Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio iš- mintis Dievo akyse yra kvailystė.
1 Kor 3, 18-19
Per kitas dienas profesorius Toptyginas padarė trumpą krikščionybės apžvalgą. Kaip buvo persekiojami pirmieji krikščionys. Kaip jie, sakydami tik pamokslus, pamažu virto dauguma. Ir kaip galų gale viduramžiais jie patys ėmė persekioti religines mažumas, tai yra likusius pagonis, vadindami juos eretikais, raganomis ir raganiais.
– O dabar dirstelėkime į pirmuosius šaltinius, – pasakė profesorius. – Štai aš imu Montegiu Samerso Kerėjimo ir demonologijos istoriją (The History of Witchcraft and Demonology by Montague Summers, New York, 1956). Tai vienas rimčiausių šios srities šaltinių, ir aš perskaitysiu jums keletą vadinamųjų raganų ir raganių puotų aprašymų:
«Išsimokslinęs pedantas Bartolomeo de Spine savo traktate Tractatus de Strigibus et Lamilis, išleistame 1533 metai Venecijoje, aprašo, kaip vienas valstietis, gyvenęs Malaguci kaime Mirandolos apygardoje, vieną ankstų rytą, norėdamas nuvykti į šalimais esanti kaimą, apie trečią valandą nakties, dar prieš aušrą, atsidūrė pamiškėje. Ten jis pamatė grupę žmonių, kurie fakelų šviesoje šoko, o kiti sėdėjo žolėje, valgė ir gėrė vyną, kaip piknike. Po to liudytojas pamatė, jog daugelis begėdiškai paleistuvauja ir viešai atlikinėja lytinį aktą pačiais nepadoriausiai būdais. Tada valstietis suprato, jog jis mato raganų ir raganių puotą, išsigandęs persižegnojo ir, kalbėdamas maldas, skubiai pasitraukė iš prakeiktos vietos. Beje, tarp puotos dalyvių jis pažino kelis žinomus niekšus, gyvenančius netoliese, kurie jau buvo įtarinėjami kerėjimais» (p. 119).
– Visa tai labai primena šiuolaikinių Amerikos hipių susibūrimus. Arba išgertuves mūsų vadinamųjų disidentų, nesitaikstėlių ir kitaminčių, kuriuos mes uždarome į durnynus, tai yra į specligonines (SPL). Dabar kitas pavyzdys iš pirmųjų šaltinių:
«Isterikė ir epileptikė Marija de Seins, 1614 metų gegužės 17-19%so liudytoja, parodė, jog kiekvieną dieną jie rengdavo puotas, kuriose užsiiminėdavo pačiais šlykščiausiais lytiniais iškrypimais, kuriuos tik išgali žmogus. Ta moteris buvo aiškiai seksualiai nenormali, ji sirgo dievonieka ir koprolalija, tai yra keikimosi manija» (p. 116).
– Tai panašu į teisminį procesą mūsų poetės disidentės Natalijos Gorbanevskos, absoliučios isterikės, kuri pravėrusi burną negali nesikeikti ir kurią mes išvarėme į užsienį. Panaši istorija ir su mūsų žinomu rašeiva disidentu Andriejumi Siniavskiu, pseudonimu – Abramas Tercas, kurį mes taip pat išgrūdome į užsienį. Vakarų velnio advokatai metų metais šlovino jį kaip kovotoją už “laisvę ir žmogaus teises”. O kai jis atsidūrė Vakaruose, tai prisvaičiojo tokių dalykų apie Gogolį ir Puškiną, jog visi mato, kad tai tikras psichas, idiotėlis, išgama. Dabar trečias pavyzdys iš pirmųjų šaltinių:
«Tie šlykštūs nenaudėliai... atsiduodavo bjauriems ir nuodėmingiems lytiniams aktams, poruodavosi su pačiu velniu, kuris pasirodydavo žmogišku pavidalu ir buvo vyrų naudojamas kaip pasyvusis nelabasis sukubas ir kartu įtikdavo moterims kaip aktyvus nelabasis inkubas» (p. 129).
– Tokių dalykų jūs rasite beveik kiekviename raganų ir raganių procesų protokole, – toliau dėstė naujos sovietinės inkvizicijos generolas profesorius. – Kaip paaiškinti tas puotas dialektinio materializmo požiūriu? Ogi labai paprastai. Ikikrikščioniškieji pagoniški kultai, ypač senovės Graikijos ir Romos irimo laikais, buvo labai liberalūs lytinio gyvenimo klausimais. Beje, panašiai yra ir šių dienų Vakarų pasaulyje. Jeigu jūs pasiskaitytumėte apie bakchanalijas ir saturnalijas, tai yra pagoniškas šventes dievų Bakcho ir Saturno, vyno, linksmybių ir vaisingumo užtarėjų, garbei, įsitikintumėte, jog tai buvo laukinės orgijos, kartais trunkančios savaites, kur atvirai būdavo reiškiama visų rūšių meilė: ne tik vyrų su moterimis, bet ir vyrų su vyrais, moterų su moterimis, tai yra užsiiminėdavo pederazmu ir lesbianizmu. O šalimai vykdavo poravimasis su gyvuliais ir vaikais, tai yra sodomija ir mažamečių tvirkinimas. Tais laikais tai buvo tik pasilinksminimas. Tuo tarpu šiuolaikiniame pasaulyje šitai laikoma lytiniais iškrypimais. Viduramžių bažnyčia šitai laikė nuodėme. Dėl to išsigimėliai, kurie turėjo polinkį į lytinius iškrypimus, savo saturnalijas ir bakchanalijas rengdavo slapta. O inkvizicija šitai vadino raganų ir raganių puotomis (šabašais). Štai ir visa dialektika.
Profesorius užvertė Kerėjimų istoriją:
– Jūs, draugai, galite sau pagalvoti: “sakyk gi, dėde, kuriems velniams tie šabašai ir iškrypimai reikalingi mums, sovietų vyriausybės vadovams, maršalams ir Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos diplomatams?”
