“Čia šėtonas su Dievu kovoja, o po mūšio – žmogiška širdis”.
F. M. Dostojevskis.
Agitpromo gudrusis namas gavo užduotį sustiprinti radiopropagandą Artimuosiuose Rytuose. Bet pasirodė, kad pas arabus ir beduinus per mažai radijo imtuvų, kad galėtų klausytis “Laisvės” radijo.
Ir čia Ostapui Oglojedovui nušvito geneali idėja. Jis nutarė revoliucionuoti propagandą ir paėmęs plunksną, į agitpromą parašė racionalizacinį pasiūlymą. Kaip ir visi genialūs atradimai, Ostapo idėja buvo ypač paprasta.
Juk kiekvienas mokinukas žino, kad tarybinės kregždutės žiemoti skrenda į šiltus Artimųjų Rytų kraštus. Reikia tik pakeliui gaudyti tas kregždutes ir prie uodegų klijuoti atitinkamas žinias beduinams ir arabams.
O gervėms ir gandrams, kurie kažkada nešiojo vaikus, dabar, kaip partinį pavedimą, galima ant kaklų pakabinti visus krepšius su lapeliais. Ostapas greitomis net brėžinėlį tokio konteinerio sistemos 00 primetė, kas reiškė ne du nulius, o išradėjo Ostapo Oglojedavo inicialus.
Atvirai kalbant, ta idėja Ostapo galvoje sukosi jau seniai. Dar tada, kai sėdėjo Sibiro lageriuose, jis ilgesingai iš už spygliuotos vielos stebėjo praskrendančius paukščius, kurie skrido į pietus. Tada jis svajojo, kad taip ir jam, tų paukščių pagalba, kaip tai varlei-keliauninkei, ištrūkti iš Sibiro į šiltuosius kraštus.
Paskaitęs Ostapo projektą, agitpromo viršininkas išsikvietė išradėją asmeninei konsultacijai ir paklausė:
– O kaip gi jūs tas kregždutes gaudysite?
– Kaip? Labai paprastai! – atsakė Ostapas. – Prisimenate tas žąsis, kurios prisiėdė girtų vyšnių ir leidosi gyvos pešamos? Tai štai, ir tas kregždutes galima prigirdyti – degtine!
Ir ant popieriaus lapelio Ostapas greitomis paskaičiavo, kiek reikia degtinės, kad visas tarybines kregždutes, gandrus ir gerves paversti tarptautiniais propagandistais.
Agitpromo valdyba ne be reikalo vadinosi gudriu namu. Ostapo projektą panaudojo šiek tiek kitaip. Per trigubą agentą Žoržiką Butyrskij, tą projektą, šifruotai pavadinę “Kregždutės uodega”, perskraidino į amerikiečių žvalgybos rankas, kuri užsiiminėjo projektu “Juodasis Kryžius”. Visa tai, lyg tai, maskviečių neotrockistų, berdiajevininkų, neokrikščionių ir Jaunųjų Genijų Sąjungos (SMOGAS) vardu – su pasiūlymu gaudyti tarybines kregždutes Izraelyje ir joms prie uodegų klijuoti antitarybinius atsišaukimus. Kas domisi detalėmis, tą projektą gali rasti Vašingtono archyvuose. Už tą projektą amerikiečiai kregždutėms po uodega išmetė penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Sužinojęs apie tai, Ostapas Oglojedovas vaikščiojo ir skundėsi:
– O aš nė kapeikos negavau. Štai todėl visi genialūs žmonės miršta skurde.
Ryte Ostapas į darbą atbėgdavo visada uždusęs ir labai dalykiškai nusiteikęs. Dėl svarbumo jis nešiojosi ne šiaip sau portfelį, o visą lagaminą, kurį dėl kamufliažo prigrūsdavo senų laikraščių su sudžiūvusiomis duonos plutomis. Kartais Ostapą kviesdavosi pas viršininkus ir klausinėdavo:
– Sakykite, ar per radiją jūs galite pakalbėti kaip negras?
– Žinoma,– atsakydavo Ostapas. – Juk mūsų skyrius skriptus taip ir vadina – literatūriniai negrai. Lumumba! Mau-mau! Ham-ham...
Taip Ostapas gastroliavo eteryje radionegro vaidmenyje, kuris iš žmogėdros perėjo į komunizmą. Po to Ostapas pavirsdavo radiopulkininku, arba atominiu mokslininku, arba garsiu rašytoju. Po to jis vaidindavo nuo žydų pabėgusį vargšą arabą, arba nuo sionistų pabėgusį vargšą žydą, – viską, ką tik reikėdavo. Taip Ostapas Oglojedovas “Laisvės” radijuje tapo nepakečiamu žmogumi. O jo žmona liūdnai lingavo galva:
– Ostapas taip pasipūtė, kad jis ir mane tikina, kad jis atominis mokslininkas.
