1
Frontuose vyksta mūšiai, o virš Maskvos tvieskia saliutai. Išoriškai karas Maskvoje mažai pastebimas. Tie, kurie skaitė apie įnirtingas oro kautynes Maskvos danguje, atvykę į Maskvą nustebs neišvydę bombardavimo pėdsakų. Gorkio gatvėje tik vienas aviacijos bombų sugriautas namas. Kelis kartus ėjau pro šią vietą, tačiau griuvėsius pamačiau tik tada, kai juos man parodė pirštu. Sugriautos sienų dalys uždengtos fanera, dažyta ir piešta kaip maketas kino fabrike. Bombos pataikė tik šen ten. Apie kokį nors planingą bombardavimą negali būti ir kalbos.
Panašus vaizdas ir Leningrade. Leningrado namai daugelyje vietų įdrėksti artilerijos sviedinių, beveik visi miesto pakraščių mediniai namai sugriauti ir sukūrenti kaip malkos pačių gyventojų, bet žymesnių bombardavimo iš oro pėdsakų vėlgi nematyti.
Daugelį maskviečių domina vienas pikantiškas klausimas. Nejau vokiečiai neturėjo jėgų ir galimybės numesti nors porą bombų ant Kremliaus? Šiaip sau, juokais – kad išgąsdintų jo gyventojus. Jiems vis tiek nepakenksi, nes netoli Kremliaus yra pati giliausia Kirovo metro stotis, pertvarkyta į vyriausybės slėptuvę ir sujungta su Kremliumi požemio keliu. Maskviečiai sako, kad šie darbai buvo atlikti dar gerokai prieš karą.
1942 metais vyriausybė buvo evakuota iš Maskvos į Kuibyševą. Kartu laikraščiai iškilmingai pabrėžė, kad Stalinas lieka Maskvoje. Maskviečiai dar pridėjo, kad skubiai rausiamas požeminis kelias nuo Kremliaus iki Volgos.
Dabar dauguma vyriausybės įstaigų iš Kuibyševo grįžo į Maskvą. Maskva atgijo ir vėl kunkuliuoja beveik taikiu gyvenimu. Kiekvieną vakarą keliami į dangų pririšami užtvarų aerostatai atrodo kaip nereikalingos atgyvenos. Labiausiai karą primena gausybė žmonių gatvėse su karine uniforma. Kariškių daugiau nei civilių.
Pavėlavusi dešimt dienų į mokslo pradžią iš sanatorijos grižo Ženia. Net nežinojau, kur ji buvo. Butas buvo užrakintas, ir niekas iš kaimynų nežinojo, kur ji yra. Tai Zeniai buvo būdinga. Ji visada darė tai, kas šaudavo į galvą, ir niekam savo planų nepasakodavo.
Kartą iš įpročio užėjau paliesti pažįstamų durų. Šį kartą durys nebuvo uždarytos. Anglišką spyną atrakinau raktu, likusiu mano kišenėje, ir atsargiai įėjau vidun.
Ant didžiulės sofos susirangiusi po kailiniais Ženia saldžiai miegojo. Vaikiškai čepsėdama lūpas sapne kažkam šypsojosi. Prisėdau ant sofos krašto, drebančiomis rankomis išsitraukiau portsigarą ir užsirūkiau.
Kambaryje ta pati miela netvarkinga studentiška bohema. Ant stalo išmėtytos knygos kartu su moteriškais tualeto reikmenimis. Iš pastalės kyšo vienas Ženios batelis. Antro batelio reikėtų ieškoti ant spintos arba po sofa. Kai Ženia užsinori miego, ji tiesiog pasispardo, ir bateliai išsilaksto kas kur.
Pasigėrėjęs pažįstamu paveikslėliu, giliai užsitraukiau ir atsargiai pūstelėjau papiroso dūmus į rausvas Ženios šnerves. Ji susiraukė, akimirksnį prasimerkė ir svajingai atsidususi apsivertė ant kito šono.
Kelias minutes palaukęs viską pakartojau. Šį kartą Ženia saldžiai pasirąžė, atsimerkė ir lyg nieko nebūtų įvykę sumurkė:
– A-a-ak, tai tu! Aš pamaniau, kad sapnuoju...
Kaip didelis kačiukas po kailiniais ji ėmė muistytis. Šiltas kvapas padvelkė man į veidą.
– Kaip tu įėjai? – klausia Ženia.
– Pro duris, – atsakau pirštais sukinėdamas raktą.
Viskas man taip netikėta ir neįtikima, kaip ir Ženiai.
Dar negaliu patikėti, kad po tiek laiko vėl sėdžiu ant šios sofos, kad Ženia vėl greta manęs.
Mergina iš po kailinių iškiša nuogas rankas, paskutiniu saldžiu pabudimo atodūsiu lyg paukštė, tiesdama sparnus, išskečia jas į šonus. Viena ranka brūkšteli kilimu ant sienos, antroji bejėgiškai krenta ant grindų. Tuomet juntu, kaip du šilti sparnai stipriai apsiveja man apie kaklą.
– Nejaugi tai ne sapnas, – šnibžda balsas į ausį. – Nejau tai tu.
Savo šiurkščiomis rankomis glamonėju aksominę merginos odą, įkvepiu svaiginamą šilto kūno aromatą. Tyliu ir žiūriu į Ženią neatitraukdamas akių. Širdyje dar kartą išgyvenu visas mūsų draugystės dienas.
Kadaise be galo seniai atidariau vienas Energetikos instituto auditorijos duris, tą dieną ten vyko egzaminas. Priešais atviras duris kažin kas staigiai išrūko. Pro aukštus auditorijos langus saulės šviesa peršvietė skrendančias lengvos suknelės klostes, auksiniu žybsniu švytėjo plaukų garbanos, pergalingai juokėsi atviros spindinčios akys. Man ilgesingai sumaudė širdį. Net nesupratau kodėl. Tikriausiai nesąmoningo jausmo beviltiška svajonė, kai iš anksto žinai visų norų bergždumą. “Naujokė. Išlaikė pirmą egzaminą”, – pagalvojau tik tiek.
Vėliau susipažinome. Tai buvo tik išorinė pažintis, nes visi studentai vienas kitą pažįsta. Kartais praeidama ji manęs nepastebėdavo. Kartais aš elgdavausi taip pat.
Kartą, grįždamas namo metro, pakėliau akis ir pamačiau greta savęs Ženią. Buvau vienas, ji taip pat. Tarp nepažįstamų žmonių mes pasijutome artimesni. Užsimezgė kalba. Pamelavau, kad aš taip pat studentas, bet iš vyresnio kurso. Man nesinorėjo Ženiai prisipažinti, kad esu to paties instituto mokslinis bendradarbis.
Studentų akyse mokslinis bendradarbis – tai lyg diferencialo ženklas, kažkas neapibrėžto ir nesuprantamo.
– Ką dabar ketinate veikti? – netikėtai Ženia paklausė po penkių minučių pokalbio.
Gūžtelėjau pečiais. Juk nesakysi, kad namie manęs laukia brėžiniai ir lentelės, nuo kurių ją persmelks pagaugai.
– Tuomet važiuokime su manim, – kategoriškai pareiškė Ženia. – Padėsi man kai ką atlikti namie. Aš dabar viena ir nespėju tvarkylis.
Pagalvojau, kad Ženia privers mane spręsti kokius nors uždavinukus. Buvau sužavėtas ir atsidaviau jos valiai.
– Ten darbo užteks – paguodė mane naujoji pažįstama.
Taip pirmą kartą patekau į Ženios butą. Gyveno ji viena. Tai nebuvo nieko nuostabaus karo metu. Mane labiau nustebino, kad ji gyvena trijuose kambariuose. Vienišai studentei tai buvo gana neįprasta. Kaip dažna Maskvoje, čia turėjo gyventi trys šeimos.
Vietoje uždavinukų Ženia mane privertė perstatyti baldus. Po valandos ji vadino mane “tu” ir vaišino papirosais, kaip šeimininkė vaišina padienį darbininką. Tai, kas man atrodė kosmine svajone, tapo be galo artima ir paprasta.
Jau pirmą dieną mane nustebino Ženios gyvenimo būdas. Jai buvo tik aštuoniolika metų, bet savarankiška jautėsi ne pagal amžių. Vėliau iš žodžių nuotrupų supratau, kad jos tėvas kadrinis kariškis. Pasakojo ji apie tai nenoromis ir probėgšmais. Labai šiltai kalbėjo apie mamą, dirbančią karo gydytoja fronte. Atrodė, kad jaučiasi palikta ir vieniša. “Kaip čigonė...“ – kartą Ženiai nejučia išsprūdo su sielvarto prieskoniu. Smulkiau kalbėti apie savo šeimos reikalus ji nepanoro.
Man Ženia atrodė kaip pamestas vaikas, ir kaip įmanydamas stengiausi jai padėti. Ji jautriai reagavo į mano dėmesį. Kartą vakare su jai įprastu tiesmukiškumu apsivijo rankomis man kaklą ir pažvelgusi į akis tiesiai pasakė: “Žinai, Griša, aš taip prie tavęs pripratau. Pabučiuok mane! Tik stipriai, stipriai!“
Ženios gyvenimas man taip ir liko mįslė. Dažnai liepdavo paimti jai siunčiamus sunkius siuntinius. Juose būdavo daugybė daiktų, sunkiai gaunamų karo metu. Kartais man tai keldavo įtarimą, paženklintą pavydu. Bet Ženia tik juokdavosi: “Nors tėvas ir valkata, bet vis dėlto manimi rūpinasi!“
Kartą sutikau jos bute pagyvenusį žilą žmogų. Kai jis išėjo, Ženia probėgšmais man parodė kelis prirašytus blankus su antspaudais. Blankuose po raudonu herbu buvo parašyta: “SSRS Valstybinės prokuratūros Karo kolegija.“
– Tai vienas tėvo pažįstamas. Tų popierėlių man reikia pateisinti pravaikštoms institute, – Ženia nerūpestingai įmetė blankus į stalčių.
Aš tik pakraipiau galvą. Juk tai aukščiausia NKVD teisminė instancija! Tokius blankus pavojinga net rankose laikyti, o šiai mergiščiai žmonės juos atneša namo, kad pateisintų pravaikštas. Akivaizdu, kad ji turėjo kažkokių galingų ryšių.
Ženia buvo neprilygstama padauža. Kartą susiruošė su savo drauge Lora, Kinematografijos instituto studente, į teatrą. Lora garsėjo paukščio protu ir gražiu veideliu. Aš tam tikrais sumetimais į teatrą pakviestas nebuvau.
– Mudvi važiuojame į teatrą su reikalais, – paaiškino man Ženia. – Tu sėdėk čia ir lauk. Nedrįsk išeiti! Greitai grįšiu.
Tuomet pradėjo rengtis. Kai Lora klausiamai į ją pažiūrėjo, ji juokdamasi draugę nuramino:
– Griša savas žmogus. Gali nesivaržyti. Renkis!
Instinktyviai pajutau kažką negero, bet todėl, kad kiti kambariai buvo šalti, tai paėmiau laikraštį ir vaizdavau, kad manęs nėra. Ženia ir Lora sukaliojosi prieš veidrodį ir ginčijosi, kurios nugara ir kitos kūno linijos dailesnės. Pagaliau Ženia teisėju pakvietė mane. Prieš nuleisdamas laikraštį šiek tiek svyravau, bet pagaliau smalsumas atsargumą nugalėjo. Kai tik nuleidau laikraščio kraštą, man j galvą buvo paleista sunki knyga.