– Velniai rautų! – pasigirdo iš auditorijos. – Jūs, profesoriau, tiesiog skaitote mūsų mintis. Aš taip iš tikrųjų galvojau!
– Pirma, – pasakė profesorius, – koja kojon su lytiniais iškrypimais eina psichinės ligos. Antra, dėl tų lytinių iškrypimų tie iškrypėliai visada linkę sukurti savo slaptus ratelius – rengti tuos pačius šabašus. Trečia, kai kurios psichinių ligų kombinacijos suformuoja ypatingus žmonių tipus, kurių išvaizdoje jūs niekada nieko nepamatysite. Vienas iš tokių tipų yra nihilistai ir anarchistai, amžini maištininkai, profesionalūs revoliucionieriai.
Todėl, kai istorikai atgaline data susumuoja įvairių revoliucijų padarinius, o psichologai patikrina tų revoliucijų vadovus, išryškėja paradoksalūs rezultatai: beveik visi tie liepsningieji revoliucionieriai, laisvėmylos ir žmogmylos iš tikrųjų yra psichiškai nesveiki išsigimėliai. O visos revoliucinės partijos, bent jau jų viršūnės, – ištisa raganų ir raganių puota.
Ir skatina juos visai ne laisvėmyla ir žmogmyla, apie ką jie isteriškai klega, o visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, slapta paranoja, kuri kartais pagimdo užvualiuotą didybės maniją, tai yra liguistą šlovės troškimą. Šalimais mazochizmas, kuris tam tikromis formomis gimdo melagingą žmogmylą. Arba sadizmas, gimdantis maniakinį valdžios, kraujo ir griovimo troškulį. Čia pat ir sadomazochizmas, kur viskas taip sujaukta vienoje krūvoje, kad ir pats velnias ten koją nusilaužtų. Ir visi išsigimėliai linksta prie revoliucijos, kaip girtuoklis prie degtinės.
Profesorius vėl atsivertė Kerėjimo istoriją:
– Dėl to mokytasis teologas Montegiu Samersas šios knygos pirmojo leidimo, išleisto 1926 metais Londone, įvadiniame žodyje, komentuodamas garsiąją popiežiaus Inocento VIII bulę, rašo:
“Raganos ir raganiai... tai socialinis užkratas... Jų pražūtinga veikla nusidriekia... iki tautų susidūrimo, anarchijos ir raudonosios revoliucijos, nes raganavimas visada buvo ir bus politinis veiksnys... Todėl raganos ir raganiai yra nuolatinė grėsmė kiekvienai tvarkingai visuomenei”.
O dabar mes priartėjome prie stalininės Didžiojo Valymo paslapties 4-me dešimtmetyje. Po revoliucijos visa ta linksma psichopatų kompanijėlė sukelia laukines tarpusavio rietenas. Taip buvo per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kai žirondistai ir jakobinai naikino vienas kitą, kol jų visų nepriplojo Napoleonas. Hitlerį į valdžią atvedė šturmuotojai, kuriems jis vėliau užkūrė kruviną pirtį ir joje pribaigė visą šturmuotojų vadovybę. Po revoliucijos revoliucionieriai – tai nuodingi vorai stiklainyje. Ir jie pjaus vienas kitą dėl valdžios tol, kol stiklainyje teliks vienas didelis voras – Napoleonas, Hitleris arba Stalinas.
Ar dabar, draugai, suprantate, kodėl Stalinas negailestingai naikino visus senuosius bolševikus, visą lenininę gvardiją, iš kurios Leninas reikalavo, kad tai būtų “profesionalių revoliucionierių partija”? Ar dabar suprantate, kodėl Stalinas kaip pasiutusius šunis iššaudė beveik visus partijos ir vyriausybės vadovus, kurie atėjo į valdžią per revoliuciją, kodėl nusipelniusius politkatorgininkus vėl išgrūdo į Sibirą? Ar dabar suprantate, kodėl Stalinas likvidavo beveik visą Raudonosios Armijos generalitetą, susiformavusį per pilietinį karą?
Tie revoliucijos produktai siautės, sudarinės suokalbius, termidorus, bonapartizmą, opoziciją ir grupuotes tol, kol jų nesunaikins. Paranojikas Stalinas, be didybės manijos, sirgo dar ir persekiojimo manija, bet būtent dėl to jis ir išėjo iš to sąvartyno nugalėtoju. Atskirais atvejais jis galbūt ir klydo, tačiau iš esmės Didysis Valymas buvo istorinis dėsningumas. Toks visų revoliucijų dėsnis.
Dėl to Dostojevskis, kuris laikomas pranašu ir kuris jaunystėje pats buvo revoliucionierių petraševcų ratelio dalyvis, savo Velniuose vieno tų velnių lūpomis apie revoliucionierius štai ką sako:
«Tie velniai... visos žaizdos, tvaikas, visi nešvarumai... susikaupę didžiame ir mielame mūsų ligonyje, mūsų Rusijoje,... ir mes pulsime, bepročiai ir pasiutėliai, nuo olos į jūrą ir paskęsime, ir ten mūsų kelias... Tačiau ligonis pasveiks ir «sės prie Jėzaus kojų»... ir visi žiūrės apstulbę...»
Auditorijoje tvyrojo tyla. Rinktiniai SSSR partijos ir vyriausybės nariai, generolai ir admirolai, ministrai ir diplomatai sėdėjo ir stengėsi nežiūrėti vienas į kitą.
– Visa tai jums reikia žinoti ne tik iš smalsumo, – pasakė 13-to KGB Skyriaus generolas profesorius. – Tokių žmonių, kaip Leninas, Stalinas arba Hitleris, buvo, yra ir bus. Ir jums, draugai, jeigu norite daryti politiką, jeigu norite gyventi taikoje, o ne patirti psichiškai nesveikų maniakų savivalę, reikia žinoti, su kuo turite reikalą. Aš jums pateikiau tik trumpą istorinę apžvalgą. Išsamiau šia tema jums kalbės mano kolega, psichopatologijos profesorius Ivanas Vasiljevičius Bykovas.
