Rusija dar pasakys savo naują žodį pasauliui.
F. M. Dostojevskis
Yra tokia knyga “Gylys”, kurią parašė ragana Voinič. Ir ten aprašoma, kaip vienas kardinolas turėjo sūnų, nuodėmės vaisių, kuris tapo revoliucionieriumi. Kardinolas lydi sūnų sušaudymui, o vėliau išprotėja.
“O raudonojo kardinolo Maksimo Rudnevo duktė Nina pasirodė esanti ragana, – galvojo tarybinės inkvizicijos generolas Borisas Rudnevas, pasirašydamas įsakymą apie savo giminaitės išsiuntimą į užsienį. – Taip, nieko naujo po mėnuliu”.
Nors Ninos fon Miller šeimynėlę išsiuntė iš TSRS pagal izraelietiškas vizas, bet vietoje Izraelio, kaip ir daugelis jų tautiečių, atsidūrė Amerikoje. Och, ne veltui tas specialus projektas vadinasi “Agasferas”, tai yra, “Amžinasis Žydas”.
Stebuklų šalyje, Amerikoje, tėtis Milleris, vyresnysis raganius, pirmiausiai užsirašė į tą slaptą partiją, kuri Vakaruose vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip kompartija TSRS. TSRS būdavo, kad, jeigu ir paskutinis durnius esi, bet, jeigu partijos narys, gausi gerą darbą. Tai štai, ir tėtis Milleris, kaip partijos narys, gavo gerą darbą. Buvęs maskviškis Vaikomas Kankinys, kuris slėpė savo neraštingumą už specialiai naudojamo neįskaitomo rašto, staiga tapo rusų kalbos dėstytoju karinėje jūrų akademijoje Annapolyje šalia Vašingtono, kur ruošiami aukščiausio rango karininkai Amerikos laivynui.
Savo mieguistomis akimis senas raganius Akakijus Petrovičius matė visus būsimų admirolų defektus geriau, negu amerikiečių admiralitetas. O ką matė Akakijus Petrovičius, tą žinojo KGB 13-sis Skyrius, kur atsisveikinant jam pagrasino pirštu ir pasakė:
– Žiūrėkite, 13-sis Skyrius juokauti nemėgsta...
Senstant išsigimėlis Akakijus Petrovičius pasidarė dar liesesnis ir tauresnis, senoji ragana Milicija Ivanovna – dar storesnė ir priklesnė, o jaunutė ragana Nina – dar mielesnė ir labiau gundanti.
Užtat buvęs homo sovietikus Akakijus Petrovičius tapo monarchistu. Reikia pripažinti, kad Vaikomas Kankinys atrodė kaip tikras senasis dvarininkas: pakirpti žili ūsiukai, galva praplikusi, sąžiningos pavargusios akys, šiek tiek apsiblaususios ir – lengvai flegmatiškos. Bendrai, balti kaulai ir mėlynas kraujas. Ir jį netrukus net išrinko Aukščiausiosios monarchistų tarybos generaliniu sekretoriumi.
Savo susirinkimuose monarchistai, sąžiningi 70-mečiai poručikai, nuoširdžiai keikė žydus, kurie pražudė Rusijos monarchiją. Ir vargšai poručikai nežinojo, kad jų generalinis sekretorius, gerbiamas Akakijus Petrovičius, pagal kraują – grynakraujis žydas, ką jis kruopščiai slėpė.
Bendrai, tame nieko nuostabaus nėra. Juk sako, kad net pats užsienietiškas pretendentas į Romanovų sostą taip pat susigiminiavęs su žydais. Iš pradžių jis užsirašinėjo į kažkokias kabalistines slaptas organizacijas, kur šėtonas susiuostydavo su antikristu, o vėliau apsivedė su pusiau žyde, pusiau kunigaikštiene iš buvusių Gruzijos carų giminės. Nuo to laiko tas Romanovičius gyvena už savo žmonos pirmojo vyro pinigus, kuris buvo iš tų pačių žydų bankininkų, kurie finansavo revoliuciją Rusijoje.
Ir dar rašė, kad užsienietiškas pretendentas į Romanovų sostą yra tarybinės slaptosios policijos viršininko Berijos svainis, kuris buvo šiek tiek pusiau žydas Bermanas, ir kuris vedė antrą seserį iš pusiau carų, pusiau kunigaikščių pusiau žydų giminės. Su tais memzeriais tokia painiava, kad ir pats velnias susipainios.
O vėliau vargšus žydus nekaltai kaltina, kad jie užsiiminėja įvairiais figli-migli ir šacher-macher, lenda į valdžią iš priekio ir iš užpakalio, iš kairės ir iš dešinės. Taip, paprasčiausiai, žydai surenka nuo medžių nukritusius krituolius. Paprasčiausiai, žydai ne be reikalo bastėsi po pasaulį virš keturių tūkstančių metų ir kai ko išmoko.
Tokiomis sąlygomis kripto-žydas buvo visiškai tinkamas Aukščiausios monarchistų tarybos generaliniu sekretoriumi. Jis sąžiningai rašė laiškus savo carienei, žinodamas, kad ji taip pat “iš mūsiškių”, o caras – tai tas, paprasčiausias šabes-gojus.
Jeigu į pasaulį žiūrėti per socmodernizmo prizmę, tai pasaulyje tiek keistų dalykų, kad net galva sukasi.
Sena ragana Milicija Ivanovna neatsiliko nuo savo vyro-vilkolakio ir netrukus tapo labdaringo literatūrinio fondo nare, kuris užsiiminėjo lyg tai vargšais literatais, kur pinigus rinko iš visų, o dalino tik “saviems”, tai yra, partiečiams, broliams ir seserims. Rankų miklumas – ir jokios apgavystės. O sekmadieniais ragana ir vilkolakis eina į bažnyčią ir nuoširdžiai žegnojasi.
Bet ir ta bažnyčia – taip pat ne visai paprasta, o speciali – autokefalinė. Ten tarnauja autokefalinis valdovas Feofanas, kuris, prisidegdamas dviprasmišku pseudonimu Feofanas Keistuolis, laisvalaikiu rašo eilėraščius. Bandydami iššifruoti tą keistą pseudonimą, vieni parapijiečiai jį vadina San-Prancūziškuoju archiepiskopu, o kiti San-Chrencūziškuoju. Vieni sako, kad jis buvęs kunigaikštis Žoch-Žochovskij, o kiti sako, kad jis buvęs žydas.
Neaišku, kas su juo bus aname pasaulyje, bet šiame pasaulyje autokefalinis archiepiskopas Feofanas San-Chrencūziškasis aiškiai lyderiauja. Jis net spausdinasi “Naujajame Žodyje” ir kartais išstoja per “Amerikos Balsą”.
Amerikoje homo sovietikus Nina fon Miller prisistatinėja rusų dvarininke. Ir mažai kas žino, kad ji ne dvarininkė, o lesbietė. Kai viešai jos kas nors paklausdavo apie lesbietiškumą, Nina nutaisydavo nekaltas akytes:
– O kas tai yra? Lisabonietės? Aš net tokio žodžio nežinau...
Netrukus pagal kitų lisaboniečių rekomendaciją, ragana Nina įsitaisė į “Amerikos Balso” radiją, kur jau dirbo jos numylėtinė prancūziškoji Liza, dabar kunigaikštienė Goremykina. Žinote, varnas prie varno skrenda, varnas varnui karkia.
Juk, jeigu senovėje raganos viena pas kitą ant šluotų skrisdavo, tai mūsų moderniame laikmetyje jas leidžia eteriu per radiją. Štai, Niną ir paėmė, kaip naujausią 3-sios evmigracijos iš TSRS atstovę, kad per radiją kankintų tarybinius disidentus, drąsius kovotojus už tamsiųjų jėgų laisvę TSRS.
Kalba, kad Ef-bi-ai griežtai tikrina kandidatus, kurie ateina į “Amerikos Balso” radiją, ir tuo tikslu kiekvienam kandidatui išleidžia po 5.000 dolerių. Taip, tikrina. Tik ne taip, kaip jūs galvojate. Tikrina, kad į “Amerikos Balso” radiją atsitiktinai nepakliūtų normalus žmogus. Тas pats partinis požiūris, kaip ir TSRS, tik atvirkščiai.
