Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies.
Koh 1, 18
Kadaise Maskvoje buvo Raudonosios profesūros institutas, kuriame būsimai pasaulinei revoliucijai buvo rengiami raudonieji vadai. Pagal principą – mes ant kalno visiems buržujams pasaulinį gaisrą įžiebsime. Tačiau per 4-ojo dešimtmečio Didįjį Valymą dauguma tų raudonųjų vadų buvo sušaudyti kartu su profesoriais, išvadinus juos pasiutusiais šunimis, o Institutas uždarytas.
Oficialus šios įstaigos pavadinimas buvo Aukštosios Sociologijos institutas prie SSSR Mokslų Akademijos. Tačiau paskaitas jame skaitė profesoriai iš mokslinio tyrimo instituto (MTI-13) ir iš dar labiau įslaptinto 13-to KGB Skyriaus, apie kurį Maskvoje šnibždėjo, jog tai švenčiausioji sovietinė inkvizicija.
Iš analogijos su buvusiu Raudonosios profesūros institutu, studentai šią įstaigą neoficialiai pervardijo Juodosios profesūros institutu, Aukštąją Sociologiją buvo linkę vadinti juodąja sociologija, o sociologijos konspektus pakrikštijo Sovietų išminčių protokolais.
Prieš pat užsiėmimus du nauji studentai sėdėjo ir vienas kitam skundėsi:
– Ak, net sulaukus senatvės – ir vėl mokytis, – karkavo atominės aviacijos generolas Nikolajus Stepanovičius Borodinas. – O koks griežtumas, tikrinimai! Anksčiau anketas tikrindavo, o dabar dar ir kraują tikrina.
– M-taip, – raukėsi atominių povandeninių laivų admirolas Fiodoras Zacharovičius Kaliužnas. – Jeigu tikrina sifilį, tai ima vieną kraujo mėginį. O iš manęs dešimt mėgintuvėlių prikošė. Vadinasi, dešimt kartų tikrino. Ir iš visųmano giminaičių kraują ėmė. Net iš vaikų...
– O prie manęs dėl numirėlio prikibo, – porino generolas. – Turėjau aš dėdę Nikandrą. Kalvį. Taigi jis rusišku papročiu stipriai išgėrinėjo. O jie mane dėl to dėdės ilgai tardė: kodėl jis gėrė, dėl ko, kuriam galui?
– O aš turėjau senelį, – pasakė admirolas, – tikrą revoliucijos didvyrį. Lįsdavo į patį pragarą, kol neužmušė. Tai jie prie to senelio irgi prikibo, o dėl ko, kodėl, kuriam galui?! Anksčiau Maksimas Gorkis rašė: «Bepročių narsai mes himną giedam!» O dabar politika visiškai pasikeitė. Net labai pasikeitė... Jie paliko mane ramybėje tik tada, kai įpykęs drėbiau, jog mano senelis buvo tiesiog kvailys.
– O apskritai amžių gyveni, amžių mokaisi – ir kvailiu mirsi, – užbaigė generolas.
Auditorijoje sėdėjo partijos CK vadovai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, ministrai ir diplomatai, Sovietų Sąjungos generolai ir admirolai.
Pirmą paskaitą skaitė profesorius Malininas, socialinių mokslų daktaras iš Mokslo tyrimo instituto MTI-13 ir antraeilininkas generolas leitenantas iš 13-to KGB Skyriaus. Profesorius Malininas trumpai prisistatė, kad jis, tiesą sakant, tamsių dalykų profesorius, ir nors jo pavardė saldi, tačiau darbas kartus. Toliau jis mandagiai pabrėžė, jog čia dalyvauja toli gražu ne visi sovietinės vyriausybės nariai, o tik savos rūšies išrinktieji. Po to tamsių dalykų profesorius perėjo prie reikalo:
– Draugai, pirmiausia leiskite jus supažindinti su mūsų užsiėmimų tikslais ir uždaviniais. Pagrindinė priežastis ta, jog mes gyvename atomo amžiuje. O tai valstybės vadovams uždeda ypatingą atsakomybę. Dėl to jums reikia pažinti kai kuriuos ypatingus dėsnius, nuo kurių priklauso pasaulio likimas. Tie dėsniai gana sudėtingi, painūs ir lyg įslaptinti. Iš esmės tai tas pats, kas kadaise buvo vadinama Dievu ir velniu.
