Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus.
Jn 8, 14
Generolas profesorius Solomonas Abramovičius Koganas, žydų klausimo specialistas, toliau pamokslavo apie žydų gelbėjimą nuo antisemitizmo:
– Draugai, dirstelėsime į pirminius šaltinius. Štai aš imu Bibliją ir skaitau, ką apie žydus kalba žydų pranašas Jeremijas, kuris pasisako, taip sakant, žydų dievo Jehovos (Jahvės) vardu:
«Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies, kad dar galėtum būti išgelbėta! Kaip ilgai tu laikysies savo pražūtingų užmačių?» (Jer 4:14).
«Deja, mano tauta paika! Manęs jie nepažįsta! ... Jie gudrūs vien pikta daryti, o gera daryti nemoka». (Jer 4:22).
«Klausykis, paika ir nenuovoki tauta, – jūs turite akis, bet nematote, jūs turite ausis, bet negirdite» (Jer 5:21).
«Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno – gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, jie visi apgavikai» (Jer 6:13).
– Hm, tai šiek tiek panašu į kažkokio žydėdros kliedesį. Bet tas žydėdra – pats žydų dievas Jahvė, kuris kalba žydų pranašo Jeremijo lūpomis. Ir visa tai ne iš kokios nors antisemitinės brošiūrėlės, o iš žydų Senojo Testamento. Taigi žodis vėl suteikiamas pranašui Jeremijui:
“Visi apgaudinėja vienas kitą, tiesos nesako. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis” (Jer 9:4).
“Vargas man, motina mano, kad mane pagimdei, žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!” (Jer 15:10).
“Atlyginsiu už jų kaltę ir nuodėmę dvigubai, nes jie suteršė mano kraštą savo šlykščiais stabų griaučiais ir pripildė manąjį paveldą savo netikrų dievų” (Jer 16:18).
“Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų landyne. Judo miestus – baisiais tyrlaukiais” (Jer 9:10).
“Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažino, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų” (Jer 9:16).
Taip žydų pranašo Jeremijo lūpomis kalba žydų Dievas Jahvė. Už tuos žodžius Biblijos disidentą Jeremiją, nesant durnynų, įmetė į duobę. Tačiau kad ir kaip būtų keista, tos pranašystės visiškai išsipildė, ir jos tikroviškos iki šiol.
Dabar žvilgterėsime į kitą pirminį šaltinį – Talmudą, kuris yra aukščiausias judaizmo autoritetas ir moralinis kodeksas. Religija – tai duotos tautos sielos veidrodis. Ir štai aš imu tokį veidrodį – knygą Žydų veidrodis (зерцало), kurią parašė žydas perkrikštas daktaras Justusas-Brimanas, išleistą Niujorke, 1922. Joje cituojamas pats geriausias Talmudas Šulchan-aruch. Žodis talmudas žydų kalba reiškia instrukciją. Kaip pas mus partijos CK instrukcijos. Tai savotiškas pilietinių ir religinių judaizmo įstatymų sąvadas. Taigi pasklaidykime Žydų veidrodį:
«Anglų teologas Liaitfutas, visą gyvenimą tyrinėjęs Talmudą, apie jį šitaip rašo:
«...siaubingai grubi kalba, stulbinanti tuštuma ir papiktinantys melagingi gudravimai...» (p. 19).
«Kaip pavyzdį galima nurodyti nors ir tai, jog viename pirmųjų Babilono Talmudo traktatų – Berachof, t. y. Palaiminimas, šimtus kartų kalbama apie išvietę su visais jos priklausiniais» (p. 20).
Visiems nežydams apibūdinti Talmude vartojamos įvairiausios įžeidžiančios pravardės – gojus, akumas, nocerimas, mamzerimas, koferimas, kelafimas, chomorimas ir taip toliau; daugiau kaip 50 pravardžių (p. 37), kurios nė kiek ne geresnės už žodį žyd. Iš esmės tai ne žmonės, o nežmogiai, gyvuliai.
Talmudo įstatyme Orach-chajiim 55, 20, gojai prilyginami mėšlui ir išmatoms (p. 50-51). Po to gojai prilyginami šunims (p. 65).
Visas Talmudas kupinas išpuikimo, neapykantos gojams ir detaliausių instrukcijų, kaip juos apgaudinėti, apsverdinėti, apgauti matuojant, apskaičiuoti, lupikauti, melagingai liudyti teismuose ir taip toliau (p. 91-86). Tai truputį trenkia didybės manija.
Po to eina pelnyta baimė, kad gojai gali žydą užmušti, papjauti ar nunuodyti (p. 140-144). O tai jau atsiduoda persekiojimo manija. Juk didybės manija ir persekiojimo manija – kaip dvi tikrosios seserys.
O štai dar vienas dantingas Talmudo įsakymas: gojų santuokos prilyginamos arklių kergimui, o vaikai nelaikomi jų vaikais, todėl, jeigu tie tėvai ir jų vaikai pereina į žydiją, sūnus gali vesti tikrąją motiną (traktatas Iope de’a 269-10, p. 153). Kas tai: pamišėlio kliedesys? Arba p... tavo motiną?