Todėl kai kurie žinantys žmonės “Amerikos Balsą” vadina “Atlantidos Balsu”, labai kultūringos ir puikios šalies vardu, kuri lyg tai nuskendo pasaulinio tvano metu – kas buvo kaip bausmė už bedieviškas nuodėmes ir slaptus ištvirkavimus.
Vienaip ar kitaip, nors Nina atidėliojo vestuves kai galima ilgiau, bet sena merga likti nenorėjo. Fu, kad vėliau žmonės pirštais rodytų? Štai dėl to puikavimosi ir prasideda visos nuodėmės. Todėl vėliau ir sako, kad pirma mirtina nuodėmė, šėtono nuodėmė, – tai puikavimasis.
Jeigu tai būtų susiję tik su viena Nina, tai būtų dar niekai. Bet, jeigu tikėti amerikiečių daktaro Kinsi statistika, tokioje pat padėtyje, kaip ir ragana Nina, yra 37% Amerikos gyventojų. Jeigu sulyginti moterų teises su vyrų, ko paprastai reikalauja visos lisabonietės, tai gaunasi, kad kiekviena trečia nuotaka JAV, – tai obuoliukas, kuris daugiau ar mažiau užnuodytas. Bet, žinoma, niekas iš jų neprisipažins.
Todėl jaunikiams, jeigu tik jie daugmaž normalūs, nepakenks žinoti štai ką. Iš 37% Ievos dukterų su apnuodytais obuoliukais, tik 4% atviros lisabonietės. Duok šėtone joms sveikatos. Iš likusiųjų 33%, kai kurios pasiduoda gamtos dėsniams arba, jeigu norite, Viešpačiui Dievui – ir susilaiko nuo tolesnio išsigimėlių tiražavimo. Duok Dieve joms sveikatos. Bet daugelis, och kiek daug jų, eina puikavimosi keliu, kaip ir ragana Nina.
Apgalvojusi visas savo galimybes, ragana Nina nusprendė eiti savo pamotės, Milicijos Ivanovnos, keliu. Todėl, kad Nina buvo homo aktyvaus tipo, ji pati pasirinko jaunikį ir pati jam pasisiūlė. Tai buvo dvilytis pasyvaus tipo vilkolakis, kurie čiulpia vyrams ir laižo moterims. Paprasčiausias minetčikas iš prancūziškų anekdotų. O tokių – taip pat legionas. Nors tai ir erzac-kava, bet... Galima užsimerkti ir galvoti, kad tai ne vyras, o moteris.
Todėl didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis, kuris puikiai žinojo visus tuos figli-migli, sakė, kad tikra tiesa visada nepanaši į tiesą.
Todėl filosofai ir sako, kad tiesa apie šėtoną – tai toks purvinas reikalas, kad vienas jos lašas taip sujaukia gyvenimą, kaip vandens lašas sudrumsčia atsento stiklinę. Bet nuo to galima apsvaigti. O kai kuriuos net supykins.
Bet mūsų nuodėmingais laikais tą nuodėmingą tiesą žinoti reikia. Nes mums gresia atominis karas, kuris, jeigu tikėti Apokalipse, reikalingas tik tam, kad sunaikinti nuodėmingą 1/3 gyventojų, tuos pačius daktaro Kinsi 37%. Bet tuo pačių žūną net tik nuodėmingieji, bet ir daug teisiųjų. O kam mums, normaliems žmonėms, atsakyti už visų raganų ir raganių nuodėmes, kuriuose sėdi sadizmo ir mazochizmo nelabieji, froidiniai griovimo ir susinaikinimo, žudymo ir savižudybių kompleksai?
Ragana Nina savo santuoką apgalvojo gana smulkmeniškai. Nors ji ir kruopščiai slėpė, kad ji pusiau žydė, memzerė, bet ji nenorėjo, kad jos vyras apie tai kada nors sužinotų ir išvadintų velnio žydelka. Todėl ji vyro ieškojo taip pat iš pusiau žydų-memzerių tarpo. Jo motina buvo žydė, kuri ištekėjo už amerikiečio, pasidarė vaiką, iš karto išsiskyrė ir vėliau 18 metų iš vyro siurbė alimentus. Tai taip pat vienas iš triukų, kuriuo dažnai naudojasi raganos. Ir jokiame teisme jūs nieko neįrodysite. Dėl to Ninos sužadėtinio pavardė buvo amerikietiška, Marvinas Klarkas, viskas kaip priklauso.
Kad žydai neįsižeistų, galima pasakyti, kad ragana Nina ir jos sužadėtinis-vilkolakis tik galvojo, kad jie pusiau žydai. O iš tikrųjų... Juk jų protėviai užsiiminėjo tais pačiais figli-migli, tai yra, maišėsi su išsigimėliais iš supančios aplinkos, ir taip darė iš kartos į kartą. Ir todėl tai, paprasčiausiai, degeneratų mišinys iš įvairių šalių, kuriose žydai bastėsi keturis tūkstančius metų. Paprasčiausiai, kosmopolitai be tėvynės. Marsiečiai. Kaip memzerio Siniavskio pasakojime “Pchencas”.
Bet, jeigu eiti šiuo keliu, tai pasirodys, kad daugelis žydų taip pat tik galvoja, kad jie žydai. Juk daugelis pusiau žydų ir ketvirtadalis žydų vėliau sugrįžta į protėvių prieglobstį ir tuokiasi su grynakraujiais žydais, kaip tai gavosi su visais trimis Stalino vaikais. Dėl to gaunasi permanentinis degeneratų mišinys iš visų šalių, kuriuose žydai bastėsi keturis tūkstančius metų. Tokiu būdu, vargšai žydai lyg tai ant savo pečių užsikrovė viso pasaulio nuodėmes.
Todėl, kad marsietė Nina prisistatinėjo rusų dvarininke, o jos patėvis buvo monarchistas, tai vestuves iškėlė pagal seną rusų paprotį – ant Raudonojo kalnelio...
To papročio šaknys gilioje senovėje. Kažkada, ikikrikščioniškoje Rusioje, Raudonuoju kalneliu vadino pavasario šventę, kai atgimsta gamta ir visas supantis pasaulis. Kalvose pradėdavo tirpti sniegas. Ir štai tada slavai rinkdavosi ant vieno iš tokių kalnelių – ant Raudonojo kalnelio – ir garbino meilės dievą Lelą, šoko ir dainavo: “Oi, liuliški-liuli, razliuli ir razliuli...”
Kai Rusioje atsirado krikščionybė, tai vietoje Raudonojo kalnelio, krikščionys pradėjo švęsti kitą gyvybės atgimimo šventę – Kristaus prisikėlimo šventę – Velykas. Bet kai kas vis dar švęsdavo Raudojo kalnelio šventę, kuri šiek tiek pasikeitė, ir supanašėjo su viduramžiškomis saturnalijomis ir bakchanalijomis. Ten buvo visko – iki pat froidinio burnos erotizmo.
Kai krikščionys pasižiūrėjo, kas tai per žmonės ir kuo jie užsiiminėja, tai juos praminė liežuvautojais, tai yra, minetčikais. Tai atsispindėjo ir semantikoje: iš lotynų kalbos atėjo žodis “liežuvautojas” – “pagonis”, kuris ukrainiečių kalboje pavirto į – “poganec”, iš kur rusų kalboje atsirado žodis “poganyj”, tai yra, “šlykštus”.
Įsitvirtinant krikščionybei, pagonišką Raudonąjį kalnelį perkėlė savaite atgal ir krikščionims tapo Antivelykomis, arba Fomos sekmadieniu, – mirusiųjų paminėjimo diena. Tą diena pravoslavai eidavo į kapines ir, pagal senovinį paprotį, ant artimųjų kapų dėjo velykines vaišes – dažytus kiaušinius ir velykinį pyragą.