Politinis patarėjas Davydas Čumkinas turėjo tris mėgstamus literatūrinius negrus – Oglojedovą, Koriakovičių ir Zavaliuchiną. Kad pakeltų jų kultūrinį lygį, politinis patarėjas laikas nuo laiko jiems užtaisydavo ideologinę pirtį:
– Mūsų užduotis – tai moralinis priešininko degradavimas. O jūs ką? Sartro neskaitėte! Berdiajevo nežinote! Apie Ženę ir negirdėjote...
– Aš žinau apie Žene, – pakėlė pirštą Ostapas. – Tai garsus prancūzų vagis. Jis per langus kaip šikšnosparnis lekioja. Užsidirbo kalėjimą iki gyvos galvos kaip recidyvistas.
– Ką-ą? – įsiuto politinis patarėjas. – Ir tai viskas, ką jūs žinote apie garsų prancūzų rašytoją-egzistencialistą?
– Be to, Žene pederastas, – nedrąsiai pastebėjo Zavaliuchinas. – Ir rašo tik apie pederastus. Labai įdomu.
– Bet kodėl gi filosofas Sartras jį vadina šventuoju Žene?
– Gegutė giria gaidį, nes tas giria gegutę, – patraukė pečiais Koriakovič. – Juk Sartras taip pat kairysis berniukas.
– Be to, Sartras žvairas, – pasakė Ostapas. – Kaip mano podukra. O jau savo podukrą aš žinau. Jos galvoje perlenkimas-paralaksas.
– Och, kokie jūs idiotai! – tebesiuto politinis patarėjas. – Taip, visa tai reikia žinoti – ir tylėti. Ir visa tai neigti. Ir tvirtinti, kad jie šventi ir genijai. Juk Sartras, Berdiajevas ir Žene – tai mūsų geriausi ideologiniai sąjungininkai. Uch, bukagalviai! Ir už ką jums pinigus moka?
Paprastai Čumkinas barėsi ir tyčiojosi iš savo negrų tol, kol neprivesdavo jų iki isterijos, o kartais iki ašarų. Bet tuo metu į skriptų skyrių užėjo Borisas Rudnevas. Politinis patarėjas užsipuolė ir jį:
– O jūs ko čia šlaistotės? Klausotės? Dairotės?
Stebuklų namo prezidentas iš pradžių apstulbo nuo tokio nachališkumo. O Čumkinas, paskatintas sėkmės, ir toliau kalbėjo grubiai ir keikėsi. Jis elgėsi kaip maro laikų žiurkė, kuri puola visus ir visur. Tada stebuklų namo prezidentas išsitraukė iš kišenės juodą parkelį, nukreipė jį į politinį patarėją ir paspaudė mygtuką.
Pasigirdo garsus pistoleto šūvis ir Čumkino veidas pasidengė baltų dūmų debesėliu. Po to... Och, su kokiu pasitenkinimu apie tai vėliau pasakojo vargšai literatūriniai negrai.
Politinis patarėjas išvirto iš krėslo. Iš jo akių biro ašaros. Iš burnos tekėjo seilės. Iš nosies taip pat tekėjo. Jis verkė, kosėjo, čiaudėjo, snargliavosi ir spjaudėsi. Po to Ostapas dievagojosi, kad ir iš jo kelnių kažkas ištekėjo.
Stebuklų namo prezidentas ramiai įsikišo savo stebuklingą parkelį į kišenę. Jau seniai kalbėjo, kad dėl tolimesnio liberalizavimo, be beprotnamių, KGB diegia dar ir naują techniką. Tame tarpe ir įvairius daiktelius su ašarinėmis dujomis “Čeriomucha”, iki pat štai tokių “automatinių plunksnakočių”. Tiesa, norint, į tą plunksnakotį galima įdėti ir normalų pistoleto šovinį su normalia kulka.
Po to Ostapas komentavo:
– Ot kad man tokį plunksnakotį. Prieš mano uošvę.
Vakare Ostapas atsigulė ant sofos ir pareiškė:
– Man nusibodo gyventi.
– Kas tau? – paklausė žmona.
– Mane vadina sukčiumi ir pataikūnu. Aš gyvenu kaip vargšas, o visi sako, kad aš merkaltiniškas. Ostapas, sako, nusipiginęs, melagis.
– O tu nemeluok, – patarė žmona.
– Aš visiškai nemeluoju. Paprasčiausiai, pas mane padidinta fantazija. Kaip ir pas kiekvieną tikrą rašytoją. Kai Levui Tolstojui viskas nusibodo, jis spjovė ir išėjo iš namų. Gal ir man išeiti?
Nors, be žmonos, svetimų vaikų ir nervingų kačių pas Ostapą nebuvo daugiau ką vogti, bet ant visų durų ir visų langų jis įtaisė masę įvairiausių užsklandų, kabliukų ir užraktų. Ne tiek dėl vagių, kiek dėl savo bailumo. O laukujas duris iš vidaus užremdavo stora lazda. Dabar Ostapas atsikėlė, pasiėmė tą lazdą ir pradėjo ja mojuodamas vaikščioti po kambarį.
– Taip, išeisiu kur akys veda. Eisiu pas keliautojus ir atsiskyrėlius. Per lietų eisiu, per purvą, per sniegą. Tiesos ieškosiu. Dievo žmogumi pasidarysiu. Tuojau pat imsiu ir išeisiu. Tiesiog per duris.
