1
Švelnioje salės prieblandoje po didžiuliais krištolo šviestuvais plaka migdančios muzikos bangos. Tarp marmuro kolonų oras dvelkia žmogaus kūno šiluma, aštriu rafinuotų kvepalų aromatu, savitu sostinės gyvenimo alsavimu. Aš kišu pirštus už standžios odos portupėjos ir godžiai apsižvalgau.
Negaliu patikėti, kad dar vakar po mano kojomis nuo sprogimų drebėjo Berlyno grindinio akmenys, kad aplinkui krito mirties ištikti žmonės pilkomis milinėmis. Man atrodo, kad mano kitelis dar skleidžia aitrų Berlyno kvapą – degėsių, kalkių dulkių ir parako dūmų mišinį.
Iš estrados liejasi pažįstami fronto dainelės garsai – tokie paprasti, jaudinamai nuoširdūs ir savi. Kur juos paskutinį kartą girdėjau? Taip, tanko vairuotojas vyresnysis seržantas Petrenko! Jaunas, pašėlusiai narsus vaikinas dažnai traukdavo šią dainelę akompanuojant akordeonui. Puikus buvo vaikinas! Petrenka nepasiekė Berlyno, Brandenburgo smėlynuose tanke sudegė gyvas.
Greta manęs krėsle atsilošė leitenantas Beliavskis. Akademijoje susitikęs jis man pasakė turintis bilietus į SSSR nusipelniusių artistų koncertą. “Einam, einam! Tau reikia šiek tiek prasiblaškyti”, – pasakė jis, plodamas man per petį. Tad šitaip kitą dieną grįžęs į Maskvą atsidūriau Sąjungų rūmų Kolonų salėje.
Per pertrauką po pirmos koncerto dalies mes vaikštome po fojė. Buvęs du mėnesius priešakinėse linijose, vėl žvelgiu į Maskvą ilgesingomis akimis. Po trumpo išvykimo į akis labai krenta tai, ko nepastebi nuolat čia gyvendamas.
Dauguma žiūrovų yra karininkai – Gynybos liaudies komisariato ir Maskvos garnizono darbuotojai, Karo akademijų klausytojai, atsidūrę kelioms dienoms Maskvoje frontininkai, pasinaudoję proga pakliūti į koncertą. Praktiškai visi fiziškai sveiki vyrai dėvi karines uniformas. Į žmogų civiliais drabužiais žiūrima arba kaip į beviltišką invalidą, arba kaip į įtartiną. Daug karo invalidų – ta pačia karine uniforma, bet be antpečių. Net civiliais drabužiais daugelis vyrų – su ordinais arba karo ordinų juostelėmis.
Karinio laipsnio prestižas per karą pakilo į neregėtas aukštumas. Iki karo karininko profesija nebuvo populiari, į karininkus žiūrėdavo kaip į veltėdžius. Karo metais karininkų korpusą papildė atsargos karininkai. Armija pasidarė kiekvienos šeimos dalimi. Karo tarnybą imta vertinti kaip būtinas ir garbingas pareigas. Išorinės ir vidinės reformos armijoje ir šalyje vertė visus keisti savo pažiūras į karinį laipsnį. Šiandien kovojantis karininkas buvo garbingiausias žmogus.
Iki karo civiliai į kariškius žvelgė su tam tikra panieka, o dabar viskas atvirkščiai. Žmonės su tamsiai mėlynais ševiotiniais kostiumais atrodo lyg aukštesnės būtybės. Dauguma jų – išvargę ir išblyškę. Karštligiškas ir nenormuotas darbas paliko pėdsakus. Net daugumos moterų veidai ir apranga nuo įprasto maisto stygiaus, kasdienių rūpesčių ir pavojų paženklinti tuo pačiu pilku be individualybės antspaudu. Badas ir šaltis, įtemptas alinantis darbas, paprasčiausių dalykų trūkumas – neišvengiamai atpratino šiuos žmones džiaugtis ir šypsotis. Visų veidai abejingi, išblyškę, suvargę. Net jaunimas prarado savo laisvumą ir jaunatvišką ikikarinių metų nerūpestingumą.
Karo nuovargis užnugaryje matomas daug ryškiau negu fronte.
Atskirą grupę sudaro liaudies komisariato darbuotojai – gerai apsirengę, sotūs ir iki šleikštumo savimi patenkinti. Mieste juos galima neklystamai atskirti iš šviesiai rudų odinių paltų, kuriais jie apsirengė per vieną naktį. 1943 metais amerikiečiai kartu su lendlizu siunčiamomis šimtais tūkstančių automašinų kaip vairuotojų spec. aprangą atsiuntė ir šiuos odinius paltus. Automašinos kaip ir pridera pasiekė frontą, o odiniai paltai įstrigo Maskvoje kaip spec. apranga. Liaudies komisariato vadovaujamiems darbuotojams. Fronto vairuotojams – tai nereikalinga prabanga, o sovietų atsakingiesiems dar nuo revoliucijos laikų liko potraukis odiniams drabužiams.
Maskvoje sklando gandas, kad amerikiečiai stebisi pamatę sovietų atsakingus darbuotojus, apsirengusius vairuotojų spec. drabužiais. Iš naivumo jie galbūt mano, kad tai diktuoja sovietų bosų proletarinis kuklumas.
Be tikslo paklaidžioję po fojė tarp blizgančių ordinų ir išblyškusių veidų, mudu su leitenantu Beliavskiu prieiname prie stiklinės bufeto vitrinos. Po stiklu astronominėmis kainomis žėri patys prašmatniausi skanėstai, kokie tik buvo Maskvoje geriausiais ikikariniais metais. Bet kainos! Gėda žiūrėti, kai žmonės, pasisukinėję prie bufeto kaip muziejaus vitrinos, laižydamiesi ir rydami seiles, suka atgal tuščiomis rankomis.
– Dar gerai, kad mes be damų, – stoiškai sako Beliavskis. – Ir kuriems velniams tai rodoma?! Jau verčiau nežadintų vaizduotės.
Antroje koncerto dalyje kaip geriausias numeris pasirodė Valstybinis džiazo orkestras, kuriam dirigavo nusipelnęs artistas Leonidas Utiosovas. Utiosovas – Sovietų Sąjungoje populiariausias džiazo kolektyvo vadovas, kuriam užkrautas keblus uždavinys tempti Vakarų Europos džiazo muziką prie dažnai besikeičiančio socialinio užsakymo poreikio. Jo džiazo interpretacija pakaitomis auditoriją įkvepia tai stachanovietiškų motyvų fokstrotais, tai maršu, triuškinančiu suįžūlėjusius imperialistus. Šiandien jis trombonais ir saksofonais kala vinį į fašistinės Vokietijos karstą.
Priešais žiūrovus kraiposi storutėlis familiarus žmogelis. Jis vilki tradicinį artisto švarką, pasipuošęs krakmolyta apykakle. Kilpelėje vietoje chrizantemos žybčioja “Darbo Raudonosios vėliavos” ordinas. Apimtas patriotinės karštligės, kratydamas rankas, Utiosovas spaudžia iš prakaituojančio orkestro paskutinius “Leningrado bangų” lašus.
Didžiausias publikos simpatijas Utiosovas pelnė savo garsiuoju numeriu: “Mano šeima gyvena puikiai ir pasiturimai! Aš uždirbu dvidešimt tūkstantėlių... Dukra irgi šiek tiek užsidirba – penkis tūkstančius... Na, žinoma, ir vyras inžinierius padeda... Visais šešiais šimtais rublių!“ Plojo audringai, bet šį numerį jis netrukus baigė. Sako, kad jį gerokai tampė NKVD.
Salėje įsivyravo minutės tyla. Orkestre kažkoks sąmyšis, šnibždesiai, sutrikimas. Netikėtai už žmonių nugarų plyksteli lankinės lempos ir estradoje kertasi ryškios virpančios šviesos dėmė. Lankinių lempų šviesos susikirtime stovi Utiosovas, rankoje jis laiko popieriaus lapelį, susitaršiusių plaukų sruogos krenta ant prakaituotos kaktos. Pajaco kaukė nuimta, ir visa storulio žmogaus figūra skleidžia nesuvaidinto įkvėpimo nuotaiką.
“Draugai! Bičiuliai!“ – pasigirsta jo balsas.
Salė laukdama sukluso. Žmonės sulaikė kvėpavimą. Girdisi, kaip kažkas galinėse eilėse girgždina krėslą.
Ryškiai tardamas žodžius, trūkčiojamu balsu Utiosovas juos žarsto lėtai stabtelėdamas į apmirusią salės tylą: “Vyriausiojo... kariuomenės... vado... įsakymas..!“
Salė kamuojama laukimo apmirė. Girdžiu, kaip daužosi mano krūtinėje širdis, kaip mėšlungiškai spaudžia krėslo rankeną vyresnysis leitenantas Beliavskis. Įsakymas gali būti tik vienas.
“Šiandien, 1945 metų gegužės 2-ąją, pirmojo Ukrainos fronto kariuomenė, kovodama su...“ – skamba virpantis balsas.
Nematau, iš kur sklinda šis balsas. Jis virpa mano krūtinėje, jis kyla į gerklę kaip mano paties balsas. Štai ji – Pergalė!
