“Vargas tiems, kas blogį vadina gėriu ir gėrį blogiu, tamsą pasirenka vietoje šviesos ir šviesą vietoje tamsos”.
Isaijus 5:20
Kad geriau suprasti tas delikačias problemas, tuos tabu, apie ką paprastai tylima, bet kas labai atvirai parodyta Klimovo “Legione”, į visa tai pasižiūrėkime istorinėje perspektyvoje.
1960-ųjų metų viduryje Vakaruose prasidėjo kažkokia keista epidemija. Ir pradėjo ta zaraza plisti iš Amerikos, pačios turtingiausios ir, atrodė, pačios normaliausios šalies pasaulyje. Visoje Amerikoje staiga įsiplieskė laukinės studentų ir negrų riaušės, tipiškos supuvusios inteligentijos ir socialinių apačių sąjungos. Sprendžiant iš fotografijų spaudoje, tie riaušininkai buvo panašūs į žmogiškas būtybes ilgais, iki pečių, plaukais, kuriuos buvo sunku atskirti, kur moterys, o kur vyrai. Pykčio iškreipti veidai, aršiai perkreiptos burnos, nervingai suspausti kumščiai. Tie pienburniai siuto aplink degančius universitetus ir isteriškai inkštė: “Revoliu-u-ucija!“
Tuo pat metu Ameriką užtvindė purvina neįsivaizduojamos pornografijos ir narkotikų banga. Staiga pakilo nužudymų, išprievartavimų ir plėšimų statistika. O JAV Aukščiausiasis teismas lyg tai taip pat išsikraustė iš proto ir atleido visų įstatymų varžtus, atkeitė mirties bausmę ir įvairiai skatino nusikalstamumą, anarchiją ir nihilizmą. Tiesiog kaip velnio karuselė.
Su vėliavomis ir plakatais gatvėmis marširavo pederastų ir lesbiečių demonstracijos – ir taip pat reikalavo laisvių. Visoje Amerikoje narkotikų rūke klaidžiojo milijonai ilgaplaukių purvinų ir šiek tiek priklausomų socialinių atmatų ir hipių. Dėl to dėdė Semas pradėjo panašėti į gerbiamą, bet utėlėtą džentelmeną.
Patenkinta amerikiečių spauda visą tą purvą terliojo savo puslapiuose ir bejėgiškai murmėjo apie “sergančią visuomenę”. Bet, kas tai per liga – tyla, paslaptis, tabu. Palaipsniui ta liga iš Amerikos persimetė į Europą, o po to ir TSRS – taip vadinamų “disidentų”, nesutinkančių ir kitaip galvojančių forma. Iš esmės, tarybiniai disidentai – tai tie patys atmatos, kurie siunta ir vakaruose ir rytuose.
Bet, kame reikalas? Kas tai per liga?
Pastebėkite, kad siunta pagrindinai jaunimas ir studentai. Nuo Antrojo Pasaulinio karo praėjo 20 metų, išaugo nauja karta. Tarp jų – nauji milijonai daktaro Kinsi legionierių, tame tarpe – naujos kohortos sadistų, mazochistų ir sadomazochistų, kuriuose sėdi froidiniai griovimo ir susinaikinimo, žudymo ir savižudybių nelabieji. Paprastai tai išsilieja karų ir revoliucijų pavidalu. Atėjo laikas ir 3-jam pasauliniam karui, o jo vis nėra ir nėra. Štai todėl tas legionas ir siunta visame pasaulyje ir inkščia “Revoliu-u-ucija!“ Kaip taisyklė, to legiono avangarde siunta žydai.
To užnuodyto rakto pagalba, kurį duoda Harvardo išminčius Natanas Leites, kuris visą amerikietišką psichologinį karą organizavo memzerio Lenino latentinės pederastijos komplekso pagrindu, patikrinkime tarybinės “disidentijos” istoriją. Priminsime, kad pagal Froidą, tai yra daugelio psichinių ligų pagrindinė priežastis.
Ta “disidencija” prasidėjo literatūroje, ir pirmuoju tų “disidentų” apaštalu buvo Pasternakas su savo “Daktaru Živago”. Vakaruose už tai jam davė Nobelio premiją, o tarybinių rašytojų Sąjungos galva Surkovas Pasternaką išvadino pederastu ir alkoholiku.
Chm, keista... Iš karto gaunasi pagal profesoriaus Natano Leiteso formulę!? O juk Pasternakas – tai juk pavyzdys visiems kitiems “disidentams”.
Atvirai kalbant, man nusispjauti, pedikas Pasternakas ar ne, kad tik, kaip rašytojas, jis rašytų normalius dalykus. Bet, jo rašliava – tai užmaskuotas legionierių slaptaraštis. Tai ne “Daktaras Živago”, o “Daktaras Mertviago”, tipiškas išsigimėlis iš daktaro Kinsi 37%, kuris “myli” – ir pražudo keletą žmonų, prieš tai joms pridirbęs krūvas baistriučiukų. Būdamas daktaru, vietoje to, kad gydytų žmones, tas daktaras “Mertviago” rašo savimyliškus eilėraščius, o po to tampa benamiu valkata. Bet tai, juk pats paprasčiausias hipis.
Pasternakas taip pat propaguoja ir permanentinę revoliuciją. Gana simpatiška 1905 metų revoliucija, kur simpatiški žydukai šiek tiek pašaudo iš pistoletų. Ir 1917 metų revoliucija taip pat nebloga. Bloga tai, kad vėliau tas biaka-memzeris Stalinas visus tuos revoliucionierius veja į konclagerius. Ir tada, reikalinga dar viena revoliucija. Bendrai, permanentinė revoliucija, kur degeneratikai, sadistai ir mazochistai linksmai vienas į kitą šaudo. Bet kam tai reikalinga visiems kitiems normaliems žmonėms? Ar ne paprasčiau visus tuos permanentinius revoliucionierius uždaryti į beprotnamius?
Tiesa, neseniai laikraščiuose rašė, kad Italijoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo toks Feltrinelli. Tai buvo milijonierius ir kairysis komunistas, kuris tempė maišą dinamito, nes norėjo susprogdinti elektros perdavimo aukštos įtampos atramas, taip jis norėjo sutrukdyti komunistų kongresui Milane. Ir tas prietranka, milijonierius ir komunistas (!?), ir dar kairysis komunistas, tai yra, anarcho-komunistas, trockistas, susprogo su savo dinamitu.
Bet tas Feltrinelli – tai tas pats leidėjas, kuris 1975 metais iš Maskvos išvežė manuskriptą “Daktaras Živago”, jį Italijoje išleido, ir taip užvirė visą košę aplink Pasternaką. Ir čia prašosi loginė išvada: kodėl už pediko Pasternako su jo “Daktaru Mertviaga” užkibo ne kas nors kitas, o pusprotis bombistas Feltrinelli?
Dabar apie Nobelio premijas. Pagal daktaro Kinsi statistiką, 37% JAV gyventojų, tai yra, kiekvienas trečias žmogus, daugiau ar mažiau susipažinęs su homoseksualumu... Jeigu tarp inteligentijos tokių kinsininkų bus jau virš 50%, tai yra, kiekvienas antras žmogus, o tarp literatų jų jau – 75%, tai yra, dauguma... Gerai, tai kiek tokių kinsininkų bus tarp tokių inteligentiškų žmonių, kaip Nobelio premijos komiteto nariai literatūros klausimais? Panašu į tai, kad jų visada ten dauguma. Be to, reikia įvertinti, kad tie legionieriai visada labai solidarūs. Štai jie ir skiria Nobelio premijas pirmiausiai saviems. Štai todėl dažnokai ir gaunasi, kad Nobelio premija skiriama ne už literatūrą, o už degeneraciją literatūroje.
O dabar atidžiau pasižiūrėkime į kitą nobeliškąjį disidentą – memzerį Solženicyną, dėl kurio mums jau visas ausis išūžė, kad jis – gyvenimo šviesa, rusų žemės druska, žmonijos siela ir, tiesiog, naujasis mesijas. Nei pridėti, nei atimti, tiesiog antrasis Jėzus Kristus, jeigu tik tikėti tarptautine spauda. Bet tą patį, kaip papūgos, kartoja ir didelė dalis mūsų emigracinės spaudos.
Iš karto po išmetimo iš TSRS, Solženicynas, rusų žemės druska, savo “Laiške TSRS vadams” visam pasauliui paskelbia savo “politinį kredo” ir programą, kaip išgelbėti rusų liaudį:
1. Pilnas ir neatšaukiamas Rusijos padalinimas iki RFSRS sienų. Operacija radikalesnė, negu svajoja patys aršiausi separatistai ir “Amerikos komiteto” ir “Laisvės” radijo, separatistai-banderininkai, steckovcai-papistai, kazokai ir visi kiti į juos panašūs. Už tai Solženicynas tuojau pat gavo padėkos telegramą iš galičansko-unitų vado Levo Dobrianskio.
2. Po totalaus Rusijos padalinimo, Solženicynas, rusų žemės druska, rekomenduoja visiems rusams persikraustyti į Šiaurės rytinį Sibirą. Pastebėkite, ne į Pietryčių, o į Šiaurės rytų, tai yra,.. į konclagerių rajoną! Kai pats Solženicynas ten sėdėjo, jam labai patiko. А dabar jis nori ten suvaryti visus rusus!? Juk Sol Ženicheris nuėjo hitlerinio ideologo Alfredo Rozenbergo pėdomis.
