Nepakanka mylėti laisvę ir tėvynę –
už tai reikia kovoti!
1
“Kli-i-movai!“ – skverbiasi iš kažkur toli pro šiurkščią milinės gelumbę ir kareivio miego nuovargį.
Ne – tikriausiai aš tai sapnuoju. Po galvą gaubiančia miline taip šilta. Neseniai prilaužytos šakos po apsiausto brezentu tapo minkštos ir malonios. Žinoma – tai tik sapnas!
“Kapitone Kli-i-movai!“ – vėl pasigirsta nakties tyloje. Girdisi, kaip kažkas pusbalsiu kalbasi su sargybiniu, vaikštinėjančiu tarp miegančių apsiaustų eilių.
Palyginti nesunkiai galima apsieiti be maisto, bet daug sunkiau be miego. Kartą rytą, saldžiai rąžydamasis ir taisydamasis kabančias ant diržo rankines granatas, įdėmiai žvilgtelėjau į savo naktinį guolį. Naktį, įlindęs į sugriautą pastatą, tamsoje užčiuopiau kažin kokią kampuotą krūvą, ją išlyginau ir nuvirtau miegoti. Neprisimenu, ką sapnavau, bet rytą pamačiau, kad miegojau ant išardytos tolo trinkelių krūvos. Pastatas drebėjo nuo apšaudymo, o aš saldžiai knarkčiojau ant visos tonos dinamito. Taip, fronto miegas – didis dalykas!
– Įsakyta nedelsiant atvykti į fronto štabą, – pasigirsta besišnekančiojo su sargybiniu balsas, ir vėl garsiau: – Kapitone Kli-i-imovai!
Aha! Fronto štabas ne pokštas. Jis iš po žemių išknis. Nusimetu antklodę atstojusią milinę. Drėgnas, pritvinkęs balos garų, susimaišęs su specifiniu kareivišku kvapu, tirštai persmelkęs apsiaustą, oras trenkia į veidą. Zyzia nematomi uodai. Stengdamasis nepažadinti miegančiųjų, atbulas iššliaužiu iš apsiausto.
– A-a-a-a?! – krenkščiu dar apsvaigęs nuo miego. – Ką čia pagaliau šaukia? Negi Klimovą?
– Drauge kapitone, pasiuntinys iš fronto štabo, – raportuoja tamsoje sargybinis.
– Kur jis yra? Kas atsitiko?
– Drauge kapitone, jums įsakymas, – seržantas odiniu šalmu man tiesia pailgą popieriaus kapą.
“Kapitoną Klimovą G. P. 8.00 1944 metų liepos 17 d. siųsti į Lenfronto štabo Kadrų valdybą”, – skaitau pasišviesdamas žibintuvėliu. Žemiau VTK vado ranka rašyta pastaba: “Įsakau nedelsiant atvykti į Lenfronto KV.“
“Hm, tikriausiai kas nors įdomaus! Nors ne be reikalo pažadino”, – svarstau ir klausiu seržanto:
– Gal yra kokių kitų įsakymų?
– Įsakyta nedelsiant jus nuvežti į štabą, – tvirtina šis, spausdamas motociklo starterį.
Motociklo priekaboje išlaksto paskutiniai miegai. Mes kratomės per apleisto miško kelio duobes, atsargiai pervažiuojame per aptriušusius tiltelių rąstus, riedame pro pusiau sudegusius be gyvybės ženklo kaimus. Švintančio dangaus fone juoduoja plytų kaminai ir artilerijos suaižytos stogų lentos. Motociklo ratai buksuoja smėlyje, lengvas supimas, variklio riaumojimas, paskui persiritame per žolėtą griovį ir lengviau atsikvepiame pajutę glotnią Leningrado plento asfalto juostą.
Besidriekiančiame virš drėgnos žemės lengvame ryto rūke ir medžių žalumoje šmėžuoja tvarkingi priemiesčio vasarnamiai. Daugybės balų ir mažyčių ežerėlių vanduo blykčioja lyg veidrodis. Blyškiai geltonos smėlio kopų dėmės. Horizonte kyla į dangų Leningrado fabrikų ir gamyklų kaminai. Priešais lekia lygus, šviesiai pilkas, tiesus kaip strėlė plentas.
Taip, nakties kvietimas į štabą žada būti įdomus! Šiaip sau kurjerių negainioja ir vidurnaktį žmonių iš balos nekviečia. Mano palapinės kaimynai dabar bunda iš miego. Pamatę tuščią vietą, pradžioje jie apsidžiaugs, kad ištempė mane, o ne ką nors iš jų. Sužinoję, kad iškvietė į fronto štabą, jie susidomėję pasikasys pakaušius ir susižvalgys.
Leningrado fronto vadų tobulinimosi kursai – VTK, kuriuose likimo valia šiandien esu, – savita karinė dalis. “Antikvarinė krautuvėlė”, pasak kursantų.
Čia galima sutikti palyginti jaunų žmonių, apžėlusių paties rečiausio kirpimo barzdomis ir ūsais. Šie niūrūs tipai net karštyje dėvi kailines kepures – kubanes – su raudono šilko kaspinu skersai – partizanų karinio laipsnio ženklu. Tai buvę partizanų būrių karininkai ir vadai, iš kurių dabar bando išmušti partizanišką dvasią ir moko karinės drausmės.
Netrukus po Leningrado išlaisvinimo iš blokados žiedo 1944 metų sausį iškilmingu paradu buvo pažymėtas partizanų įžengimas į miestą. Po mėnesio į Leningradą iš fronto skubiai buvo iškviestos kelios specialiosios NKVD brigados, kad nuginkluotų įsisiautėjusius miškų kareivas. Mieste partizanai elgėsi kaip užkariautoje priešo tvirtovėje ir su mėginančiais įvesti tvarką milicininkais kalbėjosi tik rankinių granatų ir automato papliūpų kalba. Milicininkus jie laikė mirtinais priešais ir atvirai gyrėsi, kas kiek “paukštšunių” nudėjo.
Po parado ir nuginklavimo visi partizanai be ypatingo šurmulio buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išsiųsti į ypatinguosius NKVD lagerius. “Laukiniams” partizanams, kaip tautos herojams patriotams, laikraščiai gieda himnus, tačiau kai jie iš miškų patenka į platųjį pasaulį, tai pirmiausia vertinami šviesių NKVD akių. Piliečiai partizanai, ką veikėte iš tikrųjų?
Vienas dalykas reguliarieji partizanų būriai iš perrengtų Raudonosios Armijos kareivių arba pusiau reguliarieji, turintys atsiųstus iš centro vadus, radijo stotį ir aviacijos ryšį. Bet jeigu jūs bastėtės po miškus ir išlįsdavote “nusavinti produktų”, kai baigdavosi naminė degtinė ir lašiniai... Tada laikykitės – nepadės ir raudoni kaspinėliai ant kaktos.
Perkračiusi ir išskalavusi buvusius partizanus dešimtyje vandenų, NKVD išsiųsdavo juos į reguliariąją armiją, o vadus – perkvalifikuoti į VTK, panašius į Lenfronto VTK.
VTK mano ausis dažnai malonina mįslingi žodžiai:
– Tu iš kur – iš “aštuntuko”? – klausia vienas.
– Ne, iš “devintuko”, – nenoriai atsako kitas.
Pasirodo “aštuntukas” ir “devintukas” – tai Lenfronto 8-asis ir 9-asis šturmuotojų batalionai. Taip vadinami karininkų bausmės batalionai, į kuriuos karininkai siunčiami kovoti kaip eiliniai kareiviai. Jei lieka gyvi, tai vėl gauna buvusius karininkų laipsnius. Jei lieka gyvi... Paprastai nuostoliai šturmbatuose po kiekvieno mūšio siekia 90-95 procentus.
Kai Raudonoji Armija pradėjo pulti ir vaduoti vokiečių okupuotas teritorijas, visus buvusius sovietų karininkus, aptiktus šiose teritorijose, surankiodavo ir kaip partizanus siųsdavo į ypatinguosius NKVD lagerius. Tuos, kuriuos NKVD pripažindavo netinkamais parodomosioms kartuvėms, po šio priepirčio siųsdavo į kitus skaistyklos skyrius – į šturmuotojų batalionus. Juose suteikdavo galimybę krauju išpirkti savo kaltę tėvynei. Kol kas kariaukite! Po karo užteks laiko pasikalbėti nuodugniau.
Iš šturmbatų buvo galima išeiti tik pralieto kraujo kaina. Likusieji gyvi po kraujo maudynių, dažniausiai iš ligoninių, – paskutinįkart perauklėti buvo siunčiami į VTK. Pas savo draugus iš VTK dažnai matydavau kareivių knygeles iš šturmbatų, jose po eilučių “eilinis” ir “pėstininkas” priešais būdavo žyma “pulko komisaras” arba “eskadrilės vadas”.
Taip, įdomių žmonių sutiksi mūsų VTK! Praktiškai – tai ilgalaikis Leningrado fronto rezervas. Kad karininkai netuktų ir nesišlaistytų be darbo, jie rimta veido išraiška buvo verčiami žaisti kareivėlius. Buvęs kulkosvaidininkų kuopos vadas mokomas išardyti ir surinkti Maksimo tipo kulkosvaidį, o šaulių bataliono vadui aiškinama apie neprilygstamo 1891 metų pavyzdžio šautuvo spynos sandarą.
VTK daug “naujųjų” ukrainiečių. Kai Raudonoji armija iš Ukrainos traukėsi, daugelis kareivių, žygiuodami pro gimtuosius kaimus, sviesdavo šautuvus į griovį ir eidavo “namo”. “Teprasmenga ši valdžia!“ – spjaudavo pavymui besitraukiantiems daliniams.
Kai Raudonoji armija ėmė vokiečius iš Ukrainos ginti, “namisėdas” bematant surankiojo, – tuo užsiimdavo net ne kariniai komisariatai, o patys priešakinių dalinių vadai, – vėl įbrukę jiems šautuvus, net neperrengtus siuntė į priešakines linijas! Juos taip ir vadino – “švarkelninkai”. Dniepro krantai mirgėjo nuo įvairiaspalvių civilių drabužių lavonų – kaip pavasario gėlynas.
Eiliniai, paprastai be NKVD filtracijos, buvo įtraukiami į veikiančią armiją. Suvesti smulkias asmeniškas sąskaitas valstybė laiko turės. Dabar reikalingesni buvo kareiviai negu darbo jėga konclageriuose.
VTK nors ir negarsiai, tačiau buvo jaučiama tam tikra įtampa tarp ukrainiečių ir rusų. Ukrainiečiai, kaip prasikaltę jaunesnieji broliai, tylėjo. Rusai nepiktai sakydavo: “Ak jūs, kuoduotieji...“
“Ak! Šitie vokiečiai!.. – dūsavo ukrainiečiai. – Nepateisino mūsų vilčių kalės vaikai!“
Kartą po batalionus pasklido sąrašai. Tarp kursantų buvo ieškoma totorių. Prisimenu sutrikusį vyresniojo leitenanto Haifutdulino veidą, kai jis pildė šio sąrašo prieš savo pavardę grafas. Iš gandų mes žinojome, kad visi be išimties Krymo ASSR gyventojai Kremliaus įsakymu keičia būstą. Už nelojalumą sovietų valdžiai vokiečių okupacijos metu keli milijonai žmonių perkeliami į Sibirą, pačios respublikos likviduojamos.
