1
Kartą vakare generolas Šabalinas mane pasikvietė ir, parodęs iš Amerikos vyriausiosios būstinės laišką, kuriuo kviečiamas dalyvauti pasitarime kartu su štabo bendradarbiais IG Farbenindustrie koncerno likvidavimo klausimu Frankfurte prie Maino, tarė:
– Imkite mano automobilį ir važiuokite į Celendorfą. Įteikite mūsų delegacijos sąrašą. Sužinokite, kada bus lėktuvas. Jei lėktuvo nebūtų, pasirūpinkite leidimu, kad galėtume vykti savo automobiliais.
Kai nuvažiavau iki Amerikos vyriausiosios būstinės, jau buvo po penkių penkiolika.
“Na, dabar valandą sugaišiu, kol gausiu leidimą, – manau. – Juk atvykimui pagrįsti neturiu jokio oficialaus dokumento, išskyrus asmens pažymėjimą. O kalbėti reikės su Eizenhauerio pavaduotoju ekonomikos klausimais.“
Stabdau mašiną prie vartų ir kišu ranką į kišenę dokumentų. Amerikos sargybinis baltu šalmu, baltu brezentiniu diržu ir tokiais pat getrais saliutuoja aptempta balta pirštine ranka ir nerodo jokio susidomėjimo mano dokumentais. Kad kaip nors paaiškinčiau, kodėl mašina sustojo, šio to jo klausiu. Jis tylėdamas rodo ranka į lentelę su užrašu “Informatikon”.
Oriai važiuoju, skersomis žiūrėdamas, ar kas nors manęs nestebi. “Rasiu ko man reikia ir pats”, – svarstau. Tikriausiai tada turėjau ir slaptą mintį: “Kartu pasinaudosiu proga ir palandžiosiu aplinkui. Pasižiūrėsiu, kas per paukščiai šie amerikiečiai. Manykime, neareštuos. Blogiausiu atveju sakysiu, kad paklydau.“
Vairuotojui Mišai griežčiausiai įsakau likti mašinoje ir niekur neiti. Kas juos žino, dar pagrobs vairuotoją – paskui atsakyk.
Einu koridoriumi. Visos durys praviros. Viduje visur tuščia. Kai kur vokietės valytojos šluoja grindis. Ant kiekvienų durų tvarkingos lentelės: majoras – toks ir pareigos arba papulkininkis – toks ir pareigos. Dievulėliau tu mano, kas čia dedasi! Kur jų budrumas? Pas mus niekada ant durų lentelės nekabinamos. Kad vidaus ir išorės priešai lengvai nežinotų, kas kur sėdi.
Man net nejauku ir baisoka. Jaučiuosi lyg prieš savo valią patekęs į slaptų dokumentų kartoteką ir bijau, kad manęs neužkluptų. Pagal lenteles ant durų ieškau man reikalingo kambario ir jaučiuosi taip, lyg būčiau įsibrovęs į priešo Generalinio štabo sąrašus. O esu apsirengęs sovietų uniforma.
Taip išlandžiojau visus aukštus ir koridorius, bet radau tik valytojas. Žiūriu į laikrodį – pusė šešių.
Vienas karininkas man lyg ir pasakojo, kad pas amerikiečius po penktos valandos geriau nevažiuoti. “Visi eina ištvirkauti su vokietėmis, – jis šitai pasakė tarsi niekindamas amerikiečių darbo metodus, o kartu pavydėdamas. – Jie mano taip: kas lieka raštinėje po darbo, tas nemoka dirbti, prastai planuoja laiką.“
“Nemelavo bernelis, – galvoju, – atrodo, amerikiečiai nepervargsta. Generolui Šabalinui svarbiausia darbo dienos dalis prasideda nuo 7 valandos vakaro. Kaip man surasti reikalingą tarnybą? Teks kreiptis į tą “Informatikon”.
Informacijos skyriuje atsidrėbę krėsluose sėdi du juodaodžiai – kojas užvertę ant stalo įtemptai kramto gumą. Apgraibomis jiems aiškinu, kad ieškau generolo Klėjaus. Nepertraukdamas savo giliaminčių darbų, vienas juodaodis kažką kniaukčioja į gretutinį langelį. Jeigu dabar prieš jį pasirodytų prezidentas Trumenas, maršalas Stalinas arba net pats raguotas velnias, tai jis kažin ar nukeltų nuo stalo kojas arba nugrūstų gumą iš dešinio skruosto į kairįjį. Nepaisant to “Informatikon” dirba netrikdomai: seržantas už langelio savo ruožtu kažką viauktelėjo į telefoną ir po kelių minučių kambaryje pasirodė amerikiečių leitenantas. Jis mandagiai pakvietė eiti drauge.
Generolo Klėjaus priimamajame spalvingą žurnalą varto budinti sekretorė . “Ar neužkels ir ji kojų ant rašomosios mašinėlės?“ – svarstau ir apdairiai užimu nepavojingą vietą.
Kol sprendžiu, ar sėdėti tylomis, ar mėginti užmegzti pokalbį su sąjungininke, pro generolo kabineto duris staigiai išnyra mažiukas ilganosis kareivis. Kaip meteoras jis skrieja per kambarį, meta kelis žodžius sekretorei ir čiumpa nuo pakabos kepurę.
“Matyt, generolas griežtas, jeigu jo kareiviai taip greit laksto”, – dingteli man.
Tuo metu prisukamasis kareivis tiesia man ranką ir nesuprantama angliška greitakalbe kažką tarška.
– Generolas Klėjus, – pasigirsta man už nugaros sekretorės balsas.
Kol susivokiau, generolas jau išgaravo iš kambario. Ne generolas, o atominė bomba! Supratau tik “okay” ir kad reikiamas įsakymas jau duotas. Čia iš tikrųjų sunku suprasti, kur generolas ir kur kareivis. Kareiviai užverčia ant stalo kojas, o generolai laksto kaip berniūkščiai.
Pro tas pačias duris išeina dar vienas karininkas ir pakviečia mane į kabinetą. Iš įpratimo žiūriu į antpečius. Taip pat kažkoks generolas. Itin dalykiškai, nesiūlydamas sėsti, bet ir pats stovėdamas, generolas klauso, kai aiškinu apie savo apsilankymą. Tada linkteli galva ir eina iš kabineto.
Apsižvalgau. Kuklus rašomasis stalas. Kuklūs rašymo reikmenys. Iš kairės – aukšta šūsnis laikraščių. Rinkinys pieštukų. Nieko nereikalingo. Šiame kabinete tik dirbti, o ne muses gaudyti. Kai generolui Šabalinui parinko jo pareigybei tinkamą stalą, tai iššniukštinėjo visą Karlshorstą ir visus trofėjinius sandėlius. Stalo reikmenų specialiai važiavo į Dresdeną.
Netrukus generolas grįžta ir, matyt, tvarkęs reikalus telefonu, man praneša, kada bus lėktuvas. Vėliau įsitikinau, kad ten, kur pas mus reikia dokumento su trijų generolų parašais ir papildomų vizų, amerikiečiams pakanka paprasčiausio telefoninio skambučio.
Iš anksto patvirtinto sovietų delegacijos sąrašo nereikia. Viskas tvarkoma kažkaip šeimyniškai, netikrinus Liaison Service ir MVD organams, kaip pas mus. Kartu generolas duoda man pluoštą informacinės medžiagos apie IG Farbenindustrie koncerną susipažinti su būsimu konferencijos darbu.
Kitą rytą sovietų delegacija, į kurią įėjo generolas Šabalinas, papulkininkis Orlovas, majoras Kuznecovas, aš ir du vertėjai, atvyko į Tempelhofo oro uostą.
Budintis dispečerinėje seržantas neslepia viską žinantis, ilgai kalba įvairiais telefonais, tada prašo palaukti – mūsų lėktuvas bus vėliau. Jaučiasi, kad amerikiečiai dėl kažkokių priežasčių mūsų kelionę vilkina.
– Tai ką – ar dar ilgai čia lauksime? – klausia generolas Šabalinas, irzliai žiūrėdamas į laikrodį, tada į betoninį oro uosto lauką.
Tolumoje lėtai prie starto rieda lėktuvai, tačiau nė vienas iš jų neturi nė menkiausio noro imti mus. Generolas velniuojasi ir, nežinodamas, ant ko lieti apmaudą, vėl teiraujasi manęs:
– Ką jums vakar apskritai sakė? Kodėl nepaėmė kokio nors dokumento ar patvirtinimo?
Atrodo, generolas tvirtai įsitikinęs, kad be tam tikro patvirtinančio dokumento su parašais ir antspaudais bet kokie žodžiai ir pažadai nieko nereiškia. Net Amerikos generolo žodis.
– Sakė gana aiškiai, – kalbu. – Šiandien 10 valandą ryto Tempelhofo oro uoste. Bus specialus lėktuvas mums. Oro uosto viršininkas gavo įsakymą.
Generolas sukryžiuoja rankas už nugaros, giliau įtraukia į kitelio apykaklę galvą ir į nieką nežiūrėdamas toliau žingsniais matuoja betoninį taką netoli oro uosto valdymo pastato.
Kad nebūtų taip nuobodu laukti, majoras Kuznecovas ir aš žvalgomės po oro uostą. Netoli vaikštinėja kombinezonu apsirengęs amerikiečių kareivis ir draugiškai bei smalsiai žvilgčioja į mus, ieškodamas progos užmegzti pokalbį. Jam žūtbūt reikia pasikalbėti su rusų karininkais, parodyti savo piniginę su suvenyrų kolekcija, savo kareivio knygelę keturiomis kalbomis ir apskritai visą savo kišenių turinį. Pirmomis dienomis Berlyne Amerikos kareiviai su rusais elgėsi kaip į nežinomą salą pakliuvę vaikai, bandantys užmegzti draugiškus santykius su laukiniais.
Į pakilimo taką startuoti lėtai rieda riestanosis “Duglas” su keistais piešiniais ant fiuzeliažo, primenančiais vaikiškus atspaudžiamuosius paveikslėlius. Per karą šias transporto mašinas masiškai tiekė Sovietų Sąjungai lendlizo pagrindu, ir apie jas gerai žinojo visi rusai.
Amerikos kareivis šypsosi ir, rodydamas pirštu į lėktuvą, sako:
– S-47!
Linksiu galvą ta pačia kryptimi ir atsakau:
– “Duglas”!
Kareivis neigiamai krato galvą:
– No, no... S-47. Sikorskij... Russian constructor...
“Nejaugi tai iš tikrųjų rusų aviacijos pionieriaus pirmajame imperialistiniame kare ir pirmųjų pasaulyje daugiamotorių lėktuvų “Ilja Muromecas” kūrėjo Igorio Sikorskio konstrukcija!“ – suku galvą. Žinau, kad jis kartu su Borisu Seversku dirba Amerikoje lėktuvų gamyboje, tačiau skraidydamas “Duglais” niekada nemaniau, jog tai jo kūdikis. Įdomu, kodėl iki šiol “Pravda” to nepaskelbė.
