“...Jis per pilnatį nerimsta ir sunkiai kenčia, nes dažnai puola į ugnį ir dažnai į vandenį”.
Matas. 17:15
Kartą stebuklų namo prezidentui paštu atėjo kvietimas. Ten buvo pranešama, kad Tarptautinės Moters Dienos proga, kovo 8 dieną, “Laisvės” radijas savo moterims ruošia intymų balių-maskaradą.
Bilietas buvo prikvėpintas gerais kvepalais ir apačioje prierašas: “Ateikite – tai bus tikra 1002-ji naktis!”
Kovo 8-osios vakare, pamiršęs apie kvietimą ir 1002-ją naktį, Borisas užsuko į tą maskaradą, paprasčiausiai, pasižiūrėti, kas ten darosi.
Balius-maskaradas buvo pačiame įkarštyje. Pačioje matomiausioje vietoje sėdėjo puolęs angelas Adomas Balamutas ir jo žmona Ieva Ivanovna. Adomas Abramovičius buvo ukrainietiška palaidine, kas simbolizavo tautų draugystę, ir jis, kaip švelnus buda, visiems šypsojosi. O šalio jo sukinėjosi jo arkangelas – politinis patarėjas David Čumkin, kuris buvo apsivilkęs raudonus marškinius, kas reiškė permanentinę revoliuciją.
Atsisėdęs prie tuščio staliuko, Borisas užsitraukė ant kaktos maskaradinę turkišką kaukę ir užsisakė alaus. Tvarkdario vaidmenyje, po salę kaip vilkšunis bėgiojo Ostapo Benderio sūnus, apsivilkęs savo garsųjį fraką ir raudonu raiščiu ant rankovės. Jam padėjo naujasis krikščionis Serafim Allilujev, kuris užsimaskavo kaip moteris ir koketavo su Ostapu.
Už įstrižai pastatyto stalo įsikūrė Millerių šeimynėlė. Šalia Ninos sėdėjo kažkoks labai gražus berniukas, kuris atrodė jaunesnis už ją, ir kuris į ją žiūrėjo įsimylėjusiomis akytėmis. Sėdintis iš kitos pusės Vaikomas Kankinys buvo tą berniuką apkabinęs per pečius ir kažką šnibždėjo jam į ausį. Milicija Ivanovna sėdėjo susidėjusi rankas ant pilvo ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu žvalgėsi į šalis. Pamačiusi Borisą, ji linktelėjo, kaip senam namų draugui.
O namų draugas sėdėjo ir gėrė alų. Po penkto butelio alaus maskaradas akivaizdžiai palinksmėjo, o blondinės prie gretimo staliuko taip pagražėjo, kad Borisas nustūmė savo kaukę ant pakaušio ir pradėjo linguoti, ruošdamasis vieną iš jų pakviesti šokiui.
Kai tik jis jau kėlėsi nuo kėdės, kelią jam užtvėrė figūra su kauke:
– Kur taip jūs skubate? Tūkstantis antra naktis dar tik prasideda. Ir mėnulis dar nepatekėjo.
Nepažįstamojo kojos buvo aptemtos juodu šilkiniu triko, o nuo pečių krito raudona skraistė, ant galvos styrojo maži ragiukai, o iš po skraistės žvilgčiojo juokinga uodegytė. Nepažįstamasis mandagiai nusilenkė ir žestu pakvietė Borisą šokiui.
Manydamas, kad tai įprasta maskaradinė provokacija, kur rekomenduojamas atsargumas, stebuklų namo prezidentas pabandė viską nuleisti juokais:
– Žinote, su velniais šokti nuobodu. Štai, jeigu tai būtų ne velnias, o velniūkštė...
Nepažįstamasis vėl ceremoningai nusilenkė kaip geras tarnas, kuris paklūsta savo šeimininkui. Raudona skraistė prasiskleidė, juodas šilkinis triko ėjo iki pat kaklo, ir tuo triko bangomis suraibuliavo elektriniai blyksniai. Ir dar tokie blyksniai, ir dar ant tokių bangų, kad žmonių sielų inžinieriui nugara iš karto nuėjo elektros srovė.
Tai buvo ne velnias, o pati tikriausia velniūkštė velniškai geromis formomis. Triko buvo toks atviras, juodos krūtys buvo tokios standžios ir karštos, o nepažystamoji šoko taip iššaukiančiai, kad maskaradinė mistifikacija darėsi vis įdomesnė. Bet kaukė buvo tokia, kad nieko neišsiaiškinsi.
Kai jie šoko pro Millerių stalelį, nepažįstamoji linktelėjo į Niną, kuri buvo apsivilkusi baltą pūstą suknutę, ir paniekinamai mestelėjo:
– Fu, agitpromo šventuolė. Atrodo, jūs ją merginote?