– Riedėk, – nusižiovavo žmona. – Gero kelio.
– Nutipensiu sau laukais ir miškais, svajojo Ostapas stuksendamas savo lazda. – Aplink paukšteliai gieda. Ku-kū! Saulutė šviečia. Žolytė žaliuoja. Ir niekas manęs nebara, nekritikuoja. Eilėraščius rašysiu ir su paukšteliais aptarinėsiu. Jis vis labiau ir labiau įsijautė:
– O be Čumkino mano skrandžio opa iš karto išgis. Ir pilvo nebeskaudės. Naktį atsigulsiu sau ant šieno ir žvaigždes apžiūrinėsiu. Galvosiu apie gyvenimo prasmę.
– O ką valgysi? – paklausė žmona. Ostapas pagalvojo-pagalvojo ir nutarė likti namuose. Jis atrėmė lazdą į duris ir sunkiai atsiduso:
– Ach, kojose tiesos nėra. Geriau duok man lėkštę barščių.
– Barščių daugiau nėra.
– Kaip – nėra? Vėl tavo katės viską surijo. O aš, nors padvėsk... O kodėl mano lėkštė ant grindų stovi? Vėl tu iš mano lėkštės kates šėrei?
– Mano katės švaresnės, negu tu, – pasakė Dina, – Katės kiekvieną dieną prausiasi, o tu – kartą per mėnesį.
Ostapas atsidrėbė ant sofos ir pradėjo skųstis:
– Ech, kodėl aš ne paukštis? Išskrisčiau aš kur nors, kad niekas nerastų. Juk anksčiau ar vėliau pasaulyje bus atominis karas. Ir niekas nesužinos, kad kažkada čia gyveno poetas ir rašytojas Ostapas Oglojedovas. Ir kam aš iš viso gimiau? – Jis išrietė kaklą ir gailiai užtraukė:
Štai, mirsiu, tikrai mi-i-irsiu, mane pala-a-aidos. Ir niekas net neži-i-inos, kur mano kape-e-elis...
* * *
Užsienio žurnalistai, kurie buvo susiję su operacija “Juodasis Kryžius”, operavo pagrindinai trikampyje Peredelkino – Nedodelkino – Beriozovka.
Peredelkino, kur pagrindinai gyveno tarybiniai rašytojai, jie sužvejojo Pasternaką su jo “Daktaru Živago”. Kai Pasternakas mirė, šaunūs žurnalistai suorganizavo taip, kad jo karstą neštų dvylika jaunuolių. Panašiai, kaip žinomoje Bloko poemoje “Dvylika”. O Pasternakas buvo lyg tai tryliktas.
Po to ta simbolinė fotografija apkeliavo visą pasaulį. Na, o žmonės, žinoma, ginčijosi, o kas gi tas tryliktas. Legionieriai putotomis lūpomis tikino, kad tai naujasis Kristus. Krikščionys lingavo galvomis ir kalbėjo, kad tai tipiškas Juda. Tarybiniai cenzoriai manė, kad tai užsimaskavęs trockistas, propagavęs permanentinę revoliuciją. O tarybinių rašytojų Sąjungos pirmininkas Aleksejus Surkovas pareiškė, kad tai paprasčiausias pederastas ir alkoholikas.
Literatūrinė bohema iš Nedodelkino teikė medžiagą pogrindiniam “Samizdatui” ir rotatoriniam žurnalui “Feniksas”, kur aiškiai dvokė modernizmu – pornografija, narkotikais, homoseksualizmu ir beprotnamiais. Dalis honorarų tiems modernistams buvo išmokama natūra – narkotikais, kurie buvo teikiami iš amerikiečių pasiuntinybės rūsio Maskvoje. Iš principo, tie nedadarytieji iš Nedodelkino buvo ne kas nors kitas, o tarybiniai hipiai. Kartais į Nedodelkino užsukdavo sanitarinė mašina, ir eilinį nedadarytąjį išveždavo į beprotnamį.
Bet labiausiai operatorius iš “Juodojo Kryžiaus” domino Beriozovka, kur gyveno buvę tarybiniai šiškos, kurie nukentėjo Didžiojo Valymo metu. Beveik po kiekvienu Beriozovkos stogu virė darbas: beriozoviečiai sėdėjo ir rašė memuarus – kaip Stalinas jiems įkrėtė beržinės košės. Vieni tikėjosi, kad jų memuarai bus išleisti TSRS. Kiti rašė tikėdami užsieniu. O operatoriai iš “Juodojo Kryžiaus” vaikščiojo ir uostinėjo.
Kiekvieną šeštadienį Borisas Rudnevas sėsdavosi į mašiną ir taip pat važiuodavo į Beriozovką. Ten jis laiką leido su Millerių šeimynėle, kurie visada sustodavo kunigaikščio Sibirskij vasarnamyje. Parodžiusi laiptus į antrą aukštą, Nina perspėjo:
– Žiūrėk, tik ten neik.
– O kas ten?
– Ten jo sesuo gyvena.
