraukėlės. – Kalba Vyriausioji VRM valdyba Potsdame.
– Taip. Ko jums reikia?
– Jūsų, – skamba trumpas atsakymas.
– Kokiu reikalu?
– Čia jumis domisi vienas valstybės saugumo majoras.
– Taip. Kokiu reikalu?
– Itin asmenišku reikalu, – girdisi šiek tiek ironiškas balsas. Ir pabrėžtinai mandagiai: – Kada jus galima pamatyti?
– Bet kada.
– Mes norėtume jus matyti ne tarnybos metu. Būkite šiandien po darbo namie. Jūsų adresas? Taip, beje, mes jūsų koordinates turime. Iki – viso gero!
– Iki pasimatymo.
Atvirai kalbant, supratau tai kaip kurio nors mano pažįstamo pokštą. Kam reikia vaidinti šitokią idiotišką komediją ir dar telefonu. Nerado kito būdo rasti manęs namie.
Vakare gulėjau ant sofos ir skaičiau laikraštį, visai pamiršęs žadėtą vizitą. Kai pasigirdo skambutis, viskas buvo išgaravę iš galvos. Laikydamas rankoje laikraštį atidariau duris.
Koridoriuje priešais mane stovėjo karininko siluetas. Iš viršaus krentanti lempos šviesa apšvietė ryškiai mėlyną kepurę su aviečių spalvos lankeliu ir antpečius su mėlynais apvadais. VRM uniforma. VRM darbuotojai Vokietijoje visada dėvi įprastą kareivišką uniformą arba civilius drabužius. Pirmą kartą pasibaigus karui išvystu avietinį lankelį ir dar... savo bute.
Man nemaloniai suspurdėjo širdis. Dar pagalvojau: “Jis vienas. Vadinasi, ne taip blogai. Vienas vieno neareštuoja.“
– Galima užeiti? – mano svečias nesvyruodamas eina į prieškambarį.
Pritrenktas netikėto vizito ir spėliodamas, ką tai galėtų reikšti, net nežiūriu jam į veidą. Nelaukdamas mano kvietimo, karininkas nusivelka milinę, nusiima kepurę, tada atsisukęs į mane taria:
– Ė, drauguži, jeigu tave būčiau sutikęs gatvėje, tai taip pat būčiau nepažinęs. Na, priimk svečius!
Suglumęs žiūriu į valstybės saugumo majoro veidą. Sukurtu įspūdžiu jis labai patenkintas. Prieš mane stovi mano mokyklos bendraklasis ir studentiškų dienų bičiulis Andrejus Kovtunas, kurį jau seniai išbraukiau iš gyvųjų.
2
Karštą 1941 metų liepos pusiaudienį mudu su Andrejumi Kovtunu stovėjome lauke. Pro šalį marširavo kolonos kareivių. Dar vakar jie buvo taikūs žmonės. Šiandien juos išrikiuotus vedė į pirtį, plikai nukirpo, aprengė kareiviška uniforma, o dabar nedarni tyli kolona judėjo į nežinią. Kareiviai nedainavo dainų, jų veiduose negalėjai nieko įžvelgti, išskyrus susitaikymą su likimu. Jie vilkėjo senomis, iki baltumo išblukusiomis uniformomis, išlikusiomis nuo ankstesnių šaukimų.
– Kaip tau atrodo – kuo visa tai baigsis? – paklausė manęs Andrejus.
– Pagyvensim – pamatysim, – atsakiau, kad ką nors sakyčiau.
– O aš manau, kad vokiečiai čia bus netrukus, – tarė jis mįslingu tonu ir tiriamai pažvelgė į mane. Andrejus buvo įdomus vyrukas – ir išoriškai, ir vidumi. Kreivai sukirptas, bet stipriai susiūtas. Didelio ūgio, kreivokomis kojomis ir pernelyg ilgomis rankomis. Ant neproporcingai ilgo kaklo styrojo iš šonų suplota galva. Jis siaubingai didžiavosi savo tankiais ir kietais kaip šepetys plaukais ir net užsiaugino Nikolajaus laikus primenančią kazoko ševeliūrą. Visa jo išvaizda buvo kažkokia kreiva ir kartu keistoka: per daug juodos akys, per daug tamsus veidas, per daug strazdanų suaugusio žmogaus veide.
Kartais jam juokais sakydavau: “Andrejau, jeigu kada nors ateityje mokslininkai iškas tavo skeletą – tai apsidžiaugs. Manys suradę urvinį žmogų.“ Kartu nuo jo dvelkė tyra energija, juodžemiu ir stepių erdve.
Svarbiausia jo charakterio savybė buvo nežabota savimeilė.
Kai mudu dar buvome tos pačios klasės mokiniai, dažnai kartu eidavome prie ežero, esančio dvidešimt kilometrų nuo miesto. Andrejus nešdavosi meškeres ir tinklus, o aš – seną medžioklinį šautuvą. Kelyje jis visada mėgdavo lenktyniauti – kas greičiau eina. Varžybų sąlygas jis numatydavo iki smulkmenų, paskui kiek įkabindamas žirgliodavo savo kreivomis kojomis ir vis dairydavosi į mane – ar aš dar nepraradau kvapo ir neimsiu prašyti pasigailėjimo. Po kelių valandų lenktynių uždusęs kaip nuvarytas arklys pareikšdavo: “Taip, tu taip pat šiek tiek moki vaikščioti. Atsipūskime, nes bijau, kad tave ištiks smūgis”. Išsitiesęs pakelės žolėje jis sunkiai alsuodamas šnopuodavo: “Žinoma, tavo dagtinis šautuvas lengvesnis negu mano meškerės... Kitaip tave aplenkčiau... Imkime ir apsikeiskime...“
Būdamas studentas Andrejus savo savimeilei tenkinti rado naują erdvę. Dabar jis žavėjosi didžiųjų žmonių istorijomis. Jis rauste rausėsi bibliotekų kataloguose ir ieškojo knygų, prasidedančių žodžiu “Didieji...“, tarp kurių buvo ir tritomis “Didžiosios pasaulio kurtizanės”.
Atėjęs pas mane apžergdavo kėdę, kurį laiką barbendavo pirštais į stalą, tada atkišdavo savo plokščią kaip driežo veidą ir inkvizitoriaus tonu klausdavo: “Apie Kleopatrą tu tikriausiai šį tą žinai. O sakyk man – kas buvo Mesalina? A?!“ Jeigu negalėdavau į jo klausimą atsakyti, jis atrodydavo nepaprastai išdidus.
Dažniausiai į jo spąstus nelįsdavau, bet taikydavau priešpriešos klausimų taktiką. Jeigu jis klausdavo, kokį akmenį vietoj akinių naudojo Neronas, tai niekinama išraiška sakydavau: “Tai niekai. Geriau sakyk, koks skirtumas tarp kohortos ir falangos? Tai klausimas vyrams.“
Andrejus suglumęs muistydavosi kėdėje, jausdamas, kad jam Neronas dar ne jo nosiai. Andrejus galėjo neklysdamas parodyti žemėlapyje tą vietą, kur buvo prieš du tūkstančius metų išnykusi Kartagina, bet kai jo paklausdavau, kur yra Murmanskas, tai jis jausdavosi patekęs į keblią padėtį.
Reikia įsidėmėti, kad mūsų mokyklose istorijos pamokos prasidėdavo Paryžiaus Komuna. Kas dėjosi pasaulyje iki tol, sovietų pedagogų požiūriu, viską galima priskirti Darvino evoliucijos teorijai – iš beždžionės išsivystė žmogus, o tikras žmogus atsirado tik per pirmąjį komunistinį sukilimą – Paryžiaus Komuną. Šių istorijos žinių sovietų jaunimui turėjo pakakti. Pagal veiksmo ir atoveiksmio dėsnį mes tiesiog šlykštėjomės “šarmanka” – taip mes vadinome istorijos pamokas – ir per istorijos pamokas verčiau žaisdavome futbolą.