Tarp kursantų šis įsakymas sukėlė tokias kalbas:
– Ar žinai, kaip prie Stalingrado šėlo kalmukai? – klausia vienas. – Vokiečiai drožia priešakyje, o šie iš paskos. Ištisus pulkus naktimis išpjaudavo!
– Įdomu, kodėl Kubanės kazokai be darbo sėdėjo?! – pridūrė kitas.
– Kas iš tų kazokų liko? Rageliai ir nageliai, – atsiliepė trečias. – Kokie šie dabartiniai kazokų daliniai – juose nė vieno kazoko nėra. Iš to kazokiškumo tik kelnių įsiuvai.
Karininkai nesipiktino, kad kalmukai skerdė jų pulkus. Jie tik stebėjosi, kodėl dykinėjo kazokai. Dono ir Kubanės kazokų sritys nuo seno buvo laikomos antisovietiniais lizdais. Čia ypač žiauriai 1933 metais buvo dirbtinai sukeltas badas. Iki 1936 metų kazokų – vienintelės tautinės grupuotės – neėmė į reguliariąją tarnybą armijoje. Dabar žmonės stebėjosi, kodėl kazokai, nuo neatmenamų laikų garsėję laisvės dvasia, nekovojo su sovietų valdžia.
Tarp kursantų daug buvusių politinių darbuotojų. Daugumai šios kategorijos žmonių galvas nuėmė dar ypatinguosiuose NKVD lageriuose. Užtat tie, kurie sėkmingai prašoko ir lagerius, ir šturmbatą, buvo velniškai gyvybingi. Pakliuvę į VTK, jie su tikrai vilkišku komunistiniu graibštumu dantimis ir nagais įsikibo į savo ankstesnį amatą – žmonių bandos piemenų pareigas. Nepaisydami visų NKVD pinklių, jie net žaislinėmis VTK sąlygomis įsigudrino niekam nežinomais būdais prasmukti į kursantų dalinių vadų pareigas. Kursantai niekada nepraleidžia palankios progos lyg per klaidą dygiai kreiptis į juos “drauge politruke” arba “drauge komisare”, nors dabar armijoje tokių laipsnių nebėra.
Nepaisant įvairaus plauko sudėties, “antikvarinė krautuvėlė” yra judri prekybos vieta. Beveik kasdien VTK pasirodo paslaptingos komisijos – “pirkėjai”, kaip juos vadina kursantai.
Pavyzdžiui, reikia partizanų Jugoslavijai. Sąlygos – 25.000 rublių už sielą, mėnesio atostogos, paskui nusileidimas parašiutu Jugoslavijoje. Žmonių nereikia mokyti – publika užtektinai vėtyta ir mėtyta. Rašosi į eilę. Ypač buvę partizanai, kuriems ramybės neduoda kareiviška tvarka. Tai netikėta žmonių paieška su lenkiškomis pavardėmis – telkiama lenkų “tautinė” kariuomenė, nebežinau jau katra. Kitąkart reikia kandidatų į aukštąją Radijo žvalgybos mokyklą. Sąlygos – ne žemesnis kaip majoro laipsnis ir įgytas aukštasis išsilavinimas. Net tokiomis griežtomis sąlygomis kandidatų pakanka.
Ši gyva prekyba paaiškinama dideliu specialaus personalo armijoje stygiumi. O čia, VTK, daug naujų, nerūšiuotų žmonių, medžiagos, kuri iki šiol tarp partizanų ir okupuotose teritorijose nepatekdavo į apskaitas.
Dauguma mano VTK draugų – žmonės iš ano pasaulio. Jaunas vyras žilais smilkiniais ramiai, netgi kažkaip nenoromis pasakoja savo istoriją. Apie tai, kaip bėgo per visą Europą iš vokiečių nelaisvės Prancūzijoje, apie antrą nelaisvę jau okupuotoje teritorijoje, paskui netrukus vėl bėgimas. Kaip du kartus sušaudė, kaip sunkiai sužeistas išsikapstė iš kapo užverstas draugų lavonais. Apie dvejus metus partizaniško gyvenimo Leningrado miškuose ir pelkėse. Ir kaip apdovanojimas už ištikimybę tėvynei – NKVD lagerių skaistykla, kruvinos maudynės šturmbate ir pagaliau tylus užutėkis VTK.
Beveik kiekvienas kursantas įveikęs panašų kelią. Bet tai tik vienetai. Šimtai liko gulėti šio kelio kelkraščiuose. įprasta, kad tokie žmonės nemėgo pasakoti savo istorijų.
Tarp jų buvau tikras pienburnis, be to, nekaltas kaip kūdikis. Pakliuvau į VTK iš 96 Ypatingojo karininkų rezervo pulko – YKRP 96 – sužeistas mūšiuose prie Novgorodo ir tris mėnesius išgulėjęs ligoninėje.
Kaip tik tuomet, kai gydžiausi ligoninėje, buvusioje Inžinierių pilyje, arba, kaip ją anksčiau vadino, – Pavlo rūmuose, Leningradas ūžė nuo nelauktos naujienos. Leningrado sovieto potvarkiu visos svarbiausios istorinės gatvės ir aikštės vėl buvo pervardytos – joms grąžinti buvę ikirevoliuciniai pavadinimai. Nevskio prospektas iš Spalio 25-osios vardo vėl virto Nevskio. Marso laukas atsikratė savo neaiškios pravardės ir vėl tapo Marso. Žiūrėjome į šitai ir negalėjome atsistebėti. Ko gero, netrukus ir kolchozus panaikins...
Leningrado fronto štabas buvo įsikūręs didžiuliame pasagos pavidalo pastate, buvusiame Generaliniame štabe priešais Žiemos rūmus. Man reikalingos durys į Kadrų valdybą atsiveria priešais įžymiąją istorinę Generalinio štabo arką. Pro šią arką 1917 metais revoliucijos jūrininkai ir Petrogrado raudongvardiečiai šturmavo Žiemos rūmus.
Priimamajame ant storų metrinių palangių sėdi ir maskatuoja kojomis keletas karininkų.
– Kapitone, jūs irgi čionai? – kreipiasi į mane vienas iš jų. Gavęs teigiamą atsakymą, užduoda man netikėtą klausimą: – Ar moki pliurpti kokia nors užsienio kalba?
– O, tiesą sakant, kas čia perkama ir parduodama? – savo ruožtu klausiu aš.
– Kol kas egzaminuoja iš užsienio kalbų. Ir kodėl aš, kvailys, anksčiau jų nesimokiau? – dirsčiodamas pro duris, liūdnai dūsauja leitenantas.
– Renka žmones į kažkokią specialią mokyklą ar net akademiją, – aiškina man kitas. – Pirmoji sąlyga – mokėti kokią nors užsienio kalbą ir turėti vidurinį išsilavinimą. Lyg kažkas rimto. Sako, net Maskvoje, – slapto troškimo tonu priduria ir beviltiškai čepsi lūpomis.
Iš užuolaida pridengtų durų išnyra prakaituotas, išraudęs karininkas.
– Ak, velnias... Kaip vokiškai vadinasi “siena”? “Langas” žinojau, “stalas” žinojau, o štai “sieną” pamiršau... Ak, apmaudu!.. Dabar tikriausiai man nepavyks, – burba jis nusivylęs ir šluostosi pilote nuo kaktos prakaitą. – Klausykit, vaikinai! Įsidėmėkit viską, kas yra kambaryje. – Ratu vedžiodamas pirštą jis baksteli ir klausia, kaip šitai vadinasi.
Iš priimamajame laukiančių karininkų du moka suomiškai, vienas – rumuniškai, o likusieji prisimena mokyklines anglų ir vokiečių kalbų žinias. Gerai žinau, ką jie moka. Kuo žmonėms mažiau vilčių, tuo didesnis troškimas pakliūti į mįslingąją vietą, kurioje reikia mokėti kalbas. Visa, kas susiję su užsieniu – automatiškai kelia norą ir žadina fantaziją. Be to, žmogeliai kai ką suuodė tikro, ir kiekvienas stengiasi slėpti tai nuo kitų – kad kartais neužimtų jo vietos. Ne šiaip sau visi taip jaudinasi.
Aš nevalingai šaipausi. Čia jums ne penkios 1891 metų pavyzdžio spynos dalys! Atlikęs taktinę žvalgybą, taikiai sudrimbu ant atokiame kampe esančio suolo ir pilote prisidengęs veidą tęsiu naktį nutrauktą poilsį. Armija atbukina jausmus ir žmogų paverčia automatu. Tegul kiti pjaunasi už savo laimę, nuo manęs ji nepabėgs.
Kai ištaria mano pavardę, einu pro kabineto duris, pagal visas hitlerinės armijos taisykles stukteliu batais ir raportuoju vokiškai tokiu griausmingu balsu, kad sėdintis prie stalo majoras išsigandęs krūpteli.
Suglumęs žiūri į mane, tikriausiai galvodamas, ko manęs paklausti – “stalas” ar “langas”, paskui klausia rusiškai, aš atsakau vokiškai. Majoras egzaminuotojas vėl rusiškai, aš vėl vokiškai. Galų gale majoras neišlaiko, juokiasi ir, siūlydamas kėdę, klausia:
– Kur jūs, kapitone, taip išsimiklinote?
Išsitraukiu iš kišenės savo ikikarinio laikotarpio dokumentus, per stebuklą išlikusius, ir guldau juos ant stalo priešais majorą.
– Oho, tai nuostabu, – sako jis. – O iš pradžių pamaniau, kad jūs vokietis. Taigi iš karto vesiu pas pulkininką.
Pro antrąsias duris jis palydi mane į gretimą kabinetą ir pristato Kadrų valdybos viršininkui:
– Drauge pulkininke, štai tikras kandidatas! Dėl kalbų galite nesirūpinti – jis jau mane išgąsdino. Maniau – diversantas.
Jis palieka ant stalo aplanką su mano dokumentais ir išeina.
Pulkininkas iš tikrųjų nesijaudina dėl kalbos. Iš karto pradeda doroti moraliai. Karininkui labai svarbi ir griežtai tikrinama moralinė politinė charakteristika.
– Taigi, kapitone Klimovai, – pradeda pulkininkas. – Mes norime jus siųsti į labai svarbią ir privilegijuotą Raudonosios armijos mokymo įstaigą. – Pulkininko tonas aiškiai iškilmingas.