Matau, jog kai kurie iš jūsų šypsosi. Gerai, pateiksiu konkretų pavyzdį. Visą pluoštą mįslių. Daugelis iš jūsų dalyvavo XX partijos suvažiavime, kuriame buvo aptariamas vadinamasis Stalino kultas ir kuriame įvyko pomirtinis Stalino nuvainikavimas. Manau, jog dėl to daugelį jūsų kankina kai kurie principiniai klausimai. Pavyzdžiui, kaip Stalinas iš didžiausių visų laikų ir tautų genijaus staiga virto didžiausiu visų laikų ir tautų nusikaltėliu.
Kokiu būdu Stalinas iš visų mokslų korifėjaus, didžiojo karvedžio, tautų tėvo ir pasaulio išsivadavimo judėjimo vado staiga virto kruvinu despotu, pamišusiu paranojiku ir istorijos falsifikatoriumi? Ir jeigu viskas taip paprastai vyksta, tai ar Stalino nuvainikavimas irgi nėra istorijos falsifikavimas?
Klausimų susikaupė daug. Pavyzdžiui, iki šiol mes nelabai žinome, ką daryti su stalinizmo aukų pomirtine reabilitacija. Ką reabilituoti, o ką ne? O kaip su Trockiu ir trockistais? Dėl to ir reikia žinoti, kaip visa tai įvyko. Kodėl įsimintini 4-jo dešimtmečio Maskvos procesai, kurių metu kaip pasiutę šunys buvo sušaudyti beveik visi Spalio revoliucijos vadai? Kodėl nusipelnę politiniai kaliniai, mylintys laisvę ir žmones, vėl buvo išgrūsti į Sibirą? Kodėl per Didįjį Valymą likviduoti beveik visi Raudonosios Armijos vadai? Kas čia per velniava?
Kad galėtume ištaisyti praeities klaidas, mes nuvainikavome Staliną, panaikinome daugumą koncentracijos stovyklų, davėme žmonėms daugiau laisvės. Ir kokie rezultatai? Netrukus atsirado naujų maištininkų – vadinamųjų disidentų, nesitaikstėlių ir kitaminčių, kuriuos vės tenka sodinti už grotų arba uždaryti į specialias psichligonines (SPL), psichinyčias ir durnynus. Beje, kaip paslaptį jums atskleisiu, kad psichonamiai – tai mūsų specprograma Golemas.
Kalbant apie tuos reikalus, iš karto krinta į akis vienas keistas dalykas: beveik visi naujieji revoliucionieriai, kuriuos mes uždarome į durnynus, turi giminystės ryšių su tais senaisiais revoliucionieriais, kuriuos Stalinas likvidavo kaip liaudies priešus. Dažnokai tie psichnamiai yra buvusių liaudies priešų giminės, sutrumpintai LPG, arba jų vaikai. Apskritai jie yra amžinieji maištininkai, permanentiniai revoliucionieriai.
O dabar prisiminkite keistą stalininių valymų savybę, kai būdavo areštuojamos ištisos šeimos, kai žmonos atsakydavo už savo vyrus, vaikai už savo tėvus ir t. t. Tada jums tai atrodė kaip didžiausia neteisybė. Dabar kai kurie mūsiškiai susimąsto: galbūt Stalinas savotiškai buvo teisus? Galbūt senas revoliucionierius Stalinas žinojo kokias nors paslaptis, kurių mes nežinome?