Kareivis rodo pirštu į laikrodį, toliau į dangų. Vaizdžiai ranka parodęs lėktuvo nusileidimą ir galiausiai dūręs pirštu į žemę – matyt, jis jau įprato taip kalbėtis su rusais – pareiškia:
– Generolas Eizenhaueris! – Tada, lyg kalbėtų apie savo geriausią draugą, ramiai prideda: – Okay!
“Ką, nejau dabar skrenda generolas Eizenhaueris? – galvoju. – Galbūt dėl to ir vilkinamas mūsų skrydis?“
Kol kalbu su kareiviu, mūsų užnugaryje nusileido lėktuvas ir iš jo kaip žirniai pabiro būrelis žvalių senukų. Kaip išėję pasivaikščioti vaikai jie guviai apsupo sutrikusį generolą Šabaliną ir kratė jam rankas tokiais džiugiais veidais, lyg tik tam jie būtų skridę iš už vandenyno. Generolas taip pat užsikrėtė šiuo nerūpestingu linksmumu ir pliaukšėjo rankomis į dešinę ir kairę. Vėliau paaiškėjo, kad atvykusieji per klaidą generolą Šabaliną palaikė maršalu Žukovu.
Tuo metu su mumis buvęs papulkininkis Orlovas jau sužinojo, kad linksmieji senukai – tai skrendančių į Maskvą grupė Amerikos senatorių. Jis šnibžtelėjo apie tai generolui, bet buvo jau vėlu. Generolas spaudė rankas patiems pikčiausiems komunistinės santvarkos priešams. Tikriausiai vėliau jis nuogąstavo, kad jam nudžius ranka.
Linksmieji senukai apsirengę paprastučiais ne pačiais madingiausiais pilkais paltais, apsiavę nublizgintais kukliais juodais batais. Į Rusiją amerikiečiai paprastai atvykdavo su patentuotais tricoliais guminiais padais batais. O šių Maskvoje nė nepalaikysi užsieniečiais. Tiesiog simpatiški, garbingai atrodantys senučiukai, ir tiek. Bet kartu labai gerai išsilaikę, žvalūs ir džiaugsmingi. Pražilę, beveik balti plaukai ryškiai išsiskiria sveikai rausvų veidų fone. Ne senučiukai, o tiesiog draudimo bendrovės reklama.
Aplinkui spragsi fotoaparatai. Senatoriai patenkinti pozuoja laikydami generolo Šabalino ranką. Generolui šioje kompromituojančioje kompanijoje pasiutusiai nesinori fotografuotis, bet kur dėsiesi. Generolas neabejoja, kad visos jo nuotraukos pateks į atitinkamų “užsienio žvalgybų” archyvus, dalis jų, kaip ir dera, paklius į MVD archyvus ir tuomet nemalonumai neišvengiami.
Po fotografavimo antplūdžio prasideda tam tikra įtartina prekyba. Aplinkiniai žmonės, daugiausia oro uosto amerikiečių personalas, kiša senatoriams į rankas naujutėlaičius okupacinius banknotus. Mano įtarimus apie atvirą Amerikos senato korupciją išsklaido naujasis pažįstamas – kombinezoną dėvintis kareivis. Nugalėtojo išvaizda, mosuodamas šlamantį, skersai ir išilgai išmargintą įvairiais parašais melsvai raudoną popierėlį, jis eina prie mūsų. Pasigyręs naujai įgytais trofėjais, rodo mums Trumeno, Eizenhauerio, maršalo Žukovo ir daugelio kitų įžymybių parašus. Pasirodo, kad tai savotiškas būdas rinkti autografus. Kadangi pro Tempelhofą eina pagrindinė aviamagistralė, tai autografų medžiotojams į rankas pakliūva nemenkas grobis.
Neseniai čia baigėsi Potsdamo konferencija. Įdomu būtų žinoti, ar gavo kas nors Stalino parašą? Vargu. Beje, Stalinas tikriausiai Tempelhofe ir nebuvo. Aviaciją jis giria, bet pats į lėktuvą nelipo per visą gyvenimą.
Pašalyje majoras Kuznecovas nepatikliai papulkininkio Orlovo klausia:
– Kas jie – iš tikrųjų senatoriai?
– Taip. Be to, patys aršiausi – senato politinė komisija, – atsako šis.
– Kažkodėl jie nelabai panašūs į kapitalistus, – abejoja Kuznecovas.
– Išvaizda jie neišsiskiria, užtat kišenėse milijonai. Rykliai! – prieštarauja Orlovas, kuriam pinigai kišenėje tikriausiai yra mirtina nuodėmė.
Papulkininkis Orlovas itin kietas partijos narys ir nuo jos linijos nesitraukia nė milimetro.
– Juk tai tikri Amerikos šeimininkai, o elgiasi labai paprastai. Koks nors mūsų ministras...
Kuznecovo apmąstymus nutraukia scenoje pasirodę nauji personažai. Pro oro uosto vartus rieda virtinė dengtų limuzinų ir suka į mūsų pusę. Iš mašinos lipa grupė sovietų karininkų. Iš kepurių su auksinėmis virvutėmis ir raudonų rantų ant milinių matyti, kad tai generolai.
– Na, atrodo, pakliuvome, į teatrą, – murma Kuznecovas. – Juk tai maršalas Žukovas su visu savo štabu. Reikia mauti kur nors į šalį.
Atrodo, taip mano ir generolas Šabalinas, tačiau generolo milinė neleidžia jam imti ir ištirpti už žmonių nugarų, kaip padarėme mes. Į šį spektaklį jo nekvietė. Tapti nekviestu maršalo Žukovo svečiu – labai keblus reikalas.
Gelbsti tie patys džiaugsmingieji senučiukai. Nesivaržydami, šaukdami “Hello!“ ir draugiškai tekšnodami per rankas, o paskui ir per savo naujų pažįstamų nugaras, jie iš karto įveikia pirmąjį pažinties tarpsnį ir sukuria laisvą draugišką nuotaiką. Čia ir didžiausias paniurėlis šypsotųsi ir klyktų “Heilo!“ kaip Brodvėjaus jankiai.
– Na ir senatoriai! – žavisi Kuznecovas. – Plekšnoja rankomis kaip turgavietėje. Lyg jie visą gyvenimą būtų prekiavę arkliais. Šaunūs vaikinai! – Jis apsilaižo, tarsi būtų su senatoriais gėręs bruderšaftą.
Nedidelio ūgio maršalas Žukovas, tvirtai sudėtas, išsikišusiu sunkiu valingu smakru, laikosi itin paprastai. Jis beveik nekreipia dėmesio į šurmulį, lyg lauktų, kada pagaliau ims spręsti reikalus. Priešingai daugeliui sovietų generolų, padariusių karjerą per karą, jis visu savo stotu leidžia suprasti esąs tik kareivis. Karo metu analizuojant operacijas, jis neieškojo žodžio kišenėje ir keikdavo net generolus. Tada sakydavo, kad jam tūkstančio kareivių gyvybė brangesnė už vieną generolo dantį. Įdomu buvo tai, kad visai be Kremliaus pagalbos šalyje jį laikė pripažintu antruoju Kutuzovu, tėvynės gelbėtoju Antrajame tėvynės kare.
Oro uostas pastebimai atgyja. Apsirengę paradine uniforma pasirodo karinės policijos būriai. Ėmė blaškytis budintis personalas. Netoliese pasirengė garbės sargybos batalionas.
Visai be triukšmo nusileido keturių variklių lėktuvas. Autografų medžiotojų laukia nusivylimas. Nepastebimai, bet greitai visą teritoriją nuo smalsuolių atskiria dvigubas sargybos žiedas.
Majoras Kuznecovas apsižvalgo ir pareiškia:
– Švariai dirba. Tik pažvelk į šiuos galvažudžius. Tikriausiai gangsterius verbavo.
Pirmasis žiedas iš karinės policijos žaliūkų iš tikrųjų atrodo įspūdingai. Nors ir švariai nusiskutę, atrodo jie palyginti niūriai. Antrasis žiedas taip pat boksininkai ir kaubojai su karine uniforma, tačiau apžergę motociklus, keliančius daugiau triukšmo nei lėktuvai.
– Šitokie kareiviai man patinka, – stebėdamas sako Kuznecovas. – Šiam pirštu sagų nepaliesi.
Garbės sargybos batalionas daro tam tikrus keistus rikiuotės pratimus. Pakėlę rankas iki pečių kareiviai išsiskiria kaip sportininkai sporto aikštelėje į visas keturias puses. Mūsų požiūriu, gana nevikriai ir nekariškai.
– Primena kažkokią operetę, – tarsteli Kuznecovas Orlovui. – O jie sukaliojasi?
Papulkininkis tik atsainiai mosteli ranka:
– Kokie senatoriai, tokie ir kareiviai. Šokoladiniai kareivėliai. Nuo juodos duonos jie visi sirgtų.
– O tu, ką – juodą duoną pamėgai? – ironiškai klausia Kuznecovas. – Arba kaip visada – kitais rūpiniesi.
Orlovas apsimeta neišgirdęs klausimo. Jis skrenda su mumis kaip juridinių klausimų ekspertas. Apskritai jis karinis prokuroras ir pagal pareigas gerai žino, kuo baigiasi atviri pokalbiai arba daugžodžiavimas.
Vilkintis karine striuke, įprastai plačiai šypsodamasis, generolas Eizenhaueris sveikinasi su maršalu Žukovu. Didieji žmonės kasdienybėje visada paprastesni negu laikraščių puslapiuose ir žurnaluose. Pasirašęs kelis autografus Eizenhaueris teiraujasi, kur čia galima papusryčiauti, ir kviečia kartu Žukovą.
– Taigi. Generolai nuėjo kimšti kalorijų, o mums tikriausiai kėdžių pritrūko, – išvadą daro Kuznecovas. – Šiaip ar taip, o mes Eizenhauerio ilgiau už visus laukėme. Ieškodamas restorano, jis apsidairo ir guodžiasi:
– Vis dėlto nors už rankos su juo sveikinausi. Mūsų generolas dabar karboliu rankas plaus. Pateko vargeta istorijon!
Kai tik aukštieji svečiai pradingo, pasirodo dispečeris ir sako, kad mūsų lėktuvas pasirengęs skristi. Dabar mums aišku, kodėl buvo vilkinamas mūsų skrydis.