– Diev-ve mano, – palingavo galvą atominės aviacijos generolas Borodinas. – Man, žinote, naktimis jau visokia velniava vaidenasi...
* * *
Maskvos laikraščiai rašė apie atominio karo baisumus, kad kiekvienam žemės gyventojui jau pagaminta po 15 tonų trotilo. Užtektinai, kad į atomus sudraskytų kiekvieną žemietį. Rašė taip pat apie atominio nusiginklavimo būtinumą. O Juodosios profesūros institute tuo metu sovietinės vyriausybės narius ginklavo Aukštosios Sociologijos žiniomis.
Profesorius Bykovas pasirodė katedroje apsirengęs KGB generolo pulkininko uniforma. Tik antpečių gyvačiukės, apsivijusios apie nuodų taurę, rodė jo priklausomybę medicinos tarnybai. Tačiau ant generolo profesoriaus, kariavusio su nelabuoju, krūtinės ordinų buvo daugiau, negu tų generolų, kurie kariavo su eiliniais mirtingaisiais. Virš ordinų juostelių blykčiojo Socialistinio Darbo Didvyrio auksinė žvaigždelė.
Sėdėjęs suole SSKP CK narys Poddubnas pasviro link SSSR Aukščiausios Tarybos deputato Novikovo:
– Žinai už ką jis tapo Socialistinio darbo Didvyriu? Šnekama, kad jis šita... padėjo Stalinui numirti. Davė jam komuniją.
– Draugai, – pradėjo profesorius. – Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite sau istorinio vystymosi procesą, kaip judančią konvejerio juostą, kuri išnyra viename gale ir išnyksta kitame. Bet to proceso pabaigoje atsiranda keisti dalykai. Pavyzdžiui, klasikinė Elada buvo daugeliu šimtmečių priekyje ir daug protingesnė už tuos, kurie atėjo jos pakeisti. Antikinės Romos civilizacija arba kultūra buvo žymiai aukštesnė, negu tų barbarų, kurie ją sugriovė. Panašiai buvo ir carinėje Rusijoje prieš revoliuciją. Šių puikių civilizacijų viduje – kaip ir kitų civilizacijų, kurių įžymusis Anglijos istorikas Arnoldas Toinbis surado 21, – veikė kažkokios paslaptingos SAVIgriovos jėgos, dėl kurių galiausiai visada nugalėdavo ne stiprūs, o silpni. Silpni dvasia Elados atveju, arba silpni materialine kultūra, kaip Romos ir barbarų atveju.
Arba imkime Rusijos imperiją. Juk Spalio revoliucijos dieną kariniu požiūriu būtų užtekę vieno bataliono ištikimų kareivių – už Tikėjimą, Carą ir Tėvynę! – kad iš Lenino ir bolševikų būtų likusi tik šlapia vieta. Tačiau nei isterikas Kerenskis, nei visa carinė Rusija tą dieną tokio bataliono neturėjo. Atsitiktinumas? Ne, tai paini istorinių dėsningumų grandinė.
Jūs jau iš fizikos žinote, jog gamta siekia pusiausvyros. Toks pat pusiausvyros dėsnis tinka ir žmogaus atžvilgiu. Dėsnis, besistengiantis materialines ir dvasines vertybes paskirstyti tarp žmonių, jeigu ir ne po lygiai, tai, blogiausiu atveju, iš eilės. Tai ir yra nenumaldomas biologinio konvejerio dėsnis, kuris vienodai veikia bet kurią žmogiškosios visuomenės formaciją: šeimą, bendruomenę, klasę, tautą, valstybę ir apskritai visą žmoniją – ir kiekvieną žmogų atskirai. Ar jums, draugai, aišku?
– Ta-aip, tai visai paprasta, – pasigirdo iš auditorijos.
– Dėl šio atrodytų paprasto uždavinio laužė sau galvas šviesiausieji žmonijos protai – ir atsidurdavo filosofinėje aklavietėje. Iš čia kyla ir nusenusio dievoieškio ir dievokario Levo Tolstojaus abejotinas klausimas: «Kur gyvenimo prasmė?» Iš čia ir filosofinė egzistencialisto Sartro abrakadabra, kurios pats knygos pavadinimas Būtis ir niekas kalba už save. Kad suprastume jų drumzliną filosofavimą, klausimą reikia kelti taip: «Kam gyventi ir tobulėti, jeigu galų gale tu vis tiek pateksi ant konvejerio išsigimimo, degeneracijos, lėtos mirties, kuri daug blogiau, negu paprasta mirtis?»
Žinodami šio konvejerio dėsnį, jūs suprasite ir kai kurias sunkias Evangelijos vietas. Jeigu jūs pasiskaitytumėte Kristaus Kalno pamokslą, tai rastumėte jame štai ką:
«Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė».
Bet turėkite galvoje, jog Evangelija – tai itin simboliška knyga, lyg ir užšifruota. Kas yra Dangaus Karalystė? Juk tai tiesiog ateitis. Toliau sakoma:
«Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti».
«Palaiminti romieji: jie paveldės žemę».
O kas tai? Ogi toji pati ateitis po jūsų! Kita vertus, Evangelijoje yra ir tokios eilutės:
«Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą».
«Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite».
Įsidėmėkite, jog Kalno pamokslas yra vienas iš svarbiausių Kristaus mokymo momentų. Ir įsidėmėkite, jog aukščiau pateikti žodžiai yra pačioje Kalno pamokslo pradžioje. Nuo to ir reikia pradėti, kad suprastumėte, kas vyksta pasaulyje. Visa kita bus tik to pagrindinio gamtos dėsnio santykio su žmogumi detalės. Tas pusiausvyros ir jo vedinių dėsnis toks stiprus ir teisingas, jog senovės išminčiai jį vadino vienu žodžiu – Dievas. O tą, kuris tą dėsnį suformulavo – Dievo Sūnumi.