– Taip, šiek tiek – aš pradėjau rašyti romaną ir galvojau Niną panaudoti kaip modelį.
– O kas tai per romanas?
– Apie naujo tipo idealius žmones – homo sovietikus.
– Na ir kaip, gaunasi?
– Nieko nesigauna – modeliai elgiasi ne pagal planą.
Po šokio, kaukė atsisėdo su Borisu prie stalelio ir nusišaipė:
– Todėl, kad aš jums siunčiau kvietimą, todėl turiu pasistengti, kad jūs neliūdėtumėte.
Ji elgėsi tiksliai pagal savo kostiumą – kaip velnias, įsikibęs į nuodėmingą sielą. Nors Borisas buvo tikras, kad čia kažkokia provokacija, bet, kuo labiau įsižiūrėjo į provokuojančias formas juodu triko, tuo labiau norėjo išsiaiškinti, kuo gi viskas baigsis.
Pro šalį prašoko Nina, bet ne su savo kavalieriumi, o su tėčiu. Paskui tėtis užduso ir ilsėjosi su Ninos kavalieriumi, o Nina šoko su Serafimu Allilujevu, kuris jau seniai skundėsi, kad jis be atsako į ją įsimylėjęs. Dabar Nina net pasisodino jį prie savo staliuko.
– Tai čia, reiškia, jūsų romano herojai – homo sovietikus, – pasakė užsimaskavusi kipšė. Kaip tikra nuodėmingoji, kuri nemėgsta šventų damų, ji paniekinamai purkštelėjo: – Pasižiūrėkite, kaip tuos smarkuolius traukia prie šventos nekaltos mergelės.
– Kokius smarkuolius?
– Jų ten visi trys. O kas tai – atspėkite patys. Juk tai jūs rašote romaną, o ne aš. Tiesa, tai lygiai taip pat, kaip Ninos eilėraščiuose: “Iš visų negalimai-galimų galimybių – tu pats negalimiausias – ir visų mieliausias!”
Sprendžiant iš visko, ta velniūkštė buvo jauna, puiki, aštraus proto, aplink save skleidė puikių kvepalų aromatą ir tvirtai nusprendė savo vaidmenį suvaidinti iki galo. Net po maskarado, rūbinėje nusiėmusi ragelius ir uodegą, kaukės ji vis dėl to nenusivilko. Kai sėdo į mašiną, nepažįstamoji staiga parodė danguje pakibusį mėnulį:
– Žiūrėkite, mėnulis jau patekėjo. Ir koks pilnas. Sako, kad pilnatyje kai kurie žmonės tiesiog kraustosi iš proto. Gal būt aš taip pat išsikrausčiau iš proto, jeigu važiuoju su jumis.
– Kur jus nuvežti? – paklausė jis.
– Kur norite.
Kad užbaigti provokacijas, jis pasiūlė:
– Tada važiuojame pas mane?
– Gerai, – sutiko velniūkštė. – Tik visai nakčiai.
Kai jie atvažiavo, ji nusivilko viską, išskyrus kaukę, ir sąžiningai vaikščiojo aplink, kad parodytų viską, be apgaulės. Vėliau, nenusivilkdama kaukės, jį įšoko į lovą.
Matyt, todėl dekadentas Kafka, gudrus žydelis, ir parašė, kad kova su šėtonu primena kovą su moterimi ir neišvengiamai baigiasi lovoje.
Rašytojams, kurie pretenduoja į šiuolaikiškumą, patariama paisyti tos epochos kalbos. Bet kaip aprašyti tokią plačiai aprašytą temą, kaip moteris mūsų socialistinio realizmo, industrializacijos ir mechanizacijos laikmetyje?
Laimei, nepažįstamoji visiškai atitiko mūsų industrinės epochos dvasią. Tai buvo ne moteris, o mašina. Iš tų moterų, kurios šaukia: “Šalin vyrus – duokit mašiną!”
Nepažįstamoji nusivilko kaukę tik tada, kai ji panoro miegoti. Ant pagalvės užmerktomis akimis gulėjo mielas prancūziškosios Lizos veidelis.
– Tai iš tikrųjų pasaka iš tūkstantis antros nakties! – pasakė jis. – Juk tu visada manęs nekentei kaip šuo katės?
Liza pavargusiai nusišypsojo:
– Žinai, žmogus kartais klysta, pasakė gaidys, nulipdamas nuo ožkos.
– Bet kodėl tu su manimi buvai tokia grubi?