O užsispyrę liežuvautojai (pagonys), kuriuos dabar vadino raganomis ir raganiais, ir toliau šventė Raudonojo kalnelio šventę, garbino vaisingumą ir tyčia tą diena keldavo savo vestuves. Ten, kur krikščionys matė mirtį, liežuvautojai matė gyvenimą. Nors Šventame rašte parašyta: neieškok gyvos sielos tarp mirusiųjų. Kaip tai daro marsiečiai ir pedikas Pasternakas savo “Daktare Živago”. Čia tau jokie daktarai nepadės.
Tiesa, angliškai Fomos sekmadienį vadina Kvazimodo sekmadieniu. Štai, todėl legionierius Viktoras Hugo “Paryžiaus Dievo Motinos Katedroje” ir pavadino savo herojų ne kaip nors kitaip, o Kvazimodu.
Bet tokias plonybes šiais laikas žino net ne visi dievobaimingieji. Užtat tai gerai žino tarybinės inkvizicijos dievobaimingieji iš KGB 13-ojo Skyriaus. Esmė tame, kad kai kurios raganos ir raganiai iki pat šios dienos mėgsta savo Raudonuosius kalnelius.
Todėl ragana Nina fon Miller nusprendė susituokti ant Raudonojo kalnelio. Ji ne tik pasirinko Fomos sekmadienį, bet ir šv. Fomos cerkvę, vieną iš protestantiškos pakraipos autofekalinių šventyklų, kur tarnavo pats autofekalinis archiepiskopas Feofanas San-Chrencūziškasis, apie kurį vieni kalbėjo, kad jis buvęs kunigaikštis Žoch-Žochovskij, o kiti sakė, kad jis buvęs žydas.
Nina tuokėsi, o tėtis su mama giedojo chore. Senoji šiksa Milicija Ivanovna traukė sodriu baritonu, o senas vilkolakis-krikštytas žydas Akakijus Petrovičius pritarė plonu falcetu:
– Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu... tuokiasi dievo vergas Marvinas ir vergė Nina... Viešpatie Dieve mūsų, garbe ir sąžine palaimink juos...
Mažai kas žino, kas slepiasi už tos fiktyvios santuokos fasado. Kartais dievo vergas Marvinas, homo amerikanus, savo bičiuliams skundžiasi, kad jo žmona per didelė savimyla, kad jai narcisizmas. Ji miegamajame nuoga šoka prieš didelį veidrodį ir mylisi su savo pačios atvaizdu. Trinasi į veidrodį ir aistringai šnibžda: “Iš visų negalimai-galimų galimybių – tu visų galimiausia – ir visų mieliausia!..”
Kartais Nina keičia meilužius. Paprasčiausiai, ji ima ir užsideda gorilos kaukę (panašios meilės scenos iliustraciją jūs rasite Klimovo knygoje “Byla Nr. 69”, 28 psl. – Leid.). Panašios guminės kaukės parduodamos specialioje parduotuvėje, kuri skirta įvairiems juokdariams ir keistuoliams. Po to Nina ima didelį virtuvinį peilį ir prieš veidrodį šoka įvairius modernistinius šokius. Žiūri į gorilą veidrodyje, viena ranka mojuoja peiliu, o kita ranka aistringai glamonėja savo pačios krūtis ir kitą meilės aparatūrą. O kitką papildo vaizduotėje.
Kažkada Atlantidos karalienė savo meilužius užšaldydavo ir, kaip kolekciją, statė į specialias spintas – kaip muziejuje. Ir Nina turi pasislėpusi panašią meilužių kolekciją. Vampyro kaukę mirtinai blyškiu veidu ir kruvinomis lūpomis. Žmogėdros kaukę iššieptais dantimis. Masinio žudiko kaukę tokiu veidu, lyg jis ką tik būtų nulipęs nuo kartuvių. Ten dar yra kiaulės, šuns, ožių snukiai ir t.t.
Tik nepagalvokite, kad Nina beprotė. Paprasčiausiai, šiame istoriniame etape Nina neturi galimybių savo veiklos išvystyti kaip reikiant, kaip kažkada tai darė ČK-GPU-NKVD generolė Zinaida Geršelovna Šachovskaja, kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušinis, taip pat ragana ir marsietė, kuri įamžinta žinomame paveiksle “Moterys – revoliucijos didvyrės”. Todėl raganai Ninai tenka tikrus darbus pakeisti nekaltais fantazijos žaidimais.
Jeigu Vašingtone kas nors norės pamatyti raganą Niną, tai eikite į “Atlantidos Balso” radiją. Tik turėkite omeny, kad ten tokių raganų daug. Jeigu norėsite įsitikinti, kad prisistatė tikrai ragana Nina, pasižiūrėkite į jos pasmakrę. Ten, kairėje pusėje, bus balta, slyvos dydžio apmirusios odos dėmė, ir kūnas ten įdumba, kaip į tuštumą. Tai – pėdsakas dėl išpjautos įgimtos juodos dėmės, kurią kažkada vadindavo velnio antspaudu.
Bet, jeigu jūs Ninai uždavinėsite kokius nors delikačius klausimus, tai ta miela dama pradės jus siaubingai įžeidinėti. Kaip tikra ragana. Ir čia reikia žinoti, ką daryti. Juk joje sėdi nelabasis inkubas, kuris moteris paverčia vyrais. Ir iš esmės tai, ne moteris, o vyras. Ir nėra ko čia ceremonytis.
Ją galima ramiai apkeikti pačiais labiausiai nespausdintinais keiksmažodžiais. Ir pamatysite, kaip ta ragana pradės rangytis. Nes ji daro praktiškai tą patį, kas sakoma tuose keiksmažodžiuose. Tai, ko net šunys nedaro. O jeigu ji puls jus kumščiais, tai, paprasčiausiai, duokite tam hermafroditui į dantis – kaip vyras vyrui.
N-taip, štai todėl filosofai ir sako, kad šėtonas – tai Viešpaties Dievo beždžionė, kuri beždžioniauja ir pamėgdžioja Viešpatį Dievą, bet... viskas gaunasi atvirkščiai.
Laikui bėgant, ragana Nina įsigijo ne tik vyrą, bet ir vaikučių. Jeigu Jūs dabar sutiksite Niną Vašingtone, tai pamatysite laimingą mamą su visa vada homo evrikanus. Bet kaip ji juos darė ir kas iš to gavosi – žino tik Viešpaties Dievo beždžionė, draugas šėtonas.
Kad užsimaskuotų ir atrodytų normali, ragana Nina iš šėtono išsiderėjo mažą lengvatą – iki pirmos vaikučių brandos, kai išryškėja pirmieji lytiniai iškrypimai ir su tuo susijusios psichozės, atsiranda visokie nelabieji ir velniūkščiai, kurie gadina žmonėms gyvenimą. Tada vaikai tuo reiškinius kruopščiai slėps nuo tėvų. O tėvai, taip pat kruopščiai, visa tai slėps nuo savo vaikučių.
Nina taip pat pasirūpino savo vyro-vilkolakio karjera. Dabar ji giriasi, kad jos Marvinas netrukus dirbs kongrese. Ir tikrai, vakarais Marvinas slankioja apie kongresą – pasidažęs akis ir šiek tiek pasipudravęs.
Žinoma, ir raganius-monarchistas Akakijus Petrovičius su savo būsimais admirolais, ir ragana Nina su savo vyru-vilkolakiu ir augančiais homo evrikanus – visi jie specialioje KGB 13-ojo Skyriaus įskaitoje. Ir nieko ypatingo tame nėra. Juk tuo užsiiminėjo ir užsiiminėja viso pasaulio žvalgybos.
Taip baigėsi liūdna prisikėlusios raudonojo popiežiaus Maksimo Rudnevo dukters istorija, kuris buvo vedęs raganą. Liūdna mažos mergaitės istorija, dėl kurios kažkada laikė gedulingas pamaldas, kad išgelbėtų jos sielą. Nors ji ir prisikėlė iš mirusiųjų, bet pasirodė esanti gyvu lavonu.
