“Kad pasiektum tikrą išmintį, iš pradžių reikia pabūti asilo kailyje”.
Apulėjus “Auksinis asilas”
Stebuklu name įvyko eilinis stebuklas. Amžinasis jaunikis Žoržikas Butyrskij pagaliau vedė. Bet tai gavosi ne taip paprastai. Net pats Žoržikas vėliau ilgai stebėjosi, kaip jis, taip staiga, atsidūrė vedusiojo padėtyje.
Ta šeimyninė laimė prasidėjo nuo kalėjimo. Kaip ir priklausė Butyrskių giminei, tas kalėjimas, žinoma, buvo Butyrskių. O papuolė ten Žoržikas per žaliąją gyvatę ir marafetą.
Būdamas trigubu agentu ir ryšininku tarp Amerikos žvalgybos, tarybinės kontržvalgybos ir neotrockistų iš “Žmogaus teisių Lygos”, kurie suko “Samizdatą”, Žoržikas, be viso to, tiems legionieriams perdavė ir marafetą, tai yra, įvairius narkotikus, kuriuos jis gavo iš Si-ai-ei agento Doki Bondarevos. Visa tai darėsi tiesiog iš po skverno. Prisidengdama amerikiečių diplomato statusu, ragana Doki, vykdydama operaciją “Juodasis Kryžius”, narkotikus nešiojo po sijonu. Kai kurie rašiniai iš “Samizdato” ir “Fenikso”, jaunųjų genijų Sąjungos organo – SMOGAS, buvo aiškiai parašyti narkotikų rūke.
Bet visa nelaimė tame, kad Žoržikas ir pats pauostė to masinančio dūmelio – ir pakliuvo ant kabliuko. Vakare jis girtavo ir marafetinosi su savo legionieriais iš “Žmogaus teisių Lygos”, o dieną svirduliavo po stebuklų namą ir gergždžiančiu balsu dainavo:
E-ech, gyvenimas mūsų pra-a-apuolęs,
Ir moters kūnas už biržos kainą...
Jo užjaučiančiai klausinėjo:
– O tau, Žoržikai, kas, nemalonumai?
– Jeigu ne, tai bus, – filosofiškai atsakinėjo Žoržikas. Ir nemalonumai nevertė ilgai laukti. Po savo agentūrinių apėjimų, Žoržikas paprastai išsimiegodavo fotolaboratorijoje. Ir staiga išaiškėjo, kad tuo pačiu Žoržikas išvogė visą fotolaboratoriją. Dėl to bylą atidavė į teismą.
Žvairaakis Filimonas pauodė nosimi orą:
– Chm, oras kvepia kalėjimu. Kol ten teismas ir kiti reikalai, Žoržikas gėrė labiau, negu anksčiau ir skundėsi:
– Pas mane – artisto siela, o man į tą sielą prispjaudė. Uch, biurokratai!
Po to Žoržikas nustojo mokėti už butą.
– Kam man butas? Greitai man duos valdišką.
Po to jis pradėjo pragėrinėti savo rūbus.
– Kam man rūbai? Greitai man duos valdiškus.
Jeigu anksčiau Žoržikas buvo švelniu priklydusiu šuneliu, tai dabar buvo panašus į valkataujantį perkarusį šunį, kokius gaudo į šungaudžių dėžes ir veža į prieglaudas, kur, kalba, kad iš jų verda įvairius kosmetinius preparatus.
Bet pačiam Žoržikui jokia kosmetika jau nebepadėjo. Bandė jis pudruoti nuo degtinės pamėlynavusią nosį, lašino įvairius lašus į savo amžinai raudonas ir ašarojančias akis. Bet žalioji gyvatė buvo stipresnė. Be to, dabar Žoržikui pastoviai drebėjo rankos.
– Vagišiams visada rankos dreba, – sakė Akopas Sarkisjanas.
Niūriame name, kuris stebuklų namo kaimynystėje, staiga sujudo. Kad Žoržiką patikrintų dėl narkotikų, nusprendė jam surengti medicininę apžiūrą. Bet tam, kad Žoržikas nieko neįtartų, apžiūrą surengė visai stebuklų namo komandinei sudėčiai. Atėjo jaunas daktaras civiliniu kostiumu, bet kariškos laikysenos. Rankose turėjo lagaminėlį su kažkokia specialia aparatūra.
Visiems pasiūlė nusirengti nuogai. Pirmasis, kaip prezidentas, į apžiūrą atėjo Borisas Rudnevas. O kiti, kaip motina pagimdė, susėdo gretimame kambaryje.
Stebuklų namo komisaras Sosi Isajevičius Gilrudas, nepaisant prašymo nusirengti, užsispyrusiai nenorėjo nusimauti glaudžių ir visą laiką jas prilaikė rankomis.
– Žinote, kažkaip nemalonu sėdėti pliku užpakaliu ant šaltos kėdės, – teisinosi jis. Iš tikrųjų komisaras nenorėjo pasirodyti, kad jis apipjaustytas. Kad vėliau nebūtų kalbų, kad visi komisarai apipjaustyti.
Sosi kūnas buvo baltas-baltas, minkštas ir apvalainas, kaip pas pilnėjančią moterį, ir net be vienintelio plaukelio. Ant masyvaus komisaro pilvo, kaip pas Budą, kabojo trys riebalinės raukšlės. O ant kairio šono buvo didžiulė juoda dėmė. Prasidėjo ji po pažastimi ir nuėjo į glaudes. Ir net ne dėmė, o, paprasčiausiai, visas šonas juodas. Ir dar toks juodas, kad bet kuris negras gali pavydėti.
Antisemitas Karlas Marksas kažkada sakė apie semitą Ferdinandą Laselį, kad jo senelę negras buvo pasivijęs. Gal ir su Sosi tas pats.
Vienaip ar kitaip, Sosi šiek tiek gėdijosi savo juodos dėmės ir stengėsi pridengti ją ranka arba pasisukti kitu šonu Viduramžiais tokios juodos dėmės, net penkiakapeikio dydžio, buvo skaitomos šėtono antspaudu arba raganos žyme, ir tokius dėmėtuosius degino ant laužų kaip raganas ir raganius. Iš Sosi dėmės galima buvo padaryti šimtus tokių šėtono ženklų. Ir senais gerais laikais su tokia didele dėme jis būtų padaręs didelę karjerą tarp satanistų arba būtų papuolęs ant inkvizitorių laužo.
Nenuorama Artamonas, kuris visada bėgiojo po stebuklų namą kaip raketa, kai nusiavė, staiga sumažino greitį ir pradėjo raišti. Pas jį buvo kažkokia betvarkė su kojomis, todėl jis nešiojo specialius batus su dirbtinu kulnu. Pilvas jo buvo apvalutis, lygus ir buvo atsikišęs į priekį, kaip prinokęs arbūzas. O to arbūzo viduje pastoviai girdėjosi kažkoks triukšmas.
– Kaip atominiame reaktoriuje, – pastebėjo žvairaakis Filimonas. – Todėl pas jį ir yra tiek energijos.
– Tai mano skrandžio opa, – paaiškino Artamonas. – Nuo nervinės įtampos.
Po medicininės apžiūros Žoržikas toliau gėrė ir skundėsi:
– Kodėl gi jie manęs nesodina? Aš jau viską pragėriau, o jie ten biurokratų priveisė.
Netrukus po to, vairuodamas valdišką mašiną, Žoržikas – žinoma girtas – naktį užvažiavo ant dviratininko. Nors Žoržikas ir tikino, kad dviratininkas užvažiavo ant jo, bet tai nepadėjo. Dviratininką išvežė į ligoninę, o Žoržiką uždarė į blaivyklą.
Šį kartą Žoržikas dėl biurokratijos nesiskundė. Tiesiai iš blaivyklos jį išsiuntė į teismo budinčią kamerą, kur jam be didelių kalbų prilitavo tris mėnesius kalėjimo ir taip pat operatyviai išsiuntė į paskirties vietą. Taip Žoržikas Butyrskij vėl papuolė į Butyrsko kalėjimą, kur kriminologijos muziejuje buvo saugoma Butyrskio tėčio kaukolė su mažyte skylute pakaušyje. Stebuklų name kalbėjo:
– O mūsų Žoržikas dabar, žinote, čirpia. Kaip paukštelis narvelyje.
