Grigorij Klimov «Mano vardas Legionas»

Skyrius 12. Dievų numylėtinis

“Dievas yra meilė, ir esantis meilėje yra Dieve, ir Dievas jame”.

Jonas. 4:16

Stebuklų name, kuriame buvo “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga”, tą neįprastą istoriją vadino švento Kotiko stebuklu.

Konstantinas Semionovičius Geremykinas, kurį visi švelniai vadino Kotiku, karo metais buvo Gilrudo operatyvinės grupės nariu ir, kaip tarybinis agentas, dirbo gestape. Kada Sosijus Isajevičius tapo stebuklų namo komisaru, jis Kotiką pasiėmė asmeninio sekretoriaus pareigoms.

Išoriškai Kotikas Goremykinas buvo blyški asmenybė, neaiškios prigimties ir amžiaus, žuvies charakterio ir lygiai sulaižytais plaukais. Tas bespalvis padaras galėjo visą dieną sėdėti su žmonėmis viename kambaryje, bet jo dalyvavimo niekas nepastebėdavo. O jeigu pastebėdavo, Kotikas gėdydavosi ir kaltai kikeno.

– Jis buvo idealus agentas: nematomas žmogus, – sako Sosi. – Kotikai, parodyk, kas po tavo ranka. Nematomas žmogus sarmatlyvai šypsodavosi:

– Na, paprasčiausiai, maža tatuiruotė...

– Kokias įdėdavo esesininkams, – paaiškino Sosi. Todėl, kad Sosi Gilrudas buvo ryšininkas tarp agitpromo baltosios ir juodosios propagandos, o tai jau labai konspiracinis reikalas, tai Sosi ir jo sekretorius dirbdavo dviese specialiame konspiraciniame bute, kuris buvo netoli nuo stebuklų namo. Viename kambaryje būdavo konspiraciniai susirinkimai, kur toliau nuo smulkios šušeros akių susirinkdavo ir degtinę gerdavo stebuklų namo komandinė sudėtis. O kitame kambaryje gyveno Kotikas.

Kažkada garsus burtininkas ir alchemikas Kornelijus Agrippa savo juodąja magija užsiiminėjo vienas su savo šunimi Monsjeru, kuris vaikščiojo ant užpakalinių kojų ir jam tarnavo už sekretorių. Kalba, kad jie net valgė prie vieno stalo ir net miegojo kartu. Tai štai, burtininkas Gilrudas užsiiminėjo savo juodąja propaganda, kuri dabar pakeitė juodąją magiją kartu su savo sekretoriumi Kotiku.

Darbe Kotikas prieš savo viršininką taip pat vaikščiojo ant užpakalinių kojų, ir buvo labai tvarkingas sekretorius. Bet asmeniniame gyvenime pas jį buvo visiška betvarkė. Visa nelaimė tame, kad būdamas gana minkšto charakterio, jis visada pakliūdavo į žiaurių ir nedorų moterų rankas, kurios vėliau jį terorizuodavo.

Kažkada Kotikas mergino Kapitaliną. Bet rodytis su ja viešai, Kotikas vengė. Todėl, kad ji ateidavo su juo, o vėliau demonstratyviai išeidavo su kitu vyru. O vargšas Kotikas liūdnai glaudėsi prie Sosi ir jo žmonos Lindos.

Kad paguostų Kotiką dėl jo nelaimingos meilės, Sosi kartais jį pasikviesdavo pasivaikščioti po aludes arba pavakarieniauti restorane. O Kotikas už visa tai susimokėdavo tikru šunišku prieraišumu.

Stebuklų namo prezidentas stebėdavosi:

– Kodėl Kotiką visada traukia prie stervų?

– Todėl, kad Kotikas vienu metu myli tik vieną, – aiškino burtininkas Sosi. – Jis įsimyli – ir kankinasi. Šventas žmogus...

Bet kartą stebuklų name paplito naujiena, kad Kotikas slapta vedė Magdaleną, Adomo Balamuto sekretorę. Tą pačią Magdaleną, pagal kurią Nina kažkada piešė rubensoviškas moteris, ir kuri buvo geriausia Kapitalinos draugė.

– Tai vis mūsų prezidentas eksperimentuoja, – pasakė Sosi ir skeptiškai pačiulpė lūpomis. – Iš pradžių jis gundė šventą Bartalomėjų. O dabar gundo Kotiką.

Stebuklų namo prezidentas sveikino Kotiką:

– Juk tai tau kaip milijoną rublių loterijoje išlošti!

Bet pirmąją naktį Magdalena sukėlė nedidelį skandalėlį. Ji taip trankė durimis, kad nuo lubų nukrito tinkas, ir pakėlė tokį triukšmą, kad kaimynai iškvietė miliciją. Magdalena liko namuose, o Kotikas savo pirmąją naktį praleido milicijoje.

– Matyt, kad tas vyras per daug spaudė, – kalbėjo kaimynai.

Po keleto dienų Magdalena nuo Kotiko taupomosios knygutės nusiėmė visas santaupas ir išvažiavo į Krymą, kad savo medaus mėnesį praleistų toliau nuo vyro. O Kotikas tuo metu vaikščiojo pas psichiatrą gydytis: po vestuvių jis pradėjo mikčioti ir jam taip drebėjo rankos, kad jis papiroso užsirūkyti negalėjo.

Vakarais jis sėdėjo ir rašė švelnius laiškus bėglei žmonai, maldaudamas sugrįžti. Kryme išleidusi visus pinigus, pasileidėlė Magdalena sutiko dar kartą pabandyti šeimyninio gyvenimo, bet su sąlyga, jeigu Kotikas atsiųs jai pinigų atgalinei kelionei. Iš kurorto ji sugrįžo linksma ir įdegusi, praleido su Kotiku dar vieną naktį – ir vėl pabėgo.

Toje loterijoje, kuri vadinasi gyvenimu, vargšui Kotikui teko ne milijonas rublių, o milijonas nelaimių. Taip ir klaidžiojo jis tarp žemės ir dangaus – nevedęs, bet ir ne viengungis.

Labiausiai jo gailėjosi Sosi Gilrudas:

– Juk aš sakiau – šventas žmogus...

Bet, jeigu jūs galvojate, kad tai ir yra švento Kotiko stebuklas, tai jūs labai klystate. Tai buvo tik preliudija, uvertiūra.

Nepastebimai praėjo dar keli metai, kaip mona Nina ir prancūziškoji Liza pradėjo savo karjerą “Laisvės” radijuje. Kartais jų klausinėjo:

– O jūs tekėti nesiruošiate?

