Grigorij Klimov «Mano vardas Legionas»

Skyrius 10. Švento Bartalomėjaus gundymai

“...Sulauksite jūs... palikuonių baisių prakeiksmų dabartiniame gyvenime – žemiškame”.

Iš patriarcho Tichono anatemos

Todėl, kad nuodėmingųjų visada daugiau, negu šventųjų, tai ir stebuklų name, kur buvo vykdomas projektas “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga”, nuodėmingųjų taip pat buvo daugiau, negu šventųjų. Kalba, kad vienas iš tokių šventųjų buvo Bartalomėjus Jakovlevičius Kukurača. Pats jis tvirtino, kad jis dar ir kankinys, aistringas kentėtojas.

Dieną Bartalomėjus stebuklų name vykdė dailininko-karikatūristo pareigas. Ir, reikia pasakyti, dailininkas jis buvo talentingas, o jo gyvenimas buvo gana karikatūriškas. Bartalomėjus naktis paprastai pašvęsdavo alkoholiui, ir prisigerdavo taip, kad pamėgdžiodamas žalią gyvatę, pradėdavo šliaužioti keturpėsčias. Stebuklų name taip ir kalbėdavo – bartalomėjiškos naktys.

Bartalomėjus gėrė tik degtinę. Dažnai jis išgerdavo ir darbo metu ir tikindavo, kad degtinė dezinfekuoja organizmą ir padeda kūrybiniam procesui. Ir ji jam iš tikrųjų netrukdė, o net atvirkščiai – karikatūros gaudavosi dar karikatūriškesnės.

Kai iš Bartalomėjaus pareikalaudavo skubaus ar viršplaninio darbo, kartais ir visą naktį, jis turėdavo tik vieną sąlygą – litras degtinės valdiška sąskaita. Ryte rasdavo sąžiningai atliktą darbą, tuščią litrinį ir miegantį Bartalomėjų. Vietoje parašo, jis ant savo piešinių nupiešdavo mažą buteliuką su užrašu 40° ir apgraužtą silkės uodegą.

Nors stebuklu namas ir skaitėsi vienu iš psichologinio karo objektų, nors ir kalbėjo, kad tai psichų karas, bet burtininkai iš stebuklų namo gyveno gana ramiai ir taikiai. O kartais net gana linksmai.

Žinoma, toms linksmybėms labai padėdavo įvairūs gėrimai. Todėl, kad gėrimų visada turėti po ranka, stebuklų namo prezidentas Borisas Rudnevas visada savo stale turėjo du butelius.

Vienas butelis buvo egzotiškos formos, panašus į prieštankinę granatą, ir viliojančiomis užsienietiškomis etiketėmis, kur buvo pavaizduoti visokie taurūs žmonės, ir kur buvo parašyta, kad tame inde yra tikras senas škotiškas viskis, kurį savo laiku gėrė pats karalius Jurgis. Antras butelis buvo paprasto žalsvo stiklo ir be jokios reklamos.

Prezidentas neslėpė, kad antrame butelyje pats paprasčiausias samogonas. Pirmąjį to samogono butelį savo viršininkui padovanojo buvęs Vaskos Stalino virėjas ir tuo pasigyrė Nedodelkine. Nuo to laiko, kiekvienas nedadirbtasis iš Nedodelkino, ateidamas pas savo viršininką, užantyje tempdavo butelį samogono, kurį Nedodelkine virė po kiekvienu stogu.

Kartą prezidentas ištraukė abu butelius, leido Bartalomėjui pasigrožėti jų išvaizda, po to pasiūlė pauostyti turinį:

– Pasirink, iš kurios įpilti.

– Na, žinoma, viskį, – nusprendė Bartalomėjus. – Iš karto matosi, kad karališkas gėrimas.

– Tai tik geriems draugams, – pasakė prezidentas, dosniai iš pilvoto butelio pildamas pilną arbatinę stiklinę. Reikia pasakyti, kad Bartalomėjus, paprasčiausiai, kitų indų nežinojo. Po to Borisas sau įsipylė mažą taurelę iš pleibojiško butelio.

– O tu ką, samogoną siurbi? – paklausė dailininkas.

– Iš patriotinių sumetimų, – paaiškino prezidentas. – Todėl, kad aš oficialus asmuo, pats suprantate... Bartalomėjus suvertė savo viskį į gerklę ir atsikrenkštė:

– Uch, tikra ugnis! Puikumėlis!

– Tą viskį dar kryžiuočiai gėrė, – pasakė prezidentas. – Vienoje rankoje kalavijas, o kitoje – gertuvė su viskiu.

– Na-a, įpilk dar truputį, – paprašė Bartalomėjus.

– Pas tave skonis kaip karaliaus Jurgio, – pagyrė prezidentas, įpildamas dailininkui viskio ir po truputį siurbčiodamas savo samogoną.

