Moteris – tai instrumentas, kuriuo naudojasi šėtonas, norėdamas užvaldyti mūsų sielas.
Šventasis Kuprijanas
Kartą vakare Borisas Ninai pranešė netikėtą naujieną, kad jį perveda į kitą darbą. Be to, į užsienį. Matėsi, kad darbas stebuklų name jam nusibodo, ir jis džiaugiasi išvažiavimu. Pasirodo, kvailas darbas stebuklų name buvo tik treniruotė ir pasiruošimas kitam, daug svarbesniam darbui.
Dabar gi, jį siunčia į Vieną. Po Berlyno sienos pastatymo, europinio špionažo centras iš Berlyno persikėlė į Vieną. Be to, Viena dabar tapo tarptautinių europinių organizacijų centru. Dėl to ten padidėjo tarybinės pasiuntinybės sudėtis. Tiesa, kunigaikštis Kotikas Goremykinas ir jo žmona Liza, taip pat Vienoje. Iki išvažiavimo, Borisui liko tik mėnuo.
– Imkime ir susituokime, – pasakė jis, – Ir važiuokime kartu. Juk negalime visą gyvenimą tik bučiuotis.
Nina suraukė kaktą:
– Na, žinoma, su kunigaikštiene Liza tau buvo linksmiau. Naktys – kaip arabiškos pasakos. O rytais atėjusi į darbą ji visa tai papasakodavo. Su visomis smulkmenomis. Tyčia, kad mane paerzintų.
– Aha, reiškia visa tai tiesa!
– Kas?
– Serafimas Allilujevas tada mane tikino, kad tu mane įsimylėjusi ir pavydi Lizai. Ir kad tu net į pagalvę verkei. Bet tada aš tuo netikėjau.
– Ach, visa tai toks idiotizmas, – numojo ranka Nina. Vėliau ji pyktį pakeitė švelnumu:
– Bendrai, Liza tau duoda pačias puikiausias charakteristikas. Kalba, kad tu turi tik vieną beprotišką minusą...
– Kokį?
– ...Kad tu – normalus žmogus, – paslaptingai šyptelėjo mona Nina.
O dėl sutuoktuvių Nina nusprendė taip:
– Žinai ką? Imkime, ir susižadėkime. Bet taip, kad niekas apie tai nežinotų.
– O kam slėpti?
– Na, žinai, pas tėtį... juodoji melancholija. Jeigu sužinos, jį ištiks smūgis.
“Och, vėl tas senas pavyduolis”, – pagalvojo Borisas.
– Tik turėk omeny, – pirštu pagrasino Nina, – susižadėsime, bet... nieko daugiau.
Kai jie nuėjo išsirinkti sužieduotuvių žiedų, Borisas norėjo užsisakyti paprastus ir lygius, bet Nina užprotestavo:
– Ne, ne, tai per daug paprasta. Pas mus taip paprastai nebus.
Ir ji išsirinko briaunuotus žiedus, su aštriais kampais, kažkuo primenančius erškėčių vainikus. O sužieduotuves ji nutarė suruošti Boriso bute.
– Ką tu nori pasikviesti? – paklausė jis.
– Nieko. Jie tik pavydės mūsų laimės ir vėliau liežuvaus. O aš apie tave jau tiek prisiklausiau, kad ir ausys linksta.
Sužieduotuvių dieną Nina pas Borisą atėjo tiesiai iš darbo ir jaunikiui atnešė dovaną – sąsagas sceninių kaukių pavidalu: viena juokiasi, o kita verkia.
– Man liūdna todėl, kad tau linksma, – paaiškino nuotaka. – Arba atvirkščiai.
Po to ji pasirausė rankinuke ir ištraukė mažą, nuo laiko pažaliavusį medalioną:
– Tai taip pat tau. Tai, žinai, kai senelis ėmė senelę. Atrodo, kad jis auksinis. Jį nusivalyk dantų šepetėliu.
Borisas atidarė šampano butelį. Užsimovę savo naujuosius sužieduotuvių žiedus, jie įsitaisė ant sofos ir planavo ateitį. Pamačiusi Boriso švarke mažą sportinį ženkliuką, Nina nusišypsojo:
– O aš taip pat turiu ženkliuką. – Ji pirštu pasirėmė smakrą, – Pasižiūrėk...
Iš kairės pusės, merginos pasmakrėje, buvo nedidelis apvalus randas, didumo kaip moneta. Randas tikriausiai buvo gilus, nes kūnas toje vietoje buvo įdubęs, oda šiek tiek susiraukšlėjusi ir pabalusi, lyg po užsitraukusio nudegimo.
– Kas tai? – paklausė jis.
– Vaikystėje čia buvo įgimtas apgamas, – paaiškino Nina. – Bet labai didelis ir juodas. Kai man buvo aštuoneri, tėtis išsigando, kad tai gadins mano išvaizdą. Na, nuėjome pas gydytoją ir išpjovė. Bet tas dalykas pasirodė esantis labai gilus. Ir tam, kad išpjauti su šaknimis, teko pjauti iki kaulo, o vėliau prideginti. Todėl ir žymė liko.
Borisas lėtai siurbė savo šampaną.
– Pas mane dar viena tokia dėmė yra, – sąžiningai prisipažino Nina. – Tuojau parodysiu.
Ji atsisegė palaidinę, nuleido liemenėlę ir dalykiškai, kaip per medicininę apžiūrą, apnuogino kairę krūtį. Žavingu begėdiškumu ji pasigėrėjo pati savimi ir parodė mažuoju piršteliu:
– Matai...
Šiek tiek žemiau spenelio buvo įgimta juoda dėmė didumo su gera trešne. Ne per daug didelė, bet ir nemaža. Jaunikis bandė tiesti ranką, bet jaunoji sudavė jam per pirštus:
– Tu ką, akimis netiki? – Ji užsisegė palaidinę. – Prekė vieša, be apgaulių. Aš tau tyčia rodau, kad vėliau nesakytum, kad nuo tavęs ką nors nuslėpiau.
Nepaisant visų Ninos išdaigų, sužieduotuvės gavosi šiek tiek įtemptos. Borisas tylėjo ir lyg tai apie kažką galvojo. Nina padėjo galvą jam ant peties:
– Ko tu toks liūdnas? Žinoma, su kunigaikštiene Liza tau buvo linksmiau. O aš, kvailė, tada į pagalvę verkiau.
Ji pasižiūrėjo į auksinį laikroduką, kurį jai padovanojo Borisas, ir saldžiai nusižiovavo:
– Na, ką, gero po truputį. Važiuojame į namus.
Sekančią dieną Borisas užsuko į blogo gėrio namą, kur po auksiniu gaideliu gyveno raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas. Maksimo kabinete buvo tylu ir tuščia. Akvariume ant rašomojo stalo plaukiojo kvailos auksinės žuvelės. Su lengvu sunkumu sieloje, Borisas, kaip Foma Netikėlis, vėl įlindo į viduramžių knygas apie Dievą, šėtoną ir nešvarias jėgas.
Štai, mokslininkai jėzuitai praneša, kad Dievas – tai labai paprasta, kad tai tik meilė. Tegul, manykime, kad taip. Bet kaip tos aksimos įrodymą, jėzuitai ima iš atvirkštinio proceso. Štai, pavyzdžiui, pasižiūrėkite į raganas ir raganius. Pasirašydami sutartį su šėtonu, jie susimoka aukščiausia dieviška dovana, meile. Todėl jie, lyg tai, visiškai nesugeba mylėti. Nei perkeltine prasme, nei tiesiogiai. Nei vienaip, nei kitaip. Nei kūnu, nei siela.
Chm, Nina visada skundžiasi, kad ji nori mylėti, nori, bet... Lyg tai jai kas nors trukdytų. Vapa, springsta apie kažkokią kitą meilę, bet... kažką slepia ir iki galo nepasako. Kas gi tai? Tik dėl to Niną laikyti ragana?
Satanizmo žinynuose parašyta, kad sutartis su šėtonu gali būti keletui metų arba visam gyvenimui ir pasirašoma krauju: “Kartais, tais atvejais, kas dar jaunas, sutartis pasirašoma kai kuriam laikui, bet vėliau visada atnaujinama”
.