Bet Nina su Liza tik paniekinamai purkštavo. Kai kalba užeidavo apie meilę, jos tikino, kad iš meilės išteka tik kvailės. O protingos moterys visada išteka tik pagal išskaičiavimą.

Vienaip ar kitaip, bet kartą “Laisvės” radijuje pasklido sensacija:

– Girdėjote? Prancūziškoji Liza medžioja Kotiką Goremykiną. Nori už jo ištekėti.

– Bet jis juk vedęs Magdaleną!

– Visa tai buvo niekai. Jie net neužsiregistravo.

Jaudinosi ir stebuklų namo keistuoliai:

– Tai vėl mūsų prezidentas kombinuoja. Jam laimė darosi labai paprastai: išgėrė stiklinę degtinės, sėdo į mašiną, išvažiavo – ir iš karto rado savo meilę. Jis mano, kad visiems taip. O tai visiškai ne taip...

– Juk jis ta Liza taip pat šiek tiek naudojosi. Kalba, kad tai buvo 1002-sios nakties pasaka. O dabar jis palieka savo buvusią sužadėtinę.

“Laisvės” radijo literatūriniai negrai stebėjosi:

– Liza, tokia liūtė – ir išsirinko tokį tarakoną, kaip Kotikas?

– Jeigu moteris Liūtė, – pamokamai pareišk4 visažinantis Ostapas, – tai jos vyras visada tarakonas. Tai gamtos dėsnis: priešingybių vienybė.

Iš Adomo Balamuto priimamojo iššoko palaistuvė Magdalena:

– Kas? Vėl Kotiką apvesdins? Taigi jo linksmakotis neveikia...

– O gal Lizai toks jaunikis ir reikalingas, – filosofiškai pastebėjo Ostapas Oglojedovas.

Prancūziškoji Liza ėmėsi kalti savo laimę kaip tikras kalvis. Pirmiausiai ji išsiaiškino, kodėl Kotikas bijo moterų. Pasirodo, jis augo našlaičiu, nes jo tėvas buvo alkoholikas ir nusižudė, o motina iš širdgėlos išprotėjo. Todėl našlaitis Kotikas buvo auklėjamas pas įvairias bevaikes tetas. Nuo motiniškų jausmų pertekliaus, tos senos panos jį vertė jas vadinti mamomis. O Kotikui nuo mamų pertekliaus atsirado moterų baimė.

– Bet taip net geriau, – sakė Liza. – Nebėgios pas kitas moteris.

Kotiko praeitis buvo gana paini. Užaugo jis Estijoje ir kalbėjo keliomis kalbomis. Kažkada jis sunkiai pabaigė vidurinę mokyklą, o savo aukštąją mokyklą jis praėjo gestape, kaip tarybinis agentas-antrininkas. Dabar gi Liza tikino, kad Kotikas baigė du universitetus – Oksfordo ir Sorbonos. Patvirtinimui ji net rodė kažkokius dokumentus su antspaudais:

– Žiūrėkite, humanitarinių mokslų fakultetas.

– Tai klastotės, kurios sufabrikuotos gestape, – murmėjo Ostapas. – Tufta.

Be to, Liza nustatė, kad Kotikas ne paprastas mirtingasis, o senos kunigaikščių giminės palikuonis. Kaip bebūtų keista, bet tame ji buvo visiškai teisi. Kotikas buvo kažkoks kunigaikščio Obolenskio giminaitis, kuris išgarsėjo tuo, kad buvo kažkokios slaptos organizacijos narys ir dalyvavo revoliucionierių-dekabristų sąmoksle, už ką vėliau 13 metų sėdėjo Sibire, Nerčinsko rūdos kasyklose. Buvo ir dar vienas kunigaikštis Obolenskis, kuris taip pat buvo revoliucionierius ir net finansavo Leniną, o po revoliucijos buvo TSRS Komunistų Partijos CK narys. Tiesa, Didžiojo Valymo metu tą kunigaikštį-leninietį kažkodėl sušaudė.

– O kai aš gyvenau Paryžiuje, – gyrėsi prancūzaitė Liza, – ten aš pažinojau dar du kunigaikščius Obolenskius: vienas kuprotas, o kitas raišas. Kuprotasis kunigaikštis Obolenskis buvo Paryžiaus žurnalo “Išsivadavimas” redaktorius. Tiesa, kai kurie šmaikštuoliai tą žurnalą vadino ne “Išsivadavimas”, o “Išsigimimas”. Ir dar kalbėjo, kad kuprotą tik kapas ištaisys. O raišasis kunigaikštis Obolenskis, paprasčiausiai, šlaistėsi po Paryžių – kaip “Raišasis Barinas” iš Aleksejaus Tolstojaus.

Dėl viso to, todėl, kad Liza buvo lyg tai caro senatoriaus anūkė, ir kad nelikti žemo luomo, Liza dabar vaikščiojo ir visiems aiškino, kad Kotikas – tai ne paprastas Kotikas, o kunigaikštis Goremykinas-Obolenskis.

Taip, Vadovaujamas patyrusios Lizos, kunigaikštis Goremikinas augo ne dienomis, o valandomis. Kad Kotiką perdirbtų ne tik išoriškai, bet ir vidiniai, Liza jį privertė nusipirkti madingą kupranugario spalvos paltą, ryškų šaliką, specialius batus trigubais padais, nuo ko Kotikas paaugo dar apie centimetrą. Po to Liza čiupo savo jaunikį už rankos ir atvedė parodyti į “Laisvės” radiją.

Pamatęs kunigaikštį Goremykiną, Ostapas Oglojedovas pašoko, įsitempė ir visa gerkle sušuko:

– Svei-i-ikatos li-i-inkime, draugas šviesybe! – Po to Ostapas atsidrėbė į krėslą ir pradėjo filosofuoti:

– Kada žmogus taip nesulaikomai fantazuoja ir meluoja – štai taip, kaip Liza, be to, dar ir tiki savo melagystėmis, tai reikalai visai blogi... Tau jau asmenybės susidvejinimas. Smegenų suskystėjimas. Arba toks smegenų perlinkimas – paralaksas. Iš išorės žmogus lyg tai normalus, o viduje – švarus psichas.

