1
BMV automobilių gamyklos firma Eizenache buvo viena pirmųjų stambi pramonės įmonė, sovietinės Vokietijos zonoje gavusi SKA leidimą iš naujo gaminti produkciją. Ilgainiui ši gamykla dirbo visu pajėgumu tiekdama automašinas reparacijoms ir vidiniams SKA poreikiams. Naują Karlshorsto automobilių parką sudarė vien BMW markės automašinos. Be to, sovietų okupacinei kariuomenei gamino sunkiuosius karinius motociklus.
Vadovaudamasi Potsdamo konferencijos nutarimais dėl Vokietijos demilitarizavimo, Kontrolės taryba, aktyviai dalyvaujant generolui Šabalinui, suformulavo tikslias direktyvas, griežtai draudžiančias naudoti Vokietijos pramonę kiekvienos karinės ar sukarintos produkcijos gamybai. Kartu BMW gamykla iš to paties Šabalino gavo tikslius planus gaminti karinius motociklus. Žinoma, tai smulkmenos.
Eizenacho BMW atstovai Karlshorste susitarė kaip reta greitai. Kitos firmos, siūlančios savo produkciją net reparacijoms, mina SKA slenksčius dienas, net savaites, kol sulaukia teigiamo rezultato. Šiai greitai sėkmei padėjo BMW direkcijos nuovokumas siųsti savo prašytojus į Karlshorstą.
Prabėgus kelioms dienoms po to, kai Šabalinas pasirašė visus BMW dokumentus, peržiūrinėjau rytinį generolo paštą. Tarp kitų popierių man į akis krito Šabalino vardu 7 400 Vokietijos markių apmokėta sąskaita iš BMW už “mūsų atstovo pristatytą Jums automašiną”. Sąskaitoje matėsi antspaudas “sumokėta”. Klausiamai pažvelgiau į Kuznecovą. Šis parodė nieko apie tai nežinantis.
Kitą dieną eidamas per kiemą, kur gyvena Šabalinas, pamačiau garaže po namu Mišą. Jis skuduru blizgino garažo prieblandoje stovinčią dar be numerių naują automašiną.
– Kieno ši mašina? – paklausiau nustebęs, nes žinojau, kad generolas tokios automašinos neturi.
– Mašina ir tiek, – nebūdingai savo šnekumui sumykė Miša.
Žvilgtelėjęs į apskritą šachmatinę gamyklos emblemą mašinos priekyje, viską supratau. BMW direkcija įteikė generolui mažą “dovanėlę”. Juk šiandien 7 400 markių – pirkimo fikcija. Dėl viso pikto generolas įsakė savo adjutantui ir vairuotojui tylėti. Todėl Kuznecovas ir Miša tokie santūrūs.
Vokietijos šturmo metu generolas Šabalinas, Mišos padedamas, “įsigijo” ir išsiuntė namo du lengvuosius automobilius, o kur dar įvairių “trofėjų” prikrauti trys sunkvežimiai. Čia generolas turi dvi tarnybines mašinas. Naudodamasis valdiškais automobiliais, Šabalinas nė karto nevažiavo savo naujuoju BMW. Netrukus Miša BMW, lydimą dviejų sunkvežimių, vėl siuntė į tėvynę. Žinoma, ne į atstatymo fondą arba reparacijas, o generolo adresu. Taigi – trys nuosavi plius du valdiški automobiliai. Valdiškais važinėja, o nuosavus vogčiom slepia ir saugo. Šiuo požiūriu proletarinis generolas taupus kaip lupikautojas. Ak tu, kietakakti bolševike kišenvagio siela!
Pradžioje nė negalvojau įsigyti nuosavo automobilio. Dairydamasis į kitus, jau prisitaikiusius prie vietos sąlygų, aš taip pat ėmiau mąstyti, kad ne pro šalį būtų turėti savo mašiną. Pirkti automobilį niekai, daug sunkiau gauti vadinamąjį “leidimą turėti nuosavą automašiną”. Šiuos leidimus duoda SKA Ūkio administracijos skyriaus viršininkas generolas Demidovas. Tarnyboje generolas Demidovas pavaldus generolui Šabalinui – aukščiausiai valdžiai. Dėl to iš pradžių nusprendžiau zonduoti Šabaliną. Jei jis panorės, reikia tik paskambinti Demidovui – ir viskas bus padaryta. Parašęs reikiamą raportą, po eilinio tarnybinio pranešimo Šabalinui padėjau šį raštą jam ant stalo.
– Chm! O kam tau asmeninė automašina? – iš įpratimo sulenktu pirštu trindamas nosį paklausė Vokietijos ekonominis diktatorius.
Sovietų vadovai labai pavydi gėrybių, kuriomis jie naudojasi patys. Paklauskite generolo Šabalino apie bet kurį amerikietį, net patį generolą Dreiperį, ir Šabalinas sakys, kad automobilio jam visai nereikia.
– Kol kas luktelėkite. Dabar tam neturiu laiko, – grąžindamas man raportą aiškina generolas.
Žinau, kad automašiną įgyti kasdien tampa vis sunkiau ir sunkiau. Be to, suprantu, kad nėra padėties be išeities, yra tik nerandantys išeities žmonės. Vilku tapęs, vilku staugsi – toks vienas svarbiausių sovietų gyvenimo priesakų. Kartu įtariu, kad generolas neigiamai atsakė tik iš atsargumo. Jis vengia pavojaus, kad vėliau jam nepriekaištautų dėl bolševikinio budrumo, nes jis leidžia savo valdiniams žaisti “kapitalistiniais žaislais”. Šio jausmo apimtas jis “organizavo” visus savo “trofėjus”, bet ten ikikomunistinė atgyvena siekti asmeninio pelno baimę įveikė. Dėl mano raporto asmeniškai jis nesuinteresuotas, bet amžina baimė ir siekis apsidrausti išliko.
Tai suprasdamas bandau baimę apeiti iš kitos pusės – ne prieš jį, o kartu su juo.
– Drauge generole, leiskite kreiptis į Demidovą? – prašau lyg tarp kitko.
– O štai šitai – prašom, – sutinka Šabalinas.
Taigi mano spėlionė pasitvirtino. Generolas nenori pasirašyti, bet neprieštarauja, jeigu šios atsakomybės imsis kas nors kitas.
Ūkio administracijos skyriaus viršininkas puikiai žino, kad dirbu Šabalino kanceliarijoje. Čia galima gąsdinti. Kitą dieną pabrėžtino pasitikėjimo pilna išvaizda dedu savo raportą ant generolo Demidovo stalo.
– Generolui Šabalinui leidus, – sakau keldamas prie kepurės snapelio ranką.
Demidovas skaito raportą manydamas, kad viską sankcionavo Šabalinas. Šiuo atveju atsisakyti būtų tas pats, kas nevykdyti aukštesniojo viršininko įsakymo.
– Oi, kas jums – keturių cilindrų neužtenka, – raukosi jis, skaitydamas automašinos duomenis. – Privatiems asmenims šeši cilindrai draudžiami.
Demidovas garsus tuo, kad jis visą dieną gali apsiputojęs derėtis dėl dešimties litrų benzino, nors sandėlyje jo yra dešimtys tūkstančių tonų. Kad išprašyčiau iš jo du neteisėtus cilindrus, maloniai patariu:
– Drauge generole, skambinkite Šabalinui!
Šios kvailystės Demidovas niekada nedarys, be to, žinau, kad Šabalinas išvykęs ir kabinete jo nėra.
– Na, gerai, – lyg nusikalsdamas krenkščia Demidovas. – Jeigu Šabalinas leido.
Jis rašo raporte savo leidimą, pasirašo ir tiesia lapą man:
– Tik neprasiskelk galvos.
Taip tampu automašinos savininku. Tai buvo didelė sėkmė. Vėliau daugelis karininkų mėnesių mėnesiais prašydavo leidimo turėti “privačią nuosavybę” ir galiausiai buvo priversti važinėti tramvajais.
Mane įspėja: “Karlshorste verčiau vaikščiok pėsčias, o kirsdamas gatvę apsidairyk į visas keturiolika pusių!“ Tikrai, Karlshorste autoįvykių daugiau negu visame Berlyne.
Važiavimo taisyklės čia šiek tiek kitokios. Tiesa, tai dėl pačių vairuotojų, tiksliau, žmonių prie vairo. Važiavimo pirmumo teisę posūkiuose ir sankryžose, atsižvelgiant į keliamąją galią, visada turi sunkvežimiai. Logika labai paprasta ir nulemta paties gyvenimo: kas susidūrus labiau nukentės, tas užleidžia kelią. Ne be reikalo Karlshorstą vadina Berlyno Kremliumi. Tvarka ta pati.
Ginčą kelia tik generolų automašinos. Beje, ginčas tarp keliamosios galios ir generolų prestižo neretai baigiasi prakiurdytais radiatoriais. Vėliau sankryžose po kojomis traška sudaužytų žibintų stiklas, o smalsūs praeiviai susidomėję apžiūrinėja artimiausius medžius ir tvoras, mėgindami iš nudrėkstos žievės ir sulaužytų pinučių nuspėti įvykio smulkmenas. Saugiausia Karlshorste būtų važinėti tanku.
Vairuotojai kareiviai nuoširdžiai pyksta, kad generolų mašinos neturi atpažinimo ženklų. Spėliok, kas sėdi mašinoje: seilėtas leitenantas ar savo vertės suvokimo pritvinkęs generolas. Kartu yra ir nerašytas, bet griežtas įstatymas: niekas neturi teisės lenkti generolo automašinos.
Kartą lydėjau generolą Šabaliną iš Dresdeno į Berlyną. Siaurame plente, su pakraščiuose apsodintomis obelimis, prieš mūsų svaraus “Admirolo” nosį vikriai šmėstelėjo mažas DKW. Akiplėšiškai viksnodamas išklerusiu užpakaliu jis mitriai lenkė mūsų limuziną. Prie vairo sėdėjo karininkas, į mus jis net nepažvelgė.
