1
Neseniai akademijoje įvyko ypatingas atsitikimas. Vidury baltos dienos kaip absurdiško atsitikimo auka žuvo vienas karininkas. Kapitonas, ką tik baigęs paskutinį japonų skyriaus kursą, gavęs itin puikią paskyrą dirbti užsienyje, laimingai gyveno santuokoje. Atrodo, žmogus stovėjo ant tvirto laimės slenksčio. Kas galėjo numatyti, kad po kelių valandų jį ištiks tragiška lemtis?!
Akademijos fasadas yra Voločajevo gatvėje. Penkiasdešimties metrų laisvas protarpis tarp pastatų buvo atitvertas įprasta grota. Teikdamas ypatingą svarbą ne tik auklėtinių, bet ir pastatų išvaizdai, generolas Bijazis įsakė nugriauti senąją tvorą ir jos vietoje sukurti ką nors didingesnio.
Kai tvorą nugriovė, klausytojai ėmė naudotis tiesesniu patogesniu keliu į tramvajų stotelę. Iki šiol tekdavo sukti gerokai į šoną pro kontrolinį postą. Naudodamiesi proga visi akademijos žmonės ateidavo ir išeidavo pro naujus vartus. Pastebėjęs šią netvarką, generolas įsakė išlaužoje pastatyti sargybinį ir griežtai paliepė nieko nepraleisti. Bet negi gali vienas sargybinis kontroliuoti penkiasdešimt metrų tarpą, pro kurį vaikšto tavo draugai? Tada generolas prigriebė sargybinius grasindamas belange.
– Ką man daryti, drauge generole? – aikštijosi sargybinis. – Šauti?
– Taip, šauti! Postas – šventas reikalas. Statutą mokate? – atsakė generolas.
Baigėsi paskaitos ir į tramvajų vedančios išlaužos link nuskubėjo karininkų virtinė. Veltui sargybinis šaukė ir grasino iki užkimimo – niekas negelbėjo. Tuo metu eilinės apžiūros dingstimi pasirodė apvali generolo figūra. Kaip visada, nekreipdamas dėmesio į draudimą, pro sargybinį ėjo kapitonas – japonas.
– Stot! – nevilties apimtas šūktelėjo sargybinis.
Paskendęs savo mintyse, kapitonas žingsniavo tolyn nė neatsigręždamas.
– Stot! Šausiu! – vėl subliovė sargybinis.
Kapitonas tolo, o generolas vis artėjo.
Nesitverdamas savo kailyje, sargybinis kilstelėjo šautuvą ir nesitaikydamas iššovė. Buvo ketvirta valanda dienos, gatvė pilna žmonių, sargybinis buvo taip sumišęs, kad šaudydamas į taikinį vargu ar būtų pataikęs. Tačiau lemtinga kulka savo aukos neaplenkė! Lyg pakirstas kapitonas peršauta galva griuvo ant grindinio. Visą karą išbuvus užnugaryje ir net negirdėjus kulkos švilpesio – prabėgus kelioms dienoms po karo imk sau ir mirk nuo draugo kulkos Maskvos gatvėje! Ką po to galima pasakyti? Lemtis!
Sargybinis, aišku, nenukentėjo. Nors atvejis skandalingas, tačiau generolas sargybiniui pareiškė padėką “už puikią tarnybą sargyboje”. Tokiais atvejais sargybinio bausti negalima, nes tai neigiamai paveiktų kitus sargybinius. “Poste geriau nušauti nekaltą, negu pražiopsoti priešą” – tai kareiviškas dėsnis.
Šis atsitikimas mane privertė susimąstyti apie likimą. “Nuo likimo nepabėgsi!“ – sako mūsų senoliai. Dabar mes tuo netikime. Tiksliau, mus moko netikėti. Kad labiau tikėtume Vadu.
Šiandien susimąstyti apie savo likimą priežasčių turiu daugiau negu bet kada. Akademija baigta ir stoviu ant savo gyvenimo naujo etapo slenksčio, jeigu vaizdžiau pasakyčiau – ant gyvenimo kryžkelės. Man šie gyvenimo keliai gana aiškūs, be to, man aiškiausias vienas dalykas – kai nueisiu vienu iš šių kelių, juo grįžti nebegalėsiu. Šiandien dar turiu šiokį tokį pasirinkimą, todėl savo kelią privalau gerai apgalvoti.
Pastaruoju metu kartais girdėdavau gandų, kad aš siūlomas kandidatu į etatinius akademijos dėstytojus. Apskritai apie puikesnę perspektyvą nėra ko ir svajoti. Tai akademijos absolventų galimybių viršūnė. Akademijos dėstytojai dažnai keičiasi. Iš esmės tai karštasis Generalinio štabo rezervas, į kurį dirsčiojama kiekvieną kartą, kai reikia specializuotis užsienyje. Šiandien gali būti siunčiamas į Europą, rytoj – į Ameriką. Važiuoji kaip garbingos delegacijos pagalbininkas, bet visada turi savarankišką ir atsakingą užduotį. Grįžęs į Maskvą atsiskaitai ne įstaigai, siuntusiai delegaciją, o atitinkamam Generalinio štabo skyriui.
Visai neseniai vienas akademijos dėstytojas buvo komandiruotas į išvyką po Čekoslovakiją, Austriją ir kitas Vidurio Europos šalis. Važiavo jis kaip “vertėjas” kartu su pasaulinio masto sovietų botanikos profesoriumi, SSRS Mokslų akademijos nariu. Kokias gėlytes skins profesorius su tokiu “vertėju” ir kas kam paklūsta, atspėti nesunku.
Likęs dirbti akademijoje nuolat esi viliojančių kelių kryžkelėje. Darbuotojai labai gerai informuoti apie Generalinio štabo užkulisius. Labai svarbūs dalykai yra gebėjimas pralįsti, protekcijos, ryšiai. Čia visada atsiranda proga nepastebimai keisti savo likimą. Tai jau nebe aklas atsitikimas, ištraukęs mane naktį iš Leningrado fronto miškų ir įmetęs į Kremliaus akademijos katilą. Trumpai sakant, būti darbuotoju yra geriausias daugumos akademijos auklėtinių išsvajotos karjeros kelias.
Pirmą kartą sužinojęs apie savo kandidatūrą, pajutau prieštaringus jausmus.
Viena vertus – Maskva, nauja rūmų atmosfera, didžiulės galimybės. Čia plati veikla ir gundančios ateities perspektyvas.
