Ko jūs ieškote gyvo tarp mirusiųjų?
Lukas. 24:5
Entuziastų skersgatvio Nr. 22 name, kas žaidžiant akį reiškia per daug ir kur gyveno Miulleriai, kartą atvyko milicija ir darė kratą. Viskas kaip priklauso – su dalyviais ir liudininkais. Kratai vadovavo KGB kapitonas, mandagus, raginiais akiniais ir su medicinos tarnybos ženkleliais antpečiuose.
Kratą pradėjo Ninos kambaryje ir iš ten konfiskavo tik vieną dalyką: gražią pailgą dėžutę su užraktu ir užrašu: “Made in USA”. Tai buvo amerikiečių raganos Doki Bondarevos dovana, su kuria Nina vienu metu draugavo.
Kai KGB kapitonas atidarė dėžutę, dalyviai ir liudininkai tik aiktelėjo. Vėliau kaimynai dar ilgai šnibždėjosi, kokį stebuklą rado pas gražiąją mergaitę Niną, kurią visi laikė dorybės pavyzdžiu. Dėžutėje gulėjo vienas iš psichologinio karo instrumentų, kuriuo raganos naudojasi, kai nori virsti vyrais. Tai buvo didžiulis, kietas guminis falas su specialiu įtaisu, kuriuo ragana galėjo jį prisitaisyti prie klubų.
Po keleto dienų Niną pakvietė į Centrinę KGB būstinę Lubiankoje. Ten ją sutiko tas pats KGB kapitonas, kurio antpečiuose žibėjo gyvatėlės, apsisukusios apie taures su nuodais. Kapitonas nusišypsojo ir pasakė:
– Mane vadina Saforovu. KGB sanitarinė-politinė tarnyba. Tai štai, Ninočka... Todėl, kad jūs – lesbietė su sadistiniais nukrypimais, tai yra, ragana, senais gerais Stalino laikais mes tokias išvarydavome į Sibirą, į koncentracijos stovyklas. Bet dabar pas mus supuvęs liberalizmas. Todėl, kad jūsų tėvas žydas, tai visa jūsų raganiška šeimynėlė išsiunčiama į Izraelį. Sanitarinės-politinės profilaktikos tikslu.
Daktaras nuo stalo paėmė aplanką:
– Kad nebūtų visokių figli-migli ir šacher-macher, štai jums jūsų asmens byla. O dabar eime į gretimą kabinetą, kur galėsite susipažinti su šia byla.
Šiuolaikinėje avangardinėje literatūroje yra, taip vadinami, antiromanai ir antiherojai. Kažkas panašaus į tokį antiromaną buvo ir Ninos fon Miuller asmens byla. Aplanke buvo dokumentų fotokopijos, liudininkų apklausų protokolai, medicininiai formuliarai. Viršuje gulėjo Ninos genealoginis medis, kuris buvo sudarytas pridėtos medžiagos pagrindu.
Mama Milicija Ivanovna mėgo pasakoti, kad jų senelė Iraida Fiodorovna kažkada buvo turtinga dvarininkė, į mišką eidavo rinkti grybų ir mėlynių, vakarais dvaro mergos dainuodavo ir šokdavo, senelė gerdavo arbatą iš virdulio, o galantiški kavalieriai bučiuodavo jai rankutes.
Viskas kaip gražiame romane. Bet aplanke, kaip antiromane, buvo visiškai kas kita.
Senelė Iraida Fiodorovna iki revoliucijos buvo ne dvarininkė, o viešnamio valdytoja. Aplink ją šoko ir dainavo prostitutės, senelė gėrė degtinę, o ranką jai bučiavo vagys ir suteneriai.
Toliau ėjo techninės detalės. Senelė buvo kilusi iš molokanų sektai priklausiusios šeimos. O tos sektos pavadinimas buvo kilęs visiškai ne nuo žodžio “moloko” (pienas), kaip kas nors pagalvojo, o nuo graikiško žodžio “malakoi”, kuris, paties apaštalo Pauliaus žodžiais, reiškia homoseksualumą.
Mama pasakojo, kad jos tėvas buvo iš dvasininkų sluoksnio. O aplanke, kaip antiromane, buvo parašyta: pašalintas iš dvasininkų dėl priklausymo golikų-adamitų sektai. Per tuos golikus senelis-eksdvasininkas susipažino su senele-viešnamio motinėle, taip tapo jos vyru ir kompanionu viešnamyje. Senelis turėjo liguistą potraukį stebėti tai, ką daro jo nuoga klientūra. Medicinoje tai vadinama ekshibicionizmu ir voierizmu.
Nepaisant tokio masinio gundymo, senelė buvo garantuota, kad senelis jai bus ištikimas. Paprasčiausiai, todėl, kad jis pats buvo impotentas, ir jam neliko nieko kito, kaip žiūrėti, ką daro kiti. Tiesa, visi senelės vaikai buvo ne nuo senelio, o nuo girtų klientų.
Ir taip, mama Milicija Ivanovna buvo padaryta pagal formulę – ant svetimo b... į rojų joti. Bet Dievulio neapgausi, ir mama išaugo lesbiete. Aktyvaus, tai yra, vyriško tipo. Todėl ji ir elgiasi kaip milicininkas. Todėl ją ir vadina ne Milica, o Milicija Ivanovna.
Senelis pagal tėvą buvo krikštytas žydas, nusipirko dvarą ir taip tapo dvarininku. Save pristatinėdavo vokiečiu – Milleriu. Nuo gimimo raišiojo kaire koja. Neurotikas, ekscentrikas, lošėjas ir spekuliantas. Domėjosi Lombrozo psichiatrija. Prijautė narodnikams-teroristams, o vėliau – skopcams ir tolstovcams. Dalį palikimo paliko sionistams, o kitą dalį – komunistams.
Senelė iš tėvo pusės buvo iš patikrintos žydų šeimos, bet pabėgo iš namų ir tapo sufražiste, tai yra, kovotoja už moterų emancipaciją. Rūkė, gėrė, vartojo narkotikus ir buvo lesbietė. Kentėjo dėl psichinių sutrikimų, rašė futuristinius eilėraščius, domėjosi madam Blavatskos teosofija ir žydo Šteinerio antiposofija.
Nuo tokių senelio ir senelės, tėtis Milleris gimė gražutis kaip jerubiniukas. Bet jo sieloje sėdėjo šėtonas sukkubas, kuris vyrus paverčia moterimis. Tėtis Milleris buvo pasyvaus tipo homo, tai yra, iš išvaizdos – vyras, o sieloje – moteris. Todėl jis toks pasyvus, tingus ir amžinai mieguistas.
Millerių šeimoje viskas buvo atvirkščiai. Paprastai kalba apie žmonos grožį. O čia – tėtis, kaip teosofiškas jerubinas, o motina, kaip rupūžė. Paprastai vyras vyresnis už moterį. O čia – žmona dešimčia metų vyresnė už vyrą. Paprastai vyras išsirenka žmoną. O čia – “aktyvi” sena rupūžė apsivedė su “pasyviu” jaunučiu jerubinu. Vėliau visą gyvenimą jam priekaištavo, kad jis toks apsnūdęs, impotentas, pederastas ir minetčikas. Nors ji ir pati buvo ne ką geresnė. Todėl tėtį ir praminė Vaikomu Kankiniu.
Paraštėje raudonu pieštuku parašyta: “Todėl ir sako, kad šėtonas viską daro atvirkščiai”.
Braižas Ninai pasirodė pažįstamas. Jai net pasirodė, kad tai parašė Borisas Rudnevas.