Antrasis mesijas KGB uniforma apžvelgė auditoriją:
– Na, draugai gojai, kaip jums tokia religija patinka? Tačiau degeneralogijos, tai yra mokslo apie degeneraciją, požiūriu mane labiausiai domina šie Talmudo traktatai:
«Kiekvienas žydas giminės pratęsimui ir giminės padauginimui privalo vesti»(traktatas Ebor ga’ecer 1,1, p. 166). Tai visai normalu. Bet paklausykite, kas rašoma toliau:
«Tebūnie sūnus ir nesantuokinis, arba kurčnebylis, išprotėjęs arba mažiukas (neūžauga), vis tiek jis (žydas) įvykdė priesaką»(traktatas Rašba, chaga 1,6, p. 166). Taigi Talmudas tiesiog moko veisti degeneratus! O toliau dar gražiau:
«Kai žydas turi nors ir nesantuokinių arba bukapročių vaikų, tai jis atliko savo pareigą gausinti žmonijos padermę... gojų vaikai su žydų kilmės vaikais net ir nesantuokiniais arba idiotais negali būti lyginami»(traktatas Rašba, chaga 6, p. 166).
Čia ne tik vėl rekomenduojama veisti degeneratus, bet net pabrėžiama, jog tie žydiškieji degeneratėliai – bukapročiai ir žydų kilmės idiotai – vis tiek geresni, už gojus. Beje, toks nesantuokinis, padarytas pagal Talmudo instrukcijas, buvo Adolfo Hitlerio tėvas, kurio motina pastojo dirbdama žydų šeimoje tarnaite.
Antrasis mesijas palingavo galvą:
– Na, Siono išminčiai, ką man jūs į tai atsakysite? Sakysite, kad aš antisemitas?
Vietoje atsakymo į šį klausimą Talmudas oriai tvirtina: «Gojaus sėkla laikoma gyvulio sėkla»
(traktatas Ketulob, 3 b, p. 164). Štai kaip tik toje žydų religijoje, Talmude, ir padėti antisemitizmo pamatai.
Reikia pasakyti, kad Talmudas parašytas tokia nesklandžia kalba ir pilnas tokių išpuikusių arba puskvailių postringavimų, jog kartais atrodo lyg jį būtų sukūrę ne mokyti rabinai, o tie patys «bukapročiai» ir «idiotai», kuriuos Talmudas pataria veisti.
Antai viename Talmudo traktatų (Tocharot, Niddach) du Siono išminčiai, rabinai Judas ir Samuelis, visai rimtai svarsto tokį talmudišką klausimą: ar galima šlapintis ant sinagogos stogo? Ir ten pat dialektiškas atsakymas: galima, bet tik atsargiai – ne ant stogo, bet nuo stogo.
Kitoje Talmudo vietoje (traktatas Macd Koton) išmintingas rabinas Ilajus savo parapijiečiams pataria taip: «Kai žmonės nori nusidėti, tegul jie eina ten, kur jų niekas nepažįsta, ir tegul apsirengia juodai, kad nedarytų gėdos Jahvei viešai»
. Kaip po to jūs galite įsižeisti ant žydo, jeigu jis savo paties dievą Jahvę apgaudinėja?
O štai Talmudo traktate Aboda zara su visomis smulkmenomis traktuojamas gerbiamas rabinas ben-Dordajus, kuris buvo toks geras, kad «nebuvo visoje žemėje tokios prostitutės, kurios jis nebūtų vaikęsis»
.
Talmudą labai rekomenduoju vyrams, kurių žmonos mėgsta ginčytis. Šiuo klausimu Talmudas sako, jog «moters protas silpnas»
. Ir Talmudas žiūri į moterį beveik taip, kaip į gojų. Talmude yra net speciali padėkos malda Jahvei, jog «Jis nepadarė manęs moterimi»
. Pagal Talmudo įstatymus, vyras gali išsiskirti su žmona, jeigu ji jam persūdė ar perkepė vakarienę. Tai gali patikti net kai kuriems gojų vyrams.
Dėl tarnybos armijoje Talmudas (Pezachim, 113a) moko taip: «Rabinas Johananas pasakė: jeigu jūs einate kariauti, tai eikite ne pirmose eilėse, o geriau paskutinėse, kad būtumėte pirmieji, kurie grįžta namo»
. Gana šmaikštus patarimas, bet trenkia bekilmiu kosmopolitizmu.
O dabar aš imu Aleno Edvardso knygą Judėjų erotika, Niujorkas, 1967. Išleido ją žydų leidykla Julian Press, todėl jokio antisemitizmo. Be to, antisemitiškų knygų jūs Amerikoje parduotuvėse nenusipirksite, o ši knyga parduodama visai atvirai. Tai savos rūšies seksualinė žydų istorija, parašyta žydams apginti. Knyga labai gerai dokumentuota nuorodomis į rimtus istorinius šaltinius. O dabar pasižiūrėkime, kas joje parašyta.
Žydų tautos istorija prasideda, tiesą sakant, nuo žydų išėjimo iš Egipto. Išvedė juos iš ten įžymusis Mozė. Bet, pasirodo, Mozė buvo visai ne žydas, o Egipto žynys-disidentas, kurį išvijo iš Egipto kartu su žydais (p. 4). Be to, Mozė buvo vedęs etiopę, tai yra negrę, žiūrėk Bibliją, Skaičių 12, 1-8.
Toliau cituoju pažodžiui: «Istorinė tiesa apie «Išėjimą», kaip praneša Justinas, Romos istorikas, savo Judėjų istorijoje, yra ta, kad raupsuotųjų ir seksualiai pasiligojusių žydų vergų gauja buvo išvaryta iš Egipto deltos į dykumą, nes dievo Amono orakulas paskelbė, jog tie nevalyvūs vergai yra priežastis pragaištingos ligos, paplitusios po visą Egiptą».