– O-o, stipriai tu samogoną siurbi, – nustebo Bartalomėjus. – Net aš taip negaliu. Jį, prakeiktą, reikia gerti taip: užsimerkti, užsispausti nosį – ir greičiau į gerklę. Tik po to dar reikia vandeniu užsigerti.

– Tai pas mane tokia politika, – paaiškino prezidentas, – Kad neprarasti autoriteto masėse.

– Taip, kas tokią bjaurybę geria ir nesirauko, tas toli eis, – pasakė Bartalomėjus.

Iš pradžių Borisas norėjo, paprasčiausiai, pasišaipyti iš Bartalomėjaus – ir pakeitė butelio turinį. Bet greitai žodžiai apie prezidentinį viskį pasklido po stebuklų namą ir pasiekė Sosijaus Isajevičiaus Gilrudo ausis. Stebuklų namo komisaras atėjo pas savo prezidentą ir taip pat panoro paragauti karaliaus Jurgio viskio.

– М-м-м... Jo didenybės rūmų tiekėjas, – skaitė Sosi etiketėje, ir uostė škotišką butelį su rusišku samogonu, – М-м... o kvapų puokštė kokia! Ir dūmeliu atsiduoda. Viskas kaip priklauso.

Nors Sosi buvo laikomas tokių gėrimų žinovu, bet ir jis tapo formalios reklamos auka. Pabandęs taurelę, jis paskanavo ir pliaukštelėjo liežuviu:

– М-taip, karališkas gėrimas! Žinovams. Žinai, kaip tą viskį daro?

– Šiek tiek, – pasakė prezidentas.

– Jį verda iš specialių avižų, – komisaras lūpas sudėjo širdute. – Specialiuose moliniuose puoduose. O vėliau laiko specialiuose ąžuoliniuose statinėse. Na, ir dar įvairios ten gamybinės paslaptys.

Bet stebuklų namo prezidentas puikiai žinojo, kad to samogono visa paslaptis tame, kad jį verda iš įvairiausių atliekų ir vietoje geros įrangos naudoja surūdijusias kanistras nuo benzino.

Tie eksperimentai prezidentui pakišo laimingą mintį. Jeigu reikėdavo atsikratyti užsisėdėjusio lankytojo, Borisas jam pasiūlydavo stebuklingo karaliaus Jurgio gėrimo. Niekas negalėdavo atsispirti gundančiam buteliui. Ir niekas neužsibūdavo kabinete ilgiau kaip penkias minutes. Visi bėgdavo į tualetą išsiskalauti burnos. Išimtimi buvo tik Bartalomėjus, kuris be problemų pernešdavo viską, net iki denatūrato ir medžio spirito.

Stebuklų name taip priprato prie įvairių stebuklų, kad niekas nieko nesistebėjo ir niekas niekuo netikėjo Taip, Bartalomėjus Jakovlevičius Kukorača tikino, kad jis garsaus grafo Vitte giminaitis ir, kad vokiečių okupacijos metais jis buvo Kijeve, ir vokiečiai dėl to jo vos nepakorė. O kiti kijeviečiai kalbėjo, kad jie patys jį išgelbėjo nuo gestapo, kur jį buvo pasodinę kaip pusiau žydą. Bartalomėjus kategoriškai neigė savo žydišką pusę ir tvirtino, kad tai piktas šmeižtas.

– Juk taip, kaip aš, geria tik rusai! – sakė jis. Po karo pabaigos, Bartalomėjus įsivaikino sūnų-žydą, kurio tėvus hitlerininkai sušaudė Babjė Jary mieste. Na, ir kalbėjo, kad tai kraujo balsas. O Bartalomėjus sakė, kad tai iš gailesčio. Vienaip ar kitaip, Bartalomėjų visi skaitė geru vaikinu.

Už bausmę, kad jis buvo vokiečių okupuotoje teritorijoje, vėliau jo niekas neregistravo Maskvoje. Ir vietoje to, kad gyventų su Pasternaku Peredelkine, jam teko gyventi Nedodelkine. Kartu su kitais nevykėliais iš Maskvos bohemos, kuriuos taip ir vadino – nedadarytieji iš Nedodelkino.

Mažas ir storas, garbanotis rausvais plaukais ir ereliška nosimi, Bartalomėjus tikino, kad jaunystėje jis rinko prizus iš bokso ir šuolių į aukštį. Be to, jis mėgo girtis pasisekimu tarp moterų. Bet namuose pas jį buvo žmona Manečka ir trys vaikai. Manečka buvo tokia maža, plona ir suvargusi, lyg ji būtų pastoviai badavusi. O vaikai buvo tokie purvini ir apdriskę, lyg būtų neturėję tėvo ir motinos.