– Kad suprastumėt, apibūdinsiu jums padėtį, – toliau kalba jis. – Maskva kiekvieną mėnesį reikalauja iš mūsų tam tikrų kandidatų kontingento. Mes juos siunčiame į Maskvą, visi jie ten prasmenga velniop, o tada su plūstamais laiškais grąžinami atgal. Tuos nevykėlius vėl siunčiame į bausmės kuopas, – lyg tarp kitko pastebi, mestelėjęs į mane daugiareikšmį žvilgsnį.
Trinktelėjęs delnu per pluoštą dviguba žalia linija pažymėtų popierių ant stalo, kalba toliau:
– Maskva kasdien mus bombarduoja šifruotėmis – duokite žmonių! O mes jų neturime. Tai viena reikalo pusė! Dabar kita pusė. Jūs iš VTK, ten daug žmonių su pašlijusia reputacija. Aš neklausiu, kokia jūsų “uodega” – švinktelėjusi ar ne. Kiekvienu atveju privalote būti nepriekaištingai švarus. Be šito nepateksite ten, kur norime jus siųsti. O siųsti privalome! Suprantate?!
Man patinka originalus pulkininko atvirumas. Štai ką reiškia surasti tikrą pirkėją! Čia ir švinktelėjusi prekė tarnaus kaip pirmarūšė. Nuraminu jį sakydamas, kad su manimi viskas gerai.
– Man nusispjauti – viskas su jumis gerai ar ne, – atsako jis. – Šiame VTK daug visokiausių keistuolių. Vakar vienas iš buvusių pulkininkų prisiekinėjo, kad jis pėstininkų leitenantas. Norime siųsti į Radijo žvalgybos mokyklą, o jis spiriasi kaip ožys – aiškina nemokantis rašyti.
Pulkininko pavyzdys manęs nestebina. Žmonės, anksčiau užėmę atsakingus postus, išvaikščioję kelius iki VTK, praranda potraukį rangams ir atsakingoms pareigoms ir svajoja tik apie viena – kad tik paliktų ramybėje.
– Galbūt ir jums koks įnoris šaus į galvą, – skamba Kadrų skyriaus viršininko balsas. – Todėl kartoju – tai rimtas dalykas. Jeigu reikia jus siųsti – siųsime! Jokie fokusai nepadės. Priešingu atveju galime reikalą taip pasukti, kad nenorite tarnauti armijoje. Žinote, kuo tai kvepia? Tribunolu! – svariai baigia pulkininkas.
Jis jau žino, kad VTK kursantų po šturmbatų nebeišgąsdinsi jokiomis bausmės kuopomis. Čia gali padėti tik tribunolas, tai yra neabejotinas sušaudymas.
Padėties komiškumas verčia mane nenoromis šypsotis. Ten, už durų, svajodami pakliūti į nežinomą gundomą šventovę, žmonės prakaituoja ir dreba. O čia pulkininkas grasina sušaudyti, jeigu imčiau ir sumanyčiau atsisakyti. Kitaip sakant, duoda man suprasti, kad jeigu turiu kokių nors kompromituojamų duomenų apie save, tai privalau juos pamiršti ir nerašyti apie tai anketoje. Visa kuo kitu pulkininkas pasirūpins.
Metęs į mane kritišką žvilgsnį, pulkininkas ima telefono ragelį ir skambina į VTK štabą:
– Taigi jūsų Klimovą siunčiame. Paruoškite visus popierius 12-a forma. Kad dvyliktos traukiniu išvyktų į Maskvą, – aiškina jis štabo viršininkui. – Ir dar, ko jie pas jus laksto apdriskę kaip valkatos? Nedelsiant perrenkite! Kad nepadarytų gėdos mūsų frontui Maskvoje.
Po kelių minučių kitame kambaryje man įteikia smalka antspauduotą paketą su asmens byla ir kelionės dokumentus į Maskvos karinę dalį numeris toks.
Priimamajame mane apspinta susijaudinusi kandidatų ruja. Iš visų pusių pasipila klausimai:
– Na, kaip? Susikirtai? Labai klausinėja?
Gūžčioju pečiais ir rodau komandiruotę į Maskvą.
– Vadinasi, iš tikrųjų į Maskvą verbuoja? – girdisi balsai. – Ach, sekasi žmonėms! Na – laimingos kelionės! – Man iš visų pusių spaudžia rankas.
Iš šaltų generalinio štabo arkos skliautų einu į saulės šviesos užlietą rūmų aikštę. Dar negaliu patikėti, kad visa tai tikrovė, o ne sapnas. Kad po trijų valandų sėsiu į Maskvos traukinį, o nešliaužiosiu su kulkosvaidžiu po Leningrado apylinkės smėlynus ir balas. Tokia laime, išskirtine laime iš tikrųjų sunku patikėti. Daugelis karininkų, Leningrado gyventojų, trejus metus praleido Leningrado fronte ir per visą tą laiką neturėjo jokių atostogų pabūti Leningrade. Net VTK karininkų leningradiečių neleido namo, į pirtį arba miestą vedžioja tik rikiuote. Maskviečiams pakliūti su tarnybine komandiruote kelioms dienoms į Maskvą laikoma neįgyvendinama svajone. Nejaugi dabar grįžtu į Maskvą?
Apsižvalgau. Taip, čia pat aplink mane – Leningradas, o kišenėje šiugžda popierėliai, ir stovėdamas tuščios rūmų aikštės viduryje dar kartą skaitau. Taip! Jokių abejonių! Maskva... Mirkteliu bronziniam angelui ant granito aukštumos mėlyname danguje ir plačiai šypsausi. Mudu su tavim beveik broliai! Jaučiu, kaip ant pečių auga sparnai. Taip, gyvenimas iš tikrųjų puikus dalykas! Velniškai puikus dalykas!
Tyčia einu pasitikti žaliakepurių patrulių, stypsančių ant visų tiltų ir sankryžose. Leningradas laikomas pasienio zona ir NKVD pasienio patrulių tikrinamas labai griežtai. Žaliosios kepurės – tai pikčiausi žmonių su karine uniforma priešai. Neseniai pats dvi paras praleidau šaltoje kameroje be valgio ir papirosų, kol iš VTK atsiuntė palydovą su automatu, taip pat karininką kursantą. Be antpečių ir diržo konvojumi per visą Leningradą mane grąžino atgal į VTK.
Nusikaltau tuo, kad išėjau iš pirties į lauką. Kol mūsų komanda smaginosi garinėje, greit nusiprausiau ir išėjau iš tvankaus priepirčio į lauką pakvėpuoti gaiviu pavasario oru. Čia ant slenksčio žaliosios kepurės mane sučiupo kaip dezertyrą. Dabar spjaunu ant jų iš aukšto medžio. Dabar važiuoju į Maskvą! Su visais smalkos antspaudais ir parašais!
Kaip iš netikėto džiaugsmo suaugęs žmogus gali sukvailėti! Šiaip velki kareivišką jungą ir laimingas, kai saulė pakyla iki pietų. O čia staiga nelaukta netikėta... Maskva! Tai tas pats, lyg saulė nukristų iš dangaus!
VTK štabo būstinėje, buvusiame Budiono karo elektrotechnikos akademijos pastate, mane pasitinka kaip varduvininką. Per pusvalandį persirengiau nuo galvos iki kojų – nauji batai, nauja uniforma, net naujas krepšys, standžiai prikimštas konservų ir papirosų.
Lygiai pusiaudienį ateinu prie Spalio stoties bilietų kasos ir kišu pro langelį kelioninius dokumentus.
– Penkiasdešimt šeši rubliai, – trumpai taria susivėlusi galva iš langelio.
Imu skubėdamas raustis kišenėse. Ak, velnias – pinigai! To tik ir trūko! Kol buvau armijoje, pamiršau, kas tai yra, visą mano algą pervesdavo namo.
Manote, padėtis be išeities? Nieko panašaus! Socializmo sąlygomis viskas daroma labai paprastai, gyvenimas labai puikus. Kaip meteoras, pakeliui parbloškęs porą lėtų lunatikų, išlekiu į stoties aikštę. Atrišu savo krepšį ir kviečiamai sušvilpiu. Kaip lengva prekiauti socializme! Tik atrišk maišą – ir pirkėjai nutrūktgalviais jau lekia.
Po penkių minučių, palengvėjęs keliomis konservų dėžutėmis, užtat pilnomis kišenėmis pinigų, vėl einu prie kasos. Dar po dešimties minučių – aš jau ant bildančių ratų. Važiuoju į Maskvą. Kas tos arabų pasakos? Niekai!
Pro vagono lango panoramą iš tiesaus kaip strėlė Spalio kelio pylimo aukščio lėtai slenka šiaudiniai kaimų stogai, sunykę laukai tarp blizgančio ežerų vandens, susprogdintos geležinkelio stotys, virtusios apanglėjusių plytų krūvomis. Istorijos svarstyklių lėkštė lėtai, tačiau ryžtingai leidžiasi į mūsų pusę.
Dar neseniai buvau mūsų galingo prasiveržimo birželio mėnesį Karelijos sąsmaukoje liudininkas. Ištisomis valandomis drebėjo žemė nuo nesiliaujančio artilerijos apšaudymo. Nenutrūkstamu kaspinu, įtraukdami ratus virš mūsų galvų, sukosi bombonešiai ir šturmuotojai. Bombardavo, lygino su žeme DOT-ų betoną ir vėl leidosi paimti naujo bombų krovinio.
Dar visai neseniai visi VTK susijaudinę gaudė nuo džiugios žinios – sąjungininkai pagaliau išlaipino desantą Atlanto pakrantėje. Kelias dienas mes mirtinai bijojome, kad desantas bus nublokštas į jūrą arba kad tai tik diplomatinis, o ne karinis manevras. Nesitariau su žmonėmis iš Kremliaus ir nežinau, ką jie mano. Bet visi skaitėme sovietinius laikraščius ir jų atkaklius prašymus pagalbos, kartais net kaltinant sąjungininkus sąmoningu neveiklumu.
Būdami visai arti fronto, labai gerai žinome, kiek kainuoja puolimas arba trumpa informbiuro suvestinė: “Narvos fronto ruože be pokyčių.“ O tuo metu ten krenta ištisų divizijų paskutiniai kareiviai, bergždžiai mėgindami pralaužti Narvos gynybą. Vokiečių armijos estų daliniai prie savo gimtosios žemės sienų mirtinai ginasi, tvirčiau nei vokiečiai. Lenfrontas srūva krauju, o informbiuras pokyčių nemato. Svarbūs rezultatai, o ne žmonių gyvybės. Lygiai taip padėtį vertina ir Vakarų politikai.
Mes tik kareiviai, o kraujas tirštesnis už vandenį grafine ant Didžiojo trejeto stalo. Diplomatai vienas kitam prisiekinėja amžina draugyste, laikydami užantyje akmenį ir laukdami tinkamo momento, kad trinktelėtų tuo akmeniu savo draugui per pakaušį. Dėl to jie ir diplomatai! O mes tik kareiviai...