Taigi žmogaus istorinio proceso vystymasis, jeigu išverstume į dialektinio materializmo kalbą, tai kūrybinės gamtos jėgos, vadinamos Dievu, o griaunančiosios – velniu. Tai ir yra du mūsų istorinio konvejerio varikliai.
Atominės aviacijos generolas Borodinas kumštelėjo alkūne savo suolo kaimyną:
– Tai tau ne kolchozinis propagandistas iš Karingųjų bedievių sąjungos! A-a?
– M ...ta-aip, giliai grybžtelėjo, – linktelėjo atominių povandeninių laivų admirolas.
– Draugai, gal jums atrodo keista, kodėl aš, medicinos profesorius, staiga pradėjau nuo istorijos ir Evangelijos? Matote, net toks tikslusis mokslas, kaip aukštoji matematika, pačioje viršūnėje yra toks abstraktus, kad suartėja su filosofija, o filosofija pačioje viršūnėje savo ruožtu remiasi į teologiją, tai yra į mokslą apie Dievą.
– Galima? – paprašė žodžio Valstybės planavimo komiteto pirmininkas. – Kai aš mokiausi Novočerkasko Industriniame institute, ten per valymą 1938 metais areštavo matematikos katedros vedėją, profesorių Ziminą. Arešto metu iš jo buto išvežė visą sunkvežimį matematikos knygų ir du sunkvežimius teologijos knygų. Beje, tas profesorius Ziminas mėgdavo studentus sukirsti ir kalbėdavo: pats geriausias studentas matematiką moka trejetui, aš pats – ketvertui, o penketui moka tik Viešpats Dievas. Už tai jį ir areštavo. Tiesa, po dviejų metų jį paleido ir net atlygino už arešto laiką. Vadinasi, jis buvo teisus dėl matematikos ir Dievo. Ir sugebėjo tai įrodyti net NKVD.
– Jeigu jūs dabar užsiimtumėte aukštąja medicina, – tęsė profesorius Bykovas, – laikydami ją ligų statistika ir jų bendrų šaknų paieška, ypač psichinių ligų srityje, tai jūs nuolat atsiremtumėte į genetiką, tai yra mokslą apie paveldimumą, o genetika pereina į istoriją, filosofiją ir teologiją, kaip aukščiausią filosofijos formą.
Pavyzdžiui, atrodytų, kvailas klausimas: kokį ryšį turi cukraligė, arba diabetas, su teologija? Ogi visai paprastą. Mat diabetas paveldimas. Ir čia mums iškyla krikščioniškosios moralės problema – apie tėvų atsakomybę už vaikus: ar galima gimdyti vaikus, žinant, kad jie bus ligoniai?
Generolas profesorius išsitraukė nosinę ir nušluostė savo raginių akinių stiklus:
– Sakoma, jog Viešpats Dievas gyvena danguje, o velnias – žemėje, tarp mūsų. Taigi grįžkime iš dangaus į žemę. Mano gerbiamasis kolega profesorius Toptyginas jums jau sakė, jog dialektinio materializmo požiūriu velnias yra ne kas kita, kaip išsigimimų arba degeneracijų kompleksas, kuris susideda iš lytinių iškrypimų, psichinių ligų ir kai kurių žmogaus organizmo fizinių deformacijų. Tai lyg savotiška mėsmalė istorinio konvejerio pabaigoje.
Kad būtų paprasčiau, toliau tą sudėtingą kompleksą irgi vadinsiu vienu žodžiu – velnias. Ir šias velnias yra niekšingesnis ir klastingesnis, už tą, apie kurį rašoma romanuose. Kad neleistų daugintis žmonių giminei, išsigimimo velnias kišasi į žmogaus gimdymo mechanizmą ir išdarinėja ten tokius fokusus, kad šitai atrodo kaip pikta ir žiauri patyčia.
Kas skiria žmogų nuo gyvulio? Žmogaus protas. Iš čia ir mokslinis žmonių giminės apibrėžimas – homo sapiens, tai yra žmogus protingas. Taigi kartu su lytiniais iškrypimais velnias pradeda ardyti žmogaus protą. Ir tokiu būdu, kad šitai vėlgi atrodo kaip labai pikta ir klastinga patyčia.
Bet mes pradėsime ne nuo lytinių iškrypimų, o nuo psichinių arba sielos ligų. Pažiūrėkime kiek jų apskritai yra. Pavyzdžiui, Fordo universiteto Niujorke neurologijos profesorius Džozefas Bernas žurnale Medical record 1920 metų rugsėjo 25 d. rašo:
«Galima manyti, jog daugiau kaip 90% žmonių ligų dominuojantis veiksnys yra psichika».
Tai gali atrodyti keista. Bet paimkime tokią paprastą ligą, kaip skrandžio opa. Jūs tikriausiai ir patys žinote, jog skrandžio opa glaudžiai susijusi su nervais ir žmogaus psichika. Kaip ir daugelis kitų ligų, kurios taip ir vadinamos – psichogeninėmis, tai yra atsirandančios dėl psichikos veiksnių.
Profesorius Bernas tvirtina, jog dauguma tų 90% žmogaus ligų pagydomos, jeigu pašalinami “dominuojantys psichikos veiksniai”, tai yra psichiniai sutrikimai. Dėl to senais gerais laikais ir sakydavo: Sveikame kūne – sveika siela.