Paliegusi kaip rudeninis viščiukas, Manečka tikino, kad ji žinomo generolo duktė, kurį likvidavo Didžiojo Valymo metu. O Bartalomėjus tikino, kad jis – šventas žmogus, kuris gyvena dėl savo žmonos ir vaikų. Manečka nesiskundė, kad Bartalomėjus viską prageria. Tada Bartalomėjus skundėsi, kad jis geria todėl, kad jam nesinori eiti į namus.

– Mūsų penki žmonės – ir aš prageriu lygiai penktą dalį savo atlyginimo, – įrodinėjo jis. – Argi tai ne sąžininga?

Apie savo vyresnįjį sūnų Bartalomėjus pats sakė, kad tas įsisūnytas. O apie kitus du vaikus kaimynai skleidė gandus, kad jie kaip du vandens lašai panašūs ne į Bartalomėjų, o į bukanosį ir šviesiaplaukį Stiopką, kuris gyveno kaimynystėje ir dažnai užeidavo pas Manečką, kad suskaldytų malkas arba padėtų ūkyje, kol vyras braižosi po smukles. Bartalomėjaus garbei reikia pasakyti, kad jis į tas apkalbas nekreipė jokio dėmesio.

Visa tai matydamas, stebuklų namo prezidentas nusprendė padėti Bartalomėjui. Pastatęs ant stalo pilną butelį karaliaus Jurgio viskio, Borisas išskėtė rankas:

– Klausyk, tu toks talentingas žmogus. Bet kodėl pas tave toks nevykęs gyvenimas?

– Nežinau, – atsiduso Bartalomėjus.

– Juk tu vyras, pačiame jėgų žydėjime...

– Žinoma, – sutiko Bartalomėjus ir susivertė į gerklę stiklinę viskio. Paskui jis paplekšnojo sau per storą pilvą ir išpūtė krūtinę.

– Tau tik trūksta organizacinių sugebėjimų, – nusprendė prezidentas. – Bet, jeigu į tai pasižiūrėti sumaniai, tai...

Ir Borisas pradėjo Bartalomėjui piešti puikią jo ateitį, jo talento atsiskleidimą ir gyvenimą be rūpesčių įsimylėjusių gražuolių apsuptyje.

– O kaip gi visa tai padaryti? – susidomėjo karikatūristas.

– Labai paprastai. Tau reikia išsiskirti su Manečka. Juk tai ne žmona, o karikatūra. Be to, tarp mūsų kalbant, ir vaikučiai pas tave, na... Jau labai jie į tave nepanašūs. Tavo nosis ereliška, o vaikai – bukanosiai.

– Na, tai formalios smulkmenos.

– Tikras dailininkas privalo būti laisvas, kaip vėjas, – agitavo prezidentas. – Ir tada tu pakilsi kaip erelis. Vėliau tu dar ačiū pasakysi.

Vakare girtas kaip pėdas Kukorača svirduliavo po Nedodelkiną ir visiems gyrėsi, kad skiriasi su žmona ir pradės naują gyvenimą. Kad atšvęstų tą džiaugsmingą įvykį, jis įvirto į vietinę aludę ir ten organizavo visaliaudines išgertuves.

Tuo metu Manečkai jau buvo praneštą apie jos laukiantį likimą, ir ji priėmė savo priemones. Per patį girtavimo įkarštį, į aludę įsiveržė bukanosis Stiopka, kuris padėdavo Kukoračiai šeimyniniuose reikaluose, ir nusivylusiai suvapėjo:

– Žmonės gerieji, Manečka nusinuodijo!

Akimirksniu išblaivėjąs, Kukorača pašoko ir nudūmė į namus. Ten, surinkusi visus kaimynus, Manečka viešai nuodijosi. Tiksliau, rankoje ji laikė saują migdomųjų tablečių ir šaukė, kad tuojau nuodysis. O kaimynai ją atkalbinėjo.

Kai tik kambaryje pasirodė Kukorača, Manečka pradėjo ryti tabletes. Po to garsiai suaimanavo, sumojavo rankomis taip, kad tabletės išlakstė į visas puses, ir bumbtelėjo ant grindų. Tuo pat metu prie durų atsirado greitosios pagalbos karieta, kurią iškvietė Stiopka.

Sekančią dieną, kaip mokinukas, kuris nepadarė namų darbų, Bartalomėjus vengė susitikti su prezidentu ir net atsisakė nuo karaliaus Jurgio viskio.

– Manečka mane taip myli, – murmėjo jis, – taip kad, teks man su ja kankintis iki gyvenimo pabaigos. Tai visų šventų žmonių likimas – kankintis.

Nuo to laiko Bartalomėjus pradėjo gerti dar labiau. Vėliau, kaip kalbėjo stebuklų name, šventas Bartalomėjus pakliuvo po autobusu. Prezidentas vėl nusprendė padėti savo karikatūristui ir iš kažkur gavo patentuotų tablečių nuo alkoholizmo, kurios vadinosi “Antobus”.

