1
– Eikite žemyn ir laukite manęs mašinoje, – taria generolas, kai jo pakviestas ateinu. Galvos kinktelėjimu jis leidžia suprasti, kad daugiau liepimų nebus.
Generolas įpratęs niekad nesakyti, kur važiuojame. Taigi mes galime vykti į Kontrolės tarybą arba į oro uostą, o iš ten į Maskvą arba Paryžių. Ar jis mano, kad valdiniai turi skaityti jo mintis, ar didžiųjų žmonių pavyzdžiu įslaptina savo judėjimo kryptį vengdamas pasikėsinimo. Tai jam netrukdo vėliau urgzti ant savo palydovų, kad šie nepasirengę išvykai, nesurinko reikiamos medžiagos ir apskritai kodėl su juo važiuoja.
Iki karo generolas Šabalinas buvo Sverdlovsko srities VKP(b) srities komiteto pirmasis sekretorius. Per karą jis buvo Karinės tarybos narys ir Volchovo fronto užnugario viršininkas – partijos akys ir ausys armijoje. Šie partiniai generolai niekada neplanuoja ir tiesiogiai nedalyvauja kovinėse operacijose, tačiau be jų parašo negalioja nė vienas įsakymas.
Mašinoje jau sėdi majoras Kuznecovas.
– Kur važiuojame? – klausiu.
– Kur nors, – abejingai atsako adjutantas. Jis jau priprato prie generolo manierų ir dėl to nebesuka sau galvos.
Išvažiavus į greitkelį, mūsų “Admirolas” pasuka į Dresdeną. Spidometras rodo devyniasdešimt kilometrų, tačiau greičio pojūtis tirpsta autostrados betone. Nors ir keista, tačiau rusai Vokietijos greitkelius pripažino ne iš karto. Pirmus mėnesius po kapituliacijos dėl kažkokių priežasčių mes jų vengėme. Vėliau apie autostradas sakydavo: “Tai geriausias paminklas, kurį paliko Hitleris.“
Dresdene mūsų “Admirolas” sustoja prie “Baltojo elnio” viešbučio, čia išsirikiavo visa automašinų jūra su raudonomis vėliavėlėmis prie radiatorių. Visur automatais ginkluoti sargybiniai. Ant pastato laiptų stovi būrelis generolų. Iš jų išsiskiria dukart Sovietų Sąjungos didvyris tankų armijos generolas pulkininkas Bogdanovas – Saksonijos federalinių žemių karinis gubernatorius.
Šiandien duoti SKA vadovybei atskaitą čia pakviesti visi Saksonijos kariniai komendantai iš Dresdeno ir Berlyno. SKA sulaukė apie vietos komendantūrų darbą daugybę skundų ir kaltinimų. Po kapituliacijos komendantai negavo jokių instrukcijų ir užsiėmė tokia politika, kokia kam šovė į galvą. Dauguma jų karo metais iškilę į paviršių pusiau beraščiai karininkai ir visiškai netinkantys taikaus laikotarpio okupacinei politikai.
Konferencijai dar neprasidėjus generolas Šabalinas su generolu Bogdanovu išnyksta prieš tai kažką pašnibždėjęs adjutantui. Majoras Kuznecovas tempia kartu ir mane:
– Eime rinktis mašinos.
– Kokios mašinos? – klausiu nustebęs.
– Generolui, – trumpai atsako šis. – Tuoj pamatysi, kaip šitai daroma. Einam!
Mes žingsniuojame tarp šventiškai atrodančių automobilių, kuriais Saksonijos miestų komendantai atvažiavo į pasitarimą. Gavęs į savo rankas miestą ir tapęs jo absoliučiu šeimininku, komendantas pirmu aktu sau rekvizavo geriausią miesto automašiną. Dabar prieš mus geriausių Vokietijos pramonės automašinų modelių paroda, pradedant šiek tiek konservatyviais “Maibach” ir baigiant paskutinėmis “Mercedes Benz” naujovėmis. Mašinų šeimininkai jau buvo “Baltajame elnyje”. Mašinose sėdi tik kareiviai vairuotojai.
Majoras Kuznecovas neskubėdamas apžiūrinėja automašinas. Jis bato galu baksnoja padangas, spausdamas užgalį tikrina lingių stangrumą, žiūri net spidometro skaitiklio rodmenis, kad žinotų, kiek kilometrų ši mašina jau nuvažiavo. Galiausiai majoras renkasi atvirą “Chorche”.
– Kieno ši mašina? – klausia jis išsidrėbusio prie vairo kareivio.
– Papulkininkio Zacharovo, – atsako kareivis tokiu tonu, lyg šis vardas būtų žinomas visame pasaulyje. Jis net nemėgina mūsų sveikinti – vairuotojai greitai perima savo šeimininkų įpročius.
– Neprasta mašina, – įvertina Kuznecovas. Jis braukia pirštais per valdymo mygtukus, dar kartą žvelgia į mašiną ir sako: – Pasakyk savo papulkininkiui, kad jis nusiųstų šią mašiną į Karlshorstą generolui Šabalinui.
Kareivis šnairuodamas žiūri į majorą. Jo akyse blykčiojai apmaudas – papulkininkis pasodino saugoti savo mašiną, o ją nori nugvelbti vidury dienos. Tačiau kareivis nesistebi, tik šiek tiek abejodamas klausia:
– O kas tas generolas Šabalinas?
– Po konferencijos tavo papulkininkis gerai žinos, kas jis toks, – atsako majoras. – O tu raportuok papulkininkiui, kad jis tave nubaustų už nepagarbą generolo Šabalino adjutantui.
Trofėjai skirstomi tik pagal laipsnius ir pareigas: kareiviams – laikrodžiai ir kitokie barškučiai, jaunesniesiems karininkams – akordeonai, vyresniesiems karininkams... Klasifikacija sudėtinga, bet jos griežtai laikomasi. Jeigu kuriam nors leitenantui likimas davė į rankas dvivamzdį “trys žiedai” ir dar “su karūna”, tai vargšelis leitenantas jau pralaimėjęs bylą. Jei ne vienu , tai kitu būdu dvivamzdis vis tiek paklius į majoro lagaminą. Bet ir pas majorą ilgai neužsigulės, jeigu šis nesugebės jo gerai paslėpti. Ypač giežtai šia tvarka skirstomos trofėjinės automašinos. Mašinos lengvai nepaslėpsi – į lagaminą neįdėsi.
Todėl papulkininkio vairuotojas ir nesistebi, o tik klausia, kas yra generolas Šabalinas – ar įsakymas atitinka “reglamentą”, ar ne.
Apspangę nuo savo valdžios vietose, Saksonijos komendantai padarė taktinę klaidą, akivaizdžiai rodydami vyresnei vadovybei šią gundančių automašinų gausą. Dėl tokio neatsargumo jie neteko pusės savo automobilių, išrikiuotų prieš “Baltąjį elnią” ir savo nelaimei patikusių generolams. Kai po kelių mėnesių buvo sukviesta antra panaši konferencija, tai prisiminę pamoką daugelis komendantų atvažiavo prie “Baltojo elnio” vos ne su vežimais. Aišku, jie vėl įsitaisė gerus automobilius, bet šį kartą apdairiai paliko juos namie.
Netrukus viešbučio konferencijų salėje prasideda pasitarimas. Į konferenciją pakviesti beveik trys šimtai karininkų. Dalyvauja tik majorai ir aukštesnio laipsnio komendantai. Salėje yra ir keli generolai – Dresdeno, Leipcigo ir kitų didelių Saksonijos miestų komendantai. Jie taip pat pakviesti keistis patirtimi ir ant savo kėdžių sėdi gana ramiai. Prie prezidiumo stalo, užtiesto raudonu audeklu, įsitaisė SKA vadovybė. Prezidiumo centre – kaip aukščiausios valdžios iš Karlshorsto atstovas – generolas Šabalinas.
Komendantai laukė neilgai. Generolas Bogdanovas pradeda pasitarimą ir praneša, kad SKA ausis pasiekė kai kurie komendantūrų darbo vietose iškreipimų ir iškrypimų faktai. Jis siūlo dalyviams dalytis “savo patyrimu” ir negailestingai kritikuoti komendantūrų veiklos trūkumus. Be to, jis leidžia suprasti, kad SKA žino daug daugiau, negu kai kam atrodo; bus geriau, jeigu dalyviai nelauks SKA įsikišimo ir patys atskleis kraujuojančias žaizdas. Kitaip sakant – jeigu kas jaučiasi nusidėjęs, tegul stengiasi atskleisti kuo daugiau kaimyno nuodėmių ir slėpti savąsias.
Pirmasis iš vietos pakyla papulkininkis.
– Žinoma, komendantūrų darbe yra šiokių tokių negerovių, kurių dažniausiai pasitaiko dėl kontrolės iš viršaus nebuvimo, – prabyla jis. – Karinės komendantūros paliktos savieigai ir dėl to...
Ėmęsis saviplakos, papulkininkis pasisakymą pradeda gana neryžtingai. Jis žvelgia į savo kolegų eiles, lyg ieškodamas paramos. Šie panarino akis ir įdėmiai tyrinėja savo batų galus. Generolas Bogdanovas laukdamas brauko pieštuku po raudoną audeklą.
