“Geriau už meilę, pinigus, garbę – duokite man tiesą”.
Henri Tora
“Jūs sužinote tiesą – ir ta tiesa jus veda iš proto”.
Oldos Haksli
Stebuklų name, kuriame įsikūrusi “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga”, įvyko eilinis stebuklas. Bet tas stebuklas delikatus, ir dar toks delikatus, kad delikatiems žmonėms to geriau neskaityti. O prietaringiems žmonėms nepakenks persižegnoti ir tris kartus spjauti per kairį petį.
Gal būt net nevertėjo viso to pasakoti. Bet ir nepapasakoti taip pat gaila. Kitaip bus didelė balta dėmė psichologinio karo istorijoje. Ir čia nepridėti keleto detalių, taip sakant, to psichologinio karo technikos, būtų kažkaip nesąžininga žmonijos atžvilgiu.
Stebuklų name eilinis sujudimas, kaip ir visada, prasidėjo dėl menkniekio, dėl armėniško konjako butelio.
Agitpromo aplinkoje pasklido gandai, kad stebuklų namas netrukus bus demontuotas ir likviduotas. Dėl to stebuklų namo komendantas Sosi Gilrudas taip nusiminė, kad net prisigėrė. Anksčiau jis visada būdavo labai atsargus su alkoholiu. Ir štai, dėl neįpratimo, jam šiek tiek nepasisekė.
Jie gėrė konspiraciniame bute dviese su Mušeru, ir išgėrė visą armėniško konjako butelį. Bet Korane pasakyta, kad kiekviename vyno laše sėdi šėtonas. Šiuo atveju taip ir gavosi.
O Mušeras nusprendė, kad laikas važiuoti į namus. Jis atsistojo ir pradėjo taisytis savo kaproninius marškinius, kurie vis išslysdavo iš kelnių. Kad būtų patogiau, Mušeras atsisagstė kelnes.
Bet tuo momentu su stebuklų namo komendantu atsitiko kažkas keisto – lyg tai jame apsigyveno pats šaitanas. Sosi atsistojo, žengė keletą žingsnių ir krito ant kelių prieš Mušerą. Sosi buvo užsimerkęs, o burna pražiota. Prieš save jis rankas susidėjo taip, lyg prašytų malonės arba išmaldos.
Kalba, kad kažkada laukiniai, kai dar bėgiojo be kelnių, lenkėsi baltųjų kolonizatorių kelnėms, nes galvojo, kad jų jėga kelnėse. Taip ir Sosi, klūpojo prieš Mušerą ir meldėsi jo kelnėms.
Žinoma, socialistinio realizmo sąlygomis visa tai gana neįprasta. Bet todėl, kad mums, rusams, priekaištauja, kad mes atsiliekame nuo gyvenimo, todėl mes ir pereiname prie socmodernizmo. Kad neatsiliktų nuo “naujojo krikščionio” Solženicyno, kuris savo “Viename dugne” taip ir rašo: “...o tau krieną į burną...“
(žr. originalą: Naujasis pasaulis, 1962, Nr. 11).
Juk kažkada didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis pasakė, kad Rusija dar pasakys pasauliui savo žodį. Ir tas žodis – socmodernizmas. Juk be to nesuprasi, kas dedasi mūsų nuodėmingame pasaulyje.
Vienaip ar kitaip, bet vargšui Mušerui buvo labai nemalonu. Galvoje triukšmą kelia armėniškas konjakas, o Sosi išdarinėja kažkokius armėniškus fokusus. Bendrai, Mušeras susikišo savo marškinius į kelnes ir, nepaisydamas Sosi maldavimų, negailestingai užsitraukė kelnių užtrauktuką.
Kai tik altorius užsidarė, Sosi atsimerkė, užsičiaupė, atsistojo ir susigėdęs murmėjo:
– Och, atrodo, aš šiek tiek apsirikau... Aš pagalvojau, kad tai kunigaikštis Goremykinas...
Po to Sosi krito ant sofos ir užmigo. Mušeras išvažiavo į namus.
Kitą rytą Mušeras iš pradžių pagalvojo, kad visa tai jam tik prisisapnavo. Bet po to jis neiškentė ir, kaip anekdotą, papasakojo savo žmonai. O Fufočka, kuria neseniai išleido iš beprotnamio, jam ir sako:
– Och, Mušerai, na tu ir durnius! Nejaugi tu to nežinojai?
Kalba, kad moterys intymiais klausimais daugiau patyrusios už vyrus. Taip ir Fufu. Pergalingai besišypsodama ji Mušerui praneša, kad daugelis pederastų vienas kitą daro ne į užpakalį, o į burną. Ir visa tai reiškia, kad burtininkas Sosi – paprasčiausias pederastas ir persigėręs sumaišė Mušerą su Goremykinu.
Po to Mušeras pateko į keblią padėtį. Esmė tame, kad pagal tarybinius įstatymus buvo kategoriškai draudžiama, kad pederastai dirbtų tokiose vietose, kaip stebuklų namas, kurios susijusios su įvairiais gudriais organais. O jeigu Mušeras tai žino ir tyli, tai jis, lyg tai nusikaltimo bendrininkas.
Todėl Mušeras ta tema nusprendė pasikalbėti stebuklų name. Pradėjo jis nuo Čingischano palikuonio ir dėl intymumo užsirakino duris. Bet Čingischano palikuonis elgėsi gana keistai: jis iš karto kažko išsigando ir puolė prie durų.
Kažkada nuo Čingischano drebėjo ištisos tautos. Ugnimi ir kardu jis praėjo nuo Ramiojo vandenyno iki Dunojaus, ir jo imperija buvo didesnė už bet kokią Rusijos imperiją. Dabar gi, to paties Čingischano palikuonis braižė nagais užrakintas duris ir isteriškai inkštė:
– Kodėl mane užrakino? Aš nieko nežinau...
Tada Mušeras pakalbėjo su Filimonu. Tas perkreipė savo žvairas akis dar daugiau ir patarė:
– Paklausykite, Mušerai, nevaidinkite senatoriaus Makarčio. Žinote, tai kenkia sveikatai...