Vairuotojas Miša tylėdamas žvilgtelėjo į greta sėdintį generolą. Jis gerai žinojo jo įpročius ir tik laukė komandos. Nepajudindamas galvos generolas trumpai įsakė:
– Nagi, stabdyk ją!
Mišai, kuriam generolas dėl skrandžio ligos neleisdavo greitai važiuoti, įsakymo kartoti nereikėjo. Iš anksto gardžiuodamasis retai pasitaikančiu malonumu, jis taip stropiai nuspaudė pedalus, kad generolas net iš skausmo susiraukė.
Neįtardamas jį persekiojančios lemties, nelaimingas DKW bandė priimti iššūkį ir rizikuodamas išbarstyti ratus taip pat papustė padus. Po kelių lenktynių minučių “Admirolas” išsiveržė į priekį ir ėmė spausti varžovą prie kelkraščio. Kad būtų aiškiau, generolas iškišo pro langelį galvą su kepure, papuošta auksinėm virvelėm, ir pagrūmojo kumščiu. Įtaiga suveikė puikiai. DKW ėmė stabdyti ir laukdamas susidorojimo sustojo kaip įbestas gal kokius trisdešimt metrų už mūsų.
– Na, majore, eikite ir išmalkite šiam mulkiui snukį, – kreipdamasis į mane tarė generolas.
Išlipau iš mašinos ir nuėjau vykdyti įsakymo. Prie DKW mindžikuodamas stovėjo vyresnysis leitenantas. Užhipnotizuotas generolo kumščio jis sutrikęs teisinosi. Paskersavęs akies kampu atgal ir įsitikinęs, kad generolas mane stebi, ėmiau nelaimingą leitenantą plūsti. Nustebęs pamačiau, kad leitenantas išsigando labiau negu tokiu atveju derėtų. Griežta išvaizda tikrindamas leitenanto dokumentus dirstelėjau į mašinos vidų. Tiesiai į mane žvelgė ašarotos jaunos vokietės akys. Štai ko, tiesą sakant, išsigando leitenantas. Jam tai gali kainuoti antpečius. Tiriančiu žvilgsniu žiūriu į suglumusį leitenantą. Jis stovi kaip ėriukas, jaučiantis po kaklu mėsininko peilį. Atsigręžęs nugara į generolo mašiną jau kitu tonu leitenantui tariu:
– Greičiau mauk!
Kai grįžtu atgal, sudirgęs generolas žiūri į mano linksmą veidą ir niurzgia:
– Ar negalėjai vožti jam į dantis? O dar frontininkas!
Mėgindamas nuraminti užgautą generolo savimeilę juokiuosi:
– Neverta, drauge generole. Jis jūsų taip išsigando, kad kelnes pridėjo.
– Jūsų liežuvis ilgas, majore. Visada rasite pasiteisinimą, kad tik nevykdytumėt mano įsakymų, – niršta generolas ir linkteli galvą Mišai. – Na, važiuojame. Tik lėčiau.
Pagal statutą armijoje antausių skaldymas griežtai draudžiamas, bet per karą jis nelegaliai buvo įteisintas ir buvo laikomas ypatingu “karingų” karininkų prašmatnumu. Ypač mokomuosiuose užnugario daliniuose. Už tą patį gali būti pagirtas arba pakliūti į Karo tribunolą. Slidūs sovietų karjeros laiptai.
Įpratęs prie paprastos automobilių judėjimo tvarkos Karlshorste, kai kelis kartus vengdamas sunkvežimio persekiojimo su mašina užšokau ant šaligatvio, Berlyne važinėti buvo lyg ir nepatogu. Svetima stichija. Važiuoji tvarkingai svarbiausia magistrale ir mandagiai spaudi stabdžius, kai iš skersgatvio kiša nosį milžiniškas amerikietiškas trakas. Kur ten, toks pačiam maršalui kelio neužleis. O kvailas jankis tuščiai degina benziną, dūsauja kaip dramblys pneumatiniais stabdžiais ir moja iš savo sosto ranka: “Važiuok!“ Iš karto matyti, kad žmogus nesupranta paprasčiausių dalykų – jei tu stipresnis, tai varyk pirmyn.
O kartu ir malonu – vis dėlto gerbiamos kažkokios aukštesnės taisyklės, o ne šiurkšti jėga.
Automobilių susidūrimų aukų kreivė kapinėse ir ligoninėse kyla. Ieškodami išeities kai kurie provincijų komendantai tiesiog areštuoja visas savo karininkų mašinas, o maršalas Žukovas priverstas eismo pažeidėjams taikyti drakoniškas priemones.
Tada, kai pirmajam SKA štabo viršininkui generolui leitenantui Kurasovui vienoje kryžkelėje aplamdė mersedeso šonus, karštligiškai ėmė dirbti autoinspekcija. Kitą dieną visos kryžkelės pražydo raudonais skrituliais, šviesoforais, reguliuotojais ir VAI motopatruliais. Važinėti Karlshorste pasidarė sudėtingiau nei tankiame miške.
Vadovybei okupuotoje Vokietijoje tenka laužyti galvą, kaip sovietus apsaugoti nuo neigiamos kapitalistinių Vakarų įtakos. Kad ir tie patys automobiliai. Mat pagal sovietų dogmas nuosava mašina vertinama kaip buržuazinė prabanga. Mašinos visada gali būti tik personalios, tai yra valdiškos, skirtos žmogui, jeigu valstybė pripažįsta ją reikalinga tam tikrai pareigybei. Išimtys propagandos tikslais retos. Vulgarios lygybės ir brolybės epocha – seniai pamirštas etapas. Dabar pas mus mokslinis socializmas. Kas jį suprato, seniai važinėja personaliomis.
Čia prasideda kova tarp “kapitalistinių atgyvenų žmogaus sąmonėje” ir sovietinių dogmų. Nepaisant trisdešimt metų trukusio perauklėjimo, “kapitalistinės atgyvenos” pasirodė pasiutusiai gyvybingos ir, patekusios į kitokias sąlygas, suvešėjo.
1945 metais sovietų karininkas Vokietijoje galėjo nusipirkti automobilį už savo mėnesinį atlyginimą. “Rublio kontrolės” politika šiuo atveju buvo bejėgė. Todėl vadovybė taikė kitokias priemones.
Neretai Karlshorste pasitaikydavo tokių scenų.
Majoras Dernovas tiesia telefono ragelį kapitonui Terechovui:
– Kažkas namie atitiko. Žmona skambina.
Išsiblaškęs Terechovas glaudžia prie ausies ragelį. Jo veide atsispindi besikeičiančių jausmų rinkinys: pradžioje apmaudas, paskui pasipiktinimas, dar vėliau įtūžis. Neišklausęs aimanuojančios žmonos verksmų, jis meta ragelį ant stalo ir skubiai velkasi milinę:
– Dernovai, greičiau važiuok su manimi.
– Kas atsitiko?
– Išlaužė garažą ir atima mašiną.
– Juk žmona namie?!
– Ką žmona! Jai remia į pilvą automatą ir jokių kalbų.
– Kas ten šeimininkauja? – suglumęs klausia Dernovas ir jau eidamas velkasi milinę.
– Autoinspekcija! Kam čia dar šeimininkauti. Na, aš jiems parodysiu! – siunta Terechovas.
Tačiau autoinspekcija vis dėlto automašiną konfiskuoja, o kapitonas Terechovas dar ilgai mina štabo slenksčius veltui vildamasis ją atgauti.
Kol SKA tarnautojai dirba, Karlshorsto kiemus tikrina iki dantų ginkluoti Karinės autoinspekcijos patruliai. Tikrinami visi garažai ir rūsiai ieškant automašinų, kurioms neduoti naudojimosi jomis dokumentai. Teisėto pirkimo dokumentai nieko nereiškia. Mašiną gali pirkti, o kas ja važinės – jau kitas reikalas. Beklasė visuomenė skirstoma į griežtai apibrėžtas klases, kuriose ne tik paprastas žmogus, bet ir pats Karlas Marksas susipainios.
Šiuo radikaliu būdu konfiskuojamos karininkų automašinos, įsigytos oficialiai, tačiau ta pačia oficialia tvarka negavusios privačios nuosavybės teisių ir todėl turi būti atiduotos į valstybės fondą arba jėga paimtos. Ekspropriacija – kaip socialistinio auklėjimo metodas. Draugai karininkai, nepasmerkite į buitį.
1945 metais registruoti automašinas kaip privačią nuosavybę buvo leidžiama majorams ir dar aukštesniems karininkams. Nuo 1946 metų – tik pulkininkams ir turintiesiems aukštesnį laipsnį. Faktiškai tai reiškė, kad registruoti automašinas buvo draudžiama visiems karininkams.
Vokiečiai rieda į Karlshorstą automobiliais. Tuo tarpu sovietų karininkai pas vokiečius dažniausiai važiuoja tramvajais. Šiais atvejais sakoma: “Palikau mašiną už kampo.“
Auksiniai 1945 metai, kai sovietų sienos vakaruose praktiškai nebuvo, nugrimzdo į padavimų sritį. Dauguma užkietėjusių kovotojų už privačią nuosavybę, puoselėję viltį viesulu lėkti “nuosava” namo kur nors į Kalugą ar Arzamasą ir važiuoti iš Berlyno per Lenkiją, tiesiog palieka automašiną ir brangias svajones prie sienos ir keikdamasis tempia lagaminus į traukinį. Pasienio muitas gerokai viršija automašinos kainą. Jei mašina buvo pirkta už 5.000 reichsmarkių – 2.500 rublių, tai muitinė vertiną ją sovietų kainomis, tai yra 10-12 tūkst. rublių ir apmokestina 100-120 proc. šios kainos. Iš tikrųjų reikia mokėti muitą, 2-6 kartus viršijantį automašinos kainą Vokietijoje. Žinoma, tiek pinigų kišenėje niekas neturi.