– Sesuo-o? – nustebo Borisas, prisiminęs aukštą gražią moterį NKVD generolo uniforma, – Zinaida Henrikovna?
– Taip, Geršelevna. Kunigaikščio Šachovskio gegutės kiaušiniai. O dabar – taip pat kunigaikštienė Sibirskaja.
– O kodėl ji niekada nesirodo?
– Su jos nervais betvarkė. Tai ji ir sėdi viena užrakinta.
– O kas jai?
– Ach, sena pana. Tikriausiai nuo to, – purkštelėjo Nina ir pradėjo dalykiškai aiškinti, kaip senos panos psichuoja ir eina iš proto, nes laiku neištekėjo.
Kartą, kai visi sėdėjo verandoje, viršuje pasigirdo bildesys, lyg tai kažkas laužtų duris. Po to čaižus moteriškas balsas:
– А-а-а... Vėl manęs atvažiavo!
Visi įsitempė, o kunigaikštis Sibirskij suvirpėjo ir paniūro.
– O-o-oi, niekur aš nevažiuosiu! – girdėjosi iš viršaus isteriškas klyksmas. – Geriau mane iš karto užmuškite!
Kunigaikštis Sibirskij ir Akakijus Petrovičius susižvalgė ir skubiai nuėjo į antrą aukštą. Po jų sunkiai nuslinko Milicija Ivanovna. Girdėjosi, kaip vyrai beldžia į užrakintas duris, o Milicija Ivanovna įkalbinėja:
– Zinočka, mieloji, tai mes. Atidaryk!
– O kodėl ten juodas voronokas stovi? – šaukė balsas iš už durų. – Štai, po pačiu langu... Su juoda žvaigžde...
– Koks ten voronokas. Tai mes. Nusiramink.
– Ne, neapgaudinėkite. Aš tos juodos žvaigždės niekada nepamiršiu. Tai 13-sis Skyrius. Vėl mane pasodins ten – į specizoliatorių.
– Zinočka, tau tik taip atrodo. Nesijaudink.
– Ne, ne, tuo baltu voronoku su juoda žvaigžde jis pats ir važinėja.
– Kas važinėja?
– Jis... Raudonasis popiežius... Didysis inkvizitorius...
– Zinočka, tai ne inkvizitorius, o aš, – ramino seserį kunigaikštis Sibirskij.
– Ne, geriau iš karto mirti, negu vėl ten... Į pragarą... tarp bepročių... Duokite man greičiau nuodų!
Po to pasigirdo krentančio kūno garsas, gargiantis švokštimas ir duslios kovos triukšmas, lyg laikytų ant grindų besivoliojantį epileptiką. Po kurio laiko Akakijus Petrovičius kampuotu žingsniu nusileido žemyn ir suglumusiu veidu paėmė Borisą po ranka:
– Turiu nedidelį prašymą. – Ir jis pasuko prie baltos Boriso mašinos, kuri stovėjo šalia namo.
– Kur, – paklausė tas, spausdamas starterį. – Į vaistinę?
– Ne, važiuokite tiesiai. Matote, šeimininko seserį ištiko negeras priepuolis. Su ja taip būdavo ir anksčiau. Bet šiandiena jai taip atsitiko, kai ji pamatė jūsų mašiną po langu. Ji tai priėmė kaip juodą voronoką, žinote, tokios specialios KGB mašinos. Ją dvidešimt metų marinavo pačiose baisiausiuose specialiuose izoliatoriuose. O pas tokius žmones, žinote kokie nervai...
– Bet juk, kai ji pati buvo ČK-GPU-NKVD, – pasakė Borisas, – pati žmones šaudydavo. Štai ir gaunasi, kad atsirūgs katei pelės ašaros.
– Taip, žinoma, – sutiko Akakijus Petrovičius. – Ji visada buvo šiek tiek psichopatė. O ją įkišo į specialų izoliatorių – tarp tikrų bepročių. Ji sako, kad tai daug blogiau už Dantės pragarą. Štai ji ir išėjo iš ten pusiau beprotė. Ją ir dabar stebi KGB. Ji tikina, kad dabar ten dirba kažkokie velniai baltais chalatais, kurie apsimeta daktarais. Ir jie parekomendavo jai rašyti memuarus, kad išgytų. Bet rašyti tik tiesą. Kalba, kad tiesa gydo. Štai dabar ji sėdi ir rašo.
Bet apie tai suuodė amerikiečių žurnalistai. Visi tokie landūs žydeliai. Jie iš karto pajuto, kad ir ji šiek tiek žydė, na ir pradėjo drumsti, žada jai aukso kalnus. O ji bijo. O kai ji pamatė jūsų mašiną, tai pagalvojo, kad tai jos atvažiavo – kažkoks didelis šėtonas iš KGB, iš 13-ojo Skyriaus. Bet labiausiai ji išsigando štai to ženkliuko...