Iš tikrųjų mūšių ir pergalių patosas atrodo daug paprasčiau ir kasdieniškiau krūpčiojančiose Berlyno gatvių akmeninėse šachtose, štabo tanko šarvuotame gaubte, kasdieniame kareivio gyvenime apskritai negu tarp šios salės marmurinių kolonų. Ten – tik kovinių užduočių sprendimas, suvestinės, skaičių, metalo, žmonių gyvybių kaita. Čia – metai įtempto laukimo, beribis tautos džiaugsmas ir išdidumas. Kiekvienas armijos žingsnis pirmyn sutinkamas su liguistu virpuliu kaip žingsnis pergalės link ne dėl pačios pergalės, o kaip pabaiga baimės dienų dėl vyro, tėvo, brolio mirčių. Širdys dreba, laukdamos nuasmeninančio alkio, niūraus užnugario darbo frontui dienų pabaigos. Visų širdyse viena – greičiau pabaiga. Greičiau!
Užnugaryje žmonės serga lėtine psichoze. Jie tvirtai tiki, kad pergalės diena, karo pabaigos diena akimirksniu, kaip vaikiškoje pasakoje, ne tik išvaduos nuo visų košmarų, bet atneš ko nors daugiau, geriau, nei buvo iki karo. Ši visuotinė paskutinių karo dienų psichozė spindi visų akyse. Tai nematomas ir nejaučiamas fluidas, pripildantis vilties nualintas žmonių sielas. Sukandę dantis, iš paskutinių jėgų į pergalę jie skuba kaip bėgikai į finišą, matantys tik slapčiausią troškimą. Paskutiniu šuoliu krūtine pasiekti šią liniją – ir kristi negyvam. Ten bus gerai. Ten saldus poilsis, ten pelnytas užmokestis už pasiaukojamą darbą, prakaitą, kraują.
Užsimerkiu, kad nematyčiau žmogaus estradoje.
Salės tyloje balsas kyla ir stiprėja: “Mūsų kariuomenė po nuožmių ir kruvinų mūšių šiandien užėmė hitlerinės Vokietijos širdį – Berlyną...,“ – Utiosovo balsas springsta iškilmingu gargiančiu klyksmu.
Salė pašoka skatinama bendro vidinio dvasios pakilimo. Kurtinamas stichiškas plojimų griausmas drebina marmuro kolonas. Kažin ar šios sienos girdėjo ką nors panašaus. Vyresnysis leitenantas Beliavskis ir aš iki skausmo plojame delnais, žvelgdami vienas į kitą. Visais kitais oficialaus pobūdžio plojimų atvejais sovietų žmonės linkę vienas į kitą nežiūrėti. Dabar mums nėra ko gėdytis, nereikia veidmainiauti.
Apsižvalgau. Tai ne dirbtinai parengtos ovacijos partijos ir vyriausybės vadams, kai kiekvienas akies kraštu stebi, ar stropiai ploja jo kaimynas, ir laukia, kada baigsis prezidiumo pirmininko – balagano dirigento – maloningos delnų katutės, – oficialus ženklas ovacijas baigti. Tai tikros ovacijos. Pirmą kartą gyvenime negėda ploti. Pirmą kartą gyvenime matau šiuos tikrus ir karštus jausmus didžiulėje auditorijoje. Plojimai gaudžia, netyla. Tai rusų tauta stovėdama dėkoja rusų kareiviui už sunkų kovų darbą, už pralietą kraują.
Iš kažkur toli, slopinami plojimų audros, girdisi žodžiai: “Pažymint Berlyno užėmimo pergalę, įsakau – šiandien, 1945 metų gegužės 2-ąją, 22 valandą Maskvos laiku, paleisti 20 artilerijos salvių iš 220 pabūklų Maskvoje ir miestuose didvyriuose Stalingrade, Leningrade, Odesoje...“
Išėję iš koncertų salės, mes žingsniuojame į Sverdlovo aikštę. Dar neišblėso aviečių spalvos saulėlydžio juosta. Virš skendinčio vakaro sutemose miesto nugalėtojo dangus šviesus. Juoduoja keisti namų stogų siluetai gęstančios žydrynės fone. Nuostabiai gražūs Maskvos vakarai gegužę. Jie pasakiški, nutvieksti pergalės šviesų, paženklinti karinės šlovės pergalės aureole.
Toli vakaruose negyvoje tamsoje skendi kitas miestas. Paklupdytas miestas. Šio miesto gyventojams nelinksma. Dar rūksta kadaise buvusių jaukių namų, kuriuose virė taikus gyvenimas, griuvėsiai. Dar vakar negalvoję apie mirtį, gatvėse tįso lavonai. Gyvieji sėdi užsidarę savo butuose be šviesos ir ugnies, drebėdami nuo kiekvieno šnaresio už durų. Kapų šalčiu dvelkia į juos ateitis. Vargu ar jie galvoja apie ateitį. Jie dar negali suprasti šios prarajos gilumos, į kurią atvedė jų žmogiškoji puikybė.
– Taip! Kartais ir Maskva gali būti graži, – nevalingai išsprūsta iš vyresniojo leitenanto Beliavskio krūtinės, visada kritikuojančio Maskvą Leningrado naudai.
Gęsta paskutinio saliuto ugnys. Tvyrant tylai mano ausyse skamba paskutiniai įsakymo žodžiai: “Garbė ir šlovė didvyriams, kritusiems kovoje už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę!“
Tebūna jūsų pralietas kraujas ne veltui...
2
Kiekvienas maskvietis pažįsta Minino ir Požarskio paminklą. Seniai stovi bronziniai rusų patriotai Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos. Juos prausia niūrūs rudens lietūs, aštriu sniegu kedena jiems barzdas gruodžio vėjai, šiltu alsavimu glamonėja pavasario saulė. Žmonės gimsta, kad mirtų. Už Kremliaus sienos ateina ir išeina carai ir valdovai, o bronziniai milžinai vis stovi savo vietoje.
Vogčiomis žegnodamosi Maskvos senutės pašnibždomis pasakoja, esą kartais bronziniai milžinai nuleidžia savo sunkias blakstienas ir užmerkia šaltas akis, kad nematytų to, kas aplinkui dedasi.
Bet kartą, tik vieną vienintelį kartą per šiuos ilgus metus, bronziniai milžinai įkvėpė visa krūtine, atsistojo visu ūgiu, pažvelgė vienas į kitą, stipriai apsikabino ir pasibučiavo. Senutės dievagojasi, kad tuomet šalta bronza verkė. Apsipylė džiaugsmo ašaromis bronza, ir mes – rusų žemės gyventojai.
Tuo tikiu aš pats, ir tai patvirtins kiekvienas rusas, buvęs Maskvoje aną saulėtą, Tūkstantis Devyni Šimtai Keturiasdešimt Penktų metų Gegužės Devintą dieną.
Dar prieš kelias dienas Maskvoje sklandė neaiškūs gandai apie kažkokias slaptas derybas tarp sąjungininkų ir vokiečių aukščiausiosios vadovybės atstovų. Niekas nieko suprantamai nežinojo, tačiau įtampa dar labiau stiprėjo, laukimo atmosfera kaito iki kraštutinumo.
Sovietų Sąjungoje taip ir nebuvo paskelbtos tikrosios kapituliacijos sąlygos. Vokietijos kapituliacija įvyko generolo Eizenhauerio štabo būstinėje, mažame mokyklos pastate netoli Reimso Prancūzijoje, 1945 metais gegužės 7 dieną, 14.41 vai. Europos laiku. Kapituliaciją pasirašė Vokietijos štabo viršininkas generolas pulkininkas Jodlis, sąjungininkams atstovavo štabo viršininkas generolas Eizenhaueris, generolas leitenantas Valteris B. Smitas, Sovietų Sąjungai – generolas Susloparovas. Galutinis kapituliacijos tekstas buvo pasirašytas 8 gegužės 12.01 vai. Europos laiku Berlyno priemiestyje – Karlshorste. Tada ir buvo oficialiai paskelbta apie kapituliaciją. Sovietų Sąjungoje apie kapituliaciją buvo pranešta Stalino kreipimesi per radiją naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją.
Gegužės 9-osios rytą pabudau nuo žemės drebėjimo. Kažkoks pamišėlis purtė mane už pečių. Plačiai atvertose džiūgaujančiose vyresniojo leitenanto Beliavskio akyse viską supratau be žodžių.
Karštligiškai skubėdamas apsirengiau, drebančiais neklusniais pirštais užsisagsčiau kitelio sagas. Beliavskis mane skubina. Aš taip pat skubu, pats nežinodamas kur. Reikia nusivalyti batus – šiokią dieną batai turi švytėti kaip saulė. Reikia prisisiūti švarią apykaklę, milinės skvernu nublizginti sagas. Niekada nejaučiau tokio vidinio karinės uniformos blizgesio poreikio, kaip šią dieną. Nevalingai užkišau po antpečiu portupėjos diržą. Diržas ir portupėja dėvimi virš kitelio tik parade ir sargyboje. Bet ar šiandien ne paradas? Tegul pabando kas nors rodyti man uniformos trūkumus. Dabar lekiam! Ten, kur žmonės, kur džiaugsmas, kur iškilmės ir triumfas.