Sekantis iš “Laisvės” radijo buvo gerasis Adomas Abramovičius. Bet gerasis Adomas staiga labai supyko. Iš susijaudinimo jis taip suprakaitavo, kad net plikė pradėjo garuoti.
– Jūs šmeižiate dorus žmones! – šaukė Adomas. – Jus į kalėjimą reikia pasodinti!
Viskas gavosi kaip armėniškame anekdote, – viskas atvirkščiai. O namuose Fufu tik šaipėsi:
– Ech, Mušerai, koks gi tu kvailas! Juk tai viena gauja. Matai, kokie jie solidarūs – tikri solidaristai. Vienas už visus – ir visi už vieną!
Kai eilė atėjo prie kreivakojo Artamono, pasirodė, kad jis ne veltui buvo defektinių vaikų specialios mokyklos direktorius. Jis iš karto įsiuto. Jo žilas kuokštas iš karto pasišiaušė kaip gaidžio skiauterė, vandeningos akys pritvinko kraujo, o iš burnos, kaip iš drakono nasrų, pasipylė prakeiksmai. Atrodė, kad jis puls ir pradės kandžiotis.
Mušeras pradarė stalo stalčių. Ten gulėjo dar nuo Boriso Rudnevo laikų likęs juodas parkeris.
Drabstydamas seiles, Artamonas grasinančiai šnypštė:
– Senatoriui Makartni laidotuves surengė su gėlėmis ir muzika... Žiūrėkite, kad su jumis taip neatsitiktų...
– Pamatysime, – pasakė stebuklų namo prezidentas.
Jis pasiėmė juodą parkerį ir nuspaudė mygtuką. Pasigirdo šūvis, kaip iš pistoleto. Ir defektinių vaikų specialistas išnyko dūmų debesyje.
Po to stebuklų namo keistuoliai licencijavo naują stebuklą. Kreivakojis Artamonas išlėkė iš Mušero kabineto apgaubtas dūmų ir su tokiu triukšmu, kaip tarpžemyninė raketa. Iki tol nuo Artamono tik kiti žmonės verkė. Dabar jis pats verkė. Bet kaip?! Ašaros iš jo tekėjo, lašėjo, čiurškė – iš akių, iš nosies, iš burnos, iš visų jo susiraukšlėjusios fizionomijos raukšlių, ir, kaip vėliau tvirtino Žoržikas Butyrskij, net iš ausų.
Svyruodamas ir laikydamasis sienų, Artamonas išbėgo į koridorių, lyg tai jo galvą kas būtų įmerkęs į garstyčias, o po uodegą patepę žibalu. Jis kosėjo, čiaudėjo, spjaudėsi, žiogčiojo, kasėsi, keikėsi. Ir verkė, verkė, verkė. Verkė tokiomis ašaromis, kokių stebuklų name dar niekas niekada nebuvo matęs.
Čigonų baronas Liusia Šelaputinas stovėjo ir lingavo galva:
– Och, psichologinis karas įgauna naujas formas.
Po to įvykiai stebuklų name pradėjo vystytis kibernetiniu greičiu. O dėl visko kalta buvo Fufu. Ji visą tą istoriją paskleidė Nedodelkino, o nedadarytieji išnešiojo po visą Maskvą.
Jeigu kažkada zylė negalėjo padegti vandenyno, dabar Fufu kaip žiebtuvėlis padegė visą visuomeninę pelkę. Ir paskalos sklandė kaip naktinės ugnelės pelkėje. Atsirado gudručių, kurie paleido šnabžduką, kad visas agitpromo užsienio skyrius – tai ne kas kita, kaip modernizuotas Dostojevskio “Biesai” pastatymas. Todėl, kad stebuklų namas ir “Laisvės” radijas – tai psichologinio karo instrumentai, tai yra, ideologiniai diversantai, sprogdintojai ir iškrypėliai, tai tam darbui specialiai parinkti atitinkamos psichikos žmonės – iš tų pačių psichų, kuriuos Dostojevskis vadina biesais.
Tą idėją pasigriebė įvairūs pusiau inteligentai ir pradėjo fantazuoti. Aha, sako, pakinkė, reiškia, tuos nelabuosius į propagandos mašiną. Anksčiau, reiškia, nelabieji skraidė ant šluotų, o dabar leidžiami eteriu per radiją.
Ir prasidėjo aplink agitpromą tikras kardebaletas.
Dėl viso to vargšas Sosi Gilrudas taip susinervino, kad užsibarikadavo savo konspiraciniame bute ir su stebuklų namu bendravo tik telefonu, o kai išeidavo į gatvę, tai užsidėdavo juodus akinius. Po to jis pareiškė, kad susirgo dėl pervargimo ir atsigulė į ligoninę.
O to agitprome prasidėjo kažkokių paslaptingų ligų epidemija. Agitpromo viršininkas pradėjo skųstis kepenų akmenimis. O už jo nugaros šnibždėjosi:
– Tai jam Sosi kepenyse užstrigo...
O vargšas Sosi lovoje užsigulėjo tiek, kad susidarė pragulos. Dabar jis iš tikrųjų nebegalėjo atsikelti iš lovos, gulėjo užpakaliu į viršų ir dejavo, kad jį apnuodijo kažkokiais specialiais nuodais.
“Laisvės” radijo viršininkui, gerajam Adomui Abramovičiui, staiga atsirado persekiojimo manija. Jis pradėjo dažnai keisti butus, slėpdavo savo adresą ir telefoną net nuo artimiausių bendradarbių. Vėliau jam taip suaktyvėjo hemorojus, kad teko operuoti. O Adomas muistėsi ir šaukė:
– Aš žinau, mane nori papjauti ant operacinio stalo!
Kreivakojis Artamonas padavė paraišką, kad jo kabinete įstatytų metalines duris ir įrengtų specialią elektros signalizaciją, kad galėtų apsisaugoti nuo pasikėsinimų. Nuo įvairiausių pergyvenimų jam paaštrėjo skrandžio opa, todėl jis ją gydė degtine. Po to jis girtas nusirito laiptais, susidaužė fizionomiją ir tikino, kad jį kažkas užpuolė ir norėjo užmušti.