Vėliau buvo įvairios smulkmenos iš Millerių šeimos gyvenimo. Ir viskas antiromano stiliumi. Mona Niną įsimylėjo penkiolikmetis kaimynų berniukas, toks pat gražutis, kaip jos tėtis jaunystėje. Tas berniukas buvo augantis minetčikas ir mazochistas, jis širdyje jautė, kad Nina – jį papildanti pusė ir beprotiškai dėl jos pergyveno. O Nina iš jo tik šaipėsi.
Užtat tą berniuką aistringai įsimylėjo senstantis tėtis Milleris. O Nina visiems tvirtino, kad tėtis įsimylėjo prostitutę Magdaleną, su kuria Nina piešė rubensiškas moteris ir tuo pat metu su ja suko lesbietišką romanėlį. Bet, žinoma, mamos neapgausi, ir dėl to kilo nedidelis šeimyninis skandalėlis. Senatvėje mama pradėjo pavydėti tėčiui to kvailo berniūkščio, o vargšas tėtis susirgo juoda melancholija ir rijo įvairias tabletes.
Apačioje prierašas raudonu pieštuku: “Padėtis beviltiškesnė, negu Sartro romane “Be išeities”. Charakteringa, kad šeimoje kartojasi tas pats ciklas, kaip karma”.
Ir vėl Ninai pasirodė, kad braižas labai pažįstamas.
Po to ėjo įvairūs duomenys apie keistą Millerių šeimynos draugystę su kunigaikščio Šachovskio šeima. Kaip jaunystėje Milicija Ivanovna buvo artima, labai artima su kunigaikštyte Zinaida Geršelevna Šachovskaja. Kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušiniai: pamaiva ponia ir pusiau žydė, lesbietė ir sadistė, skaitanti Čarskos romanus, kilmingų panelių instituto auklėtinė, kuri išėjo dirbti į ČK, pati šaudė žmones, o vėliau papuolė į Sibirą ir tapo kunigaikštiene Sibirskaja. O dabar – paprasčiausia pusdurnė sena beprotė, gyvenanti namo palėpėje Beriozovkoje.
Kol mama Miller užsiiminėjo lesbietiška meile su kunigaikštyte Šachovskaja, tėtis Milleris pederastino su kreivakoju kunigaikščiu Šachovskiu. Taip pat pusiau žydu. Tas vunderkindas sunkiai baigė defektinių vaikų mokyklą, vėliau prisistatinėjo Peperekopo didvyriu, kol nepapuolė į Sibirą ir netapo kunigaikščiu Sibirskiu. Štai tas prancūziškas keturkampis labai lengvai maskavosi paprasta draugyste tarp šeimų. Tiesa, visa tai buvo jaunystėje. O dabar kunigaikštis Šachovskij-Sibirskij yra paprasčiausias kreivakojis priedurnis.
Apačioje prierašas raudonu pieštuku: “Štai tos sėkmės kaina, kurią žada šio pasaulio kunigaikštis, kurio vardas legionas, ir kuris yra melagis ir melo tėvas”.
Aplanke taip pat gulėjo serija slapta kamera nufotografuotų fotografijų, kur Nina buvo nufotografuota su visomis savo lesbietiškomis draugužėmis pačiomis intymiausiomis pozomis. Čia ir Liza Švarc-Černova, dabar kunigaikštienė Goremykina-Obolenskaja. Ir Fufočka iš stebuklų namo. Ir net prostitutė Magdalena. Ir pozos daug išvaizdesnės, negu geriausiuose pornografiniuose žurnaluose.
Kai Nina baigė vartyti savo antiromaną, ji jautėsi taip, lyg būtų nuogai išrengta. Ant aplanko stovėjo spaudas “KGB 13-sis Skyrius”. Ir ji suprato, kad prieštarauti ir neigti beprasmiška: 13-ame Skyriuje, kuris užsiiminėjo sanitarine-politine profilaktika, ją sutraiškys kaip raupų utėlę.
Po to ją pasiuntė į medicininę komisiją, kur ją iš tikrųjų nuogai išrengė. Gydytojai baltais chalatais, iš po kurių matėsi KGB uniforma, paėmė kraujo ir odos epidermio mėginius, nes taip dabar tikrina dėl homoseksualumo, ir dar paėmė įvairiausių mėginių ir analizių, įskaitant ir ginekologinę apžiūrą. Vėliau ją iš visų pusių nufotografavo, lyg to reikėtų kriminalinei bylai, ir net paėmė pirštų antspaudus.
Po visų tų procedūrų, raganą Niną pasodino į liftą ir pakėlė į viršutinį aukštą. Didelis kambarys, iki pat lubų puošnūs paneliai iš kažkokios retos medienos. Vietoje įprastų vadų portretų, ant sienų kabo senovės majų ir actekų piešiniai, ritualinės indėnų kaukės, laukinių tropinių žvėrių iškamšos. Knygų lentynos ir minkšti odiniai krėslai. Kambarys buvo panašus į jaukų antropologijos profesoriaus kabinetą.
Už didelio rašomojo stalo žmogus KGB generolo uniforma. Kai Nina pažvelgė į jo veidą, jai lyg per rūką pasirodė, kad jis panašus į Borisą Rudnevą. Bet tai buvo visiškai kitas žmogus. Uniforminė pilkai melsva palaidinė su juodu kaklaraiščiu. Aplink burną sunkios raukšlės. Ant pečių generoliški antpečiai su sukryžiuotais KGB techninės tarnybos kirvukais. O ant stalo Ninos asmens byla. Ir šalta panieka akyse.
– Ko stovi kaip druskos stulpas? – pasakė generolas. – Sėskis.
Nelaukdama nieko gero, Nina prisėdo ant krėslo. Generolas pieštuku pastukseno į jos asmens bylą:
– Ir taip, raganą Niną pagavo už rankos. Ir išsiunčia į užsienį. O aš sentimentalus žmogus. Nusprendžiau atsisveikinti.
– Borisai, aš juk tau sakiau, kad esu nieko verta. Bet viso to, – ji linktelėjo į pilką aplanką, – to aš ir pati nežinojau...
– Ir taip, Ninai fon Miller nepatinka jos pačios giminės medis? Bet aš galiu tai pakeisti. Kaip atsisveikinimo dovaną.
– Tu pakeisi mano dokumentus?
– Ne, reikalas sudėtingesnis. – Generolas pirštais barbena į stalą. – Kažkada tu man rekomendavai pasiklausyti Galevio operos “Žydukė”. Tu prisimeni, kame ten esmė?
– Taip, šiek tiek... iš kažkokio viduramžių grafo čigonai pavogė vaiką. Po to, kai grafas jau visai paseno, jam sako, kad vietinis rabinas žino, kur jo vaikas. Bet rabinas tyli. Tada grafas inkvizicijai įsako areštuoti vienintelę ir mylimą rabino dukterį. Bet rabinas tyli. Tada tą dukterį sudegina ant laužo. Grafas sako: “Na, o dabar pasakysi, kur mano vaikas?“ Rabinas rodo į baigiantį degti laužą ir sako: “Štai ji – tavo dukra!“
– Taip, turint omeny, kad Galevi – pats žydas, tai jis reikalą žino. O esmė tame, kad žydai, būdami pačia degeneratyviausia tauta žemėje, dažnai įsivaikina svetimus vaikus – o vėliau juos pristato kaip savus. Ir ta opera “Žydukė” kaip tik apie tai...
Generolas sėdėjo ir susimąstęs vartė Ninos asmens bylą.
