1
“Duglas” S-47 atlieka viražą. Apačioje kiek akys aprėpia driekiasi griuvėsių kapinės. Žiūriu į laikrodį. Pagal laiką mes jau turime būti virš Berlyno. Apačioje panorama panašesnė į maketą negu į miestą. Kreivuose tekančios saulės spinduliuose tamsų raštuotą šešėlį skleidžia apdegę sienų skeletai. Kai mes grūmėmės Berlyno gatvėse, sugriovimo masto lyg ir nematėme. Dabar iš viršaus Berlynas atrodo miręs miestas, lyg iš archeologinių Asirijos kasinėjimų. Gatvėse nesimato žmonių, mašinų judėjimo. Tik kur bepažvelgsi, visur žiojėja apsvilusių plytų dėžučių langų įdubos.
Štai jis – didžiojo karo veidas! Išvartyto betono ir aprūkusių plytų chaosas, negyva kalkių dulkių marška nuklojusi kadaise žydėjusį III imperijos metropolį. Karo simfonija! Kai Geringo oro armados griaudė virš Londono ir Paryžiaus stogų, vokiečiams tai atrodė simfonija ir maloniai glostė jų ausis. “Deutschland, Deutschland ūber alles!“ – mušdamas taktą alaus bokalu mėgo dainuoti Michelis, o po kiekvieno eilinio “Šopeno” tvirtai pridurdavo: “Ūber alles in der Welt...“ Ne, matyt, neutralus teisingumas yra aukščiau už alaus šovinizmą!
Lėktuvas lėtai sukasi virš miesto, lyg rodydamas išsitiesusį po mūsų kojomis priešą. Kiek daug čia griaudėjo pergalingų paradų ir fanfarų. Visokio plauko kondorai, legionai, fiureriai. Spindesys ir pablizgai. O dabar... Sic transit gloria mundi... Jūs per daug dažnai laimėdavote kautynes, kad visada pralaimėtumėte karus.
Pirmą kartą su Berlynu susipažinau iš knygų. Mano vaizduotėje jis buvo miestas, kuriame traukiniai važinėja sekundžių tikslumu, o žmonės panašūs į laikrodžio mechanizmą. Paryžius man buvo amžinai džiūgaujantis, Viena man atrodė be perstojo dainuojanti, o Berlynas mano vaizduotėje buvo nuolat paniuręs, be šypsenos miestas, kurio gyventojai negali suvokti L'art de vivre.
Asmeniškai pirmą kartą susitikome 1945 metų balandį. Skleidžiančio liepų pumpurus ir meilę įsimylėjėlių širdyse mėnesį. Mėnesį, kai, kaip rašo poetai, gyslose kraujas srūva greičiau. Tuomet kraujas gyslose iš tikrųjų tekėjo sparčiau. Tačiau varinėjo jį ne meilė, o neapykanta. Jis sroveno ne tik gyslose, bet ir akmeniniu Berlyno grindiniu.
Pro gretimą apvalų langelį į lėtai slenkančią Berlyno panoramą žiūri medicinos tarnybos majoras. Jo veidas susimąstęs ir pilnas gailestingumo. Majoras atsigręžia į mane ir sako:
– Gyveno sau žmonės. Ko jiems, tiesą sakant, trūko!?
Matyt, jis galvoja apie tą patį, kaip ir aš.
Adlershofo oro uostas. Pakilimo tako pakraščiuose kaip didžiuliai žiogai užrietę uodegas dunkso “Junkeriai” su voriškomis svastikomis ant fiuzeliažo. Dabar jie nusileido ilgam. Virš oro uosto pastato stypso stiebas be vėliavos. Dispečerinėje vienu metu kalbėdamas trimis telefonais budi lakūnas leitenantas. Kartu spėja nuraminti artilerijos pulkininką, kurio žmona pasimetė kažkur ore tarp Maskvos ir Berlyno.
– Taip, taip... Pusė jau pakrauta... Kita skrenda dviem “Duglais” rytoj... Važtaraštis yra..., – šaukia jis tartum į telefono ragelį, tartum nekantriam artileristui.
Prie stovinčio šalia manęs leitenanto lakūno prieina žmogus, vilkintis papulkininkio uniformą. Žemesnį laipsnį jis, atrodo, pasirinko tikrumo dėlei. Likus dar penkiems metrams, jis kelia ranką prie kepurės snapelio ir švelniai šypsodamasis baikščiai klausia:
– Drauge leitenante, malonėkite pasakyti, kur čia yra Bugrovo ūkis (Tuo metu daugelis karinių dalinių sąlygiškai buvo vadinami “ūkiais” su dalinio vado pavarde)?
Žodžius jis taria pašnibždomis, lyg kalbėtų apie paslaptį.
Apstulbęs leitenantas žiūri į papulkininkio antpečius ir bando suprasti, kas vyksta: ar jam vaidenasi ausyse, ar akyse. Tada suglumęs jis apžiūrinėja papulkininkį nuo galvos iki kojų. Papulkininkis vis labiau kaltai jaudinasi ir bejėgio inteligento tonu priduria:
– Matote, mums įsakyta, o kur važiuoti, nežinome.
Leitenantas lyg iš vandens ištraukta žuvis žiopčioja, paskui vėl užsičiaupia. Kas per baidyklė? Ar tik ne persirengęs diversantas?
