Labai dažnai sūnus tampa slapta tėvo viltimi.
Fridrichas Nyčė
Valstybės saugumo generolas Borisas Rudnevas, slaptas valstybinis TSRS patarėjas, arba, kaip dabar sako, geheimratas, sėdėjo savo tarnybiniame kabinete ir vartė aplanką su Mišos Geimo-Danilovo asmens byla, buvusio Vaskos Stalino sugėrovo, ir Ženkos Južnyj, buvusio Vaskos Stalino asmeninio virėjo, kurie kažkada dirbo stebuklų name.
Miša Geim-Danilovas, pusiau žydas, malonios išvaizdos, kuris stipriai mikčiojo ir kurio burna trūkčiojo. Memzerio Mišos byla buvo tampriai susijusi su mylimu Stalino sūnumi – Vasilijumi. Ir su ta byla dirbo keletas geriausių 13-ojo Skyriaus tardytojų ir analitikų. Tarp tų geriausių analitikų-konsultantų buvo ir didmeistris Zaremas Volkovas, žmogus-kompiuteris ir šachmatų čempionas žaidžiant aklai.
Po 13-ojo Skyriaus spaudu – “Visiškai slaptai”, aplanke buvo detali analizė ne tik Mišios Geim-Danilovo ir jo sugėrovo Vasilijaus Stalino, bet ir visos Stalino šeimos. Ir ten buvo štai kas:
1. “Stalino Džiugašvili šeima kilusi iš Kaukazo kalnų žydų”
. (Žr. Ivano Krylovo knygą “Mano karjera tarybiniame Generaliniame štabe” Paryžius, 1951, kaip tai cituojama 1951 m. gegužės mėn. Paryžiaus žurnale “Naujasis Prometėjas”).
2. “Stalino-Džiugašvili motinos tėvas Kato buvo Kutaisio kalnų žydas-sentikis”
. (Žr. I. Raguzo knygą “Stalino gyvenimas”, 14 psl., leidykla Faiard, Paryžius, 1938).
3. Maksimo Litvinovo (Finkelšteino) knygoje Memuarai” rašoma, kad antroji Stalino žmona, Nadežda Allilujeva, buvo lesbietė ir gyvenimą baigė savižudybe, kurios priežastis buvo lesbietiška meilė su žyde Zoja Masina, kurią Stalinas ištrėmė į Sibirą. Litvinovo “Memuaruose” tai lesbo-žydei Zojai Masinai vietos skiriame daugiau, negu visiems kitiems valstybiniams veikėjams, su kuriais Litvinovas bendravo. (Žr. Maksimo Litvinovo knygą “Memuarai”, 169-170 psl., leidykla Morrou, Niujorkas, 1953 m., su anglų istorijos profesoriaus Edvardo Karro įžanginiu žodžiu ir generolo Bedello Smito, amerikiečių pasiuntiniu Maskvoje, o vėliau amerikiečių žvalgybos Si-ai-ei viršininko įvadu).
Ta informacija pakartojama profesoriaus Bertramo Volfo knygoje “Keisti komunistai, kuriuos aš pažinojau” (216-217 psl., Niujorkas, 1965). Bertramas Volfas, žydas-trockistas buvo ideologinių patarėjų skyriaus viršininku valstybės departamente ir “Amerikos Balso” radijuje, gavo garbingą mokslinį daktaro sovietologo vardą, buvo Huverio instituto mokslinis bendradarbis karo, revoliucijų ir taikos tyrinėjimo klausimais prie Stanfordo universiteto Kalifornijoje, kur ir parašė šią knygą. Huverio instituto moksliniu bendradarbiu yra ir profesorius Aleksandras Dallinas, žydas, garsaus menševiko sūnus, buvęs Harvardo projekto bendradarbis (Žr. “bylą №69”), kuria vadovavosi profesorius Natanas Leites ir kuri grindžiama “draugo Lenino latentinės pederastijos kompleksu”. Profesoriaus Volfo knygoje “Keisti komunistai, kuriuos aš pažinojau” parašyti tokie žodžiai: “Knyga mielai skiriama patiems keisčiausiems iš jų”. Apie Huverio institutą karo, revoliucijų ir taikos tyrinėjimo klausimais galima pasakyti viena: pasodino ožius kopūstų saugoti.
4. Pagrindinis informacijos šaltinis 1, 2 ir 3 punktais yra buvęs tarybinis diplomatas G. Z. Besedovskij, žydas, iš kairiųjų eserų, pabėgęs iš tarybinės pasiuntinybės Paryžiuje 1929 metais. Savo knygoje Besedovskij rašo, kad jo tėvas, keletas pusbrolių ir pusseserių gyvenimą baigė savižudybėmis psichinių ligų pagrindu, kad jis pats serga sunkia paveldėta neurastenijos forma, kad jo žmona ir sūnus taip pat dvasiniai ligoniai (“Keliu į Termidorą”, 2 tome, Paryžius, 1931 m., 106, 116, 120, 276 ir 278 psl.).
Charakteringa, kad būtent Besedovskij, pats žydas ir apsigimęs psichopatas, kalba apie Stalino šeimos žydišką kilmę ir, kad Stalino žmona, Nadežda Allilujeva, buvo lesbietė ir užsiiminėjo lesbietiška meile su lesb-žyde Zoja Masina. Tokius dalykus žino būtent tokie žmonės.
5. Garsus amerikiečių žynys, tarybinių reikalų žinovas Isaakas Don Levinas, žydas, tvirtina, kad jaunystėje Stalinas, be savo revoliucinės veiklos, dar buvo carinės ohrankos šnipu ir užsiiminėjo pederastija. (Žr. Isaako Don Levino knygą “Didžioji Stalino paslaptis”, 40 psl., leidykla Kovvars-Makkan, Niujorkas, 1956).
Valstybės saugumo generolas Rudnevas sėdėjo ir toliau vartė dokumentus. Toliau 13-jo Skyriaus specialistai pateikė ekstraktą iš Stalino ir Nadeždos Allilujevos dukters, Svetlanos Stalinos-Allilujevos pasisakymų, kuri, pabėgusi į Ameriką, atspausdino savo knygas “20 laiškų draugui” ir “Tik vieneri metai”.
Jeigu tokie žmonės, kaip Stalinas ir Allilujeva, apsiveda, tai jų vaikai, kaip taisyklė, gaunasi nenormalūs, defektiniai, ir tie defektai slepiasi galvose ir kelnėse. Todėl Leninas ir Hitleris pasirinko likti bevaikiais. O Svetlana Stalina apie savo šeimą rašė.
Vyresnysis Stalino sūnus iš pirmos santuokos – Jakovas. Pirmoji Stalino santuoka baigėsi skyrybomis, duktė iš tos santuokos netrukus mirė, o Jakovas dėl to bandė nusižudyti. Dėl to tėtis Stalinas apmaudžiai pasakė, kad tas durnius net nusišauti nemoka. Jakovas vedė žydukę Juliją. Galų gale Jakovas vokiečių koncentracijos stovykloje nusižudė.
Antrasis Stalino sūnus iš antrosios santuokos su Nadežda Allilujeva – Vasilijus. Buvo vedęs pusiau žydę, Molotovo ir madam Žemčiūžinos-Perleman dukterį. Sunkus psichopatas ir alkoholikas. Mirė nuo apsinuodijimo alkoholiu, taip pat savotiška savižudybė, susinaikinimo kompleksas.