– Kur žiūri? Tu ir nežiūrėdamas turi žinoti, kuri dailesnė! – pamokomai tarė Ženia.
Taip šiame kilimais nukabinėtame kambaryje mudu su Ženia ir draugavome. Už langų pliekė zenitiniai pabūklai, Maskvos dangus tvieskė prožektoriais. Kažkur griaudė karas, frontuose liejosi kraujas. Pagaliau atėjo ir mano eilė vilktis karo milinę.
Dabar aš vėl čia.
Pro platų langą krenta purpuriniai besileidžiančios saulės spinduliai. Perlamutro juostos už lango kerta šaltą orą, tyliai šliaužia užuolaidų klostėmis ir šoka kambaryje kibirkščiuojančių dulkelių šokį. Besileidžiančios saulės spinduliai remiasi į kilimą ant sienos. Aksominis raštas užverda gintarine keistų pietų vaisių drėgme, blėsta gęstančia šviesa nežinomo pasakų pasaulio, kuriame yra visa, ko mums trūksta gyvenime. Raštas lėtai gęsta, dabar jis plūsta krauju. Jis šiltas, jis tirštas, jis rūksta. Spalvos miršta kaip už lango diena, gilėja ir tamsėja. Jos kviečia į kažką kamuojamo ir nesuprantamo, tolimo ir gražaus. Į ką jos dabar panašios? Į tamsiai raudoną, aitrų kaip muskatas Kaukazo vyną. Tokį vyną geria kaip meilės simbolį ir šaukia: “Kartu!“
Pakeliu ranką ir atsargiai liečiu spalvomis žaidžiantį aksomo audinį. Aš įsitikinęs, kad jis šiltas, kad pajusiu jo šilumą, kad mano delne liks nykstančios spalvos. Noriu jas pagauti, sustabdyti.
– Griša, apie ką tu galvoji? – staiga tyliai klausia Ženia.
– Taigi guli žolėje, paskui atsimerki, – mąstau garsiai. – Prie pat nosies ropoja skruzdėlė. Stiebai tokie dideli, o vargšė skruzdėlė visai mažutė. Ropoja vargšelė, skuba, krenta ir vėl skuba... O kur ji skuba? Pakišk jai pirštą – ropos ir juo. Reikia tik spustelėti kitu pirštu – ir skruzdėlės nebėr. Toks ir mūsų gyvenimas. Manai, kad kažkas esi... O atsimerki – ir matai, kad tu tik skruzdėlė...
– Kodėl tai tau atėjo į galvą kaip tik dabar? – nustebusi pakelia antakius Ženia.
– Aš dabar toks laimingas... Gaila, kad negalima laimės sustabdyti, jos pagauti... Galų gale mes tik skruzdėlės...
Ženia tyliai trina skruostą į mano petį:
– Ar tu kada nors pastebėjai, kad moterys skirtingos? Pavyzdžiui, Lora – juk ji tik patelė. Ji jaučia, kad cukrus – saldus, sniegas – šaltas. Ir tai viskas! O kartais norisi kažko daugiau, kas peržengia norus...
Atskirta nuo pasaulio, gęstančioje šviesoje kambario tyla alsuoja nekalta ramybe. Visoje žemėje, nuo krašto iki krašto, srūva kraujas, o čia... Norisi galvoti ir kalbėti apie ką nors gero, švaraus. Tai ypač jaučia ką tik grįžę iš fronto kareiviai.
– Nori, papasakosiu tau apie vieną tyrą meilę? – klausiu.
– Jei joje yra kas nors tokio... – Ženia prašomai žiūri į mane. – Tai geriau nesakyk.
– Ne, ten nebuvo ničnieko. Net bučinių, – tariu. – Štai tu prašnekai apie moteris. Purvinos sieliūkštės pasakoja istorijas apie frontą. Apie moteris fronte. O aš fronte pažinau ką kita – moters sielos didybę. Mergina pilka miline! Šiuos žodžius aukso raidėmis iškalčiau marmure...
Žodžiai patamsės tyloje skamba nenatūraliai garsiai. Kad nusiraminčiau, virpančiais pirštais glostau kaštoninius Ženios plaukus.
– Kai kareivis plūsta krauju – tai viena, – kalbu negirdėdamas savo balso. – Bet kai šį kareivį ant rankų neša moteris – kas kita...
– Buvau sužeistas ir mane iš sanitarinio bataliono atvežė į stacionarą, – pasakoju. – Lyg kliedesys – naktį priimami sužeistieji, aplinkui viskas siūbuoja. Užkloję iki galvos kažkur neša neštuvais. Atsipeikėjau rentgeno kabinete. Ryški šviesa. Įsivaizduok sau – nuogas, sudarkytas, baisu į save žiūrėti. Guliu ant stalo, o prie manęs pasilenkė mergina – medicinos sesuo. Matau tik tamsiaplaukę galvą. Kasos susuktos aplink galvą, aukšta kakta ir švelni kaklo oda. Kai ėmė mane versti, pamačiau jos veidą. Didelės mėlynos akys ir lygi kakta. Ji mane atsargiai perverčia. Aš sunkus, jai, vargšei, nelengva. Juk naktis, nemiega... Sukandau dantis – mėginu apsiversti pats, bet negaliu. Ašaros iš nuoskaudos trykšta.
Ženia nuščiuvusi klausosi.
– Tada ji į mane pažiūrėjo, – kalbu toliau. – Tikriausiai niekas taip neatspėja vienas kito minčių, kaip iš to žvilgsnio mudu. Niekada moteris man neatrodė tokia graži. Juk buvau tik vienas iš tūkstančių purvinų ir kruvinų būtybių, o ji taip manimi rūpinosi. Tuomet šiuo žvilgsniu norėjau jai padėkoti...
– Tik, dėl Dievo, nebaik blogai, – virpėdama visu kūnu šnibžda Ženia. – Kaip norėčiau būti jos vietoje!
– Ligoninėje gulėjau tris mėnesius. Kai jau vaikščiojau, kartą kalbėjausi su mūsų palatos seserimi Tamara. Skundžiausi nuoboduliu – kaukiau kaip šuo, žiūrėdamas į mėnulį. Vėliau atsitiktinai užsiminiau apie seserį iš rentgeno kabineto.
– A, tai Vera! – sako ši.
Po kelių dienų Tamara vėl prieina:
– Viera nori tave pamatyti. Gali ją susitikti klube, – paskui nustebusi priduria – Ir kam jai tavęs prireikė?
Ženia plačiai atmerktomis akimis žiūri į tolį.
– Sužeistiesiems į klubą eiti buvo draudžiama. Visų drabužiai paimti – likę tik baltiniai ir chalatai. Bet mes darėme taip: vienas po čiužiniu turi batus, kitas – kelnes, trečias – palaidinę. Paeiliui ir vaikščiojome, – pasakoju toliau prisimindamas evakuacijos ligoninę EL-1002. – Prieš koncertą fojė groja orkestras. Vera ir dar kelios seserys stovi prie sienos. Žiūriu ir bijau prieiti. Paskui išdrąsėjau ir pakviečiau Verą šokti. Ir štai kas įdomu – mudu abu neištarėme nė žodžio, ji tik padėjo ranką ant peties, ir jaučiu, kad Tamara neapgavo. Paskui ji mato, kad man sunku šokti, nuvedė į šalį, kur mažiau žmonių, ir visą vakarą mudu sėdėjome. Keista mergina buvo, studentė medikė.
– Na, o paskui? – klausia Ženia.
– Paskui prasidėjo koncertas. Prie durų stovi politvadovas ir gaudo sužeistuosius. Prisišliejau prie laiptų kaip benamis šuo. Vera su draugėmis eina į salę paskutinė. Vėliau draugėms ir politvadovui žiūrint grįžta atgal, ima mane už parankės ir veda iš klubo. Tai ne juokai – asmenines pažintis su sužeistaisiais vadovybė draudžia. O kuriam galui?! Stovėjome mėnesienoje po beržais ir kalbėjomės. Kaip šešiolikmečiai.
– Nejaugi nesibučiavote? – šnibžda Ženia.
– Ne. Man tai būtų buvęs nusikaltimas. Matyt, ji norėjo išgydyti ne tik mano kūną, bet ir sielą. Pagailo liūdinčio kareivio.
– Tu prisimeni ją ir dabar?
– Taip... Net nenorėdamas to, – atsakau susimąstęs. – Tu kalbėjai apie moters sielą. Vera buvo tikra moteris. Aš ją prisimenu kiekvieną kartą, kai klausau “Žygio valso” – “Ryt vėl į žygį... Tad žodį man tarkite – nežinau apie ką”... Kai grįžau į savo korpusą, jau buvo gautas įsakymas keltis į kitą ligoninę. Mes nespėjome net atsisveikinti.
Šią pirmą mūsų susitikimo dieną Ženia buvo itin miela. Tik kai jai pasakiau, kad dabar mokausi akademijoje, jos akys apsiniaukė:
– Bet tai reiškia, kad tu visiems laikams liksi armijoje.
Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais ir lyg teisindamasis atkirtau:
– Juk tavo tėvas kadrinis kariškis.
– Štai dėl to ir gyvenu kaip beglobė, – nusisukusi nuo manęs ir žiūrėdama į sieną atsakė Ženia. – Dabar man trūksta, kad ir tu pasidarytum toks valkata, kaip tėvas.
2
Maskvos komendantūros patruliai itin griežti ir priekabūs. Jie ne tik tikrina dokumentus, bet ir nuodugniai rūpinasi karių uniformos dėvėjimo tvarka. Jeigu kurio nors kariškio nepakankamai švarios sagos, nevalyti batai ar nutrūkusi milinės velkė – jis komendantūros ir kelių valandų karinės rikiuotės muštro neišvengs.
Stovintys prie metro stoties “Krasnoselskaja” eskalatorių patruliai labiausiai tulžį lieja dėl neseniai nuolat pasirodančių šioje stotyje su karine uniforma įžūlių ir pasipūtusių padarų. Ant pečių – normalūs kareiviški antpečiai, bet su kažkokiu nematytu auksiniu apvadu išilgai raudono krašto. Kareiviai su auksiniais apvadais visi kaip vienas apsirengę naujomis karininkų milinėmis iš žalios angliškos medžiagos. Maža to – jie avi pavydą keliančiais girgždančiais chromo batais, susijuosę standžiais diržais su žvaigžde sagtyje ir portupėja, ant galvos – į šoną nusmauktos kailinės kepurės. Net kepurės pasiūtos ne iš avikailio, o iš pilko karakulio! Ne kiekvienas karininkas gali sau leisti tokią prabangą! Daugelis šių dabišių kareivių atsainiai mosuoja portfeliais. Armijoje rankų reikia pagarbai atiduoti ir prispausti jas prie šlaunų, o ne portfeliams nešioti.