Prie generolo Šabalino prieina žmogus amerikiečių brigados generolo uniforma ir kreipiasi į jį gryniausia rusų kalba. Matyt, jis sužinojo, kad mes skrendame į Frankfurtą, ir siūlo savo paslaugas. Amerikietis kalba rusiškai, jeigu galima taip pasakyti, geriau negu mes. Matyt, jis išvyko iš Rusijos prieš trisdešimt metų ir jo kalba liko absoliučiai nepakitusi – tokia, kokia anksčiau kalbėjo Rusijos aristokratai. Deja, mūsų kalba kito kartu su gyvenimu ir socialine Sovietų Rusijos santvarka, tad užteršta žargonu ir pilna neologizmų. Amerikietis kalba konservuota mirusios Rusijos kalba. Į mus padvelkė rafinuoti kvepalai ir šiek tiek naftalino. Įdomu, kokį kvapą pajuto jis.
Kodėl Eizenhaueris ir Žukovas skrido į Maskvą, neaišku. Šiaip ar taip, sovietų laikraščiai neskelbė jokio komunikato. Kai po savaitės buvau generolo Šabalino kabinete, jis po mano pranešimo paklausė:
– Ar žinote, kodėl Eizenhaueris skrido į Maskvą?
– Tikriausiai kaip garbės svečias į neseniai įvykusį paradą, – atsakiau.
– Pas mus svečius moka priimti, – tarė generolas. – Eizenhauerį ten tokia degtine vaišino, kad jis paskui glėbesčiuodamasis su Budionu visą naktį dainas dainavo. Budioną visada kaip dekoraciją pakiša.
Matyt, tai buvo viskas, ką apie Maskvos vizitą žinojo generolas. Toliau jis prispaudė prie lūpų pirštą ir tuo pačiu pirštu man pagrasė.
Iš šių mažų detalių galima suprasti, į kokią padėtį buvo patekęs SKA vyriausiojo vado pavaduotojas – jis buvo berniukas pasiuntinukas ir tik iš gandų žinojo, kas dedasi viršūnėse.
2
Prie vyresniojo adjutanto prieina Amerikos karininkas. Įkišęs į užpakalinę kelnių kišenę pilotę, jis staigiai kilsteli prie vienplaukės galvos ranką ir taip atiduoda pagarbą. Tada prisistato gryna rusų kalba:
– Amerikos armijos kapitonas – Džonas Jablokovas.
Majoras Kuznecovas labai inteligentiškas žmogus, tačiau tai jam netrukdo laidyti linksmų pašaipėlių. Jis su amerikiečiu sveikinasi ir šnairomis žiūri į kyšančią iš kišenės pilotę.
– Sveiki gyvi, Džonai Ivanovičiau! How do you do?
Akivaizdu, kad amerikietis Džonas Ivanovičius mėtytas ir vėtytas. Pastebėjęs majoro šypseną, nė kiek nesijaudindamas taria:
– Žinau, jūsų šalyje tokiais atvejais sako: “Prie tuščios galvos ranka nekeliama.“ – Mūsų tvarka kitokia.
Vėliau įsitikinome, kad Džonas Jablokovas iš tikrųjų šaunus vyrukas. Matyt, norėdamas suteikti mums malonumo arba stengdamasis parodyti, kad jis nors ir amerikietis, bet žengia kartu su laiku ir tarsi parodomosiose pratybose taip smagino mūsų ausis daugiaaukščiais rusiškais keiksmažodžiais... aukštesniais negu Empire State Building. Keikėsi taip sklandžiai ir neužsikirsdamas kaip tikras Evangelijos pamokslininkas.
Bet tai buvo vėliau. Šiandien kapitonas Jablokovas atvyko su oficialia misija įteikti generolui Šabalinui kvietimą į pirmą Kontrolės tarybos Ekonominio direktorato organizacinį posėdį. Generolas Šabalinas čiupinėja kvietimo tekstą ir posėdžio darbotvarkę. Stengdamasis neparodyti, kad jam tai kinų raštas, klausia:
– Na, kas pas jus naujo?
Antrasis amerikiečių karininkas, lydintis kapitoną Jablokovą, rusiškai atsako:
– Mūsų viršininkas generolas Dreiperis turi garbės pakviesti jus į...
Amerikietis, matyt, nelabai suvokia partinių susirinkimų arba susitikimų prie raudono stalo leksikos. Truputį pasvarstęs ir ieškodamas tinkamo žodžio, jis pažodžiui kalba tai, kas parašyta popieriuje:
– meeting. – A-a... į mytingą, pone generole.
Generolas tuoj pasijunta savo kailyje. Anglų kalbos jis nemoka, užtat stalininį žodyną iškalęs atmintinai. Žiūrėdamas į amerikiečius taip, kaip būdamas srities komiteto sekretoriumi žiūrėdavo į žemesnius partiečius, jis mokomai taria:
– Reikia dirbti, o ne mitinguoti.
Ši trafaretinė stalininė frazė, prilygusi botagui partiečių lūpose, čia skamba visai ne vietoje. Tačiau generolas vadovaujasi taisykle: sviestu košės nepagadinsi, stalininių žodžių kartojimas niekada nekenks.
Sėdžiu kamputyje ir iš visos širdies juokiuosi. Dabar generolas pradės amerikiečiams skaityti paskaitą partinio švietimo tema. Generolas, kaip visada bendraudamas su užsieniečiais, laikosi nerašytos taisyklės – niekada netikėti vienu vertėju. Reikalingas kryžminis metodas. Juo labiau jeigu vertėjas yra iš priešiškos pusės. Aš taip pat turiu klausytis, ar kartais amerikiečiai neapgaudinėja.
Generolas taip įsijautė į partinio pamokslautojo vaidmenį, kad net amerikiečiams bando įrodyti, jog mitinguoti jis nesirengia iš principo – tik dirbti. Kol amerikiečiai mėgina vaizdžiai aiškinti generolui žodžio “meeting” prasmę, aš bandau taisyti padėtį. Sufleravimo generolas nemėgsta, bet paskui visada niurzgia:
– O kodėl jūs tylėjote?
Švelniai sakau:
– Nieko tokio, drauge generole. Jie mitinguos, o mes dirbsime.
Kai kažkiek suderiname antraeilius klausimus, amerikiečiai lipa į savo gelsvai žalią ševroletą ir rieda namo. Majoras Kuznecovas taria:
– Ogi neblogai jie rusiškai deda. Tik ūsiukai kaip Daglo Ferbankso.
Generolas imasi raminti:
– Iš karto matyti, kokie paukščiai. Kinų smogikai. Šnipai!
Nepaisant užimtumo, generolas puikiai supažindintas su savo būsimų kolegų duomenimis. Iš tikrųjų kartą kapitonas Jablokovas visai atvirai prisipažino anksčiau dirbęs Amerikos žvalgybai Kinijoje. Jam tai nebuvo tarnybinės paslapties išdavimas. Sovietų karininkui kalbėti šitokius dalykus būtų tarnybinis nusikaltimas.
Po kelių dienų mes vykstame į Kontrolės tarybos posėdį. Taigi – dirbti, o ne mitinguoti. Sąjungininkėliai, laikykitės!
Jungtinė kontrolės taryba įsikūrusi Elsholzo gatvėje buvusiuose Teisingumo rūmuose. Posėdžių salė beveik tuščia. Delegacijos nariai dar tik renkasi. Visai rimtai baiminuosi, kad bus riesta, nes vertėjų neturime, o angliškai moku prastai. Kai tai pasakiau generolui, jis trumpai atsakė:
– Privalai mokėti.
Vėl partinis šūkis, bet man nuo to ne geriau.
Iki posėdžio pradžios gelbsti vokiečių kalba, sąjungininkams tapusi savotišku esperanto. Visi šiaip taip kalba vokiškai.
Matydamas, kad kalbu vokiškai su prancūzais ir anglais, generolas darbo metu man tarstelėjo:
– Palaukit, majore, aš jus atpratinsiu simuliuoti. Sekėt man pasakaites, kad nemokat angliškai. Jūs ir prancūziškai pilat, o man to neprisipažinot.
Teisintis beprasmiška. Dabar generolas pasodins mane kampe, kad kontroliuočiau prancūzų vertėjus.
Ir dar vienas generolo partinės praktikos padarinys. Sovietų Sąjungoje dažnas reiškinys, kai specialistai vengia atsakingo darbo. Talentingi inžinieriai, buvę stambių trestų ir kombinatų direktoriai įsidarbina techniniais vadovais kokioje nors “Pūkų ir plunksnų” invalidų artelėje, kurioje dirba 5-6 žmonės. Jie slepia savo gebėjimus ir diplomus žinodami, kad čia bent mažesnė galimybė, jog pasodins. Partiniai darbuotojai tai žino ir simuliantus medžioja. Šitaip irgi galima uždirbti straipsnį... už pasyvų sabotažą.
Lengviau atsidūstu pamatęs, kad amerikiečių ir anglų delegacijos turi puikius vertėjus.
Kita bjauri problema buvo mano ekipuotė. Žiūrint į mane galima pagalvoti, kad šliaužiau pilvu nuo Stalingrado iki Berlyno. Mano kareiviški batai ir drabužiai nublukę iki baltumo, skalbti visuose Rusijos ir Europos upeliuose. Išvažiuojant į posėdį kritiškai mane nužvelgęs generolas sumykė:
– Ar dar blogesnių skudurų surasti negalėjai?
Mudu vienas kitą supratome. Jis puikiai žinojo, kad skrisdamas iš Maskvos visus gerus drabužius tiesiog palikau “atsargai”.
Daugelis iš mūsų svarstė taip: “Armija – ne teatras, o namie nuogi vaikai laksto. Vieno sesutės, kito pusseserės. Pasiūs joms iš tavo vilnonio kitelio šiltą sijoną ar kelnytes – vaikui džiaugsmas. “Dėdė Griša juos kare dėvėjo!“ – ir rodo skylutes nuo ordinų. Dėl to ir palikau Maskvoje kelis vilnonius komplektus, o pats apsirengiau prasčiausius. Vis tiek atvykus duos užsienietišką ekipuotę. Tik šiek tiek apsirikau, nes atsidūriau Kontrolės taryboje anksčiau nei apranga.
Stoviu prie lango ir kalbuosi su Prancūzijos delegacijos vadovu generolu Seržen. Pokalbis visai neutralus. Rūpestingai laikausi orų temos, nes gerai prisimenu generolo Šabalino priesakus. Nors į juos nežiūriu rimtai, bet generolas seka mano burnos judesius. Geriau pasisaugoti. Galbūt šis prancūzas laikosi komunistinių įsitikinimų? Gal iš naivaus nuoširdumo mano žodžius kam nors papasakos ir galiausiai juos išgirs... Iš patirties per daug gerai žinau, ką mūsų žvalgyba žino apie tai, kas dedasi sąjungininkų stovykloje.
