Viešpats matė, koks didelis buvo nedorumas žemėje... Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų...
Pr 6, 5-6
Generolas profesorius Bykovas toliau analizavo Adomo nuodėmes.
– Sukurta daug gražių legendų apie Anglijos karalių Ričardą I, kuris buvo pramintas Ričardu Liūtaširdžiu ir kurį apdainuodavo trubadūrai už narsą ir karo žygius. Iš tikrųjų Ričardas I (1189-1199) buvo labai agresyvus ir kariavo jau nuo 16 metų. Būdamas Akvitanijos hercogas, pradėjo nuo to, kad, susitaręs su broliais, paskelbė karą tikram savo tėvui Henrikui II. O sukurstė brolius kariauti jų mama, karalienė. Vėliau Ričardas pradėjo karą su savo vyriausiuoju broliu. Ir tėveliui karaliui teko juodu išskirti. Nesuspėjo tėtis jų sutaikyti, o Ričardas Liūtaširdis vėl užpuolė savo tėvą, nugalėjo jį ir taip tapo Anglijos karaliumi.
Labiausiai išgarsėjo Ričardas Trečiajame kryžiaus žygyje, kuriame jis kariavo su sultonu Saladinu. Vienas gynė krikščionybę, kitas – islamą. Tačiau... abu buvo homo! O tūkstančių tūkstančiai kareivių kovojo ir žuvo vykdydami tų dviejų homo valią.
Reikia pasakyti, jog net su savo sąjungininkais Ričardas buvo stebėtinai akiplėšiškas ir įžūlus. Žuvo jis nuo strėlės, paleistos į nugarą. Kaip karalius jis buvo blogas, nes per 10 savo valdymo metų tik 6 mėnesius gyveno Anglijoje ir net prastai kalbėjo angliškai, nes didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Geriausias dalykas, kurį jis padarė – kad neturėjo palikuonių. Tai kuo gi jis išgarsėjo? – Agresyvumu! Šlovę jam išpūtė trubadūrai.
Adomo nuodėmių specialistas pasklaidė Nuo Jonatano iki Žido leidinį kaip nuodėmingai sielai išganyti sinodininką.
O štai ir įžymusis Cezaris Bordžija (1476-1507). Jo tėvas buvo Romos popiežius Aleksandras VI, kaip pasaulietis Roderigas Liankolis-Bordžija, kilęs iš Ispanijos žydų perkrikštų, ir ko gero pati didžiausia kiaulystė popiežiaus soste per visą popiežystės istoriją. Popiežius VI šiame sinode – homo, ir jo sūnus Cezaris – taip pat buvo homo.
Popiežius Aleksandras VI labiausiai pagarsėjo savivale, prievarta ir ištvirkavimu, kuriame aktyviai dalyvaudavo ir jo sūnus Cezaris bei dukra Lukrecija. Net pačiuose popiežiaus rūmuose buvo patalpos viešiesiems namams!
Cezaris Bordžija, talkinant popiežiui, buvo kardinolu, generolu ir politiku ir įsiamžino istorijoje savo niekšingumu, žiaurumu ir išdavikiškomis žmogžudystėmis. Lukrecija Bordžija gulėjo, tai yra sanguliavo, iš pradžių su tikru tėvu, o vėliau ir su broliu, ištekėdavo su išskaičiavimu ir pašalindavo savo vyrus tėvelio arba brolio padedama. Viso to tikslas buvo valdžia ir turtai. O priemonės – pagarsėję Bordžijų nuodai. Galiausiai ir pats popiežius Bordžija nusprogo išgėręs nuodų. O Cezarį Bordžiją pribaigė Romos popiežius Julijus II, beje, taip pat homo. Taigi šis dalykėlis pats savo uodegą kandžioja.
Cezaris Bordžija pasitarnavo prototipu pagarsėjusiai Makiavelio (beje, ir vėl homo!) knygai Valdovas, kuri yra savos rūšies vadovėlis, kaip valdyti valstybę niekšingumo, neprincipingumo, klastos ir išdavystės priemonėmis. Apskritai kalbant apie Bordžijų šeimą, reikia pripažinti, kad Romos popiežius pagimdė antikristą.
Naujosios sovietų inkvizicijos generolas vėl pavartė savo žinyną:
– Aš praleidžiu visus geruosius homo, kaip Leonardą da Vinčį, Rafaelį ar Mikelandželą. Juk mes ne senelių prieglauda, o slaptoji valstybės policija. Ir mus domina ne šventieji, o nusidėjėliai.
O štai ir nuodėmingas šventasis Džordanas Brunas, kurį pirmiau sudegino ant inkvizicijos laužo kaip eretiką, o po to iš jo padarė šventąjį. Jis taip pat buvo homo.
Į šį homo sinodininką įrašė ir Šekspyrą. Sprendžiant iš jo kūrybos, jis buvo doras krikščionis, tai mes nelaikome, kad jis homo. Tai jo asmeninis reikalas, ir mums tai nerūpi. Beje, lygiai taip į tai manė ir viduramžių inkvizicija.
Aha, pagaliau mes prisikasėme ir iki mūsų Petro Didžiojo. Bolševikas soste, amžininkų vadintas antikristu. Petras turėjo suvestinį brolį Ivaną – pusiau idiotą, kuris mirė kaip išprotėjęs paralitikas, tačiau jo duktė, imperatorė Ana Jonovna, valdė Rusiją. Matote, sunku surasti genijų, neturėjusį brolio idioto. Petras veidą nuolat iškreipdavo traukuliai, nervins tikas, kuris yra išorinis nervų ligų indikatorius.