Mylima Stalino duktė – Svetlana. Jos pirmoji meilė buvo žydas Liusia Kapleris. Bet tėtis Stalinas įžvelgė sionistų suokalbį ir tą jaunikį ištrėmė į Sibirą. Vėliau Svetlana ištekėjo už žydo Grigorijaus Morozovo, kurio tėvas buvo stambiu NKVD viršininku. Po to – skyrybos. Sekanti santuoka – ir vėl skyrybos. Sprendžiant iš jos pačios aprašymų, Svetlana buvo visiška psichopatė, kentė depresiją ir galvojo apie savižudybę, visą gyvenimą buvo stebima psichiatrų, išsiskyrė neįprastu seksualumu.
Būdama 40-ties metų, Svetlana įsimyli 57-rių metų indusą Singhą, vedusį žmogų, neišsiskyrusį ir mirštantį, turtingo radžos sūnų – ir profesionalų komunistą, kuris buvo vedęs austrų žydę. Ir net pas indusą – vėl žydė! Lyg tai žydėms po sijonu būtų kažkokia paslaptis, kažkoks cimusas.
Kai Singhas mirė, Svetlana savo mylimojo kremuotus palaikus įsidėjo į rankinę ir vaikščiojo su ta rankine po Maskvą, kaip beprotė su nupiešta terba. Bet ji pasirodė ne tokia kvaila: apsimetusi, kad nori palaidoti Singho palaikus, su ta rankine išvažiavo į Indiją – ir pabėgo iš TSRS, Maskvoje palikusi visus savo vyrus ir vaikus.
Visa tai pranešė pati Svetlana. O 13-ojo Skyriaus analitikai ėmė analizuoti. Kodėl visus tris Stalino vaikus taip nesulaikomai traukė prie žydų? Juk žydai šalinasi gojų – ir gojai jiems atsako tuo pačiu. O čia, staiga, viskas atvirkščiai! Kodėl? Paprastai taip atsitinka su žmonėmis, kurie žino, kad jų gyslomis iš tėvo ar motinos pusės taip pat teka žydiškas kraujas. Štai juos ir traukia prie žydų – kraujo balsas.
Dėl tėtės Stalino jau gauti duomenys, kad jis buvo gruzinų žydas, maišyto kraujo, memzeris. Todėl, kaip savo memuaruose rašo Svetlana, Stalinas “nemėgo gruzinų ir juos vadino durniais”. Žinoma, nes gruzinai jam – gojai. Na, o kaip dėl mamos?
Apie savo motiną, Nadeždą Allilujevą, Svetlana rašo, kad ji buvo labai “sumaišytos tautybės”, kad Nadeždos motina, pusiau vokietė, ir ketvirtadalis gruzinės, o Nadeždos probabytė pagal tėvą buvo čigonė.
Bet kiekvienas prityręs žydas, kaip Besedovskij, tokiu atveju pasakys: “Žinome mes tuos figli-migli. Tikriausiai Nadeždos motina buvo vokiška pusiau žydė ir ketvirtadalis gruziniškos pusiau žydės, o jos probabytė pagal tėvą buvo ne čigonė, o, paprasčiausiai, žydė. Tai yra, jeigu viską sudėti, tai jos motina 3/4 žydė, tėvas 1/4 žydas, o tos santuokos produktas, Nadežda – 3/4 + 1/4 = 1 – gaunasi, kad grynakraujė žydė. Tėtis Stalinas buvo žydiškas memzeris. Ir žmoną tokią pat susirado – taip pat memzerę. Jeigu paskaičiuoti, tai gaunasi, kad Stalino vaikų gyslose žydiško kraujo daugiau, negu bet kurio kito. Štai todėl visus tris Stalino vaikus taip traukė prie žydų”.
Po to Svetlana gana smulkiai aprašinėja savo motinos Nadeždos Allilujevos šeimą: tėvas Sergejus Allilujevas, psichas ir profesionalus revoliucionierius, jo žmona Olga, taip pat psichopatė, ir jų vaikai – Fiodoras, Anna, Pavelas ir Nadežda, antroji mylima Stalino žmona.
Fiodoras Allilujevas išprotėjo pilietinio karo metais. Svetlana apie savo dėdę rašo taip: “Netvarkingas, nemokėjo elgtis prie stalo – tipiškas dvasinio ligonio elgesys”
.
Anna Allilujeva, Svetlanos teta, taip pat buvo dvasinė ligonė, kentėjo nuo šizofrenijos, buvo ištekėjusi už Stanislavo Redenso, Maskvos NKVD viršininko, kuris buvo sušaudytas Didžiojo Valymo metu. O tetai Annai tėtis Stalinas davė 10 metų Sibiro, kur ji galutinai išprotėjo.
Pavelas Allilujevas, antrasis Svetlanos dėdė, mirė Didžiojo Valymo laikais, kaip sakoma, neaiškiomis aplinkybėmis. Jo našlė – Eugenija vėliau ištekėjo už žydo. Bet 1948 metais Eugeniją ir jos vyrą-žydą areštavo. Pasirodo, tėtis Stalinas išsiaiškino “neaiškias aplinkybes” ir davė Eugenijai 10 metų už... savo pirmojo vyrо – Pavelo Allilujevo nunuodijimą! Na ir šeimynėlė! Tikras beprotnamis!
Po to eina Nadežda Allilujeva, mylima Stalino žmona ir Svetlanos motina. Psichopatė, kuri nusižudė dėl lesbietiškos meilės lesbietei Zojai Masinai, kurią tėtis Stalinas ištrėmė į Sibirą. Tuo pačiu tėtė Stalinas į Sibirą ištrėmė ir abu mylimos žmonos tėvus. Ir taip, tėtis Stalinas su šaknimis išnaikino visą mylimos žmonos šeimą.
Svetlana Stalina-Allilujeva taip pat aprašo Stalino pirmosios-nemylimos žmonos šeimą, Jekaterinos Svinadze, kuri mirė jaunystėje. Ta Jekaterina turėjo brolį Aleksandrą, kuris buvo vedęs žydę Mariją Anisimovną Koroną, kuri buvo iš ispanų žydų. 1937 metais abu areštavo. Aleksandras Svinadzė buvo sušaudytas 1942 metais, o jo žydė žmona mirė tremtyje. Aleksandro Svinadzės sesuo Mariko taip pat buvo areštuota ir žuvo kalėjime. Žydės Marijos Korona brolis 1937 metais taip pat buvo likviduotas.
Ir taip, Stalinas iš pat šaknų išnaikino ir savo pirmosios žmonos šeimą, iš kurios buvo nemylimas sūnus Jakovas, toks durnius, kad net nusišauti nemokėjo.
Aleksandras Svinadzė ir jo žydė žmona Korona turėjo sūnų-memzerį Džoniką, tai yra, Ivaną Aleksandrovičių Svinadzę, kuris kentėjo nuo įgimtos neurastenijos. Jis taip pat buvo ištremtas, kaip LPG – liaudies priešų giminaitis, bet kažkaip išgyveno. “Jo nervai... dažnai neišlaiko, – rašo Svetlana. – Artimiesiems jis sunkus žmogus”. O tėtis Stalinas, paprasčiausiai, tokius naikino. Nes jis pats buvo toks pat degeneratas, kaip ir visa jo šeimynėlė, ir visa tai puikiai žinojo.
Slaptas TSRS valstybės patarėjas, geheimratas ir valstybės saugumo generolas Borisas Rudnevas pavargęs atsilošė krėsle ir užsirūkė pypkę. Štai kaip veikia pirmasis marksizmo dėsnis – apie priešingybių vienybę ir kovą, kaip istorijos varomoji jėga. Juk komunistas Karlas Marksas, paprasčiausiai, perfrazavo viduramžių satanistų seną formulę – “Šėtone – dievas!” Ar tai suprato Stalino giminaičiai, kai juos tempė į NKVD rūsius ir paleisdavo kulką į pakaušį? To paties Stalino įsakymu.
