Grigorij Klimov «Mano vardas Legionas»

Skyrius 13. Operacija «Juodasis Kryžius»

“Šėtonas – tai visų amžių ir tautų penktoji kolona”.

Deni de Ružmon. “Šėtono vaidmuo”

Trigubas agentas ir amžinas jaunikis Žoržikas Butyrskij vėl ruošėsi vesti. Šį karta jo sužadėtinė buvo Magdalena, Adomo Balamuto sekretorė, kuri dabar draugavo su burtininko Gilrudo sekretore Kapitalina.

Reikia pasakyti, kad Kapitalina buvo labai kapitališko kūno sudėjimo, už ką stebuklų name ją vadino arkliu. O Magdalena mažai kuo nusileido Kapitalinai. Stebuklų name apie jas taip ir kalbėjo – pora gyvačių.

Kaip ir įprasta, Žoržikas pas sužadėtinę pasiskolino šiek tiek pinigų ūkio reikalams – ir momentaliai pragėrė. O Magdalena tuo metu iš Kapitalinos sužinojo, kad Žoržikas turi dar dvi sužadėtines, įskaitant Kapitaliną, pas kurią taip pat pasiskolino pinigų ūkio reikalams.

Tada trys sužadėtinės susitarė ir bendromis jėgomis jaunikį pasigavo stotyje. Nepagalvokite, kad Žoržikas galvojo išvažiuoti iš Maskvos. Visiškai ne. Paprasčiausiai, jis mėgo sukinėtis stotyje ieškodamas tranzitinės meilės. Naktimis, išgėręs, jis ieškodavo sijonuoto sutvėrimo, kuris snaudė ant lagaminų, ir pasiūlydavo permiegoti jo bute.

Trys sužadėtinės apsupo trigubą jaunikį iš trijų pusių:

– Ach tu, apgavike!

– Ach tu, machinatoriau!

– Tuojau pat eime į miliciją!

Trigubas agentas pabandė ištrūkti:

– O argi jūs nežinote, kad aš atlieku slaptą užduotį? Aš čia... vykdau agentūrinę užduotį.

Viena sužadėtinė pačiupo trigubą agentą už vienos rankovės. Kita už antros. O Magdalena įsikibo į kaklaraištį.

– Magda, širdele, tu mane pasmaugsi! – maldavo Žoržikas.

Bet trys sužadėtinės įsikibo į kolektyvinį jaunikį kaip vilkšuniai ir tampė jį iš vienos pusės į kitą.

– Atiduok mūsų pinigus! Arba einame į miliciją!

Aplink pradėjo rinktis smalsuolių minia.

– Ech, šaunuolės bobos, kišenvagį pagavo!

Kalba, kad trigubas agentas susigėdo ir paraudo. Bet taip kalba tik tie, kas nepažįsta Žoržiko. Iš tikrųjų jis išsivadavo ir pabėgo, sužadėtinių rankose palikęs savo švarką. Paskui jį bėgo berniūkščiai ir šūkavo:

– Ei, laikykite vagį! Laikykite...

Kad apgautos sužadėtinės jo nerastų namuose, Žoržikas atbėgo į stebuklų namą ir atsigulė ant stalo prezidento padėjėjo socialiniams klausimams Mušero kambaryje. Vietoje pagalvės jis po galva pasidėjo aplankus socialiniais klausimais. Ryte Mušeras ant savo stalo rado knarkiantį Žoržiką ir nustebo:

– Ei, ką gi tu čia darai?

– Och, matote, tai toks agentūrinis darbas, – kreivai šypsojosi trigubas agentas. – Oi, visi kaulai skauda. Manęs vos į gabalus nesuplėšė.

Pusiaudienį Magdalena pasirodė pas stebuklų namo prezidentą ir pateikė jam oficialią sąskaitą dėl Žoržiko skolų – iš karto nuo trijų sužadėtinių. Ant nukentėjusiųjų pareiškimų prezidentas užrašė tokią rezoliuciją: “Buhalteriui Sarkisjanui: Išlaikyti pinigus iš atlyginimo, skaičiuojant trims personoms”.

Sužinojęs, kad iš Žoržiko dabar išskaičiuoja alimentus, be to, dar ir trigubus, čigonų baronas Liusia Šelaputinas bėgiojo ir klausinėjo:

– Žoržikai, nejaugi pas tave iš karto trynukai?

– O vaikučiai kaip – sveiki? – domėjosi Čingischano palikuonis. – Berniukai, ar mergaitės?

– Ach, eikite jūs visi po velnių! – atsikalbinėjo Žoržikas. – Aš užsiimu slaptu darbu, o mane veja į butelį. O vėliau mane dar kaltina, kad aš alkoholikas. Aš dabar tyčia dar daugiau gersiu!

Per sekantį susitikimą name po auksiniu gaideliu, tamsiųjų reikalų profesorius Malininas paklausė:

– Kalba, kad jūs ten iš Žoržiko alimentus išlaikote?