Kol Žoržikas sėdėjo ir čirpė Butyrsko kalėjime, viskas buvo gerai. Bet kai artėjo jo išlaisvinimo terminas, stebuklų name pradėjo jaudintis. O kas bus toliau?
Sušaukė neeilinį susirinkimą, kur išaiškėjo, kad per visą jo sėdėjimo laiką, vagišiui Žoržikui, pasirūpinus humanistui Sosi, pastoviai buvo mokamas atlyginimas, kuris dabar saugomas seife. Be to, Žoržikas vėl žadėjo Kapitalinai ją vesti, ir, kaip užstatą jų meilei, vėl iš jos pasiskolino pinigų, kad atsiskaitytų su kitomis nuotakomis.
– Gerai, – nusprendė Borisas Rudnevas. – Tai štai, arba Žoržikas iš karto po kalėjimo tegul veda Kapitaliną – tada mes už tuos pinigus iš seifo jam iškelsime vestuves ir nutrauksime bylą dėl vagystės. Arba tegul eina po velnių – ir atsėdi antrą terminą kalėjime.
Tas pasiūlymas visiems patiko. Išskyrus humanistą Sosi, kuris pasakė visą kalbą apie meilę žmonėms, apie žmogaus asmenybės išskirtinumą, kad Žoržiką reikia perauklėti švelnumu, meile ir taip toliau.
– Kokia pas tave keista meilė? – pasakė Borisas. – Kažkokia negatyvi meilė vagims, apgavikams, alkoholikams ir socialiniams parazitams. Tu tiesiog kaip tie humanistai iš JAV aukščiausiojo teismo, kurie balsuoja ne už normalius žmones, o už nusikaltėlius. Ir taip, siūlau balsuoti. Kas už vestuves, pakelkite rankas!
Žoržikas taip visiems įkyrėjo, kad dauguma balsavo už vestuves. O Sosi, todėl, kad jis rūpinosi Žoržiku kaip tėvas, įpareigojo tą nutarimą pranešti į Butyrsko kalėjimą. Taip Žoržikas, sėdėdamas už grotų, nutarė apsivesti. Viskas gavosi kaip riterių romane, kur kilminga dama savo meile išgelbsti jai skirtąjį iš tamsiosios.
Kai Žoržikas išėjo į laisvę, jo išvaizda buvo gana blyški.
– Tai nuo kalėjimo, – kalbėjo vieni.
– Ne-e, – sakė kiti – Tai dėl būsimų vestuvių.
Levas Tolstojus propagavo, kad blogį reikia veikti prievarta, o humanistas Sosi Gilrudas įdiegė tai praktikoje. Po kalėjimo Sosi išprašė Žoržikui mėnesio kelialapį į sanatoriją. Kol Žoržikas ten kaupė jėgas šeimyniniam gyvenimui, stebuklų name ruošėsi vestuvėms.
Todėl, kad Žoržikas neturėjo net antrų apatinių kelnių, humanistas Sosi per stebuklų namą paleido sąrašą, kad būtų surinktos dovanos vargšui jaunikiui. Žmonės keiksnojo, bet davė. Taip Žoržikui sudėjo kraitį.
Vestuves iškėlė tokias, kad nei pasakoje apsakyti, nei plunksna aprašyti. Kad jaunasis nepabėgtų, iš pat pradžių prie jo pristatė du sargybinius. Bendrai, pragėrė visus pinigus, kuriuos Žoržikas uždirbo sėdėdamas kalėjime. Visiems buvo labai linksma. Nuotaka švytėjo. Liūdnas buvo tik Žoržikas.
Kad Žoržikui pasaldinti karčią piliulę, po vestuvių humanistas Sosi vėl išprašė jam mėnesio atostogas – kaip medaus mėnesį. Žoržikas rūškana veido išraiška išvažiavo, stebuklų name stebėjosi:
– Toks niekdarys kaip Žoržikas, o Sosi dėl jo bėgioja kaip durnius su nupiešta terba. Bet Sosi visiškai ne durnius. Ten kažkas kita.
Labiausiai liejo apmaudą Miša Geim-Danilovas, buvęs Vaskos Stalino sugėrovas. Nuo susijaudinimo Miškai virpėjo lūpos ir jis mikčiojo labiau, nei įprastai:
– O k-k-kuo aš blogesnis už-ž-ž Žoržiką? O k-k-kodėl man nieko neduoda? Aš kažkada su pačiu Vaska Stalinu g-g-gerdavau. O dabar mane p-p-pamiršo.
Įsižeidė ir Ženka Južnyj, buvęs Vaskos Stalino virėjas, kuris dabar virė samogoną:
– O iš manęs net samogono nepirko! Kas tai per vestuvės be samogono? Štai, pamatysite, nebus laimės jaunavedžiams.
Po medaus mėnesio, nors ir buvo vedęs, Žoržikas ir toliau girtavo.
– Mane sąžinė graužia, – skundėsi jis. – Juk mane apvesdino prievarta. Taip sakant, išprievartavo. Be to, kolektyviai. Ir net balsavo. Ir net protokolą atnešė. Kas aš jums – prostitutė?!
Didmeistris Zaremas Volkovas, aklo šachmatų žaidimo čempionas, tą situaciją analizavo šiek tiek kitaip. Žmogus-kompiuteris liūdnai lingavo galva:
– Turintys akis – ir nemato. Įsigijo Sosi antrą minjoną. O Borisas ir tą antrą minjoną apvesdino.
* * *
– Kas gi tai? – paklausė Nina, rodydama į mažą žaislinę raganą ant šluotos, kuri tabalavo ant virvutės Boriso mašinoje.
– Tai amuletas prieš raganas, – pasakė dievų numylėtinis. – Tai man prancūziškoji Liza padovanojo. Ji taip pat gyrėsi, kad yra ragana.
– Čia nėra ko girtis. Tai labai liūdna.
– Kodėl?
Nina neatsakė ir nusuko pokalbį kita tema. Bet kiekvieną kartą, kai sėsdavosi į baltą ZILą, ji pašnairuodavo į amuletą prieš raganas ir nevalingai raukėsi. Taip, lyg tas amuletas jai trukdytų.
Visa tai, žinoma, niekai. Bet kartą Borisas užsuko į namą su auksiniu gaideliu ir iš įpročio pradėjo raustis Maksimo kabinete. Ten jam po ranka pakliuvo 1956 m. rugsėjo 3 dienos iškarpa iš amerikiečių žurnalo “Taim”. Straipsnis vadinosi “Raganų psichologija”, ir raudonasis popiežius ten pabraukė:
“Atrodo, kad šviesiųjų laikų raganos išnyko. Bet tai visiškai ne taip pagal Jungo mokyklos psichologus... Jungiečiai mano, kad atitinkami mitai kartojasi visais amžiais ir visuomeninėse farmacijose... Vadovaudamasis ta teorija, londonietis, Jungo mokyklos pasekėjas – daktaras Leopoldas Šteinas pradėjo rimtą psichologinę raganų medžioklę. Daktaras Šteinas mano, kad raganų tipus (jis jas vadina “nepakančiomis moterimis”) galima rasti beveik visose šiuolaikinio gyvenimo srityse.
“Analitinės psichologijos žurnalo” pirmame leidinyje, kurį leidžia garsaus psichoanalitiko Karlo Jungo angliškieji pasekėjai, daktaras Šteinas nepakančias moteris apibudina kaip atitinkamą psichiatrinę kategoriją. Jis savo stebėjimus grindžia apibudindamas šešias jaunas moteris-pacientes... Pagal daktarą Šteiną, kas jas išskiria iš kitų – tai jų “nepastovus, nesuprantamas, dualistinis paslaptingas elgesys ir gundantis žavesys, kuris labai kontrastuoja su jų sarkastiškumu ir žiauriu išskaičiavimu...