Papulkininkiu susidomėjau ir aš. Jis apsirengęs nauju kareivio munduru, apsiavęs naujais kareiviškais batais, susijuosęs kareivišku diržu. Bet kuris karininkas greičiau juostųsi vokišku trofėjiniu diržu negu kareivišku. Ant papulkininkio pečių puikuojasi naujutėlaičiai lauko antpečiai. Normalūs karininkai net fronte nešioja auksinius antpečius, o pasibaigus karui, vargu ar būtum sutikęs karininką su lauko antpečiais. Ant papulkininkio pečių keverziškai tabaluoja krepšys. Karininkai jų nemėgsta ir kraustydamiesi juos dažniausiai išmeta. Papulkininkio diržas nusmukęs ant klubų, o tai patyčių vertas iššūkis visiems sovietų armijos seržantams. Visa jo uniforma atrodo lyg ant karvės kabantis balnas. Po kaire pažastimi jis, lyg bijodamas, kad nepavogtų, negrabiai spaudžia šiurpsančią naują milinę. Ant sėdynės brezentiniame dėkle įspūdingas naganas. Žmogus aiškiai rengiasi rimtai kariauti! Be to, kas per kreipinys į leitenantą? Tikras papulkininkis pagal statutą niekada pirmas leitenanto nesveikina. Jeigu reikia, tai leitenantą pasikvies. Ir be jokių “malonėkite pasakyti...“
Netoliese, apsikarsčiusi maišais ir lagaminais kaip Maskvos stotyje, stovi tokių pat komiškų būtybių grupė. Aš kreipiuosi į karininką lakūną ir klausiu rodydamas į papulkininkį ir jo bendražygius:
– Kas čia per tipai?
Šis nusijuokia ir sako:
– Demontuotoj ai. Juos ten taip prigąsdino, kad bijo pajudėti. Net į tualetą lagaminą tempiasi. Ko jie, kvailiai, bijo? Čia, Vokietijoje, nevagiama, o tiesiog imama. Juk juos pačius to pasiuntė. Išdabino visus pulkininkais ir papulkininkiais, o jie armijoje niekada nebuvo. Savo apranga baimę kareiviams kelia, o patys dar labiau bijo. Ir mus iš vėžių išmuša.
– O šiaip nieko sau vaikinai. Paskutinius baltinius Vokietijai velka, – kalba toliau jis. – Anksčiau jų atvykę kolegos taip prasigyveno, kad kartu su demontuota įranga net karves “Duglais” siunčia. O dujines virykles ir rojalius – įprasta kasdienybė. Pats dirbu trasoje Maskva‑Berlynas. Prisižiūrėjau!
Mūsų pokalbį nutraukia keistas variklio gaudimas. Netoliese, tirtėdamas visu kūnu, spjaudo dūmus mažas automobilis. Ant jo sparnų plevėsuoja raudoni trikampiai vimpelai. Prie vairo sėdi augalotas majoras ir kaip pakliūva žarstosi svertais ir pedalais. Nuo įtampos ir neįprasto darbo net sprandas paraudo. Lyg kviesdamas į pagalbą, o kartui įspėdamas nesiartinti, majoras kelis kartus pašėlusiai signalizuoja. Jis bando važiuoti įjungdamas tai ketvirtą, tai atbulinį greitį. Automobilis, nesuprasdamas ko iš jo nori, mėšlungiškai trūkčioja vietoje. Vargšai dantračiai! Žmogaus kvailumo neatlaikys net Krupo plienas. Galiausiai nelaiminga auka trūkteli iš vietos ir vos neatsitrenkusi į betono kupolą prie oro uosto vartų, išnyksta dūmų ir dulkių debesyje.
Kreipiuosi į tą patį lakūną ir klausiu:
– O čia kas per urvinis žmogus?
Šis, lyg tai neverta dėmesio, kurį laiką tyli. Tada su būdinga oro uosto darbuotojų panieka pėstininkų karininkams nenoromis sako:
– Komendantūros padugnė. Bando įvesti čia švarą ir tvarką. – Šiek tiek pasvarstęs, kaip dar būtų galima išreikšti panieką žmonėms, puošiantiems savo mašinas raudonomis vėliavėlėmis, priduria: – Iki karo kokiame nors kolchoze bulves kasė. Dešimt tokių avigalvių atsidūrė po žemėmis, o vienam kvailiui pasisekė – į majorus prasmuko. Na dabar ir kelia skandalus. Nori atsigriebti už savo šunišką gyvenimą. Antpečius nuplėš – vėl piemeniu liks. – Jis nutyla rodydamas, kad pokalbis baigtas.
Po kurio laiko mums pavyksta susisiekti telefonu su Sovietų karinės administracijos štabu ir iškviesti automobilį. Vasaros vakaro prietemoje išvykstame į Karlshorstą – SKA rezidenciją.
Vyriausiasis Sovietų karinės administracijos štabas Vokietijoje įsikūrė buvusios Karo inžinerijos mokyklos pastate viename iš Berlyno priemiesčių – Karlshorste. Prieš mėnesį čia buvo pasirašytas vienas reikšmingiausių mūsų dienų istorinių dokumentų. 1945 metų gegužės 8 d. Sąjunginės aukščiausiosios vadovybės atstovai – maršalas Žukovas ir vyriausiasis aviacijos maršalas Tederis bei Vokietijos aukščiausiosios vadovybės atstovai pastato salėje, kurioje dabar dirba Politinio patarėjo skyrius, pasirašė Vokietijos sausumos, jūros ir oro Ginkluotųjų pajėgų besąlygiškos kapituliacijos aktą. Čia feldmaršalas Keitelis, prieš tvirtindamas savo parašu gėdingą hitlerinės imperijos galą, paskutinį kartą su beprasmišku prūsišku pasipūtimu mostelėjo savo maršalo lazda.
Keli triaukščiai kareivinių tipo pastatai neproporcingai išbarstyti po kiemą ir aptverti dantyta ketaus tvora. Būdingas rytinės Berlyno dalies ramus priemiestis. Ostendas. Kaip daugumoje Europos sostinių – tai proletarinė miesto dalis. Iš čia mes auklėsime Vokietiją.