– Šlamštas! – paniekinamai įvertino Bartalomėjus. – Jeigu tas autobusas būtų veiksmingas, tai nebūtų alkoholikų.

– O tu pabandyk, – patarė Čingischano palikuonis. – Bijai?

– Aš nieko nebijau, – atsakė karikatūristas. – Aš net aviacinį likerį gėriau – mes jį iš antifrizo varydavome. Jis paėmė dvi tabletes “Antobuso” ir jas prarijo.

– Ech, kaip monpansjė!

Vakare Čingischano palikuonis sėdėjo valgykloje, kuri tarnavo savotišku klubu, ir rojaliu barškino “Madonos maldą”. Atkišęs pilvą, su buteliu degtinės rankoje, įėjo Bartalomėjus. Jausdamas malonumą, jis prisipylė stiklinaitę degtinės, išgėrė ir atsikrenkštė:

– Ech, pasidezinfekuosime...

Pabaigęs savo “Madonos maldą”, Čingischano palikuonis atsisuko ir pasibaisėjo. Bartalomėjaus veidas buvo tamsiai raudonos spalvos, o akys buvo pasruvusius krauju taip, lyg tai jis tuojau pat gaus apopleksijos smūgį. Tuo momentu karikatūristas pats pajuto, kad kažkas negerai, todėl kaip kulka šovė į tualetą šaukdamas:

– Atrodo, kad aš papuoliau po autobusu!

Sekančias tris dienas Bartalomėjus beveik neišėjo iš tualeto. Tai jums patvirtins visi stebuklų namo keistuoliai. Kalbėjo, kad jis net į namus nevažinėjo į Nedodelkiną, o nakvojo taip pat tualete. Bet kuriuo atveju, kai stebuklų namo bendradarbiai ateidavo į darbą, Bartalomėjus ten jau sėdėdavo ir stenėdavo:

– Na ir prakeiktas autobusas... Toks pasityčiojimas iš žmogaus orumo... Tą išradėją reikia pakarti už...

Iš už durų jo klausinėdavo:

– Na, kaip tu ten? Gyvas? Sveikas?

– Pusiau gyvas, pusiau sveikas, – krenkšėjo Bartalomėjus. – Savo baisiausiam priešui to nelinkėčiau... Na ir prakeiktas autobusas!

Tai, tikriausiai, buvo vienintelės trys dienos dailininko gyvenime, kai jis sėdėjo be degtinės. Po to jis vėl gėrė ir kalbėdavo:

– Geriau sąžiningai nudvėsti nuo degtinės, negu nuo kažkokio brudo.

Nepaisant savo draugystės su žaliąją gyvate arba, gal būt, būtent dėka jos, Bartalomėjus Jakovlevičius Kukorača buvo laikomas vienu iš geriausių karikatūristų Tarybų Sąjungoje.

* * *

Specialaus projekto “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjunga” vadovui kartais buvo sunku atskirti, kas pas jį šventieji, o kas nuodėmingieji.

Be šventojo Bartalomėjaus, aplink stebuklų namą sukinėjasi dar vienas kandidatas į šventuosius – katakombinis krikščionis Zaremas Volkovas, jis taip pat TSRS šachmatų didmeistris, ir dar aklojo žaidimo. Kiekvieną kartą, kai Zaremui paaštrėdavo persekiojimo manijai, jis mesdavo darbą, ir tam, kad kažkaip prasimaitintų, ateidavo į stebuklų namą, kur iš jo kartais iš gailesčio nupirkdavo įvairius propagandinius straipsnelius.

Kartą stebuklų namo prezidentas paklausė:

– Na, Zaremai, kas pas tave naujo?

– Na, viskas po senovei – seka.

– Klausyk, kam tu reikalingas, kad tave sektų?

– E-e, jūs, paprasčiausiai, nežinote. Štai, kartą viena moteris mane pasikvietė pavakarieniauti. O po to kviečią į lovą. E-e-e, galvoju, tai ne moteris o spąstai. Aš kuo skubiau padėkojau – ir į kojas. Matote – seka!

– Aš būčiau patenkintas, jeigu mane taip sekiotų, – pasakė Borisas.

– Turintys akis – ir nemato, – liūdnai pasakė aklo žaidimo didmeistris. – Tai štai, ir jūs daug ko nematote. Štai, neseniai norėjote padėti Bartalomėjui, o viskas gavosi atvirkščiai. O kodėl – viso to jūs nežinote.

– Kodėl gi?