Nors jos buvo ištekėjusios ir gyveno aktyvų lytinį gyvenimą, bet slapta jos bijojo lytinio akto ir išliko “psichologinėmis nekaltosiomis”. Jos mokėjo laikyti liežuvį už dantų, buvo įsitempusios, uždaros, nepasitikinčios ir netikros. Jos buvo linkusios prie šaltumo, traukė silpnus vyrus, kurie buvo vaikiško tipo, nekentė bučiuotis į lūpas (anksčiau buvo manoma, kad raganos bučinys ištraukia sielą). Dažnai jos turėdavo ryšių su vedusiais vyrais. Jos nekentė ir kankino vyrus, bet pačios manė, kad jos gali mylėti.
...Jeigu jos pačios ne gydytojai arba disidentai, jos “atsitiktinai” prisivilioja savo dantistus... Kai kurios turi meilės ryšių su šnipais arba pačios kokiu nors būdu susijusios su šnipinėjimu...
...Raganų tipo moterys sumaniai naudojasi savo lytimi kaip ginklu... Jos užgožia bet kokį talentą, kuris gali būti pas vyriškąjį partnerį... Jeigu jos apsimeta bejėgėmis “mažomis mergaitėmis”, vyrai dažnai pakliūna į tokius pinkles...
Psichoanalitinio seanso metu ragana-pacientė kartais... visaip gudrauja, išskyrus ašaras, kad tik pajungtų psichoanalitiką (pagal viduramžių prietarą sakoma, kad raganos negali verkti, Šteinas nė karto nematė, kad “nepakančios moterys” būtų išliejusios bent vieną ašarą)... Gerai žinoma, kad raganos turi galių išnaudoti vyriškį, iššaukti kieno nors mirtį arba priversti įsimylėti į save”.
Straipsnis baigėsi tuo, kad, nepaisant visų daktaro Šteino pastangų padaryti savo pacientes mažiau kenksmingomis, jis su dideliu malonumu joms būtų prirašęs viduramžišką kailio iškaršimą arbą gerą, patikrintą patirtį laužu.
Toliau Borisas rado Londono “Analitinės psichologijos Žurnalo” originalą, kur buvo pažymėtos papildomos detalės, kaip atpažinti raganas. Pavyzdžiui, daktaras Šteinas pranešė, kad, jeigu jau reikalai prieina iki lovos ir, jeigu naudotis technine terminologija, tai jo raganos-pacientės mėgsta “meilę daryti viršuje”, tai yra, vyro viršuje. Ir dar vienas psichoanalitinis požymis: be to, kad raganos iš viso nelabai mėgsta bučiuotis, jos ypač neperneša “šlapių” bučinių arba su pasiurbimais.
“Taims” fotografijoje daktaras Šteinas, kaip tyčia, iškišo liežuvį – ir prikando. Taip, lyg tai ko nors būtų nepasakęs ir savo raganoms duoda kažkokį ženklą.
Laukeliuose raudonojo popiežiaus ranka įrašyta pastaba: “Taip, jis ir pats toks, liežuvautojas, – todėl ir liežuvį išvertė”.
Po tos “Raganų psichologijos” Borisui pradėjo rodytis, kad ir Nina taip pat bučiuojasi kažkaip ne taip, kaip reikia, kad ji ir šalta, ir paslaptinga, ir dviveidė, ir – žavinga. Bet tai jo ne tik kad neišgąsdino, o atvirkščiai, dar labiau pakurstė jo meilę.
Nors Nina ir tikino, kad ji dar neatsigavo nuo jos buvusių meilės nuotykių, bet palaipsniškas nesutramdomosios sutramdymas stūmėsi pirmyn. Kai kieme pradėjo pūsti rudeniniai vėjai, po ilgų svyravimų ji net pas Borisą į butą pradėjo užeidinėti.
Kaip ir priklauso nekaltoms mergaitėms, meilėje Nina buvo gana nepatyrusi. Nors ji ir leidosi bučiuojama – ir net šiek tiek daugiau, bet pati į bučinius beveik neatsakinėjo. Dievų numylėtinis be trukdžių glamonėdavo visas tas vietas, kurios įkvepia visų laikų ir visų tautų poetus ir dailininkus, o Nina tik dieviškai šaipėsi:
– Ko tu ten taip stengiesi? Beprasmis vargas...
Iš vienos pusės, tai buvo panašu į tai, ką sakė daktaras Šteinas apie savo raganas. Iš kitos pusės, tai net gerai: dėl tokios žmonos nereikia pergyventi, kad tau išvažiavus į komandiruotę, ji tuo tarpu susipainios su paštininku.
Vėliau Nina išdrąsėjo ir pati bandė bučiuotis. Jis gulėjo ant sofos, o ji staiga ėmė ir atsigulė ant viršaus. Bet taip negrabiai, kad jis pasijuto kaip turgaus fokusininkas, kuriam ant krūtinės padėjo priekalą ir ruošiasi kalti pasagas. O spinduliuojančios Ninos akys svaidė žingeidžius žvilgsnius.
– Ką? Nepatinka? – Ji nusišypsojo ir apdovanojo mažu šaltu bučinuku.
Vėliau, kai Nina norėdavo pasigerinti, ji visada naudojo savo modernistinę techniką – lipo ant viršaus, spaudė visu sunkumu ir švelniai murkė:
– Mano mažiukas, mano peliukas... Ir kam tu mane, tokią niekadėją, pamilai?
O dievų numylėtinis krenkštė apačioje ir galvojo: “Aha, štai ji – daktaro Šteino meilė iš viršaus”.
Žinoma, daugiau nieko rimtesnio Nina nesileido ir iš anksto įspėdavo, kad ji techninė mergaitė. O vien bučiniais toli nenuvažiuosi. Todėl netrukus Borisui nuo bučinių sutino lūpos. Po to, nuo rudeninio vėjo lūpos nugairėjo ir iki kraujo suskilinėjo.
Kartą dievų numylėtinis prisibučiavo iki tiek, kad ant lūpų pajuto sūroką savo paties kraują. Nina gulėjo ant sofos pasirėmusi alkūnėmis, sfinkso poza. Jos didelės pilkos akys, lyg stiklinės, žiūrėjo kažkur į vieną tašką, o pusiau praverta burna pirma kartą kvėpavo geidulingai, lyg joje pirmą kartą būtų prabudusi moteris. Tai buvo taip neįprasta, kad jis paklausė:
– Kas tau?
Paslaptingos ugnelės merginos akyse staiga užgeso:
– Nieko... Nieko tokio...
O Boriso sieloje kirbėjo kažkas negero. Jam pasirodė, kad kraujo skonis Ninoje pažadino tai, kas pas kitus žmones vadinai meile. Jis krestelėjo galva – tfu, jeigu eiti šiuo keliu, tai prieisi ne tik iki raganų, bet ir iki vampyrų. Paprasčiausiai, jis prisiskaitė įvairių niekų, todėl dabar jį apniko abejonės.
Kad atsikratytų tų abejonių, Borisas vėl įlindo į Maksimo juodaknygę biblioteką ir aptiko knygą “Raganavimas mūsų dienomis”. Ji buvo išleista Amerikoje 1955 metais. Visiškai nauja medžiaga. Nepaisant to, kad jau 20 amžius, knygos autorius Haroldas Gardneris, magijos ir burtininkavimo muziejaus direktorius Kasltaune, ne be kai kokio pasididžiavimo praneša, kad jis – pats yra burtininkas! Tai patvirtina ir įžanginio žodžio autorius – antropologijos daktaras ir egiptologijos profesorius, miss Margaret Murrej.
Aprobuotas tokių mokslinių autoritetų, 20 amžiaus burtininkas iš pradžių kartojo žinomą ir daug žadančią citatą iš Apulėjaus “Auksinio asilo”: “Aš jums pranešiau paslaptis, kurias nors ir esate girdėję, bet prasmės nesuprasite”.
