Nusidėjome mes su savo tėvais, įvykdėme nusikaltimą, padarėme neteisybę... Ir paaukojome savo sūnus ir dukteris šėtonams.
Šal. 105:6 ir 37
Kai Borisas Rudnevas baigė Aukštosios Sociologijos institutą – NII-13, jo laukė paskyrimas į kitą darbą. Ir tada įvyko nemalonus pokalbis tarp jo ir vyresniojo brolio.
– Taip, – pasakė Borisas. – Dabar išsiaiškinkime viską iš eilės. Pirmiausiai, kokiu būdu aš patekau į tą prakeiktą stebuklų namą?
– Visiškai atsitiktinai, – pasakė valstybės saugumo maršalas. Į pokalbį įsijungė archiepiskopas Pitirimas, pagal antraeiles pareigas, KGB 13-ojo Skyriaus generolas-pulkininkas.
– O gal tai dėsningumas. Juk tada Borisas Aleksanyčius ruošėsi rašyti knygą apie naujo tipo tarybinius žmones – homo sovietikus. Štai Viešpats Dievas ir nuspendė jam parodyti tikruosius homo sovietikus.
– Vienaip ar kitaip, bet aš ten nudegiau, – niūriai pasakė Borisas. – Ir gana skaudžiai. Aš pamilau moterį ir pagalvojau, kad ji deivė. Bet ta deivė pasirodė esanti ne deivė, o velnias žino kas...
– Nieko, – ramino jį archiepiskopas Pitirimas. – Bet užtat dabar jūs žinote, kad savo rankose laikėte Atlantidos karalaitę – Pjero Benua, mėnulio žynę Salambo – Lermontovo – Floberą ir Tamarą. Be to, ta Nina jus iš tikrųjų mylėjo. Tik, supraskite jų psichologiją: Todėl, kad ji aktyvi homo sovietikus, todėl ji jus mylėjo kaip vyras vyrą.
– Velnias griebtų tokią meilę! – velniavosi buvęs dievų numylėtinis. – O Mefistofelis, kuris suvaidino mano geriausią draugą... Tas niekšas taip nuoširdžiai spaudė man ranką ir linkėjo man su Nina laimės, nors puikiai žinojo, kad tai gali atnešti tik nelaimes...
Maksimas užjaučiamai palingavo galva:
– N-taip, su tuo Sosi apsirikai ne tu vienas, bet ir labiausiai patyrę SS generolai. Būdamas aktyvus homo sovietikus, jis intuityviai apžavi vyrus, kaip kiti vyrai moteris. Tikras burtininkas. Bet dabar tu žinai tokio tipo žmonių psichodinamiką: Iš pradžių jis tave pasąmonėje gerbė, o vėliau, nesulaukęs atsako, pradėjo nekęsti. Kabale und libe! Tiesa, panašūs santykiai buvo tarp Napoleono ir jo raišojo velnio Taleirano.
– Borisai Aleksanyčiau, – švelniai pasakė archiepiskopas Pitirimas, – Aukštoji Sociologija – tai sunkus mokslas. Bet jūsų praleisti metai stebuklų name, o vėliau NII-13 – tai geriausia vadovaujančių darbuotojų mokykla.
– Taip, taip, Vilhelmo Meisterio mokymosi metai, – murmėjo Borisas. – Žinome mes tai: Kad prisikasti iki tikrosios išminties, iš pradžių reikia pabuvoti asilo kailyje. Bet dabar aš jums pasakysiu savo psichodinamiką: Man viskas velniškai nusibodo! Ir aš nenoriu daugiau dirbti šioje srityje.
– Štai ir puiku! – sušuko archiepiskopas. – Tuos, kas nenori pas mus dirbti, mes iš principo neimame. Bet kuriuo atveju, į vadovaujančius postus mes skiriame tik tuos, kurie nenori. Kitaip pas mus eitų įvairūs niekšai su valdžios kompleksu.
– Ne, ne, iš manęs pakanka. Po jūsų Aukštosios Sociologijos aš mielai išvažiuočiau kur nors toliau nuo civilizacijos. Kur nors pas šėtono motiną, į tropinę salą. Pas laukinius.
Maršalas ir archiepiskopas susižvalgė.
– Puiki idėja! – pasakė archiepiskopas. – O ką jūs ten darytumėte?
– Nieko, – pasakė buvęs dievų numylėtinis. – Gulėčiau pliaže po palmėmis, gerčiau romą ir mėgaučiausi gražuolėmis.
– Puiku! – nusišypsojo archiepiskopas. – Mes turime jums tinkamą salą.
– O ką ten daryti?
– Gulėti po palmėmis, gerti romą ir mėgautis gražuolėmis. Na, ir kartais salos gyventojų vadui kai ką pašnibždėti į ausį.
– O kur tai?
– Viena iš pačių nuostabiausių salų pasaulyje – Kuba. Ten pailsėsite geriau, negu Kryme.
Tarybų Sąjungoje diplomatams oficialiai suteikiamas 1-os ir 2-os klasės patarėjo vardas. Bet vėliau, aštrėjant klasių kovai, įvedė dar vieną, aukščiausią rangą – slaptojo patarėjo, kažką panašaus į raudonąjį geheimratą. Paprastai tie geheimratai laikėsi šešėlyje, bet kiti diplomatai žinojo, kad geheimrato žodis – įstatymas.
Po keleto dienų, Borisas Rudnevas – su dokumentais senjoro Rudnero vardu – išskrido į Kubą, tarybinio emisaro ir raudonojo geheimrato pareigoms prie revoliucinės Fidelio Kastro vyriausybės.
Kai Kuboje prasidėjo revoliucinis judėjimas, amerikiečių valstybinis departamentas revoliucionieriui Kastro suteikė moralinę paramą. Amerikoje rinko lėšas Kastro palaikymui. Amerikos spaudoje Kastro aukštino kaip demokratą ir liberalą, kuris kovoja už amžinus laisvės, lygybės ir brolybės idealus.
Bet vėliau atsitiko mažas nesusipratimas. Kai reikalas buvo sutvarkytas – ir padarytas už amerikiečių pinigėlius – liberalas ir demokratas Kastro staiga perbėgo į tarybinę pusę.