– Ant jo – patriarcho Tichono anatema, tyliai pasakė katakombinis krikščionis. – Tai šventųjų ir nusidėjėlių paslaptis. Bet jūs – geras žmogus, jūs gailitės manęs, ir aš jums tą paslaptį atskleisiu. Štai, patys pasižiūrėkite. Juk Manečkos tėvas buvo stambus generolas – ir sušaudytas Didžiojo Valymo metu. Nejaugi jūs nesuprantate?

– Nevisiškai.

– Štai, matote, turintys ausis – ir negirdi. Juk, jeigu Manečkos tėvas 1935 metais buvo stambus generolas, reiškia, jis buvo revoliucinis generolas, reiškia, tai žmogus, kruvinas nuo kojų iki galvos. O tokius dalykus darė tik nusidėjėliai. Štai, jie ir sumokėjo už savo nuodėmes. Juk ir mano tėvas buvo stambus komunistas, ir taip pat sušaudytas Didžiojo Valymo metu. Už savo nuodėmes. Ir aš moku už jo nuodėmes. Bet aš tai supratau – ir man lengviau nešti savo kryžių. Žinote, ką pasakė patriarchas Tichonas?

– Ką?

– Per patį revoliucijos įkarštį, 1918 m. sausio 19 dieną, švenčiausiasis Maskvos patriarchas, nuolankusis Tichonas viešai paskelbė komunistams anatemą. Ir to prakeiksmo tekste yra tokie žodžiai, klausykitės atidžiai...

“Atsipeikėkite, bepročiai, nutraukite kruvinus susidorojimus. Nes tai, ką jūs išdarinėjate, ne tik žiaurus dalykas, tai iš esmės šėtono darbas, už kurį jūs ugnimi degsite sekančiame gyvenime – pomirtiniame, ir užtrauksite siaubingą prakeiksmą palikuonims šiame gyvenime – žemiškame”.

Katakombinis krikščionis nuleido galvą.

– Kaip matote, tas prakeiksmas išsipildė. Tėvai sušaudyti, o jų vaikai nešiojasi dar ir palikuonių prakeiksmą šiame gyvenime – žemiškame. Ir aš nešu. Ir Manečka neša.

– Na, o Bartalomėjus?

– Ir jis atsako už savo protėvių nuodėmes – už antikristo nuodėmes. Todėl jis ir geria: pats nuo savęs bėga – ir negali. Bet, bendrai, jis, daugiau ar mažiau, linksta prie šventųjų. Bet tai – gudrus šventasis.

– Kame jo šventumas – degtinėje?

– Viešpatie Dieve, nejaugi jūs vis dar nematote? Nes pas jį sūnus įsisūnytas, o kiti du – visi žino, kad nuo Stiopkos. Praktiškai, jo santuoka – tai švari fikcija. Ir jis maitina svetimus vaikus, ką puikiai žino.

TSRS aklo žaidimo didmeistris suvedė rezultatus:

– Iš principo, Bartalomėjus eina tuo pačiu keliu, kaip ir vienuoliai. Bet todėl, kad jis šiek tiek žydas, tai šiek tiek gudrauja. Be to, jeigu ten ir yra nuodėmių, tai tos nuodėmės Manečkos. Kalbant apie nuodėmes, reikia visada pradėti nuo moterų. Todėl Biblijoje ir sakoma, kad pirmoji nuodėmė – tai Ievos nuodėmė. Net ir su Stiopkos pagalba, iš Manečkos nieko gero nesigaus, nes ant jos patriarcho Tichono anatema. Bus eiliniai nedadarytieji iš Nedodelkino.

Katakombinis katalikas patraukė pečiais:

– Todėl šventasis Kuprijanas ir sako, kad moteris – tai instrumentas, kuriuo naudojasi šėtonas, kad užvaldytų kitas sielas. O šventasis tėvas Tertulianas tiesiai sako, kad moteris – tai pragaro vartai. Ir net Nyčė patvirtina, kad moteris – tai antroji Viešpaties Dievo klaida.

– O kokia pirmoji klaida?

– Na, pavyzdžiui Bartalomėjus.

– Gerai, – pasakė Borisas. – O kodėl Bartalomėjus tikina, kad jis grafo Vittės giminaitis?

– Perkeltine prasme, taip – jie, savotiški giminaičiai. Grafas Vittė buvo vedęs žydę. Tokia pat maišyta santuoka, kaip ir pas Bartalomėjų. Tiesa, grafas Vittė buvo garsiu tų pačių slaptų organizacijų nariu, kurie patys save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Tai ten, kur šėtonas susiuosto su antikristu.

“Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” prezidentas atsilošė krėsle ir pasižiūrėjo Zaremui į akis. Aklo žaidimo čempiono akys buvo kažkokios bespalvės ir lyg šiek tiek apsiblaususios. Bet tos akys matė tai, ko nematė kiti. Keistuolis, bet smegenys kaip kompiuteris.