Bet... Yra rimtas ir svarus “bet”. Šis kelias veda tik pirmyn. Reikia vien atsigręžti atgal arba pasukti į šoną – ir tu žuvęs. Norint šiuo keliu eiti, būtina visiška vidinė darna ir tikėjimas savo teisumu. Aišku, yra ir pakaitalai – veidmainystė, karjeros siekis bet kuria kaina, neprincipingumas. Esu Stalino epochos auklėtinis ir gerai žinau, kad šie pakaitalai sovietų gyvenime vaidina esminį vaidmenį. Bet vis tiek tai tik pakaitalai ir jie toli nenuves. Aš ne naivus berniukas ir ne vargšų šelpėjas, siekdamas aukščiausių tikslų galiu pateisinti abejotinų priemonių būtinumą. Bet dėl to reikia tikėti savo galutinio tikslo tyrumu. Deja, turėdamas savo siekį, šiandien tikslo tyrumu dar netikiu.
Kartais šis pusiausvyros neturėjimas man kelia apmaudą. Kurio galo savo sieloje knebinėtis? Šiuo požiūriu save kontroliuodavau nuolat. Negalima atpalaiduoti “inteligentiškų” jausmų. Tokie žmonės pasmerkti žūčiai. Kad sovietų sąlygomis išgyventum, reikia turėti vilko dantis ir lapės uodegą. Nugvelbei ką nors, tad mėtyk pėdas. Kartais ieškodamas savo žalingo “minkštakūniškumo” atsigrįžtu į savo praeitį. Ne, atrodo, šio trūkumo neturiu.
Man reikia laiko, kad galėčiau sutvarkyti savo mintis ir jausmus. Karo metai tiesiog išvedė iš dvasinės pusiausvyros. Laikinai reikia pakeisti aplinką, viską blaiviai įvertinti pažvelgus iš šalies. Taip dailininkas žvelgia į savo darbo vaisių, paėjėjęs toliau nuo molberto arba žiūrėdamas per tolinančią linzę.
Po Pergalės dienos triukšmo Maskvos atmosfera per daug pilka ir vienoda. Europoje pučia gaivūs vėjai, ten vyksta didžiulis istorinis lūžis. Po trumpų komandiruočių grįžę iš Vakarų, akademijos klausytojai pasakoja įdomius dalykus. Man ne pro šalį būtų susipažinti su pacientu, kurį pagal savo pareigas turiu gydyti.
Tikslingiausia būtų vykti padirbėti į okupuotas Europos šalis. Ten, kitoje terpėje, pačiame centre to, ką mes šiame kare laimėjome, kūrybiniame darbe vėl atgausiu prarastą pusiausvyrą ir grįšiu atgal į Maskvą sužinojęs tai, ko man reikia mano būsimame darbe ir gyvenime. Šiaip ar taip, vis tiek esu Generalinio štabo rezerve.
Šių samprotavimų kamuojamas pasitariau su papulkininkiu Taube.
Papulkininkis, profesorius baronas von Taubė – vienas pulkininko Gorochovo iš mokymo dalies pavaduotojų. Akademijoje jis yra lyg savotiškas muziejaus egzempliorius, tačiau kartu dėl savo puikių žinių ir gebėjimų nepakeičiamas. Nepaisant kompromituojančio “von”, papulkininkio Taubės vardas turi svorį, o jo žodis neretai yra lemiamas. Klausytojai jį vertina kaip labai kultūringą, dalykišką ir dėmesingą karininką – auklėtoją, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti.
Be papulkininkio Taubės, akademijoje gerai žinomas generolas majoras Ignatjevas. Jaunystėje jis buvo paskutinio caro pažas, carinio Generalinio štabo akademijos auklėtinis, ilgus metus caro karo atašė Paryžiuje. Po revoliucijos jis ilgai gyveno emigracijoje, bet ketvirtame dešimtmetyje jis dėl kažkokių priežasčių pasidavė nugalėtojo malonei. Studentiškam jaunimui jis didelis autoritetas dėl savo dviejų memuarų knygų “Penkiasdešimt metų rikiuotėje”. Šiandien buvęs kavalergardas ir grafas Ignatjevas vėl gavo generolo mundurą ir net Raudonosios armijos operetinio istoriografo pareigas. Žinoma, juo nepasitikima ir jo pagrindinė užduotis – demonstruoti sovietų valdžios pakantumą atgailaujantiesiems. Savo memuaruose jis sumuoja gana miglotas priežastis, kurios skatino jį grįžti. Maskvoje atvirai kalbama, jog jam Paryžiaus restoranuose tiesiog pabodo plauti indus.
Paskutiniais karo metais buvo keli daugiau ar mažiau žinomų emigrantų grįžimo į SSRS atvejai. Neseniai į Maskvą atvyko kadaise buvęs garsus rašytojas Kuprinas. Maskviečiai taip pasakoja apie jo atvykimą. Išlipęs Maskvos stotyje, Kuprinas pastatė savo lagaminus ir atsiklaupęs pabučiavo gimtąją žemę. Kai atsistojo ir siekė savo lagaminų, jų jau nebuvo likę nė kvapo.
Neseniai mudu su Beliavskiu lankėmės Aleksandro Vertinskio koncerte. Jo viešas pasirodymas mums buvo netikėtas, ir dauguma žmonių jį vertino kaip vyriausybės naujos liberalizacijos apraišką. Tiesa, koncertuoti jam buvo leidžiama tik mažuose klubuose Maskvos pakraščiuose. Šis faktas buvo malonesnis negu pats Vertinskio menas. Senas paliegėlis, lydimas jaunutės žmonos dainininkės, iš scenos sklinda morfijaus kvapas, o visa figūra graudžiai ir grasiai primena: “Sušelpkite buvusį žmogų!“ Praeities šydas malonesnis negu prisikėlęs lavonas.
Kas ėjo praėjo. “Gutta cavat lapidem” – sakė romėnai. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o laikas – žmogų. Be reikalo kai kas pamiršta, užsisklendžia iliuziniame praeities pasaulyje, vengia susitaikyti su šia vieta ir padėtimi, kurią pasiūlė jų pačių sukurta istorija. Žinoma, Vertinskis nėra dvasinis idealas arba praeities modelis. Bet mes turėjome ir kitokių būdų patikrinti istorijos laiką.
Gal ir nesąmoningai, bet rodydama naujajai kartai senąjį pasaulį, sovietų valdžia padarė protingą gestą. Savo akimis, be jokios propagandos mes aiškiai supratome, kaip toli į priekį pažengė laikas ir mūsų interesai.
