O Jėzus prabilo: Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.
Jn 9, 39
Ir kitą dieną generolas profesorius Bykovas citavo profesorių Lombrozą:
«Didysis mąstytojas Ogiustas Kontas, filosofinio pozityvizmo pradininkas, skelbė, jog ateityje moterys bus apvaisinamos be vyrų ir 10 metų gydėsi nuo psichinės negalioj».
– Šis Kontas kartu su Sen-Simonu ir Furjė sukūrė utopinį socializmą: su bendromis žmonomis, bendrais vaikais ir viena antklode šimtui žmonių. Grafas Sen-Simonas turėjo aiškią didybės maniją – jis įsakė savo tarnui kiekvieną rytą žadinti jį žodžiais: «Kelkitės, grafe, jūsų laukia didingi darbai». Vaikydamasis šlovės, jis, kilus Amerikos revoliucijai, stojo savanoriu į Vašingtono armiją. Paskui tas pats Sen-Simonas leido dienas beprotnamyje. Tačiau Engelso žodžiais, Sen-Simonas «buvo savo laikmečio pats universaliausias protas». Furjė buvo paranojikas, tai yra pamišėlis. Kontas galų gale visiškai išprotėjo ir pasiskelbė «Mesiju ir Aukščiausiu Žmonijos žyniu». Nepaisant visko, Karlas Marksas Sen-Simoną ir Furjė vadina «socializmo patriarchais». Matote, iš kokių šaknų išdygo socializmas ir komunizmas?
«Genialus matematikas Boljė, patikslinęs Euklido geometriją, kartu pasižymėjo ir beprotiškais poelgiais. Kartą jis iškvietė į dvikovą iš karto 13 žmonių (įsidėmėkite – 13!) ir į savo laidotuves išsiuntinėjo kvietimus, atspausdintus baltomis raidėmis juodame fone. Pertraukose tarp dvikovų jis grojo smuiku, kuris ir buvo jo visas turtas».
«Kai Archimedas šaukė savo garsųjį «Eureka!», jis ne tik iššoko iš vonios, bet ir nurūko gatve nuogutėlis».
«Ironijos ir humoro tėvas Džonatanas Sviftas, parašęs Guliverio keliones, buvo kunigas, tačiau tuo pačiu metu rašė antireligines knygas, o vėliau išprotėjo».
«Prancūzų revoliucijos ideologas Ruso visą gyvenimą buvo psichinis ligonis, o gyvenimo pabaigoje visiškai išprotėjo, sirgo persekiojimo manija, hipospadija ir spermatorėja (nevalingas sėklos išsiliejimas). Ruso rašė laiškus Dievui ir vietoje pašto dėžutės dėjo juos po katedros altoriumi». Kadangi atsakymų iš Viešpaties Dievo jis negaudavo, tai Ruso logiškai nusprendė, jog Dievo nėra. O mūsų Solženicynas panašiu būdu rašo savo Laiškus Sovietų Sąjungos vadams. Beje, tas Ruso buvo triskart atskalūnas: pirma jis išsižadėjo katalikybės, po to protestantizmo ir, galiausiai, net savosios «filosofo religijos».
«Didysis matematikas ir filosofas Paskalis tvirtino, jog didžiausias genialumas ribojasi su pamišimu ir įrodė tai ant savęs. Paskalis ir Niutonas proto aptemimo momentais mesdavo savo specialybę (fiziką) ir imdavosi teologijos.
«Mahometas, Liuteris ir Savanarola taip pat buvo pamišę genijai. Taip yra jeigu ne su visais religijų įkūrėjais, tai bent su visais visų senojo ir naujojo pasaulio sektų pagrindėjais».
«Mahometui ištisus Korano puslapius diktavo «dvasia». Liuteris pats prisipažino, jog neretai pabusdavo pusiaunaktyje ir diskutuodavo su šėtonu, kurio kai kuriais argumentais vėliau naudodavosi savo pamoksluose».
«Toks Pikaras įsivaizdavo save Dievo sūnumi, pasiųstu į žemę mokyti žmonių, kad jie nevilkėtų drabužių ir turėtų bendras žmonas – taip atsirado adamitų sekta. Lygiai taip atsirado anabaptistų, kalvinistų ir jansenistų sektos, dėl kurių buvo pralieta jūros kraujo. Apie raganius ir raganas neverta ir kalbėti – šis reiškinys suprantamas savaime».
«Švedų filosofas, teologas ir mistikas Svedenborgas įtikinėjo, jog jis ištisomis dienomis ir net mėnesiais kalbasi su dvasiomis, gyvenančiomis įvairiose planetose. Jis pasakodavo, jog Jupiterio gyventojai kartais vaikšto ant rankų, kartais kojomis, jog Marso gyventojai kalba akimis, o mėnulio gyventojai – pilvu. Tuo labiau ir šiandien Svedenborgas turi aibę šalininkų, sutinkančių su jo mintimis».