Iš esmės Petras Didysis buvo dvilytis. Panašiai kaip didysis Cezaris. Pirmas Petro homoseksualumo mokytojas buvo nuotykių ieškotojas, šveicaras Francas Lefortas. Šiandien jo vardu vadinamas Leforto kalėjimas, į kurį mes sodiname savo disidentus ir kitus nuotykių ieškotojus. Lefortas parsivedė bernaitį Aleksašką Menšikovą, kuris gatvėje prekiavo ne tik pyragėliais, bet ir savo užpakaliu. Vėliau Lefortas tą bernaitį perleido Petrui, kuris suteikė tam Aleksaškai «rūmų miegotojo» titulą. Tai žmogus, patarnaujantis carui miegamajame. Hm-m. Paskui iš to «miegotojo» pasidarė pirmasis sugėrovas ir dešinioji Petro ranka, feldmaršalas ir šviesiausias kunigaikštis Menšikovas.
Savo seseris Sofiją ir Martą, taip pat savo pirmąją žmoną Jevdokiją, Petras išgrūdo į vienuolyną. Tos Jevdokijos sūnus, caraitis Aleksiejus, buvo šiek tiek kretinas net iš išvaizdos, ir Petras nuvarė jį į kapus. To nelaimėlio caraičio Aleksiejaus sūnus, Petras II, taip pat buvo nevykėlis ir mirė būdamas 15 metų. Akivaizdžiai defektuotas buvo ir antrasis Petro Didžiojo vaikaitis, jo dukters caraitės Anos sūnus, Petras III, nelaimėlis, Jekaterinos Didžiosios vyras, kuriam ji ir padėjo numirti.
Dažniausiai Petras Didysis kariavo su švedų karaliumi Karoliu XII, taip pat homo. Kariauti juodu pradėjo 1700 metais, kai Petrui buvo 28 metai, o Karoliui 18 metų. Jeigu Petras buvo dvilytis (daktaro Kinsio 33%), tai Karolis buvo grynasis homo (daktaro Kinsio 4%) ir visą savo gyvenimą tik tuo ir užsiiminėjo. Ir dar kariavo, kol jo paties neužmušė. Taigi du valdovai pedermotai pramogauja, o dešimtys tūkstančių kareivių žudo vienas kitą.
Reikia pasakyti, kad toje įžymiųjų homo enciklopedijoje pražiopsotas mūsų įžymusis caras Ivanas IV, Rūstusis. Taip pat homo. Tiksliau, dvilytis kaip ir Petras. Jo sadistiniai žiaurumai ir agresyvumas taip gerai žinomi, kad jų nebekartosiu. Kaip ir Petras Didysis, Ivanas Rūstusis likvidavo net savo tikrąjį sūnų Ivaną. Ivanas Rūstusis buvo raudas, o tai yra bloga žymė, ir septynis kartus vedęs, o tai irgi liudija ne jo naudai.
Ivano Rūsčiojo prosenelis buvo silpnaprotis didysis kunigaikštis Vasilijus Tamsusis, kuris išgarsėjo savo žiaurumu. Šito Vasilijaus Tamsiojo sūnus ir Ivano Rūsčiojo senelis, Ivanas III, taip pat buvo labai žiaurus. Pats Ivanas Rūstusis dar vaikystėje pramogavo kankindamas žmones ir gyvulius. Ivano Rūsčiojo sūnus, caraitis Jurijus, iš prigimties buvo kurčnebylys.
Caru Ivanas Rūstusis tapo būdamas 17 metų ir pasiėmė sau vyriausiuoju patarėju savo «muilininką», tai yra pirtininką, Aleksiejų Alaševą. Čia yra tam tikra paralelė su Petro Didžiojo «miegotoju», Aleksaška Menšikovu. Pirmą kartą Ivanas Rūstusis vedė, būdamas 17 metų, kunigaikštytę Anastasiją Zacharjiną, kuri buvo tikras angelas. Jų pirmasis kūdikis Ana neišgyveno nė metų. Antroji dukra Marija pasimirė kelerių mėnesių, trečiasis vaikas Dmitrijus taip pat gyveno vos kelis mėnesius, ketvirtasis – caraitis Ivanas – išgyveno, tačiau vėliau Ivanas Rūstusis jį nužudė. Penktasis vaikas – duktė Jevdokija – gyveno tik kelis mėnesius, o šeštasis, paskutinis tos santuokos vaikas, buvo ligotas ir silpnaprotis caraitis Fiodoras.
Ivano Rūsčiojo sūnus, caraitis Ivanas, nepaisant trijų santuokų, liko bevaikis. Antrasis Ivano Rūsčiojo sūnus, caras Fiodoras Ivanovičius, kaip anuomet kalbėjo, buvo «nepiktkvailis», ir mirė bevaikis. Jauniausias Ivano Rūsčiojo sūnus iš 7-osios žmonos Marinos Nagojos, caraitis Dmitrijus, jau ankstyvoje vaikystėje buvo epileptikas ir žuvo būdamas 8-rių metų.
Mylimiausias Ivano Rūsčiojo minonas, tai yra meilužis, buvo rūmų budelis Basmanovas, apie kurį istorija kalba, kad jis dažėsi ir tepliojosi kaip moteris. Grafas Aleksiejus Tolstojus savo knygoje Kunigaikštis Kurbskis apie jį rašo taip: «Su mergaitės šypsena, gyvatiška siela, vadinamasis Joano numylėtinis, Dievo atstumtasis Basmanovas».