3. Po to Solženicynas, gyvenimo saulė, patologiškai mąsto apie neišvengiamą karą su Kinija, kur žūna, kaip minimum, 60 milijonų rusų, kuriuos Solženicynas, kad padėtų kinams, apdairiai perkraustė į Sibirą. Po to rusų liaudis – pagal Solženicyną – praktiškai nustos egzistavusi šioje planetoje.
Kas tai – bepročio svaičiojimai? Taip, bet pusprotis pusiau žydas, antrasis mesijas, tiksliai pakartoja tai, apie ką svajoja Valstybinio departamento teoretikai-geopolitikai, tokie, kaip Kissingeris savo žurnale “Forin Affeirs”. Į tą pačią dūdelę pučia ir pusiau žydiško kraujo memzeris Almarikas savo brošiūroje “Ar TSRS išgyvens iki 1984 metų?” Apie tą patį svaičioja ir žydas, beprotnamių klientas Tarsis savo knygoje “Palata Nr. 7”. Čia prisiminiau gramofono plokšteles, kur ant plokštelės etiketės sėdi šuniukas ir amsi, o apačioje gamyklos spaudas “Mano šeimininko balsas”.
Perskaitę tokį laišką, TSRS vadai gali pagalvoti: “O ar ne paprasčiau į Sibirą išvaryti visus puspročius žydus ir pusiau žydus, tokius, kaip Tarsis, Amalrikas ir Solženicynas?” Todėl Amalriką išsiuntė į Sibirą, o Tarsisą ir Solženicyną išsiuntė į užsienį.
Garsus žydų profesorius Lombrozo savo knygoje “Genialumas ir pamišimas” rašo:
“Keistas paradoksas” – dvasiniai ligoniai tik retais atvejais yra tokie ligoniai, kokiais juos laiko minia, atvirkščiai, pats negalavimas jiems sukelia nepaprastą proto aiškumą”.
Dėl to tikriausiai ir sako, kad vienas kvailys dešimčiai protingų galvas susuks.
Kad tai išsiaiškinti, žinokime, kad dvasiniai ligoniai tampriai susiję ir tiesiogiai proporcingi lytiniams iškrypimams. Kiekvienam sąžiningam atviram homoseksualistui (daktaro Kinsi 4%) tenka apie 10 (daktaro Kinsi 33%) kitų homo, nesąžiningų seks-partnerių, kurie tuo niekada neprisipažins. Panašiai, kiekvienam sąžiningam bepročiui, kuris sėdi beprotnamyje, tenka 10 įvairiausių nesąžiningų legionierių, puspročių, paplaukusių ir psichopatų, kurie paprastai tuo niekada neprisipažins.
Tas pats daktaras Lombrozo sako, kad būtent tarp žydų yra daugiausiai talentingų žmonių, bet ir bepročių tarp žydų yra apie 6 kartus daugiau, negu tarp kitų žmonių. O praktika rodo, kad tas dėsningumas dar labiau išauga mišrių santuokų atveju – pusiau memzerių ir taip toliau. Štai ir išsiaiškink, kuris pusprotis, o kuris beprotis. Gaunasi toks velniškas kisielius, kad jame išsiaiškinti gana sunku.
Ir štai, gana keistas dalykas, tarp tarybinių beprotnamių aukų, tarp disidentų, nesutinkančių ir “kitaip galvojančių” tiesiog knibžda tokių elementų – beveik visi jie žydai, žmonės iš mišrių šeimų su žydais, arba tų santuokų produktai, pusiau žydai-memzeriai ir taip toliau.
Profesorius Lombrozo sako, kad dvasiniams ligoniams literatūroje charakteringas polinkis sugalvoti naujų žodžių, kurių kiti nesupranta, ir jie tai aiškina noru originaliai išsireikšti.
O dabar pateiksiu konkretų pavyzdį iš tokios literatūros: “Pasiklydo smegenys..., Aš prisinachalinau... Persivertimo padėtis... Bobas apvoliodavo... Kankino panieka... Su šluota šnibždėjosi... Smulkintis... Išpūtinėjo akis... Išsiskleisti iki negalimumo... Atšlijo nuo dievo”
.
Na, kaip, skaitytojau, ar nepasiklydo smegenys nuo tokio pasinachalinimo? Bet, jeigu jums į tą apnachalinimą ir smegenų pasiklydimą imti ir nusispjauti, tai būkite atsargūs – kitaip pateksite tarp Nobelio premijos laureatų.
O kaip jus patinka toks žodinis šurumas-burumas: “Ant nematomo nebylio nusileido gailestinga visuomenės plėvelė”? Tik nepagalvokite, kad tai beprotnamio kliento svaičiojimai. Ne, tai iš naujai iškepto nobeliško laureato “Nobeliškos paskaitos”, kurio pasiklydusias smegenis smulkina fizikos dėsniai apie kapiliarinių plėvelių apdangalus.
Och, sakysite, Dieve mano, ir už tai skiria Nobelio premijas? O kaip gi, yra už ką. Na, štai, dar vienas pavyzdys: “O chrenas tau į burną... fui... priešinasi, išmintį rodo”
. Štai už tą patį – chreną į burną, Solženicynui, kurį mes čia cituojame, ir davė Nobelio premiją. Juk ir Pasternakui davė už tą patį.
Bet, kur Solženicyno nuopelnai, jeigu dėl jo inkštimas visame pasaulyje? Jo pagrindinis nuopelnas tame, kad dėl to kaukimo ir inkštimo, jis, kaip Mozė Nr. 2, išveda žydus iš TSRS.
1974 m. liepą, savo pirmame televiziniame interviu vakaruose, Solženicynas pareiškė, kad geri žydai tie – kurie važiuoja iš TSRS į Izraelį, o tie, kurie išvažiuoja iš TSRS, bet į Izraelį nevažiuoja – tie blogi žydai. Bet pats Solženicynas, iš prigimties – pusiau žydas, žydiškai – memzeris. Jo pirmoji žmona pusiau žydė, o antroji žmona – tikra žydė. Tai reiškia, kad sieloje jis yra ne rusas, o žydas. Pagal žydų įstatymus, jo vaikai, tiksliau, jo žmonos vaikai, yra žydai. Taip, kodėl gi pats memzeris Solženicynas nevažiuoja į Izraelį? Jo paties žodžiais sakant, gaunasi, kad jis – blogas žydas. Kaip tas anekdotinis žydas-sionistas, kuris vilioja pinigus iš kito žydo, kad išsiųstų į Izraelį trečią žydą.
Solženicynas užsimaskavęs rusų “nacionalistu”, bet... propaguoja totalų Rusijos suskaidymą. Jis maskuojasi Berdiajevo tipo “neokrikščionimi”, bet, iš esmės, tai niekas kitas, kaip neosatanizmas. O bendrai, tas memzeris Sol Ženicheris –pusiau žydas pusprotis, kriptožydas, kuris maskuojasi rusu, kad kalbėtų nerusiškus dalykus.
Todėl toliau, kad Solženicynas nesuktų mums galvos, mes jį vadinsime, kokiu jis ir yra – Sol Ženicheriu.
Po “Laiško vadams”, Sol Ženicheris sukurpė eilinį straipsnį-isteriką “Gyventi nemeluojant”. Kaip sakė Ostapo Oglojedavo žmona: “Tai, kad Ostapas meluoja, pusė bėdos. Visa bėda tame, kad jis tuo melu tiki. Tai – jau asmenybės susidvejinimas ir šizofrenija”.
Kažkuria prasme, Sol Ženicheris – tai Ostapas Oglajedovas, tarptautinio masto Ostapo Benderio sūnus. “Matyt todėl Ostapas Oglojedovas galiausiai sušunka: “Būsiu kaip Sol Ženicheris”.
Būtent todėl mes taip detaliai čia ir analizuojame Sol Ženicherį. Juk šiandiena tai pati stambiausia figūra ant psichologinio karo šachmatų lentos, kurią specialistai vadina psichų karu. Ir, tuo pačiu, tai gyva ir pati ryškiausia figūra iliustruoti romanui “Mano vardas Legionas”.
Sol Ženicheris normalus žmogus – arba ne? Geriausiai į tą klausimą atsako jo literatūrinė kalba, charakterizuojama žodinėmis vingrybėmis, lyg tai “neologizmais”. Vieni tai vadino proto išraiška, o kiti beprotystės, kuri charakteringa negero paveldimumo žmonėms (neologizmas – kvailumo pėdsakai!). Literatūriniai kritikai tai vadina kvailumo pėdsakais (matote – vėl neologizmas) ornamentali proza, o psichiatrai skaito, kad tie “ornamentai” – tai, paprasčiausiai, proto suskystėjimas ir kvailumo pėdsakai, asmenybės susidvejinimas, šizofrenija (paralaksas!) ir taip toliau.
Sol Ženicherio giminaitis, garsus žydų psichiatras Lombrozo, ta proga pastebi: “Bepročiai beprotnamiuose dažnai išsigalvoja neegzistuojančių kalbų, raidynų, raštų”
. Štai tuo keliu ir eina Sol Ženicheris su savo gudriu kvailumu.
Savo knygoje “Genialumas ir beprotystė”, profesorius Lombrozo rašo:
“Kartais tikri bepročiai išsiskiria tokiu išskirtiniu protu ir dažnai tokia nepaprasta energija, kad tai nevalingai priverčia juos prilyginti genialiems asmenims”.