Pradžioje komendantūros patruliai nuo tokio visų karinio reglamento pagrindų pažeidimo tiesiog apstulbo. Vėliau, iš anksto gardžiuodamiesi gausiu areštinės grobiu, iš auksinių antpečių ėmė reikalauti raudonarmiečių knygelių. Vietoje raudonarmiečių knygelių išvydę raudonus asmens pažymėjimus su herbu ir auksinių raidžių įrašu “Karo akademija”, jie labai nustebę atidavė pagarbą ir pavymui gūžtelėjo pečiais: “Čia be puslitrio nesuprasi! Antpečiai kareivių, dokumentai karininkų?!“
Kai kurie mūsų akademijos pirmo kurso studentai karininkų laipsnių neturi. Kai kokio nors proletariato vado iš Maskvos sūnui ateina laikas eiti į kariuomenę, tai vadas skambina telefonu tiesiai akademijos viršininkui generolui Bijaziui: “Nikolajau Ivanovičiau, kaip gyvuoji? Kaip sekasi? Aš tau savo įpėdinį atsiųsiu, tu su juo pasikalbėk.“ Šitaip armijoje galima tarnauti neišvykus iš namų net karo metu, nepatiriant jokių fronto netikėtumų ir kartu įgyjant pavydėtiną profesiją.
Skirtingai nuo kitų akademijų, mums leidžiama gyventi privačiuose butuose, o ne tik kareivinėse. Akademijoje laipsnis keliamas po kiekvieno kurso. Į pirmą kursą įstoję jokio laipsnio neturintys studentai paskutinį kursą baigia būdami kapitonai. Tačiau kapitonų pasitaiko ir jau pirmame kurse. Sudėtis gana marga.
Akademijoje svarbiausia ne žinios, o kuriame kurse ir kokiame fakultete asmuo mokosi. Pavyzdžiui, pirmo kurso studentai, išsirikiavę skyriais, laukia eilės į valgyklą. Tuo metu pro duris be rikiuotės ir eilės pavieniui braunasi tokie pat studentai. Stovintys eilėje apmaudžiai mindžikuoja ir bejėgiškai dūsauja: “Ak, tas ketvirtas kursas!“ Paskutinio kurso studentai mokosi kaip laisvi klausytojai, jiems daromos nuolaidos ir teikiama laisvė. Skiriamas net sausas davinys į namus – tai, kas galima tik karininkams – auklėtojams.
Mūsų Vakarų fakulteto vokiečių skyriaus ketvirtame kurse – tik astuoni klausytojai. Juos visus surinko iš įvairiausių vietų, dauguma – jau ne pirmą kartą universiteto suole. Sudėtis labai stipri, bet ir reikalavimai atitinkamai aukšti. Dirbti reikia įtemptai ir daug. Be kursui būtinų disciplinų, reikia pasivyti vadinamąsias specialias žemesnių kursų disciplinas. Pavyzdžiui, armijos statutas, armijos ginkluotė, armijos organizacija, specialiosios armijos tarnybos. Kuklus “spec. paskirties” pavadinimas slepia žvalgybą ir kontržvalgybą. “Armija” – savaime aišku, ne sovietų, o vokiečių. Nė vienas sovietų karininkas net savo srityje nežino tiek apie Raudonąją armiją, kiek turi žinoti mūsų akademijos klausytojai apie visas “savo” armijos rūšis, tai yra vokiečių, anglų ir taip toliau, atsižvelgiant į skyrių, kuriame jis mokosi.
Specialių disciplinų vadovėliai paprastai yra atitinkamos armijos statutų arba dokumentų originalai. Naujausių arba subtilių dalykų paskaitas konspektuoti draudžiama. Paruoštų konspektų, atspausdintų hektografu ir kruopščiai sunumeruotų egzemplioriais, galima gauti studijuoti specialioje mokymo patalpoje pasirašius ir užstačius savo dokumentus. Šių konspektų turinys nuo gyvenimo atsilieka ne daugiau kaip mėnesį. Informacija atitinka ne tik tikrovę, bet ir projektuojamus bei tiriamus dalykus. Dažnai prie standartinių konspektų pridėtos originalų fotokopijos. Iš jų galima spręsti, kad dalis darytos iš trofėjinių dokumentų ar daiktų, dalis – kitokioje, ne tokioje ramioje aplinkoje. Kartais aiškiai matosi mikrokameros darbas. Tokios kameros įtaisomos į sagą, moteriškos rankinės užraktą ir t.t.
Paviršutiniškai susipažinęs su kokiu nors mokslu, žmogus dažnai linkęs teigti, kad šį dalyką jis moka tobulai. Kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau turi pasitikėjimo savo žiniomis. Dabar mus moko įdomių dalykų. Verčia studijuoti autentiškus viduramžių literatūros kūrinius gotų ir senosiomis vokiečių kalbomis, kurių nemoka šių dienų vokietis. Jau skaitęs “Nibelungų giesmę”, bet susidūręs su jos originalu, tik mąsliai kasys pakaušį ir nė žodžio nesupras. Pagal tai, kaip žmogus taria žodžius “kepta žąsis”, mes privalome nustatyti, iš kur jis kilęs kelių kilometrų tikslumu.
Niekada nepatikėsiu žmogumi, tvirtinančiu, kad kai ką jis žino tobulai. Prisimenu matematikos profesoriaus Zimino, žinomo ir kaip filosofo bei teologo, žodžius. Į vieno studento tvirtinimą, kad jis puikiai išmano matematiką ir nesutinka su gautu trejetu, profesorius Ziminas burbtelėjo: “Penketui matematiką moka tik Dievas, aš pats moku ketvertui, o geriausias studentas – trejetui. Eikite, jaunuoli, ir dar pasimokykite!“
Mes turime žinoti, kas įvairiose Vokietijos vietovėse ką geria ir valgo, kaip rengiasi ir kokie ten įpročiai. Mes turime išmanyti menkiausius tautinės grupės požymius, turime neklysdami atskirti Vokietijos vynų markes, būtinas žinoti vyno komivojažieriui. Mus moko, kokių Vokietijos provincijų gyventojai nemėgsta savų kompatriotų, kas jie, dėl kokių priežasčių ir kokiais žodžiais vokiečiai keikiasi. Kalbant su bavaru galima pelnyti jo simpatijų, tinkamu žodeliu išplūdus prūsus. Mus moko perprasti visus gyvuojančius ir išnykusius, politinius ir ekonominius, ideologinius ir religinius vokiečių tautos prieštaravimus vokiečių tautoje. Taip chirurgas tyrinėja ligos židinį ir paciento silpnąsias puses.
Vokietijos kompartijos istorija mums pateikiama visai kitu kampu negu komunistinio judėjimo vadovėliuose. Kartu lektorius vartoja terminą “mūsų potencialas” arba dar tikslesnius apibrėžimus. Dviejų valandų paskaitoje nė karto neišgirsi žodžio – kompartija. Šių paskaitų konspektus būtų įdomu skaityti patiems vokiečių komunistams. Kai kurie yra įsitikinę kovojantys už geresnę Vokietiją. Politinis judėjimas – tai ne kas kitas, kaip tam tikros rūšies ir laipsnio lengvatikių žmonių gaudymas. Turintys reikalo su Kominternu vadai geriau orientuojasi šiuo subtiliu klausimu.
Kartą vienas klausytojas lektoriaus paklausė: “Kaip paaiškinti, kad dabar nebėra komunistų perbėgėlių iš vokiečių pusės?“
“Jeigu jūs mąstote, patys suprasite kodėl. Nenoriu gaišti laiko, aiškindamas tokius paprastus dalykus, – atsakė lektorius. – Mums perbėgėlių nereikia. Šie žmonės daug naudingesni, kai lieka anoje pusėje ir dirba mums.“
Šis lektorius, be mūsų akademijos, ardomosios veiklos užnugaryje kursą skaito ir Žvalgybos aukštojoje mokykloje.
Šiuo atžvilgiu perbėgėlių menkavertiškumas tik viena dalyko pusė. O pažvelgus giliau? Kur dingo gausi Vokietijos komunistų partija? Vokietija buvo pirmoji pasaulio valstybė, užmezgusi glaudžius draugystės ir prekybos ryšius su Sovietų Rusija. Vokietijoje buvo stipriausia komunistų partija ir pats ryžtingiausias proletariatas Europoje. Vokietijos kompartija ir jos proletariatas mums buvo proletarinio sąmoningumo ir solidarumo pavyzdys. Kadaise komunizmas Vokietijoje suleido gilias šaknis. Buvo manoma, kad Vokietija bus tolesnė grandis pasaulinės revoliucijos grandinėje. Telmano kepuraitė mums buvo taip gerai pažįstama, kaip Karlo Markso barzda. Ir staiga!
Dabar vokiečiai kovoja kaip velniai, niekas į nelaisvę neina, o mūsų propaganda, pamiršusi “klasinį vertinimą”, visiems vokiečiams uždėjo “fašisto” žymę ir nori tik vieno – “žudyk vokietį!“ Juk visų komunistų suvaryti į konclagerius Hitleris negalėjo. To nesako net mūsų propaganda. Ir štai nacizmas suvešėjo! Kur komunistinis sąmoningumas, proletarinis solidarumas, klasių kova ir pan.?
Neseniai mūsų akademija persikraustė į kitas patalpas greta Stalino Raudonosios armijos motorizacijos ir mechanizacijos akademijos. Kadaise čia buvo junkerių mokykla, vėliau artilerijos. Patalpos nejaukios, trenkia kareivinėmis. Užtat vadovybė išsprendė svarbiausią problemą – visi mes atsidūrėme po vienu stogu, už vienos tvoros, pastatų komplekso viduryje yra muštro aikštė ir visai čia pat – areštinė.
Rudens dienomis galima stebėti pamokomą reginį. Po akademijos kiemą slampinėja keli klausytojai, konvojuojami tokių pat klausytojų, bet dabar sargybinių. Areštuoti klausytojai be antpečių ir diržų, rankose – šluotos ir semtuvai. Neskubėdami jie šluoja į krūvas, pučiant rudens vėjui, nuolat nuo medžių krintančius lapus. Šis darbas toks pats prasmingas, kaip pilti vandenį į kiaurą statinę. Tačiau areštantai nei nusimena, nei skuba. Laiko iki pietų dar daug, o kameroje nuobodu. Šiek tiek nemaloniau, kai juos rikiuoja į vieną nuo kito kelių žingsnių atstumu ir verčia rankioti kieme nuorūkas. Lyg ir gėda.
Einantys pro šalį klausytojai kelia pričiuptiems draugams nuotaiką: “Vaje, Kolia, vėl sėdi! Už kokius žygdarbius? Kiek užsidirbai?“ Kiti sustoja ir akimis ieško tarp areštuotųjų generolų sūnelių. Vis dėlto įdomu – tėvas generolas, o sūnus sargybinių prižiūrimas kieme nuorūkas rankioja.
Areštinės aukos dažniausiai yra pirmakursiai, kurių daugelis dar nepripratę prie kareiviškos drausmės. Tik dėl jų ir sugalvota pedagoginė bausmė šluoti lapus ir rankioti nuorūkas. Taip jiems atima norą laisvai mąstyti ir įkala besąlygiško paklusnumo viršininkams jausmą. Jie privalo visiems laikams įsidėmėti, kad karo tarnyboje įsakymas – aukščiausias įstatymas. Jiems diegiamas tam tikras besąlyginis refleksas.
Areštinės duryse kažkas kruopščiai peiliu išraižė: “Aš jus išmokysiu mylėti laisvę!“
Dabar armijoje tai paplitusi frazė. Generolai šūkalioja šiuos žodžius karininkams po eilinio patikrinimo arba inspekcijos, kai aptinka prastą drausmę. Mokymo skyriuose šiuos skambius žodžius, palydėdami keiksmais ir net niuksais į dantis, kareiviams tiesiai į veidą rėkia seržantai.