Mes, sovietų kareiviai, iki išsilaipinimo Normandijoje momento sąjungininkams buvome labai dėkingi už sagas. Taip, pačias paprasčiausias sagas! Kartu su milijonais porų batų, vilnos ir audinio mundurų, pripratę prie tvarkos, užsieniečiai siuntė mums kaip nemokamus priedus uniformų sagas. Tikras sovietines sagas su žvaigžde, pjautuvu ir kūju, bet pagamintas užsienyje. Dažnai pasitaiko, kad miegant kareiviai šias sagas vienas nuo kito nupjausto. Mat sagos plastmasinės ir jų nereikia valyti.
Dabar įsitempę sekame kiekvieną sąjungininkų žingsnį Normandijoje. Vis labiau plečiantis placdarmui, mes jaučiame dar labiau stiprėjantį tikėjimą sėkme ir netolima pergale. Kasdieniuose mūšiuose ir darbe atbunka jausmai, bet jeigu yra dingstis, šie jausmai prasiveržia dešimteriopai stipriau. Iki Vokietijos kapituliacijos nebuvo kito įvykio, kuris taip džiaugsmingai būtų jaudinęs armiją, kaip sąjungininkų išsilaipinimas Prancūzijoje. Dažnai eiliniai kareiviai prašydavo karininkų papasakoti, kaip sekasi Vakaruose.
Dabar sąjungininkams mes dėkingi ne tik už kalnus konservų, milines ir sagas, bet ir kartu pralietą kraują. Geležiniai gniaužtai suveržė hitlerinės Vokietijos gerklę! Nors ir sunku, nors už vagono lango kiekvienoje stotyje tiesia rankas alkanos moterys ir vaikai, tačiau einame pirmyn į pergalę. Mes įsitikinę pergale ir dar daugiau tikime kažkuo kitu, šviesiu, kas ateis kitą dieną po pergalės.
Kalbama, kad Kremliuje Stalinas, sužinojęs apie sąjungininkų išsilaipinimą, įniršęs trypė kojomis. Nežinau, ar tuo tikėti... Degtinės su Stalinu negėriau. Mes – kareiviai, šiaip ar taip, plojome.
Politikai dalija Europą, o mes – duoną ir savo kraują.
Taigi grįžtu į Maskvą... Grįžtu mintimis atgal ir prisimenu, kaip ją palikau.
Tai buvo be galo seniai. Vieną vėsų rudens rytą, grįždamas iš vasarnamio, važiavau su Ženia priemiestiniu elektriniu traukiniu. Išsitraukiau iš kišenės karinio komisariato raginimą persiregistruoti ir pasakiau:
– Ryt ryte nueisiu, kad uždėtų antspaudą, paskui užbėgsiu pas tave – tuomet ką nors ir sugalvosime ...
– Griša, bet juk tave gali paimti...
Ženios balsą gniaužė grėsmė, rudi akių karoliukai mestelėjo į mane neramų žvilgsnį. Už tuos kelis žodžius ir trumputį žvilgsnį aš jai buvau be galo dėkingas.
– Ė, niekai! Ne pirmą kartą, – atsakiau.
Kitą rytą, apsivilkęs kareivišku vatinuku, mėlynomis kelnėmis, sukištomis į kareiviškus aulinius batus, ir užsidėjęs neįprastą kepuraitę ant galvos, žingsniavau į karinį komisariatą. Per karą buvau apsirengęs kaip džentelmenas. Tai diktavo karinės Maskvos mada, todėl nesutikau priešiškų žvilgsnių. Iš kišenės kyšojo pagavi Konano Doilio knygelė “The sing of Four”, kurią skaičiau metro kaip anglų kalbos pratybas.
Įteikęs savo dokumentus antrajai karinio komisariato daliai įsispraudžiau į kampą ir įnikau skaityti gundantį romaną. Kambarys buvo pilnas keistų žmonių – išblyškę kreidiniai veidai, apžėlę neskusti skruostai, suglamžyti nesezoniniai lengvi drabužiai. Prie durų tingia poza atsišliejo du milicininkai. Skaitau apie paslaptingą pigmėjų su užnuodytomis strėlėmis, apie šlubakojį piktadarį ir kantriai laukiu, kada grąžins karinį bilietą su antspaudu “perregistruotas”.
Po kurio laiko kambaryje pasirodo antrosios dalies viršininkas su sąrašu rankoje. Jis skaito pavardes, kažkur viduryje ir mano pavardė. Net nežinau, koks tas sąrašas. Kai viršininkas išnyksta iš kambario, skamba milicininko komanda: “Eik į lauką rikiuotis!“
Visus iki vieno buvusius kambaryje, tarp jų ir mane su pirštu tarp knygos puslapių, išvaro į kiemą. Kas per vaidinimas? Juk aš čia niekuo dėtas – turiu visagalį “rezervuotas”! Bandau smukti kairėn – į mane žiūri nagano vamzdis. Dešinėn – vėl vamzdis.
– Jokių kalbų! – rėkia vienas milicininkas. – Kol kas čia – visi kaliniai! Va, atiduosime jus persiuntimo punktui – tada būsite laisvi...
Taip ir pražingsniavau per visą Maskvą saugomas milicininkų su naganais rankose. Tiesa, dainų mes nedainavome.
Pasakysite – klaida?! Nieko panašaus. Tiesiog dialektika! Atsargų frontui be galo trūko. Užnugario poreikiai – ne mažesni. Užnugaris žmonėms – lyg šarvai nuo mobilizacijos. O frontas vagia tuos žmones kartu su “šarvais”. Visa tai – dėl plano.
Pagal planą karinis komisariatas privalo šiandien persiuntimo punktui duoti penkiasdešimt žmonių. Pradeda gremžti visus galus – ima iš kalėjimų kalinius, nuteistus trumpam, dažniausiai už pravaikštas ir vėlavimus, konvojumi varo į karinį komisariatą ir tuo pačiu konvojumi į persiuntimo punktą. Jeigu planas vis tiek neįvykdomas, tai šiek tiek papildo įkišdami tarp areštuotųjų vieną kitą rezervuotą žmogų. Iš konvojaus nepabėgsi, o persiuntimo punkte savi žmonės, jau nekalbant apie spygliuotą vielą, sargybinius ir plakatą virš vartų: “Sveikiname naujokus!“
Taip rezervuotas Lenino ordino Molotovo energetikos instituto mokslinis bendradarbis tapo kareiviu. Nepadėjo nei Leninas, nei Molotovas. Nuotykis šaunesnis negu Konano Doilio knygoje! Tik gaila, kad nespėjau atsisveikinti su Ženia.
Greitai šauniai kariškai žingsniavau į frontą ir visa gerkle rėkiau: “Lakštute, lakštute, pa-a-aukšteli! Ko, la-a-kštingalėle, čiulbi nelinksmai!..“
Lyg mostelėjus fokusininko lazdele armijoje dingo visos ikikarinės dainos su “vadais proletarais” ir kitokiu kratiniu. Užtat sparčiai pasakiškais brangakmeniais pražydo vos ne Izmailo ir Šipkos laikų rusų žygio dainos. Net tie kareiviai, kurie dainuoti negalėjo, bliovė iš visų jėgų. Todėl, kad vėl leido dainuoti apie ristus žirgus, senąją motinėlę ir jaunąją mergelę. Kremliaus fokusininkas suprato, kad kareivio širdžiai dainos apie ristus žirgus, senąją motulę ir jaunąją mergelę brangesnės už “Karlos Marksos” barzdą.
Pakliuvęs į frontą nė kiek neapgailestavau dėl užnugario. Fronte buvo tikrieji žmonės, iš tikrųjų visa sveikoji tautos dalis. Fronte graužėme džiūvėsius, užsigerdami katilėlyje tirpintu sniegu, dieną kalėme pergalę, o naktį, jeigu nereikėjo žygiuoti, svajojome apie tolimą mylimąją. Tai buvo gyvenimas, dėl kurio buvo verta numirti.
Ir štai – šiandien grįžtu į Maskvą. Vakar apie tai net nesvajojau. Nejučia man prieš akis iškyla paveikslas, kai paskutinį kartą galvojau apie Maskvą.
Saulėtą pavasario dieną atokioje Karelijos sąsmaukos miškų laukymėje netikėtai užtikau gilią, prižėlusią žolės sviedinio išraustą duobę. Duobės gilumoje lyg vaiskioje taurėje matėsi žalsvas balų vanduo. Miško vanduo, švarus kaip krištolas, kurį mes dažnai gerdavome, atsargiai semdami pilote, kad nesusidrumstų dumblas. Duobės dugne saulės spinduliuose smaragdo spalvomis mirguliavo miniatiūrinis miško ežero paveikslas. Galva vandenyje, ištiktas paskutinių mirties konvulsijų, išskėstomis rankomis gulėjo priešo kareivio lavonas.
Kai batų kulnais ardamas statų kraštą leidausi žemyn, žemės grumstai pabiro į vandenį. Tylus miško vanduo suraibuliavo, lėtai liūdna glamone judindamas lavono plaukus. Prislėgtas šios gyvenimo ir mirties draugystės atsitūpiau. Pagaliau smalsumas nugalėjo pagarbą mirusiesiems. Atsargiai ant krūtinės atsegiau pilkai žalio munduro kišenę ir ištraukiau pluoštelį išblukusių popierių.
Įprasti kareivio dokumentai su ereliu ant ąžuolų vainiko, namiškių laiškai ir šviesia suknele vilkinčios mielos baltaplaukės mergaitės nuotrauka. Ji buvo rūpestingai suvyniota į popierių. Kitoje pusėje parašyta: “Mylimajam nuo mylimosios”, data ir tolimo Vokietijos miesto reicho pietuose pavadinimas. Pažvelgiau į žalio vandens glamonėjamus mirusiojo plaukus, į jauną nepažįstamos merginos nuo Reino krantų veidą. Dabar ten žydi obelys ir kalvų šlaituose žaliuoja vynuogienojai. Kadaise gegužės naktimis tu glamonėjai šiuos mylimojo plaukus, dabar juos glamonėja miško vanduo Rusijos tyruose.
Taip, sudėtingai pinasi gyveninio keliai. Pažvelgiau į saulę blyškaus perlamutro danguje, į baltais žiedais lyg varške apkrėstą laukymę, į nebylią miško tylą aplinkui. Gyvenimas nepasikeitė nuo to, kad nustojo plakusi vokiečių kareivio širdis.
Išsitraukiau iš planšetės užrašų knygelę ir, sėdėdamas ant duobės krašto, parašiau Ženiai labai liūdną laišką:
“...Rytoj galbūt gulėsiu kur nors aukštielninkas, ir niekas daugiau manęs neglamonės.. . Net miško vanduo...“ Moterys mėgsta romantiką. O ir aš pats ne geležinis. Galų gale tik žmogus, nors ir su kareiviška miline.
Tuomet negalvojau greitai pasimatyti su Ženia. Rašiau šiaip sau. Kaip tai daro visi kareiviai mylimosioms. Juk kareivių laiškai – tai beveik vienintelė paguoda sielai. Daug kas, kam laiškų niekas nerašo, liūdi ir tyliai pavydi laimingesniems draugams.