– Daugelis karo komendantų pamiršo savo pareigas, kai kurie puolė moraliai ir suburžuazėjo. Šiems žmonėms sovietų karininko moralinis tyrumas tapo... ė-ė-ė. – Papulkininkis jaučia, kad aukštosios moralės sritį užgriebė per toli ir imasi paties svarbiausio: – Pavyzdžiui, imkime majorą... majorą, N. miesto komendantūros viršininką.
Generolas Bogdanovas nutraukia:
– Galima be slapyvardžių. Čia visi savi.
– Na, vadinasi, pavyzdžiu imsime majorą Astafjevą, – pasitaiso papulkininkis. – Kai buvo paskirtas N. komendantu, jis aiškiai smuko. Netoli miesto yra kunigaikščių pilis, kurioje gyveno įvairūs baronai. Dabar majoras Astafjevas joje įtaisė savo rezidenciją. Ten jis gyvena taip, kaip negyveno caro bajorai ir dvarininkai. Reikia pripažinti, kad ne gyvenimas, o rojus.
Papulkininkio žodžiuose pasigirsta pavydo gaidelė. Matyt, jis pasakų pilyje su savo kolega Astafjevu ne kartą puotavo, bet vėliau jie kažkuo nepasidalijo, ir papulkininkis nusprendė prisiminti moralę. Žvalgausi po salę tikėdamasis pamatyti majorą, turintį dvarininko polinkių. Mano nuostabai beveik visi salėje esantys majorai įtartinai susigėdę nuleido akis.
– Taigi majoras Astafjevas aiškiai moraliai supuvo. Pilyje jis turi daugiau tarnų negu velionis grafas. Kiekvieną rytą, kai majoras Astafjevas prasikrapšto akis, jis nežino, kur esąs. Kol neišmaukia pusės kibiro agurkų surymo. Tam, kad išsipagiriotų po nakties išgertuvių. Tik tada majoras Astafjevas kaip tikras ponas ištiesia savo kojeles. Viena vokietė mauna kojinę ant kairės kojos, kita – ant dešinės. Trečioji laiko paruošusi šilkinį chalatą. Apsimauti kelnių be kieno nors pagalbos jis taip pat negali.
Salėje didelis pagyvėjimas ir juokas. Šaunaus majoro gyvenimo būdas klausytojus aiškiai sudomina.
– Bet tai tik žiedeliai, o uogelės dar laukia, – sušunka oratorius. – Ištvirkavimas su vokietėmis Astafjevui tapo kasdienybė. Jis turi specialią komandą, kuri tik ir užsiima gaudydama jam moteris visame rajone. Pagautąsias kelias dienas laiko komendantūros požemiuose, o tada jos atsiduria majoro guolyje.
Netoliese pastebiu vieną majorą, kuris sukandęs dantis kruopščiai kažką rašo ant priešais pasklidusių popieriaus lapelių. Matyt, jis ir yra majoras Astafjevas. Žinoma, jis rašo ne pasiteisinimą, o kaltinimą. Tik jau skirtą papulkininkiui.
– Dažnas atvejis, kai dalykiškumas virsta despotiškumu, – dėsto toliau papulkininkis. – Neseniai po eilinių išgertuvių papulkininkis Astafjevas panoro žuvienės. Daug negalvojęs įsakė atidaryti prie pilies esančio tvenkinio šliuzus ir taip prigaudyti žuvies. Pora žuvelių majorui pateko į žuvienę, o keli šimtai centnerių žuvies nugaišo. Draugai karininkai, argi tai ne pasipiktinimą keliantis faktas?
Salėje jo žodžiai kelia greičiau linksmumą negu pasipiktinimą. Kiekvienas prisimena panašų atvejį iš savo praktikos ir dalijasi su kaimynu įspūdžiais.
– Majoro Astafjevo istorija, – baigia papulkininkis, – įdomi tuo, kad tai tipiškas pavyzdys. Daugelyje komendantūrų padėtis nedaug kuo skiriasi nuo majoro Astafjevo atvejo. Daugiau šitokie dalykai nepakenčiami. Mūsų uždavinys čia – panašius dalykus atskleisti ir pasmerkti, paraginti suįžūlėjusius savavaliautojus susitvarkyti, priminti jiems apie proletarinio teisėtumo egzistavimą.
Klausytojų veiduose linksmą pagyvėjimą keičia nekaltas tylėjimas, akys vėl ima tyrinėti savo batų galiukus. Dalykas pakrypsta į blogąją pusę, kai primenama atsakomybė. Dabar karas baigėsi, ir komendantai iš patirties išmano sovietų įstatymus.
Pagal kolektyvinio auklėjimo psichologinę dogmą sovietinis teisėtumas dažnai taiko atpirkimo ožių praktiką, kai kažkam suverčiamos visos kolektyvo nuodėmės ir, siekiant įbauginti kitus, įstatymo laikomasi itin griežtai.
Į menkus prasižengimus sovietų įstatymai žiūri pro pirštus. Netempsi žmogaus į teismą dėl kažkokio išmušto danties ar išdaužto stiklo – yra svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, skirti žmogui dešimt metų už socialistinių varpų rinkimą laukuose arba penkerius metus už fabrike pavogtą socialistinio cukraus gabalėlį. Dantys ir stiklas – kol kas asmeninė nuosavybė, ir socialistiniai įstatymai jų negina. Teisėtumo jausmas dingsta. Kai šis procesas grėsmingai išauga, tai prasideda atpirkimo ožių paieška. Pakliūti į “ožius” – labai nemalonus dalykas. Daug ką galima krėsti nebaudžiamai, o vėliau užmokėti savo galva už niekus.
Jei tik SKA vadovybė nekaltos savikritikos dingstimi nusprendė įgyvendinti tam tikras dalyko taisymo priemones – tai reikalai prasti. Vadinasi, greitai pakvips svilėsiais – keli komendantai paklius į Karo tribunolą. Kuriam kris burtai? Atmosfera salėje įkaista, jaučiasi nervingumas.
Bogdanovo sumanymas pasirodė teisingas. Po papulkininkio įžanginio žodžio, kuris, ko gero, buvo suplanuotas per pokalbį SKA, prasideda įnirtingas plakimas. Komendantai įnirtingai drabstosi vienas ant kito purvus, o sekretoriai viską stenografuoja. Prieina generolų – Dresdeno ir Leipcigo komendantų – eilė. Vaizdas įdomus. Ne dažnai pamatysi generolą, stovintį lyg mokinuką gausioje auditorijoje ir išpažįstantį savo nuodėmes. Kartais komendantas generolas prisimena savo generoliškus antpečius ir mėgina teisintis. Tuomet balsas iš prezidiumo ragina: “Generole, nesivaržykite. Čia savi žmonės.“
Išauklėta paklusti masių psichologija. Jei iš viršaus įsakyta atgailauti, tai atgailauja visi. Kas dar nenusidėjęs, tas gailisi būsimų nuodėmių. Komendantai choru atskleidžia savo “trūkumus” ir prisiekia ateityje būti caca berniukais ir klausyti tėvelio.
Salėje pakyla figūra ir kreipiasi į prezidiumą:
– Drauge generole, galima paklausti? Tai šiek tiek ne į temą, bet norėčiau pasitarti.
– Na, rėžkite, kas slegia jums širdį, – draugiškai skatina generolas Bogdanovas. Tikriausiai eilinė atgaila, o atgailų generolas klauso noriai.
– Mano komendantūra yra prie pat Čekoslovakijos sienos, – pradeda komendantas. – Kasdien per sieną pas mane varo minias nuogų žmonių. Kol kas juos laikau rūsyje. Juk negalima, kad jie šitokie gatvėmis lakstytų, o aprengti jų neturiu už ką.
Salėje girdisi juokas. Generolas Bogdanovas klausia:
– Kaipgi taip – nuogi?
– Labai paprastai, – sako nevykėlis komendantas. – Visiškai nuogi. Kaip motina pagimdė. Net žiūrėti gėda.
– Nieko nesuprantu, – susižvalgo generolas su kitais prezidiumo nariais. – Paaiškinkite išsamiau. Iš kur šie nuogi žmonės?
Komendantas aiškina:
– Vokiečiai iš Čekoslovakijos. Prie sienos čekai juos išrengia nuogai, o paskui per sieną varo pas mane. Sako: “Čia jūs atėjote nuogi, nuogi ir grįšite.“ Sudetų vokiečiai. Pagal Potsdamo susitarimus juos perkelia į Vokietiją. Čekams tai pokštai, o man – bėda. Kaip šiuos žmones galėčiau aprengti, jei tikri mano kareiviai neturi uniformų.
Kitas komendantas klausia:
– Mano mieste yra bankas. Kartu su banko direktoriumi tikrinau asmeninius seifus rūsiuose. Pilni auksinių daiktų, briliantų – kalnai vertybių. Laikinai įsakiau viską užantspauduoti. O ką daryti toliau?
Trečiam nerimą kelia įkurta komendantūros kieme vokiečių tankų divizija.
Įdomu, bet nė vienas komendantas nesiskundžia sunkumais su vokiečiais. Nei diversijų, nei neramumų. Kur kas daugiau rūpesčių su savais žmonėmis.