Amerikiečiai, kaip sako patys amerikiečiai, galva norėjo pramušti lubas. Valstybės departamento ekspertai aptiko, kad Kastro beviltiškas megolomanjakas, kad jis serga didybės manija, kad jis maištininkas, nesustabdomas plepys, psichopatas, isterikas ir apsėstas. Staiga prabudo psichoanalitikai ir pradėjo analizuoti, kad Kastro kompleksinė asmenybė, kad jis kenčia nuo mirties ir susinaikinimo komplekso, kad jis emocionaliai nesubrendęs, neprincipingas ir nepakenčiamas individualistas. Bendrai, kažkas panašaus į “Lenino kompleksą”.
Revoliucinė Kastro vyriausybė šiek tiek priminė šeimyninį pikniką. Jaunesnysis premjero Kastro brolis, Raulis, tapo Kubos karo ministru, o Raulio žmona vadovavo milicijai ir savo ranka šaudė kontrrevoliucionierius. O JAV apie Raulį ir jo žmoną rašė tokius dalykus, kad ir pakartoti kažkaip nepatogu.
Bet kad mus, rusus, neapkaltintų, kad mes atsiliekame nuo Amerikos, tegul, pasakysime. Socialistinio modernizmo požiūriu.
Tai štai, Amerikos spaudoje rašė, kad Raulis Kastro ne tik karo ministras, bet ir užkietėjęs pederastas su plaukais iki pečių. O jo žmona ne tik milicijos viršininkas, bet ir garsi lesbietė. Be to, šios lesbietės-milicininkės labai charakteringa mergautinė pavardė – Vilma Espin ir ji pusiau maišyta, žinote, pusiau lenkė. Bendrai, tipiška šėtono ir antikristo sąjunga.
O apie premjerą Fidelį Kastro amerikiečių spauda rašė, kad valdžia jam atiteko gana brangiai, kad kovoje už valdžia diktatorius Batista jį kartą pagavo ir iškastravo. Be to, amerikiečių spaudoje dar rašė, kad per vengrų sukilimą 1956 metais, Vengrijos komunistinis kunigaikštukas Matias Rakoši-Koganas kovoje už valdžią, taip pat, kaip ir Batista, paprasčiausiai, iškastravo savo varžovą ir kitą komunistinį kunigaikštuką Janošą Kadarą. Matyt šio pasaulio kunigaikštukai puikiai žino, kurioje vietoje slypi valdžios kompleksas, kas dažnai ir atveda į valdžią.
Po to Kuboje prasidėjo keisti dalykai. Pagrindiniu Fidelio Kastro padėjėju buvo Če Gevara, trockistas, permanentinis revoliucionierius ir, kaip priklauso, pederastas. Kad atsikratytų permanentinės revoliucijos, Fidelis tą pediką pasiuntė sukelti revoliucijos Pietų Amerikoje, kur jį netrukus sėkmingai užmušė.
O po to Kuboje prasidėjo tikras valymas. Ir valymas buvo gana keistas. Dideliam valstybės departamento ir amerikiečių spaudos nepasitenkinimui, Kuboje staiga pradėjo atsidarinėti koncentracijos stovyklos homoseksualams ir, pirmiausia, studentams, kur, savo laiku, užgimė revoliucinis Kastro judėjimas.
Žinoma, visa tai labai paprasta. Paprasčiausiai, Kastro iš savo patirties žinojo, iš kur galima laukti sekančio bandymo užgrobti valdžią, bet kokios revoliucijos arba maišto. Ir visa tai pagal suktą marksistinį dėsnį apie priešingybių vienybę ir kovą.
Tokiomis sąlygomis tarybiniam geheimratui senjorui Rudnero labai pravertė Aukštosios Sociologijos žinios iš NII-13 ir praktinė patirtis iš stebuklų namo. Didžiąją laiko dalį jis vartėsi pliaže po palmėmis, vakarais gėrė romą ir mėgavosi gražuolėmis. Tiesa, kartais salos gyventojų vadui jis kažką šnibždėdavo į ausį.
Netrukus senjoras Rudnero į Maskvą atsiuntė iš amerikiečių žurnalo iškirptą fotografiją. Ten buvo pavaizduota visa Kastro vyriausybė, visi barzdoti, kaip hipiai, su cigarais dantyse. O už nugarų stovi senjoras Rudnero, taip pat su havajietišku cigaru dantyse. Tarybinis slaptas patarėjas draugiškai merkia amerikiečių fotoreporteriui ir iš už Kastro vyriausybės nugarų dėdei Semui rodo du išskėstus pirštus, velnio ragučius, slaptą ženklą, kuriuo kažkada naudojosi satanistai, o vėliau Čerčilis, Ruzveltas ir daugelis amerikiečių prezidentų.
Žiūrint į tą fotografiją, valstybės departamento analitikai velniavosi:
– Gad dem! Matyt, ne veltui kalba, kad Romoje sėdi Romos popiežius, kažkur pasislėpęs tūno antipopiežius, o Maskvoje sėdi raudonasis popiežius.
Kol broliai Kastro šeimininkavo Kuboje, o broliai Kenedžiai šeimininkavo Amerikoje, tarybinis komisaras Kuboje savo broliui rašė: “Amigo, po revoliucijos čia pasidarė taip atgrasu, kad net aš kartais pagalvoju apie emigracion. Gal kartais ten yra kokia nors kita sala? Kad tik būtų kuo toliau nuo civilizacijos...“
* * *
Amerikiečių raganą Doką Bondarevą areštavo tuo momentu, kai ji Žoržikui Butyrskiui perdavinėjo gana neįprastą kontrabandą. Tai buvo visas lagaminas delikačių instrumentų, kuriais raganos naudojasi tam, kad pasiverstų vyrais.
O Amerikoje tokie dalykėliai visai įprasti. Niujorke, Taime-skvere, šalia laikraščio “Niujork-time” redakcijos, egzistuoja dešimtys parduotuvėlių, kurių vitrinose išstatyta pati netikėčiausia pornografija. Kartu su Amerikos prezidentų nuotraukomis.