Taip pasibaigė Riurikovų dinastija – visišku išsigimimu. Tada prasidėjo sunkūs sutemų laikai (1601-1613): Borisas Godunovas, Griška Otrepjevas, lenkų įsiveržimas į Maskvą, Mininas ir Požarskis, o apskritai – alkis ir šaltis. Kol visa tai pasibaigė Romanovų dinastijos įsigalėjimu.
Taigi vėl pavartykime mūsų homo sinodininką. Prūsijos karalius Frydrichas Didysis. Taip pat homo. Ak, kaip tik «Didysis», taip ir homo.
Pagaliau ir Džordžas Vašingtonas, Amerikos revoliucijos tėvas ir pirmasis JAV prezidentas. Pasirodo, jis irgi homo. Tos revoliucijos metu Vašingtonas kariavo su Anglijos karaliumi Jurgiu III, kuris taip pat yra tame homo sąraše. Taigi kartojasi ta pati istorija: du pedermotai pramogauja, o kareiviai žūva.
Vyriausias Vašingtono minonas buvo Aleksandras Hamiltonas, kurį, 19-metį, Vašingtonas padarė savo adjutantu ir asmens sekretoriumi. Įprastinė istorija. Vieni vartoja savo sekretores, kiti – sekretorius. Vėliau tas Hamiltonas taip pat buvo Amerikos revoliucijos šulas. Vašingtonas vedė žmoną su vaikais, ir savo vaikų neturėjo. Taip pat banali istorija.
Tuoj po Vašingtono eina įžymusis sukčius ir apsišaukėlis «grafas» Kaliostras. Avantiūristas ir parmazonas, kvailinęs visą Europą. Laikė save alchemiku, iššaukdavo dvasias, prekiavo gyvenimo eliksyru, grožio eliksyru ir taip toliau. Baigė savo karjerą inkvizicijos rūsiuose, kaip užsimaskavęs žydas ir prancūzų masonas. Labai didelis sukčius – ir tas homo.
Naujosios sovietų inkvizicijos generolas inkvizitorius pavartė savo žinyną:
– Rusijos imperatorius Pavlas I. Jekaterinos Didžiosios ir Petro III sūnus. Petras III buvo Petro Didžiojo anūkas, ir, kaip dera didžiųjų žmonių palikuonims, buvo šiek tiek kretinas ir impotentas. O Jekaterina Didžioji buvo vokietė ir nimfomanė, skųsdavosi, jog jos vyras mergina ne ją, o savo liokajus ir rūmų karininkus.
Savo intymiuosiuose Memuaruose, parašytuose prancūzų kalba ir skirtuose tik imperatoriškosios šeimos nariams, Jekaterina Didžioji rašo, jog savo sūnų Pavlą I sugyveno ne su savo vyru Petru III, o su meilužiu, grafu Sergiejumi Saltykovu. Ji taip pasielgė liepiama imperatorės Jelizavetos, Petro III tetos, tikros sąvadautojos. Šiuos įdomius Memuarus, parašytus pačios Jekaterinos Didžiosios ranka, tik XX a. pradžioje išleido akademikas A. N. Pypinas, gavęs imperatoriaus Nikolajaus II sutikimą. Jų tikrumas abejonių nekelia.
Iš to išplaukia, jog Pavlas I ir jo vaikai, Aleksandras I ir Nikolajus I, ir visi vėliau buvę Rusijos imperatoriai, yra visai ne Romanovai, o Saltykovai. Juk vyriškoji Romanovų dinastijos linija nutrūko mirus Petrui I. Petro sostą užėmusi jo žmona Jekaterina I, kuri pagal kilmę buvo lietuvaitė Marta Skvoronskaja, Samuilo Skvoronskio dukra. Tą jūs rasite net Pavlenkovo enciklopediniame žodyne, išleistame dar iki revoliucijos. Nors oficialiai ją vadino Jekaterina Aleksejevna, tačiau iš tikrųjų tai Marta Samuilovna, dėl ko kai kurie monarchistai antisemitai gali rimtai susirūpinti.
Jekaterina Didžioji, pagal kilmę vokietė, ne tik užgrobė sostą (1762-1796) nužudžiusi savo vyrą Petrą III, bet uzurpavo sostą iš savo paveldėtojo Pavlo I, kuriam atiteko sostas tik po jo motinėlės mirties, kai buvo 42 metų. Beje, be nesantuokinio įpėdinio Pavlo I, meiliagausė Jekaterina turėjo dar visą krūvą nesantuokinių vaikų nuo daugybės savo favoritų – Poniatovskio, Orlovo ir kitų. Štai jums ir Dievo pateptieji!
Nors Jekaterina sugyveno savo įpėdinį ne su savo degeneratu vyru, o svetimu, tačiau ir tai nepadėjo – Pavlas I atsidūrė mūsų homo sinodininke. Kodėl? Galimas daiktas, jog tas ydingas paveldas eina iš pačios Jekaterinos. Visiems žinoma, kad ji buvo nimfomanė. Dėl to ir nuvilnijo legenda, jog ji galą gavo po eržilu, įlindusi į specialiai sukonstruotą kumelę.
Beje, tokią arklišką meilę labai intymiai aprašo mūsų išgarsėjęs disidentas Vladimiras Maksimovas, alkoholikas, girtuoklis. Savo romane Karantinas. Dėl to karantino mes ir išbugdenome tą girtuoklį į užsienį.
Tačiau Jekaterinos Didžiosios nimfomanija reiškia latentinį arba prislopintą homoseksualumą. Vyk velnią pro duris – jis įlįs pro langą. Tokia nimfomanė iš esmės negali mylėti nė vieno vyro. Dėl to ji ir keičia meilužius, kaip sukneles. O suknelių Jekaterina turėjo daugiau kaip 2.000.