– Spręsdamas okupacinius klausimus, okupacinis aparatas turi būti aukšto lygio. Okupuotoje šalyje mūsų armijos ir mūsų valstybės prestižą reikia saugoti šventai. Komendantūros – tai mūsų pirmasis ryšys su Vokietijos gyventojais, – kalba dalyviams generolas Bogdanovas.
“Šiame parodomajame valstybės asmenyje surinktos visos armijos atliekos. Kol kas menkai atsižvelgiama į nugalėtos šalies visuomeninę nuomonę, bet vėliau tai atsirūgs”, – galvoju atsakydamas generolui.
Po pasitarimo dalyviams rengiamas banketas. Majoras Kuznecovas, aš ir dar vienas karininkas iš Dresdeno SKA užimame staliuką lango nišoje.
Kadaise “Baltojo elnio” viešbutis buvo mėgstama kurorto svečių ir užsienio turistų vieta. Pro langą matyti lengvu rūku apgaubta Elbė, dalijanti Dresdeną į dvi puses. “Baltasis elnias” įsitaisęs paukščio skrydžio aukštyje. Iš čia beveik nesimato karo paliktų griuvėsių. Panorama po mūsų kojomis alsuoja ramybe ir senovine kultūra. Nors pusė miesto sugriauta, Dresdenas gražus. Jame daug tikro kilnumo kitos Vokietijos, apie kurią mes pamirštame dėl nesenų pastarųjų metų įspūdžių. Čiuožia grindimis beaistriai padavėjai universiteto profesorių veidais. Baltomis liemenėmis apsirengę vaikiščiai nardo tarp stalų, dalykiškai mosuodami servetėlėmis ir paklusdami nebyliems didingo vyriausiojo žvilgsniams. Savo vaikiškose vizijose jie tikriausiai svajoja kada nors būti jų vietoje, išdidžiai dėvėti juodą fraką ir vadovauti salei. Europoje kelnerio profesija pakylėta į meno viršūnes. Sovietų Sąjungoje ji laikoma niekinga vyro profesija. Įdomus kontrastas: proletariato valstybėje proletaro profesija tapo niekingu užsiėmimu. O be kelnerių neapsieisi net komunizmo sąlygomis. Skirtumas tik toks, kad kai pas mus tai laikoma šuniška profesija, sovietų kelneriai ir elgiasi kaip šunys.
Mūsų ausis glosto pažįstama melodija. “Žydra skarelė!“ Mėgstu klausytis šios paprastos dainelės Maskvos estradose, kai kareiviai groja akordeonu ir dainuoja merginos pilkomis milinėmis. Šiandien ji simboliškai skamba grojant vokiečių kapelai.
Majoras Kuznecovas apžvelgia salę ir pareiškia:
– Jauki aplinka. Jeigu visus svečius velniop išvarytume, būtų visai gerai.
Susirinkę salėn komendantai po nemalonios konferencijos šiek tiek nusiramino. Jie mėgina guosti save prisimindami karo metų kovų žygdarbius. Tam linksminamųjų gėrimų gausybė. Salė ima pakrikai ūžti.
Mūsų trečiasis palydovas, šnairuodamas po salę, sako:
– Tas pats man ateidavo į galvą, kai būdavau Maskvos metro. Metro nuostabus, o publika nedera, visą vaizdą gadina. Aplink marmuras, o viduryje vėmalai.
Klausiu majoro Kuznecovo, kuris, būdamas adjutantu, gerai išmano armijos tvarką:
– Kaip manai – kas bus majorui Astafjevui ir kitiems, kuriuos prausė konferencijoje?
Majoras Kuznecovas šypsosi:
– Nieko. Daugių daugiausia – perves į kitą komendantūrą. Profesionalai niekšai taip pat reikalingi. Be to, visi šie gyvuliai nuoširdžiai atsidavę partijai. O ištikimiems žmonėms daug kas atleidžiama. Jie tiek reikalingi partijai, kiek ir jiems partija. Neišardomas kompleksas.
Mane stebina, kad majoras ir jo senas pažįstamas taip laisvai kalba kebliomis temomis. Po karo tai savotiška atmosfera šalyje ir armijoje. Žmonės pajuto, kad jie išsikovojo sau laisvę, kad jie nugalėjo, ir šis jausmas padarė didelį poveikį. Tam taip pat talkina naujovių kontrastas susidūrus su Vakarais.
Bebūnant Dresdene generolas Šabalinas apsistojo viloje, kurią užėmė generolas Dubrovskis – SKA Ekonomikos skyriaus viršininkas Saksonijoje. Anksčiau ši vila priklausė stambiam vokiečių prekybininkui. Už vilos nuostabus sodas.
Po penkių minučių buvome vietoje.
Generolo Dubrovskio kabinete dabar kitokio pobūdžio posėdis. Vienoje stalo pusėje – generolas Šabalinas, greta jo generolas Dubrovskis. Kitoje stalo pusėje miesto vadovai vokiečiai – Saksonijos landratas ir Dresdeno burmistras. Vokietis burmistras kalba švariausia rusų kalba. Ne taip seniai jis buvo Raudonosios armijos papulkininkis.
Aptariami Saksonijos ekonomikos uždaviniai okupacinio režimo sąlygomis. Viskas vyksta nepaprastai sklandžiai. Burmistras yra ne tik klusnus vykdytojas, bet ir vertingas konsultantas vietos klausimais. Ne mes įsakome ir ko nors reikalaujame. Ne. Burmistras rekomenduoja mums tikslingas priemones ir siūlo jas tvirtinti.
Tik vienintelį kartą burmistro veidu praslinko vokiečiams būdingas šešėlis. Kai buvo svarstomas aštrus sparmedžių klausimas šachtoms, generolas Šabalinas nedaug galvojęs pasiūlė:
– Bet juk aplinkui daugybė miškų, – kirskite juos.
Papulkininkis burmistras iš siaubo sumojavo rankomis:
– Jeigu mes šiuos miškus iškirsime, tai po penkerių metų mūsų žydinti Saksonija virs dykuma.
Buvo rastas kompromisas: ieškoti kitų šaltinių, o kol kas kirsti vietinius miškus.
Landratas primena iškabą – minkštakūnis kažkokios demokratinės partijos padaras, pasirengęs pasirašyti bet kurį popierių. Už jo nugaros dirba mūsų žmogus, dar vakar dėvėjęs sovietų antpečius, o šiandien – šimtaprocentinis vokietis ir burmistras. Jis iš kalio neriasi, kad išieškotų kuo daugiau reparacijų. Klasiškai svetimas elementas, surastas per naktį, kiti apsvaiginti baime, o savi žmonės dirba prisidengę naujos demokratijos kauke.
Mases iš viršaus reikia valdyti sumaniai. Masių psichologija – tai tikslusis mokslas, smulkiai išgvildentas Kremliaus. Žmogus – tai visuomeninis gyvulys. Šiuolaikinės visuomenės sąlygos žmogų daro daug labiau priklausomą nuo bandos negu visus jo keturkojus protėvius. Dabar į mišką nepabėgsi. Kremliaus piemuo savo darbą išmano.
Ši mintis nevalingai ateina į galvą stebint įvykius generolo Dubrovskio kabinete. Žiūriu į vokiečių “naujos demokratijos” atstovus, paskui apsižvalgau ir tyrinėju salės, kurioje esame, aplinką.
Saksonijos SKA štabas įsikūrė buvusiuose Saksonijos karalių rūmuose. Nuo ąžuolinėmis lentelėmis iškaltų aukštų sienų prietemoje mus stebi viduramžių kostiumais apsirengę portretai. Auksinių rėmų gyventojas pasirėmęs špaga šaltai žiūri virš galvų žmonių su auksiniais antpečiais. Šie nors nugalėtojai. Bet šis padaras su pilku civiliu kostiumu ir vokiška pavarde! Ką galvojo kilmingasis karalius apie savo palikuonis? Smulkėja žmogeliai... Ar ne tiesa, Jūsų Didenybe?
Atsisveikindamas spaudžiu burmistrui papulkininkiui ranką. Iš mandagumo su juo net kalbu vokiškai. Kad bent kiek nesijaustų palaižūnu. Kartais naudinga tarnui kelti savarankiškumo įspūdį.
Kitą dieną važiuojame į Halę, Saksonijos provincijos sostinę. Čia generolas Šabalinas sutinka savo seną bičiulį generolą Kotikovą, Saksonijos provincijos SKA Ekonomikos valdybos viršininką (Kalbama apie dvi skirtingas provincijas – Saksonijos federalinę žemę su centru Dresdene ir Saksonijos provinciją su centru Halėje). Vėliau generolas Kotikovas plačiai išgarsėjo kaip sovietinio Berlyno komendantas, sąjungininkai jo vardą tikriausiai prisimins ilgai. Išoriškai generolas Kotikovas labai simpatiškas ir svetingas šeimininkas.
Pradžioje intermeco su komendantais – vaizdas toks pat koks ir Federalinėje žemėje. Paskui generolas Šabalinas tikrina “naujos demokratijos” darbą. Vietinis vokiečių vadas gal penkiolika metų gyveno Maskvoje Pokrovsko gatvėje, beveik mano kaimynas. Halėje mes dalyvaujame tokiuose pat pasitarimuose kaip ir Dresdene.