Ir dar viena mįslė. Beveik visi tie disidentai, nesitaikstėliai ir kitaminčiai vienaip ar kitaip susiję su žydais. Dažniausiai jie arba žydai, arba iš mišrių santuokų su žydais, arba tų santuokų produktai – pusžydžiai ir t. t. Įskaitant Sacharovą ir Solženicyną.
Lygiagrečiai su žydiškąja disidencija ir psichnamiais mes leidome žydiškąją emigraciją iš SSSR. Bet ką visa tai reiškia? Apipjaustytųjų maištą – ar apipjaustytą maištą? Kaip paslaptį pasakysiu, jog žydų emigracija – tai mūsų specprograma – Agasferas arba Amžinasis Žydas.
Apskritai reiškiasi kažkoks biblinis dėsningumas. Kad visa tai suprastume, reikia žinoti antikristo istoriją, su kuria mes jus supažindinsime vėliau. Pasaulyje daug įvairių paslapčių. Mes ir tas paslaptis bandysime atskleisti.
Generolas-profesorius apžvelgė auditoriją ir paglostė savo vešlią barzdą.
– Draugai, mes duosime jums biblinius gėrio ir blogio, proto ir beprotystės, gyvenimo ir mirties pažinimo raktus, laimės ir nelaimės pažinimo raktus. Tačiau įsidėmėkite, jog tie raktai – užnuodyti, todėl reikia su jais elgtis atsargiai. Dėl to jau įvyko keletas žmogžudysčių ir savižudybių. Taigi, jeigu kas nors iš jūsų įsigeistų nušauti savo uošvę, tai pirma pasitarkite su mumis.
Be to, viskas apie ką čia bus kalbama, yra didžiausia valstybinė paslaptis. Todėl konspektų iš pastato neišnešite, o paliksite mokymo salėse, kuriose jūs turėsite specialias asmenines vietas. Dalykas, kurį mes jums dėstysime, yra: Trumpas Aukštosios Sociologijos kursas.
Kai kurie studentai šiek tiek apniuko. Generolas-profesorius šyptelėjo:
– Tai neturi nieko bendro su Trumpu partijos istorijos kursu, kurį jūs kadaise studijavote kaip komunizmo bibliją ir kuris, kaip paaiškėjo, buvo istorijos klastotė.
Taigi, kodėl mes savo kursą vadiname Aukštąja Sociologija? Todėl, kad mes jums paaiškinsime kai kuriuos sociologijos dėsnius, kurie vienodai susiję su Karlu Marksu ir Leninu, Stalinu ir Hitleriu, Petru Didžiuoju ir Ivanu Rūsčiuoju, Julijumi Cezariu ir Aleksandru Makedoniečiu, Neronu ir Kaligula.
Jūs, draugai, aišku, girdėjote apie ginčytiną klausimą: ar istoriją daro didžiuosius žmones, ar didieji žmonės daro istoriją? Žmonės, kuriuos aš jums ką tik išvardijau, be abejo, vaidino didžiulį vaidmenį istorijoje. Daugelis iš jų tapo didžiais žmonėmis nes, panašiai kaip Cezaris, Napoleonas ar Hitleris, sukeldavo didžiuosius karus. Kiti, kaip Robespjeras, Vašingtonas ir Leninas, sukėlė didžiąsias revoliucijas. Žodžiu, jūs sužinosite beveik visų karų ir revoliucijų vidinę mechaniką.
Kartu sužinosite, kodėl jūsų kaimynė nuolat kariauja su vyru, arba kodėl kai kuriose šeimose vyksta permanentinė revoliucija.
Aš pats manau, jog šitą Aukštąją Sociologiją kaip privalomą discipliną reikėtų įvesti vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse. Tačiau šio dalyko vadovėlio jūs nerasite niekur pasaulyje. O jeigu kas tokį vadovėlį ir būtų parašęs, tai tokį rašytoją Stalino laikais būtų sušaudę, Hitlerio valdymo metu pakorę, Napoleonas būtų pasiuntęs po giljotina, o demokratinėse šalyse tokį gali apšaukti nevispročiu. Viena vertus, tai aišku kaip du kart du keturi. Kita vertus, turiu pripažinti, jog ir aš pats... visko jums negaliu sakyti.