Podraug Svedenborgas buvo stambus švedų mokslininkas ir net Peterburgo Mokslų akademijos garbės narys. Tai buvo stambesnė figūra, negu mūsų akademikas disidentas Sacharovas. Tačiau antroje savo gyvenimo pusėje Svedenborgas galutinai išprotėjo. Ir su akademiku Sacharovu vyksta kažkas panašaus. Tačiau tą dalyką iš esmės supranta tik specialistai. Lombrozas rašo:
«Tikrieji pamišėliai kartais pasižymi tokiu aštriu protu ir stebėtina energija, kad noromis nenoromis tenka bent laikinai juos pripažinti genialiomis asmenybėmis».
Štai jums ir raktas įspėti mįslei kai kurių mūsų «kitaminčių», kuriuos mes kišame į durnynus. O Vakarų propaganda stūgauja ir triukšmauja, jog tai ne išprotėję, o genijai, kovojantys už «laisvę ir žmogaus teises». Viena yra visiškas išprotėjimas, taip sakant, garbingi bepročiai, visai kas kita – pamišėliai, tai yra puspročiai, tai yra negarbingi pamišėliai.
Profesorius Lombrozas pabrėžia, jog beveik visi pamišėliai turėjo lytinių anomalijų:
«Mykelandželas nuolat tvirtino, kad menas jam atstoja žmoną. Gėtė, Heinė, Baironas, Čelini, Napoleonas, Niutonas taip nesakė, tačiau savo poelgiais liudijo kai ką blogesnio».
Toliau Lombrozas pateikia konkretų pavyzdį:
«Grafas A., žymus diplomatas, iškilmingų pietų metu įsipildavo į taurę ir gerdavo savo meilužės šlapimą. Kai kurie pamišėliai valgo ekskrementus».
Medicinoje tai vadinama koprofagija, iš to rusų kalboje atsirado keiksmažodis šūdėdra. Toliau vėl Lombrozas:
«Viena moteris imdavo vemti žiūrėdama į savo vyrą, kurį ji iš tikrųjų mylėjo».
«Vienas pagrindinių pamišusių genijų ypatumų: besikaitaliojanti ekstazės ir atonijos (apatijos) būsena, tai yra jėgų nuopuolis, tingumas, nervingumas».
Beje, taip būdavo ir draugui Leninui: jo biografai pabrėžia pasikartojančius Lenino «niršulius» visiškos apatijos metu.
«Žmogus – didžiausias tuščiagarbis iš gyvūnų, o poetai – didžiausi tuščiagarbiai iš žmonių»
, – rašė poetas Heinė, turėdamas galvoje pats save. O dabar prisiminkite, kad mūsiškė disidentija prasidėjo nuo poeto Pasternako ir jo «Daktaro Mertviago».
O štai ir originaliosios Lombrozo mintys: «Kaip tik tarp žydų pasitaiko daugiau išsilavinusių ir talentingų žmonių, tačiau ir išprotėjusių tarp žydų yra 4-6 kartus daugiau, negu tarp aplinkinių. Vokietijoje išprotėjusių žydų buvo 8 kartus daugiau negu tarp vokiečių»
.
Dėl to ir Hitleris iškilo ne kur kitur, o Vokietijoje. Toliau Lombrozas rašo, jog «politikoje žydai sukūrė nihilizmą ir socializmą»
.
Kadangi Lombrozas pats yra žydas, todėl sunku jį įtarti buvus antisemitą. Tačiau, žinodami šią Lombrozo formulę, suprasime, kodėl beveik visi mūsų vadinamieji disidentai, kitaminčiai ir nesitaikstėliai vienaip ar kitaip susiję su žydais: visi jie arba žydai, arba iš mišrių santuokų su žydais, arba tų santuokų produktai – pusžydžiai, kuriuos patys žydai vadina memzeriais. Visa tai iš auksinės Lombrozo formulės.
Pasižiūrėkite patys. Visų disidentų ištaka – Pasternakas – žydas. Solženicynas – pusžydis – memzeris: jo papelė – žydas perkrikštas, pirmoji žmona memzerė, o antroji žmona – jau tikra žydė. Akademikas kitamintis Sacharovas, kaip sakoma, šabes-gojus, tai yra nuolat žydų gainiojamas, o susituokęs su žyde Bonner. Durnynininkas Tarsis – žydas. Amalrikas taip pat, kaip sakoma, apyžydis. Broliai nesitaikstėliai Žoresas ir Rojus Medvedevai – memzeriai, nes jų mamelė žydė. Čalidzė – taip pat memzeris, jo tėvas gruzinas, o mamelė – lenkų žydė. Ir vedęs jis žydę, savo kolegos kitaminčio Litvinovo seserį. O už visos šios makalynės stovi žydiškoji profesoriaus Lombrozo formulė. Tačiau apie tai pakalbėsime vėliau, kai susipažinsime su Kristaus ir Antikristo teorija.