Senovės ir vidurinių amžių istorijos žinios mus pasiekdavo itin retai, kaip išimtinis reiškinys. Dėl to dalykų teko mokytis iš knygų, o šių nebuvo lengva rasti. Senus senovės istorijos vadovėlius skaičiau ilsėdamasis po mokymosi nuobodžių diferencialų ir integralų jau studijuodamas universitete. Nežinau, kas vertė Andrejų domėtis Aleksandro Makedoniečio palaikais. Tikriausiai jo savimeilė. Jis manė vienintelis sugalvojęs tokį originalų dalyką ir nepaprastai nustebdavo, kai į jo suktus klausimus atsakydavau.
Antra neįprasta Andrejaus charakterio savybė buvo instinktyvi neapykanta sovietų valdžiai – jis jos nekentė kaip šuo katės.
Man kartais tai atrodydavo nesuprantama ir tiesiog nemalonu. Buvau liberalesnis. Andrejaus tėvas dirbo batsiuviu namudininku, pagal sovietinį skirstymą jis priklausė likviduojamai savininkų klasei, nors jis užgyveno tik pūslėtas rankas ir sulinkusią nugarą. Andrejus tikriausiai nuo vaikystės prisiklausė nemažai prakeiksmų, skirtų Stalinui ir visai “komunistinei kompanijai”. Kaip tik taip supratau, kai jis dar mokykloje, nusitempęs mane į kampą, šnibždėdavo į ausį antisovietinius kupletus, paprastai rašomus ant išviečių sienų. Paskui jis tiriamai žiūrėdavo į mane savo juodomis akimis ir klausdavo: “Na, kaip? Stipriai, ar ne?“
Paprastai nesileisdavau į diskusijas ir atsitverdavau tylos siena. Mums tada buvo po šešiolika metų, tačiau nepamiršdavau, kad gretimoje mokykloje neseniai suėmė tris moksleivius, kaltinamus antisovietine veikla.
Kai jau buvome studentai, Andrejus dažnai pas mane užeidavo. Artimi draugai nebuvome. Manau, kad jis apskritai artimų draugų neturėjo. Jo draugystė reikšdavosi tik vienpusėmis varžybomis visa kur. Nuolat norėjo mane pranokti laikomuose egzaminuose, bendromis humanitarinėmis žiniomis, net sėkme su merginomis. Aš tik šaipydavausi iš jo keistų manierų, leisdavau jį nuo debesų ant žemės ir įrodinėdavau būtinumą tobulėti. Man jis buvo ne tik draugas, bet ir įdomus tipas. Vargiai būtų galėjęs būti geras draugas, nes viduje slėpė kažką nemalonaus. Nors nė karto man neiškrėtė šunybės, bet aš nesąmoningai tarp mudviejų išlaikiau tam tikrą atstumą. Savo draugiškomis varžybomis jis mane šiek tiek atlaidžiai pašiepdavo sakydamas, kad bent kiek susigaudau “aukštosiose materijose”.
Save Andrejus laikė nepralenkiamu ir neatremiamu. Dėl to mūsų kompanijoje tai būdavo linksmų pokštų šaltinis. Gera Andrejaus savybė buvo ta, kad jis, nepaisydamas savimeilės, niekada neįsižeisdavo. Jeigu ir įsižeisdavo, to nerodydavo. Kurį laiką tiesiog dingdavo iš akių, o suvirškinęs nuoskaudą vėl lyg niekur nieko pasirodydavo mano kambaryje.
Kartą mokslų metų pradžioje, kai mes jau buvome trečiame Industrijos instituto kurse, Andrejus atėjo pas mane ir kaip įprasta apžergė kėdę. Susirietęs prie stalo braižiau kursinį projektą ir į draugą nekreipiau dėmesio – jis buvo per dažnas mano svečias.
Šįkart Andrejus turėjo itin svarbią naujieną. Nutaisė paslaptingą išvaizdą ir ėmė rangytis kaip žaltys. Kartu tylėjo, taip mėgindamas įžiebti mano smalsumą. Jaučiau, kad jis sprogte sprogsta iš poreikio priblokšti savo naujiena, bet neišsidavė.
– Tai tu nieko nežinai – galiausiai neištvėrė.
Aš braižiau toliau.
– Na, žinoma, tu nieko nežinai, – Andrejus ėmė kalbėti pašnibždom. – Šiais metais pirmame kurse labai įdomios merginos. Specialiai domėjausi naujo kontingento reikalais.
Vakar buvau chemfako bendrabutyje. Ak, kokios mergytės. O vieną ten radau – tikra princesė, princesė tikrąja šio žodžio prasme. Net jos vardą sužinojau – Galina! Sudariau detalų planą ir dabar atėjau su tavimi pasitarti. Na, mesk šiuos savo velnio brėžinius. Klausyk!
Andrejus kalbėjo taip, lyg princesės širdį jau būtų spėjęs suvilioti.
– Velniškai gerai sugalvojau. Pažiūrėjau, kuriame kambaryje Galina gyvena – tai viena. Pažiūrėjau, kas dar su ja gyvena, jų ten keturios – tai antra. Išrinkau pačią bjauriausią ir žavėjau ją visą vakarą kaip Mefistofelis. Dabar šį pamatinė įsivaizduoja, kad ją įsimylėjau iki ausų, net pakvietė mane į kambarį. Supranti? O kambaryje juk Galina. A-ak! Matai, kaip reikalai tvarkomi. – Susižavėjęs savo aštriu protu, Andrejus stryktelėjo nuo kėdės ir išleido kažkokį nesuprantamą garsą.
Tada vėl ėmė šnibždėti:
– Pusė darbo padaryta. Man tik nepatogu vienam ten eiti. Reikia kompaniono. Eime su manim!
– Tu vis tiek nepavojingas konkurentas, – po kurio laiko pridūrė neslėpdamas pranašumo.
Andrejaus žodžiai mane nustebino – tarp studentų jis buvo laikomas užkietėjusiu antifeministu. Dėl savo kampuotos išvaizdos pasisekimo tarp studenčių neturėjo. Bandydamas pasiteisinti, išdidžiai sakydavo:
– Moterys vis tiek nė velnio nesupranta. Joms rūpi tik išorė, o ne vidinis pasaulis.
Tada, tikriausiai save guosdamas, pridurdavo:
– Be to, visi didieji žmonės iki mirties buvo viengungiai.
Taigi, jeigu Andrejus prakalbo apie moterišką žavesį, kažkas atsitiko. Iki šiol jis domėjosi moterimis, ne jaunesnėmis nei Jekaterina Didžioji.
Greitai pats sutikau princesę, apie kurią Andrejus rezgė savo gudruoliškus tinklus. Telieka pridurti, kad mano varžoviška draugystė su Andrejumi pasiekė ir Galiną.
1941 metų pavasarį mudu su Andrejumi valstybinėje egzaminų komisijoje gynėme savo diplominius darbus ir tapome jaunais inžinieriais, tad mums atsivėrė visas pasaulis.
Nepaisant visų apžavų, studentiškas gyvenimas buvo nelengvas. Didžioji mūsų kurso absolventų pusė už aukštąjį išsilavinimą sumokėjo didelę kainą – tuberkulioze, gastritu, neurastenija. Tačiau mes grūmėmės už savo ateitį. Dabar ji atveria mums savo viliojančius tolius. Dabar mes turėjome solidžią profesiją, geresnio materialinio aprūpinimo perspektyvą, galimybę įgyvendinti gyvenimo planus. Kelialapis į gyvenimą gulėjo mūsų kišenėje.