Šalimais prierašas raudonojo popiežiaus Maksimo Rudnevo ranka: “Tai Froido “mergaitiškas smalsumas, kuris lyg tai visiškai nepavojingas”.
Ir taip, psichoanalizės tėvas – tėtis Froidas sako visiškai ne tą, ką viduramžiškas popiežius Inokentijus aštuntasis ir jo mokyti vienuoliai. Kuriais iš jų tikėti? Viduramžių prietarais ar šiuolaikiniam mokslui?
Bet viduramžių vienuoliai nepasidavė. Jie tvirtino, kad po sutarties pasirašymo su šėtonu, tas gudruolis stengiasi ant raganos kūno uždėti savo specialų antspaudą – “ypač toms, iš kurių jis tikisi pastovumo”.
Tas šėtono antspaudas arba raganos žymė yra kaip įgimtas juodas arba rausvas įvairių formų ir atspalvių apgamas. Kartais toje vietoje kūnas įdumba, lyg būtų tuštuma.
Aha, štai kas – toje vietoje kūnas įdumba, lyg būtų tuštuma! Paprasčiausiai, viduramžių gražuolės, tokios, kaip Nina, išsipjaudavo savo įgimtas dėmes. Visiškai natūralu. O mokyti vienuoliai jas vadino raganomis ir siuntė ant laužo.
“Tai todėl, kad vienuoliai moterų nemyli, – galvojo Foma Netikėlis. – Bet aš juk, ne vienuolis!”
Visa tai – patys paprasčiausi įgimti apgamai, Odos pigmentai, pas vienus didesni, pas kitus mažesni. Štai, pas komisarą Sosi Gilrudą ne tik, kad dėmė, visas šonas juodas, kaip pas negrą. Gerai dar, kad Sosi negimė viduramžiais. O tai būtų iškeptas inkvizicijos lauže.
Foma Netikėlis perbėgo akimis per Aberfoilo bažnyčios parapijos viršininko Roberto Hinko raštus, kuris 1691 metais savo traktate “Slaptas ginklas” rašė taip:
“Šėtono antspaudas moterims dažniausiai statomas pačiose slapčiausiose vietose – ant krūtinės arba lytinių organų”.
“Tfu, velnias! – pagalvojo Borisas. – Ant krūtinės – vėl sutapimas”.
Reiškia, su tokia žyme ant krūtinės, viduramžiais Nina taip pat būtų pakliuvusi ant laužo. Gerai dar, kad ji gimė 20 amžiuje, kai pasaulį valdo ne Inokentijus aštuntasis, o gerasis tėtė Froidas.
* * *
Greitai lekia laikas, ypač tada, kai žmonės įsimylėję. Reikėjo ruoštis išvažiavimui, ir Borisas Ninai pasiūlė pasikalbėti su tėvais. Bet ji nutarė, kad geriau tai padarys ji pati.
– Atvažiuok rytoj pas mus vakarienei, – pasakė ji. – Ten viską ir aptarsime.
Entuziastų skersgatvyje tvyrojo nedidelė įtampa. Milicija Ivanovna dengė vakarienei stalą ir stengėsi nesižvalgyti į šalis. Kaip paprastai, Akakijus Petrovičius snaudė savo apiplyšusiame krėsle, rankose spausdamas dėžutę su piliulėmis prieš melancholiją.
Laukdama vakarienės, Nina jaunikį įsiviliojo į savo kambarį. Tą patį, kuris anksčiau nuo jo būdavo stropiai rakinamas, lyg tai ten būtų pinigų padirbinėjimo dirbtuvės. Uždariusi duris, Nina atsisėdo ant kušetės, parietė po savimi kojas, ir iš karto perėjo prie reikalo:
– Aš tave myliu, Borkinai, ir noriu būti tavo žmona. Tame nėra jokių abejonių. Bet prieš tai mums reikia apie daug ką pasikalbėti...
– O, žinoma, – sutiko jaunikis.
– Tai štai... Pirma... Prieš susituokiant su manimi, tau reikia susitaikyti su skyrybų galimybe.
– Atvirai kalbant, apie tai aš negalvojau.
– Tai štai, pagalvok.
– Bet kodėl?
– Aš labai ir labai reikli sau ir savo vyrui. Ir gali būti, kad nesutiksime charakteriais. Dabar antra. Kaip tu galvoji apstatyti savo... arba, sakykime, mūsų butą Vienoje?
– Na, tai mes nuspręsime kartu.
– Gerai. Kaip dėl miegamojo?
– O, dėl to nesirūpink. Vienoje yra puikių dvigulių garnitūrų.
– Štai to aš ir bijojau. Jokiu būdu! Kategoriškai!
– Bet kodėl?
– Tai baisiai neskoninga! Ir senamadiška, ir nepraktiška. Ir bendrai, kvaila. Be to, aš mėgstu laisvę.
– O kaip gi tu nori?
– Padarysime mišriu stiliumi. Moderniškai!
– Tai yra?
– Taip, kad miegotume atskiruose kambariuose. Ir vienas pas kitą vaikščiosime į svečius. Tai tu pas mane, tai aš pas tave. Kaip visi kultūringi žmonės. Supranti, kad mes būtume laisvi. Bet kuriuo atveju, pradžioje. O ten pamatysime.
Kol Nina planavo jų būsimą gyvenimą, jaunikis sėdėjo šalia ir ja gėrėjosi. Štai ji, taip arti: aukšta mergaitiška krūtinė, plona talija, pilnos gražios kojos ir sunkūs, sveikos patelės klubai. Nei per daug, nei per mažai. Kaip tik tai, kas mene vadinasi kanonu. Ne moteris, o deivė. Švelnus kaklas baltos palaidinės iškirptėje ir tokia trapi, beveik permatoma oda, kurią taip malonu bučiuoti. Taip, nieko geresnio nerasi. Ir visa tai dabar jo. Ir vėl jis jautėsi kaip dievų numylėtinis.
– Dabar trečia, – tęsė deivė. – Aš nenoriu būti tik namų šeimininke. Aš dar noriu pasimokyti ir padirbėti. Todėl nenoriu iš karto turėti vaikų. Na, sakykime, pirmuosius tris metus. Kaip dėl to?
Dievų numylėtinis patraukė pečiais:
– Prisipažįstu, apie tokias detales aš negalvojau. Paprastai moterys pirmos nori vaikų. O man nėra kur skubėti.
– Štai ir puiku. Tada geriau palauksime ketverius-penkerius metelius. Juk daugeliui atsiranda vaikų tik todėl, kad nežino, kai to išvengti. Bet mes juk – kultūringi žmonės.
– Gerai, – pasakė dievų numylėtinis. – Dabar aš turiu vieną klausimą. Po savaitės aš privalau išskristi. Kaip tu?
– Taip greitai aš negaliu. Pirmiausiai man reikia išgydyti tėtį. Kitaip jis čia vienas iš proto išsikraustys. Po to man dar reikia pabaigti su darbu. Aš atvažiuosiu vėliau.
– Bet tada mums reikia susiregistruoti.
– Kam? Mes tai padarysime mūsų pasiuntinybėje Vienoje. Taip bus net originaliau. Bet, turėk omeny, kol mes nesusiregistruosime, ir kol neįrengsi kaip reikiant buto, su tavimi aš negyvensiu. Juk kunigaikštienė Liza su vyru taip pat Vienoje. Laikinai aš apsistosiu pas juos.
– O-och, – atsiduso dievų numylėtinis. – vėl ta velnio kunigaikštienė Liza.
Vėliau jie svarstė, kaip atrodys jų būsimas butas. Staiga deivė sujudo:
– Taip svarbiausiais dalykas, vos nepamiršau. Aš norėčiau išmokti kitos specialybės.
– Kokios?
– Dirbtinio apvaisinimo...
– Ko-o-o?
– Kas čia ypatingo, – švelniai nusišypsojo deivė. – Tai dabar labai madinga – dirbtinis gyvūnų apvaisinimas.
– Tu ką, nori tapti zootechniku?
Nina tik pravėrė burnytę, kad atsakytų, bet durys atsidarė, – ir ant slenksčio pasirodė Akakijus Petrovičius. Visą tą laiką jis klausėsi prie durų ir dabar nusprendė, kad tą pokalbį laikas nutraukti.
– Nina, tave mama kviečia, – pasakė jis.