«Justinas buvo ne vienintelis istorijos klasikas, kuris rašė apie tą skandalą: mes tai randame ir Maneto, Tacito ir Diodoro Sikulo darbuose» (p. 5).
Vadinasi, Mozė – visai ne Mozė. Ir visai ne «Išėjimas», kaip žydai tai aprašo Biblijoje, o «seksualiai pasiligojusių» išvarymas. Juk Romos istorikai – šaltinis gana patikimas.
Vienas žydų herojų Biblijoje yra Josifas Egiptietis, kuris tapo artimiausiu faraono patarėju. Panašiai kaip Bernardas Baruchas buvo prezidento Ruzvelto patarėju. Tačiau Alenas Edvardsas, apeliuodamas į Talmudo traktatus, praneša, kad Josifas buvo pederastas ir padarė sau karjerą per užpakalinę angą.
Midras Rabbai labai aiškiai sako, kad Judas kaltina Josifą noru atlikti kraujomaišos pederastiją su savo jaunesniuoju broliu Benjaminu: «...nes po Faraono tu man valdovas»
(Pr 44:18), tai yra «kaip faraonas myli vyrus, taipgi ir tu»
(p. 104-105).
O štai ir kilmė žodžio žyd, kurio taip nemėgsta žydai. Pasirodo, kad tai senas žydų žodis, kuris naudojamas net Talmude: «Niekada neliesk žydo (penio) arba šmoro (penio), kai šlapiniesi – tai pirmasis Talmudo įstatymas dėl vaikų auklėjimo»
(Tachorot, Niddach, p. 128).
Edvardsas rašo, žyd – pizl, o retai vartojamą anglų kalbos žodį pizl jūs rasite tik didžiausiame Vebsterio žodyne, kuriame tas žodis reiškia gyvulių lyties organą.
Iš esmės, senas žydų žodis žyd tai tas pats, kas dabarties žydų žargone – šmok arba potc, o rusiškai ch.... O tikslesnis vertimas, jeigu pasikapstytume visuose Talmudo postringavimuose, tai žodis žyd susijęs su gyvuliais, tai yra šuns b...
Akivaizdu, kad kadaise gerieji žydai išvadindavo bloguosius žydus žyd. O kaimynai, girdėdami kaip žydai tarpusavyje plūstasi, ir perėmė tą žodį, nežinodami, ką jis reiškia. Ir pradėjo visus žydus pravardžiuoti žydais. Juk kitose kalbose žydus iki šiol vadina jude (vokiškai), žuif (prancūziškai) ir t. t.
Lenkijoje ir Ukrainoje, kur žydų buvo daugiausia, žydai kitaip ir nevadinami. Dėl to ten ir patys žydai priversti taip save vadinti.
Visi jūs žinote žodį pacanas, tai yra berniūkštis. O kas žino to žodžio kilmę? Kaip ir daugelis žargoninių žodžių, žodis pacanas kilęs iš žydų žargono nuo žodžio potc, tai yra b..., o iš čia ir mažiukas potcen – pacanas.
Beje, Vokietijoje beveik visas vagių žargonas, haunerchprache, kilęs iš žydų idiš žargono. Kodėl? Ogi todėl, kad pradinio kapitalo kaupimo metu daugelis žydų supirkinėdavo vogtus daiktus – ir perdavė vagims savo žargoną.
O paskui šių vogtų daiktų supirkinėtojų vaikai ir vaikaičiai tampa advokatais, gydytojais, bankininkais, ministrais. Juk ir mūsų Laikinosios vyriausybės ministro premjero Kerenskio senelis buvo žydas, pinigų padirbinėtojas, ir apie tai mes vėliau plačiau pakalbėsime.
Kadangi mes ėmėmės semantinės analizės... Po Mozės žydų vadas buvo Jozuė, užkariavęs Kanaano žemę, kurioje «nė vieno nepaliko gyvo»
(Jozuės 10:28 ir 30). Jozuės Knyga – pati žiauriausia ir labiausiai niekšiška Biblijos knyga kuri, beje, įtraukta į Dabartinio Izraelio vidurinių mokyklų programą.
O dabar dirstelėkite į mūsų konspektus, kuriuose profesorius Lombrozas sako, jog arabų kalba žodis navi turi dvi reikšmes – pranašo ir išprotėjusio. Kas buvo Jozuė – pranašas ar išprotėjęs? Bet šitoks buvo ir mūsiškis caras Ivanas Rūstusis (Biblijoje rusų kalba Jozuės knyga verčiama kaip Jėzaus Navino knyga, taigi Jozuė vadinamas Jėzumi Navinu – vert.).
Grįžkime prie Edvardso Judėjų erotikos. Štai dar vienas Talmudo postringavimų: “Rabinas Elizeris ben-Jakobas pareiškė, kad «jeigu rabino penis kabo iki kelių, tai jis blogas rabinas, o jeigu penis kabo aukščiau kelių, tai jis geras rabinas». Tačiau kiti sako: «Jeigu penis kabo iki kelių – geras rabinas, o jeigu penis kabo žemiau kelių – blogas rabinas»”
(traktatas Kolašim, Vekerot, p. 130).
Kas tai – išprotėjusio kliedesys? Ne, tai žydų religijos pagrindas. Dėl to teologas Liaitfutas ir rašė apie Talmudą: «... siaubingai grubi kalba, stulbinanti tuštuma ir papiktinantys melagingi gudravimai...»