Vėliau, kai mes, sovietų karininkai iš Kontrolės tarybos, dalijomės savo įspūdžiais, supratau mūsų pokalbių su užsieniečiais santūrumo priežastį. Kapitonas D. kartą tarė:
– Visos šios pasakaitės apie šnipus – tik tam, kad verstų mus liežuvį laikyti už dantų. Tai dėl to, kad nepasakotume kitų paslapčių...
Kapitonas D. nutilo. Šias paslaptis pasakojame net vienas kitam.
Generolas Seržen tikras galantiškumo įsikūnijimas. Išoriškai šiek tiek primena generolą de Golį – ar dėl ūgio, ar dėl tokio pat munduro. Jo mandagumas ir takto jausmas sklaido mano įtarimus. Mes kalbame tik įprastas mandagumo frazes, keičiamės cigaretėmis, be to, įsitikinu, jog prancūzų cigaretės ne geresnės už vokiečių, kurias rūkome. Tegul atleidžia man generolas Seržen už šį nepatriotišką palyginimą! Šiaip ar taip, mudu abu tuomet sutikome, kad dėl pergalės verta atsisakyti gerų papirosų.
Prie mūsų prieina dar vienas posėdžio dalyvis ir sveikinasi. Regiu jauną veidą ir raginius akinius. Nematau apačios, bet jaučiu, kad ten kažkas ne taip.
Kai mūsų naujas pažįstamas – kapitonas – nueina prie kitos grupės, galiu atidžiau apžiūrinėti jo aprangą. Galvą jis puošia mėlyna berete su raudonu pomponu viršuje. Vilki kariška striuke su normaliais margais antsiuvais ir net ordinų juostelėm. Žemiau prasideda keisti dalykai – ant šaunaus karininko pilvo kabo odinis konduktoriaus krepšys su dideliu variniu užraktu ir diržu ant kaklo. Kaip tik šiuo momentu kapitonas šaltakraujiškai traukia iš krepšio pypkę, iš tos pačios saugyklos kemša į ją tabaką, tada pasaulį išvysta degtukai.
Žemiau... Žemiau, kaip sakoma anekdotuose, dalykas labai pikantiškas. Vyriškas kapitono šlaunis puošia spalvotas, minkštas ir net iš tolo atrodantis šiltas – languotas sijonas. Vaikystėje svajojau iš tokios medžiagos turėti kaubojiškus marškinius. Kapitonas ne veltui užsitarnavo savo ordinus. Reikia turėti nepaprasto vyriškumo ir tikro škotiško šaltakraujiškumo, kad 1945 metais su šiuo apdaru pasirodytum Berlyno gatvėse.
Mane iki šiol domina klausimas: kurios lyties apatinius baltinius dėvi kapitonas. Tuomet jo gailėjau tik mintyse: “Kai vėjai pučia, vargšeliui tikriausiai šaltoka!“
Iš po sijono, kaip ir būdinga kiekvienam tikram Adomo sūnui, išlindusios plikos plaukuotos kojos. Blauzdos aptemptos margomis vilnonėmis kojinėmis su raudonu raištelių kaspinėliu. Apsiavęs šis etnografinis personažas įprastais kareiviškais batais. Visi šie išoriniai dangalai škotų karininkui netrukdo būti nuovokiu anglų delegacijos vadovo Persi Milso patarėju.
Posėdis prasideda lygiai dešimtą valandą. Dėl Ekonomikos direktorato darbo tvarkos, dėl posėdžių tvarkos ir pirmininkavimo juose, kurie nekelia kokių nors prieštaravimų, pereinama prie tolesnio posėdžio darbotvarkės klausimo. Amerikos delegacijos vadovas, pirmininkaujantis posėdžiui pirmas pagal abėcėlę, siūlo svarstyti “Svarbiausių Vokietijos ekonomikos demilitarizavimo krypčių parengimo” klausimą.
Prieš savaitę baigėsi Potsdamo konferencija, kurioje buvo nuspręsta demilitarizuoti Vokietijos ekonomiką, kad vėl nepasireikštų Vokietijos karinė galia, kad ekonomikos potencialas būtų taikus. Konkretus šio sprendimo įgyvendinimas pavedamas Jungtinei kontrolės tarybai.
Vertėjai verčia: “ekonominės demilitarizacijos politikos parengimas”. Tai lingvistikos subtilumas. Angliškame tekste tai žymima “politics”. Vertėjai verčia į rusų kalbą pažodžiui “politika”, nors anglų kalboje šis žodis turi daug platesnę prasmę ir tam tikrame kontekste atitinka rusiškąjį “svarbiausios kryptys”.
Kai tariamas žodis “politika”, generolas Šabalinas pašoka kaip įgeltas:
– Kokia čia politika? Viskas nuspręsta Potsdamo konferencijoje!
Amerikiečių direktorius generolas Dreiperis neprieštarauja:
– Visiškai teisingai – buvo nuspręsta. Dabar mes turime šitai įgyvendinti ir parengti tam svarbiausias kryptis.
Amerikos ir Anglijos vertėjai bendromis pastangomis vėl verčia: “. ..politics”.
Generolas Šabalinas griežtai prieštarauja:
– Jokios politikos. Viskas buvo nuspręsta. Nebandykite mano nervų!
– Tai ne politika, – ramina generolą vertėjai, – tai – politics.
– Iks arba ygrik – skirtumas nedidelis, – spyriojasi generolas. – Potsdamo konferencijos čia neperžiūrinėsiu. Mes čia susirinkome dirbti, o ne mitinguoti.
Toliau kelias valandas prie ovaliojo stalo vyksta pirmas mūšis. Viskas dėl to vienintelio klastingo žodžio “politics”, kurio generolas Šabalinas net su malonybine galūne nenori įrašyti į darbotvarkės protokolą.
Tarp Vyriausiosios SKA būstinės ekonomistų dažnai girdisi, kad Potsdamo konferencijos nutarimus Kremlius vertino kaip sovietų diplomatijos pergalę. Tai kiekvieną kartą tvirtino Maskvos instrukcijos. Sovietų diplomatams Potsdamo konferencijoje iš Vakarų sąjungininkų pavyko išplėšti daug nuolaidų, kurių jie patys nesitikėjo. Galbūt tam talkino pradinis pergalės svaigulys ir garbingas sąjungininkų noras apdovanoti Rusiją už jos didvyriškas pastangas ir milžiniškas karo aukas. Gal ir dėl to, kad konferencijoje dalyvavo nauji žmonės, – prezidentas Trumenas ir premjeras Etlis, – dar neišmanantys sovietų diplomatijos metodų.
Potsdamo sutartis Vokietiją praktiškai atidavė Sovietų Sąjungos valdžiai. Kai kurie jos punktai buvo labai delikačiai suformuluoti ir prireikus leido ateityje juos nevienodai aiškinti. Dabar SKA užduotis buvo iki galo išnaudoti sovietų diplomatų meną.
“Jokios politikos!“ – lyg lokys nuo pagalio kiek įmanydamas ginasi generolas Šabalinas. Jo galvoje aiškiai sukasi: “Jūs ką, norite mane į Sibirą nuvaryti?“ Taigi veikia net stambių sovietų vadovų įprotis nieko nedaryti patiems rizikuojant. Geriau tegul sprendžia kiti, o aš tik vykdysiu. Taip visi sprendimai nuleidžiami iš viršaus.
Vėliau įsitikinau, kad amerikiečių ar anglų delegacijos savo sprendimus galėjo keisti pačiuose posėdžiuose. Sovietų delegacija visada ateidavo ir išeidavo su parengtais sprendimais arba klaustuku raudoname generolo segtuve, o šio jis niekada iš rankų nepaleisdavo. Jis greičiau buvo kurjeris negu veikiantis Kontrolės tarybos asmuo. Svarstomas klausimas niekada nebūdavo sprendžiamas tą pačią dieną. Ją tik aptardavo. Naktimis generolo kabinete už veltiniu apkaltų durų skambėjo telefono aparatas – tiesioginis ryšys su Maskva. Paprastai kitame laido gale būdavo Anastasas Mikojanas, CK Politbiuro narys ir SSRS Ministrų Tarybos ypatingasis įgaliotinis Vokietijoje, tikrasis Vokietijos vicekaralius. Čia buvo sprendžiami arba, tiksliau, rengiami įsakymai, kurie vėliau nukenksmindavo sąjungininkų delegacijas.
Kol vyksta mūšiai dėl nelaimingos “politics”, aš stebiu dalyvius. Kai buvau Rusijoje, niekad nereikėjo galvoti, kas tu esi? Čia pajunti – tu rusas. Tai jaučiama iš to lyginamojo svorio, kurį sovietų delegacija turi posėdžiuose. Tai rusų kareivių didvyriškumo ir aukojimosi vaisiai. Tautiškai mąstančiam žmogui tai labai daug.
Žinoma, politika yra politika, ir niekada negalima pasikliauti iliuzijomis. Prie kokio nors kito stalo visi mano užsienio kolegos galėtų būti nuostabūs vaikinai ir pašnekovai, bet prie šio stalo niekada neturiu pamiršti, kad aš rusas. Ir niekas kitas. Prie kito stalo bendrauti su jais negalima, o prie posėdžių stalo – koks aš, velniai rautų, rusas, jeigu esu komunistas. Komunistai tėvynės neturi. Kiekvienas čia, prie ovaliojo stalo, gina savo tautos arba savo valstybės interesus. “Jiems” šios dvi sąvokos sutampa. Mums...
Kai tik su sąjungininkais susitinki, iš karto į akis krinta skirtumas. Sąjungininkai sutinka mus kaip nusipelniusius nugalėtojus ir tikrus šalininkus kare ir taikoje. Jie viską vertina iš nacionalinių pozicijų. Tarp mūsų nacionalinių interesų nėra skirtumų ir prieštaravimų, ir jų nesitikima ateityje. Jiems atrodo, kad šis paprastas dalykas toks pat ir mums.
Deja, mes “sąjungininkus” sutinkame kaip priešingą partiją, kaip priešus, su kuriais priversti sėdėti prie vieno stalo tik taktikos sumetimais. Čia klausimai sprendžiami iš ideologijos pozicijų. “Sąjungininkai” mano, jog Karlas Marksas ir Leninas mirę. Ne, šioje Kontrolės tarybos posėdžių salėje už mūsų nugaros stovi jų šešėlis. Šiandien “sąjungininkai” to dar nesupranta. Tuo jiems blogiau.
Be to, kad kiekviena delegacija atstovauja savo šalies interesams, kartu delegacijos nariai labai ryškiai ir tipiškai atstovauja savo tautos išoriniam ir vidiniam įvaizdžiui. Aišku, iš to nereikia spręsti, kad Dmitrijus Šabalinas rūko machorką, o Viljamas Dreiperis kramto gumą. Šiaip ar taip, bet ne per posėdžius.