Vienaip ar kitaip, visi legionieriai-priekvailiai ir toliau šokinės aplink Sol Ženicherį ir jo svitą, susidedančią iš turinčių kvailumo pėdsakų, beprotnamių klientų ir kitokių “kitaip galvojančių”. Atidžiai pasižiūrėjus, jūs iš tikrųjų įsitikinsite, kad jų vardas – legionas.
Ir taip, pagrindinis Sol Ženicherio vaidmuo tame, kad jis, kaip Mozė Nr. 2, išveda žydus iš TSRS. Sprendžiant iš amerikietiškos spaudos, tai buvo padaryta taip. Garsus tarybinis žurnalistas-žydas Viktoras Lui, kaip antraeilininkas vykdantis įvairias delikačias KGB misijas, bėgiojo į Baltuosius Rūmus ir ten šnibždėjosi su Henri Kissindžeriu. Po to, KGB specialistas Viktoras Lui atskrido į Izraelį ir ten šnibždėjosi su Gold Meier. Ten prižadėjo masinį tarybinių žydų atvykimą į Izraelį, po to į apyvartą paleido Sol Ženicherį ir jo priekvailius.
Bet kokie viso to rezultatai? Iš TSRS išlaidžia pagal principą: gerus žydus mes pasiliekame sau, tegul padirba ant tų marksistinių piramidžių, kurias patys ir išgalvojo. O blogus žydus mes išvarysime į užsienį. Bet ir tie išleisti žydai važiuoja ne į Izraelį, o į Ameriką.
Ir taip, Izraelis vargu ar išloš. Amerika praloš. O nuo to išloš tik TSRS.
Bet, kas gi tada gaunasi? Galiausiai gaunasi, kad memzeris Sol Ženicheris dirba KGB naudai! Kaip tas Raudonasis Karalius, kuris, grodamas dūdele, išveda iš miesto visas žiurkes ir nuskandina upėje. Ir Sol Ženicheris gaunasi KGB agento vaidmenyje. Todėl jį ir išgarbino iš TSRS taip komfortiškai: su visais vaikučiais, uošve ir net rašomuoju stalu. Tiesa, kad Sol Ženicheris gali būti provokatoriaus vaidmenyje, savo laiku rašė “Naujajame rusų žodyje” Jelsko Universiteto profesorius N. Uljanovas.
O KGB 13-ame Skyriuje tik krizeno.
Pas šėtoną fokusų daug daugiau, negu ėjimų šachmatuose. Už tėvų nuodėmes... Už motinų nuodėmes... Bet kartais tenka susimokėti ir už uošvės nuodėmes.
Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas, visiškai normalus žmogus, staiga atsidūrė... su svetimu vaiku!? Ir tėvas rusas, o vaikas – arabiukas!? Tiesiog kaip arabų pasakose tūkstantis ir viena naktis!
To mano pažįstamo žmona – žmogus labai geras, tiesiog šventoji. Ji turi tik vieną mažą defektą – negali gimdyti. Bet kodėl ji negali gimdyti? O todėl, kad uošvė Jevgenija Palna, nors ir paprasta ukrainietė kolūkietė, bet visą gyvenimą užsiiminėjo armėniškais dalykėliais. O už jos nuodėmes moka jos duktė. O vyras atsidūrė be kaltės kalto vaidmenyje.
Todėl, pasižiūrėkime atidžiau, kas tai per armėniški dalykėliai. Froido požiūriu, legionieriai tai vadina dvyniais arba tryniais. Dvynys – tai, kada armėnas-meilužis, tai yra, chakalis, daro tą uošvę, velnio Jevgeniją Palną, ir iš priekio, ir iš užpakalio. O dvynukas – tai tada, kai dar ir vaikus daro.
Štai todėl uošvės duktė, šventoji žmona, ir negali vaikų turėti – todėl pasiima auginti svetimą vaiką, ir dar arabiuką. O jos vyras, visiškai normalus žmogus, atsiduria netikro tėvo vaidmenyje. Už uošvės nuodėmes...
Ta uošvė turi dar dvi dukteris. Bet tai tokios šlykštynės, kad apie jas net vyresnioji duktė, šventoji žmona, nenori kalbėti. Kuo labiau uošvė nusidėjo, tuo labiau tai atsiliepė jos vaikams. Ir ta uošvė dar eina į cerkvę, žegnojasi, meldžiasi.
Ir čia iškyla logiškas klausimas: kas gi toje kombinacijoje šventasis – šventoji žmona, kuri vyrą apdovanojo arabiuku? – arba jos vyras, kuris dabar turi kentėti?
Žinoma, nieko ypatingo tame nėra. Paprasčiausiai, velnio uošvė Jevgenija Palna – tai sena minetininkė, daktaro Kinsi 33%. Teoriškai kiekviena trečia uošvė, daugiau ar mažiau, tokia. Bet nuo tokių uošvių, kaip nuo raganų, dvelkia nematomas blogis.
Štai todėl, už tuos armėniškus fokusus, TSRS duoda 7 metus kalėjimo. Kad kitiems pamoka būtų. Ech, geras būtų pasakojimas “Šventoji žmona” arba “Trys uošvės nuodėmės”. Tiesiog kaip arabiška pasaka.
Kai pasirodė Klimovo romanas “Šio pasaulio kunigaikštis”, kai kurie literatūriniai kritikai rašė: “O kodėl Klimovas tai pavadino romanu? Juk tai šventa tiesa!“ Ten visa tai buvo paaiškinta raiškia literatūrine kalba.
Bet, štai, su romanu “Mano vardas legionas”, reikalai kiek kitokie. Čia beveik visi herojai-legionieriai nusirašyti iš gyvenimo, viskas labai tiksliai. Bet kitaip ir negalima – juk to iš piršto neišlauši. Kad visa tai parašyti, iš pradžių reikia pačiam pasisukti toje karuselėje.
Priminsiu, kad 1949-50 metais Klimovas dirbo Harvardo projekte Miunchene, kur darbas buvo organizuotas vadovaujantis Lenino latentinės pusiau pederastijos kompleksu, kuris buvo viso amerikiečių tolesnio psichologinio karo krikšto tėvu. Tai buvo žiedeliai. O dabar mes turime uogeles – 3-sios evmigracijos tarybinių disidentų formoje.
Po to, 1951-55 metais Klimovas buvo Pokarinių Emigrantų iš TSRS Centrinio Susivienijimo (COPE) pirmininku ir jų žurnalų “Laisvė” ir ‚Antikomunistas” (paskutinis – vokiečių kalba) vyriausiuoju redaktoriumi. Praktiškai Klimovas buvo vieno iš užslaptintų amerikiečių psichologinio karo specialių projektų vadovu. Panašų vaidmenį šiandiena vaidina masoniška IMKA-spauda, kuri spausdina Sol Ženicherį ir žurnalą “KANTinent”.
Šalia COPE buvo “Amerikiečių komitetas” ir “Išlaisvinimo” radijas, “Amerikos Balso” radijo Miuncheno skyrius ir NTS (arba (STN). Visi žvirbliai ant Miuncheno stogų čirškė, kad už viso to stovi Amerikos žvalgyba Si-ai-ei.
Vėliau, 1958-59 metais, Klimovas dirbo – konsultantu – Karališkame projekte Niujorke, kur taip pat užsiiminėjo įvairiais gudriais psichologiniais tyrinėjimais, susijusiais su 1956 metų sukilimu Vengrijoje.
Bet, kaip gi iš viso to gavosi romanas “Mano vardas legionas”? Kalba, kad tiksliai pagal tėtušio Krylovo pasakėčią: “Mėšlo krūvą kapstydamas, Gaidys rado Perlo Grūdą”. Racionalų grūdą.
Po to, kai Klimovas parašė savo “Cholopo sparnus”, kai kurie rimti žmonės jam sakė: “Grigorijau Petrovičiau, jūs turite dievišką kibirkštį – rašykite antrą knygą!“ Todėl, 1955 metais atvažiavęs į JAV, jis nusprendė pradėti naują gyvenimą nuo to, kad parašyti savo antrą knygą.
Kūrybinis sumanymas? Na, štai, tarybinė propaganda rašo apie idealius naujo tipo homo sovietikus.
Bet rašytojai-dievo niekintojai dirba vadovaudamiesi tvirtu dėsniu: jeigu nori, kad tavo knyga gyventų, veikiančius asmenis reikia nusirašyti iš gyveno. Todėl Klimovui, norom nenorom, savo herojus teko imti iš supančios aplinkos. O ta aplinka buvo COPE, “Išlaisvinimo” radijas, Amerikos Balso” radijas ir NTS-STN, kur Harvardo išminčiai, atrodo, parinko idealius tarybinius žmones, kurie pasiaukojamai kovojo už žmonių teises ir laisves motinėlėje-Rusijoje.
Kad romano herojai iš tikrųjų gyventų, reikėjo pažvelgti jiems į sielą. Įsižiūrėti atidžiau, negu mes tai darome kiekvieną dieną. Bet, kai tik Klimovas pradėjo atidžiau stebėti savo herojus, prasidėjo įvairios keistenybės.
Būdavo, kad dailininkai Madoną piešdavo pagal modelį, kuris realiame gyvenime buvo prostitutė. Taip ir Klimovas. Sėdi jis ir rašo apie idealius naujo tipo žmones – homo sovietikus. Ir, tuo pat metu, mato, kad visi jo modeliai – tai visų rūšių ir atspalvių homoseksualai, sadistai ir mazochistai, šizofrenikai ir paranojikai, ir dar su sodria šėtono ir antikristo priemaiša. Tiksliai pagal šėtono ieškotojo Berdiajevo receptą. Lyg tai juos specialiai būtų parinkę. Kas per velniava?