Jis savo veikloje dar labiau stengiasi negu jo kolega Dresdene. Generolui Šabalinui tenka šaldyti jo įkarštį, kai šis pateikia ilgą numatomų socializacijos priemonių sąrašą.
– Ne taip greitai, – sako Šabalinas. – Atsižvelkite į Vokietijos ekonomikos ir pereinamojo laikotarpio ypatumus. Įteikite savo siūlymus generolui Kotikovui.
Grįždami į Berlyną priversti netikėtai sustoti. Netoli Liuterštadto triukšmingai sprogsta užpakalinio rato padanga. Vairuotojas neturi nei atsarginio rato, nei kameros, nei gumos klijų. Įtūžęs generolas keikiasi – kad ir kas būtų, jis nori dar iki tamsos grįžti į Berlyną. Matyt, jis nelabai pasitiki komendantūrų darbu.
Mudu su Kuznecovu susižvalgome – rasti ratą teks mudviem, nes vairuotojas Miša iš baimės prarado visą savo išradingumą, kuriuo pasižymi sovietų vairuotojai. Išeitis viena – gauti ratą iš kokios nors pro šalį važiuojančios mašinos. Šiandien Vokietijos keliuose tai įprastas reiškinys.
Pagal visas karo meno taisykles mes blokuojame kelią, stabdome visas važiuojančias mašinas ir jas apžiūrime. Mūsų “Admirolui” netinka nė vienas ratas. Sustabdytųjų nuostabai netrukdomai juos paleidžiame. Mintyse jie tikriausiai atsisveikino su visais savo lagaminais. Kontrolė labai solidi – spindėdamas įsiuvais ir kitokiais generoliško orumo ženklais šalia stovi pats generolas.
Po kurio laiko pamatome plentu judančią keistą autokoloną. Išdažyti visomis vaivorykštės spalvomis keli dengti sunkvežimiai, margos afišos, kvepia keptais svogūnais ir bohema. Pasirodo – klajojantis cirkas, XX amžiaus čigonai. Tetrūksta tik tamsiaveidės Karmen. Vaizdingą kortežą baigia amerikietiškas karinis visureigis, prie kurio vairo sėdi Amerikos kapitonas.
Žvalgausi aplinkui ieškodamas šio parado vado ir svarstau, kokia kalba reikėtų aiškintis. Tuomet iš visureigio iššoka trūkstamoji Karmen ir kreipiasi į mus Vedingo lūšnų dialektu (Vedingas – pagarsėjusios Vedingo lūšnos, neturtingas šiaurės rajonas).
Akimirksnį mudu su Kuznecovu net pamirštame, kodėl sustabdėme šiuos automobilius. Vedingo žibuoklė iš tikrųjų buvo velniškai graži. Ne veltui Amerikos kapitonas ėmėsi lydėti savo širdies damą į pavojingą kelionę sovietų zonoje. Dėl šitokios moters gali pamiršti visus Eizenhauerio ir Žukovo įsakymus drauge paėmus.
Šiaip taip akis atplėšę nuo viliojančio vaizdo, pradedame apžiūrinėti mašinų ratus, techniniais klausimais tardamiesi su Miša. Galiausiai ateina eilė ir amerikietiškajam visureigiui.
– Kaip dėl visureigio ratų? – klausia Kuznecovas Mišos.
– Skylės susieina. Šiek tiek šlubuosime, bet iki namų nuvažiuosime, – sako šis.
Taigi klausimas išspręstas. Tuoj gausime papildomą tiekimą lendlizu. Be to, ant visureigio užpakalio kabo penktas ratas. Nereikalinga prabanga.
Aiškinu Karmen savo varganą būklę ir rodau pirštu į penktąjį ratą. Generolas prisimena Potsdamo susitarimus ir gąsdinimo psichologiją: “Klauskite amerikiečio, ar jis turi leidimą į sovietų zoną. Kodėl čia važinėjasi?“
Tačiau talentai ir gerbėjai už Potsdamo susitarimų pažeidimą ir važiavimą svetima teritorija pasirengę su džiaugsmu atsipirkti tokia pigia kaina kaip vienas ratas ir be šios psichologinio poveikio priemonės.
Užsirašau kapitono Berlyne adresą, kad parvykus savininkui būtų galima grąžinti ekspropriacijos objektą. Vėliau kelis kartus įsakiau Mišai nuvežti šiuo adresu ratą. Atvirai kalbant, nuogąstauju, kad ratas virto buteliu degtinės ir be pėdsakų dingo Mišos skrandyje. Jeigu Amerikos kapitonui tektų skaityti šias eilutes, tai dar kartą reiškiu padėką ir apgailestavimą dėl šio įvykio.
Berlyną privažiuojame jau temstant. Generolas staiga sunerimsta ir Mišai įsako:
– Jokiu būdu nevažiuoti per amerikiečių sektorių. Ieškok kelio per Rudovą.
Lengva sakyti, bet ne taip lengva šį Rudovą rasti. Vienoje vietoje susprogdinti tiltai, kitoje uždarytas kelias. Kur mes suktume – visi keliai veda į Amerikos sektorių. Generolas velniuojasi ir įtartinai nenori važiuoti Amerikos žeme.
Galų gale vis dėlto pakliūvame į Amerikos sektorių. Generolas kategoriškai atsisako važiuoti įprastu keliu per Potsdamo gatvę ir įsako Mišai brautis pro miesto pietinį pakraštį tol, kol pakliūsime į sovietų sektorių. Miša tik galvą linguoja. 1945 metų vasarą važiuoti per Berlyną naktį ir dar nežinomais pakraščiais – sunkus uždavinys.
Generolas vaidina komediją. Juk negali jis rimtai bijoti kokios nors diversijos ar pasikėsinimo. Abipusis važiavimas po Berlyną nedraudžiamas. Jokių slaptų dokumentų neturime. Aišku – generolas net čia vaidina ideologinį blefą.
Mūsų automobilis lėtai kaip didžiulis vabalas slenka klaidžiais skersgatviais. Kartais iš tamsos žibintų šviesa užgriebia amerikiečių sargybinio figūrą. Visi postai dvigubi. Sargybinis nepatenkintas merkiasi nuo ryškios šviesos, jo draugė nuo pirmo išgąsčio ima šypsotis. Žinoma, sutrukdytos poros nežino, kad iš tamsos į juos žiūri sovietų generolo akys. Generolas niurzga – jam tai ryškus Amerikos armijos moralinio smukimo įrodymas.
Po ilgų klaidžiojimų po griuvėsius ir Berlyno pakraščių daržus mūsų žibintai apšviečia geltoną rodyklę su užrašu “Karlshorstas”. Gera vėl jaustis savo gimtame lizde grįžus iš kelionių po priešišką ir nepažįstamą šalį. Malonu kur nors važiuoti, bet dar maloniau grįžti namo.
2
Nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 2-osios netoli Berlyno Potsdame įvyko pirmasis Didžiojo trejeto pokario susitikimas, vėliau įėjęs į istoriją kaip Potsdamo konferencija.
Krymo konferencija sprendė karo baigties ir pokario tvarką bendrais bruožais, o Potsdamo konferencija svarstė šių klausimų detales. Vokietija besąlygiškai kapituliavo ir buvo būtina galutinai suderinti ir patikslinti nugalėjusių valstybių politiką, jos įgyvendinimo metodiką, okupacinių įstaigų darbo koordinavimą.
Konferencijoje į akis krito elgesio skirtumai tarp sovietų ir Vakarų sąjungininkų pusių. Vakarų demokratijos pabrėžė politiką, kuri ateityje neleistų atgimti vokiškajam militarizmui, užkirstų kelią naujai vokiečių agresijai. Viena vertus, naikinant ir ribojant karo pramonės potencialą, kita vertus, Vokietiją demokratiškai auklėjant.
Kai apie Vokietiją buvo kalbama bendrais bruožais, sovietų pusė išsiskleisdavo spalvingomis frazėmis apie demokratiją. Bet kai ateidavo eilė detalėms, sovietų atstovai tylomis gerdavo iš grafinų vandenį ir rūkydavo papirosus. Susidarydavo vaizdas, kad šiuo klausimu sovietų pusė tikslaus plano neturi. Taip bent turėjo atrodyti Vakarų atstovams. Nors sovietai visada atvyksta į konferencijas su itin gerai parengtais planais, šį kartą jie elgėsi labai santūriai.
Mažai kas iš Vakarų politikų tuo metu manė, kad Kremlius turi labai gerai apgalvotą politikos Vokietijoje planą. Bet kol kas šio plano dėti ant konferencijos stalo nevertėjo. Jis išaiškėjo vėliau iš sovietų okupacinės valdžios veiksmų. Stalinas nepamiršo žodžių: “Vokietija – tai raktas į Europą”.
Tolimais Vokietijos ateities klausimais Potsdamo konferencijoje Kremlius darė didelių nuolaidų ir iš esmės sutiko su Vakarų sąjungininkų politika. Užtat didelį suinteresuotumą, aktyvumą ir atkaklumą sovietų pusė rodė artimos ateities klausimais – žalos atlyginimo ir teritorinių pretenzijų rytinėje Vokietijos pusėje klausimais.