Į tai yra tylus, bet prasmingas atsakymas: “Iki pirmo mūšio...“ Ne veltui pagal naująjį statutą karininkai eina ne savo kuopos priešaky, o iš paskos.
Taip, armiją dabar sunku pažinti! Daug kas pasikeitė per karą, pasikeitė į pačias netikėčiausias puses!
Daugelis iš mūsų nuoširdžiai piktinasi kareivių mokymo būdais, kai jie atsargos dalyse ruošiami frontui. Ten kareiviai mokomi tik rikiuotės, paklusti komandai “kairėn” ir “dešinėn”, atiduoti pagarbą ir žygiuoti glaudžiomis eilėmis. Beveik visuomet kareivių šautuvai mediniai. Dažnai kareiviai patenka į frontą nė karto neiššovę iš tikro šautuvo. Atrodytų, kad tai siaubinga kvailystė?! Murma ir patys kareiviai, bet paskui pripranta ir paklūsta. Kartais tai aiškinama vietos priežastimis. Bet bendri planai nuleidžiami iš viršaus ir turi savo gilią prasmę.
Kremliui nesvarbu, kad kareivis mirs, nes daug blogiau, jeigu kareivis nepaklus. Tuo paremti ir mokymo planai. Svarbiausia yra išmokyti kareivį besąlygiškai paklusti. Mirk, bet vykdyk įsakymą! Dėl to paprasčiausias kareivio mokymas prasideda nuo atsisakymo bet kokio bandymo savarankiškai mąstyti. Kareivis pratinamas pasijusti tik negendančiu sraigteliu rikiuotėje, sistemoje, toje visumoje, kuri vadinama armija ir valstybe.
Gavęs tikrą mirtį reiškiantį kovos įsakymą, kareivis gali pagalvoti, kad tai beprasmybė, ir susvyruoti. Todėl jis dar prieš tai pratinamas beprasmiškų dalykų ir paklusnumo. Prieš siunčiami į frontą kareiviai kasdien gainiojami su mediniais šautuvais pagal komandą “ant peties”, kaip einama tik į paradą. Šitokia dvasia jie dresuojami šaltyje nuo aušros iki sutemos: kairėn, dešinėn, ant peties, prie kojos... Po šių ilgų “karo pratybų” jie verčiami dainuojant eiti visą kilometrą į valgyklą, varomi kelis kartus atgal ir reikalaujama, kad dainuotų garsiau. Pakeliui į valgyklą visa kuopa keliskart guldoma į sniegą ir įsakoma šliaužti pirmyn “pasalomis”. Kareiviai alkani, o valgykloje laukia viliojantis vanduo su kopūstais ir gabalėlis juodos duonos. Manote, kad visa tai kvailystė?!
Ne, ne... Tai labai gerai sugalvotos ir iš viršaus nuleistos direktyvos. Ši pastarojo laiko naujovė įvesta armijos moralinio auklėjamojo darbo patirties pagrindu. Tai dialektinis dėsnis, kad viskas juda, viskas keičiasi. Kremlius žino, ką daro!
Vidury žiemos pakliuvau į vidaus sargybą akademijoje. Vyresnio kurso studentai dažniausiai vadovauja ir vedžioja sargybą, jaunesnieji stovi postuose. Pagal sargybos tvarkaraštį tapau areštinės viršininku.
Pusė iš penkiolikos mano suimtųjų sėdėjo už dvejetus per egzaminus, kiti – už drausmės laužymą. Po rytinės “mankštos”, rankiojant nuorūkas, išrikiuoti suimtieji su ginkluota sargyba vedami pusryčiauti. Paprastai tai vyksta, kai papusryčiauja visi akademijos darbuotojai. Čia suimtieji jaučiasi lyg padėties šeimininkai. Virėjai dosniai krečia pilnus dubenėlius ryžių košės su slyvomis, kakavą iš virtuvės jie tempiasi kibirais. Nors akademijos klausytojams priklauso 9-ąja vadinama “akademinė norma”, tačiau daugumai šios normos neužtenka, o priedas nepriklauso. Vieninteliai sotūs iki kaklo – areštuotieji. Virėjai žino, kad po pusryčių juos atvarys kapoti virtuvei malkų, vadinasi, “darbo žmogų” reikia pamaitinti.
Jau nuo pat pakėlimo vienas mano areštuotas studentas paskelbė streiką. Kai kitus areštuotuosius išvedė rankioti nuorūkų, jis trumpai pareiškė: “Aš šiais dalykais neužsiimu.“ Kai specialiai grįžau į areštinę ir pasiūliau jam eiti pusryčiauti, jis tik atsainiai numojo ranka: “Aš to valgyti negaliu!“
“Vargšas vaikinas! – pamaniau. – Tikriausiai jis skrandininkas.“
– Gal tu rūkyti neturi, tai nusiųsiu ką nors į turgų machorkos?“ – paslaugiai pasiūliau.
Nors areštuotiesiems rūkyti negalima, bet... savi žmonės. Konvojininkai dažnai bėgiojo į turgų rūkalų suimtiesiems. Galbūt jau rytoj pačiam teks nusidėti.
– Ne, ačiū, – atsakė mano suimtasis, – machorkos nerūkau. Nori – užsirūkyk?!
Jis ištiesė man pravirą pakelį “Kazbek”.
Dauguma mūsų rūkė ant kiekvieno kampo invalidų parduodamą machorką. Tabako davinys kariuomenės užnugario dalyse, net akademijose, nepriklausė, o pirkti papirosus “Liukse” ne pagal kišenę net karininkams, turintiems limito knygeles su 15 proc. nuolaida. Limito knygeles mes paprastai parduodavome medžiojančioms kartūną kaimietėms. Daugumos mūsų atlyginimai 600-800 rublių, į rankas gauni pusę. Taigi po 80 rublių už pakelį “Kazbeko” nerūkysi.
Vėliau iš kapojančių virtuvei malkas suimtųjų sužinojau, kad streikininkas jau antra diena nieko nevalgo ir kad jis laukia “tėtės”, kaip ironiškai paaiškino kapotojai. Kai visi suimtieji po pietų buvo užrakinti, aš geriau įsižiūrėjau į tą, kuris laukė “tėtės”.
Jam buvo dvidešimt, bet jo sunykusiame ir niekinamos pašaipos paženklintame veide atsispindėjo visi sostinės nakties gyvenimo pėdsakai. Šiuos veidus dažnai galima pamatyti aplinkoje, kurioje žmonės iš gyvenimo nori labai daug. Blyški gelsvoka oda, maišeliai su mėlynais ratilais paakiuose, nukarę lūpų kampai, briliantinu tirštai sutepti juodi plaukai, siaurai skusti ūsiukai virš lūpos – paskutinė amerikiečių kovinių filmų naujovė.
Stengdamasis kompensuoti savo pirmosios dienos pusės vienatvę, juodaūsis užmezgė žvalią kalbą su grįžusiais po darbo likimo draugais. Reikia pripažinti – kalba buvo įdomi. Jis puikiai nutuokė visus Maskvos užkulisio gyvenimo reikalus. Politiką išmanė taip, lyg kasdien būtų lankęsis Kremliuje.
Susidomėjęs pokalbiu, liepiau sargybiniui atidaryti kameros duris ir užsklęsti išorines. Tai buvo paprasta – sargybinis užkišdavo savo šautuvą už rankenos skersai durų. Tada mes kartu su areštantais patogiai įsitaisėme koridoriuje, rūkėme ir plepėjome. Kas ant suolo, o kas tiesiog parietęs kojas atsitūpė palei sieną.
Kai dar kartą pasidomėjau, kodėl jis nevalgo, juodaūsis mostelėjo ranka, tarsi sakydamas, kad tas dalykas nevertas dėmesio:
– Nuo šitokio maisto tik susirgsiu. Palauksiu! Jūs ką manote – aš sėdėsiu nuo skambučio iki skambučio?! Tėvas rytoj žadėjo užeiti pas generolą.
Iš areštinės žiniaraščių žinojau, kad jis pasodintas “visai porcijai”, tai yra 10 parų, iš jų sėdėjo tik antrą dieną. Iki paskutinio skambučio buvo dar toli.
– Nejau namie tu geriau valgai? – paklausiau ir išpūčiau akis.
Mano naivus susižavėjimas suveikė.
– Namie valgau tai šokoladą, tai grietinėlę, – dar labiau šiepdamas lūpas atsakė juodaūsis. – Spintoje pyragai – kirsk užsimanęs. Tai, žinoma, dieną. O vakarais aš visada “Metropolyje” arba “Maskvoje”. Ten irgi galima pavalgyti.
Jis kalbėjo tokiu natūraliu tonu, lyg manytų, kad kiekvienas jo pašnekovas leidžia vakarus šiuose restoranuose, skirtuose tik užsienio turistams ir “ypatingajai” publikai. Dauguma maskviečių apie šiuos restoranus žino tik tiek, kad visi padavėjai ir aptarnaujantis personalas yra NKVD agentai ir paprastam mirtingajam ten užeiti pavojinga. Jeigu kas nors ten užeina kelis kartus iš eilės, tai paskui jis kviečiamas į NKVD, turi pateikti iš šių restoranų sąskaitas, kiekvieną prilygstančią normalaus žmogaus mėnesio atlyginimui, ir mandagiai prašomas suvesti debetą ir kreditą, atsiskaityti už savo pajamas ir išlaidas.
– Tikriausiai tavo tėvas gerai uždirba, – pastebi vienas areštuotasis.
– Tai, n-e-e, – atlaidžiai pro dantis košia juodaūsis, – jis Cė Ka dirba...
Pokalbio dalyviai į tai atsakė pagarbia tyla, žįsdami kvapnųjį “Kazbeką”, kuriuo juos dosniai vaišino tėtės iš Cė Ka atžala.
Iki pat signalo gultis juodaūsis linksmina mus pasakodamas, kaip šauniai intymiose ir uždarose rūmų aplinkos išgertuvėse šoka maršalo Timošenkos duktė – nuoga, ant stalo arba rojalio. Jis gardžiuojasi Politbiuro nario Anastaso Mikojano kreivakojo sūnaus nepadorių nuotykių nešvankiomis smulkmenomis. Patį Mikojaną jis vadina “Stasiku”, jo sūnų taip pat draugiška pravarde. Sprendžiant iš papasakotų detalių, galima numanyti, kad ir jis pats dalyvavo šiose orgijose. Šie pasakojimai, be abejo, būtų pamoka profesoriui neuropatologui arba seksualinių nusikaltimų tardytojui.
Mane sukrečia, kad visos šios istorijos tiksliai sutampa su tomis, kurias jau ne kartą girdėjau iš Ženios. Matyt, tai ne pramanai.
Visai nesivaržydamas juodaūsis atverčia paskutinius draudžiamosios knygos puslapius ir pasakoja mums intymias smulkmenas iš paties Vado gyvenimo. Mes sužinome, kad ilgą laiką apie Svetlaną bergždžiai sukosi vienas žymus Maskvos režisierius, kol rūpestingas tėtušis pasiuntė įkyrųjį gerbėją į Sibirą. Vėliau Svetlana tyrai pamilo paprastą ir kuklų studentą. Šiam tyram romanui kiekviename žingsnyje trukdė gausi NKVD leibgvardija, sekusi kiekvieną jos žingsnį. Net nakties tamsoje Svetlana nesiryžo bučiuotis, mat žinojo, kad už kiekvieno krūmo tupi sekliai, kurie viską praneš tėvui. Galiausiai tėčiui tai taip pat įkyrėjo, ir jis jau ketino vargšą studentą išsiųsti paskui režisierių. Bet Svetlana staiga ėmė kiek įmanydama priešintis, tad tėtis tik ranka numojo. Tikrą dukterį siųsti į Sibirą nepatogu, o vienuolynų nebėra. Vėliau Svetlana ištekėjo už studento, bet, kaip sakė juodaūsis, be tėtušio palaiminimo. Busimasis senelis tai sužinojo vėliau. Čia juodaūsis, Džiugašvilių dinastijos istoriografas, gudriai ir reikšmingai prisimerkė.