* * *
Sanitarinė-politinė profilaktika pasiekė ir nedadarytuosius iš Nedodelkino, kurie dirbo stebuklų name “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” narių vaidmenyje. Eilėje buvo karikatūristas Varfolomejus Jakovlevičius Kukorača, kuris tikino, kad jis ne tik šventasis, bet ir didysis kankinys, aistringas kentėtojas.
Varfolomejus tebegirtavo ir rengė varfolomėjiškas naktis. Po to jis kažkur pradingdavo, o jo vaikai aiškindavo:
– Tėtušį vėl į beprotnamį uždarė.
Todėl, kad Bartalomėjus buvo pusiau žydas, memzeris, tai jį paleido specialaus projekto “Agasferas” konvejeriu. Tiesiai nuo specialaus projekto “Golemas” konvejerio, tai yra, tiesiai iš beprotnamio, iš chroniškų alkoholikų skyriaus, jį nuvežė kur reikia ir uždėjo izraelietišką vizą. Kartu su jo žmona-šiksa Manečka, raudonojo generolo dukterimi, kurį sušaudė Didžiojo Valymo metu.
Kartu su jais į Izraelį išvažiavo trys jų vaikai. Vyresnysis sūnus, įsivaikintas, kurio tėvus sušaudė nacistai. Ir dar du vaikai, kurie, kaip du vandens lašai, buvo panašūs į baltaplaukį, riestanosį Stiopką, kuris gyveno kaimynystėje ir Manečkai padėdavo tvarkyti šeimyninius reikalus. Riestanosis Stiopka juos visus palydėjo į stotį ir atsisveikindamas net apsiverkė.
Nors visi jie važiavo į Izraelį, į savo protėvių tėvynę, bet tik vienas Jehova žino, kodėl jie atsidūrė ne Izraelyje, o Vakarų Vokietijoje. Dabar nuodėmingas šventasis Varfolomejus dirba amerikiečių radijo stotyje “Išvadavimas” Miunchene. Jis figūruoja kaip tarybinių disidentų atstovas, kuriuos be reikalo sodina į beprotnamius. Bet kartais Varfolomejus kažkur pradingsta.
– Dabar tėtį vokiečiai į beprotnamį įkišo, – sako Manečka. – Žinote, psichiatrinėje ligoninėje Chaare.
Varfolomėjus slaptai tikėjosi, kad jo įsisūnytas sūnus kada nors taps garsiu žmogumi. Na, tokiu, kaip Ivanas Rebrovas, garsus dalininkas, kuris, kalba, kilęs iš rumunų žydų. Bet, kai įsūnis užaugo, jis tapo sąžiningu darbininku-santechniku. O Varfolomėjus nusiminęs lingavo galva:
– Tokio talentingo tėvo, kaip aš, – ir toks nevykėlis sūnus. Nors jis ir žydas, bet kažkoks nenormalus žydas. Darbininkas! Ir net degtinės negeria! Ir už ką mane taip baudžia?
Nors Manečka du savo vaikus pasidarė padedama kaimyno Stiopkos, bet ir ant jų, net ant trečios kartos, krito patriarcho Tichono prakeiksmas. Arba, gali būti, senelio, raudonojo generolo, kraujo prakeiksmas, kurį sušaudė Didžiojo Valymo metu.
Vienaip ar kitaip, kai tie vaikai išaugo, tai duktė užsiėmė narkomanija ir prostitucija, o sūnus tapo girtuokliu ir vagimi. Iš jų gavosi vokiečių hipiai, basakojiai ir valkatos. Tiesa, abu jie šiek tiek nenormalūs, lyg tai dvilyčiai, kaip sakoma, nei Dievui žvakelė, nei velniui žarsteklis.
O Manečka liūdnai skėsčioja rankomis:
– Tokie geri tėvai, o vaikai tokie nevykėliai! Ir už ką man tokia bausmė?
* * *
Kai kurie skeptikai gali pasakyti: “O kur gi čia tikrieji šventieji?” Esmė tame, kad gyvenime tikrų šventųjų visada mažiau, negu nuodėmingųjų. Todėl ir sakoma, kad mūsų pasaulis maudosi nuodėmėse, kad pasaulis blogyje nugrimzdęs. O, be to, tikrus šventuosius apkalbinėti nereikėtų.
Bet, kaip pavyzdį, paimkime didmeistrį Zaremą Volkovą, žmogų-kompiuterį ir aklo žaidimo šachmatų čempioną. Zaremas ramiai gyvena Maskvoje, tiksliau, Nedodelkine. Žaidžia sau šachmatais, stumdo karalius su karalienėmis. Antraeilėse pareigose jis dirba KGB 13-me Skyriuje, archiepiskopo Pitirimo konsultantu, kur taip pat stumdo karalius su karalienėmis, prezidentus ir premjer-ministrus.
Kartą archiepiskopas Pitirimas, antraeilėse pareigose dirbantis valstybės saugumo generolu, savo konsultantui pasiūlė iš Nedodelkino persikelti į Peredelkiną, kur kažkada gyveno legionierius Borisas Pasternakas. Bet Zaremas atsisakė, sakydamas, kad tarp nedadarytųjų Nedodelkine, tarp nevykėlių ir atstumtųjų, jis jaučiasi geriau. Na, argi tai ne šventas žmogus?
Bet vakarais Zaremas kartais eina į savo katakombinių krikščionių susirinkimus, kur svarstomos problemos, kaip nuo šėtono ir antikristo išgelbėti pasaulį. Ženytis jis nesiruošia, todėl jo sąžinė švari. Kad surasti dvasinę ramybę ir dėl to nueiti į vienuolyną, nebūtinai reikalingas vienuolynas su varpine. Į vienuolyną galima nueiti ir taip, kaip Zaremas. Štai jums ir tikras šventasis.
Taip, Zaremas Volkovas nepateisino savo tėvų vilčių, kurie jį kažkada apispalino šiuo vardu – Zaremas – pasaulinės revoliucijos garbei.
* * *
Stebuklų namo prezidento pavaduotoją Mušerą Dunduką ir jo žmoną Dianą, tai yra, Fufočką, išsiuntė į Izraelį. Nors pats Mušeras, kaip žmogus, buvo lyg tai visiškai normalus žmogus, paprasčiausias gojus, bet jo žmona Fufočka buvo pusiau žydė, pusiau lesbietė, pusiau beprotė. Tai savotiška nelygi santuoka tarp normalaus ir nenormalaus žmogaus, kombinacija gana reta. Tokių mišrių santuokų atveju, su žydiško kraujo priemaiša, paprastai abi pusės yra iš legionierių, ir tada gaunasi lyg ir lygi santuoka.
Vienaip ar kitaip, Fufočka jau sėdėjo beprotnamyje. O jeigu ji ten paklius dar kartą, iš ten nebeišeis. Tokia pat istorija buvo ir su jos vyresniąja seserimi, kuri gyveno Vakarų Vokietijoje ir jau 12 metų sėdi beprotnamyje.
Be to, Fufočka augina dukterį, kuri, visiškai galimas dalykas, eis motinos pėdomis. Juk profesorius Lombrozo sako, kad daugelio mokslininkų nuomone, kvailumas 90 atvejų iš 100 yra paveldėtas. Kam tokius žmones laikyti? Geriau išleisti į Izraelį ir taip susikrauti politinį kapitalą. Kad tarptautiniai sionistai nevapėtų, kad vargšų žydų neišleidžia į namus, į protėvių tėvynę.
Na štai, memzerę Fufočka ir išsiuntė į namus. O vėliau – įprasta istorija. Išvažiavo jie į Izraelį, o atvažiavo į Ameriką. Ten jie atsidūrė tolstojiškojo fondo fermoje. Kažkada ta ferma priklausė turtingai amerikietei-humanistei, kuri čia laikė defektinių vaikų koloniją, įskaitant, tikriausiai, ir savo asmeniškus. Po to amerikietė-humanistė tą fermą padovanojo dukrai didžiojo grafo-humanisto Levo Tolstojaus, kurį pats Leninas vadino rusų revoliucijos veidrodžiu. Savo jaunystės dienoraščiuose humanistas Tolstojus sąžiningai prisipažino dėl pederastijos (Žr. Tolstojaus dienoraščio 1851 m. lapkričio 29 d. įrašą), senatvėje, šiek tiek pamišęs, jis propagavo viengungystę ir bevaikystę, o pats, kaip tyčia, viską darė atvirkščiai – ir pridirbo 13 vaikų.