Kai greitu žingsniu einame pro akademijos vartus, sargybinis mus ypač šauniai sveikina ir šypsosi, lyg mes žinotume tą pačią paslaptį. Taip, pergalė! Pasirašyta besąlygiška kapituliacija.
Akademija gaudžia kaip spiečiantis avilys. Visi klausytojai išrikiuoti fakultetais aikštėje klausytis Vyriausiojo vado įsakymo. Danguje švyti saulė. Ordinais dega karininkų eilės, sustingusios pagal komandą “Į vėliavą lygiuok!“ Skamba trimitai. Lydimas su plikais kardais asistentų, plazda pavėjui auksiniais kutais raudonas šilkas. Vėliavnešys ir asistentai – Sovietų Sąjungos didvyriai. Akademijos viršininkas skaito Stalino įsakymą, brėžiantį brūkšnį po ketverių metų didvyriška rusų tautos kova prieš hitlerinę Vokietiją. Vėliau klausytojams kalba Vakarų fakulteto viršininkas pulkininkas Jachno. Tačiau šie žodžiai skamba labai silpnai. Jie negali išreikšti visos didybės momento, į kurį mes taip ilgai ėjome ir sumokėjome brangiai.
Norisi greičiau ištrūkti į miestą, į žmonių šurmulį, kur per kraštus putoja nesulaikomas pergalės džiaugsmas. Net nepusryčiavęs su grupe karininkų skubu į Maskvos centrą.
Pakeliui užbėgame į “amerikinę”, kurioje galima išgerti stovint. Užsisakome po bokalą alaus. Neseniai Maskvoje pasirodė alaus po 16 rublių už bokalą. Tai karininko dienos atlyginimas. Kai kurie iš mūsų kompanijos kišenėje neturi ir tiek, gelbsti draugai.
– Fronte geriau nei užnugaryje, – kalba vienas berdamas į alų druskos ir stebėdamas kylančius nuo dugno burbuliukus. – Ten bent išgerti galima.
– Nieko. Greitai bus visko, – guodžia kitas. – Matai – alaus jau yra. Po poros mėnesių gyvensime kaip pasakoje. Ne veltui kariavome! Luktelėk – pamatysi, kas bus.
Jo balse skamba nepalaužiamas tikėjimas kažkokiu artėjančiu stebuklu. Tarsi žinotų, kad jam paruošta dovana, apie kurią kol kas negalima kalbėti. Jeigu juo kas nors netikėtų, jis jį tučtuojau apkaltintų išdavyste. Jis pats nežino, kokia ši išdavystė, bet laikytų tą žmogų išdaviku.
Apie tai mažai šnekama, nebent frazių nuotrupomis. Apie tai nerašo laikraščiai, bet gana aiškiai užsimenama. Tas mįslingas ir neapčiuopiamas kažkas plevena ore, mes godžiai juo kvėpuojame, jis mus svaigina. Mes negalvojame, mes nesvarstome, mes tik jaučiame. Šio svaiginančio jausmo vardas – viltis. Mes kažkuo viliamės. Tas kažkas toks didelis, tiek nesuvokiamai geidžiamas, tiek nukištas į mūsų sąmonės užkaborius, kad mes nesiryžtame apie jį ne tik kalbėti, bet ir galvoti.
Ko mes viliamės? Buvusio nesugrąžinsi, mirusiųjų nebeprikelsi. Galbūt mes džiaugiamės, kad vėl grįšime į taikų ikikarinį gyvenimą? Bet tuo nedaug kas apsidžiaugs. Pirmiausia galime džiaugtis stovėdami ties riba. Ties pačia tamsiausia mūsų gyvenimo pradžios periodo riba ir nežinoma naujo gyvenimo periodo pradžios riba. Ir kiekvienas iš mūsų viliasi, kad šis periodas, kaip vaivorykštė po audros, bus šviesus, saulėtas ir laimingas. Paklausus, ko mes tikimės, dauguma, ko gero, savo mintis išsakys paprastai: “Velniop visa, kas buvo iki karo!“ O kas buvo iki karo, gerai žino kiekvienas.
Maskvoje švenčių ir paradų esu matęs daug. Gatvėmis marširuodavo kolonos demonstrantų, ant šaligatvių sustoję žmonės dairydavosi. Šiose šventėse labiausiai jautėsi viena – žmonės norėjo švęsti ir linksmintis iš tikrųjų, o ne demonstruoti savo džiaugsmą ir linksmybę. Tai būdavo beždžionių teatras, kuriame vyravo netikrumo jausmas. Dauguma stengėsi negalvoti, kad pirmiausia juos šias šventes švęsti skatino ne kas kita, o tik slapta mintis: “Kad kartais neužfiksuotų, jeigu nenueisiu!“
Šiandien kas kita. Jokių organizuotų demonstracijų nėra. Visur, kur tik pažvelgsi – lyg bekraštė jūra, Maskvos gatvės pilnutėlės žmonių. Žmonės ant šaligatvių, ant grindinio, žiūri pro atvertus langus, stovi ant namų stogų. Maskvos centre žmonių tiek daug, kad jie užtvindė ne tik šaligatvius, bet ir gatves. Nuo vienos namų linijos iki kitos – vientisa šurmuliuojančių žmonių srovė. Beviltiškai gaudžia įstrigusių minioje ir negalinčių net pajudėti automašinų sirenos. Visa Maskva skuba į centrą.
Štai grupė pavasariškai šviesiais drabužiais pasipuošusių merginų. Jos džiugios ir susijaudinusios. Jos šokinėja, tarytum kojose būtų išaugę sparnai. Jos kupinos džiaugsmo. Merginų rankose gėlės. Karinėje Maskvoje gėlės retas dalykas, kaip ir Šiaurės ašigalyje. Gėlių puokštė Maskvos merginų rankose 1945 metų pavasarį! Tai... Europos kainomis tai brangiau negu puokštė raudonųjų orchidėjų arba sausį raudonos rožės.
Priešais mus gyvai šnekasi keli karininkai – lakūnai. Paprasti vaikinai, oro kareiviai. Vienas iš jų civiliais drabužiais, su kabančia tuščia dešine rankove. Kairė švarko pusė gausiai apkabinėta ordinais, pačiame viršuje ties kišene, kurią civiliai puošia šilkine skarele, aštriais kampais žybčioja dvi auksinės Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždutės.
Žibančiomis kaip žvaigždės akimis mergina viesulu lekia prie lakūnų. Lyg ji pati būtų jų laukusi ir ieškojusi. Įsibėgėjusi bučiuoja vieną, paskui kitą... Stipriai bučiuoja šiuos šaunius vaikinus, nors jie atrodo suglumę. Iš tikrųjų už ką? Juk mes tokie, kaip visi!
Mergina bučiuoja juos visus iš eilės. Bučiuoja stipriai ir nuoširdžiai, kaip už brangią dovaną sesuo mylimą brolį. Visos sostinės akivaizdoje išdidi ir laiminga ji bučiuoja žmones, atidavusius už Maskvos dangų gyvenimą.
Lakūnas invalidas negrabiai kaire ranka prie krūtinės prispaudė gėlių puokštę. Švelnūs lapeliai maloniai glosto šaltą ordinų metalą. Mergina ypač meili invalidui, ji nenori jo paleisti iš glėbio. Jiedu vienas kitam nieko nesako. Jausmai, karšti žmogiški jausmai stipresni už žodžius.
Mergaite, kaip norėtųsi tave bučiuoti ir man! Bučiuoti tiesiog už tai, kad tu taip puikiai moki dėkoti kareiviui.
Štai balta skarele senutė. Ji sutrikusi žvalgosi aplinkui, verdančioje žmonių maišatyje kažko ieško. Akivaizdu, kad ji retai būna gatvėje ir nepratusi prie triukšmo. Paprasta rusė motina. Tūkstančius tokių motinų regėjome kaimuose, kur driekėsi frontas. Mes, peržengę slenkstį, į jas taip ir kreipdavomės – “motin!“ Jos be žodžių kišdavo mums į milinės kišenę gabalėlį duonos ir vogčiomis įkandin žegnodavo.
Nuošalyje prie sienos, apsirengę susidėvėjusiomis fronto milinėmis, prisiglaudė du pagyvenę kareiviai neskustais, šeriais apžėlusiais veidais. Ant pečių kabo supliuškę krepšiai. Matyt, grįžta iš fronto ar atvirkščiai. Pergalės diena juos netikėtai užklupo Maskvoje. Šiandien nėra kur skubėti, nereikia bijoti komendantūros patrulių. Jie taikiai šildosi saulėje, suglumę žvalgydamiesi, ko, tiesą sakant, šie žmonės kraustosi iš proto. Lygiai kaip fronto kelių kryžkelėje traukia į laikraščio skiautę susuktą pamėgtą machorką. Ko kareiviui bereikia – maišelyje ant pečių gabalėlis duonos, kišenėje graibstyk machorką, o aplink šviečia saulė.