Bet tas pats procesas vyko visoje Rusijoje. Isteriškas pusiau žydas Kerenskis atvėrė duris maniakui pusiau žydui Leninui. Po to Leninas suėdė Kerenskį. Į pusiau žydą Leniną šovė pusprotė žydė Dora Kaplan. Po to paskelbė raudonąjį terorą ir sušaudė rusų įkaitus. Petrogrado ČK viršininką, žydą-sadistą Urickį nušovė žydas-mazochistas Kannegisser. O po to vėl paskelbė raudonąjį terorą ir sušaudė baltuosius įkaitus. Žydo-nihilisto Trockio nužudymui Meksikoje vadovavo žydas-čekistas Leonidas Etangenas, kurį vėliau taip pat ištrėmė į Sibirą.
Iki Stalino Rusijoje buvo apie 7 milijonai žydų. O po Stalino, TSRS liko tik apie 2 milijonai žydų! Taip, žydai, paėmę valdžią, paprasčiausiai, iššaudė vienas kitą. Tiksliai taip pat, kaip žydų memzeris Stalinas sušaudė arba ištrėmė į Sibirą visus savo žydiškus giminaičius.
Tame ir filosofinė senovės žydų legendos apie Golemą esmė, kurią gudrus rabinas Juda Levinas iš Prahos sukūrė apginti žydus, bet kuri vėliau kažkodėl atsisuko prieš pačius žydus.
Kalba, kad šėtonas žada valdžią, garbę ir turtus, bet dažnai sumoka suskaldytomis kaukolėmis. O šėtono ieškotojas Berdiajevas, vedęs žydę, visą laiką murma apie šėtono ir antikristo sąjungą. Taip, štai kodėl draugas antikristas dažnai atsiduria prie suskilusios geldos.
Taip kalba dialektinė krikščionybė, kurią reikia žinoti, norint suprasti, kas dedasi pasaulyje ir būti slaptu valstybiniu patarėju naujojoje jaunoje Rusijoje.
Generolas Rudnevas toliau varto Svetlanos Stalinos-Allilujevos parodymus. Jos motinos Nadeždos Allilujevos artimiausios draugės buvo: narkomo Molotovo žmona – žydė Polina Molotova-Perleman, narkomo A. A. Andrejevo žmona – žydė Dora Moisejevna Hazan, žydė Marija Kaganovič ir narkomo Vorošilovo žmona – taip pat žydė Jekaterina Davydovna. Tai neskaitant lesbo-žydės Zojos Mosinos, dėl kurios Stalino žmona lyg tai nusižudė.
Po to Svetlana rašo apie savo artimiausias drauges: maišyto kraujo Berta, kurios tėvas buvo amerikietis negras-komunistas, o motina – žydė. Sekanti draugė – Marina, ištekėjusi už Natano ir atsėdėjusi 17 metų Sibire, kurią ten išsiuntė tėtis Stalinas. Po to – Marta Lazerevna, Fanni Nevskaja ir taip toliau, ir ta pačia dvasia. Visi jie – žydai arba žmonės iš mišrių santuokų su žydais, arba tų santuokų produktai, memzeriai ir taip toliau.
Bet dabar, po stebuklų namo, buvęs Foma Netikėlis, o dabar valstybės saugumo generolas Borisas Rudnevas jau žino, kas tai yra. Jis prisiminė nuostabią Niną fon Miller, kuri prisistatinėdavo dvarininke. O pasirodė ne dvarininke, o lesbiete. O kaip kruopščiai Nina slėpė, kad ji pusiau žydė-memzerė. Ir jos geriausia draugė Liza Černova: “iš visų negalimų galimybių – tu visų negalimiausia – ir visų mieliausia!” Taip pat pusiau žydė ir pusiau lesbietė, dvilytė. O kaip puikiai viskas buvo maskuojama! Juk jis jas ilgai pažinojo – ir nieko nematė.
Generolas paniūro, prisiminė tuos metus, kuriuos jis praleido asilo kailyje... Vilhelmo Meisterio mokslo metai... O prieš jo akis marširavo keistuoliai iš stebuklų namo ir nedadarytieji iš Nedodelkino. Part-Mefistofelis Sosi, stebuklų namo komisaras, krikštyto žydo ir mamos-karaimės mišinys, kuris, vietoje žmonos naudojosi savo sekretoriumi Kotiku ir savo įsūniu Žoržiku...
...Šiek tiek žydė Fimočka, kuri turėjo du žvairaakius vyrus, kurie darė vienas kitą... Buvusi žydė Irina Zabubionnaja, septintoji Čingischano palikuonio žmona, poetė-baronienė, kuri savo sūnų, čigonų baroną, pasidarė ne nuo vyro, o nuo viso būrio chakalių...
...Žydų baistriukas Ostapas Ostapovičius, Ostapo Benderio sūnus, kuris vedė našlę su trimis vaikais nuo trijų buvusių vyrų... Pusiau žydė ir pusprotė Diana-Fufočka ir jos vargšas vyras, gerasis Mušeras... Pusiau žydas Kukorača, nuodėmingas šventasis, kurio žmona vaikus darosi kaimynų pagalba...
Bendrai, nieko ypatingo tame nėra, nes visa tai jau yra Biblijoje, Senajame Testamente, pavyzdžiui, Jokūbo, Rachilės ir Lijos istorija (Pradžia, 30 sk.). Garsusis karalius Dovydas, pagal Bibliją, buvo pederastas ir darydavo karalaitį Jonataną (Antroji Karalių Knyga, 1:26). O pediko Dovydo sūnus, išmintingasis karalius Saliamonas, buvo maišyto kraujo nuo hotejanietės motinos Virsavijos.
“Kas tai yra žydai? – galvojo tarybinės inkvizicijos generolas. – Juk dauguma iš jų – paprasčiausiai, tai maišyto kraujo žmonės iš tų šalių, kuriose žydai klaidžiojo keturis tūkstančius metų... Bekilmiai kosmopolitai... Marsiečiai... Ten, kur yra milijonas žydų, šalia bus milijonas marsiečių. O iš tų marsiečių gaunasi tokie memzeriai, kaip Kerenskis, Leninas ir Stalinas. O iš kitos pusės, ir tokie memzeriai, kaip Hitleris, Himleris, Geidrichas ir Adolfas Eichmanas. Kaip tie marsiečiai, kurie stengiasi užgrobti pasaulį. Žydai ant savo pečių užsikrovė viso pasaulio nuodėmes, o vėliau skundžiasi dėl antisemitizmo.
O išgirtoji žydų inteligentija? Taip, bet – tai, paprasčiausiai, pavogti genai. Genai, kurie pavogti mišrių santuokų pagalba su degeneratine inteligentija iš supančios aplinkos. Juk žydai, tai, paprasčiausiai, arabų gentis. Kodėl tada žydų inteligentija Rusijoje fiziškai labiau panašūs ne į arabus, o į rusus, Prancūzijoje – į prancūzus, o Amerikoje – į amerikiečius? O į ką labiau panašus Albertas Einšteinas – į arabą, ar į vokietį? Kodėl?”
Matote kokius keistus ir paslaptingus dalykus reikia žinoti, kad būti geheimratu, slaptu valstybės patarėju naujojoje Rusijoje. Tos jaunos Rusijos, apie kurią didysis aiškiaregys Dostojevskis sakė, kad po kruvinų revoliucijos maudynių ji pati išsigelbės ir išgelbės visą pasaulį, be to, senajam pasauliui pasakys savo naują žodį.