Kol kas grįžkime prie Lombrozo, kuris štai ką rašo: «Bepročiai beprotnamiuose dažnai išranda nesamą kalbą, abėcėlę, raštiją»
. Ir vadina save modernistais arba futuristais.
Ryškus pavyzdys yra nobeliškojo kitaminčio Solženicyno kalba: kariaga (солдяга), eržiliuoti (кобелировать), aprudavusi palaidinė (засмурженная гимнастерка), apsistrigo (обопнулся, suprask – užsispyrė), žolės po lietaus džiūvėja (сочают), kiaulėti (свинеть), apsikraičiavo (навенуло), atsiskėtus (на раскрыве), nuskutykloje (на цирлах), ragužėti (рожеть, nuo žodžio ragas), prasmę pravokti (простичь, t. y. suvokti), areštą sudaro smulkios apylankstos (околичности, suprask, kas tai?), tarakonų mažėlėjo (менело, suprask, liko mažiau), susitrikti (сумутиться), užsigerklino (ухайдакался), susikrypėlis (укрывище), išsinuominėja (изгаляется, įspėkite, kas tai?), nesąmoniavo (чушкался), apsibrendo (обоспел), nevykpalaikiai (горюны) ir taip toliau ir taip toliau.
O dabar dar kai kurie to mūsų laikų didvyrio perlai: Še tau fuja (да на фуя), pasisiurbė (подсосался), užsismaukyti (залупаться), o tau krieną į burną (а тебе хрен в рот), užsismauk (залупись), capt krieną (хуб хрен). Beje, šitie literatūriniai perlai priklauso homoseksualistų, kurie dauguma atvejų daro vienas kitam ne į užpakalį, o į burną, žargonui.
Pereinamąją pakopą tarp genialių bepročių, normalių žmonių ir absoliučių pamišėlių Lombrozas vadina matoidais grafomanais. Kiti mokslininkai skirsto juos į neuropatus ir psichopatus. Mes tų genijų ir idiotų mišinį vadiname tiesiog genijotais.
Profesorius Lombrozas konstatuoja, jog iš 215 genijotų, kuriuos jis ištyrė, 44 buvo «pranašai». Paprastai genijotų ausies kriauklelę plokščia, o veidą dažnokai timpčioja konvulsijos arba tikas. Kartu Lombrozas pažymi, kad tarp jo genijotų buvo «5 universiteto profesoriai, 3 ligoninės vedėjai, 3 parlamentarai, 2 senatoriai ir 5 kunigai».
Toliau Lombrozas apibendrina:
«Paprastai tokios asmenybės tampa slaptų bendrijų, posėdžiaujančių kavinėse arba politiniuose klubuose, vadovais, naujų sektų kūrėjais arba jų apaštalais... Politikams reikėtų atkreipti dėmesį į matoidus, juos reikia gydyti, nes jie visuomenei gali pridaryti daug bėdų».
Taigi mūsų KGB 13-as Skyrius ir daro kaip tik tai, ką rekomenduoja profesorius Lombrozas. Dėl to mes ir grūdame mūsų psichus, genijotus ir tiesiog idiotus į psichinyčias ar durnynus. Specprojektas Golemas.
Kai kuriuos iš tų durnynininkų mes vėliau išgrūdame į užsienį. Sanitarinės politinės profilaktikos tvarka. Paprastai su Izraelio viza. Specprojektas Agasferas. O Vakaruose tuos beprotnamininkus pasitinka kaip naujai iškeptus pranašus. Tačiau tai ne nauja. Lombrozas apie tuos dalykus šitaip rašo:
«Minia, laukiniai ir barbarai bepročius dažnai gerbė. Biblijos, finikų ir kartaginiečių kalba pranašą, pamišėlį ir nusikaltėlį vadindavo tuo pačiu žodžiu. Pamišėliai buvo neliečiami, matyt, dėl atitekusio žydams arabų prietaro, nes arabai pranašą ir pamišėlį vadino tuo pačiu žodžiu – navi. Indijos brahmanai tardavosi su pamišėliais ir juos globodavo. Turkai bepročius laikė artimus Dievui ir taip juos gerbė, kad jiems būdavo atvertos durys net į ministrų namus. Madagaskare pamišėliai buvo garbinimo objektai. Patagonijoje epileptikai turėjo neginčijamą teisę tarnauti žyniais. 1880 metais visa Maskva garbino išsigimėlį Ivaną Jakovlevičių Koreišą.
«Išprotėjusių rašytojų ir pranašų («švietėjų») sąrašai, kuriuos yra pateikę mokslininkai psichiatrai Delpjeras, Filomnestras ir Adelungas, sukelia žmogiškajam idiotizmui užuojautos šypseną, žinant, kad dauguma tų psichinių ligonių turėjo daugybę sekėjų».