2
Kitą dieną atvykęs į Karlshorstą aš prisistačiau SKA Kadrų skyriaus viršininkui pulkininkui Utkinui. Atsidūręs pulkininko kabinete pagal visas statuto taisykles šauniai taukštelėjau kulnimis ir, pakėlęs ranką prie kepurės snapelio, raportavau:
– Majoras Klimovas Vyriausiosios RKKA kadrų valdybos įsakymu atvyko jūsų žinion. Drauge pulkininke, leiskite parodyti dokumentus.
– Duokite šen ką turite, – atkišo ranką pulkininkas.
Ištraukiau iš žygio krepšio dokumentus ir atkišau juos pulkininkui. Atplėšęs smalka antspauduotą didelį paketą, jis ėmė skaityti daugybę mano charakteristikų ir anketų.
– A, taip... Diplomatinės tarnybos referentas suteikiant laipsnį, – skaito pulkininkas dokumentą. – Šiuo atveju jums rasime daug darbo. Kur norėtumėte dirbti?
– Ten, kur būčiau naudingesnis, – sakau.
– Na, tarkime, Teisės skyriuje – leisite Vokietijai naujus įstatymus. Arba Politinio patarėjo skyriuje. Beje, tai labai nuobodu, – nelaukdamas mano atsakymo kalba pulkininkas. – O kaip jums atrodo Valstybės saugumo valdyba?
Atsisakyti tokio garbingo pasiūlymo reikštų prisipažinti nelojalumą arba savižudybę. Tačiau darbas slaptojoje policijoje mane mažai viliojo, aš jau buvau ne tokio amžiaus, kad skaityčiau detektyvinius romanus. Dairaus išeities, ieškodamas nekaltos priežasties:
– Drauge pulkininke, ką ten reikės dirbti?
– Iš esmės tą patį, ką ir Sovietų Sąjungoje. Be darbo nesėdėsite. Greičiau atvirkščiai.
Nesuvokiu, ar suprato pulkininkas savo žodžių žaismą, ar tai jam išsprūdo nejučia. Šiaip ar taip, “sėdėti atvirkščiai” – VRM gana dažnas reiškinys. Manau, kad geriau nei “sodinti”, nei “sėdėti”, ir sakau:
– Drauge pulkininke, jeigu jūs klausiate mano pageidavimų, tai man atrodo, kad tikslingiau būtų panaudoti mane pramonėje. Civilinė mano specialybė – inžinierius.
– Tokie mums taip pat reikalingi. Pažiūrėsime, ką turime tinkamo.
Pulkininkas rausiasi etatų sąraše, paskui kelia telefono ragelį:
– Drauge generole? Atleiskite, kad trukdau. – Pulkininkas priešais nematomą generolą tiesina nugarą ir tempia atgal pečius.
Perskaitęs jam mano anketos duomenis, klausia:
– Ar įsakysite siųsti jį jums dabar? Klausau!
Šitaip antrą savo atvykimo į Karlshorstą dieną atsidūriau generolo Šabalino kabinete.
Didžiulis, kilimais išklotas kambarys. Priešais langą – futbolo aikštės dydžio rašomasis stalas. Prie jo stovi raudonu audeklu užtiestas antras T raidės formos stalas – būtinas didelių viršininkų kabinetų atributas, konferencijų vieta.
Prie stalo žila galva. Energingas kvadratinis veidas. Gilios uždribusios pilkos akys. Valingo atlikėjo, bet ne inteligento tipas. Žemiau generolo antpečių ant tamsiai mėlyno kitelio tik kelios ordinų juostelės, užtat dešinėje krūtinės pusėje – raudonas vėliavos formos paauksuotas ženklelis “VKP(b) CK narys”. Taigi ne karo generolas, o senas partijos darbuotojas.
Generolas neskubėdamas skaito mano asmens bylą, protarpiais patrina nosį ir patraukia cigaretę, tarytum manęs kambaryje ir nebūtų.
– O jūs šitas... patikimas? – netikėtai klausia jis ir kad geriau mane matytų kilsteli ant kaktos akinius.
– Drauge generole, kaip Cezario žmona, – atsakau.
– Kalbėkite rusiškai. Mįslių nemėgstu, – generolas nuleidžia nuo kaktos akinius ir vėl gilinasi į mano asmens bylą.
– Taigi, kodėl jūs iki šiol ne partijos narys? – klausia jis toliau skaitydamas bylą.
“O ženklelis vis dėlto prabilo”, – sumoju ir sakau:
– Dar nesijaučiu gerai pakaustytas, drauge generole.
– Senas inteligento išsisukinėjimas. Kada gi jūs pasijusite pakaustytas? – girdisi iš anapus rašomojo stalo balsas.
Atsakau itin partietišku trafaretu:
– Nepartinis bolševikas, drauge generole.
Visais kebliais atvejais geriausia išeitis – atsiriboti kokiu nors sparnuotu stalinietišku žodžiu. Šios formuluotės neaptariamos ir nekelia kitų klausimų.
– Ar nors kiek įsivaizduojate savo būsimąjį darbą? – vėl klausia generolas.
– Tiek, kiek susijęs su pramone, drauge generole.
– Išmanyti tik pramonę čia maža. Ar turite leidimą slaptam darbui?
– Šį leidimą visi mūsų akademijos absolventai gauna automatiškai.
– Kas davė leidimą?
– RKKA GUK (Vyriausioji Raudonosios armijos Kadrų valdyba) ir VKP(b) CK Užsienio skyrius.
Šie žodžiai generolui daro įspūdį. Jis pasitikrina dokumentuose, klausia apie mano ankstesnį darbą pramonėje ir tarnybą Raudonojoje armijoje. Tada, matyt, pamalonintas ir teigiamai nusprendęs sako:
– Gerai, kad mokate kalbas. Mano specialistai visai jų nemoka, o vertėjai neišmano specialių dalykų.
Baigęs apklausą generolas pradeda pirmąjį instruktažą.