Tuo metu geheimratas Borisas Rudnevas žiūrėjo į prieš jį gulintį aplanką su Mišos Geim-Danilovo byla, kuris kažkada buvo asmeniniu Vaskos Stalino sugėrovu, o po to tarnavo stebuklų name kaip istorinis eksponatas. Pusiau žydas, malonios išvaizdos žmogus, mikčius, kuriam pastoviai nervingai trūkčiojo burna, lyg jis ką nors čiulptų ir stiegtųsi praryti, bet negalėtų. Juk kiekvieną nuodėmingąjį nubaudžia taip, kaip jis daro nuodėmes.
“Žinome, kad jūs vienas kitam čiulpiate, – pagalvojo geheimratas. – Och, vargas su tais didžiųjų žmonių vaikais. Tiesa, ne tik Stalinas, bet ir Ivanas Rūstusis buvo toks pat: “Ir čia pat, grožėdamasis savo išvaizda, mergaitiškai šypsodamasis, turintis gyvatės sielą, numylėtinis skambina Jonui, nes jį atstūmė Basmanų Dievas”
. Bet ir Aleksandras Makedonietis taip pat buvo ne geresnis, ir Cezaris, ir Hanibalas, ir Ričardas Liūtaširdis, ir Fridrichas Didysis, ir Napoleonas... Štai jis, šio pasaulio kunigaikštis, kurio vardas legionas...”
Valstybės saugumo generolas užvertė buvusio Vaskos Stalino sugėrovo bylą ir ant segtuvo uždėjo didelį raudoną spaudą “Agasferas”.
Po to generolas pasiėmė kito Vaskos Stalino sugėrovo, Ženkos Južnyj bylą. Raudonplaukis tipelis, kuris kažkada buvo asmeniniu Stalino sūnaus virėju, o po to dirbo stebuklų name, kur dieną virdavo pietus, o naktimis samogoną. Kai tas virėjukas persigerdavo, jis lįsdavo prie vyrų bučiuotis, ir dar taip – įsisiurbdamas ir su liežuviu, – už ką jam kelis kartus davė į snukį.
Bet štai, jau keletą metų, kaip Ženka Južnyj vedęs pagyvenusią damą su aštuoniais vaikais. Kad išmaitintų tą būrį, dirba juodadarbiu ir labai didžiuojasi savo gausia šeima. Vaikai jį labai myli, našlė taip pat, o Ženka kartais verda savo samogoną – ir taip pat gana laimingas. Pas tą mužiką sveiko proto atsirado daugiau, negu pas daugelį inteligentų.
Kad išpirkti savo nuodėmes, nebūtina daužyti savo kaktą į bažnyčios arba vienuolyno grindis. Viešpats Dievas turi ir kitų būdų. Vargšei našlei ir aštuoniems našlaičiams Ženka Južnyj yra geresnis tėvas, negu jų gimtasis tėvas. Įdomu, kad Ženka – raudonplaukis, ir Stalino motušė – raudonplaukė ir duktė – taip pat raudonplaukė. Bet žmоnes vertina ne pagal tai, kokiais jie gimė, o pagal tai, ką jie daro.
Tarybinės inkvizicijos generolas užvertė Vaskos Stalino antrojo sugėrovo bylą ir uždėjo mėlyną spaudą “Byla nutraukta – atiduoti į archyvą”. Po to pasiėmė parkerį ir prirašė: “O dėl samogono jo netrukdyti. Kas iš jų be nuodėmės?” Taip buvęs nusidėjėlis Ženka Južnyj papuolė į pamokslininkų kategoriją.
Pradėjo suktis 13-ojo Skyriaus ratukai ir Miša Geim-Danilovas atsidūrė ant specialaus projekto “Agasferas” konvejerio. Išvažiavo jis į protėvių tėvynę, į Izraelį, bet tik vienas Jehova žino, kodėl jis užstrigo Vienoje. Ten jis netrukus vedė kinietę, tai yra, žydę iš Kinijos, kuri kažkodėl buvo panaši į kinę. Po to pas juos atsirado gražutė žvairakė dukrelė. Po to, turtingi bevaikiai amerikiečių dėdės atleido Mišai, kad jis ne žydas, o tik pusiau žydas, ir padėjo jam Vienoje atidaryti mažą manufaktūros parduotuvėlę. Sėdi memzeris Miša prie kasos ir dūsauja:
– Jūs tik n-n-nepagalvokite, kad aš k-k-kapitalistas. Aš kažkada su pačiu Vaska Stalinu d-d-degtinę g-g-gėriau...
O antrasis Vaskos Stalino sugėrovas stato socializmą TSRS, augina ten sveikus vaikučius, gėrinėja savo samogoną ir giriasi, kad jis tam samogonui turi patentą, kažkokį apsauginį raštą. Ir dar tokį raštą, kad jam milicijos įgaliotinis net pagarbą atiduoda.
* * *
Vakarų spaudoje rašė, kad TSRS išrado kažkokį slaptą kvantinį ginklą, kuris veikia kažkokiu visiškai nauju principu. Specialistai tikino, kad tas kvantinis ginklas toks baisus, kad apie jį net baisu kalbėti. Kažkas panašaus į mirties spindulius.
Atvirai kalbant, nors tas ginklas ir buvo slaptas, bet nieko ypatingo jame nebuvo. Ir Vakarai tą ginklą jau seniai naudojo prieš Rusiją. Todėl vakarų specialistai ir tylėjo. Nauja buvo tik tai, kad dabar TSRS valstybės saugumo maršalas Maksimas Rudnevas tą ginklą nukreipė prieš Vakarus.
Kvantinis ginklas nebuvo mirties spinduliais. Bet, vietoje sviedinių ten naudojo gyvus lavonus. Paprasčiausiai, lavoninius degeneratų nuodus pumpavo iš Rytų į Vakarus.
Kaip tokį kvantinį ginklą, sekančiu numeriu į Vakarus išfugasino puolusį trockistinį angelą Adomą Abramovičių Balamutą ir jo žmoną Ievą, bevaisę smaguriautoją. Tuos pačius Balamutus, kurie balamutino žmones per “Laisvės” radiją.
Ilgus metus Adomas ir Ieva čirškė per radiją, koks rojaus gyvenimas TSRS. O dabar jiems net ačiū nepasakė – ir paleido “Agasfero” konvejeriu”. Tiesa, Adomui nemokamai išpjovė socialistinį hemorojų, kurį jis užgyveno “Laisvės” radijuje.
Adomui ir Ievai išdavė jų senus amerikietiškus pasus, kurie buvo saugomi KGB 13-ame Skyriuje, įdėjo į juos naujas izraelietiškas vizas ir išsiuntė į Izraelį.
Bet kažkodėl Adomas ir Ieva atsidūrė ne Izraelyje, o Amerikoje. Matyt, ne be reikalo tas specialus projektas vadinasi “Agasferas”, tai yra, “Amžinasis Žydas”. Ir, matyt, ne veltui sako, kad sionistas – tai žydas, kuris vilioja pinigus iš kito žydo, kad trečią žydą atviliotų į Izraelį.
Vienaip ar kitaip, Adomas ir Ieva Balamutai vėl tapo evrikaniečiais. Kažkada jie buvo rausvi. O dabar jie buvo seni ir pražilę. Bet nuo to protingesniais nepasidarė. Ir netrukus buvęs trockistas Adomas Abramovičius jau dirbo antitarybinėje “Išvadavimo” radijo stotyje, kur jautriai apsijungė marksizmo ir makartizmo aukos, ir kur krikštatėviu buvo Harvardo projektas, kuris vadovavosi latentiniu pusiau pederastiniu pusiau žydo Lenino kompleksu.