Paprastam žmogui pasakoti šiuos dalykus tokiai gausiai auditorijai reiškė žaidimą su mirtimi. Bet juodaūsis nė nemirktelėjo.
Su dar didesniu įkvėpimu, vartydamas akis, jis perėjo prie spalvingų “Vaskos” nuotykių. Iš visko sprendžiant, “Vaska” buvo jo didvyris ir gyvenimo idealas. Ryškiausias “Vaskos” charakterio bruožas buvo silpnybė Maskvos restoranams ir artistėms. Juodaūsio žodžiais, į frontą “Vaska” pakliūdavo tik tada, kai tėčiui trūkdavo kantrybė ir nenuoramą sūnų tiesiog išvydavo išsiblaivyti. Juodaūsis prisiekė, kad kiekvienos dabar žinomos Maskvos artistės karjera prasidėjo “Vaskos” guolyje. Toliau sekė režisieriaus Aleksandrovo ir jo paskutinės žmonos Liubovės Orlovos šeimos dramos smulkmenos, kai į tylią idilę “Vaska” įsibrovė tik iš sportinio intereso. Vado sūnaus siautėjimams ir išgertuvių skandalams juodaūsis paskyrė ne mažiau kaip dvi jausmingo pasakojimo valandas.
“Taip, tavo gyvenimas veide įsirėžęs”, – pagalvojau.
Tada mes sužinome paskutines mokslo ir technikos naujienas.
– Kostikovas dabar taip pat sėdi, – sako juodaūsis, belsdamas “Kazbeko” tūbele į kartono dėžutės viršelį.
Kostikovas – reaktyvinio ginklo, oficialiai armijoje vadinamo gvardijos minosvaidžiu ir kareivių praminto “Katiuša”, išradėjas ir konstruktorius. 1937 metais aukščiausių apdovanojimų sąraše tarp įžymių generolų ir karo pramonės darbuotojų pavardžių pirmą kartą šmėstelėjo niekam nežinomo inžinieriaus kapitono Kostikovo pavardė. Vėliau jis oficialiai buvo paskelbtas kaip “Katiušų” konstruktorius, gavo aukščiausius apdovanojimus ir karo technikos tarnybos generolo leitenanto laipsnį. Karo metais dėl nepaprastų kovinių jo kūdikio – “Katiušos” – savybių Kostikovas buvo laikomas vienu iš tėvynės gelbėtojų sudėtingiausiais karo momentais.
– Negali būti! – suabejojo vienas areštuotasis. – Uždaryti tokį žmogų...
– Tai nieko nereiškia, – dalykiškai tarė juodaūsis. – Užrakinti jie geriau dirba negu laisvėje. Tai jau patikrinta praktikoje. Pameni Tupolevą? Buvo tik vienas žmogus, kuris valstybės banke turėjo atvirą sąskaitą. Eik ir imk kiek nori – milijoną, šimtą milijonų. Kai atėjo laikas, taip pat uždarė...
Juodaūsis visai ne kvailys. Jis blaiviai žiūri į supančio pasaulio dalykus ir aiškiai supranta skirtumus. Klasinius skirtumus. Kam – “Metropolis” ir artistės, o kam – užrakintam dirbti.
Anatolijus Nikolajevičius Tupolevas – talentingiausias sovietų aviakonstruktorius SSRS aviacijos tapsmo metu. Visi žino sovietų lėktuvus, – pradedant keturių variklių mašinomis, gelbėjusiomis “Čeliuskiną”, baigiant tolimaisiais bombonešiais, kuriais Čkalovas ir Gromovas skrido per Šiaurės ašigalį j Ameriką, – visi jie turėjo “ANT” markę ir buvo Tupolevo darbo vaisius.
1937-aisiais Tupolevas kartu su daugybe žymių sovietų mokslininkų buvo suimtas ir be pėdsakų dingo iš horizonto. Apie jo areštą žmonės sužinojo iš to, kai “ANT” lėktuvai buvo pavadinti “CAG”.
1944 metų pavasarį Manerheimo linijos Karelijos sąsmaukoje šturmo metu virš mūsų galvų suko ratus debesys naujų dvimotorių bombonešių su ryškiai raudonomis kintamo žingsnio sraigto įvorėmis – mes juos pavadinome “raudonnosiais”. Tai buvo nauji Tupolevo kūriniai. Visus šiuos metus jis, kaip ir anksčiau, konstravo lėktuvus ypatingajame konstruktorių biure, kurio visas personalas buvo kaliniai. Sąlygos skyrėsi tik tuo, kad kiekvienam už nugaros stovėjo NKVD sargybinis, ir dar tuo, kad vertė dirbti sparčiau negu laisvėje, žadėdami sutrumpinti bausmės laiką ir kitokias lengvatas. Labai pelninga – jokios atviros sąskaitos valstybės banke.
Kai po signalo visi suimtieji buvo nuvesti į savo kameras, areštinės vidaus sargybos leitenantas, į nieką nesikreipdamas, palingavo galvą ir atsiduso: “Iš šitokių parazitų muilą reikia virti! Jis valgo tik šokoladą... Kad tavo motiną kas nors už kojos!“
Kitą rytą prie durų, vedančių į akademijos viršininko kabinetą, atriedėjo įspūdingas limuzinas. Apsirengęs odiniu paltu ir prabangiu užsieniniu kostiumu, storas mažas žmogus užbėgo laiptais aukštyn. Visa tai mačiau pro sargybos patalpų langą, esantį tiesiai prieš generolo laiptinę. Po kelių minučių ant stalo už mano nugaros suskambėjo telefonas – generolas įsakė “tėvelio sūnelį” paleisti iš areštinės pirma laiko.
Kai sargybinis suimtąjį iš areštinės atvedė į sargybos patalpas, kuriose turėjau jam atiduoti antpečius, diržą ir kišenėse buvusias smulkmenas, žmogus odiniu paltu ėjo pro duris prie savo limuzino. Sūnaitėlis tučtuojau pasitraukė nuo lango – matyt, nusprendė tėtušiui į akis nelįsti.
Besimokant nepastebimai prabėgo žiema. Po truputį įsitraukiau į darbą, radau naujų pažįstamų. Neprisimenu, kaip ir kokiu būdu pirmą kartą sutikau vyresnįjį leitenantą Beliavskį. Kokių trisdešimties metų, liesas ir pasitempęs, jis pasižymėjo neįveikiama ramybe ir išoriniu abejingumu viskam. Kartu jis buvo kaip reta karštas, užsidegantis.
Kadaise Beliavskis baigė Leningrado universitetą, vėliau specialius kursus dirbti užsienyje. Jis puikiai moka kelias kalbas. Jis buvo nusiųstas Ispanijos avantiūros metu ir ten kurį laiką buvo “ispanas”. Mįslingais būdais Beliavskis gebėjo dešimt metų nešioti leitenanto antpečius. Jo kolegos iš Ispanijos laikų dabar turi gerokai aukštesnius antpečius ir pareigas.
Beliavskio aistra – teatras. Jis perka bilietus į visas Maskvos teatrų premjeras visam mėnesiui. Kartais man atrodo, kad jis dar neatsipeikėjo nuo dvasinės traumos, kuria serga visi leningradiečiai, ir teatre ieško progos užsimiršti. Beliavskis buvo Leningrade per visą sunkiausią blokados laiką, tačiau apie šias dienas iš jo negalima išpešti nė žodžio.
Visa akademija pažįsta Valentiną Grinčuk. Paprastai ją vadina švelniai ir trumpai – Valia. Sunkiai sužeistą ją prieš kelis mėnesius lėktuvu atskraidino į vieną pamaskvės ligoninę. Kai pasveiko ir buvo išleista iš ligoninės, ją priėmė į mūsų akademiją.
Valios išvaizda beveik vaikiška – daugumai mūsų jos ūgis siekia juosmenį. Kai jai rinko batus, tai visuose Maskvos karinės apygardos sandėliuose tokio mažo dydžio nerado, batus reikėjo siūdinti pagal vaikišką kurpalių. Bet mažai kas iš akademijos klausytojų turi tiek ordinų, beje, reikšmingų kovinių ordinų, kiek šis vaikas. Šie ordinai visai nedera prie jos skaistaus ir vaikiškai nekalto veido, tad žmonės nevalingai atsigrįžta jai pavymui. Kartais net vyresnio laipsnio jai pirmi atiduoda pagarbą.
Iki karo keturiolikmetė basakojė Valia atkampiame Polesės kaime su kibirais bėgiojo šulinio vandens ir vargu ar žinojo, kas yra Vokietija ir Stalinas. Vaiskų birželio rytą jos vaikišką sielą aptemdė prasidėjęs karas. Apsvaigę nuo pirmų lengvų pergalių, vokiečiai užėmė kaimą ir nesivaržydami šeimininkavo naujoje Rytų erdvėje. Tomis dienomis Valia patyrė nemažai kareiviško bato spyrių. Instinktyviai ji išmoko nekęsti svetimų žmonių su pilkai žalia uniforma.
Atsitiktinumas jai lėmė greitai sutikti partizanus iš reguliaraus partizanų būrio, permesto iš Raudonosios armijos į vokiečių užnugarį. Pradžioje ja pasinaudojo kaip žvalge. Kam iš vokiečių galėjo ateiti į galvą, kad vienplaukė liesutė mergaitė, kuri iš pažiūros atrodė neturinti nė dvylikos metų, susijusi su šiose vietose grėsliu partizanų būriu.
Kai Valia tapo našlaitė, ji paliko gimtąjį kaimą ir išėjo pas partizanus. Pakaitomis buvo kulkosvaidininkė, minuotoja, snaiperė, savanoriškai eidavo į tolimus žygius, rizikingą žvalgybą. Nemažai vokiečių, kurie ją laikė tik vaiku, už savo aplaidumą sumokėjo gyvybe. Dar nežinodama, kas yra gyvenimas, Valia dažnai mirčiai žiūrėjo į akis. Galbūt dėl to ir buvo tokia bebaimė ir abejinga mirčiai. Jos siela brendo mūšiuose, kraujyje ir neapykantoje. Vaiko kūne plakė sudiržusi kareivio širdis.
Tik viena buvo blogai – Valia nemokėjo šypsotis. Ji nežinojo, kas yra juokas, linksmybės ir džiaugsmas. Šių gyvenimo pusių jai neleido pažinti karas.
Šiandien grakšti aštuoniolikmetė mergina žingsniuoja per Maskvos akademijos kiemą. Iš po nusmauktos ant kaktos pilotės lengvai plaikstosi sidabruojantys plaukai. Mažos kojytės su chromo batais eina per gyvenimą tvirtai ir drąsiai. Jos vienmetės dar sėdi mokyklos suole. Tuo tarpu šiai vaikiškai merginai ant trapių pečių guli vyresniojo leitenanto antpečiai ir fronte praleisti metai, žalia karininko kitelio krūtinė žydi kovinių ordinų eilėmis, auksinėmis ir raudonomis sužeidimų juostelėmis.