Burtininkas Gardneris rašė, kad šėtoniškosios jėgos “perduodamos paveldėjimo keliu, ir kad tas menas plinta šeimomis”. Kad išvengtų šnipų ir landukų prasiskverbimo į burtininkavimo kulto narius, buvo “rekrūtuojami tik to paties kraujo žmonės, tai yra, iš burtininkų šeimos”.
Šventoji inkvizicija taip pat manė, kad žiniuonystė – tai paveldimas kultas, todėl kartu su raganomis dažnokai į aną pasaulį pasiųsdavo ir jų raganiukus. Burtininkas įsižeidęs skundėsi: “1718 metais Anglijoje pakorė raganą miss Hjuk kartu su devynerių metų vaiku, o Kastltaune kartu su ragana, sudegino jos mažą sūnelį, ir tik dėl vienintelės priežasties, kad jis buvo raganos sūnus”.
Po Maksimo kabinetą vaikštinėjo tamsiųjų reikalų profesorius Malininas KGB generolo uniforma. Pamatęs, ką Borisas skaito, jis pasakė:
– Prisimenate, juk Didžiojo Valymo laikais taip pat dažnokai areštuodavo šeimomis. Ypač, jeigu tai būdavo stambūs partiečiai. Dabar jūs suprantate, kodėl valė šeimomis? O atidžiau pasižiūrėkite į tuos, kurie šiandiena siunta, – visi tie triukšmadariai, opozicionieriai, disidentai, neotrockistai iš “Žmogaus teisių Lygos” arba neoberdiajeviečiai iš “socialkrikščionių Sąjungos”. Juk dauguma iš jų – tai vaikai stambių bolševikų, kuriuos sušaudė Didžiojo Valymo metu, o vaikų tuo metu nesušaudė. O šalia siunta Litvinovo anūkas ir net paties Stalino duktė.
– O ką jūs dabar su tais legionieriais darote? – paklausė Borisas.
– Tai priklauso nuo aplinkybių. Kai kuriuos sodiname į beprotnamius. O kai kuriems, paprasčiausiai, surandame tinkamą darbą. Kaip darbo biržoje.
– Igor Viktorovič, aš jau seniai norėjau jūsų paprašyti mano bendradarbių detalesnių charakteristikų. Jūsų juodosios sociologijos požiūriu.
– Tai jums mažai padės, Borisai Aleksandrovičiau. Kad suprasti tą problemą, jums reikia studijuoti “Tarybinių išminčių protokolus” ir žvalgytis aplinkui. Tik laikykite akis ir ausis atviromis, o burną užčiauptą. Kitaip jūs susipyksite su daugeliu jūsų pažįstamų.
– Bendrai, jūs man surengiate Vilhelmo Meisterio mokyklinius metus?
Generolas-profesorius patraukė pečiais, ir ant jo antpečių sužibėjo KGB 13-ojo Skyriaus techninės tarnybos kirvukai:
– Ta proga Apulėjus savo “Aukso asile” sako: “Kad pasiekti tikrą išmintį, iš pradžių reikia pabūti asilo kailyje”
.
Kad pasiektų tą išmintį, Borisas toliau kapstėsi knygose. Garsus juodaknygininkas Paracelsas savo išmintį sumavo taip: “Visa tai, kas apačioje, yra tiek pat, kiek viršuje”. O dievo ieškotojas Merežkovskij tą formulę kartojo panašiai: “Dangus iš viršaus, dangus iš apačios... Viskas, kas viršuje, viskas apačioje. Jeigu suprasi, garbė tau”. Knygos paraštėje raudonu pieštuku kažkas toms išmintims suvedė rezultatus – 691.
Bet mokslas mokslu, o gyvenimas gyvenimu. Kartą Nina užsidėjo naujus auskarus. Iš pažiūros tai buvo pačios paprasčiausios rudos kriauklelės, panašios į pusę riešuto. Bet krito į akis gražus raudonas apsodas ir senas juvelyrinis darbas.
Matydama, kad Borisas susidomėjo auskarėliais, Niną vieną nukabino ir padėjo jam ant delno:
– Tai šeimos relikvija. Dar iš močiutės.
Borisas pasižiūrėjo į kriauklelę, pavartė ją – ir vėl prieš jį iškilo praeities šešėliai. Juk tai tiksliai tokia pat kriauklelė, kaip ta, kuri kulono formos kažkada buvo konfiskuota areštuojant tą velnio Zinaidą Geršelevną, kuri dabar sėdi kunigaikščio Sibirskio namo palėpėje.
Tada Maksimas sakė, kad tas vabalas-skarabėjus vaizduoja mėšlavabalį, saulės ir gyvenimo sukimosi simbolį senovės Egipte. Po to juo naudojosi kaip simboliu kažkokios slaptos draugijos. Po to tai tapo slaptais simboliais slaptų Dianos kultų, kuriais žaidė raganos. Borisas dar kartą apvertė kriauklelę. Taip, panaši į tą moterišką simbolį, kurį paprastai piešia ant tualeto sienų.
Vėliau, kai Borisas tarnavo Niujorke, kartą antikvariniame kioske jis atrado vitriną, prikimštą slaptų draugijų ženklelių, kur žybsėjo valdžios, mirties, ir garbės simboliai, susimaišę su ant galinių kojų atsistojusio ožio pavaizdavimu, kuris buvo su užpakalinėmis kanopomis, ragais, uodega ir, kažkodėl, su sparnais. Tarp tų senų ir dulkėtų ženklelių voliojosi ir tiksliai tokia pat kriauklelė apsode. Kiosko šeimininkas buvo kažkoks senas žydas ir Borisas jo paklausė, kas tai per kriauklelė.
– Vabalas, – trumpai atsakė šeimininkas.
Bet kai Borisas pradėjo klausinėti, kas tai per vabalas, senas žydas supyko ir piktai uždarė vitriną.
Ir štai dabar, ta pati kriauklelė-skarabėjus, tarybinės merginos Ninos rankose. Vėl kažkokia paslaptis.
O Nina lyg tyčia pylė alyvos į ugnį. Eina jie su Borisu gatve. Per kelią bėga šuo. Pats paprasčiausias šuo ir net nekilmingas. Nina žiūri į tą šunį spinduliuojančiomis akimis ir svajingai sako:
– Žinai, Borkinai, aš šunis myliu labiau už vyrus.
Kitas būtų tik nusijuokęs. Bet Borisas vėl įlindo į juodaknygininko Maksimo biblioteką, kur buvo indeksas visiems gyvenimo atvejams. Dėl meilės šunims ten buvo rekomenduojama pažvelgti į mokslininko-inkvizitoriaus Anri Boge “Diskursus apie burtininkavimą”, kurie buvo diskutuojami 1590 metais ir kur tas reikalas buvo traktuojamas taip:
“Klodina Boben, jauna mergina, kurios galva buvo susukta patologine garbėtroška, aiški monomaniakė, kuri bet kuria kaina norėjo būti visuotinio dėmesio centre. Tardymo metu Klodina prisipažino, kad naktimis ji su savo motina ant šluotų skrenda į raganų šabašą”.
Ten mergina Klodina santykiaudavo su šuns išvaizdos šėtonu. Kad išgelbėtų jos nuodėmingą sielą, vargšę Klodiną pasiuntė ant laužo.
Kitoje knygoje buvo pranešama, kad raganos žaidžia meilę ne tik su šuniukais, bet ir su nuosavais tėvais. Tai patvirtina ir toks autoritetas, kaip daktaras Froidas, visa tai vadindamas dažnai nesąmoningu Elektros kompleksu.
Čia Borisas prisiminė, kaip Nina, suaugusi moteris, pastoviai, kaip vaikas, lipa tėvui ant kelių. O gatvėje ji visą laiką su juo eina susikibusi už rankų, ir tai net afišuoja. O kai Nina su Borisu, tėvas lyg tai pavydi ir visada sukiojasi aplink vartelius, laukdamas, kol Nina grįš į namus.