Amerikiečių delegacijos vadovas, Amerikos ekonominio direktorato vadovas generolas Viljamas N. Dreiperis. Pusamžis. Labai jaunatviškas. Liesos sportininko figūros. Kaulėto tamsaus veido. Gyvas ir energingas. Kai jis juokiasi, pro juodus ūsiukus baltai švyti tvirta vilkiška burna. Jis velnių priėdęs. Jis duoda toną posėdžiams net nepirmininkaudamas. Dvelkia sveikos, jaunos, save įtvirtinančios nacijos energija.
Nežinau, kiek milijonų iš tikrųjų žvanga Viljamo Dreiperio kišenėje, tačiau generolas Šabalinas ne kartą sakė: “Ūū! Milijonierius. Ryklys!“ Įdomu, kuo remdamasis jis daro šias išvadas: komunistine pasaulėžiūra ar mūsų žvalgybos duomenimis?
Anglų delegacijos vadovas ir Anglijos ekonomikos direktorato vadovas seras Persi Milsas. Tipiškas britas. Nuo jo dvelkia rūku ir Trafalgaro skveru. Jis vilki šiurkštaus audinio kareiviška uniforma be skiriamųjų ženklų. Iš to, kaip jo nuomonės paiso dalyviai, matyti, kad jis didelis ekonomikos dalykų autoritetas. Generolo Šabalino duomenimis – jis stambiausio Anglijos koncerno Metropolitans Vickers direktorius. Seras Persi Milsas nusiskutęs iki mėlynumo. Jei tikėtume, kad anglai skutasi du kartus per dieną, tai pirmiausia taip daro seras Persi Milsas. Kai jis mano, kad reikia šypsotis, tuomet judina tik gilias burnos odos raukšles, akys įbestos į popierius, o ausys įdėmiai klauso daugybės patarėjų. Britanija, pasitelkusi sero Persi Milso asmenį, įtemptai dirba, tačiau jautriai klauso savo jaunosios sąjungininkės ir pergalingos konkurentės – Amerikos – balso.
Prie Kontrolės tarybos stalo kaip ant delno matoma istorinė didžiųjų pasaulio valstybių reikšmės kaita. Didžioji Britanija savo vaidmenį jau atliko. Liko tik Anglija. Su išdidžia savimone ji užleidžia vietą jaunesniam ir stipresniam. Kaip ir dera džentelmenui!
Prancūzija. Visko, kas buvo puikaus dvasinėje Europos kultūroje, atspindys. Atspindys, bet ne daugiau. Bonaparto ir Voltero palikuonys, Pjero Peteno ir Žano Polio Sartro amžininkai. Egzistencializmas. Kaip išlikti paviršiuje. Prancūzijos ekonominio direktorato vadovui generolui Serženui neliko nieko geresnio kaip, prisiminus auksinius Šarlio Taleirano laikus, švelniausiu būdu laviruoti. Ne per daug pritarti Vakarams. Ne per daug prieštarauti Rytams.
Didžiajam Rytų sąjungininkui atstovauja mirtinai bijantis žodžio “politika” generolas Šabalinas ir dar majoras Klimovas, vienu metu einantis sekretoriaus, vertėjo ir patarėjo visais klausimais pareigas. Nepaisant to, kad mes buvom ginkluoti komunistine teorija, man pasidarė nejauku, pamačius gausią kitų delegacijų sudėtį ir sužinojus jų asmeninius duomenis. Tuo metu naiviai tikėjau, kad šiuose posėdžiuose bus kas nors iš tikrųjų sprendžiama. Su tokia pat sėkme sovietų pusei galėjo atstovauti vienas žmogus – paprasčiausias laiškanešys.
Vakarų fronte nieko naujo. Jungtinės sąjungininkų pajėgos primygtinai reikalauja “politics” formuluotės, generolas Šabalinas jau tris valandas kategoriškai tvirtina:
– Jokios politikos. Potsdamo konferencijoje...
Kad pagrįstų savo žodžius, jis išsitraukia iš aplanko laikraštį ir rodo raudonu pieštuku pabrauktas vietas. Mokytieji Vakarų vyrai savo ruožtu traukia laikraščius ir pradeda tikrinti tekstus – galbūt iš tikrųjų viskas nuspręsta? Taip, vieną kartą nuvažiuoti į Kontrolės tarybos posėdį – labai įdomu, įdomiau negu į operetę. Bet būti juose kasdien – pavojinga, galima susirgti neuroze. Juk pusdienį kaunamasi dėl vieno vienintelio būsimos darbotvarkės žodžio.
Posėdžio dalyviai visai nedviprasmiškai dirsčioja į laikrodį. Vakarietiškas skrandis mėgsta tikslumą. Galiausiai generolas Šabalinas neišlaiko ir oficialiai pareiškia:
– Ko jūs iš tikrųjų iš manęs norite – išžaginti? Taip?!
Vertėjai palenkia galvas, – gal jiems pasigirdo. Paskui, nežinodami, kaip šitai suprasti – juokais ar rimtai – abejodami klausia:
– Taip ir versti?
– Taip ir versti, – atsako generolas.
Akies krašteliu žiūriu į dailutę generolo Serženo sekretorę. “Kaip šiai paryžietei patiks rusiškas šmaikštavimas?“ – mąstau.
Seras Persi Milsas bando rodyti, kad jam labai linksma ir dirbtinai nusišypso.
Šio posėdžio pirmininkas generolas Dreiperis stojasi ir taria:
– Siūlau posėdį baigti. Eikime pietauti!
Ar jis iš tikro išalko, ar nuo sovietų diplomatijos jį ėmė pykinti. Visi su palengvėjimu atsidūsta ir posėdis baigiamas.
Mes nugalėjome. Kol kas laiką uždelsėme savaitei, o toliau – matysime. Šiąnakt generolas Šabalinas galės skambinti telefonu ir klausti drg. Mikojano – galima į darbotvarkę rašyti politiką ar ne.
Kol mes mitinguojame, Ypatingasis demontavimo komitetas ir generolo Zorino Reparacinė valdyba darbuojasi. Sąjungininkėliai atsidurs prieš įvykusį faktą. Okay! Galų gale visi gina savo interesus.
3
Kontrolės taryboje pirmą kartą turiu progą asmeniškai pažinti mūsų Vakarų sąjungininkus.
Per karą Gorkyje, o vėliau ir Maskvoje sutikau, tiksliau tik mačiau, daugelį amerikiečių ir anglų. Neketinau oficialiai asmeniškai susitikti, o be specialaus NKVD leidimo net pati nekalčiausia pažintis arba pokalbis su užsieniečiu Sovietų Sąjungoje yra beprotystė. Tam nėra jokių draudimų, tačiau kiekvienas sovietų pilietis gerai žino, kokios lemtingos pasekmės gali ištikti už tokį lengvabūdiškumą. Net jeigu kas nors duos gatvėje užsieniečiui užsirūkyti, tai jį įdurmu kvies į NKVD ir griežtai tardys. Tai geriausias atvejis. Blogiausiu atveju jis gali tapti “šnipu” ir papildyti NKVD lagerių darbo jėgą.
Kad trukdytų sovietams bendrauti su užsieniečiais, Kremlius paskleidė legendą, kad visi užsieniečiai – šnipai, vadinasi, kiekvienas, kuris su jais bendrauja, taip pat šnipas. Paprasta kaip dukart du – keturi.
Universalus sovietų santvarkos pasiekimas yra neteisės įteisinimas ir galutinis rezultatas – padidėjusi kaustanti valdžios baimė. Baimė virš kiekvieno galvos kabo kaip kirvis. Hipnotizuojanti baimė Kremliaus rankose yra viena iš svarbiausių masių auklėjimo ir vadovavimo priemonių. Tai taip pat vienas galingiausių Politbiuro narių, nuo kurio nelaisvas bet kuris kitas iš trylikos išminčių.
Kartą po eilinių bevaisių Kontrolės tarybos posėdžio debatų seras Persi Milsas pasižiūrėjo į laikrodį ir pasiūlė nukelti posėdį iki kito susitikimo. Kartu jis delegacijų narius pakvietė pietų.
Generolas Šabalinas sėdo į anglų kolegos automašiną. Negavęs jokių instrukcijų, sėdau į generolo vietą ir liepiau Mišai laikytis mašinos, kurioje sėdi generolas. Po pusvalandžio automašinų virtinė sustojo prie tako į vilą Berlyno priemiestyje.
Į namą einu neryžtingai. Visi svečiai savo kepures ir aplankus palieka prieškambaryje ant staliuko arba kabyklos. Tarnaitė paima man iš rankų kepurę ir paslaugiai tiesia ranką prie mano aplanko. Visai sutrinku. Turiu raudoną generolo aplanką. Jame nieko ypatingo nėra – buvusių posėdžių protokolai, kuriuos mes gavome iš anglų. Palikti aplanko mašinoje negalima, dėti kaip visi prieškambaryje – valstybinis nusikaltimas, neštis su savimi – kvaila.
Mane gelbsti pats generolas Šabalinas. Jie eina prie manęs ir tyliai klausia:
– Majore, ko jūs čia atsivilkote? Eikite ir laukite manęs mašinoje!
Palengvėjusia širdimi einu į lauką, sėduosi į mūsų automobilį ir užsidegu cigaretę. Po kelių minučių vilos tarpdury pasirodo anglų kapitonas, sero Persi Milso adjutantas, ir kviečia mane vidun. Bandau atsisakyti neva nesantis alkanas, tačiau kapitonas nutaiso tokią abejonių pilną išraišką, kad man telieka eiti su juo.
Kai įėjau į holą, kur laukdami pietų susirinko visi kviestiniai, generolas šnairomis dirstelėjo į mane, bet nieko nesakė. Pasirodo, namų šeimininkas prieš tai prašė generolo sutikimo ir tik tada pasiuntė manęs savo adjutantą. Ne veltui anglai garsėja kaip taktiškiausi žmonės pasaulyje.
Raudonąjį aplanką atidaviau generolui. Iš visų kvailų variantų šis man pasirodė nekalčiausias. Jeigu jau vaidiname šią komediją, tegul pats jaučiasi kvailys.
Stoviu prie didžiulio lango, esančio Venecijos sodo pusėje, ir kalbuosi su brigadininku Baderiu. Brigadininkas – tikras kolonijų vilkas. Lyg saulės išblukinti smėlio spalvos plaukai ir antakiai, tarp išbalintų blakstienų šviesiai pilkos gyvos akys, tropikų išdžiovinta veido oda. Pagal švelnų generolo Šabalino apibūdinimą, jis – niekas kitas kaip užkietėjęs tarptautinis šnipas. Taigi turiu progos kalbėtis su įžymia asmenybe. Šnekamės angliškai su vokišku žargonu.
– Kaip jums patinka Vokietija? – klausia brigadininkas.