Partijos CK nariai, ministrai ir generolai susidomėję sujudo.
– Tačiau iš pradžių mums teks šiek tiek panuobodžiauti, – pasakė profesorius Malininas. – Kad suprastume visus tuos dalykus, taip pat ir Stalino asmenybės kultą, mums teks pradėti nuo religinių kultų apskritai atsiradimo istorijos, t. y. nuo akmens amžiaus.
Akmens amžiaus žmonės dar nesinaudojo ugnimi, gyveno urvuose, rengėsi žvėrių kailiais, gulė ir kėlė kartu su saule. Nuo saulės priklausė jų medžioklė ir tos šaknys, kuriomis jie mito. Nuo saulės priklausė metų laikai, šiluma ir šaltis, maistas arba badas ir galiausiai jų gyvybė arba mirtis. Taip iš praktikos akmens amžiaus žmonės suprato, jog saulė yra svarbiausia jų gyvenime, ir pradėjo saulę garbinti kaip dievybę. Taip gimė pirmoji žmogaus religija – saulės kultas. Iš šio paprasčiausio pavyzdžio jūs matote, kas iš esmės yra religija ir Dievas. Tai garbinimas tų gamtos jėgų, kurias žmogus laikė sau svarbiausiomis tam tikrame istorijos etape.
Paskui atėjo metas, kai pirmykščiai žmonės susipažino su ugnimi. Tikėtina, jog pirmoji ugnis atėjo iš dangaus žaibo pavidalu. Kilo miško gaisras. Žmonės pasirinko nuodėgulių, atsinešė į olą, įkūrė laužą. Ugnis ėmė juos šildyti, gynė nuo laukinių žvėrių. Vėliau pradėjo ant ugnies gaminti maistą. Tačiau jie dar nesugebėjo išgauti ugnies trynimu. Dėl to teko palaikyti amžiną ugnį ir išskirti specialius budinčiuosius, kurie saugotų ugnį dieną ir naktį. Pamažu ugnis jų gyvenime tapo toks pat svarbus gamtos reiškinys, koks iki to laiko buvo saulė. Taip atsirado ugnies kultas, o budintieji, kurstantys laužą, virto žyniais – ugnies saugotojais.
O dabar žvilgterėkime į kultūringesnius kultus, – pasakė profesorius ir linktelėjo savo asistentui.
Be garso langus uždengė juodos štoros. Už profesoriaus nugaros pasirodė baltas ekranas, o iš kitos pusės žybtelėjo kino prožektoriaus spindulys. Visą pirmąją dieną profesorius, pasitelkęs kino ekraną, aiškino religinius senovės Egipto, Finikijos, ir Asirijos-Babilonijos kultus. Kitą dieną kalbėjo apie Persiją, Indiją, senovės Graikiją ir antikinę Romą. Po to profesorius viską susumavo:
– Jeigu mes išanalizuosime bendrą senovės religinių kultų vystymosi tendenciją, tai pamatysime įvairiausias panteizmo ir politeizmo formas, t. y. sudievinimą įvairių gamtos jėgų, ypač žmogui dar nežinomų, todėl ir paslaptingų.
O dabar atkreipkite dėmesį į vieną būdingą detalę. Kai kuriose senovės civilizacijose, ypač tų civilizacijų saulėlydyje, religinė mintis imdavo koncentruotis lyties klausimais. Ima rastis vadinamieji falo kultai, o sudievinimo ir garbinimo dalyku tampa akmeniniai vyro lyties organo atvaizdai – falai arba lingos. Atsiranda ne tik laukų derlingumo šventės, bet ir specialios šventovės, keistos apeigos, keisti žyniai ir žynės, garbinantys vienokius ar kitokius lyties dalykus. Mūsų manymu, kartais patologinius lyties klausimo dalykus. Tai visai nekeista žinant, kad tų civilizacijų žūtį veikė ne tik išorinė istorija, bet ir vidinė biologija: be kitų priežasčių, tos tautos tam tikru laipsniu paprasčiausiai biologiškai išsigimdavo ir išmirdavo. Štai žmonės ir susimąstė dėl tų naujų ir jiems paslaptingų gamtos dėsnių. Taip atsirado falo kultai.