Borisas pažvelgė į indeksą, į Elektros kompleksą. Ten nuoroda į Merežkovskio trilogiją “Kristus ir antikristas”, kur pateikiamas toks raganų šabašo aprašymas:
“Atokiose vietelėse žaidžiami meilės žaidimėliai – dukterų su tėvais, brolių su seserimis, katino ir mergaitės, šiurkštaus inkubo su begėdiškai dantis šiepiančia vienuole”.
Toliau Merežkovskis rašė, lyg tai Cezaris Bordžija dėl nuodėmingos kraujomaišos su savo tikra seserimi madona Lukrecija, užmušė savo tikrą brolį, ir kad Romos popiežių Aleksandrą Šeštąjį, Cezario ir Lukrecijos tėvą, taip pat apkaltino, kad jis pats buvo pilnas “siaubingų nuodėmių” su savo dukterimi, ir todėl nunuodijo visus jos vyrus.
Kartą Borisas Niną parvežė į namus, kai tėvai jau miegojo, ir ji pakvietė jį išgerti puodelį arbatos jos kambaryje. Bet Akakijus Petrovičius, kaip senas pavyduolis, išlindo iš šiltos lovos, apsirengė, pasirišo kaklaraištį ir prisijungė prie arbatos gėrimo. Lyg tai dėl padorumo. Vietoje cukraus į savo puodelį jis įmetė tris tabletes prieš melancholiją. O Borisas, prisiskaitęs apie Bordžijos nuodus, sėdėjo ir nevalingai galvojo: Ech, kad tik būsimasis uošvis į jo puoduką neįbertų kokios nors bjaurybės.
Kartais Borisas bandydavo analizuoti savo jausmus. Jis tokio pavojingo amžiaus, kada vyras pradeda rimtai rūpintis apie šeimyninio lizdo sukimą. Jis turėjo daug laikinų ryšių – šiltų ir mielų, šiek tiek svajingų ir žaismingų, apie kuriuos vėliau būdavo malonu prisiminti. Tokių, kaip 1002 naktis su prancūziškąja Liza. Bet visa tai buvo nerimta.
Buvo ir dvi didelės, tikros meilės, kai žmogus pameta galvą, – pagal tai ir atpažįstama tikroji meilė. Ir štai dabar jis vėl jautė tą saldų jausmą. Reiškia, Nina – jo trečia didžioji meilė. Ir, gali būti, paskutinis didelis šansas toje loterijoje, kuri vadinasi gyvenimu. Matyt, ne veltui sako, kad meilė – akla.
Nina iš kvailumo plepa, kad ji ragana O jis prisiskatęs įvairių niekų. Ir kuo gi tikėti? Viduramžių inkvizicija ir popiežius Inokentijus sako viena. Tą patį sako tarybinė inkvizicija ir raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas. O štai, psichoanalizės tėvas – žydų popiežius Froidas, sako visiškai ką kita.
Popiežius Froidas autoritetingai pareiškia, kad jokių raganų nėra, kad visa tai bobučių pasakojimai ir kad psichiniai nukrypimai būna dėl to, kad vaikui nelaiku įkrėtė, šiek tiek sutrenkė arba ne taip auklėjo. Be to, popiežius Froidas sako, kad, jeigu žmogus turi psichozių dėl lytinių priežasčių, tai, paprasčiausiai, reikia atleisti stabdžius ir žmogui suteikti laisvę – ir viskas bus tvarkoje.
Kuriuo iš jų tikėti? Šiuolaikiniu popiežiumi Froidu arba viduramžių popiežiumi Inokentijumi Aštuntuoju? Ir dar, ką tai turi bendro su Nina? Juk, pasižiūrėjus į ją, sunku įsivaizduoti labiau sveikesnę moterį.
Vakare, po darbo, Nina atėjo pas jį į butą. Įraudusiais nuo šalčio skruostais, kvepianti grynu oru, spindinčiomis akimis. Dievų numylėtinis pasižiūrėjo į savo deivę ir mįslingai pasakė:
– Žinai, apie ką aš dabar galvojau?
– Apie ką?
– Tu man atitekai per didelį vargą. Ir man staiga į galvą atėjo kvaila idėja...
– Kokia?
– Įsivaizduokime, kad tu vėliau man būtum neištikima... Kitas atleistų. Žinai, dešimt moterų pamečiau aš, dešimt – pametė mane. Bet tave aš myliu kaip deivę. Ir to aš tau niekada neatleisčiau.
– Ir kas tada? – nusišypsojo Nina.
Jis išsiėmė iš stalčiaus mažą juodą brauningą:
– Tai taip pat šeimos relikvija. Iš to pistoleto mano brolis nušovė savo žmoną.
Deivė tylėdama pastovėjo, pasiėmė savo rankinuką ir pasuko link durų. Jis ją pasivijo ir apkabino per pečius:
– Kur tu?
– Leisk, – tyliai pasakė ji.
Jos veidas pabalo, akys žiūrėjo žemyn.
– Kas tau?
– Nieko... Paprasčiausiai, aš supratau, kad mes niekada negalėsime būti vyras ir žmona.
– Bet kodėl?
– Juk aš tau sakiau, kad pas mane didžioji meilė, labai didelė... Ir aš bijau, kad tai stipriau už mane, ir kad tai gali pasikartoti... Bet tu to nesuprasi... Leisk...
Ji vengė jo žvilgsnio. Jos balse skambėjo kažkoks liūdnas nuovargis.
– Leisk... – pakartojo ji. Po to, lyg ieškodama atramos, staiga veidu prisispaudė prie jo krūtinės. – Suprask, aš noriu tave mylėti... Noriu!
– Tai kame reikalas?
– Suprask, aš noriu būti tokia, kaip visi... Bet aš ne tokia, kaip visi...
– Mieloji, kas tau?
Bet Nina tik purtė galva ir tylėjo. Kad ir kaip dievų numylėtinis stengėsi nuraminti savo deivę, bet vakaras buvo sugadintas. Jis bandė ją pralinksminti, bet ji galvojo apie kažką kitą ir atsakinėjo nepataikydama. Staiga paėmė ant stalo gulėjusį mažą brauningą, pavartė jį rankose ir tyliai pasakė:
– Žinai, kartais aš pati noriu mirti... Bet aš visiškai nenoriu, kad į mane šautų kiti.
Visą kelią į namus Niną tylėjo. Tik prie pačių vartelių Nina priekaištingai pasakė:
– Jeigu tu tik žinotum, kaip dažnai naktimis aš verkiu...
Jis jai pasižiūrėjo į akis. Bet akys buvo sausos. Vėjyje lingavo gatvės žibintai. Lingavo medžių šakos. Merginos veide klajojo neryškūs šešėliai. Jis ją apkabino ir pabučiavo. Merginos kūnas buvo paklusnus ir abejingas, lyg ją būtų bučiavęs kažkas svetimas.
– Šiandiena aš vėl nemiegosiu, – šnibždėjo šaltos lūpos, – Kodėl tu tik tai pasakei... Kodėl?!
* * *
Visa tai prasidėjo nuo to, kad Ostapas Oglojedovas nusprendė atšvęsti lyg tai varines, lyg tai alavines vestuves. Na ir iškėlė jis namų puotą, į kurią pakvietė visus savo draugus iš “Laisvės” radijo.
Tokių iškilmių proga, Ostapas iš skrynios išsitraukė net savo garsųjį fraką, gražaus gyvenimo simbolį. O vėliau linksmai dainavo savo balades apie sąžiningus apgavikus.
Viskas buvo gerai, kol dinamitinė Dina nepersigėrė. Tada ji staiga pasižiūrėjo į Ostapą ir sako:
– O čia kas toks? Tai juk ne žmogus, o tuščia vieta.
– Jau prisisiurbė, – niūriai pasakė Ostapas. – Persigėrė.