– Ach, tu nieko nesupranti apie moteris, – mieguistai užmerktomis akimis murmėjo Liza. – Paprasčiausiai, tu man patikai – ir aš tavęs pavydėjau Ninai. O dabar aš su Nina susipykau.
– Och, stebuklai...
– Taip, iš stebuklų namo prezidento aš taip pat laukiau daug įvairių stebuklų, – mieguistai šnibždėjo Liza. – Bet, atrodo, aš klydau... Bendrai, tu pats didžiausias stebuklas stebuklų name: normalus žmogus... O dabar mėnulis nusileido, ir aš noriu miego.
Ryte Liza ant sienos pamatė Bocho paveikslą “Žiemos malonumų sodas”, kuris čia kabojo dar nuo tų laikų, kai šiuo butu naudojosi Maksimas.
– Aha, kairėje nuobodus rojus, – pasakė ji. – Per vidurį mūsų beprotiškas gyvenimas. O dešinėje, pasižiūrėk, koks linksmas pragaras! Tiesa, tas Bochas, nors ir buvo vienuolis, bet priklausė nuogalių-adomitų sektai. Jis mėgo lakstyti nuogas – štai taip, kaip aš, – ir ji nuogutėlė pradėjo šokti po visą butą.
Kai jie susitiko sekantį kartą, Liza iš karto paklausė:
– O kodėl tu man dar nepasipiršai? Juk tai kiaulystė iš tavo pusės!
Dėl tokios kiaulystės ji taip supyko, kad vos šakute neįdūrė į šoną. Po to pradėjo murmėti, kad kažkada, kai slidinėjo kalnuose, ji atsitrenkė galva į medį, ir nuo tada gydytojai sako, kad ji turėjo smegenų sutrenkimą, ir todėl ji už savo poelgius neatsako.
Bet Liza turėjo ir gerų savybių. Pavyzdžiui, ji niekada neatsisakydavo. Kartais, kai Borisas nuobodžiaudavo, jis jai paskambindavo telefonu. Kartais net po pusiaunakčio.
– Och, pas mane čia sėdi vienas gerbėjas, – dūsavo Liza. – Šiek tiek nepatogu. Bet nieko, tuojau pat atvažiuosiu. Ir atvažiuodavo savo gerbėjo mašina.
– Aš nemėgstu ilgų kalbų, – teisindavo ji ir šokdavo į lovą. – Visi vyrai nori įrodyti, kokie jie protingi. O aš ir pati ne kvailė.
Dėka to, kad prancūziškoji Liza žinojo užsienio kalbas, ji buvo ypatingoje padėtyje. Kartais, pagal įsakymą iš viršaus, jai “Laisvės” radijas suteikdavo atostogas ir ji, kaip vertėja, lydėdavo įvairias tarybines delegacijas į užsienį.
Kartą, grįžusi iš tokios kelionės į Vieną, ji Borisui parvežė dvi dovanas. Pirmame pakete buvo sidabro spalvos šilkinis kaklaraištis.
– Pats geriausiais Vienoje! – pasakė ji. – Tu tokio net neužsitarnauji.
Antrame pakete buvo maža žaislinė ragana ant šluotos. Raudoni plaukai iš vištos pūkų, aštri medinė nosytė ir kelnytės iš klijuotės.
– Pati gražiausia ragana Vienoje, – nusišypsojo Liza. – Jeigu neskaityti manęs. Bet aš skraidau ne ant šluotos, o lėktuvu.
– Chm, – pasakė Borisas, vartydamas žaisliuką rankoje. – O kam tai?
– Tai amuletas nuo tamsiųjų jėgų. Pakabink jį savo mašinoje.
Vietoje mašinos, Borisas dovaną įkišo į rašomojo stalo stalčių ir apie tai pamiršo.
Bet užtat Liza nepamiršo. Kaip ir daugelis moterų, ji buvo gana trumparegė, bet akinių nenešiojo. Todėl ne iš karto pastebėjo, kad amuleto mašinoje nėra. Bet kai pastebėjo...
Liza pakėlė triukšmą, kad nepagarba mažai raganaitei – tai jos asmeninis įžeidimas. Tai įvyko naktį pamaskvės miške, ir Liza sukėlė tokį skandalą, kad pažadino visus miško žvėris.
Medžių viršūnėse prabudo ir karksėti pradėjo varnos. Iš krūmų iššoko persigandęs kiškis ir puolė per kelią. O Borisas, kad neužvažiuotų ant kiškio, vos neatsitrenkė į telefono stulpą.
– Matai, tai todėl, kad čia nėra amuleto! – šaukė Liza
– Bet ragana mašinoje – tai negeras ženklas, – teisinosi jis.
