Grigorijus Klimovas «Vergo Sparnai»

Skyrius 9. VYRIAUSIOJI BŪSTINĖ

1

Išbuvęs kelis mėnesius Karlshorste gana gerai susipažinau su Sovietų armijos administracijos Vyriausiuoju štabu Vokietijoje. Dirbdamas su pačia SKA vadovybės viršūne galėjau pažvelgti į Vyriausiojo štabo užkulisius.

Vyriausiasis SKA Vokietijoje vadas maršalas Žukovas kartu yra ir Sovietų okupacinės kariuomenės grupės vyriausiasis vadas Vokietijoje, sutrumpintai SOKV (rus. ГСОВ, – vertėjo past.).

Maršalas Žukovas pelnytai gerbiamas ir jo paskyrimas į šį kapituliavusios Vokietijos karinio gubernatoriaus postą buvo visai natūralus dalykas. Tai buvo pelnytas puikaus karvedžio, suvaidinusio kare vieną svarbiausių vaidmenų, apdovanojimas. Apie maršalo asmenybę ir jo požiūrį į kareivius liudija daugybė pasakojimų. Štai vienas iš jų.

Kartą per eilinį puolimą maršalas Žukovas nusprendė patikrinti padėtį fronto keliuose. Ant maršalo uniformos apsivilko kareivio milinę, užsidėjo nušiurusią žieminę kepurę ir atsistojo šalikelėje pasirėmęs lazda lyg sužeistas kareivis. Kai pro šalį važiavo lengvieji karininkų automobiliai, maršalas veltui rodė pagalbos ženklus. Nesustojo nė viena mašina. Todėl visos jos buvo stabdomos prie kontrolės posto KPP, gavusio tam specialų leidimą. Įsiutę dėl netikėto stabdymo karininkai šlykščiai keikėsi. Netrukus vilkintis kareivišką aprangą į KPP atvyko ir pats maršalas.

– Koks idiotas davė įsakymą užtverti KPP? – puolė karininkai nepalenkiamus kelio reguliuotojus.

– Aš įsakiau, – ramiai atsakė Žukovas, kaip ir anksčiau ramstydamasis lazda.

– O kas tu toks? – šiukščiai plūdosi karininkai.

– Kas aš? Aš – rusų kareivis! – su tokia pat grėsminga ramybe tarė maršalas ir lyg netyčia atsisagstė milinės kabliukus.

Galima įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė karininkai, kai jie po kareivio miline pamatė maršalo uniformą ir pažino fronto vadą.

– Paimti visų dokumentus. Perduoti bylą Karo tribunolui, – įsakė maršalas savo adjutantui.

Vėliau savo memuaruose pirmasis Amerikos generolas gubernatorius generolas Eizenhaueris ne kartą stebėjosi Amerikos vyriausiajai karo vadovybei nesuvokiamu maršalo Žukovo nesavarankiškumu sprendžiant klausimus, kai jie dirbo kartu. Amerikiečių suvokimu, toks nesavarankiškas karo gubernatorius turėtų būti pašalintas kaip nesugebantis eiti pareigų. Sovietų įsitikinimu, maršalas Žukovas buvo per daug savarankiškas, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jis vėliau ir buvo pašalintas iš vyriausiojo SKA vado posto.

Iš tikrųjų maršalas Žukovas, kaip tai pastebi generolas Eizenhaueris, niekada nespręsdavo nepasitaręs su Maskva. Tačiau jis buvo kaltas dėl to, kad net kruopščiai vykdydamas visas Kremliaus direktyvas išdrįsdavo reikšti savo nuomonę kai kuriais klausimais. Neretai atsiųstus iš Maskvos vadovybės nurodymus jis prašydavo peržiūrėti, mat juos laikė priešlaikiniais arba netikslingais. Kremliui to užteko, kad įtartų maršalą polinkiu maištauti.

Kremliaus diktatūros būdai dar kartą akivaizdžiai išryškėjo, kai 1946 metų kovą maršalas Žukovas iš Vokietijos buvo atšauktas ir nugrimzdo palyginti nežinomos Sovietų Sąjungos karinės apygardos vado poste. Pokariu SSRS maršalas Žukovas buvo per daug autoritetingas ir populiarus. Pakako vien šių aplinkybių ir nereikėjo jokių kitų dingsčių, susijusių su maršalu, kad karo didvyris būtų pašalintas iš vado posto. Kremlius bijo bet kokio per didelės valdžios sutelktumo rankose žmogaus, nesančio Kremliaus olimpo nariu.

Maršalo Žukovo įpėdinis, vyriausiojo SKA vado poste armijos generolas Sokolovskis netrukus po to pakeltas į maršalus, Kremliaus olimpiečių ramybei buvo mažiau pavojingas. Iki tol jis buvo maršalo Žukovo pavaduotojas Vokietijoje, o ir šiaip per visą savo karjerą jis visada buvo pavaduotojas. Jis buvo ypatingas administratorius ir tipiškas svetimos valios vykdytojas, bet ne savarankiškas vadas. Jis labiau tiko pokario aplinkybėms, kai kritiškas laikotarpis buvo įveiktas ir Politinis biuras nusprendė vėl valdžios vairą stipriau suimti į savo rankas.

Tiesiog prie vyriausiojo vado yra Politinio patarėjo valdyba. Politinis patarėjas iš esmės yra sovietų įgaliotas atstovas Vokietijoje, ir jo vaidmuo gerokai viršija tik patarėjo funkcijas. Jis vadovauja įgyvendinant Kremliaus politiką ir kartu kontroliuoja visas vyriausiojo vado priemones. Kaip tiesioginis partijos atstovas, politinis patarėjas prie vyriausiojo vado eina politinio komisaro pareigas. Kai Londono ir kitų užsienio ministrų konferencijų metu Molotovas pakeliui apsistodavo Berlyne, visada pirmiausia susitikdavo su politiniu patarėju ir tik išklausęs jo pranešimą priimdavo vyriausiąjį vadą. Jeigu vyriausiasis vadas įkūnija sovietų valstybę, tai politinis patarėjas – partiją. Iš to išplaukia ir jųdviejų tarpusavio santykiai. Pirmasis yra antrojo valios vykdytojas.

Nors Politinė štabo valdyba ir turi panašų pavadinimą su Politinio patarėjo valdyba, tačiau yra savarankiška įstaiga. Politinio patarėjo valdyba SKA palaiko ryšius, vedančius aukštyn – su Maskva, o Politinė valdyba nukreipia žemyn, tai yra atlieka darbą SKA įstaigose ir vadovauja visam politiniam darbui Vokietijoje. Iš čia duodamos instrukcijos, čia priimamos ataskaitos iš kiekvienoje SKA valdyboje ir skyriuje esančių partorgų ir kartu SKA įstaigų viršininkų politinių komisarų. Nors oficialiai politinių komisarų institucija jau kelis kartus triukšmingai buvo naikinama, ji kaip ir anksčiau veikia. Dabar šie komisarai armijoje vadinami vado pavaduotojais politiniams klausimams, civilinėse įstaigose – partorgais. Pakeista iškaba esmės nekeičia.

Politinė valdyba vadovauja Vokietijos zonos politinių partijų veiklai. Iš čia plaukia tiesioginės instrukcijos vokiečių komunistų vadams – Pikui, Grotevoliui ir Ulbrichtui – įkaitų, įkinkytų į SKA vežimą, trijulei. Politinės valdybos pareiga yra sovietų idėjų propaganda ir agitacija. Tam yra “Sovietų Sąjungos kultūros namai”, “Tegliche Rundšau”, Sojuzeksportfilmas. O atsvara – ypatingasis spaudos, kino ir radijo cenzūros skyrius.

Politinės valdybos skyrius skirtas vokiečių jaunimo švietimo ir politinei veiklai. Visus mokymo planus ir vadovėlių projektus vokiečių mokykloms sudaro SKA Švietimo valdyba, tačiau prieš tai jie visi peržiūrimi ir tvirtinami Politinėje valdyboje. Tai rodo, koks reikšmingas dėmesys skiriamas auklėjant vokiečių jaunimą derama kryptimi. Kokia ši kryptis, aišku be žodžių.

Be Politinės valdybos vizos negalima skirti nė vieno asmens, atliekančio kokį nors vaidmenį visuomeniniame sovietų zonos Vokietijoje gyvenime. Net ten, kur lieka partinės demokratijos regimybė renkant vokiečių partijų ir profsąjungų atstovus, rinkimų rezultatus iš anksto sprendžia Politinė valdyba. Tam yra daug būdų. Pavyzdžiui, išankstinis pokalbis SKA štabe, kuriame su demokratijos atstovais elgiamasi visai nesivaržant: “Duokite mums tvirtinti jūsų kandidatų sąrašus...“

Akivaizdžiu pavyzdžiu gali būti dr. Friedensburgo, buvusio Vokietijos kuro pramonės valdybos pirmininko ir kartu vieno žymiausio sovietų zonos krikščionių demokratų partijos veikėjo, byla. Kai tik išaiškėjo mažiausi politiniai neatitikimai tarp dr. Friedensburgo ir SKA Politinės valdybos požiūrių, dr. Friedensburgas skandalingai buvo atleistas iš Vokietijos kuro pramonės valdybos pirmininko pareigų, po galutinio Berlyno suskaidymo “pažemintas iki kareivio” dr. Friedensburgas buvo išrinktas Vakarų Berlyno magistrato burmistru.