Mona Nina užsistojo savo draugę:

– Ostapai Ostapovičiau, žinote, ką apie meilę kalba poetai: “Iš visų negalimų negalimybių – tu visų negalimiausia – ir visų mieliausia!“

– Žinau aš tuo poetus, – murmėjo Ostapas. – Štai, Serafimas Allilujevas jau sėdi beprotnamyje. Tai todėl, kad visi modernūs poetai – šizofrenikai. Jų smegenys suskystėjusios, o asmenybės susidvejinusios. Štai tie skysti smegenys ir teliūskuoja kai sviestas kalataukoje, ir gaunasi eilėraščiai. Ritmas lyg ir yra, o prasmės – jokios, paprasčiausi bepročio svaičiojimai. Todėl Levas Tolstojus ir sakė, kad poezija – tai pats kvailiausias ir neparankiausias būdas išreikšti savo mintis.

Rašytojai ir poetai tikina, kad meilė – tai iracionalus dalykas. Taip ir Lizos meilė. Liza Kotiką pažinojo labai seniai ir į jį nekreipė nė mažiausio dėmesio. O dabar Lizos meilė sprogo kaip užterštas primusas.

Įsikibusi į sau skirtąjį kaip vilkas, Liza jį taršė ir vienaip, ir kitaip, spaudėsi prie jo skruostu ir visaip demonstravo švelnius jausmus. O kunigaikštis Goremykinas nuo ant jo užgriuvusios laimės tik kaltai šypsojosi ir bejėgiškai traukė pečiais. Tiesa, kartais, lyg kažką prisiminęs, nervingai trūkčiojo ir šokčiojo, kaip žiogas ant karštos krosnies.

Kunigaikščio Goremykino ir prancūziškosios Lizos vestuvės buvo ruošiamos su kunigaikštišku užmoju – buvo kviečiami visi sutiktieji. Nina sąžiningai padėjo savo draugei: Ji apėjo visus bendradarbius ir prašė pasirašyti kviestinių sąrašuose, o kai žmogus pasirašydavo, pasakydavo:

– Prisidėkite pinigėliais prie gėrimų ir užkandos. Ir nepamirškite atnešti Lizai geros dovanos. Kai eilė atėjo prie Ostapo, tas įsiuto:

– Nors aš ir pats chalturščikas, bet chaltūros nevedžiau. O tos banditės dar ir kraitį iš žmonių susirinks!

Likus dienai iki vestuvių, Liza telefonu paskambino Borisui Rudnevui ir paprašė, kad jis per vestuves juos pavežtų mašina ir ją perduotų į rankas jaunikiui.

– Negaliu, – atsakė Borisas. – Aš užimtas.

– Todėl, kad visa tai Tau palaiminus, – Lizos balse pasigirdo lyg tai liūdnos gaidelės, – bendrai, jeigu nori, tu gali turėti pirmosios nakties teisę...

– Na, to jau per daug... prancūziškai...

– Nebijok, – pašaipiai išdainavo Liza. – Mano vestuvės su Kotiku – tai ne tikros vestuvės, o specialios. Ir tavo Kotikas nieko nepraras. Jeigu nori, aš pas tave atvažiuoti galiu iš karto po vestuvių.

– Ačiū. Iš manęs pakanka to, kas buvo. Gero po truputį.

– Nors ir kalba, kad raganos negali mylėti, – liūdnai pasakė Liza, – bet aš, atrodo, tave šiek tiek įsimylėjau. Ech, pigiai tu atsipirkai... Juk mano laimė – tai nelaimė kitiems. Tiesa, saugok tą amuletą prieš raganas, kurį aš tau padovanojau... Gal būt jo tau dar prireiks...

Sekmadienį Ostapas Oglojedovas sėdėjo namuose ir skaitė laikraštį. Po to jis pavargęs nusižiovavo ir įjungė radijo imtuvą, kuris buvo nuderintas “Laisvės” radijo stočiai.

“...Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios...” – sklido iš radijo aparato.

Kambaryje girdėjosi iškilmingas choro giedojimas. Ir dar bažnytine slavų kalba. Ostapas nustebęs pasižiūrėjo į savo žmoną:

– Chm, iš kokios čia operos?

“...Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu dievo vergas Konstantinas dievo vergei Elizabetai... Viešpatie, Dieve mūsų, garbe ir laime surišk juos...”

– Viešpa-a-atie, Die-eve Mano! – sugergždė Ostapas. – Tai juk tuokia Kotiką su prancūzaite Liza!

Po to diktorius pranešė, kad tai transliuojama iš santuokų apeigų cerkvės, kur tuokiasi repatrijavusi iš Prancūzijos tarybinė aktyvistė Liza Abramovna Černova-Švarc ir Konstantinas Goremykinas, kunigaikščių Obelenskių palikuonis. Tai buvo eilinis agitpromo gudraus namo triukas, kad užsienio klausytojams parodytų, kaip liberalizavosi gyvenimas Tarybų Sąjungoje.

– Na, dabar Kotikas gali pasirinkti iš šešiasdešimt devynių kombinacijų, – pasakė Ostapas.

– Kokių kombinacijų? – paklausė žmoną.

– Šešiasdešimt devyni būdai būti nelaimingam, – pasakė Ostapas.

Nerukus po vestuvių, kunigaikštį ir kunigaikštienę Goremykinus pervedė dirbti į užsienį. Vnukovo aerodrome juos išlydėjo Gilrudas ir Nina. Kaip geras šefas, Gilrudas savo sekretoriui palinkėjo sėkmės naujame gyvenime. O Nina, atsisveikindama su savo drauge, net apsiverkė. Kai lėktuvas pakilo į orą, Nina dar ilgai stovėjo ir mojo iš paskos lėktuvo šlapia nuo ašarų nosinaite.

Prisiminimui apie linksmas drauges-varžoves, Adomo Balamuto kabinete tarp naujienų santraukų mėtėsi išblukusi nuotrauka, kur Liza su Nina buvo įsiamžinusios jų šlovės zenite.

Keistuoliai iš stebuklų namo stebėdamiesi lingavo galvomis:

– Juk tai, paprasčiausiai, stebuklas!

– Šventasis Kotikas – ir vedė tokią paleistuvę...

– Be to, dar ir kunigaikščiu pavirto! Kaip pasakoje...

– Taip, švento Kotiko stebuklas...

Zaremas Volkovas, aklo žaidimo šachmatais čempionas, tą stebuklą analizavo kiek kitaip.

– Turintys akis – ir nemato, – murmėjo žmogus-kompiuteris. – Borisas Rudnevas norėjo padaryti gerą darbą – ir sau užgyveno du mirtinus priešus. Juk jis apvesdino Sosi minjoną. Ir Sosi jam to niekada neatleis... Ir Nina jam to niekada neatleis...

* * *

Netoli Maskvos yra nedidėlė vasarnamių gyvenvietė Beriozovka. Kažkada ta Beriozovka buvo garsi tuo, kad ten vasarnamiuose gyveno daugelis partijos ir vyriausybės vadovų, užsitarnavę revoliucijos didvyriai ir išgarsėję politiniai katorgininkai.