– Aš tą kalės vaiką seniai būčiau išvijęs, – pasakė Borisas, kuriam jau gerokai pabodo tie stebuklų namo stebuklai, – Bet mano Sosi Mefistofelis tikina, kad tai daroma pagal įsakymą iš viršaus.

– O žinote, Žoržikas stotyje buvo iš tikrųjų vykdydamas agentūrinę užduotį, – šyptelėjo generolas-profesorius. – jis ten turėjo susitikti su vieno amerikiečių diplomato žmona. Ir iš jos turėjo gauti kažkokius slaptus dokumentus.

Tamsiųjų reikalų profesorius iš portfelio išsitraukė aplanką ir padėjo prieš Borisą. KGB 13-me Skyriuje mėgo naudoti spalvotus aplankus, ir tas aplankas buvo juodas. O baltoje etiketėje buvo parašyta “Operacija Juodasis Kryžius” ir spaudas “Visiškai slaptai”.

– Vėliau jūs su ta byla susipažinsite detaliau, – pasakė Malininas, paplodamas per juodą aplanką. – O trumpai, tai reikalas štai koks. Jūs, žinoma, girdėjote, kad pas mus Maskvoje prieš kurį laiką atsirado taip vadinamas demokratinis judėjimas – įvairūs disidentai, nesutinkantys ir kitaip galvojantys, o rezultate tai pogrindinis “Samizdat”, nelegali “Žmogaus teisių lyga”, slapta “socialkrikščionių Sąjunga”, kuri gaivina Šėtono ieškotojo Berdiajevo filosofiją ir taip toliau, ir panašiai.

– Kai ką iš to “Samizdato” aš net skaičiau, – pasakė Borisas, – Niekai, bet įdomūs...

– Taip, labai įdomūs, – sutiko tamsiųjų reikalų profesorius. – Nuo tokių pačių niekų prasidėjo ir 1917 metų revoliucija. Didelis gaisras dažnai taip pat prasideda nuo žaidimo mažais degtukais. Bet šiuo atveju, įdomiausiai tai, kad už viso to naujojo demokratinio judėjimo, kaip slaptas centras, stovi paslaptinga draugija “Juodasis Kryžius”, kuria domisi ir kuriai vadovauja amerikiečių Si-ai-ei. Psichologinio karo tvarka. Jie visa tai užšifravo pavadinimu kaip operacija “Juodasis Kryžius”. Visa tai pritaikyta specialiam žmonių tipui, tarp kurių daugelis, klinikiniu požiūriu, yra psichiniai ligoniai. Bet jų vardas – legionas. Todėl kai kuriuos iš tų legionierių, kurie apsimeta demokratais ir liberalais, mes dabar sodiname į specialias psichiatrines ligonines.

– Na, ir patys psichai jas vadina psichuškėmis arba beprotnamiais.

– Be to, mes tuos demokratus infiltravome. Vienu iš tokių agentų yra jūsų Žoržikas. Ostapui Oglojedovui mes taip pat pavedėme pasijungti prie “Samizdato” ir išuostinėti apie “Juodąjį Kryžių”.

– O ir Ostapo Benderio sūnus taip pat ten?

– Taip, dabar jis nes spausdinasi “Samizdate”. O Zaremas Šachmatistas, aklo žaidimo specialistas, todėl, kad jis sąžiningas katakombinis krikščionis, tai jis vaidins socialkrikščionį.

– O ką ten veikia Žoržikas?

– Jis iš tikrųjų trigubas agentas ir yra ryšininkas tarp legionierių iš “Juodojo Kryžiaus”, amerikiečių žvalgybos ir mūsų. Trys sužadėtinės stotyje jam sutrukdė susitikimui su dar viena nuotaka – Si-ai-ei sijonuotu agentu. – Tamsiųjų reikalų profesorius pavargęs nusišypsojo: – Taip kad jūs su savo Žoržiku dabar nejuokaukite. Dabar jis didvyriškojo demokratinio pogrindžio ryškus narys, apie kurį triukšmauja visa užsienio spauda.

* * *

Įeidami į stebuklų namą, lankytojai pakliūdavo į reprezentacinę salę, kur per vidurį puikavosi didelis baseinas ir net buvo fontanas. Tiesa, fontanas neveikė, ir baseinas buvo tuščias. Lankytojai sėdėdavo ant fontano krašto, rūkė ir mėtė į baseiną nuorūkas, kurias vėliau susirinkdavo Čingischano palikuonis.

Pamatęs visa tai, stebuklų namo prezidentas nusprendė įvesti tvarką. Jis kampe susirado kraną, pasukiojo – ir ilgus metus tylėjęs, fontanas staiga pradėjo veikti.

– O kur dabar aš nuorūkas rinksiu? – murmėjo Čingischano palikuonis.

– Atneškite man kibirą, – pasakė prezidentas.