– Jūs niekada nedirbote užsienyje? Ne. Turite visiems laikams įsidėmėti, kad visi būsimieji Kontrolės tarybos bendradarbiai – kapitalistinių žvalgybų agentai. Jokių asmeninių pažinčių, jokių asmeninių pokalbių. Manau, kad tai žinote, bet vis tiek primenu. Mažiau kalbėkite, daugiau klausykite. Kas daug kalba, tam liežuvį išrauname. Mums ir sienos viską praneša. Šito nepamirškite.
Savo tėvišką pamokymą sutvirtina reikšmingu žvilgsniu. Aš reiškiu visišką sutikimą, o pats svarstau: “Leksika įprasta. Matyt, generolas turi didelę darbo MVD patirtį.“
– Visai tikėtina, kad jus mėgins verbuoti dirbti kokiai nors užsienio žvalgybai. Ką tokiu atveju darysite?
– Sutiksiu, – atsakau. – Prieš tai gerokai pasiderėjęs ir sukūręs realių sąlygų įspūdį.
– O tada?
– Tada pranešiu savo vadovybei. Šiuo atveju jums.
– Kortomis lošiate?
– Ne.
– Geriate?
– Saikingai.
– Na, tai lanksti sąvoka. O kaip su moterimis?
– Nevedęs.
– Pažvelgus į jus, majore, esate Jėzus Kristus, – generolas giliai įtraukia cigaretės dūmų, mąsliai juos pučia į šoną. – Blogai, kad nevedęs.
Jo žodžius suprantu geriau, negu jis mano. Akademija laikėsi griežto įstatymo: viengungių į užsienį nesiųsdavo. Tiesa, okupuotosios šalys buvo išimtis. Labai dažnai kai kuriuos karininkus mokslo metu kviesdavo pas akademijos viršininką, jiems įteikdavo komandiruotę dirbti užsienyje ir įsakymą registruoti santuoką. Tai buvo įprastas reiškinys, ir žmonės, matantys galimybę dirbti užsienyje, iš anksto rinkdavosi kandidatę į žmonas ir ... įkaitą.
– Taigi, majore, – baigia generolas. – Su šiais vyrukais iš Kontrolės tarybos būkite atsargus. Jūs čia priešakiniame pokario fronte. Dabar eikite ir susipažinkite su mano vyriausiuoju adjutantu.
Kai jau imu už veltiniu ir cerata apkaltų durų rankenos, generolas dar kartą pavymui klausia:
– Kaip pakliuvote į akademiją?
Jis pirmą kartą leidžia sau šiek tiek nusišypsoti, rodydamas, jog tai asmeniškas klausimas. Jaučiu, kad generolui tai rūpi daugiau, negu jis stengiasi rodyti. “Gal specialiai pakišo, – galvoja sau generolas. – Paskui dar turėsi nemalonumų.“
Atsakau, kad į akademiją patekau iš fronto atrankos būdu. Tai patenkina generolą ir jis leidžia eiti. Einu iš kabineto į priimamąjį, kuriame prie stalo sėdi žmogus majoro uniforma.
Vyriausiasis generolo adjutantas mano veide įžvelgia teigiamą audiencijos rezultatą ir tiesia man ranką:
– Majoras Kuznecovas.
Po neilgo pokalbio adjutanto klausiu, ką reiškia dirbti generolo aparate.
– Mano darbas – iki trečios valandos nakties sėdėti ant kėdės, o savo darbą – pats pamatysite, – pašaipiai sako majoras Kuznecovas.
Netrukus man pasitaikė proga pažinti SKA vyriausiojo vado paduotojo aparato darbą. Kartu norom nenorom prisiminiau generolo instruktažą apie budrumą bendraujant su sąjungininkais.
Vieną rytą generolo kabineto durys triukšmingai atsivėrė ir išbėgo majoro uniforma vilkintis mažas judrus žmogus:
– Drauge Klimovai, generolas prašo jus trumpam užsukti. – Mažojo majoro manieros pasižymėjo kažkuo, kas paprastai būdinga smulkmeniškam žmogui.
Generolas paėmė iš man nepažįstamo žmogaus segtuvą su dokumentais ir ištiesė:
– Sutvarkykite šiuos popierius. Pasikvieskite mašininkę, turinčią leidimą dirbti su slaptais dokumentais, ir padiktuokite jai medžiagos turinį. Dirbkite Slaptosios dalies patalpose. Kalkės neišmeskite ir baigę darbą atiduokite. Tuomet praneškite man.
Priimamajame probėgšmais pasiteiravau adjutanto:
– Kas čia per majoras?
– Majoras Filinas. Dirba “Tegliche Rundšau”, – paaiškino šis.
Užsidaręs Slaptosios dalies kambaryje ėmiau skaityti aplanko dokumentus. Dalis lapelių buvo parašyti angliškai, dalis vokiškai. Kažkokios lentelės, skaičių stulpeliai. Pradžioje įdėtas lapelis, atspausdintas rusiškai. Kampelyje raudonas grifas “Slaptai”. Nežinomas informatorius praneša:
“Agentūros tarnyba nustatė, kaip Amerikos žvalgybos agentai pagrobė B. imperijos instituto ekonominės statistikos prof. D. ir dr. N. Pas aukščiau nurodytus vokiečių mokslinius bendradarbius atėjo Amerikos žvalgybos agentai ir pasiūlė jiems duoti kai kuriuos parodymus Amerikos valdžiai. Sovietų Berlyno sektoriuje gyvenantys vokiečiai parodymus duoti atsisakė. Tuomet D. ir N. buvo pagrobti ir namo grįžo tik po kelių dienų.