Senutė balta skarele smulkiu senatviniu žingsneliu iriasi per minią. Ji prieina prie besišildančių saulėje kareivių, kažką jiems jaudindamasi sako, tempia juos už rankovių. Kareiviai susižvalgo. Atsisakyti negalima. Juk ji – “motina!“
Kiek sūnų ji paaukojo, kad ateitų šis saulėtas rytas? Augino ji sūnūs, kad senatvėje jie būtų atrama ir paguoda. O dabar... Neiškeitė ji nuslėpto butelio degtinės į duonos kepalėlį. Ji šalo ir alko. Bet degtinės butelis buvo šventybė. Sūnų laukė. Kolia žuvo prie Poltavos. Jūrų mūšyje žuvo jūreivis Petka. Ilgai ji laukė. Gal bent nedorėlis, be žinios dingęs Griša kada nors grįš namo.
Šiandien širdis neišlaikė ir sena motina išėjo į gatvę ieškoti savo sūnų, kviesti į svečius pirmus pasitaikiusius kareivius, sveikinti juos su pergale. Šiandien jos sūnūs bus šie kareiviai, grįžę namo su pergale. Jie sužinos, kas yra senutės motinos širdis, apie kurią jie dainavo fronto dainose. Šiandien jie nuslėptą butelį su gyvuoju vandeniu atkimš. Jie išgers už tai, kad Koliai prie Poltavos būtų lengva žemelė. Kaip gulbės pūkas, kaip motinos glamonė. Jie išgers už tai, kad jūrininką Petką šildytų šaltos Baltijos bangos. Šildytų ir myluotų kaip tamsią naktį jaunutė nuotaka. Išgers už nedorėlį Grišką, kad nepamirštų, jeigu gyvas, kelią prie motinos slenksčio.
Ak, ir aš išgerčiau už jus, už visus! Išgerčiau iki dugno ir trenkčiau į žemę stiklinę, kaip dera kareivio minėtuvėse.
Kominterno aikštė. Prie Amerikos pasiuntinybės tarp “Metropolito” viešbučio ir Maskvos universiteto korpusų tokia pat bekraštė žmonių jūra, kaip ir centre. Iš atvirų pasiuntinybės langų smalsiai žiūri moterys su neįprastomis maskviečiams margomis suknelėmis. Spragsi fotoaparatai. Rami ir tyli pasiuntinybė. Tingiai pavėjui plazda dryžuota ir žvaigždėta vėliava.
Žmonės aikštėje susidomėję žvelgia aukštyn. Jie lyg laukia tuoj balkone pasirodysiančio ir ką nors pasakysiančio Amerikos pasiuntinio. Minia suka eilėmis aplink pasiuntinybę kaip vanduo sietuvoje. Bet pasiuntinys užsiėmęs Kremliuje. Kodėl jam turi rūpėti ši pilka beveidė masė. O ir nepriimta diplomatams kalbėti su liaudimi per savo vyriausybės galvą.
Lėtai, nepaliaudama pypinti, per žmonių jūrą braunasi konsulo mašina. Kreminės spalvos kelnėmis, žalia striuke, su kaklaraiščiu Amerikos karininkas mėgina prasibrauti į pasiuntinybę. Jeigu jis iki šiol nežinojo rusų papročio “supti”, tai šiek tiek išsigando pajutęs, kad skrenda aukštyn. Jis stačia galva lekia į mėlyną dangų, švelniai nusileidžia ant maskviečių rankų, vėl bejėgiškai rankomis gaudo orą. Šitaip virš žmonių galvų mėtomas dešimčių rankų, jis artėja prie pasiuntinybės pastato. Taisydamasis sulamdytą kostiumą ir laikydamas rankoje kepurę, jis lipa pastato laiptais, suglumęs šypsosi ir tikriausiai nežino, ką reikėtų pasakyti – “Okey!“ ar “God damn you!“
Meiliai į džiūgaujančią Maskvą iš viršaus žiūri saulė. Glėbesčiuojasi ir bučiuojasi gatvėse žmonės. Nepažįstami kviečia į svečius nepažįstamus. Dėk ant stalo viską – negailėk. Išversk kišenes – negailėk. Sunku buvo – ištvėrėme. Ištvėrėme ir nugalėjome. Dabar kruvinai kovai galas, galas visiems sunkumams ir nepritekliams. Vadas atsidėkos liaudžiai už ištikimą tarnybą tėvynei. Vadas nepamirš!
Kiekvienas linksminasi kaip išmano. Kremliuje vadai ir vadukai maukia šampaną. Užsienio diplomatai solidarizuodamiesi užgula “Vodca Visitor s”, užsieniečių požiūriu, rusų sielos įsikūnijimą. Tuo tarpu dauguma žmonių Maskvos gatvėse apgirtę iš pergalės džiaugsmo ir pasididžiavimo.
Psichiatrai gerai pažįsta masinę psichozę. Šio reiškinio masinis pobūdis nepaaiškinamas.
Kas buvo Maskvoje 1945 metų gegužę ir kas pats išgyveno tai, ką išgyveno kiekvienas rusas karo metais, tas neklysdamas žino, kas yra masinė psichozė. Aš mačiau ir išgyvenau tai tik vienintelį kartą gyvenime ir vargu ar dar kada nors ką nors panašaus patirsiu. Tai buvo nervų akumuliatoriaus iškrova. Iškrova to, kas kaupėsi metų metus. Daugelis to nesuprato, bet kiekvienas jautė. Maskva priminė karštligės apimtą ligonį.
Kai mokiausi paskutiniame Industrijos instituto kurse, egzaminų sesijos mums buvo sunkus laikotarpis. Fronte prieš mūšį retai mačiau, kad kareiviai pastebimai jaudintųsi. Bet aš puikiai prisimenu prie egzaminų kabinetų belaukiančius ir nervų traukulių ištiktus studentus. Fronte žmogus gali prarasti tik gyvybę. Egzaminuose mes rizikavome prarasti viltį, daugiametę viltį. Žmogui tai buvo daug daugiau. Psichinio potencialo skirtumas buvo gerokai aukštesnis.
Egzaminų sesijos metu išoriškai atrodžiau ramus, net nejaučiau jokio jaudulio. Tai buvo suvaldyta ir užgniaužta. Užtat po sesijos gulėdavau lovoje paslikas kelias paras, lyg būčiau ištiktas paralyžiaus. Tai buvo akumuliatoriaus iškrova.
Tas pats šiandien Maskvoje. Tai daugiamečio ir sudėtingo psichinio proceso tautos sieloje iškrova. Karo pradžia žmonėms sukėlė pirmą postūmį. Žmonės karą suvokė kaip palengvėjimą, kaip galimybę išsivaduoti iš nekenčiamo režimo sąlygų. Psichinio palengvėjimo proceso kreivė pamažu krito tada, kai žmonės suprato savo vilčių nepagrįstumą. Įsivyravo tam tikras pusiausvyros laikotarpis, kuriame žmonės jautė tik viena – visų vilčių bergždumą. Vėliau žmonių širdyse prasidėjo įtampos polių kaita. Didėjant neigiamam požiūriui į išorinį karo veiksnį, kartu pasisėjo ir sudygo nauja viltis – sulaukti geresnės ateities galima savo jėgomis, reikia tik išvyti išorės priešą. Tuo metu išorės veiksnys tapo jiems priešu. Siaubingai sunkiai liaudis ėjo į pergalę, genama neapykantos priešui ir vis labiau augančios vilties sulaukti geresnės ateities po karo. Rusai žudė vokiečius keršydami už nepateisintą viltį, sudaužytą svajonę. Ir vis stipriau vedė juos pirmyn naujos vilties kelrodė žvaigždė. Niekada jie nebūtų kovoję už tokią tėvynę, kokią pažino iki karo. Iš pradžių jie nenorėjo kariauti tikėdamiesi, kad vokiečiai atsiųs jiems mesiją, dabar jie kariavo dėl to, kad mesiją jie pamatė iš kitos pusės.
Nesupratingas žmogus tvirtina, kad viltis – niekis. Tai, kas neapčiuopiama, rankomis nepaliečiama ir nepaskanaujama. Užtat gydytojai gerai žino, kiek daug reiškia viltis. Kartais sunkiai sužeistam ar sergančiam žmogui viltis yra tai, nuo ko priklauso jo gyvybė ar mirtis. Atimkite kritišku momentu žmogui viltį – ir jis mirs. Suteikite mirštančiojo sielai viltį – ir jis gyvens. Šis nematerialus dalykėlis turi didžiulę jėgą. Tai viena iš spyruoklių, suteikiančių jėgos žmogaus, visuomenės, tautos poelgiams.
Prie Istorijos muziejaus susitinku vyresniąją leitenantę Valentiną Grinčuk. Jos veide šmėkščioja kiek sukaustyta šypsena, tarsi mergina nesuprastų, kodėl aplinkui tiek triukšmo ir jaudulio. Ji neklysdama rasdavo kelią į sunkiai pasiekiamas partizanų lūšnas, bet čia ji atrodo lyg maža mergaitė, paklydusi tankiame žmogaus stichijos miške. Valia net nepastebi susižavėjusių žmonių žvilgsnių, atsigrįžtančių įkandin.
– Na, Valiuša! Su pergale! – sveikinu ją.
Šiandien tai kartojau jau dešimtis kartų. Žiūriu į Valios rugiagėlių spalvos akis, imu ją kaip vaiką už smakro, pakeliu jos galvą į dangų. Žydros akys man atsako rimtai ir šiek tiek liūdnai.