O tose parduotuvėlėse galima nusipirkti paskutines Amerikos mokslo ir technikos naujoves: guminius lyties organus. Didelius ir mažus, baltus ir juodus, apipjaustytus ir neapipjaustytus, bet kuriam skoniui ir spalvai. Tais instrumentais naudojasi įvairūs seks-iškrypėliai, legionieriai, tame tarpe lesbietės, seks-liberalai ir kiti kovotojai dėl moters laisvių nuo vyrų priespaudos.
Tuo požiūriu tarybinė pramonė aiškiai atsiliko nuo amerikietiškos. Ir, vykdydama operaciją “Juodasis Kryžius”, ragana Doka perdavė Žoržikui visą lagaminą tų naujausių psichologinio karo instrumentų. Tarybinių disidentų iš “Žmogaus teisių lygos” ir iš Jaunųjų genijų sąjungos – SMOGAS ir jų “Samizdato” kelnių palaikymui. Kad tie neotrockistai neoberdiajevininkai ir kiti neodekadentai galėtų išbandyti visus Amerikos mokslo ir technikos pasiekimus.
Po arešto, 13-me Skyriuje raganai Doki mandagiai parodė jos asmens bylą, kur ji buvo nufotografuota jos raganiškos meilės įvairiomis pozomis: Kaip ji linksmai lesbietina su tarybine ragana Nina fon Miuller, po to su Fufočka iš stebuklų namo. Po to – įvairios gudrios armėniškos išdaigos – dvigubos, trigubos, kur raganą Doki iš trijų pusių naudoja Žoržikas Butyrskij, Ostapas Oglojedovas ir Serafimas Allilujevas. Čia buvo net senos šeimyninės fotografijos, kur Doki jaunystėje užsiiminėja prancūziškomis nuodėmėmis su savo nuosavu tėvu, raganiumi Koka.
Po to amerikiečių diplomato žmonai mis Doki Bondarevai-Zelman mandagiai pasiūlė sekančią dilemą. Jeigu mes kolekciją paleisime į apyvartą per pornografinius žurnalus, kurie spausdinami Taime-skvere visam pasauliui – milijonais tiražų. Po to mes nuspausime kitus mygtukus – ir spaudoje pasirodys sensacija ne apie kokią nors prostitutę, o Amerikos diplomato žmoną. Ir tada jūsų vyrą išvarys ir valstybinio departamento, o jūsų tėvą – iš Si-ai-ei.
Tai bus civilinė mirtis. O jūs turite penkis vaikus. Nors, tikriausiai, visi jie pirštu daryti, bet vis dėl to, jūsų... Bet mes geri žmonės, todėl mes jums siūlome kitą išeitį – jūs būsite mūsų agentu. Rinkitės...
Taip raganai Doki padarė 69. 13-ojo Skyriaus žargonu tai reiškė Si-ai-ei agentą paversti KGB agentu.
Dėl lagaminėlio su guminiais dalykėliais sukėlė mažą diplomatinį skandalėlį ir šiksa Doka skubiai paliko TSRS. Kartu su savo evrikanišku vyru-vilkolakiu, kurį pervedė dirbti į Boną.
Jeigu kam įdomios smulkmenos, tai paklauskite raganos Doki tėvo, raganiaus Koki, seno satanisto, kuris mėgsta rengti susirinkimus ir dalinti interviu apie disidentus ir kovotojų už žmogaus teises judėjimą TSRS. Ir pasižiūrėkite, kaip to humanisto akys staiga sužimba pasiutusiu satanistišku pykčiu.
Nors raganą Doki išleido, bet Žoržiką Butyrskij areštavo rimtai – kaip amerikiečių agentą. Vėliau Žoržiką, kaip trigubą agentą, tyliai iškeitė į tris pakliuvusius tarybinius agentus, kurie sėdėjo amerikiečių kalėjimuose.
Žoržiką atidavė į užsienį kartu su jo kapitaline žmona Kapitalina, paprasčiausiai, kaip žmogišką maitą. Dabar burtininko Sosi įsūnis liūdnu veidu slankioja po Miuncheną, kur trainiojasi įvairiausių agentų būrys. Ir Žoržikas visada girtas. Kad užsidirbtų degtinei, jis parduoda smulkias žinias žvalgyboms arba savo prisiminimus apie tarybinį gyvenimą amerikiečių radijui “Išlaisvinimas”.
Kalba, kad Žoržikas net sudarinėja pornografinę knygelę “Maskvos naktys”. Vienaip ar kitaip, slankioja Žoržikas po Miuncheną ir dainuoja:
Och jūs, naktys, maskvietiškos naktys...
Iš įpročio Žoržikas kartais landžioja į kišenes. Už bokalą alaus jis jums suras prostitutę. Kartais jis prekiauja ir savo žmona Kapitalina. Ir jeigu pasitaikys mėgėjas, tai homo sovietikus Žoržikas paprekiaus pats savimi – ir užpakaliu, ir priekiu. Bet, atvirai kalbant, Žoržikas tam dalykui jau šiek tiek per senas, ir iš to uždarbis per menkas.
Dar blogai ir tai, kad Žoržikas dabar pastoviai geria, ir metodiški vokiečiai laikas nuo laiko jį uždaro į specialią gydyklą. Vėliau Žoržikas vaikšto ir skundžiasi, kad sąžiningus alkoholikus kažkodėl sodina kartu su dvasiniais ligoniais.
– O visas pasaulis – bardakas! – dūsauja Žoržikas. – O visi žmonės – kūrvos!
Taip savo karjerą baigė homo sovietikus Žoržes Butyrskij, kurio pavardė prasideda nuo Butyrskių kalėjimo, kur kriminologijos muziejuje saugoma jo tėtušio kaukolė su maža skylute pakaušyje.
Ir visa tai – už tėvų nuodėmes...
* * *
Tame tyliame Aliošino skersgatvyje, kuriame kažkada dirbo linksmi keistuoliai iš stebuklų namo, dabar yra vienos iš afrikietiškos demokratijų pasiuntinybė. O keistuoliai kažkur išnyko.
Nors kai kurie iš senbuvių tvirtina, kad nauji gyventojai suėdė senuosius, bet, žinoma, taip nėra. Specialų projektą “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga”, o su jais ir stebuklų namą, paprasčiausiai, likvidavo. Arba, tiksliau, eksportavo.