– O, visai nieko, – atsakau.
– Alles kaputt, – kalba toliau brigadininkas.
– Ja, ja, ganz kaputt, – sutinku.
Išsprendę vokiečių problemas, einame toliau. Kadangi 1945 metų vasara buvo kaip reta karšta, klausiu:
– Ar jums čia ne karšta grįžus iš Anglijos?
– O ne, aš įpratęs, – šypsosi brigadininkas. – Daug metų praleidau kolonijose – Afrikoje, Indijoje.
Per pokalbį vengiu kreiptis į savo pašnekovą tiesiogiai. Kaip turėčiau jį vadinti? Herr – nepatogu. Mister – mums tai skamba kaip keiksmažodis. Comrade? Ne, šio žodžio kol kas nevartosiu.
Tuo metu pastebiu smalsias generolo Šabalino akis. Mano viršininkas tikriausiai kankinamai baiminasi, kad brigadininkas mane verbuoja. Kaip tyčia prie mūsų eina kambarinė su dėklu. Baderis ima mažytę taurelę su bespalviu skysčiu, pakelia ją iki akių, kviesdamas sekti jo pavyzdžiu. Liečiu taurele lūpas ir dedu ją ant palangės. Kai brigadininkas akimirksnį nusisuka, nepastebimu judesiu už nugaros išpilu viską už lango. Kaip prastame kriminaliniame romane. Kvaila, bet kitaip negalima. Labiau už viską apmaudu – šiuo patriotišku poelgiu generolas niekada nepatikės. Į gerklę ar už lango, o ši taurelė bus įrašyta į mano neigiamą balansą.
Šiandien sovietų delegacijoje dalyvauja Kuro ir elektros stočių skyriaus viršininkas – Kurmaševas. Nežinau, kokiais sumetimais generolas Šabalinas jį su savim atsitempė. Šios dienos darbotvarkė neturi nieko bendra nei su kuru, nei elektros stotimis. Įtariu, kad generolas Kurmaševą pasiėmė kaip baldą. Visos delegacijos turi daugybę patarėjų. Šabalinas nori parodyti, kad ir jis su kuo nors tariasi.
Nelaimingas patarėjas įsigūžė kuo giliau į krėslą, galvą įtraukė į pečius, nežino kur kišti savo rankas ir kojas ir, vengdamas diversijų arba provokacijų, mirtinai bijo su kuo nors prašnekti. Kai namų šeimininkas iš mandagumo jo kažko paklausia, Kurmaševas bailiai krūpteli ir nevalingai žvilgteli į valgomojo pusę, kur tarška lėkštės, lyg iš ten lauktų išgelbėjimo.
Kurmaševas vienintelis iš čia esančių dėvi tamsiai mėlyną civilį kostiumą. Bent gerai, kad nepasirodė su kostiumu, kuriuo puikuojasi SKA.
Kol Ekonominė valdyba plečiama, iš Maskvos pas mus vis atvyksta naujų žmonių. Į SKA skyrių, kurie iš tikrųjų yra sovietų zonos Vokietijoje ministerijos, viršininkų pareigas paprastai skiriami atitinkamų liaudies komisariatų komisarų pavaduotojai. Visi jie yra seni partijos darbuotojai, sovietų ūkio vadovavimo specialistai.
Kai nauji viršininkai pirmą kartą pasirodo darbe, sunku susilaikyti nesijuokus. Nei pridėti, nei atimti – komunizmo kryžeiviai.
Neseniai gėrėjomės naujai paskirtu Pramonės skyriaus viršininku Aleksandrovu ir jo pavaduotoju Smirnovu. Abu girgždėjo bukanosiais stalininiais ilgais aulais batais, kuriuos šios mados kūrėjas seniai atidavė į archyvą. Virš batų akis šiurpino galifė iš milinių gelumbės. Visą šį grožį viršavo karinio komunizmo epochos tamsiai mėlynos palaidinės. Anuomet taip apsirengę partiečiai, pradedant MTS pirmininku ir baigiant liaudies komisaru, atrodė madingai ir įkūnijo atsidavimą vadui ne tik vidumi, bet ir išoriškai nuo galvos iki kojų. Dabar liaudies komisarai seniai dėvi normalius europietiškus drabužius, o panašų stalininį maskaradą gali išvysti nebent užkampio kolchoze.
Įsivaizduoju, kokį įspūdį šios kaliausės darė vokiečiams. Tikslios bolševikų kopijos iš hitlerinių karikatūrų.
Netrukus uolūs partiniai kryžeiviai patys pajuto, kad jų istoriniai drabužiai neatitinka laiko dvasios, ir pamažu ėmė prisitaikyti. Vėliau visi SKA civiliai darbuotojai apsirengė pagal naujausią Europos madą, netgi bandė pasipuikuoti. Taip susiklostė ir dėl to, kad visi vadovaujantys SKA darbuotojai gavo specialią užsienietišką ekipuotę, tai yra pagal užimamas pareigas galėjo gauti už talonus audinių atraižų. Ypač tai būdinga Kontrolės tarybos darbuotojams.
Kambaryje viešpatauja nevaržomo nuoširdumo ir vaišingumo dvasia. Tarptautinės bendrijos nė trupučio nevaržo uniformų ir net kalbų skirtumas. Tik vienas sovietų delegatas vienišas sėdi krėsle užkėlęs koją ant kojos ir kenčia. Kurmaševas jaučiasi daug blogiau nei misionierius tarp žmogėdrų. Jis visą laiką nosine šluostosi nuo kaktos prakaitą, dedasi didžiu kaip kalakutas vištų kieme ir nesiliaudamas dairosi į laikrodį. Kai pasigirsta kvietimas prie stalo, Kurmaševas lengviau atsidūsta.
Galima neabejoti, kad jis maloniai plepėtų su savo kaimynais net pirštų kalba, pasijuoktų ir išgertų kelias stiklinaites viskio. Bet čia jis ne toks, kaip visi žmonės. Jis – komunistinės pasaulėžiūros skleidėjas ir kartu jos vergas.
Per pietus generolas Šabalinas sėdi iš dešinės namų šeimininkui ir padedamas vertėjo kalbasi su seru Persi Milsu. Karinė uniforma jam leidžia laikytis daug tvirčiau negu Kurmaševui. Šis iš visų jėgų gramdo savo lėkštę ir vaizduoja visišką abejingumą aplinkai. Sunkus uždavinys – prisikimšti pilną burną ir taip išvengti būtinybės kalbėtis su stalo kaimynu.
Mano viršininkas nenatūraliai šypsosi ir prisiversdamas juokiasi iš sero Milso juokavimų. Pats generolas nė nebando tęsti ar palaikyti pokalbio. Anglai, ko gero, apie tai mano, kad su rusu sunku bendrauti ne tik prie posėdžių, bet ir prie pietų stalo. Kadaise mes anglus praminėme kietakakčiais. Dabar vaidmenys keičiasi.
Sėdžiu kitapus stalo tarp brigadininko Baderio ir anglų adjutanto.
Kai atsitiktinai nuo lėkštės pakeliu akis, susiduriu su nepatikliu generolo Šabalino žvilgsniu. Pietums baigiantis generolas netenka tam tikros bolševikinių šarvų dalies ir net kelia atsakomąjį tostą į namų šeimininko sveikatą. Kartu jis vis dažniau svaido tiriamus žvilgsnius į mano pusę.
Juokas pro ašaras! Žinau, kad pagal pareigas generolas mane seka. Tai natūralu. Bet pasirodo, kad generolas ne tiek seka mane, kiek domisi, ar į jį žiūriu. Jis įsitikinęs, kad esu įpareigotas jį sekti. Kurmaševas bijo generolo, generolas saugosi manęs, aš nepasitikiu pats savimi. Šis jausmas kyla geometrine progresija atitinkamai kylant sovietų hierarchijos laiptais. Sunkiausiai šia liga serga pats šios genialios sistemos kūrėjas. Pažiūrėjus į nuo iš baimės ir nepasitikėjimo prakaituojančius sovietų pareigūnus, dingsta bet koks noras ropštis šiais sovietų hierarchijos laiptais. Kai generolas Šabalinas ganė avis arba arė žemę, buvo kur kas laimingesnis nei dabar.
Po pietų vėl visi renkasi svetainėje. Brigadininkas Baderis eina prie manęs ir siūlo į celofaną susuktą storą cigarą su auksine etikete.
Smalsaudamas vartau cigarą tarp pirštų. Tikra havana! Iki šiol juos buvau matęs tik karikatūrose, kuriose havana buvo nepakeičiamas aksesuaras kiekvieno piktadario milijonieriaus dantyse, kaip anksčiau kinžalas pirato dantyse.
Kaip patyręs cigarų rūkalius bandau galiuką nukąsti dantimis, tačiau prakeiktoji havana nepasiduoda. Burna pilna kartaus šlamšto, kurio nėra kur išspjauti.
– Kaip jums patiko pietūs? – mandagiai teiraujasi brigadininkas.
– O, very well! – taip pat mandagiai atsakau atsargiai pūsdamas pro šnerves mėlyną dūmelį.
Tuo metu generolas Šabalinas moja man pirštu. Atsiprašau brigadininko, apdairiai palieku cigarą gėlių vazone ir seku paskui generolą. Mudu žingsniuojam į parką, lyg norėdami pakvėpuoti gaiviu oru.
– Apie ką kalbėjote su šiuo..? – murma generolas vengdamas tarti vardą.
– Apie orus, drauge generole.
– Chm... chm..., – purkštauja kaip ežys generolas ir trina nosį lenkto smiliaus nagu. Jis visada taip daro per pusiau oficialų pokalbį. Tada jis netikėtai keičia toną:
– Manau, kad jums čia nėra daugiau ko veikti. Šiandien galite būti laisvas. Imkite mano automobilį ir pasivažinėkite po Berlyną, pasidairykite į mergaites...
Generolas daro lengvabūdišką pastabą ir dirbtinai šypsosi. Įdėmiai klausausi žengdamas koja kojon su juo parko taku. Kažkoks įtartinas nuolaidumas ir rūpestingumas?
– Vakare paskambinkite Kuznecovui ir pasakykite, kad važiuosiu tiesiai namo, – baigia Šabalinas, kildamas laipteliais į verandą.
Taigi generolas į darbą šiandien daugiau neis. Ten jo laukia įprastas budėjimas iki trečios valandos nakties. Tai ne būtinumas dirbti, o jo kaip bolševiko pareiga. Jis turi būti poste prie telefono – galbūt “šeimininkas” vidurnaktį šūktelės.