Šio proceso pėdsakų jūs rasite visų laikų ir tautų istorijoje. Pavyzdžiui, Indijoje egzistuoja tokia religinė legenda. Kartą pasaulyje pasirodė piktas demonas, kuris norėjo sunaikinti visą gyvybę užkirsdamas kelią gimimams. Demonas įteigė vyrams ir moterims, gyvulių patelėms ir patinams abejingumą ir net šlykštėjimąsi vienas kitu. Gimimų ratas, gyvybės ratas sustojo. Pavasarį paukščiai nebesuko lizdų, tigrė liko be tigriukų, pasaulyje nutilo vaikų juokas. Tada visos moterys ir gyvulių patelės atėjo pas deivę Kali – gamtos dėsnių saugotoją, ir ėmė prašyti: «Grąžink mums vaikus! Grąžink pasauliui jaunystę!» Deivė Kali išgirdo jų maldas, sunaikino piktąjį demoną, ir gyvybės ratas vėl ėmė suktis.
Žinoma, kalbėti apie ištisų genčių ir tautų išsigimimą ir išmirimą galima tik sąlyginai, nes konkrečią gentį, kai ji pradėdavo mirti bei silpti, tuojau pat užplūsdavo kaimyninės tautos, jaunesnės ir stipresnės, ir istorijos ratas toliau sukdavosi, tačiau jau naujai.
Taip iš vidaus supuvo ir žlugo senovės Graikija. Kiekviename senovės Graikijos eksponate jūs matote žymųjį helėnų profilį su tiesia beveik nekumptelėjusia nosimi. Dabartiniai graikai labiau panašūs į savo kaimynus iš Mažosios Azijos, negu į antikos helėnus. Šitaip barbarų spaudžiama, žlugo ir Romos imperija. Toks yra biologinis gamtos pusiausvyros dėsnis.
Po užsiėmimų studentai keitėsi įspūdžiais. Atominės aviacijos generolas Borodinas nepatenkintas murmėjo:
– Žadėjo išaiškinti Stalino asmenybės kultą. O nusišnekėjo, atsiprašau už liaudišką žodį, iki falo. Aš net tokio žodžio nebuvau girdėjęs.
* * *
Pabaigus su pagoniškais kultais, buvo pereita prie krikščionybės istorijos. Šias paskaitas skaitė profesorius Toptyginas, augalotas vyras saugumo generolo uniforma ir didžiule vešlia barzda. Kaip mokymo priemonę studentai gavo Biblijos istoriją.
– Tai perpasakota Biblija šių dienų kalba, – paaiškino profesorius. – Atkreipkite dėmesį, jog tai pažodinis vertimas iš anglų kalbos. Po įvairiausių istorijos klastočių jūs turite teisę netikėti niekuo ir niekam. Taip pat ir manimi. Viską apsvarstę, mes savo programoje vadovausimės neutraliais šaltiniais.
Jūs jau žinote, jog istorijos raidoje į nykstančių civilizacijų vietą ateina barbarai. Marksistinė teorija sako, jog kapitalizmą keičia komunizmas. Taigi, jeigu tikėsime Marksu, istoriniu požiūriu mes, draugai, esame ne kas kita, o tie patys barbarai. Beje, lotyniškai barbaras reiškia barzdočius, – generolas Toptyginas nusišypsojo ir paglostė savo vešlią barzdą. – Taigi, draugai barbarai, neriesime nosies ir nemanysime, jog mes protingesni už dviejų tūkstančių metų krikščioniškąją civilizaciją. Ir šiais laikais visame pasaulyje Biblija laikoma knygų knyga. Tad pažvelkime, kas joje parašyta.