– Viena tavo motinos sesuo, Agnesa Ivanovna, gimė luoša, kreivu nugarkauliu. Netekėjusi. Vaikas pradėtas nekalto pradėjimo būdu, bet duktė Katia, tavo pusseserė, gimė žvaira. Antroji tavo motinos sesuo, Diana Ivanovna, ištekėjusi, bet santuoka – bevaikė. O tavo motina ištekėjo už pabėgėlio krikštyto žydo. Tavo žydas tėvas dar turi brolį, kuris vedęs, bet santuoka – bevaikė. Charakteringas nykstančio šeimos medžio paveikslas.
Nina nervingai suraukė antakius. Generolas atsilošė krėsle, užsirūkė pypkę ir sunkiai atsiduso.
– Kad ištaisyti tavo giminės medį, teks prikelti mirusiuosius. Prisimeni kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušinius? Juk aš taip pat vienas iš operos “Žydukė” variantų. Bet esmė štai kame: tu sakei, kad kreivakojis kunigaikštis Šachovskij-Sibirskij turėjo romanėlį su vieno NKVD karininko žmona. Kai karininkas apie tai sužinojo, jis savo žmoną nušovė, o raišą idiotą ir jo sesutę Zinaidą Geršelovną ištrėmė į Sibirą. Prisimeni?
– Taip...
– Tai štai, neseniai aš apklausiau tą Zinaidą Geršelovną. Kaip ir tikėjausi, romanas su karininko žmona buvo ne su kunigaikščiu Sibirskij, o su jo sesute, kuri tuo metu buvo NKVD generolu. Lesbiečių romanas. Bet kai aš prispaudžiau Zinaidą Geršelovną, tai sužinojau dar kai ką. Sakyk, tu vienintelis vaikas šeimoje?
– Taip...
– Tai štai... Iš pradžių tavo motina pagimdė du negyvus vaikus. O trečias buvo mongoloidinis idiotas, kuris taip pat netrukus mirė.
Nina nusisuko ir žiūrėjo pro langą. Ten ryškiai švietė saulė, girdėjosi tolimi automobilių signalai.
– Tada tavo tėvai nutarė įsivaikinti. Todėl, kad tada vaikų namai buvo NKVD jurisdikcijoje, tai jie paprašė Zinaidos Geršelovnos pagalbos. O Zinočka, paprasčiausiai, ėmė ir atidavė tos užmuštos karininko žmonos vaiką.
Generolo balse jautėsi nuovargis ir kartėlis. Nina įsitempė:
– Tai reiškia, aš įsivaikinta?
– Taip... Tas vaikas gyveno pas žmonos gimines Beriozovkoje. Bet jie to vaiko nemylėjo, nes manė, kad tėvas yra jų dukters žudikas. Todėl jie noriai vaiką atidavė Zinočkai, o tėvui pasakė, kad jis mirė nuo plaučių uždegimo. Dirbdama NKVD, Zinočka sunaikino visus pėdsakus – gimimo liudijimą, suvaidino laidotuves ir taip toliau... O dabar ji viską man prisipažino.
Nina nepasitikėdama pakėlė antakius:
– Reiškia, tu žinai, kas mano tėvas?
– Kaip bebūtų gaila, žinau.
– Kas jis?
– Chm... Tavo tėvas – mano gimtasis brolis.
Ninai pasirodė, kad ant sienos kabanti vėžlio iškamša staiga atgijo ir sujudėjo. O indėnų žynių ritualinės kaukės kažkaip keistai nusišypsojo. O šalia kažkas kalba:
– Tai reiškia, kad tu mano tikra giminaitė. O aš – tavo tikras dėdė. Tai reiškia, kad aš buvau įsimylėjęs savo tikrą giminaitę, kad aš bučiavau savo tikrą giminaitę, kad aš vos nevedžiau savo tikros giminaitės. Juk tai – kraujomaiša. Kaip pas Hitlerį su Geli Raubal. Bet koks velnias mane įpainiojo į tą purviną reikalą?
Generolas sunkiai atsistojo ir pradėjo vaikščioti iš kampo į kampą.
– Borisai, bet juk Zinočka beprotė. Gal ji suklydo?
– O, ne-e. Mes turime tokių priemonių, kad ne tik bepročiai, bet ir mirusieji pradeda kalbėti. Ir pasako tiesą. Aš patikrinau – ir visa tai, kaip bebūtų gaila, tiesa.
Nina sėdėjo ir apžiūrinėjo savo naująjį dėdę, kuris niūriai vaikščiojo po kabinetą. Juk jis iš tikrųjų prikėlė mirusiuosius. Ir matėsi, kad jis už tai sumokėjo savo paties sielos dalimi.
– Borisai, o kur jis dabar – mano tėvas?
– Tiksliai kaip pagal operą “Žydukė”. Tavo tėvas – tarybinis grafas, raudonasis kardinolas. Jis tavo motiną labai mylėjo. O ji jam sugadino visą gyvenimą. Raudonasis kardinolas žinojo, kas gausis iš tavęs. Jis tave mylėjo, bet žinia apie tavo mirtį jam buvo išeitis iš aklavietės. Tai, kad tu gyva, – jam tik papildoma nelaimė. Todėl, nedirginkime senų žaizdų. Taip kad... pamiršk apie jį.
– O kodėl jis nušovė mano motiną?
– Tavo motina, Olga, buvo labai graži dvilytė echidna. Už vyro nugaros ji suko romaną su Zinočka, kunigaikštyte Šachovskaja ir NKVD generolu. Bet vėliau Olga buvo neištikima ir kunigaikštytei. Kalba, kad ji turėjo santykių su Stalino žmona (žr. Maksimo Litvinovo knygą “Memuarai” su įžanga, kurią parašė istorijos profesorius E. Karra ir generolas Bedella Smitas, amerikiečių pasiuntinys Maskvoje, o vėliau amerikiečių Si-ai-ei viršininkas. Išleido Morrou, Niujorkas, 169-170 puslapiai). Tada kunigaikštytei užvirė jos psichavotas žydiškas kraujas – ir Olgą ji nušovė jos vyro pistoletu. Ir viską sutvarkė taip, lyg tai būtų savižudybė. Bet vėliau viskas išaiškėjo. Už tai Zinošką ir ištrėmė į Sibirą.
Po to Nina sužinojo, kad keičiant vietomis dėmenis, suma nesikeičia. Jos motina, Olga, save laikė pusiau žyde, tik iš motinos pusės. Bet iš tikrųjų jos tėvas buvo toks pat bėglys krikštytas žydas, kaip ir tėtis Milleris, ir taip pat viską slėpė. Dėl to, Nina vis viena yra pusiau žydė. Todėl pusiau žydė Zinočka perdavė pusiau žydišką vaiką į pusiau žydų šeimą.
– Genealogija beveik tokia pat, kaip ir Lenino, – susiraukęs pasakė dėdė-generolas. – Šėtono ir antikristo mišinys. Jis spragtelėjo žiebtuvėliu ir metė jį ant stalo.
– Tavo tėvas buvo normalus žmogus. O tavo kvaila prigimtis paveldėta pagal tavo kvailos motinos liniją. Kaip bebūtų gaila, supuvęs kraujas, kaip nuodai, stipresnis už sveiką kraują.
– Borisai, – tyliai pasakė Nina. – Bet juk aš tave mylėjau... beveik iš tikrųjų.