– Valiuša! – šypsosi jai priešpriešiais karininkai ir gėrėdamiesi šnibžda įkandin: – Šaunuolė!
Kartą man parodė kapitoną, lakūną, antro kurso klausytoją. Nei iš šio, nei iš to jis pakvietė Valią į koncertą. Valia noriai sutiko. Viso vakaro smulkmenos nežinomos. Žinoma tik tai, kad įkaitęs kapitonas mėgino elgtis su Valia taip, kaip įprasta elgtis su merginomis iš fronto. Nebuvę fronte karininkai šiuo reikalu labai apsirinka.
Kai Valia jį griežtai atstūmė, įsiutęs kapitonas šūktelėjo:
– Žinome, kaip jūs užsitarnaujate šiuos ordinus. Visos jūs...
Šiek tiek vėliau kapitoną rado gatvėje kruvina galva ir pistoleto rankena pramušta kaukole.
Kai akademijos viršininkas generolas Bijazis Valią iškvietė ir pareikalavo pasiaiškinti, ji trumpai pasakė:
– Tegul dėkoja, kad liko gyvas!
Generolas tik skėstelėjo rankomis ir įsakė grąžinti Valiai pistoletą. Nuo tol net labiausiai užkietėję merginų frontininkių kritikai į Valią kreipdavosi “Jūs”.
3
1945 metų vasaris. Vokiečių kontrpuolimas Vakarų fronte Ardėnuose užspringo savo krauju. Sąjungininkų ekspedicijos pajėgos rengiasi šuoliui per Reiną ir garsiąją Zigfrido liniją. Mūsų kariuomenė po ilgo ruošimosi, daužydama Rytų pylimo įtvirtinimus ir plėsdama placdarmą paskutiniam smūgiui hitlerinės Vokietijos širdyje, ėmė pulti prie Oderio. Karas artėja į pabaigą.
Nors ir keista, bet sąlygos Maskvoje, palyginti su ankstesniais metais, šiek tiek pagerėjo. Galbūt sunkumai nusistovėjo ir žmonės prie jų priprato, gal sėkmė frontuose laukiant greitos karo pabaigos padeda ištverti šiuos sunkumus. Ir šalyje, ir armijoje jaučiasi visuotinis dvasios pakilimas. Įvyko stebuklas – armija per karą ne išseko, o sustiprėjo techniškai ir moraliai, pasisėmė jėgų kovose ir pergalėse. Karo pabaigoje armijai pakanka lėktuvų, tankų, automatinių ginklų, šaudmenų, mundiruotės, tai yra to, ko katastrofiškai trūko karo pradžioje. Tai sunkiai įspėjama mįslė, į kurią ieškodami atsakymo daugelis mūsų laužo galvas.
Naivu manyti, kad šis stebuklas yra tik tautos pastangų karo metais rezultatas arba tik moralinis lūžis tautos sieloje kariaujant, arba tik sąjungininkų pagalba. Pramonės ir karo potencialas karo pabaigoje buvo mažesnis negu pirmą karo dieną. Moralinis veiksnys yra labai svarbus ir įdomus šiuo požiūriu, kad visiškai nepateisinęs Kremliaus planų karo pradžioje dėl sumanios vidaus propagandos ir priešo klaidų kare vėl buvo suvestas į Kremliaus vardiklį. Sąjungininkų pagalba didžiulė, ji gerokai lengvino kareivių ir rusų liaudies dalią, užkamšė daugelį Kremliaus karo mašinos skylių, trumpino karo terminus. Bet nė vienas šių veiksnių pavieniui nelėmė karo baigties. Nekalbėsime “jeigu...“
Karas – tai šachmatų žaidimas su tokia pat gausybe variantų. Šachmatų ėjimai gali keistis pagal aplinkybes, tačiau už jų visų slypi pagrindinė žaidėjo strategija – jo etiudas. Kremlius šiame kare sužaidė gambito partiją. Tai aiškiai matėsi paskutiniame karo periode.
Akademijoje aš dažnai girdžiu šnekas apie “tris etapus”. Besiskirdamos smulkmenomis, jos iš esmės sutampa su gana sklandžiu paskutiniųjų metų aiškinimu. Šių šnekų ištakos prasideda Kremliuje ir Raudonosios armijos Generaliniame štabe. Ne veltui mūsų akademija už akių vadinama Kremliumi ir ne veltui daugelis mūsų klausytojų turi “tėtušius” Generaliniame štabe. Čia galima sužinoti daug, ko nežino paprastas kareivis.
Kai šia tema imama šnekėti, visi pasakotojai pabrėžia, kad jie spjauna į gandus ir oficialias versijas. Daug gandų specialiai skleidžia NKVD “klausytojai”. Kremlius turi ne tik oficialų spaudos ir radijo propagandos, bet ir etatinį NKVD “klausytojų” aparatą, kurio uždavinys yra nuolat dezinformuoti liaudį Kremliui norima kryptimi. Žinoma, Kremlius niekada neprisipažins gando apie gambito partijos “tris etapus!“
Karo istoriją galima skirstyti į tris periodus. Pirmasis prasidėjo tą dieną, kai buvo pasirašyta sovietų ir vokiečių draugystės sutartis. Kitą dieną po sutarties pasirašymo, 1939 metų rugsėjį, atvykau gamybinės praktikos į “Rostselmašo” gamyklą – ne tik SSRS, bet ir visoje Europoje stambiausią žemės ūkio mašinų gamybos kombinatą. Kombainų ceche, į kurį buvau paskirtas, išvydau keistų dalykų. Cecho bazę sudarė U raidės pavidalo konvejeris, prie kurio buvo renkami kombainai. Judanti konvejerio juosta buvo įmontuota į grindis, kombainai buvo kabinami kabliu už dugno ir jie savo ratais šliaužė konvejerio pusračiu. Dabar konvejeris nejudėjo, pusiau sumontuoti kombainai sustingo. Užtat kiekvienas laisvas protarpis tarp konvejerių, kombainų ir staklių buvo užverstas dėžėmis prieštankinės artilerijos sviediniams. Jas iškepė per vieną dieną pasirašius draugystės sutartį.
Tas pats vaizdas buvo ir kituose cechuose. Sutarties pasirašymo dieną telegrafu iš Maskvos gamyklai buvo liepta atplėšti slaptą mobilizacinį paketą, saugomą slaptojoje seifo dalyje kiekvienoje gamykloje. Visi “Rostselmašo” cechai per visą mano trijų mėnesių praktiką karštligiškai gamino karinę produkciją. Šie cechai taikos metu gamino taikią produkciją. Be to, “Selmaše” vos jį pastačius nepertraukiamai veikė vadinamieji “spec. cechai”, gaminantys artilerijos ginkluotę.
Dažnai būdamas Rostovo prekių stotyje pats mačiau daugybę ešelonų su ginklais, juos pradėjo gaminti visos taikios Rostovo gamyklos. Nekalbu apie “N” karines gamyklas, kurių kiekviena turi savo geležinkelio šaką, ir jų produkcija žmonėms į akis nekrenta.
Padarius ekskursą į marksistinę politinę ekonomiją, sovietinės pramonės “gamybos priemonėse” galima įžvelgti dvi jos svarbiausias kategorijas – karinę pramonę, nuolat gaminančią tik karinę produkciją, ir visas kitas pramonės rūšis, savo forma taikias, tačiau sukonstruotas taip, kad žaibiškai būtų galima pereiti arba prie gatavos karinės produkcijos, arba produkcijos komponentų. Skirtumas tarp šių dviejų kategorijų gana sąlygiškas. Staklių gamyba iš pirmo žvilgsnio atrodo taiki, bet 90 proc. gaminamų staklių skirta karinėms gamykloms. Ši antroji pramonės kategorija, visą laiką įtemptai dirbusi taikai, 1939 metų spalį buvo visiškai nukreipta į mobilizacijos planus ir dirbo tik karui.
Mūsų Industrinio instituto studentai kartu su manimi atliko gamybinę praktiką šimtuose stambiausių gamyklų įvairiose SSSR vietose. Šis vaizdas buvo visur. Atviras ruošimasis karui buvo akivaizdus jau 1939 metų spalį. Neaišku buvo tik viena – su kuo bus kariaujama. Daugelis buvo įsitikinę, kad Kremlius nusprendė kartu su Vokietija pasidalyti pasaulį pusiau. Suomijos, Pabaltijo ir Besarabijos akcijos, vykdytos netrukus po to, šią spėlionę patvirtino.
Kad ir kaip ten būtų, Kremlius jau tada dėl viso pikto nutarė, kad atėjo valanda spręsti vidaus politikos uždavinius. Jau tada Kremliaus karo mašina visu greičiu buvo rengiama kovai. Tam buvo pasitelkiama ir Vokietijos draugystė. Į Kronštatą plaukė Vokietijoje pirkti povandeniniai laivai. Vokiškas atpažinimo ženklas “U” buvo perdažomas į sovietinį “Щ”. Jūreiviai juos taip ir praminė – “lydekos” (rus. “щука” – vert. past.). Pagal šiuos pavyzdžius buvo statomos dešimtys “lydekų” sovietų povandeninių laivų statyklose. Vokietijoje buvo užsakytos kelios linijinių laivų “dėžės”. Ginkluotė jiems buvo gaminama Leningrade Kirovo gamykloje. Šie linijiniai laivai į paskirties vietą atplaukti nespėjo. Draugystė buvo plėtojama visu pajėgumu.
Tam tikru šios “draugystės” metu, – tikslią jos datą nustatys istorikai, – “Aukštųjų susitariančių šalių” santykiuose prasidėjo nelaukti pokyčiai. Abiejų partnerių apetitas išaugo. Matyt, Hitleris, apsvaigęs nuo sėkmės, nusprendė, kad pyragą gali suvalgyti ir be savo ūsuoto draugo.
Kiekvienas sovietų Generalinio štabo karininkas juoktųsi išgirdęs, kad Vokietijos puolimas Kremliui buvo netikėtas. Šiuolaikiniai žvalgybos metodai tokį netikėtumą daro negalimą. Juo labiau žinant, kad nėra pasaulyje vyriausybės, taip gerai informuotos apie savo kaimynų reikalus, kaip Kremlius.
Netikėto “klastingo puolimo” mito reikėjo tik vidaus vartojimui, kad būtų galima pateisinti Kremliaus mezaliansą. Jau prieš kelias savaites iki karo veiksmų pradžios sovietų ir vokiečių fronte daugelis Sovietų Sąjungos radijo klausytojų girdėjo anglų radijo suvestines apie 170 Vokietijos divizijų, sutelktų prie rytinių reicho sienų. Gal naiviems Kremliaus berniukams ausis užgulė?!
Kas negirdėjo radijo, tas skaitė oficialų TASS'o paneigimą: “Pastaruoju metu užsienio spaudoje pasirodo provokacinių pranešimų apie Vokietijos kariuomenės telkimą prie SSRS sienų. Remdamasis gerai informuotais šaltiniais, TASS įpareigotas pranešti apie visišką šių užsienio spaudos pranešimų nepagrįstumą ir melagingumą.“ Taškas! Sovietų žmonės puikiai žino, kad TASSb pranešimus reikia suprasti kaip tik atvirkščiai.