Yra daug įvairių Biblijos interpretacijų. Protestantizme visokiausių sektų daugiau, negu metuose dienų – ir tiek pat įvairiausių Biblijos aiškinimų. Ir taip iki pat masonų, kurie keičia Dievą velniu, tačiau prisiekinėja Biblija. Mes aiškinsime Bibliją taikydami dialektinį materializmą.
Bibliją sudaro dvi dalys, iš kurių Senasis Testamentas yra lyg istorinis fonas arba prielaida Naujajam Testamentui arba Evangelijai, o tai reiškia Gerąją Žinią. Pažvelkime, kas slypi toje Gerojoje Žinioje, turint galvoje, jog ta knyga itin simboliška, kurioje daugelį dalykų reikia suprasti ne tiesiogine, o perkeltine prasme.
Evangelija – tai Geroji Žinia apie žmonijos arba atskiro žmogaus išganymą. Todėl Jėzus Kristus ir vadinamas Išganytoju. Tačiau iš karto kyla logiškas klausimas: nuo ko išganyti? Arba, kodėl išganyti?
Atkreipkite dėmesį, jog Senajame Testamente velnias niekur neminimas. Jo ten nėra. Net tas žaltys, kuris sugundė Ievą rojuje ir kurį teologai laiko velniu, Senajame Testamente vadinamas ne velniu, o žalčiu. Pirmą kartą velnias pasirodo tik Naujajame Testamente: jis dykumoje bando sugundyti Kristų. Kristus išvaro velnių legioną iš pasiutėlio ir taip toliau. Žinoma, ikikrikščioniškuose kultuose buvo piktųjų dvasių ir demonų, iš kurių pradeda savo genealogiją ir mūsiškis velnias. Tačiau velnio supratimas kaip Dievo tiesioginio priešo – tai krikščionybės ir Evangelijos ypatumas. Vėliau, kovojančiosios krikščionybės laikmečiu, tai yra viduramžiais, kova su velniu vyksta persekiojant raganas ir raganius.
Taigi, jeigu velnias yra tiesioginis Dievo priešas ir antitezė, tai logiška, jog Evangelijoje kalbama apie žmogaus išganymą būtent nuo to velnio. Kitoks klausimas – kas gi tas velnias?
Teologijoje mes randame tokią velnio charakteristiką. Tai žmonių padermės priešas, žmogžudys iš šaknų, mirties angelas, mirties draugas ir gyvenimo vagis. Be to, velnias yra griovėjas ir šmeižikas, melagis ir melo Tėvas, Viešpaties Dievo beždžionė, teisingumo sujaukėjas, blogio šaltinis, ydų šaknis. O jeigu jums to maža, tai velnias dar ir žmonių tvirkintojas, visų ginčų ir nesantaikos pradas, sielvarto nešėjas, tautų išdavikas. Kaip matote, velnias – gana įvairiapusė asmenybė, ir rūpesčių jam iki kaklo. Bet kas gi čia per velniava?
Manoma, jog velnias – tai Viešpaties Dievo beždžionė, ir jis viską daro tamsoje, iš kito galo ir atvirkščiai. Pirmiausia aš jums pasakysiu, kas yra velnias, o tada mes jį narstysime po kaulelį bei lyginsime su šaltiniais, kad pamatytume – ar tiesa tai, ar ne.
Generolas profesorius nutilo ir apžvelgė auditoriją.
– Pasakysiu kaip paslaptį, jog dialektinio materializmo požiūriu velnias yra niekas kitas, kaip sudėtingas išsigimimo ir degeneracijos proceso kompleksas, iš esmės susidedantis iš trijų dalių: lytinių iškrypimų, psichinių ligų ir kai kurių organizmo fizinių deformacijų. Kai kurias šio komplekso sudėtines dalis mes matėme vėlyvuosiuose falo kultuose kai kurių senovės civilizacijų saulėlydyje. Visai tikėtina, jog iš tų civilizacijų žlugimo patirties krikščionybėje ir atsirado požiūris į tą kompleksą kaip į velnią.