– Taip, beveik... Sadistės meilė – tai gana specifinis dalykas. Kaip katė su pele. Todėl tu visą laiką ir tvirtinai: “Mano mažiukas”, “mano peliukas”. Ir tavo bučiniai – juk tavo akys užsidegdavo tik tada, kai man iš lūpų pradėdavo bėgti kraujas. Kraujo skonio bučiniai. Medicinoje tai vadinama vampyrizmu. Ir tą šlamštą aš mylėjau kaip deivę! Ir save laikiau dievų numylėtiniu!
Buvęs dievų numylėtinis liūdnai palingavo galva:
– Aš medžiojau idealią tarybinę naujo tipo merginą – homo sovietikus. Ir ką man šėtonas pakišo? Homoseksualę! Lesbietę!
Buvęs homo sovietikus medžiotojas žiūrėjo į Niną ir lyg kalbėjosi su savimi:
– N-taip, aukšta mergaitiška krūtinė, plona talija, stambūs sveikos patelės klubai. Ir tokia švari, vaikiška oda. Kurią taip malonu bučiuoti. O iš tikrųjų – tai beladona. Krasavka. Laukinė vyšnia. Mieguistas kvaišalas. Ta pati, apie kurią sako: nelieskite tos šlykštynės – verksite.
Į didelę bronzinę peleninę jis iškratė iš pypkės pelenus:
– Bet, kad suprastum visą tą išmintį, iš pradžių reikia pabūti asilo kailyje.
Po to valstybės saugumo generolas kažką prisiminė ir susiraukė kaip nuo danties skausmo.
– O juk aš tave laikiau ant savo rankų, kai tu buvai dar kūdikis... Tave valgydinau iš buteliuko... Su tavimi žaidžiau... Nušluostydavau tavo pirmas vaikiškas ašaras... Vėliau, kai tu mirei, aš net ėjau išklausyti gedulingų mišių... Kad išgelbėčiau tavo nuodėmingą sielą...
Jis sustojo viduryje kambario ir susidėjo rankas už nugaros.
– Dabar aš tave prikėliau. Bet tu – gyvas lavonas. Ir tavo gyslose lavoniniai nuodai. Aš tave išsiunčiu iš šalies. Duodu tau kelialapį naujam gyvenimui. Aš specialiai tau parodžiau tavo giminės medį – ir vieną, ir kitą. Kad tu žinotum, kuo tai baigiasi, kai žmonės susideda su šėtonu.
Generolas rankomis atsirėmė į stalą ir jo antpečiuose sublizgėjo tarybinės inkvizicijos sukryžiuoti kirvukai.
– Įsimink tik vieną, ragana Nina. Jeigu tau kada nors į galvą ateis kvailos mintys, turėk omeny, kad su mumis – menki juokai. Mes mokame ne tik mirusiuosius prikelti, bet ir atvirkščiai. Pirmą kartą aš tave savo rankose laikiau kaip kūdikį. Antrą kartą – kaip moterį. Bet trečią kartą į mano rankas nepakliūk. O mūsų rankos ilgos. Ir prisimink – mano žodis tvirtas.
KGB 13-ojo Skyriaus mašina veikė greitai. Tas pats kapitonas raginiais akiniais ir su gyvatėlėmis antpečiuose Ninai įteikė užsienietišką pasą su Izraelio viza, po to pradarė stalo stalčių:
– Aš dar turiu jums grąžinti jūsų nuosavybę. Pasirašykite, kad gavote.
Ir jis Ninai ištiesė pailgą dėžutę su užrašu “Made in USA”. Tai buvo tas pats slaptas psichologinio karo instrumentas, kurio pagalba raganos pavirsta vyrais.
Netrukus butas Entuziastų skersgatvyje Nr. 22, kas žaidžiant akį reiškia per daug, ištuštėjo. Ir atsitiktiniai praeiviai net nežino, kad anksčiau čia gyveno miegančioji gražuolė Nina Miller, ideali naujo tipo tarybinė mergina, kuri pasirodė esanti ragana.
* * *
Likusių keistuolių iš stebuklų namo, nedarytųjų iš Nedodelkino ir kitų agitpromo nelabųjų likimų galima būtų neaprašinėti. Bet tada bus baltų dėmių satanizmo reikaluose. Nes degeneracijos šėtonas, mirties angelas – tai lėta mirtis, kuri tęsiasi per kelias kartas.
Kad suprasti tą supainiotą reikalą, reikia pažvelgti į visą konkretaus legionieriaus gyvenimą. O dar geriau – visos grupės legionierių. Nes jie, kaip mikrobai, visada renkasi grupėmis arba sudaro grandines. Kaip sifilio baltoji spirocheta. Ir todėl, kad tas dalykas – paveldimas, tai reikia pasikapstyti tarp senelių, anūkų ir proanūkių.
Tik tada aptiksite pažinimo raktus prie tų gėrio ir blogio, proto ir beprotybės, laimės ir nelaimės, gyvenimo ir mirties problemų, kurias nuo senų laikų vadina Dievu ir šėtonu. Tik tada jūs sužinosite, kur tiesa – ir kur melas.
Jeigu kas mano, kad pagal specialų projektą “Agasferas” KGB 13-asis skyrius į Vakaraus siuntė savo agentas, tas giliai klysta. Daugeliu atveju tie agasferai jokių instrukcijų negavo. Bet be užsiėmimo jie nesėdės. Visas fokusas tame, kuo jie užsiiminės. Be jokių instrukcijų tie legionieriai-kinsininkai, kurie turi griovimo ir susinaikinimo kompleksus, terš, painios, gadins ir griaus viską, ko tik jie imsis.
Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas – tai pirmas antikristas ir nihilistas, kad tai Niekas, bet tas Niekas niekina. Ir visa tai puikiai žinojo profesoriaus Rudnevo smegenų centre, kuris tą šėtoną pasodino prie grandinės ir privertė tarnauti tarybų valdžiai.
Dekadencijos ir revoliucijos lavoniniai nuodai į Rusiją atėjo iš Vakarų. O dabar KGB 13-sis Skyrius tas pastipusias kates, paprasčiausiai, mėtė atgal per tvorą. Skolas reikia grąžinti.
* * *
Prancūziškąją Lizą ir Kotiką, tai yra, kunigaikštį ir kunigaikštienę Goremykinus, taip pat paleido specialaus projekto “Agasferas” konvejeriu. Juos išsiuntė tik todėl, kad jie abu buvo homo sovietikus. Juk Vakaruose ginčijasi apie homo sovietikus. Na, ir puiku, tegul patys pasižiūri, kas tai yra.
Be to, kunigaikštienė Liza oficialiai skaitosi pusiau žydė, memzericha. O evrikaniška ir evripiejiška spauda putotomis lūpomis šaukia, kad tarybinius žydus išleistų į Izraelį. Dėl to kunigaikščiams Goremykinams įdėjo Izraelio vizas ir išleido į kelią.
Bet kunigaikštienė Liza visiškai nenorėjo rinkti apelsinų kibucuose. O kunigaikštis Goremykinas dar mažiau norėjo kariauti už didįjį Izraelį nuo Nilo iki Eufrato. Todėl, vietoje Izraelio, jie abu atsidūrė kitoje pažadėtoje žemėje – Amerikoje. Todėl tas specialusis projektas ir vadinasi “Agasferas”, tai yra, “Amžinasis Žydas”.
Amerikoje kunigaikštis Goremykinas sąžiningai prisipažino, kad jo profesija – tai “trys raidės”, žinote, įvairūs gudrūs organai. O kunigaikštienė Liza pareiškė, kad ji, kaip naujausia 3-sios emigracijos atstovė, norėtų dirbti “Amerikos Balso” radijuje, kad padėtų tarybiniams disidentams jų kovoje už žmogaus laisvę ir lygybę.