1941 metų birželio 22-oji...
Daugelis mūsų šios datos nepamirš niekada. Karas užklupo kaip griausmas iš giedro dangaus. Jis sugriovė visus ateities planus. Ilgus metus buvome priversti atsisakyti asmeninio gyvenimo, žengti į nežinią. Nepaisant to, karą sutikome kažkaip ramiai. Mums Vokietija įasmenino Europą, o Europa daugumai mąstančių inteligentų buvo draudžiamas idealas. Absoliutus bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu draudimas turi neigiamų pusių – daugelis jaunų sovietų inteligentų matė Europoje iki absurdo perdėtą savo dvasinių ir materialinių siekių įkūnijimą.
Daugelis pirmomis minutėmis manė, kad tai pasaulinės komunistinės revoliucijos pradžia, kad karą inscenizavo Stalinas, kad tai eilinis evoliucinis Kominterno manevras – ir jie išsigando. Tačiau kai po kelių dienų pasigirdo pirmos žinios apie stulbinančią vokiečių kariuomenės sėkmę, apie katastrofišką Raudonosios armijos pralaimėjimą – žmonės nurimo. Daugelis iš tikrųjų širdies gilumoje karu džiaugėsi. Būtent šiuo karu. Viduje jie šį karą suvokė kaip Europos kryžiaus žygį prieš bolševizmą. Tai paradoksas, apie kurį Europoje mažai kas nutuokia, o rusai stengiasi to neprisiminti – per daug kartus buvo nusivylimas vėliau.
Hitleris Stalinui į rankas įteikė stambiausią kozirį – liaudies pasitikėjimą. Iki karo dauguma jaunų inteligentų iš esmės nenorėjo tikėti sovietine propaganda arba žiūrėjo į ją labai skeptiškai, o karo metais šie žmonės gavo kruviną pamoką, kurios jie niekada nepamirš.
Kur nors mane sutikęs Andrejus susijaudinęs tempdavo į šalį ir pranešdavo paskutines fronto naujienas. Vokiečių pranešimus. Iš vokiečių fronto, kuriame buvo jo širdis. Kai vokiečiai buvo dar toli nuo Kijevo, jis prisiekinėjo, kad Kijevas jau krito. Kiekvieną sovietų kariuomenės pralaimėjimą jis sutikdavo ne tik su džiaugsmu, bet tiesiog su instinktyvia piktdžiuga. Savo vaizduotėje jis jau vadovavo tam tikrai teroristų gaujai ir mintyse skaičiuodavo savo rankomis pakartus komunistus.
Netrukus karas išskyrė mudu į skirtingas puses.
1941 metų pabaigoje iš jo gavau pirmą laišką. Parašytą ant nešvarios popieriaus skiautės ir persunktą nenumaldomo liūdesio. Tai buvo ne laiškas, o vilko kauksmas mėnesienoje. Jis buvo kažkur užnugaryje, kažkokiame mokomajame dalinyje. Galiausiai tai buvo specialios paskirties dalinys – po mokymų jie turėjo būti numesti vokiečių užnugaryje kaip partizanai. Jis buvo inžinierius statybininkas, dabar tapo karininkas sprogdintojas. Tai lėmė jo būsimą specialybę – diversinis darbas priešo užnugaryje.
Perskaitęs laišką įsitikinau, kad jau kitą dieną Andrejus bėgs pas vokiečius.
Antrą laišką iš jo gavau negreitai, beveik po metų. Nematytas vokas, popierius, ženklintas vokiečių štabo grifu, kryžmai perbrauktas Andrejaus ranka. Kai laišką perskaičiau, jaučiausi nustebintas žmogaus gebėjimu veidmainiauti. Laiškas buvo parašytas pompastišku homiletikos stiliumi, tai buvo perdėm giriamasis himnas tėvynei, partijai ir vyriausybei. Parašyti Stalino vardą Andrejaus ranka nepajėgė.
Jis rašė: “Tik čia, priešo užnugaryje, supratau, kas yra Tėvynė – Tėvynė didžiąja raide. Dabar man tai ne abstrakti sąvoka, o gyva būtybė, gimtoji esybė, Motina Tėvynė. Radau tai, ko bergždžiai ieškojau – gyvenimo prasmę. Arba krūtinė, kryžiais išpuošta, arba galva, po krūmu pakasta. Jeigu gyventi, tai lapstosiškai (Lapstosas – meistriškas biliardo žaidėjo smūgis). Dabar aš Komunistų partijos narys, apdovanotas trimis ordinais ir pristatytas paaukštinti. Vadovauju pulko dydžio partizanų būriui, o pagal karinį balansą dar didesniam. Dabar tvirtai nusprendžiau – po pergalingos karo baigties eisiu dirbti į NKVD, pasivadinsiu Orlovu.“
Mažasis Neronas jau neabejojo karo išeitimi. Jis norėjo persikvalifikuoti į NKVD darbuotoją, nes šią įstaigą laikė sovietų valdžios kvintesencija. Laiške jis detaliai vardijo susprogdintų tiltų, nuverstų nuo bėgių traukinių ir sunaikintų priešų skaičių.
Andrejaus atsimainymu netikėjau. Tiesiog maniau, kad jis taip rašo dėl karinės cenzūros. Morališkai politinė charakteristika ir karininkų paaukštinimas daug priklauso nuo jų laiškų. Maniau, kad savimeilė ir karjeros troškulys nuslopino kitus jo karštos širdies jausmus.
Kaip reikiant supykau ir jam laiške atsakiau: “Pilieti Orlovai, bijau, kad mudu neatsidurtume skirtingose stalo pusėse.“ Tai buvo žodžiai būsimam NKVD tardytojui.
Paskutinį Andrejaus laišką gavau dar po metų. Tai buvo protingos suaugusio žmogaus eilutės. Jis rašė vadovaujantis reguliarių partizanų būrių junginiui, skaičiumi prilygstančiam armijos divizijai. Žemėlapyje jo dalinių veikla apėmė rajoną, savo dydžiu prilygstantį vidutinei Europos valstybei. Apie jo dalinių kovos veiksmus savo suvestinėse pranešdavo Sovinformbiuras. Jis jau nevardijo savo ordinų, o tik trumpai užsiminė, kad jam suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.
Mano draugas varžovas iš tikrųjų darė karjerą. Andrejus mėgo girtis, tačiau niekada nemelavo. Tuo metu ruso sieloje vyko didelės permainos, ir aš nuoširdžiai didžiavausi Andrejaus žygdarbiais. Laiško pabaigoje jis rašė, kad slenka kartu su puolančiu frontu į vakarus Pabaltijo kryptimi, kad darbas ten sunkus ir mūsų susirašinėjimas gali nutrūkti.
Nuo to laiko apie Andrejų Kovtuną nieko nežinojau. Su liūdesiu maniau, kad jo galva vis dėlto atsidūrė po krūmu ir mintimis stačiau kryžių su jo vardu.
Ir štai dabar Andrejus vėl prieš mane gyvas ir nenukentėjęs, prisikėlęs iš mirusiųjų. Mano vaizduotėje mirė keistokas vyrukas, svajojęs apie didžius žygdarbius. Dabar prie mane stovi vyras pačiame žydėjime. Ant jo krūtinės virš kelių ordinų juostelių auksu žybčioja penkiakampė briaunota žvaigždė – aukščiausias Sovietų Sąjungos narsumo ženklas. Jo figūra alsuoja pratusio komanduoti žmogaus ramiu pasitikėjimu, veido bruožai prarado jaunuolišką kampuotumą ir įgijo savotišką vyrišką grožį. Nepasikeitė tik Andrejaus charakteris. Sugalvojo staigmeną, nuo kurios man širdis į pakinklius nusileido.