Vėl į sovietų tikėjimą grįžusį nusidėjėlį traukinyje guodžia kupė kaimynai:
– Nesigraužk, Vania! Tai tik į gera. Atsikratei būsimų nemalonumų. Na, galvok pats: atvažiuosi tu, pavyzdžiui, į Maskvą. Norint įregistruoti automašiną, reikia turėti mūrinį garažą, o tu pats medinėje troboje gyveni, devyni metrai žmogui. Dar benzinui limito negausi, o pirkdamas iš kairės – arba liksi kaip stovi, arba už grotų pakliūsi.
Nuo viršutinio gulto nusileidžia patyrusi galva ir pila balzamą ant išbuožinto automėgėjo įžeistos širdies:
– Džiaukis, kad dar pigiai atsipirkai. Mūsų mieste vienas demobilizuotas kapitonas parsivežė namo nuostabų mersedesą. O kas iš to išėjo? Dabar šis kapitonas tikriausiai visą gyvenimą nervus gydys. Buvo žmogus kaip žmogus – nei rajono komiteto pirmininkas, nei aktyvistas. Ir staiga visai paprastas vyrukas tokia prašmatnia mašina važinėja. Visa vietinė valdžia sunerimo.
– Galvojo, galvojo, kaip iš jo šį mersedesą nugvelbti. Na ir prasidėjo! Kažkur rajone traukinys karvę pervažiavo – jį pas prokurorą: “Kodėl karvę suvažinėjai?“ Kažkur supuvęs tiltas sugriuvo – jį vėl į teismą: “Kodėl tiltus laužai?“ Kai tik rajone kokia nelaimė, jį tučtuojau traukia atsakomybėn: “Tu su savo mašina pridirbai!“
– Galiausiai įgriso jam ši komedija, nusprendė automašiną parduoti. Bet ir čia ne lengviau – niekas neperka. Šiaip taip susitarė su MTS viršininku mainyti mašiną į telyčaitę ir kelis būsimo derliaus grūdų maišus. O tuo metu CK nutarimas “Apie kolchozų ir MTS turto švaistymą”. MTS viršininką už ankstesnes nuodėmes uždarė, o kapitonas apie telyčaitę ir grūdus ir prasitarti bijo. Matai, kaip šie žaidimėliai baigiasi. Žinoma, protingiau būtų buvę tavo mašiną pragerti, negu atiduoti šiems šunsnukiams. Na, juk visko nenumatysi.
Išbuožintas automėgėjas nuo šių kalbų jaučia palengvėjimą ir po truputį ima tikėti, kad protingai pasielgė palikęs mašiną prie sienos. Jis ir pats ima teisinti, kad mašina nereikalinga socializmo sąlygomis:
– Taip, iš tikrųjų – tik nereikalingi rūpesčiai. Jeigu Vokietijoje net pačiame gūdžiausiame užkampyje mašiną sudaužysi, reikia tik švilptelėti – tuoj iš už krūmo išlįs vokietis ir viską sutvarkys. O pas mus jei net miesto viduryje kas atsitiks, jausiesi kaip Robinzonas Kruzas.
Grįžęs namo žmogus džiaugiasi atsikratęs keturratės naštos ir tapęs lygiateisiu sovietų visuomenės nariu.
2
– Šis tabakas tinka tik čiužiniams kimšti. Tfu! – vilkintis saulėje išblukusia palaidine, nusmaukta ant pakaušio pilote kapitonas įnirtingai sviedžia nebaigtą rūkyti “Mischung-6” ant žemės ir, lyg stengdamasis pabrėžti savo panieką nevykusiam vokiškam pakaitalui, kruopščiai įspaudžia cigaretę į birų smėlį.
Būrelis karininkų sėdi skverelyje prieš SKA štabą. Jie įsitaisė prie paskubomis iš faneros sukalto ir ryškiai raudonai nudažyto penkiametrinio obelisko papėdės. Penkiakampės žvaigždės formos obelisko pagrindas iš kraštų išklotas raudonomis lentomis, o vidus pripiltas smėlio. Karininkai šildosi švelniuose rudens saulės spinduliuose. Vokietijoje saulė nepikta ir lyg pripratinta prie tvarkos. Ji niekada neverčia ieškoti išganingo šešėlio, neįkaitina betonu ir akmeniu sukaustytos žemės. Ji tik šildo – maloniai ir mandagiai.
Laukdami, kol pakvies į štabą, karininkai jaukiai įsitaisė ant fanerinės žvaigždės. Fronto gyvenimo metai išmokė juos neskubėti ir trumpinti laiką rūkant papirosus bei filosofuojant.
– Vis dėlto gerai, kad karas baigėsi, – į nieką nesikreipdamas svajingai prabyla jaunas leitenantas su artilerijos ženklais antpečiuose. – Tada kažkaip daug negalvojome – šiandien gyvas, o rytoj į žemės arba sveikatos skyrių, vienas b... Tik kai gauni motinos laišką, atsimeni, kad susilenkti reikia. Kad senutės nenuliūdintum.
Lyg ieškodamas pritarimo, jis pasuka galvą ir žvelgia į kiemo panoramą: tvarkingai nukirptos žemaūgių eglių eilės, rudens nuauksinti geltonuoja dekoratyviniai berželiai išilgai kelio į štabą.
– Vakar čia skverelyje prieš “Kapitelį” sėdėjau, – kalba leitenantas. – Ten stovi kažkokia akmeninė boba, o papėdėje – kauburėlis, į jį lazda įkišta, o viršuje trispalvė vėliavėlė. Klausiu vokiečių, kas tai? Sako, kad kažkoks prancūzas užkastas. Palūžo vargšas, taip vidury gatvės ir užkasė. Vis dėlto kažkaip nejauku, kur nors laukuose būtų ramiau – žolė auga, vėjelis pučia. O šiam prancūzui ir miegoti ramiai neduoda. Lapkričio 7-ąją kaip tik šiame skverelyje virš jo galvos mūsų pionieriai šventės proga fejerverką užtaisė, įkasė į žemę šešių colių gilzes ir taip ėmė pyškinti, kad Berlyno grindys sujudėjo. Vokiečiams pasivaideno vėl karas – Karlshorstą bombarduoja.
Paniręs į savo mintis leitenantas porina toliau:
– Taip, kad ir ką sakytum, o viršuje maloniau negu po žeme. Gaila tų, kuriems ten reikia gulėti. Sako, kad čia, Berlyne, buvo nežinomojo kareivio kapas. Amžina ugnis ten degė, o viršuje lubose apvali skylė ir dangus mėlynas matėsi. Kas užeina į vidų, pasijunta taip, lyg būtų pusiaukelėje tarp šio ir ano pasaulio. Ten vokiečiai meldė atleidimo tų, kurie laukuose ir miškuose supuvo. Vis dėlto teisingai – nieko nepamiršdavo. Kuri motina beužeitų, – mano, kad tai jos sūnui žvakė. Sako, kad toks pat dalykas ir Paryžiuje yra. Išeitų, kad ir šio prancūzėlio, kuris prieš “Kapitelį” guli, taip pat nepamiršo.
Abejingai klausęsis pokalbio pagyvenęs kapitonas susidomi ir priduria:
– Čia daug kas į akis krenta. Kiekviename kad ir mažyčiame kaimelyje – būtinai paminklas kritusiems kareiviams. Ir ne kokia fanerinė baidyklė, o tikras paminklas, žiūri – ir kepurę norisi nusiimti. Granitas ar paprastas akmuo, kareivių vardai iškalti akmenyje, samanomis apaugo, čia pat šaltinis iškastas, vanduo čiurlena. Šaunuoliai vokiečiai – net mirusiesiems jaukumą kuria.
– Miestelyje, kur komendantūroje dirbau, taip pat paminklas buvo, – vėl pasakoja kapitonas. – Didelis akmens rutulys, o ant jo parkritęs mirštantis kareivis. Veidu žemyn, rankos mėšlungiškai išskėstos ir į žemę kabinasi, lyg visą pasaulį norėtų apglėbti. Kartą mūsų komisaras siūlė komendantui paminklą susprogdinti, sako: “Militaristinė propaganda”. Komendantas žiūri į jį, žiūri ir teškia: “Klausyk, komisare, tu gyvuosius agituok, o mirusiuosius palik ramybėje. Supratai?“
Leitenantas pritaria kapitonui:
– Taip, moka vokiečiai gerbti savo mirusiuosius. Visai atsitiktinai užšokau motociklu į jų kapines, net gėda dėl savęs pasidarė. Tokia tvarka ir tikra amžina ramybe dvelkia. O Rusijoje į kapines eidavau tik dėl to, kad nuo karstų cinką nulupčiau. Vis tiek visi rūsiai išlaužti ir numirėliai aukštyn sub... Tuo metu sukčiai lavonus nurenginėdavo, iš mirusiųjų daugiau buvo galima pelnyti negu iš gyvų. Na, o aš tada eidavau cinko akumuliatoriams, – teisinasi leitenantas.
Kapitonas beria savo minčių nuotrupas:
– Kai Alilujieva mirė, Stalinas jai labai gražų paminklą Novodevičės kapinėse pastatė. Lyg ir norėjau specialiai pažiūrėti, bet sako, kad ten neleidžia.
Trečiasis karininkas akiniais storais stiklais ir tankia garbanotų plaukų kupeta įsitraukia į pokalbį. Esama žmonių, kurie į daiktus žvelgia iš kitos pusės. Garbanius karininkas juokiasi:
– Visa tai niekai. Pas mus Gorkyje numirėliais geriau rūpinasi, net šokių aikštelę įtaisė.