Lyg tai skaitytų jo mintis, žmogus-kompiuteris kaltai nusišypsojo:

– Kai aš jums sakiau, kad pabėgau nuo moteriškų gundymų, jūs, žinoma, pagalvojote, kad aš koks nors nenormalus arba beprotis. Bet iš pradžių reikia žinoti, kas tai per moteris. Tai ne šiaip moteris, o moteris-spąstai. Todėl aš net nelaikau nuodėme jos pavadinti vardu, kad ir kiti žinotų. Tai – prancūziškoji Liza.

– Ta, kuri meluoja, kad ji caro senatoriaus anūkė?

– Ne, čia ji nemeluoja. Jos senelis iš tikrųjų buvo caro senatorius. Ta pati istorija, kaip ir su grafu Vitte. Matote, žydai dažnai maišosi su išsigimstančia aristokratija ir supuvusia inteligentija. Tokiu būdu, jie lyg tai pasivagia inteligentų genus, o po to bėga atgal pas žydus. Ir jie tuo figli-migli užsiiminėja tūkstančius metų. Iš čia ir garsusis žydų inteligentiškumas, o iš tikrųjų tai, paprasčiausiai, vogti genai.

Katakombinis krikščionis pamokamai pakėlė pirštą:

– Jeigu jūs atsiversite Bibliją, tai pamatysite, kad garsusis žydų karalius Dovydas buvo piemuo ir savo karjerą pradėjo nuo to, kad užsiiminėjo sodomiškomis nuodėmėmis su karalaičiu Jonopatu, karaliaus Sauliaus sūnumi, pažvelkite į antrąją Karalių knygą, 1:26. Tokiu būdu, jau karalius Dovydas karaliumi tapo, taip sakant, per užpakalinį įėjimą. išmintingiausias judėjų karalius Saliamonas buvo to paties sodomietiško karaliaus Dovydo ir motinos chotejietės sūnus. Tai yra, jau išmintingasis žydų karalius Saliamonas, atvirai kalbant, buvo pusiau žydas, maišyto kraujo. Ir baisus sutapimas: tarybinis šachmatų čempionas Spaskis – pusiau žydas, ir amerikiečių šachmatų čempionas Fišeris – taip pat pusiau žydas. Bet kodėl visi jie – ne grynakraujai žydai, o pusiau žydai?

Tarybinio aklojo žaidimo čempiono akyse žybtelėjo ugnelės.

– Jeigu išsiaiškinti, tai daugelis žydų, o ypač žydų inteligentija, tik galvoja, kad jie žydai, o iš tikrųjų, tai tik kraujomaiša, nuodėmingoji kraujomaiša iš visų tų šalių, kur žydai šlaistėsi keturis tūkstančius metų. Bet, tokiu būdu, žydai lyg tai užsivertė ant pačių viso pasaulio nuodėmes. O vėliau stebisi, kodėl jų nemėgsta, ir skundžiasi antisemitizmu.

Katakombinis krikščionis priekaištingai palingavo galva-kompiuteriu:

– Beveisliai kosmopolitai. Kaip Agasferas. Kaip tas užsimaskavęs marsietis, kaip Siniavskio apsakyme “Pchenc) («Пхенц»). Bet disidentas Siniavskis – pusiau žydas, o jo porininkas Danielius – žydas. Ir jie puikiai žino, kas tie per marsiečiai: jie taip patys save įsivaizduoja. Bet tokiais pat marsiečiais buvo Leninas ir Kerenskis. Arba tokie berniukai kaip Hitleris ir Ruzveltas. O kodėl visi Stalino vaikai susimaišė su žydais? Vėliau Leninas, Stalinas, Hitleris ir Ruzveltas sukelia pasaulinius karus ir revoliucijas ir milijonų milijonai normalių, sveikų ir niekuo nekaltų žmonių žudo vienas kitą... Kam? Kodėl?

Kad pokalbį pakreipti kita linkme, “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” prezidentas pasakė:

– Gerai, bet kodėl prancūziškoji Liza – tokia pavojinga.

– Todėl, kad jos tėvai buvo berdiajevininkai, kurie meldžiasi už šėtono ir antikristo sąjunga. Nuo to lyg tai gimsta žmonės-dievai arba dievai-žmonės. Bet tai – šėtoniška apgaulė. Iš tikrųjų nuo to gaunasi šėtoniukai, įvairios raganos ir raganiai. Ir štai Liza – tokia pat ragana.

– Nejaugi? – juokais nustebo Borisas.

– Taip, taip. Bet tokias raganas, pirmiausiai, verbuoja įvairūs gudrūs organai. Todėl Liza ir buvo KGB galima-mergaite. Tokias raganas pakiša vyrams į lovą, kad jiems atlikti Froido psichoanalizę. O dabar aš įtariu, kad amerikiečiai užverbavo Lizą operacijai “Juodasis Kryžius”.