– Seniai mudu su tavimi, broliuk, nesimatėme. Priimk brangų svečią! – prabyla Andrejus man nepažįstamu balsu.
Jo tone globėjiška gaidelė, tarsi būtų pripratęs kalbėti su žmonėmis, žvelgdamas į juos iš aukšto.
Pikti metai skrieja šuoliais, taip ir nematai, kaip lekia laikas. Tik va sutikęs seną draugą supranti, kiek po nerūpestingų studentiškų dienų vandens nutekėjo.
– Svečias tu iš tikrųjų retas, – pripažįstu. – Tik kodėl tu mane anksčiau neįspėjai. Dabar net nesumoju, kaip mudviem tavo prisikėlimą iš mirusiųjų atšvęsti. Kodėl tu nerašei?
– Tu žinai, kas yra specialioji užduotis? Dvejus metus net motinai rašyti negalėjau. Na, o tu kaip gyveni? Vedei – ar vis dar ganaisi laisvas?
Andrejus vaikšto po kambarį, kietai statydamas batus ant kilimo ir susikišęs rankas į savo galifė kišenes. Gyvenimas mažąjį ančiuką išmokė tvirtai stovėti savo kojomis. Seniau ant kėdės šalia mano braižomojo stalo jis jautėsi ne taip pasitikinčiai.
– Na, o dabar pasakok man viską iš eilės, – prašo Andrejus, sėsdamasis į krėslą tarp stalo ir knygų spintos. – Kaip kariavai?
– Kaip ir visi, – tarsteliu.
Dar neatsikvošėjau iš netikėtumo ir jaučiuosi šiek tiek suglumęs. Per šiuos metus Andrejus šitaip pasikeitė, ar rasime dabar bendrą kalbą.
– Žmonės kariavo įvairiai, – skamba Andrejaus balsas. – Protingas prasigyvens, o kvailys prasikariaus. Beje, tai praeities dalykai. Kokie tavo ateities planai?
– Rytoj ryte dešimtą valandą turiu būti darbe, – paaiškinu.
– Tai pagirtina. Vadinasi, tu kaip ir anksčiau realistas.
Mūsų pokalbis įtemptas ir nenatūralus. Keista, kaip laikas ištrina buvusį nuoširdumą ir jaunystės metų artumą.
– Ak, geri buvo laikai – studentiški metai. Atrodo, tūkstantis metų jau praėjo, – lyg įspėjęs mano mintis svajingai kalba Andrejus. – Sakyk, kaip santykiai susiklostė su Galina? Aš buvau įsitikinęs, kad ji taps tavo žmona.
Andrejus mūsų studentiškų metų princesės nepamiršo. O ir man malonu prisiminti šias giedras dienas. Taip pakrantės smėlyje vėjo beveik užpustytos mažytės pėdos gaivina mūsų širdyse mielus neryškius vaizdus. Pėdsakai smėlyje dovanoja mums saldų kaip opiumo dūmas dingusios svajonės sapną. Pėdsakai smėlyje, tolima jūra, saulėtas vėjas. Gultum ant šio smėlio ir žvelgtum į mėlyną nieką.
Kurį laiką mudu sėdime tylėdami. Siūlau Andrejui cigaretę, jis atsisako.
– Tu ką – taip ir neišmokai rūkyti? – klausiu.
– Ne, miškuose bandžiau iš nuobodulio, bet neprilipo, – atsako jis.
Žinau, kad anksčiau Andrejus visiškai nepakėlė spirituotų gėrimų. Kai pastačiau priešais butelį su ryškia etikete, jis ėmė ją iš visų pusių tyrinėti, tarsi kokius vaistus.
– Mano didžiausias trūkumas, kad negaliu gerti, – neslepia jis. – Namie turiu kolekcinių vynų iš Geringo rūsių – taip ir neliečiu. Kiti pažinda iš butelio ir užsimiršta, o man tai nepadeda.
– Kas tau – sąžinė graužti pradeda? – klausiu. – Jeigu neklystu, tu pats į Robespjerus lindai. Beje, kokia tavo pavardė – Orlovas? – primenu jam laiškus iš partizanų užnugario.
– Ne. Tai buvo apsvaigimas... Savotiškas apsvaigimas, – atsako Andrejus, ir aš išgirstu jo balse nepasitikėjimą.
– Sakyk, Andrejau, kodėl laiškuose man rašei visokias kvailystes. Bijojai cenzūros?
– Tikriausiai manim nepatikėsi, – kalba jis, – bet tai buvo tiesa. Dabar man pačiam tai atrodo kvaila. Būdamas sąžiningas turiu pasakyti, kad karo metai buvo ir tikriausiai liks patys laimingiausi mano gyvenime. Juose atradau save. Tada maudžiausi kraujyje, bet buvau įsitikinęs, kad esu teisus, kad darau didį ir naudingą dalyką. Tada viskas man atrodė aišku ir švaru kaip beribis sniego laukas. Jaučiausi rusų žemės šeimininkas ir buvau pasirengęs dėl jos mirti. Štai taip – išsiskėtęs sniege.
Andrejus sunkiai taria žodžius, su vos jaučiama abejone, juose nėra jam įprasto pasitikėjimo ir didvyriško patoso.
– Tai kas gi yra? – klausiu.
– Dabar šio įsitikinimo kartais pritrūkstu, – lyg neišgirdęs mano klausimo žvelgdamas į vieną tašką toliau kalba jis. – Anksčiau žudžiau vokiečius. Žiūrėk! – jis ištiesia savo gumbuotas įdegusias rankas. – Šiomis rankomis išžudžiau daugybę vokiečių. Tiesiog žudžiau, juk partizanai belaisvių neima. Žudydamas jaučiausi gerai. Nes buvau įsitikinęs savo teisumu.
O žinai, ką dabar darau? – Andrejaus veidas nervingai trūkteli, ir jo balse girdisi slaptas pyktis. Keistas pyktis – lyg jis pyktų pats ant savęs. – Dabar žudau vokiečių sielą ir smegenis. Gebelsas kažkada sakė: “Jeigu nori pavergti tautą, tai jai reikia išplėšti smegenis.“ Štai tai dabar ir darau. Negerai tik, kad mano paties galva braška.
Mes turime domėtis Vokietija tiek, kiek to reikalauja mūsų interesai. Teisingai! Bet mes einame per daug toli. Nors ir tai ne svarbiausia. Kaip tau pasakius...
Kurį laiką jis tyli. Tada kalba lėtai, ieško žodžių:
– Tos prakeiktos abejonės. Man atrodo... tai, ką mes čia žudome... tai geriau už tai, kas už mūsų pačių nugaros. Štai čia klausimo esmė. Mes griauname darnią kultūros sistemą, kuriame pagal savo paveikslą, o tas paveikslas – apspjauti norisi. Pameni mūsų gyvenimą ten?
– Klausykite, valstybės saugumo majore, kuo iš tikrųjų jūs dabar užsiimate? – klausiu. – Be to, kalbėkite šiek tiek tyliau. Vokiečių namų sienos plonos.
Štai tau ir evoliucija! VRM majoras ima kalbėti įdomius dalykus.
– Ką darau? – Andrejus kartoja mano klausimą. Paskui išsisukinėdamas sako: – Argi aš darbą atlieku? Be šių uždavinių, kuriuos paprastai priskiria MVD, mes turime ir kitų, apie kuriuos niekas nė nenutuokia. Pavyzdžiui, mes turime tikslią jūsų SKA kopiją, tik miniatiūrinę. Mes kontroliuojame jūsų darbą, kartu padedame, kur reikia radikalaus įsikišimo – greitai ir be triukšmo. Maskva ne tiek tiki Sokolovskio ataskaitomis, kiek mūsų pranešimais.