Bet 30-jų metų Didžiojo Valymo metu, Beriozovka ištuštėjo. Daugelis partijos ir vyriausybės vadų pasirodė esantys liaudies priešais, ir juos susėmė ištisomis šeimomis. Užsitarnavusius revoliucijos didvyrius sušaudė kaip pasiutusius šunis, jų žmonas išsiuntė į koncentracijos stovyklas, o vaikus uždarė į specialius vaikų namus, kur jiems davė naujus vardus, kad jie net nežinotų, kas jų tėvai. Jų popieriuose stovėjo štampas RVN, tai yra, liaudies priešų giminaičiai.

Po to ėmėsi ir išgarbintų caro laikų politinių katorgininkų. Su jais jau nesiterliojo, kaip prakeiktais caro laikais. Juos arba greitom sušaudydavo NKVD rūsiuose, arba vėl išvarydavo į Sibirą.

Beriozovkos vasarnamių durys buvo užantspauduotos raudonais NKVD antspaudais, langai užkalti lentomis, kiemai apaugo žole. Nedaugelis buvusių vyriausybės narių giminaičių glaudėsi palėpėse. Aplinkiniai gyventojai Beriozovkos vengė kaip raupsuotųjų kapinių.

Po Stalino mirties kai kurie iš buvusių priešų, kurie buvo nuteisti ištrėmimui be teisės prisiregistruoti, ir kuriuos seniai laikė mirusiais, staiga prisikėlė ir pradėjo sugrįžti iš Sibiro į senus degėsius, į Beriozovką. Visi jie jau buvo kiti žmonės, gyvi mirusieji, kuriems dabar mokėjo mažą pensiją. Jie prisidurdavo dar ir tuo, kad nuomodavo kambarius vasarnamininkams.

Kai atėjo vasara, kiekvieną šeštadienį Millerių šeima sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į Beriozovką. Ten Milicija Ivanovna turėjo senų pažįstamų, pas kuriuos jie sustodavo šeštadieniui ir sekmadieniui.

Po Lizos ištekėjimo, Nina ryškiai liūdėjo be draugės. Nors jos su Liza ir tikino, kad išteka tik kvailės, bet tai buvo tik apsimetinėjimas. O iš tikrųjų, visos moterys nori ištekėti. Kas nori likti senmerge, kad vėliau žmonės pirštais badytų?!

Niną dažnokai matydavo su nauju kavalieriumi. Tai buvo aukštas įdomus vyriškis, buvęs jūrų karininkas, kuris dabar dirbo “Laisvės” radijo specialaus skyriaus viršininku. Kalbėjo, kad Nina ruošiasi už jo ištekėti.

Akakijus Petrovičius vis dar kentėjo nuo juodosios melancholijos. Karta, kai jam buvo ypatingai sunku ant širdies, jis paskambino Borisui Rudnevui:

– Paklausykite, Borisai Aleksanyčiau, negerai pamiršti senus draugus. Mes jus skaitome šeimos draugu, o jūs niekada net nepaskambinate. Kalba, kad pagal jūsų knygą dabar filmą stato. Štai jūs ir išpuikote. Tikriausiai paskui artistes bėgiojate... Žinote, rytoj šeštadienis, ir mes važiuojame į Beriozovką. Atvažiuokite ten pas mus į svečius.

– Aš mielai, bet...

– Jokių “bet”. Jūsų artistės nuo jūsų nepabėgs. O Beriozovkoje nuostabus ežeras, pliažas, maudytis galima. Tik nepamirškite maudymosi glaudžių. Dabar Nina jums paaiškins, kaip ten nuvažiuoti.

Sekančią diena, pavakariais, Borisas savo mašina atvažiavo į Beriozovką, ir Nina su tėvu jo išėjo pasitikti net į gyvenvietės pakraštį. Kai jie privažiavo prie vasarnamio, kur buvo sustoję Milleriai, ir išlipo iš mašinos, Nina draugiškai paėmė Borisą už parankės ir, kaip sena pažįstama, staiga su juo pradėjo kalbėti ant “tu”.

Anksčiau miegančioji gražuolė kategoriškai drausdavo prie jos prisiliesti rankomis ir užsispyrusiai laikė atstumą ant “jūs”. Dabar šeimos draugui pasirodė, kad miegančioji gražuolė prabunda.

Verandoje stovėjo padengtas stalas su tortu ir lauko gėlių puokšte.

– Šiandiena mano gimimo diena, – pareiškė Nina. – Och, greitai man teks slėpti savo amžių.

– Po to, kai jūs supiršote Lizą, – pastebėjo Akakijus Petrovičius, – Nina jaučiasi kaip sena pana.

– Gal tu ir mane supirši? – viliokiškai nusišypsojo Nina.

Milicija Ivanovna pusiau gulomis įsitaisė šezlonge ir kalbėjosi su vasarnamio šeimininku. Tai buvo mažas, susitraukęs ir kreivakojis žmogelis su žilų plaukų kuokštu ir niūriu, kaip Robespjero, veidu. Kai sėdo prie stalo vakarieniauti, išsigimėlis užsispyrusiai tylėjo ir nepatenkintas raukėsi, lyg jam būtų skaudėjęs pilvas.

Po vakarienės Akakijus Petrovičius prarijo piliulę nuo melancholijos ir saldžiai nusižiovavo. Milicija Ivanovna sunkiai atsiduso ir vėl įsitaisė šezlonge. O Nina subėgiojo į viršų ir grįžo apsivilkusi maudymosi kostiumėlį.

– Eime maudytis! – pakvieti ji Borisą, – Vakare vanduo toks šiltas.

Prie ežero vedė vingiuotas akmenuotas takas, iš kraštų apaugęs dilgėlėmis. Nina ėjo priekyje ir linksmai plepėjo:

– Mūsų vasarnamio šeimininkas jaunystėje šiek tiek merginio mano mamą. Jis šiek tiek keistas, bet tu nekreipk į jį dėmesio. Jis iš tų, žinai, represuotų ir reabilituotų. Atsėdėsi dvidešimt metų Sibire. O po to pasidarysi keistas. Štai jis ir pyksta ant viso pasaulio. Ech, sako, davė visiems Beriozovkos gyventojams beržų košės. O už ką?

– O kas jis iš viso toks? – paklausė Borisas.