Pamatęs, kad visi aplink serga, žvairaakis Filimonas dievagojosi, kad tai naujas gydytojų-nuodytojų suokalbis. O Ostapui Oglojedovui iš baimės prasidėjo meškaligė, ir jis taip pat skundėsi, kad jį apnuodijo.
O čia dar pasklido gandai, kad bus kažkokie rimti pertvarkymai ir kad “Laisvės” radiją taip pat likviduos. Radijo komentatorius Ostapas Oglojedovas laikėsi už pilvo ir dejavo:
– O kur aš eisiu? Aš juk psichologinio karo invalidas. Ech, nors pensiją paskirtų...
* * *
Be paskaitų juodosios profesūros Institute – NII-13 – tamsiųjų reikalų profesorius Malininas Borisui Rudnevui teikė ir asmenines pamokas.
– Borisai Aleksanyčiau, jėzuitai, pavyzdžiui, net JAV, turi savus jėzuitų koledžus. Ir aukštasis jėzuitų išsilavinimas pasiekiamas maždaug per 13 metų. Daugelis to neišlaiko ir meta. O mes su Jumis privalome pažinti Dievą ir šėtoną per daug trumpesnį laiką.
Kaip praktinį pavyzdį, paimkime mūsų stebuklų namą. Jūs ten prezidentu buvote keletą metų. Jūs gerai žinote tuos keistuolius. Bet daug ko jūs ten nematėte. Štai dabar mes ir pažiūrėkime, ko jūs nematėte. Kaip sakoma Evangelijoje: turi akis – bet nemato!
Aš jums jau sakiau, kad stebuklų namas – tai savotiškas psichologinio karo ginklas, kuris vykdomas įvairių psichų ir psichopatų pagalba. Bet psichinės ligos tampriai susijusios su lytiniais iškrypimais. Tai jums pasakys ir daktaras Froidas. Bet su Froidu reikia elgtis atsargiai: Jis visada savo pacientų-legionierių pusėje ir labai daug meluoja ir painioja. Pavyzdžiui, jeigu pradėsite kalbėti su froidistais apie degeneraciją, tai jiems prasidės traukuliai ir isterija. Todėl Froidą draudžia ne tik katalikų bažnyčia, bet ir komunistų partija.
Kad suprasti degeneracijos problemą, kuri susideda iš lytinių iškrypimų ir psichinių ligų, geriau tai įsivaizduoti taip: iš pradžių gamta, jeigu norite, Dievas, tiems žmonės siunčia perspėjimą lytinių iškrypimų forma – nustokite veisti tokią giminę. O jeigu tie legionieriai Dievo neklauso, tai tada, sekančiose kartose, prasideda psichinės ligos. Na, ir dar kai kurios fizinio kūno deformacijos. Dabar išanalizuokime šią problemą ir jūsų stebuklų namui atlikime mažą psichoanalizę. Generolas-profesorius iš spintos ištraukė keletą aplankų ir padėjo prieš Borisą. Tai buvo stebuklų namo keistuolių asmens bylos. Ir tos asmens bylos buvo pradėtos iš toli.
Pirmuoju buvo stebuklų namo komisaras Sosijus Isajevičius Gilrudas. Kažkada jo tėvas Isajus Moisejevičius Pabaltijyje leido kairiųjų demokratų laikraštį, kuriame palaikė “vasarininkus”, t.y., palaikė Kerenskį. Būdamas humanistu ir mecenatu, jis subūrė liberalius poetus ir rašytojus. Bet iš tikrųjų tas liberalizmas pasireiškė tuo, kad tai buvo homoseksualistų gauja, savotiška slapta draugija. Sosi tėvo numylėtiniu minjonu buvo – kažkada jaunystėje – į moterį panašus Čingischano palikuonis. Toje pat kompanijoje sukiojosi ir Artamonas. O dabar Čingischano palikuonio sūnus, čigonų baronas Liusia Šelaputinas, buvo ne tik vairuotojas, bet ir kreivakojo Artamono minjonas.
– Matote, kaip tie reikaliukai tvarkomi, pastebėjo generolas-profesorius.
Mefistofelis Sosi Gilrudas, ryšininkas tarp agitpromo baltosios ir juodosios magijos, dirbo konspiraciniame bute su savo sekretoriumi Kotiku Goremykinu. Bet pasirodo, kad pagrindinė konspiracija buvo tame, kad pas juos buvo konspiracinis romėnėlis. Vieni tai suka su savo sekretorėmis, o kiti labiau mėgsta sekretorius.
– Kalba, kad dėl tokių paslapčių (секретов) ir atsirado žodis sekretorius, – nusišypsojo generolas-profesorius.
Savo laiku kreivakojis Artamonas buvo defektinių vaikų specialios mokyklos direktorius. Bet, pasirodo, jis ir pats buvo šiek tiek defektinis – buvo teisiamas už mažamečių tvirkinimą.
Žvairaakis Filimonas kažkada draugavo su savo žmonos pirmuoju vyru. Bet pasirodo, kad tie du vyrai naudojosi vienas kitu, o žmona jiems buvo reikalinga maskuotei.
Trigubas agentas Žoržikas Butyrskij garsėjo savo amūriniais žygdarbiais. Bet iš tikrųjų jis turėjo donžuano kompleksą, t.y, ne ką nors kitką, o latentinį arba užslopintą homoseksualumą. Paprasčiausia dvilytė kalė – Daktaro Kinsi 33%. Kaip antraeilininkas, Žoržikas tarnavo minjonu Sosi Gilrudui. Todėl Sosi ir rūpinosi Žoržiku kaip patėvis.
Stebuklų namo buhalteris, finansų genijus Akopas Sarkisianas, nors ir buvo vedęs rusę, bet su ja užsiiminėjo įvairiais armėniškais reikaliukais, kuriuos vadina dvigubais arba trigubais. Dėl tokių reikaliukų jo sūnus gimė žvairaakis ir kenčia nuo epilepsijos.
Juodoji sociologija buvo neišpasakytai painus mokslas. Tie bepročiai, kurie galutinai nusėdo beprotnamiuose, – tai paprasčiausios mūsų civilizacijos ir progreso aukos. O nuoširdūs atviri pederastai – tai paskutinė progreso stotelė. Bes visa nelaimė, visas blogis – tarpinėse to progreso stadijose. Štai ten ir vyksta kova tarp Dievo ir šėtono – žmogaus sieloje. Ir kombinacijų ten daugiau, negu plaukų ant galvos.