Papulkininkis Taubė įdėmiai išklausė mano argumentus – žinoma, aš nė žodžiu neprasitariau apie savo vidines abejones – ir, neišbraukdamas mano kandidatūros likti akademijoje, pažadėjo tarpininkauti aukščiausiose instancijose dėl mano komandiruotės į užsienį.
Be papulkininkio, spustelėjau dar kai kuriuos mygtukus, darančius įtaką skiriant absolventus į darbą. Šiuo atveju veikti reikia atsargiai ir žinoti, ką ir kam sakyti. Kartais siekiant norimo rezultato reikia sukurti visiškai priešingo noro regimybę. Kas parodo savo norą vykti į užsienį tiesiogiai, tas į jį nepateks niekada.
Po kurio laiko mane iškvietė į pulkininko Gorochovo kabinetą. Pulkininkas priėmė mane kaip seną pažįstamą.
– A, majoras Klimovas! Malonu jus matyti, – pradėjo jis taip meiliai, lyg būtų tik ir svajojęs mane susitikti.
Susikaupiau. Kuo meiliau pulkininkas kalba, tuo netikėtesnis gali būti pokalbio rezultatas.
– Vis dėlto jūs manęs nepaklausėte. Sprukote iš rytinio, – lyg bartų neklaužadą berniuką linguoja galvą pulkininkas. – Jums niekada nedovanočiau, jeigu ne tie geri atsiliepimai.
Laukdamas, kada pulkininkas pradės kalbėti apie reikalą, tyliu. Žinoma, jis kvietė mane ne tam, kad bertų pagyras.
– Vadinasi, jums norisi padirbėti laisvėje? – skamba draugiškas klausimas.
Nustebęs pakeliu antakius.
– Iš pradžių norėjome jus palikti čia, – sako pulkininkas. – Dabar yra siūlymas leisti jums padirbėti ir įrodyti savo tinkamumą kitoje vietoje. Manau, kad nebuvo apsieita be jūsų asmeninės įtakos...
Jis žiūri į mane pusiau klausiamai, pusiau ironiškai. Be abejo, jis anuomet suprato mano vaidmenį, kai buvau pervestas iš Rytų fakulteto į Vakarų.
– Jūsų komandiruotei neprieštarauju, – patylėjęs sako pulkininkas. – Manau, jūs neprieštaraujate taip pat.
Sėdžiu abejinga veido išraiška. Nereikalingas smalsumas ir klausimai Generalinio štabo karininkams nepriimtini. Čia labiau nei kur kitur galioja sena taisyklė: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Kai kas mano, kad menas tylėti ir klausyti – gana reta žmonių savybė. Dauguma nori parodyti save, o ne pažinti pašnekovą.
– Jūs turite vienintelį trūkumą, – toliau dėsto pulkininkas. – Kodėl iki šiol esate ne partijos narys?
– Drauge pulkininke, šioje akademijoje aš dar tik metai, – aiškinu. – Stojant į partiją reikia trijų partijos narių, kurie pagal bendrą darbą mane pažintų ne mažiau kaip trejus metus, rekomendacijų.
– Na, o anksčiau?
– Iki šiol neturėjau progos būti vienoje vietoje daugiau kaip dvejus metus.
Man niežti liežuvį pasakyti pulkininkui tiesą:
– Manau, kad žmogus turi ateiti į partiją jau būdamas patyrusiu visuomenės nariu, o ne naudoti partiją kaip karjeros trampliną.
Juk dauguma “tikrų” šiuolaikinių komunistų elgiasi kaip tik taip. Būtent jie, stengdamiesi parodyti savo ištikimybę partijos veiklai, kelia didžiausią triukšmą. Tie, kurie iškyla savo pačių pastangomis ir vėliau būtinumo verčiami stoja į partiją, yra tik pasyvūs ir nebylūs pakeleiviai.
Bet negi tokius dalykus galima sakyti? Tai reiškia tam tikrą svyravimą, dvejojimą. O sovietas, jeigu jis nori gyventi, jau nuo gimimo dienos privalo besąlygiškai tikėti partijos linijos tyrumu. Būčiau blogas diplomatijos akademijos auklėtinis, jeigu sumanyčiau atvirai kalbėtis su pulkininku. “Niekada nepasiduokite pirmajam širdies postūmiui, nes jis pats nuoširdžiausias ir tyriausias!“ – teigė Šarlis Taleiranas.
– Manau, kai mes susitiksime vėl, jūs jau nebeturėsite šio trūkumo, – baigia pulkininkas. – Šiaip jūsų charakteristikos nepriekaištingos. Jūsų asmens byla bus perduota vyriausiajai Kadrų valdybai, kuri išbandys jus praktinėje veikloje.
Po pokalbio su pulkininku Gorochovu laukiu, kol pakvies į eilinį anketinį patikrinimą aukščiausiose instancijose.
Paprastai prieš siunčiant dirbti į užsienį net mūsų akademijos klausytojus, kurie ir be to pereina griežtą atranką, kviečia į pakartotinį anketinį patikrinimą VRAV (Vyriausioji raudonosios armijos valdyba) ir CK VKP(b) mandatų komisijoje. Budrumas niekada nekenkia. Galbūt kieno nors širdyje įsiveisė velniava arba kas nors pasikeitė giminaičių arba žmonos aplinkoje.
Vienas nemaloniausių mūsų būties institutų yra kolektyvinė giminės atsakomybė. Žmogus gali būti nepriekaištingas sovietų visuomenės narys, bet pakanka kam nors iš jo tolimų giminių pakliūti į NKVD – ir jis automatiškai įtraukiamas į “politiškai nepatikimųjų” kategoriją.
Per karą sovietų kariniuose komisariatuose buvo žinoma “nepatikimųjų” kategorija, jų nešaukė į karo tarnybą. Dalį šių žmonių panaudodavo darbo batalionuose. Jie negaudavo ginklo ir buvo laikomi atokiau nuo fronto. Tai buvo žmonės, kurių giminės turėjo labai glaudžių ryšių su NKVD. Kiti, kurie kažkada buvo represuoti arba pateko į juoduosius NKVD sąrašus, buvo laiku areštuoti ir internuoti jau pirmomis karo dienomis. Jeigu kas nors iš esančių karinėje įskaitoje “nepatikimųjų” įteikdavo raportą dėl siuntimo į frontą, tai toks savanoris nedelsiant būdavo areštuojamas ir siunčiamas į NKVD lagerius. Kariniai komisariatai gerai žinojo šio patriotizmo kainą. Sovietų valdžia įsitikino, kad, nepaisant ilgų perauklėjimo metų, ruso sieloje ištikimybė tėvui, motinai ir giminės kraujui stipresnė už visus komunistinės mokyklos žodinius apvalkalus.