Bet šviesa, kaip sakoma, ne be gerų žmonių. Ir tie geri žmonės “Naujame Rusų Žodyje” parašė, kad Harvardo projektas, kuriam vadovavo Natanas Leitesas, pagrindinai vаdovavosi “Lenino latentinio homoseksualumo kompleksu”. Detaliau apie tai buvo rašoma vokiečių žurnale “Der Monat” (1957 m. rugpjūčio numeryje, 19 psl.), kuris buvo oficialus Amerikos Karinės Administracijos Vokietijoje organas. Apie tai rašė pats to žurnalo vyriausiasis redaktorius Melvin Laski, iš kairiųjų žydų, taip pat vienas iš Klimovo Berlyno bičiulių. Apie tai rašė ir pats NRS vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jurijus Srečinskij.
Visa tai perskaitęs, Klimovas sudėjo teoriją su praktika – ir gavosi visos tos paslapties atskleidimas. Visa esmė tame, kad tuo Harvardo projektu, t.y., Lenino latentinės pederastijos kompleksu, vadovavosi visas amerikiečių psichologinis karas, tai yra, psichų karas. Per spec-radiją ir spec-spaudą, kur susodino spec-berniukus ir spec-mergaites, amerikiečių propaganda trikdo tarybinius psichus ir juos skatina kelti riaušes. O visa tai gerai žinodamas, KGB 13-sis Skyrius kuo ramiausiai tuos psichus sodina į beprotnamius.
Reikia pasakyti, kad “Legionas” – tai ne tik rimta literatūra, bet ir rimtas daugiametis mokslinis darbas. Todėl “Legione” tiek daug istorinės ir faktinės medžiagos, kas sukuria realumą, nuo kurio sukasi galva. O kai kuriuos dar supykins.
Aplink “Legioną” labai daug paslapčių. Pavyzdžiui, “Legione” Klimovas aprašo tokį KGB 13-jį Skyrių. Atrodo, kad tai fantazija, romanėlis.
Bet štai, žurnale “Ameriken Opinien” 1971 metų vasario numeryje (34-35 psl.) pranešama, kad Amerikos Senato vidinio saugumo Komitetas atliko specialų tyrimą apie tarybinio KGB darbą ir išleido dokumentinę ataskaitą, datuotą 1965 metų kovo 26 d., kur, visa tai užviršuojant, taip pat figūruoja... KGB 13-sis Skyrius!? Mes manėme, kad paslaptingas 13-sis Skyrius egzistuoja tik Klimovo fantazijose, o dabar Amerikos Senatas oficialiai pripažįsta, kad 13-sis Skyrius egzistuoja! Kas per velniava!?
Kaip liudininkas, prieš Amerikos Senato Komitetą išstojo buvęs tarybinės žvalgybos papulkininkis Piotras Deriabinas, kuris perbėgo į Ameriką ir išleido knygą “Paslaptingas pasaulis”. Toje knygoje, kuri išleista Niujorke 1959 metais, Deriabinas detaliai atskleidė KGB struktūrą – iš 12 Skyrių. Bet 13-ojo Skyriaus ten nėra. Kodėl gi, po 6 metų, 1965 metais kalbėdamas Senato Komitete, Deriabinas staiga prisiminė apie KGB 13-jį Skyrių? Vėl kažkokia paslaptis!?
Kad išsiaiškinčiau šią paslaptį, aš nuspaudžiau mygtuką, išsikviečiau savo agentus ir jiems pavedžiau išsiaiškinti, kame reikalas. Agentai sugrįžta ir raportuoja: “Čia gi – grynas anekdotas!“
Pasirodo, kai Klimovas rašė savo “Legioną”, tarp kitos medžiagos, jis peržiūrėjo ir Deriabino knygą, kur labai tiksliai išvardinti visi KGB 12 Skyrių, įskaitant ir jų funkcijas. Vadovaudamasis šia faktine medžiaga, Klimovas pridėjo savo 13-jį Skyrių, kuris “taip užslaptintas, kad apie jį nežino net likusiųjų 12 Skyrių darbuotojai”.
Klimovas savo “legioną” rašė taip pat, kaip mokslininkai-paleontologai, kurie pagal keletą rastų kaulelių rekonstruoja visą išmirusių pterodaktelių išvaizdą. Bet, tas romanas pripildytas tokia delikačia faktine medžiaga, kad mūsų emigracijos redaktoriai pabijojo tą knygą spausdinti, bet, dėl visko, apie tą knygą pranešinėjo įvairiems gudriems organams, iš kurių jie dažnai gaudavo subsidijas. Taip “Legionas” su savo 13-ju skyriumi po pasaulį klaidžiojo ilgus metus.
Tuo tarpu, vakarų spaudoje pradėjo pasirodyti pranešimai, kad anglų, vokiečių ir amerikiečių žvalgybos bendromis pastangomis pradėjo medžioti kažkokį paslaptingą tarybinės slaptosios policijos 13-jį Skyrių”. Tuose pranešimuose buvo pateikiamas net to paslaptingo 13-jo Skyriaus viršininko vardas. Bet visa druska tame, kad tai buvo šiek tiek iškraipytas 13-jo Skyriaus viršininko vardas... iš Klimovo romano “Mano vardas legionas”. Tas vardas šiek tiek iškreiptas “Legionui” klaidžiojant tarp emigracijos redakcijų ir įvairių gudrių organų, ir verčiant į kitas užsienio kalbas.
Galų gale amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei išsikvietė Deriabiną, kuris gyveno Vašingtone, ir jį prispaudė: “Tu ką, drauguži, parašei apie KGB 12 Skyrių, o kodėl apie 13-jį nutylėjai? Na, prisimink, prisipažink!“
Po to Deriabiną iškvietė apklausai į Amerikos Senato vidinio saugumo Komitetą, kur jis “prisiminė” ir prisipažino, kad KGB 13-sis Skyrius egzistavo. Taip 13-sis Skyrius iš Klimovo romano gavo oficialų patvirtinimą Amerikos Senate!
Literatūroje yra toks specifinis terminas – literatūrinė mistifikacija. Pavyzdžiui, savo laiku Prosperas Merime parašė ciklą “Vakarų slavų dainos”, sakydamas, kad tai vertimai iš folkloro. O iš tikrųjų, jis tai išlaužė iš piršto. Bet tos dainos buvo tokios geros, kad ant tos mistifikacijos užkibo net Puškinas, kuris tą ciklą išvertė iš prancūzų kalbos į rusų kalbą ir visiškai net neįtarė, kad tai – tik Merime fantazijos.
Štai taip gavosi ir su amerikiečių Senatu, kuris oficialiai pripažino KGB 13-jį Skyrių, kuris gimė... po Klimovo plunksna.
Štai, aš atsiverčiu 1970-06-04 “Naująjį rusų žodį”, kur didžiulis rašinys pavadinimu “Tarybiniai dokumentai – apie specialias psichiatrines ligonines”. Tai rašo tarybinis psichologinio karo generolas P. G. Grigorenko, kuris pats keletą kartų sėdėjo tose dievo užmirštose įstaigose, kurias vadina beprotnamiais. Ir taip, autorius gana autoritetingas ir žinios, taip sakant, iš pirmo šaltinio.
Generolas-beprotnamių klientas rašo: “...aš pats keletą kartų mačiau skyriaus vedėją, kur aš atlikau ekspertizę, profesorių Luncą, kuris į darbą ateidavo KGB pulkininko uniforma, o taip pat ir kitus to instituto gydytojus”
.
Dieve mano, bet tai tikslus Institutas NII-13 iš “Legiono”, kur dirba gydytojai baltais chalatais, iš po kurių, kaip velnio uodega, žvilgčioja KGB uniforma!?
Sekančiame NRS numeryje (1970-06-06) generolas-beprotnamių klientas Grigorenko skelbia naujas psichologinio karo detales: “Tyrimai buvo vykdomi taip: Ar nesirgo jūsų tėvai?.. Ar jūs vienintelis sūnus šeimoje?.. Ar stengėtės būti lyderiu?..“
Tai yra, psichiatrai tikrina šeimos medį, tiria degeneraciją ir ieško liguisto valdžios komplekso”, to paties “Lenino komplekso”, kuriuo vadovavosi Harvardo projektas.
Savo suvestinėse iš psichologinio karo fronto, psichas-generolas Grigorenko tiksliai nurodo, kad TSRS harvardiškus “leniniečius” į beprotnamius pradėjo sodinti nuo 1964 metų kovo 12 dienos. O 13-jo Skyriaus išradėjas Klimovas savo teorijas ir koncepcijas pradėjo rašyti žymiai anksčiau – dar 1958 metais. Tiesa, vėliau NTSinės “Ribos” atsipeikėjo, kad pjauna tą šaką, ant kurios patys sėdi, – ir nustojo spausdinti jiems patiems pavojingą Klimovą.
Sprendžiant iš visko, visiškai įmanoma, kad KGB taip pat pasinaudojo receptūra iš “Šio pasaulio kunigaikščio”, kaip savo laiku Stalinas naudojosi Makiavelio “Kunigaikščio” receptūra. Nieko ypatingo tame nėra. Juk vienas iš mokslinės kriminologijos tėvų buvo rašytojas Konan Doilis su savo Šerloku Holmsu ir jo dedukciniais metodais.