Nematoma Politinės valdybos sesuo yra SKA Vidaus reikalų valdyba, simboliškai pasidalijusi į grynai Vidaus reikalų valdybą ir Valstybės saugumo valdybą. Šio dalijimosi prasmę gana sunku suvokti. Oficialiai Sovietų Sąjungoje yra dvi skirtingos policijos ministerijos – Vidaus reikalų ministerija VRM (МВД) ir Valstybės saugumo ministerija VSM (МГБ). Į VRM įeina administracinė ir kriminalinė policija, gaisrų sauga ir Civilinių aktų įrašų būklė CAĮB (ЗАГС). Gerai, jeigu VRM daliai tenka 5 proc. VSM, atvirai kalbant, slaptosios politinės policijos, biudžeto. O iš esmės VRM ir VSM – tai sinonimai. Kadangi VSM trenkia per daug gerai žinomais kvapais VYK, VPV, VRLK (ВЧК, ГПУ, НКВД), tai ją iš viršaus užklojo Vidaus reikalų ministerijos avies kailiu. Taip nekalčiau skamba. Juk vidaus reikalų ministerijos yra visose demokratinėse šalyse.

SKA VRM valdyba yra tik didžiulio VRM įstaigų tinklo Vokietijoje antgalis. Veikiantieji VRM organai vadinami operatyvinėmis grupėmis pagal provincijos pavadinimą. Centrinė VRM operatyvinė grupė yra Potsdame. Berlyno VRM operatyvinė grupė yra netoli Karlshorsto. Tramvajų keleiviai, žiūrėdami į tylų pastatą su langų apvadais ir žaliakepuriu sargybiniu prie durų, vargu ar įtaria, koks karštligiškas darbas šiame iš pažiūros snaudžiančiame name verda dieną ir naktį. Turėdama patirtį, VRM niekada tardymo kambarių neįrengia su langais į gatvę. Pernelyg dažnai per tardymus žmonės iššokdavo pro langus ant šaligatvio. Operatyvinė VRM grupė Schlos gatvėje turi užtektinai pastatų ūksmingo sodo gilumoje. Medžiai nepapasakos, ką matė ir girdėjo.

SKA VRM Valdybos darbą apibūdina toks faktas. Kadaise ypatingas dėmesys buvo skiriamas vokiečių gestapo paieškoms ir jų archyvams. Šių archyvų pagrindu buvo sudarytos didžiulės buvusių gestapo agentūros bendradarbių kartotekos. Žiauriai apsirinka manantieji, kad šios kartotekos buvo sudaromos, siekiant juos bausti. Ne. Dauguma jų, kuriuos pavyko rasti, po kruopštaus patikrinimo ir moralinio bei politinio apdorojimo buvo įprastu savanoriškai prievartiniu sovietiniu metodu užverbuoti dirbti VRM agentūros tinkle.

Taip sudaroma bazė sėkmingai apgaubti Vokietijos gyventojus nepaliaujama VRM priežiūra. Šiandien tam tarnauja buvę gestapo šnipai ir, savaime suprantama, pagal partinę discipliną visi vokiečių kompartijos nariai. Daugybė “specialiosios paskirties” mokyklų, globojamų VRM, sėkmingai kala kadrus iš pačių vokiečių aplinkos ir garantuoja vokiečių tautai su tuo susijusias gėrybes.

Vienas iš žinomų gestapo agentų – Langė šiandien vadovauja VRM agentūros darbuotojų mokyklai. Ši specialioji mokykla turi vakarų ir rytų skyrius, atitinkančius būsimą jų auklėtinių veiklos kryptį.

Totalitarinių sistemų institutai kartais gali varžytis, bet keičiantis vėjams jie vėl randa bendrą kalbą.

SKA-VRM valdyba turi vidaus skyrių, kuris vadovauja sekant sovietų karininkus ir piliečius Vokietijoje. Tai daro armijos kontržvalgybos skyrius MIRŠ (СМЕРШ), įkurtas per karą. MIRŠ reiškia dviejų žodžių santrumpą – “mirtis šnipams”. Tai VRM kvadratu. Vidaus reikalų ministerijoje MIRŠ atlieka tokį pat vaidmenį, kokį armijoje per karą – karo lauko teismas. Stalinine terminija VRM – apnuogintas proletariato kardas, o MIRŠ – šio kardo ašmenys.

Kasdien eidami Reinšteino gatve, dauguma Karlshorsto karininkų net nenutuokia, kas per įstaiga tūno tyliame, atrodo, negyvenamame name prie Kionigsvinter gatvės kampo.

Nustatyta griežta tvarka kiekvienam etatiniam VRM karininkui privalomi mažiausiai dešimt neetatinių bendradarbių, t. y slaptų agentų informatorių, kurie kartą per savaitę privalo įteikti raštišką ataskaitą apie tai, ką matė ir girdėjo. Pasitelkus nesudėtingus skaičiavimus ir padalijus bendrą Karlshorsto darbuotojų skaičių iš operatyvinių bendradarbių skaičiaus Karlchorsto vidaus tarnyboje, galima be vargo įsitikinti, kad apytikriai kas penktas SKA Vyriausiojo štabo žmogus yra susijęs su VRM. Profesionalia VRM kalba tai vadinama “prisodrinimo koeficientu”, o jis svyruoja pagal šio ar kito objekto svarbą – Politinėje valdyboje jis didesnis, Ūkio valdyboje mažesnis.

Ranka rankon su MIRŠ-u dirba sovietų piliečių Reparacijų skyrius. Visi šio skyriaus darbuotojai be išimties yra kadriniai VRM arba MIRŠ-o karininkai. Garbingas paklydusių sovietų piliečių grąžinimo reikalas į motinos tėvynės glėbį yra patikimose rankose. Repatriacinės misijos karininkai sąjungininkų teritorijose kaip antraeilininkai atlieka pikantiškesnes funkcijas: kalbant profesionalo kalba, – šnipų rezidentų, šnipų pašto dėžučių ir šnipų kurjerių pareigas. Šių “etatinių pareigybių” funkcijos suprantamos ir be papildomų aiškinimų.

Toliau eina SKA Teisės valdyba. Ji veikia pagal labai aiškiai suformuluotą buvusio SSRS generalinio prokuroro Višinskio principą: “Teisė ir įstatymas priklauso nuo partijos generalinės linijos ir tarnauja sovietų valstybės interesams.“ Viena iš SKA Teisės valdybos funkcijų yra peržiūrėti Vokietijoje iki kapituliacijos veikusius įstatymus ir rengti naujus. Pačių Teisės valdybos įstatymų rengėjų nuostabai daugelis įstatymų, atsiradusių Hitlerio laikais, yra labai patogūs ir jų visai nereikia keisti naujos demokratijos sąlygomis. Kartu įvairūs įstatymai, veikę dar imperijos ir respublikos laikais, pasirodė labai netinkami. Vienas tokių netinkamų atgyvenų yra Vokietijos darbo kodeksas, vokiečių socialdemokratų mūšiuose iškovotas dar geležinio kanclerio laikais. Jis suteikia darbininkams per daug teisių ir aiškiai stabdo naują demokratiją bei tiekimus pagal reparacijas. Generolas Zorinas dažnokai teiraujasi draugo Karasiovo apie galimybę šį įstatymą kuo skubiau pakeisti.

Grynai karinių SKA valdybų grupė pagal armijos rūšis – Karinio oro laivyno ir Karinio jūrų laivyno – siekia tyrinėti ir pasitelkti Vokietijos karinį patyrimą. Ypatingas dėmesys skiriamas pritaikant vokiečių karinę techniką. Tam sudaryta daug specialių karinių mokslinio tyrimo institutų ir bandymo stočių, sukurtų buvusių Vokietijos armijos bazių pagrindu.

Be to, dar yra Sveikatos apsaugos valdyba, Švietimo valdyba, Ryšių valdyba, Komendantūrų valdyba ir įvairių aptarnavimo pobūdžio skyrių.

Apie Ekonomikos valdybą, užimančią gana didelį Vyriausiojo štabo kompleksą, kalbėta jau anksčiau.

Visų penkių sovietų zonų svarbiausiuose provincijos miestuose veikia savo skyrius turinčios SKA Provincijų valdybos – beveik tiksli Vyriausiojo SKA štabo kopija. Glaudesnį ryšį su periferija palaiko SKA Provincijų valdyba, kuriai talkina beveik visuose miestuose esančios vietinės komendantūros.

Sovietinis Berlyno sektorius išskirtas kaip atskiras vienetas ir visuose dokumentuose žymimas kaip šeštoji provincija. SKA provincijos pareigas Berlyne tam tikra prasme atlieka Sovietų centrinė komendantūra Luizės gatvėje.

Beveik visos SKA vyriausiojo štabo valdybos ir skyriai turi atitinkamus Kontrolės tarybos komitetus, įeinančius iš sovietų pusės į to paties pavadinimo Kontrolės tarybos direktoratą ir turinčius pagal pareigas koordinuoti sąjungininkų veiksmus Vokietijoje.

Sovietų okupacinės armijos grupė SOAG (ГСОВ) yra visiškai savarankiška įstaiga su vyriausiąja būstine Potsdame ir su SKA neturi nieko bendro, išskyrus tai, kad vyriausiasis SKA vadas kartu yra ir SOAG vadas. SOAG turi savo ypatingąją vokiečių pramonės produkcijos tiekimo sąskaitą, savo karininkus kontrolierius gamyklose, dirbančiose pagal SOAG užsakymus.

Palyginus SKA ir SOAG sąlygas, galima matyti didelį skirtumą. SKA karininkai turi daugiau laisvių ir teisių, gauna geresnį maisto ir daiktų davinį. SKA tarnautojai laikomi dirbančiais su užsienio komandiruote. Todėl gauna dvigubą atlyginimą – vieną “valiuta”, kitą rubliais, taip pat ypatingą geresnės kokybės užsienio ekipuotę, skiriamą be įprastos armijos aprangos ir skirtą “atstovauti”, pagerintą maisto davinį ir kitokių nuolaidų. Apsilankę pas savo draugus iš SKA, armijos grupės karininkai skundžiasi kur kas griežtesnėmis tarnybos ir asmeninio gyvenimo sąlygomis.