Išprašęs dukterį, Akakijus Petrovičius savo melancholiškomis akimis pasižiūrėjo į savo būsimą žentą ir kaip liūdnasis Pjero, klausiamai timtelėjo jį už rankovės:
– Borisai Aleksanyčiau, ir mano žmona, ir aš, nekalbant jau apie Niną, mes visi tave labai mylime. Bet... neatimkite iš mūsų Ninos...
– Akakijau Petrovičiau, be ji juk jau nebe vaikas.
– Taip, bet mums ji vis dar vaikas... Vienintelis vaikas... Vienintelis gyvenimo tikslas. Pas jus dar visas gyvenimas priekyje, o mums, seniams, nedaug beliko … Palaukite dar metelius... Tik vienus nedidelius metelius...
Po Akakijaus Petrovičiaus nosimi kažkas blizgėjo, lyg ašaros.
– Man sunku ką nors jums pažadėti, – pasakė Borisas.
– Be to, patikėkite, jūs Ninos dar nežįstate... Ji ne tokia, kaip kiti... Jums su ja bus labai ir labai sunku...
Borisas tylėjo. O Akakijus Petrovičius vos ne per ašaras įkalbinėjo:
– Aš bijau, kad Nina su jumis bus labai nelaiminga... Ir jūs su ja taip pat būsite ne tik kad nelaimingas... Kaip gi jums tai pasakyti... ji visiškai ne tai, ką jūs matote... Ji visiškai kitokio tipo žmogus... Ji... kaip gi jums tai pasakyti...
Tuo momentu durys su trenksmu atsidarė – į kambarį įlėkė Nina:
– Gana šia jums liežuvauti. Eime vakarieniauti!
Vakarienės metu tėtis prarijo dvigubą porciją piliulių nuo melancholijos. Mama rijo aspiriną ir su tėčiu nesikalbėjo. Už stalo viešpatavo nejauki tyla, lyg ore būtų kabojusi kažkokia paslaptis. Ir visa vakarienė atrodė kaip paslaptinga vakaronė.
* * *
Sužinojęs, kad Borisas veda Niną, stebuklų namo komisaras ilgai jam kratė ranką:
– Na, Sveikinu! Ir gražuolė, ir protinga, ir iš geros šeimos. – Mefistofelio akyse švietė nuoširdus džiaugsmas. – Tau labai ir labai pasisekė. Linkiu tau su Nina laimės!
Likus dienai iki išskridimo, Borisas užsuko į namą po auksiniu gaideliu. Jis norėjo pasitarti su Maksimu, bet jo nebuvo. Už lango švilpė vėjas ir į vitražus su tamsiais šventųjų veidais daužėsi medžių šakos. Lentynose stovėjo tylios knygos, kur raudonasis popiežius buvo sukaupęs visą išmintį, ir kur buvo saugomi raktai nuo laimės ir nelaimės, išminties ir beprotystės, gyvenimo ir mirties. Tie raktai, kuriuos vadina Dievu ir šėtonu.
Borisas prisiminė savo pirmąjį susitikimą su Maksimu, kai jis ruošėsi rašyti knygą apie homo sovietikus ir kai jie ginčijosi dėl filosofo Deni de Ružmono knygos “Šėtono vaidmuo”. Jis pasiėmė nuo lentynos tą naujausią satanizmo žinyną ir vėl pasijuto kaip Foma Netikėlis.
“Šėtonas pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, o tik tada, kai mes jo nesugebame pamatyti, – fantazavo filosofas. – Šėtonas nemoka mylėti ir nemylį tų, kuriuos myli... Ten, kur meilė apsimestinė, jūs tai pažinsite pagal vaisius”.
Foma Netikėlis pervertė keletą puslapių.
“Čia sutinkami du ekstremai – neapykanta ir švelnumas, džiaugsmas ir liūdesys, išmintis ir beprotybė, gyvenimas ir mirtis... Labai nepastovi padėtis ir svarstymai... Aistrų pragaras, kuris neturi kito tikslo, kaip nelaimes... Šėtonas – tai niekas, kuris pagimdo nieką”.
“Och, tie filosofai, – pagalvojo Foma Netikėlis. Vietoje to, kad pasakytų trumpai ir aiškiai, susuka taip, nuklysta į kitą gėrio ir blogio pusę, kad čia pats velnias susipainios”. Ir jis vėl įniko į knygas, kur ginčijosi popiežius Inokentijus aštuntasis ir tėtis Froidas.
Katinas Vaska užšoko ant stalo ir atsigulė pasišildyti tiesiai po lempa. Vizgindamas uodega atėjo vokiečių aviganis ir užjaučiamai palaižė jam ranką. Apie pusiaunaktį Foma Netikėlis užvertė knygą ir paglostė šunį:
– Na ką, Reksai, pasižiūrėsime, kuris iš jų teisus – popiežius Inokentijus ar tėtis Froidas...
Lydėdama Borisą į aerouostą, Nina sėdėjo taksi ir aplink pirštą suko sužadėtuvių žiedą.
– Kada tu atvažiuosi? – paklausė jis.
– Štai, tik tėtį išgydysiu, – ji paglostė jam ranką, – ir iš karto atvažiuosiu.
Po to ji šiek tiek pagalvojo ir sušnibždėjo:
– Jeigu labai užsinorėsi, gali būti man šiek tiek neištikimas. Bet tik kūnu. O siela kad mano būtų. Matai, kokia liberalizacija?
Kai davė ženklą įsodinimui ir keleiviai pradėjo eiti prie lėktuvo, Nina prisiglaudė prie Boriso ir atkišo lūpas atsisveikinimo bučiniui. Merginos akyse blizgėjo stambios, tyros ašaros. Pirmą kartą per visą laiką Nina verkė. Aplink skubėdami ėjo žmonės. Pakilimo take gaudė lėktuvų varikliai.
– Lauk manęs, – pro ašaras šnibždėjo ji, – Būtinai atvažiuosiu... Devyniasdešimt devyni procentai...
* * *
Po Boriso Rudnevo išvykimo, stebuklų namo prezidentu tapo jo pavaduotojas Mušeras Dundukas. Jeigu pats Mušeras buvo gana paprastas žmogus, tai jo žmona Diana buvo gana sudėtinga moteris. Kaip sakoma, dama su fokusais.
Visa bėda tame, kad Diana turėjo energijos perteklių. Iki vedybų, kai Diana buvo šansonetės dainininkė, ji tą energiją palikdavo scenoje – ten bėgiojo pusiau nuoga, mojavo rankomis ir kratė kojytes. Dėl energijos pertekliaus, po vedybų ji kėlė scenas savo vyrui. Neveltui mūsų senoliai sako, kad vesti šansonetes – didžiausia nelaimė, pas tave bus ne gyvenimas, o pastovus kardebaletas. Štai toks kordebaletas šiuo metu pas Mušerą.
Diana buvo nedidelio ūgio, bet geros gimnastės formų. Plaukai – juodi ir šiurkštūs, kaip arklio griva. Akys – tamsios ir kibirkščiuojančios. Oda – pilka, kaip pas čigonę ir tokia strazdanota, lyg būtų įdegusi per groteles. Bet veidelis gana simpatiškas.
Bet štai, Dianos apatinė veido dalis ir dantys, buvo kaip lydekos. Ir gyvenime ji buvo labai dantinga ir liežuvinga. Todėl, kai keistuoliai iš stebuklų namo susipažino su jos charakteriu, tai iš karto ją praminė Fufu. Ir visi prie to taip priprato, kad net pats Mušeras ją vadino Fufočka.
Be ilgo ir aštraus liežuvio, Fufu turėjo gana aštrų protą ir kažkokį amžiną nepasitenkinimą. Todėl jai niekada neužteko to, ką turėjo ir visada galvojo apie didelę karjerą. Kai Mušeras tapo stebuklų namo prezidentu, Fufu patenkinta trynė rankas:
– Na, Mušerai, dabar pradėk daryti karjerą! Tu tik nebūk kvailys ir klausyk, ką aš tau sakau.
Pareina Mušeras iš darbo, o Fufu iš karto pradeda:
– Žiūrėk, Mušerai, visi viršininkai turi mašinas. O kodėl tu, Mušerai, pėsčias vaikštai? Tu ką, raudonplaukis?