– Su pergale, Valiuša! – pasilenkiu ir stipriai bučiuoju putnias Valios lūpas.
Ji nesipriešina, tik plačiai atmerktomis akimis bejėgiškai žiūri kažin kur į tolį. Po stangriu portupėjos diržu jaučiu gležną mergišką kūną.
Valia, tu šiandien kažkokia visai menkutė. Kas tau? Juk tu į šią dieną turi daugiau teisių negu kas nors kitas. Mergaite su ordinais, žaizdotu vaikišku kūnu, atmerk plačiau savo žydras akis. Šią dieną, kuriai tu atidavei savo jaunystę, įsidėmėk visam gyvenimui.
Man norisi paimti Valią ant rankų ir tarti: “Valiuša, žvelk į džiūgaujančią Maskvą! Narsusis Polesės vaike, juk ji tau dėkoja! Tai dovana tau – už naktis sniege, už dienas mūšiuose, už komandą “Ugnis!“ už paskutinę prie diržo granatą. Tu nebūtum pabūgusi trūktelėti prispaustos prie krūtinės granatos žiedo. Taigi nebijok džiaugtis šia diena, į kurią mes ėjome daug dienų ir metų! Ėjome pro dūmus ir gaisrų liepsnas, per gimtosios pastogės pelenus, per draugų kūnus.“
Mudu su Valia ilgai klaidžiojame po miestą – Gorkio gatve, prie Didžiojo teatro, krantine aplink Kremlių. Norisi sugerti į save viską, kuo šiandien kvėpuoja pergalę švenčianti sostinė. Norisi pakilti virš pasaulio, apžvelgti visa, kas vyksta, visiems laikams įsidėmėti šią nepakartojama didybe paženklintą dieną. Juk ne kiekvienam nusišypsojo likimas būti šiandien Maskvoje, didžiųjų įvykių centre.
Mudu su Valia einame tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
Jeigu pasaulyje yra absoliuti laimė, tai šiandien turiu būti absoliučiai laimingas. Auksinis žmonijos sapnas apie taiką visame pasaulyje šią saulėtą Gegužės devintąją nusileido ant žemės. Tamsiosios jėgos paverstos dulkėmis. Virš pasaulio plaukia didingi nugalėjusių valstybių himnai. Jie skelbia tautoms laisvę. Išsivadavimą iš baimės dėl savo gyvybės. Išsivadavimą iš rasinės nacizmo neapykantos, iš klasinės komunizmo nesantaikos. Išsivadavimą iš baimės dėl savo laisvės. Ar ne didingai skamba Atlanto chartijos žodžiai?
Mūsų vadai atsisakė nuo doktrinos apie kapitalistinės ir komunistinės sistemų sambūvio viename pasaulyje negalimumo. Didžiosios Vakarų demokratijos savo kareivių krauju sutvirtino neišardomą mūsų šalių tautų draugystę. Karo žaizdre buvo iškaltas tautų, valstybių ir vyriausybių tarpusavio supratimas. Šie istorijos kataklizmai nušluoja nuo žemės paviršiaus politines sistemas ir valstybes, keičia politinį pasaulio žemėlapį. Šiandien nugriaudėjęs karas neišvengiamai turi sukelti esminius sovietų sistemos pokyčius. Juk ne veltui partija ir vyriausybė leido liaudžiai tai aiškiai suprasti paskutiniais karo metais.
Apie ką susimąstė su ordinais ant krūtinės mergina – prisimena ji gimtoji kaimo pelenus ar nuverstų nuo bėgių traukinių dundesį? Gervių klyksmas virš gimtosios Polesės pelkių tau brangesnis negu įmantrus Maskvos gatvių triukšmas. Gamtos vaike, tu ėmeisi ginklo negalvodama apie Staliną arba prieštaraujančias valstybių sistemas. Tu spausdavai snaiperio šautuvo gaiduką tik dėl to, kad žmogus taikiklio kryžmėje atėjo į tavo žemę, dėl to, kad jis padegė tavo namus, dėl to, kad jis nužudys tave, jeigu nenužudysi jo tu.
Žiūriu į Valią akių krašteliu.
– Valia, kodėl tu tokia liūdna? – klausiu. – Apie ką svajoji?
– Šiaip sau, – prabyla ji. – Kažkodėl liūdna. Kai buvo karas, tiesiog kariavome. Jeigu ir galvojome, tai tik kad greičiau pasibaigtų. Ši pabaiga atrodė tokia stebuklinga, o išėjo visai paprastai. Dabar ši diena praeis ir vėl...
Valia nutyla, bet aš suprantu, ką ji galvoja.
Staiga man jos pasidaro gaila. Matyt, ji prisimena šiaudinius Polesės kaimo stogus, svirtį prie šulinio ir mažą basakoję mergaitę su kibirais rankose. Savo sąmonėje ji gliaudo tą klausimą, kurį sprendžiame dabar visi. Jame pulsuoja kylanti baimė, kad viltis, kuria mes gyvenome per karą, gali vėl išblėsti...
Iš nusileidusių ant miesto vakaro sutemų lėtai į dangų plaukia aliuminiai pririštų užtvarų aerostatų cigarai. Šiandien jie kyla paskutinį kartą, kad dalyvautų paskutiniame pergalės saliute. Aplink Kremlių visur išdėlioti prožektoriniai priešlėktuvinės gynybos įrenginiai. Merginos pilkomis milinėmis dalykiškai tikrina didžiulių elektrinių akių parengtį. Šiandien jos paskutinį kartą naršys Maskvos dangų.
Atsisveikinau su Valia ir vėl įsilieju į mūsų akademijos karininkų grupę. Mes lėtai braunamės Raudonosios aikštės link. Netrukus bus saliutas, o iš Raudonosios aikštės jis matomas geriausiai.
Nė viena šventinė demonstracija prie Kremliaus neregėjo tiek daug žmonių. Šalia Istorijos muziejaus žmonių srautas kunkuliuoja kaip tiršta vientisa masė. Neįmanoma eiti kur nori. Galima tik įsilieti į srautą ir pasiduoti jo valiai.
Šiame žmogiškos stichijos šurmulyje kaip užburta pilis tyliai ir be gyvybės ženklo miega Kremlius. Virš minios pakilęs granitinis mauzoliejaus platformos kupolas, kur po stikliniu gaubtu amžinu miegu miega vaškinė Sovietų valstybės įkūrėjo figūra. Ant šios platformos paradų ir demonstracijų metu puikuojasi vadai ir vadukai, iš saugaus atstumo už ginkluotų NKVD sargybos durtuvų linijos meiliai šypsosi liaudžiai. Bet šiandien granito platforma tuščia. Nėra ir apsupties linijos durtuvų. Šiandien Raudonoji aikštė visa priklauso liaudžiai. Kaip prieš šimtus metų, kai liaudis prie Kremliaus sienų eidavo švęsti arba maištauti.
Šimtai tūkstančių žmonių. Begalė plačiai atmerktų akių. Jie iš pat ryto eina į Raudonąją aikštę, lyg kažko laukdami žvalgosi. Tyli daugybė juoduojančių galingų garsiakalbių. Tyli kaip suglumęs skolininkas, apsimetantis, kad nepažįsta kreditoriaus. Žmonių aikštėje vis daugėja ir daugėja. Kas juos čia traukia?
Kaip ir anksčiau, nebylioje tyloje snaudžia Kremlius. Kaip sargyba prie senovinių sienų sustingo sidabrinės eglės. Į dangų šauna aštrios Kremliaus bokštų viršūnės. Aukštumoje ant nematomų bokštų virbų rusena rubininės Kremliaus žvaigždės.
Kadaise, kai buvau dar vaikas, mums aiškino, kad raudona penkiakampė žvaigždė – tai komunizmo simbolis, simbolis kraujo, kurį praliejo proletariatas visuose penkiuose žemynuose.
Siūbtelėjo po kojomis žemė. Krūptelėjo pakirdusi iš miego Raudonoji aikštė. Ugnies pliūpsniu virš juodo Kremliaus silueto rausta dangus. Žaibas iš šimtų pabūklų vamzdžių nutvieskia dantytas sienas, strėlinius bokštus, sunkų mauzoliejaus kubą, žvelgiančių į dangų žmonių galvų jūrą. Skrosdamos nakties tamsą, šimtai ugnies juostų sminga į miesto nugalėtojo dangų. Ugnys veržliai kyla į viršų, ropščiasi vis aukščiau ir aukščiau. Akimirkai sustingusios zenite, jos pokšėdamos byra kibirkščiuojančiomis įvairiaspalvėmis žvaigždutėmis. Žvaigždutės plazda, lėtai, lyg nenoromis leidžiasi žemyn; krenta vis greičiau, greičiau, gęsta skrydyje. Nespėjo užgesti paskutinės kibirkštys, kai orą ima drebinti griausmingas salvės gaudesys. Paskutinės pergalės pirmasis saliutas! Paskutinės didžiosios epopėjos sekundės! Atmerk akis, atverk širdį, visiems laikams gaudyk šias sekundes.