Sovietų vietinės komendantūros atlieka savotišką tarpinį vaidmenį tarp SKA ir SOAG. Jos yra smulki ginkluota jėga, būtina okupacinei tvarkai palaikyti ir kartu, turėdama ekonomikos skyrius, atlieka antraeiles administracijos funkcijas. Turint galvoje didelę darbo apimtį ir specifines keturių pusių valdymo sąlygas, Berlyno sovietinė komendantūra užima šiek tiek kitokią padėtį.

Tokia bendrais bruožais yra Berlyno Kremliaus struktūra.

2

Gruodžio mėnesį staiga susirgo generolas Šabalinas. Sirgo jis dėl pervargimo, todėl gulėjo namie. Tuo pačiu metu štabo koridoriuose ėmė sklisti gandai apie būsimą Ekonomikos valdybos pertvarkymą. Netrukus perskaičiau Maskvos įsakymą, kuriame nepaaiškinus jokių priežasčių generolui Šabalinui liepiama nedelsiant perduoti visus Ekonomikos valdybos reikalus ir vykti į Maskvą VKP(b) CK Kadrų skyriaus žinion.

Kai aplankiau generolą savo bute, šis neatrodė sergantis, bet greičiau kažko prislėgtas ir susirūpinęs. Dėl paslaptingo atšaukimo į Maskvą jo keista liga atrodė visai suprantama. Sovietų Sąjungoje garbingo aukštų pareigūnų atsistatydinimo, jeigu šie nesusidoroja su savo pareigomis, kaip tai įprasta demokratijos šalyse, nėra. Sovietų vadovai arba sėkmingai kyla aukštyn, arba be pėdsakų dingsta.

Gavęs įsakymą apie nušalinimą iš pareigų ir nežinodamas, kas toliau laukia, generolas turėjo dėl ko nerimauti.

Po kelių dienų lydimas Kuznecovo, generolas Šabalinas išvažiavo į Maskvą. Kai Vokietijos ekonomikos diktatorių mačiau paskutinį kartą, jis atrodė apgailėtinai ir labiau panėšėjo į žmogų, laukiantį susidorojimo, negu į didžiavaldį generolą, garbingai paliekantį savo užtarnautą postą. Tai buvo iš pasąmonės plaukiantis menkavertiškumo jausmas, visiška priklausomybė nuo kitų ir naujai sovietų vadovų klasei būdinga nuolatinė baimė dėl savo likimo.

Grįžęs į Maskvą generolas nusivilko savo uniformą ir gavo gana reikšmingą, VKP(b) srities komiteto sekretoriaus partinį postą kažkur Pavolgyje. Jo baimė nepasitvirtino. Nors SKA štabe jo administraciniai nuopelnai buvo nelabai aukštai vertinami ir kai kurie jo kolegos neslėpė, kad generolas kvailas, tačiau tiesiogiai jo kaltinti negalėjo. Svarbiausia – jis stengėsi ir buvo atsidavęs partijai. O dėl jo kvailumo?! Partiniam darbuotojui kvailumas ne yda.

Panaikinus Ekonomikos valdybą visi buvę skyriai tapo savarankiškomis valdybomis, pavaldžiomis vyriausiojo vado pavaduotojui ekonomikos reikalams. Vyriausiojo vado pavaduotoju buvo paskirtas siųstas iš Maskvos sovietų liaudies komisariato narys drg. Kovalis.

Dalis generolo Šabalino štabo darbuotojų liko Kovalio aparate, dalis dėl pertvarkymo perėjo dirbti į kitas valdybas. Šia proga galima pasakyti štai ką. Tie darbuotojai, kurie Ekonomikos valdyboje neturėjo specialaus išsilavinimo ir duomenų dirbti ekonomikoje apskritai, kaip blakės visa virtine sulindo į aparato “tankumynus”, tai yra į Kovalio asmeninį aparatą, kuriame iš esmės reikia kapstytis tik popieriuose, kur diplomą ir žinias atstoja partinis bilietas. Visa ši grupė siaubingai jaudinosi dėl vietos “aparate”, nes konkretaus darbo dirbti jie ir nemokėjo, ir nenorėjo. Šitų varžybų lyderiu buvo Vinogradovas. Jis buvo paskirtas asmeninės Kovalio kanceliarijos viršininku, gavo išvaizdų kabinetą ir valdišką mašiną. Vinogradovo lankytojai kažin ar žinojo, jog vos prieš kelis mėnesius asmeninės kanceliarijos viršininkas naktimis, suprakaitavęs ir aplipęs voratinkliais, kaip vagis landžiojo po tuščius Karlshorsto butus ieškodamas “trofėjų”.

Antrąją grupę sudarė tikro darbo specialistai, kuriuos “aparato” aplinka varžė. Pasinaudoję pertvarkymu, jie perėjo dirbti į atitinkamas valdybas pagal savo profesiją. Grįžęs iš Maskvos su papulkininkio laipsniu Kuznecovas buvo perkeltas į SKA Federalinę Saksonijos žemę ir gavo SKA Kalnų pramonės skyriaus viršininko vietą Dresdene.

Man taip pat teko pereiti į naują vietą. Galėjau ramiai laukti kvietimo į Kadrų skyrių ir naujo paskyrimo. Tačiau man kėlė nerimą tai, kad pulkininkas Utkinas, pažiūrėjęs į mano asmens bylą, vėl siūlys dirbti Valstybės saugumo valdyboje arba kokioje nors grynai karinėje valdyboje. Antrą kartą atsisakyti šio garbingo siūlymo būtų rizikinga.

Prisiminiau generolo Bijazio žodžius: “Kad ir kur būtumėt, jūs visada priklausysite ypatingajam Generaliniam štabui.“ Pereinant į naują darbą šie žodžiai man kėlė nerimą. Dar visai neseniai didžiavausi man atsiveriančia karinio diplomato karjera. O šiandien vis labiau suprantu paprastus Valios Grinčuk žodžius: “Norisi tiesiog paprastai gyventi – kad gyventum...“ – Matyt, kelias, kuriuo mes einame, yra nutolęs nuo gyvenimo, jeigu mums, seniems Stalino auklėtiniams, iš pasąmonės kyla toks jausmas.

Kažkur neaiškiai šmėstelėjo mintis – juk išvykau dirbti į Vokietiją, kad pagyčiau nuo mane kankinančių abejonių ir svyravimų. Juk į priešakinę pokario fronto liniją ėjau sąmoningai, kad į Maskvą grįžčiau visavertis komunistas. Ir štai dabar, po pusmečio, mėginu eiti į šoną. Dabar, kai turiu progą arba lipti karinės karjeros laiptais, arba grįžti prie inžinieriaus profesijos, jaučiu, kad...

Kad išvengčiau pokalbio su pulkininku Utkinu, nelaukdamas kvietimo į Kadrų skyrių, nusprendžiau kreiptis į Pramonės valdybos viršininką Aleksandrovą. Šis neblogai pažinojo mane iš darbo pas generolą Šabaliną. Peržiūrėjęs mano dokumentus, jis sutiko tarpininkauti SKA vadovybėje dėl mano perkėlimo į Pramonės valdybą.

“Jeigu tik į mano asmens bylą nepasižiūrės Tukinas”, – pagalvojau.

Tačiau viskas baigėsi gerai. Šiuo metu pramonės specialistų reikėjo daugiau negu kariškių. Po kelių dienų gavau oficialų įsakymą apie mano paskyrimą dirbti Pramonės valdyboje vadovaujančiuoju inžinieriumi. Šios pareigos taip vadinamos todėl, kad asmuo vadovauja, tai yra kontroliuoja, tam tikrą pramonės šaką.

Taigi žengiau į šoną dar vieną žingsnį. Kur visa tai nuves?

3

SKA Pramonės valdyba iš esmės atlieka Vokietijos sovietų zonos Pramonės ministerijos funkcijas. Į Pramonės valdybos pagrindines pareigas įeina reparacinių tiekimų garantija, dėl to Pramonės valdyba glaudžiai bendradarbiauja su SKA Reparacijų ir tiekimų valdyba, toliau eina tiekimų garantija į Sovietų okupacinės kariuomenės grupės sąskaitą ir galiausiai garantuoti gamybą tenkinant Vokietijos gyventojų poreikius. Pastaroji funkcija paprastai figūruoja popieriuose, kai reikia paleisti kokią nors įmonę. Kai įmonė pradeda dirbti, jos produkcija pervedama į reparacijų sąskaitą.

Netrukus po kapituliacijos SKA įsteigė keletą Vokietijos centrinių valdybų, atitinkančių įvairių SKA valdybų poreikius – Žemės ūkio valdybą, Pramonės valdybą ir t.t. Visos šios Vokietijos valdybos tilpo buvusiame Aviacijos ministerijos pastate ir buvo klusnūs SKA įrankiai. Vėliau šių Vokietijos valdybų pagrindu buvo sudarytos, vėlgi Karlshorsto įsakymu, Vokietijos ekonomikos komisija DWK, kurios uždavinys buvo planuoti Vokietijos ekonomiką pačių vokiečių rankomis, tačiau pagal SKA planus.

Tarpusavio santykius tarp SKA ir Centrinių Vokietijos valdybų – sovietų zonos marionetinių ministerijų – geriausiai galima iliustruoti tarpusavio santykių tarp SKA Pramonės valdybos ir Centrinės Vokietijos pramonės valdybos pavyzdžiu. Tai stambiausi abiejų pusių atstovai. Pusių pareigos paskirstytos visai paprastai: pirmoji – įsako ir kontroliuoja, antroji – nuolankiai vykdo ir klausosi barimų. Centrinei Vokietijos valdybai vadovauja sumautas tipas su tokia pat sumauta pavarde – Skržepšinskis. Niekas nežino, už kokius nuopelnus SKA jį paskyrė į šias gana atsakingas pareigas. Mūsų instrukcijas jis vykdo kruopščiai. O tai svarbiausia.