Tačiau dalykai labai komplikuojasi, nes dauguma tų psichinių ligų yra paveldimos. Už tėvų ir motinų nuodėmes. Norint likviduoti tas psichines ligas, paprasčiausiai būtų laiku likviduoti arba iškastruoti tokius tėvus. Tačiau niekada nediskutuokite šia tema su savo pažįstamais. Kitaip kai kurie jų iš karto ims muistytis kėdėje ir pradės su jumis ginčytis. O po to jūsų vengs arba kalbės apie jus visokias šlykštybes.
Įsidėmėkite, kad tuos 90% minime jau antrą kartą. Prisiminkite Tarptautinį eugenikų kongresą ir 1-ąjį Kalmykovo dėsnį: «90% visų nusikaltimų yra paveldimos degeneracijos rezultatas» ir taip toliau.
O dabar pabandysime psichines ligas paskaičiuoti konkrečiau. Pavyzdžiui, pagal oficialią Amerikos statistiką, 1960 metais šioje šalyje buvo 9 milijonai žmonių, sergančių sunkiomis psichinėmis ligomis. Ir ta kreivė visą laiką kyla. Psichiniai ligoniai sudaro daugiau kaip 50% bendro ligonių skaičiaus JAV ligoninėse. Psichinių ligonių gydymui JAV buvo išleidžiama iki 12 milijardų dolerių per metus, tai yra 25% to meto karinio biudžeto.
Pagal tą pačią Amerikos statistiką, kiekvienas 12-asis amerikietis anksčiau ar vėliau pakliūva į psichligoninę. Tai stacionaras. O kiti psichai vaikštinėja gatvėmis ir gadina gyvenimą kitiems žmonėms. Beje, įdomus sutapimas: kas 12-as amerikietis priklauso tam tikroms slaptoms bendrijoms, kurių nariai save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Ir tos slaptosios bendrijos Vakaruose vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip Sovietų Sąjungoje kompartija.
Ta statistika visą laiką keičiasi: vis aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn. Taigi Niujorko laikraštis Daily News 1966 metų rugpjūčio 2 dieną 38 puslapyje praneša tokią naujieną: JAV yra 18 tūkstančių gydytojų psichiatrų ir 19-kai milijonų amerikiečių (jau kas 10-tas) reikalingas psichiatrinis gydymas, bet tik 3 milijonai jų gydosi. Dėl to iš visų amerikiečių gydytojų geriausiai uždirba psichiatrai. Įsivaizduokite sau 19 milijonų potencialių pacientų!
Mes tyčia duodame jums amerikietiškus pavyzdžius, nes Amerika yra pirmaujanti Vakarų pasaulio šalis. Niujorko vakarinių laikraščių pagrindinės temos yra nužudymai, išžaginimai, savižudybės, nesibaigiantys apiplėšimai, pornografija, narkotikai ir taip toliau. Ir labai dažnai ten rašoma, jog tų įvykių herojai iki tol jau gydėsi psichiatrinėse ligoninėse. Jeigu ten sugauna kurį nors bandantį nusižudyti, tai jį iš karto tempia pas psichiatrą. Visa tai ne kas kita, kaip liūdna pažangos kaina. Mokestis už tai, kad kiekvienas amerikietis gali turėti automobilį.
Taigi svarbiausia tai, kad psichinių ligų daugėja, deja, tiesiai proporcingai duotos šalies kultūros ir civilizacijos lygiui. Tas pats ir atskirose klasėse arba socialinėse grupėse šalies viduje. Kad ir kaip būtų keista, tačiau statistika byloja, jog didžiausią psichinių ligonių procentą sudaro... inteligentija. Tai atrodo paradoksalu, bet tai faktas: protas tam tikru būdu susijęs su beprotyste. Ir kartais sunku suprasti, kur baigiasi viena ir prasideda kita.
Bet kuri teigiama kokybė, pasiekusi aukščiausią laipsnį pereina į neigiamą: beribė laisvė virsta anarchija, beprotiška meilė virsta egoizmu, o genialus protas pereina į beprotystę. Matyt, iš to ir atsirado keistas priežodis, jog palaimintųjų, tai yra pamišėlių, lūpomis kalba tiesa. Tą ryšį tarp genialumo ir beprotystės jau pastebėjo daugelis mokslininkų. Kadangi mes užsiimame ne šiaip sociologija, o Aukštąja Sociologija, tai mus domina kaip tik ši problema.
New York Times 1962.06.03 knygų apžvalgos skyriuje praneša, jog neseniai Amerikos mokslininkų grupė atliko didžiųjų žmonių tyrimus ir padarė tokią išvadą. Nors ryšys tarp genialumo ir beprotystės visai nebūtinas, tačiau dauguma genijų paprastai yra psichiškai nesveiki. Parinkę 78 pačius žymiausius vardus žmonijos istorijoje, aptiko, jog iš šių žmonių daugiau kaip 37% sirgo sunkiomis psichinėmis ligomis mažiausiai bent kartą gyvenime, kad daugiau kaip 83% buvo ryškūs psichopatai, kad daugiau kaip 10% buvo šiek tiek psichopatai, ir tik apytikriai 7% buvo normalūs žmonės. Kai tyrimas buvo susiaurintas iki 35 pačių didžiausių genijų istorijoje, kartu su genialumu išaugo ir tas liūdnasis dėsningumas: 40% supergenijų sirgo sunkiomis psichinėmis ligomis ir dar daugiau kaip 90% buvo psichopatai!
Įsidėmėkite, jog tuos 90% mes minime trečią kartą. Tai jau dėsningumas. Tvarkos dėlei mes tai vadiname Kalmykovo dėsniais. Tai vienas mūsų profesorių, kuris tuos dalykus susistemino. Taigi primenu:
1-as Kalmykovo dėsnis: «90% visų nusikaltimų susiję su išsigimimu» ir taip toliau.
2-asis Kalmykovo dėsnis: «90% visų ligų susiję su psichiniais sutrikimais, tai yra vėlgi su išsigimimu».
3-asis Kalmykovo dėsnis: «90% genijų yra psichiškai nenormalūs, tai vėlgi susiję su išsigimimu».