Jau 1941 metų pavasarį Kremliui buvo aišku, kad karas neišvengiamai prasidės artimiausiais mėnesiais. Tuomet buvo sukviestas nepaprastasis Politbiuro pasitarimas, kuriame buvo aptarta pasikeitusios padėties strategija, tai yra būsimas karas. Tuomet įsteigiamas Gynybos komitetas, apie kurį pranešta tik prasidėjus karui.
Kremlius puikiai suprato tarpusavio jėgų santykį. Dar geriau negu Vokietijos vyriausioji vadovybė. Nepaisant karštligiškos ruošos, šis santykis nebūtų buvęs Kremliaus naudai. Galimybė išsigelbėti buvo tik ilgas priešą sekinantis karas panaudojant neaprėpiamas teritorijos erdves, Rusijos materialinius ir žmonių išteklius – taikant seną Kutuzovo strategiją dabarties sąlygomis. Kaip tik tada ir buvo nuspręsta imtis karo gambito partijos. Tik ji suteikė progą išsigelbėti, apie pergalę kalbėti buvo anksti. Ši gynybos strategija buvo itin brangi ir neišvengiamai reikalavo siaubingų liaudies aukų, ji visiškai prieštaravo ikikarinei Kremliaus propagandai apie karą “su mažomis aukomis svetimoje teritorijoje”. Apie tai kalbėti atvirai buvo negalima. Tai buvo didžiausia Kremliaus paslaptis per visą Politbiuro gyvavimą.
Tuomet buvo nustatytos apytikrės atsitraukimo ribos, aukos ir rezervai, jau tada galutine riba buvo numatytas Stalingradas. Šaltakraujiškai buvo skaičiuojamos žmonių gyvybės, visos didžiulės šalies žmonių kartos darbo, prakaito ir kraujo vaisiai. Politbiuro nariai ant savo kaklo jautė užnertą kanapinę virvę. Reikėjo gelbėti savo kailį. O jo kaina... Cha! Juk mūsų teorija materialistinė! Jau tuomet karas buvo padalytas į du periodus. Jau tuomet buvo apskaičiuota, ką būtina išsaugoti kaip atsargas “trečiam periodui”. Visa kita, ko “trečiam periodui” nereikėjo, buvo pasmerkta kaip auka.
Kai prasidėjo karas, kareiviai į frontą ėjo su sena, niekam tikusia ginkluote, trūko paprasčiausių, nepamainomo 1891 metų pavyzdžio, šautuvų. Tuo tarpu dešimtys milijonų mundiruotės porų, milijonai šautuvų ir automatų, gerai suteptų ilgai saugoti, gulėjo užplombuotuose sandėliuose – jie buvo skirti “trečiam periodui”. Dažnai šie sandėliai buvo deginami arba pakliūdavo į vokiečių rankas, o saviems jie buvo neprieinami. Tai buvo atvejai, kai vokiečių puolimas buvo greitesnis, nei numatė Kremliaus grafikas.
Šiame “antrame periode” daug kas krypo ne taip, kaip numatė Kremlius. Didžiausia skaičiavimo klaida pasirodė liaudies moralės būklė. Rusų liaudis aiškiai parodė, kad ji neturi jokio noro ginti Politbiurą. Dėl to armijos moralė buvo menka, dėl to būta tiek daug žmonių aukų. Kad kompensuotų klaidas, teko imtis ypatingų priemonių, teikti karui nacionalinį politinį pobūdį. Teritorijos nuostoliai nuo “grafiko” beveik neatsiliko, tačiau šio “grafiko” laikymasis kainavo daugiau žmonių gyvybių. Materialinių išteklių nuostoliai buvo pagal grafiką – besiginančios armijos dalys gaudavo tik seną mundiruotę ir pasenusius ginklus, užsigulėjusias prekes, seno tipo lėktuvus ir tankus. Geriausi dalykai buvo taupomi “trečiam periodui”. Tas pats buvo ir su žmonėmis. Gynybiniam periodui buvo aukojami šešiasdešimtmečiai senukai ir moterys, o puolamojo “trečio periodo” rezervai tuo metu laukė savo eilės Tolimuosiuose Rytuose.
Kartu scenoje atsirado ir naujas teigiamas veiksnys. Laikomos priešais Stalino ir Hitlerio draugystės laikotarpiu Vakarų demokratijos dabar noromis nenoromis tapo sąjungininkės. Žinoma, jos nebuvo naivios ir visų Kremliaus išsišokimų nepamiršo. Bet čia pasitaikė proga visą sunkiausią karo naštą sukrauti ant svetimų pečių, be to, ant gana abejotino ir klastingo subjekto. Širdies gilumoje jie, be abejo, norėjo, kad abu totalitariniai išsigimėliai vienas kitą surytų. Bet kol Kremliaus išsigimėlio atmaina patirdavo tik pralaimėjimus ir kilo pavojus dėl jo priešlaikinės žūties, Vakarų demokratijos buvo pasirengusios padėti. Ne dėl to, kad jis liktų gyvas, o tam, kad jis sunaikintų arba nors susilpnintų savo nacistinį pabrolį.
Čia ir prasidėjo žaidimas. Kremlius pasirodė jeigu ne protingesnis, tai, šiaip ar taip, gudresnis. Paslėpus savo atsargas, jam pavyko gauti didžiulę Vakarų demokratijų pagalbą. Šios paramą apskaičiavo taip, kad Kremliaus lokys pajėgtų kovoti ir mirtinai sužeisti nacistinį erelį. O nualintas jis pats turėjo nugaišti. Vokietiją pribaigti ir diktuoti jai sąlygas buvo skirta Vakarų demokratijoms. Tačiau Kremliaus lokys pasirodė gudresnis. Išsitraukęs iš už nugaros savo kozirį – “trečio periodo” rezervus, jis ne tik liko gyvas, bet ir nugalėjo.
“Trečiame karo periode” proporcingai spartėjant Raudonosios armijos judėjimui į Vakarus, karinės dalys gaudavo vis daugiau aukščiausios rūšies savos gamybos ginkluotės. Automatinio ginklo partijos frontui 1945 metais štabo karininkams nebuvo paslaptis – nė karto nenaudoti automatai dažnai turėdavo ikikarinius gamyklų ženklus.
Kremlius, negailėjęs žmonių gyvybių, karo pabaigoje labiau stokojo gyvosios jėgos nei ginklų. Eikvojęs pradžioje šlamštą, paskutiniame karo periode Kremlius sunkiai suvedė galą su galu, nes trūko žmonių. Be to, atsiliko antraeilė karo požiūriu pramonė. “Trečio periodo” pabaigoje pakako savų tankų ir lėktuvų, bet katastrofiškai stigo autotransporto ir kitų “smulkmenų”. Dar blogiau buvo su maistu. Maisto produktų trūko siaubingai. Užsiėmęs tik karo pramone, Kremlius be priežiūros paliko tai, kas Rusijos sąlygomis atrodė savaime aišku.
Taip tarp Maskvos kariškių hipotetiškai buvo aiškinamos karo sėkmės mįslės.
Kaip tik baigėsi Didžiojo trejeto Krymo konferencija. Sukalusi pušinį mietą į Hitlerio kapą, konferencija iš esmės sprendė pokario pasaulio tvarkymo reikalus.
Remdamiesi Krymo konferencija, Kremliaus rūmininkai atvirai kalba apie du pastaruosius bandymus taikiai tartis su Hitleriu. Pirmą dirvos zondavimą separatinei taikai Rytų fronte Hitleris mėgino tada, kai Raudonoji armija įsitvirtino dešiniajame Dniepro krante. Kremlius noriai ėmė derėtis, o jo pagrindinė sąlyga buvo palikti 1941 metų SSRS sienas. Iš to matyti, kaip tuo metu Kremlius menkai tikėjosi ko nors daugiau. Svarbiausia jam buvo išsaugoti savo apipešiotą kailį ir ikikarines sienas. Antra vertus, Hitleris, nors istorijos ratas sukosi ne jo naudai, per daug tikėjo savo lemtimi ir genialumu – jis pareikalavo iš Kremliaus kaip kompensacijos dešiniakrantės Ukrainos. Šiuo atveju abu totalitariniai partneriai, kaip ir anksčiau, žaidė gana atviromis kortomis, daug atviresnėmis negu su demokratiniais kontrpartneriais.
Antrą kartą Hitleris mėgino derėtis tada, kai istorijos kilpa jau veržė Vokietijos kaklą. Tai buvo prieš pat Krymo konferenciją. Vykdamas į Jaltą, Stalinas prieš tai neatsisakė derėtis su Hitleriu. Kas daugiau pasiūlys – Hitleris ar demokratijos? Šį kartą Hitleriui teko žiauriai sumokėti už savo nekantrumą per pirmąsias derybas. Dabar Kremlius neprašė išsaugoti senųjų sienų, bet reikalavo laisvų rankų Balkanuose, sąsiaurių Viduržemio jūroje ir didelių nuolaidų Artimuosiuose Rytuose. Dabar jau Hitleriui buvo siūlomos ankstesnės sienos, o svajonės apie pasaulinę imperiją brendo kitoje galvoje. Slapta kozirių politika pasiteisino – ji atnešė ne tik išsigelbėjimą, bet ir tolimesnio žaidimo galimybes.
Hitleris griežtai atsisakė Kremliaus diktuojamų sąlygų. Jos jam buvo tolygios dvasinei mirčiai. Jis buvo linkęs rinktis dvasinę ir fizinę žūtį, tempiant paskui save į bedugnę visą savo tautą, visą valstybę. Tą valandą hitlerinei Vokietijai buvo pasirašytas mirties nuosprendis.
Krymo konferencijoje buvo pasiekta visiška besiderančių pusių vienybės regimybė. Tuomet Stalinas metė į šalį visas mintis apie galimą separatinę taiką su Vokietija ir nukreipė visą savo dėmesį į diplomatinį žaidimą su Vakarų demokratijomis. Livadijos rūmuose jis jautėsi labiau pasitikintis negu Teherane. Bet ir čia jis ėmėsi ne šiurkščių reikalavimų taktikos, o reikalavo pagalbos ir nuolaidų už garantijas, kurių jis neketino vykdyti. Rodyti savo jėgą buvo per anksti. Ši jėga dar tik augo. Jos dydis buvo neaiškus pačiam Kremliui. Reikėjo vilkinti laiką ir kaulyti kuo daugiau.
Vakarų sąjungininkai darė didelių nuolaidų. Jie buvo įsitikinę, kad užgrobti visą Europą Kremliui neužteks jėgų, kad “coup the grace” atiteks jiems, o Kremliaus lokys taip ir įstrigs su ištiesta letena kur nors ties Lenkijos siena. Jie darė daug nuolaidų tikėdami, kad Kremlius nepajėgs jomis pasinaudoti.
Tik atsargus ir įžvalgus Čerčilis anuomet mąstė apie galimą pavojų, siūlė Vakarų sąjungininkams planą veržtis į Europą per Balkanus, šitaip atkertant Europą nuo raudonojo pavojaus iš Rytų. Sąjungininkams šis planas būtų kainavęs brangiau negu veržimasis pro Atlanto pakrantę. Dėl to mėgėjai žarstyti žarijas svetimomis rankomis nusprendė Kremliaus lokiui suteikti progą dar kartą nusvilti letenas ir įkišti jį į ugnį. Bet jie vėl apsiriko.
Kremliaus lokys įlindo į ugnį, bet nuolat skundėsi silpnumu, galvos svaigimu ir reikalavo kuo daugiau paramai skiriamų vaistų. Vakarų sąjungininkai tikėdami, kad jis galiausiai vis dėlto nugaiš, noriai jam mestelėdavo naujus milijardus kaip pagalbą, o Kremliaus lokys juos taip pat tvarkingai atidėdavo atsargai.