Dabar suprantate, kodėl mūsų durnynininkus, genijotus ir tiesiog idiotus Vakaruose pasitinka kaip pranašus. Pažiūrėkite į mūsų 2-jį mesiją Solženicyną ir jo svitą iš psichnamių, į tuos durnašokius ir durnaveldžius. Kas įspės, ką reiškia «durnaveldis»? Iš tikrųjų viskas labai paprasta: durnaveldžiai – tai žmonės su bjauriu paveldimumu. Tai jį aš pamėgdžioju, nes noriu įrodyti, jog ne tik psichai, bet ir psichiatrai gali išradinėti neologizmus.
* * *
Kitas profesorius pasirodė katedroje ne su KGB uniforma, o juoda kunigo sutana ir dideliu auksiniu kryžiumi ant krūtinės. Kai kurie sovietinės vyriausybės nariai apstulbę sujudo savo suoluose.
– Nesijaudinkite, draugai, – nuramino juos profesorius. – Prieš Dievą aš nuolankus arkivyskupas Pitirimas Fiodorovičius Dobronravovas.
Politbiuro narys Safonovas kumštelėjo savo kaimyną:
– Žinai, kas jis? Tai sovietinių jėzuitų ordino vadas. Ir dešinioji mūsų Raudonojo popiežiaus ranka... kaip ir tinka tikrai gerai inkvizicijai...
– Draugai, – pradėjo generolas arkivyskupas. – Dabar jūs patys daugiau ar mažiau žinote, kaip veikia biologinio ir istorinio konvejerio dėsnis, kuris paskirsto pasaulio gėrybes, jeigu ir ne po lygiai, tai blogiausiu atveju iš eilės. Ir šitai vyksta konvejerio gale, kuriame posėdžiauja toks dalykėlis, vadinamas velniu.
Apie liūdną proto ir beprotystės sąveiką byloja ne tik Lombrozo knygos, bet ir pirmieji Biblijos puslapiai, Pradžios knyga, kur aprašomas nuopuolis, Pažinimo medis, kuris, matyt, yra žmogiškojo intelekto simbolis ir kažkodėl vadinamas ne tik gėrio, bet ir blogio pažinimo medžiu. Kai Adomas ir Ieva atsikando vaisiaus nuo to gėrio ir blogio pažinimo medžio, jie pirmą kartą pajuto gėdą, tai yra pažino savo lytį ir nuodėmę. Simboline forma jūs matote prakeiktąjį trikampį: protą – gėrį, beprotystę – blogį ir lytį – nuodėmę, kurie tarpusavyje taip susiję, kad šios mįslės neįmins joks filosofas. Šitai galima interpretuoti tik kaip nemalonų faktą – gimtąją nuodėmę.
Tačiau šitai žinodami, jūs suprasite kai kuriuos religinių sektų keistumus, pavyzdžiui, mūsų rusiškuosius golikus arba «laisvės sūnus», kurie kategoriškai draudžia savo vaikams lankyti mokyklas, laikydami išsilavinimą nuodėme. Panaši istorija su Amerikos Pensilvanijos valstijos sekta eimiše, kurios nariai nepripažįsta jokios pažangos, atsisako net sagų, matydami jose velnio civilizaciją. Ir mūsų Solženicynas siūlo grįžti nuo traktoriaus prie arkliuko.
Kad galėtume patikrinti ryšį tarp intelekto ir išsigimimo, imkime ir paprasčiausiai palyginkime gyvulį su žmogumi. Homoseksualumas, pavyzdžiui, pastebimas ir tarp beždžionių, bet tiek rečiau, kiek beždžionės savo intelektu atsilieka nuo žmogaus. Tas pats ir su kitais gyvuliais. Panašu, jog lytiniai iškrypimai tiesiogiai proporcingi intelektui.
Neseniai Anglijoje buvo pastebėtas veislinis bulius pederastas. Suprantama, tokį bulių reikėtų nusiųsti psichoanalitikams froidistams, kurie sako gydą tokius dalykėlius. Tačiau vietoje to paika Anglijos žemės ūkio ministerija liepė tą bulių nugabenti pas kailialupius.
Kodėl? Tai, jog tas bulius nelipo ant karvių, o korėsi ant bulių, niekam visai netrukdė, nes šiuolaikiniame veislininkystės ūkyje galvijai apsėklinami dirbtiniu būdu. Vadinasi, gyvulininkystės specialistai žinojo, jog šis bulius savo ydą yra paveldėjęs, o froidistai, aišku, niekada su tuo nesutiks. Viskas baigėsi tuo, kad Kanadoje atsirado mėgėjas, kuris tą bulių nupirko kaip unikumą.