– Ar galima paklausti? – pakėlė ranką SSKP CK Ideologinio skyriaus viršininkas. – O kaip su tokiais genijais, kaip Karlas Marksas, Leninas ir Stalinas?
– Apie tuos genijus, pradedant Jėzumi Kristumi ir baigiant Hitleriu, mes pakalbėsime vėliau, kai jūs nuodugniau susipažinsite su ta problema. O dabar imsime iš eilės. Pažiūrėsime, kaip ryšys tarp genialumo ir beprotystės atrodo praktikoje. Jūs visi žinote, kas yra kardaninis velenas. Tai labai įmantrus velenas diferencialas, kuris susieja motorą su ratais ir judina mūsų automobilius, traktorius ir tankus. O pasakykite, kada jis buvo išrastas?
– Sėdėjęs suole SSSR automobilių pramonės Vyriausios valdybos viršininkas solidžiai nutęsė: «Na-a, aš ma-a-anau, kartu su automobiliu... Prieš kokius septyniasdešimt metų».
– Ne, kardaninio perdavimo principą atrado genialus italų matematikas Kardanas še-šio-lik-ta-me amžiuje. Jis šoktelėjo keturiais šimtmečiais į priekį. Genijus! Toks genijus, kad matematiškai visiškai tiksliai apskaičiavo net savo mirties dieną. Tačiau ta diena atėjo, o jis jaučiasi puikiai ir mirti nesirengia. Tada, norėdamas įrodyti, jog skaičiuodamas neapsiriko, genialusis Kardanas ėmė ir nusinuodijo. Ir pasimirė. Tai daugeliui liguistos ambicijos genijų būdingas rezultatas.
Jeigu jūs atsiverstumėte sovietinį filosofijos žodyną, tai sužinotumėte, kad vienas iš materialistinės filosofijos pradininkų, dar gerokai iki Fojerbacho ir Markso, buvo anglų filosofas Tomas Hobsas, kuris gyveno 17-ame amžiuje ir kuris kategoriškai neigė tokių nematerialių substancijų egzistavimą, kaip dvasios ir vaiduokliai. O profesorius psichiatras Lombrozas rašo, jog pagarsėjusį materialistą Hobsą, vos tik jis pakliūdavo į tamsų kambarį, tučtuojau imdavo persekioti... vaiduokliai. Tie patys vaiduokliai, kurių egzistavimą jis įnirtingai neigė.
Matydami tą liūdną sąveiką tarp proto ir beprotystės, kai kurie filosofai – Ruso, Bergsonas ir šių dienų egzistencialistai – mano, jog aukščiausias protas yra anapus racionalaus proto. Taip sakant, anapus gėrio ir blogio. Šitai atitinka priežodis: «Iš didelio rašto išėjo iš krašto».
Bet čia kai kuriems filosofams gimsta gundanti mintis: jeigu protas – Dievo dovana, o beprotystė – nuo velnio, ir jeigu manysime, kad beprotystė – tai aukščiausia proto forma, kokia iš to išplaukia išvada? Logiškai išeitų, jog pasaulį valdo velnias. Dėl to net Evangelijoje sakoma, jog šėtonas – šio pasaulio kunigaikštis. Panašią filosofinę sofistiką savo laiku vadindavo satanizmu. O mūsų laikais tuo užsiima egzistencialistai – Kierkegoras, Sartras ir mūsų Berdiajevas. Pavyzdžiui, Sartras yra parašęs filosofinį traktatą Velnias ir Dievas, kurio pavadinime jis sąmoningai velnią iškelia į pirmą vietą.
Žinodami šias filosofines prielaidas, jūs suprasite kai kuriuos linksmus epizodus iš įžymių žmonių gyvenimo. Taigi vienas iš prancūzų dekadanso švyturių yra Žanas Kokto, kuris laikomas universaliu genijumi. Tačiau, be dekadanso, šis vunderkindas kažkodėl domėjosi ir juodąja magija, kolekcionavo kerėjimo instrumentus ir formules. Be to, jis įsigijo su ožio kojomis specialų krėslą-sėdynę, ant kurio nuteplioti visokiausi šėtoniški snukiai ir velnio ragai. O iki tol krėslas priklausė žinomam rašytojui Anatoliui Francui, ant kurios jis sėdėdavo slaptosiose juodųjų mišių sueigose. O juodosios mišios – tai tas pats, kas viduramžių raganų ir raganių puotos.
Naujosios sovietinės inkvizicijos generolas profesorius apibendrino:
– Bėda ta, kad dviveidė proto ir beprotystės problema nesvetima ir politikos sferos genijams. Mūsų atomo amžiuje tokie genijai, kaip Napoleonas arba Hitleris, nesustotų ir nebijotų sukelti atominį karą. O tai būtų daug blogiau, negu rašoma apokalipsėje. Ir kaltų nerastumėte. Kaltas būtų tas nematomas velnias, kuris įsitaisęs tokių puspročių genijų smegenyse. O madingi filosofai pasakytų: «Ką gi, pasaulis perpildytas, ir tas genijus vykdo tą aukščiausiojo valią, kuri anapus gėrio ir blogio». Dėl to, draugai, jums ir reikia šituos dalykus žinoti. Aišku?
– Aišku, – niūriai pasakė SSSR Gynybos ministras. – Visus filosofus reikia iššaudyti.
– Ne-e-e, – paprieštaravo Sveikatos apsaugos ministras. – Juos visus reikia uždaryti į beprotnamius.
* * *
– Draugai, dabar aš jums paskaitysiu įdomesnes ištraukas iš profesoriaus Lombrozo knygos Genijus ir pamišimas.