Paskutiniais karo metais dėl kadrų stygiaus “nepatikimuosius” iš dalies šaukdavo ir į veikiančią armiją. Į frontą juos siųsdavo eiliniais, nors dauguma jų buvo inteligentai ir atsargos karininkai. Sutikęs kareivį, iki karo buvusį mokytoju arba inžinieriumi, tai ir be anketos žinojau, kas už to slypi.
Per ilgus sovietų eksperimentus represuotųjų skaičius pasiekė tokį lygį, kad šiandien “nepatikimieji”, be abejonės, sudaro pagrindinę naujos sovietų visuomenės grupę. Abiem pusėms tenka ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Žmonės nori gyventi, o valdžiai reikia darbininkų. Tarp šių dviejų būtinybių stovi neįveikiama anketos užtvara. Daugelis žmonių niekada gyvenime nematė savo “piktosios dvasios”, neturi su ja nieko bendro ir, suprantama, apie ją anketose nerašoma. Valdžia įžvelgia anketų netikslumus, tačiau kartais priversta to “nematyti”. Sovietų teroro politika atvedė į aklavietę – pagal sovietų klasifikaciją šiandien visai švarių ir patikimų piliečių SSRS mažiau negu prieš trisdešimt metų. Atsižvelgiant į tai, nesvarbiais atvejais, kai tam tikras žmogus reikalingas, valdžia anketinius duomenis tikrina aplaidžiai. Tačiau rimtu atveju ta pati valdžia, įklimpusi į savo sukurtus prieštaravimus, nepasitiki jokiomis anketomis ir net savo pačios išduotomis charakteristikomis ir tikrina kandidatą su isterišku nepasitikėjimu ir skrupulingu kruopštumu. Prieš siunčiant žmogų į užsienį tikrinimo laikas užtrunka nuo trijų iki šešių mėnesių. Jeigu NKVD prašymu tikrinant anketos duomenis kandidato gyvenamoje vietoje surandamas koks nors tolimas be žinios dingęs giminaitis, o dingimo priežastys neišaiškintos, – kandidatas į komandiruotę nesiunčiamas. Kas nežinoma, visada laikoma neigiamu veiksniu.
Belaukiant kvietimo į Generalinio štabo Kadrų skyrių, po kelių dienų man buvo įsakyta atvykti pas akademijos viršininką. Tai buvo ne pagal įprastą tvarką, kai absolventai siunčiami į darbą, todėl eidamas pas generolą norom nenorom mąsčiau apie kvietimo priežastį.
Apie generolą Bijazį akademijoje sklinda įvairiausių gandų. Daugelis klausytojų įtartinai triukšmingai žavisi nepaprastais generolo talentais ir pasakoja, kad jis itin aukštos kultūros žmogus, kadaise dirbęs sovietų pasiuntiniu Italijoje, kad jis ne tik puikiai moka visas akademijoje dėstomas kalbas, bet geba kiaurai matyti žmonių sielas ir spėti neišsakytas mintis. Galima neabejoti, kad klausytojai, tai pasakojantys, sulauks didesnio pasisekimo diplomatinėje tarnyboje negu tie, kurie tvirtina, jog generolas Bijazis pradėjo savo karjerą Tbilisio turguje pardavinėdamas chalvą ir vaisius, o vienintelė jo puiki savybė – išorinis patrauklumas ir saldžios kaip rachatlukumas manieros ir kalbos.
Kartais akademijos koridoriais nuvilnija įspėjantis šnibždesys: “Attention! Generolas vėl paikioja!“ Tuomet patirties pamokyti klausytojai apdairiai išnyksta iš kiemo ir laikydamiesi atstumo stebi įvykius. Išoriškai generolas labai meilus ir mandagus, pabrėžtinai išsigražinęs ir dabitiškas. Nė vienas pasipainiojęs priešais klausytojas neišvengs generolo žvilgsnio ir detalaus bei kritiško įvertinimo.
– Ko gi jūs, balandėli, žirgliojate kaip boba turguje? – generolas stabdo vidury kiemo užsižiopsojusį kapitoną. – Nagi paėjėkite taip, kaip vaikšto tikri karininkai!
Paskui prasideda vaidinimas. Žiūrovai pro antro aukšto langus gėrisi spektakliu.
– Mielasis, kodėl tavo batai nenublizginti? – saldžiu balsu klausinėja generolas. – Batai turi būti kaip veidrodis, kad būtų galima skustis!
– Balos kieme, drauge generole, – išsproginęs akis teisinasi nelaimingasis.
– O jūs labiau po kojomis žiūrėkite! Varnų negaudykite! Kas jus verčia po pelkes braidžioti?! Štai kokie turi būti batai! – Ir generolas atkiša savo mažą putnią kojytę, aptemptą lakuotu aukštakulniu batu.
– Taip, drauge generole!
– Beje, ar taip sveikinami viršininkai? Nagi pakartokite dar kartą!
Mokydamas sveikintis, generolas gainioja kapitoną po kiemą pirmyn ir atgal. Galiausiai generolas įsismagina ir pats ima rodyti, kaip šią sudėtingą operaciją reikia “tinkamai” atlikti.
– Kai buvau jaunas... neatrodžiau toks skuduras... kaip jūs, jaunuoli... – pūkščia generolas.
– Kai tu buvai jaunas, obuoliais prekiavai, – apmaudžiai galvoja kapitonas. – Kada jis, velniai rautų, mane paleis!?
– O! O čia-a-a ka-as? – dirbtinai apstulbęs generolas delnu glosto ranką prie kepurės snapelio laikančio kapitono skruostą. – Ai-ai-ai! Pas panas su tokia barzda tikriausiai nevaikštote... Gėda, gėda... O man dėl jūsų visų raudonuoti tenka...
Iki soties pasilinksminęs, generolas žingsniuoja toliau ieškodamas progos įvesti tvarką. Jo aptukusios akelės triumfuoja, veide atsispindi tylaus sielvarto liūdesys – kaip rūpestingo tėtušio, kurio daugybė vaikų už visą rūpestį atlygina tik širdgėla.
Kapitonas su palengvėjimu atsidūsta, bet tuoj sužino, kad džiaugėsi per anksti. Iš paskos kaip šešėlis tyliai slenkantis generolo adjutantas atsiliko suvesti buhalterijos sąskaitų. Jis išsitraukia iš kišenės užrašų knygelę ir pirštu kviečia kapitoną. Kitą dieną nusikaltėlį pasieks atitinkamas pranešimas. Karininkams namų areštas reiškia, kad už šias dienas negaus atlyginimo.