– Kam? – klausia leitenantas.
– Visiems – gyviems ir mirusiems.
Karininkai nepatikliai suka galvas į kalbančiojo pusę rodydami, kad jie laukia tęsinio.
Garbanotasis karininkas aiškina:
– Ten vidury miesto buvo kapinės. Taigi miesto sovietas liepė ten įrengti parką. Na ir įrengė pagal visas mokslo ir technikos taisykles – kapines išarė, padarė Sverdlovo kultūros ir poilsio parką. Su šokių aikštele ir kitomis linksmybėmis. Mieste taip jį visi ir vadino “Gyvųjų ir mirusių klubas”. Ir gyviesiems linksma, ir mirusiems nenuobodu. Dukros ant tėtušių kaulų fokstrotą skelia. Senutės pro šalį eina – žegnojasi: “Ak, šventas, šventas...“
– Pas mus Rostove irgi kažkas panašaus, – neslepia artilerijos leitenantas. – Pastatė naują Maksimo Gorkio teatrą. Pagal projektą iš išorės jis turėjo būti dengtas baltu marmuru. Suko galvas, svarstė, kur jo gauti. Nusprendė imti mokestį iš numirėlių – visoje Rostovo srityje išlupo balto marmuro paminklus, supjaustė plytelėm ir padengė teatrą.
– Taip, teatras puikus, bet akustika ten bloga. Kartą ten buvau, – pritaria karininkas vešliais plaukais.
– Kai teatrą pastatė, visus statybininkus pasodino, – prabyla artileristas. – Ten salėje kažkokia velniava dėjosi, gale girdėjosi geriau negu pirmoje eilėje. Kaltino, žinoma, statybininkus – kenkimas. Na, o žmonės liežuvius laidė, kad tai numirėliai išdykauja.
Kapitonas žiūri į laikrodį, tada į štabo langus:
– Na, Utkino mes nesulauksime. Eime pietauti!
Kapitonas spjauna į smėlį. Leitenantas bato kulnu įrausia eilinę “Mischung-6” ir stojasi rąžydamasis nuo ilgo sėdėjimo ir taisydamas portupėjos diržą. Karininkai stengiasi tvarkingai mesti nuorūkas ir visus spjaudyklės priklausinius ne į žalią veją, o į smėlio žvaigždę.
Karininkai labai išsigąstų, jei priešais prasivertų žemė, o iš prispjaudyto smėlio ir nušiurusios raudonos faneros pasirodytų jų buvusio viršininko, Berlyno šturmo didvyrio ir jo pirmo komendanto, gvardijos generolo pulkininko Berzarino karstas ir šešėlis. Žinoma, nei sovietų karininkams, nei vokiečių darbininkams, liūdnai slankiojantiems po štabo teritoriją, negalėjo ateiti į galvą, kad raudonas bevardis įrenginys, darkęs štabo kiemo vaizdą savo neskoningumu, buvo antkapinis paminklas, skirtas įamžinti sovietų didvyrio, suvaidinusio Berlyno mūšyje antrąjį vaidmenį po maršalo Žukovo, atminimą.
Beprasmiška likimo žaismė. Išlikti sveikam ir nesužeistam per visą karą pačiuose pavojingiausiuose fronto ruožuose vadovaujant puolančiai armijai, sulaukti pergalingos pabaigos ir garbingos triumfatoriaus pareigybės nugalėto priešo sostinėje – ir kaip tik kitą dieną tapti kvailos autokatastrofos auka.
Generolas mėgo rytais važinėtis motociklu. Vilkintis sportinius trumparankovius marškinėlius, be kitelio ir kepurės, galingu trofėjiniu BMW jis išvažiavo iš šoninės gatvelės į Treptovo alėją – pagrindinę magistralę į Karlshorstą. Tuo metu Treptovo alėja visu greičiu artėjo kolona sunkiai pakrautų kariškų studebakerių. Ar tai buvo sportinis azartas, būdingas daugumai motociklininkų, ar kas nors kita – to niekas nesužinos. Šiaip ar taip, generolas nusprendė prasprukti tarp lekiančių sunkvežimių.
Dėl nevykusio motociklo vairuotojo pasirinkimo ir neįveikiamų dinamikos dėsnių iš generolo liko tik uniforminės kelnės su raudonais įsiuvais. Sunkvežimio vairuotojas pradžioje keikė visus po ratais lendančius kvailius, bet pamatęs, kieno kelnes jis taip nevykusiai išlygino, griebė pistoletą ir nusišovė. Kur palaidojo kareivį, niekas nežino, bet tikriausiai jis guli ramiau negu generolas Berzarinas.
Šiomis dienomis po pergalės mums kas žingsnį tenka prisiminti tuos, kurie už ją kariavo.
Kartą mudu su majoru Dubovu vaikštinėjome Berlyno anglų sektoriuje netoli Kurfiurstendamo. Buvo sekmadienis, gatvės tuščios, negyvos. Mes ketinome pasibastyti ten, kur nėra Berlyno Pikadilio internacionalinės maišaties, nors trumpam norėjome pasinerti į tikrą Vokietiją, kokią mes įsivaizdavome prieš karą: ramią, švarią ir tvarkingą.
Plačios, medžiais apsodintos gatvės. Mudu kaip archeologai stengiamės rasti tarp griuvėsių ir savo sąmonėje atkurti ikikarinį Berlyną. Ne “fašistinio žvėries irštvą”, koks jis mums buvo pastaraisiais metais. Mes norime išvysti miestą ir žmones, kurie daugeliui mūsų buvo tikrieji kultūros simboliai tol, kol juos užvaldė didybės manija.
Trijų gatvių sankryžoje mes užtikome mažą ūksmingą salelę. Po iškerojusiais kaštanais svetimo miesto broliškoje draugijoje prieglobstį rado du maži kapų kauburėliai. Keistas pokario Berlyno paradoksas.
Neįprasto vaizdo nustebinti priėjome arčiau. Galvūgalyje du susipynę beržiniai kryžiai. Ant vieno vokiškas, ant kito – sovietų šalmai. Sovietų šalmas! Šalia siaučia tarptautinės aistros, o čia... Gyviesiems reikėtų mokytis iš mirusiųjų!
Akivaizdu, kad po gatvių kautynių vietiniai gyventojai sankryžoje rado du žuvusiuosius ir palaidojo juos kaštanų pavėsyje. Pagarba mirusiesiems buvo stipresnė už žemišką neapykantą.
Puiki vieta. Pavasarį čia bučiuojasi įsimylėjėliai, o kaštanuose čiulba lakštingalos. Gieda amžiną meilės giesmę apie gyvenimą ir apie mirtį. Gera tau čia, nežinomas rusų kareivi!
Netikėtai mano sąmonėje suvirpa kažkas, nuo ko krūtinėje ima kilti nepaaiškinama, beveik liguista jausmų banga. Majoras tai irgi pastebėjo. Gyvos gėlės! Kažkieno rūpestinga ranka ant abiejų kapų padėjo gyvų gėlių.
Lyg pagal komandą mudu nusiėmėme kepures ir tylomis susižvalgėme. Matau, kaip keistai atrodo majoro akys, kaip lūpų kampučiuose išryškėjo raukšlės. Jis išsitraukia nosinę ir šluostosi prakaito išpiltą kaktą.
– Pas mus nedelsdami vokiečių kapus lygino su žeme, – kalba kimiu balsu majoras. – Tebūnie prakeiktas šis karas ir kas jį sugalvojo, – minutę patylėjęs dar tyliau ištaria jis.
Kaip į retus svečius šioje miesto dalyje pasižiūrėti į rusų karininkus sustojo šalimais su vaiku vaikštinėjanti smalsi senutė.
– Kas padėjo ant kapo gėlių? – klausia jos majoras aštriu ir šaltu įsakmiu balsu.
Mudu kylame pusiau sugriautais nurodyto namo laiptais. Atvėrusi mums duris ir pamačiusi raudonus kepurių lankelius, pagyvenusi vokietė išsigandusi traukiasi atatupsta. Prieblandoje skendintis koridorius, apleistas butas, kuriame nesimato įprasto jaukumo, aiškiai trūksta daugelio gyventojų.
Majoras ramina ją rankos mostu:
– Ant kapų matėme gėlių. Gal jūs padėjote?
Vis dar neatsikvošėjusi nuo išgąsčio ir nesuprasdama, ką visa tai galėtų reikšti, moteris neryžtingai prabyla:
– Taip... Aš maniau... – Suglumusi ji po prijuoste gniaužo rankas.
Majoras išsitraukia piniginę, nežiūrėdamas traukia visus pinigus – kelis tūkstančius markių – ir deda juos ant stalo.
– Ir ateityje padėkite gėlių, – prašo jis. Paskui priduria: – Ant abiejų kapų.
Ant Sovietų karinės administracijos štabo blanko majoras stambiomis raidėmis rašo: “Raudonosios armijos vardu visiems rusų kareiviams ir karininkams įsakau frau... teikti pagalbą.“ Pasirašo ir popieriaus lapą su sovietų herbu tiesia nustebusiai moteriai.
– Jeigu prireiks turėti reikalų su rusais, jums tai padės.
Jis apžvelgia tuščią kambarį ir lyg kažką prisiminęs klausia:
– Sakykite, ar turite vyrą arba sūnų?
– Vyras ir sūnus žuvo fronte. Antrasis sūnus nelaisvėje, – atsako moteris, žvelgdama į ant sienos kabančias nuotraukas.
– Kur? – trumpai klausia majoras.
Moteris vėl šiek tiek svyruoja, tada tyliai tarsteli:
– Rusijoje...
Majoras skaito duotą jam standartinę pašto kortelę su raudonu kryžiumi, užsirašo pavardę ir karo belaisvių lagerio lauko pašto numerį.