Gyveno jie Nedodelkino gyvenvietėje tarp įvairios bohemos ir nevykėlių, kuriuos taip ir vadino – nedadarytieji iš Nedodelkino. Na, o Fufu, žinoma, nepatenkinta:
– Mušerai, žiūrėk, Žoržikui, tam kalės vaikui, ir tai davė naują butą. O kodėl tau nieko neduoda? Ech tu, nevykėli.
Mušeras buvo įdomus vyras, geras darbuotojas ir pavyzdingas šeimos vyras. Po darbo jis niekada niekur neužtrukdavo ir iš karto lėkdavo į namus, visą savo laisvą laiką skirdavo žmonai ir dukrai. O Fufu jį vis pjovė ir pjovė:
– Mušerai, o kada tu man nupirksi kailinį manto? Kokia gi aš viršininko žmona, jeigu be manto?
Bet gyveno jie pakankamai laimingi. Iki tol, kol neatsitiko gana keistas įvykis. O visa tai prasidėjo, kaip paprastai, nuo niekniekio.
Kartą vakare Mušeras ir Fufu užėjo į svečius pas Žoržiką Butyrskij, kad apžiūrėtų jo naują butą. O pas Žoržiką, kaip pas trigubą agentą, tuo metu sėdėjo draugai iš jaunųjų genijų Sąjungos – SMOGO ir “Samizdato”. Ten pat sukiojosi ir amerikiečių ragana Doka Zelman, kuri apsimetinėjo mecenate, iš po sijono traukė narkotikus o po tuo pačiu sijonu išsinešdavo ‚Samizdato” leidinius, kuriuos vėliau jos tėvas, raganius Koka Bondarevas, spausdindavo emigrantų spaustuvėje STN. Na, o Žoržikas – visa tai sekė ir pranešinėjo kur reikia.
Viskas buvo gerai, kol Fufu nepradėjo savo dainelės, kokia ji gerutė ir koks blogas jos vyras. Žoržikas klausėsi, klausėsi, ir sako:
– Nori, Fufu, aš tau padėsiu? Pas mane yra visas būrys mano buvusių nuotakų – įvairios prostitutės, alkoholikės, narkomanės arba nimfomanės. Aš iš jų dabar organizuoju moterų jaunųjų genijų Sąjungą. Ir visos jos mužikų nori. Nori, aš su jomis supažindinsiu Mušerą, ir tada tu nuo jo pailsėsi. Ir jis nuo tavęs pailsės.
Fufu pasipūtė ir tyli. O Žoržikas ant stalo deda savo šeimyninį albumą, kuris primena viešųjų namų reklamą, ir sako:
– Na, Mušerai, rinkis. Kokią tau – raudonplaukę ar juodaplaukę?
Beveik visos merginos albume buvo nuogutėlės, ir Mušeras šiek tiek susidomėjo. O Fufu net pažaliavo iš pykčio. Po to ji prisiminė, kad pagrindinė moterų jėga ašarose, ir kaip pradės verkti, ašaros trimis upėmis teka.
Mušeras ją ramina:
– Fufočka, juk Žoržikas tik pajuokavo. Juk tu pas mane pati geriausia. Ir tavęs aš į nieką neiškeisiu.
Bet Fufu buvo ne iš tų, kurios greitai atleidžia pasišaipymus, kurios jai nepatinka. Kaip buvusi estrados artistė, ji sukėlė pačią tikriausią isteriją. Pagal visas meno taisykles.
Nuo stalo nuėmė nuogas nuotakas ir perėjo prie politikos, o Fufu vis verkia. Prakalbo apie Tarsisą ir beprotnamius, o Fufu vis siunta ir vaizduoja traukulius. Įjungė radiją, bet Fufu rėkia garsiau už radiją. Na, tikra rėksnė.
Galiausiai Mušerui neliko nieko kito, kaip išvežti ją į namus. Panašios istorijos paprastai tuo ir pasibaigia. Bet čia istorija tik prasidėjo.
Kad pamokytų Mušerą, Fufu nutarė apsimesti, kad dėl to nervinio sukrėtimo, jai šiek tiek pasimaišė. Ir ji pradėjo taip fantazuoti, kad to ir pakartoti nepatogu. Bendrai, sekantį rytą ji Mušerui sako:
– Na, Mušerai, tu miegi kaip avinas. Nejaugi nieko negirdėjai?
– Ne, – sako Mušeras. – O kas?
Ir tada Fufu pasakoja istoriją.
Kai tik Mušeras pradėjo knarkti, Fufu girdi, kad ją kažkas kviečia. Bet kviečia ne balsu, o mintimis. Tada ji apsirengė ir išėjo į gatvę. O ten jos laukia juoda mašina ir du žmonės juodomis kaukėmis. Bet viename iš jų ji pažino Žoržiką. Žodžiu, atvežė ją tiesiai į jaunųjų genijų Sąjungos moterų skyriaus susirinkimą. Visos ten nuogos, girtos ir su kaukėmis. Bet Fufu nekvaila, ji iš karto pažino visas prostitutes iš Žoržiko albumo. Ir surengė jos kažką panašaus į raganų šabašą arba valpurgijos naktį. Aplink dega juodos žvakės, o viduryje didelis juodas kryžius. Ir smilko ten smilkytuvais su narkotikais. Pačios tikriausios juodosios mišios.
Po to ten pasirodė amerikiečių ragana Doka su savo vyru vilkolakiu, kuris tempia maišą su doleriais, ten ir garsioji modernistė poetė Natalija Gorbanevskaja, kuri atjojo ant falo formos šluotos ir keikėsi. Po to per kaminą įskrido raišakojis Valerijus Tarsis, apsivilkęs dryžuota striuke su užrašu “Palata Nr. 7”.
Visa tai labai priminė raganų šabašą iš Bulgakovo romano “Meistras ir Margarita”. Apie altorių, ant kurio stovėjo juodas kryžius, – susirinko visos Maskvos pogrindžio ir “Samizdato” įžymybės. Siniavskis šoko susikabinęs rankomis su Danieliumi, o už jų mieguistas slankiojo kažkoks užsimaskavęs marsietis vardu Pschencas. O akademikas Sacharovas apsimetė lordu Bertranu Rasselu, vakarų hipių vadu-mokslininku, ir susižvalgė su naujuoju krikščionimi berdiajevininku Solženicynu. Ant butelio atjojo Piotras Jakiras. Po to sieros debesyje atskrido apsigimę revoliucionieriai Pavlikas Litvinovas, Vladimiras Geršuni, Andrejus Amalrikas ir net pati Svetlana Stalina. Daugelis svečių vilkėjo dryžuotas beprotnamių striukes. Kai visi susirinko, jie susikibo rankomis po 13 žmonių ir šoko ratais apie juodąjį kryžių.
Čia Fufu nuleido akis ir nutilo.
– Na, o paskui? – paklausė Mušeras.
– Vėliau paprastai daro masinę nuodėmę ir įvairius draudžiamus dalykus. Bet aš nieko nebeprisimenu. Mane į namus parvežė tik ryte. Na, bet kad tu nepagalvotum, kad man tik prisisapnavo, kai aš grįžau, tai raktus nuo buto padėjau ant stalo. Štai, žiūrėk!
Mušeras pasižiūrėjo ir mato, raktai iš tikrųjų guli ne kaip įprastai, jo kišenėje, o ant stalo.
Visą sekančią dieną, kol Mušeras sėdėjo darbe, Fufu skambinėjo jam telefonu ir pranešinėjo papildomas naktinio nuotykio smulkmenas. O nenuorama Artamonas, kaip valdytojas, sėjo prie savo telefono ir viso to pasiklausė. Netrukus visi bendradarbiai žinojo, kaip Fufu vyko į raganų šabašą, ir stebuklų name padvelkė eiliniu stebuklu.
Žvairaakis Filimonas Mušerą guodė:
– Žinote, jūsų Fufu tik apsimetinėja. Bet turėkite omeny, kad simuliuoti psichines ligas mėgsta žmonės, kurie... kchm... linkę sirgti tomis ligomis. O normaliam žmogui tokia idėja ir į galvą neateis.