– Tu tikriausiai iš patirties žinai, – toliau dėsto jis. – VRM leitenantas gali įsakyti jūsų pulkininkui, o VRM majoro žodis – įstatymas jūsų generolams. Nerašytas įsakymas – generolas nesąmoningai suvokia, kad tai įsakymas, kurio nevykdymas gali turėti nemalonių pasekmių.
– Tu pažįsti politinį patarėją Semionovą ir pulkininką Tiulpanovą? – klausia Andrejus ir nelaukdamas mano atsakymo kalba vėl. – Retai su jais susitinkame, bet jie nuolat jaučia mūsų tėvišką rūpestį. Pradedant tokiomis smulkmenomis, kaip reikiamos auditorijos surinkimas ir tinkamos moralinės atmosferos sukūrimas Sovietų Sąjungos kultūros namuose..
– Dažnai draugiškiems pokalbiams kviečiame Vilhelmą Piką ir kitus vadus, – žodžius “draugiški pokalbiai” ir “vadai” Andrejus taria pabrėžtinai ironišku tonu. – Mes jiems net rankos netiesiame – kad neateitų į galvą kokios nors volteriškos mintys. Mes su jais nesiterliojame kaip jūsų Tiulpanovas.
– Žmogaus niekšiškumo gelmes galima pažinti tik padirbėjus mūsų aparate. Apskritai niekam rankos tiesti nesinori. – Andrejaus lūpas iškreipia niekinama šypsena. – Visi mūsų brangieji svečiai vaikšto ant pirštų galiukų. Jeigu nepatinka – Buchenvaldas čia pat. Pikas ir brolija tai gerai žino – ten jau kiurkso kai kurie jo kolegos.
– Vokietijos demokratizacija... Cha... Visus kepėjus ir dešrininkus – į Kolymą. Savininkų kaip klasės likvidavimas. Iš jų lūšnų statysime Piko ar kokio kito šunsnukio vardu pavadintus raudonuosius kampelius, – šie Andrejaus žodžiai tai šaltos paniekos ir šlykštėjimosi mišinys. – Ar žinai, kaip valėme Berlyną po kapituliacijos? Per vieną naktį! Trisdešimt tūkstančių žmonių iš patalo tiesiai į Sibirą. Turėjome visus sąrašus dar tada, kai armija buvo už Oderio. Viską gavome iš vietos komunistų.
Andrejus kurį laiką tyli, užmeta koją ant kojos, žiūrį į savo kelį.
– Nuo uolių niekšų ramybės nėra. Žinai, po kapituliacijos pas mus skundikų ir informatorių buvo tiesiog eilės. Kartą iš savo priimamojo įsakiau buožėmis išvaikyti visą šios žmogiškosios bjaurasties minią – neištvėriau.
Andrejaus žodžiai man primena sovietų kareivių požiūrį į vokiečių “bendraminčius”.
Netrukus prieš sovietų ir amerikiečių kariuomenėms susijungiant grupelė rusų kareivių sutiko vieną vokietį. Ant nugaros jis nešėsi kuprinę, prie šono prisispaudęs stūmė dviratį su visa kita manta. Jis ėjo į rytus. Pamatęs sovietų kareivius, vokietis ėmė klaikiai džiūgauti: “Stalin gut... Ich Kommunist... Kamerad...“
Jis bandė aiškinti kareiviams, kad eina į Sovietų Rusiją, kad kartu su jais nori kurti komunizmą. Kareiviai tylėdami susižvalgė, pasuko jį veidu į vakarus ir geranoriškai stuktelėjo į pakaušį. Kai vokietis bandė priešgyniauti ir vis tiek geidė eiti į rytus, kareiviai pasipiktino, atėmė jo dviratį ir kuprinę. Po komunistinio krikšto sumuštas Kremliaus paladinas vos išnešė kojas lydimas kareivių šūksnių: “Dabar kamerad tikras komunistas. Tavo – mano. Stalin – gut”. Kareiviai buvo įsitikinę darą gerą darbą – gelbėjantys žmogui gyvybę.
Pirmus mėnesius po kapituliacijos, dvivaldystės laikotarpiu, kareiviai kartais medžiodavo vokiečių automašinas – tiesiog pasivažinėti. Jeigu “fricas” bandė rodyti esantis “savas”, komunistas, tai nustebę kareiviai prašydavo partinių dokumentų: “Žiūrėk, Petia – matei kvailį! Jeigu pas mus komunizmas – tai suprantama. Bet ko šiems idiotams reikia? Tikriausiai koks nors šunsnukis!“ Ir “ideologinis fricas” sulaukdavo papildomo sanitarinio apdorojimo, po kurio gulėdamas ligoninėje turėjo laiko apmąstyti savo požiūrį į komunizmą. Jeigu pasivažinėjus mašina dar likdavo sveika, ją kareiviai atiduodavo bet kuriam patikusiam fricui. Rusams būdingas impulsyvumas.
KDP-VSP frakcionieriai, prie savo mašinų radiatorių prisitaisę raudonas vėliavėles ir jausdamiesi šeimininkai, važinėjosi po Berlyną, viršydami bet kurias leistinas greičio ribas. Šiuo atveju kiekvienas sėdintis prie vairo sovietų karininkas arba kareivis laikė gyvybiniu poreikiu ideologiškai apdoroti išpuikusį “kameradą”. Kuo aukštesnes partines pareigas užimdavo “kameradas”, tuo garbingiau buvo pramušti jam radiatorių ir fizionomiją. Šiais atvejais sakydavo: “Kad ne taip smarkiai skubėtų į komunizmą.“
Kai apie šias išdaigas išgirsdavo pats Berlyno Kremliaus – Karlshorsto – komendantas pulkininkas Maksimovas, šis tik juokdavosi.
Tai nebuvo vien barbarizmo išraiška. Pagyvenę Vokietijoje sovietų kareiviai apie vokiečius kalbėdavo pagarbiai ir net su šiokiu tokiu pavydu. Tuo tarpu apie vokiečių komunistus sakydavo: “Niekšai ir parsidavėliai.“ Sovietas, pamatęs Europą, spėja įsitikinti, kad komunistu gali būti tik išsigimėlis, gaunantis algą iš Maskvos.
– Beje, ką tu neseniai veikei Peterburgo gatvėje? – netikėtai klausia Andrejus.
Nustebęs žiūriu į jo nejudančią figūrą. Prieš savaitę iš tikrųjų buvau Peterburgo gatvėje. Irina, viena mano pažįstama maskvietė, pakvietė į svečius. Ji Maskvoje baigė Užsienio kalbų institutą ir dabar Berlyne dėstė vokiečių kalbą. Vos radau reikiamą namą, nes jis nedaug kuo skyrėsi nuo kitų. Iš išorės nesimatė jokio užrašo, nebuvo net raudonos vėliavos, rodančios, kad čia yra okupacinė įstaiga. Einant pro šalį atrodė, kad tai paprastas vokiečių namas. Bet atvėręs duris akis į akį susidūriau su VRM sargybiniu, dėvinčiu pasienio kariuomenės uniformą. Mano kariška uniforma ir asmens pažymėjimas mažai padėjo. Irina turėjo nusileisti žemyn ir patvirtinti mano asmenį, tik tada gavau leidimą.
Šiame name buvo VRM cenzorių mokykla, čia jie kaip kareivinėse ir gyveno. Sąlygos buvo labai griežtos, kaip ir visose VRM globojamose įstaigose. Net sekmadieniais kur nors eidama, Irina, nors buvo laisvai samdoma, privalėjo gauti savo viršininko leidimą, paskui registracijos knygoje pažymėti išėjimo laiką ir tikslą, grįžusi ji vėl raštu nurodydavo laiką ir pasirašydavo. Pasak jos, jie visi gyveno pusiau kalinių teisėmis.
– Iš kur tu žinai, kad buvau Peterburgo gatvėje?