– Parašysiu lagerio komendantui ir aukščiausiai vadovybei. Tarpininkausiu dėl priešlaikinio paleidimo, – pažada jis man.
Lauke, kaip ir anksčiau, šviečia saulė. Linksėdami galvas ir kraipydami į šalis rubinines akis, šaligatviais vaikštinėja mėlyngurkliai balandžiai. Kai mes einame šaligatviu, jie neskrenda, tik pasitraukia iš kelio.
Šį majorą sutikau fronte. Būdamas divizijos radijo žvalgybos viršininku, jis rūšiavo belaisvius. Matydamas ant kepurių SS mirties emblemą ir suprasdamas, kad kiekvienas iš jų pražudė dešimtis žmonių, jis niekada nesvyravo siųsdamas juos į užnugarį ypatingu būriu, nes žinojo, kad jų gyvenimo kelias baigsis artimiausiame kelio posūkyje.
Atsargiai traukdamiesi iš kelio aplink vaikštinėja balandžiai. Kaip lygūs tarp lygių. Ryškios rugsėjo saulės nuprausti, tyliai lapais šlama Berlyno liepos ir kaštanai. Gyvenimas eina savo keliu. Gyvenimas už mirtį stipresnis. Jis ypač puikus, kai širdyje nėra neapykantos, kai norisi daryti ką nors gera visiems – gyviesiems ir mirusiesiems.
3
Pirmaisiais savo buvimo Karlshorste mėnesiais aplinkiniu pasauliu beveik nesidomėjau. Reikėjo daug ir įtemptai dirbti. Iš Karlshorsto išvažiuodavau tik tada, kai to reikalavo darbas. Pamiršdavau ant stalo gulintį kalendorių, o kai prisimindavau, praversdavau visos savaitės lapus.
Lauke buvo nuostabus auksinis ruduo. Karlshorsto gatvėse po kojomis minkštai šiugždėjo pageltę lapai.
Vieną sekmadienį pabudau nuo žadintuvo skambučio ir kaip įpratęs lyg kulka šoviau iš patalo. Į plačiai atvertą langą tiesiasi sodo gėlės ir medžių šakos, tarp lapų matine branda alsuoja išnokusios slyvos. Akinamai ryškiai šviečia ryto saulė, ant miegamojo sienų žaidžia zuikučiai. Tyla, mažutį namelį pripildo netrikdoma sekmadienio ryto tyla. Iš netolimos smailiaviršūnės varpinės girdisi varpų skambesys.
Į kambarius smelkiasi vėsus rytinis vėjas, jis dirgina miego sušildytą odą, gaivina kūną. Norisi ką nors veikti. Be jokio tikslo slankioju po kambarius. Šiandien esu vienas. Kaip šią dieną praleisiu?
Nelauktai mane apima keistas jausmas. Kur, tiesą sakant, skubu? Šitaip kaip voverė sukiesi visą gyvenimą ir nesusimąstai. O jeigu imtum galvoti, kur nuolat skubame? Dauguma žmonių tai suvokia per daug vėlai.
Neseniai man į rankas pakliuvo propagandinė vokiečių knygelė “In Gottes eigenem Land”. Joje vokiečiai aštriai ir piktai išjuokia Ameriką ir amerikiečius. Ypač negailestingai jie kritikavo Amerikos gyvenimo tempą ir amžiną pinigų bei sėkmės vaikymąsi, – “Your luck is just round the corner”. Amerikietis kiek įkabinamas skuodžia už kampo, mat tikisi ten pačiupti savo laimę. Tačiau ten nieko nėra. Užtat yra daug kampų. Ir taip visą gyvenimą.
Su tuo sutinku. Bet kaip išmokti mėgautis gyvenimu?
Imu iš bronzinės spalvos dėžutės cigaretę ir išsitiesęs lovoje žiūriu į lubas. Ant lubų nė vienos musės. Įdomi šalis – net musių nėra.
Einu virtuvėn. Uždegu dujas, gesinu. Įjungiu elektrinę viryklę, paskui išjungiu. Sukinėju dujinį vandens šildytuvą, kišu į lizdą dulkių siurblio kištuką, įjungiu elektrinę kavamalę.
Nagi – ką dar nuveikti? Einu į balkoną ir įsirangau į drobinį šezlongą. Dar kartą užsirūkau, pučiu dūmus į kairę, pučiu dūmus į dešinę. Po kelių minučių pajuntu mirtiną nuobodulį.
Galų gale sėduosi prie rašomojo stalo, viename stalčiuje randu rašomojo popieriaus ir rengiuosi rašyti laiškus. Su ilgesiu prisimenu Maskvą, įsivaizduoju, kas kuo ten užsiėmęs.
Tuo metu kitame kambaryje už mano nugaros pasigirsta žingsniai. Tikriausiai kas nors mano, kad namas tuščias ir užklydo tikėdamasis ką nors pelnyti. Neatsisukdamas klausiu:
– Kas ten?
– Cha cha cha! – pasigirsta man už nugaros. – Tik pažiūrėk, kaip jie gyvena!
Atsigręžiu. Ant stiklinių dvivėrių durų slenksčio stovi Michailas Beliavskis, už jo peties spokso šviesiaplaukė Valios Grinčuk galva. Abu raitosi iš juoko matydami, kaip sėdžiu prie rašomojo stalo vienomis glaudėmis ir basomis įsispyręs į batus.
Netrukus apsirengęs po kelių minučių grįžtu į kabinetą, o čia nelaukti svečiai nesivaržydami skaito mano pradėtą rašyti laišką.
– Žiūrėk, Valiuša, – sako Beliavskis. – Mes neišmanome, kaip iš Maskvos ištrūkti, o jis čia dėl jos ašaras lieja.
– Miša, kaip judu čia patekote? – klausiu dar neatsitokėjęs iš netikėtumo.
– Vakar atvažiavome. Iš akademijos čia mūsų visas būrys. Jums į pagalbą atsiuntė.
– Na, kaip ten reikalai Maskvoje – kas naujo? – klausiu Beliavskio.
– Kas gi ten gali būti naujo. Dabar madinga Vokietija. Akademijoje visi tik ir svajoja, kaip čionai pakliūti.
Beliavskis dairosi po kambarį:
– Taip, čia gyventi galima. Jūs jau pripratote, skirtumo nebematote.
– Papasakok ką nors apie Maskvą, – prašau.
– Ak, skaityk laikraščius! – numoja ranka Beliavskis. – Džiaugiuosi iš ten ištrūkęs. Geriau tu pasakok, kaip čia.
– Pats matai. Nori, važiuojam šiandien į Berlyną? – siūlau. – Pasinersime į patį gyvenimo sūkurį.
– Mudu su Valia kaip tik ir ketinome. Todėl ir tave ir aplankėme.
– Tada viskas kaip reikiant! – sakau.
Pusiaudienį išsikrapštome iš Karlshorsto ir sėdame į miesto centran važiuojantį tramvajų.
Reichstagas. Kadaise šis didžiulis pastatas Brandenburgo vartų fone buvo Vokietijos imperijos simbolis. Čia siautėjo politinės aistros, čia rudasis fakelas įplieskė pirmąjį gaisrą, kuris vėliau persimetė į visą Europą, čia pastaraisiais metais posėdžiavo marionečių teatras, vaidinęs Vokietijos parlamentą.
“Dem deutschen Volke” – švyti didelės apsilupusios aukso spalvos raidės pilko galiūno frontone. Šiandien šie žodžiai vokiečiams skamba kaip pikta patyčia. Negyva piramidė tiems, kurie dėjosi antžmogiais.
Langai užmūryti plytomis, šaudymo angos, ant sienų juodi gaisro dūmų liežuviai. Sudužusių ir aprūkusių plytų krūvoje pažaliavusio dvokiančio vandens balos, pro prakiurusį kupolą mėlynuoja dangus. Vėjas nešioja šiugždančias popieriaus su juodais ereliais šūsnis. Dar su šoviniais kulkosvaidžių juostos, sviedinių gilzės, dujokaukės.
Ant sienų daugybė užrašų: “Ivanas Sidorčiukas iš Kuščevkos. 1945.05.14”, “Simon Vaillant. Paris. 1945.07.05”, “John D. Willis. Chicago. 1945.07.23”. Užrašai ant sienų, ant lubų. Kartais net labai norėdamas negali suprasti, kaip užrašų autorius gebėjo užsikarti į tikrai nepasiekiamas vietas, kad įamžintų savo istorinį apsilankymą. Rašyta anglimi, suodžiais, kalkėmis.
Kaip paskutinis skęstančiojo klyksmas atrodo užrašas, išdrėkstas durtuvu vieno iš Reichstago gynėjų: “Heil Hitler!“ Priešpriešinėje sienoje aliejiniais dažais stambiomis raidėmis ryškiai išvedžiota: “Čia ši... seržantas Kostia iš Odesos.“
Atmosfera iš tikrųjų primena žinomus Henriko Heinės posmus iš poemos “Vokietija”. Atrodo, kad šiandien daugeliui Reichstagas yra kaip išvietė. Taip, įsimintinas istorinis paminklas!
Netoliese virtusi griuvėsiais guli Naujoji imperijos kanceliarija. Čia prieš visus pasaulio diplomatus isteriškai šėlo padaras chuligano šukuosena. Į ją, pamatę galimybę išlošti, dėjo viltis daugybė konjunktūros riterių. Apakinti gundančių pažadų, apkurtę demagogiškų frazių skambesio, milijonai vokiečių ėjo kartu su fiureriu.
Ir štai – žirgas priėjo kliūtį!
Tarp Reichstago pastato ir Brandenburgo vartų buvusios didybės griuvėsiuose po ryškia saule verda naujas gyvenimas. Čia juodoji tarptautinė rinka. Apsižvalgydami vokiečiai pardavinėja skėčius, batus, dėvėtus drabužius. Rusams labiausiai reikia laikrodžių, maino į juos papirosus, duonos kepalus, ryškius okupacinius banknotus.