Štai ta trylikta Tolstojaus atžala ir valdė tolstojišką fermą. Jai padėjo energinga žydė-kompanionė pelėdos akimis, apie kurią, matydami jos elgesį, kalbėjo, kad ji buvusi čekistė. Tos senutės buvo tokios humaniškos, kad prižiūrėjo net Stalino dukterį, kai ta pabėgo į Ameriką. Cackinosi su ja taip, na, kaip su mylima šėtono ir antikristo sesute. Štai ir išsiaiškink, kur nuodėmingi šventieji, o kur šventi nuodėmingieji.
Vienaip ar kitaip, dabar tolstojiška ferma tarnavo pabėgėlių iš Izraelio prieglauda – tokių, kaip gojus Mušeras ir memzerė Fufočka. Už visus tuos gerus darbus, tolstojiškas fondas gaudavo padėkos čekius iš kažkokios keistos organizacijos, kuri taip ir vadinosi – “Šventieji ir nuodėmingieji” ir apie ką net buvo rašoma Naujajame rusų žodyje” (žr. NRŽ 1958 m. kovo 4 d. numeryje “Kronikos” skyriuje).
Gali būti, kad apie visa tai nevertėjo prisiminti, jeigu tik humanistas Tolstojus nebūtų buvęs rusų revoliucijos veidrodžiu, ir, jeigu jo duktė-humanistė nebūtų taip cackinusis su Stalino dukterimi. Juk laikraščiuose rašė, kad visas tas humanizmas rusų liaudžiai kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių. Ir tada į tą veidrodį reikia pasižiūrėti atidžiau.
Po tolstojiškos fermos, Mušero pėdsakas išnyko. Kalba, kad Mušeras Dundukas, buvęs liberaliųjų mokslų magistras, buvęs Jos Didenybės armijos majoras ir buvęs stebuklu namo prezidento pavaduotojas, pradėjo dirbti dažytoju ir dabar dažo namus. Fufočka, tikriausiai, sėdi beprotnamyje. O duktė? Paieškokite kur nors tarp milijonų Amerikos hipių.
Atsitiktinumas? Aplinkos poveikis? O ne, Dianos-Fufočkos motina visa tai numatė, kai savo dukrai davė specifinį vardą – Diana. O dėl viso to nudegė vargšas Mušeras. Nukentėjo už svetimas nuodėmes. O gal jį Dievas taip nubaudė už tai, kad metė savo pirmąją žmoną.
* * *
Su amerikiečių ragana Doka Bondareva-Zalman gavosi tokia negera istorija, kad net pasakoti nesinori. Bet visa tai buvo laikraščiuose. Beveik viskas.
Po to, kai šiksą Doką ir jos evrikanišką vyrą-vilkolakį išvijo iš TSRS, kaip ir daugelis susikompromitavusių Si-ai-ei agentų, galiausiai nutūpė Vašingtone. Jie gyveno mažame dviejų aukštų namelyje Vašingtono apylinkėse. Kaip ir priklauso gerose šeimose, antrame aukšte gyveno raganos Doki tėvas, senas raganius Koka su savo žmona-ragana, kuri namuose visą laiką jį barė ir be peilio pjovė, o prie žmonių staiga pradėdavo glostyti ir glaustydavosi kaip švelni balandėlė.
Dabar šabes-gojus Koka buvo emigrantų organizacijos “Darbo liaudies sąjunga” («Союз трудового народа» – sutrumpintai STN) amerikiečių skyriaus viršininku. Tiesa, žinantys žmonės tą STN iššifruodavo kiek kitaip: Tai, paprasčiausiai, buvo žodžio “SaTaNa” sutrumpinimas. Atvirai kalbant, tai, paprasčiausiai, buvo degeneratų, sekspervertesų sąjunga, iš kurių pusė – dvasiniai ligoniai, ir kuriuos viduramžiais degino ant laužų, kaip raganas ir raganius.
Bet amerikietiška žvalgyba Si-ai-ei puikiai žinojo, kad visi tikri revoliucionieriai – Leninas ir Kerenskis, Stalinas ir Hitleris, ir net Žoržikas Vašingtonas – buvo tokio tipo žmonės. Tas pats valdžios kompleksas, kaip ir pas negrų burtininkus ir Sibiro šamanus. Bet to, ko čia nuodėmes slėpti, juk Vakaruose tos slaptos draugijos vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip ir komunistų partija TSRS. Todėl Si-ai-si ir finansavo tuos STN-istus, kurie per spaudą ir radiją aukštino tarybinius disidentus, o ypač rusų nacionalistą Sol-Ženicherį, memzerį, kuris propagavo Rusijos suskaldymą ir svaičiojo apie karą su Kinija, kur Rusija būtų iš viso sunaikinta.
Nobeliškasis disidentas Sol-Ženicheris, kurį vadina pagrindiniu, savo “Viename dugne” rašo taip: “...o tau chreną į burną... viau... Priešinsies, sako, prapulsi... šakalas, prisisiurbė... priešinasi, išmintį rodo...”
.
Naudodamiesi pagrindinio Sol-Ženicherio pagrindine kalba, jo draugužiai STN-istai laikėsi vienas kito, kaip utėlės drėgno k.... Todėl jie save dar vadino solidaristais.
Tų solidaristų-STN-istų aukščiausiasis žynys buvo sąžiningas atviras pederastas. Dienomis jis planavo revoliuciją TSRS. O naktimis, kartu su vaikigaliais-pederastais, stumiamas nenugalimos psichozės, paprasčiausiai, užsiiminėjo plėšikavimu. Bet tokiomis jaunystės nuodėmėmis užsiiminėjo ir maršalas Stalinas, ir maršalas Pilsudskis, ir net – premjeras-ministras Kastro.
Kad susikurtų teorinę bazę, solidaristai-STN-istai paskelbė lyg tai savo pačių revoliucinę teoriją – molekulinę teoriją, kur veikė kažkokios paslaptingos molekulės iš penkių žmonių, tokie “penketukai”. Žinoma, solidaristai nutylėjo, kad tą naujausią molekulinę teoriją su “penketukais’ jie, paprasčiausiai, nusirašė nuo Dostojevskio “Demonų”. Pažvelkite į 1957 metis Maskvoje išleistų “Demonų” 709 puslapį. Štai Jums ir “Darbo liaudies sąjunga”. Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas – tai visų amžių ir visų tautų penktoji kolona.
Senas STN-istas ir raganius Koka, be viso kito, dar važinėjo po boiskautų stovyklas ir ten skaitė patriotines paskaitas apie tarybinius disidentus. Tuo pačiu jis tarp paauglių ieškojo augančių degeneratikų, kuriais iš pradžių galima pasinaudoti, o vėliau iš jų daryti būsimus STN-istus.
Bendrai, raganius Koka buvo visai patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Bet filosofai sako, kad šėtonas su savo pagalbininkais dažnai atsiskaito ne auksu, o suskaldytomis kaukolėmis. Taip ir gavosi.
Labiausiai raganius Koka mylėjo savo vyresniąją anūkėlę Simą, kuriai jau suėjo 13 metų. Mokėsi ji labai geroje privačioje mokykloje, kur ją atveždavo ir iš ten parsiveždavo automobiliu.
Bet kartą Sima iš mokyklos negrįžo. Kalbėjo, kad ji dviračiu išvažiavo pasivažinėti aplink mokyklą, o vėliau niekas jos nebematė.
Kai sutemo, o Sima vis negrįžo, tėvai paskambino į policiją. Paskelbė aliarmą, subūrė savanorius ir apieškojo apylinkes. Bet nieko nerado.