O žmonės į visa tai žiūrėjo ir lingavo galvomis:
– Och, vėl tas Balamutas žmones balamutina. Jis negali gyventi be permanentinės revoliucijos. Juk tai ne trockistas, o anarchistas.
– Ne anarchistas, o antikristas, – sakė kiti.
Senstant, radijo mesijui Adomui progresavo ir jo persekiojimo manija. Netrukus jis net Ievą pradėjo įtarinėti, kad ji nori jį nunuodyti. Bet tai visiškai natūralu: juk messionizmas, tai yra, didybės manija, tai yra persekiojimo manijos gimtoji sesuo.
Netrukus po puolusio angelo Adomo, ant “Agasfero” konvejerio papuolė ir jo archangelas – politinis patarėjas Davidas Čumkinas. Todėl, kad Izraelyje reikia kvalifikuotos darbo jėgos, Čumkinui-bolševikui išdavė seną pažymą iš Sibiro lagerio, kad jis ten išsitarnavo iki 5 kategorijos mūrininko. O jo tėvui, Čumkinui-menševikui, išdavė 4-s kategorijos mūrininko pažymą.
Maskvoje jie abu buvo aršūs sionistai. Bet tokių sionistų į Sioną, tai yra, į Izraelį, ir lazda nenuvarysi. Todėl, vietoje to, kad statytų Izraelį, tie mūrininkai atsidūrė Niujorke, kur juos, kaip tarybinius disidentus, momentaliai įtaisė į “Išvadavimo” radiją. Darbas pažįstamas – paprasčiausiai, sukti galvas įvairiems psichams, kuriems pastoviai trūksta laisvės.
Netrukus pas Davidą-bolševiką atsirado buržuaziniai užmojai. Jis nuspendė užsiimti sportu ir jodinėjo arklių Centriniame parke. Bet tam trukdė viena maža aplinkybė. Davidas, kaip ir Adomas, turėjo hemorojų. Vieni sakė, kad nuo sėdimo darbo. O kiti sakė, kad tai – už jaunystės nuodėmes.
Ko gi čia gėdytis mūsų nuodėmingais laikais. Juk net pats biblinis karalius Dovydas jaunystėje užsiiminėjo pederastija. Pasižiūrėkite į Bibliją, Antrąją Karalių Knygą, 1:26.
Vienaip ar kitaip, Davidas Čumkinas nutarė išsipjauti savo hemorojų ir atsigulė operacijai. Suleido jam pirmą ampulę narkozės – neveikia. Suleido antrą – jis užmigo ir nebeatsibudo. Gydytojai nustatė diagnozę, kad jis turėjo kažkokią retą alergijos formą, kažkokį supuvusį kraują. Bendrai, Davidas-bolševikas apsiriko.
O jo tėvas Mozė-menševikas, senas bundistas ir bombistas, kurį senatvėje subombino paralyžius, važinėjosi vežimėlyje po Brodvėjų ir šaukė, kad jo sūnų tyčia nunuodijo, kad tai gydytojų-nuodytojų suokalbis, ir kad jis to taip nepaliks ir teisis su dėde Semu.
Įsivaizduokite, koks būtų kilęs kauksmas ir inkštimas ant viso pasaulio, jeigu taip būtų atsitikę Maskvoje? Kaip tai buvo disidento Galanskovo atveju. Štai kodėl tuos psichus ir pasistengė išsiųsti kuo toliau.
Kai puolęs angelas Adomas Balamutas sužinojo, kad jo mylimą archangelą Davidą nunuodijo gydytojai, jis nuliūdo taip pat, kaip ir biblinis karalius Dovydas, sužinojęs apie numylėtinio Jonatano mirtį, kurio meilė, kaip sakoma Biblijoje, buvo daug saldesnė, negu bet kokios moters meilė. Ir nuo viso to, vargšas Adomas taip susinervino, kad ėmė, ir pats nusinuodijo.
Adomas padarė taip pat, kaip garsusis milijonierius Savva Morozovas, kuris finansavo Leniną. Klasikinis susinaikinimo komplekso pavyzdys. Po to, bijodamas, kad jis išprotės anksčiau, negu Leninas iššaudys visus milijonierius, Savva Morozovas ėmė, ir pats nusišovė – 13-tą dieną.
Ir gerasis Adomas gyvenimą baigė taip pat 13 mėnesio dieną. Taip mėgsta daryti įvairūs degene... atleiskite, legionieriai. Kaip slaptas ženklas savo sėbrams.
“Naujajame žodyje” pasirodė gedulingi skelbimai, kur “Išlaisvinimo” radijas liūdnai skelbė, kad amžinas disidentas Adomas Balamutas, garsus 3-sios evmigracijos iš TSRS atstovas, sudegė nuo pervargimo, kovodamas už žmogaus teises ir laisves.
O dėl viso to kalti buvo gudručiai iš Harvardo projekto, kurie amerikietišką psichologinį karą organizavo pagal latentinį pusiau pederastinį pusiau žydo Lenino kompleksą. Bet tai puikiai žinojo ir tarybiniai išminčiai iš KGB 13-ojo Skyriaus profesoriaus Rudnevo smegenų tresto.
Juk froidistai neveltui sako, kad homoseksualumas, dažnai susijęs su sadizmu ir mazochizmu, iš ko išsivysto griovimo ir susinaikinimo kompleksas, – tai visos agresijos ir agresyvumo šaknis, pradedant nuo paprasto ginčo šeimoje tarp vyro ir žmonos, baigiant pasauliniais karais ir revoliucijomis.
Štai tokiais permanentiniais revoliucionieriais buvo angeliškas geraširdis-mazochistas Adomas ir jo archangelas-sadistas Davidas. Kaip sakydavo šėtono ieškotojas Berdiajevas: geras blogis ir blogas gėris. Matote, kaip viskas paprasta?
* * *
Adomo Balamuto sekretorės, prostitutės Magdalenos veidas buvo kaip angelo, o figūra – kaip garsios kolūkietės. Be to, ji dar turėjo geležinę valią. Todėl ji nutarė pakeisti savo figūrą ir tam, kad numestų svorio, pradėjo gerti actą. Ir gerdavo jo kibirais.
Dėl to ji iš tikrųjų pasikeitė. Pasidarė liesa, kaip lenta. Rankos ir kojos – kaip lazdos. O veidas toks blyškus ir permatomas, lyg būtų deginusis prieš mėnulį. Gavosi kažkokia astralinė gražuolė – kaip Aelita.
Bet už tą modernizaciją vargšė Magdalena susimokėjo sugadintu skrandžiu. Ji buvo amžinai alkana ir pastoviai ieškojo ką nors suvalgyti. Bet kai tik ji ką nors suvalgydavo, tuojau pat viską išvemdavo ir vėl kalendavo dantimis iš bado.
Kaip tik tuo metu 13-ojo Skyriaus specialistai, kurie užsiiminėjo sanitarine-politine profilaktika, priėjo iki Magdalenos ir susimąstė. Juk dabar ji ideali amerikietiško tipo gražuolė. Ūgio virš šešių pėdų ir liesa, kaip modelis iš Penktojo aveniu. Ir dar lesbietė ir nimfomanė. Tokias Aelitas pavėjui nepaleidžia.
Todėl nusprendė Magdeleną apvesdinti ir pradėjo ieškoti tinkamo jaunikio. Pirmiausia ją įtraukė į KGB galima-mergaičių sąrašą. Tas galima-mergaites pakišdavo įvairiems užsieniečių klausytojams, uostinėtojams ir bildukams. O ypač tiems operatoriams, kurie operavo Maskvoje su operacija “Juodasis Kryžius”.