Kaip tokiais atvejais priklauso, Amerikos gudrūs organai jiems surengė psichologinį patikrinimą pagal Roršach testus, kur pagal rašalo dėmes, anketas su nebaigtais sakiniais, intymiais interviu seksualinėmis temomis ir kitomis gudrybėmis išsiaiškina edipus arba įvairius kompleksus, froidinį burnos erotizmą, analinį arba užpakalinį erotizmą, kaip sakoma, armėniškus juokelius ir kitokius delikačius kompleksus, reikalingus konkrečios asmenybės psichoanalizei.
Kunigaikščiai Goremykinai visus tuos armėniškus juokelius žinojo geriau už egzaminatorius ir egzaminus išlaikė taip sėkmingai, kad amerikiečių gudručiai iš gudrių organų net pašoko iš džiaugsmo. Pirmaklasiai psichai! Ir dar tarybiniai, ir dar šviežutėliai! Ir naujuosius agasferus iš karto įjungė į amerikiečių psichologinio karo sistemą.
Kunigaikštį Goremykiną paėmė į darbą Si-ai-ei, kur legionieriai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip komunistų partija TSRS. Užsimaskavęs kaip valstybės departamento vertėjas, jis važinėjosi su tarybinėmis delegacijomis, kurios atvažiuodavo į JAV keistis moksline patirtimi. Jo užduotis buvo tarybinių delegacijų sudėtyje nustatyti tokius pat legionierius, kaip ir jis pats, ir rezultatus pranešti Si-ai-ei. O taip pat – ir į KGB 13-jį Skyrių.
Tuo metu kunigaikštienė Liza dirbo rašomąja mašinėle “Amerikos Balso” radijuje Vašingtone ir visus tikino, kad ji ne tik mašininkė, o tarybinė disidentė-rašytoja.
Po to prancūziškoji Liza tapo nėščia. Jau sekančią diena ji apie tai apskelbė kaip apie pasaulinės reikšmės įvykį, ir net bandė šią naujieną įsprausti į “Amerikos Balso” radijo laidų programą. O kunigaikštis Goremykinas dėl tos naujienos raukėsi taip, lyg kentėtų priešgimdyminius sąrėmius.
Tamsiaisiais laikais būdavo, kad valstietės pagimdydavo dirbdamos laukuose, tiesiog arimuose. Užtat kunigaikštienė Liza gimdė pagal visas amerikiečių mokslo ir technikos taisykles. Likus dviem mėnesiams iki gimdymo, ji jau atsigulė į ligoninę. Iš abiejų lovos pusių kabojo kažkokie indai su vamzdeliais. Tuos vamzdelius Lizai prijungė prie visų vietas, kuriomis ji nusidėjo ir net nenusidėjo. Ir du mėnesius tais vamzdeliais, kaip cheminėje gamykloje, cirkuliavo įvairūs skysčiai.
Kai kuriose šalyse, kai gimdo karalienė, pagal įstatymus – kad nepakeistų paveldėtojo, – gimdymo metu dalyvauja visas būrys liudininkų. Kunigaikštienė Goremykina savo vaiką gimdė beveik kaip karalienė. Liudininkais susirinko visas būrys studentų-medikų. Kad jie pasižiūrėtų, kaip nereikia gimdyti.
Tamsiaisiais laikais prancūziškoji Liza su savo vaiku, paprasčiausiai, būtų sužaidusi į dėžę. Bet šioje mokslo ir technikos epochoje, naujagimį prijungė prie sudėtingos vamzdelių ir indų sistemos ir dar du mėnesius per jį pumpavo įvairius chemikalus. Pagaliau mokslo progresas nugalėjo, ir pasaulis pasipildė dar vienu legionieriumi.
Išėjusi iš ligoninės, memzdericha Liza iškėlė prabangias krikštynas. Šventikas skaitė maldas, kurių metu Viešpaties Dievo prašė iš naujagimio sielos išvaryti šėtoną, nelabuosius ir įvairias tamsiąsias jėgas. O kunigaikštienė Goremykina nugalėtojo poza stovėjo šalia.
Po to Liza pradėjo visus įtikinėti, kad pas ją ne vaikas, o tikras vunderkindas. Ir tikrai, su jos sūnumi dėjosi stebuklai. Kai kiti vaikai pradėdavo vaikščioti, jos vunderkindas dar tik šliaužiojo. Kai paprasti vaikai pradeda kalbėti, vunderkindas tik tylėjo. Be to, vunderkindas pastoviai sumaišydavo naktipuodį su savo lėkšte valgymui.
Prancūziškoji Liza į visa tai žiūrėjo kantriai. Būdama ragana, ji žinojo slaptą liaudies patarlės prasmę: “Kodėl tau gyvenime taip sekasi? Tu ką, vaikystėje š... valgei?” Juk tokie dalykai gana dažnai atsitinka su būsimais genijais. Juk kažkas panašaus vaikystėje buvo ir su genealiuoju draugu Leninu.
Bet vunderkindui augant, Liza šiek tiek pritilo. Esmė tame, kad panašūs dalykai vyksta su genijais – arba kretinais. Proporcingai, vienas genijus – šimtui tūkstančių kretinų. Ir raganai Lizai aiškėjo, kad šioje loterijoje ji išsitraukė ne genijų, o kažką kitą.
Todėl garsusis disidentas-beprotnamininkas Valerijus Tarsis tvirtino, kad kiekvieno genijaus sielos dugne sėdi kretinas. Taip, bet tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas kretinas – tai genijus.
Ragana Liza puikiai žinojo, kad vaikų jai geriau neturėti. Bet ji visiškai nenorėjo likti sena bevaike pana. Fu, kad žmonės vėliau pirštais rodytų? Ir ji nutarė bet kokia kaina pasidaryti vaiką. Ir štai, jos noras išsipildė su kaupu: ji gavo amžiną vaiką, kažkokį protiškai atsilikusį, infantilišką, su motinišku kompleksu, kuris visą gyvenimą laikysis mamos sijono.
Žinoma daugelis legionierių, kurių sąžinė taip pat nešvari, kaip ir raganos Lizos, tvirtins, kad tai visiškai ne taip. Sakys, kad čia tik atsitiktinumas, akla genetinė kombinacija, amino rūgštys, radioaktyvumas, atominiai eksperimentai ir kiti abstraktūs faktoriai.
Vienaip ar kitaip, ragana Liza galvojo, kad ji pergudravo visus – ir Dievą, ir šėtoną. O gavosi šiek tiek kitaip. Nepadėjo nei amerikiečių mokslas ir technika, nei netikras krikštas su maldomis. Pasirodo, kad Viešpatį Dievą apgauti ne taip paprasta.
Kad būti objektyviems, būtina pastebėti, kad kunigaikštis Goremykinas su kretino darymu nebuvo susijęs. Kunigaikštienė Liza jį pasidarė pati. Kad sumažintų legionizacijos galimybes, ji vaiką pasidarė ne nuo vyro-legionieriaus, o, taip sakant, modernistiniu būdu – dirbtiniu keliu.
Žinoma, Liza patarimo neklausė pas viduramžių alchemikus, kurie kažkada bandė padaryti žmogų iš retortos arba homunkulo. Šiuolaikinėse kultūringose šalyse ta problema išspręsta dirbtiniu apvaisinimu. O mažiau kultūringose šalyse dėl to sakoma: pirštu darytas. Paprastai taip sakoma, kai mato tokį homunkulą, koks gavosi raganai Lizai.