SKA Pramonės valdybos viršininkas Aleksandrovas – labai apgaulingos išvaizdos. Vidutinio ūgio, išpurtusiu ir bereikšmiu veidu, visada kalba monotonišku ir beaistriu balsu. Nepaisant šios neišraiškingos išorinės skraistės, jis turi didelės darbo pramonėje patirties ir bendradarbiai jį gerbia. Prieš paskyrimą Vokietijoje jis buvo SSRS vidutinių mašinų gamybos ministro pavaduotojas. Labai sunku dalyvauti konferencijose Aleksandrovo kabinete. Viena valdybos viršininko akis žvelgia į langą, kita – į lubas. Kai jis kalba, visiškai neįmanoma suprasti, kur žiūri ir į ką kreipiasi.

Valdybos viršininko pavaduotojas Smirnovas – lieso, blyškaus veido žmogus, plonomis bespalvėmis lūpomis ir dygiomis akimis. Jis kažkuo primena būdingą VRM tardytojo tipą, o tai, beje, visai atitinka jo pareigas. Nors jis niekam blogo nepadarė, dauguma bendradarbių jo vengia ir linkę turėti reikalų su Aleksandrovu.

Prie valdybos dar yra Kontrolės tarybos Pramonės komitetas, skirtas koordinuoti Pramonės valdybos ir Kontrolės tarybos Pramonės direktorato darbą. Pramonės komitetui vadovauja Kozlovas – niūrus ir itin uždaras žmogus.

Pramonės valdybos vidaus atmosfera labai skiriasi nuo Politinio patarėjo valdybos, Politinės valdybos arba tik karinių valdybų aplinkos. Nors didžioji Pramonės valdybos darbuotojų dalis dėvi karinę uniformą, visi jie anksčiau buvo inžinieriai ar technikai ir jais jaučiasi dabar. Čia iš žmogaus pirmiausia reikalaujama būti specialistu. Tuo tarpu kitose valdybose svarbiausia yra partinis bilietas ir visi su tuo susiję padariniai.

Devyniasdešimt penki procentai Pramonės valdybos inžinierių yra partijos nariai. Tačiau tai jiems netrukdo vertinti aplinkinio pasaulio dalykus labiau ar mažiau savarankiškai ir kritiškai. Jeigu jie ir ne visada išsako savo mintis, tai, šiaip ar taip, jaučia ir galvoja kitaip negu grynieji partiečiai. Čia ryškus skirtumas tarp dviejų sąvokų – techninės sovietų inteligentijos ir partinės inteligentijos. Pirmieji, būdami sovietų epochos žmonės, toli gražu ne visada nuoširdžiai pritaria partijos linijai. Daugelis jų – tai priverstiniai keleiviai. Juk būti inžinieriumi ir kartu likti nepartiniu – derinys ypač pavojingas ir ilgesnį laiką praktiškai neįmanomas. Antrieji, vadinsime juos partine inteligentija, be partinio bilieto ir siauro partinio specializuoto išsilavinimo, daugiau nieko neturi. Norom nenorom jie turi būti ištikimi bilietui ir partijai, kuriai jie skolingi dėl savo padėties.

Vienas iš pirmųjų renginių, kuriame man teko dalyvauti Pramonės valdyboje, buvo taikaus pramonės potencialo Vokietijos sovietų zonoje įvedimas. Kad būtų galima šį renginį suprasti, reikia įsivaizduoti sovietų zonos pokario pramonės būklę. Trumpai ją galima nusakyti šitaip.

Vos persiritus fronto linijai įvyko pirmasis stichinis demontavimas. Kelis mėnesius demontuotoj ai karštligiškai dirbo visoje sovietų zonoje su šūkiu: “Viską ant ratų!“ Jie vadovavosi vieninteliu principu – pakrauti kuo didesnį svorį nesvarbu, ar bus šis objektas Sovietų Sąjungoje naudingas, ar nebus. Jokių planų ar limitų nebuvo. Vienintelė nežymi salelė buvo tik armijos grupės sekvestras. Kai tam tikra įmonė gamino būtiną armijai produkciją, tai šiai įmonei buvo skiriamas sekvestras – karininkas su ginkluotais kareiviais, kurie į įmonę neįleisdavo demontuotojų. Armijos grupės sekvestras buvo negausus, nes jis saugojo tik lengvosios pramonės įmones.

Kai demontuotoj ai sovietų zonos pramonę apdorojo veržlių raktu, jos likučiai perėjo į SKA dispoziciją. Pirmoji SKA priemonė buvo įsteigti Karinio potencialo likvidavimo komitetą, kuris atliko savo darbą labai greitai. Šiam komitetui reikėjo paprasčiausiai sugriauti karinę pramonę. Pionieriai su žeme lygino gamyklų pastatus, kurių įrengimus prieš tai buvo išardžiusios demontuotojų brigados.

Kadangi visa Vokietijos pramonė dar gerokai iki karo persitvarkė rengdamasi karui, nubrėžti tikslią ribą tarp taikios ir karinės pramonės kartais, pavyzdžiui, chemijos pramonės atveju, buvo labai sunku. Nuo Karinės pramonės likvidavimo komiteto veiklos nukentėjo dalis, jeigu ir ne visai taikios, tai bet kuriuo atveju pagrindinės pramonės. Tai maždaug tas pats, kas pakirsti medžiui šaknis.

Kadangi dalis demontuotojų ir sprogdintojų darbo net SKA Pramonės valdybai yra valstybinė paslaptis, o likusi dalis neturi sisteminės ataskaitos, tai bendra sovietų zonos pramonės būklė labai paini tiek Aleksandrovui, tiek ir vadovaujamiems pramonės šakų inžinieriams. Be to, dar reikia priskaičiuoti daug objektų, ant kurių uždėjo savo letenas VRM ir kurie nepažymėti jokiose ataskaitose. Jiems priklauso šios įmonės, kuriomis ypač suinteresuota Maskva ir su jais ji tvarkosi be SKA pagalbos. Vienas šių objektų yra bandymų stotys ir bandomieji Fau-2 stendai Penemiundėje.

Po pirmojo demontavimo ir karinės pramonės griūties SKA pradėjo eiti savo pagrindines pareigas ekonominiame pokario Vokietijos fronte – reparacijų poėmiui. Be to, reikia nepamiršti, kad demontavimas vienokia ar kitokia forma vyko kaip ir anksčiau. Maskva jau kokį dešimtą kartą keitė terminus.

Žinant, jog yra SKA reparacijų valdyba, kuri darbuotojų skaičiumi yra didžiausia Vyriausiojo štabo valdyba, atrodo keista, kad Pramonės valdyba iš tikrųjų daro tą patį – sprendžia reparacijų klausimą. Vagių žargonu, Pramonės valdybą galima apibūdinti kaip “nukreipimo” darbą.

Čia tenka susidurti su sąvoka: reparacija iš veikiančios gamybos. Ši formuluotė tapo pažaidos akmeniu, į kurį, galbūt tik formaliai, sudužo visos po to buvusios valstybių nugalėtojų užsienio reikalų ministrų konferencijos. Reparacija iš veikiančios gamybos – tai tikros, neužmaskuotos reparacijos, kurias galima kontroliuoti. Sovietų zonos gamyklų direktoriai gerai pažįsta reparacinių paskyrų ir užsakymų blankus su žalia juosta skersai lapo. Originalas saugomas SKA, viena kopija siunčiama į įmonę atlikti reparacinio užsakymo, antra siunčiama burmistrui.

Kadangi mums, SKA inžinieriams, nuolat tenka turėti reikalą su reparacijų skaičiais, dažnai kyla itin akademinis klausimas: ar įeina į reparacinę 10 milijardų sumą, į kurią mes pretenduojame, demontuotų ir išgabentų į SSRS įrengimų kaina? Vokiečiams šis mums tik akademinis klausimas turėtų rūpėti šiek tiek labiau.

Pramonės valdybos slaptosios dalies stalčiuje saugomas ypač slaptas dokumentas – visos sovietų zonoje demontuotos pramonės įrangos sąvadas. Šiame sąraše, savo apimtimi primenančiame Mejerio leksikoną, yra šios grafos: “objektai”, tai yra demontuota įmonė, “demontuotų įrengimų skaičius”, “išvežtas tonažas”, “išvežta adresu...“ Tai viskas. Demontuotojai išardytos įrangos kainą palieka skaičiuoti demontuotų objektų buhalteriams. Kada nors kokiose nors tarptautinėse konferencijose šie skaičiai galbūt ir bus paskelbti, bet šiandien į reparacijų balansą jie neįtraukti.

Toks pat akademinis klausimas yra vokiečių turto, konfiskuoto sovietų valdžios Austrijoje apskaita. Austrijoje sovietų valdžia konfiskavo žymią pramonės dalį dėl to, kad šios įmonės yra Vokietijos nuosavybė. Nusprendus, kad ginčytinas turtas iš tikrųjų yra vokiečių, nevalingai kyla klausimas, pagal kurį straipsnį jis bus užpajamuotas. Kartą konferencijoje pas SKA vyriausiojo vado pavaduotoją ekonomikos klausimais Kovalį vienas SKA Reparacijų valdybos vadovaujantis darbuotojas apie šį dalyką teiravosi. Kovalis tik nusišypsojo ir atsakė: “Kol kas nežinau, kad šie skaičiai būtų įtraukti į Vokietijos reparacijų aktyvą.“ Kovalis – gana autoritetinga asmenybė.

Sovietų okupacinės armijos grupės SOAG tiekimų sąskaita į reparacija neįeina. Pagal Potsdamo sutartį okupacinę kariuomenę išlaiko okupuota šalis, tai yra Vokietija. Tai, kaip sakoma, smulkios išlaidos.