Kaip taisyklė, tai buvo homo amerikanus-evrikanus, įvairūs šmokos iš amerikiečių žvalgybos, kurie maskavosi žurnalistais ir Maskvoje uostinėjo įvairius homo sovietikus, tokius pat šmokus, kaip ir jie patys. Bet ypač jie domėjosi samosadais.
Bet tai ne tabakas-samosadas. Tai žmonės, kurie patys save sodina. Kur sodina? Na, ten, kur sodina, – į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. Psichologijos požiūriu – tai mazochistai su froidinės kaltės kompleksais, savotiški nelaimių kolekcionieriai. O viso to priežastis yra pasyvus, tai yra, moteriško tipo homoseksualumas. Tai tokie homo sovietikus, kaip Čingischano palikuonis ir jo probleminis sūnus – čigonų baronas Liusia Šelaputinas.
Kaip bebūtų gaila, mazochizmas dažnai būna komponentas... šventumo, ir tada sunku atskirti, kur nuodėmingas šventasis, o kur šventas nuodėmingasis, kur geras blogis, o kur blogas gėris. Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas mėgsta slėptis už geriausių žmogiškų sielos išraiškų ir prieina iki absurdo, iki ekstremo. Todėl Šventame rašte ir parašyta, kad šėtonas mėgsta apsimesti šviesos angelu.
Kaip pavyzdį, paimkime poeto-disidento Jesenino-Volpino bylą. “Juodojo kryžiaus” operatorių požiūriu. Archyvai rodo, kad jo tėvas, garsusis poetas Sergejus Jeseninas, kvietęs “melstis Dievui keiksmažodžiais”, be girtuokliavimo, šiek tiek pederastino su valstiečių poetu Kliujevu. Po to Jeseninas nusižudė, o Kliujevą susėmė Didžiojo Valymo metu. Bet tarp girtuoklysčių ir pederastijos, Jeseninas kažkokiai žydei padarė baistriučiuką. Dėl to gavosi pusiau žydas Jeseninas-Volpinas, kuris nuėjo tėvo pėdomis ir rašo tokias eiles: “Ir aš iki mirties prisigersiu – ir nusišausiu”
.
“Juodojo kryžiaus” operatoriai patenkinti trina rankomis ir tokį psichą, turintį susinaikinimo kompleksą, įtraukia į samosadų kategoriją. Po to jį pradeda apdoroti taip, kad dar labiau psichuotų, ir tą darbą vadina kova už žmogaus teises ir laisves TSRS. O kai tą pusiau šmoką ir samosadą sodina į beprotnamį, amerikiečių šmokos pasaulio spaudoje sukelia tikrą audrą. Todėl psichologinį karą ir vadina psichų karu.
“Juodojo kryžiaus” operatoriams tokiu pat samosadu buvo ir garsusis rašytojas ir nobeliškasis disidentas Solženicynas. Juk jo tėvas buvo krikštytas žydas ir gyvenimą baigė savižudybe, kai Solženicynas dar buvo savo motinos-šiksos gimdoje. O tas simptomas – labai charakteringas. Juk geriausio amerikiečių rašytojo ir Nobelio premijos laureato Hemingvėjaus tėvas taip pat gyvenimą baigė savižudybe. Pats Hemingvėjus šiek tiek sėdėjo beprotnamyje, tai yra, psichiatrinėje ligoninėje, o po to taip pat nusižudė. Ir net jo sesuo Ursula, taip pat nusižudė. Esmė tame, kad tie dalykėliai persiduoda paveldėjimo keliu kaip genetinis kapitalas, kaip likimas, kaip karma.
Į konclagerį memzeris Solženicynas papuolė už tai, kad 1945 metais kariniu paštu pasiuntė laišką su memzerio Stalino kritika. Bet tada ant kiekvieno voko buvo dedamas spaudas “Patikrino karinė cenzūra”. Kad tokiomis sąlygomis siųsti tokį laišką, reikia būti samosadu, daro išvadą “Juodojo kryžiaus” operatoriai ir Solženicyną įsirašo į samosadų sąrašus.
Pirmoji Solženicyno žmona – pusiau žydė, o antroji – grynakraujė žydė. O tai reiškia, kad sieloje jis iš “mūsiškių”, kosmopolitas be tėvynės, marsietis. Reiškia, ieškok didybės manijos ir sesers – persekiojimo manijos – ir tuo grok kaip pianinu. Taip iš Solženicyno padarė amerikiečių psichologinio karo agentu ir pasaulinėje spaudoje inkštė, kad jis – gyvenimo saulė, žemės druska, rusų tautos sąžinė ir net žmonijos siela.
O “Juodojo kryžiaus” operatoriai jį vadino Sol Ženicheriu. Sol – tai paprastas Solomono vardo sutrumpinimas. O Ženicheris – tai linksmakotis, šmokas, falas. Tai tam, kad nepamirštų, kad jis tik maišyto kraujo, memzeris. Be to, kad jo mama ne žydė, o gojė-šiksa, tai iš viso nėra jokių garantijų, kad jis toks.
Kad geriau sekti tuos operatorius, 13-sis Skyrius juos apsupo galima-mergaitėmis. Kaip taisyklė, tie operatoriai buvo slaptų draugijų nariais, kur šėtonas susiuosto su antikristu. O todėl, kad šėtonas slepiasi žmogaus galvoje ir jo kelnėse, tai visų tų operatorių galvose ir kelnėse buvo nedidelė betvarkė. Todėl ir galima-mergaitės pas juos buvo ne paprastos, o specialios, visų gyvenimo atvejų meistrės. Bendrai, tokios raganos, lesbietės ir nimfomanės, kaip ir prostitutė Magdalena.
Kartais toms galima-mergaitėms net leisdavo ištekėti už savo sekamųjų ir išvažiuoti į užsienį. Tada jos pakliūdavo į “rusių žmonų” kategoriją, apie kurias 13-me Skyriuje visada kalbėdavo dviprasmiškai šypsodamiesi.
Štai todėl ir prostitutę Magdaleną paleido tuo konvejeriu. Jai pavedė apdoroti Sol Fišerį, “Juodojo kryžiaus” operatorių, kuris dorojo Sol Ženicherį. Tau buvo evrikietis ir Si-ai-si agentas, kuris buvo apsimetęs korespondentu.
Misteris Fišeris – senas viengungis, mažas, sudžiūvęs ir pilkas, kaip pelytė, – su savo kontragentais-disidentais dažniausiai susitikdavo čiuožykloje, lyg tai atsitiktinai. Bet pačiūžomis čiuožinėti jis nemokėjo, todėl visą laiką virsdavo. O Magdelena visą laiką čiuoždavo paskui jį, imdavo už apykaklės, papurtydavo kaip katė pelę, ir pastatydavo ant kojų. Tokia aktyvi pagalba Fišeriui labai patiko, kuris sieloje buvo pasyvaus topo homo. Netrukus jis taip įsimylėjo vyrišką Magdaleną, kad jie apsivedė. Taip tarybinių samosadų medžiotojas pats tapo samosadu ir pats save pasodino prie KGB 13-ojo Skyriaus grandinės.
Netrukus samosadą Fišerį paskelbė persona non grata, tai yra, nepageidaujamu elementu, ir išsiuntė į užsienį. O kartu su juo, ir jo žmoną, šiksą Magdaleną. Taip, pati to nežinodama, Magdalena papuolė ant specialaus projekto “Agasferas” konvejerio pagal “rusiškų žmonų” kategoriją.