– Iš kur? Labai paprastai – prieš tai domėjausi tavo asmens byla. Nemanyk, kad tai asmens byla, kurią tu turi čia, Kadrų skyriuje. Juk nemeluosiu sakydamas, kad tu neseniai “Admiral Palaste” klauseisi “Eugenijaus Onegino”, žiūrėjai baletą “Petruška”. Galiu net priminti, su kuo tu ten buvai.
Andrejus šnairomis žiūri į mane domėdamasis, kaip reaguosiu į jo žodžius. Jis kaip ir anksčiau mėgsta pigius efektus.
– Beje, tai kol kas nelaikoma nuodėme, “Admiral Palastas” – sovietų sektoriuje, – kalba jis. – Tačiau patariu vengti lankyti teatrą kituose sektoriuose – šie dalykai priklauso debeto straipsniui. Supratai? Mes turime savo buhalteriją kiekvienam SKA karininkui iki paties maršalo Sokolovskio. Tavo asmens byloje kol kas viskas gerai – su tuo tave ir sveikinu.
– Taip, dėl Peterburgo gatvės! – vėl kalba Andrejus. – Ten yra dar kelios įdomios įstaigos. Pavyzdžiui, speciali vokiečių instruktorių veisykla – busimieji vokiečių VRM kadrai. Kai kuriuos dalykus patogiau daryti vokiečių rankomis.
– Mane stebina viena – tai, kad šie žmonės stengiasi, – sako Andrejus. – Man kartais atrodo, kad kai kurie iš jų nuoširdžiai tiki kuriantys geresnę Vokietiją. Visa ši smulkmė negauna net specialaus “trejeto” davinio.
– Ar žinai, kas yra “spec. trejetas”? – Andrejus vėl žiūri į mane. – Vokiečiai trio vadina Grotevolį, Piką ir Ulbrichtą, sutrumpintai GPU. Mes patogumo dėlei juos vadiname “spec. trejetu”.
Andrejus vėl ėmė žarstyti išviečių šūkius. Matyt, jam patinka dalytis su manimi VRM archyvų literatūros perlais.
– O ar žinai, ką reiškia VSP (rus. СЕД)? – skamba valstybės saugumo majoro balsas. – Vokiečiai sako – “So endet Deutschland”. Jie gal nė neįtaria, kokie yra teisūs. Tai išaiškės, kai Vokietija taps Vokietijos SSR, o dabartinė VSP bus pavadinta VK(b)P. Žinoma, svarbiausia ne pavadinimas, o turinys.
Andrejaus veido išraiška keista. Jame šmėžuoja dirbtinio paslaptingumo šešėliai – tai nuolatinis jo poreikis tenkinti besiveržiantį savojo Aš jausmą. Kita vertus, veidą ženklina sielvartas. Dar studijuojant Andrejus pasižymėjo stipriais tamsiais pasąmonės instinktais. Galbūt ir čia jis ne tiek Andrejus Kovtunas, kiek atliekantis tarnybines pareigas valstybės saugumo majoras? Galbūt šis pokalbis tik provokacija, siekiant sužinoti mano reakciją?
Mudviejų abiejų naudai Andrejui sakau:
– Tu plepi gana keistus dalykus. Būtų tavo vietoje kas nors kitas, tikrai praneščiau atitinkamiems organams. Kadangi prieš mane valstybės saugumo majoras, ir dar uniformuotas, tai visas šias išdaigas priimu kaip išankstinę provokaciją. Tik dėl to manau, kad ši byla beviltiška. Varyk, kol įkyrės.
Andrejus žiūri į mane ir juokiasi:
– Vis dėlto tu įžvalgus žmogus. Visada neprošal apsidrausti. Kas pasakė – “tas ne vadas, kas neužtikrina atsitraukimo”. Ar tik ne Moltkė? Dėl šventos ramybės visa gali laikyti provokacija. Su tuo susitaikius, galiu net atviriau kalbėti.
Andrejus atsistoja ir ima vaikščioti. Stabtelėjęs prie knygų spintos, apžiūrinėja knygų nugarėles.
– Štai žiūrėk, – jis ištraukia knygą apie Olandiją, sklaido ją ir rodo. – Olandai prie savo namo muilu plauna net šaligatvius. Visi sotūs ir apsirengę. Man ypač gaila šių mažų šalių. Kokiems velniams jiems komunizmas? Pakanka vos poros dešimčių niekšų – ir jie taip pat marširuos su raudonomis vėliavomis. O šaligatvių plovimas... Tada jie patys nesipraus.
Andrejus be tikslo apžiūrinėja knygų lentynas. Atsukęs man nugarą sako:
– įdomu tik viena, kaip lengvai ištisos tautos kiša į šią kilpą galvas. Imkime Vokietiją. Jeigu Stalinas savo rankose turėtų visą Vokietiją – vokiečiai jau seniai visi kaip vienas šoktų pagal jo dūdelę. Kaip ten jie sako: “Įsakymas yra įsakymas”. Iš pradžių žinoma prielaida – bus sukurta savarankiškos vokiečių valstybės forma, su premjerais ir kitomis marionetėmis. Pakutens vokiško nacionalizmo jausmą. O paskui, kai paims vadeles į rankas, vokiečiai sutartinai balsuos už Vokietijos SSR sukūrimą. Kuri pagal eilę ji bus – dvidešimtoji ar dvidešimt pirmoji?
Vaikščiodamas po kambarį Andrejus tęsia stebėtojo svarstymus. Matyt, seniai neturėjo progos garsiai išsakyti savo minčių.
– Forma ir turinys, – kalba lyg pats sau. – Pavyzdžiui, imkime socializmą ir komunizmą. Pasak Markso, socializmas – tai pirminė komunizmo pakopa. Pasaulyje socialistinės tendencijos labai stiprios. Šiuolaikinės visuomenės pažanga natūraliai reikalauja kokių nors naujų formų. Socialdemokratų partijos, socializacija valdant Hitleriui, šiuolaikinės socializmo tendencijos Anglijoje. Tai matoma kiekviename žingsnyje. Taigi – iš tikrųjų visi keliai veda į komunizmą?
Lyg negalėdamas išreikšti to, ką norėtų sakyti, Andrejus kurį laiką tyli.
– Pažiūrėkime, ką mes šiandien turime Rusijoje, – tęsia jis. – Tai vadinasi socializmas. Pagal formą tai lyg tikras socializmas – viskas priklauso visuomenei. O pagal turinį? Pagal turinį tai valstybinis kapitalizmas arba socialistinė vergovė. Liaudžiai būsimo komunistinio rojaus labui tampomos paskutinės gyslos. Labiausiai tai primena asilą, kuriam prieš akis prie ienų pririštas kuokštas šieno – asilas traukia, o šienas vis ten pat. Naivūs Vakarų idealistai painioja socializmo ir komunizmo sąvokas ir savo noru į šias kamanas kiša galvas.
Pameni Anderseno pasaką “Nauji karaliaus rūbai”, – kalba toliau Andrejus. – Nuostabus dalykėlis! Atsimeni, kaip nuogą karalių vedžiojo gatvėmis, o visi gyrė jo nuostabius drabužius. Nesimato, bet nuostabūs. Šiuolaikinėje visuomenėje komunizmas atlieka tokių drabužių vaidmenį. Vieni juos giria dėl to, kad iš to uždirba, kiti tikisi uždirbti, treti iš baimės, kad palaikys reakciniais kvailiais. Ir visi choru kartoja: “Ak, kokie puikūs rūbai!“ Ir niekas, išskyrus mus, nežino, kas tai per drabužiai. Ne šiaip sau Kremliaus audėjai savo klastotę slepia už septynių užraktų.