Apie generolą ne be pagrindo sakoma – minkštai kloja, bet guolis kietas. Eidamas pas generolą niekada negali žinoti audiencijos rezultatų. Akademija pilna netikėtumų. Pavyzdžiui, neseniai beveik visą japonų skyrių, išskyrus aukštesniuosius kursus, pertvarkė į trumpuosius kursus, rengiančius armijai japonų kalbos vertėjus. Nusivylę diplomatai guodžiami, kad tai laikina priemonė, nes vėliau visi galės tęsti mokslą. O kol kas jie nuo ryto iki vakaro kala japonų karinę terminologiją. Pertvarkymo imtasi iškart po Krymo konferencijos, ir mokymo tempai taip spartinami, kad klausytojai nedviprasmiškai susižvalgo. Iš mokymo planų galima tiksliai nustatyti, kada baigsis mokslas ir... Apskritai slaptieji Krymo konferencijos punktai mums ne paslaptis. Ne veltui mums nuolat primenama, kad užsienio pasiuntinybių bendradarbiai būtų laimingi su kuo nors iš mūsų artimiau susipažinę. Jei kas nors iš mūsų be specialaus leidimo sumanytų Maskvos gatvėse persimesti keliais žodžiais su užsieniečiu, tai reikštų, kad jis iš savo angelo sargo tikisi pernelyg daug.
Kai kuriems klausytojams prieš pradedant dirbti reikia išklausyti dar vieną delikatų specialųjį kursą – gero elgesio tono taisykles ir kai kurias papildomas elgesio užsienyje subtilybes. Kartais šis kursas, atsižvelgiant į asmens skyrimo vietą, būna individualizuotas. Kartais verčia kreipti ypatingą dėmesį į šiuolaikinius Vakarų šokius arba baigti aukštąjį moterų širdžių pavergimo mokslą, kuris nuveda iki diplomatų seifų. Kartais instruktuojama, kaip rinktis pižamos spalvą, atskleisti intymias kambarinės paslaptis ir Mefistofelio bei Kazanovos virtuvės receptus. Čia pirmu smuiku nepakeičiamai groja pats generolas Bijazis – šauniausias akademijos kavalierius.
Kuo jis nudžiugins mane? Gal taip pat paskirs kokį specialųjį kursą?
Turint galvoje visa tai, buvau tiesiog nustebęs, kai generolas Bijazis trumpai paaiškino, kad aukštosios instancijos patvirtino mano komandiruotę į Vyriausiąją Sovietų armijos administracijos Vokietijoje štabą. Matyt, mane laiko tiek patikrintu ir patikimu, kad šiuo atveju nėra reikalo dar kartą tikrinti prieš vykstant į užsienį.
– Jūsų duomenys tokie, kad galėtume jumis didžiuotis, – teigia generolas.
Dabar jo veidas ir manieros visai neprimena įprastos saldokos kaukės. Jis kalba trumpai ir oficialiai. Tai vyresnio viršininko pokalbis su jaunesniu kolega, su kuriuo išorinių efektų generolui neprireikia. Klausimas jau išspręstas, ir tai jis tik praneša.
– Nepamirškite, kad kur bebūtumėte – jūs vis tiek mūsų žmogus, – generolas pabrėžia žodį “mūsų”. – Jūs priklausysite kitai vadovybei, tačiau bet kurią minutę mes jus galime susigrąžinti atgal. Prireikus jūs turite teisę susirasti mus be jūsų būsimos vadovybės žinios. Armijoje tai draudžiama, bet šiuo atveju tai išimtis.
– Nuo to, kaip jūs atliksite praktinį darbą, priklauso jūsų tolimesnis likimas. Tikiuosi, kad mes kada nors dar susitiksime...
Klausau generolo neįtikėtinai ramiai. Kare degiau, sielojaus, kažko siekiau. Dabar kausto vien šalta ramybė. Lygiai tokią ramybę jaučiau, kai 1941 metų birželio mėnesį pirmą kartą sužinojau apie prasidėjusį karą. Tuomet įsitempęs laukiau įvykių. Ką tai reiškia dabar, dar negaliu suprasti. Mūsų vidinis pasaulis – tai mus supančios tikrovės atspindys. Aktyviame darbe, tarptautinių interesų lydymo tiglyje rasiu racionalų mūsų būties grūdą. Patogesnę vietą už Berlyną sunku rinktis.
Dabar savo vidinį pasaulį sąmoningai dedu ant bandomojo akmens.
– Tikiuosi, kad jūs garbingai pateisinsite šį pasitikėjimą, kurį rodo tėvynė, siųsdama jus į patį atsakingiausią pokario frontą. Ten darbas svarbesnis ir rimtesnis negu per karą, – sako spausdamas man ranką generolas. – Drauge majore, linkiu jums sėkmės!
– Taip, drauge generole! – tariu žiūrėdamas akademijos viršininkui į akis ir stipriai spustelėdamas į jo rankos paspaudimą. Juk vykstu į Berlyną, kad sugrįžčiau iš ten geresnis savo tėvynės pilietis, negu gebu būti dabar.
2
Ženios gyvenimo mįslė vidury žiemos nustojo buvusi paslaptimi.
Sausį į Maskvą grįžo Ženios mama. Norėdama būti arčiau vyro, ji visą karą dirbo karo gydytoja pafrontės ligoninėse. Dabar iš armijos demobilizavosi ir grįžo namo.
Ana Petrovna buvo tikra Ženios priešybė. Jos didžiausias malonumas buvo pasakoti apie vyrą. Rodant susidomėjimą reikėjo daug kantrybės dešimtą kartą klausytis tą pačią istoriją – apie tai, kaip jie susituokė, kaip vyras niekada nebūna namie ir visą laiką atiduoda tarnybai, kaip sunku būti kadrinio kariškio žmona. Su visomis smulkmenomis pasakojo apie jį ir jo paprastus tėvus, nuoseklų kilimą tarnyboje ir pagaliau svaiginamą karjerą per karą. Ana Petrovna buvo nepaprastai meili ir nuoširdi. Būdama žymaus generolo žmona, ji nė trupučio nesididžiavo savo padėtimi ir pasakodavo aibę anekdotų apie naujosios aristokratijos neraštingumą ir pilkumą. Čia nebuvo jokio prieštaravimo. Pati Ana Petrovna puikiausiai suprato, kokią atsakomybę jai užkrauna nauja gyvenimo draugo padėtis, visur stengėsi žengti koja kojon su laiku ir vyru. Savo vietą visuomenėje šiandien ji visiškai pateisino ir išoriškai, ir vidumi.