Jeigu jūs į tas žmonas pažvelgsite šiek tiek atidžiau, tai pamatysite, kad visos tos “žmonos” kabutėse: fiktyvios santuokos, o žmonos defektinės. Bet ir vyrai ne ką geresni. Žinote, pagal formulę, vyras-boba ir žmona-vyras.
Visi kriminalistai žino, kad tarp šunų-pėdsekių pas kales uoslė daug geresnė, negu pas patinus. Tai žinodami, amerikiečių žvalgyba, kaip taisyklė, Maskvai parinkdavo savo agentus – uostytojus, klausytojus ir bildukus – taip pat iš kalių tarpo, tai yra, moteriško, arba pasyvaus tipo homikus. O 13-sis Skyrius, kad tas kales išvestų iš kelio, pakišdavo jiems savo moteris-patinus. Tokius, kaip nimfomanė Magdalena.
Jeigu kas domisi prostitutės Magdalenos žygdarbiais, apie tai gali pasiskaityti Niujorko “Naujajame žurnale” kur savo paskutines dienas gyvena eserai, trockistai, bundistai ir kiti įvairūs bombistai. Dabar šiksa Magdalena, pasirinkusi pseudonimą Žiburiuojanti Paukštė, ten spausdina savo memuarus.
Bet labiausiai ta Žiburiuojanti Paukštė duoda garo savo vargšui vyrui-samosadui, išduoda jį į dešinę ir į kairę, iš priekio ir iš užpakalio, ir su vyrais, ir su moterimis, duodasi su visais, kas tik netingi. Bet taip pat kalba, kad jos vyras – šventas žmogus, ir į tai nekreipia jokio dėmesio. Štai ir suprask, kur nuodėmingas šventasis, o kur šventa nuodėmingoji, kur geras SI-ai-ei blogis ir kur blogas KGB gėris.
Čia ne tik velnias, bet ir pats Berdiajevas susipainios. Tas pats šėtono ieškotojas Berdiajevas, gero blogio ir blogo gėrio išradėjas, kuris išsisukdavo ir bet kokios padėties ir kuris net tvirtino, kad stalininiai konclageriai – tai, žinote, naujo tipo laisvė.
Kartais prostitutė Magdalena skaito savo memuarus emigrantų literatūriniuose susirinkimuose. Jūs tą Žiburiuojančią Paukštę pažinsite pagal tai, kad jai pastoviai timpčioja burna. Tai – viena iš Froido burnos erotizmo pasekmių. Juk nuodėminguosius nubaudžia taip, kaip jie daro nuodėmes. Todėl ir sako, kad Dievas šelmį pažymi.
O jeigu kas galvoja, kad Dievo nėra, tai eikite ir pasižiūrėkite į nuodėmingąja Magdaleną. Pasižiūrėkite, kai ją velniai kraipo. Tarp kitko, lygiai taip pat velniai darkė ir šėtoną ieškotoją Berdiajevą-Berdičevskį (sako, kad Berdiajevo pavardė kilusi iš Berdičevo mieto pavadinimo). Ir dar taip darkė, kad jam net liežuvis burnoje netilpo. Tai todėl, kad jis neplepėtų, kad stalininiai konclageriai – tai naujojo tipo laisvė.
* * *
Evrikaniška ir evripiejiška spauda iškilmingai trimitavo, kad dėl pasaulinės bendruomenės spaudimo, taip mėgo save pristatinėti ši spauda, Tarybų Sąjunga dabar į Izraelį išleidžia po 30.000 žmonių per metus. Iš viso per paskutinius metus iš TSRS su izraeliečių viza emigravo virš 100.000 žydų. Laukiama, kad į Izraelį išvažiuos iki 300 000 tarybinių žydų.
Bendrai, žydiškasis Dovydas tarybinį Goliafą parklupdė ant kelių.
Tuo pat metu, KGB 13-jo Skyriaus profesoriaus Rudnevo smegenų trestas atidžiai sekė užsienio spaudą, kad pasitikrintų reakciją į specialų projektą “Agasferas”, nes tai buvo gana delikatus reikalas.
Atvirai sakant, to specialaus projekto išradėjas buvo žydų profesorius Cezaris Lombrozo, garsus psichiatras ir mokslinės kriminologijos tėvas, kuris visą gyvenimą pašventė proto ir beprotybės sąveikos tyrinėjimui. Savo triukšmą sukėlusioje knygoje “Genialumas ir beprotystė”, profesorius Lombrozo rašė: “Būtent tarp žydų daugiausia išsilavinusių ir talentingų žmonių, bet ir bepročių tarp žydų yra 4-6 kartus daugiau, negu tarp kitų žmonių. Vokietijoje žydų-bepročių buvo 8 kartus daugiau, negu tarp vokiečių”
.
Profesoriaus Rudnevo smegenų treste ėmėsi pieštukų ir pradėjo skaičiuoti. Jeigu pagal profesorių Lombrozo išvesti aritmetinį vidurkį, tai bus 6 kartus daugiau. Jeigu pagal amerikiečių statistiką, JAV gyventojų tarpe yra 18,5% dvasinių ligonių, tai kiek gi ten yra žydų?..
18,5% x 6 = 111%.
Chm, virš 100%. Ir taip, jeigu tikėti žydų profesoriumi Lombrozo, tai visi žydai daugiau ar mažiau nenormalūs. Štai ir išsiaiškink, kuris iš jų pusprotis, o kuris visiškas beprotis! Štai tau ir dieviškoji tauta! Arba šėtoniškoji tauta?! Arba šėtono-dieviškoji tauta?!
Visi žino, kad Albertas Einšteinas – genealus žmogus. Bet mažai kas žino, kad jo sūnus memzeris Eduardas sėdėjo beprotnamyje. Ir tos lygties tarp proto ir beprotystės neišspręs ir pats Einšteinas.
Bet, psichinės ligos – tai tik pusė problemos, antroji pusė. O pirmoji pusė – tai lytiniai iškrypimai. Bet pas žydus geriau nebandyti to skaičiuoti. Kitaip gausis daktaro Kinsi 37% x 6 = 222% ! Vai-vai-vai – 222% sekso iškrypėlių! Pasaulinis rekordas!
Tarybinės inkvizicijos specialistai analizavo taip. Iš daktaro Kinsi 37% tik 4% – tai visiški, atviri ir sąžiningi homo, o likusieji 33 procentai – tai ir mums ir jums, ir šen ir ten, lyg tai būtų dvilyčiai.
Jeigu tas demokratines proporcijas pritaikyti žydams, tai gaunasi, žydų 4% x 6 = 24% visiški, atviri ir sąžiningi homo. O likusieji 33% x 6 = 198% bus ir mums ir jums, ir šen ir ten, lyg tai būtų dvilyčiai.
Bet juk virš 100% būti negali. Kaip gi taip? Išminčiai iš profesoriaus Rudnevo smegenų tresto apmąstė tą problemą labai paprastai – pagal marksistinį dėsnį apie kiekybės perėjimą į kokybę. Taip, spaudžiant dujas gauname skystį. O jeigu tuos 222% suspausti iki 100%, tai tie procentai bus stipresni daugiau, negu dvigubai, o velniai, kurie slepiasi už tų procentų, bus dvigubai aršesni. Kaip tie nelabieji ir džinai, kuriuos uždarė butelyje.
Ir taip, garsusis sionistų išminčius profesorius Lombrozo sako, kad tarp žydų daug išsilavinusių ir talentingų žmonių – ir, kaip tolesnės analizės rezultatas, 111% psichinių ligonių, tai yra, psichopatų. Be to, gaunasi, kad 24% žydų – tai gryni homo, o visi likusieji – teoriškai – ir mums ir jums, ir šen ir ten, lyg tai būtų dvilyčiai. Patys žydai tą problemą sprendė labai paprastai – jie, paprasčiausiai, pasiskelbė “išrinktąja tauta”!