Judėjų karalius Erodas Didysis, kuris valdė žydus Jėzaus Kristaus gimimo laikais, taip išgarsėjo savo neįtikėtinais žiaurumais, jog jo vardas tapo bendriniu daiktavardžiu: «Ak, tu erode!» Kaip įprasta tokiais atvejais, karalius Erodas buvo užkietėjęs pederastas – ir buvo vedęs 10 kartų (p. 149). Jo anūkė Erodiada buvo ištekėjusi už savo dėdės Filipo ir miegojo su savo antruoju dėde Erodu Antipu – vėl kraujomaiša.
O štai dar vienas komiškas įstatymėlis iš Talmudo: «Trijų metų ir vienos dienos mergytė gali būti sužadėta lytinio akto būdu»
(Mišna, p. 168). Tai yra galima poruotis su trejų metų vaikais!? Mažamečių tvirkinimas. Čia Edvardsas sako, jog dėl to neretai būdavo deginamas Talmudas ir kildavo vietiniai pogromai.
Jeigu žydai savo Talmude visus gojus prilygina gyvuliams, tai viduramžiais Inkvizicija ima taikyti žydams jų pačių matą ir atsako į tai šitaip: «Poravimasis su žyde reiškia tą patį, ką ir vyro poravimąsi su šunimi»
. Taip nusprendė Paryžiaus tribunolas, nuteisęs vieną nelaimėlį gojų ir jo meilužę žydę sudeginti ant laužo. Tas pats buvo XIII amžiuje ir Anglijoje (p. 172).
Kai Egipto žynys Mozė švarino savo žydus, jis išleido tokius įstatymus, Kunigų knyga, 20:13, 15, 16:
«Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, juodu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę».
Jei vyras turi lytinius santykius su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmuškite».
«Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmušti tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę».
Tada Mozė švarino žydus, o vėliau Inkvizicija atsuko tuos pačius įstatymus prieš žydus – ir viduramžiais poravimasis su žydais prilyginamas poravimuisi su šunimis. Bet... privalau pasakyti, jog kažką panašaus aš pastebėjau ir tarp savo pažįstamų. Viena damutė, beje, visiška psichopatė, iš pradžių poravosi su šunimi, o po to ištekėjo už žydo. Dar pažįstų dvi seseris: viena ištekėjusi už žydo, o antroji, taip pat psichė, vietoj vyro įsitaisė šunį – tikrąja to žodžio prasme. Ta šunų mėgėja žaidžia tenisą su mano žmona.
Pirmoji sesuo pasidarė su žydu defektuotą vaiką, o antroji – su šuneliu – liko senmerge. Sunku pasakyti, kuri iš jų pasielgė geriau. Aš pažįstu tas damutes jau daug metų ir žinau, jog visos tos nesveikos santuokos ligotų žmonių – sovietinės inkvizicijos generolas gūžtelėjo pečiais. – Jeigu tai matau aš, tai tą matė ir Mozė, ir viduramžių Inkvizicija.
Toliau Edvardsas rašo, jog 1265 metais Ispanijos karalius Alfonsas Išmintingasis išleido įstatymą, pagal kurį žydo poravimasis su krikščione baudžiamas mirties bausme. 1348 metais Ispanijos įstatymai teisdavo mirtimi kiekvieną žydą, kuris poruodavosi su krikščione – net su prostitute (p. 172). Bet Alfonsas Išmintingasis darė tą patį, ką ir išmintingasis Mozė, kuris bausdavo už žydų poravimąsi su gojėmis, Moabo dukromis, mirties bausme. Pasiskaitykite Skaičių Knygą, 25. Visa tai – lazda su dviem galais.
Edvardsas rašo: «...kai kurie krikščionybės elementai kažkaip buvo įsitikinę, jog žydija pagadino visą Europą, įvesdama senus judėjų vyrgulos ir gyvuligulos papročius visur, kur jie apsistodavo...» (p. 179).
Bet panašių dalykų jūs rasite ir nacizmo biblijoje Mein Kampf, kurioje Hitleris tiesiogiai kaltina žydus, jog jie «bjauroja» aplinkines tautas (p. 223). Tikra likimo ironija ta, kad vienas tokių «bjaurotojų» buvo pats Hitleris, psichuotas žydo senelio vaikaitis, kuris jautė tai nuosavu kailiu. Dėl to Hitleris ir pasidarė antisemitu.
Iki Hitlerio didžiausias antisemitas buvo pirmasis generolas inkvizitorius ir popiežiaus Didysis Inkvizitorius Tomas Torkvemada, kuris atliko svarbiausią vaidmenį išvarydamas žydus iš Ispanijos. Tačiau Edvardsas praneša pikantišką faktą, jog Torkvemada buvo pusžydis ir net apipjaustytas. Jo senelis iš tėvo pusės, kardinolas Chuanas Torkvemada, buvo grynakraujis žydas perkrikštas.
Torkvemados įpėdiniu buvo generolas inkvizitorius Diego de Dieza, grynakraujis žydas perkrikštas. Kitas generolas inkvizitorius buvo Alonsas Manrikas, Sevilijos kardinolas arkivyskupas, taip pat grynakraujis žydas perkrikštas. Taigi nuo 1483 iki 1538 metų, kai visi žydai buvo išvaryti iš Ispanijos, visi vyriausieji generolai inkvizitoriai buvo žydai (p. 201-202).