– Apsigimęs keistuolis. Nuo gimimo jis lyg ir kunigaikštis Šachovskis, iš senosios dvarininkijos, nuo Riurikovų. Bet senasis kunigaikštis Šachovskis taip pat buvo didelis keistuolis: Kai jam buvo apie septyniasdešimt, jis vedė jaunutę žydaitę su visu kagalu žydukų. Na, ir prasidėjo įvairios kalbos. Vieni kalba, kad tie žydukai nuo kunigaikščio. Kiti sako, kad tai tik figli-migli, kad kunigaikštis tuos vaikus tik įsivaikino. O kai kas tvirtina, kad jie nuo kažkokio žydo, kuris pas kunigaikštį tarnavo valdytoju, ir kuris kunigaikščiui pakišo gegutės kiaušinius.

Tos paskalos Ninai teikė didelį malonumą:

– O jaunam kunigaikščiui Šachovskiui visi tie figli-migli taip nusibodo, kad jis pasipriešino ir patraukė į revoliucionierius. Bet po revoliucijos tas žydvaikis buvo didelis žmogus – pilietinio karo didvyriu. Jį taip ir vadino – Perekopo didvyriu.

– Palauk, palauk... Perekopo didvyris? Tai juk aš jį puikiai pažįstu. Tik tai buvo labai seniai. Aš tada dar vaikas buvau. Bet jau tada jis buvo šiek tiek keistokas. Mes, vaikai, jį erzindavome, o jis mus vaikydavosi išsitraukęs kardą. Arba į žvirblius šaudydavo iš mauzerio. O po to jį areštavo kaip apsišaukėlį. Kalbėjo, kad pas jį padirbti dokumentai.

– O jis sako kitaip, – nusišypsojo Nina. Jis tikina, kad turėjo romanėlį su vieno NKVD darbuotojo žmona. Na, tas sužinojo, ir žmoną nušovė. O jį, Perekopo didvyrį, išvežė į Sibirą.

– Chm, įdomu... Tada mes visi gyvenome kaimynystėje... Ir tą enkavedišniką aš taip pat šiek tiek žinojau... Vėliau kalbėjo, kad tas didvyris vaikystėje sėdėjo defektinių vaikų internate. O kai užaugo, tapo damų kirpėju. Tuo pat metu jis buvo aktorius-mėgėjas ir labai mėgo vaidinti didvyrių vaidmenis. O vėliau gyvenime jis apsimetė Perekopo didvyriu. Tai lyg didybės manija.

Takas pasibaigė prie stataus smėlėto kranto, kuriuo leidosi ilgi mediniai laiptai. Pusė laiptelių išlaužyta, kur labai lengva nusilaužti koją. Apačioje mėtosi surūdijusios konservų dėžutės ir įvairios šiukšlės.

Nina lengvai šokinėjo nuo laiptelio ant laiptelio. Borisas žingsniavo iš paskos laikydamasis turėklų. Toje mieguistoje Beriozovkoje viskas atrodo taip, lyg čia prabustų mirusieji. Vėl tas kreivakojis Perekopo didvyris. O juk su juo susijusi paslaptinga Olgos mirtis ir visa vėlesnė velniava su Maksimu.

– Na ir raišas šėtonas, – sumurmėjo Borisas.

– Tai jam Sibire medis koją prispaudė, – pasakė Nina.

– Anksčiau jis gyrėsi, kad jį Perekope sužeidė. O iš tikrųjų, jis jau gimė raišas.

– Jis tikina, kad jaunystėje paskui jį visos moterys bėgiojo.

– Moterys – nežinau, o štai, berniukai, iš tikrųjų bėgiojo. Jis vaikščiojo apsivilkęs raudonas galifė, prie šono sidabrinis kardas, susilaižęs, prisipudravęs. Kvepalais nuo jo per visą kvartalą nešė, kaip nuo tikro kirpėjo.

– Bendrai, keistuolis, – pasakė Nina. – Dabar jis sako, kad jis ne kunigaikštis Šachovskij, o kunigaikštis Sibirskij. Aš, sako, tą titulą sąžiningai uždirbau – aš visą Sibirą pėsčias apėjau. Ir reikalauja, kad mes jį taip ir vadintumėme – kunigaikštis Sibirskij. Kitaip jis, paprasčiausiai, neatsiliepia.

– Reiškia, Sibiras jo neišgydė, – pasakė Borisas. Laiptų apačioje tingiai teliūskavosi vakarinis vanduo.

Aplink nė dvasios. Tik jie ir dar tylus miško ežeras.

Anksčiau Nina į vandenį nebrisdavo aukščiau kelių. Dabar ji užtikrintai nuplaukė į gilumą. Jis šoko paskui ją.

– Kas tave išmokė plaukioti?

– Liza. Mes čia visada kartu maudydavomės.

Maždaug už penkiasdešimties metrų nuo kranto, ant inkaro stovėjo dugnu į viršų apversta valtis. Jie priplaukė prie valties ar sugulė ant plokščio dugno.

– Uch, š-šaltoka, – virpėdama patraukė pečiais Nina ir, kad sušiltų, pasitikėdama prisiglaudė prie Boriso. Taip paprastai, lyg jie būtų seni ir geri draugai. O anksčiau nuo kiekvieno prisilietimo ji šnypšdavo kaip laukinė katė.

– Juk šiandiena mano gimimo diena, – svajingai pasakė Nina, – Ir man taip norisi gimti iš naujo ir pradėti naują gyvenimą.

– Kalba, kad tu ruošiesi ištekėti už mūsų specialiojo skyriaus viršininko.

– O ne... Tas specialusis viršininkas per daug saldus ir per didelis savimyla. Tai blogi vyrai. Jis su manimi vaikščiojo tik dėl maskuotės... Bet aš juos matau kiaurai.

Kai jie po maudynių kilo takeliu aukštyn, Nina paėmė Borisą po ranka:

Na kaip, tu patenkintas?

Jos balse girdėjosi viliokiškos gaidelės. Kalbėjo, kad ji svetima nuotaka, o dabar ta svetima nuotaka gerinasi jam.

– Aš dabar visiškai-visiškai kitokia, – daug žadančiai nusišypsojo svetima nuotaka. – Ir tai tik pradžia.

Pasėdėjęs dar šiek tiek verandoje pas Kunigaikštį Sibirskij, Borisas jau norėjo važiuoti į Maskvą, bet Akakijus Petrovičius užprotestavo:

– Jus rytoj sekmadienis. Ir jūsų artistės nuo jūsų nepabėgs. Norite, aš jums suorganizuosiu nakvynę pas vieną mielą senutę čia, visiškai šalia.

– Pasilikite, Borisai Aleksanyčiau, – išdainavo Milicija Ivanovna. – Rytoj visą dieną maudysimės.