Grįžusius prof. D ir dr. N. apklausė mūsų agentūros tarnyba. Apklausiamieji tvirtino: “Naktį į birželio... mus prievarta pagrobė Amerikos žvalgybos karininkai ir lėktuvu nuskraidino į Amerikos ekonominės žvalgybos Vyriausiąją būstinę Visbadene. Ten mus tris dienas tardė žvalgybos karininkai... (vardijamos pavardės). Duomenys, kuriais domėjosi Amerikos žvalgybos karininkai, nurodyti priede.“
Toliau įdėtos Imperijos ekonominės statistikos instituto duomenų lentelės. Duomenys dideliu tiražu išspausdinti hektografu ir savo turiniu nėra slapti. Matyt, jie buvo išspausdinti dar prieš kapituliaciją ir jais buvo naudojamasi Vokietijoje. Nors “buvo prievarta pagrobti”, vokiečių mokslininkai paėmė šiuos duomenis iš instituto archyvo ir jų kopiją įteikė amerikiečiams, o vėliau taip pat apdairiai antrą kopiją – rusams.
Daug įdomesni buvo dokumentai anglų kalba. Tiksliau ne patys dokumentai, o pats jų buvimas. Tai buvo vokiečių profesorių Visbadene apklausos stenogramos kopija ir tų pačių instituto duomenų kopija, tačiau jau anglų kalba. Mūsų agentūros tarnyba nelabai pasitiki vokiečių parodymais ir daro įprastą kryžminį patikrinimą. Amerikos dokumentai neturėjo būtinų antspaudų, numerių ir lydraščių. Šie dokumentai iš amerikiečių pusės atėjo aplinkiniu keliu. Vadinasi, mūsų agentūros tarnyba turi savo nematomą ranką Amerikos ekonominės žvalgybos centre. Majoras Filinas iš tikrųjų įprato dirbti tvarkingai. “Tegliche Rundšau” užsiima gana savotiška žurnalistika.
Po kelių dienų iš Amerikos vyriausiosios būstinės Berlyne, Celendorfe, generolo Šabalino adresu atėjo didelė antspauduota siunta. Tuo metu Kontrolės taryba iš tikrųjų dar nedirbo, ir sąjungininkai vienas su kitu tik susipažino. Įdėtame lydraštyje amerikiečiai mandagiai pranešė, kad keisdamiesi ekonomikos informacija šioje siuntoje sovietų pusei siunčia kai kurių duomenų apie vokiečių ekonomiką. O aš matau tas pačias lenteles, kurias slaptai, “prievartinio pagrobimo” būdu pateikė majoras Filinas. Šį kartą su visais būtinais antspaudais, adresais ir kopijų paskirstymo sąrašu.
Duomenys daug išsamesni negu majoro Filino aplankas. Kur mes dėjome grifą “slaptai”, amerikiečiai nemato jokių paslapčių ir draugiškai dalijasi su sovietų puse.
Einu į generolo kabinetą ir rodau medžiagą ir siuntėjo adresą “Economical Inteligence Division”. Generolas žiūri į pažįstamą medžiagą, mąsliai pieštuku krapšto pakaušį ir sako:
– Ko jie mums taip į draugus peršasi? Medžiaga iš tikrųjų ta pati. – Paskui košia pro dantis: – Tai koks nors triukas. Vis tiek jie visi šnipai.
3
Ekonominė SKA štabo valdyba įsikūrė buvusioje vokiečių Šv. Antonijaus ligoninėje. Ligoninė pastatyta moderniai, apsupta žalio parkelio, kuris saugo pastatą nuo žmonių žvilgsnių ir gatvės triukšmo. Po kojomis čeža pernykščiai spygliai. Parke sukurtas laukinės gamtos įspūdis. Priešais valdybą nuo vaisių naštos linksta žemaūgių laukinių obelų šakos.
Netoli automašinos laukdamas šeimininko žolėje nuo šono ant šono gulinėja generolo vairuotojas Miša. Kilstelėjęs viršun ranką jis iš nuobodulio nusiskina mažą ryškiai raudoną obuoliuką.
– Drauge majore, ateikite čionai – šį tą parodysiu! – kviečia mane, kai einu pro šalį.
– Žiūrėkite va ten! – jis rodo pirštu į aukštą medžio viršūnę netoliese. – Matote – tupi prie pat kamieno?
Stengiuosi įžiūrėti rodomą daiktą, bet nieko, išskyrus besiskverbiančius pro medžio šakas saulės spindulius, nematau.
– Tuoj išvysite, – šnibžda Miša.
Jis atsargiai atsistoja, čiumpa nuo žemės akmenuką ir sviedžia į tamsiai žalią medžio vainiką. Iš lapų tankmės pakyla stambus paukštis, neskubriai mojuoja sparnais ir sklendžia į kitą medį.
– Matėte, drauge majore? – linguoja galvą Miša. – Nebijo, velnėnas. Matyt, nepratęs, kad į jį akmenis laidytų.
– Koks čia paukštis? – klausiu.
– Ulbuonėlis. Laukinis balandis, – sako Miša. – Pats jautriausias paukštis. Tikriausiai stebisi, kai į jį akmenimis šaudo. Vokietijoje tvarka! Jeigu į paukštį akmenį mesi, bemat nutvers tave už apykaklės policininkas. Savo namuose jie tvarkytis geba...
Paskui lyg prisiminęs ką nors įdomaus, jis kviečia užeiti:
– Eime, drauge majore. Aš jums dar kai ką parodysiu!
Mudu apeiname pastatą. Miša veda mane prie netoliese krūmais apžėlusios kalvelės. Traška ant keliuko tarp krūmų žvyras. Netikėtai takas plečiasi iki aikštelės dydžio. Šakos virš mūsų galvų susipynusios kaip skliautas. Prasiskverbiantys pro lapiją šviesos spinduliai kuria savotišką šviesos ir šešėlių žaismą.
Aplinka primena miško tankmėje pastatytą katalikų koplyčią. Tarp samanomis apžėlusių akmenų srovena vanduo. Upeliukas klusniai čiurlena ir dingsta krūmuose. Susidomėjęs vandens kilme, greitai tarp akmenų surandu paslėptą vandentiekio čiaupą.