– Ach, taip! Reiškia, ir aš tau negeras ženklas? – užvirė Liza ir iššoko iš mašinos kaip įdūkusi pantera.
Tamsoje, nieko nematydama, ji koją užkabino kelmą ir pakėlė tokį triukšmą, kad tokio pamaskvės miškai nebuvo girdėję dar nuo vokiečių puolimo laikų.
Kartą Borisas Lizos paklausė, kas ji tokia: pusiau žydė, ar caro senatoriaus anūkė. Liza nepatenkinta susiraukė:
– Žydai – tai ne rasė, o religija. Todėl, jeigu mano protėviai iš judaizmo perėjo į krikščionybę, aš jokia ne žydė. Ir nebeprimink man apie tai.
Norėdama įrodyti, kad ji tikrai ne žydė, Liza net papasakojo žydišką anekdotą:
– Žinai, kai Abramčikui suėjo trisdešimt metų, iškėlė šventę bar-mitcvą, o po to mėmele ir sako: “Na, Abramčikai, dabar tu suaugęs, štai tau rublis ir nueik pas prostitutę”. Tada Abramčikas eina pas savo jaunesniąją seserį Saročką ir sako: “Klausyk, Saročka, kam aš rublį turiu atiduoti prostitutei. Gal tu nori uždirbti?“ O Saročka ir sako: “Ką? Rublį? Na, man tėtis už tą patį po penkis rublius moka”. – Liza apgailestaudama atsiduso: – O aš, durnė, tau veltui duodu. Matai, reiškia, aš visai ne žydė.
– Klausyk, Lizočka, jeigu tu net buvusi žydė, – nusišypsojo Borisas, – tai vis viena nedera pasakoti tokių anekdotų.
– Kodėl? – purkštelėjo Liza. – Juk tuos anekdotus patys žydai ir sugalvojo. Juk jūs, rusai, tokių gerų anekdotų niekada nesugalvotumėte.
Kartais, kai stebuklų namo viršininkai užsinorėdavo išgerti, būdavo suruošiamas vakarėlis, kad atšvęstų kieno nors gimimo dieną. Tam tikslui labiausiai tiko nukaršęs Čingischano palikuonis, kuris labai slėpė savo gimimo datą, bet mėgo išgerti, ir buvo pasiruošęs savo gimimo dieną švęsti nors ir kiekvieną dieną.
Kad užglaistyti incidentą su amuletu, stebuklų namo prezidentas pasikvietė Lizą į vieną tokių vakarėlių. Ant kaklo jis apdairiai pasirišo geriausią Vienoje sidabro spalvos šilkinį kaklaraištį. Naujagimis Čingischano palikuonis sukosi aplink Lizą kaip žvirblis:
– Dieve, kokia moteris! Tikra poeto svajonė!
– M-taip, – sutiko flegmatikas Filimonas. – Jos temperamento užtenka trims.
Borisas sėdėjo kampe su savo komisaru Gilrudu ir jo žmona, kuri, kaip paprastai, nuobodžiavo ir skundėsi, kad jai skauda galva. Kad ją pralinksmintų, Borisas jai pasakė mažą komplimentą.
Bet tas komplimentas jam kainavo brangiai. Sėdėjusi šalia Liza staiga sprogo kaip atominis reaktorius. Ji taurės turinį išliejo tiesiai ant geriausio Vienoje kaklaraiščio, trenkė taurę į žemę ir išlėkė iš kambario kaip balistinis sviedinys. Drebėdama iš pykčio, ji paskelbė, kad organiškai neperneša komplimentų kitoms moterims.
Po to Čingischano palikuonis puolė prieš ją ant kelių:
– Karalaite, deive, leiskite, aš jums rankutę pabučiuosiu! – Ir jis pradėjo laižyti jos ranką kaip mažas šunytis.
Lizai taip patiko, kad ji pasileido šokti ir nusilaužė batelio kulniuką. Tada ji nusimetė batelius ir toliau šoko vienomis kojinėmis, kuo visi labai žavėjosi. Nenuorama Artamonas palingavo galva.
– Tokia moteris išjudins net mirusį.
– O gyvą nuvarys į kapus, – pastebėjo flegmatikas Filimonas.
Borisas valėsi savo kaklaraištį ir teisinosi:
– Žinote, tai mano vaikystės draugė...
– Audringa buvo jūsų vaikystė, – užjaučiančiai sučepsėjo lūpomis stebuklų namo komisaras.
Po to Borisas nusprendė, kad, kol jis dar sveikas, 1002 nakties pasaką reikia baigti. Jeigu iš pradžių Liza vaidino nepažįstamąją, tai dabar jis pradėjo vaidinti nepažįstamąjį.