Sekančią dieną raganius Koka pasiėmė savo šunį ir išėjo ieškoti pats. Mokykla buvo priemiestyje, ir kelias iš mokyklos link namų ėjo per miškelį. Ir tame miškelyje Koka rado savo anūkėlę. Ji buvo nuoga, kūnas padengtas sukrešėjusiu krauju, o galva nusvirusi.
“Sima! – sušuko raganius Koka. – Simočka!” – ir pradėjo ją purtyti. Bet kūnas buvo jau susitingęs.
Vėliau policija suskaičiavo ant Simos kūno 28 peilio dūrius. Eilinis kažkokio seksualinio sadisto-maniako darbas. Įprasta amerikietiška istorija, apie kurias spaudoje rašo vos ne kiekvieną dieną.
Bet raganius Koka ir čia išliko ištikimas STN-istiniams principams. Vieno iš vadų sūnus po dviejų nesėkmingų vedybų nusižudė. Bet STN-istai, tam, kad susikrautų politinį kapitalą, tikino, kad tai tarybinių agentų darbas. Ir Koka taip pat korespondentams tvirtino, kad todėl, kad jis kovoja už žmogaus teises ir laisves TSRS, tai Simą nužudė KGB agentai.
Bet po keleto dienų policija sugavo žudiką. Ir iš karto laikraščiuose pasirodė visos smulkmenos. Žudikas buvo 24 metų vyras vardu Bobbi Fosteris, pagal profesiją mūrininkas. Dar būdamas 15 metų, Bobbi plaktuku užmušė senelį ir senelę. Už tai jį šiek tiek palaikė beprotnamyje, o vėliau išleido, kad jis gyventų su savo motina. Po kurio laiko Bobbi nudaigojo savo motiną ir jos draugę ir, kad būtų tikriau, nupjovė joms galvas. Ir vėl palaikė beprotnamyje – ir vėl paleido.
Dabar išaiškėjo, kad per tą laiką Bobbi nužudė dar 17 žmonių, daugiausiai jaunų studenčių. Pasirodo, kad jis kažkoks nesubalansuotas homoseksualistas su sadistiniais polinkiais, bet labai reto ir sudėtingo tipo. Jis santykiaudavo ne su moterimis ir vyrais, bet su gyvūnais. Bet didžiausią pasitenkinimą jis pasiekdavo žudydamas.
Be to, kad Bobbi labiausiai užsiiminėdavo burnos erotizmu, jis dar buvo šiek tiek kanibalas-žmogėdra ir, kaip delikatesą, aukoms išpjaudavo lyties organus ir krūtis. Ant jo dešinės rankos buvo tatuiruotė “gimęs pragarui”.
Po to prasidėjo amerikietiškas humanizmas. Kaip įprasta, amerikiečių spauda savo puslapiuose terliojo visas žudynių smulkmenas. Spauda dėl žudynių neliejo jokio apmaudo, o užėmė neutralią poziciją. Ir, kaip bebūtų keista, spauda labiau užjautė maniaką, negu tuos, ką jis užmušė.
Visa tai šabes-gojus Koka gerai žinojo. Bet anksčiau tai buvo susiję su kitais. O dabar tai palietė jį patį. Ir jis pakėlė triukšmą:
– Kodėl tą degeneratą iš karto nepasodino į elektros kėdę? Kodėl jį du kartus išleido iš beprotnamio? Juk tai ne humanizmas, o sadizmas!
O toliau buvo dar blogiau. Mūrininkas Bobbi neneigė Simos nužudymo, bet pareiškė, kad Sima pati jį užkabino ir sugundė. Ir čia įvairūs psichoanalitikai, šėtono advokatai, pradėjo kurti piktybines teorijas, kad, jeigu Simai 13 metų, tai labai pavojingas amžius, kada atsiranda seksualus potraukis. O jeigu ji, būdama 13 metų, pati užkabino vyriškį, tai raiškia, kad ji Lolita. Bet čia reikia turėti omeny, kad lolitininkai ir jų Lolitos – tai, kaip taisyklė, minetčikai; kas reiškia latentinį homoseksualumą, kur šalia, paprasčiausiai, kirba žudymų ir savižudybių kompleksai. O jeigu taip, tai Froido požiūriu, Simai pasąmonėje veikė savižudybės kompleksas. Bendrai, Sima pati kalta, kad ją nužudė.
O kai kurie šėtono advokatai nuėjo dar toliau. Jie sugalvojo, kad, jeigu Bobbi beprotis, tai, gali būti, kad jis viską išsigalvojo, ir pats save apkalba. O todėl, kad užmuštą Simą rado pats Koka, tai, gali būti, kad jis pats ir užmušė.
Visa tai perskaitęs, senas STN-istas Koka įsiuto. Anksčiau jis meldėsi laisvai amerikietiškai spaudai ir maskvietiškų disidentų pagalba agitavo už tokią pat spaudos laisvę TSRS. Dabar gi, jis lakstė po namus ir šaukė:
– Ir tai vadinasi laisva spauda?! Kam tokia laisvė reikalinga? Žmogžudžiams! Išsigimėliams! Išugdė čia tokį nusikalstamumą, kaip niekur kitur pasaulyje! Tai ne demokratija, o satanokratija!
Anksčiau demokratas Koka nuoširdžiai kovojo su nacizmu ir stalinizmu. O dabar jis piktai inkštė:
– Velnio demonizacija! Degeneracija! Jums Stalino čia reikėtų! Kartu su Hitleriu! Jie čia iš karto tvarką įvestų!
Kokos žmona, sena ragana, iš sielvarto pasidavė į misticizmą ir šnabžda:
– Koka, juk tas prakeiktas Bobbi pagal profesiją mūrininkas... O juk tu taip pat... Gal tau čia signalas iš dangaus? Dievo pirštas...
Vargšės Simos tėvas, memzeris Džerri Zalmanas, buvo kaire koja šlubuojantis tipiškas evrikaniškas liberalas. Dabar gi tas liberalas griežė dantimis:
– Kodėl Aukščiausiasis teismas atkeitė mirties bausmę? Tuos teisėjus reikia parklupdyti – ir sušaudyti. Serganti visuomenė?! Jiems čia reikia Karlo Markso ir Trockio – iš karto išgydytų!
Šiksa Doka, buvusi SI-ai-ei agentė Maskvoje, verkė ir šaukė:
– Aš Maskvoje buvau daug saugesnė, negu čia, Vašingtone. Čia juk bepročių šalis! Juk Amerikoje nusikalstamumas septynis kartus didesnis, negu Europoje! Čia jau į gatvę nebegalima išeiti! Siaubas! Žudynės!
Už vargšę mažąją Simą meldėsi šv. Fomos cerkvėje, kur kažkada tuokėsi ragana Doka. Ir cerkvė buvo sausakimša raganų, kurios pažinojo viena kitą. Čia buvo ir ragana Nina fon Miller, buvusi raudonojo popiežiaus Maksimo Rudnevo duktė, o dabar bedarbė kosmopolitė Nina Klark, su savo vyru-vilkolakiu. Čia buvo ir ragana Liza Černova-Švarc, buvusi kosmopolitė be tėvynės, o dabar kunigaikštienė Goremykina-Obolenskaja, taip pat su vyru-vilkolakiu. Ir dar visas būrys raganų ir raganių, velnių ir velnienių, vilkolakių ir nelabųjų, memzerių ir šiksų, šabes-gojų ir paprasčiausių gojų.
Pamaldas laikė pats valdovas Feofanas, avtofekalinis archiepiskopas San-Prancūziškasis, buvęs kunigaikštis Žoch-Žochovskij ir slaptas marsietis, kuris taip pat buvo raganius, bet tik maskavosi archiepiskopu. Raganius-archiepiskopas dūmino smilkytuvu, o raganos verkė ir žegnojosi.
Visos tos raganos turėjo paauglius vaikus. Ir visos jos žinojo, kad iš visų tų vaikučių gali gautis tokie pat pabaisos, kaip ir žmogžudys Billi. Arba gali atsitikti tokia pat negera istorija, kaip su mažąja Sima.