Potsdamo sutartis įpareigojo sąjungininkų kontrolės organus Vokietijoje, tai yra Jungtinę kontrolės tarybą, nustatyti taikaus Vokietijos pramonės potencialo limitą, kuris, viena vertus, neleistų Vokietijai iš naujo apsiginkluoti, kita vertus, užtikrintų vokiečių tautai vidutinišką Europos gyvenimo standartą.

Kadangi artėjo sąjungininkų užsienio reikalų ministrų Paryžiaus konferencija, kurioje svarbiausias buvo Vokietijos klausimas, Kontrolės taryba ir keturių valstybių karinės valdybos Berlyne sprendė taikaus potencialo problemą. Dėl to SKA Pramonės valdybos viršininko kabinete buvo sukviesta visų vadovaujančiųjų inžinierių pagal pramonės šakas konferencija.

“Artimiausiu metu Kontrolės taryboje visų keturių pusių projektų pagrindu bus nustatyti konkretūs taikaus Vokietijos pramonės potencialo limitai, – pradėjo savo informaciją Aleksandrovas. – Vyriausiasis vadas nurodė mums pateikti savo samprotavimus ir jam reikalingą Kontrolės taryboje patvirtinti sovietų zonos taikaus pramonės potencialo projektą. Vyriausiasis vadas teigė, kad kartu šis projektas bus įteiktas ir draugui Molotovui.“

Aleksandrovas ilgokai patylėjo, kad pabrėžtų ypatingą šių žodžių reikšmę. Toliau jis murmėdamas pateikė nedidelę prakalbą apie vadų išmintį ir apie didžiulį pasitikėjimą, kurį jie rodo mums, skirdami šį atsakingą darbą. Galima buvo manyti, kad mums, keliems Aleksandrovo kabineto inžinieriams, iš tikrųjų patikėtas Vokietijos likimas.

Iš pirmo žvilgsnio užduotis buvo įdomi ir rimta. Kitaip sakant, nustatydami pramonės potencialą, mes nubrėžiame Vokietijos gyvenimo ribas. Vargu ar yra pasaulyje kita šalis, kurios visas gyvenimas priklauso nuo jos pramonės. Pramonės potencialas – tai Vokietijos gyvenimo standarto ekvivalentas, tai duona ant kiekvieno vokiečio stalo.

– Kokie yra metodiniai nurodymai? – paklausė vienas dalyvis.

– Reikia remtis 1933 metų sąlygom, – atsakė Aleksandrovas. – Paskaičiuoti tų metų Vokietijos vidaus vartojimo rinką vidutiniškai vienam gyventojui arba ekvivalento skaičiais. Pagal šiuos duomenis ir sovietų zonos gyventojų skaičių mes gausime sovietų zonos taikų pramonės potencialą.

Aleksandrovas primena tik vidaus rinką. Mes, inžinieriai, puikiai žinome, kad Vokietijos vidaus rinkos poreikiai, palyginti su užsienio rinka, yra labai nežymūs. Išmesti iš apskaitos eksportą – vadinasi, dirbtinai keliskart mažinti pramonės gamybos apimtį, net palyginti su ketvirto dešimtmečio pradžia.

– Kaip atsižvelgti į pramoninės gamybos dalį, anksčiau gaminusią eksportui? – pateikė mus visus dominantį klausimą inžinierius Voroninas.

– Pagal mūsų apskaičiavimus eksportas nepriklauso, – monotonišku balsu atsakė Aleksandrovas. – Okupacijos laikotarpiu eksporto kvotą sudarys reparacijos. Jeigu okupacinis režimas būtų pakeistas, tiesioginių reparacijų vietą užims kas nors kita.

Aleksandrovas labai apgalvotai renkasi žodžius. Jis nesako “okupacijos pabaiga”, o tik “okupacinio režimo pakeitimas” Pirmieji žingsniai į “ką nors kita” vietoje tiesioginių reparacijų buvo žengti daug anksčiau negu paties okupacinio režimo pokyčiai. Tai buvo sovietų akcininkų bendrijos, įsteigtos po pusmečio.

– Kas atsitiks esantiems pramonės objektams, kurie peržengs limito ribas? – paklausė kitas konferencijos dalyvis. Tačiau tikriausiai prisiminęs demontuotojus jis pasitaisė: – Beje, po demontavimo darbų tai vargiai įmanoma. Bet ko galima laukti priešingu atveju: jeigu šiandien esanti gamyba nukris žemiau būsimo pramonės potencialo limito?

– Šis atvejis mums sudėtingas. Kur atsiras poreikis reparacijoms, ten mes gamybą plėsime, – atsakė Aleksandrovas. – O šiaip – mūsų reikalas pateikti limito skaičius. Visa ši procedūra mus domina tik dėl to, kad Kontrolės tarybai reikia skaičių.

Aleksandrovas mėgina įveikti savo flegmą ir akcentuoja žodį “skaičiai”. Svarbiausias veiksnys sovietų zonos pramoninės gamybos klausimuose – garantuoti reparacijas. Nustatyti kokį nors probleminį būsimos Vokietijos taikų potencialą mums yra tik mandagumo gestas Potsdamo sutarties atžvilgiu.

Taikaus pramonės potencialo projektas sudaromas labai paprastai, beveik pagal Aleksandrovo instrukcijas. Pagrindu ėmėme 1930 metų visos Vokietijos vidaus rinkos vartojimą. 1930 metų Vokietijoje buvo apie 70 milijonų gyventojų. Kadangi sovietų zonoje gyveno apytikriai 20 milijonų, tai ieškomas taikus potencialas pagal šakas ir nomenklatūras, atrodo, galėjo būti lengvai apskaičiuotas pagal paprastą lygį.

Taip buvo teoriškai. Praktikoje visa tai, žinoma, pasirodė sudėtingiau ir pirmiausia dėl Vokietijos dalijimo į zonas. Pavyzdžiui, didžioji Vokietijos elektrotechnikos pramonės dalis buvo sovietų zonoje. Čia esanti pramonės apimtis daugeliu atvejų atrodė aukščiau projektuojamo potencialo. Užtat daugelyje metalurgijos pramonės šakų vaizdas atrodė visiškai priešingas. Kiekvienam vadovaujančiam inžinieriui buvo visai aišku, kad pagal problemiškus taikaus potencialo skaičius niekas sovietų zonos pramoninės gamybos apimties nei didins, nei mažins. Be to, esama kitų, daug svaresnių veiksnių. Vienintelė normali išeitis būtų matyti Vokietiją kaip visumą. Tačiau Molotovas šiuo reikalu mūsų patarimų neprašė. Taikaus potencialo projektas buvo sudarytas ir atiduotas institucijoms, teikiančioms jį Kontrolės tarybai. Mes, inžinieriai, dalyvavę jį sudarant, tikriausiai buvome pirmieji, kurie iš anksto suvokė jo nerealumą ir tai, kad jo neįmanoma įgyvendinti.

Šis projektas buvo ilgai svarstomas ir dešimtis kartų taisomas Kontrolės tarybos posėdžiuose. Kaip ir reikėjo laukti, pirma prielaida nustatyti potencialui buvo Vokietijos vienybė. Tarpinis problemos sprendimas galėjo būti laisva ir neribota prekyba tarp zonų. Tačiau laisvus prekių mainus tarp zonų sunku derinti su reparacijų poėmiu iš veikiančios gamybos. Be to, kyla pavojus, kad dalis reparacijų nuplauks į šalį.

1946 metų balandį kelyje į Paryžiaus konferenciją SSRS užsienio reikalų ministras Molotovas sustojo Berlyne, tarp kitų reikalų aptarinėjo ir taikaus potencialo projektą, vežėsi jį į Paryžių kaip Sovietų Sąjungos noro įvesti Vokietijoje normalų režimą įrodymą. Paryžiuje jis karštai įrodinėjo taikaus potencialo ir reparacijų iš veikiančios gamybos būtinumą. Ne specialistui nelengva susigaudyti šiose dviejose atitrukusiose sąvokose ir tai, kad šie du dalykai vienas kitą neigia. Molotovo išpuoliai Paryžiaus konferencijoje buvo ne kas kita, kaip propagandinis manevras, skirtas išoriniam įspūdžiui.

Mulkindama žmones abstrakčiais samprotavimais apie taikų potencialą, SKA kartu vykdo Vokietijoje kai kurias daug gyvenimiškesnes tolimo taikymo priemones. Pavyzdžiu yra pramonės socializacija (Autorius terminu “socializacija” vadina gamybos priemonių suvisuomeninimą – vertėjo past) arba vieningosios socialistų partijos kūrimas.

Pramonės valdyboje man dažnai tenka turėti reikalą su maršalo Žukovo įsakymu Nr. 124. Su šiuo įsakymu susidurdavau ir anksčiau dirbdamas pas generolą Šabaliną. Iš maršalo Žukovo kanceliarijos kasdien plūsta gausybė prašymų, juose vokiečiai prašo peržiūrėti SKA uždėtą turto sekvestrą.

Įsakymas Nr. 124, išleistas tuoj po kapituliacijos, nurodo konfiskuoti ir perduoti vokiečių savivaldybėms nekilnojamąjį turtą, priklausiusį buvusiems nacionalsocialistų partijos nariams ir spekuliantams, įsigijusiems kapitalą hitlerinio režimo metais ir per karą. Ekonomikos valdybą dažniausiai šių bylų nenagrinėjo, prašymuose rašydavo “išnagrinėti vietoje remiantis įsakymu Nr. 124” ir siųsdavo juos komendantūroms, kurių teritorijoje buvo ginčijamas objektas. Pastaba “išnagrinėti vietoje remiantis įsakymu Nr. 124” iš esmės reiškė “atmesti”. Tuo metu negalėjau užsiimti šiuo klausimu nuodugniau, o buvusių nacistų turto sekvestras atrodė visai natūrali priemonė.