Plačiuosiuose sluoksniuose gana skeptiškai žiūrima į naująją aristokratiją kaip į išsišokėlius. Tai įvyko daugiausia dėl to, kad per revoliuciją į viršų iškilo nauji, niekam nežinomi žmonės. Per revoliuciją tai buvo natūralu. Po revoliucijos jie užėmė vadovaujamus valstybinius postus, nors dažnai neturėjo tinkamo išsilavinimo nei patirties. Tačiau sovietų vadovai turėjo privalumą – kunkuliuojančią energiją ir begalinį užsispyrimą. Po kurio laiko ši revoliucinė gvardija paseno, nugyveno savo amžių ir vis labiau ryškėjo jos ir naujų uždavinių neatitikimas.
Kartu brendo nauji sovietų specialistų kadrai įvairiose srityse. Jie buvo išeiviai iš plačiųjų liaudies masių, tačiau jau įgiję reikiamą išsilavinimą, specialų pasirengimą ir turėjo praktinės vadovavimo patirties.
Karo pradžioje biurokratinė bala pratrūko kaip šunvotė. Apipelijusiems revoliucijos didvyriams reikėjo naujos sovietų mokyklos jaunų kadrų pamainos, galinčios spręsti naujus uždavinius. Viską lėmė ne seni nuopelnai, o gebėjimai. Ne veltui karo metais, ypač armijoje, į paviršių iškilo nauji talentingi karo vadai, kurie iki šiol vegetavo nežinioje.
Ikikarinė partinė ir biurokratinė aristokratija baigė pūti prabangoje ir pertekliuje, dėl kurių kadaise buvo priekaištaujama carinei aristokratijai. Išsigelbėjimui karo metais į jų vietą, galbūt tik laikinai, buvo pašauktos geriausios tautos galios. Vienas tokių buvo Ženios tėvas.
Ana Petrovna – rūpinimosi vyru, šeima, namais įsikūnijimas. Tačiau, nors didžiavosi vyro karjera, pati to nepastebėdama ji dažnai sielvartavo, kad ši karjera praktiškai sugriovė šeimą.
Po truputį su Ana Petrovna taip susidraugavau, kad kartais drauge su ja kariavau viename fronte prieš Ženią. Pripratusi prie savarankiškumo, Ženia visai nenorėjo paisyti net motinos autoriteto. Ją dar veikė tik grasinimas: “Štai palauk, parašysiu tėvui, ką tu čia kreti...“ – Tuomet kuriam laikui Ženia nurimdavo.
Per valstybinius egzaminus, norėdamas susikaupti ir neatitrūkti nuo įtempto darbo, su Ženia nesusitikinėjau ir tik paskambindavau telefonu.
Gavęs paskyrimą dirbti Berlyne po ilgos pertraukos aplankiau Ženią. Iš jos tikėjausi ko tik nori, tik ne lipšnaus sutikimo.
Neapsakomai nuostabai Ženia mane sutiko taip audringai, kad net Ana Petrovna priekaištingai palingavo galvą: “Nors manęs gėdintumeisi!“
– Griša! – įsibėgėjusi ji mane įsuko verpetu dar prieškambaryje. – Tėtis čia buvo... Ištisas dvi savaites... Tik įsivaizduok – net dvi savaites!
Ženia tėvą myli be galo ir dievina. Bet kartu ji pavyduliauja jo darbui ir ilgisi retai matydama namie.
– Pažiūrėk, ko tik jis man parvežė!
Ji tempia mane į savo kambarį ir ima išdidžiai rodyti krūvas brangenybių, kurias padovanojo jai tėvas. Jau ir anksčiau į jų butą keliavo dėžės su įvairiausiais trofėjais. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš štabo karininkų vykdavo į Maskvą, pakeliui atveždavo iš generolo dovanų. Raudonajai armijai puolant Rytų Prūsiją, tai buvo įprastas dalykas visoms kariškių šeimoms. Jaunesnieji karininkai namo siuntė drabužius, vyresnieji – vertingesnius daiktus – net rojalius ir baldus. Juridiškai – tai plėšikavimas, karo kalba – trofėjai. Vokiečių atžvilgiu – skolą sumoka daiktais. Apie moralę dar pakalbėsime.
Maskvoje sklando populiarus anekdotas. Vienas karininkas iš fronto savo žmonai atsiuntė dėžę muilo. Ši nieko negalvodama muilą pardavė turguje. Po kelių dienų gauna vyro laišką. Jame rašoma, kad kiekviename muilo gabale įdarytas auksinis laikrodis. Vienas pasakotojas pagal savo skonį priduria, kad žmona pasikorė, kitas – nusiskandino, trečias – nusinuodijo.
Filosofai mėgsta sakyti, kad skurdas žmogų taurina. Galbūt, kai yra tam tikros ribos ir tam tikros sąlygos. Tačiau nuolatinis ir masinis skurdas žmogaus orumą žemina ir skatina bjauriems nežmoniškiems dalykams.
Svetainėje ant grindų stovi didžiulis žmogaus ūgio radijo aparatas. Iš pirmo žvilgsnio dėl žiburiuojančios mygtukų klaviatūros ir svertų suabejojau, ar tai radijo imtuvas, ar radijo stotis. Iš tikrųjų generolas rado radiją, tinkamą jo rangui. Pagaliau matau, kad tai itin modernus didžiausio pajėgumo superheterodino modelis.
Tiesiu ranką ir noriu įjungti kištuką į lizdą sienoje.
Ana Petrovna įspėjančiai pakelia pirštą:
– Griša! Būk geras, nejunk. Kolia kuo griežčiausiai uždraudė.
– Na ir kas... Ko gi jūs baiminatės? – prieštarauju.
– Ne, ne... Kol draudžiama, negalima. Net pats Kolia nejungė.
Še tau, kad nori! Jau mėnuo, kai baigėsi karas, o pergalingasis sovietų generolas, kol Kremlius neleidžia, nedrįsta klausytis radijo.
– Griša, ar girdėjau paskutinį anekdotą? – Ana Petrovna nukreipia mano dėmesį nuo radijo.
– Apie sprandinę? – klausiu jau pripratęs prie Anos Petrovnos pasakojimų apie generolų žmonas.