– O kas tai yra?

– Tai psichologinio karo karinė paslaptis. Žinote, amerikiečiai mane seka, bet aš juos taip pat seku.

Kai Zaremas išėjo, “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” prezidentas sėdėjo ir galvojo: “Štai ir išsiaiškink, kur čia šventieji – ir kur nuodėmingieji? Kur linksmi nuodėmingieji – ir kur gudrūs nuodėmingieji? Kur TSRS didmeistris, ir dar aklo žaidimo – ir kur pasimaišęs, dar ir kenčiantis nuo persekiojimo manijos?“

* * *

Kartais Borisas užsukdavo į namą su auksiniu gaideliu ir ten vartė “Tarybinių išminčių protokolus”, kur, lyg tai, buvo saugomi gėrio ir blogio, išminties ir beprotystės, gyvenimo ir mirties pažinimo raktai. Bendrai, tarybinis satanizmo žinynas. O dėl akių, kažkokios kalbelės apie Aukštąją Sociologiją ir dialektinę krikščionybę.

Kaip ir priklauso Fomai Netikėliui, Borisas į visa tai žiūrėjo gana skeptiškai. Todėl, pavart3s nuobodžius “Tarybinių išminčių protokolus”, kad prasiblaškytų, jis kartais rausėsi KGB 13-ojo Skyriaus viršininko bylose. Taip jis atrado geltoną aplanką su Otto Jono byla.

Kai 1954 metais Vakarų Vokietijos kontržvalgybos viršininkas perbėgo į tarybinę pusę, tai buvo pasaulinė sensacija. Visas pasaulis spėliojo ir nieko nesuprato: kaip galėjo gautis, kad pats svarbiausias didžiulės šalies sargas staiga pats tapo išdaviku? Kas per velniava?

Jono byla priminė teatro komediją. Buvęs vakarų Vokietijos kontržvalgybos viršininkas be jokių problemų viešindavo Rytų Vokietijoje pas savo Tarybinius kolegas, kurie jį priimdavo labai džiaugsmingai. Otto rengdavo spaudos konferencijas, kur stengdavosi ne iš baimės, o sąžiningai – ir viešai išdėstyti visas vakarų paslaptis.

O Vakarų Vokietijos spauda, tuo tarpu, atgaline data ant jo korė visus šunis: kad Otto girtuoklis ir narkomanas, ir homoseksualistas, ir kalės vaikas, ir iš viso ne žmogus, o velnias žino kas.. Vai-vai-vai, bet – kaip gi viskas gavosi, kad viso to jūs anksčiau nematėte?

Pasisvečiavęs Rytuose, nesutramdomas Otto nerukus pasiilgo Vakarų ir, lyg niekur nieko nebūtų įvykę, kaip nerūpestingas turistas sugrįžo į namus. Tarybiniai šeimininkai svečiui nei kiek nesutrukdė. Už tokius dalykus kontržvalgybos darbuotojus baudžia labai griežtai, net Vakaruose. Bet todėl, kad Otto nebuvo paprastas mirtingasis, o kontržvalgybos viršininkas, Vakarų Vokietijos demokratinis aukščiausiasis teismas jam paskelbė pritrenkiančiai demokratin5 nuosprendį: tokį, kokį paprastai duoda smulkiems kišenvagiams. Ir netrukus jį iš viso paleido iš kalėjimo. Už gerą elgesį. Valstybės išdavystė – ir komedija!

Bet kokiu būdu pederastas, narkomanas ir girtuoklis, isterikas ir psichopatas tapo vokiečių karinės žvalgybos viršininku? Ir kodėl jam dav4 tokią pritrenkiančiai švelnią bausmę? O šalia – 13-ojo Skyriaus pažyma, kad Otto Jonas buvo ne tik pederastas, bet ir kažkokios slaptos partijos narys, kuri Vakaruose vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip TSRS komunistų partija.

Sprendžiant iš geltonojo aplanko medžiagos, 13-sis Skyrius jau nuo senų senovės žinojo visas Otto Jono paslaptis ir paslaptėles. Tiesa, Otto Jono brolis 1944 metais buvo pakartas už dalyvavimą sąmoksle prieš Hitlerį, reiškia, prisigimęs sąmokslininkas. Nors Otto Jonas buvo pederastu, bet jis turėjo ir žmoną, žydę Liusi Manen. Bet pabėgo jis ne su savo žyde žmona, o dupletu su savo draugu. Tiksliai taip pat dupletu pabėgo diplomatai-pedikai Begresas ir Maklinas, kurie pasirodė esantys tarybiniai šnipai. Maklinas taip pat buvo vedęs ir net vaikų turėjo.