Naujosios sovietinės inkvizicijos generolas profesorius Solomonas Abramovičius Koganas užvertė Judėjų erotiką:
– Alenas Edvardsas mėgina žydus teisinti. Bet faktai kalba priešingai. Tai štai, ir aš iš kailio neriuosi gelbėdamas žydus nuo antisemitizmo. Bet išeina visai ne tai...
* * *
– O dabar, draugai, pabandysime išaiškinti, kas yra antikristas. Pagal Evangeliją, antikristas pasirodys prieš Visuotinį Teismą ir prieš pasaulio pabaigą, o po to antrą kartą ateis Kristus (1 Jn 2:18). Antikristas – tai nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, įstatymų laužytojas, atsiųstas šėtono. Pagrindinis antikristo gyvenimo pradas bus savimyla, kuri vėliau peraugs į savęs sudievinimą (prisiminkite Stalino «asmenybės kultą»). Žydai antikristą sutiks kaip mesiją. Antikristas kalbės kaip užsimaskavęs Kristus ir darys netikrus stebuklus (prisiminkite Leniną ir visus jo melagingus pažadus). Tačiau po antrojo Kristaus atėjimo antikristas bus išvytas.
Pažvelkime į šią biblinę miglą pro dialektinio materializmo prizmę. Sutikime, kad Visuotinis Teismas – tai revoliucija, pasaulio pabaiga – tai tiesiog senojo pasaulio pabaiga, o antrasis Kristaus atėjimas – tai moralinis pagijimas ir naujo pasaulio, naujos visuomenės atgimimas. O antikristas, iš esmės, tai žydai, kurie buvo svarbiausia varomąja jėga, mielės ir visų XX amžiaus revoliucijų, taip pat ir sovietų revoliucijos, fermentas.
Tačiau, peržvelgdamas legendas apie antikristą, aš keletą kartų aptikau tokią keistą formulę: antikristas bus žydės nuo nežydo sūnus. Tai yra antikristas bus pusžydis arba, žydiškai, memzeris. Ir štai šita formulė mane sudomino.
Pagal Talmudo įstatymus, žydės sūnus nuo nežydo, gojaus, laikomas žydu, bet žydo sūnus nuo nežydės, žydiškai – šiksos, žydu nelaikomas.
Taigi antikristas tėvo linija turės nežydišką pavardę, tačiau pagal Talmudo įstatymus dėl motinos žydės, jis bus laikomas žydu.
O dabar aš jums išvardysiu keletą tokių užsimaskavusių antikristų sovietų revoliucijoje: Kerenskis, Leninas, Stalinas, Berija. Pagrindinės revoliucijos figūros. O tų slaptųjų pusžydžių šešėlyje eina ištisas žydų legionas. Tiesiog kaip Siono išminčių suokalbis.
Hitleris nacistų valdžios užgrobimą vadino nacionalsocialistine revoliucija. Ir toje revoliucijoje štai tokie antikristai... Adolfas Hitleris – senelio žydo anūkas. Gestapo viršininkas Himleris – pusžydis. Dešinioji Himlerio ranka – Heidrichas – taip pat pusžydis. Ir «galutinio žydų klausimo sprendimo» specialistas Adolfas Eichmanas, varęs žydus į dujų kameras, pats buvo, kaip sakoma, apyžydis.
Kaip paaiškinti šį paradoksą? Dalykas tas, kad revoliucionieriai – tai paprastai įvairiausi psichopatai, psichotikai ir neurotikai, kuriuos skatina visai ne meilė, lygybė ir brolybė, apie ką jie visi šaukia, o juodieji Froido kompleksai, kuriuose pagrindinė varomoji jėga yra valdžios kompleksas.
Mūsų draugužis, žydų profesorius Lombrozas, sako, jog žydai psichinėmis ligomis serga vidutiniškai 6 kartus dažniau, negu gojai. O Vokietijoje dažniau 8 kartus. Todėl Hitleris ir atsirado ne kur nors kitur, o kaip tik Vokietijoje. Štai dėl to žydai ir yra visų revoliucijų mielės. Dėl to mes dabar ir uždarome savo žydus, revoliucionierius disidentus, į durnynus arba išmetame į užsienį.
O dabar patyrinėsime tuos antikristus nuodugniau. Imsime patį paradoksiškiausią atvejį – Gestapo viršininką Himlerį. Štai aš imu Vilio Frišauerio knygą Himleris, Niujorkas, 1962. Šią Himlerio biografija parašė žydas Frišaueris, tarnavęs Amerikos kontržvalgyboje. Po Vokietijos kapituliacijos 1945 metais jis tardė artimiausius Himlerio bendradarbius. Šitaip jis surado SS majorą Bergmaną, kuriam Himleris asmeniškai pavedė ištirti ir sudaryti jo šeimos genealoginį medį, nes to reikėjo visiems esesininkams, kad jie įrodytų savo grynai arijišką kilme. Tačiau Bergmanas, pradėjęs raustis Himlerio genealogijoje, pamatė, jog jam tai gyvenimo ar mirties klausimas. Himlerio genealoginis šeimos medis stipriai trenkė... chm, ne arijais. Vieno protėvio – Getingerio – atveju teko padaryti mažytį pakeitimą. Dabar cituoju pažodžiui:
«Tačiau uždavinys darėsi vis beviltiškesnis, kai byla priartėjo prie senelės Agatos Kine (Himlerio tėvo motina). Ištisa grėsmingų klaustukų virtinė puikuojasi jos šeimos medžio šakose ten, kur turi būti datos ir protėvių gimimo vietos. Lentelėje žiojėja didžiulės spragos, kurios būtų neleidusios patekti į SS, tai yra, jeigu jis būtų ne SS įkūrėjas, o būtų panorėjęs į SS įstoti» (p. 17). Taigi Himlerio papelė, kaip sakoma, yra apyžydis.