Bet vaikystės draugė nepasidavė. Kiekvieną rytą ji žadindavo jį telefonu ir klausinėdavo kur ir kaip jis praleido naktį.
– Tu ten su kokia kale nakvojai? – klausinėdavo senatoriaus anūkė, ir jos balsas nežadėjo nieko gero.
Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi daug maž sėkmingai. Liza susitaikė su Nina ir nurimo. Ir vėl ji lakstė su Nina kaip dvi linksmos ožkytės. Sutikusi Borisą, Liza nužvelgdavo jį paniekinančiu žvilgsniu. Taip, lyg ji būtų nugalėtoja.
O stebuklų namo prezidentas labai džiaugėsi, kad pigiai atsipirko. Lizos prisiminimui, jo mašinoje dar ilgai tabalavo amuletas nuo tamsiųjų jėgų – maža žaislinė ragana.
* * *
“Laisvės” radijuje atsitiko ypatingas įvykis, arba, kaip dabar sako, ČP. O viskas prasidėjo nuo menkniekio.
Kartą poetas-naujasis krikščionis iš darbo išėjo kartu su Nina ir prancūziškąja Liza. Po to jie atsitiktinai sutiko Borisą Rudnevą ir nusprendė juo pasinaudoti, kad jis juos į namus parvežtų savo mašina. Prancūziškoji Liza, susitaikiusi su Nina, liko pas ją nakvoti, o Serafimas Borisą nusitempė į aludę.
Ten Serafimas pradėjo gerti ežį, t.y. alų, sumaišytą su degtine, nuo kurio žmogus iš karto kvailėja. Po antrojo ežio Serafimas smerkiamai palingavo galva:
– Ir kaip tau negėda?
– Kas?
– Juk tu suki galvą padorioms merginoms.
– Kam? Lizai? Ji pati pasakė, kad tai tūkstantis ir antra naktis.
– Ach, Borisai, neapsimetinėk... Juk Nina man dėl visko prisipažino...
– Kuo?
– Tuo, kad tada, kai tu linksminaisi su prancūziškąja Liza, Nina kiekvieną naktį apsikabinusi pagalvę verkė.
Mažasis poetas pasidarė sau trečią ežį, įbėrė ten druskos ir pipirų, po to liūdnai sumurmėjo:
– Ta Nina mane veikia kaip gyvatė triušį. Кai tik ją pamatau, iš karto pradedu drebėti ir kalbėti įvairias nesąmones. Jaučiuosi kaip paskutinis idiotas – ir nieko negaliu su savimi padaryti. Tai mano likimas – karma. O Nina iš manęs tik juokiasi.
– Bet Liza sakė, kad tu su Nina turi mažą romėnėlį.
– Ne romėnėlį, o ištisą tragediją, – liūdnai prisipažino poetas. Jis įdėmiai žiūrėjo į alaus bokalo dugną: – Bet dabar aš viską suprantu. Jeigu Nina sako, kad ji dėl tavęs verkė, ir dar naktimis, ir dar į pagalvę, reiškia, ji tave įsimylėjusi.
– Niekai, – pasakė Borisas, – ji man chamavoja kiekviename žingsnyje. Todėl aš jos net vengiu. Štai ir šiandiena ji purkštavo kaip laukinė katė.
– Tai ji tyčia – iš orumo. Tu, paprasčiausiai, nesupranti moterų. Na, įsivaizduok: Ji tave įsimylėjusi, o tu nachališkai miegi su drauge. Todėl ji ir purkštauja.
– Nieko, – taikiai nusprendė Borisas. – Šiandiena ji pati miega su ta drauge.
Nuo tos dienos Serafimas pradėjo gerti karčiąją. Kiekvieną vakarą jis klaidžiojo po aludes ir gėrė ežį, o dienomis sėdėjo pasipūtęs “Laisvės” radijuje ir kūrė politinius kupletus. Atsakydamas į amerikiečių “Išvadavimo” radijo separatistinę politiką, Serafimas sukūrė tokį kupletą:
“Rusijos jums nepadalinti – Ji ne plytelė šokolado!“
Vėliau jis perdirbo tą kupletą ir žiūrėdamas į vieną tašką murmėjo:
“Ir Ninos mums nepadalinti – Ji ne plytelė šokolado!“
Kol “Laisvės” radijuje dalinosi Nina, Maskvos kapinėse darėsi keisti dalykai. Milicininkai raportavo viršininkams:
– Chuliganai naktimis paminklus daužo. Marmurinius. Tai nosį numuša. Tai ausis nulaužia. Arba ranką, jeigu atsikišusi. Tai ir visą galvą nutraukia. Ir paišo kažkokius velniškus kryžius.