Akakijus Petrovičius pasilenkė ir pradėjo apžiūrinėti didelę žvaigždę, kuri buvo priklijuota dešiniajame priekinio stiklo kampe, kur paprastai priklijuoja tarnybinius leidimus. Tai buvo lyg įprasta tarybinė žvaigždė, bet ne raudona, o juoda su auksiniais apvadais. Viduryje vietoje pjautuvo ir kūjo – sukryžiuoti raudoni kirvukai, kaip pas išminuotojus arba gaisrininkus. O apačioje, tarp žvaigždės spindulių, bronzinis skydas su skaičiumi 13.
– Kas tai? – paklausė Akakijus Petrovičius.
Borisas pašnairavo į 13-ojo Skyriaus emblemą, kuri išliko dar nuo tų laikų, kai ta mašina naudojosi Maksimas:
– Nežinau. Niekniekis kažkoks.
– Žinoma, visa tai niekai, – linktelėjo Akakijus Petrovičius, – Bet jūs, prašau, statykite mašiną toliau nuo namo. O tai ta kunigaikštienė Sibirskaja visai išprotės.
Nuo to laiko Borisas stengėsi kunigaikščio Sibirskij namuose rodytis kuo rečiau ir beveik visą laiką leido pliaže kartu su Nina. Paskui dukterį mieguistai vilkosi tėtis, o paskui tėtį – mama. Jie įsitaisydavo smėlyje ir stebėjo besimaudančius.
Kad pasislėptų nuo atidžių tėvo žvilgsnių, Nina sugalvojo nedidelį triuką: Ji su Borisu nuplaukdavo už apverstos valties, kuri stovėjo ant inkaro netoli nuo kranto, ir ten bučiuodavosi. O Borisas sugalvojo dar paprasčiau – nerti ir bučiuotis po vandeniu. Tiesiog tėčio ir mamos panosėje.
Po vieno iš tokio povandeninio pasibučiavimo, Nina išspjovė vandenį iš burnos ir suraukė nosytę:
– Bučiuotis – tai paprasta. Bet kas po to?
– O po to apsivesime, – pasakė jis.
– N-taip, bet aš šiek tiek bijau.
– Ko gi tu bijai?
– Matai, aš turėjau vieną didžiąją meilę...
– Na ir kas iš to? Ir aš turėjau.
– Taip, bet aš bijau, kad ta meilė gali sugrįžti...
– O kas tai?
– Tai paslaptis... Bet tai visiškai ne tas, ką tu pagalvojai. Matai, techniškai aš dar mergaitė. Ir bendrai, aš didelė Be-e-e-e. Štai ir bijau, kad mes apsivesime, o aš tau būsiu neištikima.
Jis nėrė ir nusitempė Niną po vandeniui, kad ją pabučiuotų. Bet vietoje bučinio gavo spyrį koja į pilvą.
– Aš nejuokauju, – šyptelėjo techninė mergaitė. – Jeigu aš su tavimi bučiuojuosi, tai dar nieko nereiškia. Kartais aš ir su pagalve bučiuojuosi.
Nepaisant savo techninės nekaltybės, Nina su išsireiškimais nesiskaitė. Vakare ji užsinorėjo eiti pasivaikščioti, o tėtis pradėjo niurnėti, kad padorioms merginoms jau per vėlu. Nina įrėmė rankas į šonus:
– Nebijok, vaikų skreite aš neparnešiu. – Ji demonstratyviai kilstelėjo padelkas ir išnėrė iš namų.
Techninė mergaitė žinojo visas atokias vieteles Beriozovkoje. Paėmusi Borisą už rankos, ji tamsoje užtikrintai vedė išilgai ežero tarp akmenų krūvų ir išvirtusių medžių. Taip jie pasiekė mažą smėlio iškyšulį.
Kitoje ežero pusėje tyliai kabojo mėnulio diskas. Juodame vandenyje mirgėjo mėnulio takelis. Nina atsisėdo ant smėlio, užsitraukė suknelę ant kelių ir gailiai atsiduso:
– Ech, kažkada aš čia bučiavausi su savo didžiąja meile. Kaip sako poetai: “Iš visų negalimai galimų galimybių – tu pati negalimiausia – ir visų mieliausia”.
– O kas ten tokio negalimo? – pasidomėjo Borisas.
– Tu to vis viena nesuprasi. Tai pas tave viskas taip paprasta. O pas kitus tai ne taip jau ir paprasta. Uch, vėl tie prakeikti uodai. – Ji plojo delnu per apnuogintą savo ranką ir saldžiai nusižiovavo. – Na, ką gi, gero po truputį. Eime į namus!
Kartais po darbo Borisas užsukdavo į “Laisvės” radiją ir palydėdavo Niną iki namų. Entuziastų skersgatvyje kaip visada, buvo ramu ir tuščia. Virš namų stogų būriavosi vakariniai debesys, atrodė kaip pasakiški kalnai, už kurių prasideda audrų šalis. Nuo vėstančios žemės, nuo Ninos plaukų kvapo, nuo debesų danguje – nuo viso to kilo tolimas viliojantis kvietimas.
Borisas jautėsi dieviškai ir sklandė permanentinėje palaimoje, kitoje gėrio ir blogio pusėje. Jis išskėtė rankas ir pasitampė, lyg ruošdamasis skristi. Paskui jo rankos, kaip du dideli ir švelnūs sparnai, apglėbė Niną. Dar taip, kad net kvapą užėmė.