Cituoju toliau: «Henricho Himlerio motinos arijinė kilmė taip pat yra abejotina» (p. 17). Taigi ir Himlerio motina apyžydė.
Ir tai tas pats Himleris, kuris milijonais naikino žydus. Ant ko gi žydai gali pykti? Patys ant savęs? Ne, aš žinau ant ko jie pyks, – Solomonas Abramovičius skėstelėjo rankomis. – Jie pyks ant manęs. Sakys, kad aš antisemitas. Bet tai rašau ne aš, o žydas Vilis Frišaueris.
Na tebūnie, ir eikime toliau. Dešinioji Himlerio ranka buvo Reingardas Heidrichas, apie kurį daugelis kalbėjo, jog jis būtų galėjęs užimti paties Hitlerio vietą. Cituoju toliau:
«...likę gyvi SS vadovai piktžiugiškai nurodo... jog Heidrichas iš tikrųjų buvo pusžydis... Tokie gandai sklandė Miunchene, kad trūkstama grandinė Himlerio genealogijoje buvo žydas...» (p. 30).
Čia Frišaueris bando išsisukti ir rašo apie Heidrichą taip:
«Kadangi mes žinome tą vaidmenį, kurį jis vaidino sąmoningose žydų žudynėse, todėl galime galutinai įvertinti visą niekšišką užuominos siaubingumą, jog žydus naikino vienas jų pačių rasės žmonių».
Pasižiūrėsime, ar taip yra iš tikrųjų? Štai aš imu dar vieną knygą – dokumentišką Gestapo darbo aprašymą, pavadintą Perskaičius sudeginti, Ladislavas Farago, Niujorkas, 1972. Autorius taip pat žydas, Antrojo pasaulinio karo metais irgi dirbęs Amerikos kontržvalgyboje. Ir jis rašo tiesiai, jog Heidricho tėvas buvo žydas Bruno Ziusas, muzikos mokytojas iš Halės, kuris savo tipišką žydišką pavardę Ziusas pakeitė į Heidrich. Taigi Himlerio padėjėjas Heidrichas – vis dėlto! – pusžydis (p. 26).
Štai ir išeina keistas paradoksas, jog ir Gestapo viršininkas Himleris, ir jo dešinioji ranka Heidrichas – abu buvo pusžydžiai. Tuo sunku patikėti, bet taip buvo ir Ispanijos Inkvizicijoje.
Štai dar keletas būdingų smulkmenų iš Frišauerio knygos apie Himlerį. Himlerio žmona buvo 7 metais už jį vyresnė (p. 21). Blogas požymis. Motininis kompleksas. Taip, kaip ir Napoleono, Karlo Markso, Trockio ir Lenino.
Himleris taip pat, kaip ir Hitleris, buvo isterikas (p. 94). O iš ankstesnių paskaitų jau žinote, jog isterija labai būdinga žydams. Arba štai, tokiems žmonėms – apyžydžiams.
Vieną vertus, Hitleris ir Himleris visus okultistus ir astrologus varė į konclagerius, kitą vertus, patys tikėjo astrologija (p. 168). Toks asmeninis Himlerio astrologas buvo Vilhelmas Vulfas (p. 159, 186). Tai būdinga psichopatams.
1943 metais Himleris išleido brošiūrą Untermenšas, kur rašoma šitaip: «Untermenšas... nors ir panašus į žmogų, bet intelektualiai, dvasiškai jis žemiau už bet kurį gyvulį»
. Bet juk tai tiksliai iš Talmudo! Ir nejučiomiskyla klausimas: kodėl Himlerio smegenys vaikšto žydų keliais?
Savo instrukcijoje “SS ir policijos organizacija ir pareigos” Himleris rašo: «Būtų nepaprastai pamokoma kiekvienam pasidairyti po konclagerį. Tada jūs įsitikinsite... jog tai nusikaltėlių ir išsigimėlių sąvartynas. Konclageris – tai geriausia paveldėjimo ir rasės dėsnių demonstracija... Ten jūs rasite idiotėlių su galvos vandenlige, žvairų, įvairiausiai deformuotų, pusžydžių ir kitokių rasės atliekų. Visi jie surinkti ten».
Bet vienas iš tokių atliekų buvo pats Himleris. Tiksliai pagal marksistinės dialektikos dėsnį apie priešybių vienybę ir kovą!
Įdomi detalė. Jaunystėje Himleris ruošėsi būti kunigu. Ir Hitleris jaunystėje norėjo būti kunigu arba vienuoliu. Kad ir kaip būtų keista, ir mūsų draugas Stalinas mokėsi dvasinėje seminarijoje, o Dzeržinskis pirmiau norėjo būti kunigu, o vėliau pasidarė Čeka viršininku. Tam tikras dėsningumas. Pagalvokite – koks?
Dabar atlikime dar vieno antikristo – Adolfo Hitlerio, – psichoanalizę, kuris sukėlė II pasaulinį karą. O tas karas iš viso kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių, iš jų 20 milijonų rusų gyvybių.
Savojoje nacizmo evangelijoje Mein Kampf Hitleris rašo: «Slavų žmogiškoji masė, kaip rasinės atliekos, nevertos valdyti savo žemių... Kas gali užginti mano teisę sunaikinti milijonus slavų...»