Visa ši kalva dirbtinė, tačiau kuria laukinės gamtos įspūdį, dvelkia grožiu ir ramybe. Jautiesi toli nuo žemiškosios sumaišties ir liūdesio.
Gamtos altoriaus viduryje iškirsta ovalo pavidalo niša. Iš gilumos, palenkusi nuo tylaus sielvarto dėl nuodėmingo pasaulio galvą, baltuoja Madonos su kūdikiu figūra. Ant statulos pjedestalo skaitau nusitrynusį lotynišką užrašą. Kartą kažkas iš šioje ligoninėje besigydžiusių sunkių ligonių, dėkodamas už pagijimą ir išreikšdamas susikaupusius jausmus ir mintis atsidūrus ant mirties slenksčio, vieniems paliko pamokymą, kitiems paguodą. Žmogus, palikęs ligoninei šią dovana, turėjo puikų skonį.
– Drauge majore, kas čia? Meldžiasi čia vokiečiai ar ką? – klausia Miša pašnibždomis, tarsi būtume bažnyčioje ar kapinėse.
– Taip, meldžiasi, – tariu. – Kai artinasi mirtis, visi prisimena Dievą.
Aiškinu jam užrašo ant Madonos statulos prasmę.
– O žinote ką, drauge majore?! Kaip čia pasakius. Nežinau, kodėl, bet čia gera. Malonu, kad žmogus nepamiršo – mokėjo geru už gera. Matyt, ir vokiečiai turi sielą.
Tuo metu Mišą pakviečia prie automašinos ir jis nuskuba. Aš žingsniuoju į Ekonomikos valdybos būstinę.
Valdyboje, kuriai vadovauja generolas Šabalinas, įsikūrė Pramonės, Prekybos ir aprūpinimo, Ekonominio planavimo, Žemės ūkio, Transporto, Mokslo ir technikos skyriai. Be to, kituose pastatuose netoliese yra Reparacijų skyrius, kuriam vadovauja generolas Zorinas, ir generolo Demidovo Ūkio skyrius. Abu šie skyriai taip pat priklauso Ekonomikos valdybai ir paklūsta generolui Šabalinui. Ūkio skyrius užsiima tik SKA vidaus reikalais Vokietijoje. Pats didžiausias Ekonomikos valdybos Reperacijų skyrius yra savarankiškesnis ir palaiko tiesioginius ryšius su Maskva. Generolas Zorinas – ekonomikos generolas, iki karo turėjęs aukštą ūkio postą Maskvoje.
SKA štabo Ekonomikos valdyba iš tikrųjų yra sovietų zonos Vokietijoje Ekonomikos ministerija, aukščiausias organas, kuris turi vadovauti visam sovietų zonos ekonominiam gyvenimui. Kadangi karo veiksmai baigti, svarbiausias darbas dabar yra perimti Vokietijos ekonomiką. Kai žiūri į vasaros spinduliuose taikiai snaudžiantį geltoną Ekonomikos valdybos pastatą, sunku įsivaizduoti didžiulius uždavinius, kuriuos sprendžia ši įstaiga. Juk mes turime aukštyn kojom apversti labiausiai Europoje išvystytą Vokietijos ekonomiką.
Mano atvykimo į Karlshorstą dieną generolas Šabalinas turėjo tik du etatinius darbuotojus – adjutantą majorą Kuznecovą ir asmeninės kanceliarijos viršininką Vinogradovą. Pagal etatų pareigas reikėjo bent penkiasdešimties žmonių.
Aš pagal pareigas buvau įformintas kaip ekonomikos klausimų ekspertas. Kadangi pareigos buvo dar naujos, mano darbas gerokai skyrėsi nuo etato pareigų. Lydėjau generolą visose jo kelionėse kaip adjutantas, o adjutantas Kuznecovas, gerai išmanantis generolo reikalus, nes dirbo kartu su juo jau kelerius metus, pakeisdavo jį valdyboje. Dėl to jis buvo labai nepatenkintas ir niurzgėjo: “Jūs ten su generolu važinėjate, degtinę maukiate, o aš turiu už jus dirbti.“ Nepaisant to, daugelis skyrių viršininkų specialiai laukė, kada generolas išvyks, ir buvo linkę spręsti savo klausimus su Kuznecovu. Jo vizos įsakymų projektuose pakakdavo gauti maršalo Žukovo parašą.
Kai kartą Kuznecovo paklausiau, kas per paukštis yra Vinogradovas, jis trumpai atsakė:
– Profsąjungietis.
– O vis dėlto? – pasidomėjau.
– Profsąjungietis, ir tiek. Tu ką, nežinai, kas yra profsąjungietis? – pašnairavo į mane Kuznecovas.
Netrukus sužinojau, kas yra “profsąjungietis”. Pirmiausia Vinogradovas civilis. Jis dalykiška išvaizda mosuodamas popieriais laksto koridoriais. Kai dirstelėjau į šiuos lapelius, pasirodė besą sąrašai žmonių, kuriems Kontrolės taryboje priklauso speciali pilietinė ekipiruotė. Pirmoji sąraše puikavosi paties Vinogradovo pavardė, nors jam Kontrolės taryboje nebuvo ko veikti. Sveikindavosi Vinogradovas kitaip nei visi žmonės. Paprastiems mirtingiesiems Vinogradovas visada turėdavo paruošęs stachanovietišką “Sveikas!“, palydimą žvaliu rankos mostu, man ir Kuznecovui – “Sveiki! Kas naujo horizonte?“, generolui – “aistringą” “Sveiks tamsta!“, nors taip sveikintis dera tik kariškiams.