O dabar, draugai, plačiau apžvelgsime pirmą išsigimimo pakopą – lytinius iškrypimus. Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti: «Kam mums, sovietų vadams, reikalinga tokia pikantiška tema, tinkanti nebent anekdotams»? Deja, už šito slypi psichinės ligos ir beveik visos žmogaus psichikos mįslės.
Pavyzdžiui, kai mokslininkai pirmą kartą stebėjo Sibire jakutų, buriatų, čiukčių ir loparių šamanus, tai matė keistų dalykų. Apie tai jūs galite pasiskaityti mūsų bibliotekoje V. M. Michailovskio knygą Šamanystė, išleistą Imperatoriškosios gamtotyros, antropologijos ir etnologijos mėgėjų draugijos 1892 metais Maskvoje. Apie tai rašė ir N. A. Bogaraz-Tanas, mokslininkas ir rašytojas, buvęs revoliucionierius narodovolcas, kuris pats tuos dalykus tyrė, kai caro valdžios buvo ištremtas į Sibirą. O dabar Maskvoje psichuoja jo giminaitė žydė Larisa Bogoraz-Bruchman. Permanentiniai revoliucionieriai.
O šamanai turi tokių keistenybių: daugumai šamanų būdingas homoseksualumas ir kitokie lytiniai iškrypimai. Ir kuo stipresnė ta savybė, tuo galingesnis šamanas. O po tais lytiniais iškrypimais slypi psichinės ligos, iš jų formuojasi savotiški psichiniai kompleksai, kurie savo ruožtu ir yra raktas, padedantis suprasti šamanus ir šamanystę. Ir tie kompleksai tokie galingi, kad šamanas, liovęsis šamanauti, galėtų susirgti ir net numirti. Kažkas panašaus atsitiko Napoleonui, kai jis būdamas 52 metų atsidūrė Šventos Elenos saloje.
Daugelis Vakarų mokslininkų panašius tyrinėjimus atliko su Afrikos ir Pietų jūrų salų negrų burtininkais. Ir šitie mokslininkai pastebėjo keistą dėsningumą. Viena vertus, dauguma negrų burtininkų buvo seksualiniai iškrypėliai, kita vertus, klinikiniu požiūriu jie buvo tokie, kurie mūsų krašte vadinami psichopatais, psichotikais arba neurotikais, tai yra psichiniais ligoniais.
Taigi dauguma negrų burtininkų, kaip ir šamanų, buvo tipiški degeneratai. Ir kartu primityviomis negrų visuomenės sąlygomis, kitaip sakant, primityvios demokratijos sąlygomis, tie degeneratai dėl neaiškių, paslaptingų priežasčių tapo burtininkais, žyniais ar savo bendruomenės vadais. Tas pats kaip su šamanais. Visai skirtingose pasaulio dalyse – tas pats reiškinys. Vadinasi, psichodinamika ta pati. Vadinasi, yra kažkoks dėsningumas. Bet koks?
Dabar mes priartėjome prie mįslės «valdžios kompleksas», kuris padeda atsirasti tam, kas vadinama «apsigimusiu vadu», prasidedant nuo Sibiro šamanų ir negrų burtininkų ir baigiant Kerenskiu bei Trockiu, Leninu ir Stalinu, Hitleriu ir net Ruzveltu.
Kad susivoktume, kas yra tas «valdžios kompleksas», turime paliesti seksopatologiją. Tačiau pažinimo raktas nukištas į tamsų ir nešvarų užkaborį, į kurį retai kas užsuka. Jis vadinamas sadizmu.
Dauguma mokslininkų aiškindami sadizmą autoritetingai pareiškia, kad psichologinės sadizmo šaknys yra valia valdyti, tai yra liguistas, patologinis poreikis dominuoti, komanduoti, viešpatauti. O kai valdžia įgyjama, tai sadistui savaime atsiveria plačios perspektyvos kankinti kitus ne tik psichiškai, bet ir fiziškai.
Vieną vertus, sadizmas suformuoja «valdžios kompleksą», kuris gana dažnai ir atveda į valdžią. Tačiau, kita vertus, sadizmas paprastai susijęs su homoseksualumu – visišku arba daliniu, atviru arba slaptuoju, latentiniu arba prislopintu. Tai savotiškas atlygis, kurį degeneracijos velnias pasiima už valdžią, šlovę ir didybę.
Be «valdžios komplekso» homoseksualumas – toliau, kad būtų trumpiau, kai kada sakysiu tiesiog homoseksas, – gimdo dar visą eilę delikačių kompleksų. Iš esmės homoseksas yra dviejų rūšių – aktyvus ir pasyvus. Jeigu mes dirstelėsime į pederastų arba lesbijiečių porą, tai joje viena pusė paprastai yra aktyvusis, lyg ir vyriškasis tipas, o antroji – pasyvusis, lyg moteriškasis tipas.