Kai kurie legionieriai tvirtina, kad, jeigu Grigorenko generolas, tai reiškia, kad jis ne psichas. Tai nieko nereiškia. Amerikiečiai, kai reikėjo, tai ne tik generolą, bet patį karo ministrą – Forrestalą – į beprotnamį įkišo.
Kai Si-ai-ei viršininkas Allenas Dallesas sėdėjo Vašingtone ir vadovavo psichologiniam karui, jo gimtasis sūnus kuo ramiausiai sėdėjo beprotnamyje. O profesorius Lombrozo ta proga sako, kad “daugelio mokslininkų nuomone, beprotystė 90 atvejų iš 100 – yra paveldima”.
Bet nekibsime prie tėčio Dalleso. Kai prezidentas Kenedis sėdėjo Baltuosiuose Rūmuose ir žaidė atomine bomba, jo sesuo Rozmari jau 20 metų sėdėjo geltonajame name. O dabar mus guodžia, kad sekančiu kandidatu į Amerikos prezidentus bus Teddi Kenedis. Todėl kai kurie pesimistai sako, kad Baltuosius Rūmus laikas perdažyti geltona spalva.
Kažkada “Cholopo sparnuose” Klimovas rašė apie save, kaip apie Stalino vilkiuką, kuris, ištrūkęs į laisvę, užvertė galvą į mėnulį ir traukia savo vilkišką dainą. Dabar gi, “Šio pasaulio kunigaikštyje” ir “Mano vardas legionas”, tai seno, pražilusio ir prityrusio vilko daina. Ir daina tokia, kad daug kas jos išsigando.
Mūsų legionieriai literatūroje, daugiausiai kairuoliški, atšoko nuo “Kunigaikščio” ir “Legiono” kaip nelabieji nuo šventos relikvijos. Todėl, nelauktai ir netikėtai, Klimovas atsidūrė dešiniajame literatūros sparne. Jeigu anksčiau apie dešiniuosius kalbėjo, kaip apie baltuosius bizonus, tai dabar juos pakeitė raudonasis bizonas. Bet ir baltieji bizonai bijo pakartoti tai, apie ką rašo Klimovas. Ir tai nekalbant apie tuos sienų ramstytojus, kurie buriasi “KANTinente”. Bet kodėl kilo tokia panika? O štai kodėl.
Filosofas Kjerkogoras, egzistencializmo filosofijos tėvas, tai yra, dekadencijos literatūroje, rašo, kad mūsų laikais degeneracijos šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose. O Kjerkogoras – kuprius, homoseksualistas ir gana sąžiningas krikštytas žydas – tą dalyką žinojo gana gerai, iš savo paties patirties.
Žinomas anglų rašytojas Čarlzas Snou, stambus mokslininkas-fizikas, lordas, peras ir Britanijos parlamento narys, asmenybė stambesnė už mūsų akademiką-disidentą Sacharova-Sacharovičių, kalba apie savo plunksnos brolius, kad “9 ieškotojai iš 10 – politiškai nepatikimi”, ir kad, jeigu rašytojai neturėtų tokio poveikio tautų gyvenimui, “pasaulis, gal būt, nebūtų patyręs, kas tas Aušvicas”.
Mokslininkas ir sąžiningas lordas Čarlzas Snou tik patikslina tą patį, ką sako filosofas-pedrikas Kjerkogoras. 13-me Skyriuje mano, kad 75% literatų – tai kinsininkai. Reikia pasakyti, kad visa tai dar labai liberalu. O štai lordas Snou suskaičiavo, kad “9 iš 10”, tai yra, 90%.
Kunigaikštienė spauda, šio pasaulio kunigaikščio draugė, labai nemėgsta, kai tą kunigaikštį tampo už uodegos. Todėl, visiškai natūralu, kad apie Klimovo knygas mūsų spauda tylės – arba melagingai jas keiks. Gudresni legionieriai tylės. O kvailesni legionieriai meluos ir keiksis – štai, pagal tai juos ir pažinsite.
Geras to pavyzdys yra poeto Valerijaus Perelešino (pseudonimas) parašyta recenzija Klimovo knygai “Byla Nr. 69” (žr. 1975-04-20 “Naujasis rusų žodis”), kuris dažnokai rašinėja į NRS savo tikra pavarde Salatko-Petrišče, Valerijus Francevičius. Bet tas poetas, nevykęs vienuolis ir toks pat šventikas, po to sėdėjęs metus kalėjime – už pederastiją! – Filipinuose (pagavo pirtyje su kinietuku!) Ir už tą patį, už pederastiją! – vargšas poetas buvo deportuotas į JAV, o dabar dirba Rio de Žaneire, apie kurį kažkada svajojo Ostapas Benderis. Jūs jau man atleiskite, Valerijau Chrencovičiau, bet 13-sis Skyrius juokauti nemėgsta.
Tuo pat pikto melo keliu apie Klimovo knygas nuėjo paryžietiškos “Rusų Minties” (1973-02-08) recenzentas, pasislėpęs už sutrumpinimo “...Skij”. Bet iš 13-jo Skyriaus pranešama, kad tai šmokas-fevralistas S. Rafalskij, kuris taip pat dažnokai spausdinamas NRS. Chm, kažkodėl fevralistas S. Rafalskij staiga išreiškia tokį sielos panašumą su pedriku Pereliošinu?
“Rusų Minties” redaktoriumi yra bevaisė šmokovnica Zinaida Šachovskaja-Achovskaja. Bet iš 13-jo Skyriaus praneša, kad jaunystėje ta damočka kažkodėl spausdinosi vyrišku (!) Žako Krauze pseudonimu!? Chm... Štai tokiu būdu ir gaunasi tie “9 iš 10”.
Todėl priminsime, ką apie Klimovą ir jo “Cholopo sparnus” rašė tarptautinė spauda iki tol, kol jis nepažeidė tabu dėl šėtono ir antikristo:
Vakarų Berlyno Valdantysis Burgomistras, profesorius Roiteris (pusiau žydas) knygos vokiečių kalba įvade rašo:
“Visi tie, kam brangi Vakarų ateitis, privalo išstudijuoti labai didelę Klimovo patirtį ir jo pastebėjimus... Nepaprasta valios jėga ir neišpasakyta meilė tiesai”.
Tos knygos Niujorke leidėjas Prageris (žydas) pirmame knygos viršelio lape rašo:
“Aurora... labiausiai pasisekusi ir labiausiai informatyvi tarp rusų, kurie išvyko į Vakarus. Be to, jis stebėtojas, turintis neišpasakytą nuovoką, ir puikus, didžiulės kūrybinės jėgos rašytojas”.
Tai stambiausia JAV politinės literatūros leidykla, kuri subsidijuojama iš Vašingtono. Todėl kai kurie pastabūs stebėtojai mano, kad šiuo atveju, leidyklos balsas – tai JAV vyriausybės balsas.
“Klimovo knyga unikali ir verta visų dėmesio... Mūsų diplomatai, mūsų psichologinio karo planuotojai, mūsų profesoriai ir mūsų spaudos žmonės (ir net komentatoriai) gali daug ko išmokti iš tos tarybinio žmogaus sagos... Klimovas, nors pagal profesiją inžinierius, yra puikus rašytojas, kurio proza pereina į poeziją” (“Amerika”, pagrindinis JAV katalikų žurnalas, 1953.10.13).
“Grigorijus Klimovas, žmogus, sugebantis skaityti kitų žmonių mintis... Geriausi smegenys tarp pokarinių emigrantų” (“Saturday Ivning Post”, JAV, 1953.06.06).
Reikia pasakyti, kad visi tie nuostabūs atsiliepimai – ir tokiame aukštame lygyje – dar labiau tinka knygai “Mano vardas legionas”. Bet... nuo “Legiono” išgąstingai šalinasi visa mūsų užsienio spauda. Ir tas pats su užsienio leidyklomis. Kodėl? O todėl, kad pažeistas tabu dėl šėtono ir antikristo, kurie nemėgsta, kada juos tampo už uodegos.
Kai kam bus įdomu sužinoti apie tolesnį kai kurių “Legiono” herojų likimą. Na, pavyzdžiui, paimkime burtininką Sosi Gilrudą. Po to, kai jis pabuvo komisaru pas Klimovą, tas burtininkas, kaip visada, iš už kulisų, vadovavo COPE leidyklai, kur buvo leidžiamas storas almanachas “Tiltai”, skirtas po užsienį keliaujantiems tarybiniams turistams, artistams ir kagėbistams.
Literatūros pavyzdys iš “Tiltų”: “...žmogėdra džentelmenui nepadorų nukando” (“Tiltai” 1. 207 psl.). Matote, visiškai atitinka Sol Ženicherio sapaliones “O chrenas tau į burną”.
1959.05.24 “Naujajame rusų žodyje” S. Rafalskij propagandą, panašią į “Tiltai”, pavadino “ligotos beždžionės ekskrementais”. Tai ta pati Viešpaties Dievo beždžionė, kurią vadina šėtonu. Po to, kalbėdamas apie rusų liaudį, S. Rafalskij rašo: “...ji – sveika, jauna. Kokia prasmė į ją leisti lavoninius nuodus...?“
Rafalskij suprato, kad “Tiltai” – tai specialiai suplanuota nuodinga degeneratų kūryba – žmonijos lavoniniai nuodai. Dabar “Tiltų” vietą užėmė žurnalas “KANTinentas”.
Po to Miuncheno COPE užsidarė, o Sosi Gilrudas persikėlė į Vašingtoną, kur jis vėl buvo užkulisiniu komisaru leidykloje “Tarptautinė Literatūrinė Sandrauga”, kuri, kaip paprastai, buvo finansuojama iš nežinomų šaltinių, tai yra, finansavo gudrūs Si-ai-ei organai.