Milicijoje užvedė “Bylą dėl chuliganizmo tarp numirėlių”. Bet tod4l, kad tie numirėliai buvo ne tarybiniai, o dar ikirevoliuciniai, tai tam reiškiniui didelio dėmesio neskyrė.
Bet netrukus chuliganai ėmėsi ir tarybinių numirėlių. Ant vieno šviežio kapo jie nes aukštyn kojom apsuko raudonąją žvaigždę, kuri buvo pastatyta vietoje paminklo. Chuliganai tą žvaigždę aprašė nespausdintinais žodžiais, o apačioje juodais dažais nupiešė krikščionišką kryžių, tik aukštyn kojom.
Dabar byla dėl numirėlių trikdymo įgavo daug svaresnę prasmę. Milicijoje užrašė: “Byla dėl socialistinio turto gadinimo numirėlių forma”.
Kad ir kaip milicija besistengė, chuliganų pagauti nesisekė. Galų gale milicijos viršininkui teko kreiptis į savo pikčiausią priešą – specialų KGB įgaliotinį, pulkininką Prichodko. Tas įgaliotinis užsiiminėjo tuo, kad nagrinėdavo bylas, kur bejėgiais pasirodydavo geriausi milicijos ir kriminalinių bylų tardytojai. Didžiausiam milicijos viršininko nusivylimui, pulkininkas Prichodko gliaudė tas bylas kaip riešutus, ir dažnai tai padarydavo net neišėjęs iš savo kabineto.
Už Prichodko nugaros šnibždėjosi, kad jis iš kažkokio ypatingai slapto KGB 13-ojo Skyriaus, kurio oficialiai net ir neegzistuoja. Be to, kalbėjo, kad jis buvo kažkoks daktaras, o gal ir profesorius. Milicijos viršininkas pripažino tik kalėjimą, o pulkininką Prichodko kažkodėl labiau domino beprotnamiai. Todėl milicijos viršininkas už akių jį vadino “politiniu liurbiu” ir bendravimą su juo skaitė žeminančiu ir įžeidžiančiu.
O su numirėlių ramybės drumstimu, reikalai buvo visiškai blogi. Pulkininkas Prichodko pasižiūrėjo į kalendorių ir iš anksto nurodė dieną, ir net valandą, kada reikia tikėtis eilinio chuliganiškumo kapinėse. Tikėdamasis pagauti ne chuliganus, o pulkininką Prichodko, milicijos viršininkas tą dieną į visas kapines pasiuntė milicijos patrulius ir pasalose susodino kriminalinės paieškos agentus.
Ir prasidėjo tikra kapinių velniava. Lygiai vidurnaktį, tiksliai taip, kaip pranašavo pulkininkas Prichodko, kriminalinės paieškos agentai pagavo žmogų, kuris chuliganiškai elgėsi kapinėse: ant paminklų, kur buvo penkiakampės žvaigždės, jis pripiešdavo šeštą spindulį. O po to piešdavo juodą kryžių.
Visiškai girtą piktadarį, kuris pasirodė esantis poetas Serafimas Allilujevas, pasodino už grotų, iš kur jis visą naktį apmaudžiai šūkavo:
– Vėl poetus sodina! Betvarkė! Uch, fašistai! Aš – disidentas! Nesutinku! Kitaip galvoju!
Milicijos viršininkas užėjo pas pulkininką ir paklausė:
– Klausykite, pulkininke, iš kur j8s iš anksto žinojote tą dieną ir net valandą? Jūs ką, aiškiaregys?
– Ne, paprasčiausiai, aš pasižiūrėjau į kalendorių, kada bus mėnulio pilnatis.
– Jūs ką, šaipotės iš manęs?
– Visiškai ne. Iš protokolų matėsi, kad praeiti paminklų išniekinimai sutapo su mėnulio pilnatimi. Ir man buvo aišku, kad tai lunatiko darbas.
– Ka-as?
– Matote, įvairius žmones mėnulis veikia įvairiai. Angliškai, dar viduramžių laikais, bepročius taip ir vadino – lunatikais, o bepročių namus vadino prieglaudomis lunatikams. Ir mūsų bepročių namuose per pilnatį kai kurie ligoniai pradeda taip psichuoti, kad jiems iš anksto apvelka tramdomuosius marškinius.
Milicijos viršininkas skėstelėjo rankomis:
– Ka-apinės! Pu-usiaunaktis! Pilna-atis! Ir su numirėliais kovojantis tarybinis poetas!