Dėl tos kovos Sosi Gilrudo tėvas perbėgo nuo antikristo prie Kristaus, t.y., apsikrikštijo. Bet vėliau jį patraukė atgal ir jis nusprendė pagudrauti – vedė karaimę, t.y., iš Mozės testamento žydų sentikių tarpo. Bet Dievo neapgausi – ir jo sūnus Sosi gavosi toks pat homo, kaip ir jo tėvas. Be to, su didžiule juoda žyme ant šono, ką anksčiau vadindavo šėtono antspaudu. Be to, Sosi turi taip vadinamą riebalinę degeneraciją, todėl jis ir riebus, kaip boba. Todėl liaudyje ir sako, kad geras gaidys – visada liesas.
Tiesa, Sosi buvo taip vadinamo aktyvaus homo tipo, t.y., kuris tvarko kitus vyrus, savotiškas super vyras, jubermenšas. Už tą aktyvumą degeneracijos šėtonas jį apdovanojo valdžios kompleksu, padarė jį tipišku komisaru. Bet tas komisaras viską daro tamsoje, iš už nugaros arba atvirkščiai. Todėl Sosi toks slidus, dviveidis ir melagis. O tai – jau viena iš šizofrenijos formų, asmenybės susidvejinimas, kur žmogus pats nepastebi, kur tiesa, o kur melas. Be to, Sosi – tipiškas neurastenikas ir isterikas. Todėl jis toks atsargus su alkoholiu, kitaip, išlaisvėja visi stabdžiai ir visas purvas iš sielos veržiasi į viršų. Taip, kaip dažnokai atsitinka su kreivakoju Artamonu.
– Chm, bet kokiu gi būdu visi tie žmonės vedę? – vartydamas asmens byla, nustebo Borisas.
– O jūs įsižiūrėkite atidžiau, – patarė generolas-profesorius. – Visos tos santuokos ne paprastos, o specialios. Reikia tik susirasti atitinkamą moterį – iš prancūziškų anekdotų. O tokių – taip pat legionas. Štai jūs tų legionierių nematote, o jie vienas kitą puikiai mato.
Pasižiūrėkite, Sosi žmona ligonė. Ir jos liga ne kur nors kitur, o galvoje. Vaikų Sosi neturi. Ir Artamonas neturi. Ir Filimono santuoka bevaikė. O pas ką iš jų vaikų yra, tai tokie vaikai, kai taisyklė, defektiniai. Tokių geriau neturėti.
Taip pat paprastai buvo paaiškintos ir visų kitų stebuklų namo keistuolių paslaptys. Čingischano palikuonis buvo pasyvaus tipo homo, tai yra, savotiškas ne visiškai vyras, arba unter-menšas. Be to, jis mazochistas ir impotentas. Iš čia jo amžini eilėraščiai apie nelaimingą meilę, ir jo mėgstamos kalbos apie savižudybę. Todėl jis visada toks purvinas ir nesiprausęs. Paprasčiausiais senas apsileidėlis, arba, kaip sako, hipis.
Maža techninė detalė. Daugelis žmonių mano, kad homo vienas kitą daro į užpakalį. Bet iš tikrųjų daugelis tų legionierių vienas kitą daro ne į užpakalį, o į burną, kas mediciniškai vadinama felacio. Iš čia ir atsirado tokie, atrodo, beprasmiai keiksmažodžiai, kaip b-čiulpti į burną p.... Mūsų moderniais laikais tai naudinga žinoti ir normaliems žmonėms, kad neapsikvailintų.
Pavyzdžiui, kai Čingischano palikuonis paseno ir nebegalėjo sugundyti kitų homo, pas jį atsirado kvailas įprotis. Jis su kuo nors gerdavo ir sugėrovui į stiklinę įberdavo migdomųjų. Kai žmogus užmigdavo, piktadarys poetas pas jį čiulpdavo savo bedante burna. Daugeliu atveju tai likdavo nepastebėta. Sekantį rytą nukentėjusysis jusdavo, kad jo kelnėse kažkokia netvarka, bet kas tai – neprisimindavo. Bet kartais nukentėjusysis suprasdavo, kad gėrė su b-čiulpiku, todėl jį primušdavo.
Štai jums ir poetas – meilės dainius! O, tos pilkos akys mane pavergė...
Ne geresnė buvo ir buvusi žmona, septintoji Čingischano palikuonio žmona, – Irina Zabubionnaja, baronienė-poetė, kuri taip pat rašė eilėraščius apie tyrą meilę. Jaunystėje Irina buvo šiek tiek lesbietė. Ji buvo homo aktyvaus tipo, t.y., boba-mužikas. Todėl ji rūko ir geria kaip mužikas. Už tai degeneracijos šėtonas ją apdovanojo nimfomanija, kaip sako liaudyje, gimdos pasiutimu ir sadistiniais polinkiais. Savo “pasyviame” vyre ta “aktyvistė” rado tai, ko jai reikėjo: jis čiulpė vyrams ir laižė moterims. Pagal tėtės Froido receptą apie burnos erotizmą.
Po tokios erzac-kavos, ragana Irina organizuodavo kolektyvinę nuodėmę su visu būriu meilužių, kurie pikiravo prie jos gyvos eilės tvarka. O nevykėlis vyras-vilkolakis į visa tai žiūrėjo, verkė laimingomis mazochisto ašaromis ir ekspromtu rašė eiles apie nelaimingą meilę.
Štai iš tokios šuniškos santuokos ir gimė jų problematinis sūnus – čigonų baronas Liusia Šelaputinas, taip pat pasyvus homo, mazochistas ir impotentas. Todėl sadistas Artamonas priėmė Liusią savo vairuotoju, kad kiekviena patogia proga galėtų iš jo tyčiotis, dėl ko abu būna labai patenkinti, kartais net iki orgazmo.