Šiaip ar taip, tačiau Pavlas I yra homo sąraše. Nors jis ir turi visą krūvą vaikų. Kartu jis buvo neabejotinas psichinis ligonis. Jo sūnus, būsimasis imperatorius Aleksandras I, apie savo tėvą Pavlą I rašė: «Jeigu kada nors ateis laikas man valdyti, aš užsibrėšiu sau tikslą, kad ateityje mano tėvynė niekada nebegalėtų tapti išprotėjusio žmogaus žaisleliu...»
. Manoma, jog Pavlas I buvo nužudytas, tyliai nuolaidžiaujant jo sūnui Aleksandrui I.
Karo metu aš gydžiausi Leningrado ligoninėje, įkurtoje Michailovsko pilyje, kurioje ir buvo nužudytas Pavlas. Specialiai ėjau pasižiūrėti kambario, kuriame jį nužudė. Nesuprantama. Išdavikiškai nužudytas žmogus. Juo labiau imperatorius. O kas dėl to kaltas?
Tiek to, eikime toliau. Toliau eina įžymusis markizas de Sadas, iš kurio vardo ir padarytas «sadizmo» terminas. Taip pat homo, tiksliau, dvilytis. Čia kaip matyti tiesioginis ir neabejotinas ryšys tarp homosekso ir sadizmo. Markizas de Sadas mirė beprotnamyje, kur jis pramogavo rašydamas pornografinius kūrinius, kurie ir suteikė jam sadisto šlovę.
Realiame gyvenime markizas de Sadas buvo ne tiek sadistas, kiek diduomenės chuliganas. Pavyzdžiui, jis surengdavo visuomenės šulams banketą – ir į maistą įmaišydavo «ispaniškų muselių», stipraus afrodizanto. Taip kviestinis banketas virsdavo laukine orgija, kaip viešnamyje.
Prancūzų revoliucija iš beprotnamio jį išleido ir paskyrė revoliucinio tribunolo teisėju, kuris teisė jo uošvę, kaip tik ir įtaisiusią jį į beprotnamį. Užuot pasiuntęs uošvę po giljotina, sadistas de Sadas mėgino ją išteisinti, už tai buvo apkaltintas kontrrevoliucija ir vėl uždarytas į kalėjimą.
Dvilytiškumo pavyzdys. Kartą policija atvyko jį areštuoti ir aptiko tokioje situacijoje: stovėdamas markizas iš užpakalio užsmaukinėjo savo kambarinę, o jį patį tuo metu į užpakalį užsismaukinėjo jo liokajus. Linksmas gyvenimas! Tiesa, didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido kalėjimuose ir beprotnamiuose. Tačiau ir ten jis nenuobodžiavo ir rašė savo pornografinius memuarus. Nepaisant to, jis turėjo mylinčią mazochistę žmoną ir du vaikus.
Toliau turime Prancūzų revoliucijos vadus. Dešinysis sparnas – grafas Mirabo, kuris už tvirkinimą ir pornografiją sėdėjo viename kalėjime su markizu de Sadu. Kairysis sparnas – Robespjeras, teroro vadas. Tačiau abu jie, kairysis ir dešinysis, homo šioje enciklopedijoje. O prancūzų revoliucija kainavo 1.025.100 žmonių gyvybių. Vėl ta pati schema: pedermotai pramogauja, o žmonės žūva po giljotina.
Beje, dauguma tos revoliucijos vadų buvo visokių slaptų bendrijų nariai, kurie save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Tokiu humanistas satanistas buvo ir giljotinos išradėjas daktaras Giljotenas, kuris vėliau pats pakliuvo po giljotina. Robespjeras taip pat. Revoliucija suryja savo vaikus, kaip kiaulė paršelius. Štai jums ir 4-jo dešimtmečio Didžiojo Valymo paslaptis, kai Stalinas sunaikino visą Lenino gvardiją. Nieko naujo po saule.
Prancūzų revoliuciją pasmaugė Napoleonas, pasiskelbęs imperatoriumi. Bet ir Napoleonas... šiame sinodėlyje – homo! Nors, tiksliau, jis buvo latentinis ar prislopintasis homo. Prisiminkite daktaro Kinsio 33% Jaunystės nuodėmės...
Kai Napoleonas įsiveržė į Rusiją, jis kariavo su imperatoriumi Aleksandru I. Bet ir Aleksandras ne geresnis, šiame sinodininke jis taip pat homo. Prisiminkime, kad Aleksandro I tėvas buvo Pavlas I, homo ir kartu psichinis ligonis. Dėl to nereikia stebėtis, jog Aleksandras turėjo ydingą paveldą. Tačiau kitas Pavlo I sūnus, imperatorius Nikolajus I, buvo ne tik normalus žmogus, bet ir geras imperatorius. Kad ir kaip ten būtų, tačiau Nikolajus I į šį sinodininką, ačiū Dievui, nepateko. Taigi būna ir išimčių. Arba mama susiprotėjo sugyventi jį ne su tėčiu, o su kuo nors kitu, kaip darydavo Jekaterina Didžioji.
Reikia pažymėti, kad Aleksandro I motina buvo princesė Sofija Viutembergietė, karaliaus Frydricho I sesuo, kuris įrašytas į homo sąrašą. O jeigu brolis homo, tai dažnokai ir seserys yra su ydingu paveldu. Taigi Aleksandras I paveldėjo prastą genetiką ir iš tėtės, ir iš mamos.
Imperatorius Napoleonas atvirai imperatorių Aleksandrą I vadino taip: “Pats gudriausias ir gražiausias «graikas»”, o tai anais laikais kilmingoje visuomenėje reiškė homo. Nepaisant to, Napoleonas siaubingai įsižeidė, kai «graikas» Aleksandras atsisakė ištekinti už jo savo seserį Aną.