Aktyvusis homoseksas dažnokai susijęs su sadizmu, iš kurio kyla ne tik «valdžios kompleksas», bet ir griovimo kompleksas, o jo galutinė forma yra žudymas. Tuo tarpu pasyvusis homoseksas dažnokai susijęs su mazochizmu, kuris gimdo kitą ekstremą – savigriovos kompleksą, o jo galutinė forma yra savižudybė.
Šie griovimo ir savigriovos kompleksai būdingi nihilistams, anarchistams ir apskritai revoliucionieriams, nes jie galiausiai sunaikina vienas kitą. Marksistinė priešybių vienybė ir kova. Geriausias šio reiškinio pavyzdys yra 4-jo dešimtmečio Valymas. Dialektinis ciklas.
Generolas profesorius apžvelgė auditoriją.
– Aš matau, draugai, kad kai kurie iš jūsų nuobodžiauja ir nuo šių sausų teorijų net žiovauja. Kad nors kiek jus pralinksminčiau, pateiksiu vieną linksmą pavyzdėlį. Nupiešiu jums revoliucijos proapaštalo Karlo Markso šeimyninį portretą.
Jūs, be abejo, žinote, jog Karlas Marksas skelbė: Visų šalių, proletarai, vienykitės! Beje, senovės Romoje žodis proletaras reiškė žmonių, kurie nieko neturėjo, išskyrus giminės pratęsimo priemones, klasę. Anekdotiška, bet tai leksikos faktas. Kaip sakydavo Kuzma Protkovas, žiūrėk šaknų.
Nors popieriuje Karlas Marksas skelbė darbininkų brolybę, bet asmeniniame gyvenime viską darė atvirkščiai. Vedė jis ne proletarę, o baronaitę Ženę von Vestfalen. Pats Karlas Marksas buvo daugelio rabinų kartų atžala, o tuokėsi su aristokrate – ir propagavo tos pačios aristokratijos sunaikinimą. Viskas atvirkščiai – kaip 69!
Iš tos santuokos gimė 6 vaikai, iš kurių 3 mirė dar vaikystėje, kas dažnai atsitinka išsigimėlių šeimose. Beje, ir Hitlerio 4 broliai ir seserys mirė dar lopšyje. Stalino motina taip pat pagimdė 3 pirmuosius negyvybingus vaikus, o Stalinas buvo 4-tas ir vienintelis, kuris išgyveno. Matote, vėl kažkoks dėsningumas.
Iš trijų gyvų likusių Karlo Markso vaikų 2 dukros nusižudė dėl nelaimingos meilės. Laura nusižudė dupletu – kartu su savo vyru, užkietėjusiu marksistu, Poliu Lafargu, kuris buvo Markso anūkinis sūnėnas, o tai jau kraujomaiša, ir kuri irgi gana dažna išsigimėlių šeimose. Ir Lafargų 3 vaikai mirė dar lopšyje. Iš visko sprendžiant, kai Marksas rašė savo Kapitalą, jo paties genetinis kapitalas buvo visai supuvęs.
Asmeniniame gyvenime Karlas Marksas buvo mėgėjas išgerti, nemėgo darbo, kaip visi normalūs žmonės, visai apleido savo žmoną ir vaikus, kuriems dažnokai teko gyventi pusbadžiu, tačiau suveikė baistriuką savo tarnaitei. Baistriuk – žydiškai reiškia nesantuokinį vaiką. Beje, tą Markso baistriuką įsūnijo Engelsas. Karlas Marksas nemėgo praustis, todėl nuolat kentėjo nuo skaudulių ir šunvočių, ypač ant užpakalio, kuriuo jis perėjo savo Kapitalą.
Visą gyvenimą Marksas gyveno ne iš uždarbio. Jis nebūtų galėjęs gyventi kaip tikras buržujus, jeigu nebūtų spekuliavęs biržoje, kurioje viską pralošdavo. Dėl to tas darbininkų klasės apaštalas buvo kapitalisto Frydricho Engelso išlaikytinis. Dabar Sovietų Sąjungoje Karlas Marksas tučtuojau pakliūtų į koncentracijos stovyklą kaip veltėdis ir socialinis parazitas.
Kol Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas tapo komunistais, juodu būdavo įvairių neaiškių slaptų bendrijų, kaip Teisuolių lyga arba Lygiųjų sąjunga nariai, kurie patys save vadina humanistais, o kiti juos – satanistais. Tačiau kiekviename žinyne apie satanizmą rašoma, kad tai slaptos draugijos tų pačių keistuolių, kuriuos anksčiau vadindavo raganiais ir raganomis. Didžiausia tokių organizacijų paslaptis, jog jos buriasi lytinių iškrypimų pagrindu, o svarbiausias to pagrindo momentas yra homoseksas, tai yra pederastija.
Čia SSKP CK ideologijos skyriaus viršininkas neiškentė ir pasilenkė prie savo kaimyno: «Tai kaip čia išeina? Vadinasi, Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas...»