Svečiai įsitempė, žinodami, kad kyla eilinis skandalas. O Dina ramiai tęsė:
– Juk aš net nežinau, kas jis toks. Apsimeta rusu. O kai reikėjo įsitrinti į “Laisvės” radiją, tai prisistatė pusiau žydu. Tai, kad jis apipjaustytas – tiesa. Tai skundžiasi, kad lageriuose sėdėjo, tai giriasi, kad pats žmones ten sodino. Tai meluoja apie bobas, o po to šneka, kad ir pederastija užsiiminėjo, šiaip sau, dėl sportinio intereso. Juk visas jo gyvenimas – tai ištisas melas.
– Paprasčiausiai, aš kūrybingas žmogus, ir pas mane padidinta fantazija, – teisinosi Ostapas taisydamasis savo fraką. – Aš ją šiaip sau erzinau, o ji nieko nesupranta. Ech, lanca-drica hop-ca-ca!
Kad užgožtų savo žmoną, Ostapas pasiūlė choru sudainuoti vieną naują dainelę. O Dinai pakilo prieštaringumo dvasia. Ji į savo vyrą įrėmė apsiblaususį žvilgsnį ir pradėjo šaukti:
– Juk tai kažkoks buvęs kriminalinis nusikaltėlis. Mane vien nuo jo išvaizdos pykina.
– Dina, negriauk mano autoriteto, – įkalbinėjo Ostapas. – Ot nelaimė – kai tik prisilaižo, iš karto jai visas durnumas į galvą muša.
Dina svyravo į šonus ir svarstė:
– O juk aš dar du vyrus turiu. Ir ne šiaip sau kokius, o tikrus. Ir vaikai nuo jų.
– Užčiaupk savo spjaudyklę! – pašoko Ostapas ir trenkė kumščiu į stalą.
Bet dinamitinė Dina nenurimo ir toliau klojo visas šeimynines paslaptis. Pasirodo, jos buvę vyrai karo metais papuolė į užsienį ir dabar dirbo Amerikos propagandos sistemoje, vienas – “Amerikos Balso” radijuje, o antras – “Išsivadavimo” radijuje Miunchene. Abi tos radijo stotys buvo glaudžiai susijusios su amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei, ir, pagal tarybinius įstatymus, tai buvo skaitoma tėvynės išdavimu.
Čia Ostapas išsigando ir pradėjo tvirtinti, kad Dina, paprasčiausiai, beprotė, kad du jos diedai buvo alkoholikais ir pasikorė, o trečiasis vyras buvo rašytojas ir šoko po tramvajumi.
– Paprasčiausiai, ji kliedi, – šaukė Ostapas. – Juk pas ją šizofrenija – asmenybės susidvejinimas. O pas jos motiną-teroristę – paranoja. Ir pas visus vaikus tas pats. Išsigimėliai! Jų visų galvose iškreipimas-paralaksas. Todėl Dina ir siunta kai prisisiurbia. Ir visi jos vyrai ne ką geresni!
– O tu kuo geresnis? – pasakė Dina. Kuo labiau jaudinosi Ostapas, tuo ramesnė darėsi jo žmona.
– Mano tikrieji vyrai man net laiškus kartais rašo. Į Ameriką kviečia.
– Tai amerikiečių šnipai! – šaukė Ostapas.
– Ech, imsiu, ir išvažiuosiu į Ameriką, – svajingai atsiduso Dina.
– Tave, kvailę, už tai į kalėjimą pasodins! – suplojo rankomis Ostapas. – Kartu ir visus tavo išsigimėlius. O po to ir manęs imsis. Ir tinsiu aš ten kaip bobikas. Ne, aš matau, kad iš to beprotnamio reikia kuo greičiau dingti. Ir kaip galima greičiau.
Svečiai sėdėjo ir žvilgčiojo į duris. Atkreipdamas svečių dėmesį, Ostapas pakėlė ranką:
– Draugai, būkite liudininkais – aš skiriuosi! Tuojau pat. Nuo šios minutės mes nebe vyras ir žmona, o buvę vyras ir žmona. Taip ir užregistruokite.
– Tu mano vyru niekada ir nebuvai, – tyliai pasakė buvusi žmona, – Juk tu – fiktyvus vyras. Paprasčiausiai, aš tavęs pasigailėjau... priėmiau. Juk tu visą savo gyvenimą po moterų sijonais slepiesi. Maskuojiesi kaip vilkolakis. Bet pats nuo savęs nepabėgsi, nepasislėpsi.
Iškilmės buvo sugadintos, ir svečiai prieš laiką išsiskirstė. O Ostapas pradėjo šnypšti ant savo buvusios žmonos:
– Ar tu įsivaizduoji, kokie čia buvo svečiai, bendradarbiai? Juk tai vien gryni niekšeliai! Pavyduoliai, pataikūnai, bildukai. Juk į mūsų šaraškino kontorą nė vieno padoraus žmogaus nepriima. Jų visų vieta kalėjime. Be to, jie visi man pavydi. Todėl, kad aš tarp jų, pats talentingiausiais.
Jie sėdėjo prie tuščių stalų, valgė ir gėrė puotos likučius.
– Juk tie kalės vaikai miega ir sapnuoja, kaip mane pražudyti, – jaudinosi buvęs vyras. – O tu jiems į rankas tokius kozirius kiši. Juk jie dabar parbėgs į namus – ir iš karto apie mane parašys raportus.
– Tu pats geriau mažiau raportais užsiiminėk, – pastebėjo buvusi žmona. – Todėl tau visur raportai ir vaidenasi.
“Laisvės” radijuje perdavinėjo dienos naujienas.
– Žinai, mūsų Ostapas vedė iš baimės, o dabar iš baimės skiriasi.
Ostapas sėdėjo skriptų skyriuje už savo stalo, čiulpė savo butelį su pienu ir niūriai murmėjo:
– Vėl mano opa nerimsta. Gydytojai sako, kad nesijaudinčiau. O kaip čia nesijaudinsi? Mano skrandyje vien rūgštis ir prakeiktas šarmas. Ech, kenksmingas mūsų darbas. Blogiau už švino kasyklas.
Po skyrybų Ostapas kažkur išsinuomojo kambarį ir visiems išdalino savo naują adresą. Nuo to laiko Ostapo gyvenimas tapo paslaptingas. Ieško jo nauju adresu – nėra. Ieško senu adresu – taip pat nėra.
Tuo metu Ostapas tebegyveno su savo išsiskyrusia žmona. Bet dabar meilužio padėtyje. Kai ateidavo pažįstami, Ostapas slėpdavosi mažame kambarėlyje. Žinoma, pažįstami užjausdavo pamestą žmoną:
– Ir kaip gi jūs, balandėle, su tokiu niekšu galėjote gyventi? Juk tai aukščiausios markės perėjūnas. Juk jam ir ant snukio parašyta, kas per tamsi asmenybė. Recidyvistas!
Buvęs vyras susirietęs sėdėjo savo mažame kambarėlyje ir stengėsi nekvėpuoti. O buvusi žmona sėdėjo už savo molberto ir piešė modernistinius paveikslus, tokius pat nesuprantamus ir sujauktus, kaip ir jų gyvenimas.
– Juk tai pats tikriausiais vagišius, – apmaudavo pažįstami. – Jis iš visų pinigus skolindavosi ir neatiduoda – kaip kišenvagis. Stebiuosi, kaip į “Laisvės” radiją ima tokius perėjūnus?
Visa tai girdėdamas, Ostapas prakaitavo savo kambarėlyje ir sunkiai dūsavo. O modernistinė dailininkė, mėgdžiodama Pikaso, spausdavo dažus iš tiubikų tiesiai ant drobės ir susikaupusi sklaidė senu virtuviniu peiliu.
Vėliau tie patys pažįstami užeidavo pas Ostapą į darbą ir pažeminę balsą pranešdavo:
– Žinote, jūsų žmona jau, na...
– Ką – na?
– Ji juk sau chakalį susirado.
– O iš kur jūs žinote?
– Na, kaip gi... Jos mažame kambarėlyje visą laiką kažkas sėdi ir sunkiai dūsauja. Ir kriuksi kaip kiaulė garde.