Šolochovo “Pakeltoje velėnoje” yra epizodas, kaip čigonai paėmė seną išdvėsusį arklį, įstatė į užpakalį akmenį ir visu taboru pradėjo į tą išdvasą pusti orą. Pripūtė, užpakalį užkimšo kukurūzo burbuole – ir pardavė seniui Ščiukariui kaip jauną arabų kumelį.
Panašiu būdu burtininkas Gilrudas ir jo sėbrai-bendradarbiai, perėjūnai Glebas Struve ir Borisas Filopovas-Filistinskij, pūtė padvėsusią dekadencijos kumelę, tai yra, degeneraciją literatūroje, ir ją pristatinėjo kaip “uždraustus tarybinių rašytojų kūrinius”.
Po to ir tas turgelis užsidarė, o atitinkamus Si-ai-ai fondus perdavė Paryžiaus IMKAI, kuri jau seniai skaitoma masonų įstaiga. Tuo pačiu berdiajevinei IMKAI perdavė Sol Ženicherį, kuris iki tol spausdindavosi NTS-STN. Tokiu būdu, burtininkas Sosi Gilrudas, buvęs Klimovo komisaras prie COPE, dabar sėdi komisaru už Sol Ženicherio nugaros prie IMKOS.
Tiesa, viso 2-jo pasaulinio karo metu žydas Sosi Gilrudas kuo ramiausiai dirbo Hitlerinio SD propagandos skyriuje, tai yra, Gestape, o dabar, taip pat sėkmingai žydi Si-ai-ei. Gana slidus tipelis. Bet Sosi visada maskavosi svetimais vardais, ir tam, kad jį pažintum, reikia pakelti palaidinę: ten, ant kairiojo šono, pamatysite didžiulė juodą dėmę – šėtono antspaudą. Antspaudas gana solidus – samovaro dydžio.
Jūs galvojate, kad čia juokai – dėl šėtono antspaudo? Ne-e-e, 13-sis Skyrius juokų nemėgsta.
Berdiajevinę IMKĄ vadina masoniška. Pats Berdiajevas-Berdičevskij buvo vedęs žydę. Sol Ženicheris – pusiau žydas, memzeris. O komisaras Sosi Gilrudas – žydas. Štai todėl ir sako, kad masoniškumas – visada žydiškas masoniškumas. Pats Berdiajevas tai vadino šėtono ir antikristo sąjunga. O juk Berdiajevą vadina geriausiu 20-jo amžiaus rusų filosofu, ir žydai Berdiajevą labai gerbia.
O Klimovas, paprasčiausiai, eina Berdiajevo pėdomis ir dėlioja visus taškus ant “i”. Ko čia gėdytis mūsų nuodėmingais laikais, kai virš mūsų kabo atominė bomba. Nes visi tai puikiai žino. Visi “gudrūs organai” – ir tarybiniai ir amerikietiški. To nežino tik normalūs žmonės, už kurių pinigus (mokesčius) ir kurių vardu visa tai daroma.
Panaši istorijai ir su visais kitais “Legiono” herojais. Paprasčiausiai, Klimovas juos privertė pagyventi Maskvoje (kam įdomus romanas iš emigrantų gyvenimo?), o po to sąžiningai sugrąžino į savo vietas – Į “Laisvės” radiją, “Amerikos Balso” radiją, NTS-STN ir t.t. Nieko ypatingo tame nėra. Juk tada, kai Dostojevskis rašė savo romaną “Demonai”, tai visus tuos demonus nusirašė iš gyvenimo. Na, štai, ir Klimovas visus tuos tamsiuosius, raganas ir raganius, keistuolius ir keistuoles, vilkolakius ir nedadarytuosius, šiksas ir memzerius šabes-gojus ir paprastus gojus, taip pat nusirašė iš gyvenimo. Tik reikia žinoti daktaro Kinsi aritmetiką: 37% – 50% – 75%.
“Stebuklų namas”, kurį aprašė Klimovas, reiškinys tipiškas. Tokiais “stebuklų namais” yra vakarų psichologinio karo propagandiniai turgeliai, kurių krikštatėvis yra Harvardo projektas su savo pusiau žydo, memzerio Lenino latentiniu pusiau pederastiniu kompleksu. Pavyzdžiui, tokiu pat “stebuklų namu” buvo ir mūsų “Čechovo leidykla”, kuriai vadovavo marksistinė šiksa Vera Aleksandrovna (raišakojė!), žinomo menševiko Solomono Švarco žmona, kuriuos abu 1922 metais išmetė iš TSRS kartu su šėtono ieškotoju Berdiajevu. Tai buvo mūsų dabartinių disidentų-beprotnamių klientų pirmtakai.
Dabar iš specialaus projekto “Amerikos komitetas” skyriaus atsiskyrė dar vienas “stebuklų namas” – Bedfordo leidykla, kurią žinantys žmonės vadina “Fak-Fordu”. Tai madingas amerikietiškas neologizmas. Tam “stebuklų namui “Fak-Fordas” vadovauja kažkokia žydė, o viceprezidentu ten tokia maišyto kraujo memzerė, kurios nosis kaip lituoklis, ir kuri tiek kvaila, kad rusų aplinkoje ją vadina Dusia-Duročka. Užtat memzerė Dusia Duročka, kaip vice-prezidentas, ir kaip svarbi persona, skraido į Londoną, Paryžių ir Romą, ir ten apdoroja naujai atvykusius tarybinius disidentus-beprotnamių klientus. Pasakyk man, kas tavo draugas – ir aš pasakysiu, kas tu.
Iš to paties psichologinio karo kombinato atsiskyrė dar vienas “stebuklų namas” – Gerceno vardo leidykla, apie kuria žinantys žmonės sako – ne Gerceno, o Cherceno. Ta Cherceno leidykla taip pat tarnauja tarybinių beprotnamių klientų kelnių palaikymui.
Nerado motinėlės Rusijos gelbėjimui nieko geriau, kaip maišyto kraujo memzerį Gerceną, kuris (pagal memzerio Lenino kompleksą) darė savo draugužį Ogariovą iš priekio ir iš užpakalio, o po to, sėdėdamas Londone, Krymo karo metu spausdino atsišaukimus, kuriuose didvyriškus Sevastopolio gynėjus ragino pereiti į priešų pusę. Cher kaina tokiems Rusijos gelbėtojams – ir buvusiems, ir dabartiniams!
Todėl filosofai ir sako, kad degeneracijos šėtonas pavojingas tik tada, kai jūs jo niekur nematote. O kai jį pamatote, tada jis pasidaro juokingas ir apgailėtinas. Juk atidžiau pasižiūrėjus, tai, paprasčiausiai, degeneratų, išsigimėlių, b... čiulpikų ir p... laižeklių gauja.
Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas – tai pats juokingiausias, niekšiškiausias ir ironiškiausias padaras pasaulyje. Bet pats jis labai užgaulus ir negali pakęsti ironijos ir pašaipų. Imkime, ir tą šėtoną pakutenkime.
Na, štai, pavyzdžiui, amerikiečių psichologinis karas, kuris vadovaujasi “Lenino kompleksu”, prasidėjo 1949 metais, ir visas tas psichologinio karo kombinatas, sprendžiant iš laikraščių, amerikiečių mokesčių mokėtojams kainavo virš 50 milijonų dolerių per metus. Per praėjusius 25 metus tai sudaro virš milijardo dolerių. Rezultate, padedant “Lenino kompleksui”, apsuko galvas kelioms dešimtims “leniniečių”, kuriuos TSRS iš pradžių sodino į beprotnamius, o po to išmetė į užsienį.
Ir “Lenino komplekso” išradėjui, Harvardo profesoriui-išminčiui Natanui Leitesui noriu užduoti logišką klausimą: kiek milijonų dolerių Amerikos mokesčių mokėtojams (tame tarpe ir man) atsiejo kiekvienas tarybinis “leninietis”, turintis Lenino latentinės pederastijos kompleksą, tai yra, kalbant rusiškai, paprasčiau, b... čiulpikai ir p... laižekliai, kuriuos, galų gale, vis viena atsiuntė ant mūsų pačių galvų???
Matote, kaip visa tai paprasta, jeigu tik į visa tai žiūrėti per socmodernizmo prizmę! Harvardo išminčius Natanas Leites, kaip kažkada išmintingas rabinas Levi, lipdė naująjį Golemą. Bet, panašu į tai, kad šėtonas ir čia profesoriui Natanui Leites sumokėjo suskaldytomis kaukolėmis.
* * *
Jeigu 1943 metais Klimovą nebūtų pašaukę iš Maskvos Energetinio Instituto aspirantūros į armiją, tai šiandiena jis tikriausiai būtų techninių mokslų daktaru ir elektrotechnikos profesoriumi.
Vietoje to, šiandiena Klimovas tapo satanizmo profesoriumi, juodosios sociologijos daktaru, NII-13 įkūrėju, kuris dabar pakeičia raudonosios profesūros institutą, dialektinės krikščionybės ideologu ir tarybinės inkvizicijos – KGB 13-ojo Skyriaus išradėju. O vietoje visiems įkyrėjusio socrealizmo, Klimovas išrado linksmą socmodernizmą.