Vėl dreba žemė, vėl pergalingo saliuto žaibas nušviečia Kremliaus sienas, juodą dangų ir liaudies sielą. Vėl ropščiasi į dangų ugnys, vėl kaip vilties pragiedruliai blyksteli ir gęsta plazdančios žvaigždutės. Štai ji, pergalė, ugnies vainike! Tu ją matai, jauti jos alsavimą ties savo veidu.
Vaivorykšte mirguliuoja didžiulio fontano srovės – piramidės mirties bausmės vietoje. Upe teka vanduo po mūsų kojomis, srūvantis iš fontano tiesiai į aikštę. Tvyksčioja saliutais dangus. Šoka prožektorių spinduliai. Rūškanai žiūri pro saliutų plyksnius senovinis Palaimintojo Vasilijaus soboras. Be galo, be krašto kunkuliuoja prie Kremliaus sienų žmonių stichija.
Prieš mano akis iš praeities rūko keliasi nauja Raudonoji aikštė.
Rūškanas buvo 1941 metų lapkričio 7-osios švininis rytas. Krintančio sniego marška kabėjo virš Maskvos. Tokia pat pilka marška dengė žmonių veidus ir sielas. Šuniška baime stingo Kremliaus įnamių širdys. Kremliuje pūtė skersvėjis. Priešas prie vartų! Puolama Maskva! Žiemos prieblandoje rūškanai dunksojo dantytos Kremliaus sienų viršūnės. Po sniego kepurėmis niaukėsi Kremliaus cerkvių bokštai. Tądien Raudonoji aikštė buvo šalta ir žvarbi.
Kariuomenė pro granito mauzoliejų žygiavo glaudžiomis eilėmis ir apsiginklavusi. Nuo mauzoliejaus platformos už parapeto kaip elgeta tiesė ranką žmogus su miline. Kariai keliavo žygio maršu. Atkišęs ranką žmogus su miline lydėjo divizijas, einančias iš Raudonosios aikštės tiesiai į mūšį Maskvos apylinkėse.
Mano ausyse dar skamba anų dienų maršo dainos žodžiai: “Už gimtąją Maskvą, už sostinę mano...“ Vade, mes įvykdėme priesaiką. Dabar žodis tau.
Nebylus Kremlius. Žvaigždės ant bokštų kraujuoja. Niekas nežino, ką galvoja Kremliaus žmonės. Šiandien jie pasiekė pergalę kartu su liaudimi. Ar rytoj ši ranka vėl negriebs tautos už gerklės?!
Netoliese svirduliuoja du pagyvenę darbininkai. Ant jų galvų sulaužytais snapeliais kepurės, baltų marškinių apykaklės atsegtos. Vyrai vos laikosi ant kojų. Matyt, alus iš tuščio skrandžio trenkė į galvą.
– Stiopa, einam namo! – kviečia vienas su rudais, pageltusiais nuo tabako ūsais.
– Namo? Nenoriu namo! – spiriasi kitas.
– Ko tau čia reikia? Mišios baigėsi. Einam! – tempia ūsočius.
– Palauk, Ivanai... Skelbs dekretą.
– Tu jau turi dekretą – nepramiegok rytoj darbo...
– O aš tau, Ivan, sakau, dekretas bus. Ar tu supranti, kas yra dekretas, ar nesupranti? Kai tik dvylikta valanda – taip dekretas. Kai žvaigždė danguje tekės... Žiūrėk – kur žvaigždė? – svirduliuodamas jis užverčia į dangų galvą ir vedžioja aplinkui pirštu.
– Štai tau žvaigždė, – mosteli ūsočius į raudoną Kremliaus bokšto žvaigždę. – Ir kelnėse žvaigždės šviečia... Einam!
– Kažko trūksta, – sako vienas iš mano palydovų. – Žiūrėk, jau dvylikta valanda, o žmonės stumdosi ir net neketina išsivaikščioti. Juk žino, kad nė velnio nebus, bet kažko laukia.
– Gal traukiam namo? – siūlau.
– Na ne, palauk, – abejoja jis. – Pasižvalgykim dar šiek tiek. Gal iš tikrųjų kas nors bus.
Dar kurį laiką mes be jokio tikslo slampinėjame po aikštę. Žmonės žiūri vienas į kitą, žvalgosi aplinkui, vis dar tikisi vėluojančio stebuklo. Pagaliau, kai Spaso bokšto laikrodžio rodyklės artėja prie pirmos valandos, žmonių masė plūsteli prie metro stočių. Metro veikia iki pirmos. Reikia namo. Kad kartais nepramiegotum darbo.
– O žinai, kažkaip gaila, kad ši diena taip greitai baigėsi, – apgailestauja mano palydovas. – Kažko trūksta.
Namo važiuojame metro traukiniu. Kaip sykis priešais mus sėdi pagyvenusi moteris sunešiota kareivio uniforma. Akivaizdu, kad moteris tik šiandien atvyko iš fronto. Iš nuovargio ji užsimerkė ir snaudžia, svyruodama nuo šono į šoną pagal traukinio taktą.
Kitoje stotelėje į vagoną įlipa leitenantas. Vagone niekas nestovi, tačiau ir sėdimų laisvų vietų nėra. Leitenantas iš eilės apžiūri visų sėdinčių kariškių antpečius. Maskvoje griežtai laikomasi drausmės – laipsniu jaunesnis privalo užleisti vietą vyresniajam.
Leitenanto žvilgsnis stabteli ties kareivio uniformą vilkinčia snaudžiančia moterimi. Jis prieina prie pat jos ir garsiai piktai komanduoja: “Stot!“ Suglumusi moteris atsimerkia ir kaip visi prie komandos pripratę kariškiai automatiškai pašoka ant kojų. Leitenantas šiurkščiai nustumia moterį į šalį ir sėdasi į jos vietą.
– Štai tau ir dovana nugalėtojui, – pro dantis iškošia mano draugas. – Stok – ir užleisk vietą kitiems.
3
Retai gegužės mėnesį būna tokie bjaurūs orai kaip šiandien, 1945 metų 24 dieną. Nuo ankstyvo ryto virš Maskvos kabo smulkaus lietaus marška, panaši į vandens dulkes. Veltui mes dairomės į dangų vildamiesi, kad lietus liausis. Horizontas užtrauktas lygia purvinai pilka mase. Lyg dangaus jėgos tyčia nusprendė gadinti mums šventinę nuotaiką.
O šventė mums didelė. Šiandien ypatingu vyriausiojo vado įsakymu Raudonojoje aikštėje paskirtas milžiniškas Pergalės paradas. Geriausiųjų apžiūra. Demonstracija pajėgų, kurios parklupdė hitlerinę Vokietiją.
Paradas buvo rengiamas seniai ir kruopščiai. Jau balandžio mėnesį iš fronto buvo siunčiami pavieniai labiausiai mūšiuose pasižymėję kareiviai ir karininkai. Svarbiausias atrankos požymis buvo kovinių apdovanojimų skaičius, ordinai ir medaliai ant kandidatų krūtinių. Tuo metu dar niekas nežinojo, kodėl jie siunčiami į sostinę. Čia jų buvo sudarytos jungtinės dalys. Kiekvienam frontui atstovavo vienas jungtinis pulkas su kariuomenės rūšių padaliniais. Jungtinės dalys gavo naują paradinę aprangą, kokią iki šiol buvo matę tik paveikslėliuose. Daugiau kaip mėnesį vyko specialios rikiuotės pratybos. Maskviečiai ne kartą laužė galvas – kokio velnio narsios kuopos ir batalionai, nuo kojų iki galvos apkarstyti ordinais, šauniai paradiniu žingsniu marširuoja gatvėmis, kai frontuose vyksta nuožmūs mūšiai.
Mūsų akademijos klausytojai, atrinkti į Pergalės paradą, kasdien plušėdami po keturias valandas rikiuotės pratybose ant akmeninio aikštės grindinio, nuklaipė ne vieną batų porą. Mus dresavo ypač griežtai, nes akademijoje rikiuotės pratybos buvo laikomos trečiaeiliu dalyku ir normaliais laikais to beveik nedarydavome. Dabar mes buvom verčiami prisiminti pėstininkų išmintį. Daug lengviau vesti batalioną pagal azimutą, nei pačiam šlifuoti lygiavimą 24 žmonių eilėje, kartu užverčiant koją devyniasdešimties laipsnių kampu, iškreipus kaklą ir išsprogdinus akis pagal komandą “Lygiuok dešinėn!“ Be to, dar reikia šaukti “Ur-r-ra!“
Rengdamiesi paradui mes iki akinamo blizgesio nušveitėme sagas ir diržų sagtis, kruopščiai pritaikėme naujus dvieilius mundurus, specialiai skirtus parado dalyviams, prisisiuvome naujus antpečius. Mums net davė naujas kepures ir chrominius “A” kategorijos batus, priklausančius tik vyresniesiems karininkams. Matyt, Kremliaus šeimininkai dėl būsimo spektaklio nepašykštėjo. Dėl to kiti klausytojai, neragavę šio dosnumo, mus tikino, kad po parado visas dovanas atims.
Ir va dabar šis be perstojo dulkiantis lietus. Dėl prastų orų civilinė demonstracija atšaukta, bus tik karinis paradas. Kariškiai šlapti lietuje įpratę.