Išlipęs Maskvoje Komjaunimo stotyje, švilpaudamas fronto dainušką, iškart nėriau į metro. Ištisą amžių padovanojau valstybei. Dabar nedaug nusidėsiu, jeigu padovanosiu keletą minučių sau. Atvirai pasakysiu kiekvienam, kas pasielgtų kitaip: tu baisus karjeristas arba tiesiog kvailys! O juk ir Ženia man niekada neatleistų, jeigu teikčiau pirmenybę kažkokiam N kariniam daliniui.
Ženios buto duris radau užrakintas. Įkišęs į plyšį raštelį, vėl užsimečiau savo turtą ant pečių ir pats sau įsakiau: “Ap‑link!“ Sutvarkęs asmeninius reikalus, vėl pasukau valstybiniais keliais.
2
Po pusvalandžio atvykau adresu, nurodytu komandiruotėje.
Einu ilgu koridoriumi ir stebiuosi. Pirmyn atgal susijaudinę bėgioja karine uniforma vilkintys žmonės, tačiau aplinka visai nepanaši į kariuomenę, o labiau į egzaminų karštligę universitete.
Pasidėję ant palangių atverstas knygeles, žmonės jausmingai tariasi, kažką greitomis kartoja, rašo raštelius ir tučtuojau siunčia juos kur reikia. Niekas nežiūri į kito antpečius ir nesirengia atiduoti pagarbos. Visi galvoja kažką kita. Daugumos žmonių, esančių koridoriuje, veido išraiška gerokai skiriasi nuo įprastų armijos karininkų, kuriems kareivinių muštras kvailinamu antspaudu paženklina sielas ir veidus. Čia dvelkia inteligentiškumu.
Netoliese du karininkai, atkišę lūpas, kalbasi nesuprantama beždžionių kalba. Visų antpečiai skirtingi – pradedant aviacijos ir baigiant pėstininkų. Čia pat šmėžuoja karinio jūrų laivyno kiteliai. Bet kas nuostabiausia – tai daugybė uniformuotų moterų ir merginų. Iki šiol vieną kitą moterį priimdavo į kai kurias karines mokyklas propagandos tikslais. Čia visai kas kita. Kurgi aš patekau?
Jaučiuosi šiek tiek susikaustęs ir nusprendžiu švartuotis prie kranto. Imu žvalgytis ir ieškau tinkamos prieplaukos. Prie vieno lango pastebiu vyresnįjį leitenantą šviesaus smėlio spalvos palaidine ir bridžiais. Aha, tai vienas mūsiškių! Aš lygiai su tokia pat uniforma. Išskyrus Leningradą, niekur kitur tokių uniformų neteko regėti.
Kai mėgstantys atsargas amerikiečiai ketino išsilaipinti Šiaurės Afrikoje, jie parūpino didžiulį kiekį vėsaus kaip šilko, šviesaus smėlio spalvos lastiko aprengti savo kareiviams. Afrikos lastiko buvo per daug, ir jie draugiškai atidavė jį savo sąjungininkams rusams. Sumani mūsų karinė vadovybė apdovanojo tropiniais kostiumais patį šalčiausią fronto ruožą – Leningrado frontą. Pagal šią egzotišką aprangą mes be vargo atpažįstame savo draugus leningradiečius.
– Klausyk, vyresnysis, – kreipiuosi į smėlio palaidinę, – tu taip pat iš Leningrado?
– Taip, iš Karelijos, – atsako vyresnysis leitenantas, pasišovęs bendrauti. Matyti, kad jis jaučiasi sutrikęs šioje triukšmingoje aplinkoje ir džiaugiasi net nepažįstamu pašnekovu.
– Na, kaip reikalai?
– Kol kas nieko. Atrodo, užsikabinau, – sako jis, bet, nepaisant teigiamo atsakymo, balse girdisi nusivylimas.
– Kur patekai? – užjaučiamai klausiu. – Ir apskritai kas čia per kilmingų damų pensionas? Aš tik šiandien atvykau ir nieko nesuprantu.
– Čia net pats velnias nesupras. Pavyzdžiui, mane vengru pakrikštijo. Kad prasmegtų ta Vengrija! – dar labiau nusivylusi dėsto smėlio palaidinė.
Aš stebiuosi dar labiau.
– Ak, jeigu pasisektų pakliūti į anglų skyrių! – dūsauja vyresnysis leitenantas. – Ten be blato nepateksi. Reikia generolo sūneliu būti. Va kaip trinasi?! Visi kišenėje turi raštelius.
Jis mosteli galva į duris su lentele “Mokymo dalies viršininkas”, prie kurių spaudžiasi būrelis karininkų dabitiškais chromo batais ir pasisiūdintais kiteliais. Šie žmonės išvaizda iš tikrųjų skiriasi nuo fronto karininkų.
– Taigi, taigi... O kur čia, tiesą sakant, kišti galvą? Kad neapsirikčiau... – klausiu.
– Kokias kalbas moki?
– Šiek tiek vokiečių, šiek tiek anglų. Rusų šiaip taip...
– Nebūk kvailas ir sakyk, kad moki tik anglų. Anglų skyrius geriausias, – moko mane busimasis vengras.
Iš pokalbių pamažu aiškėja, kad paslaptingoji mokymo įstaiga rengia kadrus dirbti užsienyje. Jos pavadinimo niekas iš naujokų kaip reikiant nežino. Paplepėjęs su karininku – lakūnu, Žukovo karinės oro akademijos klausytoju, kuris, naudodamasis kažkokiais tvirtais ryšiais, bando pereiti iš trečio akademijos kurso į pirmą paslaptingo pensiono kursą, įsitikinu, kad ši vieta iš tikrųjų privilegijuota.
Kitas dienas pildau daugybę anketų, verčiančių knaisiotis po mano praeitį iki dešimtos kartos ir klausiančių, ar neturiu giminių arba pažįstamų užsienyje ir “hitlerinių grobikų laikinai okupuotose teritorijose”, ar kartais nepriklausiau antipartinėms grupuotėms ir ar nesirengiu joms pritarti, ar neabejoju partijos linijos teisingumu. Klausimų apie mano galimas neigiamas puses daug daugiau negu klausimų apie teigiamas savybes, būdingas žmogui. Visas šias anketas jau atvežiau užantspauduotame pakete iš Leningrado, bet čia man jas duoda pildyti iš naujo.
Prisimenu skandalą dėl anketos, kurią užpildė specialiajam instituto skyriui vienas iš mano buvusių draugų studentų. Į klausimą apie gimimo datą jis atsakė: – “1918 metai”. Į kitą klausimą: “Ką jūs veikėte per 1917 metų revoliuciją?“ jis parašė: “Dirbau pogrindyje”. Dėl to jį kelis kartus kvietė pokalbio į NKVD.
Kelias dienas laikiau vokiečių ir anglų kalbų egzaminus. Tuos, kurie neišlaikė kalbų egzamino, iš karto nušalindavo nuo kitų egzaminų ir nukreipdavo į buvusią tarnybos vietą. Išimtis būdavo dabitos “blatnieji” su tvirtomis rekomendacijomis. Visi jie įstojo į pirmą kursą, jiems buvo taikomi mažesni reikalavimai. Likusieji buvo griežtai rūšiuojami pagal paskyrimo sąlygas: su tvirtomis žiniomis į aukštesnį kursą, priešingu atveju – išbraukia.
Po anketų skaistyklos Mandatų komisijos pavidalu ir kalbų mokėjimo patikrinimo kaip ypač svarbus dalykas buvo marksizmo‑leninizmo egzaminai. Iki savo dvidešimt šešerių metų to dalyko spėjau išlaikyti pustuzinį normalių ir tris valstybinius egzaminus. Pilietiniuose institutuose, kuriuose studentai buvo gana liberalūs, vietoje marksizmas‑leninizmas dažnai būdavo sakoma “marksizmas‑onanizmas”.
Vėliau reikėjo laikyti klasiniu atžvilgiu visai nereikšmingus filosofijos ir dialektinio materializmo, visuotinės ir karo meno istorijos, rusų kalbos ir ekonominės geografijos egzaminus.
Visas šias procedūras atlikau abejingai. Dar neaišku, kada baigsis karas, bet, šiaip ar taip, jis jau pasiekė aukščiausią tašką ir eina į pabaigą. Mano tikslas – pasibaigus karui kuo greičiau atsikratyti karinės uniformos. Kita vertus, ši mokykla gali sulaikyti, o gal ir visiems laikams prikaustyti prie armijos. Daugumai jaunų žmonių mokykla buvo priemonė gauti konkrečią profesiją, kuri galėtų juos maitinti po karo. Man šis klausimas nerūpėjo. Bet armija yra armija, čia viešpatauja įsakymas ir jeigu įsakyta, reikia paklusti.
Buvo šviesi, karšta vasara. Maskvos upėje sustingo malkų prikrauti karavanai baržų – per visą karą Maskva šildosi tik malkomis, net garvežiai kūrenami malkomis. Aplinkui kažkaip tylu ir ramu. Vienintelė pramoga yra komendantūros patruliai, tikrinantys dokumentus kiekviename žingsnyje. Mane jie apžiūrinėja ypač įtartinai – ant pečių chaki spalvos antpečiai, o klaidžioju kaip dykūnas.
Kartą užėjau į savo senąjį butą ir kad būtų įdomiau, apsirengiau civiliais drabužiais. Nuėjęs gatve kelis žingsnius, pajutau keistą nejaukų jausmą, grįžau atgal ir vėl apsitempiau karinę uniformą. Šalis apsiginklavusi, šalis, vilkinti kareivių milines. Uniformuotam kur kas geriau.
Kai iš Maskvos pakliuvau į armiją, sugriuvo visi mano asmeniniai planai. Grįžęs atgal nesąmoningai jaučiau, kad gyvenimas ims plaukti ankstesne vaga. Bet gyvenimas žengtelėjo pirmyn, o ir aš pats, pamatęs frontą iš vidaus, visiškai pasikeičiau. Dabar, be tikslo slampinėdamas aplink mieguistas ir negyvas, saulės šviesoje švytruojančias, dantytas Kremliaus sienas, jaučiau tik nuobodulį ir tuštumą širdyje. Aiškiai jaučiau tik viena – reikia baigti karą. O kol vyksta karas – nėra ir nebus vietos asmeniniam gyvenimui ir asmeniniams interesams.
Po mandatų komisijos ir egzaminų buvau pakviestas pas Mokymo dalies viršininką – pulkininką Gorochovą. Prie didelio stalo sėdėjo mažas žmogus su mėlynais kavalerijos antpečiais ir skusta kaip biliardo rutulys kaukole. Gudriame it lapės veide markstėsi bespalvės vandeningos akelės.
– Sėskite, drauge kapitone, – mandagiai atsakė jis į mano raportą ir mostelėjo galva į kėdę priešais stalą.