Taigi dialektinio materializmo požiūriu visokie velniai, demonai, nelabosios ir piktosios dvasios yra objektyvi tikrovė. Tai ne kas kita, kaip įvairios psichinių ligų ir pamišimo rūšys. Siela – tai dvasia. Pamišimas – tai piktoji dvasia, nelabasis.
Pritaikius tą patį marksistinės dialektikos metodą, nesunku nuspėti, jog vadinamosios raganos ir raganiai, velniai ir velnienės, burtininkai ir vilkolakiai – tai ne kas kita, kaip žmonės, apsėsti piktųjų dvasių, t. y. sergantys psichinėmis ir pamišimo ligomis.
Auditorijoje pasigirdo lengvas triukšmas. Profesorius Toptyginas pasikasė barzdą.
– Draugai, sovietinės vyriausybės nariai, aš matau jūsų akyse tam tikrą nusistebėjimą. Jūs tikriausiai manote: paaiškink, dėde, kuriems velniams socialistinio realizmo amžiuje mums reikalingos tavo raganos ir burtininkai? Jeigu taip, tai aš jums pasakysiu, kuriam galui ir kodėl. Po SSKP XXII suvažiavimo jūs jau žinote, jog gerai jums pažįstamas Josifas Visarionovičius buvo pamišėlis paranojikas. Graikiškai paranoia reiškia silpnaprotystę. Mūsų laikais paranoja suprantama kaip lėtinė silpnaprotystė, kuri reiškiasi nuolatiniais kliedesiais – didybės manija, persekiojimo manija ir taip toliau. Iš didybės manijos radosi Stalino asmenybės kultas, o iš persekiojimo manijos – begaliniai valymai, sušaudymai ir koncentracijos stovyklos. Tačiau svarbiausia, jog paranoja, be visų kitų apraiškų, yra viena pavojingiausių degeneracijos komplekso dalių. Taigi, draugai, draugas Stalinas buvo – velnias. Tai labai akivaizdus pavyzdys tokio tipo žmonių, kuriuos senais gerais laikais vadino raganiais ir burtininkais – pačia blogiausia šio žodžio prasme.
Atominės aviacijos generolas Borodinas švelniai stumtelėjo savo bičiulį, atominių povandeninių laivų admirolą, Kaliužną:
– H-m, čia kažkas naujo...
– Išsigimimo procesas – masinis reiškinys, – tęsė generolas profesorius. – Dėl to Biblijoje velnią dar vadina ir taip: mano vardas Legionas. Tai nepaprasta painiava. Dėl to teologai ir sako, jog velnias – siaubingas sukčius ir painiotojas. Tame išsigimėlių legione jūs sutiksite ir nusidėjėlių, ir šventuolių, ir pačių tikriausiųjų šventųjų. Tarp jų dar painiojasi ir nuodėmingi šventieji, ir šventi nusidėjėliai. Ten jūs rasite ir gerą blogį, ir piktą gėrį.
Atidžiau įsižiūrėjus į šį legioną tenka apgailestauti, kad teisuolių ir šventųjų jame paprastai mažuma, o nusidėjėlių – dauguma. Tai ir yra tas socialinis blogis, kuris anais laikais buvo vadinamas nelabuoju. Tai nešvarios sąžinės žmonės, tarp kurių neretai pasitaiko tikrų tikriausių raganų ir kipšų. Pagal statistiką, tiems nelabiesiems tenka dauguma pasauliniu mastu vykdomų nusikaltimų – ir buitinių, ir kriminalinių, ir po-li-ti-nių.