– Kam kibirą? – nustebo Žoržikas Butyrskij. – Pilstyti iš tuščio į kiaurą mes ir be kibiro mokame.

Prezidentas tylėdamas pasiėmė kibirą, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Netrukus jis grįžo su pilnu kibiru, kuriame teliuškavo gyva žuvis. Tas žuvis jis nupirko turguje ir dabar supylė į baseiną.

– Kokios jos storos, riebios! – apsidžiaugė Čingischano palikuonis. – Aš jas duona šersiu. Jos man bus kaip nuosavi vaikai.

Čingischano palikuonio sūnus užjaučiamai palingavo galva:

– Och, vargšės žuvys...

O Borisas Rudnevas vėl sėdo į mašiną ir išvažiavo į namą po auksiniu gaideliu, kur jis pradėjo studijuoti juodą aplanką su byla “Operacija «Juodasis Kryžius»“. Atėjo Maksimo vilkšunis vardu Reksas ir pavizginęs uodega, atsigulė šalia.

Iš viršaus segtuve gulėjo dokumento fotokopija iš amerikiečių žvalgybos Si-ai-ai centro Vašingtone – principinė operacijos “Juodasis Kryžius” schema. Nepaisant riebaus spaudo «Top Secret», jau po savaitės to dokumento kopija buvo Maskvoje.

Tai buvo direktyva sustiprinti ardomąją veiklą TSRS, pasinaudojant poststalinine liberalizacija ir naudojantis iš principo “tų slaptų draugijų patirtimi”, kurios buvo tokios aktyvios visų revoliucijų metu, įskaitant ir rusų revoliuciją”. Rekomanduojama maskuoti visą operaciją, kaip “demokratinį judėjimą už žmogaus teises ir laisvę”. Kairiajame to Judėjimo sparne kultivuoti neotrockizmą, o dešiniajame sparne – pseudoneokrikščioniškumą pagal Berdiajevą.

Pervertęs keletą puslapių, Borisas rado pažįstamus vardus – Žoržikas Butyrkij, Liusia Šelaputinas ir net durininko Nazaro žmona, bedantė Nazaricha. Bet, pasirodo, Nazaricha buvo ne tokia jau bedantė. Ji buvo labai dantinga KGB 13-ojo Skyriaus agentė. Ir visa beprotiška istorija su Romeo ir Džiuljeta, kuri savo laiku taip jaudino stebuklų namą, dabar atrodė visiškai kitaip.

Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo to, kad Nazarichą, kuri pagal profesiją buvo kirpėja, pasiuntė daryti šukuoseną vieno amerikiečių diplomato žmonai, kurią vadino Džiuljeta ir kurią jau seniai sekė 13-sis Skyrius. Bet Džiuljeta – tai buvo tik agentūrinis slapyvardis. Oficialiai tą moterį vadino Doka Zalman, mergautinė pavardė Bondareva.

Doki tėvas visiškai nebuvo konservų karaliumi ir Doka visiškai nebuvo dolerių princesė. Bet kilmė pas ją buvo gana įdomi. Doka mėgo pasigirti, kad jos senelis buvo caro generolas.

Bet iš tikrųjų jis buvo visiškai ne caro generolas, o apsišaukėlis generolas iš apsišaukėlio Kerenskio vyriausybės, kuris jau nuo 1912 metų buvo slaptų organizacijų narys įvairių degeneratų, kuriuos 13-sis Skyrius vadino paprasčiausiais legionieriais. Visą savo vyriausybę ir generalitetą Kerenskis parinko iš tokių pat brolių-legionierių. Sąlyginai tie vargšai-kareivos save vadino jaunaturkiais (tuos jaunaturkius sustiprintai giria Solženicynas savo “Rugpjūtyje” («Августе») pagal analogija su tokia pat Kemal-pašos revoliucija Turkijoje.

To jaunaturkio sūnus Koka Bondarevas užaugo jau emigracijoje Amerikoje ir buvo toks pat legionierius, kaip ir jo tėvas. Todėl jis iš karto įstojo į slaptą legionierių bendriją, kur patys save vadina humanistais, o kiti vadina satanistais. O pagal profesiją Kokos brolis buvo profesionalus valkata. Kažkada, kažkur jis šiek tiek dėstė rusų kalbą, o vėliau visą gyvenimą dykaduoniavo ir save vadino profesoriumi.

Savo duoną “profesorius” Koka užsidirbdavo tuo, kad šiek tiek dirbo amerikiečių žvalgybai kaip ryšininkas su emigrantų organizacija Darbo Liaudies Sąjunga – STN, kuri kažkada mėtydavo parašiutistus į TSRS. Tuos pačius STN-o parašiutistus, kuriuos iš karto sugaudė padedant Žoržikui Butyrskij ir jo kipšiukams, nuogutėliams berniukams, kurie jam neduodavo ramybės naktimis.