Taip ir būtų Ostapas gyvenęs pas savo išsiskyrusią žmoną-meilužę, jeigu ne vienas mažas atsitikimas. O viskas prasidėjo taip, kaip visada, nuo visiško menkniekio, dėl vyresniosios podukros vardu Tania.
Nors Tanios vardas buvo gražus, bet pati mergaičiukė buvo kaip reta nemaloni, į išorę išvirtusiais dantimis, be to, žvaira abiem akimis. Ostapas tikino, kad ji dar turi ir kitų, vidinių defektų. Mokėsi ji blogai, todėl ją pervedė į defektinių vaikų mokyklą, iš kur ji netrukus pabėgo ir tapo tuo, ką Amerikoje vadina hipiais.
TSRS tuos hipius oficialiai vadino parazitais ir veltėdžiais, O jie patys save vadino demokratais ir kovotojais už žmonių teises. Ir jie voliojo durnių lygiai taip pat, kaip ir amerikiečių hipiai. Prie Stalino tokius žmones koncentracijos lageriuose gydė darbu, o dabar, liberalizacijos tvarka, juos skaitė nevispročiais ir sodino į beprotnamius.
Štai prie tokių tarybinių hipių ir pritapo žvairakė Tania. Ji net dalyvavo kažkokioje demonstracijoje kažkokio protesto metu prie paminklo Puškinui, kur ji susipažino su garsia poete Natalija Gorbonevskaja. Ta modernistinė poetė buvo garsi tuo, kad nespausdintinais žodžiais keikėsi kaip mužikas ir buvo spausdinama pogrindiniame “Samizdate”. Taip ji pakliuvo į teismą, kur jos paklausė, iš kur pas ją vaikai, jeigu nebuvo ištekėjusi. Į tai poetė atsakė tokiu riebiu matu, kad tai pakartoti popieriuje yra gana sudėtinga.
Visažinantis Ostapas sakė:
– O aš žinau, iš kur pas ją vaikai, jie pirštu daryti.
Viskas būtų daugiau ar mažiau nieko, kol Taniai neatėjo laikas, kai prasideda tai, kas vadinama meile. Pradžiai Tania užsivedė sau dienoraštį, kur užsirašydavo visus savo šventus pergyvenimus, kuriuos tikėjosi kada nors atspausdinti “Samizdate”. Nors Tania tą dienoraštį kruopščiai slėpė, bet, žinoma, mama Dina žinojo viską, kas ten parašyta.
Ir štai, kartą, tame dienoraštyje mama atrado smulkmenišką ir net ašaromis sulaistytą užrašą, kaip jos dukrelę... išprievartavo!? Ir to kaltininkas buvo ne kas nors kitas, o neokrikščionis Serafimas Allilujevas, kurį neseniai paleido iš beprotnamio ir kuris dabar padėdavo Natalijai Gorbanevskajai “Samizdato” reikaluose.
Išprievartavimas buvo aprašytas su tokiomis meninėmis detalėmis ir smulkmenomis, kad dinamitinė Dina sprogo ir nubėgo skųstis į “Laisvės” radiją. Ji skundėsi Ostapu, kuris buvo kaltinamas netiesiogiai dalyvavęs ir bendradarbiavęs, nes tai jis atsivesdavo Serafimą į namus ir su juo girtaudavo, dėl to ir įvyko ta tragedija.
Iš baimės Ostapas pasišiaušė ir užkaukė:
– Putra! Balanda pasninko aliejuje! Jeigu Serafimas ir būtų norėjęs ką nors išprievartauti, to jis nebūtų sugebėjęs padaryti. Juk visi žino, kad jis minetčikas. Paprasčiausiai, Tania nori, kad ją išprievartautų, – štai ir fantazuoja popieriuje. Visa tai šmeižtas. Reikalauju medicininės ekspertizės!
Vargšę Tanią nutempė pas gydytojus ir išsiaiškino, kad ji iš tikrųjų neliesta ir pas ją viskas tvarkoje. Kad nuplautų savo garbę ir reputaciją, Ostapas dėl to sau reikalavo atitinkamos pažymos su parašais ir antspaudais. Ir tvirtino, kad Tanios defektų reikia ieškoti ne ten, o galvoje. Bet į galvą taip paprastai neįlįsi, todėl tas klausimas liko neišsiaiškintas.
Po tokios viešos gėdos, Tania, žinoma, labai nusiminė. Ji ištisomis dienomis užsirakindavo kambaryje, niekur neišeidavo ir su niekuo nesikalbėjo. Paprasčiausiai, gulėjo ant lovos ir žiūrėjo į sieną.
– Tai jai depresija, – sakė Ostapas. – tiksliai, kaip pas motinėlę.
Po to Tania nusprendė nusižudyti ir prisirijo kažkokio brudo, nuo kurio ji nemirė, bet užtat sukėlė didelį sujudimą, ko ji, tikriausiai, nenorėjo.
– Ji nuodijasi, – sakė Ostapas. – O pilvą skauda man.
Po to įvyko kažkas dar romantiškesnio. Vėl kažkas meilės pagrindu. Bet niekas nežinojo, kas konkrečiai, nes Ostapas prisiekinėjo ir dievagojosi, kad jis su savo buvusia žmona daugiau negyvena ir ničnieko nematė ir negirdėjo.
Atvirai sakant, nieko tokio ir neįvyko. Juk rašytojai dažnai rašo, kad jų herojės dėl meilės išsikrausto iš proto. Taip ir vargšė Tania. Bendrai, ėmė, ir pasodino ją į psichiatrinę ligoninę. Į tą patį beprotnamį, kur iki jos taisė smegenis Serafimui Allilujevui, Valerijui Tarsisui, Josifui Brodskiui, ir kitiems “Samizdato” bendradarbiams, kurį žinantys žmonės vadina “Semizdatu”.
Sužinojęs, kad jo podukrą pasodino į beprotnamį, Ostapas sujudo:
– Taip ir mane netrukus į beprotnamį susems, – pareiškė jis, – reikia dingti, kol dar nevėlu!
Ir Ostapas-meilužis skubiai pabėgo nuo savo buvusios žmonos-meilužės. Šį kartą galutinai ir visam laikui. Sėdėdamas darbe jis kasėsi pilvą ir skundėsi:
– Och, mano opa sako, kad visa tai blogai baigsis.
Ir opa Ostapo neapgavo. Kai jo podukrą išleido iš beprotnamio, greitai išaiškėjo, kad ji, kaip sakoma, yra įdomioje padėtyje. Na, žinoma, ir Ostapo klausinėjo:
– Tai ji ką, beprotnamyje tapo nėščia?
– Tikriausiai, rado ten sau tinkamą partnerį.
– Bet kai tada ją iš ten išleido?
– Pagal įstatymą, – pareiškė Ostapas. – Į dekretines atostogas.
Į pokalbį įsikišo Serafimas Allilujevas, kaip beprotnamių specialistas:
– O žinote, koks skirtumas tarp bepročio ir psichopato? Beprotis tvirtai žino, kad du kart du – penki. O psichopatas įtaria, kad du kart du – keturi, bet visą laiką pergyvena, kodėl ne penki.
Sužinojusi apie būsimą šeimynos pagausėjimą, dinamitinė Dina norėjo paduoti į teismą psichiatrinę ligoninę, kad ten neprižiūrėjo jos dukters. Bet Ostapas ją atkalbėjo:
– Tu geriau nesiardyk. O tai visus ten uždarys.
Taip Ostapas tapo lyg tai seneliu.
– Na, Ostapai Ostapovičiau, kaip ten reikalai-reikaliukai? – klausinėjo jo.
– Blogai, – dūsavo senelis Ostapas. – Pas Tanios velniūkštį ant kojų ne po penkis pirštus, o po keturis. Tiksliai taip, kaip pas Staliną. Reiškia, lauk nemalonumų.
– Keturi arba penki? – murmėjo Serafimas Allilujevas. – Koks skirtumas? Ta problema jaudina tik psichopatus.