O sovietinių jėzuitų generolas arkivyskupas tęsė:
– Štai tokių slaptų humanistų-satanistų bendrijų užsakymu komunizmo apaštalas Karlas Marksas ir parašė savo įžymųjį «Komunistinį manifestą», kuris anonimiškai, neminint Karlo Markso vardo, buvo leidžiamas pirmuosius dvidešimt metų. Rašant šį manifestą, artimas Markso bendradarbis ir patarėjas buvo Žanas Lafitas-Laflinas, kuris paeiliui buvo piratas, parako fabrikantas ir vergų pirklys ir kuris Amerikoje, Luizianos valstijoje, įkūrė specialias komunas, kuriose veisė negrus pardavimui.
Žydų enciklopedijoje rabinų atvaša Karlas Marksas įrašytas kaip aršus žydėdra-antisemitas. Mat jis kaltino žydus visomis kapitalizmo nuodėmėmis. Net savo artimiausią bendražygį, taip pat žydą, Ferdinandą Lasalį Karlas Marksas vadino «žydišku negru» ir 1862 metų birželio 30 dienos laiške rašė, kad «aiškiausiai matyti iš jo galvos formos ir plaukų, jog jis kilęs iš negrų, kurie prisijungė prie Mozės kelionėje iš Egipto, jeigu tik jo mamelė ar babelė nepermiegojo su negrais». Karlas Marksas rašė lygiai taip, kaip hitleriniai grynosios rasės specialistai.
Beje, dėl Mozės ir negrų. Psichoanalizės tėvas žydas Froidas savo viename veikale rašė, kad «Mozė, išvedęs žydus iš Egipto, buvo, reikia manyti, visai ne žydas, o Egipto žynys disidentas, kuris tik prisijungė prie žydų». Kaip mūsų šabes-gojus akademikas Sacharovas. Be to, Mozė buvo vedęs etiopę, tai yra negrę. Galite pasiskaityti Bibliją, Skaičių knygą, 12:1. Štai jums ir grynoji rasė.
Tačiau Karlas Marksas buvo ne tik žydėdra. Ir apie rusus jis kalbėjo kaip aršus hitlerininkas. Jis rašė apie Rusiją ir rusus su neslepiamu priešiškumu, neapykanta ir panieka – šmeižtų ir piktžodžiavimo kamuolys. Žinoma, tų dalykų nerasite sovietiniuose Markso leidiniuose. Bet jūs tai galite rasti mūsų specbibliotekoje. Ir dėl to galima teigti, jog idėjos apie rusiškąjį «untermenšą» pradininkas buvo ne Hitleris, o Karlas Marksas.
Pagrindinė Markso varomoji jėga buvo patologinė neapykanta visiems ir viskam, sublimuotas sadizmas, kurį froidistai vadina griovimo kompleksu. Markso laidotuvėse dalyvavo tik 6 žmonės, nes šis neapykantžmogis susipyko su visais savo sekėjais. Tiesa, kai kurie marksistai įrodinėja, jog kapinėse buvo ne 6, o 8 žmonės. Taip, jeigu pridėsime du duobkasius.
O dabar pasimokykime šiek tiek psichoanalizės. Studijuodamas Marksas mandaravo ir eilėraščius, kurie neturi jokios meninės vertės, tačiau jų turinys gana savotiškas. Pateiksiu jums jų laisvą vertimą:
Sau noriu pastatyti sostą
Ant didžiulio šalto kalno,
Žmogiškąja baime apgaubto,
Kur tamsus skausmas cariauja.
Kaip jums patinka? Ar tai gerulis žmonijos gelbėtojas – ar sadistas ir satanistas? Be to, studijuodamas, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, Karlas Marksas sukūrė dramą Kvlanem, o tai senąja žydų kalba reiškia anagramą, tai yra Kristaus vardą atvirkščiai, tai yra antikristą, kur svarbiausias herojus yra draugas šėtonas ir kur yra toks marksistinis apreiškimas:
Matai šį kardą –
Tamsos karalius pardavė jį man...
Šėtone, tu nugriūsi į bedugnę
Aš juokdamasis eisiu su tavim
Ir greitai sviesiu aš žmonijai
Titaniškus savo prakeikimus...
Priėmęs mano mokslą,
Pasaulis žus kvailai...