Dialektinės krikščionybės požiūriu, slaptos brolijos, kurioms priklausė brolis Koka, susidėjo iš tų pačių keistuolių, kuriuos viduramžiais degino kaip raganas ir raganius. Tokiu būdu, jo duktė Doka Bondareva buvo trečios kartos ragana.

Agentūriniai 13-ojo Skyriaus duomenys, t.y, tarybinės inkvizicijos, rodė, kad jaunystę Doka praleido Vašingtone, kur ji suko vienalytę meilę su pusiau žyde Nataša Melnik (dirba “Amerikos Balse”), kurios tėvas Žoržas Melnikas buvo krikštytu žydu, bet labai tai slėpė ir net apsimetinėjo rusų monarchistu. Tokius slaptus žydus arba kriptožydus, 13-me Skyriuje vadino marsiečiais. Matyt, pagal analogiją su tais marsiečiais iš Uelso romanų, kurie nori užgrobti visą pasaulį.

13-jo Skyriaus specialistai manė, kad ten, kur yra milijonas žydų, šalia bus milijonas kriptožydų, tai yra, marsiečių. Dažnai tai žmonės – iš mišrių santuokų su žydais arba tų santuokų produktas – pusiau žydai ir taip toliau. Ir tarp tų marsiečių – tokie vardai, kaip Kerenskis ir Leninas, Stalinas ir Hitleris, Himleris ir Telmanas, fašistas Pilsudskis ir komunistas Gomulka. Ir net prezidentas Ruzveltas. Iš tikrųjų, šio pasaulio kunigaikščiai! Ir tokia maišalynė, kad pats velnias nesusigaudys! O dabar Maskvoje, po disidentų kauke, kvailioja tokie disidentai, kaip Sacharovas ir Solženicynas.

Kaip 13-jo Skyriaus agentas, bedantė Nazaricha buvo ne tik dantinga, bet ir liežuvinga. Darydama šukuoseną raganai Doki, ji, kaip ir daugelis moterų, šukavo ne tiek šukomis, kiek liežuviu. Ir taip iššukavo visas detales iš Doki gyvenimo.

Po to tas detales papildydavo kitų agentų duomenys.

Kai raganai Doki sukako 25 metai (raganos paprastai stengiasi ištekėti būdamos 25 metų), ji ištekėjo už pusiau amerikiečio arba, tiksliau, pusiau žydo vardu Džerri Zalman. Štai, stebėdamas tokius mišrias santuokas, filosofas-velnių ieškotojas Berdiajevas ir murmėjo apie slaptą šėtono ir antikristo sąjungą, kuri žada karaliavimą šiame pasaulyje.

Kad tą slaptą karaliavimą suprasti marksistiškai, dialektiškai ir materialistiškai, reikia žinoti, kaip raganos ir raganiai daro savo raganišką meilę.

Bet čia reikia tris kartus persižegnoti ir tris kartus spjauti per kairį petį. Vakaruose tokius dalykus vadina modernizmu. O todėl, kad mus, rusus, kaltina, kad mes atsiliekame gyvenime, tai todėl mes ir pereiname nuo socrealizmo į socmodernizmą.

Tokioje kultūringoje ir pažangioje šalyje, kaip Amerika, to modernizmo dabar moko jau 10-ies metų vaikus, ir tai vadina “seksualiniu švietimu”. Ir gaunasi, kad kai kurie tėvai nežino to, ko moko jų vaikus. Tai štai, kad tėvai neatsiliktų nuo savo vaikučių...

Dialektinės krikščionybės požiūriu, tai atrodo taip. Dievas – tai meilė. Kai raganos pasirašo sutartį su šėtonu, Dievas atima iš jų aukščiausią dievišką dovaną, meilės dovaną, ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Tada gudrus šėtonas, Viešpaties Dievo beždžionė, raganoms ir raganiams pakiša erzacą, vienalytę meilę. Bet instrumento tam reikalui Dievas jiems nedavė. Ką gi daryti?

Todėl modernios raganos atlieka savo modernią meilę tėvo Froido burnos erotizmo pagalba, kas mediciniškai vadinasi kunilingu, tai yra, raganos gulasi valetu, laižo viena kitą – ir apsilaižo iš pasitenkinimo. Labai paprasta.

O kai raganos išteka, paprastai pasiieško vyro-vilkolakio, tai yra, minetininko iš prancūzų anekdotų. Taip pat labai paprasta. Juk tokių vilkolakių taip pat legionas. Ir įvairių kombinacijų čia daugiau, negu kaleidoskope. Iš principo, tokia prancūziška meilė, arba 69, reiškia prislopintą arba latentinį homoseksualumą.

Tokioje kultūringoje šalyje, kaip JAV, pagal garsaus daktaro Kinsi statistiką, 37 procentai gyventojų daugiau ar mažiau žino homoseksualumą. Tai yra, kiekvienas trečias žmogus – legionierius. O tarp inteligentų tokių legionierių-kinsininkų bus jau ne 37 procentai, o virš 50 procentų, tai yra, dauguma. Ir demokratinėmis sąlygomis, kur sprendžia dauguma, jie jus demokratiškai nubalsuos. Ir gaunasi ne demokratija, o satanokratija.