Priėmimas visai kitoks nei įprasta kareiviška drausmė. Dvelkia universiteto katedra ir išsiblaškiusiais profesoriais. Pulkininkas plonais liesais pirštais su plokščiais nagais sklaido mano gausias moraliai politines charakteristikas, karines atestacijas, anketas, egzaminų žiniaraščius.
– Vadinasi, jūs inžinierius?! Labai malonu, – pradeda jis draugiškai. – Apskritai kalbant, inžinierių mes lyg ir nemėgstame. Keletą jau turime. Per daug abejonių ir mažokai drausmės. Kaip jūs įsivaizduojate savo būsimą karjerą?
– Kaip šito pareikalaus valstybė, – atsakau atsargiai, bet nė akimirksnio nesvyruodamas. Tokiais klausimais manęs nepričiupsi.
– Ar jūs žinote, kokia čia mokykla? – klausia pulkininkas.
Išgirdęs neaiškų mano atsakymą, jis lėtai ir stabtelėdamas kalba:
– Tai darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos Generalinio štabo Karo diplomatinė akademija. Jūs privalote žinoti, kad pagal statutą žmonės su aukštuoju kariniu išsilavinimu, baigę Karo akademijas, privalo likti iki gyvenimo pabaigos karo tarnyboje. Valstybė skiria jūsų išsilavinimui didžiules lėšas ir negali leisti, kad žmonės vėliau užsiimtų tuo, kas jiems šaus į galvą. Jums asmeniškai valstybė jau išleido geroką krūvą pinigų.
Tuo metu jis žiūri į grafą, kurioje pažymėta, kad aš baigiau Industrinį institutą.
– Man tiesiog gaila vėl jums eikvoti laiką ir pinigus, – dėsto toliau pulkininkas ekonomiško namų šeimininko išraiška. – Taigi į ką viską kreipiu – jeigu jus priims į akademiją, tai meskite iš galvos visas civilines užgaidas ir nesvajokite apie demobilizaciją.
Pulkininkas atrodo geras psichologas ir iš anksto žino, kas apie ką galvoja. Įsitempęs sėdžiu kėdėje abejinga veido išraiška.
– Kai kurie panašūs į jus mano – karas baigsis, tada uodegą į šoną. Pamirškite! Tokiems uodegas mes jau prispaudėme! Mus jūs dominate todėl, kad, sprendžiant iš dokumentų ir egzaminų rezultatų, mums reikalingos jūsų solidžios žinios. Tik dėl to mes ir priimame jūsų atvejį.
Po šitokio įvadinio žodžio pulkininkas pereina prie detalių:
– Kodėl jūs, baigęs Industrinį institutą, dar mokėtės užsienio kalbų?
– Maniau, kad šių žinių inžinieriui prireiks.
– Taip, bet kuriems velniams jūs dar baigėte... – jis žiūri į popierius – Maskvos užsienio kalbų institutą, be to, pedagoginį? Jums ką – inžinieriaus pareigos nepatiko?
Pulkininkas labai gerai išmano dabarties sovietinės visuomenės interesų ir profesijų pokyčius. Dėl palyginti lengvai įgyjamo aukštojo techninio išsilavinimo mano mokymosi laikotarpiu į aukštąsias technikos mokyklas pakliūdavo daug netikusių studentų. Pradėję praktinę veiklą ir negavę moralinio bei ekonominio pasitenkinimo, jie nukišdavo savo diplomus giliai į stalčius ir imdavo ieškoti pelningesnės arba ne tokios atsakingos profesijos. Tai buvo paaiškinama labai dažnais inžinierių areštais už menkiausias technines klaidas ir palyginti menkus eilinių inžinierių atlyginimus. Daug moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, buvo linkusios ištekėti ir plušėti prie viryklės, negu dirbti veterinarėm ar agronomėm. Žinoma, jeigu tai leido daryti vyro atlyginimas. Jei ne, vėl prasidėdavo paieškos. Taip ir blaškėsi diplomuoti žmonės iš kampo į kampą po visą sovietų šalį. Valstybė atsako į tai atitinkamomis priemonėmis – pririša jaunąjį specialistą penkeriems metams gamyboje be teisės savavališkai išvykti ir kalėjimo bausme už šio įstatymo laužymą.
– O kaip jūs išmokote kalbų? – toliau domisi pulkininkas. – Gal auklių ar guvernančių turėjote?
Tardymas kaip NKVD! Mano vaikystės metais turėti guvernantę pagal tuometę klasifikaciją reiškė priklausymą “buvusiesiems”. Dabar žodis “guvernantė” nėra toks kompromituojamas – Maskvos parkuose galima pamatyti Kremliaus aukštuomenės vaikus prižiūrinčių guvernančių, kalbančių su mažyliais prancūziškai ar angliškai. Nuvertusi ir išplūdusi senąją aukštuomenę, naujoji aukštuomenė netrukus pasuko tuo pačiu keliu.
– Mokiausi kalbų paraleliai eksternu. Vėliau laikiau paskutinio kurso egzaminus ir valstybinius egzaminus Maskvos institute, – atsakau.
– Aha, vadinasi, mokėtės kartu dviejuose institutuose. Vadinasi, jūs stropus žmogus.. . – baigia pulkininkas ir mąsliai trina savo skustą galvą, lyg į ją būtų šovusi nauja mintis.
Tiesą sakant, nežinau, kodėl ėmiausi kalbų. Kiekvienas studentas turi mėgstamą užsiėmimą – vienas mėgina išrasti perpetum mobile arba čirpina smuiku, kitas laurus skina futbolo aikštėje ir kiekviename kurse tupi po dvejus metus, trečias įnikęs į fotografiją, radiją ar dar ką nors. Užsienio kalba studentams buvo pats klastingiausias dalykas. Kai kurie prieš diplominio darbo gynimą turėdavo penkerių metų senumo kalbų egzaminų “uodegas”. O aš slapta nuo aplinkinių, – kad nesišaipytų, – mokiausi užsienio kalbų.
Miesto bibliotekoje buvo nesutvarkytas knygų užsienio kalbomis archyvas. Tvarkyti ir cenzūruoti jų nebuvo kam, o be patikrinimo leisti į apyvartą uždrausta. Greitai radau būdą, kaip prieiti prie šių archyvų, ir ten atsivėrė naujas kitiems nepažįstamas pasaulis. Tai kėlė pasitenkinimą.
Kalbų gerai nemokėjau, bet sovietų sąlygomis ir tai buvo retas reiškinys. Galimybė jomis naudotis praktikoje sovietiniam žmogui buvo tokia menka, kad niekam nekilo mintis jų mokytis. “Dar NKVD susidomės”, – svarstė žmonės.
– Taigi, taigi... – stuksena pulkininkas pieštuku mano popierius. – Taigi, drauge kapitone. Vokiečių kalba – nors vežimu vežk. Anglų – taip pat pakanka. Bet aš matau, kad jūs stropus žmogus ir, be to, ne vaikėzas... Siūlau jums šį tą geresnio.
Jis reikšmingai nutyla ir stebi, kaip reaguoju į jo kalbą.
– Paskirsiu jus į labai atsakingą skyrių. Ten pakliūva nedaugelis. Be to, garantuoju, kad baigęs dirbsite San Franciske arba Vašingtone. Ką į tai atsakysite?
Nekeisdamas veido išraiškos žiūriu virš stalo. Kur jis suka? Ne anglų, ne vokiečių, dirbti Vašingtone... Ar tik nenori siūlyti liftininko darbo kurioje nors pasiuntinybėje? Ausies krašteliu girdėjau, kad ir tokių pokštų čia būna.
– Taigi! Paskirsiu jus į Rytų fakultetą, – ištaria maloningu tonu pulkininkas. Nevalingai nukišu liežuvį prie kairio skruosto. Netikėtai darosi tai karšta, tai šalta.
– ... Į japonų skyrių! – baigia pulkininkas, sudėdamas į šiuos žodžius paskutines savo patoso atsargas. – Anglų kalba, beje, reikalingesnė negu kur kitur.
Aš muistausi ir jaučiuosi labai nejaukiai.
– Drauge pulkininke, gal turite ką nors paprastesnio?.. – prašau silpnu balsu. – Žinote, neseniai buvau kontūzytas...
– Čia ne krautuvė. Pasirinkimas ribotas, – pulkininko veidas staigiai keičiasi, pasidaro šaltas ir kietas.
Jam gaila sugaišto man laiko.
– Viena iš dviejų: arba japonų skyrius, arba grįžtate iš kur atvykęs. Klausimas išspręstas! Leidžiu dvi valandas pamąstyti...
“Leningrade pulkininkas, jeigu grįšiu, grasina tribunolu, o čia – katorga iki gyvos galvos su japonų kalba. Pakliuvai, atrodo, Klimovai, į reples?!“ – dūzgė mano galvoje minčių spiečius.
Kai išeinu iš Mokymo dalies viršininko kabineto, mane apspinta žvalūs nauji pažįstami. Visi domisi tokios ilgos audiencijos rezultatais.
– Na, kaip? Kur patekai? Į Vakarų? – girdisi iš visų pusių.
– Banzai! – tariu nusiminęs.
Akimirką visi sustingsta, paskui pratrūksta žvengti. Jiems tai anekdotas, man – drama.
– Žinai, kiek jų abėcėlėje yra ženklų? – užjaučiamai klausia jie. – Šešiasdešimt keturi tūkstančiai! Kultūringas japonas moka apie pusę... Dėl to jie visi akinius dėvi.
– Per pastaruosius trejus metus čia trys nusižudė, – paslaugiai informuoja mane kitas. – Visi iš japonų skyriaus. Vienas visai neseniai po tramvajumi palindo.
Taip, matyti ne šiaip sau pulkininkas domėjosi mano uolumu. Kaktą išpila prakaitas. Leningrado fronto smėlynai ir pelkės atrodo tokie brangūs ir artimi. Geriau frontas nei šešiasdešimt keturi tūkstančiai hieroglifų.
Apspitusiems karininkams mano sutrikimas teikia didžiulį pasitenkinimą. Vienas iš jų traukia mane už rankovės:
– Eime! Aš tau japonus parodysiu.
Prieš įeidamas, mano palydovas beldžia į duris ir klausiamu tonu garsiai rėkia:
– Vyrai?
Iš už durų pasigirsta švarkščiantis bosas:
– Užeik!
Lovoje arčiausiai prie durų sukryžiavęs kojas sėdi susivėlęs padaras raginiais akiniais ir vienais apatiniais. Žmogysta į mus nekreipia jokio dėmesio ir toliau šnibžda nesuprantamus užkeikimus, kartu braižydamas ore mįslingus ženklus. Kambaryje keliese. Visi jie pasiekę tam tikrą budistų transą ir švysčioja nuogais kūnais bei apatiniais drabužiais. Ne veltui mano palydovas apdairiai klausėsi už durų.