Dabar po sočių pietų ir kelių taurių vyno generolas pajuto poreikį pabūti kelias valandas žmogumi kaip visi. Jauki vasarnamio aplinka ir nevaržomo nuoširdumo aplinka paveikė net šį partijos vilką. Jis nesąmoningai nori nusimesti geležinio bolševiko kaukę, garsiai juoktis, pliaukštelėti per petį kolegai – būti žmogumi, o ne partiniu bilietu. O aš, jo nuomone, esu partijos akys ir ausys. Todėl jis nekalta dingstimi teikia man galimybę leisti laiką savo nuožiūra.
Grįžęs į pastatą imu nuo kabyklos kepurę ir, stengdamasis, kad aplinkiniai neatkreiptų į mane dėmesio, einu laukan.
Miša snaudžia mašinoje.
– Ach-ch, drauge majore, – sunkiai dūsauja jis, kai atidarau dureles. – Po tokių pietų būtinai reikia numigti – ant žolytės, porą valandėlių.
– Tu taip pat papietavai? – nustebęs klausiu.
– O kaipgi! – kišdamas į skylutę raktelį išdidžiai pūkščia Miša. – Papietavau kaip kunigaikštis.
– Kur?
– Čia. Pakvietė mane. Stalas atskirai padengtas. Tarsi stebuklinga staltiese. Ir žinote ką, drauge majore, – Miša tarsi sąmokslininkas šnairuoja į mane. – Mūsų generolas taip, kaip mane vaišino, nevalgo. Aš tai žinau.
Kurį laiką mudu važiuojame tylėdami. Tada Miša lyg pats su savimi kalbėdamas murma:
– Nejau jie taip visus kareivius maitina?
Pabuvus sero Persi Milso name nejučia imi lyginti jį su generolo Šabalino butu.
Kontrolės taryboje įsigaliojo paprotys, kad kiekvienas Ekonomikos direktorato direktorius iš eilės kviečiasi į namus savo kolegas. Kai pirmą kartą atėjo Šabalino eilė, jis šia taisykle nepasinaudojo lyg dėl išsiblaškymo ar nežinojimo. Iš tikrųjų generolas užsieniečių neturėjo kur kviesti.
Žinoma, Šabalinas gali užgrobti ir įsirengti butą pagal savo rangą. Bet pats to daryti jis nesiryžta, o AŪS viršininkas generolas Demidovas už jį to nedarys, nes pagal statutą šitokia prabanga nepriklauso. Apie specialią užsieninę ekipuotę susivokė, o iki butų eilė dar neatėjo.
Savo mažą kotedžą Šabalinas dabar iškeitė į penkių kambarių butą name, kuriame gyvena dauguma Ekonominės valdybos bendradarbių. Pasiuntinys Nikolajus ir vairuotojas Miša iš viso kvartalo į butą privilko baldų ir visokiausių barškalų, bet vaizdas ėmė panėšėti ne į generolo butą, o į vagių landynę. Kviesti čia užsienio svečius labai nepatogu. Tai supranta net pats Šabalinas.
Ir vėl išryškėja prieštaravimai tarp bolševikų teorijos ir praktikos. Kremliaus viršūnėlė seniai spjovė į jų pačių diktuojamą proletarinę moralę ir maudosi net ne kiekvienam kapitalistui prieinamoje prabangoje. Juo labiau kad jie gyvena už devynių spynų, tad jų asmeninis gyvenimas paprastiems žmonėms neprieinamas. Žemesni vadai vis labiau eina tomis pačiomis pėdomis. Partinė aristokratija, tokia kaip Šabalinas, gyvena dvilypį gyvenimą – žodžiais vaidina idėjiškus bolševikus, o iš tikrųjų niekina pačių diktuojamas idėjas. Suderinti šiuos dalykus gana sunku. Viską reikia daryti suktai, nuogąstaujant, apdairiai. Po kojomis pinasi pačių klasinės teorijos ir nauji sovietiniai prietarai. Čia Kremliaus sienų ir užtvaros zonų nėra, viskas daroma labiau ar ne tiek atvirai. Staiga Kremliaus šeimininkai ims ir aprėks?
Pradžioje generolas Šabalinas pietavo vadinamojoje Karinės tarybos, t. y. generolų, valgykloje. Dabar neteisėta kambarinė Dusia triskart per dieną automobiliu važiuoja į šią valgyklą paimti valgio į namus. Bet ir tada į namus svečių nekviesi, o į Karinės tarybos valgyklą lankytojų, juo labiau užsieniečių, atsivesti negalima.
Net čia, okupuotoje Vokietijoje, kur mums nesvarbūs nei gyvenamasis plotas, nei daviniai, kur visko tiek, kad tik pasilenk ir imk, net čia gyvename sovietiškai.
Netrukus SKA štabas įžvelgė esamos tvarkos trūkumų ir ėmė juos šalinti senu Potiomkino metodu. Buvo įkurtas tam tikras specialus klubas, kuriame vadovaujantys SKA darbuotojai galėjo rengti Vakarų kolegų priėmimus. Kiekvieną kartą SKA Liaison Service reikia iš anksto įteikti tikslų svečių sąrašą, kurį kruopščiai tikrina NKVD ir reikalauja SKA štabo viršininko parašo. Tai ne paprasta sero Persi Milso frazė: “Džentelmenai, važiuojame pas mane pietauti!“ – kai nepamirštamas net vairuotojas Miša.
Pirmą kartą sutikęs sąjungininkus ne juokais bijojau, kad jie per daug manęs klausinės, o aš negalėsiu į šiuos klausimus atsakyti. Tiksliau, neturėsiu teisės atsakyti. Kontrolės taryboje ilgiau padirbėjus jaučiu vis didėjančią nuostabą. Demokratinio pasaulio žmonės ne tik nemėgina mūsų klausti politikos dalykų, kurie, mano nuomone, turi atsirasti susitikus su visai priešingos valstybinės sistemos atstovais, bet mano nuostabai jie šiai temai net visiškai abejingi.
Pradžioje tai supratau kaip taktiškumą. Vėliau pamačiau kitką. Eilinis Vakarų žmogus, kaip tai atrodytų paradoksaliai, daug mažiau domisi politika ir viskuo, kas su ja susiję, nei paprastas sovietų žmogus. Vakarietį labiau domina, kiek butelių šampano buvo išgerta per diplomatų priėmimą Kremliuje arba kokią vakarinę suknelę vilkėjo Molotovo žmona. Tai geriausiu atveju. Paprastai jo interesai apsiriboja sportu ir gražiomis aktorėmis žurnalų viršeliuose. Šitai visai natūralu žmogui, gyvenančiam normaliomis sąlygomis. Jeigu sovietai galėtų rinktis, jie elgtųsi lygiai taip pat.
Tačiau sovietų spauda nepartiškumą atmeta. Kiekviena eilutė persmelkta politikos. Daugelis žmonių nieko neskaito, ir tada juos ima dirbtinai maitinti politinėmis valandėlėmis. Skaitantieji nėra tiek kvaili, kad besąlygiškai tikėtų tuo, kas jiems brukama. Taip auga nuolatinis nepasotinamas domėjimasis draudžiamu vaisiumi, objektyvia tiesa. Tai sukaustytas politinis aktyvumas, slaptas domėjimasis supančio pasaulio klausimais, palyginti su sovietų sąlygomis. Majoras Kuznecovas tai išreiškia mįslinga fraze: “Chm! Štai kokie šie senatoriai?!“, o vairuotojas Miša naiviu klausimu: “Nejau jie taip maitina visus kareivius?!“
Gyvendamas normaliomis sąlygomis eilinis Vakarų žmogus nesuka galvos dėl reiškinių priežasčių. Kam? Juk viskas gerai. Sovietai turi tik popierinę laimę, popierinę gerovę ir popierinį džiaugsmą. Čia nori nenori imsi galvoti apie reiškinių sąveiką ir priežastis. Mąstymo apimtys plačios, ir matau, kad žmonės ne akli. Jie tyliai stebi ir tyliai daro išvadas.
Kai tenka skaityti vokiečių, amerikiečių ir anglų laikraščius, nenorėdamas stebiesi, kaip išorės pasaulis nieko neišmano apie tai, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Kad mus pasiekia sąmoningai iškreiptas pasaulio vaizdas – tai suprantama. Kad vokiečių spauda, stokojanti patirties bendraujant su SSRS, šiandien negali laisvai kalbėti šia tema, nes tai draudžia atitinkami Kontrolės tarybos įsakymai – tai taip pat suprantama. Bet kai laisva anglų ir amerikiečių spauda kalba apie SSSR santūriai arba aptarinėja visiškai naivius dalykus, šitai suprasti sunku.
Ar tai tiesiog abejingumas, veikiamas nesuinteresuotumo ir diplomatine kalba vadinamas nesikišimu į kitų šalių reikalus, ar tai neturėjimas teisingos informacijos. Šiaip ar taip, o aklumas Sovietų Rusijoje vidaus ir užsienio klausimais vėliau Vakarų demokratijoms sukels didelį galvos skausmą. Dabar mes glaudžiai susirėmėme. Vakarykščiai sąjungininkai šiandien yra varžovai, rytoj jie gali tapti priešais. Norint kovoti, priešą reikia pažinti, reikia žinoti jo silpnąsias ir stipriąsias puses.
Vakarai nesupranta siaubingo sovietų tikrovės dviveidiškumo. Per trisdešimt metų mes labai pasikeitėme, tam tikra prasme tapome sovietais, suprasdami tai kaip komunistinės teorijos veiką tam tikroje socialinėje terpėje. Pasidarę sovietais, mes kartu įgijome imunitetą komunizmui. Vakarai to nė neįtaria. Šiandieninė sovietų valstybė – tai brandus vaisius, kurio šaknys pradeda pūti. Ne veltui Politbiuras sovietų statinę ėmė ramstyti senais nacionaliniais pamatais. Jie visiškai pasiteisino per karą. Po karo šis naujo kraujo perpylimas į pūvantį valstybės organizmą tęsiasi.
Kurį laiką šitai, be abejo, padės – išmuš iš vėžių vienus, sukels iliuzijas kitiems. Žinoma, Kremliaus planai nuo to nesikeis.
Mažytė, bet būdinga detalė. Okupuotoje Vokietijoje rusų kareiviai ir karininkai netikėtai ėmė vartoti žodį “Rusija”. Tai įvyko savaime. Kartais mes iš įpratimo sakome – SSRS, vėliau pasitaisome – Rusija. Tai mums patiems keista, bet tai faktas.
Ketvirtį amžiaus už žodį “Rusija” galėjai būti apkaltintas šovinizmu ir sulaukti pritaikyto atitinkamo NKVD kodekso straipsnio. Net skaitant klasikus šį žodį reikėjo tarti paskubomis ir pašnibždomis. Šis, atrodo, menkas faktas krenta į akis, kai šiandien žodis “Rusija” skamba visų kareivių lūpose. Šiuo žodžiu kareivis nesąmoningai pabrėžia skirtumą tarp sąvokų “sovietas” ir “rusas”.