Kioskelis atsidarė paprastai. Per daug paprastai, kad Vakarų politikai galėtų suprasti šią nesudėtingą mechaniką. Ateitis – tai niekuo neįpareigojantys pažadai. O kol kas šių pažadų kaina iš Vakarų reikia stengtis išsiderėti kuo daugiau reparacijų ir nuolaidų.
Vakarų demokratijos, nuramintos tariamomis nuolaidomis arba tariamu Kremliaus nesuinteresuotumu principinės politikos dalyje, nusileido plačioms Kremliaus reparacinėms ir teritorinėms pretenzijoms, kurios Vokietiją automatiškai darė priklausomą nuo Sovietų Sąjungos. Vakarų sąjungininkai patys atidavė Stalinui į rankas vadeles, kuriomis jis valdys Vokietiją.
Jie tai suprato kaip atpirkimo auką, kuri turi tenkinti Kremliaus ekonominius interesus ir daryti jį labiau sukalbamu pokario pasaulio santvarkos ir tarpusavio bendradarbiavimo klausimais. Jie problemą matė idealistiškai. Tuo tarpu Kremlius visada stovėjo ant materialistinės platformos. Pradžioje rūpėjo užsitikrinti materialinę bazę, o paskui, remiantis šiuo pagrindu, plėtoti tolesnę politiką, paisant jau ne pasenusių įsipareigojimų, o realių galimybių.
Už miglotas politines garantijas suteikę Kremliui Vokietijoje didžiulę materialinę bazę, Vakarai padarė rimtą klaidą. Garantijų bus laikomasi tik tol, kol ši regimybė Kremliui atrodys naudinga.
Galvojant apie Potsdamo konferencijos Didžiojo trejeto asmeninę sudėtį, nevalingai matai tam tikrą paprastumą. Nėra mums gerai žinomo vardo – prezidento Ruzvelto.
Ruzveltas neišgyveno vos kelių dienų iki pergalės, kuriai jis atidavė tiek jėgų ir energijos. Galbūt tai yra viena paguodos pusė – jis nebematė griūties šių iliuzijų, iš kurių jis kūrė savo pokario pasaulio planus. Jis iš tikrųjų buvo didis žmogus, geras senis ir tyras lyg krištolas idealistas. Jam buvo sunku suprasti “puikų vaikiną Džo”.
Potsdamo konferencijos dienomis Stalinas kartu su Vakarų delegacijų pareigūnais važinėjo automobiliais po Berlyną. Vienas šios išvykos rezultatas buvo įsakymas SKA Karinio oro laivyno skyriaus ekspertams padaryti jam asmenišką pranešimą apie sąjungininkų oro reidų į Berlyną detales. Berlyno griuvėsiai iškalbingesni nei laikraščių suvestinės ir skaičiai apie numestų bombų tonas.
Važinėdamas po Berlyną ir žiūrėdamas į bekraštes akmenines namų kapines, pamatai, kad per didžiulį miestą iš viršaus tvojo tokiu pat didžiuliu kūju. Lygindamas vokiečių aviacijos skrydžių pėdsakus Leningrade ir Maskvoje su Berlyno vaizdu po USAF ir RAF skrydžių, gali susimąstyti.
Šis vaizdas Stalinui padarė didesnį įspūdį nei karo patarėjų pranešimai per karą ir paveikė jo taikingumą labiau negu Ruzvelto įtikinėjimai ir įkalbinėjimai. Ne veltui šiuo klausimu jis pareikalavo specialaus pranešimo.
Kol Didysis trejetas Potsdamo konferencijoje tarėsi, SKA tęsė savo veiklą. Vienas pirmųjų SKA darbų, kuris iš pagrindų veikė vidinę Vokietijos ekonomikos struktūrą, buvo maršalo Žukovo įsakymas Nr. 24. [sakyme kalbama apie nacionalsocialistų nekilnojamojo turto konfiskavimą ir lyg tarp kitko teikiami nurodymai rengtis gamybos priemonių nacionalizacijai bei žemės reformai.
Vadinamoji žemės reforma generolui Šabalinui kėlė daug rūpesčių. Vokiečių vietos valdžia dar nepriprato prie sovietų vadovavimo būdų ir nemokėjo skaityti tarp eilučių. Įsakyme Nr. 24 tikslių skaičių nebuvo. Įsakyme mirgėjo demokratinės frazės ir naujai vokiečių valdžiai teikė įgaliojimus. Vokiečių “liaudis”, vadovaujama savo “geriausių atstovų”, “pati turi parengti žemės reformos projektą ir pateikti jį SKA analizuoti bei tvirtinti”. Tinkamą visai teritorijai projektą turėjo rengti atskirų provincijų landartai.
Kartu su įsakymu Nr. 24 generolas Šabalinas gavo ir slaptą instrukciją, kurioje jau visai tiksliai nurodoma, kaip šios reformos, kurias fiktyviai rengė vokiečių savivaldybės, turi atrodyti iš tikrųjų.
Kelis kartus stebėjau procedūrą, kaip generolo Šabalino kabinete šiai žemės reformai buvo rengiamasi.
Prie Ekonominės valdybos vartų, išdažytas mugės vėliavėlėmis ir gaidžių bei ožių atvaizdais, rieda solidus “Maibach”. Iš didžiulio kėbulo gelmių ant žemės neryžtingai žengia kostiumuota bespalvė figūra. Tai landratas, SKA valia – “geriausias vokiečių liaudies atstovas” Plastiška eisena figūra braunasi koridoriumi. Įėjęs į generolo priimamąjį, landratas klusniai lenkia nugarą. Ant rankos chalatą primenantis lietpaltis, po pažastimi aplamdytas portfelis, skrybėlė prispausta prie pilvo, tarytum skydas nuo galimo smūgio. Meilikaujamai šypsodamasis “geriausias atstovas” atsargiai lyg ant akėčių sėdasi ant kėdės ir laukia audiencijos.
Kai ateina eilė, landratą pakviečia į kabinetą. Generolas per vertėją susipažįsta su Saksonijos žemės reformos projektu.
– Kokią didžiausią ribą jie siūlo šį kartą? – klausia generolas.
– Nuo šimto iki dviejų šimtų morgenų, atsižvelgiant į aplinkybes, drauge generole, – rankoje laikydamas projekto lapelius atsako vertėjas.
– Jūs idiotai! Trečias variantas ir vėl niekam tikęs. Pasakyk jam, kad su šituo mes negalime sutikti.
Vertėjas verčia. Landratas bejėgiškai lamdo savo portfelį. Paskui jis ima aiškinti, kad šis projektas sudarytas apskaičiavus tinkamiausią žemės reformos ekonominį efektą provincijos sąlygomis. Jis bando atskleisti Saksonijos žemės ūkio specifiką, kalba apie neišvengiamą būtinybę, griežtas Vokietijos gamtines sąlygas, glaudžią gyvulininkystės, miškų ūkio ir žemės kultūrų sąveiką, apie mažosios, bet visur reikalingos mechanizacijos ypatumus. Po truputį landratas įsismagina, jo žodžiai persmelkti nuoširdaus noro rasti geriausią problemos sprendimą pagal įsakymą Nr. 24.
Net kai to nereikalauja mano tiesioginis darbas, tokiuose susitikimuose visada stengiuosi dalyvauti. Pasirodo, neplaninė kapitalistinė Vokietijos ekonomika sovietų specialistui tampa įdomiu tyrinėjimo objektu.
Vokietijos ekonomika – sudėtingas ir tikslus mechanizmas. Man dažnai teko matyti, kaip vokiečių specialistai, apimti siaubo, skėsčiojo rankomis, kai generolas duodavo jiems patarimų arba pasiūlymų, įprastus sovietų sąlygomis planuojant ar pertvarkant. Tuomet specialistai choru šaukė: “Bet tai prilygsta savižudybei!“
Taip ir šį kartą. Generolas žaidžia pieštuku, mąsliai rūko papirosą, leidžia dūmų ratus. Jis net neprašo versti landrato samprotavimų. Jam tai prasmės neturintis garsas. Kai generolas mano, kad laikas baigėsi, jis rauko kaktą ir kreipiasi į vertėją:
– Pasakykite jam, kad projektas turi būti perdirbtas. Mes turime ginti Vokietijos valstiečių, o ne stambiųjų žemvaldžių interesus.
Generolas – klasikinis sovietų vadovo pavyzdys, vykdymo automatas, negebantis suvokti kitos pusės įrodymų ir kritiškai savarankiškai spręsti. Ant šio automato pečių guli generolo antpečiai, ir šiandien jis sprendžia Vokietijos ekonomikos likimą.
Sutrikęs landratas pakyla. Visi jo įrodymai beverčiai. Žemės ūkio reformos projektas bus perdirbinėjamas dar kelis kartus. Tai tęsis tol, kol “savarankiškas” vokiečių projektas tiksliai atitiks slaptas instrukcijas, saugomas generolo seife.