Pulkininkas Prichodko pasilenkė ir iš apatinio stalo stalčiaus ištraukė kažkokią knygą. Tuo metu jo antpečiuose žybtelėjo KGB techninės tarnybos ženkleliai – sukryžiuoti kirvukai. Pulkininkas pavartė tą knygą, paskui ištiesė milicijos viršininkui:
– Perskaitykite šią vietą.
“Viešpatie! Pasigailėk sūnaus mano, skaitė milicijos viršininkas. – Jis per pilnatį siunta ir sunkiai kenčia, nes dažnai puola į ugnį ir dažnai į vandenį...“
– Kas tai per knyga?
– Tai Biblija. Evangelija pagal Matą. 17:15. Kaip matote, jau bibliniais laikais žmonės žinojo, kad “per pilnatį siunta”, kad siustas, t.y., dvasinės ligos, susijusios su mėnuliu. Ir Evangelijoje pagal Matą. 4:24, taip pat kalbama apie “siuntančius ir lunatikus”.
Milicijos viršininkas pritrenktas atsilošė kėdėje ir tik lingavo galva. Pulkininkas Prichodko tęsė:
– Kad jūs geriau tai suprastumėte, reikia įvertinti, kad tas Serafimas Allilujevas yra pusiau žydas. O dabar perskaitykite, ką apie žydus sako Jėzus Kristus, taip pat žydas, ir gana autoritetinga asmenybė. – Ir pulkininkas pirštu parodė į sekantį skyrių.
“Jėzus gi, atsakydamas pasakė: o, veislė netikra ir iškrypusi! – skaitė milicijos viršininkas. – Kiek gi aš su jumis būsiu? Kiek gi aš jus kentėsiu?“ (Matas. 17:17).
– Išvertus į šiuolaikinę kalbą, – aiškino pulkininkas Prichodko, – tai reiškia štai ką: statistika, tarp kitko, žydų statistika, sako, kad tarp žydų psichinių ligonių šešis kartus daugiau, negu tarp kitų žmonių. Tai paskaičiavo garsus žydų profesorius Lombrozo.
– Bet Allilujevas – tik pusiau žydas.
– Praktika rodo, kad tarp pusiau žydų dvasinių ligonių dvigubai daugiau, negu tarp grynų žydų. Filosofai tai vadina šėtono ir antikristo Sąjunga.
– Bet kalba, kad Allilujevas neblogas poetas...
– Štai tas ir blogai. Garsus graikų filosofas Aristotelis rašė, kad protas ir kartu beprotystė dažniausiai aptinkami pas poetus. Filosofas Demokritas sakė, kad sveiko proto žmogaus jis neskaito tikru poetu. O filosofas Platonas skaitė, kad dėl idealios valstybės sukūrimo, pirmiausiai reikia išvaryti visus poetus už tos valstybės ribų.
– Pasiduodu! – pasakė milicijos viršininkas ir į viršų pakėlė rankas. – Gerai, kad aš ne poetas, o tik vyresnysis milicininkas.
Išeidamas milicijos generolas draugiškai nusišypsojo:
– Klausykite, profesoriau... Kalba, kad jūs iš mūsų raudonojo popiežiaus gvardijos. Tai štai, perduokite raudonajam popiežiui, kad jo gvardija puikiai pasikausčiusi.
“Laisvės” radijuje Serafimo areštas sukėlė nemažą sensaciją. Sienlaikraštyje pasirodė žinutė, kur buvo pranešama, kad poetas Serafimas Allilujevas sudegė išvadavimo kovoje. Apie detales viršininkai tylėjo. Puolęs angelas Adomas Abramovičius ir jo arkangelas Davidas Čumkinas apsimetė, kad jie nieko nežino. O visi smulkūs šapai rinkosi kampuose ir šnibždėjosi:
– Kalba, kad kapinėse rado sudaužytų degtinės ir alaus butelių...
– Taip, jis gėrė ežį, o vėliau, prisiežiavęs, ieškojo moteriškų paminklų ir lindo prie jų bučiuotis...
– O vėliai įsižeisdavo, kad jie šalti ir nejuda. Ech, sako, Nina manęs nemyli – ir jūs manęs taip pat nemylite? Jūs ką, antisemitai? Ir pradeda paminklams laužyti nosis ir ausis... Bendrai, kapinėse sukeldavo tikrą pogromą.
– Jis dar ant paminklų pripiešdavo šeštus kampus žvaigždėms – kaip Dovydo žvaigždėse. Tarp kitko, jis ir anksčiau sakydavo, kad penkiakampė žvaigždė – tau apipjaustyta Dovydo žvaigždė.