Galiausiai Aleksandras I nugrimzdo į religinę mistiką, ir yra pagrindo manyti, kad 1825 metais jis nenumirė Taganroge, o įstojo į vienuolyną ir gyveno iki 1864 metų Tomske vienuolio Fiodoro Kuzmičiaus vardu. Tai legenda. Tačiau kai 1926 metais sovietų vyriausybė atidengė Aleksandro I kapą, jis buvo tuščias.
Aleksandro I santuoka buvo nelaiminga. Abi jo dukros, viena sugyventa su žmona, kita su mylimąja Naryškina, mirė dar vaikystėje ir įpėdinių nebuvo. Taigi po Aleksandro I (1801-1825) sostą paveldėjo jo sveikas brolis Nikolajus I (1825-1855), po to jo sūnus Aleksandras II (1855-1881), po jo – pastarojo sūnus Aleksandras III (1881-1894) ir jo sūnus Nikolajus II (1894-1917).
Kai homo Napoleonas kariavo su Anglija, kraštą valdė ministras premjeras Pitas, taip pat homo, kuris, kaip ir Vašingtonas, naudojosi savo sekretoriumi. Anglijos karalius tada buvo homo Jurgis III, kuris kelis kartus kraustėsi iš proto ir mirė kaip beprotis, tačiau turėjo 14 vaikų, iš kurių ir kilo vėlesnieji Anglijos monarchai, įskaitant ir jo anūkę karalienę Viktoriją, kuri sirgo paveldima ir neišgydoma liga – hemofilija (ja sergant nekreša kraujas). Karalienės Viktorijos palikuonys hemofilija užkrėtė visus Europos karalių rūmus, įskaitant ir paskutinį Rusijos caraitį Aleksiejų.
Kai homo Napoleonas kariavo su «graiku» Aleksandru I, rusų kariuomenei vadovavo feldmaršalas Kutuzovas, kuris šiame sinodininke taip pat homo. Jis mirė lyg ir nuo širdies smūgio, tačiau... raitas ant kareivio.
Žygio į Rusiją metu iš savo 500.000 armijos Napoleonas prarado 400.000 žmonių. Tik Borodino mūšyje abiejose pusėse žuvo ir buvo sužeista 80.000 karių. Vėl ta pati schema: pedermotai kariauja, o kareiviai miršta.
Dabar suprantate, draugai, kodėl nuo amžių išsigimimas vadinamas velniu – ir šio pasaulio kunigaikščiu?
Darosi aiški ir viena labiausiai ginčytinų Biblijos vietų:
“Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į piktą. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje ir jam gėlė širdį. Viešpats tarė: «Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau... nes gailiuosi juos padaręs»” (Pr 6:5-7).
Tada lyg ir prasidėjęs Pasaulinis tvanas. Apokalipsėje sakoma, kad trečdalis žmonių bus išnaikinta ugnimi, dūmais ir siera (Plg. Apr 9:18). Manote, jog visa tai pasakos arba bepročio kliedesys?
Ne, tiesiog bibliniai pranašai ir apaštalai žinojo tą Aukštąją Sociologiją, kurią mes jums pateikiame jau ne kaip biblinę mistiką, o kaip šiuolaikinę statistiką.
Deja, ir dabar pasaulį valdo tos pačios slaptosios jėgos, kurias anksčiau vadino Dievu ir velniu. Ir dabar mes stovime ant atominio karo slenksčio, kurį peržengus gali būti nepalyginamai blogiau, negu rašoma Apokalipsėje.
* * *
– Draugai, kad pailsėtume nuo Adomo nuodėmių, vėl pakalbėkime apie Ievos nuodėmes.
Raudonasis kardinolas ir popiežiaus nuncijus Amerikoje, generolas profesorius Kalmykovas, padėjo ant katedros keletą knygų su žymekliais.
– Imkime daktaro Vitelso knygą Seksualinis Amerikos moterų gyvenimas ir patyrinėkime nuodugniau ištekėjusias moteris. Primenu, kad apklausė 1200 vidurinės klasės ištekėjusių moterų, kurių amžiaus vidurkis 37 metai. Štai apklausos rezultatai:
1. 15% iki vedybų turėjo fizinius lesbijietiškus ryšius.
2. 32% iki vedybų patyrė stiprias lesbijietiškas emocines paskatas.
Taigi 15 + 32 = 47% ištekėjusių moterų vienaip ar kitaip susipažinusios su homoseksu! Vadinasi, 47% moterų tuokiasi su vyrais, nors siela jas traukia prie moterų. Todėl JAV išyra kas antra santuoka (tie patys 47%), o SSSR kas trečia.
Apskritai kalbant, tai masinis moralinis nusikaltimas – Ievos nuodėmė. Imkime ir išsiaiškinkime tą statistiką kabalistiką.
Pirmiausia, kas yra «fiziniai lesbijietiški ryšiai»? Tai bučiniai, krūtų glamonėjimas, abipusis onanizmas, tribadizmas (abipusis lyties organų trynimas), kunilangusas (kontaktas lyties organų su burna), «gyvojo berniuko-stovuko», tai yra dirbtinio vyro lyties organo, naudojimas. Šiomis išdaigomis pokštauja 15% ištekėjusių moterų, tai yra kas septinta žmona.