Kol ateina eilė eiti į Raudonąją aikštę, mes jau permirkome kiaurai, kaip vištos. Tačiau nepaisant to, kad vanduo teka tiesiai už apykaklės, mūsų nuotaika kuo puikiausia.
Raudonoji aikštė. Sunkiai kabo raudoni audeklai ant VCIK'o ir Istorijos muziejaus pastatų. Dienos šviesoje aikštė atrodo visai kitaip, negu naktį švysčiojant saliutams. Blaiviai ir paprastai. Lyg tai kelias čia ne baigtųsi, o tik prasidėtų. Pilkas kelias į pilką ateitį.
Lygiavimas dešinėn! Suakmenėjusios galvos posūkyje, sustingusiame akių lygiavime kartu su maršu slenka pro mus Kremliaus sienos. Ten, mauzoliejaus tribūnoje, į kurią nukreiptos defiliuojančių paradiniu maršu jungtinių pulkų akys, stovi Vadas, mūsų skausmas ir šlovė. Šiandien pergalės labui jis nusižengė savo nuolat rodomam kuklumui. Šiandien jis žėri prašmatnia generalisimo uniforma. Pasirašydamas įsakymą suteikti draugui Stalinui karinį Sovietų Sąjungos generalisimo laipsnį, Josifas Visarionovičius tikriausiai susiraukė prisiminęs savo kolegas Franką ir Čan Kaiši.
Pirmas Raudonąja aikšte žygiuoja jungtinis Gynybos liaudies komisariato ir Maskvos garnizono pulkas. Pirmi tarp pirmųjų, geriausi iš geriausių. Paskui jį mušdamas koja eina I Ukrainos fronto jungtinis pulkas, visada buvęs svarbiausio smūgio smaigalyje ir šturmavęs Berlyną.
Eina jungtiniai pergalės ir šlovės pulkai. Jie daug kuo skiriasi – su mėlynais kombinezonais ir odiniais šalmais tankistai, kazokų kavalerijos dalys su čerkesėmis ir raudonais bei mėlynais gobtuvais, auksiniais sparniukais lakūnai. Tarsi nesibaigianti pilkai žalia juosta žengia narsieji pėstininkai. Jų skirtingos spalvos oda, skirtinga kalba. Bendra tik viena – kiekvieno krūtinė dega narsumo ir didvyriškumo ugnimi, Didžiojo tėvynės karo ordinais ir medaliais, ištikimo kovinio tarnavimo Tėvynei įrodymu.
Kiekvieno jungtinio pulko priešakyje žengia nusipelnę frontų generolai. Pilkai mėlyni mundurai, sidabriniai paradiniai diržai ir nikeliuotų palašų portupėjos, lakuoti batų aulai. Paauksuotos sagos, kepurės, ordinai. Spinduliuoja žvaigždės, žėri ordinai. Kadaise buvę kuklūs proletariniai generolai pasikeitė.
Sustiprinti dešimtimis galingų garsiakalbių, pergalingajai armijai virš Raudonosios aikštės aidi partijos ir vyriausybės vadų sveikinimai.
Plazdėdamos paskutiniame skrydyje prie mauzoliejaus papėdės viena po kitos krenta kadaise išdidžiai žygiavusių per Europą trofėjinės vokiečių divizijų, SS smogikų vėliavos, buvusios šlovės blizgučiai. Dabar jos beformės voliojasi nieko vertoje krūvoje po mūsų kojomis prie Kremliaus sienos.
Nors merkia lietus, nors kiaurai peršlapo mundurai, mums lengva ir džiugu. Tai paskutinis iškilmingas didžios kovos aktas. Dėl šios dienos mes aukojome daug – žydinčius miestus ir kaimus, milijonus geriausių mūsų tėvynės žmonių gyvybių. Dar ilgai žiojės “gyvybinės erdvės” ieškotojų mūsų šaliai padarytos kruvinos žaizdos. Dar ilgai žemdirbio plūgas rusų žemėje vers svetimus kaulus, dar daug metų javų laukuose styros apdegę tankai.
Bet tai jau praeitis. Mes baigėme mūšį kaip didvyriai ir nugalėtojai. Atkakliu darbu mes užgydysime karo padarytas žaizdas ir gyvensime taikiai ir laimingai. Gyvensime naują gyvenimą – be abejo, geriau negu prieš karą. Suvokdami pergalę mes daug ką pamirštame ir viltingai žvelgiame į ateitį.
Sunkia eisena žengia pagyvenęs augalotas seržantas. Uola, o ne žmogus. Šitokie mirties valandą nekviečia mamos, šitokie miršta tylėdami, suleidę pirštus į gimtąją žemę. Didžiuliai Zaporožės Sečės laikų ūsai. Įdegęs saulėje, lyg plūgo išarti plėšiniai, raukšlių išvagotas veidas. Ant seno seržanto krūtinės ištisa galerija ordinų.
Visą gyvenimą seržantas mojavo pjautuvu ir kūju, tačiau negalėjo kęsti jų atvaizdų raudoname fone su įvairiausiomis komunistinėmis pasakaitėmis. Nepaisant to, šiandien jis atstatęs krūtinę su daugybe ordinų, ant kurių visų iki vieno prilipdyti šie įkyrūs simboliai.
Fronte seržantas saugojo ne tiek savo galvą, kiek savo vešlius ūsus. Kolektyvizacijos metais jis tikriausiai jeigu ir ne nuskuto, tai šiek tiek juos patrumpino – kad nelaikytų buože. Tuomet buvo baisiau negu fronte. Tuomet niekas nežinojo, pas ką ir kada likimas pabels į duris. O dabar padvelkė laisve. Galima ir ūsus auginti.
Karo metais daugelis net jaunų kareivių želdino ūsus ir barzdas. Iki karo toks nesivaržymas buvo pavojingas. Maža barzda – trockistas, barzda kaip kastuvėlis – buožė, ilga – popas. Buvo pirklių, šventikų, generolų barzdos. Dėl ūsų buvo nė kiek geriau. Maži ūsiukai – baltagvardietis, dideli – policininkas. Tik žiūrėk, kad už šį išorinį socialinį požymį neatsidurtum už grotų.
O šiandien senas seržantas nė nežino, kuo labiau didžiuotis – ūsais ar ordinais.
Daug kas pasikeitė per karą. Labai daug. Ar būtų kas iki karo bent žodį taręs apie Georgijaus kryžius? Jau nekalbant apie jų turėjimą namie ar rodymą. Išmėtė juos Georgijaus kryžiaus kavalieriai arba užkasė kuo toliau ir giliau. O štai šiandien Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos išdidžiai žengia senas seržantas, ir ant jo krūtinės kartu su sovietiniais ordinais puikuojasi keturi Georgijai. Paskui bandykite kam nors sakyti, kad sovietų valdžia neevoliucionavo, kad rytoj nenaikins kolchozų? O ar neatidarė cerkvių, ar neskelbia gerosios žinios varpinių varpai?
Iki karo šimtai tūkstančių kunigų buvo likviduoti kaip “liaudies opiumas”. Apie nedaugelį anų, kuriuos kaip išimtį paliko laisvėje, sovietiniai žmonės žinojo tik viena – jie visi yra NKVD informatoriai. Kiekvieną vakarą dangstydamiesi tamsa jie nerdavo pro NKVD duris su tam tikra informacija apie savo parapijiečius.
O dabar skelbiama religijos laisvė. Maskvoje atidaryta Dvasinė seminarija ir... Ypatingasis komitetas religijos reikalams prie SSRS SNK, kuriam vadovauja draugas Karpovas. Cerkvę pririšo prie grandinės, kad saugotų valstybę. Dabar ji patyrusi ir bus klusni.
Visoje šioje komedijoje mus stebina viena. Naujai atidarytos cerkvės sausakimšos žmonių. Jungtuvės cerkvėje tampa nauja mada, ypač kaimuose. Nepaisant visko, liaudies sieloje religija nesunaikinta. Bet kaip Kremliaus akademijos klausytojas aš per daug gerai nutuokiu kai kuriuos dalykus. Man nesinori vėliau iš akademijos viršininko rankų gauti cerkvėje darytas nuotraukas ir išgirsti pastabą: “Jūs tikriausiai pamiršote, kad akademijos klausytojams griežtai draudžiama fotografuotis kur nors kitur, išskyrus akademijos reikalui?“
Šios klaidos yra dažna dingstis atsikratyti klausytojų.
Dabar Maskvoje kartais skamba per stebuklą išlikę varpai. Kunigai skubiai grąžinami iš Sibiro: iš katorgos – tiesiai prie altoriaus. Dar neužsitraukė ganytojo nuospaudos nuo kirvio, o jis jau aukoja mišias, kad atsiųstų iš aukštybių pergalę ir... už Vado sveikatą. Žmonės klauso varpų skambesio neslėpdami džiaugsmo. Kartu jie nė kiek neabejoja, kad naujieji ganytojai neišvengiamai bendrauja su NKVD.