Taip dėl vienos pusės gudrumo ir kitos pusės pasenusios diplomatijos padorumo Kremlius netikėtai Vakarų demokratijoms ir pats sau atsistojo ant kojų. Ne tik atsistojo, bet ir atsidūrė ten, kur norėjo būti 1939-1941 metais. Padėtis buvo dar palankesnė negu prieš karą.
Kas yra diplomatija? Kai dviese, nuoširdžiai vienas kitam šypsodamiesi, tiesiog meluoja. Be to, kiekvienas iš anksto žino, kad priešais sėdintis meluoja. Jeigu vienam šaus į galvą sakyti tiesą, kitas tai supras kaip suktą melą ir nepriims už gryną pinigą. Meternichas ir Taleiranas dabar vargiai gautų ministrų portfelius. Dabar reikalavimai labai išaugo. Žmonių visuomenės pažanga subrandino naują dvasinių vertybių kategoriją, diplomatinis melas nustojo buvęs dailiuoju pavienių žmonių menu, tapo visiems prieinamas ir plačiai vartojamas.
Taigi Krymo konferencijoje Aukštosios susitariančios pusės paspaudė viena kitai ranką, pasirašė sutartį, kuria mažiausiai viena pusė nė kiek netiki ir kurios neketina laikytis. Sutartis paskelbiama spaudoje. Visi žmonės, išskyrus jo autorius, sutartimi tiki ir džiaugiasi. Juk iš tikrųjų viskas taip puiku! Mūsų ateitis matoma kaip saulėta diena, kaip mėlynas Dumbarton Okso dangus.
Tiesa, eiliniam žmogui politika šiai dienai baigiasi tuo, kad duonos kilogramas Maskvoje kainuoja 50 rublių.
1945 metų vasario vidury išlaikiau ketvirto kurso egzaminus. Kadangi daug dalykų buvo įskaityta iš ankstesnių mokymo įstaigų, likau laisvas dešimčia dienų anksčiau nei kiti mano kurso klausytojai. Vargais negalais man pasisekė gauti savaitės atostogas. Tarnybos komandiruotės dingstimi akademijos vardu man buvo išrašyta komandiruotė, todėl galėjau aplankyti savo gimtąjį miestą pietuose.
Malonumo ši išvyka man suteikė nedaug. Miestas man padarė tokį įspūdį kaip rudens sodas po audringos nakties, kai medžiai stovi nuogi, o po kojomis traška šakelės ir sudžiūvę nukritę lapai. Pats negali suprasti, kodėl širdyje pajunti tuštumą ir liūdesį.
Iki karo Novočerkaskas garsėjo savo triukšmingu jaunimu. Šimto tūkstančių gyventojų mieste buvo penkios aukštosios mokyklos, ir studentija kūrė miesto įvaizdį. Dabar dvyliktą valandą dienos eidamas iš stoties centrine gatve sutikau tik kelias sukriošusias senutes. Būdingas užkampio vaizdas. Ši mirtina tyla ir retai matomo žmogaus vaizdas stebina visus atvykusius iš fronto.
Užsukau pasidairyti po šaltais savo buvusios Alma mater skliautais. Atsiminimai pasirodė gražesni nei tikrovė. Ar tikrovė tiek pasikeitė, ar aš pats, bet, pasibastęs po platųjį pasaulį, įgijau kitus vertybių matus.
Gatvių pakampėse sėdėjo į skudurus susigaubusios senutės ir stiklinėmis pardavinėjo saulėgrąžas bei savo darbo karameliniais ledinukais. Kaip 1923 metais! Anais laikais šis malonumas man kainuodavo 5 kapeikas. Dabar savo mažam pusbroliui saulėgrąžoms daviau raudoną trisdešimtrublinę. Ką šiame gyvenime mato vaikai?
Aplink viešpatavo begalinis skurdas ir viskas buvo taip nualinta, kad net kuklios ikikarinės sąlygos žmonėms atrodė buvus aukso amžiumi. Kas anksčiau buvo vadinama trūkumais, šiandien dažnai laikoma pasiturimu gyvenimu. Iš tikrųjų žmogus – tai pats tobuliausias žinduolis. Kiti padarai tokiomis sąlygomis seniai būtų pakratę kojas, o žmogus, kūrybos viršūnė, vis dar kruta. Būtent kruta! Kitaip šitai sunku pavadinti.
Novočerkaskas kelis mėnesius buvo vokiečių okupuotas. Man ir čia labai norėjosi išgirsti nuomonę apie vokiečių elgesį iš žmonių, nebijančių sakyti tikrą ir nešališką tiesą.
Tiesos paieškos šiuo klausimu kankino ne tik mane, tai buvo masinis reiškinys tarp rusų kareivių. Iki karo dauguma rusų į vokiečius žiūrėjo kaip į viską, kas anapus sienos, lyg į aukštesnius padarus. Net kai prasidėjo karas ir žmonės susidūrė su priešybe, jie tuo nenorėjo tikėti. Pamokyti dvilypės Kremliaus žodžio ir darbų šalies viduje patirties, žmonės netikėjo Kremliaus propaganda. Bet šiuo atveju propaganda daugeliu atvejų buvo teisi. Žmonės tai pamatė savo akimis, net tada nenorėjo tuo tikėti, veltui ieškojo šio miražo pėdsako, kuris buvo jų vaizduotėje apie Vakarus ir kurį vokiečiai griežtai nuosekliai ir tobulai stengėsi sugriauti.
Kaip tik šie žmonės, kurie anksčiau į vokiečius žvelgė kaip į kultūros idealą, o vėliau atrado šaltą žvėries kaukę, kaip tik jie ir buvo vokiečiams labiausiai negailestingi. Tegul šią mažą detalę sužino tie, kuriuos rusai žudė tik dėl to, kad jie vokiečiai. Žmonės žiauriai keršija nepasiteisinusiems dievams.
Kai išlipau iš traukinio Maskvos stotyje ir vėl nėriau į sostinės skubos ir maišaties verpetą, pajutau tokį palengvėjimą, kaip žmogus, grįžęs namo iš kapinių. Maskvoje virė gyvenimas, kunkuliavo viltys. Ten, visoje didžiulėje šalyje, žmonės juto tik kaulėtą bado ranką ir nematė jokių prošvaisčių. Po vokiečių okupacijos jungo atėjo dar sunkesnis jungas – atpildo laukimo baimė. Žmonės nežinojo, už ką, bet suprato, kad tas atpildas neišvengiamas. Dauguma didžiulės Sovietų Sąjungos teritorijos gyventojų buvo laikinai vokiečių okupuoti. Dabar virš jų visų kabėjo atpildo už “Tėvynės išdavimą” šmėkla.
Vasario pabaigoje visi mūsų kurso absolventai buvo išsiųsti į fronto veikiančią armiją, į privalomą kovinę stažuotę prieš valstybinius egzaminus. Mane paskyrė į pirmąjį Baltarusijos fronto štabą.
Anomis dienomis pirmo Baltarusijos ir pirmo Ukrainos frontų daliniai nuožmiai kovojo traiškydami “drakonui dantis” ir kitokias vokiečių karo inžinerijos technikos naujoves. Pralaužus Rytų pylimo įtvirtinimus, mūšiai vyko, siekiant išplėsti Oderio placdarmą. Įkvėpti sėkmės mūsų daliniai pašėlusiai veržėsi į hitlerinės Vokietijos širdį – Berlyną.
Ar verta apie tai prisiminti? Tam yra istoriografai ir metraštininkai. Vieni kruopščiai juoda dažys baltai, kiti irgi kruopščiai viską darys kaip tik atvirkščiai. Buvo ir viena, ir kita.
Man dažnai ateina į galvą mintis apie nusikaltimą ir bausmę, apie kaltės ir atpildo kriterijus, kur baigiasi teisingumas ir prasideda nusikaltimas. Kam malonu žiūrėti į moters lavoną pakelės griovyje? Apatinė kūno dalis nuoga, į tarpkojį buožės smūgiu įkaltas alaus butelis. Nesibaigiančiu srautu keliu traukia kariuomenė. Visi mato šį lavoną griovyje, dauguma nusigręžia, bet niekam neateina į galvą jį patraukti toliau. Lavonas guli griovyje kaip simbolis. Ko simbolis?
Sunku apie visa tai spręsti. Juk tai barbariškumas, už kurį reikia bausti. Taip! Bet jeigu jūs nusikaltėlį patrauksite į teismą, tai paaiškės, kad visa jo šeima, žmona, vaikai, namas – visi nužudyti, sudeginti, paversti pelenais šių, kuriems jis dabar keršija. Nužudytųjų pelenai byra į jo... širdį! Jis isteriškai draskys nuo savęs palaidinę ir pamišėlio akimis šauks: “Jeigu netiki, kad aš teisus, užmušk mane!..“ Jis visa širdimi įsitikinęs, kad atlieka savo pareigą mirusiesiems ir Aukščiausiajam teisingumui. Jis mano esantis teisus. Aš kelis kartus kėliau pistoletą... ir nuleidau. Kur teisingumo kriterijai? Kas blogiau – kaltė ar atpildas?
Aplink daug žiaurumo, beprasmiško žiaurumo. Vėliau vokiečiai piktinsis šiais žiaurumais. Tegul klausia Dievo! Ten kai kas pasakyta apie baudžiamą puikybę.
Jeigu vokiečiams primintume apie milijonus, taip milijonus, nukankintų Vokietijoje rusų belaisvių, tai jie rastų daugybę pateisinimų, aiškintų tai objektyviomis priežastimis. Bet faktas – taip buvo? Buvo. Milijonai rusų Vokietijoje dirbo kaip vergai – tai buvo? Buvo! Kai kas bando tai pateisinti karu ir nugalėtojo teise. Bet šiandien taip pat karas ir nugalėtojai mes. Taip – mes!
Kas rimtai susimąstys apie nusikaltimą ir bausmę, tas tebloškia ant vienos svarstyklių lėkštės visą rusų sielvartą ir kančias, o ant kitos – vokiečių sielvartą ir kančias. Be abejonės, rusų sielvarto lėkštė nusvers. Pabandykite bešališkai spręsti, kas sukėlė šią sielvarto ir siaubo epopėją, kurios vardas karas. Paprastas rusų kareivis iki širdies gelmių įsitikinęs, kad karą pradėjo vokiečiai. Jis ne politikas su cigarete dantyse ir jis negalvoja apie Kominterno intrigas arba Vokietijos kovą dėl pasaulio rinkų ir “lebensraum”. Jis galvoja apie savo sudegintą namą, išvarytą į vokiečių nelaisvę žmoną, apie mirusius iš bado vaikus...
Labai norėčiau kiekvieną vokietį matyti kaip dorą žmogų, koks jis buvo man iki karo, kuriam būčiau galėjęs spausti ranką. Bet faktai, prakeikti faktai! Žvelgiant faktams į akis, reikia turėti pilietinės drąsos. Man dešimtis kartų kraujavo širdis, kai žvelgiau į šiuos faktus. Deja, aš bejėgis skelbti savo nuosprendį arba išteisinimą. Tegul apie tai sprendžia Dievas!
Paskutinėmis balandžio dienomis pačiame gatvių mūšių Berlyno centre įkarštyje netikėtai buvau iškviestas į Maskvą.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