Dabar Pramonės valdyboje man tenka iš arti matyti įmones, sekvestruotas remiantis įsakymu Nr. 124. Šis įsakymas apima daugiausia tokias įmones, kuriomis SKA nesuinteresuota tiesiogiai, tai yra kurių negalima išardyti ir atkurti – smulkūs fabrikai, malūnai, remonto dirbtuvės, aptarnavimo arba kooperuotos įmonės.

SKA požiūriu sovietų zonos pramonę galima skirstyti į dvi kategorijas – naudingą ir nenaudingą. Pirmoji kategorija – tai pagrindinės pramonės įmonės, kurias SKA kontroliuoja į jas atsiųstais specialiais įgaliotiniais. Jie beveik visada vadinami skirtingai: karininkas sekvestras, demontavimo įgaliotinis, likę gamykloje po demontavimo SKA kontrolieriai, reparacijų įgaliotiniai, sovietų konstruktorių ir mokslo tyrimo biurai gamyklose. Šiaip ar taip, visose pagrindinėse įmonėse yra SKA žmonių, stebinčių, kad įmonės dirbtų pagal SKA planą. Šiais atvejais SKA nesidomi painia juridinės nuosavybės teisės mechanika, ar tai būtų GmbH, ar KG arba kitokia kapitalistinė sąvoka. Šis klausimas šiek tiek vėliau buvo išspręstas sovietų akcininkų bendrijos SAB forma.

Antroji sovietų zonos pramonės kategorija, kuria SKA nesuinteresuota tiesiogiai, liko be priežiūros. Skirti savo atstovą smulkioje įmonėje SKA nemato prasmės, palikti jas be priežiūros mums irgi neįprasta. Kaip tik tada ir buvo nuspręsta naudoti “nenaudingą” pramonę kiek įmanoma veiksmingiau. Įsakymą Nr. 124, kuriame kalbama tik apie nacistų turtą, iš tikrųjų pritaikė visai “nenaudingos” pramonės grupei. Šios įmonės nusavinamos arba tiesiog konfiskuojamos ir perduodamos vietos savivaldybėms, suteikiant joms “Landeseigene Betriebe” etiketę. Viskas daroma su derama šiuo atveju pompa, naujos valdžios atstovai išdidžiai pareiškia, kad pagaliau įmonės tapo “vokiečių liaudies nuosavybe”.

Iš esmės tai smulkiosios pramonės socializacija. SKA manevras atliekamas dvejopu sumetimu. Pirma, būtina išmušti iš po kojų ekonominį pagrindą antrajai savarankiškai vokiečių visuomenės grupei: verslininkams pramonininkams. Žemės ūkyje ši operacija jau atlikta žemės reforma. Antra, šiais veiksmais sudaroma naujo režimo pažangos regimybė, sukuriamas laikinas politinis kapitalas mums ir mūsų marionetėms.

SKA nieko nepraranda. Naujo planinio ūkio sąlygomis visa “nenaudingos” pramonės dalis pasmerkta žūti, be kreditų ir dotacijų ji negali gyvuoti. Todėl visai tikslinga nepelningą objektą atiduoti “į vokiečių liaudies rankas”.

Ilgainiui “Landeseigene Betriebe” beveik visada po kooperacijos kaip gretutinės įmonės atliko įmonių, dirbančių reparacijoms, užsakymus. Nors “Landeseigene” pačios ir negaudavo reparacinių užsakymų, jos vis tiek dirbo reparacijoms. Tai ir reikėjo įrodyti.

Taip prasidėjusi socializacija po kurio laiko išplito ir į kitas “privataus kapitalistinio sektoriaus” sritis. Viena vertus, SKA vis labiau ir labiau ima į nagą vokiečių “savivaldybes”, kita vertus, šioms “savivaldybėms” perduoda iki tol buvusius santykiškai nepriklausomus Vokietijos visuomeninio ir ekonominio gyvenimo sektorius. Nuo dėmenų vietos suma nesikeičia.

Vienas išradingiausių žingsnių, kurį kovodama dėl politinio viešpatavimo Vokietijoje padarė SKA Politinė valdyba, yra Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) įsteigimas.

Iš pat pradžių po kapituliacijos SKA visokeriopai siekė kiek galima stiprinti Vokietijos komunistų partiją (VKP) ir jos autoritetą vokiečių tautoje. Tam naudojo praktikoje išbandytą būdą: VKP nariams teikė įvairias privilegijas, o tuo pačiu spaudė žmones, nenorinčius stoti į VKP. Sena kaip pasaulis arba bent kaip Sovietų Sąjunga saldainio ir botago politika.

Kurį laiką tai veikė, tačiau vėliau VKP augimas staigiai sumažėjo, o netrukus ir visai sustojo. Dar labiau negu VKP kiekybė krito kompartijos autoritetas pačioje vokiečių tautoje. Visiems buvo aišku, kad VKP – tai partija, besiremianti okupantų durtuvais. Net žmonės, domėjęsi marksistinėmis idėjomis, po akistatos su stalinizmo praktika gerokai nusivylė savo paieškomis. Todėl šis natūralus vokiečių tautos posūkis į kairę po hitlerinės totalitarinės diktatūros žlugimo pasireiškė ne kompartijos, o Vokietijos socialdemokratų partijos (SDP) augimu. Tačiau SDP, nepaisant jos kairuoliškumo, pasirodė nelabai sukalbama ir šaltai reagavo į atkaklius SKA meilikavimus.

Pereinamojo laikotarpio ypatumai kartu su nesivaržančiomis ekonominio pobūdžio priemonėmis reikalauja laikytis kai kurių išorinių demokratijos formalumų. Vienas šių formalumų yra rinkimai į vokiečių valdžios atstovaujamus organus. Vakarų sąjungininkų atstovai ne kartą siūlė sąjunginei Berlyno komendantūrai aptarti visuotinių rinkimų Berlyne klausimą. SKA ilgą laiką tylėjo ir visaip delsė šį klausimą spręsti. Karlshorstas visai nepasitikėjo rinkimų rezultatais ir tuo, kad VKP gaus SKA norimą balsų daugumą.

SKA Politinėje valdyboje ne kartą vyko konferencijos dalyvaujant VKP vadovams su Vilhelmu Piku priešaky. Politinė valdyba reikalavo bet kuriomis priemonėmis stiprinti VKP įtaką. Pikas tik bejėgiškai gūžčiojo pečiais. Kaip tik tada po konsultacijų su politiniu patarėju ir buvo iškeltas klausimas apie galimybę VKP susivienyti su socialdemokratais. VKP tai reikštų ir didelį narių, ir balsų augimą. SKA SDP vertino kaip gausią, tačiau minkštakūnę ir bejėgę politinę formą. Jeigu negausi, tačiau energinga ir su priemonėmis nesiskaitanti, okupacinės valdžios palaikoma VKP galėtų SDP praryti ir suvirškinti, tai bent išorinė sėkmė būtų garantuota. Taip samprotavo politiniai Karlshorsto didmeistriai. Koalicinei partijai buvo nuspręsta duoti tarpinę iškabą – Vokietijos vieningoji socialistų partija.

Pasakyta, padaryta. Už VKP ir SDP susivienijimą buvo vedama triukšminga politinė kampanija. Šiame orkestre nedarniai nuskambėjo ryžtingas, SKA nepasiekiamas SDP centrinės vadovybės balsas: SDP vadovybė koalicijos atsisako, nepripažįsta susivienijimo arba tiksliau įtraukti savo narius į VVSP, kurios krikštatėvis yra SKA.

Atsakydama į tai, SKA iškapstė kelis renegatus, kurie rytų zonos SDP vardu išreiškė norą jungtis į socialistinę koaliciją su VKP. Formaliai SDP suskilo į dvi dalis – rytų ir vakarų. Netrukus rytų zonos gyventojai pamatė ant tvorų plakatus su broliškais VKP-SDP pasisveikinimais. Sovietų karininkai šia proga juokavo: “Rankas mes jums kratome, o kojas jūs patys pakratysite.“

Kaip Karlshorstas neįžvelgė politinio vokiečių brandumo, išryškėjo per 1946 metų spalio mėnesio rinkimus Berlyne

Naujagimis politinis bastardas, į kurį SKA dėjo tiek vilčių, tarp keturių partijų, dalyvavusių rinkimuose, užėmė priešpaskutinę vietą.

Nepaisant skandalingo pralaimėjimo Berlyne, kuriame buvo galima laukti laisvo vokiečių valios reiškimo, sovietų zonos provincijoje VVSP visais teisėtais ir neteisėtais būdais atėjo į valdžią. Okupacinis režimas turi užtektinai priemonių veikti mases.

Mane, sovietų karininką, pirmiausia visi šie dalykai domina naudos savos šalies ir žmonių požiūriu. Išvadas daryti dar anksti.

4

Pramonės valdybos pastatas įsikūręs už Karlshorsto saugomos teritorijos. Kenksmingas aplinkos poveikis akivaizdus – priešais valdybą stovi vokiečių laikraščių kioskas ir daugelis darbuotojų, eidami į darbą, ten perka vokiškus laikraščius ir žurnalus. Šiaip sau – mokytis vokiečių kalbos.

Tris kartus per savaitę valdyboje vyksta privalomos vokiečių kalbos pamokos. Šiandien dėl kažkokių priežasčių pamokų nėra ir atsirado netikėtas laisvo laiko tarpas.