O kas yra «stiprios emocinės lesbijietiškos paskatos»? Jūs visi žinote jog mergaitės, laukdamos, kol jas kas nors pakvies šokti, kartais šoka viena su kita. Čia pat šoka ir dvi aštuoniolikmetės, Šura ir Mura, kurios viena į kitą trinasi taip, kad net žiežirbos skyla. Apie vyrus jos visai negalvoja. O kai Šurą (pasyviąją) pakviečia vyrai, Mura (aktyvioji) iš pavydo kandžioja lūpas, akimis svaido žaibus ir stuksena į grindis kulnuku. Emocijos! Tokiais šurumurais užsiiminėja 32% ištekėjusių moterų, tai yra kas trečia žmonelė.
Po 20 metų Šura ir Mura jau ištekėjusios. Šura jau du kartus išsiskyrusi ir turi du defektyvius vaikus: dukrą narkomanę ir sūnų kretiną. O Mura turėjo tris vyrus, bet yra bevaisė. Štai kuo baigiasi tos šuros-muros. Žinoma, Šura ir Mura dėl visų dalykų kaltina vyrus. Bet jeigu tie vyrai buvo normalūs žmonės? Juk tos žmonos jiems sugadino gyvenimą. Tačiau tie vyrai nieko nesupranta.
Vyriškoje auditorijoje kilo susidomėjimo šurmulys.
– Turiu pasakyti, jog ši statistika atspindi tik Ameriką, atseit supuvusius Vakarus. Tebūnie, nes, sprendžiant iš skyrybų statistikos, kad JAV išyra kas antra, o SSSR tik kas trečia šeima, pas mus tų šurų-murų šiek tiek mažiau: 50 – 33 = 17%, tai yra 17% mažiau. Tačiau skirtumas ne toks jau didelis.
Pamenu, jaunystėje pats pakliuvau ant tos meškerės. Tada merginau tokią Natašą. Dailutė, 19 metų. Kiekvieną kartą, kai ją kviesdavau į šokius, ji tempdavosi ir draugę Liuską. O paskui jos ir šokdavo kartu. O iš manęs tik šaipydavosi. Po šokių parveždavau Natašą namo, o Liuska likdavo pas ją nakvoti. Žinoma, vienoje lovoje. Tiesiog kaip draugės.
Man tada ir į galvą neateidavo tuo stebėtis. Visa tai būdavo labai mikliai maskuojama mergyste ir nekaltumu. Jos, atseit, ne bet kokios, o «padorios». Dėl to filosofai ir sako, kad velnias mėgsta slėptis už pačių tauriausių žmogaus sielos apraiškų. Šiuo atveju – už mergystės.
Vėliau paaiškėjo, jog tai dvi jaunutės lesbijietės pačiame savo meilės įkarštyje. Tačiau šiandien, po 25 metų, Nataša yra ištekėjusi ir turi 3 vaikus. Liuska taip pat ištekėjusi – ir 2 vaikai. Pabandykite pasakyti, jog jos lesbijietės arba buvusios lesbijietės. Bet, pasikasus giliau, jūs aptiksite tokią velniavą, kad... Tačiau apie tai pakalbėsime vėliau. Žygiuosime tvarkingai.
Kas yra lesbijietės ir buvusios lesbijietės? Dirstelėsime vėl į daktaro Vitelso statistiką. Buvo apklausta 1.200 netekėjusių moterų, vidurinės klasės, amžiaus vidurkis – 37 metai (p. 118). Šį kartą tarp jų aptikta 27% su lesbijietiška praeitimi, kuri pasiskirsčiusi taip:
1. Tik su viena moterimi: 17%.
2. Su dviem moterimis: 5%.
3. Su trimis ir daugiau: 5%.
Iš viso 27%
Čia įdomu tai, jog tik trečioji grupė yra lyg ir tikrosios lesbijietės iki gyvos galvos. Tie 5% paprastai ir nurodomi lesbijiečių statistikoje. O kiti 22% lyg ir buvusios lesbijietės, lyg šiaip sau – jaunystės nuodėmės. Tačiau už tas nuodėmes dažnokai tenka kentėti jų vyrams ir vaikams.
Dabar tiesiog pasklaidysime tą knygą. Štai kai kurios įdomesnės vietos:
Dauguma lesbijiečių nutraukia savo lesbianizmą po 35 metų (p. 126). Tačiau širdyje jos vis tiek yra lesbijietės.
Lesbijietės dažnai išteka už pederastų arba impotentų (p. 126). Taip... Liuska ištekėjo už pederasto, o Nataša už minetininko, kuris reiškia prislopintą homoseksą.
Lesbijietės dažnai smelkiasi į vyriškas profesijas. Toje sferoje susimaišo savimylos narcisistės, šaltos undinės impotentės ir tiesiog lesbijietės (p. 126). Kartu prisiminkite senąsias bolševikes, kurios kovojo už moterų lygiateisiškumą ir net vilkėdavo vyriškais drabužiais ir kurios buvo sunaikintos per Didįjį Valymą.
Daug moterų yra lyg biseksualios arba dvilytės. Jos gali miegoti ir su vyrais, ir su moterimis. Tačiau jos abejingos meilės emocinei pusei (p. 127). Tai yra, jos atiduoda kūną, bet ne sielą. Prisiminkite daktaro Vitelso 47% ištekėjusių moterų. Kartais jos dar vadinamos aseksualiomis arba belytėmis. Ribos čia visai neaiškios.
Homoseksualios moterys linkusios sirgti psichinėmis ligomis (apie 40%), joms būdingas emocinis nepastovumas (p. 128).
Latentinis arba prislopintas homoseksas yra daug svarbesnis ir gausesnis negu atvira homosekso forma (p. 132). Jeigu pripažįstame, jog garbingų, visiškų ir atvirų lesbijiečių yra 5%, tai negarbingų, latentinių ir prislopintųjų yra 10 kartų daugiau. Tai tie patys 47% ištekėjusių moterų, iš kurių 15% «prislopintosios», tai yra užsiiminėjo lesbijizmu iki vedybų, ir 32% «latentinių», tai yra, kurios to norėjo, tačiau taip nedarė.