Kalba, kad, jeigu pas moterį kas nors netvarkoje, tai jai reikia tik ištekėti, o dar geriau, pasidaryti vaiką, ir iš karto viskas susitvarko. Bet Tanios atveju tas receptas nepadėjo.
Po keturpirščio velniūkščio gimimo, jai periodiškai užeidavo depresija, ir ji vėl pakalbėdavo apie savižudybę. Tada mama Dina sėsdavo į taksi ir su Tania važiuodavo į psichiatrinę ligoninę. Taip Tania keletui mėnesių išnykdavo, o senelė Dina prižiūrėjo jos keturpirštį velniūkštį ir kaimynams pasakojo, kad Tania išvažiavo į kurortą.
Bet tuo Tanios reikalai nesibaigė, o tik prasidėjo. Tanios draugai iš “Sem-izdato” suuodė, kad Tania vėl sėdi beprotnamyje, ir apie tai atspausdino savo neotrockistinėje politinių įvykių “Kronikoje” – kad Tanią į beprotnamį pasodino kaip kitaip galvojančią, nes ji nesutinka su tarybiniu režimu. Be to, ją specialiai pavadino pagal tikrojo tėvo pavardę – Tania Borman, žinodami, kad kai kur tai padės.
Tą “Kroniką” perskaitė ragana Doka, sijonuotas Si-ai-ei agentas, ir paragino savo evrikaniškąjį vyrą-vilkolakį: “Ei, žiūrėk – jūsiškius sodina!“
Sujudo ir visi evrikaniškieji korespondentai Maskvoje. Jeigu kas nežino, kas tai yra, tai žinokite, kad tai socmodernizmas ir naujasis tarybinis neologizmas. Taip vadino visus amerikiečių korespondentus Maskvoje.
Iš karto po to, vargšės Tanios byla papuolė į tarptautinę spaudą. Šalia tokių garsių kovotojų už laisvę ir TSRS žmonių teises, kaip akademikas Sacharovas, Solženicynas, Andrejus Almarikas, Piotras Jakir, Pavelas Litvinovas ir net pati Svetlana Stalina. Taip, sėdėdama beprotnamyje, Tania, pati to nežinodama, tapo pasauline garsenybe.
Kalba, kad garsioji poetė Natalija Gorbanevskaja ta proga nusikeikė triaukščiu keiksmažodžiu. Tikriausiai iš pavydo dėl netikėtos Tanios šlovės. O vienas poetas modernistas apie Tanią sukūrė tokias jausmingas eiles:
Mergina eina per Raudonąją aikštę!
Raudonoji aikštė eina po mergina!
Kas? Ką? Mušk parabeliu –
Per apspangusius! Vai, vai – mušk, mušk!!!
Mušk parabeliu – per apkvaitusius!
– per apžlibusius!
– per apsvaigusius!
Vai, vai – tik manęs nemušk.
Netrukus Tanios draugeliai iš “Samizdato” prisikapstė iki Tanios dienoraščio, kur ji aprašė savo išprievartavimą, ir visa tai atspausdino pogrindiniame žurnale “Feniksas”, Maskvos jaunųjų genijų Sąjungos – SMOGAS organe. Redakcinėje pastaboje buvo paaiškinta, kad tai ornamentinė proza ir slaptaraštis ir, kad Tanią iš tikrųjų išprievartavo tarybų valdžia.
Per amerikiečių raganą Doką Zalman, amerikiečių diplomatinio kurjerio Maskvoje portfelyje Tanios dienoraštis iškeliavo į emigrantų leidyklą STN, kur už amerikiečių žvalgybos pinigus dirbo STN-istas ir raganius Koka Bondarevas, raganos Doki tėvas. Taip Tanios dienoraštis išėjo į tarptautinę areną. Kalba, kad jį jau medžioja keletas stambių evrikanietiškųjų leidyklų, ir iš jo ruošiasi padaryti eilinį bestselerį.
Žinoma, visa tai pasiekė ir tikrojo Tanios tėvo ausis, kuris dabar dirbo “Amerikos balso” radijuje. Po to “Amerikos balsas” ilgai liejo ašaras dėl nelaimingos Tanios Borman, kuri kovojo už TSRS žmonių teises ir jų laisvę ir kurią dėl to pasodino į beprotnamį. O amerikiečių “Išsivadavimo” radijas, veikdamas pagal savo paskirtį, tiesiai pareikalavo, kad Tania būtų paleista iš beprotnamio.
Dėl tokios pasaulinės reklamos, sujudo visas tarptautinis legionas: visi daktaro Kinsi 37%, 50% inteligentijos, 75% spaudos; visi kipšai ir kipšiukai, visi šizofrenikai ir paranojikai, visos raganos ir raganiai, visi velniai ir velniūkščiai, visi vilkolakiai ir nelabieji; visi nariai, kandidatai ir pakeleiviai tos partijos, kurios vardas legionas; Visi tipo XC, tipo PL, tipo VRE, tipo GE keistuoliai ir keistuolės, ir į juos panašūs.
Jeigu kas nežino, kas čia per tipai, Tai čia tarybinis socmodernizmas, tai taip pat savotiškas slapyraštis, ornamentinė proza ir neologizmai – tai, paprasčiausiai, sutrumpinti nespausdintini keiksmažodžiai, kuriais vakarų modernistai, leidus Aukščiausiam JAV teismui, dabar naudojasi be sutrumpinimų. Tai tam, kad vakarų modernistai nesakytų, kad mes, rusai, atsiliekame nuo gyvenimo ir nežinome, kas prie ko.
Juk kažkada didysis tiesos ieškotojas Dostojevskis rašė: “Rusija dar pasakys savo žodį pasauliui”
. Na štai, mes ir sakome pasauliui tą naująjį žodį, kurio vardas – socmodernizmas.
Bendrai, dėl vargšės Tanios visame pasaulyje pakilo toks kauksmas ir šauksmai, toks triukšmas, švilpimas ir uliuliukavimas, toks proto aptemimas, kad tai nei pasakoje papasakoti, nei plunksna aprašyti. Na, tiesiog, lyg nuo grandinės būtų nutrūkę ir šėtonas, ir antikristas, ir visi jiems pavaldūs nelabieji. Tikras prašviesėjimas. Arba naujas antikristas gimė.
Bendrai, nieko neįprasto čia nėra. Taip pat buvo, kai Levas Tolstojus senatvėje parašė savo mažą, bet reikšmingą pasakojimą “Kreicerio sonata” apie bepročius – ir nuskambėjo visame pasaulyje. O iki tol, nors jis seniai buvo parašęs “Karas ir taika”, visas pasaulis jo ir žinoti nenorėjo. Ir net Nobelio premijos nedavė.
Vienaip ar kitaip, bet Ostapui Oglojedovui, kuris save mėgo palyginti su Levu Tolstojumi, nuo Tanios garbės buvo vieni nusivylimai ir skausmai skrandyje.
– Aš taip ir žinojau, – dūsavo senelis Ostapas. – Juk aš sakiau, kad Tanios keturpirštis velniūkštis atneš vienus nemalonumus. Tiksliai, kaip Stalinas.
Atėjo kažkoks “Laisvės” radijo jubiliejus, ir Ostapą Oglojedovą, kartu su kitais bendradarbiais, apdovanojo nikeliniu stiklinės laikikliu su užrašu “Būkite sveiki!“. Ostapas pasistatė jį ant stalo ir iš jo gėrė pieną, kurį naudojo kaip priešnuodį nuo visų negalavimų ir skrandžio opos.
Netrukus po to, Ostapą ištiko kažkoks priepuolis. Jis gulėjo ant purvinų grindų ir dejavo:
– Oi, širdies priepuolis... Oi, tai profesinė visų inteligentų liga...
Bet gydytojai pas jį rado skrandžio opos uždegimą. Kol Ostapas gulėjo ligoninėje, stiklinės laikiklis su užrašu “Būkite sveiki”, dulkėjo ant stalo.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