Filimonas atsargiai apsižvalgė ir pritildęs balsą, kaip suokalbininkas užvedė kalbą apie tai, kad pas jį patį žmona žydė, kad žydai – tai labai gera ir inteligentiška tauta, bet pas juos yra labai daug įvairiausių psichinių ligų. Po to Filimonas draugiškai pamerkė:
– O juk jūsų Fufu, atrodo taip pat... žydė?
– Ne, ne, tik pusiau žydė. Jos motina... na... – Mušeras ore pažaidė pirštais. – Bet Fufu savęs žyde nelaiko.
– Laiko ar nelaiko, bet turėkite omeny, kad tarp pusiau žydų psichinių ligonių dar daugiau, negu tarp grynakraujių žydų. Žinote, aš iš pradžių mokiausi psichiatru. Bet vėliau tie psichai man taip nusibodo, kad aš perėjau prie kirminų ir drugelių.
Kreivakojis Artamonas, kaip buvęs defektinių vaikų specialios mokyklos direktorius, taip pat susidomėjo naktiniu įvykiu:
– Sakykite, Mušerai, jūsų duktė kokioje mokykloje mokosi – normaliems vaikams ar defektiniams?
– Ji pas mane pirmūnė, – išdidžiai atsakė Mušeras. – Sako, kad labai talentinga.
– Och, blogi jūsų reikalai, – susiraukė Artamonas. – Talentingumas, ypač tarp moterų, – tai viena iš defekto formų. Daugelyje atvejų, tai, tiesiog, sijonuoti vyrai.
Iš viso to Mušeras suprato tik tai, kad su Fufu reikia elgtis atsargiai. O kad jis to nepamirštų, Fufu ir toliau krėtė šunybes. Dabar ji tikino, kad ji užsirašė į jaunųjų genijų Sąjungą – SMOGą, kad netrukus ją spausdins “Samizdate” ir kad ji net susidraugavo su amerikiečių ragana Doki. Dėl to dabar pas ją tiek įvairių svarbių reikalų ir taip mažai laisvo laiko, kad ji nutarė skirtis su savo vyru.
Netrukus Fufu nuo žodžių perėjo prie darbų ir pradėjo kitas žmonas kurstyti prieš vyrus. Kol Mušeras sėdi darbe ir sprendžia įvairius reikalus, Fufu visur laksto ir jas kvailina dar labiau. Kai tik stebuklu name kokie nors nemalonumai, tai iš karto ir kalba:
– Na, vėl Fufu raganauja.
Pareina Mušeras po darbo į namus. Fufu nėra. O duktė sėdi viena ir pučiasi prieš tėvą. Pasirodo, Fufu ant tėvo prišnekėjo, įvairių šlykštybių, kad jis kvailys, niekam tikęs ir skuduras. Po to mama išėjo pasivaikščioti. Po tokių pasivaikščiojimų Fufu į namus pareidavo tik rytais ir paaiškindavo, kad vėl važiavo į raganų šabašą.
Bet vieną gražią dieną Fufu visa tai nusibodo. Mirtinai nusibodo. Tada ji nutarė nusinuodyti ir surijo visą saują kažkokių nuodingų vaistų. Kad sukeltų vėmimą ir ją išgelbėtų, Mušeras į jos burną įkišo pirštą. Fufu įkando jam į pirštą, puolė į vonią, pagriebė skustuvą ir pertraukė sau per gerklę. Kai Mušeras iš jos rankų išplėšė skustuvą, ji puolė prie lango, norėdama iššokti į gatvę. Mušeras ją pagavo už plaukų. Ir visa tai mažametės dukters akyse.
Žinoma, nedadarytieji kaimynai iš Nedodelkino, sujudo ir kažkas iškvietė greitąją pagalbą. Ir gavosi taip, kad duktė išėjo į mokyklą, Mušeras išvažiavo į darbą, o vargšę Fufu išvežė į psichiatrinę kliniką.
Užtat stebuklų name lengviau atsikvėpė. Buhalteris Sarkisianas sėdėjo ir lenkė pirštus:
– Serafimas Allilujevas – vienas. Kukorača – du. Ostapo Oglajedovo podukra – trys. Fufu – keturi.
Čingischano palikuonis nepatenkintas murmėjo:
– Ech, dabar net savižudžiams neleidžia gyventi taip, kaip jie nori. Iš karto tempia į beprotnamį.
Žvairaakis Filimonas pasivedė Mušerą į šalį:
– Prisimenate, ką aš jums sakiau? Ji žaidė, žaidė ir taip įsijautė, kad, na... persistengė. Tai todėl, kad pas ją žydiškas kraujas.
Ir pradėjo stebuklų name spėlioti: Ar Fufu pasimaišė iš tikrųjų, ar ji persistengė vaidindama savo vaidmenį?
Du kartus per savaitę ištikimas Mušeras lankė Fufu, o po to pasakodavo:
– Ten palatoje trisdešimt moterų. Ir gydytojai sako, kad visoms joms pasimaišė seksualiniu pagrindu. Aš ateinu, o jos visos sėdi beveik nuogos ir žiūri į mane taip, kad net baugu darosi.
– Na, o kaip ten tavo Fufočka?
– Ji ten jaučiasi kaip namuose. Mitinguoja, agituoja. Sako, kad visos jos normalios, o gydytojai susitarė ir visas laiko neteisėtai. Na, bendrai, gyvenimas ten gana linksmas.
Bet visas tas linksmas gyvenimas pasibaigė gana liūdnai. Gydytojai-suokalbininkai Fufu paskyrė šoko terapiją. Dvidešimt švirkštų. Tokių vaistų, nuo kurių bepročiai išgyja, o sveiki išprotėja. Stebuklų name vėl pradėjo spėlioti:
– Jeigu Fufu iki šiol tik apsimetinėjo beprote, tai kas bus po tų vaistų? Reiškia, ji iš ten išeis tikra beprote?
Keistuoliai iš stebuklų namo ir nedadarytieji iš Nedodelkino tiesiogiai dalyvavo Fufu gyvenime ir Mušero vis klausinėjo:
Na, kaip ten reikalai beprotnamyje?
– Po pirmos injekcijos Fufu pradėjo mikčioti, – raportavo Mušeras. – O jos kolegės prie manęs taip priprato, kad prieš mane laksto visiškai nuogos ir man mirksi. O man net galva sukasi. Keistuoliai užjaučiamai lingavo galvomis:
– O kur jai leidžia?
– Na, aišku kur, – dūsavo Mušeras. – Kai žmogui galva nedirba, tai už viską užpakalis atsako.
Sekantis pranešimas iš šoko terapijos fronto skambėjo taip:
– Po antros injekcijos, Fufu net akys ant kaktos iššoko, – sako Mušeras. – Guli vargšelė ir nejuda.
– Tai dar niekis, – sako Žoržikas Butyrskij. – O štai aš žinau tokias injekcijas nuo kurių net iki lubų šokinėja. Kai aš buvau fronte, jeigu kas pasigaudavo triperį, tai žibalą leisdavo. Tai blogiau už dinamito šovinį.
Po trečios injekcijos Fufu prisipažino, kad ji sveika ir tik apsimetė beprote. Bet gydytojai-suokalbininkai nusprendė atvirkščiai, kad ji tik apsimeta sveika. Ir injekcijas tęsė.
Stebuklų namo prezidentas vaikščiojo kaip nesavas ir skundėsi:
– Och, po ketvirtos injekcijos vargšė Fufu visiškai atmintį prarado. Aš, sako, tavęs nepažįstu ir pažinti nenoriu. O jos kolegos su manimi flirtuoja. Juk tu, sako, taip pat psichas. Mes čia priverstinai sėdime, o tu pats ateini. Och, pareinu aš iš to beprotnamio ir pats nesuprantu – kas aš toks?
Kartais Fufu paskambindavo iš beprotnamio į stebuklų namą ir pranešdavo:
– Jūs ten nemanykite, kad aš beprotė. Aš Mušerui dar parodysiu, kur vėžiai žiemoja!
* * *
“Borkinai mano, mylimas vyreli!
Kai tu išvažiavai, tiesiog gyventi nebesinori. Grįžau aš iš aerouosto – ir nors į kilpą lįsk!