Vienaip ar kitaip, štai tie legionieriai ir platina modernizmą ir “seksualinį švietimą”, kur jau mažus vaikus moko, kad visos sekso rūšys, įskaitant ir raganišką meilę, kunilingą ir felaciją, tai yra, laižymą ir čiulpimą, tai visiškai ne lytiniai iškrypimai, o visiškai normalūs reiškiniai, kad tai tik skonio reikalas. O jeigu tai jums neskanu, tai prisiuostykite narkotikų.

Tokias modernistines santuokas gana lengva pažinti, ir tam net nereikia pažvelgti į miegamąjį. Pelėdą iš skrydžio galima atskirti – ir raganą taip pat. Juk tos žmonos-raganos sieloje yra vyrais, o vyrai-vilkolakiai sieloje yra moterys. Todėl kad, jų sieloje gyvena biesai inkubas ir sukubas, kurie moteris paverčia vyrais, o vyrus moterimis. Tai žinant, reikia tik atidžiau pasižiūrėti, kur žmona-vyras ir kur vyras-boba.

Žmonėms švaria sąžine – tai tikras seksualinis švietimas, be kabučių. Bet raganos ir raganiai, kurių sąžinė visada nešvari, iš karto pradeda šnypšti ir meluoti, kad tai yra pornografija, kad tai betvarkė, kad tai diskriminacija, kad tai pažeidžia laisvę ir žmogaus teises ir taip toliau. Štai pagal tą melą jūs juos ir pažinsite. Juk raganos ir raganiai negali, kad nemeluotų. Nes jų šeimininkas, šėtonas, yra melagis ir melo Tėvas.

Bet grįžkime prie mūsų raganos Doki ir jos vyro-vilkolakio. Nors Doka ir tikino, kad jos vyras amerikiečių diplomatas, bet iš tikrųjų pusiau amerikietis ir pusiau žydas (13-me Skyriuje tokius vadino evrikaniečiais) Džerri Zalman buvo tik smulkiu tarnautoju amerikiečių pasiuntinybėje Maskvoje, kur visas jo darbas buvo tame, kad laižė ir klijavo atitinkamus ženklus ir fotografijas pasuose.

Visas to vilkolakio-laižeklio darbas buvo tik maskuotė. O pagrindinį vaidmenį, kaip paprastai būna tokiose santuokose, vaidino ragana Doka, kuri iš tikrųjų buvo Si-ai-ei agentė. Kol Džerri klijavo savo ženklus, jo žmona-ragana, prisidengdama amerikiečių diplomato žmonos statusu, lakstė po Maskvą ir, puikiai mokėdama rusų kalbą, mezgė kontaktus pagal operacijos “Juodasis Kryžius” liniją.

Operacijos modulis buvo toks. Ragana Doka tarp maskviečių literatūrinės bohemos ieškojo tokių pat legionierių, kaip ir jos vyras-vilkolakis: įvairiausių nevykėlių, nedadarytų ir priekvailių, pirštu darytų ir paranojikų, kuriuos kankino nepilnavertiškumo kompleksas arba nedidelė didybės manija. Po to ragana Doka tokiam legionieriui įkišdavo pirštą į jo sielą, ten krapštėsi ir murkė:

– Mielasis, Jūs toks talentingas... Jūs tiesiog genijus! Kokia betvarkė, kad Jūsų čia, TSRS, nepripažįsta. Žinote, savo tėvynėje pranašu nebūsi. Bet aš jums padėsiu – ir jūs išgarsėsite visame pasaulyje. Dar ir Nobelio premiją gausite – kaip Pasternakas. Juk tai mes juo pasirūpinome. Tik darykite taip, kaip aš jums sakau... Ir mes su jumis pridarysime tokių stebuklų, kad jums ir nesisapnavo.

Po to iš tikrųjų prasidėdavo stebuklai. Ragana Doka tiems legionieriams pakišdavo medžiagos, kurią sukurpdavo amerikiečių žvalgyba. Legionieriai tą medžiagą perspausdindavo tarybinėmis mašinėlėmis ant tarybinio popieriaus, padaugindavo rotatoriumi ir sugrąžindavo Doki. Po to amerikiečių pasiuntinybės rūsyje, specialioje laboratorijoje, ta medžiaga būdavo apdorojama taip pat, kaip padirbti doleriai, kad būtų panašu į “naudotą medžiagą”.

Pagal sekantį programos numerį, ragana Doka tą medžiagą perduodavo amerikiečių žurnalistams ir tikino, kad tai pats tikrasis tarybinis “Samizdat”, kuris cirkuliuoja po visą Maskvą. Sensacijas medžiojanti amerikiečių spauda iš tos padvėsusios musės padarydavo baltą dramblį ir visam pasauliui šaukė apie galingą TSRS pogrindinį “demokratinį judėjimą”.