Kunigaikštienė Liza vaiką pasidarė nuo svetimo dėdės. Norėjo, taip sakant, ant svetimo b... į rojų nujoti. Bet gavosi ne pagal planą.
Jeigu kas nors galvoja, kad pasidariusi vieną homunkulą, Liza nurimo, tas giliai klysta. Juk Liza buvo pusiau žydė. Ir ne be reikalo sako, kad žydas ras išeitį iš bet kokios padėties. Todėl, kai Liza įsitikino, kad pirmasis vaikas aiškiai defektinis, ji vėl pastojo.
O kai atėjo laikas gimdyti, ji išvažiavo į Vakarų Vokietiją. Ir netrukus ji pagimdė mielą mergaitę.
– Žiūrėkite! – švytėjo Liza. – Tokia baltaplaukė. Tiksliai kaip aš! Ir gimdymas buvo toks lengvas...
Šį kartą gimdymas buvo iš tikrųjų lengvas. Paprasčiausiai, Liza iš po sijono išmetė visus skudurus, kurių pagalba imitavo nėštumą, o vėliau nuvažiavo į šv. Katerinos vaikų prieglaudą, kur vienuolės rūpinosi pamestinukais, ir ten išsirinko kūdikį. Žinoma, kunigaikštienė Liza niekada neprisipažins, kad jos šviesiaplaukė dukrytė – tai nežinomos vokietės-tarnaitės vaikas.
Lizos Abramovnos Černovos-Švarc šeimoje tai buvo lyg šeimyninė tradicija, ir memzericha Liza, paprasčiausiai, nuėjo motinos pėdomis. Savo laiku Lizą taip pat pirštu darė – ir rezultatai gavosi nekokie. O jeigu jūs paklausinėsite pažįstamų, tai jums pasakys, kad Liza dar turi jaunesniąją seserį – įsivaikintą, kuri labai geras žmogus ir ne tokia sterva, kaip Liza.
Bet čia iškyla mažas talmudinis klausimas: jeigu Lizos tėvas žydas, o motina gojė, šiksa, ir, jeigu Lizą darė pirštu, tai kokia ji žydė?
Štai todėl tais atvejais, kada yra mišrios šeimos tarp žydų ir gojų, išmintingi rabinai, puikiai žinodami visus tuos figli-migli, žydais pripažįsta tik žydės motinos, o ne tėvo vaikus. Sionistų išminčiai žino, kad tokios mišrios santuokos daugumoje atvejų yra specialios santuokos. Ir, jeigu motina gojė, šiksa, tai čia reikia ausis laikyti stačias. Tiesa, tokios raganos, kaip Liza, ir rabinus apgaus.
Štai jums ir kunigaikštienė Goremykina. Bet nieko ypatingo čia nėra. Tuo pačiu keliu nuėjo daugelis carinės Rusijos senosios dvarininkijos, daugelis Ispanijos grandų ir anglų lordų, rumunų karalius Karolis ir net Romanovų sosto pretendentas. O vėliau vargšus žydus kaltina, kad jie užsiiminėja kažkokiais figli-migli.
Kodėl ragana Liza ieškoti savo įdukros važiavo ne kur nors kitur, o į Vakarų Vokietiją? O labai paprasta. Ragana Liza žinojo, kaip baistriukas Hitleris išvalė Vokietiją ir išgrynino rasę, be to, sunaikino dvasinius ligonius, homoseksualistus, defektinius ir tokius keistuolius, koks jis buvo ir pats, dabar ten mažiau šansų, kad įsivaikintas kūdikis bus su trūkumais.
Liza vokiečių nekentė visomis savo sielos fibromis ir savo žydiška širdimi. O ieškoti vaiko važiavo ne kur kitur, o būtent į Vokietiją. Pagal pirmąjį marksistinės dialektikos dėsnį – apie priešingybių vienybę ir kovą.
Dabar kunigaikščiai Goremykinai gyvena mažame namelyje netoli Vašingtono. Jeigu jūs žmogus ordinarinis ir papuolate į šį ekstraordinarinį namą, tai nepamirškite, kad čia – viskas atvirkščiai.
Kunigaikštienė jus užgrius kaip išalkusi prostitutė. Bet neužkibkite ant tos meškerės. Ji jumis pasinaudos, bet jūs ja – niekada. Geriau prižiūrėkite, kad ta ragana nesugadintų jūsų žmonos.
Užtat vietoje kunigaikštienės Goremykinos, jūs galite lengvai sugundyti jos vyrą. Taip kad, į kunigaikštį per daug atidžiai nežiūrėkite. Kitaip jis pagalvos, kad jūs juo domitės, ir pradės koketuoti kaip gražuolė. Ir jokiais būdais jam matant nesisagstykite kelnių. Kitaip, gali atsitikti, kad jis prieš jus puls ant kelių.
Juk kunigaikščio sieloje sėdi šėtonas sukkubas, kuris vyrus paverčia moterimis. O raganos Lizos sieloje sėdi šėtonas inkubas, kuris moteris paverčia vyrais. Tokiu būdu, jie gana harmoninga pora, žinote, vyras-boba ir žmona-vyras.
Tik nesugalvokite ta keblia tema kalbėti su ragana Liza. Kitaip ji į jūsų kokteilį įpils kokio nors brudo, tokio, kaip narkotikas LSD. O vėliau, kai jūs pradėsite kliedėti, pasakys: “Žiūrėkite! Matote, jūs taip pat beprotis!” Ji tokius fokusus jau keletą kartų darė. Ir čia svarbu žinoti, ką daryti.
Tada reikia iš karto kunigaikštienei tvoti į dantis. Bet turėkite omeny, kad, nors ji ir jauna, bet jos visi dantys dirbtiniai. Todėl, kad ji – ragana, tai jos kraujas supuvęs, ir jau tada, kai ji turėjo 20 metų, visus dantis teko traukti, nes iš po dantenų sunkėsi pūliai, todėl teko įstatyti dirbtinus žandikaulius. Todėl iš pažiūros jos tokie geri ir lygūs dantys. Bet kai jai duosite į dantis, tai žiūrėkite, kad ji tų dantų neprarytų.
Bet, jeigu jūs žmogus ordinarinis, tai į kunigaikštienės Goremykinos namus vargu ar papulsite. Kaip taisyklė, ten renkasi daugiau ar mažiau ekstraordinariniai žmonės, kurie nemėgsta, kad pašaliniai kaišiotų nosis į jų sudėtingą gyvenimą.
Be to, geriau nesistenkite pasižiūrėti į kitą gėrio ir blogio pusę. O tai pamatysite tokių dalykų, kad net pykinti pradės. Geriau spjaukite, persižegnokite ir eikite pro šalį.
* * *
Homo sovietiką Ostapą Oglojedovą, Ostapo Benderio sūnų, specialaus projekto “Agasferas” konvejeriu paleido kartu su visa skaitlinga šeimynėle.
Ostapo lagaminėlyje gulėjo jo įžymusis frakas. Tai todėl, kad Vakaruose nepagalvotų, kad jis tikras kelmas. O frako kišenėlėje yra pažyma iš koncentracijos stovyklos, kad jis ten sėdėjo už pederastiją. Ostapas girdėjo, kad Vakaruose tokios pažymos vaidina tokį pat vaidmenį, kaip partinis bilietas TSRS.