Iš karto po jų pradėjo veikti specialus projektas “Agasferas”, ir agitpromo nelabuosius, kaip konvejeriu, pradėjo plukdyti į užsienį. Paprasčiausias figūrų perstatinėjimas psichologinio karo šachmatų lentoje.
Tarybų Sąjungoje panašus eksportas yra ne naujas dalykas. 1922 metais Leninas į užsienį išsiuntė apie 300 labiausiai aktyvių įvairių partijų atstovų, kurie jam padėjo daryti revoliuciją. Atidžiau į juos pasižiūrėjus, beveik visi jie, pradedant filosofu-šėtono ieškotoju Berdiajevu, pasirodė esantys įvairių slaptų satanistinių organizacijų nariais, tai yra, tais pačiais nelabaisiais, kuriuos aprašė Dostojevskis.
Kai amerikiečiai planavo savo psichologinį karą, jie kreipėsi patarimo į specialistus – į tuos pačius nelabuosius, kuriuos jiems atsiuntė Leninas. Dėl to visas amerikiečių psichologinis karas buvo organizuotas tais pačiais principais, kaip ir agitpromo keistuolių veikla.
Todėl, pagal specialų projektą “Agasferas” eksportuojamus žmones, Vakaruose sutiks kaip mielus brolius. O kas toliau – tai mes pamatysime.
Stebuklų namą demontavo tyliai ir individualia tvarka. Pirmuoju ant “Agasfero” konvejerio papuolė žvairaakis Filimonas. O dėl to kaltas buvo finansų genijus Sarkisianas.
Norėdamas papildomai užsidirbti, Sarkisianas organizavo akcinę bendrovę ir tam įtraukė Filimoną ir jo žmoną Fimočką. Akcininkai pirko mezgimo vilną, atiduodavo ją megzti, o gatavą produkciją – megztinius ir suknutes – pardavinėdavo juodojoje rinkoje. Visas fokusas-mokusas tame, kad tame produkte brangiausia dalis – rankinis darbas – akcininkams nekainavo nė kapeikos.
Ir visas tas fokus-pokus buvo genialiai paprastas. Į akcinę bendrovę užverbavo kelis beprotnamių valdytojus, ir mezgimu užsiiminėjo tų beprotnamių pacientai – kaip darbine terapija. Bepročiams nuobodu – jie mielai sėdi ir mezga. O akcininkai parduoda produkciją – ir uždirba beprotiškus pinigus. Argi ne genialu?
Pirkėjams ypač patiko, kad piešiniai ant tos produkcijos labai priminė vakarų dailininkų-modernistų piešinius, kuriuos kaip tik rodė Maskvoje organizuotoje amerikiečių modernistinio meno parodoje.
Kalba, kad ta akcinė bendrovė uždirbo apie 4 milijonus rublių. Bet vėliau vienas iš akcininkų, daktaras-psichiatras, nežinodamas kur dėti savo beprotiškus pinigus, pasiūlė, kad tas jam parduotų savo žmoną Fimočką. Filimonas mielai sutiko ir Fimočką pardavė už 3000 rublių.
Bet, pragyvenęs su Fimočka savaitę, ir sako Filimonui: imk savo Fimočką atgal ir atiduok pinigus. O Filimonas jam atsako: kad Fimočką pasiimčiau atgal – mokėk dar tris tūkstančius! Tada Fimočka įsižeidė ir pranešė kur reikia, kad ja spekuliuoja. Na, o vėliau išaiškėjo viskas kitkas.
Dėl to sudegė ir visa akcinė bendrovė. Buvo teismas, apie tai net rašė tarybiniuose laikraščiuose. Bet daugelio teisiamųjų pavardės buvo žydiškos, Šachermanas, Roifmanas ir taip toliau, todėl evrikaniška spauda pakėlė neįtikėtiną triukšmą, kad tai tipinis tarybinis antisemitizmas (žr. “Naujasis rusų žodis” iš 27.X.1963 m. 532). O viskuo kaltas buvo armėnas Sarkisianas. Tikriausiai todėl ir sako, kad vienas armėnas dešimt žydų apgaus.
Vienaip ar kitaip, todėl, kad Fimočka buvo šiek tiek žydė, ir kad nebūtų vapėjimo apie semitizmą, po teismo Filimonui ir Fimočkai pasiūlė rinktis: 5 metus Sibiro – arba emigruoti į Izraelį. Taip netikėtai jie papuolė ant “Agasfero” konvejerio. Jiems skubiai sutvarkė Izraelio viza ir išsiuntė į Vieną, kuri tarnavo savotišku paskirstymo punktu. Tuo pačiu Izraelio vizą įdėjo armėnui Sarkisianui ir jo žmonai su žvairaakiu sūnumi-epileptiku.
Vietoje Izraelio Sarkisianas netrukus atsidūrė Amerikoje, Brukline. Ten, pagaliau, jis įgyvendino savo svajonę ir išvystė prekybą košeriniais pyragaičiais – iš konservų šunims. Kalba, kad pasidarė gražių pinigų.
O žvairaakis fon Filomon vietoje Amerikos atsidūrė Miunchene, kur jis dirbo amerikiečių institute, kuris tyrė TSRS. Po to jis paseno, išėjo į pensiją ir skundžiasi, kad pensija maža, net alui neužtenka. Vargšė Fimoška senatvėje pradėjo dirbti ir stuksena mašinėle amerikiečių įkurtame “Išlaisvinimo” radijuje Miunchene. Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo KGB 13-jam Skyriui. Kai prireiks, pas mus visur sėdi savi žmonės, patikrinti legionieriai, kurie turi įvairių nuodėmių, apie kurias žmonės nemėgsta kalbėti.
* * *
Kai 13-ame Skyriuje nagrinėjo Sosijaus Isajevičiaus Gilrudo bylą, prieš stebuklų namo komisarą turėjo du punktus. Pirma, stebuklų namą įkūrė tam, kad jis iš kelio vestų kitus, o gavosi taip, kad ten jis pats suskydo. Ir kalčiausias buvo Sosi, kuris viską darė atvirkščiai. Bet tai visų legionierių ypatybė.