Nors visos tos raganos ir žegnojosi, bet kam jos meldėsi: Viešpačiui Dievui – ar šėtonui, kuris tik pamėgdžioja Viešpatį Dievą?
* * *
Buvęs agitpromo instruktorius Borisas Rudnevas, kuris manė esantis žmonių sielų inžinieriumi, taip ir neparašė savo knygos apie idealius naujo tipo tarybinius žmones – homo sovietikus. Gyvenimas, jeigu norite, Viešpats Dievas, tarybinį Fomą Netikėlį griežtai pamokė.
Pabuvojęs stebuklų namo prezidento asilo kailyje, Borisas Rudnevas, kaip ir buvo žadėjęs burtininkas Apulėjus, įgavo tikrą išmintį. Vėliau, padedant raganai Ninai, pakilo ant sparnų kaip dievų numylėtinis ir, pažvelgęs už gėrio ir blogio ribos, ten pamatė tą gėrio ir blogio medį, kurį žino tik raganos ir raganiai, kurie už tai susimoka aukščiausia dieviškos dovanos kaina – meilės dovana.
O dievų numylėtinis prarado tik savo deivę, kuri pavirto ragana. Taip, karčiu ir sunkiu keliu jis gavo gėrio ir blogio, laimės ir nelaimės, proto ir beprotystės, gyvenimo ir mirties pažinimo raktus. Bet tie raktai – užnuodyti, – ir jie apnuodija žmogaus sielą.
Vietoje idealių homo sovietikus, Foma Netikėlis pamatė biblinį legioną įvairiausių rūšių homoseksualų: atvirų ir užsislėpusių, sąžiningų ir nesąžiningų, letentinių ir prislopintų, pilnų ir dalinių, kaip keistuolis Sosi, ir pasyvių, kaip jo minjonas kunigaikštis Goremykinas. Visus tuos, kuriuos kankina nelabieji inkubai ir sukkubai, kurie vyrus paverčia moterimis, o moteris vyrais. Bendrai, daktaro Kinsi 37%.
Vietoje gelžbetoninių naujo tipo tarybinių žmonių, žmogiškų sielų inžinierius pamatė paslaptingą daktaro Froido legioną: legioną neurotikų ir psichotikų, psichių ir psichopatų, kurių sielose kapanojasi įvairūs froidiniai velniai ir velniūkščiai. Apgaulingi nelabieji šizofrenikai ir paranojikai, kaip pas baistriuką Ostapą Oglojedovą ir jo šeimynėlę. Užsispyrę sadizmo nelabieji, kaip pas netikrą šabes-gojų Artamoną, arba paliegę mazochizmo nelabieji, kaip pas flegmatiką Filimoną. Sukti vyriškos impotencijos nelabieji, kaip pas nelaimėlį čigonų baroną-memzerį, arba moteriško šaltumo, kaip pas raganą-memzerę Niną. Linksmieji velniūkščiai satyrazijūkščiai, kaip pas Žoržiką Butyrskij, arba nimfomanijos, kaip pas poetę Iriną Zabubionnąją. O už viso to slepiasi kompleksiniai griovimo ir susinaikinimo, žudymo ir savižudybių nelabieji, kurie gadina žmonių gyvenimą, pradedant nuo pačio paprasčiausio ginčo tarp vyro ir moters, baigiant pasauliniais karais ir revoliucijomis.
Vietoje linksmų keistuolių iš stebuklų namo ir nedadarytųjų iš Nedodelkino, be specialaus projekto, Foma Netikėlis įžvelgė tikrą nuodėmingų šventųjų ir šventų nuodėmingųjų profsąjungą. O už tos profsąjungos slėpėsi dar viena profsąjunga – slapta šėtono ir antikristo sąjunga, kurie ne tik egzistuoja, bet ir tuokiasi. Ir net dauginasi. Tik tie vaisiai – visada blogi.
Taip, dėl raganos Ninos apžavų, Tarybinių rašytojų sąjungos narys Borisas Rudnevas praktiškai patyrė tai, kas literatūroje nuo seniausių laikų vadinama šėtonu, kurio vardas legionas: Tai šio pasaulio ir tamsos kunigaikštis, kuris viską daro tamsoje, iš užpakalio ir atvirkščiai. Tai mirties angelas ir žmonijos priešas, kuris negali mylėti ir nemyli tų, kas myli; kas yra visų ginčų ir barnių pradžia, ekstremistas, anarchistas ir nihilistas, priežastis visų prasižengimų ir nusikaltimų – ir kriminalinių, ir politinių; kuris yra melagis ir melo dievas, ir kuris dabar apsigyveno spaustuviniuose dažuose. Kuris apsimeta šviesos angelu, ir kuris dabar maskuojasi humanistu ir liberalu, demokratu ir disidentu, nesutinkančiu ir kitaip galvojančiu; ir kuris yra visų amžių ir visų tautų penktoji kolona. Bendrai, tas pats šėtonas, kuris dažnokai žada karjerą, garbę ir turtus, bet, paprastai, atneša kartėlį ir nelaimes.
Vienaip ar kitaip, bet dėl viso to, Borisui Rudnevui prasidėjo tokia karjera, lyg jis būtų taip pat pasirašęs sutartį su šėtonu.
Jeigu Vakaruose jėzuitas aukštąjį išsilavinimą gauna per 13 metų, tai KGB 13-me Skyriuje ir Moksliniame-tyrimų Institute – NII-13, kur ruošė naują tarybinę inkviziciją, tai darė šiek tiek greičiau. NII-13 dabar pakeitė buvęs Raudonosios profesūros institutas ir, kartais, pagal asociaciją, jį vadindavo Juodosios profesūros institutu. Ten dėstė Aukštąją Sociologiją, kurią kai kurie šmaikštuoliai vadindavo juodąja sociologija, o paskaitų konspektus pakrikštijo “Tarybinių išminčių protokolais “.
Gavęs galutinį NII-13 šlifavimą, vietoje savo knygos apie homo sovietikus, Borisas Rudnevas parašė savo mokslinę disertaciją, kur sudarė specialią gudrią lentelę. Kažką panašaus į periodinę Mendelejevo lentelę.
Bet tai buvo ne cheminių elementų lentelė, o žmogiškų elementų lentelė, įvairių velnių ir velniūkščių, kurie veisiasi žmonių sielose ir sukuria specialius žmonių tipus, kuriais domisi KGB. Ir ta Rudnevo sudaryta lentelė KGB buvo tiek pat naudinga, kaip ir Mendelejevo lentelė chemikams. Viskas sudėliota, kaip lentynėlėse. Reikia tik ištiesti ranką – ir iš karto rasi tai, ko reikia.
Taip Borisas Rudnevas tapo slaptu valstybės patarėju, geheimratu ir KGB 13-jo Skyriaus generolu. Taip grūdinosi naujos tarybinės inkvizicijos plienas. Juk garsus filosofas-raganius Berdiajevas-Berdičevskij tikina, kad dabar Rusijoje – nauji viduramžiai. Na, o jeigu viduramžiai, tai jau be inkvizicijos niekaip neapseisi.
Kalba, kad dabar generolo-inkvizitoriaus Boriso Rudnevo akys kaip pas Baubą: kai pažiūrės į žmogų, tai mato kiaurai, ir net giliau. O kiti sako, kad generolas Rudnevas iš viso nemėgsta žiūrėti į žmones, o geriau žiūri į jų asmens bylas, kurios daug labiau patikimos, negu žmonės.
Filosofai sako, kad šėtonas – tai Dievo antitezė, kad tai Viešpaties Dievo beždžionė. O dialektinio materializmo požiūriu, šėtonas – tai, paprasčiausiai, kompleksinė socialinė liga, išsigimimas ir dvasinės ligos, tai yra, lėta mirtis, kuri tęsiasi per kelias kartas.
Bet, jeigu Dievas yra tos ligos antitezė, tai kas tada Dievas? Dialektinės krikščionybės požiūriu gaunasi, kad Dievas – tai, paprasčiausiai, sveika žmogiška dvasia, sveika siela ir sveikas protas. Dievas – tai, paprasčiausiai, tas, kas vadinamas normaliu žmogumi, kuris sugeba gyventi ir mylėti natūraliai, dieviškai.