– Ne, naują! Vienas generolas atsiuntė žmonai iš fronto pianiną. Na, kol jį vežė, pianinas susikratė, kviečia derintoją. Pianiną suderino ir pastatė kambaryje. Žmona būtinai nori pastatyti matomiausioje vietoje.
– Taip negalima, – sako derintojas. – Nebus rezonanso.
– Ė, menkniekis! – mosteli ranka žmona. – Aš savo generolui parašysiu – ir rezonansą atsiųs.
Mus nutraukia Ženia.
– Griša, žiūrėk. Dar kai ką turiu, – ji kūlversčiais puola į kitą kambarį. – Auksinis pistoletas!
Tikiuosi pamatyti originalų žiebtuvėlį arba moterišką niekutį. Atsivėdėjusi Ženia sviedžia man ant kelių sunkų daiktą geltonos odos dėkle.
– Skaityk, kas ten parašyta! – įsakinėja ji man prie pat galvos.
Sagstau geltoną odą. Mano delne švyti paauksuotas vokiškas “Valteris”. Šono plokštėje įmantri graviruotų gotiškų raidžių pynė. Krenta į akis du grobuoniški žaibo zigzagai – SS ženklas.
Užrašas ant pistoleto byloja:
– SS generolui Andreas von Schenau Didžiosios Vokietijos vardu. Fiureris.
Auksinis garbės ginklas! Dovana SS generolui nuo paties Hitlerio. Kadaise šiuo blizgančiu metalo gabalu didžiavosi žmogus, kuris laikė save aukščiausiu padaru. Dabar jis sėdi belaisvių stovykloje ir skina agurkus, o puikuolis niekutis tiek pat abejingai švyti nugalėtojo rankose. Taip, nieko nėra taip kintamo ir nepastovaus, kaip žemiškoji šlovė!
– Dabar su manimi nejuokauk, – Ženia spaudžia apkabos sklendę. – Pilna!
Apkaba kaip gyvačiukė išslysta ant sofos pagalvės. Pro plyšį matosi raudoni šovinių galiukai.
– Na ir sugalvojo tėvas dovanėlę, – stebiuosi ir dedu apkabą toliau nuo pistoleto. – Svarbiausia kam?
– Nebijok. Jeigu būsi geras, tai visai nepavojinga, – ramina mane Ženia.
– Ir dar tėvas atvežė du “Opelius”, – čiulba ji. – “Admirolą” jis pasiliks sau, o “Kapitonas” dabar mano. Supranti? Mano! Kad rytoj būtum čia. Mokysi vairuoti. Kartok įsakymą!
– Klausyk, Griša, kokie apskritai tavo ateities planai? – klausia ji žaismingai, jau pamiršusi savo naujuosius žaislus. Laisvai, kaip elgiasi su savo auksiniu pistoletu, ji deda savo galvą man ant kelių ir vedžioja man ant kaktos klaustuką.
Jos balse girdisi žaismingas iššūkis. Amžinasis moters koketavimo instinktas sovietų generolo dukters širdyje nė kiek nepasikeitė.
Man nesinori temdyti džiaugsmingos Ženios nuotaikos. Kažkur gilumoje knibžda gailesčio jausmas, kad rytoj man reikės su visais išsiskirti. Tačiau taip reikia, be to, juk ne visiems laikams.
– Rytoj skrendu į Berlyną... – lėtai tariu žiūrėdamas į lubas. Šiuos žodžius sakau taip tyliai, lyg dėl to būčiau kaltas.
– Ką-ą-ą? – netikėdama tęsia Ženia. – Vėl tavo kvaili pokštai?
– Tai ne pokštas...
– Niekur tu nevažiuosi. Pamiršk tai! Supratai?!
– Tai ne nuo manęs priklauso...
Bejėgiškai gūžteliu pečiais.
– Dieve! Kaip norėčiau tave prilupti! – sušunka Ženia. – Jeigu tau taip norisi pamatyti užsienį, nueik į operetę. Nejau tau negaila vėl išvažiuoti ir palikti mane kalti šiuos kvailus integralus?!
Ji žiūri į mane beveik maldaudama. Žvilgsnyje kažkas daugiau nei prašymas ar kaprizas.
– Ženia, tai priklauso ne nuo mano noro... Pareiga...
– Pareiga, pareiga... – kaip aidas kartoja mano žodžius Ženia. – Per daug dažnai aš šiuos žodžius girdžiu – pareiga!
Staiga išgaruoja jos nerūpestingumas ir linksmumas. Balsas pasidaro liūdnas ir rimtas.
– Buvau be galo laiminga, kad tu ne kadrinis kariškis. Tu manai, aš namie laiminga? Juk aš – našlaitė!
Ženia išsitiesė, jos veidas išbalo, ploni pirštai nervingai pašo šilkinę sofos dangą.
– Visą savo gyvenimą tėvą mačiau tik vieną kitą savaitę... Mes beveik svetimi. Ar tu supranti, kodėl jis mane užverčia dovanomis? Jis jaučia tą patį. Tai Kinija, tai Ispanija, tai dar kažin kur... Ir taip visą laiką...
Nuo jaudinimosi Ženios balsas dreba, akyse kaupiasi ašaros. Ji nesivaldo, žodžiai sprūsta iš lūpų kaip aistringas kaltinimas, kaip skundas likimu.
– Draugės sako, kad aš laiminga – visa tėvo krūtinė nusėta ordinais... O aš šių ordinų nekenčiu... Jie iš manęs atėmė tėvą... Kiekvienas iš jų – tai metai atsiskyrimo. Pažiūrėk į mamą! Jai nespėja išdžiūti džiaugsmo ašaros, kad tėvas grįžo gyvas, sveikas, kai vėl verkia. Vėl kažkur lydi ir net nežino kur... Kartais laiško nesulaukiam visus metus...
– Jis taip pat kartoja – pareiga, pareiga... Dabar tu... Nenoriu gyventi taip, kaip mama... Nenoriu skaityti tik tavo laiškus...
Ženia užsidengia rankomis veidą. Pečiai mėšlungiškai krūpčioja. Kniūbsčia krenta ant sofos pagalvių. Kaip įžeistas vaikas, ant aksomo pagalvių, drėkindama ašaromis fiurerio dovaną, graudžiai verkia jos nauja savininkė.
Tyliai glostau ant raudono aksomo netvarkingai išsidraikiusius Ženios plaukus, žiūriu pro langą į saulės nušviestus namų stogus, į žydrą vasaros dangaus ūką. Lyg ten ieškočiau atsako. Ką turiu daryti? Čia šalimais mylima ir mylinti moteris. Kažkur ten tolumoje manęs laukia pareiga.