Sako, kad visi didieji išradimai prasidėjo dėl menkniekio. Taip, Niutonas, visuotinės traukos dėsnį lyg tai atrado tada, kai užsnūdo po obelimi, ir jam ant galvos nukrito obuolys. Taip ir su Klimovu. Kartą, kai jis buvo COPE stebuklų namo prezidentu, vakare jis išgėrinėjo su kunigaikščiu Goremykinu, burtininko Gilrudo sekretoriumi, kuris pas jį buvo komisaru nuo Si-ai-ei. Ir atsitiktinai Klimovas, kad pasitaisytų marškinius, atsisegiojo kelnes. O kunigaikštis Goremykinas, šiek tiek padauginęs, staiga puolė prieš jį ant kelių ir paprašė pačiulpti. Ką pačiulpti? Na, skaitytojas tikriausiai pakankamai gerai žino juodąją sociologiją. Taip kad, nebekartosime.
Klimovas negailestingai užsitraukė kelnių užtrauktuką. O kunigaikštis Goremykinas mandagiai atsiprašė, kad girtomis akimis Klimovą sumaišė su savo minjonu – burtininku Gilrudu. Todėl, kad pagal amerikiečių įstatymus, pedrikus draudžiama laikyti žvalgyboje, Klimovas pranešė kur reikia, kad komisarą Gilrudą pašalintų. Štai nuo to Klimovui ir prasidėjo politiniai nesutarimai su COPE (kuriuos vėliau vadino Gilrudo vardo Centriniu Pederastų Susivienijimu), su Si-ai-ei, NTS-STN ir didesne mūsų spaudos dalimi. O šmokas Gilrudas, buvęs Klimovo komisaras, šiandiena funkcionuoja komisaru prie masoniškos IMKE ir Sol Ženicherio. Žinoma, tai vieni niekai.
Bet štai, iš tų niekų ir gimė viskas kitkas: “Šio pasaulio kunigaikštis”, “Mano vardas legionas”, juodoji sociologija, dialektinė krikščionybė, socmodernizmas (kai kurie taria SOSmodernizmas), KGB 13-sis Skyrius, specialusis projektas Golemas, tai yra, beprotnamiai, ir specialusis projektas “Agasferas”, tai yra, 3-ji evmigracija iš TSRS.
Taip Klimovas tapo satanizmo profesoriumi. Tiksliai taip, kaip sakė pranašas Jeremijus: “Ir, jeigu išgausi brangakmenį iš nieko, tai būsi kaip Mano burna”
(Jeremijus 15:19).
Tiesa, kad būti objektyviu, reikia pripažinti, kad prie viso to šiek tiek prisidėjo ir ragana Nina “fon” Miller, kuri dabar, prisidirbusi krūvą velniūkščių, vėl stuksena treles “Amerikos Balso” redakcijoje Vašingtone. Ten jūs ją rasite pagal išpjautą šėtono žymę pasmakrėje. Jos vyras – taip pat memzeris. Ir vaikai memzeriukai.
O tėtušis Milleris, buvęs Vaikomas Kankinys, kaip ir anksčiau, maskuojasi monarchistu ir nuoširdžiai rašinėja į “Naująjį rusų žodį”. Jis net buvo “Rusų Amerikiečių Kongreso” (tiksliau, evrikaniečių) aktyvistu, kuris tarnavo daugiausiai dėl tarybinių beprotnamių klientų – ir 3-sios evmigracijos iš TSRS kelnių palaikymo.
Kai kuriuos “legiono” skaitytojus gali sudominti toks klausimas: “Na, o kaip dėl tokių herojų, kaip kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušiniai: garsi čekistė, kunigaikštienė Šachovskaja-Sibirskaja ir jos ne mažiau garsus brolelis, kreivakojis kunigaikštis Šachovskij-Sibirskij?“ Kur jie? Gal jie taip pat slankioja KANTinente?“
Bet čia – tokia velniava, kad tuo sunku patikėti. Iš pradžių Klimovas viską išsigalvojo, paprasčiausiai, rašytojo-popieriaus gadintojo fantazija. Bet vėliau pasirodė... kad tai tiesa! Ir Klimovas pasirodė kaip aiškiaregis burtininkas. Kalba, kad net pats satanizmo profesorius Klimovas taip nustebo, kad persižegnojo ir tris kartus spjovė per kairį petį.
O reikalas štai koks. Profesorius Lombrozo sako, kad visi ispanų grandai seniausiai išsigimė ir degeneravosi. Tas pats yra ir su senąja visų šalių aristokratija: anglų lordais, prancūzų markizais, arba rusų senąja dvarininkija nuo Riurikų laikų. Štai Klimovas ir paėmė vieną vardą iš tokių Riurikovičių – kunigaikščius Šachovskius. Taip atsirado kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušiniai.
Kai “Legionas” buvo užbaigtas, vienas iš 13-ojo Skyriaus agentų (tai yra, vienas iš Klimovo skaitytojų), nieko nežinodamas apie kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušinius, Klimovui atsiunčia įdomią fotostatistiką. Paprasčiausiai, kolekcijai. Ta fotostatistika iš sausos techninės Frencio Masono knygos “Faktai ir žygdarbiai ore”. Ir ten toks įdomus faktas: “Pirmoji rusų moteris-karinis lakūnas (ir, tikriausiai, pirmoji pasaulyje) – kunigaikštienė Jevgenija Michailovna Šachovskaja. 1911 metų rugpjūčio 11 d. gavusi lakūno diplomą Johannestale, Vokietijoje, kunigaikštienė Šachovskaja 1-jo Pasaulinio karo metu carui padavė prašymą, kad galėtų tarnauti kariniu lakūnu. 1914 metų lapkrityje ji buvo paskirta į 1-jį karinį oro divizioną lakūnu-stebėtoju”.
Visa tai labai gerai. Bet puslapio apačioje keista pastaba: “Kunigaikštienė Šachovskaja pergyveno ne tik karą, bet ir revoliuciją”. Po to ji net tarnavo ČK Kijeve pagrindinio budelio pareigose – neįprastas užsiėmimas jaunai aukštos kilmės damai”.
Kunigaikštienė Šachovskaja – pagrindinis Kijevo ČK budelis! O dabar priminsime, kas tuo metu darėsi Kijevo ČK. Štai ištrauka iš žinomo istoriko S. P. Melgunovo knygos “Raudonasis teroras Rusijoje”:
“Visos cementinės didelio garažo grindys (Kijevo ČK mirties kameros) buvo užlietos krauju. Kraujas jau nebetekėjo, o buvo sluoksniais sukrešėjęs: Tai buvo šiurpus kraujo, smegenų, kaukolių gabalų, plaukų kuokštų ir kitų žmogiškų dalių mišinys. Visos sienos, išvarpytos tūkstančių kulkų, buvo aptaškytos krauju ir apkibusios smegenų ir kaukolių liekanomis”.
“...Kai kuriems lavonams buvo perpjauti viduriai, kitiems – nukirstos galūnės, dar kiti buvo sukapoti gabalais. Kai kuriems lavonams buvo išdurtos akys, o galva, veidas, sprandas ir krūtinė buvo nusėtos giliomis žaizdomis... Kai kuriems buvo išpjauti liežuviai”.
Štai jis – Kijevo ČK pagrindinio budelio, kunigaikštienės Jevgenijos Michailovnos Šachovskajos šėtoniškas darbas! Bet pas mus, emigracijoje, klesti jos giminaičiai: kunigaikštis Šachovskij – autokefalinis archiepiskopas Jonas San Franciškasis (dabar žurnalo “KANTinentas” redkolegijos narys) ir jo mylima sesutė – ir bevaisė šmokovnica – kunigaikštienė Zinaida Aleksejevna Šachovskaja, ji taip pat Žak (?) Krauze, paryžietiško laikraščio “Rusų Mintis” redaktorė, kuri taip pat kantavojasi žurnale “KANTinentas”, kur tvirtinama, kad “Rusija – kalė!“ Bet tada reiškia, kad tai... kalės vaikai?!
Įdomu, kas būtų, jeigu broliukas ir sesutė Šachovskiai savo laiku būtų pakliuvę į jų giminaitės – Kijevo ČK pagrindinio budelio nagus? Būtų juos sukapojusi į gabalus, kaip kitus žmones, arba būtų jiems suveikusi vizas į užsienį?
Ir dar įdomu, ką gali apie savo giminaitę pasakyti Jonas San Franciškasis ir “Rusų Minties” redaktorius? Kas tai – jų teta? Pusseserė? Arba... arba... tai kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušiniai? Arba jie geriau tyli, nepaisant to, kad jų paslaugoms yra “KANTinentas” ir “Rusų Mintis”?
Kol mieli broliukas ir sesutė, Jonas ir Zinaida Šachovskiai visaip giria tarybinius disidentus, daugelis iš kurių – aiškūs degeneratai. Tokie pat išsigimėliai, kaip ir jų giminaitė iš Kijevo ČK. Matote, kaip sukasi ta velnio karuselė? “KANTinento vyriausiasis redaktorius V. Maksimovas dar būdamas 16 metų, jau buvo pripažintas “nepakaltinamu, tai yra, bepročiu!
Filosofai tikina, kad šėtonas – tai sarkastiškiausias ir ironiškiausias sutvėrimas pasaulyje. Tiesiog kaip Čarlis Čaplinas. Bet, be viso to, šėtonas dar ir didžiausias painiotojas. Ir štai jums pavyzdys. Kai kam gali pasirodyti, kas Klimovo rašiniai dvelkia antisemitizmu. O dabar pasižiūrėkime, ar tikrai taip.