Maža techninė detalė. Keista čigonų barono Liusios Šelaputino kilmė – tai visiškai ne atsitiktinumas, o savotiškas dėsningumas. Tuo vaikų gimdymo metodu, nuo svetimo dėdės, degeneraciniai tėvai naudojasi visiškai sąmoningai ir gana dažnai, kad degeneracijos šėtono šansus sumažintų iki 50%. Semantinės analizės požiūriu, dėl tokių fokusų ir gimė tokie, atrodo, beprasmiški išsireiškimai: “Ant svetimo b... į rojų pakliūti”. Ir tai paleido patys legionieriai. Bet Dievą apgauti ne taip paprasta. Todėl čigonų baronas Liusia Šelaputinas pakliuvo ne į rojų, o į tą patį pragarą, kuriame gimė jo tėvai. Todėl jis jau keletą kartų bandė gyvenimą užbaigti savižudybe. Susinaikinimo kompleksas.
Taip rodė KGB 13-ojo Skyriaus segtuvai. Ir dabar Borisas Rudnevas, tarybinis Foma Netikėlis, pats pamatė, kad visa tai tiesa. Štai jie, 13-ojo Skyriaus nelabieji, kuriuos raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas pasodino prie grandinės ir privertė tarnauti tarybų valdžiai.
Flegmatiko Filimono sieloje sėdi nelabasis sukubas, kuris vyrus paverčia moterimis, pasyviosios pederastijos nelabasis. Todėl Filimonas ir patarė futuristui Majakovskiui tokią guminių čiulptukų reklamą: “Geresnių čiulptukų pasaulyje nėra – pasiruošęs čiulpti iki pat senatvės!“ Štai dėl tokio futurizmo Majakovskis ir nusišovė.
Be to, Filimonas turi kastracijos kompleksą. Todėl jis tada, kai persigeria, lenda prie vyrų bučiuotis, o vėliau savo meilės objektą futbolina kelėno smūgiu į tarpkojį, dėl ko daug kartų gavo į snukį. Dėl to Filimonas žvairuoja.
– Dievas juokauti mėgsta, – paaiškino tamsiųjų reikalų profesorius Malininas. – Pasižiūrėkite, tas draugužis pavarde Grečko, su kuriuo Filimonas pasikeitė žmonomis, taip pat žvairuoja. Akopo Sarkisiano sūnus taip pat žvairuoja. Ostapo Oglojedovo podukra žvaira. O jūsų, atleiskite, princesės Ninos fon Miuller pusseserė taip pat žvaira. Todėl ir sako: negera akis, kuri nužiūri žmones, nelaimė.
Tai – tipiški degeneraciniai požymiai. Artamonas – kreivakojis, raišas ir tą maskiruoja ortopedine avalyne. Jūsų, atleiskite, deivės Ninos Fon Miuller pusseserė ne tik žvairakė, bet tos pusseserės motina persikreipusi ir nuo gimimo raiša.
– Nina sakė, kad ji maža būdama susitrenkė.
– Jie visi meluoja. Todėl ir sako, kad degeneracijos šėtonas – melagis ir melo tėvas. O pusseserė tikriausiai pirštu daryta, nes vyro ten nėra – ir niekada nebuvo. Tikriausiai Nina ir užvedė su jumis kalbą apie dirbtinį apvaisinimą. Kad patikrintų, žinote tuos fokusus ar ne.
Atkreipkite dėmesį, kad ant Sosi Gilrudo šono didžiulė juoda dėmė, kas senais gerais laikais buvo vadinama šėtono antspaudu. O jūsų buvusi deivė Nina panašų antspaudą turi pasmakrėje – raganos žymė, tik dabar šiek tiek išpjauta. Ir ant jos kūno yra dar keletas tokių žymių.
Buvęs dievų numylėtinis vartė savo buvusios deivės asmens bylą ir raukėsi. Kažkada Nina šnibždėjo: “Iš visų negalimai galimų galimybių – tu pats negalimiausias – ir visų mieliausias!“ Ta paslaptinga meile buvo prancūziškoji Liza. O jų meilės lizdelis buvo “Laisvės” radijo moterų tualetas, kur jos užsiiminėjo taip vadinamu abipusiu orgazmu. Greitos rankos meile.
Ko čia gėdytis mūsų moderniais laikais, kur net meilė modernizuojama. Juk dabar amerikiečių mokyklose įvedė naują discipliną – seksualinį švietimą, kur vaikus moko, kad visos sekso rūšys, įskaitant kunilingą ir felaciją, t.y., laižymą ir čiulpimą, – tai visiškai normalūs reiškiniai. Tai, kas anksčiau buvo vadinama prancūziška meile, dabar tapo amerikoniška meile.
Jaunos raganaitės Nina ir Liza turėjo dar vieną lizdelį – Entuziastų skersgatvyje. Todėl Ninos kambarys ir buvo labai kruopščiai rakinamas, lyg ten būtų pinigų padirbinėtojų dirbtuvės. Ten darė dirbtinę meilę – kunilingą. Raganos gulėsi valetu, laižė viena kitą taip, kad putos dribo ir vėliau laimingos laižėsi.
Kaip iliustracijos, Ninos byloje buvo pridėta serija slapta kamera nufotografuotų fotografijų. Tai tam, kad raganos vėliau negalėtų paneigti, kad jos raganos. Tarybinė inkvizicija juokauti nemėgsta. Juk pagal įstatymus už tai priklauso kalėjimas.
Mažai kas žino, kad daugelyje šalių, įskaitant JAV, kur mokyklose moko kunilingo ir felacijos, tuo pat metu egzistuoja įstatymai, pagal kuriuos tai, kas vadinama prancūziška meile, minetu, kunilingu arba felacija, t.y., burnos erotizmu pagal Froidą, yra nusikaltimas gamtai – ir už tai priklauso kalėjimas. Visa esmė tik tame, kad trūksta kalėjimų.
Kažkada Nina linksmai šnibždėjo, kad techniškai ji dar mergaitė, o bendrai, tai ji didelė be-e-e, tai ura, kurva. Tada tai atrodė kaip pikantiška išdaiga. Net Nina sakė tiesą. Ji nuo 16 metų amžiaus buvo aktyvi lesbietė, tuo užsiiminėjo į kairę ir į dešinę, o techniškai išliko mergaite. O štai jos meilužių sąrašas. Ir tas sąrašas buvo gana ilgas.