Žinoma, nieko ypatingo tame nėra. Panaši situacija savo laiku buvo Sodomoje ir Gomoroje. Kažkas panašaus buvo senovės Judėjoje, Senovės Graikijoje ir Romoje žlugimo laikais. Todėl jie ir sunyko. O žydai pasklido po visą pasaulį ir ardo kitas valstybes. Tiksliau, kol protingi žydai kažką stato, puspročiai ir bepročiai viską ardo. Todėl žydus periodiškai iš visur išvaro.
Štai tuo suktu dėsniu apie proto ir beprotystės sąveiką ir bazavosi specialus projektas “Agasferas”. Iš esmės tai buvo užmaskuotas žydų išvarymas iš TSRS. Bet išvarymas ne visiškas, o tik dalinis ir selekcinis: gerus, protingus žydus pasiliksime sau, o blogus žydus, puspročius ir bepročius, mes išsiųsime kovoti iš didįjį Izraelį nuo Nilo iki Eufrato arba rinkti apelsinų kibucuose.
Taip mes ištuštinsime mūsų psichiatrines ligonines, psichuškes ir beprotnamius. O kiek iš jų iš tikrųjų pasieks “pažadėtąją žemę” ir kiek iš jų vėl pasklis po pasaulį – tai jau kitas klausimas. Vienaip ar kitaip, visur tai bus erodiškas raugas, anarchijos, nihilizmo ir revoliucijos mielės.
KGB 13-jo Skyriaus specialistai, kurie užsiiminėjo specialiu projektu “Agasferas”, į aplankus dėjo iškarpas iš vakarų spaudos ir šaipėsi. Štai, amerikiečių žurnalas “Taim” savo 28 puslapyje 1972 m. birželio 19 d. pasididžiuodamas paskelbė apie puikų tarybinį poetą Josifą Brodskį, kuris skelbėsi naujuoju krikščionimi, savo eilėraščiuose Kristų maišė su keiksmažodžiais, ir kuriam iš pradžių smegenis taisė beprotnamyje, o vėliau išsiuntė su izraelietiška viza. Bet vietoje Izraelio jis kažkodėl atidūrė Amerikoje.
“Taim” rašė: “Brodskio išsiuntimas yra galvosūkis. Tarybų valdžia kartais siūlo palikti šalį žydams ir nežydams, kuriuos jie skaito nemalonumų šaltiniais. Bet Brodskį, kuris yra žydas... paprasčiausiai, iškvietė į tarybinę slaptąją policiją ir pasakė, kad jis privalo palikti Rusiją, ne kitaip “bus dar blogiau”.
“Paprasčiausiai, jie mane išmetė iš savo šalies”, – “Taim” korespondentui pareiškė Brodskij.
Iškarpoje buvo prierašas: “Brodskij toks pat ryžas, kaip ir Sol Ženicheris. Savo laiku dar Petras Didysis išleido reskriptą, kad žvairaakiams ir raudonplaukiams draudžiama liudyti teisme – nes šelmius Dievas paženklina”.
Iš karto po Brodskio, “Taim” ditirambus dainavo drąsiam demokratui-disidentui Jeseninui-Volpinui, kuris sėdėjo beprotnamyje. Pamėgdžiodamas savo garsų tėvą-savižudį, tas pusiau žydas ir pusiau poetas savo opusuose vapėjo: “Ir aš iki mirties nusigersiu – ir nusišausiu!” Štai 13-me Skyriuje ir nusprendė, kad, jeigu tas memzeris taip nori nusišauti, tai tegul nusišauna užsienyje. Kad vėliau nekeltų triukšmo, kad dėl visko tarybų valdžia kalta.
Nors tą samosadą išprašė pagal izraelietišką vizą, bet veltui Jehova jo laukė Izraelyje. Kažkodėl jis atsidūrė ne Izraelyje, o Amerikoje.
Na, o todėl, kad Dievas mėgsta trejybę, tai dėl pilnumo duosime dar vieną beprotnamio klientą, kurį kunigaikštienė spauda, šio pasaulio kunigaikščio draugužė, pristatinėjo kaip šventąjį.
Tokiu vakarų spaudos numylėtiniu buvo religinis dailininkas-modernistas Jurijus Titovas. Pamėgdžiodamas Jėzų Kristų, tas eks-beprotis užsiaugino ilgus plaukus ir barzdą, kaip hipis, o vėliau piešdavo nukryžiuotą ant kryžiaus patį save, arba degančio Kremliaus fone, arba degančių Niujorko dangoraižių fone. Taip, lyg jį velniai pamėgdžiotų. Arba, dar paprasčiau, jis savo fizionomiją įrėmindavo į paveikslų rėmus – ir pozuodavo fotografams.
Savo laiku, aplankęs tokių modernistų parodą Manieže, caras Nikita spjaudėsi ir šaukė, kad tai ne menas, o šuns š... ir, kad tai ne dailininkai, o pederastai – ir tegul visi čiuožia po velnių į užsienį.
Vienaip ar kitaip, pseudokrikščionis Titovas iš pradžių pasėdėjo beprotnamyje, o vėliau jį išleido į užsienį. Nors jis išvažiavo vis su ta pačia izraelietiška viza, bet kažkodėl užkliuvo Paryžiuje. O vėliau gavosi mažas konfūzas.
Suaugusi Titovo duktė vietoje to, kad džiaugtųsi vakarų laisve ir demokratija, ir dar puikiame Paryžiuje, staiga bandė nusižudyti – ir, dėl to ją uždarė į beprotnamį. Į beprotnamį prancūzišką, demokratinį, o ne į tarybinį. Bet apie tai visažinanti spauda kažkodėl kukliai tylėjo. Bet, įsivaizduokite, koks būtų buvęs pasaulinis kauksmas ir inkštimas, jeigu visa tai būtų atsitikę Maskvoje? (Kol buvo renkama ši knyga, ne tik jo duktė, bet ir pats Titovas atsidūrė Paryžiaus beprotnamyje, o jo žmona E. Strojeva puikiame Paryžiuje pasikorė).
Kai kurie griežti literatūros kritikai, tokie, kaip Koriakovičius ir Zavaliuchinas, gali pasakyti, kad nereikėtų į romanus įjungti gyvus žmones.
Taip, bet, matote, dabar mes pereiname nuo socializmo prie socmodernizmo. Modernistai savo mene mėgsta teplioti įvairias šlykštybes: sudaužytus butelius, laikraščių atplaišas, senus skudurus ir kitokias šiukšles. O mes, socmodernistai, dabar darome tą patį literatūroje. Juk mums, normaliems žmonėms, taip pat kartais norisi pavolioti durnių.
Tiesa, žinote, iš kur atsidaro išsireiškimas “valioti durnių”? Anksčiau, senais gerais laikais, durnius iš tikrųjų valiojo – degute ir plunksnose, – o vėliau vežiojo gatvėmis ir visiems rodė. Užtat mūsų nuodėmingais laikais, iš pusdurnių ir bepročių daro genijus. O visi likusieji žmonės lieka durniais.
Todėl vargšui užguitam skaitytojui reikia pateikti gyvus pavyzdžius. Marksistiškai. Dialektiškai ir materialistiškai. Kitaip skaitytojas niekada nepatikės visa ta velniava apie šėtoną ir antikristą, ir dar apie Golemą ir Agasferą.
O juk visa tai yra. Tik ne visi tai mato.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