– Va, gali pasigėrėti savo būsimais kolegomis, – džiaugsmingai praneša mano palydovas. – Tai mūsų akademijos išminties lobynas. Beje, jie visi epileptikai. Būk atsargus!
Liesas tamsiaveidis leitenantas prie stalo greta lango – vienintelis dar su antpečiais – pakėlęs alkūnę ir vertikaliai tarp pirštų laikydamas rašiklį su plunksna rūpestingai braižo vingrius piešinius. Ženklai leidžiasi iš viršaus į apačią ir iš dešinės į kairę. Už lango tvieskia vasara, koridoriuose kunkuliuoja jaunos viltys, o čia kartu su tingiomis musėmis sėdi šie nelaimėliai ir iki apkvaišimo kremta Rytų išmintį.
Kitas dienas klaidžioju po akademiją kaip apgautas jaunikis. Žadėjo pasakų gražuolę, o po nuometu slypėjo varlė! Ir dar kokia.
Kartą užeina pas mane vienas iš mano laimingesnių bičiulių ir deda man į delną kažkokį mažą tamsiai žalią daiktą.
– Tai pats tikriausias japonų amuletas. Neseniai vienas iš šių samurajų, – jis akimis rodo japonų kambario kryptimi, – spruko į frontą. Spjovė pro langą, o paskui norėjo išmesti ir šį daiktelį. Vos jį iškaulijau.
– Dabar noriu padovanoti jį tavo laimei, – kalba toliau. – Šis japonas iškėlė tik vieną sąlygą. Klausyk! Sako – kas perskaitys hieroglifus atvirkščiojoje pusėje, tas be jokio vargo baigs japonų skyrių. Jame net skylutė yra – gali pasikabinti ant kaklo.
Mano delne pažaliavusia bronza tamsuoja pailgas pašto ženklo dydžio keturkampis. Vienoje pusėje pavaizduotas riebus ir sotus stabas, sėdintis sukryžiavęs kojas. Kitoje – pro žalią sluoksnį matosi pustuzinis hieroglifų. Viršuje – iš tikrųjų skylutė virvelei.
Paseilėjau pirštą ir atsargiai patryniau snaudžiantį stabą. Pirštas pažaliavo, bet stabas nepajudėjo. Tada snaudžiančią dievybę nesivaržydamas ėmiau šveisti smėliu. Greitai bronza sušvito rausvu blizgesiu, dievukas pasidarė mielesnis, o paslaptingi ženklai antrojoje pusėje – dar nesuprantamesni.
Amuletas ir paslaptingi hieroglifai mane sudomino ne juokais. Nusprendžiau pasiteirauti pirmo kurso “japonų”. Vaikinas, kurio paprašiau perskaityti hieroglifus, net nedirstelėjęs į juos iškart ėmė ieškoti žodyno. Visi žodynai buvo japonų ir anglų kalbomis.
Pasirausęs žodynuose, greitai prisipažino, kad šis dalykas jam neįkandamas.
Tada pėdinu tolyn. Antro kurso studentas žodynuose nesirausė. Jis jau žinojo jų nenaudingumą. Jis ėmė hieroglifus šifruoti intuityviai, bambėdamas panosėje: “saulė”, “medis”, “paukštis”. Paskui man paaiškino:
– Pirmučiausia – tai medis... O po medžiu tupi paukštis... Dar žemiau šviečia saulė.. Bet geriau, jeigu tu to paklausi ko nors kito.
Šį tą pradėjęs suprasti spūdinau toliau, kol radau paskutinio kurso studentų. Iš viso jų buvo tik ketvertas. Šie žmonės iš tikrųjų gerai mokėjo ir japonų kalbą, ir išmanė diplomatiją. Vos dirstelėję į amuletą, susižvalgė ir choru pareiškė, kad tai ne japonų, o kinų rašmenys. Savo išvadą patvirtino keliais japoniškais žodžiais, susijusiais su Konfucijum.
Galų gale suradau kinų ir japonų kalbų profesorių. Mokslo šviesulys apžiūrėjo mano amuletą ir išmintingu žvilgsniu be menkiausių abejonių tarė:
– Šie hieroglifai nei kinų, nei japonų. Tai labai retai sutinkami hieroglifai. Jie – Korėjos! Taip, taip... patys tikriausi.
Šitaip išsiaiškinau amuleto paslaptį. Mano sieloje pasidarė tylu ir ramu kaip budistų šventovėje. Dabar supratau pasprukusio į frontą žmogaus žodžius: “Kas šiuos hieroglifus perskaitys, tas japonų kalbą mes.“ Ko gero, jis su šiuo amuletu išvaikščiojo tuos pačius kelius, kaip ir aš, tuomet spruko į frontą. Amuletas iš tikro padėjo. Ir jam, ir man. Nusprendžiau atsisveikinti su japonų kalba pasitaikius pirmai progai.
Belaukdamas šios progos, imu apsiprasti su savo nauja tarnyba.
Akademija neseniai grįžo iš evakuacijos. Laikinai ji įsitaisė keliuose keturaukščiuose mokyklos pastatuose aplink Tagankos aikštę. Kitus fakultetus išbarstė Maskvos apylinkėse. Mūsų pastatas stovi tyliame skersgatvyje ant aukšto šlaito prie Maskvos upės. Pro langus upės pusėje matosi Akmeninis tiltas ir Kremliaus sienos anapus upės.
Vakarais mes dažnai gėrimės džiuginančiu ir žavinčiu reginiu – virš Maskvos tvyksčioja pergalių saliutai. Ypač graži saliutų apsupta Maskvos panorama atsiveria pro mūsų akademijos langus. Baterijos išdėstytos glaudžiu ratu aplink Kremlių, ir šioje vietoje reginys labai didingas. Kalbama, kad Stalinas dažnai lipa į vieną Kremliaus varpinių pasigrožėti saliutais.
Karo diplomatijos akademija buvo įkurta karo metais, kai pasikeitusi tarptautinė padėtis reikalavo plėsti karo diplomatijos ryšius su užsieniu, kai Sovietų Sąjunga, gindamasi nuo hitlerinės Vokietijos, žengtelėjo pirmyn į tarptautinę areną. Iš dažnai besikeičiančių akademijos mokymo planų galima numatyti mūsų užsienio politikos žingsnius keletą metų į priekį.
Karo diplomatijos akademija buvo sukurta Aukštosios diplomatijos mokyklos, Aukštosios žvalgybos mokyklos, Rytų kultūrų instituto ir kitų karo ir civilinių aukštųjų mokyklų pagrindu. Kad galėtumėte įsivaizduoti atrankos sunkumus, pakanka priminti, kad į Aukštąją diplomatijos mokyklą priima žmones, tik turinčius aukštąjį išsilavinimą, – tebūnie nors Veterinarijos instituto, – ir turinčius ne mažesnį kaip penkerių metų partijos stažą.
Be japonų ir kinų, akademijos Rytų fakultetas turi dar arabų, turkų, persų, indų ir afganų skyrius. Vakarų fakultetas, be anglų, vokiečių ir prancūzų, dar turi norvegų, švedų, suomių, olandų, italų ir kitus skyrius. Dar yra Karo laivyno fakultetas, turįs visų jūros skalaujamų šalių skyrius. Karo oro laivyno fakultetas laikinai pertvarkytas į Parašiutų desanto grupę, pabrėžiant tautiškumą tų šalių, su kuriomis artimiausioje ateityje numatoma tiesiogiai bendrauti.
Kadangi akademija įkurta neseniai, tai į pirmą kursą priimti keli tūkstančiai žmonių, į antrąjį – šimtai, į trečiąjį – dešimtys, paskutinis, ketvirtas kursas dar tvarkomas. Rytų fakultete numatytas dar ir penktas kursas. Į vyresniuosius kursus poreikis didžiausias, o kandidatų mažiausia, todėl tinkamų žmonių ieškoma visoje šalyje. Užsieniečių nepriima, o sovietinių žmonių, mokančių užsienio kalbų, nedaug. Kokia pusė pirmo kurso studentų – generolų arba stambių partinių ir sovietinių darbuotojų vaikai. Pakliūti į pirmą kursą prastos kilmės žmogui praktiškai neįmanoma. Išimtį sudaro Sovietų Sąjungos didvyriai, ypač kare pasižymėję jauni karininkai ir apskritai “įžymybės”.
Visa akademija pažįsta jauną tadžikę Mamlakat. Kadaise ketvirtame dešimtmetyje jos vaikiškas portretas su gėlių puokšte ir ant rankų pačiam Vadui apskriejo visą Sovietų Sąjungą. Tolimame Tadžikistane mažytė Mamlakat gebėjo surinkti rekordinį kiekį medvilnės. Tais metais Maskvoje vyko kolchozų laukų stachanoviečių suvažiavimas ir reikėjo sensacijų. Mamlakat buvo atvežta į Maskvą, jai įteiktas Lenino ordinas, pats Vadas padovanojo auksinį laikrodį‑apyrankę ir, pakėlęs ant rankų, nusifotografavo tėviška poza.
Praėjo keleri metai. Mamlakat nuo to laiko medvilnės neberenka, bet kaip ir anksčiau šildosi šlovės spinduliuose ir Vado malone. Akademijoje su šypsenėle pasakojamos jos karjeros smulkmenos. Prabangiuose “Maskvos” viešbučio apartamentuose, įkaitusi nuo šlovės ir auksinės dovanos, ji nėrė į vonią, pamiršusi nusiimti laikrodį. Laikrodis sustojo, o mažutė tadžikė visame daugiaaukščiame viešbutyje klaikiu kauksmu sukėlė sąmyšį. Liudininkų pasakojimu, plyšojo ji, bliovė nesavu balsu.
Dabar Mamlakat apie dvidešimt metų. Per tą trumpą laiką stachanovietiškais tempais ji spėjo pasimokyti keturiuose institutuose ir pagaliau nutūpė mūsų akademijoje. Keisti mokyklą jai tenka po kiekvienos egzaminų sesijos. Nors Lenino ordinas ir Stalino laikrodis smegenų vingių veiklos negerina, tačiau lengvai atveria bet kurias duris. Kalbama, kad Mamlakat jau ketina pereiti į kitą vietą. Tokių buvusios šlovės veltėdžių akademijoje ne vienas.
Kažin ar kur Maskvos apylinkėse yra tokia pati mokymo įstaiga, kaip mūsų akademija. Ten studijuoja tik užsieniečiai su kelialapiais ir rekomendacijomis oficialiai paleisto, bet tęsiančio savo veiklą Kominterno. Tai masinė sovietų agentūrų darbuotojų veisykla užsieniui. Jie neturi diplomatinių pasų, bet jų darbas svarbesnis ir bet kuriuo atveju aktyvesnis negu oficialių diplomatų.
Be to, daugelis žinomų užsienio komunistų, kaip Rakoši, Dmitrovas, Ana Pauker, išėjo mokymo kursą Sun Jatseno vardo komunistų universitete arba Lenino politinėje akademijoje. Visų neįmanoma pažinti! Apie mūsų akademiją taip pat daug nekalbama, nors jos veikla visai legali – rengti personalą sovietų karo atstovybėms užsienyje. Profesija įdomi ir saugi. Jeigu kartais ir įkliūsi, tai tik išsiųs atgal. O kas laukia namie – kitas klausimas!