Užsienio spauda lyg tyčia šias sąvokas visada painioja. Ko mes negalime pakęsti, jie vadina “rusas”, tai kas mums brangu, jie vadina “sovietas”.
Sovietai neturi nei noro, nei poreikio mokyti užsieniečius politinės abėcėlės ir aiškinti jiems sovietų tikrovės esmę. Kam rizikuoti savo galva tenkinant eilinį svetimo žmogaus smalsumą, kurio, beje, ši tema net nedomina?
Sovietu ryšių ribotumo su išorės pasauliu laipsnį gerai parodo įvykis, atsitikęs keliems Ekonominės valdybos darbuotojams.
Kartą per Kontrolės tarybos posėdžių pertrauką delegacijų nariai ėmė kalbėti, ką jie veiks ateinantį sekmadienį. Sovietų pusės Pramonės komiteto pirmininkas Kozlovas neatsargiai prisipažino, kad jis su grupe bendradarbių vyks į medžioklę. Užsienio kolegos apsidžiaugė proga praleisti sekmadienį vienoje kompanijoje ir išreiškė norą vykti j medžioklę kartu. Kozlovas dėl to buvo priverstas džiaugtis taip pat
Sekmadienį iš Berlyno išvyko kelių automobilių kortežas. Kelyje sovietų pusė iš visų jėgų stengėsi pasimesti. Mandagus rūpestis ir puikūs Vakarų pusės automobiliai Kozlovo apmaudui neleido nepatogiais draugais atsikratyti. Atvykę į medžioklės vietą, sąjungininkai išsidrėbė ant žolės rengdamiesi užkąsti ir paplepėti. Šito vengdami, Kozlovas ir kiti išsisklaidė krūmuose ir visą dieną šlaistėsi po tankumynus keiksnodami likimą, suvedusį juos su šitokia politiškai nepatikima medžiotojų kompanija.
Kad apsidraustų nuo galimų nemalonių pasekmių, Kozlovas vėliau Ekonomikos valdyboje ištisą savaitę skųsdamasis ir keikdamasis, vis pabrėždamas savo budrumą pasakojo apie šį nutikimą.
Taigi laisvai bendrauti su Vakarais negalime. Ką gi dabar daro Vakarai, kad sužinotų sovietų sunkumus?
Man kelis kartus teko stebėti, kaip Vakarai ką nors sužino apie Sovietų Rusiją iš “patikimų ir kompetentingų šaltinių”. Informacijos šaltinis paprastai yra žurnalistai. Amerikos arba Anglijos žurnalistas stengiasi susitikti su sovietų kolegomis, tikėdamasis čia gauti išsamių ir teisingų atsakymų. Naivūs žmonės! Ieškoti teisybės pasitelkus sovietų žurnalistą yra tas pats, kas ieškoti nekaltybės, kreipiantis į prostitutę. Beviltiška tikėtis teisingos informacijos iš žmonių, kurių profesija yra dezinformuoti ir dezorientuoti visuomenės nuomonę.
Net po kelerių metų, nepaisant, atrodytų, gerų pamokų, Vakarai mažai ko išmoko.
Amerikos žurnalistai Berlyne ilgai laukė progos susitikti su sovietų plunksnos broliais nevaržomoje aplinkoje. Šie kiek įmanydami to vengė. Galop susitikimas įvyko sovietų “Spaudos klube”. Pažangu buvo tai, kad amerikiečiai šį kartą klausė tokių dalykų, apie kuriuos sunku buvo kalbėti net didžiausiems žurnalistikos sukčiautojams. Pastarieji daugiau tylėjo. Pamokomas dalvkas, kad amerikiečiai pradėjo suprasti žodžio “NKVD” reikšmę, jiems atrodė, jog jų sovietų kolegos yra NKVD aukos, kad jie iš visų pusių apsupti šnipų, kad kiekviename stalčiuje yra paslėptas diktofonas. Žinoma, tiksliau būtų manyti, jog paty s vaišingi šeimininkai yra NKVD agentai. Iš patirties akademijoje žinau, kad visi SSSR užsienio korespondentai yra kartu ir etatiniai NKVD bendradarbiai.
Tylų savo kolegų santūrumą amerikiečiai aiškino baime. Tai jau žingsnis kelyje į tiesą, nors šįkart ir ne visai tikslus. Vienoje vietoje amerikiečiai net užkabino sovietų žmogaus dvasios temą, bet padarė klaidą aiškindamiesi. Sovietinė dvasia yra sovietų tikrovės funkcija ir jos negalima aiškintis atsiejus nuo aplinkos.
Ateityje Vakarams sovietų problemas teks tyrinėti daug rimčiau.
Darbas Kontrolės taryboje labai pamokomas. Tai šiek tiek primena teatrą, kai scenoje vaidinamas istorinis spektaklis. Sėdžiu pirmoje parterio eilėje ir labai gerai matau aktorių grimą, girdžiu suflerį.
Nuo pat pirmų posėdžių išsisklaido mano nuomonė, būdinga daugumai žmonių iš gatvės, kad diplomato profesija kažkas lengvo ir nerūpestingo – baltos smokingų krūtinės, keliamos šampano taurės, besikeičiantys vakariniai visuomenės damų tualetai. Tikrovėje viskas atrodo kitaip. Tai velniškai sunki, tiksliau, grasi veikla. Čia reikia turėti begemoto odą ir antilopės jautrumą, stipriausius Afrikos medžiotojo, kurį kepina saulė, kankina troškulys, kandžioja uodai ir kuris negali net krustelėti bijodamas išgąsdinti grobį, nervus ir ištvermę. Anglų patarlė sako, kad aukščiausias geras tonas – mirtinai nuobodžiauti, bet to neparodyti. Dabar generolas Šabalinas suteikia savo kolegoms puikią progą šią tiesą patikrinti. Tenka tik stebėtis, kaip rimtai nusiteikę rimti žmonės ištisomis valandomis ir dienomis gali plūkdamiesi spręsti neišsprendžiamą problemą, kol įsitikina, kad ji neišsprendžiama.
Skirdami diplomatus anglai vadovaujasi šiuo principu: labiausiai diplomatinei tarnybai netinka energingas ir neprotingas žmogus, tinkamesnis yra energingas ir protingas žmogus, pats geriausias – protingas ir pasyvus. Anglai labiau vertina delsimą bei galutinį teisingą sprendimą ir mirtinai bijo skubotų klaidingų sprendimų.
Sovietų diplomatams ši taisyklė galioja atvirščiai. Idealus sovietų diplomatas turi būti nepaprastai energingas ir nepaprastai kvailas. Proto jam nereikia, nes jis pats vis tiek nieko nesprendžia. Tuo tarpu energijos reikia kiekvienam prekybos agentui, nesvarbu, ar jis bruka žmonėms barzdai skusti peiliukus, ar savo šeimininkų politiką. Akivaizdus šios taisyklės pavyzdys – generolas Šabalinas.
Sovietų diplomatams būdinga aktyvi politika. Ko jau ko, o dėl pasyvumo Kremliui priekaištauti negalima.
Pirmieji susitikimai Kontrolės taryboje labai pamokomi. Nepaisant gana skeptiško mano asmeninio požiūrio į Vakarų valstybių politiką, – turiu galvoje kiekvienos pusės nacionalinį ir valstybinį egoizmą, – man tenka įsitikinti, kad Vakarų sąjungininkai pokario pasaulyje nori su mumis bendradarbiauti. Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimo planai liudija apie Vakarų demokratijų valią taikai visame pasaulyje.
Išoriškai mes rodome visišką pasirengimą ir suinteresuotumą eiti šiuo keliu. Tačiau jau pirmi praktiški žingsniai byloja visai ką kita. Pasirengimas bendradarbiauti stiprinant taiką – tai tik taktinis manevras, kai siekiama išlaikyti demokratijos kaukę, išlošti laiko persitvarkyti, kad būtų galima panaudoti demokratijų tribūną pasaulio visuomenės nuomonei formuoti. Šiuo liūdnu faktu man tenka patikėti jau pirmuosiuose Kontrolės tarybos posėdžiuose.
Kartais save bandau raminti tuo, kad Kremlius Potsdamo konferencijoje gebėjo pastverti gana didelį Europos pyrago gabalą ir dabar nori pailsėti, kad suvirškintų grobį. Bandau mąstyti nacionališkai egoistiniu požiūriu ir taip pateisinti Kremliaus politiką. Tačiau tai silpnas požiūris, labiau saviapgaulė.
Prisimenu mane Maskvoje pribloškusius Anos Petrovnos žodžius. Iš jų negalėjau suprasti, kad Kremlius turi omenyje aktyvius sovietų ginkluotųjų pajėgų veiksmus pokario laikotarpiu. Atrodė, absurdiška galvoti apie kokius nors karinius planus, kai vos vakar baigėsi siaubingos pasaulinės žudynės ir visas pasaulis siekia taikos. Tai atrodo neįtikėtina ir netiesa. Pirmuosiuose Kontrolės tarybos posėdžiuose tapo aišku, – bent jau man, – kad Kremlius neturi nė mažiausio noro bendradarbiauti su Vakarų demokratijomis. Tai prisiminus Anos Petrovnos žodžiai įgyja tam tikrą logiką.
Vakarų demokratijų atstovai suglumę, sutrikę spėliodami, kaip paaiškinti šį keistą Rytų sąjungininko elgesį. Kaip viduramžių alchemikai atkakliai ieškojo filosofinio akmens formulės, taip jie stengiasi rasti modus vivendi elgesyje su Kremliumi. Rakto įminti mįslei jie ieško Rytų dvasios savitume, kelia istorijos veikalų dulkes ir nesusipranta pažiūrėti į milijoninius Lenino ir Stalino raštų tiražus teorijos ir taktikos klausimais. Jie labai pasikliauja Kominterno paleidimu. Jie nežino sparnuotos frazės, kuria sovietų vadai teisina kiekvieną atsitraukimą nuo generalinės linijos: “Laikinas atsitraukimas visiškai pateisinamas, kai jo reikia būsimo puolimo jėgoms atkurti ir sukaupti.“ Prireikus nepalenkiama “generalinė linija” gali raitytis kaip gyvatė.
Vakarų diplomatams įvesčiau privalomą marksizmo‑leninizmo pagrindų mokymą. Tuomet jie, sutikę sovietų diplomatus, jaustųsi daug geriau. O kol kas Vakarai tik suglumę purto galvas ir mojuoja uodega, lyg nuo įkyrių musių gindamasi karvė.
Šitokie yra išoriniai sąjungininkų santykiai pirmais Kontrolės tarybos darbo mėnesiais. Jie gana reikšmingi šio aukščiausio įstatymų leidimo organo tolesnei darbo ir likimo sampratai pokario Vokietijoje.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