Jo žmona, dinamitinė Dina, važiavo su savo trimis vaikais nuo trijų buvusių vyrų. Jos vyresnįjį sūnų, vagį-recidyvistą, išleido tiesiai iš kalėjimo. Vidurinioji duktė Tania važiavo su savo keturpirščiu sūnumi, kurį pradėjo būdama beprotnamyje. Jauniausioji duktė Maša, kurią visi kažkodėl vadino Miška, anksčiau buvo panaši į meškiuką, o dabar atrodė kaip visa meška. Anksčiau ji mušėsi su berniukais, o dabar domėjosi boksu ir su savimi vežėsi bokso pirštines. O uošvė-teroristė su savimi tempėsi krepšį su visomis nervuotomis katėmis, kurios buvo tokios pat psichopatės, kaip ir jų šeimininkė, ir visą laiką miauksėjo.
Nors jie visi važiavo turėdami Izraelio vizas, bet tik vienas Jehova žino, kodėl jie atsidūrė ne Izraelyje, o Niujorke.
Kaip šviežias 3-sios evmigracijos iš TSRS atstovas, baistriukas Ostapas iš karto gavo darbą pagal specialybę skriptų skyriuje “Išvadavimo” radijuje, kuris, padedant trockistams ir menševikams, užsiiminėjo Rusijos išvadavimu nuo bolševikų. Tam radijui vadovavo kažkoks amerikiečių komitetas, kurį žinantys žmonės vadino evrikonišku komitetu. O amerikiečių spaudoje rašė, kad visą tą turgelį finansuoja amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei.
Reikia pasakyti, kad amerikiečių psichologinis karas buvo organizuotas tais pačiais moksliniais principais, kuriais vadovavosi Mokslinis-tyrimų institutas – NII-13 ir KGB 13-sis Skyrius. Visas skirtumas tik toks, kad tarybiniam psichologiniam karui vadovavo profesoriai-psichiatrai KGB uniforma, o amerikiečių psichologiniam karui vadovavo patys psichai. Juk tada, kai SI-ai-ei viršininkas Allenas Dallesas vadovavo psichologiniam karui, jo sūnus sėdėjo beprotnamyje. O Biblijoje ta tema pasakyta: Juos pažinsite – pagal jų darbus. Ir KGB 13-me Skyriuje tai puikiai žinojo. O taip pat žinojo, kad, koks popas, tokia ir parapija.
Kad suprasti visas psichologinio karo paslaptis, reikia žinoti štai ką. Juk froidininkai ne be reikalo sako, kad homoseksualumas ir su tuo susiję sadizmas ir mazochizmas, naikinimo ir susinaikinimo kompleksai, tai yra, žudynės ir savižudybės, – tai agresyvumo ir bet kokios agresijos priežastis, pradedant pačiu paprasčiausiu šeimyniniu ginču ir baigiant pasaulinėmis revoliucijomis ir karais. O juk psichologinis karas – taip pat karas. Ir be homoseksualumo čia niekaip neapseisi.
Todėl Harvardo projektas, geriausias smegenų trestas Amerikoje, kuriam vadovavo gudrus žydas Natanas Leitesas, tą psichologinį karą organizavo latentiniu pusiau pederastiniu pusiau žydo Lenino kompleksu, kas yra daugelio psichinių ligų priežastimi.
Tokiu būdu, dėdės Ostapo darbas “Išlaisvinimo” radijuje labai panašus, kaip ir jo žygiai “laisvės” radijuje. Labiausiai Ostapas mėgo kalbėti per radiją, prisistatydamas karingu tarybiniu pulkininku. Kartais tas homo sovietikus taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad mušasi kumščiu į krūtinę ir varo ant homo amerikanus: “Mes – tarybiniai karininkai!”
Kartais tas radijo pulkininkas pasirodo amerikiečių žurnaluose kaip užsitarnavęs tarybinis disidentas, kuris pabėgo iš koncentracijos stovyklos. Kartais – kaip tarybinis atominis mokslininkas, buvęs artimiausiu akademiko Sacharovo-Sacharovičiaus bendradarbiu. O vakarais Ostapas, pasidėjęs ant stalo keletą knygų, karštligiškai pagal tas knygas rašo savo knygą. Ir skundžiasi, kad Sol Ženicheris iš jo pavogė Nobelio premiją.
Dinamitinė Dina liūdnai linguoja galva:
– Tai, kad Ostapas meluoja, – dar pusė bėdos. Blogiausiai, kad tuo savo melu jis tiki. Tai jau asmenybės susidvejinimas – šizofrenija.
– Tai visų jūsų galvose perlenkimas, – atšauna Ostapas. – Moksliškai tai bus paralaksas!
Visažinantis Ostapas tikina, kad visi jo kolegos “Išlaisvinimo” radijuje pisuare kruopščiai prisidengia savo nupjautavamzdžius – naujausią amerikiečių psichologinio karo ginklą.
– O aš jiems savo tarybinį nupjautavamzdį rodau, – sako radijo pulkininkas Ostapas Ostapovičius Oglojedovas. – Juk čia tai kaip partinis bilietas.
Pagyvenęs stebuklų šalyje Amerikoje, Ostapas kažko išmoko. Amerikiečių komitetui vadovavo du dideli bosai, du buvę diplomatai, kuriuos kažkodėl išvijo iš valstybinio departamento Makarčio laikais. O vėliau vienas iš tų diplomatų, kai jam jau buvo apie 60 metų, staiga vedė kito diplomato 20-metę dukterį.
– _Žinote, ką tai reiškia,? – sako visažinantis Ostapas. – Tai reiškia, kad jaunystėje tie diplomatai darė vienas kitą – ir iš priekio, ir iš užpakalio. Bet mes tuos fokusus taip pat žinome.
Po to senelis Ostapas mato, kad tuo pat keliu nuėjo ir “Amerikos Balso” radijo viršininkas, kurią žinantys žmonės vadina “Atlantidos Balsu”. Tas senas trockistas, kai jam sukako 60 metų, vedė jaunutė 20-metę mergaitę. Ir Ostapas net buvo pas juos kūmu.
– Jis tą triuką jau trečią kartą daro, – murmėjo kūmas Ostapas. – O kaip tai daroma, galima perskaityti jo knygutėje “Trockisto rauda”. Santuoka fiktyvi, o vaikai – defektiniai.
Po to senelis Ostapas susimąstė. Jam jau 55 metai, o jo žmona už jį vyresnė, visiška senė. Juk jis ją vedė tik dėl to, kad užsimaskuotų. Bet dabar visi tie vaikai, nors ir svetimi, išaugo, ir iš karto matosi, kad jie visi nenormalūs. Reikia maskuotis iš naujo.
– Ką, aš ryžas? – pasakė Ostapas, glostydamas savo rausvus gaurus. – Ne, pradėsime naują gyvenimą! Būsiu kaip Sol Ženicheris!
Netrukus senelis Ostapas išsiskyrė su savo senute ir taip pat vedė 20-metę merginą, kuri kartu su juo dirbo amerikiečių komitete, kurio krikšto tėvas buvo draugo Lenino latentinės pederastijos kompleksas.
Kad suprasti visus tuo fokusus, reikia tik žinoti daktaro Kinsi statistiką – 37%, iš kurių tik 4% sąžiningų homo, o 33% ir šen ir ten. O tarp inteligentų žmonių, tokių kinsininkų, bus virš 50%. Todėl garsus rašytojas Rable, protingas vienuolis, dar 16 amžiuje, toli iki Kinsi, rašė, kad pusė pasaulio nežino, kai gyvena kita pusė.
Teoriškai tiems kinsininkams geriau neturėti santuokinių ryšių, bet kuriuo atveju, su normaliais žmonėmis, ir dar geriau, neturėti vaikų. Bet praktiškai, jie nori būti tokiais, kaip visi. Ir štai tada prasideda tai, kas vadinama nuodėme. O dėl tų nuodėmių gaunasi beprotnamiai ir kalėjimai, karai ir revoliucijos, dujų kameros ir koncentracijos stovyklos.