Netoli mūsų sustoja amerikiečių visureigis. Sėdintys jame juodaodžiai kareiviai neišlipę iš mašinos pradeda gyvą prekybą. Šokoladas, cigaretės, muilas. Ištuštinę savo maišus, juodaodžiai plačiai šypsosi ir žvalgosi. Išvydę mus, vienas savo partneriui kažką taria. Tada vaizdingai gestikuliuodamas kreipiasi į mane, atrodo, siūlo kažką pirkti.
– What? – klausiu.
Juodukas iš po sėdynės traukia didžiulį kareivišką koltą ir iškelia du pirštus – du tūkstančiai. Rodau neigimo ženklą. Tada kareivis pirštą nukreipia į kabantį ant mano diržo pistoletą ir klausia jo kainos. Akivaizdžiai sąjungininko nuostabai pareiškiu, kad pistoletas neparduodamas. Toliau eilė ateina kabančiai ant Beliavskio peties “laistyklei”.
– Ką jūs parduodate? – dalykiškai klausia juodaodis.
– Nieko, – atsakau.
– O ką perkate? Džipą pirksite? – jis plekšteli delnu per savo visureigio šoną.
Atsakydamas imu juoktis.
Taip patenkinęs savo smalsumą Rytų sąjungininkams, kareivis susižvalgo su draugu ir taip spusteli akseleratorių, kad mašina trūkteli iš vietos kaip pentinais paragintas žirgas.
Pro šalį praeina sovietų komendanto patrulis – du kareiviai su automatais ir raudonais rankovių raiščiais. Netoliese senas sukriošęs vokietis pardavinėja laikraščius. Jis apsiavęs didžiuliais lyg trinkos batais. Seniokas vos velka kojas – ar tai iš silpnumo, ar dėl batų dydžio. Kai patrulio kareiviai priartėja, jis rodo rankomis prašymo ženklą ir raukšlėtomis lūpomis čepsi: “Kamrad, papiros?“ Vienas kareivis, kuriam, matyt, įkyrėjo prašinėjimas, neskubėdamas ima senį už pakarpos ir stumia šalin. Jauna šiurkšti jėga neapskaičiavo pasipriešinimo. Senis kaip pelų maišas nudrimba ant grindinio, didžiuliai kaliošai nusmunka, laikraščiai vėduokle pasklinda ant akmenų. Graudus bejėgės senatvės vaizdas.
Beliavskis jau žioja burną, kad sutramdytų kareivį, kai šis vėl čiumpa senį už apykaklės ir kelia aukštyn, bandydamas jį pastatyti ant kojų. Tai jis daro šiurkščiai, bet be pykčio. Jo judesiuose sumišęs apmaudas ir pasibjaurėjimas. Aiškiai nesitikėjo, kad stumtelėjimas tai sukels. Senis kareivio rankose kabo lyg maišas ir nepajėgia laikytis ant kojų.
– Mesk! Eime, – tarsteli antras patrulis.
– Palauk... Tai velnio fricas, – burblena pirmasis, bandydamas šiurkštumu paslėpti savo sumišimą. – Du, fritz! Hunger? – baksnoja jis bato galu senį, bejėgiškai susmukusį ant akmenų krūvos.
Šis tyli ir beprasmiškai žiūri į žemę.
– Dar numirs čia... – keikiasi kareivis ir lyg ko ieškodamas žvalgosi.
Su krepšiu rankose pro šalį eina rusė kareiviška uniforma. Krepšyje – kelios dešimtys pakelių cigarečių ir kažkokie skudurai. Po pažastimi kepalas duonos – taip pat mainams.
Patrulis prie kepalo tiesia ranką:
– Tu ką – nežinai, kad čia prekiauti draudžiama?!
Išgąsdinta seržantė dingsta minioje, kepalas lieka kareivio rankoje. Jis grįžta prie vis dar be gyvybės ženklo ant akmenų sėdinčio senio. Žmonės surinko laikraščius ir padėjo jam prie kojų.
– Du Fritz! – kiša kareivis seniui duoną. Šis bejėgiškai lyg aklas mirkčioja.
– Ak, motina tavoji – vėl keikiasi patrulis, kiša kepalą į ant senio pilvo kabantį krepšį laikraščiams ir eina toliau.
Mus pribloškia tramvajuose ir gatvėse gausybė senių. Jie padoriai apsirengę, visi su šiais pagyvenusiais žmonėmis elgiasi pagarbiai, užleidžia tramvajuose vietas, padeda pereiti gatvę.
– Ak, Dievo senutės, – dūsauja Beliavskis, žiūrėdamas į dvi tvarkingomis suknelėmis su baltomis apykaklėmis senutes, kurios, laikydamos viena kitą, lipa iš tramvajaus. – Mūsų šalyje visos jos jau Dievui sielą atidavė. Natūrali atranka.
Tai, ką čia matome, mums ne nauja. Žinome, kad senus žmones reikia gerbti. Juk tai mūsų visų ateitis. Šitai ne tik žinome, bet ir kiekvienas turime to poreikį. Ir kartu reikia pripažinti, kad surambėjome, atpratome nuo mandagumo ir paslaugumo vienas kitam. Būtis lemia sąmonę – tokia dialektinio materializmo dogma. Sovietų būtis senius daro našta, ir tai atitinkamai veikia mūsų sąmonę.
Kaip pajuoka skamba sovietų dainos žodžiai: “Kelias atviras jaunimui, o seneliams pagarba.“ Gėda į tai gilintis.
Dar didesnė gėda, kai pirmais mėnesiais būdamas tarp nugalėtų priešų, kuriuos, savaime suprantama, vertini jeigu ir ne kaip nekenčiamus padarus, tai bet kuriuo atveju neigiamai, staiga pamatai tai, kas natūraliai būdinga kultūringam žmogui, kam jauti poreikį – ir ko neturi. Tai ne tik verčia palankiau galvoti apie nugalėtą priešą, bet ir žadina nemalonų jausmą, į kurį visai nesinori gilintis. Galų gale – mes nugalėtojai.
Vėliau, kai mes artimiau susipažinome su Vokietijos sąlygomis, įsitikinome, kad Vokietijoje socialinis aprūpinimas pensijų arba rentos pavidalu, kad ir koks atrodytų mažas, vis dėlto užtikrina žmonėms pragyvenimo minimumą, leidžia jiems savo gyvenimo saulėlydyje gyventi žmoniškai. SSRS senatvės pensija yra absoliuti fikcija. Žmogus gali gyventi tik dirbdamas iki gyvos galvos arba remiamas vaikų. O ką gali padėti vaikai, jeigu jie patys nieko neturi? Ar gali būti bjauresnis jausmas, kai tu jautiesi bejėgis padėti tiems, kurie tau davė gyvybę.
Visur šlaistosi žmonės iš ligoninių. Jie kaip areštuoti apsirengę juostuotais kostiumais ar chalatais. Daugelis prekiauja, kai kurie nesidrovi plėšikauti vidury dienos. Vienas čiumpa ką nors ir neria į griuvėsius, o jo bendrininkai, mosuodami lazdomis ir ramentais, dengia užnugarį. Invalidai nepaprastai įširdę, daugelis jų nelinksmi ir tik ieško progos įsivelti į muštynes. Vokiečiai jų vengia kaip maro, o ir rusai stengiasi laikytis atokiau.
Su invalidumo pensijomis tas pats, kas su senatvės pensijomis. Nei numirsi – nei pragyvensi. Ir už visa tai dar reikia dėkoti: “Mūsų laimės žvilgsniu neaprėpsi...“ Nugalėtoje Vokietijoje pralaimėto karo invalidai gauna daug didesnę pensiją negu invalidai nugalėtojai. Absurdiška, bet faktas.
Galima suprasti, kodėl bekojai invalidai blaškosi Aleksandro aikštėje kaip sukiršintų vapsvų spiečius. Savo bejėgišką ilgesį ir pyktį nori užpilti degtine, palengvinti muštynėmis ir keiksmais. Skambindami ordinais didvyriai turguose prekiaus machorka arba elgetaus. Ak, tu, šalie gimtoji, vadai mylimieji.
Berlyno gatvėse daug vaikų. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir per paskutinį vokiečiai labai skatino vaikų gimstamumą. Kadaise Liudendorfas, o vėliau Hitleris visokeriopai stengėsi neleisti mažėti gimstamumo koeficientui karo metu. Tik dėl to, o ne iš humaniškumo vokiečių kareiviai nuolat gaudavo atostogų. Jų rezultatai akivaizdūs.
Mums tai keista, nes SSRS karo metais atpratome nuo kūdikio vaizdo. Karo metais atostogų Raudonojoje armijoje nebuvo. Po kurio laiko sovietų vadai išvydo problemą – gimstamumo kreivė 1941-1945 metais nukrito beveik iki nulio. Tai pasijaus, kai ateis šių metų jaunuolių šaukimas į armiją.
Berlynas virtęs griuvėsiais. Nepaisant to, iš po griuvėsių kalasi naujas gyvenimas. Kaip tik negyvų griuvėsių fone šis gyvenimas ryškiai krenta į akis. Valia gyventi stipresnė už blogio ir griovimo jėgas.
Negyvose Berlyno gatvėse mus stebina daugybė gėlių parduotuvių. Prie gatvės kampo į dangų žiūri apsvilę namo griaučiai, aplinkui vien griuvėsiai. Staiga šio bedžiaugsmio peizažo fone iš pirmo namo aukšto mums priešais ryškiomis spalvomis šypsosi nekalti gėlių žiedai.