Tokia jau tvarka NKVD – savo senų klientų nepamiršta. Dauguma NKVD kalinių, atlikusių aštuonerių ar dešimties metų bausmę, gauna pasiūlymą būti NKVD informatoriais. “Pateisinkite šį pasitikėjimą, kurį mes rodome išleisdami jus į laisvę!“ – sakoma jiems tuomet. Reakcinėse šalyse atsėdėjai savo terminą – ir mauk. Pas mus žmogus apgaubtas dideliu rūpesčiu. Laisvę jis gauna kaip malonę ir privalo už ją dėkoti bei užsitarnauti “pasitikėjimą”.
Raudonoji aikštė liepsnoja ordinais. Karo metais atsirado daug naujų ordinų. Ordinai taip pat atsigrįžo atgal. 1944 metų trijų laipsnių kareivių ordinai “Šlovė” ir medalis “Už dalyvavimą 1941-1945 metų Didžiajame tėvynės kare” aiškiai pasiskolinti iš juodos ir oranžinės Georgijaus juostos. Karo laivyne admirolams ir kapitonams įvesti ordinai “Ušakovas” ir “Nachimovas”, o jūrininkams to paties pavadinimo medaliai. Armijos generolai puošiasi “Suvorovo”, “Kutuzovo” ordinais, o vyresnieji karininkai – “Aleksandro Nevskio” ir “Bogdano Chmelnickio”. Labiausiai paplitęs “Tėvynės karo” ordinas. Ne šiaip sau karo, o Tėvynės. Maršalams skiriamas ypatingas “Pergalės” ordinas iš aukso, platinos ir briliantų, kainuojantis 200.000 rublių. Ordinų žvaigždės nors ir liko penkiakampės, bet pradėjo spindėti ir gerokai panėšėti į Jekaterinos laikų žvaigždes. Atsirado gvardijos, gvardiečių vėliavos ir ženkleliai. O anksčiau? Gink Dieve tariant šį žodį.
Naujajame statute atsirado oficialus sveikinimas “Sveiki gyvi!“ Tai vietoje “Sveiki, drauge pulkininke!“ Kol kareiviai batalionuose plėšo kakarinę mokydamiesi naują “Sve-e-e...“, jau visai rimtai šnekama, kad netrukus į generolus reikės kreiptis “Jūsų prakilnybe!“
O ko verti auksiniai antpečiai? Juk anksčiau NKVD tardytojo lūpose jie buvo grėsmingas kaltinimas – “auksapetis”. Žygiuojančių parade generolų diržai visai tokie patys kaip buvusių caro generolų portretuose – sidabriniai ir šlakuoti. “Internacionalas” pakeistas “Sovietų Sąjungos himnu”. Įkyrus kvietimas “Visų šalių proletarai, vienykitės!“ iš savo įprastinės vietos virš pavadinimo “Pravda” išnyko.
Ką čia ir kalbėti, ledai pajudėjo! Jeigu ir toliau taip bus, tai greitai ir kolchozus panaikins. Kaip įprasta: “Turint omenyje socializmo statybos laimėjimus...“
Jei dabar Leninas iš po savo mokinio kojų atsikeltų ir nuo mauzoliejaus platformos pažvelgtų į Raudonąją aikštę, tai jis, be abejo, pasibaisėtų, kad nesilaikoma principų, dėl kurių vyko 1917 metų proletarinė revoliucija. Kur mes atėjome? Arba kur mes einame?
Juk pagal paskutinį SSRS Aukščiausiojo Sovieto įsaką atsargos generolai gauna žemės sklypą visiems laikams ir neatlyginamų paskolų sodybai statyti. Štai jums ir dvarininkai socializmo sąlygomis! Vienintelė kliūtis prie šių gėrybių yra faktas, kad didžioji sovietų generolų pusė savo karjerą baigia NKVD.
Taip, nuo šių naujovių tiesiog galva svaigsta!
Raudonąja aikšte žygiuoja pergalę iškovojusi armija. Žingsnių aidas atsimuša mano širdyje. Man šiandien armija ne tik karinė tarnyba – armijoje pirmą kartą pažinau Tėvynę. Iki tol jaučiausi tik kaip marksistinės klasifikacijos ameba. Iki karo gyvenau iliuziniame naujų sąvokų pasaulyje – komunizmas, socializmas, sovchozai, kolchozai. Laikraščiuose mačiau milžiniškus skaičius, gražius žodžius ir šūkius, traktorius ir gamyklas, naujus namus ir statybas. Be to, savo asmenine patirtimi kartu su visa liaudimi ištvėriau nežmoniškus sunkumus ir žiaurumą, bet teisinau visa tai “didžiojo persilaužimo” būtinybe.
Kai prasidėjo karas, pamačiau bejėgiškumą visą šio pasaulio, kuriame propagandos užhipnotizuotas gyveno sovietinis žmogus. Vėliau pažinau kai ką svarbesnio – pažinau tautą. Pirmą kartą pasijutau esąs tautos narys, o ne marksistinės klasifikacijos vienetas. Tai aplankė ne tik mano sielą, bet milijonų žmonių sielas. Tai įvyko ne dėl Kremliaus nacionalinės, tėvynės politikos manevro. Kremliaus manevras yra tik rezultatas, neišvengiama išeitis iš susidariusios padėties.
Karas sudrumstė šalį iki dugno, pakėlė į paviršių tai, kas glūdėjo pačiose gelmėse. Užnugaryje atsidūrė visos dirbtinės dekoracijos ir pasaulį vėl išvydo tikroji jėga – žmogus toks, koks jis yra. Žmogus gimsta kraujuodamas ir kentėdamas, kraujyje ir kančiose žmonės vienas kitą pažįsta.
Fronte mačiau pagyvenusių žmonių, niekada neregėjusių geležinkelio. Bet šie miškų žmonės, laikydami rankoje butelį su benzinu, kuris kareiviui tiek pat naudingas, kaip numirėliui aspirinas, nė per žingsnį nesitraukė nuo tankų. Kareiviai susižavėję pasakojo, kokie jų kraštuose auga grybai ir uogos, kokios ten bitės ir kokie paukščiai. Paskui, širsdami, kam sutrukdė, jie atremdavo pikiruojančių bombonešių atakas. Kiekvienas iš jų savaip, tylomis arba šykščiais neįmantriais žodžiais liudijo viena, kas siejo mus visus – žmogų, amžių nugludintą, mėgstantį savo tvarką, savo gyvenimo būdą, mylintį savo šalį ir tautą. Tai nebuvo atsitraukimas atgal į praeitį. Tai buvo tik pasaulėžiūros plėtra, požiūris į dalykus be propagandinių akidangčių, kai nieko nematai, kas užnugaryje ir iš šonų.
Susidūrus su tikruoju gyvenimu, nublanko ir ėmė atrodyti esanti negyva visos dialektinio materializmo teorijos schema. Supratau, kad visa tai, kam mes ketvirtį amžiaus aukojome siaubingas aukas – visa tai, jeigu ir ne kliedinčio eksperimentatoriaus užmačia, tai geriausiu atveju eksperimentas, reikalaujantis daugelio pataisymų. Šiandien, žygiuodamas Raudonąja aikšte, nematau išeities, bet esu tvirtai įsitikinęs klaidingumu to, dėl ko mes gyvenome iki karo.
Raudonojoje aikštėje griaudžia Pergalės paradas. Narsūs kareiviai mėlynais kombinezonais išlindo iš atvirų sunkiųjų tankų ir savaeigių pabūklų angų. Jie išraiškingai mojuoja raudonomis vėliavėlėmis, didžiuojasi savo auksiniais antpečiais ir Georgijaus juostomis. Jie saliutuoja Kremliaus sienoms ir Vadui, kuriam ant pečių – konservų dėžutės dydžio antpečiai.
Generalisime, šiandien tave sveikiname su pergale taip, kaip ir tu mus sveikini!
Bet tau priminsime, – atsimeni 1941 metų vasarą? Pameni, kaip tu graudžius verksmus užtraukei: “Brangūs broliai ir seserys, piliečiai ir pilietės...“ Tuomet savo ausimis netikėjome. Ketvirtį amžiaus tu siundei brolį prieš seserį, seserį prieš brolį. Iki šiol žodis “pilietis” skambėjo tik NKVD tardytojo užstalėje kaip kreipinys į svetimą elementą. Kur dingo tavo komunistai, komisarai, politiniai darbuotojai ir kitokie “draugai”? Tu buvai teisus kreipdamasis į mus “piliečiai ir pilietės”. Mes tau buvome ne draugai! Pajutęs ant kaklo kilpą, tu pakvietei į talką liaudį. Mes išgirdome. Žuvome, bet kovojome. Alkome, bet dirbome. Ir mes nugalėjome. Mes – mes, o ne generalisimas Stalinas ir kompartija. Ateityje – prisimink praeitį! O šiandien pergalės garbei iš visų jėgų griausmingai traukiu trigubą “Ur-r-ra!“ Tedreba Kremliaus sienos.
Taip praėjo Pergalės šventė. Visada, kai minėsiu šias dienas, prisiminsiu tą džiaugsmingą virpulį krūtinėje, tą kylantį gerklėn jausmą, kurį jaučiau kunkuliuojantį Pergalės dieną. Taip, užvertęs į žvaigždes galvą, kaukia lyg vilkas nugalėtojas. Jis džiaugiasi laisvu keliu į priekį, į ateitį.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