Kas yra pareiga? Ar tai tik ne atsikalbinėjimas, už kurio mes kabinamės, kad pateisintume savo sąžinę. O gal tai aukščiausia sąžinės apraiška? Viskas priklauso nuo pagrindinio principo. Pareiga – tai tikėjimo vedinys ir pagrindinio principo neklystamumas.
Mano pareiga – rasti šį tikėjimą. Tai pareiga kvadratu.
Vakare sėdžiu su Ana Petrovna svetainėje. Ženia, kaip pavyzdinga mergaitė, pasidėjo ant stalo knygas ir kramto pieštuką, ruošiasi paskutiniams egzaminams. Atkakliai man ant kelių kariasi Ženios mylimas baltas angorų veislės katinas. Ana Petrovna kaip įprasta skundžiasi savo vienatve.
– Siūlė jam vietą Artilerijos valdyboje, tai ne – vėl lenda į pragarą. Prie Kionigsbergo pramušė galvą – vis tiek mažai. Jau atrodo ir ordinų pakanka, ir laipsnis aukštas. Dabar įsikalė – būsiu maršalas. Priėmime pats Stalinas tai sakė. Tad ir kartoja kaip gegutė.
Likus kelioms dienoms iki Vokietijos kapituliacijos, kai pergalė iš esmės buvo čia pat, generolą skubiai iškvietė į Maskvą. 1945 metų gegužės 10 dieną pergalės prieš Vokietiją garbei jis kartu su Raudonosios armijos generalitetu dalyvavo iškilmingame VKP(b) CK priėmime Kremliuje.
Jo plačią krūtinę papuošė dar vienas Lenino ordinas, auksiniuose generolo antpečiuose sužibėjo dar viena žvaigždė. Tačiau Anai Petrovnai džiaugtis pasimatymu su vyru teko neilgai. Jis gavo naują slaptą paskyrimą, visą dieną praleido Generaliniame štabe ir į visus Anos Petrovnos klausimus atsakė trumpai: “Gausi laišką su lauko pašto adresu.“
Jo buvimo vietą Ana Petrovna sužinojo tik po kelių mėnesių, kai prasidėjo karas su Japonija. Bet ir tai ji sužinojo tik perskaičiusi laikraštyje Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką apie generolo apdovanojimą už ypatingus nuopelnus mūšiuose su Japonija.
Pūkuotas Ženios numylėtinis savo jausmų pertekliumi ėmė man įkyrėti. Po jo glamonių visada nuo galvos iki kojų būnu aplipęs baltais plaukais. Murkiantį padarą kaip galima atsargiau imu už pakarpos ir metu už durų.
– Kaip jis taps maršalu, jeigu karas pasibaigė? – klausiu Anos Petrovnos. – Karas su Japonija, jeigu jis bus, ilgai neužtruks. Su kuo gi kariauti?
– Nežinau, – dūsauja Ana Petrovna. – Jis su manimi apie politiką kalba nedaug. Po to, kai jis paskutinį kartą buvo Kremliuje, pasipūtė kaip gaidys. Matyt, ten kažką galvoja, jeigu sako. Stalinas jam – pradžia ir pabaiga. Jeigu jam Stalinas pasakė “būsi maršalas”, tai jis dėl šios maršalo žvaigždės į dangų kabarosis.
– Kas per velniava – šmėkščioja man galvoje. – Kremlius žodžių vėjais nelaido.
Tada Anai Petrovnai nieko neaiškinu. Šiuo požiūriu generolas teisus. Nieko nėra kvailiau, kaip su moterimi kalbėti apie politiką. Jaunuoliui tai taktinė klaida, suaugusiam – neatsargumas arba geriausiu atveju nenaudingas laiko švaistymas. Užtat klausytis moterų kartais labai naudinga.
Anos Petrovnos žodžius prisiminiau ir supratau tik vėliau Vokietijoje sėdėdamas prie Jungtinės kontrolės tarybos stalo. Tai, kas kitiems paaiškėjo daug vėliau, man tapo žinoma po pirmo posėdžio.
Taip Maskvoje prabėgo mano paskutinė diena.
Kitos dienos rytą praleidau Centriniame Maskvos oro uoste. Dar anksti ir ryto migla guli ant žemės, šalta matine rasa slūgsta ant lėktuvų plokštumų. Niekas nejuda, tylu ir ramu. Pakilimo aikštėje išskėtė žalius sparnus daugybė transporto lėktuvų, visi iki vieno – “Duglai”.
Mano širdyje taip lengva, lyg pleventų lengvas ir tyras ryto oras, taip ramu ir tylu, kaip šiame aplinkui išsidriekusiame rasos nupraustame oro uoste. Tikriausiai kiekvienas keliautojas ne kartą jautė šį lengvumą ir erdvę prieš vykstant į tolimą kelionę.
Kartu iš anksto džiaugiesi būsimu grįžimu prie pažįstamų krantų, į gimtąją terpę, į tėvų namus.
Po metų vėl grįšiu į Maskvą. Tuomet ji bus man dar brangesnė ir artimesnė negu dabar.
Prie manęs artinasi du karininkai, matyt, skrendantys tuo pačiu lėktuvu.
– Kaip sekasi, majore? – klausia vienas iš jų sveikindamasis. – Vadinasi – šen Europą?
– Verta pasižiūrėti, kas ši senutė Europa yra iš tikrųjų, – priduria kitas.
Oro uostas atgyja. Atvyksta dar keli žmonės su komandiruotėmis į Sovietų karinės administracijos štabą. SKA turi savo lėktuvus, kursuojančius Maskvos‑Berlyno trasa. Iš Vokietijos nuo labai svarbių ir skubių krovinių svorio lėktuvai skrenda vos neliesdami pilvu žemės. Užtat iš Maskvos jie grįžta pusiau tušti. Taigi šiek tiek luktelėjęs mūsų lakūnas moja ranka ir prašo dispečerio leidimo skristi.
Lyg atsisveikindamas lėktuvas brėžia virš Maskvos ratą. Sostine, kokia tu mažytė iš viršaus! Guli žalioje pievelėje kaip žalas veršiukas. Pakraščiuose pabirusios supuvusių lentų stogais kaimo trobelės, o aplink, kiek akys aprėpia, žaliuoja žolė, krūmai, medžiai.
Dar kartą mėginu ką nors įžvelgti, bet po lėktuvo sparnu jau plaukia debesys.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