Sėdžiu savo kabinete ir tvarkau popierius. Atsitiktinai durys į gretimą kambarį atidarytos ir matau, kaip įėjęs į kambarį kapitonas Bagdasarjanas sviedžia ant stalo šūsnį laikraščių ir taria: “Na, pažiūrėsime, kokios čia naujos sensacijos.“ Jo žodžiai skirti “Kurjeriui” ir “Telegrafui” – leidžiamiems Berlyno prancūzų ir anglų sektoriuose. Tvarkingai uždėjęs ant pakabos milinę ir pakabinęs ant vinies anapus stalo, – tai jau tikras europietiškas įprotis, – jis ima skaityti.

Kapitonas sėdi prie stalo palinkęs priekin, nunarinęs galvą. Iš šalies gali pamanyti, kad jis nagrinėja sudėtingus tarnybinius dokumentus, reikalaujančius dėmesio ir susikaupimo. Pirmiausia jis atverčia margą “Iliustrirte der Rundšau” viršelį. Tai savaitinis žurnalas, laikraščio “Tegliche Rundšau” priedas. Ir laikraštis, ir žurnalas yra SKA oficiozas vokiečių kalba, leidžiamas vadovaujant vyriausiajam redaktoriui pulkininkui Kirsanovui.

– Taip, taip. Vokiečiai traktoriais aria. Puiku – tegul aria, valgysime mes, – kapitonas verčia puslapį. – Aha, štai ir pas mus aria, – jis dar labiau linksta prie žurnalo, kad įžiūrėtų detales. – Traktorininką, matyt, aprengė, kai fotografavo vietinei spaudai – varganai traktorininkas atrodo. Kirsanovui reiškiu pastabą!

Kartu su Bagdasarjanu prie kito stalo sėdi leitenantas Kompanijecas. Jis atsivertė vokiečių kalbos vadovėlį ir be garso judina lūpas, kartodamas vokiečių linksniuotes.

Kapitonas įsismagina ir tęsia postringavimą:

– O štai ir tortai. Ak, kokie skanūs, puikūs, saldūs ir ar-r-romatingi... Šį kartą paties prezidento Ruzvelto sūnų vaišina. Gerą turėjo tėvą, tik idealistą. Tortai tiesiai konvejeriu čiuožia – tik išsižiok. Jūs ten automobilius konvejeriais gaminate, o mes – tortus. Kieno gyvenimas saldesnis?! Na, amerikonai, pavydėkite! Šaunuolis Kirsanovas! Gerą paveiksliuką prastūmė!

Kapitonas apžiūrinėja Maskvos konditerijos fabriko “Krasnyj Oktiabrj” cechų nuotraukas, įamžinusias vaizdus, kai ten lankėsi prezidento Ruzvelto sūnus. Mes visi žinome, kad šio fabriko produkcija daugiausia skirta eksportui ir “Liuks” parduotuvėms.

– O kam nusibos šokoladą valgyti – tas dėl įvairovės gali ir duonelės paragauti, – vartydamas žurnalą filosofo tonu tęsia Bagdasarjanas. – O kokia gausybė duonos – tiesiai iš nuotraukos į burną lenda.

Esteto išvaizda kapitonas atsilošia ir dar kartą gėrisi paveiksliuku. Netikėtai jis staigiai linksta pirmyn ir šaukia:

– A-a-aha! Duonyte tu mano brangioji. Tavo šonai įkritę. Kas iš vokiečių nelaisvėje buvo, tas šią duonytę iš karto pažins. Argi galima tokį paveiksliuką vokiečiams rodyti.

Aš pakylu nuo savo stalo, einu į gretimą kambarį ir pusbalsiu patariu Bagdasarjanui kalbėti ne taip garsiai. Pasilenkęs kartu su juo žiūriu į nuotrauką, kurioje vaizduojamas vienos Kijevo kepyklos cechas. Priekiniame plane rodomas visas kalnas ką tik iškeptos duonos. Kepaliukai iš tikrųjų pažįstami – įdubusiais šonais. Vadinasi, viduje šlapia lipni tešla. Kai fronte kareiviams duodavo šios duonos džiūvėsių, tai jų net buože nepavykdavo sulaužyti. Pagaliau kapitonas Bagdasarjanas rado, ko ieškojo. Jeigu ką nors ir galima klaidinti eksporto propaganda, tai tik ne sovietus. Stalino virtuvę mes ypač gerai užuodžiame.

– O štai puikūs automobiliai, – stebėdamas tęsia kapitonas, – ištaigingas limuzinas ZIS. Pradėta serijinė gamyba Maskvos Stalino mašinų gamykloje, – skaito jis užrašą po nuotrauka.

– Kai grįšiu namo – būtinai pirksiu ZIS. Tik šiek tiek pinigų reikės susitaupyti. Kiek ji kainuos? – jis ima logaritminę liniuotę. – Senasis ZIS kainavo 29 000. Naujasis, sako, kainuoja 50 000. Jeigu mudu abu su žmona dirbsime ir taupysime, tai po šimtą rublių per mėnesį atidėti galima. Per metus susidarys 1 200. Per dešimt metų – 12 000. Susidaro keturiasdešimt metų su trupučiu.

– Čia, atrodo, viskas gerai, – kapitonas dar kartą žiūrį į nuotrauką. – Tik va darbininko fizionomija niūri. Nesusiprato fotografas kokio velniūkščio pirštais parodyti, būtų nusijuokęs. O šiaip labai jauku. Kaip čia jie cecho neišklojo kilimais.

– O žinai – su kilimais iš tikrųjų galima fokusus rodyti, – prabyla Kompanijecas. – Turėjau vieną pažįstamą, Stalino karo akademijos klausytoją. Taigi pas juos kartą atsibeldė kažkokia užsienio delegacija, lyg iš Persijos, lyg iš Turkijos. Nusprendė azijiečiams pasirodyti. Šie įeina – o koridoriuose vieni kilimai. Kaip hareme. Kur tik koją kelia – visur kilimai. Kol jie eina, už jų šiuos kilimėlius susuka – ir aplinkiniais laiptais aukštyn. Kol jie pirmą aukštą baigia – tie patys kilimai klojami antrame aukšte.

Bagdasarjanas ima naują “Tegliche Rundšau” numerį ir nerūpestingai sklaido. Iš visko matyti, kad jis nesitiki rasti ko nors įdomaus.

– Nieko naujo, – pastebi jis. – Pusė perrašyta iš “Pravdos”, o autorių pavardės vokiškos.

Tuo metu durys į kambarį prasiveria ir plyšyje pasirodo mūsų vairuotojo Vasilijaus Ivanovičiaus galva. Pamatęs, kad atmosfera kambaryje nepavojinga, jis be baimės pasirodo ant slenksčio.

– Guten morgen! – sveikina jis karininkus. Tada viršenybės tvarka eina prie kiekvieno ir duoda ranką: – Sveiki gyvi, drauge kapitone! Sveiki gyvi, drauge leitenante! Mano šeimininko dar nėra, tai aš pas jus užsukau sušilti. Ar priimsite?

Dar neseniai Vasilijus Ivanovičius buvo kareivis. Dabar jis demobilizuotas ir liko SKA dirbti vairuotoju. Naudodamasis civilio pranašumais jis niekada nepraleidžia progos sveikindamasis karininkams paduoti rankos, kukliai pasėdėti kamputyje ir pagarbiai įterpti žodį kitą į pokalbį. Po penkerių kareiviško jungo metų, kai visas bendravimas su karininkais buvo tik pagarbos atidavimas, ši paprasto žmogiško artumo galimybė teikia jam didelį pasitenkinimą. Vasilijus Ivanovičius atsargiai sėdasi ant kėdės krašto prie durų.

Kapitonas Bagdasarjanas toliau sklaido laikraščius. Svetimas žmogus verčia jį atsisakyti savo mėgstamo užsiėmimo – ieškoti pulkininko Kirsanovo darbe didesnių ar mažesnių klaidų. Jam tai toks pat sportas, kaip kitiems spręsti rebusus ir kryžiažodžius. Mums, sovietų karininkams Vokietijoje, “Iliustrirte Rundšau” atlieka paties linksmiausio pramoginio humoristinio žurnalo vaidmenį. Čia galima pasijuokti ir kartu šį tą perskaityti tarp eilučių, ko nerasi sovietų laikraščiuose. Įsiveržus Vasilijui Ivanovičiui, tenka plokštelę pakeisti.

– O! Net Trockį prisiminė, – sako kapitonas leitenantui Kompanijecui. – Žiū, Semionai Borisovičiau. Kas ši, atvirai kalbant, nesibaigianti revoliucija?

– Ai, kažkokie ten taktiniai nesutarimai, – nenoriai atsako leitenantas. Jis gilinasi į vokiečių kalbos vadovėlį ir stengiasi į nieką nekreipti dėmesio.

– Na, taip – taktiniai nesutarimai, – atsako už jį Vasilijus Ivanovičius. – Vienas siūlo – veržkimės iš priekio, o kitas – ne, iš užnugario. Vienas liepia – duok šiandien, o kitas – ne, duok rytoj. Tai net “Trumpame kurse” parašyta, drauge kapitone, – suteikdamas savo žodžiams svarbą pamini VKP(b) vadovėlį.

– Kažkaip neprisimenu, kad ten taip būtų parašyta, – atsargiai pastebi Bagdasarjanas.

– Ten dar apie “žirkles” parašyta. Žinote, kas tai? Valstiečių klausimu.

– Neprisimenu...

– Apie tai taip pat Trockis su draugu Stalinu ginčijosi, – Vasilijus Ivanovičius kerpa pirštais orą. – Vienas sako – mužiką reikia kirpti, o kitas sako – nėra čia ko ceremonytis, galima skusti. Taip visi ir ginčijosi – kirpti ar skusti. Tik va aš nesupratau, kas norėjo skusti, o kas kirpti.

Kapitonas apsimeta, kad jo žodžių negirdi.