– Atsargiau, tu, – sušnibždėjo ji. Tu mane sutraiškysi.
– Ech, gera būti dievų numylėtiniu, – pasakė jis.
– Tai ir blogai, kad tu dievų numylėtinis. Bijau, kad mes klasiniai svetimi elementai.
– Dabar beklasinė visuomenė.
– Aš nejuokauju, – šnibždėjo ji. – Aš visiškai rimtai.
– O kas tai?
– Jeigu tu dievų numylėtinis, tai tokių kaip aš, dievai nemėgsta.
– Kodėl?
– Aš bijau, kad esu šiek tiek ragana.
– O tai mes tuoj patikrinsime Kalba, kad raganos nemoka mylėti. O tu mane myli?
– Taip, atrodo... truputį.
– Na ir puiku, – nusprendė dievų numylėtinis. – Tada tu būsi mano mylima ragana. Tai net įdomu.
Kad patikrinti, Nina ragana ar ne, Borisas ją praspausdavo prie kiekvieno medžio ir bučiuodavo. Bučiavosi jie gana padoriai. Tik kažkodėl visą laiką šnairavo į šalis. Vos tik jie prisiglaudė prie eilinio medžio, kaip Nina suvirpėjo ir atšoko į šalį.
Vakaro prietemoje šmėžavo Akakijaus Petrovičiaus figūra. Nina nepatenkinta purkštelėjo:
– O tu ko čia slankioji?
Tėtis kaltai panarino galvą ir šmurkštelėjo pro vartelius.
– Čia jis manęs laukė, – paaiškino Nina. – Bijo, kad aš tavęs nesugadinčiau.
Ninos sieloje susimaišė vaikiškas svajingumas ir šaltas dalykiškumas, maloni išmintis ir dar labai malonus begėdiškumas, netikrumas viename ir begalinis pasitikėjimas kitame. Šiandiena ji panarinusi akis šnibžda, kad ištekės už pačio paprasčiausio Vankos ir eis su juo į pasaulio kraštą. O rytoj tikina, kad ji netekės, o bus karjeristė. Po to vėl pergalvoja:
– Ne, geriau aš paleistuviausiu.
– Kažkodėl aš tavo paleistuvystės nematau, – pastebėjo Borisas.
– Na ir gerai, kad nematai, šypsojosi mylimoji ragana.
Jos balse atsispindėjo toks pasitikėjimas, lyg tai visi vyrai gulėtų po jos kojomis kaip alkani krokodilai. Po to ji pradėdavo glaustytis prie Boriso ir kalbėdavo:
– Mano mažuliukas, mano peliukas, mano kvailutis. Ir už ką tu mane, tokią niekam tikusią, pamilai.
Rimti įsimylėjėliai, kad pabrėžtų savo rimtumą, mėgsta lankyti muziejus. Tikriausiai todėl ir Nina su Borisu nuėjo į Lenino vardo revoliucijos muziejų, į tą, kuris prieš įvažiavimą į Kremlių.
Stiklinėse dėžėse gulėjo Spalio revoliucijos relikvijos. Štai juodas Lenino paltas, senas ir apspuręs, nedidelis, kaip berniuko. Ant palto pažymėtos mažos skylutės – ne nuo kandžių, o nuo Doros Kaplan kulkų. Čia pat šalia, ant specialios lentukės su užrašu, viena iš žirnio dydžio kulkų, kuri buvo išimta iš Lenino kūno. Sekančioje vitrinoje trikapeikis raudonas plunksnakotis, kuriais paprastai naudojasi jaunesniųjų klasių mokiniai. Tuo plunksnakočiu Leninas pasirašė pirmuosius tarybų valdžios dekretus.
Taip jie priėjo iki salės, kuri buvo skirta 30-iems metams, kur ant sienų kabojo paveikslai, vaizduojantys įvairius tarybų valdžios etapus. Staiga Nina pagyvėjo ir nusivedė Borisą prie vienos monumentalios drobės:
– Pasižiūrėk į tai.
Paveikslas buvo grupinis ir vadinosi “Moterys – revoliucijos didvyrės”. Grupė moterų aplink raudona drobe uždengto stalo. Bet tai – ne šventinis stalas su gėlėmis ir linksminančiais gėrimais. Ir moterys ne dekoltuotomis suknutėmis, o karine uniforma. Kai kurių palaidinių atlapuose blizgėjo aštrūs rombikai, kas tuo metu reiškė generoliškus laipsnius.
Tarybų valdžia visaip pabrėždavo moterų dalyvavimą revoliucijoje ir naudojosi kiekviena patogia proga pažymėti tą jaudinantį faktą. Pavyzdžiui, Anka-kulkosvaidininkė paveiksle “Čiapajevas” arba moteris-kavaleristė Aleksejaus Tolstojaus “Gyvatėje”. Bet visa tai smulkmenos. O čia, staiga, visas būrys moterų-generolių, apie kurias nieko nežinoma (tas paveikslas ir šiuo metu tebekabo Revoliucijos muziejuje Maskvoje).