. Ten yra dar ir taip: «Mes privalome didžiąją dalį rusų ir slavų sunaikinti, dalį paversti darbiniais gyvuliais, o kitus išmesti už Uralo»
.
Ir vėl tai labai trenkia Talmudu. Arba Biblijos Jėzaus Navino Knyga (vertime į lietuvių kalbą Jozuės knyga – vert.), kurioje navi arabiškai reiškia išprotėjęs.
Beje, dėl persikraustymo už Uralo. Tai skelbia ne tik Hitleris, bet ir mūsų disidentas Solženicynas. Kai mes jį išgrūdome į užsienį, jis brūkštelėjo idiotišką Laišką SSSR vadovams, kurį atspausdino visa Vakarų spauda. Ir ten, pavyzdžiui, žurnale Time, 1974.03.11, jis pamokslauja apie totalinį Rusijos padalinimą iki RSFSR sienų, o po to rusų perkėlimą už Uralo, į šiaurės rytų Sibirą, tai yra į konclagerių rajoną. Kai jis pats ten sėdėjo, tai jam labai nepatiko, o dabar jis nori ten perkraustyti visus rusus.
Beje, Solženicynas taip pat pusžydis ir pusprotis, tai yra toks pat antikristas. Kas jį vienija su Hitleriu? Talmudiškas mąstymo būdas. Žmogoneapykantystė.
O dabar aš imu daktaro psichoanalitiko Valterio Langerio knygą Adolfo Hitlerio siela, Niujorkas, 1972. Antrojo pasaulinio karo metais tai buvo pažyma prezidentui Ruzveltui, itin slaptas dokumentas Amerikos žvalgybai, kuri pavedė bėgliui, Vokietijos žydui, psichoanalitikui, apklausti visus žmones, kurie pažinojo Hitlerį asmeniškai, ir sudaryti jo psichoanalitinį portretą. Irgi žydiška kabala. Praėjus 29 metams, tas slaptas dokumentas pasirodė kaip knyga. Taigi pradėsime psichoanalizę.
Hitleris sako: «Aš pasijutau beveik kaip Jėzus Kristus...»
. O psichoanalitikai sako: «Kai žmogus ima save įsivaizduoti Jėzumi Kristumi, jis pribrendo beprotnamiui»
(p. 44). Beje, tie patys simptomai būdingi ir Solženicynui. Jis taip pat įtikinėja, jog jį pasiuntė ne kas kitas, o pats Viešpats Dievas.
Hitlerio išvaizda: «Žemesnis nei vidutinio ūgio. Platūs klubai ir, palyginti, siauri pečiai. Glebni raumenys. Kojos trumpos, plonos, išsekusios. Didelis liemuo ir įdubusi krūtinė. Burna pilna pageltusių supuvusių dantų. Moteriška eisena: maži, koketiški žingsneliai. Dažnai nervingai trūkčioja dešinysis petys ir kairioji koja. Nervinis veido tikas: trūkčioja lūpų kampai» (p. 51).
Po 1923 metų hitlerinio pučo, kalbėdamas teisme kaip liudytojas, profesorius Maksas von Gruberis, pats stambiausias Vokietijos eugenikos specialistas, pateikia tokią Hitlerio charakteristiką: «Veidas ir galva žemiausio tipo, puskraujis, žema nuolaidi kakta, bjauri nosis, mažytės akys»
(p. 52).
Daugelyje knygos vietų nurodoma, jog Hitleris buvo žydo senelio nesantuokinis anūkas. Pavyzdžiui:
«Hitleris nerimavo, kad jį gali šantažuoti dėl senelio žydo ir įsakė savo asmeniniam advokatui Hansui Frankui patikrinti jo genealogiją pagal tėvą. Frankas tai padarė ir pasakė fiureriui, jog jo senelė pastojo, kai dirbo tarnaite žydų šeimoje Grace» (p. 237).
Taigi Adolfo Hitlerio tėvas Aloyzas Hitleris buvo pusžydis. Pirmoji to memzerio Aloyzo žmona buvo 13 metų už jį vyresnė, vaikų neturėjo, bet buvo viena įvaikinta dukra Klara, kuri Aloyzui buvo antros eilės pusseserė. Po to buvo antroji santuoka. O trečią kartą Aloyzas vedė Klarą, savo įvaikintą iš pirmosios santuokos dukrą ir pusseserę, kuri buvo 23 metais už jį jaunesnė. Štai toji Klara ir buvo Hitlerio motina (p. 109).
Klara turėjo seserį, kurios vienas sūnų buvo kuprius ir su kalbos defektais. Pati Klara, Hitlerio motina, pagimdė vieną mirusį kūdikį, trys vaikai mirė vaikystėje, dukra Ida buvo idiotė, o antroji dukra Paula – pusiau idiotė. Ir štai iš tiek brolių ir seserų gyvas liko tik vienas Hitleris ir buvo «normalus». (p. 111 ir 116).
Analitikai mano, kad tėvo linija Hitleris buvo žydiško kraujo, tai motinos linija galimas įgimtas sifilis. Dėl to Mein Kampf Hitleris taip niršta ant žydų ir sifilio.
Įdomu, jog Adolfo Hitlerio krikštatėvis buvo žydas pavarde Princas (p. 108). O Hitlerio šeimos gydytojas buvo žydas d-ras Blochas (p. 124). Akivaizdu, jog Hitlerio papelę traukė prie žydų. O ir paties Adolfo Hitlerio vienintelis artimas jaunystės draugas buvo žydas, pavarde Chanišas, kuris vėliau rašė: «Tuo metu Hitleris buvo labai panašus į žydą, todėl aš dažnai juokaudavau, kad jis turėtų būti žydiško kraujo...»