Nors Nina ir tikino, kad jaunystėje jos tėtis buvo mėlynasis kirasiras, bet jo pažintys buvo iškirtinai progresyvios. Namo šeimininkė, pas kurią jis atvedė Borisą, pasirodė esanti sena revoliucionierė. Vėl iš tų Beriozovkos gyventojų, kuriems po revoliucijos teko paragauti beržų košės. Pakeliui Akakijus Petrovičius pasakė, kad tai mielai senučiukei jau apie aštuoniasdešimt metų, iš kurių daugiau negu pusę ji praleido kalėjimuose, tremtyje, ir kad ją vadina Dora Moisejevna.

– Žinote, per 1905 metų revoliucija ji jau su bombomis po sijonu lakstė, – murmėjo Akakijus Petrovičius. – Vasario revoliucijos metu ji kariavo moterų “Mirties batalione” pas Kerenskį. Vėliau Kerenskis persirengė moteriškais rūbais ir pabėgo. Kalba, kad Dora Moisejevna jam savo sijoną davė. O po Spalio revoliucijos ji susidėjo su bolševikais ir šiek tiek pašaudydavo ČK. O valymo metu, prie Ježovo, ją, vargšelę, vėl išvarė į Sibirą. Dvidešimt metų atsėdėjo. Šiaip sau, už nieką.

Iš tolesnių Akakijaus Petrovičiaus plepalų išaiškėjo, kad ta miela senutė yra ne kas nors kitas, o garsioji Dora Mazurkina, kuri visame pasaulyje išgarsėjo tuo, kad kalbėjo TSRS Komunistų partijos XXII suvažiavime kur paskelbė, kad , nors yra sena komunistė, bet užsiiminėja spiritiniais seansais, kurių metu bendrauja su Leninio dvasia ir klausinėja pas jį įvairių patarimų. Dėl to, patarus Leninui, TSRS Komunistų partijos suvažiavimas nutarė, kad Staliną reikia išmesti iš Mauzoliejaus.

Ir vėl Borisui pasirodė, kad Beriozovkoje prisikelia mirusieji. Dora Mazurkina... Tai juk Olgos motina ir Maksimo uošvė, kurią jis išsiuntė į Sibirą.

– Kas buvo jos vyras? – paklausė Borisas.

– Žinote, po kiekvienos revoliucijos ji keitė vyrus: tai žydas, tai armėnas, tai rusas.

– O vaikai?

– Žinote, pas visus garsius žmones su vaikais visada betvarkė. Visus jos vaikus persekiojo tragiški likimai: arba nužudymai, arba savižudybės, arba beprotnamiai.

– O ką ji daro dabar?

– Memuarus rašo. Pas ją kartais net užsienio žurnalistai užsuka. Beriozovkoje visi memuarus rašo – kaip jiems, beriozoviečiams, davė beržų košės. Na štai, mes ir atėjome.

Garsi revoliucionierė gyveno kaip našlaujanti karalienė tremtyje. Kampe stovėjo aukštas savadarbis krėslas, prie kurio, kaip prie sosto, vedė trys laipteliai, kurie buvo uždengti raudonu apiplyšusiu kilimėliu. Tame soste sėdėjo panaši į marinuotą grybą persikreipusi senutė sunkiu paliaukiu ir arkliškais dantimis, su priplotais smilkiniais ir didele, iškilia kakta, kurią priskiria genijams arba idiotams. Ant aukštos krėslo atkaltės, kaip tik virš Doros Moisejevnos galvos, kaip giminės herbas, aliejiniais dažais buvo nupiešta raudona penkiakampė žvaigždė.

Senutė kalbėjo kimiu gergždžiančiu bosu. Iš savo sosto aukštybių ji pirmiausiai Borisui surengė griežtą apklausą dėl jo politinių įsitikinimų ir nusprendė, kad jis nepakankamai žino komunizmo istoriją. Kad užpildyti tą trūkumą, ji pradėjo prisiminti savo pačios revoliucinius žygdarbius. Ir dar su tokiu užsidegimu, lyg būtų pasiruošusi užsiversti padelkas ir bėgti į barikadas. Leniną ji vadino paprastai, Voviku, ir tikino, kad Lenino žmona buvo jos intymi draugė.

Senutė elgėsi taip iššaukiančiai, kad Borisui pasidarė koktu nuo jos savimyliškų pagyrų. Jis sėdėjo ir galvojo: “Tai štai, ta sena ragana, kurią Maksimas išgrūdo į Sibirą. Teisingai padarė”.

Po to švelniai pasakė:

– Žinote, dabar revoliucionierius sodina į specialias psichiatrines ligonines – beprotnamius.

– Betvarkė, – sugirgždėjo sena ragana. – Dabar jie ir Leniną į beprotnamį uždarytų.

Iki lovos Borisas nusigavo tik po to, kai išklausė visą revoliucinio judėjimo istoriją Rusijoje. Po to Dora Moisejevna įgrūdo jam į rankas savo memuarus ir patarė prieš miegą juos paskaityti.

Atsigulęs miegoti jis atsivertė rankraščius. Su beišprotėjančios senės atvirumu, Dora aprašinėjo, kaip pirmosios revoliucijos metu ji buvo medicinos seserimi karinėje ligoninėje: “Kai aš špricu leisdavau vaistus, kai kurie sužeistieji taip bijodavo mano žvilgsnio, kad net atsisakydavo nuo injekcijų, lyg bijotų, kad aš jiems suleisiu ne vaistus, o nuodus.

Kam gi aš užsivilkau gailestingosios raudonojo kryžiaus sesers rūbus? Kad žmonės galvotų, kad aš gailestinga? Arba man patiko tų sužeistų vyrų bejėgiškumas ir mano valdžia jiems? Arba mane traukė žmogiškas skausmas ir kančios, ir galimybė juose pasikapstyti savo rankomis? Vienaip ar kitaip, bet net ligoninėje aš įdėjau savo plytą į revoliucinės anarchijos reikalą”.

Naktį Borisui prisisapnavo tamsiųjų reikalų profesorius Malininas. Jis stovėjo ir kaip klasės dama priekaištaujančiai lingavo galva.

– Ai-ai-ai, blogai jūs skaitėte “tarybinių išminčių Protokolus”. Kitaip jūs iš karto būtumėte supratęs, kas per ragana. Sadizmas. O iš sadizmo gaunasi valdžios kompleksas ir didybės manija. Egocentrizmas. O matėte, kaip jos burna trūkčioja? Tai nervinis tikas – ir Froido burnos erotizmas. O ar pastebėjote, kad ji persikreipusi? Taip dievas netikėlius pažymi. Ir jos siela taip pat kreiva – šizofrenija. Juk ta sterva jums net puodelio arbatos nepasiūlė.