Bet, jeigu Dievas – tai, paprasčiausiai, sveika normalaus žmogaus siela, o šėtonas – serganti siela, tai... Juk vien dėl to ir įvyko revoliucija: kad atsinaujintų supuvusi visuomenė, kad išeitų ligoti – ir juos pakeistų sveiki. Todėl didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis ir rašė savo “Demonuose”, kad Rusija persirgs sunkia revoliucijos liga, o vėliau visi tie demonai ir visas brudas išnyks, ir tada Rusija, jauna ir sveika, vėl atsisės prie Kristaus kojų – ir visas pasaulis žiūrės ir stebėsis.
Bet, jeigu Dievas – tai, paprasčiausiai, sveiki žmonės, tai ir yra tie patys idealūs tarybiniai naujo tipo žmonės, tie homo sovietikus, kurių Borisas Rudnevas kažkada taip nuoširdžiai ieškojo. Ir rado, kaip akinius – ant savo paties nosies.
Protingi žmonės sako, kad Dievą reikia rasti savyje, savo paties širdyje. Tai štai, ir buvęs Foma Netikėlis, savo paties nuostabai, Dievą rado... pačiame savyje! Taip, dialektiniu keliu, Borisas Rudnevas tapo dialektiniu krikščionimi. Ir net šiek tiek karingu krikščionimi.
Kažkada kryžiuočiai mojavo kalavijais, o generolas-inkvizitorius Rudnevas dabar mojuoja spaudais “Golemas” ir “Agasferas” ir varo į beprotnamius arba į užsienį tą patį nešvarumą, tą patį šlykštumą, tuos pačius demonus, apie kuriuos rašė Dostojevskis.
Be to, Dostojevskis dar sakė, kad Rusija pati išsigelbės – ir visą pasaulį išgelbės. Ir kad Rusija pasauliui dar pasakys savo naują žodį. Na, mes tą naują žodį ir sakome. Bet kas ir kada tai išgirs?
Kol kas Vakarai pražioję burnas klausosi nobeliškojo memzerio Sol Ženicherio, kuris savo “Viename dugne” visam pasauliui vapa: “...o tau chrenas į burną...” Štai už tą patį – chreną į burną – ir dalina Nobelio premijas mūsų nuodėmingais laikais.
Todėl, kai generolas-inkvizitorius Rudnevas tardydavo įvairius disidentus arba kitaip galvojančius, nesutinkančius, tai yra, naujuosius kerenskininkus, leniniečius ir trockistus, jis, kaip ir daktaras Froidas, pirmiausiai prozaiškai klausdavo:
– Tu kaip – į burną imi ar duodi? Tu kaip – čiulpi ar laižai?
Ko čia gėdytis mūsų nuodėmingais laikais. Juk visi mes dabar po atomine bomba vaikštome. O pasaulį, kaip sakydavo Levas Tolstojus, bepročiai valdo. Blogiausia tai, kad tai tokie bepročiai ir puspročiai, kurių iš karto nepamatysite. Pavyzdžiui, Kerenskis ir Leninas, Stalinas ir Hitleris, o ir pats Tolstojus. Jūs tai pamatysite tik po laiko, kada jau viskas bus padaryta.
Todėl, kad generolas Rudnevas buvo tarybinių rašytojų Sąjungos narys, laikui bėgant jį vėl patraukė prie literatūros – žinote, rankos niežti, – ir jis parašė mokslinį traktatą “Šėtonas literatūroje”. Už tą mokslinį darbą, kuriame jis išvystė socmodernizmo teoriją, Moksliniame-tiriamajame Institute – NII-13 jam paskyrė mokslinį Aukštosios Sociologijos daktaro laipsnį.
Dabar generolas-profesorius Rudnevas skaito paskaitas NII-13 apie literatūros teoriją, pavyzdžiui, pagal Kjerkogoro filosofiją, kaip šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose. O praktiniame darbe generolas-daktaras Rudnevas sprendžia, kas iš brolių-rašytojų draugauja su nelabaisiais, su šėtonu arba antikristu, kas iš tų žmogiškų sielų inžinierių iš tikrųjų yra žmonių sielų nuodytojais, ką iš jų reikia įkišti į beprotnamį, o ką geriau išsiųsti į užsienį. Kaip beprotnamininką raištąjį Tarsisą-Tarsismaną su jo mėlynomis musėmis galvoje. Mėlynos musės – lavoninės musės. Ir jos nešioja lavoninius nuodus.
Čia profesorius Rudnevas prisiminė savo anapilin išėjusį tėvą, Dangaus Karalystė Jam. Senasis Rudnevas, daktaras-ginekologas, jeigu jam į arbatą įkrisdavo musė, jis tą musę šaukšteliu išnešdavo į balkoną ir jai darydavo dirbtinį kvėpavimą. Pūsdavo į musę tol, kol ji nenuskrisdavo. Tai buvo žmogus, kuris ir musės nenuskriaustų.
Tai prisiminęs, generolas-inkvizitorius galvojo: “Ech, pas mane kvailas paveldėjimas – per didelis gailestingumas. Juk Stalinas visas tas mėlynas muses šaudė arba sodino į konclagerius”.
Už tokį humaniškumą ir liberalizmą, už ypatingus nuopelnus tarybinės literatūros srityje, profesorių Rudnevą net išrinko tarybinių rašytojų Sąjungos garbės nariu.
Taip, paragavęs nuo biblinio pažinimo medžio gėrio ir blogio, pažinęs Dievą ir šėtoną, generolas-profesorius Borisas Rudnevas, slaptas TSRS valstybės patarėjas, papuolė į tą smegenų trestą, į tą tarybinių išminčių sinkliną, kurio pačiame viršuje sėdėjo raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas.
Žinoma, nieko ypatingo tame nėra. Juk panaši istorija buvo Amerikoje su broliais Kenedžiais, Kuboje – su broliais Kastro, O Maskvoje taip gavosi su broliais Rudnevais. Nieko naujo po mėnuliu.
Todėl ir sako, kad Romoje sėdi Romos popiežius, kažkur už aukso veršio užsiglaudė antipopiežius, o Maskvoje, už raudono sosto, už tarybinių vadų nugarų, sėdi raudonasis popiežius. Ir ne veltui pašneka, kad vakaruose taip pat yra kažkokie slapti patarėjai, kurie į ausį kažką šnibžda prezidentams, premjer-ministrams ir kitiems šio pasaulio kunigaikščiams. Ir ten taip pat dažnokai padvelkia ne tik šėtonu, bet ir antikristu.
Taip pasibaigė neįprasta Boriso Rudnevo istorija, buvusio tarybinio Fomos Netikėlio, kuris galvojo, kad žino viską ir apie viską. O iš tikrųjų, nors jis turėjo akis ir ausis, jie nematė ir negirdėjo pusės to, kas vyksta aplink jį. Todėl tokio savo netikėjimo dėka, Foma Netikėlis ir papuolė į asilo kailį.
O kas Viešpačiu Dievu netiki, žiūrėkite, kad ir su jumis taip neatsitiktų ir nereikėtų pabuvoti asilo kailyje.
Štai todėl aš, tarybinis Dievo vergas, tegul bus pamirštas mano vardas, kitų pamokai, kad, kaip krikščionis, padėčiau savo artimui, su liūdesiu širdyje ir širdies krauju užrašiau tą nepaprastą, bet tikrą istoriją. Matyt, todėl protingi žmonės ir sako, kad tikra tiesa visada nepanaši į tiesą.
Bet jūs pamatysite, kad tai tikra tiesa, nes nuo tos tiesos visi nelabieji rangosi ir jos vengia, kaip velnias rožančiaus. Ir tada jūs pamatysite, kad jų vardas – legionas.
Amen.
1-sis variantas: 1955-1958 m.m.
2-sis variantas: 1962-1965 m.m.
3-sis (šis)variantas: 1972 m. rugpjūtis. – 1974 m. rugpjūtis, Niujorkas.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