Kad jūs nesistebėtumėte, pateiksiu konkretų pavyzdį. Tarptautiniame eugenikos, tai yra mokslo apie žmonių giminės pagerinimą genetikos principais, kongrese įvykusio 1932 metais Niujorke, vienas eugenikos specialistų pasakė:
“Jeigu Jungtinėse Valstijose įstatymas dėl sterilizacijos būtų buvęs taikytas dažniau, nekyla jokių abejonių, kad mažiau negu per šimtmetį mes sumažintume mažų mažiausiai 90% Nusikaltimų, beprotystės, silpnaprotystės, idiotizmo ir lytinių iškrypimų, jau nekalbant apie kitokias defektyvumo ir degeneracijos formas. Vadinasi, per šimtmetį mūsų beprotnamiai, kalėjimai ir psichiatrinės klinikos būtų išvalytos nuo žmogaus sielvarto ir kančios aukų”.
Taip rašo profesoriai Dani ir Dobžanskis iš Kolumbijos universiteto Niujorke knygoje Paveldimumas, rasė ir visuomenė (p. 86), išleistoje Niujorke 1957 metais. Ir čia mes matome tuos pačius komplekso elementus: degeneraciją, lytinius iškrypimus ir psichines ligas. O jų rezultatas – 90% visų nusikaltimų. Įsikalkite šią formulę sau į galvą.
Iki revoliucijos mokyklose mokė tikybos. Mes jus čia mokysime sovietinės tikybos – Aukštosios Sociologijos. Kadangi mes analizuojame šiuos visus dalykus dialektinio materializmo požiūriu, tai čia yra lyg tam tikra dialektinė krikščionybė. Tai lyg Gyvasis vanduo, kuris gali atgaivinti krikščionybę, padėti suprasti, kas yra kas.
Vidurinėje mokykloje jūs mokėtės Niutono mechanikos dėsnių. Ar atsimenate 1-mą, 2-ą ir 3-ią? O dabar įsidėmėkite vieną pagrindinį Aukštosios Sociologijos dėsnį, kurį mes paprastai vadiname 1-ju Kalmykovo dėsniu. Tai vienas mūsų profesorių, su kuriuo jūs susipažinsite vėliau.
Taigi iš to, kas anksčiau pasakyta, pirmasis Kalmykovo dėsnis skamba šitaip:
«90% visų nusikaltimų – tiek kriminalinių, tiek politinių, 90% visų žmogiškosios padermės vargų, pradedant vyro ir žmonos ištuoka ir baigiant pasauliniais karais ir revoliucijomis, yra rezultatas paveldimos degeneracijos, kurią sudaro psichinės ligos ir lytiniai iškrypimai». Todėl šitai nuo amžių ir vadinama velniu.
Teologai sako, kad velnias – tai Viešpaties Dievo antitezė. Vėliau, kai jūs gerai susipažinsite su velniu iš kito galo, ex adverso, einant nuo antitezės prie tezės, jūs patys suprasite, kas yra Dievas. Šitaip mes duosime jums mūsų naują sovietinį dievą. Anksčiau būdavo mistika, o dabar – statistika, elektroninės skaičiavimo mašinos, kompiuteriai. Tai jums bus Gyvasis vanduo, galintis atgaivinti Dievo sampratą.
Tačiau mokslas apie Dievą ir velnią – labai prieštaringas dalykas. Pavyzdžiui, Tarptautiniame eugenikos kongrese, apie kurį aš jau kalbėjau, kaip kovos priemonę su degeneracijos velniu buvo siūloma masinė defektuotųjų kastracija ir sterilizacija.
Realiai vykdyti tokią programą galėjo tik toks beprotis, kaip Hitleris. Tačiau šį įstatymą pirmiausia reikėjo taikyti jam pačiam. Degeneracijos velnias – dalykas paradoksalus, iš esmės pasireiškiantis ekstremomis ir prieštaravimais. Vėliau, kai tą velnią narstysime po kaulelį, jūs patys įsitikinsite, kad šitai pavadinta velniu neatsitiktinai.