Antra, keistuoliui Sosi paaštrėjo sena psichinė liga – paranojinė šizofrenija, smegenų suskystėjimas. Kalbant akademiškai, tokie psichopatai visada bus nemalonumų šaltiniais ten, kur jie gyvena.
Bet Sosi turėjo ir pliusą. Jo tėvas buvo –krikštytas žydas, o motina – karaimė, iš žydų-sentikių pagal Mozės liniją, tad pagal kraują, Sosi – grynakraujis žydas. O todėl, kad pasaulinė žydija pradėjo kampaniją, kad tarybinius žydus išleistų į Izraelį, ir net žadėjo bombas mėtyti, tai... Gerai, mes nusileisime.
Todėl Sosi taip pat pateko ant specialaus projekto “Agasferas” konvejerio. Iš jo atėmė partinį bilietą, įdėjo Izraelio vizą ir kartu su žmona-šiksa Linda ir maman, išsiuntė į Vieną.
Bet Sosi buvo ne toks kvailas, kad rinktų apelsinus kibucuose. Ir ne veltui tą specialų projektą vadino “Agasferas”, tai yra, “Amžinasis Žydas”. Vienoje Sosi pirmiausiai užsirašė į slaptą partiją, kuri Vakaruose vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip TSRS kompartija.
Dėl to, po kurio laiko Sosi jau sėdėjo ir laižėsi amerikiečių žvalgyboje Si-ai-si Vašingtone, kur buvo paskirtas 3-sios tarybinės evmigracijos (evmigracija – tai žydų migracija. 533), specialistu tarybiniams reikalams. Tiesa, kartais Sosi melžia ir senieji šeimininkai.
Misteris Sosi atrodo kaip nepriekaištingas džentelmenas. Ir net pabrėžtinai kalba oksfordišku akcentu. Jo sąžiningiausios akys ir šiek tiek pavargusio biznismeno manieros. Jeigu jį dursite pirštu, tai jo kūnas – kaip želė blanmanžė. O jeigu norėsite įsitikinti, kad čia ne kas nors kitas, o būtent keistuolis Sosi, tai pažvelkite po jo marškiniais. Tada ant jo kairiojo šono pamatysite didžiulę dėmę. Net ne dėmę, o visą juodą šoną. Tokį pat, kokį viduramžiais vadindavo šėtono žyme. Ir šėtonas ne veltui uždėjo jam tą žymę ant kairio šono: juk tarybiniu žargonu pederastus taip ir vadina – kairysis berniukas. Žinoma, dabar vadina paprastai – pigmentacija.
Bet slaptose humanistų-satanistų organizacijose tą šėtono žymę net mūsų laikais įvertintų pagal nuopelnus ir netrukus taiboiščikas Sosi būtų paaukštintas tarnyboje. Jis tapo užkulisiniu “Tarptautinės rašytojų brolijos” vadovu, kuri dirbo už Si-ai-si pinigus ir leido tarybinių rašytojų-disidentų knygas.
Ach, tiesa, kas gi tas taiboiščikas. Tai naujas tarybinis neologizmas. Žinote, socmodernizmas. Anksčiau buvo pogrindininkai, o dabar – taiboiščikai. Paprasčiausiai, tai žmonės, kurie turi ką slėpti.
O dėl disidentų... Tai ką gi, paprasčiausiai, disidentai. Geriausiu atveju, impotentai. Paskaitykite disidento Andrejaus Siniavskio pasakojimą “Phenc”, jis taip pat ir Abram Terc. Phe-e...
Pas misterį Sosi – nuostabi žmona-šiksa, ir niekam neateis į galvą kad ta bevaisė smagurė tarnauja tik kaip kamufliažas. O Sosi mamele – tikra karaimų grand-dama. Tiesa, nepaisant tokios aristokratiškos mamos, kai kurie bendradarbiai jį jau vadina kalės vaiku. Bet, atvirai kalbant, bet kuri žvalgyba – tai purvinas reikalas, ir atliekamas kalės vaikas ten ne minusas, o pliusas.
Blogai tik tai, kad Sosi atėjo toks laikas, kada pas moteris ateina klimaksinis periodas ir atsiranda polinkis pilnėti. Ir todėl, kad pas Sosi hormonai buvo ne visai vyriški, tai jam prasidėjo tikras klimaksinis periodas ir jis nutuko. Jeigu iš pradžių jis buvo panašus į nupenėtą vunderkindą, vėliau į storą romėnų madoną, tai dabar jis pavirto tipišku amerikiečių milijonieriumi, kokius vaizduoja tarybinėse karikatūrose.
Sosi nupigintų prekių parduotuvėje už 9 dolerius ir 99 centus nusipirko bandažą-petnešas ir žurnaluose pavydžiai apžiūrinėjo tikrus milijonierius, kurie, kaip tyčia, buvo tokie liesi, kaip tarybiniai kolūkiečiai.
Sosi labai mėgo pavalgyti ir išgerti, o dabar gydytojai jam prirašė dietą be kalorijų. Ir štai, gyvendamas amerikietiškame rojuje, kur galima buvo valgyti savo malonumui, vargšas Sosi mito įvairiais cheminiais preparatais, rijo alkio seiles ir springo nuosavais taukais. Jam uždraudė net koka-kolą.
Taip buvęs homo sovietikus Sosia-Agasferas pavirto į homo amerikanus. Ir buvęs stebuklų namo komisaras vėl komisarauja – tamsoje, iš už nugaros ir atvirkščiai.
Kai caras Nikita viešėjo Vašingtone, jis gyrėsi, kad amerikiečių žvalgyba 30 procentų dirba TSRS naudai. Caras Nikita mirė, bet jo darbai gyvi.
Tik gaila, kad dėl pereinamojo periodo Sosi-Agasferui prasidėjo klimaksinės psichozės. Dieną jis eidavo pas psichoanalitiką, o naktimis jį kankindavo įvairūs košmarai. Tai jį, kaip Phencą, persekioja įvairios kvailos moterys. Tai jį erzina įvairūs velniūkščiai nuogų berniukų pavidalu. O vėliau prasideda galvos skausmai.