Išoriškai Vinogradovas ne žmogus, o ugnikalnis. Tačiau įsižiūrėjus aiškiai matyti, kad kunkuliuojanti “asmeninės kanceliarijos viršininko” veikla sutelkta į audinių atraižas, davinius, spiritinius gėrimus, butus ir taip toliau. Visas šias gėrybes skirsto Vinogradovas, atsižvelgdamas į tai, kokią abipusę naudą jis gali gauti iš žmogaus. “Profsąjungietis” atlieka kadrų, visuomeninio darbo, partinio darbo, ūkio darbo apskaitą ir, be to, visur kaišioja savo nosį. Ne Vinogradovas, o Liaudies komisarų taryba. Jis mirtinai bijo tik vieno – kokio nors konkretaus darbo.
Vinogradovui jau per keturiasdešimt. Kartą man į rankas pakliuvo jo tarnybos lapas. Kuznecovas apibūdino teisingai – “profsąjungietis” , ir tiek. Visą gyvenimą ką nors organizavo – tai kokias nors brigadas, tai arteles, tai entuziazmą, tai stachanovystę. Išsilavinimo – jokio, užtat energijos, įžūlumo ir puikybės – iki kaklo. Kitose šalyse šie žmonės paprastai sulenda į prekybos agentų, renginių organizatorių arba cirko juokdario profesijas. Sovietų Sąjungoje jie atlieka nemažą vaidmenį valstybės aparate, savotiškai sutepdami didžiulę mašiną, keldami šėlsmą iš fiktyvių sąvokų – profsąjungos, spartuoliškumas, soc. lenktyniavimas, entuziazmas. Puldinėja toks tuščiagalvis plepys kaip šuo apie avių bandą ir savo garsiu lojimu gena ją reikiama kryptimi.
Netrukus į slaptosios dalies viršininko pareigas buvo priimtas kapitonas Bystrovas. Pradėjęs pas mus savo tarnybą, Bystrovas kelias dienas užsiklojęs miline miegojo ant stalo slaptosios dalies patalpose.
Vėliau paaiškėjo, kad taip jis miegojo generolo įsakytas. Slaptojoje dalyje nebuvo seifo, ir generolas, vengdamas tarptautinių šnipų pinklių, vertė kapitoną miegoti vietoj pagalvės pasikišus patikėtus slaptus dokumentus.
Į Vinogradovą kapitonas Bystrovas žiūrėjo su neslepiama panieka, nors šis ir užėmė aukštesnes pareigas.
Kartą vakare kapitonas sutiko mane gatvėje.
– Eime, aplankysime Vinogradovą! – pasiūlė jis.
– O ką ten pas jį veiksim? – pasidomėjau nustebintas neįprastu pasiūlymu.
– Eime, eime... Pasijuoksime! Tokių dalykų net teatre nepamatysi, – mirktelėjo kapitonas. – Naktimis tu jo nesutinki?
– Ne.
– Jis kiauras naktis po Karlshorstą trainiojasi kaip šakalas, šlamštą iš visų butų rankioja. Vakar aš jį užklupau auštant – tempia per kiemą kažkokius skudurus, dulkinas, aplipęs voratinkliais. Kas tik pasitaiko, viską į savo butą velka. Dabar ten muziejus.
Nenorėdamas įžeisti savo naujo bendradarbio, pasukau su juo.
Vinogradavas pravėrė mums duris, pasimarkstė ir paklausė Bystrovo:
– Na, ko tu čia dar nematei?
– Atidaryk, atidaryk, – įrėmė pečius į duris Bystrovas. – Pasigirk radiniais!
– Kur tave velnias neša, – ėmė priešintis Vinogradovas, – jau einu miegoti.
– Tu – ir staiga miegoti? – šaipydamasis prakošė Bystrovas. – Nejaugi jau visą Karlshorstą išlandžiojai?
Galų gale Vinogradovas įsileido mus į vidų. Butas tikrai atrodė įdomiai. Labiau priminė sandėlį negu gyvenamąją patalpą. Čia esančių baldų pakaktų mažiausiai trims butams.
Kapitonas žvalgosi į visas puses, ieškodamas to, ko dar nematė, tada eina prie uždaryto bufeto:
– O čia ką turi?
– Nagi nieko! Tuščia, – apmaudžiai taria Vinogradovas.
– Nagi atidaryk!
– Juk tau sakoma, kad tuščia.
– Atidaryk, o tai pats atidarysiu! – Bystrovas nutaiko batą į poliruotas bufeto dureles.
Vinogradovas gerai žino, kad kapitonui nieko nereiškia žodžius paversti tikrove. Jis nenoromis išsitraukia raktą ir atidaro bufetą. Vidus pilnas indų. Šie įvairiausi, matyti, kad surinkti iš tuščių butų.
– Sudaužysiu tau dabar čia viską? – siūlo kapitonas. – O tuomet eik skųstis! A?
– Kas tu per pamišėlis? Toks turtas – ir daužyti! Eik geriau miegoti! – mėgina nuraminti įsisiautėjusį svečią Vinogradovas.
Aš žiūriu tylėdamas. Štai šis profsąjungų šauklys garsiau už kitus pučia apie kultūrą, apie rūpinimąsi žmonėmis, apie mūsų uždavinius. O kartu – yra didžiausias plėšikas ir savanaudis, kurio visos mintys apsiriboja asmenine nauda. Šiuos žmones auklėjo ir puoselėjo sovietų sistema.
– Na, rodyk kitus savo turtus! – reikalauja Bystrovas.
– Kokie čia turtai, – maivosi Vinogradovas. – Na, jeigu nori pažiūrėk į šviestuvą.
– Kiek naktų nemiegojai, kol šį šviestuvą iškapstei? – klausia kapitonas. Paskui jis eina prie kabyklos prieškambaryje ir apžiūrinėja ant pakabos kabantį aksomine apykakle papuoštą paltą, kuris pagal sukirpimą turėtų būti Bismarko amžininkas.