Juk visi satanizmo profesoriaus Klimovo bendradarbiai ir kolegos – ištisai stambiausi žydų mokslininkai. Garsusis žydų profesorius Lombrozo – mokslinės degenorologijos ir kriminologijos tėvas. Dar labiau garsus žydas, daktaras Froidas – psichoanalizės ir burnos erotizmo išradėjas. Filosofas Kjerkogoras, egzistencializmo filosofijos, tai yra, degeneracijos ir filosofijos literatūroje tėvas – taip pat žydas. O degeneracijos literatūroje srityje, Klimovo patarėjas yra žydų daktaras Nordau-Ziudfeldas, kuris po Teodoro Gerclio, buvo sionizmo vadas Nr.2. Harvardo išminčius Natanas Leites, Klimovo kolega Harvardo projekte ir “Lenino komplekso” išradėjas – taip pat žydas. Čia pat ir garsusis šabes-gojus Berdiajevas-Berdičevskij, nusifilosofavo iki to, kas stalininiai konclageriai – tai naujo tipo laisvė.
Tokioje apsuptyje Klimovas sėdi tiesiog kaip pirmininkas sionistų išminčių posėdžio metu. Ir jis juos visus tik analizuoja, sistematizuoja ir papildo. Daro, taip sakant, konstruktyvias išvadas.
Apie tai, kad žydas Pasternakas – pedikas, Klimovas sužinojo iš žydiškojo “Rusų žodžio”. Ir Harvardo projekto paslaptį taip pat iš “Naujojo rusų žodžio”. Tai, kad Stalinas yra gruzinų pusiau žydas, pusiau memzeris, atvirai rašo garsus žydas Besedovskij, ką Klimovas detaliai analizuoja skyriuje “Antrasis gyvenimas”. Tiesa, “Naujojo rusų žodžio” redaktorius A. Sedych-Cvibak rašo, kad 1974 metais 37% visų emigravusių iš TSRS į Izraelį – Gruzijos žydai. Apie memzerio Lenino ir Berijos-Bermano, Hitlerio, Himlerio ir Geringo žydišką kraują rašo, kai taisyklė, visiškai ne antisemitai, o patys žydai, be to, rimti žydai (žr. “Bibliografiją” knygos pabaigoje). O satanizmo profesorius Klimovas visa tai tik sistematizuoja. Reikia tik turėti analitinį protą – galvą, kaip kompiuterį.
Koks gi tada čia antisemitizmas? Žydiškas antisemitizmas? Galima net pasakyti, kad Klimovas, kaip žydų išminčių tarybos pirmininkas, daro išvadas, kurios naudingesnės sionistams: kad žydams vienintelė galimybė ištrūkti iš istorinės aklavietės – tai važiuoti į Izraelį.
Bet tai – dar ne viskas. Todėl, kad žydai, iš principo, tai susimaišę su tautomis iš visų tų šalių, kuriose jie bastėsi keturis tūkstančius metų ir dėl to tapo kosmopolitais be tėvynės, marsiečiais, todėl, kad vėl tapti tikrais žydais, semitais, jiems reikia ne tik važiuoti į Izraelį, bet dar ir tuoktis su semitais, tai yra, su arabais. O neužsiiminėti tokiais figele-migele, kaip Sol Ženicheris. Štai tada, kai žydai taps tikrais semitais, tada baigsis visas antisemitizmas.
Ir taip, logiškai gaunasi, kad Klimovas visiškai ne antisemitas, o kaip tik atvirkščiai – sionistų išminčių tarybos pirmininkas ir pats beveik sionistas. Beveik kaip tas Mesijas, kurio žydai laukia, kad jis juos sugrąžintų į Izraelį. Tiesa, kai kurie žmonės, perskaitę apie NII-13, mano, kad Klimovas, kaip antraeilininkas, atstovauja ir tarybinių išminčių sąjungai. Štai todėl filosofai ir sako, kad šėtonas ne tik didelis komikas, bet ir baisus painiotojas.
Apie specialų projektą “Agasferas” ir 3-ją evmigraciją iš TSRS. Kas tai – emigracija, arba užmaskuotas ir selektyvinis žydų išvarymas iš TSRS? Prisiminkite, kaip 60-jų metų viduryje žydai Lenkijoje sukėlė “disidenciją” pagrindinai tarp universitetų studentų ir spaudoje. Tada, nors Lenkijos kunigaikštis Gomulka buvo vedęs žydę (prezidentas Ohabas taip pat!), visus žydus pašalino iš vadovaujančių postų ir išvijo iš Lenkijos. Po to tyliai, be triukšmo, ir visi kiti žydai iš Lenkijos išvažiavo į užsienį. Kaip anekdotas, net Gomulkos žmona-žydė išsiskyrė su vyru ir taip pat emigravo į užsienį. Šiandiena Lenkijoje, kur kažkada procentiniu santykiu gyveno daugiausiai žydų pasaulyje, liko tik apie 17 tūkstančių, tai yra, praktiškai nulis.
Tas pats procesas vyko ir kitose Rytų Europos šalyse. O dabar tas pats tyliai daroma ir TSRS: dalinai ir selektyviai, gerus žydus mes kol kas pasiliekame sau, o blogus išsiunčiame į užsienį. Visko gali būti, kad netrukus ir Brežnevo žmona-žydė su juo išsiskirs, kaip ir Gomulkos žmona, ir prisijungs prie “3-sios evmigracijos”, prie Svetlanos Stalinos-Allilujevos, Pavelo Litvinovo-Finkelšteino ir kitų permanentinių revoliucionierių. Bendrai, velnio karuselė.
Tiesa, apie tai, kad Brežnevo žmona žydė, rašo visiškai ne antisemitai, o patys semitai – “Kanados žydų naujienos” 1964 metų lapkričio 13 dienos numeryje. Tuo pat metu žydai šaukia apie antisemitizmą TSRS.
Baigdamas, noriu pabrėžti pačią esmę, išdėstytą knygoje “Mano vardas Legionas”. Prisiminkite, kad jų vardas iš tiesų – legionas! Ir ypatingai apie tai reikia prisiminti, kai ieškote partnerio santuokai. Jeigu jūs – jaunas žmogus (žinoma, jeigu esate normalus) ir ieškote idealios nuotakos (žinoma, inteligentiškos panelės iš geros šeimos), tai prisiminkite, kad virš pusės jūsų inteligentiškų potencialių nuotakų – tai kinsianietės, marsietės ir taip toliau, kurios jums neatneš nieko, išskyrus kartėlį ir nelaimes.
Tai – nematoma priežastis daugelio nelaimingų santuokų, varginančių skyrybų, defektinių vaikų ir paslaptingų ligų šeimoje, kur jūs iki pat mirties neišsiaiškinsite, kodėl taip yra. O vėliau išaiškėja, kad jūsų uošvė – pati tikriausia ragana. O jūsų žmona – nuodėminga šventoji arba šventa nuodėmingoji. Tame ir yra tikroji “Ievos nuodėmė”.
Tai daktaro Kinsi legionas (37% – 50% – 75%). Tai kitokio paveldėjimo legionas (neologizmas – kvailumo požymiai) ir nešvarios sąžinės (starologizmas – įvarus brudas), kurie niekada tuo neprisipažins. Kaip gi juos pažinti? Perskaitykite “Legioną” dar kartą – atidžiau. O vėliau duokite perskaityti draugams, pažystamiems ir nuotakoms (arba jaunikiams) – ir stebėkite reakciją. Tik ausis ir akis laikykite atviras, o burną užčiauptą. Kitaip susipyksite su didele dalimi savo draugų.
Taip jūs pažinsite visus nedorus žmones iš jūsų aplinkos. Taip “Legionas” jus saugos nuo tamsiųjų jėgų, kaip magiškas talismanas. Nuo nužiūrėjimo ir kitokios negeros akies. Nuo piktos žmonos. Nuo uošvės-raganos, nuo kvailų draugų ir dar daug nuo ko.
“Legiono” pagalba jūs įgysite tikros išminties net nepabuvojęs asilo kailyje. Žmones jūs matysite kiaurai ir net dar giliau. Tame tik vienas dalykas blogai – kartais jums bus labai nesmagu žiūrėti į supantį pasaulį. Užtat jūs suprasite, kad gyvenimas – tai amžina kova tarp Dievo ir Šėtono. Tik Viešpats Dievas aukštai – danguje, o šėtonas žemėje – tarp mūsų.
Todėl, vaikščiokite – ir dairykitės. Ir turėkite omeny, kad riba tarp Dievo ir šėtono – tai ne biologinis dydis – o dvasinis. Tada jūs pamatysite ne tik nuodėminguosius, bet ir teisuolius, ir net tikrus šventuosius. Ir tada, su Dievo pagalba, jums bus lengviau gyventi šioje žemėje.
Jeigu kas “Legione” pastebėjo pasikartojimus, tai – visiškai natūralu. Juk Klimovas ne tik rašo, jis dar ir moko – Aukštosios Sociologijos ir dialektinės krikščionybės. O kartojimas – mokymosi motina. Juk ir Evangelija kartojama keturis kartus. Ir jau du tūkstančius metų. O žmonės vis viena daro nuodėmes...
Štai tame ir yra pagrindinis “Legiono” tikslas – atverti žmonėms akis ir parodyti tai, ko jie nemato. Kad jie gyvenime nevaikščiotų akli.
Socialinės psichologijos profesorius
Vaitheiveno Universiteto
Daktaras B. V. Sacharov.
1975 metų spalio 3 d.