– Įdomu, – pasakė Borisas. – Tik keista, kad apie jas niekur nerašė.
Moterys – revoliucijos didvyrės buvo vidutinio amžiaus. Veidai rimti, uždari, net šiek tiek rūstūs. Lygiai sušukuoti plaukai, ant krūtinių ordinai, platūs kareiviški diržai su sagtimis. Lyg ir įprasta Armijos uniforma, bet su viena maža išimtimi, atvartai buvo ne raudoni, o avietiniai. Tokius nešiojo tik ČK ir GPU.
Nors Raudonojoje Armijoje moterys aukštai neiškilo, bet teroro organuose jos pasiekė generoliškus laipsnius. Tais metais kiekvienas ČK-GPU generoliškas rombikas reiškė tūkstančius pražudytų žmonių gyvybių. Štai dėl tos priežasties tarybų valdžia ir tylėjo apie tas revoliucijos didvyres.
– O žinai kas tai? – Nina parodė į gražią moterį šaltu žvilgsniu ir generoliškais rombikais atvartuose. – Tai buvusi kunigaikštytė Šachovskaja. Dabar kunigaikštienė Sibirskaja. Ta pati, kuri rašo memuarus Beriozovkoje.
Nina linksmai šnibždėjo, kad, kažkada jaunystėje, jos motina draugavo su kunigaikštyte Šachovskaja. Ir kaip po revoliucijos Zinaida Geršelevna, jau dirbdama ČK ir GPU, padėjo jos motinai su tėvu sunkiais laikais.
– Ji buvo labai geras žmogus, – užbaigė Nina. – Mūsų šeimai ji buvo tiesiog angelas-sargas. Todėl su jais mes dabar ir draugaujame.
– Visa tai taip, – pasakė Borisas, – Bet ČK rombus šiaip sau nedalina.
Keista, kai jis su Nina, jį lyg tai persekiotų praeities šešėliai. Iš pradžių Beriozovka, kur prisikelia mirusieji. O dabar čia. Jis prisiminė tolimą vaikystę, Maksimo butą naujuose NKVD darbuotojų namuose, kaip ta pati Zinaida Geršelevna meiliai padėdavo Maksimo žmonai ūkyje, kaip ji užsiiminėdavo su jos vaiku ir net vystyklus pakeisdavo. Vėliau paslaptinga Olgos mirtis ir raudono lako NKVD antspaudai ant durų.
– Klausyk, – pasakė jis, atsisukdamas į Niną, – tu sakei, kad kunigaikštis Sibirskij turėjo romaną su vieno NKVD veikėjo žmona...
– Taip, dėl to vėliau areštavo ir vargšę Zinočką. Tarp kitko, vėliau juos visus susodino. – Ir Nina parodė dvi mažas skylutes nuo vinučių, kur kažkada buvo pritvirtinta bronzinė lentelė su tų revoliucijos didvyrių vardais. Tą lentelę pašalino dar ir todėl, kad daugelis jų vardų buvo žydiški: Roza Zemliačka, Marija Chaikina ir taip toliau. Dabar tai buvo tik bevardis istorinis eksponatas.
– Revoliucija – tai žiaurus dalykas, – pasakė Borisas. – Ir, pirmiausiai, ten lenda įvairūs sadistai. Ir šaudo žmones, kol jų pačių nesušaudo. Taip revoliucija ryja savo vaikus, kaip kiaulė paršelius.
Jis prisiminė, kaip vaikystėje jis sėdėjo kambaryje ir ruošė pamokas. Už lango šnara seno lazdyno lapai. Ant stalo mokykliniai sąsiuviniai – apie revoliucinio judėjimo istoriją. O šalia, už pusiau pravirų durų, vyksta daug rimtesni revoliuciniai dėsningumai, negu jo mokykliniuose sąsiuviniuose.
Gretimame kambaryje sėdi girtas Maksimas palaidais marškiniais, be diržo, su tokiais pat avietiniais atvartais ant kalnieriaus. Bet ant rankovės pas jį nauja, Didžiojo Valymo periodo NKVD emblema: pakilusia ant uodegos gyvate – ir tą uodegą prismeigusiu kardu. Apdujęs nuo degtinės, stiklinėmis akimis, vyresnysis brolis murma, kad jis raudonasis kardinolas ir Stalino ypatingasis įgaliotinis kovoje su nešvariomis jėgomis, raganomis ir raganiais, vilkolakiais ir kipšais, ir kad jis nenurims tol, kol jų visų nesunaikins.
Po to raudonasis kardinolas supasi krėsle, iš pistoleto šaudo į savo paties šešėlį ant sienos ir ožišku baritonu dainuoja:
Už ba-a-ausmę visas pasaulis suvi-i-irpės, Pakra-a-aups ir pa-a-ats šėtonas...