Be prancūziškosios Lizos, tame sąraše buvo Kapitalina, burtininko Sosi sekretorė, kurią apispalino tuo vardu Karlo Markso “Kapitalo” garbei. Nors savo kapitališkomis formomis ji žadėjo visus rojaus malonumus, bet joje sėdėjo nimfomanijos šėtonas, ir ji darė nuodėmes ne tik su vyrais, ir su moterimis, bet dar ir su šunimis.
Sekanti sąraše buvo Kapitalinos draugė – prostitutė Magdalena, Adomo Balamuto sekretorė, su kuria Nina kažkada piešė rubensiškas moteris. Kalba, kad dailininkai dažnai suka amūrus su savo nuogais modeliais. Taip ir Nina su Magdalena.
Ninos meilužių sąrašas buvo toks ilgas, kad Borisas į jį žiūrėjo net šiek tiek pavydėdamas.
Štai tau ir mona Nina! Miegančioji gražuolė... Agitprmo madona... Todėl ant agitpromo šiukšlių krūvos ją ir vadino beladona – krasavka, pasiutusia vyšnia, mieguistu kvaišalu... Bela-dona, puikioji dama, apie kurią senesni žmonės sako vaikams: “Nelieskite to niekalo – verksite!”
Buvęs dievų numylėtinis užvertė savo buvusios deivės asmens bylą ir pasijuto toks pavargęs, kaip jėzuitas po 13 metų mokslo.
– Nieko, guodė jį profesorius Malininas. – Jeigu jūs norite nuotakos iš geros šeimos, tai iš jų – 50 procentų tokios.
* * *
Maskvoje lėtai slinko metai, ir psichologinis karas keitė savo formas. Specialius projektus “Dagys” ir “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga” pakeitė nauji specialūs projektai – “Golemas” ir “Agasfera”, kurie buvo sukurti Maksimo Rudnevo smegenų centre. Teoriniu darbu užsiiminėjo Mokslinis-tiriamasis institutas – NII-13, o praktiniu darbu KGB 13-sis Skyrius.
Vakarų spaudos pranešimais, Maskvoje audringai vystėsi demokratinis judėjimas už žmonių teises ir laisvę disidentų, nesutinkančių ir kitaip galvojančių formoje, kurie linksmai suka “Samizdatą”. Tuo pat metu vakarų spauda liejo apmaudą, kad tarybinė slaptoji policija – KGB tuos kitaip galvojančius ir nesutinkančius vadina šizofrenikais ir paranojikais ir tuos nelaimingus demokratus sodina į beprotnamius. Ir niekas nieko nesuprato. Kas čia teisus – ir kas kaltas?
O viskuo kalta buvo marksistinė dialektika ir leninizmas. Ir dar specialus projektas “Golemas”. Bet, kad išsiaiškintum su beprotnamiais, iš pradžių reikia atlikti mažą istorinį ekskursą ir pasižiūrėti į istorinę perspektyvą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad 50-siais metais dėdė Semas geriausiam Amerikos smegenų centrui – Harvardo universitetui – pavedė sukurti psichologinio karo planą prieš TSRS. Taip gimė Harvardo projektas, kur pagrindinį vaidmenį vaidino profesorius Natanas Leitesas ir dar visas kagalas sionistinių išminčių su ilgomis marksistinėmis barzdomis ir raišuojančių kaire koja.
Tie sionistiniai išminčiai galvojo, galvojo, šnibždėjo kabalistines formules iš Markso ir Froido, ir, pagaliau, sugalvojo, psichologinio karo pagrindu turi būti leninizmas, t.y., grindžiamas Lenino kompleksu, tiksliau, draugo Lenino letentiniu pederastijos kompleksu. (Žr. “Naujasis rusų žodis” 23.IX.1958 m. ir vokiečių žurnalas “Dior monat”, Amerikos Karinės Administracijos organas Berlyne, Nr. 107, 1957 m. rugpjūtis, vyr. redaktoriaus Melvino Laski straipsnis “Laiškas iš Oksfordo”. Psl. 19.). Bendrai, tipinė froidinė kabalistika.
Iš karto po Harvardo projekto, pasirodė toks Rusijos išgelbėjimo nuo bolševikų Amerikos komitetas, ir tam turėjo pasitarnauti trockistai, menševikai ir vėliau – visas psichologinio karo kombinatas Niujorke ir Miunchene: “Išlaisvinimo” radijas, “Amerikos balso” radijas, “Laisvosios Europos” radijas ir kitos propagandinės kregždutės. Už viso to šmėžavo Si-ai-ei žvalgybininkai iš Vašingtono.
Kol sionistų išminčiai iš Harvardo projekto žvilgčiojo Leninui po uodega, Maskvoje taip pat nesnaudė. Tarybiniai išminčiai iš profesoriaus Maksimo Rudnevo smegenų tresto puikiai žinojo, kas tas “Lenino kompleksas”. Juk tėtis Froidas sako, kad latentinis homoseksualumas, tai ХС arba PL tipo prancūziška meilė, ir tai yra pagrindinė daugelio psichinių susirgimų priežastis. Ir froidistai skaito, kad homoseksualumas – tai pirminis šaltinis agresyvumo ir bet kurios agresijos, pradedant nuo paprasto ginčo tarp vyro ir žmonos, baigiant pasaulinėmis revoliucijomis ir karais.
KGB 13–ojo skyriaus požiūriu, visa tai atrodo taip. Jeigu amerikiečiai savo psichologinio karo kombinato veiklą grindžia “Lenino kompleksu”, tai reiškia, kad jie ten susodino įvairius leniniečius su “Lenino kompleksu”, t.y., įvairius ХС arba PL tipo degeneratus, kad jie per radiją drumstų savo tarybinius brolius su “Lenino kompleksu” taip pat ХС arba PL tipo degeneratus, tai yra, šizofrenikus ir paranojikus, sadistus ir mazochistus, ir kurstytų juos prieš tarybų valdžią. Bendrai, amerikiečių pastatymo Dostojevskio “Biesų” inscenizacija.