Tačiau neveltui sakoma: varyk velnią pro duris – jis įlįs pro langą. Latentinis-prislopintasis arba, pavyzdžiui, užsikonservavęs, homoseksas kartais sukelia nimfomaniją, arba gimdos pasiutimą, ir tada atsiranda Mesalinos tipo moteris. Primenu, jog Mesalina buvo Romos homoimperatoriaus Klaudijaus žmona, ir jis įsakė ją užmušti, kai ji buvo 26 metų. Per trumpą savo gyvenimą ji turėjo neįtikėtinai daug meilužių, ir jeigu kuris iš jų jai neįtikdavo, ryte įsakydavo jį nužudyti. Beje, Vakaruose Jekaterina Didžioji buvo vadinama rusiškąja Mesalina. Tam pačiam tipui priklauso ir Lermontovo karalienė Tamara.
Vyriškasis Mesalinos atitikmuo yra Don Žuanas. Medicinoje tai vadinama satyriaze. Tokie donžuanai nesugeba įsimylėti moters ir jas medžioja tik tam, kad įrodytų kitiems ir pats sau, jog jis normalus vyras, jog jis ne homo. Toks Don Žuanas yra ir Bairono lordas Čaild Haroldas, nes ir pats Baironas buvo donžuanas. Lermontovo kūryboje toks pat yra mūsų laikų didvyris. Tokių tipelių jūs rasite ir tarp savo pažįstamų.
Daktaras Vitelsas rašo (p. 137), jog pederastai sukuria klikas, kuriose vienas kitam talkina ir padeda iškilti. Lesbijietės taip pat sukuria savo klikas, kurios turi daug draugų ir užtarėjų iš aukštuomenės, galinčių joms duoti viską, kartais net nusižengdami įstatymams, nes nebijo jokios bausmės.
Nuo savęs pridursiu, jog kaip tik tos klikos, užsimaskavusios humanistais, kuo garsiau šaukia apie žmogaus teises, kai kalba apie mūsų disidentus, nesitaikstėlius ir kitaminčius, kuriuos mes sodiname į psichinyčias arba durnynus. Tada mes išgrūdame juos į užsienį, nes jie neišvengiamai psichuos ir ten. Tai Erodo raugas, nihilizmo, anarchijos ir revoliucijos mielės. Tegul patys ten šitai ir srebia.
Toliau daktaras Vitelsas tvirtina (p. 154), jog nesusivaldančios ir nepataisomos vagilės, melagės ir apsišaukėlės yra seksualinės psichopatės, «kurios nusikalsdamos patiria velnišką malonumą», o jame svarbiausią vaidmenį atlieka nepatenkintas lytinis instinktas, kurio pagrindą sudaro sadizmas ir mazochizmas. Tačiau sadizmas ir mazochizmas irgi yra susiję su homoseksu.
Tą patį daktaras Vitelsas sako ir apie šnipes (p. 158). O aš, kaip specialistas, tą patį galiu pasakyti ir apie šnipus: atidžiau pasižiūrėkite į bet kurią stambesnę šnipinėjimo bylą ir jūs ten rasite psichų ir homo su griovimo ir savigriovos kompleksais. Todėl filosofai ir sako, jog velnias – penktoji visų laikų ir tautų kolona. Reikia tik pakeisti žodį velnias žodžiu degeneracija.
Baigdamas daktaras Vitelsas sako (p. 175), kad polinkį į lesbianizmą dažnai turi prostitutės, nes jos paprastai yra aktyvaus arba vyriško tipo lesbijietės, ir kad tarp prostitučių stebėtinai daug šizofrenikių su asmenybės susidvejinimu (o iš esmės tai pamišę padarai). Kai jos poruojasi su savo klientais, nieko nejaučia, todėl jas galima laikyti itin lytiškai šaltomis.
Kai kurie psichiatrai kalba apie apsigimusias prostitutes ir apsigimusius nusikaltėlius (p. 183).
O dabar pasitelkime kitos pusės liudytoją – žinomą rašytoją disidentą Anatolijų Kuznecovą, kuris pabėgo į Vakarus ir išgarsėjo ten savo knyga Babyj Jar (Bobų griova). Tačiau aš čia turiu kitą knygą – Oktiabrina i ruskoje podpolje (Spalinė ir rusų pogrindis), kurią išleido stambiausia Amerikos leidykla Charper and Ro Niujorke 1971 metais. Tai iš esmės sovietinės pogrindinės pornografinės literatūros rinkinys, gerokai papipirintas sadizmu.
Šios knygos įvadiniame žodyje disidentas Anatolijus Kuznecovas rašo: “...Maskva ir kiti miestai tiesiog knibždėte knibžda prostitutėmis, homoseksualistais, lesbijietėmis ir taip toliau. Dauguma jų – arba sėdėję kalėjimuose, arba konclageriuose, arba išaugę vaikų namuose, arba tose koncentracijos stovyklose vaikams, kurios vadinamos «pataisos darbų kolonijomis»”
.
Taigi Kuznecovas net nenorėdamas prasitarė. Vadinasi, šiandien, kai jau nėra Stalino, sovietiniuose kalėjimuose, konclageriuose ir darbo kolonijose, pasak Kuznecovo, daugumą sudaro prostitutės, pederastai ir lesbijietės?! Negaliu su Kuznecovu nesutikti. Iš esmės taip ir yra. Tačiau toli gražu ne visada. Todėl būkime atsargūs.