Borisas apsivertė ant kito šono. Bet ten nežinia iš kur ant jo užgriuvo ragana Dora su besiplaikstančiu juodu sijonu, su bomba vienoje rankoje ir nuodų švirkštu kitoje. Jis griebia senę už susiraukšlėjusio, kaip pas kalakutę, kaklo ir stengiasi nusukti jai sprandą. Kandžiodamasi ir braižydamasi, ragana Dora stengiasi įdurti jam į šoną užnuodytą špricą. O kitoje rankoje baigia degti bombos dagtis.

Kai bomba susprogo, Borisas atsibudo ir nusikeikė. Po to atsikėlė ir iš vidaus kabliu užsikabino duris.

* * *

Rytą Millerių šeimyna įsikūrė smėlio paplūdimyje šalia laiptų. Milicija Ivanovna sėdėjo ant margo kilimėlio. O Akakijus Petrovičius stovėjo šalia ir apatiškai mindžiukavo. Jam buvo nuobodu ir jis labai norėjo eiti palošti kortomis su kunigaikščiu Sibirskiu.

– Och, man nuo tos saulės jau galva įsiskaudėjo, – pasiskundė jis. – Žinai ką, Milicija...

– Žinau, – pertraukė jį Milicija Ivanovna. – Prisidenk savo kvailą galvą laikraščiu. Ir dar, kiek kartų aš tau sakiau, kad tu mane vadintum ne Milicija, o Miločka. O tau nors kuolą ant galvos tašyk.

– Žinai ką, Miločka...

– Žinau. Bet tu niekus nesvajok. Nepamiršk, kam sekasi meilėje, tam nesiseka kortose. Arba tu nori pasakyti, kad tau su manimi nepasisekė? Sėskis ir sėdėk čia!

Borisas pliaže pasirodė tik apie pusiaudienį. Sprendžiant iš to, kaip jis žiovavo ir rąžėsi, matėsi, kad jis neišsimiegojo.

– Taip aš ir žinojau, – pasakė Akakijus Petrovičius. – Ta sena kvailė jį visą naktį agitavo.

Milicija Ivanovna vilkėjo senamadišką maudymosi kostiumėlį su trumpu sijonėliu, kaip pas baleriną. Bet toje vietoje, kurią jaunoms merginoms vadina pikantiškomis, žiojėjo didžiulė skylė. Kai milicija Ivanovna sunkiai dūsaudama atsigulė ant kilimėlio, Nina sušnypštė:

– Ma-a-ama, pas tave visos kepenys matosi!

Ji stuktelėjo Borisą alkūne: – Geriau eime pasivaikščioti pakrante.

Iš vaiskios dangaus mėlynės švietė Jarila-Saulė. Žalsvas ežero vanduo skalavo pakrantės smėlį. Miško vėjelis žaidė su medžiais, kurie stovėjo nuo kranto kylančioje pakrantėje. O seni medžiai į visus žiūrėjo iš viršaus, lingavo ir šnibždėjosi.

Nina ėjo priekyje ir nuleidusi galvą kažko ieškojo tarp kriauklelių ir akmenėlių. Ji apvertė didelį akmenį, lyg tikėdamasi ten rasti lobį. Bet ten buvo tik sliekai.

Borisas maudymosi glaudėmis ėjo iš paskos ir stebėjo, kaip jos pėdsakus naikino užsispyręs vanduo. Po to jis pakėlė akis ir pasižiūrėjo į Niną. Maudymosi kostiumėliu ji atrodė kaip reta gundančiai. Trapūs pečiai, aukšta krūtinė, plona talija – ir sunkūs sveikos patelės klubai. Ir oda tokia švari ir švelni. Tiesiog kaip pas vaiką. Ir tokia permatoma, kad matosi, kaip po ja pulsuoja melsvos kraujagyslės.

Jis nuleido akis. Gaila, kad vanduo taip greitai nuplauna pėdas smėlyje. Jis pasižiūrėjo atgal. Ten pėdsakų iš viso nebebuvo.

Įgriuvos viduryje buvo įsikišęs kyšulėlis, kuriame augo didelis senas klevas. Jo šaknys neleido byrėti žemei, o aplink medi susidarė maža aikštelė.

Netikėtai pačiam sau, jis tyliai pašaukė:

– Nina...

– Kas?

– Matai tą aikštelę?

– Matau.

– Gal užlipame.

– Kam?

– Aš tau noriu kai ką pasakyti.

– O kodėl būtent ten?

– Kad niekas netrukdytų. Kaip erelio lizde.

Jie užlipo pakriauše, pasiekė vienišą klevą ir sugulė ant molingos žemės. Ta aikštelė jau seniai tarnavo kaip įsimylėjėlių slėptuvė. Apačioje saulėje spindėjo ežeras. Viršuje tyliai šlamėjo seno klevo lapai. Iš čia buvo gerą žiūrėti į tolį ir svajoti.

– Na... – pasakė Nina.

– Greitai tas medis nuvirs žemyn, pasakė jis. – Gaila...

– Kodėl?

– Taip... Vėl neliks jokio pėdsako... Apie tai, ką aš noriu tau pasakyti...

Ji padėjo savo šiltą delną jam ant rankos ir tyliai paglostė, skatindama pasakyti tai, ką žinos tik senas klevas ir šelmis vėjas.

– Kai aš tau tai pasakysiu, prašau, nesakyk man nieko... Nei taip, nei ne... Tik išklausyk ir atsimink... Gerai?

Mergina tebeglostė jam ranką. Jos akys žiūrėjo į tolį mįslingai ir svajingai.

– Matai, Nina, – lėtai pasakė jis, – man atrodo... kad aš tave myliu... Ir būčiau labai laimingas, jeigu sutiktum tapti mano žmona.

Nuo seno klevo nukrito mažas lapelis ir, pasisukiojęs ore kaip nebylus liudininkas, nusileido tarp jų ant žemės. Nina jį paėmė ir pradėjo apžiūrinėti, lyg jo nukritime ieškotų slaptos prasmės. Paskui pakėlė jį prie lūpų, glamonėdama lapelį kaip gyvą sutvėrimą.

– Gera čia, – tyliai pasakė ji. – Taip gera, kad taip retai būna gyvenime.