Žemės reforma yra labiau politinė nei ekonominė priemonė. Kol kas svarbu ekonomiškai pakirsti vieną iš stipriųjų vokiečių visuomenės grupių, kita vertus – sukurti naują grupę, prijaučiančią naujai valdžiai. Kitame etape, kai naujoji valdžia sustiprės, pirmieji bus sunaikinti fiziškai, o antrieji pažins SSRS gerai žinomą formulę: “Žemė jūsų, vaisiai – mūsų!“ Todėl generolas Šabalinas ir nerodo susidomėjimo svarstydamas žemės reformos ekonominį poveikį.
Kai žiūriu į vokiečius, su kuriais man tenka susidurti generolo Šabalino kabinete, mane neretai apima gailestis.
Dauguma jų – komunistai. Vienokia ar kitokia forma jie kovojo prieš hitlerinį režimą, daugelis dėl savo įsitikinimų nukentėjo. Po kapituliacijos jie mus sutiko su džiaugsmu. Vieni kaip savo išlaisvintojus, kiti kaip ideologinius sąjungininkus. Daugelis jų atėjo pas mus norėdami dirbti būsimos Vokietijos labui. Aišku, reikia turėti omenyje neišvengiamą konjunktūros riterių kiekį.
Prieš gaudami vadovaujančius postus, šie žmonės buvo kruopščiai patikrinti politinio patikimumo požiūriu. Matydami mus kaip savo ideologinius sąjungininkus, jie kurį laiką nebijojo laisvai reikšti mintis. Be to, į akis ryškiai krito tai, kad daugelio jų įsitikinimai ir siekiai kertasi su instrukcijomis, kurias jie gauna iš mūsų. Mums reikia nebylių vykdytojų, o ne lygiateisių partnerių. Ateis laikas, kai šie žmonės bus priversti apsispręsti: arba nebyliai vykdyti mūsų įsakymus ir tapti mūsų klusniais įrankiais, arba pasišalinti ir užleisti vietą kitiems.
Be oficialių vokiečių valdžios atstovų Ekonomikos valdyboje lankosi ir kiti asmenys. Ypač įdomūs lankytojai ateina į Mokslo ir technikos skyrių. Šio skyriaus viršininkas pulkininkas Kondakovas iki karo buvo sąjunginio Aukštojo mokslo reikalų komiteto Aukštųjų karo mokymo įstaigų skyriaus viršininkas. Jis nejaunas ir labai kultūringas žmogus, išmanantis savo darbą ir gebantis suprasti žmones.
Kartą su pulkininku Kondakovu susitikome koridoriuje. Jo veide matėsi neviltis.
– Grigorijau Petrovičiau, – kreipėsi jis į mane, – būkite geras – padėkite!
– Kas atsitiko, drauge pulkininke? – klausiu.
– Čia vienas vokietis mane užkankino. Išrado kažkokią velniavą ir siūlo ją mums. Apie smulkmenas jis kalbėti nenori, o ką jis šneka, ničnieko nesuprantame.
– Drauge pulkininke, kaip aš jums galiu padėti?
– Na, bent pasikalbėkite su juo. Man per vertėją sunkiau suprasti negu jums.
Pulkininko kabinete mūsų laukė liesas šviesiaplaukis vokietis. Kai mes įėjome, jis pats prisistatė, tada supažindino su savo jaunute, lėlę primenančia žmona.
– Na, Herr Ingenieur, was haben Sie? – klausiu.
– Herr majore, pirmiausia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šį faktą, kad esu ypač suinteresuotas atiduoti savo išradimą į rankas didžiosios Sovietų Sąjungos, kur jis tarnaus dirbančiųjų naudai...
– Gut! Was haben Sie denn? – sulaukęs momento, kai išradėjas įkvėpė oro, nutraukiau jo besiliejančius jausmus.
– Nenoriu, kad mano išradimas pakliūtų į rankas amerikiečiams, nors žinau, jog jie užmokėtų man daugiau. Nemėgstu imperialistų. Pats esu įsitikinęs komunistas ir...
– Na gut! Daran zweifle ich nicht, – nutraukiau jį vėl, jau įpratęs prie politinių įžangų. – Was haben Sie eigentlich?
Po valandos pokalbio tiksliai žinojau tiek, kiek ir pulkininkas. Kalba sukosi apie paslaptingą variklį su stebuklingu naudingo veikimo koeficientu ir kitokiomis viliojančiomis savybėmis. Išradėjas daro labai aiškias užuominas, kad jo variklis atliks perversmą karo dalykuose, apversdamas aukštyn kojomis šiuolaikinę karo techniką. Kartu jis tvirtina, jog rizikuodamas savo gyvybe jis kelerius metus savo išradimą slėpė nuo “fašistų”, kad šie nepakenktų žmonijai.
Kai jo klausiu, kokios rūšies kurą naudoja jo variklis, išradėjas nutaiso tokią grimasą, lyg norėčiau paveržti iš jo patentą ir išradėjo teises. Išradėjas prašo mūsų pagalbos savo darbui baigti arba, tiksliau, darbui ir variklio modeliui atkurti. Bėda ta, kad visi skaičiavimai, brėžiniai ir modeliai žuvo per bombardavimą nuo amerikiečių bombų. Vėliau mes pripratome prie nuorodų į bombardavimus visais atvejais, kai reikėdavo ką nors nuslėpti ir pagražinti pasakėles dramatiškomis detalėmis. Mainais už mūsų paramą išradėjas įsipareigoja perduoti savo patentą į sovietų vyriausybės rankas.
Paprašiau išradėjo sudaryti man visų jo darbui būtinų priemonių sąrašą.
Su įtartinu pasirengimu, lyg tik to būtų ir laukęs, išradėjas atsega portfelį ir tiesia man trijų egzempliorių sąrašą. Sąraše yra ko tik nori – pinigai, maisto produktai, net papirosai – išskyrus daiktus, kurie būtini darbui.
Man, kaip anksčiau ir pulkininkui, kyla noras tvoti išradėjui per sprandą ir vyti jį pro duris. Įsitikinęs, kad šį triuką jis kartoja vienu metu ar paeiliui visose keturiose okupacinėse Berlyno valdybose. Padorumo dėlei dar tampo su savimi žmoną ar draugę. Tačiau šis bendravimo būdas prieštarautų pagrindiniam Mokslo ir technikos skyriaus darbo principui.
Pulkininkas nusprendžia suteikti išradėjui galimybę įrodyti savo tvirtinimų realumą. Kartu jis murma:
– Na, palauk! Jeigu tu mane už nosies vedžioji, tai susipažinsi su požemiu.
Aplink visus Ekonominės valdybos skyrius mitrūs gešeftmacheriai sukasi kaip musės virš mėšlo krūvos. Vieni skundžia, kiti siūlo savo paslaugas aktualiose šios dienos srityse. Po to, kai Berlyno laikraščiai sumirgėjo rašiniais apie Amerikos numestas ant Japonijos bombas, kasdien SKA Mokslo ir technikos skyrių pasiekia siūlymų pirkti atominės bombos patentą ir net atominį variklį. Atomines bombas mums siūlė urmu ir mažais kiekiais, su nuolaida ir išsimokėtinai.
Aišku, pagrindinė Mokslo ir technikos skyriaus veikla vyksta kitais kanalais. Žmonės, kurie iš tikrųjų mums reikalingi, patys pas mus neateina. Paprastai mes jų ieškome ir pas juos važiuojame.
Mokslo ir technikos skyrius yra tik išorinis fasadas, to paties pavadinimo NKVD skyriaus priėmimo ir rūšiavimo punktas. Pulkininkas Kondakovas renka medžiagą, ją vertina, paskui bylą perduoda Potsdamo NKVD Mokslo ir technikos skyriui. Į jį Maskva siunčia dirbti labiausiai kvalifikuotus sovietų specialistus – ekspertus visoms mokslo ir technikos šakoms.
Dirbdamas dažnai bendrauju su Mokslo ir technikos skyriumi. Svarbiausias šio skyriaus uždavinys yra medžioti protus.
Maskva gerai supranta vokiečių proto vertę. Ne menkiau tai išmano ir Vakarų sąjungininkai. Šiuo klausimu tarp Vakarų ir Rytų sąjungininkų nuo pat pirmos Vokietijos okupacijos dienos įsiliepsnojo įnirtinga kova.
Tiuringijos kapituliacijos metu didžioji Saksonijos dalis buvo amerikiečių rankose. Po dviejų mėnesių, kartu su Vakarų sąjungininkų įžengimu į Berlyną, Tiuringiją ir Saksoniją, pagal anksčiau sudarytą sutartį perdavė sovietų okupacinės valdžios žinion.
Inspekcinių kelionių metu po SKA provincijas generolas Šabalinas reikalavo iš karinių gubernatorių duomenų apie SKA Vyriausiojo štabo įsakymo vokiečių specialistų išaiškinimo ir apskaitos vykdymą. Kartu generolas apmaudžiai barėsi stebėdamasis “velnio sąjungininkų” spartumu ir stropumu.