Šiandiena iš ilgesio nuvažiavau į Beriozovką pasižiūrėti į tas vietas, kur mes buvome tokie laimingi. O čia, kaip tyčia, kilo didelė audra – išvertė daug medžių, nutraukė elektros laidus. Dabar dešimta valanda vakaro. Elektros nėra. Aš užsidegiau žvakę, atsiguliau ir rašau tau. Scena – tiesiog kaip iš “Eugenijaus Onegino”.
Kieme siaubingas švilpesys ir dundęsis. Namas girgžda per visas siūles ir, tik žiūrėk, kad neužvirstų ant galvos. Tavo draugelis, kunigaikštis Šachovskij-Sibirskij, iš baimės pasislėpė rūsyje. O palėpėje kaukia jo beprotė sesutė Zinaida Geršelevna. Įsivaizduoji – koks malonumas!
Kodėl rašau? Noriu pasakyti, kad myliu, kad pasiilgau ir negaliu rasti sau vietos.
Vakar po darbo tyčia nuėjau ir vaikščiojau šalia tavo namo. Kaip benamė. Keistas jausmas. Tada galima buvo užeiti pas tave – ir būti labai laminga. O dabar – negalima. Bendrai... noriu pas tave į Vieną!
Pasidarė taip liūdna, kad prasiblaškyti nuėjau į kiną. Ten pasidarė dar blogiau. Ekrane kažkokie niekšai bučiuojasi, myli vienas kitą, jie laimingi. O aš? Labai patenkinta stebėjau, kaip filmo pabaigoje heroję nudaigojo. Taip jai ir reikia!
Noriu tau parašyti daug-daug, bet apie tai vėliau. Snaudžiu... Tikiuosi tave pamatyti sapne!
Bučiuoju, myliu! Nina.
P. S. Viską kitką pasakau antspaudu”.
Apačioje matosi raudonos pomados atspaudas.
* * *
“Borkinai, mano pats-pats mylimiausias!
Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu!!!!!
Parėjau į namus – ir, netikėta laimė – tavo laiškas. Tiesa sakant, aš bijojau, kad tu nerašysi. Dėkoju, mielasis!
Vartydamasi lovoje aš kankinuosi. Gyventi nesinori, o mirti taip pat gaila. Noriu į Vieną! Supranti? No-riu-u-u!!!
Anksčiau aš dievinau Maskvą. Bet dabar Maskva man ne miela. Žiūrėti nenoriu – nei į gatves, nei į namus, nei į žmones. Tegul prasmenga. Noriu pas tave!
Borkinai, kai pasidaro labai jau blogai, pradedu įsivaizduoti, kaip aš atvažiuosiu į Vieną ir kaip viskas bus. Bendrai, aš cinikė, net mintyse be didelių nemalonumų negaliu apseiti. Bet ir tai – labai gerai gaunasi. Myliu aš tave! Vis dėl to, atrodo, kad myliu!
Po tavo išvažiavimo tėtis šiek tiek atsigavo ir taisosi. O tai jis visai buvo praskydęs ir valgė tik savo tabletes nuo melancholijos. Tfu, tfu, tfu, kad tik nesugadinčiau!
Dabar apie kitką. Tu rašai, kad naujam butui nupirkai raudoną persišką kilimą. Och, reikia gi nusiristi iki tokios beskonybės! Žinoma, tu pasakysi, kad aš išaugau namuose, kur ant grindų ne kilimai, o kažkokie čigoniški draiskalai. Taip, bet užtat aš turiu tikrą skonį. Ir aš noriu, kad viskas būtų daug moderniau, moderniau, moderniau! Pasirink: arba persiškas kilimas – arba aš! Maldauju, nusipirk sau narus, stalą ir taburetę – ir lauk manęs. Kitaip neatvažiuosiu! Arba atvažiuosiu ir gyvensiu pas tavo numylėtą prancūzaitę Lizą. Prisimeni nakteles – kaip arabiškas pasakas? Tiesa, atsiprašau, juk dabar jie kunigaikštis Goremykinas ir kunigaikštienė Liza.
Bendrai, myliu, myliu, myliu, myl...“
Vietoje parašo uždėti trys raudoni lūpų dažų atspaudai.
* * *
“Borka, mano Mylimasis!
Jeigu tu tik žinotum, kaip man sunku gyventi. Nė vienos ramios minutės. Visą laiką galvoju, galvoju, galvoju. Svarstau, svarstau, svarstau. Iki beprotystės, iki isterijos.
Kol tu buvai čia, mes dar daug ko neaptarėme. O rašyti ant popieriaus – tai daug sunkiau, negu kalbėti.
Borkinai, aš noriu būti tavo žmona. Noriu-u! Bet mane varo iš proto štai kas. Mūsų atveju aš privalau būti visiškai atvira. O tai beprotiškai sunku. Ir prasideda įvairūs “bet”.
Aš tave myliu, bet... Būna santuokos pagal išskaičiavimą. Kaip, pavyzdžiui, tavo buvusi numylėtinė – kunigaikštienė Liza. Tai savotiška “lygi santuoka”. Mūsų santuoka, bet kuriuo atveju, iš mano pusės, tai santuoka be jokių išskaičiavimų. Tai savotiška “nelygi santuoka” – ir tokios santuokos ilgai netrunka. Bet (vėl tas prakeiktas “bet”) tai visiškai ne tai, ką tu galvoji!
Žinai, būna princesė, kuri atsako visiems princams, turtuoliams ir gražuoliams. Todėl, kad ji turi paslaptį. O vėliau pasirodo pabėgęs pakaruoklis perkreiptu snukiu ir ją veda. Todėl, kad jis žinojo paslaptį, žinojo, iš kurios pusės prie tos princesės prieiti.
O mūsų atveju... Och, Boria, nėra labiau vienas kitam netinkančių žmonių, kaip mes su tavimi. Gal būt dėl to aš tave ir myliu. Bet meilė viena, o santuoka – kita.
Aš juk tau sakiau, kad techniškai aš dar mergaitė, bet visame kitame aš didelė be-e-e. Tu mane pažįsti kaip gelžbetoninę paną. Bet kas tada, jeigu ta gelžbetoninė pana turi, tiesiog privalo tau būti neištikima? Jeigu ji net nenori “to”? Ir bijo “to”? Kas tada??? O juk tu sakei, kad tu mane nušautum. Iš to paties pistoleto, kuriuo tavo brolelis nušovė savo žmoną. Tai reiškia, kad tu – negeros prigimties.
Tiesa, ar tu žinai, kas ta prigimtis bendrai ir negera prigimtis atskirai paėmus?
Tavo pasakymas mane labai išgąsdino, ir tai reiškia kad mes klasiniai svetimi elementai. Prisimeni, tu kartą juokavai, kad esi dievų numylėtinis. Taip, tu iš tikrųjų dievų numylėtinis. Bet tokių kaip aš, dievai nemyli. O žmones mus vadina raganomis. O tu prieš mane net amuletą pasikabinai. Ir mane tas amuletas taip siutino.
Mane tas amuletas sutino dar todėl, kad jį tau padovanojo kunigaikštienė Liza. Ir tvirtino, kad ji pati ragana? Taip, bet, jeigu ji tai sako, tai ji – kvaila ragana ir tokios raganos – nepavojingos. O protinga ragana tau to niekada nepasakys, ir štai tos raganos – pavojingos.
Štai čia ir iškyla ta klasinė problema. Tai kaip krikščionis ir pagonė. Kaip čia tau paaiškinus... Och, taip sunku, tiesiog ranka nekyla.
Tu, Boria, geras, protingas ir energingas. O aš – savimyla, garbėtroška ir egoistė. Juk net tėtis kartais mane pavadina sterva ir šlykštyne. Bet tokia jau aš, matyt, gimiau. Ir geriau tai pasakyti dabar, negu su tavimi skirtis vėliau.
Štai suku šia aš ratais aplink, o pačio svarbiausio nepasakau. Jeigu ta princesė, kuri visiems atsakydavo, turėjo vieną paslaptį, tai man blogiau – aš turiu dvi paslaptis. Dideles paslaptis. Ir dar – visą legioną įvairių mažų paslapčių.
Och, tas prakeiktas klasinis klausimas! Prisimeni, kaip Magdalena sugundė Kotiką, o vėliau visur skambino, kad jis lyg tai “nefunkcionuoja”! Pats didžiausias chamiškumas! O štai kunigaikštienei Lizai (prisimeni nakteles – kaip arabų pasakose?) tas pats Kotikas, tai yra, kunigaikštis Goremykinas, puikiai funkcionuoja. Ir viskas tik todėl, kad klasiniu požiūriu tai artimi elementai.