Nors ir keista, bet į mūsų akademiją žydams stoti griežtai draudžiama. Čia aš pirmą kartą susidūriau su oficialiu patvirtinimu gandų, jau senokai sklindančių šalyje. Nacionalinės politikos klausimais Kremlius pasuko gana netikėta kryptimi. Iki šiol žydai sovietų diplomatijoje ir apskritai užsienio tarnyboje atliko ir atlieka svarbų vaidmenį. Kaip paaiškinti, kad jiems uždarė Diplomatų akademijos duris? Gal Stalinas negali pamiršti, kad 1935-1938 metų Maskvos procesuose didesnė dalis kaltinamųjų buvo žydai?
Nejučia prisimeni kai kuriuos nesenus įvykius. Traukiantis 1941 metais iš paliekamų sričių žydai buvo neiškelti ir sąmoningai pasmerkti sunaikinti vokiečių rankomis. Maskviečiai labai gerai prisimena 1941 metų rudenį. Beveik niekas iš Maskvos žydų negavo leidimo evakuotis. Kada spalio 16-ąją vokiečiai vienu šuoliu priartėjo prie Maskvos prieigų, gausybė žmonių, apimti panikos, bėgo. Dauguma jų buvo žydai, nes partiniai darbuotojai traukėsi planingai, o eiliniai maskviečiai bėgti nei galėjo, nei norėjo. Tada Stalinas įsakė atidaryti Maskvos-Gorkio-Čeboksarų plente NKVD užtvaras ir įsakė visus bėgančiuosius be evakuacijos leidimo šaudyti vietoje. Įsakymas tyčia buvo paskelbtas vėliau, nei pradėjo veikti užtvaros. Rezultatas – gausybė žydų lavonų Maskvos plento šalikelėse.
Karo metais Sovietų Sąjungos tautų vienybė patyrė sunkų išbandymą. Tautinės mažumos Kremliaus vilčių nepateisino. Dabar armijoje kas žingsnis girdi naują nežinomą keiksmažodį – “jaldašas!“ Azijos tautinių mažumų kalba tai reiškia – “draugas”. Revoliucijos sukurtas kaip naujas oficialus kreipinys jis išsigimė į niekinamą keiksmažodį.
Antras azijietiškas žodis, kuriuo karo metais praturtėjo kareiviškas žodynas, buvo – “belmeidy!“ Tautinės mažumos masiškai bėgo pas vokiečius, tyčia susižeisdavo, vėliau perėjo prie pasyvaus – “belmeidy!“ Nesuprantu! Pašauktas į armiją turkmėnas arba tadžikas į visus klausimus ramiai ir trumpai atsakydavo – “belmeidy!“ Kai jam įsako “kai-rėn”, jis sukasi “deši-nėn”.
Nuolaidžiaujant Visų slavų komiteto pirmininko generolo Gundorovo lengvai rankai atsirado dar vienas naujadaras – “broliai slavai”. Kai armijoje pasakoja arba tiria kokią niekšybę, apiplėšimą ar beprasmę kvailystę, tai dažnai prideda – “tai jau broliai slavai!“ Tai pačių kareivių tam tikrų dalykų vertinimas, kai vyriausioji vadovybė skatina neatsakingus žmones ir atveria kelią jų tamsiems instinktams ir paskatoms. Kai eilinė “kampanija” baigiasi, aukščiausia vadovybė verčia kaltę vykdytojams, leidžia pasipiktinimo įsakymą, šaudo atpirkimo ožius.
Nejuokingas “broliai slavai” dažnai girdisi lenkų ir Baltijos šalių formuočių Raudonojoje armijoje adresu. Apie estus ir kitus baltus, kariaujančius vokiečių pusėje, kareiviai kalba su didele pagarba. Sovietų kareiviai nežino, kokią “nepriklausomybę” suteiks baltams jų šeimininkai vokiečiai, tačiau gerai žino, kokią “nepriklausomybę” jie gavo 1940 metais iš sovietų valdžios. Rusų kareiviai, kuriuos pastaruoju metu uoliai auklėjo abstraktaus internacionalizmo dvasia, karo metais vėl pajuto galimybę tautiškai vertinti įvykius, geba nesąmoningai vertinti net savo priešų tautinės laisvės siekį.
“Tvirtai laikosi, velniai!“ – girdisi replikos, kuriose daugiau slaptos pagarbos nei pykčio.
Po dviejų mėnesių nuo karo pradžios aš sutikau antrojo oro uosto žiedo aplink Gorkio miestą statybose daugybę užsieniečių, dirbančių žemės darbus su kastuvais ir karučiais. Juos iškart buvo galima pažinti iš aprangos. Jų veidų išraiška buvo gana rūgšti. Tai buvo anuo metu prie naujos valdžios prisijungę Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR piliečiai. Pasinaudoję susiklosčiusiomis aplinkybėmis, jie tapo naujų sovietinių respublikų milicininkais, partiniais ir sovietiniais piemenimis. Pabėgę nuo puolančių vokiečių kariuomenės į pasaulinio proletariato tėvynę, jie gavo į rankas kastuvą ir sužinojo, kas yra proletaras.
Marionetės buvo naudingos namie, o čia tapo darbiniais gyvuliais. Vėliau juos visus nusiuntė į normalius NKVD darbo lagerius. Kai subrendo būtinybė kurti tautinius karinius dalinius, tai juos iš lagerių pervedė į estų ir kitas tautines brigadas, kuriose jų dauguma ir gavo galą. Tokia smulkių konjunktūros riterių karjera! Ne visiems priklauso šilta vietelė Kominterne, vado titulas arba operetės maršalo munduras. Tai reikėtų įsidėmėti tiems, kurie kada nors susigundytų.
Slenka dienos. Frontuose dunda mūšiai, o virš Maskvos tvieskia saliutai. Artėja rugsėjis, su juo ir nuolatinių studijų pradžia. Vis negaliu susitaikyti su mintimi, kad esu pasmerktas Japonijos diplomato karjerai. Kai kam nors iš savo naujų pažįstamų apie tai pasakoju, jie juokiasi tarsi iš linksmo pokšto. Nejau likimas nenusišypsos ir man?
Kartą eidamas akademijos kiemu, atsitrenkiau į uniformuotą moterį. Automatiškai atidaviau pagarbą ir atsiprašiau. Kariškių aplinkoje pirmiausia žiūrima į antpečius. Nustebintas moterims nebūdingu majoro laipsniu, aš pažvelgiau jai į veidą.
– Olga Ivanovna!? – džiugiai šūktelėjau priblokštas netikėto susitikimo.
Priešais stovėjo Olga Ivanovna Moskalskaja – filologijos mokslų daktarė, Vokiečių fakulteto profesorė ir dekanė. Anksčiau mes bendraudavome. Tada ji buvo maloniai sujaudinta mano polinkio kalboms, labai mandagi ir man dėmesinga. Tai buvo aukštos kultūros žmogus ir nepaprastai žavinga. Nenuostabu, kad man ją pamačius išsprūdo džiaugsmingos nuostabos šūksnis.
– Draugas Klimovas!? – irgi nustebusi nužvelgė ji mane nuo galvos iki kojų. – Uniformuotas! Ką jūs čia veikiate?
– Ak, Olga Ivanovna, geriau neklauskite, – atsakiau sutrikęs.
– Taip, bet vis dėlto... Vėl mokotės vokiečių kalbos?
– Ne, Olga Ivanovna. Daug blogiau... Japonų! – liūdnai tariau.
– Ką-ą-ą? Japonų?! Negali būti! Jūs juokaujate.
– Man ne juokai galvoje, Olga Ivanovna.
– Aha, ta-aip! – supratingai palingavo galvą Moskalskaja. – Užeikime į mano kabinetą pasikalbėti.
Ant kambario durų, pro kurias mudu įėjome, perskaičiau lentelę su užrašu “Vakarų sektoriaus viršininkas” ir jos pavardę. Vadinasi, Olga Ivanovna dabar dirba akademijoje.
– Tai koks idiotas įkišo jus į japonų skyrių? – klausia Moskalskaja. Ji ir be mano aiškinimų gerai išmano akademijos tvarką.
– Ne idiotas, o pulkininkas Gorochovas, – teigiu.
– Ar sutiktumėte pereiti į vokiečių skyrių? – dalykiškai klausia Moskalskaja. – Dabar aš užsiėmusi paskutinio kurso komplektavimu ir laužau galvą, kur rasti žmonių. Jeigu neprieštaraujate, tai jau šiandien įteiksiu raportą generolui prašydama jus perkelti. Kaip jūs tai vertinate?
– Tik, sergėk Dieve, kad pulkininkas Gorochovas neįtartų, jog tai mano paties noras... Antraip už padarinius aš negarantuoju, – sakau ir dėkingai spaudžiu jos ištiestą ranką.
– Dėl to nesirūpinkite. Iki greito susitikimo! – juokiasi Moskalskaja, kai einu iš kabineto.
Kitą dieną mane kviečia parengiamųjų japonų kursų viršininkas ir sutinka įtartinu klausimu, lyg pirmą kartą mane matytų:
– Tai jūs – Klimovas?
– Taip, drauge majore! – atsakau.
– Čia generolas atsiuntė įsakymą pervesti kažkokį Klimovą, – majoras žiūri į popierius, – į kažkurį Vakarų fakulteto ketvirtą kursą.
Jis kreivai žiūri tai į mane, tai į popierių.
Sąlygos akademijoje gana keistos. Tie, kurie priimti į parengiamuosius kursus, skendi palaimoje. Pirmo kurso studentai – ypač “solidžių” tautų – pilni sąmoningumo. Antras kursas vertinamas kaip jau “padaryti žmonės”. Apie trečio kurso studentus šnabždamasi kaip apie žmones, turinčius galingą užnugarį. Apie ketvirtą kursą mažai žinoma – jį laiko dievų buveine. Tuo ir paaiškinami keisti parengiamųjų kursų viršininko žvilgsniai ir klausimai. Pasigailėtinas kirminas, parengtinukas – ir staiga skrenda kažkur į padangę.
– Jūs ką nors žinote apie tai? – įtartinai klausia jis.
– Visai nieko, drauge majore, – atsakau.
– Taigi! Imkite šį įsakymą, – kol kas kito kapitono Klimovo mes neturime, – ir eikite į Vakarų. Aš manau, kad tai klaida, ir mes dar susitiksime, – baigia jis.
– Klausau, drauge majore! – atiduodu pagarbą.
Taigi – aš paskutiniame akademijos Vakarų skyriaus kurse. Be visų gėrybių, iš ten visada atkelti vartai į frontą. Ne, pasaulyje iš tikrųjų yra gerų žmonių! Vis dėlto likimas man nusišypsojo.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