Šio pasaulio žmonės gali nustebti – tai laukinis, gėlių nematęs! Nieko nuostabaus. Sovietų Sąjungoje gėlės – tai savotiškas socialiai svetimas elementas. Kiek iš jų naudos komunizmo statybai? Jokios. Tai meskime jas į pamazgų duobę kaip buržuazinę atgyveną. Išimtis daroma vadų laidotuvės ir kai kuriais ypatingais atvejais – užsienio delegacijų sutikimuose ir laimingo gyvenimo fotomontažuose.
Kartais pačiam darosi apmaudu, kai į šias smulkmenas kreipi dėmesį ir apie jas galvoji. Juk mes nugalėtojai!
Į Karlshorstą grįžome vėlų vakarą pavargę ir dulkini.
Nuo šio vakaro su Beliavskiu ir Valia susitikdavau dažnai. Beliavskis buvo paskirtas dirbti į Kontrolės tarybos Oro laivyno direktoratą. Valia dirbo Vyriausiojo SKA vado maršalo Žukovo kanceliarijoje. Abu buvo labai patenkinti, kad liko dirbti Vyriausiajame štabe, o ne SKA provincijoje.
Maskvoje Valią pažinojau tik kaip bendramokslę. Čia, toli nuo įprasto draugų būrio, ji netikėtai tapo sava ir artima, dalimi to, ko nesąmoningai ilgėjausi, dalimi Maskvos ir visko, kas su ja susiję. Netrukus pastebėjau vieną retą Valios savybę, dėl kurios jos draugystę ėmiau vertinti dar labiau. Valia tikras gamtos vaikas – ji sako tai, ką galvoja, daro tai, ką sako.
Vieną sekmadienį Beliavskis su Valia vėl pas mane apsilankė.
Išvydęs Beliavskį pasijutau lyg pritrenktas. Prieš mane stovėjo puošnus jaunas žmogus, apsirengęs nepriekaištingu šviesiu kavos spalvos kostiumu. Galop – ryškus kaklaraištis ir šviesi fetrinė skrybėlė. Iki šiol Beliavskį buvau matęs tik su karine uniforma.
– Ach ach! Kur šitaip išsipuošei? – švilptelėjau apžiūrinėdamas draugą iš visų pusių.
– Ruošiausi į operą, o Valia nenori. Tai nusprendžiau ją palikti su tavimi.
– Garbės žodis, Miša, kuo daugiau tave pažįstu, tuo geriau matau, kad tu puikus vaikinas, – negaliu susilaikyti negyręs. – Ir Valią atvedei, ir pats išgaruoji. Valia, ar esi mačiusi tokį nesavanaudišką draugą?
Kad ir kaip įkalbinėju Beliavskį pasivažinėti po miestą, jis lieka nepajudinamas lyg uola.
– Man dar nuo praėjusio sekmadienio skauda kojas, – aiškina jis.
Diena pasitaikė kaip reta saulėta ir šilta. Išlaipinę Beliavskį Frydricho gatvėje, mudu su Valia nusprendžiame važiuoti į miestą.
Iš kairės ir dešinės kaip muziejaus eksponatai pro mus slenka istorinės praeities ženklai. Unter den Linden gatvė, apsupta griuvėsių be jokio augmenijos pėdsako. Sviedinių ir aviabombų suaižyti Tiergarteno medžiai, mėtosi sulankstyti numuštų lėktuvų fiuzeliažai. Pergalės kolona su patamsėjusiu auksiniu angelu, simbolizuojančiu buvusią 1871 metų pergalę ir šlovę. Prieš mus plati ir tiesi kaip strėlė Ost West Akse magistralė, dalijanti Berlyną į rytinį ir vakarinį.
Berlynas turi savo ypatingą veidą. Sostinės veidą. Matosi būdinga didelio miesto perspektyva. Berlyno akmenys dvelkia istorija. Vokietija davė pasauliui dešimtis žmonių, kurių vardai brangūs kiekvienam civilizuotam žmogui. Apie tai akivaizdžiai kalba išvarpytos kulkų ir sužalotos sviedinių skeveldrų gatvių pavadinimų lentelės – Mocarto, Humbolto, Kanto.
Sukame į Avusą. Užnugaryje lieka Funkturmas, Deutschlandhallė, lenktynių stadionas. Aplink žaliuoja ir ošia Griunvaldas.
Valia dairosi. Atlošusi galvą prie odinės sėdynės atlošo, ji žiūri į virš mūsų plytintį mėlyną dangų ir sako:
– Žinai, Griša?
– Ką?
– Čia saulė šviečia kažkaip kitaip...
– Kaipgi?
– Pati nesuprantu. Čia jautiesi visai kitaip. Sakyk, ar tu nepajutai šio keisto jausmo?
– Tai nugalėtojo jausmas, Valiuša. Todėl ir saulė čia kitaip šviečia.
– Gera čia, – svajingai taria Valia. – Taip išsiilgau taikaus gyvenimo. Kartais norisi nusivilkti uniformą ir tik gyventi – tiesiog gyventi...
– Kas tau trukdo?
– Kartais gailiuosi, kad dėviu uniformą. Per karą taip reikėjo, o dabar... norisi laisvės... Kaip tai paaiškinti...
– Tu šitai aiškink kam nors kitam, – šypsausi. – O šiaip patariu – nepamiršk, kad čia SKA štabas. Šis miškas tamsesnis ir pavojingesnis už partizanų žemines. Kitaip tave suės pilki vilkai. Supranti?
Valia įdėmiai į mane žiūri, kurį laiką tyli, tada kalba tyliai ir rimtai:
– Matai, Griša, kartais jaučiuosi tokia vieniša, o pasitarti su niekuo negaliu. Taip mėgstu visa, kas gera, o to visur taip maža.
Po ratais šniokščia autostrados betonas. Pilka Avuso strėlė pjauna auksinį Griunvaldo apdarą. Atleidžiu akseleratorių, greitis lėtėja. Aplink mus tingiai alpėja auksinis ruduo. Mirga išsklidusi saulės spinduliuose toluma. Toluma bėga prieš mus.
– Sakyk – apie ką tu galvoji? – šnibžda Valia.
– Galvoju, kur mums sukti – į kairę ar dešinę. Čia kažkur turi būti Wannsee.
Tai vienas didžiausių Berlyno apylinkių ežerų. Ežero pakrantėse stovi gražūs, prabangūs vasarnamiai – anksčiau čia gyveno labiausiai pasiturintys Vokietijos sostinės žmonės. Čia pats didžiausias šiuolaikiškas Berlyno paplūdimys.
Apsukome visą ežerą. Čia tylu, beveik tuščia. Kelias grįstas akmenimis, pakraščiuose auga vešlūs seni klevai. Pro storą, žaižaruojantį spalvomis nukritusių lapų kilimą akmenų beveik nematyti.
Pakraščiais žaliuoja gyvatvorės, visi vartai atviri, vasarnamiai tušti, apleisti buvusių šeimininkų. Vieni bėgo į Vakarus puolant Raudonajai armijai, kiti iškeldinti į butus netoliese – buvusius medinius barakus užsienio darbininkams.
Suku automobilį į atvirus vieno ypač dailaus vasarnamio vartus. Vidury žvyruoto tako mėtosi kadaise puošę namo šeimininko kabinetą elnio ragai, ant centrinių laiptų vėjas gainioja nuo lietaus susiraukšlėjusius popieriaus lapus.
Žemai prie vandens kvadratinėmis plytomis grįsta krantinė, tilteliai žvejoti ir prieplaukos valtims. Čia pat šalimais rūdija banguota skarda dengtas motorinio katerio angaras.
– Neblogai žmonės gyveno, – susimąsčiusi prabyla Valia, žiūrėdama į prieplauką.
– Taip. Panoro dar geriau gyventi ir suklupo, – pritariu.
Lipame iš mašinos ir klaidžiojame po parką. Aukštai virš galvų ošia šimtamečiai medžiai. Tarp jų matosi pradėję griūti apkasai, susipynę spygliuotos vielos ritiniai, tuščios gilzės. Viršuje pasipuošęs rudenėjančiais raudonais vijokliais vasarnamis čerpių stogu.
– Eime pažiūrėti namo, – siūlau.
Po kambarius vaikšto vėjas. Nuo žingsnių girgžda grindys. Mėtosi dujokaukės, baldų nuolaužos, konservų dėžutės. Antrame aukšte kadaise buvo namo šeimininko kabinetas. Ant grindų šlama krūvos išblukusių nuotraukų. Tarp mūsų batų dairosi ūsuotų žmonių veidai su aukštomis krakmolytomis apykaklėmis. Nemanė žmonės, kad kada nors jų portretus mindys rusų karininko batai.
– Einam iš čia, Griša, – tempia mane už rankovės Valia. – Negražu po svetimus namus vaikščioti.
Po prieblandos namo viduje balkone akinamai šviečia saulė. Apačioje apgaubta lengvo rūko plyti didžiulio ežero lyguma. Pučiant lengvam vėjeliui linguoja į vandenį įsibridusios nendrės. Už nugaros negyvas žlugusios žmogaus sėkmės paveikslas – po kojomis amžinai negęstantis gyvenimas.
Neįmanoma rudenį nemėgti gamtos. Ji daug kuo primena mūsų gyvenimą. Lapai krenta kaip mūsų dienos. Debesys slenka kaip mūsų svajos. Besidraikantys voratinkliai kutena kaip mūsų viltys. Oras darosi skaidrus ir ryškus kaip mūsų mintys.
Mudu su Valia balkone stovime ilgai. Bangomis nuo įkaitusios žemės kyla aitrus svaiginantis kvapas. Kabindamiesi raudonomis letenomis per akmeninę koloną šliaužia vijokliai. Mus glosto saulės spinduliai, tokie ryškūs, kokie būna tik rudenį.
Po akmeninio Berlyno chaoso tyra tyla ir Griunvaldo ramybė Valią paveikė. Jos veidas apniuko, tarytum skaudėtų galvą. Merginos krūtinė mėšlungiškai kyla ir leidžiasi, lyg trūktų oro.