– O čia kas? – tampo kapitonas muziejinį paltą už rankovės.
– Ramiau, ramiau – šnypščia Vinogradovas. – Neplėšk!
– E-e-ch! Irgi man! – kapitonas iš visų jėgų tampo rankovę.
Rankovė traškėdama atsiskiria nuo palto. Kapitonas čiumpa aksominę apykaklę.
– Ką tu darai?! – verksmingai rypuoja Vinogradovas. – Aš jį norėjau broliui nusiųsti.
– Jeigu tavo brolis toks pat sendaiktininkas kaip tu, – tęsia savo ardomąją veiklą kapitonas ir nuplėšia apykaklę. – Jam toks šlamštas nereikalingas.
– Kad ne, jis neturtingas.
– Pas mus vargšų nėra, – moko Bystrovas. – Mūsų šalyje visi turtingi. Tu ką – pamiršai? O dar profsąjungietis.
Kapitonas įkiša ranką į stovinčią kampe dėžę ir iš jos ištraukia kelias mėlynas kartono dėžutes. Atplėšęs ją prapliumpa juoku. Nesitveriu juoku ir aš.
– O kam tau šito reikia? – kapitonas kiša Vinogradovui į panosę gumulą higieninių įklotų. – Atsargai?
Tik po ilgų įkalbinėjimų man pavyksta įsisiautėjusį kapitoną išvesti iš Vinogradovo buto.
Pirmosiomis buvimo Karlshorste dienomis neturėjau kada žvalgytis į šalis. Slenkant savaitėms su aplinka įdėmiau susipažįstu.
Saugumo sumetimais Karlshorstas gyvena pusiau apsiausties būsenoje. Visas rajonas tankiai apsuptas sargybinių. Po devintos valandos vakaro judėjimas Karlshorsto teritorijoje draudžiamas net kariškiams. Kam būtina, praneša tam tikrą šio vakaro štabo slaptažodį. Dažnai tenka likti tarnyboje pas generolą iki antros trečios valandos nakties. Kai mes grįžtame namo, kas penkiasdešimt metrų iš tamsos girdisi nematomo sargybinio balsas:
– Stok! Slaptažodis?
Generolas gyvena mažame kotedže priešais Vyriausiąjį štabą. Čia yra dauguma SKA generolų butų, sargybos dar daugiau, reikalauja ypatingų leidimų.
Kai vėliau apsipratome su Karlshorsto režimu, mums dažnai tekdavo vienu metu derintis prie neįtikėtino griežtumo ir budrumo kartu su neįtikėtinu aplaidumu ir netvarka. Toje pusėje, kur yra maršalo Žukovo darbo kabinetas, SKA štabas saugomas kaip pridera. Tačiau kitoje pusėje prasideda smėlio dykvietės, esančios prie pat tankaus miško. Čia apsaugos nėra visai. Kas žino Karlshorsto tvarkelę, tas prie maršalo durų be jokių leidimų ir slaptažodžių gali atvesti visą priešo diviziją.
Majoras Kuznecovas ir vairuotojas Miša apsigyveno šalimais prie generolo namelio. Po vienu stogu su generolu įsikūręs amžinai paniuręs seržantas Nikolajus. Jis atlieka tarno pareigas, nors sovietinėje kariuomenėje tarnų nebūna. Be Nikolajaus, kartu su generolu gyvena dar ir Dusia, – dvidešimt penkerių metų mergina – repatriantė, buvusi rytietė. Ji atlieka kambarinės pareigas.
Kartą Dusios paklausiau, kaip jie gyveno valdant vokiečiams. Ji gana santūriai atsakė:
– Aišku blogai, drauge majore.
Ji tai pasakė nuoširdžiai, tačiau balse girdėjosi ir kitkas. Be abejo, ji kaip visi repatriantai džiaugiasi mūsų pergale, bet vis tiek jos džiaugsmą kažkas temdo.
Kartais saugomos ginkluotų sargybinių Karlshorsto gatvėmis marširuoja grupės jaunų vaikinų. Jie apsirengę sovietų kareivių uniforma, tačiau juodos spalvos. Tai buvusių rytiečių darbo batalionai, dirbantys statybose. Jų veiduose – nė lašo džiaugsmo. Jie įsitikinę, kad sugrįžus į Sovietų Sąjungą nieko gero nebus.
Išskyrus Treskus – alėjos, kuria važinėja tramvajai, ir kelių didelių pastatų, kuriuose įsikūrę įvairūs SKA štabo skyriai, Karlshorste tėra maži nameliai – už grotuotų tvorų skęstantys medžių žalumoje kotedžai. Apskritai čia gyveno vidurinė vokiečių klasė.
Iš išorės namai paprasti ir kuklūs – glotnūs betono kubai su raudonų čerpių kepurėmis. Užtat vidaus įranga, gyvenimo patogumai, kuriuos galima vadinti komfortu, visa tai gerokai pranoksta įprastą sovietų kasdienybę. Kas žingsnis Karlshorste mes susiduriame su neįprastais daiktais. Duryse dažnai matomi durtuvų ir buožių pėdsakai, tačiau rankenos nekliba, užraktai sklandžiai užsidaro, vyriai negirgžda. Net laiptai ir turėklai blizga, lyg juos ką tik specialiai mums būtų nudažę.
Nenuostabu, kad vokiečių namai krenta mums į akis savo tariamu naujumu. Juk SSRS daugelis namų nė karto neremontuoti nuo 1917 metų.
Pirmąsias dienas Karlshorste gyvenau viešbutyje SKA svečiams. Susipažinęs su aplinka, paprasčiausiai įėjau į tuščią namuką, pasislėpusį medžių žalumoje ir žydinčiuose krūmuose. Viduje viskas buvo taip, kaip jį paliko šeimininkai. Vinogradovas, atrodo, čia dar nesilankė. Čia ir įsikūriau.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