Pamaloninti tokios reklamos, demokratai-legionieriai vėliau patys ieškodavo progų susitikti su užsienio žurnalistais ir noriai jiems pasakodavo įvairias pasakėčias. O ragana Doka vykdavo ieškoti sekančios aukos.

Kažkada tarybiniai berniūkščiai dainuodavo dažnutes, kaip amerikiečiai kažkur įkiša pirštą ir galvoja, kad taip užveda gramofoną. Tai štai, ir amerikiečių ragana Doka vėl įkišdavo pirštą į eilinio legionieriaus didelę sielą ir užvedinėjo kaip gramofoną:

– Mielasis, tu toks talentingas, toks genealus...

Taip Maskvoje per “Samizdatą” užgimė garsusis SMOGAS, tai yra, jaunųjų genijų Sąjunga, apie kurią iki užkimimo šaukė tarptautinė spauda. Tarp kitko, angliškai smogas reiškia nuodingą rūką. Matyt, kad Si-ai-ei operatyvininkas, kuris sugalvojo tą pavadinimą, turėjo humoro jausmą.

Be raganos Doki, operacijoje “Juodasis Kryžius” dalyvavo visas tinklas Si-ai-ei agentų, kurie buvo užsimaskavę diplomatais ir žurnalistais. Juk amerikiečių spaudoje atvirai rašo, kad visose amerikiečių pasiuntinybėse pasaulyje, daugelis bendradarbių yra ne tiek diplomatais, kiek Si-ai-ei agentais. Be to, pati geriausia Si-ai-ei agento maskuotė yra žurnalisto profesija, kurie kiša savo nosį visur ir visada.

Beveik visi operacijos “Juodasis Kryžius” agentai buvo marsiečiai, tai yra, kriptožydai, žmonės iš mišrių santuokų su žydais arba tų santuokų produktas – pusiau žydai ir taip toliau. Tie operatyvininkai, kaip taisyklė, buvo verbuojami iš tų slaptų organizacijų narių, kurie save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Bet Didžiojo Valymo metu 13-sis Skyrius sušaudė tūkstančių tūkstančius tų humanistų-satanistų iš lenininės gvardijos. Prieš sušaudymą jie šliaužiojo keliais ir vienas per kitą klojo visas savo paslaptis. Ir 13-me Skyriuje puikiai žinojo, kas gi tai yra.

Dabar gi, tie tarptautiniai legionieriai, užsimaskavę taip pat atidžiai, kaip ir ragana Doka, vėl bėgiojo po Maskvą ir uostinėjo sau panašių, lipdė slaptą draugiją “Juodasis Kryžius” ir bandė sukurti tokią pat situaciją, kaip ir 1917 metais.

Štai tokiu būdu, po “Samizdato” ir jaunųjų talentų Sąjungos – SMOGO, Maskvoje gimė demokratinio pogrindžio kairysis sparnas – neotrockinė “Žmogaus teisių Lyga”. Tie lygaonieriai rotatoriumi spausdino savo pogrindinę “Kroniką”, kur, iš esmės, buvo pranešinėjama, ką iš brolių-lygaonierių pasodino į specialias psichines ligonines – SPL, kurias patys psichai pakrikštijo psichuškėmis arba beprotnamiais.

Netrukus po lygaonierių “Lygos”, slaptoje organizacijoje “Juodasis Kryžius” pasirodė dešinysis sparnas – pogrindinė socialkrikščionių Sąjunga”, kuri bazavosi ant šėtono ieškotojo Berdiajevo filosofijos. To paties Berdiajevo, kuris propagavo šėtono ir antikristo sąjungą. Boliai-berdiajevininkai maskavosi neokrikščionimis, neoslavianofilais ir net liberaliaisiais neomonarchistais. Bet tikslai pas juos buvo visiškai kiti. Štai tokie monarchistai ir sugriovė monarchiją, dirbdami kaip termitai, iš vidaus.

Vartydamas aplanką su “Juodojo Kryžiaus” byla, Borisas visą laiką atrasdavo žinomų vardų, 13-sis Skyrius taip infiltravo “Juodąjį Kryžių”, kad kartais buvo sunku išsiaiškinti, kur čia agentai, o kur svetimi. Tokia painiava, kad čia pats šėtonas neišsiaiškins.

Štai agentūrinė kažkokio linksmo baliaus nuotrauka, kur “neokrikščionis” Serafimas Allilujevas iškišęs liežuvį aptarnauja raganą Doką ir liežuviu jai rodo kažkokius paslaptingus ženklus. O Ostapas Oglojedovas, Ostapo Benderio sūnus, tuo metu glosto jos vyrą-vilkolakį.