(p. 124).
Daktaras Langeris rašo: «Visi analitikai mano, jog Hitleris tikriausiai yra neurotinis psichopatas ties šizofrenijos riba. Tai reiškia, kad jis nėra pamišėlis įprasta to žodžio prasme, bet yra neurotikas, kuris neturi stabdomųjų refleksų» (p. 131). Tai yra pusprotis.
O štai ką psichoanalitikai rašo apie Hitlerio intymųjį gyvenimą: «Tikėtiniausia, jog jis yra impotentas, bet jis nėra homoseksualistas įprastine to žodžio prasme. Jo iškrypimas visai kitos rūšies, apie kurį nutuokia tik nedaugelis. Tai kraštutinė mazochizmo forma, kurioje duotas asmuo lytiškai pasitenkina tik tada, kai moteris ant jo šlapinasi arba tuštinasi» (p. 138).
Kai jaunystėje Hitleris Vienoje valkatavo, jis turėjo panašią į Jėzaus Kristaus barzdą. Analitikai mano, jog tai pasąmoninis «mesijaus kompleksas» (p. 165). Niekai? O pasižiūrėkite, kiek tokių su Jėzaus barzda tarp mūsų disidentų ir durnynų įnamių: Solženicynas, memzeris Siniavskis Tercas-Pchencas, alkoholikas Piotras Jakiras (žydas) ir dar visa krūva barzdočėlių. Štai ir susigaudyk – kuris Kristus, o kuris antikristas.
Hitleris buvo visiškas vegetaras. Jis nevalgė mėsos, nerūkė, negėrė nei alkoholio, nei kavos ar arbatos? Užtat jis surydavo neįtikėtiną kiekį įvairiausių saldumynų: saldainių, pyragaičių, sausainių ir taip toliau. Ir dar jis labai mėgo pornografiją (p. 170-171).
Moterų Hitlerio gyvenime buvo nedaug. Hitlerio dukterėčia Heli Raubal, su kuria jis gyveno, arba nusižudė pati, arba jis ją nužudė. Rene Miuler, kuri praleido su Hitleriu vieną naktį, bet po to netrukus nusižudė. Amžinoji Hitlerio nuotaka Ieva Braun du kartus mėgino nusižudyti ir galų gale nusižudė kartu su Hitleriu. Visa tai šiek tiek keista. Bet tas pats buvo su draugu Stalinu bei jo žmona Nadiežda Alilujeva.
Daktaras Langeris rašo: «Įdomu pažymėti, jog homoseksualistai dažnai vertina save kaip aukštesnius sutvėrimus arba išrinktuosius, kuriems likimas lėmęs įvesti naują tvarką» (p. 178). Hm, išrinktieji... Ar tik ne dėl to žydai pasiskelbė išrinktąja tauta?
O štai kaip fiureris Hitleris atsiliepia apie prezidentą Ruzveltą: «Ruzveltas... neseniai pats gyrėsi, jog jo gyslose teka «kilmingas» žydų kraujas. Jo žmonos absoliučiai negroidinė išvaizda taip pat yra tikras požymis, jog ji negrynakraujė»
(p. 236).
Jeigu pridursime čia dar Kaukazo pusžydį Staliną, tai... tai kas vadovavo II pasauliniam karui, kuriame žuvo 50 milijonų žmonių? Hitleris, Stalinas ir Ruzveltas – ir visi jie apyžydžiai! Tačiau panašūs dalykai atsitikdavo ir anksčiau. Tai savotiškas dėsningumas. Dėl to ir pasklido legendos, kad antikristas bus žydės sūnus nuo nežydo, tai yra pusžydis.
Kodėl? Ogi todėl, kad tarp pusžydžių įvairių psichų, psichelių ir psichopatų yra dar daugiau, negu tarp žydų. O už tų psichozių slepiasi valdžios kompleksai, sugriovimai – ir savigriovos.
Todėl d-ras Langė-Eichbaumas jau mums žinomoje knygoje «Genijus, beprotystė ir šlovė», kalbėdamas apie sergančius genijus, atsargiai sako: «Tam reikia sukryžminti žmones iš talentingų šeimų su svetimo kraujo ir pirmiausia psichopatologinio kraujo žmonėmis, tai yra reikia sąmoningai daryti bionegatyvų žmogų...»
.
Dabar suprantate, kas yra tie «žmonės su svetimu ir psichopatologiniu krauju»? O dėl tokio kryžminimo atsiranda tokie rudieji antikristai, kaip Hitleris, Himleris, Heidrichas, Eichmanas ir taip toliau. O iš kitos pusės raudonieji antikristai – Kerenskis, Leninas, Stalinas, Berija ir taip toliau. Matote, kaip viskas sutampa? Kaip du kart du – keturi!
O už tos religiškai filosofinės miglos šmėžuoja pasauliniai karai ir revoliucijos... Čeka požemiai... Hitlerio dujų kameros... Stalininiai konclageriai.... O dabar dar ir atominė bomba, kuri ištaškys į šipulius visą žemės rutulį...
Antrasis mesijas KGB uniforma nusišluostė nosine kaktą: “Štai aš čia darbuojuosi iki septinto prakaito, gelbėdamas žydus nuo antisemitizmo. O jie vis tiek sakys, jog aš antisemitas”.