– Yra griežti žmogaus psichikos dėsniai. Jeigu žmogui kasdien kartoja tą patį – tai jis galų gale ima tuo tikėti. Čia galima prisiminti Gebelso posakį: “Kuo didesnis melas, tuo labiau juo tikima.“ Iš Hitlerio kompanijos labiausiai gerbiu Gebelsą, jis buvo protingas žmogus ir atviras cinikas.
Po vakarienės mudu dar kurį laiką sėdime prie stalo. Apmąstau Andrejaus pasakytas mintis. Šia tema tenka nedažnai kalbėtis, stengiesi net negalvoti.
Reikia pripažinti, jog komunistinis mokymas – iš tikrųjų tvirtas dalykas. Pasaulyje dar nebuvo kitos pasaulėžiūros, kuri tarnautų kaip universalus ginklas. Hitleris turėjo rasistinę doktriną, vokiečių rasės tautinio pranašumo teoriją. Nacionalistinės doktrinos silpnoji vieta buvo jos regioninis ribotumas. Kuo labiau Hitlerio imperija plėtėsi, tuo sunkiau šią doktriną buvo taikyti. Okupuotuose kraštuose ji Hitleriui daugiau kenkė, nei teikė naudos. Komunistinės doktrinos pranašumas – jos internacionalumas.
Musolinis norėjo sukurti naują Italiją Romos imperijos pavyzdžiu. Jo idėja buvo sena kaip amžių dulkės. Kartu istorija mums sako, kad tik tos praeities doktrinos patirdavo sėkmę, kurių šaknys kerojo į ateitį. Komunistinė doktrina tvirta kaip tik savo visų šiuolaikinės visuomenės ligų gydymo receptais – ateitimi.
Demokratiniame pasaulyje proletarai tikisi pagerinti savo egzistavimą griebdamiesi komunizmo – visai natūralu žmogui siekti geresnio gyvenimo. Mes visas iliuzijas jau praradome, bet nematome kito kelio, neturime galimybių. Kartais veltui mėginame save įtikinti, kad jau netikime, bandome rasti kokį nors kompromisą.
– Nors ir keista, tačiau komunistiniame mokyme galima rasti tik vieną palyginimą – tai krikščionybė, – dėsto Andrejus. – Tik ji buvo tokia nenukrypstanti. Dėl to ji paplito visame pasaulyje. Krikščioniškasis mokymas žmogaus sielai teigė: “Atiduok savo artimui”, – ar ne taip? Istorija žengtelėjo į materializmą. Komunizmas veikia žmogaus instinktus. Vulgarus žmogus komunizmą priims – “imk iš savo artimo”. Naujoji visuomenė – tarsi vorai duobėje. Tai principas. O visa kita – tik įforminimo smulkmenos. Margos skiautelės nuogumui pridengti.
– Žmogus turi kuo nors tikėti, – svarsto toliau jis. – Kodėl žmonės garbino saulę arba pagoniškuosius stabus ir dievus? Dėl to paties. Stalinas religiją persekioja, nes ji yra jo konkurentė kovojant dėl žmogaus sielos. Užmušęs tikėjimą j Dievą, Stalinas vietoj jo pakišo stabą – patį save. Išsivystęs iš amebos atsistojo Dievo vieton.
– Žinai, mane dar prieš karą siutino Stalino dviveidystės ir pataikavimo iš visų pusių aistra. Protingas ir dorovingas žmogus pats būtų to neleidęs. Dar daugiau, šis jo bjaurus bruožas verčia mane nerimauti, – Andrejus spragteli pirštais ieškodamas tinkamų žodžių. – Neabejotina, jam būtų malonu, kad visas pasaulis... Be abejo, jeigu jis galėtų nebaudžiamai eksperimentuoti, nesvyruotų nė minutės. Tai senas tikslas, kaip ir bet kuri diktatūra. Yra daug pavyzdžių, kuo ši išmonė baigiasi. O juk ant kortos statomas visas mūsų liaudies likimas.
Andrejus lėtai sėdasi, ištiesia kojas, atremia galvą į pliušinę atkaltę:
– Po kapituliacijos maniau, kad mes pasiimsime iš Europos visa, kas geriausia, – juk mes galų gale nugalėtojai, – ir įsivesime namie tvarką. Užuot tai darę, čia diegiame savo sumaištį, o iš savo žmonių devintą prakaitą spaudžiame. Visuotinė revoliucija! Aš čia kuriu visa apimantį vokišką komunizmą, gainioju Vilhelmą Piką, o kas mūsų namuose dedasi?
Andrejaus akyse blyksteli piktos ugnelės. Jis pašoka ir vėl ima žingsniais matuoti kilimą. Jo balsas nuo įsiūčio duslus:
– Dėl ko kariavau?!
– Klausyk, Andrejau, – tariu. – Tarkim, kad šie žodžiai ne provokacija, o tikros tavo mintys. Kaip visa tai suderini su darbu VRM?
Akimirką Andrejus žvelgia man į akis, tada vėl įsmeigia akis į tašką kambario prieblandoje.
– Tu žinai, kodėl aš raudoną kepurę nešioju? – klausia jis. – Tiesiog dėl juoko. Kad pasimėgaučiau, kaip žmonės manęs baidosi. Tai vienintelis pasitenkinimas, kurį teikia mano darbas. Jeigu tuščia viduje, tai norom nenorom ieškai ko nors išorinio.
– Tu šią gyslelę ir anksčiau turėjai – a la Neron, – pastebiu. – Bet taip toli nevažiuosi.
– Taip, tu teisus. Beje, žinai apie profesines VRM darbuotojų ligas? – vėl kalba Andrejus, kreivai šyptelėjęs. – Alkoholizmas laikomas pačia nekalčiausia. Dauguma narkomanai: morfijus, kokainas. Statistika rado, kad lėtinei neurastenijai įgyti operatyviniuose organuose pakanka trejų metų.
Andrejus žiūri į mane su nesuprantama pašaipa:
– Kryme yra net speciali VRM sanatorija su aukščiausios klasės įranga gydyti narkomanijai ir impotencijai. Tik tai mažai padeda. Nervų sistemą sunku atkurti. Normalios psichikos žmonės šio darbo nepakelia. Inteligentiškumas mūsų darbe apskritai neįmanomas. Inteligentai mažiau ištveria nei kiti.
– Kad VRM darytum karjerą, reikia būti profesionaliu niekšu, – tęsia jis. – Idealistai seniai paguldė savo galvas, senoji gvardija iškeliavo į VKP(b) istoriją. Iš esmės liko dvi kategorijos: arba nebylūs vykdytojai, kuriems nesvarbu, kokiu būdu uždirba duoną, arba žmonės, dėl karjeros pasirengę parduoti savo motiną. Tu žinai sovietų priesaką – iš priekio būk savo viršininko vergu, o iš užpakalio kask jam duobę, tada sėsi j jo vietą. Tas pats VRM, tik geometrine progresija. Kaip ji ten – parabolė kvadratu, o hiperbolė trečiu laipsniu – ar ne taip? Viską pamiršau. Anksčiau skaičiuodavome vienos gembės sijas ir rėmus. Dabar pasirinkimas – kartuvės ir grotos. Medžiagų atsparumo dėsnis politiniu požiūriu.
– Ne veltui tardytojai kokaino griebiasi. Tu pastebėjai, kad visų operatyvininkų veidai vaškiniai. Tai nuo naktinio darbo. Gyvena kaip apuokai. Dieną miega, o naktį dirba.
Andrejus dar labiau įdumba krėsle, atlošia galvą:
– Kai jau viskas įgrysta, vidurnaktį sėdu į mašiną ir lyg apsėstas lakstau po Berlyną, spausdamas visus pedalus. Anglų patruliai bandė vytis, bet kur tau – maniškė aštuonių cilindrų “Tatra”. Paspaudžiu šimtą su viršum ir ž-ž-žybt pro Brandenburgo vartus. Vienas milimetras į šalį – ir išlakstysi gabalėliais. Mane kartais tai net vilioja... taip paprasta... tik vienas milimetras...