– Sakyk, Griša, kas yra laimė? – klausia ji neatsigręždama.
– Laimė? Laimė – tai žmogaus sugebėjimas tenkintis tuo, ką turi.
– O jeigu jis nieko neturi?
Valia atsigręžia. Jos akys rimtos, į mane žvelgia tiesiai, laukia atsakymo. Tarp antakių įsirėžė raukšlelė.
Nežinodamas, ką atsakyti, tyliu.
4
Po ilgo įkalinimo išleistas iš kalėjimo žmogus pradžioje negali priprasti prie laisvės, jis bijo erdvės. Yra net tam tikras terminas – aerofobija. Atvykę į okupuotą Vokietiją tai kurį laiką jautėme ir mes.
Mes turėjome absoliučią laisvę, netrukdomi lankėmės Vakarų sąjungininkų sektoriuose. Po metų apie tai buvo galima tik svajoti. Mums buvo atviri sąjungininkų kareivių ir karininkų klubai, mus visada pasitikdavo kaip laukiamus svečius. Savo gėdai reikia pripažinti, jog svečiai elgdavosi taip, kad šeimininkai netrukus buvo priversti imtis atsargumo.
Karlshorste buvo garsi viena istorija.
Kartą važiuodamas pro Berlyną sovietų kareivis paklydo ir atsitiktinai pateko į amerikiečių kareivines. Amerikiečiai retu svečiu labai apsidžiaugė ir mirtinai persigandusį Ivaną įsitempė vidun. Nuėmė jo krepšį. Kas gali būti sovietų kareivio krepšyje – juodos duonos kepaliukas ir pora autkojų. Amerikiečiai pasodino Ivaną prie stalo. Maitino ir girdė taip, kaip šiam nė nesapnavo, o vakare jis liko nakvoti kareivinėse. Pasak kai kurių aštrialiežuvių, vaišingi amerikiečiai pasistengė, kad Ivanas vienas nenuobodžiautų ir patale. Ryte Ivanui prikimšo pilną krepšį visokiausių užjūrio gėrybių ir palydėjo iki vartų.
Kai kurių pasakotojų teigimu, Ivanas net bandė stoti į amerikiečių armiją. Kiekvienas pasakotojas dievagojosi pats Ivaną sutikęs prie amerikiečių kareivinių vartų.
Visi matėme, kad sąjungininkų kareiviai vilki nepalyginamai geresne apranga nei sovietų kareiviai, kad jie turi daug daugiau asmeninės laisvės. Su šypsena Kontrolės tarybos karininkai pasakojo savo draugams, kad amerikiečių kareiviai rūko tokias pat cigaretes, kaip ir Amerikos generolai. Raudonojoje armijoje kareivis, jaunesnysis karininkas, vyresnysis karininkas, generolas – kiekvienas pagal laipsnį gauna skirtingų cigarečių arba tabako. Ir visa tai skelbiant visuotinę lygybę ir brolybę.
Pradžioje jautėmės kaip negyvenamoje saloje. Kadangi gyvenome “užsienyje”, nemokėjome jokių mokesčių, mes buvome nevarginami netgi privalomomis Sovietų Sąjungoje savanoriškomis paskolomis. Ir kas visų keisčiausia – mes nelankėme net politinių valandėlių ir... nesimokėme pačios didingiausios, pačios išmintingiausios, kiekvienam sovietui labiausiai įgrisusios knygos – “Trumpas VKP(b) istorijos kursas”.
Rodydamas sovietams Europą, o Europoje – sovietų tvarką, Stalinas darė pačią didžiausią klaidą. Sovietai ėmė daug kritiškiau žiūrėti į tai, kas vyksta jiems už nugaros Sovietų Sąjungoje. Vakarai, pamatę tikrąją stalininio komunizmo veidą, prarado kai kurias iliuzijas ir atsikratė rožinių tendencijų. Šis susitikimas abiem pusėms išėjo į naudą.
Tai ypač būdinga buvo pirmaisiais okupacijos mėnesiais.
Kapituliavusios Vokietijos chaose, Berlyno griuvėsiuose pamatėme kai kurių dalykų, kurie iš pradžių tik stebino. Paskui po truputį ėmėme juos vertinti ir atitinkamai keisti savo pažiūras.
Teko įveikti likusį iš karo laikų vidinį nepalankumą viskam, kas susiję su Vokietijos vardu. Teko ieškoti naujų vertinimo matų. Be to, po ilgų hitlerinio režimo sąlygų, totalinio karo ir besąlygiškos kapituliacijos nelengva atkurti normalų vokiečio gyvenimą.
Sovietus pribloškė jiems nepažįstamas aukštas vidutinio Vakarų žmogaus gyvenimo lygis. Priežodžiu tapo sovietų kareivio, išvydusio Europos darbininko butą, žodžiai: “Tu – kapitalistas?!“ Okupacijos metais žvelgdamas į savo paties gyvenimą, tas pats kareivis ėmė šiuos žodžius interpretuoti atvirkščiai. Kiekvienas sovietas, pamatęs Europą savo akimis – tai sovietų valdžiai prarastas žmogus. Jis dar vykdo savo funkcijas lyg mechanizmas, bet tiesos pažinimo nuodai pėdsakus paliko.
Po kelerių metų pirmų dienų susitikimo įspūdžiai išblės. Viskas ims atrodyti kasdieniškai, kontrastai išsilygins ir žmonės prie jų pripras. Ilgainiui narsius kareivius ir karininkus, šiandien sudarančius okupacinės kariuomenės branduolį, pakeis kiti. Tiems, kurie grįš į tėvynę, bus nelengva dalytis patirtais įspūdžiais. Kam norisi “už antisovietinę agitaciją” gauti dešimt metų.
Kartą su dar trimis karininkais sėdėjau pustuštėje valgykloje. Buvo devinta valanda vakaro, vakarienė baigėsi, mums nesinorėjo eiti namo, todėl likome prie stalo, siurbčiojome alų ir apie šį bei tą plepėjome.
– Aš vokiečius įsivaizdavau visai kitaip, – prisipažįsta kapitonas Kacas. – Maniau – ne žmonės, o..., – jis spragsi pirštais nerasdamas tinkamo žodžio.
– Taigi vakar buvau Trepetove, – dėsto toliau jis, – ten karuselė, visokiausios valtys. Ir žinote – nustebau. Pasirodo, vokiečiai linksmi žmonės. Ir seni, ir jauni karuselėje sukasi. Pats užsikrėčiau ta nuotaika ir sėdau į karuselę.
Būdinga, kad kiekvienam iš mūsų į akis krenta tie patys faktai. Iš tikrųjų tai, ką matome Berlyne, visai neatitinka mūsų vaizdinių apie vokiečius. Paprasti vokiečiai elgiasi daug laisviau ir nerūpestingiau, sakyčiau, linksmiau negu tokių pačių sluoksnių gyventojai Sovietų Sąjungoje. Atrodytų, šiandien vokiečiams nėra ko labai linksmintis. Bet, nepaisant to, matome, kad jie nerūpestingesni už mus – nugalėtojus. Sovietinis gyvenimas mus uždėjo antspaudą.
– Trepetove dar ne taip linksma, – linksi galva majoras Ždanovas. – Aš va netikėtai šiomis dienomis nusigavau į prancūzų sektorių. Ir įdomu, ir kažkaip baugu, vis dėlto vienas tarp svetimų. O ten tikros linksmybės, prancūzai su savo merginomis. Nuo tokių nuotaikų keistai pasijutau, kažkoks liūdesys apniko.
Majoras pilasi iš butelio alaus ir kalba toliau:
– Ir vieną mūsiškį susitikau – girtas kaip dūmas, pistoletas ant užpakalio ir dvi k... už parankės. Taip pat linksminasi! Pasiekė laisvę.
– Degtinė – didis dalykas! – šypsosi leitenantas Berensas. – Susivertei puslitrį – ir jautiesi kaip karalius. Štai tu prancūzų sektoriuje kažko bijojai, o jis – nieko nebijojo.
– Degtinė laisvina žmogų, – svarsto jis toliau. – Kai žmogus gyvenime jaučiasi vergu, pasigėręs bando atsigriebti dėl trūkstamos laisvės – mušasi, indus daužo, įžūliai elgiasi – ir pasijunta esantis aukščiau už kitus, mano esąs laisvas.
– Atrodo, kad tu pats sriūbtelėjai daugiau, negu reikia, – pastebi Kacas.
– Į sveikatą, nugalėtojai! – kelia savo stiklinę Berensas. – Ačiū Dievui, nors degtinė pigi.
Pirmoji pažintis su nugalėtu priešu atvėrė mums akis ir daugelį dalykų išvydome naujai, – supratome savo vietą pasaulyje. Jautėme savo jėgą ir savo silpnybę.
Pirmieji pokario mėnesiai vėliau išryškėjo kaip savotiškas sovietų okupacinės kariuomenės Vokietijoje gyvenimo etapas. Tai buvo lyg akimirksnio tarpsnis pokario demokratijoje.
Niekas iš sovietų taip nejautė pergalės, kaip mes – okupacinės kariuomenės žmonės. Mes matėme pergalę iš arti, šildėmės pergalės spinduliuose. Pergalė mus apgaubė savo šiltu alsavimu, supo mus ant savo sparnų.
Kartu pergalė ir sąlytis su Vakarais mums žadino senas ir kėlė naujas abejones. Be abejo, jos stiprino norą, poreikį ir viltį ko nors naujesnio, negu patyrėme iki karo. Pergalės spindulių apšviesti gyvenome geresnio gyvenimo viltimi.
Trumpas pokario demokratijos laikotarpis mums įžiebė viltį. Šitai suprasti galima tik žvelgiant į praeitį.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