Profesorius Cezaris Lombrozas, Italijos žydas, yra kriminologijos tėvas, tai yra mokslo apie nusikaltimus ir nusikaltėlius psichologijos požiūriu, tėvas taip pat ir degenerologijos, tai yra mokslo apie išsigimimą, tėvas. Profesorius Lombrozas (1835-1909) buvo įžymus psichiatras ir vadovavo pamišėlių namams, kuriuose rinko medžiagą savo tyrinėjimams. Įsidėmėkite jo darbo nuoseklumą. Iš pradžių jis suklasifikavo nusikaltėlių tipus pagal kaukolės sandarą ir veido bruožus, sudarė vadinamąją Lombrozo lentelę. Bet netrukus jis pastebėjo, kad ši klasifikacija gana netiksli, nes nusikalstamumas priklauso ne tiek nuo išorinių, kiek nuo vidinių, psichologinių charakteristikų. Eidamas tuo keliu, Lombrozas logiškai susidūrė su išsigimimo problema. Ir galiausiai jis parašė tokią monografiją: Po-li-ti-niai nusikaltimai ir nusikaltėliai! Todėl mes, slaptoji politinė «naujos jaunos Rusijos» policija, ir domimės profesoriaus Lombrozo darbais.
Šio kriminologijos tėvo knygos skaitosi patraukliau už bet kurį kriminologinį romaną. Jame labai daug linksmų momentų. Be to, draugai, jeigu kas nors iš jūsų turite menkavertiškumo kompleksą ir jūs pavydite didiems žmonėms, tai rekomenduoju pasiskaityti Lombrozo veikalus. Tada jūs liausitės pavyduliavę vargšams didiesiems žmonėms ir pasijusite, jog esate labai laimingi. Taigi cituoju profesorių Lombrozą:
«Psichiniai ligoniai tik retais atvejais aptinka tą visišką protinių sugebėjimų sutrikimą, kurį jiems priskiria minia. Priešingai, pati negalia sukelia jiems nepaprastą proto guvumą».
Tai būdinga ir kai kuriuos mūsų disidentams ir kitaminčiams, kuriuos mes uždarome į durnynus. Jie pasižymi tokiu pat «nepaprastu proto guvumu». Tik ne ten, kur reikia. Stalinas tokius varė į koncentracijos stovyklas. O mes dabar tiesiog išgename tuos durnynininkus į užsienį. Sanitarinės politinės profilaktikos tvarka.
Toliau iš Lombrozo:
«Ir genijai, ir psichiniai ligoniai nepaprastai jautrūs temperatūros svyravimams bei atmosferos slėgiui. Jie mėgsta šilumą ir gerą orą, o blogu oru ir šaltyje visiškai negali kurti. Pamišėliams, padidėjus slėgiui ir temperatūrai, padažnėja priepuoliai».
Beje, kai kurie specialistai mano, jog Napoleonas nelaimėjo Borodino kautynių tik todėl, kad buvo ruduo, ir Napoleonas slogavo.
«Genialių žmonių yra nepaprastai padidėjęs jautrumas. Tai, kas normaliam žmogui yra tik adatos dūris, genijui – kinžalo smūgis. O tai jau neurozės pradžia. Jis gali numirti iš laimės ne tik popieriuje, bet ir iš tikrųjų. Dėl liguisto jautrumo atsiranda toks pat liguistas garbės troškimas, būdingas daugeliui genialių žmonių. Šatobrianas negalėjo abejingai klausytis pagyrų niekam kitam, net savo batsiuviui. Niutonas galėjo užmušti kiekvieną, kas kritikavo jo darbą».
«Ryškiausiai pastebimi poetų genialumas ir pamišimas... Vienas žinomas poetas, kad jo eilės švariau skambėtų, skalaudavo jas vandenyje. Visai paprasti ir mažaraščiai žmonės, niekada nerašę eilėraščių, pakliuvę į beprotnamį, staiga pradeda rašyti eiles, ir kartais net labai geras».
«Būna, jog dailininkas, patekęs į pamišėlių namus, staiga tampa poetu. O žmogus, niekada rankose nelaikęs teptuko, netekęs proto, tampa dailininku. Bet tik maža dalis tų kūrinių iš beprotnamio yra iš tikrųjų įdomi. Dauguma jų – beprotystės vaisius. Kartais pamišimas prislopina artistinius sugebėjimus, tačiau suteikia jiems originalumo».
Čia ir vadinamojo modernizmo dailėje raktas. Beje, tie modernistai dailėje glaudžiai susiję su mūsų kitaminčiais poezijoje ir literatūroje. Tokius modernistus mes dabar taip pat grūdame į užsienį.
«Vaikydamiesi originalumo, genijai ir bepročiai linkę išgalvoti naujus, kitiems žmonėms nesuprantamus žodžius (tuo užsiiminėjo jau Dantė). Maniakai dažnai žaidžia žodžiais. Raštuose iš beprotnamio yra gausu tokių pat sąskambių ir tokia pat periodų sandara, kaip ir Biblijos tekstuose».
Tai visai nereiškia, jog Bibliją parašė bepročiai. Bet... tą paralelę įsidėmėkite. Po to profesorius Lombrozas rašo: «daugumos mokslininkų nuomone, pamišimas 90 atvejų iš 100 yra paveldėjimo pasekmė»
.
Vėl 90%! Ir tai jau 4-tą kartą. Dėl tvarkos tai vadiname 4-uoju Kalmykovo dėsniu.
«Ir genialumas, ir pamišimas persiduoda paveldu, tačiau pamišimas pasireiškia daug stipriau... Genialių žmonių vaikai, jeigu ir paveldi genialumą, tai labai nedidelį. Užtat pamišimas persiduoda kaip paveldas ištisai ir net labiau».
«Dauguma genialių žmonių palikuonims savo savybių neperduoda, nes dėl išsigimimo būna bevaikiai, kaip ir aristokratiškose šeimose. Bevaikiai viengungiai buvo šie genijai: filosofas pesimistas Šopenhaueris, Dekartas, Leibnicas, Kantas, Spinoza, Mykelandželas, Niutonas, Lasalis, Gogolis, Lermontovas».