Per trumpą savo buvimą Tiuringijoje ir Saksonijoje amerikiečiai sugebėjo nugriebti visą vokiečių mokslo ir technikos grietinėlę. Žymūs mokslininkai, vertingos mokslo tyrimo laboratorijos ir techniniai archyvai – viskas buvo išvežta į Vakarus. Mokslininkui, kuriam buvo pasiūlyta evakuotis, savo nuožiūra leista pasiimti su savimi neribotą kiekį reikalingų medžiagų, įrangos ir mokslinių bendradarbių. Į mūsų rankas šiose teritorijose pateko tik palyginti beverčiai docentai ir asistentai. Ceiso gamyklas Jenoje mes vertinome kaip ypač vertingą grobį. Bet ir iš čia amerikiečiai spėjo išvežti visą technikos branduolį. Su likusiu personalu Ceisas galėjo dirbti, bet ne progresuoti. Visuose Dresdeno ir Leipcigo mokslinio tyrimo institutuose vaizdas buvo toks pat.
Svarbi buvo aplinkybė, kad dauguma garsių mokslininkų bėgo į Vakarus dar iki Raudonosios armijos puolimo.
Kaizerio Vilhelmo mokslinis tyrimo institutas – viena stambiausių mokslo įstaigų pasaulyje, kuria Maskva ypač domėjosi, mums buvo tiek naudingas kaip Koliziejaus griuvėsiai.
Kad nors kiek pasiteisintų Maskvai, SKA visokeriopai stengėsi pristatyti trečiaplanius mokslininkus kaip pačias ryškiausias žvaigždes. Meseršmidto laboratorijų asistentai buvo pateikiami kaip jų tikrieji bendradarbiai.
Akivaizdu, kad mes kaip įmanydami visose Vokietijos pakampėse ieškojome specialistų. Kaip vilkai šniukštinėjome ieškodami Fau-2, reaktyvinių lėktuvų, sunkiųjų tankų konstruktorių. Mus apgulė tūkstančiai smulkių niekšelių, siūlančių savo paslaugas tobulinant mirties įrankius.
Tuo pačiu metu maršalo Žukovo vardu dažnai ateina laiškų, o šie paskui perduodami Ekonominei valdybai. Daugelis jų parašyti ranka paprastuose popieriaus lapeliuose, pridėti brėžiniai ir sąmatos. Kartais pulkininkas Kondakovas bejėgiškai šypsodamasis rodo juos man. Šie laiškai keliaus į šiukšlių dėžę. Kartu tai patys reikšmingiausi laiškai, kuriuos gauna iš vokiečių SKA.
Šiuos laiškus rašo paprasti žmonės, net neturintys rašomosios mašinėlės ir braižymo įrankių. Šie žmonės patentų neprašo. Šių laiškų primityvumas dvelkia savotišku patosu. Nežinomi vokiečiai, ne mokslininkai ir ne išradėjai, siūlo mums savos konstrukcijos savaeigius vežimėlius karo invalidams. Su grynai vokišku tikslumu jie įrodinėja masinės vežimėlių gamybos patogumą ir ekonomiškumą. Juk šiandien Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje šimtai tūkstančių bekojų invalidų ir jiems šių daiktų reikia.
Laiškai skrenda į šiukšliadėžę, o į duris vėl beldžia mirties fabrikantai.
Mokslo ir technikos skyriuje dažnai sutinku majorą Popovą. Iki karo jis buvo Televizijos ir telemechanikos mokslinio tyrimo instituto vadovas. Majoras Popovas labai mėgsta pabrėžti savo atsakingą darbą ir buvusius nuopelnus. Taip jis iki nepadorumo stengiasi kompensuoti mažą ordino juostelių skaičių ant krūtinės.
Kartą per popietės pertrauką užėjau į pulkininko Kondakovo kabinetą. Ten jau buvo majoras Popovas. Laukdami darbo pradžios ėmėme kalbėti apie naujausius technikos pasiekimus. Kalbėjomės apie aviaciją ir galiausiai apie amerikiečių skraidančias tvirtoves B-29.
Majoras Popovas lyg tarp kitko pastebi:
– Šių paukštelių dabar ir mes turime.
Toliau man sako:
– Prisimenate, Grigorijau Petrovičiau, 1943 metais laikraščiai rašė, kad kelios skraidančios tvirtovės po Japonijos bombardavimo nukrypo nuo kurso, nusileido mūsų teritorijoje ir buvo internuotos?
– Taip, kai ką prisimenu, – pritariu.
– Padėtis buvo gana kebli, – aiškina Popovas. – Kiek kitokia, negu rašė laikraščiai.
Pulkininkas Kondakovas, kuriam jau pabodo nesiliaujantys jo padėjėjo tauškalai, išeina iš kabineto. Majoras Popovas pasakoja man sovietinių skraidančių tvirtovių atsiradimo istoriją.
Kai paklydę Amerikos lėktuvai buvo aptikti virš sovietų teritorijos, jiems pavymui buvo pasiųsta sovietų naikintuvų eskadrilė. Tačiau amerikiečių superbombovežiai skrido taip greitai, kad naikintuvai jų pavyti negalėjo. Tuomet į pagalbą buvo iškviesta eskadrilė greitaeigių naikintuvų. Šie amerikiečius pavijo ir pasiuntė radijo signalą nusileisti.
Amerikiečiams buvo įsakyta nežinomoje teritorijoje netūpti. Skraidančios tvirtovės buvo didžiausia Amerikos aviacijos technikos naujiena, ir jų konstrukcija buvo griežtai įslaptinta. Priverstinio nusileidimo atveju nežinomoje teritorijoje ekipažas privalėjo šokti su parašiutais, o mašiną susprogdinti ore. Nepaisydami sovietų naikintuvų signalų, amerikiečiai toliau burzgino variklius virš Sibiro taigos. Tada naikintuvai paleido virš bombovežių galvų salvę “katiušų”, įmontuotų naujausių sovietų modelių lėktuvų sparnuose.
Galų gale naikintuvams pavyko išsklaidyti bombovežių rikiuotę ir vieną privertė nusileisti Chabarovsko oro uoste. Ant žemės bombovežio ekipažą sutiko labai svetingai. Nepaisydami įkalbinėjimų, amerikiečiai atsisakė pasitraukti nuo mašinos, kol atvyks Amerikos konsulas. Šio taip greitai rasti negalėjo, todėl amerikiečių akivaizdoje visas lėktuvas nuo nosies iki uodegos buvo užantspauduotas. Antspaudą iškilmingai įdėjo į borto kapitono kišenę ir įtikinę amerikiečius, kad viskas susitvarkys, pasiūlė jiems kelias valandas, kol atvyks konsulas, pailsėti prašmatniame “Inturisto” restorane. Ten jų laukė prabangiai padengtas stalas su neribotu linksminančių gėrimų kiekiu, derančiu su gundančiomis intourist girls.
Kol bombovežio ekipažą visomis žemiškomis vilionėmis laikė “Inturiste”, telegrafo laidai tarp Maskvos ir Chabarovsko gaudė nuo slaptų klausimų ir atsakomųjų įsakymų. Iš Maskvos skubiai buvo išsiųsti lėktuvai su geriausiais aviacijos technikos sovietų specialistais. Naktį amerikiečiai pusiau įkalbėti, pusiau jėga buvo paguldyti į “Inturisto” guolius ir pasirūpinta, kad jie nenuobodžiautų.
Tuo metu oro uoste virė karštligiškas darbas. Visi antspaudai buvo nuplėšti ir šviečiant prožektoriams lėktuve triūsė sovietų inžinieriai, technikai ir braižytojai. Sovietų techninės brigados uždavinys buvo atlikti brėžinius ir schemas, viską nukopijuoti.
Vienu lėktuvu kartu su grupe bendradarbių iš Mokslinio tyrimo instituto atvyko ir Popovas. Jis dalyvavo vykdant Kremliaus įsakymą: “Viską išdėstyti popieriuje!“ Techninės brigados tyrinėjo B-29 kelias dienas. Amerikiečių ekipažas visą šį laiką buvo laikomas “Inturiste”.
B-29 nusileidimo Tolimuosiuose Rytuose faktą patvirtino TASS pranešimai. Net be majoro Popovo pasakojimo galima suprasti, kad įvykis buvo kaip tik toks. Dėl to, išgirdęs smulkmenas iš liudininko ir “specialaus uždavinio” dalyvio lūpų, nė kiek nenustebau.
Nupasakojęs visus darbo sunkumus atliekant B-29 brėžinius ir savo nuopelnus, majoras Popovas baigė pasakojimą šiek tiek romantiškai.
Vienas iš ekipažo narių, įtardamas negera, sugebėjo naktį slapta ištrūkti iš “Inturisto” ir nusigauti iki oro uosto. Ten jis pamatė, kas daroma su “antspauduotu” lėktuvu. Grįžęs į “Inturistą” savo draugams jis pranešė, kas vyksta oro uoste. Amerikiečiai turėjo miniatiūrinę trumpabangę avarinio tipo radijo stotį. Jie tučtuojau paleido į eterį apie įvykį šifruotę, adresuotą Amerikos vyriausiajai būstinei.
Tuo tarpu Maskva ir Vašingtonas dėl sulaikyto skraidančio giganto gyvai keitėsi diplomatinėmis notomis. Vašingtonas reikalavo nedelsiant atiduoti lėktuvą. Maskva perdėtai mandagiai atsiprašinėjo dėl sulaikymo, teisindama blogais orais ir kitokiomis objektyviomis priežastimis.