Priminsiu, kad anuo metu Karlas Marksas jau priklausė slaptom humanistų-satanistų bendrijoms. O dabar atkreipkite dėmesį į įžymiąją Karlo Markso barzdą ir jo ilgus iki pečių plaukus. Beje, tokią pat ševeliūrą turėjo Markso bičiulis – anarchistas Bakuninas ir anarchistas Prudonas, su kuriais Marksas vėliau susipyko. Tačiau tais laikais tokios savitos ševeliūros nebuvo madingos, jomis išsiskyrė tik hipių tipo žmonės, kurie ir dabar puikuojasi tokiomis ševeliūromis. Pasižiūrėkite į mūsų plaukuotukus disidentus: koltūnuotą mazochistą Andriejų Siniavskį, jis ir Abramas Terc-Pchencas, arba į alkoholiką kitamintį Piotrą Jakirą. O mūsų pašlovintasis Mozė Nr. 2 – Solženicynas: tokia pat maskaradinė barzda, be to, dar ir rauda. O juk jau Petras Didysis išleido reskriptą, jog žvairiems ir raudiems draudžiama liudyti teisme, nes Dievas šelmystę ženklina.
Filosofai kalba, jog teisybė apie velnią – tai toks nešvarus dalykas, ir vienas jo lašas taip drumsčia gyvenimą, kaip lašas vandens sudrumsčia stiklinę pelyno trauktinės. Tačiau nuo tos stiklinės galima pasigerti. O kai kuriems bus net šleikštu.
Pavyzdžiui, Markso porininkas – Frydrichas Engelsas rašė Marksui tiesiog meilės laiškus ir išleido Markso išlaikymui apie 6 milijonus auksinių frankų, o galiausiai merdėjo labai ilgai ir kankindamasis – nuo burnos ertmės vėžio, tai yra puvo dar gyvas. O vėžinių susirgimų autoritetai sako, jog viena svarbiausių vėžio priežasčių yra nuolatinis dirginimas, atsiradęs dėl trinties. Todėl natūraliai kyla klausimas: kas gi taip Frydrichui Engelsui pritrynė burną? Juk nusidėjėliai baudžiami taip, kaip jie nusidėjo...
Beje, daktaras Froidas, psichoanalizės ir «oralinio sekso» išradėjas, taip pat merdėjo labai ilgai ir kankindamasis – nuo to paties burnos ertmės vėžio. Tiesa, Froidas rūkė cigarus ir aiškino, kad cigarai – «falo simbolis».
Ir dar mažytė detalė. Froidistai įtikinėja, jog išsigimėliams pistoletas – taip pat falo simbolis. Galbūt dėl to išsigimėlis Adolfas Hitleris, baigdamas savo gyvenimą savižudybe, instinktyviai, suteikdamas sau paskutinį malonumą, nukreipė į save pistoletą ne kur kitur, o kaip tik sau į burną. Tačiau iki to momento karas su Hitleriu rusų liaudžiai kainavo 20 milijonų žmonių gyvybių.
Senaisiais geraisiais laikais tokie žmonės, kaip Karlas Marksas ir Hitleris, neabejotinai būtų nusiųsti ant inkvizicijos laužo. O dabar spręskite patys, ar nuo to žmonijai būtų buvę geriau, ar blogiau?
Sovietinių jėzuitų generolas arkivyskupas pastukseno į katedrą svariu kumščiu:
– Draugai, mes išmokysime jus tikro marksizmo, gryno marksizmo. Marksizmas reikalingas tik sergančiai, merdinčiai visuomenei. Kaip tos visuomenės sunaikinimo instrumentas, kurį Marksas, sprendžiant iš jo eilių, pats puikiausiai suprato. Juk ir jis pats buvo vienas tos ligos mikrobų. Tačiau marksizmas – ir revoliucija – kainavo Rusijai daugiau kaip 50 milijonų žmonių gyvybių. Kruvinas naujosios visuomenės gimdymas. Tačiau dabar mes, slaptoji jaunosios Rusijos valstybės policija, neleisime, kad atsirastų naujas Karlas Marksas. Dabar marksizmas mums reikalingas tik kaip užsienio politikos instrumentas.
Didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis savo legendoje «Didysis inkvizitorius» sako, kad Jėzus Kristus, jeigu pasirodytų mūsų laikais, vėl būtų nukryžiuotas. O aš jums pasakysiu, kad Karlą Marksą, jeigu jis dabar pasirodytų Sovietų Sąjungoje, mes tučtuojau įgrūstume į durnyną ir pripumpuotume į užpakalį sulfazino ir aminazino. Arba išgrūstume tą naująjį Karlą Marlą į užsienį – su Izraelio viza. Kiekvienai daržovei savas laikas.
Reikia garbingai prisipažinti, jog ekonomikoje marksizmas mus nuvedė į aklavietę. Juk mūsų socialistinė ekonomika, sakykime atvirai, palyginti su kapitalistine ekonomika, smarkiai šlubuoja. Genialusis Karlas Marksas išrado naują ekonomikos sistemą, tačiau biržoje jis visada pralošdavo kaip paskutinis idiotas. Štai jums rezultatai. Net duoną tenka pirkti kapitalistinėje Amerikoje.
SSKP CK Ideologinio skyriaus viršininkas sunkiai atsiduso ir užsirašė savo konspekte: «Dabar aš suprantu, kodėl filosofas Šopenhaueris paliko savo turtą šunims».