– Tau gerai – tu inžinierius. Kvepia tepalais ir dūmais, – tyliai taria Andrejus, lyg kalbėtųsi su savimi. – O aš krauju kvepiu.
– Kai stojau į universitetą, inžinieriaus karjera man atrodė solidi. Kaip dainoje dainuojama “lentelė varinė ir mėlynos užuolaidos už lango...“ O kai atlikau praktiką, šiuos inžinierius pamačiau. Universitetą baigiau tik iš inercijos. Norėjau ko nors kito. O dabar pats nežinau, ko noriu. Žinau tik viena – žūti nuo kulkos... savo ar svetimos.
Man Andrejaus pasidaro gaila. Pro duris įėjo kupinas jėgų vyras, su pasitikėjimu žvelgiantis į ateitį ir, atrodo, pasiekęs gyvenimo tikslą. Dabar jo balse girdisi pasmerktumo gaidelės. Ramybė, su kuria jis tarė šiuos žodžius, tik stiprino įspūdį.
– Bet juk tu taip pat inžinierius, – sakau. – Be to, tu partijos narys, nusipelnęs karo didvyris. Gali griebtis seno.
– Tai neįmanoma, – neigia Andrejus. – Iš VRM organų kelio atgal nebūna. Net mes patys jo neturime. Ar daug tokių žmonių matei? Anksčiau darbas ČK anketos duomenyse buvo privalumas. Mes pažengėme ir šioje srityje. Klausimas sprendžiamas atvirkštine proporcija, suab adverm – kaip sakydavo profesorius Luzinas. Dabar tavęs klausia: “Kodėl jūs išėjote iš VRM?“ Dabar tai ne nuopelnas, o nusikaltimas – dezertyravimas iš paties atsakingiausio komunistinio fronto ruožo. Manęs niekada nepaleis, nebent pats pakliūčiau už grotų.
– Be to, kas kartą paragavo valdžios skonio, galios žmonėms jausmo – tam sunku gaudyti drugelius arba veisti snapučius ant palangės, – šaiposi Andrejus. – Tai pikantiškas patiekalas. Šį patiekalą žmogui atima kartu su galva. – Vėl Andrejaus balse girdisi jo laukinės sielos dvilypumas.
Kartą pafrontės ligoninėje susitikau bausmės kuopos kareivį. Iki karo jis buvo aviacijos inžinierius. Kai pašaukė į armiją, tai jį kaip partietį siuntė dirbti į NKVD. Jis pakliuvo į Maskvos valstybinio centrinio aviacijos instituto VCAI slaptąją dalį. Tuo metu VCAI buvo atliekami ypač slapti darbai konstruojant aukštybinius lėktuvus su turbokompresoriais.
Niekas iš maskviečių neįtarė, kad beveik visą karą kasdien virš Maskvos ore kybojo vienišas vokiečių lėktuvas Heinkelis. Jis suko ratus virš Maskvos labai aukštai ir paprasta akimi buvo nematomas. Tik žinantys šią paslaptį specialistai suprato baltų, lėtai tirpstančių danguje, zigzaginių juostų reikšmę – tai buvo paslaptingo lėktuvo paliktas šalčio pėdsakas. Lėktuvas niekada nebombardavo, jis tik infraraudonųjų spindulių kamera fotografavo. Vokiečiams buvo nepaprastai svarbu kasdien turėti Maskvos geležinkelio mazgo, per kurį ėjo pagrindiniai kroviniai iš rytų į vakarus, iš lėktuvo padarytų nuotraukų.
Infraraudonieji spinduliai leido fotografuoti net naktį. Lėktuvas vaiduoklis virš Maskvos kybodavo dieną ir naktį. Kai jis nuskrisdavo, jį pakeisdavo kitas. Tai veikė Kremliaus nervus.
Kai sovietų naikintuvai, pakilę daugiau nei dešimt kilometrų, uždusę konvulsiškai ropštėsi žemyn, Heinkelis, darydamas viražą, ramiai kilo dar aukščiau, o tai reiškė, jog jis savo galimybių dar nepasiekė – ir JAK-us bei MIG-us apšaudydavo iš turelinio kulkosvaidžio. Dažniausiai neteikdavo ir šios garbės, iš nepasiekiamo aukščio šaipydamasis iš bejėgių sovietų naikintuvų.
VCAI gavo specialią Gynybos tarybos užduotį – skubiai sukurti kovos su aukštybiniais lėktuvais metodus. Ką tik iškeptas NKVD leitenantas, buvęs aviacijos inžinierius, gavo garbingą užduotį – kontroliuoti VCAI darbą iš vidaus. Pagal Vyriausiosios NKVD valdybos planą jis privalėjo kiekvieną mėnesį sudaryti NKVD tam tikrą šnipų, diversantų ir kitokių liaudies priešų sąrašą. Kartais gaudavo specialų užsakymą dešimčiai šnipų – VI kategorijos frezuotojų arba penkis “kenkėjus” – laborantus – metalurgus. Pagal NKVD vidaus poreikius – kur nors ypatingose NKVD statybose reikėjo šių specialybių žmonių.
Po kelių mėnesių darbo NKVD leitenantui neišlaikė nervai. Tačiau gerai žinodamas NKVD darbo tvarką, jis įteikė raportą, kad jį pervestų į kitą darbą. Kitą dieną jis kaip eilinis kareivis buvo išsiųstas į bausmės kuopą. Mudu susitikome ligoninėje, kurioje jis gulėjo abiem amputuotomis kojomis.
Taip, Andrejus iš VRM neišeis.
– Kur dabar Galina? – netikėtai klausia jis.
– Kažkur Maskvoje, – atsakau.
– Dabar man liko vienintelė viltis, – svajingai tęsia Andrejus. – Jeigu sutikčiau Galiną, galbūt...
Tuo metu pasigirsta skambutis. Pakylu atidaryti durų ir grįžtu su Michailu Zykovu, gyvenančiu netoliese. Savo pasirodymą Zykovas palydi įprastine tirada: “Ėjau pro šalį, matau šviesa dega, imsiu, sakau, ir už...“
Jis pamato kambario gilumoje sėdintį Andrejų ir užsičiaupia per pusę žodžio. Patamsyje Andrejaus veido nesimato, ryški stalinės lempos šviesa iš po gaubto šviečia tik į paauksuotus mėlynus VRM antpečius ir tankiai ordinų juostomis nusėtą kitelio krūtinę. Michailas Zykovas sveikinasi su Andrejumi, šis nesikeldamas iš krėslo atsako tyliu galvos linktelėjimu. Zykovas supranta atėjęs ne laiku. Su VRM majoru kalbėti paprastai kaip su kitais negalima. Be to, neaišku, kokiu tikslu jis čia, galbūt jo vizitas tarnybinis. Tokiu atveju geriausia nepastebimai išgaruoti. O ir tylus majoras nerodo didelio noro užmegzti naują pažintį.
Atsisakęs mano pasiūlytos kėdės, Zykovas sako:
– Na, tikriausiai bėgsiu toliau. Pažiūrėsiu, kas klube dedasi.
Jis išnyksta taip staigiai, kaip ir pasirodė. Rytoj darbe, be abejo, išplepės, kad aš palaikau draugiškus ryšius su VRM, faktus kaip reikiant pagražins. Oficialiuose SKA sluoksniuose mano akcijos pakils – artima pažintis su VRM šį tą reiškia.
Andrejus kur laiką sėdi tylėdamas, paskui pakyla ir skelbia:
– Na, man laikas namo. Jei kada nors būsi Potsdame – užeik.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