O‘kei! Pagal marksistinę dialektiką, pagal priešingybių kovą ir vienybę, tarybiniai išminčiai iš profesoriaus Rudnevo smegenų tresto į Harvardo projektą atsakė sanitarine užtvara specialaus projekto “Dagys” formoje, kur Maskvos “Laisvės” radijas eteryje susipyko su Miuncheno “Išvadavimo” radiju ir “Amerikos Balso” radiju. O keistuoliai iš stebuklų namo ir nedarytieji iš Nedodelkino tam padėjo popieriuje.
Visas tas “Dagys” kilo iš to paties lenininio principo, kaip ir Harvardo projektas. Esmė tame, kad sionistiniai išminčiai buvo visiškai teisūs – teoriškai. O praktikoje visa tai neutralizavo specialus projektas “Dagys”. Pagal principą pleištą pleištu išmuša.
Tada amerikiečių žvalgybininkai vėl kreipėsi pagalbos pas sionistų išminčius. Galvojo jie, galvojo, ir sugalvojo operaciją “Juodasis Kryžius”, kuri Maskvoje turėjo veikti prisidengusi demokratiniu judėjimu už žmogaus teises ir laisvę. Kaip ir priklauso tokioje kabalistikoje, nes šėtonas turi du sparnus, tai ir “Juodasis Kryžius” turėjo du sparnus: iš kairės neotrockistai su savo permanentine revoliucija, t.y., anarchistais ir nihilistais, kurie užsimaskavę demokratais, o iš dešinės neosatanistai-berdiajevininkai, užsimaskavę neokrikščionimis.
Operacija “Juodasis Kryžius” vėl bazavosi leninizmo pagrindu, t.y., draugo Lenino latentine pederastija, kur tėtušis Froidas sako, kad tai, paprasčiausiai, ХС arba PL tipo degeneratai, tai yra, b-čiulpiai arba p-laižiai. O tokių buvo, yra ir bus. Todėl ir sako, kad Leninas mirė, bet jo darbai gyvi. Todėl Stalinas, geriausias Lenino mokinys, Didžiojo Valymo metu ir iššaudė visus tuo leniniečius, kaip pasiutusius šunis. Juk jis pats buvo “toks” ir viską žinojo.
Kol sionistiniai išminčiai operavo savo “Juoduoju kryžiumi”, tarybiniai išminčiai paleido specialų projektą “Golemas”.
Kas šiandiena žino, kas tai yra Golemas? To net ne visi žydai žino. Bet tai labai gerai žinojo profesoriaus Rudnevo smegenų treste.
Juk iki revoliucijos Rusijoje buvo apie 7 milijonai žydų. Po to įvyko revoliucija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino žydai, kurie lyg tai kovojo už savo teises. O po revoliucijos, kur žydai ne tik gavo visas teises, bet ir kur kas daugiau, po 50 metų, pagal oficialius 1970 metų surašymo duomenis, TRSR liko tik apie 2 milijonus žydų. Kas gi suvalgė tuos išnykusius 5 milijonus? Golemas! O likę žydai dabar vapa visam pasauliui ir bėga iš TSRS, kurią patys ir susikūrė. Bet kas gi juos persekioja? Tas pats Golemas!
Yra tokia žydų legenda, kad viduramžiais, vienas išmintingas žydų rabinas iš Prahos vardu Judas Levi, nusilipdė iš molio tarną vardu Golemas. Po to išmintingas rabinas Levi kabalos pagalba įpūtė Golemui dvasią ir pavedė jam ginti žydų tautą. Bet dėl tos kabalos, Golemas pats pradėjo lipinti žydus.
Tokiu Golemu pasirodė ir tarybų valdžia, kurią sukūrė žydai. Ir su sionistų išminčiais iš amerikiečių žvalgybos gavosi tas pats, kaip su išmintingu rabinu Judu Leviu iš viduramžių Prahos.
Dėl Harvardo projekto operacijos “Juodasis Kryžius”, kuri bazavosi pusiau žydo Lenino latentinio komplekso pagrindu, pirmiausiai psichuoti pradėjo tarybiniai žydai. Paprasčiausiai, todėl, kad pagal profesoriaus Lombrozo žydišką statistiką, žydai psichinėmis ligomis serga 6 kartus dažniau, negu kitos tautos.
Kaip atsakas “Juodajam kryžiui”, pradėjo veikti projektas “Golemas”, t.y., specialios ligoninės – SPB, psichuškos ir beprotnamiai, kur sodino psichus su “Lenino kompleksu”. Bet daugiausiai tai buvo žydai, žmonės iš mišrių santuokų su žydais arba tokių santuokų produktai – pusiau žydai, ir taip toliau. Bendrai, tokie produktai kaip Leninas, Kerenskis, Hitleris ir Himleris.
O kad nebūtų inkštimo dėl antisemitizmo, tiems beprotnamiams vadovavo KGB pulkininkas ir profesorius Luncas, pats žydas. Beprotnamių juridinę pusę tvarkė vyresnysis justicijos patarėjas prie TSRS generalinės prokuratūros Davidas Lvovičius Golinkovas, taip pat žydas. Štai ir gavosi: ta pati alegorija – Golemas.
Iš karto po specialaus projekto “Golemas” ir beprotnamių, tyliai pradėjo veikti specialus projektas “Agasferas”. Pagal viduramžių legendas, Agasferu vadino žydą, kuris ragino Jėzų Kristų, kai tas nešė kryžių ant Galgotos. Už bausmę, Agasferas buvo pasmerktas klajoti po visą pasaulį iki pat antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Agasferas – tai Amžinasis Žydas, simbolizuojantis žydų klajones po pasaulį.
O specialus projektas “Agasferas” reiškė tai, kad beprotnamių klientus pradėjo išsiųsti į užsienį. Vėl gi, daugiausiai tai buvo žydai, žmonės iš mišrių santuokų su žydais arba tų santuokų produktai – pusiau žydai ir taip toliau. Vieną iš pirmųjų į užsienį nuplukdė garsų kovotoją už laisvę Valerijų Tarsisą, raišą “Palatos Nr. 7” autorių, kuris užsispyrusiai kratosi savo gimdytojų žydų ir tvirtina, kad jis – Aristotelio palikuonis.