Paprasčiausiai, psichoanalizės požiūriu Sosi kankina jo nešvari sąžinė. Nors jis pats nelabai ir kaltas. Juk visa tai, kaip sakoma, už tėvų nuodėmes. Taip pat ir motinų.
Žinoma, daugelis tėvų ir motinų, įvairūs Musi, Dusi ir Pusi, su tuo nesutiks ir pasakys, kad mūsų šviesiaisiais laikais rašytojams-popieriaus gadintojams nedera užsiiminėti religine demagogija, kad geriau būtų labiau atverti Sosi sielą ir paieškoti ten ko nors gero.
Gero... Štai dėl viso to – už tėvų nuodėmes – Sosi ir nusprendė, kad vaikų jam geriau nedaryti. Tai buvo pats geriausias sprendimas Sosi sieloje.
* * *
Jeigu kokį nors žmogų norite patikrinti dėl legionizacijos, tai pats geriausias būdas patikrinti šeimos medį. Nes Šventame rašte pasakyta, kad vynuogės neauga šiukšlyne, o vaisiai pažįstami pagal medį.
Likvidavus “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungą”, 13-ame Skyriuje išnagrinėjo stebuklų namo valdytojo Artamono Artamonovičiaus Breško-Breškovskio bylą. Ir gavosi toks paveikslas.
Senelis iš tėvo pusės buvo alkoholikas ir mirė dėl baltosios karštinės. Senelis iš motinos pusės buvo poetas ir pasikorė. Senelė iš tėvo pusės mirė beprotnamyje, o senelė iš motinos pusės – vienuolyne. Tėvas buvo taiboiščiku ir revoliucionieriumi-vasarininku, o motina – paprasta psichopatė.
Vienas dėdė buvo epileptikas, o antras – narkomanas. Viena teta buvo garsi revoliucionierė, o kita – paprasta kleptomanė. Vienas brolis buvo eseru-teroristu ir po revoliucijos buvo sušaudytas ČK. Antras brolis buvo bolševiku ir dirbo ČK, kurį vėliau sušaudė NKVD. Vienas giminaitis buvo komunistu-spartiečiu ir žuvo hitlerinėje koncentracijos stovykloje, antras giminaitis buvo trockistu ir žuvo tarybinėje koncentracijos stovykloje, o trečias giminaitis žuvo pilietinio karo metais Ispanijoje, anarchistų-sindikalistų būryje.
Atrodo, kad jie visi kovėsi už laisvę. Bet viso to rezultatai buvo gana liūdni. Tai buvo ta keista laisvė, kurią šėtono ieškotojas Berdiajevas vadina tragiška laisve. Tas pats niekas, kuris niekina.
Tiesa, Artamono žmona Raječka buvo jo trečios eilės pusseserė. Ir Raječkos šeimos medis buvo ne ką blogesnis, negu Artamono. Todėl jie protingai susilaikė nuo palikuonių.
Visą savo gyvenimą kreivakojis Artamonas maitinosi šalia Gilrudo-tėvo, o vėliau – šalia Gilrudo-sūnaus. Pagal 13-ojo Skyriaus klasifikaciją, jis buvo tipiškas šabes-gojus, tai yra, gojus, kuris tarnauja žydams. O pagal Berdiajevo filosofiją – tai šėtono ir antikristo sąjunga.
Dėl to šabes-gojų Artamoną kartu su Raječka taip pat paleido specialaus projekto “Agasferas” konvejeriu. Po to, kai išaiškėjo stebuklų namo paslaptis, Artamonas supsichavo taip, kad jį reikėjo sodinti į psichiatrinę ligoninę. Todėl jam leido rinktis: arba mes tave uždarome į beprotnamį – arba varyk lauk iš TSRS. Po to Artamonui su Raječka įdėjo Izraelio vizas ir išsiuntė į Vieną. Juk dabar ten tarptautinės žydų organizacijos. O ten jau patys aiškinkitės.
Netrukus Artamonas atsidūrė Miunchene, kuris buvo lyg placdarmas amerikiečių psichologiniame kare prieš TSRS. O čia, kaip sakoma, neturėk šimto rublių, o turėk šimtą draugų. Padedant burtininkui Sosi, kuris dabar tarnavo tarybinių reikalų žinovu Amerikos žvalgyboje Vašingtone, šabes-gojus Artamonas tapo solidaus žurnalo “Tiltai” redaktoriumi, kuris lyg tai tiesė tiltus tarp Rytų ir Vakarų.
Tie “Tiltai” buvo leidžiami už kažkokio gero amerikiečių dėdės pinigus, bet visi žvirbliai Miuncheno stogų pastogėse čirškė, kad tai Si-ai-ei. Ir dar kalbėjo, kad tie “Tiltai” be turėklų ir ten geriau neiti. Tas žurnalas turėjo ypatingą dekadentinį užpildą ir tarnavo legionierių viliojimui į Vakarus iš tarybinių turistų ir tarybinių įstaigų darbuotojų užsienyje tarpo (dabar tokį pat vaidmenį vaidina žurnalas “KANTinentas”). Todėl to žurnalo redaktoriumi ir pasodino buvusį defektinių vaikų specialios mokyklos direktorių.
Amerikiečių psich-kareivos buvo labai patenkinti, kad Artamono asmenyje jie gavo seną ir patikrintą psichą. Nereikia leisti dolerių ir laiko specialiems Roršach-testams, ieškoti rašalinių dėmių ir atlikinėti burnos erotizmo testus.
Iš TSRS pakliuvęs į Vakarus, Artamonas iš karto atsiskleidė. Jis visa galva pasinėrė į visuomeninį-politinį darbą ir netrukus organizavo rusų laikinąją vyriausybę užsienyje, kur pats Artamonas buvo prezidentu ir premjer-ministru, o jo žmona Raječka dirbo visus kitus darbus.
Blogai buvo tik tai, kad kaimynystėje egzistavo dar dvi panašios vyriausybės. Bet Artamonas ir čia nepasimetė. Netrukus Artamono rūsyje sprogo bomba, ir apie tai rašė visi laikraščiai, net “Naujajame rusų žodyje”. Ir visiems tapo aišku, kad į Artamoną kėsinosi, o tai reiškia, kad su juo skaitosi, o dar tai reiškia, kad jis tikros vyriausybės galva. Taip Artamono vyriausybė gavo diplomatinį statusą.