Iš kažkur nuo viršaus pabiro smėlio srovelė. Ten pasirodė musę medžiojantis driežas. Nina staiga kūnu pajuto žemės drėgmę, ant kurios jie gulėjo. Nuo karštos saulės ir drėgnos žemės kilo kažkoks kviečiantis kvapas. Motina drėgna žemė kvietė kažkur, kažkam ir kažką. Prie tų gyvenimo ir mirties paslapčių, kam paklūsta viskas, kas gyva. Ir tas driežas. Ir ta musė.

Nina prisispaudė nuogu kūnu prie žemės ir sušnibždėjo:

– Žinai, ką aš tau pasakysiu...

– Ne, geriau nekalbėk.

– Aš niekada nemaniau, kad tai... kad tai taip gera. Aš visada bijojau...

– Ko?

– To. Dieve, o dabar aš tokia laiminga. Jeigu tu tik žinotum, kokia aš laiminga...

Ji padėjo galvą jam ant peties:

– Tu toks didelis, geras ir juokingas. Kiti pasiperša vakare, prie mėnulio, o tu pusiaudienį, per patį karštį. Bet taip net geriau. Sakyk, o ką mes darysime, jeigu... jeigu apsivesime?

– Viską, ką tik panorėsi.

– Dabar aš noriu valgyti, – laimingai susijuokė mergina ir pašoko ant kojų, – Eime pietauti!

Jie nusileido šlaitu ardami birų smėlį ir laikydamiesi už rankų kaip vaikai. Pakui juos ritosi smulkūs akmenėliai. Nina atsisuko į aikštelę, ant kurios jie ką tik gulėjo.

– Dabar aš myliu ir tą medį. Jis žino mūsų mažą paslaptį. Žinai, ko dar aš norėčiau?

– Ko?

– Kad dabar gyvenimas slinktų lėčiau.

– Kam?

– Kad laimė taip greitai nepabėgtų.

Pavakary visi susirinko valgykloje pas Perekopo didvyrį, kuris dabar buvo kunigaikštis Sibirskij. Kunigaikštis nepatenkintas raukėsi ir tylėjo. Kad užmegzti su juo diplomatinius santykius, Borisas su juo pradėjo kalbėti apie buvusius jo didvyriškus nuopelnus. Kunigaikštis Sibirskij iš karto pagyvėjo ir išdidžiai išpūtė savo siaurą krūtinę. Po to Borisas pradėjo jį taip reklamuoti, kad netrukus ir pats didvyris susinepatogino.

– O prisimenate, draugas komandarme, – apvedė ranka Borisas, – kaip jūsų raitoji armija šuoliavo – visa žemė drebėjo!

– Šiek tiek, šiek tiek, – sutiko didvyris. – Virpėjo.

– O prisimenate jūsų portretą ant balto žirgo?

– Taip, taip, su iškeltu kardu, – dūsavo didvyris.

– Aš girdėjau, kad netrukus tą portretą patalpins revoliucijos muziejuje, – fantazavo Borisas. – Kartu su tuo rojaliu, kuriuo jūs po tuo portretu Šopeną grodavote. Prisimenate, visa gatvė girdėdavo?

– Aš tik dviem pirštais grodavau, – pritarė didvyris. – O štai, kada aš visais dešimt grodavau, tai visas namas linguodavo. Bet iš kur jūs apie mane žinote tokias intymias smulkmenas?

– Na, tada jus visa Maskva pažinojo. Ką ten Maskva – visa šalis.

Pasibaigė tai tuo, kad švytintis kunigaikštis Sibirskij apkabino Borisą kaip tikrą brolį ir paprašė užsukti dažniau.

Kai visiškai sutemo, Nina iš už Akakijaus Petrovičiaus nugaros pamerkė Borisui ir išslinko į verandą. Jis išėjo iš paskos.

– Eime... – sušnibždėjo mergina.

– Kur?

– Į pakrantę... Ten dabar nieko nėra...

– O ką ten darysime?

– Atspėk...

– Maudytis nori?

– Ne, bučiuotis...

Buvusi miegančioji gražuolė susijuokė ir nubėgo į tamsą.

– Tik atsargiau, čia aplink dilgėlės.

Kai jie priėjo prie skylėtų laiptų, ji paėmė Borisą už rankos ir užtikrintai, kaip prityrusi paleistuvė, nusivedė jį žemyn, perspėdama, kur trūksta laiptelių:

– Aš čia praeitais metais ant kiekvieno laiptelio bučiavausi...Kiekvieną vakarą...

– Su kuo?

– Tai paslaptis... Atsargiai, nesusilaužyk kojos. O tai būsi toks pat raišas, kaip kunigaikštis Sibirskij.

Kažkur apačioje teliuškavo nematomas vanduo. Aplink zyzė uodai. Staiga Nina pajuto, kad Borisas eina iš paskos ir juokiasi.

– Tu ko ten juokiesi?

– Taip... Juokinga visa tai.

– Kvailuti tu mano. Tau ne juoktis, o verkti reikia.

Padvelkė silpnas vėjelis, ir nuo vandens patraukė drėgmė. Nina suvirpėjo ir prisiglaudė prie Boriso.

– Tavo rankos tokios šiltos. Reiškia, ir kraujas karštas. Jis ją apkabino lūpomis glamonėdamas plaukus ir švelnią kaklo odą. Mergina lėtai pakėlė galvą, ir jis pajuto jos kvėpavimą.

– O tu žinai, kad mane vadina beladona? Tu nebijai?

– Ne, – nusišypsojo jis, – Aš nieko nebijau. Žinai, kas aš toks?

– Kas?

– Aš įtariu, kad esu dievų numylėtinis.

– Taip, tu iš tikrųjų dievų numylėtinis, – atsiduso Nina. – Bet tokių, kaip aš, dievai nemyli.

Lyg žaistų su vaiku, jis pabučiavo ją į vieną skruostą, po to į antrą.

– Ir tai viskas? – purkštelėjo Nina. Dievų numylėtinis prispaudė ją prie krūtinės ir glamonėjo, lyg užtęsdamas malonumą ir bučinį atidėdamas vėlesniam laikui.

– Tu nesibučiuoji, o tik žaidi, – įsižeidė Nina. – Taip bučiuotis aš neįpratusi.

– O tu daug bučiavaisi?

– Su vyru... su tikru vyru – pirmą kartą, – prisipažino buvusi miegančioji gražuolė.

– O vis dėl to geras dalykas – meilė, – pasakė dievų numylėtinis – Ypač tada, kai ji tavo rankose.

– Taip, ne taip ir blogai, kaip aš maniau, sutiko Nina. Ji delnu priplojo uodą ant skruosto: – Na, ką gi, gero po truputį... Eime į namus!


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