Kitoje fotografijoje, kuri nufotografuota slapta kamera, ragana Doka lesbienija su kažkokia tarybine lesbiete, 13-jo Skyriaus agente. Reikia pripažinti, kad ta tarybinė ragana buvo tokia akinanti gražuolė, kad čia praras galvą bet kuri vakarų ragana. Fotografija buvo tokia pikantiška, tiesiog vaizdinė priemonė seksualinio švietimo pamokoms amerikietiškose mokyklose, kur prancūzišką meilę dabar vadina amerikietiška meile.

Po to ėjo raganos Doki tėvas, raganius Koka, apsišaukėlis profesorius ir Si-ai-ei agentas, o taip pat emigracinės revoliucinės organizacijos “Darbo liaudies Sąjungos”, arba DLS narys. Tiesa, ta DLS turėjo ir kitą iššifravimą: Sa-Ta-Na. Tie STN-istai iš esmės užsiiminėjo tuo, kad už Si-ai-ei pinigus spausdino ir užsienyje platino “Samizdato” literatūrą.

Operraganiaus Koki moto buvo toks. Iš pradžių duktė-ragana į savo tinklus gaudė legionierius iš Maskvos literatūrinės bohemos ir suko su jais “Samizdat”. 13-sis Skyrius kuo ramiausiai tuos legionierius sodino į beprotnamius, o kai kuriuos vėliau išleisdavo į užsienį. Ten jų lūkuriavo raganius Koka, kuris su tais durnynų klientais leisdavosi į propagandinį turnė.

Anksčiau čigonai po muges vedžiodavosi lokius su virvute ir žiedu nosyje, kurie šokdavo hopaką ir rodė įvairius fokusus. Panašiai ir Koka su STN-istais važinėjo po Ameriką ir susirinkimuose rodė tarybinius durnynų klientus, tikindamas, kad tai TSRS STN-istų galingo judėjimo nariai. Kažkodėl, kaip taisyklė, visi jie buvo žydai, pusiau žydai arba žmonės iš mišrių santuokų su žydais.

Prieš išstojimus, vargšes psichologinio karo aukas pripumpuodavo amerikoniškomis raminamosiomis tabletėmis – transkvilaizeriais. Jie sėdėdavo apsiblaususiomis akimis, lingavo galvomis ir pasakojo, kad tarybų valdžia visiškai degradavo ir tuoj-tuoj žlugs. O STN-istas Koka įrodinėjo, kad tai visiškai ne psichai iš beprotnamių, o aršūs demokratai, disidentai, kitaip galvojantys ir nesutinkantys, tapę KGB psichologinio teroro aukomis.

Si-ai-si štabas slaptai informavo Doki, kad Žoržikas Butyrskij – tai patikrintas ir patikimas amerikiečių agentas Maskvoje, kuriuo ji gali visiškai pasitikėti. Todėl trigubas agentas Žoržikas dabar funkcionavo kaip ryšininkas tarp raganos Doki ir “Juodojo Kryžiaus” kairiojo sparno – neotrockistinės “Žmogaus teisių Lygos” ir jų “Kronikos” iš beprotnamių.

Su savo kairiaisiais berniukais-lygaonieriais Žoržikas susitikinėdavo Maskvos smuklėse, kur jį gerai pažinojo ir kur jis nekėlė jokių įtarimų. Tų neotrockistų ideologija buvo Trockio permanentinės revoliucijos teorija, tai yra, paprasčiau kalbant, permanentinė anarchija. Be viso to, Žoržikas dabar net rašinėjo į pogrindinį žurnalą “Feniksas”.

Tuo metu žmogus-kompiuteris Zaremas Volkovas, šachmatų aklo žaidimo čempionas, prisišliejo prie “Juodojo Kryžiaus” dešiniojo sparno – prie slaptosios “Socialkrikščionių Sąjungos”. Todėl, kad visi žinojo, kad Zaremas – katakombinis krikščionis, jį sutiko kaip tikrą brolį. Bet savo raportuose brolis Zaremas apmaudžiai rašė, kad tai visiškai ne socialkrikščionys, o patys tikrieji satanistai-berdiajevininkai, kurie tik apsimeta neokrikščionimis.

Žmogus kompiuteris metodiškai, kaip per šachmatų žaidimą, pranešinėjo, kad tų neosatanistų religija labai paprasta. Paprasčiausiai, tai degeneratai, kurie meldžiasi už degeneraciją, tai yra, šėtonui ir žmonijos priešui, kurį jie vadino šio pasaulio kunigaikščiu. Degeneraciją ir lytinius iškrypimus, nes tai visada prasideda nuo visuomenės viršūnių, jie laiko žmonijos elitu tai, kad juos išrinko ir priskyrė prie taip vadinamos aukščiausios žmonių klasės. Todėl tie b-čiulpiai ir p-laižekliai, sadistai ir mazochistai, šizofrenikai ir paranojikai save skaito išskirtiniais, žmonijos elitu, ir aukščiausia klase. Bet todėl, kad normalūs žmonės, tai yra, bydlo, visų tų gudrybių nesupranta, tai visa šita reikia laikyti didžiausioje paslaptyje. Iš principo, tie berdiajeviniai juodažmogiai ėjo žydų pėdomis, kurie jau senų senovėje pasiskelbė esantys “išrinktąja tauta”.