– Pas jį kažkokia manija dėl apipjaustymo. Dėl revoliucijos jo laiku neapipjaustė, nes visi apipjaustytojai išėjo dirbti į ČK. O kai jis suaugo, jam išsivystė fimozė, t.y., nezalupa, t.y., linksmakotis nedirbo. Ir jį teko apipjaustyti jau brandžiame amžiuje. Na, dėl to jis ir turėjo kažkokią dvasinę traumą.
– Po to jis ant paminklų piešdavo kažkokį neokrikščionišką kryžių – aukštyn kojom. Juodą kryžių. O aplink 69, įvairi pornografija ir keiksmažodžiai.
– Chm, įdomu. Juk tą patį savo eilėraščiuose daro poetas Josifas Brodskis: murma apie Kristų, o po to “j...motiną” – ir net be taškelių. O juk jis taip pat iš apipjaustytų.
– Tie apipjaustyti dabar apsimeta naujaisiais krikščionimis. Jau kieno karvė mūktų, o ta geriau patylėtų...
– Kalba, Josifas Brodskis jau sėdėjo psichiatrinėje klinikoje – beprotnamyje. O vėliau jį išsiuntė į kolūkį – mėžti mėšlo. O dabar mūsų Serafimą į beprotnamį uždarys. Ir kukuos jis ten: ku-kū, ku-kū...
– Žinote, tuose beprotnamiuose jiems leidžia sulfaziną – į užpakalį – dvidešimt ampulių. Tai toks vaistas, kad nuo jo bepročiai išgyja, o sveikieji pavirta bepročiais.
Visąžinantis Ostapas Oglojedovas autoritetingai pareiškė:
– Aš jau seniai žinojau, kad Serafimo galvoje perlenkimas-paralaksas. Bet, jeigu jį pasodins į beprotnamį, Tai dėl visko kalta ta Nina: ji susipyko su Liza, pyko, ir atsikeršijo ant Serafimo. U-uch, nuodėmingoji šventoji.
Serafimo įprasta tvarka neteisė. Jo net netardė. Atvirkščiai, tardytojas baltu chalatu, iš po kurio žvilgčiojo KGB uniforma, Serafimui perdavė storą KGB archyvų aplanką ir paprašė atidžiai susipažinti su aplanko turiniu.
Tai buvo sena Feofano Allilujevo, Serafimo tėvo byla, kurį likvidavo Didžiojo Valymo metu. Ten buvo daug tokio, apie ką Serafimas nežinojo. Daug to, ko jis nežinojo. Ir daugiausiai to, ko jis ir nenorėtų žinoti – ir to, ko, neduok dieve, nesužinotų kiti.
Serafimas žinojo, kad jo tėvas buvo žurnalistas, ateistas, morfinistas ir futuristas, kuris pasirinko literatūrinį pseodonimą Dikij. O tardymo protokoluose buvo parašyta, kad pseudonimas Dikij charakteringas nihilistams ir anarchistams, kurie, kaip taisyklė, dvasiniai ligoniai psichopatai su naikinimo arba susinaikinimo kompleksu, už ko paprastai slepiasi sadizmas ir mazochizmas, kas paprastai susiję su atviru, paslėptu arba latentiniu homoseksualizmu. O toliau buvo parašyta tai, kad apie tą geriau patylėti.
1936 metais datuoti protokolai buvo pasirašyti KGB ypatingojo įgaliotinio Davido Lvovičiaus Golinskio.
Pilko aplanko viršuje buvo pridėtas Maskvos prokuratūros nutarimas apie bylos iškėlimą prieš Serafimą Feofanovičių Allilujevą, kaltinant jį politiniu chuliganizmu. Tas dokumentas buvo pasirašytas ypatingų bylų tardytojo prie TSRS generalinės prokuratūros ir vyresniojo justicijos patarėjo – to paties Davido Lvovičiaus Golinskio.
Serafimas iš karto suprato, kad to Davido Lvovičiaus jam apgauti nepasiseks. Kai Serafimas susipažino su pilku aplanku, tardytojas baltu chalatu jam mandagiai pasiūlė pasirinkti: atviras teismas, kur bus atskleistos visos paslaptys iš pilko aplanko, arba gydymo kursas Kaščenko vardo psichiatrinėje ligoninėje.
Bet paslaptys pilkame aplanke buvo tokios nešvarios, kad Serafimas džiaugsmingai pasirinko ligoninę. Jis net padėkojo tardytojui už draugiškumą.
Taip poetas-modernistas papuolė į Kaščenko vardo beprotnamio palatą Nr. 7. Jeigu kam įdomūs tolesni Serafimo nuotykiai beprotnamyje, tegul paskaito Valerijaus Tarsiso knygą “Palata Nr. 7”, kuri vėliau buvo išleista kažkur užsienyje.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