Tiesa, kitos dvi vyriausybės iš pavydo tikino, kad bombą pakišo pats Artamonas. Ir visas klausimas tik tame, kas jam tą bombą davė: amerikiečių žvalgyba, tarybinė žvalgyba, ar jis pats ją sumeistravo?
Kaip bebūtų gaila, bet Artamonas apie tą pasikėsinimą pamiršo perspėti savo Raječką. Paties prezidento namuose nebuvo, o vargšė Raječka to sprogimo taip išsigando, kad ją suparalyžavo – ir Artamonas prarado pusę savo vyriausybės.
13-ame Skyriuje dabar jį vadina Artamonu Agasferovičiumi. Artamonas Agasferovičius nenusimena. Jis įsijungė į bažnytinį gyvenimą, sukūrė kažkokį berdiajevininkų pakraipos pravoslavinį komitetą, spausdina atsišaukimus ir garsiai šaukia, kad žydus iš TSRS išleistų į Izraelį.
Artamonas Agasferovičius praneša, kad jis turi dar visą krūvą krikščioniškų idėjų. Ir prašo pinigų jų įgyvendinimui. Žinoma, pinigus jam duoda Si-ai-ei, o prašinėja jis tik dėl maskuotės.
Štai dėl to caras Nikita ir gyrėsi, kad Si-ai-ei 30 procentų dirba TSRS naudai.
* * *
Kai 13-ame Skyriuje nagrinėjo homo sovietiko Serafimo Allilujevo, poeto-neodekadento ir pseudokrikščionio-berdiajevininko bylą, tai pasinaudojo garsaus senovės filosofo Platono patarimu, kuris savo knygoje “Valstybė”, rašė, kad, norint sukurti idealią komunistinę valstybę, reikia – iš tos valstybės į užsienį išvaryti visus poetus.
Iš pradžių Serafimas papuolė į specialų projektą “Golemas” ir pasėdėjo beprotnamyje. Bet tai nepadėjo, ir jis vėl kūrė savo mazochistinius eilėraščius, kur savo paties nuodėmes vertė supančiam pasauliui.
Vietoje sąžiningo prisipažinimo, kad jis impotentas ir minetčikas, Serafimas savo eilėraščiuose inkštė, kad sudaužyta poeto širdis atsispindi supančios aplinkos veidrodyje. Arba atvirkščiai, kad kreiva poeto siela atsispindi kokioje nors pelkėje. Tie eilėraščiai labai patiko jo sąjungininkams iš jaunųjų genijų Sąjungos – SMOGO, ir vėliau juos atspausdindavo “Samizdate”, kurį žinantys žmonės vadino “Sem-izdatu”.
Galų gale, todėl, kad Serafimas Allilujevas buvo pusiau žydas, t.y., žydiškai memzeris, ir pusiau homoseksualistas, jį taip pat išleido specialaus projekto “Agasferas” konvejeriu. Kartu su jo išsiskyrusia žmona-šiksa, kuri buvo dešimčia metų už jį vyresnė, ir su defektine dukterimi, kuri buvo tiksli tėtušio kopija.
Nors visi jie išvažiavo turėdami Izraelio vizas, ir nors sieloje memzeris Serafimas buvo slaptu sionistu, bet tik vienas Jehova žino, kodėl jie atsidūrė ne Izraelyje, o Amerikoje. Pirma, ką Serafimas padarė Amerikoje, – tai savo eilėraščiuose apkeikė Laisvės Statulą. O antra – pasirinko Ivano Deliagino literatūrinį pseudonimą.
Ne veltui kalba, kad Amerika – stebuklų šalis, kur viskas atvirkščiai. Nors TSRS Serafimas Allilujevas sėdėjo beprotnamyje, jis, t.y., Ivanas Deliaginas, tapo profesoriumi ir dabar dėsto rusų kalbą ir literatūrą P-m universitete. Tos amerikietiškos sėkmės paslaptis labai paprasta. Paprasčiausiai, viską daryti reikia atvirkščiai: girti nenormalius rašytojus-dekadentus ir keikti normalius rašytojus. Tada iš karto išgarsėsi kaip normalus žmogus.
Savo eilėraščiuose memzeris Ivanas Deliaginas inkštė apie idealus. O gyvenime jis krėtė šunybes. Jo duktė užaugo ir buvo aiškiai nenormali. O Ivanas, kad atrodytų normalus, vedė antrą kartą ir pasidarė antrą vaiką.
Be to, ko čia kabinėtis prie vargšo Ivano. Juk didysis humanistas grafas Levas Tolstojus taip pat buvo tokioje pat padėtyje – ir pasidarė 13 vaikų.
Po to Ivanas Deliaginas sukūrė pesimistinę poemą “Polius”, kur jis vėl skundžiasi pasauliniu nuoboduliu ir tikina, kad nori pavirsti pingvinu. Kam? Kad pliku užpakaliu atsisėstų ant Šiaurės poliaus. Literatūriniai kritikai tikina, kad už to yra kažkokia daugiareikšmė mįslinga prasmė, kažkokia ledinė paslaptis.
O Ivano draugai tikina, kad ta paslaptis labai paprasta, kad Ivanui vėl suaktyvėjo senas hemorojus, kuris degina ir kurį jis gydo pridėdamas šaltą ledą. O kiti tikina, kad Ivanui sukilo senos aistros, kurias jis vėsina ledo pagalba. Štai po to ir išsiaiškink poetinės kūrybos paslaptis.
Todėl ir sako, kad visi žmonės – skirtingi. O ypač poetai. O jeigu jie būtų vieniši, tai jų gyvenimas būtų toks nuobodus, kad vargšams rašytojams-popieriaus gadintojams nebūtų apie ką rašyti.
* * *
Kažkada Čingischanas įsiveržė į Rusiją ant arklių. Ir paskutinis Čingischano palikuonis iš Rusijos išvažiavo taip pat arkliais. Tame pačiame pusiau apdegusiame čigoniškame furgone, kuris priklausė jo probleminiam sūnui, čigonų baronui Liusiai Šelaputinui, kuris iš tikrųjų buvo ne tik memzeriu, bet ir baistriuku (baistriukas, žydiškai – nesantuokinis vaikas).