Kai į Vašingtoną iš skraidančios tvirtovės ekipažo atėjo šifruotė, priimta Amerikos radijo stočių Ramiojo vandenyno karo veiksmų teatre ir perduota kur reikia, sovietų techninė brigada savo darbą jau buvo baigusi. Šiaip ar taip, Maskvai B-29 išorine technine ir konstrukcine prasme jau nebuvo paslaptis.
Amerikiečių ekipažas buvo draugiškai palydėtas į oro uostą, borto kapitonui iškilmingai pasiūlyta įsitikinti, kad antspaudai tikri ir nepažeisti. Apie tai neįprastai nuoširdžia telegrama Stalinas asmeniškai pranešė Ruzveltui. Likus kelioms minutėms iki skraidančios tvirtovės pakilimo iš prezidento Ruzvelto Stalino vardu atėjo telegrama: “B-29 priimkite nuo manęs kaip dovaną.“
Kai sovietų pilotai ėmė tyrinėti prezidento dovaną, kad ją galėtų nuskraidinti į Maskvą, susidūrė su netikėtais sunkumais. Pakelti gigantą į orą buvo ne taip paprasta. Geriausi Tolimųjų Rytų pilotai su šiuo uždaviniu nepajėgė susidoroti. Iš Maskvos buvo specialiai komandiruotas vienas geriausių sunkiųjų lėktuvų bandytojų. Po dviejų savaičių pažinties su gigantu ir bandomųjų važinėjimų pakilimo taku jis pagaliau pakėlė skraidančią tvirtovę į orą ir sėkmingai nusileido Maskvos Tušino oro uoste. Už tai jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.
Keli vadovaujantieji CKB – Centrinio konstruktorių biuro – konstruktoriai buvo įpareigoti parengti šių lėktuvų gamybą. Paskutiniais karo metais buvo baigti rinkti pirmieji bandomieji egzemplioriai. Netrukus keliose Uralo aviacijos gamyklose buvo pradėta serijinė gamyba. Kuriant sovietines skraidančias tvirtoves vadovavo A. N. Tupolevas ir talentingas aviakonstruktorius Petliakovas.
3
Bėgant laikui į SKA atvyksta nauji žmonės.
Kartą įėjęs į generolo priimamąjį pamačiau ant kėdės sėdinčią merginą, vilkinčią šviesiu lietpalčiu. Užkėlusi koją ant kojos ji rūkė cigaretę ir kalbėjosi su sėdinčiu prie stalo Kuznecovu. Cigaretės gale, kurį ji kėlė prie burnos, matėsi ryškiai raudonų lūpdažių pėdsakai. Mergina žvilgtelėjo į mane, tarytum vertindama, ir vėl atsigręžė į majorą. Jos savitą elgesį rodė pabrėžtinai atsaini poza, giliai įtraukiami cigaretės dūmai ir ryškiai dažytų lūpų grimasa. Tai buvo ne mergina, o tikras iššūkis.
Kai majoras paprašė jos įeiti į generolo kabinetą, durys paskui merginą užsivėrė trinktelėdamos, tai čia buvo neįprasta.
– Kas ši gražuolė? – pasiteiravau Kuznecovo.
– Dirbo vertėja pas vieną generolą demontuotoją. Dabar šis išvyko į Maskvą, o štabo viršininkas pasiūlė ją mūsų šeimininkui. Tikriausiai bus jo vertėja.
Šitaip Liza Stenina tapo generolo Šabalino vertėja. Asmenine vertėja, kaip ji mėgdavo pabrėžti. Ji puikiai mokėjo vokiečių kalbą, visapusiškai išsilavinusi, apsiskaičiusi ir protinga. Be to, Liza pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis.
Liza be saiko piktnaudžiauja kosmetika. Gerbianti save gatvės merga tiek nesiteps nei raudoniu, nei baltalais, kiek Liza. Skubėdama ji dirba kaip tinkuotoja. Nors pagal išvaizdą Lizai ne mažiau kaip dvidešimt penkeri, ji atkakliai tvirtina, kad kaip tik šiomis dienomis jai suėjo septyniolika. Nors pagal visus dokumentus ji yra Jelizaveta Jefimovna, susipažindama visada prisistato kaip Jelizaveta Pavlovna. Jefimovna skamba prasčiokiškai, užtat Pavlovna primena Puškino herojes.
Liza – civilis žmogus. Nepaisant to, ji ant šilkinės suknelės dėvi karininko milinę su leitenanto antpečiais. Tvirtina neturinti kuo apsirengti. Žinoma, visa tai ji prasimano ir milinę dėvi tiesiog iš puikybės.
Asmeninė vertėja visiškai nelaiko liežuvio už dantų. Be to, ji mėgsta diskutuoti labai kebliomis politinėmis temomis. Šitokios šnekos tarp mažai vienas kitą pažįstančių žmonių nepopuliarios. Aš tokiais atvejais kreipiu kalbą arčiau gyvenimo.
– Ar ką nors žinai, Lizočka? – klausiu.
– Ką, Grigorijau Petrovičiau? – nesupranta Liza.
– Būk gerutė, parodyk liežuvį.
– Kas jums šovė į galvą?
– Na, rodyk! Paskui pasakysiu kodėl.
Netverdama smalsumu, Liza atsargiai prasižioja ir kyšteli smailų liežuvio galiuką.
– Na, tiek per mažai, – sakau. – Išsižiok kaip pas gydytoją – a-a-a...
Liza iškiša visą liežuvį, mat tikisi ko nors įdomaus.
– Ir tai visas? – stebiuosi. – Maniau, kad jis grindis sieks...
Nuo įtūžio Liza akimirksnį netenka žado, tada man paleidžia srautą šlykščių epitetų.
Be politinių diskusijų, Liza dar labai mėgsta intymias temas. Pradeda jas nekalta išraiška ir atrodo, kad nieko neišmano apie lyčių tarpusavio santykius, todėl šių pokalbių ir nelaiko nuodėme. Tačiau netrukus ji nueina taip toli, kad rausta net šilto ir šalto matę karininkai.
Yra moterų, kurias vyrai domina tik kaip savotiškos medžioklės objektas. Kai moteris medžiotoja jaučia, kad auka jau užvaldyta, jaučia pasitenkinimą, o auka daugiau jos nedomina. Tai moteris vilkė. Kai kas iš šio psichikos moterų tipo Lizai taip pat būdinga.
Labiau už viską pasaulyje Liza mėgsta stebinti. Bet kokia pasitaikiusia proga ji pasakoja, kad jos sesuo ištekėjusi už generolo Rudenko. Kai klausytojai šiuo faktu nesižavi, Liza aiškina, kad generolas Rudenko yra pirkimo komisijos viršininkas Amerikoje. Kai ir ši žinia nesudomina, Liza tikina, kad generolas Rudenko atstovauja ne tik mūsų užsienio prekybai. Jis daug reikšmingesnis asmuo. Jis – sovietų žvalgybos Amerikoje vadas.
Toliau Liza nuo pažinties su Rudenko pereina prie daugybės istorijų apie sovietų prekybos ir diplomatinių tarnybų Amerikoje veiklą. Ypač žavisi kažkokio majoro Romanovo žygdarbiais. Pasak Lizos, jis – gražuolis ir narsuolis, kurio specialybė yra gauti agentūros žinių iš suvedžiotų amerikiečių moterų. Liza majorą širdžių ėdiką tiesiog dievina.
Sykį Liza visą dieną nieko nesakiusi nepasirodė darbe. Vėlų vakarą užsuko į vertėjų kambarį. Ji atrodė baisiai – visa subraižyta, sudraskyta suknele, sutvarstyta galva.
Man apie jos atsiradimą telefonu pranešė likus dešimčiai minučių iki darbo dienos pabaigos. Užėjau pasiteirauti, kas atsitiko:
– Lizočka, kas atsitiko? – klausiu sunerimęs.
– Vienas pulkininkas pakvietė pasivažinėti ir nuvežė į mišką. Na, o tada...
– O tada tu jį prigriebei už kumpolo! – baigiau dirstelėjęs į jos sutvarstytą galvą.
– Kur tavo pilotė? – kažkas klausia.
– Pamečiau, – atsakė Liza, taip primindama apie sudėtingą padėtį, iš kurios išėjo nugalėtoja.
– Lizočka, o daugiau tu nieko nepametei? – paklausiau nerimo kupinu balsu.
Kaip atsakymas žybtelėjo Lizos naikinamas žvilgsnis.
– Ką mums su tavimi daryti? – užjaučiau. – Kadangi tu leitenantė, tai už savavališką pravaikštą priklauso areštinė. Ar generolas ką nors sakys?!
– Tai mano reikalas. Galite nusiraminti, drauge majore.
– Vargšė Liza! – atsidusau.
Po kelių dienų majoras Kuznecovas man tarė:
– Tu kažkodėl Lizą erzini. Būk su ja atsargesnis!
– O kas atsitiko?
– Nieko ypatingo, bet jos net generolas prisibijo. Įsidėmėk!
– Kaip suprasti?
– Ji pas generolą ne šiaip pateko. Supranti? – Kuznecovas pritilo. – Sakau tau kaip draugui. Nežaisk su ugnimi.
Vėliau su Liza Stenina ir jos praeitimi man teko susipažinti artimiau.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