Beje, kitas mūsų žinomas disidentas Vladimiras Maksimovas išaugo kaip tik tose «pataisos darbų kolonijose», apie kurias rašo Kuznecovas. Tačiau jose jis nepasitaisė. Savo autobiografijoje sausarankis ir alkoholikas Maksimovas rašo, jog jau šešiolikmetis jis buvo pripažintas nepakaltinamu, neatsakančiu už savo veiksmus, vadinasi, pamišėliu. Bet ir vėliau, jau suaugęs, jis gulėjo beprotnamyje. Kas gi tai?
Puiku, o kas gi dėl to kaltas? Iš esmės kalti tie patys 47% ištekėjusių moterų su latentiniu ar prislopintu homoseksualumu iš daktaro statistikos. Jos ir gimdo visokius nenormalius žmones: psichus, psiches ir psichopatus, šizofrenikus ir paranojikus, impotentus ir impotentes, pederastus ir lesbijietes, alkoholikus ir nusikaltėlius, amžinus maištininkus ir disidentus – nihilistus ir anarchistus.
Žinoma, visi tie 47% degeneravusių žmonų išsisukinės, teisinsis ir galiausiai įrodinės, jog jos gali pagimdyti genijų. Taip, vienas genijus iš milijono visokių šlykštybių. Kaip perlas mėšlo krūvoje. Kyla klausimas: ką daryti su tais 47% potencialaus blogio nešiotojų?
– Sterilizuoti ir dėti kaktoje antspaudus, – pasigirdo balsas iš auditorijos. – Arba tiesiog sušaudyti.
– Taip, bet tada teks sušaudyti pusę jūsų draugų ir pažįstamų žmonų. Taigi ne viskas taip paprasta. Todėl šitai nuo amžių ir vadinama velniu.
Patyrinėkime tuos 47% undinių atidžiau. Pirmiausia daktaras Vitelsas apklausė vidurinę klasę, įskaitant darbininkus ir valstiečius, tarp kurių tos šlykštynės mažiausiai. O jeigu mes apklaustume vadovaujančią klasę, tai yra inteligentiją? Manykime, kad tai žmonės su aukštuoju išsilavinimu iki trečios kartos. Remdamasis savo paties 30-ies metų stebėjimo patirtimi, galiu jums neslėpdamas pasakyti, jog ten tie 47% išauga iki 70%
Kaip paaiškinti tuos 70% latentiškų, prislopintų homo, pusiau homo ir buvusių homo? Viduramžių specialistai sako, jog iš kvapo: šventieji kvepia, o nuodėmingieji dvokia. Žinomas rašytojas Robertas Liuisas Stivensonas savo knygoje Pietų jūrose atpasakoja polinezų padavimą apie mirusias gražuoles, kurias nuo gyvųjų galima atskirti iš nestipraus lavono kvapo, kurį tos gražuolės skleidžia.
Tačiau įžymusis psichiatras Jungas sako, jog kiekviename mite slypi dalis tiesos. O gražuolių su lavonu kvapu esu sutikęs ir aš pats. Kadaise jaunystėje pabundu vieną rytą, o šalia dvivietėje lovoje miega Liubočka. Mano, taip sakant, mylimoji. Devyniolikmetė. Pasilenkiau pabučiuoti jos petuką – ir atsilošiau. Toks šlykštus nuo jos sklido kvapas, kokio dar gyvenime nesu pajutęs. O aš bandymų laboratorijoje esu uostęs visas KNM – kovines nuodingąsias medžiagas, nuodingas dujas. Tačiau Liubočka dvokia kur kas prasčiau. Blogiau už sugedusius kiaušinius, sieros vandenilį.
Liubočka sau miega, o aš pasilenkęs vėl uostinėju – kaip KNM laboratorijoje. Kvapas – lyg pūvančios mėsos. Tikras lavono kvapas. Rytas buvo karštas ir troškus, ir ant Liubočkos kaklo, raukšlėse buvo matyti tirštas riebus prakaitas, nuo kurio ir sklido ta šlykšti smarvė. Tada aš dar nieko nežinojau apie lavono kvapo gražuoles, tačiau kažkaip instinktyviai pamaniau: «reikia tučtuojau nutraukti su ja visus ryšius. Juk ji kažkuo serga...»
Deja, aš to nepadariau. Pasigailėjau Liubočkos, – Ievos nuodėmių specialistas liūdnai palingavo galvą. – Ak, prisikentėjau vėliau nuo tos Liubočkos. Galų gale paaiškėjo, kad ji bevaisė – štai jums ir gyvas lavonas. O dėl to kvapo – matyt, Liubočkos medžiagų apykaita buvo bloga.
Žinoma, mes savo darbe nesivadovaujame bjauriais kvapais. Turime daug tikslesnių indikatorių. Dauguma mokslininkų mano, jog išorinio, latentinio, prislopinto arba užsikonservavusio homosekso rodiklis yra daktaro Froido burninis seksas. Kas gi tai yra? Tai tie patys fokusai iš prancūziškų anekdotų: prancūziška meilė, minetas arba 69. Kaip sako specialistai – 69 būdai būti nelaimingam. Ir apsaugok jus, Viešpatie, nuo vedybų su tokio prancūziško skonio moterimi.
Sėdėjęs suole SSSR Mokslų akademijos prezidentas sunkiai atsiduso:
– Dabar aš suprantu, kodėl pabėgo mano pirmoji žmona. Be jokių aiškių priežasčių. Ir vaikus pasiėmė. Ech, amžių gyveni, amžių mokaisi – o kvailiu miršti.