Į Izraelį jie važiavo turėdami Izraelio vizas specialaus projekto “Agasferas”, t.y., “Amžinasis Žydas” konvejeriu. Čigonų baronas kategoriškai atsisakė palikti savo čigonišką furgoną. Taip jie tame furgone ir išvažiavo.
Pats čigonų baronas sėdėjo ant pasostės ir vadeliavo arklius. O šalia sėdėjo jo motina – buvusi septintoji Čingischano palikuonio žmona ir buvusi baronienė Rozenberg, o dabar poetė Irina Zabubionnaja. Ji rūkė cigarą iš machorkos ir niūriai spjaudėsi į šalis.
Jie važiavo ir keikė tarptautinius sionistus, kurie nori juos suvaryti į Izraelį, kad ten rinktų apelsinus kibucuose. Labiausiai keikėsi Irina Zabubionnaja, kuri visą laiką neigė, kad yra žydė.
Kažkada Čingischanas ugnimi ir kalaviju praėjo nuo Ramiojo vandenyno iki Dunojaus, ir jo Imperija buvo didesnė už Romos Imperiją. Vien nuo Čingischano vardo drebėjo ištisos tautos. Po Čingischano per Rusija taip pat ugnimi ir kalaviju perėjo Timerlano ordos.
Dabar gi, čigoniškame furgone iš Rusijos išvaromas homo sovietikus Luka Parfiljevičius Timurovas, apgailėtinas senukas, kurio gyslose teka susimaišęs paskutinių Čingischano ir Timerlano palikuonių kraujas. Tos buvusios imperijos išsigimusius likučius užkariavo buvusi žydė Irina Zabubionnaja.
Žinoma, nieko ypatingo tame nėra. Juk kažkas panašaus įvyko ir su buvusia anglų imperija. Juk buvęs anglų karalius Eduardas Aštuntasis, hercogas Vindzorskis, taip pat vedė žydę Vallis Virfild-Simpson ir dėl jos lyg tai atsisakė sosto. Tuo pat keliu nuėjo rumunų karalius Karolis su savo madam Lupesku ir net pats užsienietiškas pretendentas į Romanovų sostą. Ir net beprotis imperatorius Neronas buvo vedęs žydę Popėją. Lyg tai pas žydes po sijonu būtų kažkokia paslaptis, kažkoks cimusas.
Taip, čigoniškame furgone, Čingischano palikuonis privažiavo savo buvusios imperijos sienas, net patį Dunojų, ir įrengė savo taborą Miuncheno apylinkėse. Netrukus visi jie rado darbą “Išvadavimo” radijuje Miunchene, kuris trockistų ir menševikų pagalba vadavo Rusiją nuo bolševikų ir kur noriai ėmė šviežutėlius homo sovietikus, disidentus-dekadentus ir kitus 3-sios evmigracijos iš TSRS atstovus, memzerius ir net baistriukovus.
Baronienė-poetė Irina Zabubionnaja su savimi iš TSRS atsivežė savo manuskriptus ir tikėjosi, kad Vakaruose ji taps tokia pat garsi, kaip Pasternakas ir Solženicynas. Bet taip neįvyko. Niekas jos nespausdino, ir jai teko savo knygeles leisti už savo pačios pinigus. Irina prekiavo savo knygelėmis, kurių niekas nepirko, ir keikėsi:
– Dabar aš suprantu, kodėl Pasternakovičius ir Sol Ženicheris (po to, kai Solženicynas pradėjo propaguoti Rusijos padalinimą ir pasiūlė rusų “triušius” perkraustyti už Uralo, t.y., nuėjo hitlerinio ideologo Alfredo Rozenbergo pėdomis, jį taip ir vadinsime, koks jis iš tikrųjų yra: ne Solženicynu, o pusiau žydu Sol Ženicheriu, memzeriu) taip mirtinai bijojo, kad juos išsiųs į užsienį. Jie reikalingi tik tol, kol jie ten, – operacijai “Juodasis Kryžius”. O čia su jais bus tas pats, kas ir su manimi, – gyvas lavonas. Juk net tokie ereliai, kaip Buninas ir Kuprinas, emigracijoje nesugebėjo pergyventi savo rašliavos. Todėl Erenburgas ir Aleksejus Tolstojus sugrįžo atgal.
Čigonų baronas memzeris Liusia Šelaputinas pagaliau vedė. Ne dolerių princesę, o oficiantę iš gretimos aludės. Bet netrukus žmona jį kažkodėl metė. Jis vedė antrą kartą – ir vėl ta pati istorija.
Po to vargšas čigonų baronas papuolė į ligoninę. Irina Zabubionnaja sakė, kad jam operavo dvylikapirštę žarną, tai yra, kažką darė per užpakalį. O kiti sakė, kad memzeris Liusia vėl apsinuodijo, tik šį kartą rimtai. Vienaip ar kitaip, bet vargšas čigonų baronas mirė.
Po savo problematinio sūnaus mirties, Čingischano palikuonis apsigyveno tame čigonų furgone, kurį paveldėjo iš sūnaus. Kaip kompanioną jis susirado kažkokią valkataujančią kalę. Tokią pat benamę, kaip ir jis pats.
Taip savo dienas leidžia paskutinis Čingischano atžala. To paties Čingischano, nuo kurio vardo kažkada drebėjo ištisos tautos. O kaimynai galvoja, kad čigonų furgone prisiglaudė kažkoks nusidėjėlis.
Kartais vakarais pro furgono lentų plyšius girdisi duslus murmesys:
– Tėve mūsų, kurs esi danguje, tegul bus šventas Tavo vardas, te ateis Tavo Karalystė, tegul bus Tavo Valia kaip danguje taip ir Žemėje... Viešpatie, už mano nuodėmes, į dangų tu pasiėmei mano vargšą Liusią, o mane palikai vargti čia. Atleisk man, nuodėmingajam, mano kaltes. Išgelbėk mane nuo šėtono ir leisk ramiai numirti... Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...
Čingischanas lenkiasi iki žemės ir plačiais mostais žegnojasi:
– Tegul bus Tavo karalystė, garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, dabar ir per amžių amžius. Amen.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