Tu sakei, kad tu, dievų numylėtinis, mane myli kaip deivę – taip, kad niekada negalėtum man atleisti neištikimybės. Be to, dar pagrasinai pistoletu. O aš tave myliu kaip pagonė, kaip ragana, kuri pamilo krikščionį, bet aš bijau, kad kraujo balsas gali būti stipresnis už mane. Tai ne visiškai tikra išdavystė. O kitai, ne deivei, tu tikriausiai atleistum ir tikrą neištikimybę. O Dieve! Kaip išeiti iš tos aklavietės?!
Kam gi tu taip pasakei? Kam? O man dabar širdis krauju plūsta! Gal aš buvau per daug išlepinta savo “pirmąja meile”. Bet kas, jeigu ji pasikartos? Och, ta klasinė kova – žmogaus sieloje – mane veda iš proto!
Taip, tiesa, paskutinės naujienos. Prisimeni Fifą iš stebuklų namo? Tai štai, dėl klasių kovos ji jau išprotėjo. Pilna to žodžio prasme. Ją pasodino į psichiatrinę kliniką.
Kalba, kad Fifai pasimaišė iš pavydo savo vyrui. Bet iš tikrųjų ji į beprotnamį pateko todėl, kad klasiniu požiūri jie svetimi elementai. Ir tokios mišrios santuokos blogai baigiasi.
Boria, iš tokios klasinės aklavietės yra tik viena išeitis. Mes abu privalome suprasti, kad tuo momentu, kai mes tapsime vyras ir žmona, klasinė kova tarp mūsų nesibaigs, o tik prasidės. Jeigu tu pasiruošęs tai klasinei kovai, tai rizikai, aš atvažiuosiu ir mes pabandysime. Tik labai tavęs prašau, pažiūrėk į tai labai rimtai.
Atleisk už grubumą ir visas nesąmones, kurių aš tau prirašiau, atleisk. Kitaip būčiau numojusi ranka, kaip į daugelį numojau.
Tavo labai nelaiminga pagoniška deivė.
P. S. Dieve, visa tai ne tas, ne tas, ne tas! Norėjau tau parašyti viena, gavosi visiškai kas kita”.
* * *
“Brangusis mano Boria. Mielasis mano!
Jeigu tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi tavo laiškais. Juk tai mano vienintelė paguoda.
Kai žmogus kraustosi iš proto, tai iš pradžių jam kyla įkyrios idėjos. Jis negali ištrūkti iš atitinkamų minčių rato, kurios visą laiką sugrįžta. Tai štai, ir man atrodo, kad aš kraustausi iš proto. Visą dieną, nuo ryto iki vakaro, mane persekioja įkyri idėja – ką daryti? Ir taip – kiekvieną dieną.
Kai tu buvai čia, viskas buvo taip paprasta. Labiau jutau tikrovę, mažiau jaudino ateities problemos. O dabar – galvoju, galvoju, galvoju. Ką-ą-ą daryti???
Tai man atrodo, kad aš ir minutės be tavęs neištversiu, kad man nėra didesnės laimės, kaip skristi pas tave į Vieną. Tai staiga vaidenasi, kad aš darau nepataisomą kvailystę, kad mums nieko nesigaus. Bendrai, mintys, kaip juodos musės, visą dieną man neduoda ramybės. Gelia, žeidžia ir suka apie mano vargšę galvą!
Aš buvau miegančioji gražuolė savo užburtoje karalystėje, pelkėja pokštaujanti jaunutė raganaitė. O tu, dievų numylėtini, atėjai ir mane pažadinai savo bučiniais. Juk tu buvai pirmas vyras, tikras vyras, kurį aš bučiavau. Tai buvo taip gera. Bet štai dabar, aš tokia nelaiminga.
Ką-ą-ą daryti? Juodos mintys, kaip musės, visą dieną neduoda ramybės. Nori pamiršti, nebemylėti, o myli vis labiau ir skaudžiau... Och, tai daug blogiau negu Tarsiso mėlynosios musės, kurios jį atvedė į beprotnamį.
Mūsų pelkėje, kuri vadinasi “Laisvės” radijas, viskas po senovei. Mūsų poetas Serafimas Allilujevas, po išėjimo iš beprotnamio, pradėjo kvailioti dar labiau, bet dabar į kitą pusę. Anksčiau jis tepliojo juodus kryžius kapinėse, o dabar vaikšto su gabalėliu kreidos kišenėje ir visur piešia baltus kryželius. Serafimas sukūrė poemą “Juodasis Kryžius”, kur aukština amerikiečių Laisvės Statulą, ant kurios dabar jis uždėjo kryžių – juodą kryžių. Ir kviečia visus amerikiečių hipius padaryti tą patį.
Žinai, tavo buvusio stebuklų namo rūsyje rotatoriumi dabar spausdina žurnalą “Samogonas”, kuris šaiposi iš “Sem-izdato”. Tai štai Serafimas ten išspausdino tokias naujienas: “Baladė apie beprotnamius”, “Palata Nr. 13”, “69-intinkų maršas”, “Simfonija С-dur kvailiams ir kvailėms” ir filosofinį traktatą “Berdiajevinės kalės ir kalytės”.
Žinoma, neoberdiajevininkai iš “Naujųjų krikščionių sąjungos” labai įsižeidė ir kilo didžiulis filosofinis disputas: kas tokie berdiajevininkai – kalės ir kalytės, ar sausos šakos ir šakelės (суки́ и сучки́ или су́ки и су́чки)? O neotrockistai iš “Samizdato” ir “Kronikos” įsižeidė dėl Ostapo Oglojedovo straipsnio apie beprotnamius “Apipjaustytas maištas arba apipjaustytų maištas?“. Ostapas teisinasi: Aš gi sako, pats toks, apipjaustytas, todėl ir domiuosi.
Tiesa, Ostapas rašo kažkokį romaną ir negailestingai nusirašinėja nuo tavo knygos “Rytų Dvasia”. Iki tol jis vogė iš “Vasilijaus Tiorkino” – iš Tvardovskio, o dabar iš tavęs vagia. Dar kalba, kad kūryboje jis toks pat impotentas, kaip ir gyvenime. Juk jo santuoka tai fiktyvi buvo, tik akių dūmimas. Ir vaikai taip pat – gegutės kiaušiniai. Bet, anksčiau ar vėliau, viskas baigiasi blogai.
Serafimas Allilujevas perduoda tau linkėjimų ir prašo priminti tai, ką jis tau kažkada sakė: “Kad tik būtų pelkė, o velnių atsiras”. Štai, atrodo, ir visos naujienos iš mūsų pelkės.
Bet dabar ta pelkė kažkokiu baisiu verpetu sukasi aplink mane. O ateitis apsitraukė kažkokiu nuodingu rūku – ir man pasidarė baisu. Boria, mielasis, ką daryti? Vienintelis, kas padeda, – tai tavo laiškai. Och, ir kam gi tu pažadinai tą miegančią gražuolę?! Kam?!
Boria, brangusis, atleisk, kad aš tau rašau taip sujauktai ir tokius nemalonius laiškus. Bet juk aš negaliu rašyti apie saulę ir meilę, kai širdį katės drasko. Pasistengsiu pasitaisyti.
Tavo buvusi miegančioji gražuolė”.
Vietoje parašo buvo lūpų dažų atspaudas.
* * *
“Borkinai, mano mielasis, mano mažasis!
Žinai, mane neramina tavo paskutiniai laiškai. Aš čia kraustausi iš proto, o tau, kad nors kas! Tu rašai taip ramiai ir išmintingai, kad man darosi dar blogiau.
Tavo laiškai man primena gerąjį seną daktarą Aiskauda. Taip kalba su vaiku, kuriam skauda pilvą. Bet ne su moterimi, kuri sunkiai gimdo – kuri gimdo meilę – ir niekaip neįstengia pagimdyti. Tikriausiai apie tokias ir sako, kad tai tas pats, kaip ežį prieš plauką pagimdyti.