Normaliems žmonėms visa tai ir į galvą neateina. O kinsininkai užsiiminėja savo nuodėmėmis ir, žinoma, niekas iš jų dėl to neprisipažins. Tai štai, ir senasis pederastas Ostapas vedė 20-metę minetitininkę iš prancūziškų anekdotų, kas reiškia latentinį arba prislopintą homoseksualumą, tuos pačius Kinsi 33%.
O normalūs žmonės, kurie turi akis ir nieko nemato, žiūri į jaunutę Ostapo žmoną ir nuoširdžiai jam pavydi:
– Ech, iš karto matosi, kad tikras vyras! Antžmogis...
Naujoji Ostapo žmona buvo ne tik jauna, bet ir iš labai geros šeimos, kilusi iš senųjų dvarininkų. O senelis Ostapas buvo žydų pamestinukas, baistriukas. Bet tai – taip pat įprastas reiškinys. Juk tuo pat keliu praėjo net užsienietis pretendentas į Romanovų sostą.
Štai todėl ji ir sunyko, vargšė Rusijos Imperija. Štai, ir rumunų karalius Karolis vedė žydę madam Lupesku. O iš karto po to iširo ir jo karalystė. Todėl ir sako, kad žuvis genda nuo galvos. Štai jums ir visa marksizmo esmė. Juk Karlas Marksas visus tuos figli-migli puikiai žinojo ir pats vedė baronesę.
Švaraus marksizmo požiūriu, reikia žiūrėti ne į marksistinį “kapitalą”, o genetinį konkrečios šeimos, klasės arba tautos kapitalą. Tik tada Jūs suprasite, kas vyksta mūsų nuodėmingame pasaulyje.
Netrukus senelis Ostapas, sulaukęs garbingos senatvės, tapo išdidžiu tėtušiu, nes pas jį atsirado du vaikučiai. Bet vargu ar Ostapo žmona tokia beprotė, kad darytų vaikus nuo Ostapo. Juk vaikus galima daryti ir pirštu, užsisakius sėklą pas gydytoją arba pas prostitutes. Tiesa, daugelis amerikiečių gydytojų mažai skiriasi nuo prostitučių: tokie pat brangūs ir tokie pat nesąžiningi.
Be to, tokių santuokų atveju, vaikus galima daryti ir taip: ant svetimo b... į rojų joti. Nes tai ne tik keiksmažodis, o savotiška šifruotė, slaptaraštis, ornamentinė proza. Ir visas tas šifruotes į gyvenimą paleido patys legionieriai-kinsistai, nes jie tai gerai žino iš savo pačių patirties.
Vienaip ar kitaip, Ostapo baistriukučiams labai lengva nuspėti ateitį. Tam reikia tik pasižiūrėti į pirmąją Ostapo žmoną, dinamitinę Diną ir jos linksmą šeimynėlę. Pasirinkimas ten gana platus.
Abu dinamitinės Dinos seneliai buvo alkoholikai ir abu pasikorė. Trečias Dinos vyras buvo rašytojas ir... puolė po tramvajaus ratais. Abi Dinos seserys buvo keistuolės ir senos panos: viena keistuolė, galų gale, papuolė į beprotnamį, o antroji keistuolė buvo medicinos seserimi ir dirbo beprotnamyje.
Vyresnysis Dinos sūnus, vagis-recidyvistas, paprasčiausiai, tarybinius kalėjimus pakeitė į amerikietiškus kalėjimus. Vidurinioji duktė, žvairakė Tania, vietoje tarybinio beprotnamio dabar, laikas nuo laiko, pasėdi amerikietiškame beprotnamyje. O senelė Dina prižiūri jos vaiką, keturpirštį velniūkštį, kurį Tania pradėjo beprotnamyje ir, pamėgdžiodama Pikaso, teplioja modernistinius paveikslus, tokius pat neaiškius, kaip ir visas jos gyvenimas. Tame ir yra visa to modernizmo prasmė.
Žvairakės Tanios tėvas buvo marsietis ir dirbo “Atlantidos Balse”, atleiskite, “Amerikos Balse”. Vėliau jį keistai suparalyžavo: jam sustingo dešinioji kūno pusė, tame tarpe dešinioji ranka ir pusė liežuvio. O prietaringi žmonės sako, kad jį pats Viešpats Dievas taip nubaudė, kad jis nerašytų melo ir nekalbėtų melo per radiją.
Jaunesnioji Dinos duktė Miška, kurios tėvas puolė po tramvajumi, iš pradžių atrodė normali, ji net ištekėjo ir pasidarė vaiką. Bet vėliau jis susipainiojo su hipiais ir narkomanais, ir iš namų pabėgo su kažkokiais negrais. O senelė Dina prižiūri jos vaiką ir kuo ramiausiai teplioja savo modernistinius paveikslus.
Matote, kuo baigiasi visas tas modernizmas. Todėl caras Nikita savo laiku ir šaukė, kad tai ne modernizmas, o šuns š... ir, kad tai ne modernistai, o homoseksualistai.
Ostapo uošvę-teroristę Varvarą Cezarevną Tyrkovą (prašome jos nepainioti su revoliucioniere A. Tyrkova-Borman-Viljams), kuri jaunystėje buvo revoliucionierė ir bėgiojo su bombomis po sijonu, senatvėje nubombino paralyžius. Dabar guli lovoje ir daro po savimi. Be to, ji išprotėjo seksualiniu pagrindu ir be sustojimo keikiasi nespausdintinais žodžiais. Lyg tai pats velnias ją už liežuvio tampytų.
Žmonės žiūri į Dinos šeimą ir sako: “Viešpatie Dieve, ir už ką jiems tokia bausmė?”
O visa tai – už tėvų nuodėmes. Ir motinų taip pat. Tas pačias nuodėmes, kurios supaprastinta forma suformuluotos nespausdintinuose keiksmažodžiuose. Todėl velniai ir tampo beprotę uošvę už liežuvio, kaip zakristijonas varpo virvę.
Tai tik nedidelė dalis to asortimento, kurį degeneracijos šėtonas paruošė Ostapo baistriukučiams. Bet nieko tokio jūs taip paprastai nepamatysite. Atvirkščiai, jūs pamatysite antžmogį Ostapą su jaunute žmona ir mažais vaikučiais. Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas turi masę alibi ir inkognito.
Filosofai sako, kad šėtonas linkęs į ekstremizmą. Todėl pirmoji Ostapo žmona buvo panaši į jo motinėlę, o antroji žmona tiko į dukteris. Ir dar filosofai sako, kad šėtonas mėgsta slėptis už pačių geriausių žmogiškų savybių. Todėl senelis Ostapas senatvėje ir pasislėpė už tokios jaunos žmonos nugaros.
Bet tai mato, toli gražu, ne visi. Todėl Evangelijoje ir parašyta, kad turintys akis – bet nemato. Bet visa tai puikiai matė KGB 13-me Skyriuje, kur Ostapui atsisveikinant pasakė:
– Žiūrėkite, 13-sis Skyrius juokauti nemėgsta...
Daugeliui skaitytojų tikriausiai bus gaila skirtis su tokiu žmogumi, kaip Ostapo Benderio sūnus. Paprasčiausiai, tada reikia nueiti į “Išlaisvinimo” radiją Niujorke ir ten paklausti Ostapo Ostapovičiaus.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