Bet specialus projektas “Agasferas” buvo gana delikatus. Jeigu pradėti į užsienį siųsti tūkstančių tūkstančius žydų, o dar iš beprotnamių, tai žydiška ir pasaulinė žydų spauda iš karto pakeltų triukšmą, kad tai nauja antisemitizmo forma, kad tai vėl pogromas, kad tai nacizmas, fašizmas, genocidas ir taip toliau. Todėl profesoriaus Rudnevo smegenų trestas nusprendė veikti pagal šėtono formulę, kuris viską daro tamsoje, iš už nugaros ir atvirkščiai. Na, ir nuspaudė atitinkamus mygtukus.
Filosofas Kjerkogoras tikina, kad mūsų laikais šėtonas apsigyveno spaustuvės dažuose. Ir vakarų spauda užsiveda kaip gramofonas. Reikia tik žinoti, kur to gramofono rankenėlė. Vietoje tos gramofono rankenėlės, KGB 13-sis Skyrius pasuko uodegą šėtonui, šio pasaulio kunigaikščiui, kurio vardas legionas, ir kuris melagis ir melo tėvas. Todėl spauda taip ir meluoja.
Filosofas-šėtono ieškotojas Berdiajevas, kurį legionieriai vadina geriausiu 20-ojo amžiaus rusų filosofu, mėgsta paplepėti apie šėtono ir atikristo sąjungą. Naudodamasis Berdiajevo formule, KGB 13-sis Skyrius patampė uodegą ir antikristui – ir pradėjo jam į ausį šnibždėti visokius figli-migli, žadėjo jam didžiąją imperiją nuo Nilo iki Eufrato. Padedant tarybiniams žydams, kurie veržiasi į mūšį už didįjį Izraelį, ir kuriems siaubingai nesinori dirbti kibucuose. Jūs tik šiek tiek paprašykite – ir mes juos su džiaugsmu išleisime.
Ir staiga atsitiko stebuklas. Staiga pasaulinė spauda, kaip pagal komandą, pakėlė laukinį triukšmą ir reikalavo, kad iš TSRS į Izraelį išleistų žydus. Kol žydai sėdėjo Kremliuje ir vienas kitą šaudė, tarybų valdžia buvo gera. O kai tarybiniai žydai vienas kitą iššaudė, o jų vaikus pradėjo sodinti į beprotnamius, be to, jiems į vieną vietą pradėjo leisti sulfaziną ir aminaziną, tarybų valdžia iš karto pasidarė bloga. Todėl tarybiniai žydai dabar gyvena blogiau, negu egiptiečių nelaisvėje. Jie visi dabar miega ir sapnuoja, kaip jiems emigruoti į Izraelį.
Bendrai, pasaulinėje spaudoje kilo toks triukšmas, toks kauksmas ir inkštimas, lyg nuo grandinės būtų nutrūkę ir šėtonas, ir antikristas ir visi jiems pavaldūs pilkieji. Lyg tai pasaulyje nebūtų daugiau jokių bėdų ir rūpesčių, išskyrus vargšus tarybinius žydus. Matyt teisūs buvo ir Kjerkogoras, ir Berdiajevas.
Visas tas triukšmas buvo kaip tik tai, ko reikėjo profesoriaus Rudnevo smegenų trestui ir jo specialiam projektui “Agasferas”. Jeigu jau patys prašote, tai dabar nesakysite, kad tai antisemitizmas. Pasinaudodami tuo triukšmu, tyliai jums nuplukdysime ir visus beprotnamių klientus, pirmiausiai tuos leniniečius, iš kurių tiek daug tikėjosi Harvardo profesorius Natanas Leitesas ir kiti sionistiniai išminčiai iš amerikiečių žvalgybos.
Jūs vėl, kaip 1977 metais, norėjote už Rusijos kalnieriaus priberti lenininių utėlių. Bet dabar mes pasižiūrėsime, kas galų gale nuo tų utėlių kasysis. Sukūrėte jūs ten operaciją “Juodasis Kryžius”, tai mes tą juodąjį kryžių pakabinsime ant jūsų pačių kaklo.
Profesoriai iš NII-13 ir generolai iš KGB 13-ojo Skyriaus į tai žiūrėjo taip. Už marksizmą, leninizmą ir revoliuciją per tarybų valdžios egzistavimo 50 metų Rusija sumokėjo 50 milijonų žmonių gyvybių – už naujos visuomenės pagimdymą. O mes – jaunos Rusijos slapta valstybinė policija. Su tais jaunaisiais leniniečiais, kurie vėl nori kraujo, mes susitvarkysime marksistiškai. Pagal visas dialektikos taisykles.
Ir KGB 13-ojo Skyriaus mašina pradėjo veikti pilnu pajėgumu. Tyliai atsivėrė specialių ligoninių, psichuškių ir durnynų vartai. Pagal specialų projektą “Golemas” naujuosius leniniečius sodino į durnynus ir jiems taisė smegenis sulfazino ir aminazino pagalba. O jeigu tai nepadėdavo, pagal specialų projektą “Agasferas” tuos beprotnamininkus, kaip ant konvejerio, siuntė į užsienį. Taip apipjaustytųjų riaušės pavirto apipjaustytomis riaušėmis.
Ant visų dokumentų, kurie buvo susiję su specialiais projektais “Golemas” ir “Agasferas”, buvo uždėtas grifas “Visiškai slaptai”. Bet didžiausiais tų paslapčių saugotojais buvo šėtonas ir antikristas, kurie nemėgsta skleisti savo paslapčių. Geriausiu atveju jūs pamatysite uodegą ir ragiukus – kaip Harvardo projekte.
Dar ilgus metus istorikai ir rašytojai, fantazuotojai ir auksaplunksniai, žurnalistai ir kiti popieriaus gadintojai suks galvas žmonėms, bandys analizuoti ir sintezuoti tarybinių beprotnamių ir 3-sios emigracijos iš TSRS paslaptis. Tai jums bus toks “Trojos arklys”, toks naujas “Trestas”, kad... Ir gudručiams iš visų gudrių organų visose pasaulio šalyse bus dar daug rūpesčių. Gudravo jie, gudravo – ir patys save pergudravo.
Kai jūsų užnugaryje, be nuosavų psichų, pradės psichuoti dar 300 tūkstančių tarybinių psichų, tada patys pamatysite, kad Leninas mirė, bet jo darbai gyvi.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