Kai jie su Nina išėjo į gatvę ir priėjo prie mašinos, Borisas pasižiūrėjo į prie stiklo priklijuotą juodą žvaigždę su raudonais kirvukais – KGB 13-jo Skyriaus emblemą. Tai štai kodėl Zinaidą Geršelovną ištiko priepuolis, kai ji pamatė po savo langais tą piktą lemiantį ženklą – blogo gėrio simbolį. Matyt, kad ČK 13-me Skyriuje taip įkrėtė pipirų, kad ji apie tai prisimena ir per beprotystės rūką. Boriso ausyse skambėjo jos čaižus balsas:
– Geriau jau mane iš karto užmuškite...
Ech, ir kam gi žmonės gadina sau gyvenimą? Patys sau? Arba vieni kitiems? Kad nusiramintų, jis pasilenkė prie Ninos ir įkvėpė jos odos aromatą – tokį gerą, švarų, kviečiantį į laimę.
* * *
Kol nuodėmingas šventasis Serafimas Allilujevas sėdėjo beprotnamyje, su šventu nuodėminguoju Bartalomėjumi Kukorača taip pat atsitiko nelaimė. O prasidėjo dėl visiškų niekų.
Karikatūristas Bartalomėjus panoro priedo prie atlyginimo, atėjo pas stebuklų namo komisarą Sosi Gilrudą ir pareiškė, kad jo vaikučiams neužtenka pienui, o jų tėčiui, degtinei. Bet Sosi tai nepatiko, ir jis nutarė pamokyti Bartalomėjų. Ir tai padarė labai paprastai. Jis agitprome pamelavo, kad Bartalomėjus užgėrė ir atsisako dirbti. O Bartalomėjui pamelavo, kad agitpromas vietoje priedų, jį atleidžia iš darbo.
Dėl to Bartalomėjus sėdėjo namuose Nedodelkino ir be pertraukų gėrė, kėlė ten bartalomėjiškas naktis. Taip jis gėrė ir gėrė. Greitai nusigėrė iki baltosios karštinės, ir jį paėmė į specialią ligoninę sunkiems alkoholikams. Kai girtą Bartalomėjų sodino į sanitarinę mašiną, jis savo vaikams šaukė:
– Mielieji, nepamirškite savo tėčio! Į pasimatymus be butelio neateikite!
Ligoninėje, kaip ir priklauso, Bartalomėjų pirmiausiai nuvedė į vonią ir paprašė nusimaudyti. Bet po švarku jis turėjo pasislėpęs litrinį butelį degtinės. Žinodamas, kad palatoje degtinę atims, Bartalomėjus atsisėdo į vonią ir, kad geras daiktas nedingtų be reikalo, pradėjo skubiai tuštinti savo litrinį. O tai, kas nelindo į gerklę, pylė sau ant galvos kaip odekoloną.
Kai į vonią užėjo sanitarai, jie vos neužduso nuo spiritinių garų. O nuogas Bartalomėjus pliuškenosi vonioje ir tikino, kad jis tolimojo plaukiojimo kapitonas. Po to jis staiga linksmai užkakuriekavo.
Radiokomentatorius Ostapas Oglojedovas tai pakomentavo taip:
– O žinote, juk Bartalomėjų uždarė į alkoholikų skyrių tame pat Kaščenko vardo beprotnamyje, kur sėdi ir mūsų Serafimas.
Didmeistris Zaremas tai analizavo taip:
– Kalba, kad psichologinis karas – tai psichų karas. Ir vietoje karinių ligoninių čia tarnauja durnynai.
Kai Bartalomėjui tapo šiek tiek geriau, jis paprašė, kad jį pervestų į palatą Nr. 7, kur jau sėdėjo Serafimas Allilujevas. O tolesnius jų nuotykius galima perskaityti garsaus disidento Valerijaus Tarsiso knygoje “Palata Nr. 7”.
Vietoje Bartalomėjaus, stebuklų name pasirodė kitas dailininkas, pagyvenęs žmogus iš Pabaltijo vokiečių ir taip pat iš buvusios Gilrudo operatyvinės grupės. Naujasis dailininkas buvo aukštas ir liesas, kaip sudedamas aršinas, ir tokia ilga ir raudona nosimi, kad jį iš karto praminė Geniu. Reikia pasakyti, kad Genio nosis paraudo visai ne be reikalo. Jis mėgo išgerti ir apdujęs netrukus prisipažino, kad jo tikrasis pašaukimas – tai pinigų padirbinėjimas.
Už tuos talentus Genys sėdėjo visuose Europos kalėjimuose, kol nepakliuvo į slaptą žvalgybos skyrių, kur jis daug metų visiškai legaliai padirbinėjo užsienietiškus pasus ir užsienietišką valiutą. Stebuklų name jis nesustodamas žiovavo ir skundėsi, kad jam nuobodu.
– O kaip dėl tarybinių rubliukų? – dalykiškai smalsavo finansinis genijus Sarkisjanas.
– Ne-e, gink Dieve! – pamataravo nosimi Genys. – Dabar aš perėjau prie Andrejaus Rubliovo stiliaus ikonų. Amerikiečių turistams. Darbas toks švarus, kad ir pats negaliu atskirti, kur originalas, o kur kopija. Net parduoti gaila.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