Arba, gal būt, tu įsižeidei dėl mano paskutinių laiškų? Boria, aš gi norėjau tik vieno: Nieko nuo tavęs nenuslėpti. Taip pat, kaip ir čia, Maskvoje. Aš visada stengiuosi su tavimi būti visiškai atvira. Aš juk nekalta, kad aš bandau, bandau – ir nieko nesigauna. Ir aš niekaip neįstengiu peršokti per tą prakeiktą klasinį barjerą, kuris skiria mus.
Kartais mane gąsdina per daug ramus tavo laiškų tonas. Jeigu tu ten kraustytumeis iš proto, kai čia aš... Jeigu tu eitum iš proto dėl meilės, viską mestum ir grįžtum į Maskvą, Tada aš tai suprasčiau – ir būčiau tavo. Jeigu tu iš ilgesio ir meilės būtum ant savižudybės ribos, aš tai suprasčiau – ir tuojau pat išlėkčiau pas tave. Bet tu nedarai nei vieno, nei kito! Ir štai, to tavo švelnumo, tvirtumo – ir ramybės... to aš niekaip nesuprantu. Todėl aš ir bijau, kad mes – per daug skirtingi žmonės.
Boria, mielasis, aš, atrodo, tau jau padėkojau už gėlių puokštę, kurią tu užsakei iš Vienos telegrafu. O už pirmą puokštę, atrodo, kad padėkojau laiške, kurio neišsiunčiau. Juk aš pusę laiškų parašau – ir suplėšau.
Dėkoju, mielasis, dėkoju! Aš tave myliu, mano gerasis, mano rūpestingasis ir atidusis. Ir už ką tu mane, tokią niekam tikusią, pamilai?
Kartais aš žiūriu į mūsų fotografijas Beriozovkoje, pliaže pas kunigaikštį Šachovskį-Sibirskij. Prisimenu, kaip tu man pasipiršai toje aikštelėje po medžiu. Tada aš buvau visiškai laiminga. Visi būsimi sunkumai ir klasiniai neatitikimai man tada ir galvą neatėjo. Buvo tik paprasta ir aiški laimė. Aš pati nesupratau, kaip visa tai gavosi – vieną dieną.
O prisimeni, kaip mes bučiavomės ant laiptų prie vandens? Ir ant smėlėto kranto tamsoje? Och, Borka, kaip gera tada buvo!
Ir vėliau tavo bute. Pasižiūri pro langą: naktis, šviesos, žvaigždės virš Maskvos – ir tyli laimė širdyje. Ačiū tau už viską, Boria! Juk tu man padovanojai tikrą meilę, kurios aš niekada neturėjau... ir neturėsiu.
Jeigu dabar tu būtum čia, aš prie tavęs prisiglausčiau – ir viskas būtų gerai, paprasta ir aišku. O taip... Och, Boria, kada gi aš tau parašysiu gerą, ramų laišką!
Fufu vis dar sėdi beprotnamyje. Jai jau suleido dvidešimt injekcijų sulfazino. Matai, iki ko priveda meilė?
Mielasis mano, baigiu, kad liktų vietos atspaudams. Jie tau papasakos daugiau. Myliu!
Tavo Nina”.
Apačioje buvo trys atspaudai nuo lūpų dažų.
* * *
Mielasis, gerasis mano Boria!
Paskutinėmis dienomis turiu tiek reikalų, tiek reikalų – visiškai nuo kojų nusivariau. Uf, tik šiandiena, pagaliau, šiek tiek susitvarkiau su darbais ir galiu papasakoti apie rezultatus.
Boria, atleisk man, atleisk, mielasis mano, bet atvažiuoti pas tave negaliu. Tik dabar, kai atėjo laikas pasiimti dokumentus išvykimui, aš supratau, kad negaliu. Ir dėl daugelio priežasčių.
Pirma, dėl tėčio. Jeigu aš neatvažiuosiu, tu nepasikarsi. Bet, jeigu aš išvažiuosiu, tėtis pasikars, tikrai pasikars. Jis apie tai visą laiką man sako. Tiesiog kaip senas žydas, iš kurio išsiveda vienintelę dukterį. Ta tema Vienoje pasižiūrėk Galevo operą “Žydukė”.
Antra, mane pakėlė tarnyboje, apie ką aš senai svajojau. Visus metus tikrino mano anketas – ir dabar nuspręsta mano naudai.
Boria, peliuk mano, mielasis mano, jeigu tu būtum Maskvoje, aš būčiau laiminga tapdama tavo žmona. Bet viską mesti ir važiuoti pas tave į Vieną – negaliu!
Kodėl aš tave vadinu “peliuku”, kada tu visa galva už mane aukštesnis? Ir tas “peliukas” gali mane nuspausti kaip lokys. Kodėl? Pati nesuprantu.
Boria, atleisk man! Patikėk, aš tave myliu taip, kaip moku mylėti. O jeigu aš dabar atsisakau važiuoti, tikriausiai aš visiškai netinkama tikrai meilei.
Ir tau, dievų numylėtini, pasakysiu dar vieną paslaptį: dėkok Dievui, kad aš netapau tavo žmona! Juk aš tau sakiau, kad aš ragana. Ir aš tau sugadinčiau gyvenimą. Ir visą gyvenimą tu to nesuprastum.
Tau dar labai ir labai pasisekė, kad viskas pasibaigė taip, o ne kaip nors kitaip. O taip liko tik prisiminimai apie didelę ir tyrą meilę. Bet kuriuo atveju, pas mane.
Och, vos nepamiršau. Tavo paskutiniame laiške, pačioje pabaigoje, tu parašei kažką nesuprantamo: “Taip, tėvas Inokentijus buvo teisus!“ Kieno tai tėvas? Kieno nors iš mūsų pažįstamų? Ką jis apie mane pripasakojo?
Prisimink, kad aš tave mylėjau taip, kaip mokėjau. O daugiau mums, raganoms, neduota.
Nina.
P. S. Pasitaikius progai padėkok kunigaikštienei Lizai už tau padovanotą amuletą prieš raganas. Gal būt jis tau iš tikrųjų padėjo”.
* * *
Prie paskutinio Ninos laiško buvo pridėtas oficialus KGB 13-jo Skyriaus blankas, kur generolas-profesorius Malininas pranešė:
“Brangusis Borisai Aleksandrovičiau!
Atleiskite, kad aš kišuosi į Jūsų asmeninį gyvenimą. Bet aš esu specialaus projekto “Dagys” vadovas, į kurio sudėtį įeina “Laisvės” radijas ir, atitinkamai Nina Miller. Be to, mūsų raudonasis popiežius man pavedė būti Jūsų angelu-sargu.
Jums pranešu tas dvi paslaptis, tuos du klasinius barjerus, kurių mūsų princesė Nina niekaip nesugebėjo peršokti.
Pirmoji paslaptis. Ji įsivaizdavo esanti tarybinė dvarininkė. O iš tikrųjų ji ne dvarininkė o lesbietė. Ir ta “techninė mergaitė” lesbiete yra nuo 16 metų amžiaus.
Antroji paslaptis. Jos tėvas visą gyvenimą kruopščiai slepia, kad jis – krikštytas žydas. Todėl ir jo dukrai tenka slėpti, kad ji pusiau žydė.
Žinodamas šias paslaptis jūs suprasite ir visą kitą “slaptaraštį” jos laiškuose. Gal būt tai žinoti Jums bus naudinga rašant Jūsų knygą apie idealius naujo tipo tarybinius žmones – homo sovietikus.
Dabar prie reikalo. Vilhelmo Meisterio mokykliniai metai pasibaigė, ir artimiausiu metu Jus atšauks į Maskvą, į kursus mūsų Aukštosios Sociologijos Institute – NII-13.
Prisiminkite žodžius iš Apulėjaus “Auksinio asilo”, kad norint pasiekti tikrą išmintį, pirmiausiai reikia pabuvoti asilo kailyje. Prieš išvykstant iš Vienos rekomenduoju pasiklausyti Galevo operos “Žydukė”.
Nuoširdžiai Jūsų I. V. Malininas.
Aukštosios Sociologijos profesorius, Valstybės saugumo generolas leitenantas”.
* * *
Taip pasibaigė Boriso Rudnevo žmogiškų sielų romanas, kuris medžiojo naujo tipo tarybinę mergaitę – homo sovietikus.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