Pridurkite dar Leonardą da Vinčį, Prancūzijos revoliucijos ideologą Ruso, kuris savo Išpažintyje pats prisipažįsta, kad ta kvailelė karvių šėrikė, su kuria jis sanguliavo, darė vaikus ne su juo, o su praeiviais. O Nyčė, Majakovskis, Sartras, Leninas ir Hitleris susituokė tik, tiesą sakant, dėl maskuotės – sudarė fiktyvias santuokas.
Toliau profesorius Lombrozas rašo: «Iš vedusių nelaimingoje santuokoje gyveno šie genijai – Sokratas, Šekspyras, Dantė, Baironas»
.
Čia dar galima pridurti Ivaną Rūstųjį, kuris kaitaliojo žmonas kaip pirštines ir užmušė savo paties sūnų. Petras Didysis net pirmąją vedybų naktį miegojo atskirai nuo savo nuotakos, o jo sūnus, caraitis Aleksiejus, buvo silpnaprotis ir alkoholikas, kuriam Petras šiek tiek padėjo numirti. Jekaterina Didžioji į aną pasaulį pasiuntė savo vyrą Petrą III, Petro Didžiojo vaikaitį. Beje, tas vaikaitis buvo toks pat nevisprotis, kaip ir caraitis Aleksiejus. Tai, kad Jekaterinos Didžiosios sūnus Pavlas I buvo pamišėlis – tikras faktas. Petras III su savo žmona Jekaterina niekada kartu nemiegojo, ir kas buvo Pavlo I tėvas – valstybinė paslaptis. Net ikirevoliuciniame Pavlenkovo enciklopediniame žodyne jūs perskaitysite, jog Petro Didžiojo tikrasis brolis Ivanas buvo silpnaprotis. O dabar prisiminkite žmogžudystę – arba savižudybę – Stalino žmonos Nadeždos Alilujevos. Ak, bėda su tais didžiaisiais žmonėmis.
Ištisa serija savižudybių tarp Karlo Markso, Bakunino ir Trockio palikuonių. Tas pats su visais revoliucionieriais. Revoliucionierius Džordžas Vašingtonas, Amerikos demokratijos tėvas, vaikų neturėjo. Džordžas Bernardas Šou pokštus krėtė ne tik literatūroje, bet ir asmeniniame gyvenime: jis savo žmoną Šarlotę vedė su sąlyga, jog ji niekada jam nereikš santuokinių reikalavimų. Levas Tolstojus rašė apie savo žmoną, jog ji jam – akmuo ant kaklo. Turgenevas gyveno prancūziškame trikampyje: buvo savo meilužės Polinos Viardo, kurią jis išlaikė kartu su jos vyru, įnamiu. Panašiame trikampyje gyveno ir poetas futuristas Majakovskis su Lilija Brik ir jos vyru. Apie tuos prancūzų trikampius pasižiūrėkite Sartro pjesę Be išeities.
Toliau iš Lombrozo:
«Daugumos talentingų žmonių vaikai ir giminės būna epileptikai, idiotai, maniakai – ir atvirkščiai. Frydricho Didžiojo motina – pamišėlė. Bairono motina taip pat pamišėlė. Šopenhauerio dėdė ir senelis buvo pamišėliai, o tėvas nusišovė. Šopenhaueris skelbė keturių žmonų teoriją ir gailėjo, jog dėl to blogas vienas dalykas – keturios uošvės. Kartu jis šlykštėjosi moterimis ir net tikrąją motiną kaltino svetimoteriavimu. Būdamas filosofas, jis nekentė visų filosofų ir dalį turto paskyrė šunims».
«Kardinolo Rišeljė sesuo įsivaizdavo, jog jos nugara... stiklinė, o filosofo Hegelio sesuo manė, jog pavirto... laiškanešio krepšiu».
Beje, iš Hegelio dialektikos atsirado Karlo Markso dialektinis materializmas.
«Paveldėjimo prasme siaubingos pasekmės atsiranda dėl alkoholizmo. Iš vieno protėvio, alkoholiko Makso Jukė, per 75 metus gimė 200 vagių ir žmogžudžių, 200 žmonių, sergančių aklumu ir idiotizmu, 90 prostitučių ir 300 mirusių vaikų. Visa ta šeimyna, įskaitant nuostolius ir išlaidas, valstybei kainavo daugiau kaip milijoną dolerių. Pavyzdžių yra blogesnių už šitą».
O dabar aš jums pateiksiu vieną tokį «blogesnį» pavyzdį. Stalino tėtušis taip pat buvo alkoholikas. Ir Stalino sūnus Vasilijus taip pat buvo alkoholikas – ir pasimirė alkoholikų izoliatoriuje.
Tačiau mėgėjus išgerti aš galiu nuraminti: čia svarbiau ne tiek alkoholis, kiek patys alkoholikai. Jeigu jūs patikrintumėte 100 tokių alkoholikų, tai įsitikintumėte, jog dauguma jų – išsigimėliai. Dėl to ir toks prastas paveldėjimas. O alkoholis – tai tik antrinis reiškinys. Padedant alkoholiui, jie bando užsimiršti, pabėgti nuo savęs. Tas pats su dauguma narkomanų. Tai labai painūs psichologiniai kompleksai, kuriuose visada atsiras išimtys ir analogiški atvejai, nieko bendro neturintys su išsigimimu. Dėl to filosofai ir sako, jog velnias turi daugybę alibi ir inkognito. Dėl to mes iš principo vengiame žodžio «visi» ir, įsidėmėkite, jog paprastai naudojame žodį “dauguma”. Prisiminkite tuos nuolat pasikartojančius 90%
Generolas profesorius pasižiūrėjo į laikrodį:
– Bet man jau metas baigti. Rytoj šeštadienis ir bus proga išgerti buteliuką vynelio. Kitaip žmona mane grauš, jog pamiršau jos gimimo dieną.