– Taip, visi taktiniai nesutarimai. Po Nikolaškos sostas liko tuščias, – tauškia buvęs kareivis ir žaidžia savo skrybėle, dėliodamas ją tai ant vieno kelio, tai ant kito. – Kiekvienam įlipti norisi... Sako, kai draugas Leninas merdėjo, tai testamentą paliko. Ar jūs negirdėjote, drauge kapitone?

– Ne.

– Ten, sako, įdomiai buvo parašyta. Tarytum draugas Leninas šitą...

Jau prieš tai neramiai muistęsis kėdėje, kapitonas Bagdasarjanas nusprendžia pavojingą pokalbį nutraukti. Sovietų Sąjungoje sklando legenda, kad savo priešmirtiniame politiniame testamente Leninas taip apibūdino savo įpėdinius: “Trockis protingas niekšas, o Stalinas – niekšiškas kvailys.“ Šnibždėjo, kad Leninas mirties patale testamentą atidavė savo žmonai Krupskajai, o iš šios jį Stalinas prievarta atėmė. Ir pačią Krupskają jos vyro “ištikimas draugas ir mokinys” nusiuntė pas protėvius paskui savo “mokytoją”. Pagal legendą testamentas iki šiol saugomas asmeniniame Stalino seife, nuo kurio raktą turi tik jis. Tokia legenda. Jeigu ji ir klaidinga, tačiau gana vaizdžiai apibūdina liaudies požiūrį į savo “vadus”.

Visai suprantama, kodėl kapitonas Bagdasarjanas nusuko kalbą kita tema.

– Žiū, Semionai Borisovičiau, – vėl jis neleidžia draugui mokytis vokiškų linksniuočių. – Kiek triukšmo užsienio laikraščiai sukėlė dėl Zoščenkos. Jis parašė kažkokius “Vienos beždžionės nuotykius”. Ar skaitei, kas tai per daiktas?

Leitenantas Kompanijecas nuo vadovėlio nesitraukia. Už jį atsako Vasilijus Kanovičius.

– Nežinote kas per daiktas, drauge kapitone? – dirbtinai nustebęs klausia jis. Atrodo, kad jis gerai susipažinęs su tema ir stengiasi provokuoti pokalbį.

– O tu, ką – skaitei? – klausia kapitonas, stebėdamasis eilinio vairuotojo naujausios literatūros išmanymu.

– Na, ne, neskaičiau. Girdėjau. Žinote, drauge kapitone, mes – vairuotojai tokia jau liaudis – viską žinome. Visokius protingus žmones vežiojame – ir Sokolovskį, ir patį Viačeslavą Michailovočių. Čia viską žinosi.

– Na, gerai – tai ką tau Sokolovskis pasakojo? – skeptiškai domisi kapitonas.

Užgautas nepasitikėjimu jo žiniomis, Vasilijus Ivanovičius krenkščia ir kalba:

– Kche, kche... Pirma, kartą gyveno beždžionė. Kažkur Leningrade. Reikia manyti, kad tuo metu buvo karas. – Jis išsitraukia tabako kapšiuką ir neskubėdamas suka cigaretę. – Drauge kapitone, ar galiu šiek tiek laikraščio nuplėšti. Laikraštyje kvapnesnis tabakas.

– Na, įsigeidė kartą ši beždžionė gyventi pas žmones. Kultūros kvapo užsigeidė. Pasakyta – padaryta, ėmė ir pasigėrė. Na, pradžioje dėl įdomumo sėdo į tramvajų. Kai įlipo – buvo tikra beždžionė, o išlipo – nei beždžionė, nei žmogus. Paskui nuėjo į pirtį. Na, jūs patys žinote – kaip ten yra. Praustis nenusiprausė, bet pasigavo blusų. Paskui ėsti užsimanė. Užeina į parduotuvę. Žiūrėjo, žiūrėjo – ir nuėjo sau alkana.

Vasilijus Ivanovičius pasigardžiuodamas rūko cigaretę iš “Tegliche Rundšau” popieriaus.

– Kur ji buvo, dar nežinau. Baigėsi tuo, kad grįžo atgal į narvą, užsidarė ir dreba atgailaudama. Sako, kad dar ilgai sirgo, kol atsikvošėjo

– O kaip dėl narvo Zoščenkai – nežinau. Tikriausiai į eilę įrašė, – rimtai baigia Vasilijus Ivanovičius. – Kas ten laikraštyje parašyta – dar jo neuždarė?

– Na, eisiu pažiūrėti – gal mano šeimininkas grįžo, – Vasilijus Ivanovičius užsideda skrybėlę, pliaukšteli iš viršaus ranka ir tyliai išeina.

– Tu jį gerai pažįsti? – rodydamas galva į duris klausia leitenantas Kompanijecas.

– Taip, jis nieko sau vyrukas, tik daug plepa.

– Tik žiūrėk, paprastas kareiva, o vis dėlto politika domisi.

– Iš tiesų jie su mumis šitaip kalbasi, o pasiklausytum, ką jie tarpusavyje šneka!

– Iki karo to kažkaip nemačiau. Kas su jais – aplinka veikia ar ką?

– Ką čia sakyti. Po karo kiekvienas kareivis labiau savimi pasitiki. Juk iš tikrųjų – didvyriai ir nugalėtojai. Ar tu pats to nejauti?

– Taip, iš tikrųjų, – sutinka leitenantas.

– Greitai mano her Majeris ateis, – žiūrėdamas į laikrodį prabyla kapitonas Bagdasarjanas. – Įrodinėja man, kad jis komunistas. Tikriausiai meluoja. Kas dar iki kapituliacijos komunistas buvo – tuo galima tikėti. O šie visi dabartiniai..., – kapitonas niekinamai perkreipia lūpas.

Leitenantas sklaido laikraštį.

– Stipriai Kirsanovas plūsta Ameriką, – pastebi jis. – Stebiuosi jų kantrybe. Mes juos keikiame, o jie nežino, kaip atsikirsti.

– Sąjungininkų kritiką draudžia Kontrolės taryba, – pastebi kapitonas.

– Tu Vakarų Vokietijoje buvai? – pertraukia Kompanijecas.

– Ne. O kas?

– Aš vadovavau perkraunant išardytą įrangą Brėmene, – sako leitenantas. – Tai ten iš tikro nustebau. Ant visų tvorų kabo komunistų laikraščiai, skelbdami: “Šalin Ameriką!“ O amerikiečiai vaikšto – ir nieko. Pakabintų kur nors pas mus “Šalin SSRS!“

– Na, o kaip ten – daug kas šiuos laikraščius skaito?

– Taip, tikriausiai vienas ir skaičiau. Iš smalsumo. Ten komunistai visada įsigudrina savo laikraščius klijuoti tramvajų stotelėse. Psichologinis triukas – kol žmogus tramvajaus laukia, iš nuobodumo ir perskaito.

– Galbūt tai tik amerikietiškas triukas. Nejaugi jie leidžia rašyti prieš save?

– Jeigu žiūrėsi iš esmės, tai ne taip ir pavojinga. Šie laikraščiai mums daugiau kenkia, negu naudos duoda.

– Kodėl gi?

– Jeigu Vakaruose protingas žmogus komunistų laikraštį perskaitys, tai tik nusispjaus. Iš karto matoma, iš kieno kišenės moka. Šalta – kapitalistai kalti, karšta – taip pat jie. Užtat kas yra SSRS – zer gut.

– Ir vis dėlto spauda didis dalykas. Štai žiūrėk – imu du laikraščius, – kapitonas ploja ranka per krūvą laikraščių ant stalo. – “Rundšau” ir kokį nors “Kurjerį”. Mes juk tai žinome, kaip visa tai daroma ir kaip yra iš tikrųjų. Taip? O štai paskaitysi “Kurjerį” – tuščia, be gyvybės. Ten streikai, čia kažką užmušė, kažkur kažkokia artistė. Garbės žodis, skaitai – ir toks įspūdis, kad tai iš tikrųjų supuvęs pasaulis. Gyvenimas yra, o šūkių nėra.

– Tai tau iš įpratimo taip atrodo, – pastebi Kompanijecas. – Prisimeni 1933-iuosius? Gatvėse lavonai guli, o laikraščiuose – viena palaima. Pas juos viskas atvirkščiai – gyvena savo malonumui, o laikraščiuose paniką kelia.

– Taip, galbūt ir taip – neryžtingai sutinka kapitonas. – Bet vis dėlto... Imkime “Rundšau”. Čia vien tik iššūkis. Iš tikrųjų vokiečiams jokio gyvenimo. Tokiu metu jie ir gali atsiliepti į šūkį. Kas alkanam žmogui daugiau pažadės – su tuo ir eis.

– O ko tu nori? – girdisi leitenanto balsas. – Tai gudri politika – iš pradžių išrengti žmogų nuogai, o paskui vilioti jį saldainiu. Sotus ant šios meškerės neužkibs.

– Didis dalykas šūkis, – svajoja kapitonas. – Mes to nebejaučiame... Antrą ratą bėgame.

Pasigirsta beldimas į duris. Ant slenksčio išdygsta kreiva figūra su žaliais trinyčiais ir skrybėle rankose.

– Gut morgen, Herr Kapitan, – taria saldžiu balsu žmogysta ir jausmingai linksi į kairę ir dešinę.

– Ein Moment!“ – lyg hipnotizuodamas grubokai moja ranka kapitonas.

Žmogysta traukiasi atbulom ir dingsta už durų.

Kapitonas skubiai renka išmėtytus ant stalo laikraščius ir deda į stalčių, paskui išsitraukia kelis aplankus su bylomis.

– Įrodinėja šunsnukis, kad jis komunistas. Dėl viso pikto laikraščius reikia slėpti, – murma jis pusbalsiu, paskui šaukia: – Herr Meier! Herein!

Taip išoriškai atrodo Vyriausiasis sovietų karinės administracijos štabas – ir iš vidaus, žvelgiant į žmonių sielas.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