Po to ėjo 13-ojo Skyriaus specialistų pažyma. Štai už visa tą neosatanizmą, užsimaskavusį po “Neokrikščionizmu”, carinis Šviesiausiasis Sinodas 1915 metais ir ištrėmė šėtono ieškotoją Berdiajevą į Sibirą iki gyvenimo pabaigos. O dabar amerikiečių žvalgyba bando tą berdiajevizmą atgaivinti ir tai maskuoja kaip socialkrikščionybę.

Revoliucinę “Samizdato” literatūrą, kuri plito iš amerikiečių pasiuntinybės rūsio, žinantys žmonės vadino dėdės Semo garbei “Semizdatu”. Bet panašus dalykas plito ir iš stebuklų namo rūsio, kur tuo užsiiminėjo du staliniečiai. Buvęs Vaskos Stalino virėjas Ženka Južnyj naktimis tame rūsyje varė samogoną. O dienomis tame rūsyje jis rotatoriumi suko žurnaliuką, kurį, pagal analogiją, pavadino “Samogonu”. Tam reikale jam padėjo Miša Geim-Danilov, buvęs Vaskos Stalino butelio draugas.

Tą viralą redagavo žvairaakis Filimonas ir Irina Zabubionnaja-Rozenberg, baronienė-poetė ir čigonų barono Liusi Šelaputino motina. O tą “Samogoną” virė tam, kad vėliau būtų lengviau už žiaunų sučiupti legionierius iš “Semizdato”.

Savo laiku generolas-archiepiskopas Pitirimas perspėjo, kad stebuklų name bus ne tik baltoji propaganda, bet ir juodoji propaganda, kažkokia juodoji magija, kurios Borisas net nematys. Dabar gi jis matė, kas tai per juodoji magija, kuria užsiiminėjo burtininkas Gilrudas, kuris jam tarnavo Mefistofelio vaidmenyje.

Borisas prisiminė, kaip jis ruošėsi rašyti knygą apie naujo tipo idealius tarybinius žmones – homo sovietikus. Bet vėliau lyg tai įsikišo pats šėtonas ir sumaišė visas kortas. Įkišo jį į tą prakeiktą stebuklų namą. Ir viskas gaunasi ne taip, kaip jis galvojo. Vietoje idealių homo sovietikus, gaunasi velnias žino kas.

Kol Borisas sklaidė aplanką su “Juodojo Kryžiaus” byla, Maksimo vokiečių aviganis atsargiai padėjo galvą jam ant kelių. Rekso akys buvo tokios gražios ir protingos, lyg pas vaiką. Ir jis taip draugiškai vizgino uodega, lyg norėtų kažką pasakyti.

– Taip, Reksikai, senis Šopenhaueris tikriausiai buvo teisus, – pasakė Borisas, glostydamas Rekso galvą. – Būtų blogai gyventi pasaulyje, jeigu nebūtų šunų, į kurių sąžiningą snukį galima žiūrėti visiškai pasitikinčiai.

Reksas palaižė jam ranką ir užjaučiančiai suvizgino uodega.

* * *

Stebuklų name stebuklai tęsėsi. Žoržikas Butyrskij kažkur pavogė kilmingą siamo katę ir visą dieną su ja žaidė. O fontane pradingo viena iš žuvų.

– Kur mano žuvis pradingo? – paklausė stebuklų namo prezidentas.

– Ee, tikriausiai katė suėdė, – atsakė Čingischano palikuonis.

Naktimis trigubas agentas Žoržikas užsiiminėjo savo agentūriniu darbu pagal “Juodojo Kryžiaus” ir “Samizdato” liniją, o dienomis šlaistėsi po stebuklų namą, žiovavo ir savo katę mokė vaikščioti ant užpakalinių kojų. O stebuklų namo prezidentas pažvelgė į baseiną ir nustebo:

– Ei, o kur dar viena žuvis dingo?

– Keista, – pasakė Čingischano palikuonis. – Gal tai ne paprastos žuvys, o skraidančios?

Amerikos radijas “Išsivadavimas” springdamas aiškino apie pogrindinio demokratinio judėjimo plėtrą TSRS ir didvyrišką “Samizdatą”. Tuo metu demokratas-pogrindininkas Serafimas Allilujevas sėdėjo Kaščenko vardo beprotnamyje, palatoje Nr. 7 ir žaidė durnių su kitais demokratais.

O kai stebuklų namo prezidentas vėl pažvelgė į savo fontaną, baseine vietoje žuvų plaukiojo vien nuorūkos.

– Tas žuvis Čingischano palikuonis išgaudė, – pranešė durininkas Nazaras, mindžiukuodamas nuo kojos ant kojos. – Žoržikas degtinės parnešdavo, o užkandos tai nėra. Taip jie tas žuvis virė ir valgė.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