Chm, kaip gi tie pedikai tuokiasi? 13-ojo Skyriaus specialistai paaiškino, kad labai paprastai. Homoseksualai daro vienas kitą, ir dažniausiai ne į užpakalį, o į burną, nuo to vėliau atsirado tokie visiems žinomi keiksmažodžiai, kaip b...čiulpei ir į burną daryti. O kai tie homo apsiveda, tai jie veda minetistes iš prancūziškų anekdotų ir daro savo žmonas į burną. Ir vaikučiai tokie pat gaunasi. Todėl ir sako – pirštu daryti.

Geltonajame aplanke taip pat painėja triukšmą sukėlusi byla “Raudonoji kapela” ir pats garsiausias antrojo pasaulinio karo šnipas Rudolfas Resleris. Visą karą tas Resleris operavo moteriška suknute ir moterišku vardu Liusia. Reiškia, kažkoks nenormalus. Pakraštėse – KGB 13-ojo Skyriaus viršininko pastabos: “Todėl filosofai ir sako, kad velnias – tai visų amžių ir visų tautų penktoji kolona”.

Bet įdomiausia Jono byloje buvo tai, kad ši byla buvo kažkaip susijusi su Tarybų-vokiečių draugystės Bendrija Rytų Berlyne, o ta Bendrija, savo ruožtu, buvo kažkaip susijusi su gudriu agitpromo namu ir stebuklų namu, kur Borisas dabar buvo specialaus projekto “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” prezidentu.

Stebuklų namo prezidentas užvertė aplanką. Och, matyt, ne be reikalo generolas-archiepiskopas Pitirimas žadėjo, kad tame stebuklų name bus kažkokia juodoji magija, kurios aš, Borisas, net nematysiu.

Kartą tamsiųjų reikalų profesorius Malininas, sutikęs Borisą name su auksiniu gaideliu, konfidencialiai pamerkė:

– Borisai Aleksanyčiau, todėl, kad aš priskirtas jums lyg tai repetitorius arba klasės vadovė, tai leiskite paklausti: kaip reikalai su juodąja sociologija?

– Žinote, Igori Viktorovičiau, kai man buvo apie 22 metus, kad pakelčiau savo kultūrinį lygį, aš nutariau rimtai paskaityti Dostojevskį. Pasiėmiau “Netočką Nezvanovą” («Неточку Незванову»), skaitau: kažkokia mergaičiukė-paauglė, kuri visą laiką psichuoja ir isterikuoja, o vėliau puola bučiuoti savo draugę-kunigaikštytę. Visą naktį guki lovoje ir bučiuojasi.

– Lytinio brandumo pradžia, – pastebėjo tamsiųjų reikalų profesorius, – tuo pat metu paaštrėja ir įvairios psichozės. Iš principo, tai prabundanti lesbietė.

– Taip, bet tada aš mokiausi industriniame institute, kur buvo 5 tūkstančiai studentų. Ir per visus 5 metus aš neprisimenu nė vieno homoseksualumo atvejo.

– Paprasčiausiai, jūs to nematėte. Todėl, kad niekas neprisipažins, kad toks yra. O tuo labiau, tarybiniais laikais, kai tai buvo nemadinga. Be to, dėl revoliucijos, į universitetus atėjo sveikesni žmonės, tie patys naujo tipo tarybiniai žmonės, homo sovietikus, apie kuriuos, atrodo, jūs ruošiatės parašyti knygą.

– Vienaip ar kitaip, nors Dostojevskį ir skait didžiuoju psichologu, bet skaityti jį man buvo nemalonu – ir aš mečiau. Tai štai, ir nuo jūsų juodosios sociologijos mane taip pat pykina.

– Visiškai natūrali normalaus žmogaus reakcija, – pasakė tamsiųjų reikalų profesorius, – Chininas taip pat kartus, bet tai vaistai. O dabar atliksime vieną mažą praktinį pratimą. Kai Jūs buvote Berlyne, ten susipažinote su dviem vokietaitėmis – Margit ir Anuš. Tiesa, tai – agentai, galima-mergaitės. Sakykite, kokios jūs nuomonės apie tas merginas?

– Žavūs sutvėrimai.

– Kaip bebūtų gaila, aš turiu jus nuvilti, – profesorius Malininas nusišypsojo taip kreivai, kaip gerai išauklėta dama. – Tai dvi lesbietės.

– Niekai! – karštai sušuko tarybų-vokiečių draugystės Bendrijos narys, – Kokios gi jos lesbietės, jeigu su viena iš jų aš pats miegojau?!

– Štai, štai, turintys akis – ir nemato. Atleskite už nekuklų klausimą: o ar jos meilėje nepastebėjote mažo prancūziško akcento?

– M-m-m-m... Taip, šiek tiek...

– Štai, ir pasirodo. Tai pats tikriausias homoseksualumo požymis – tėtušio Froido burnos erotizmas. Žaisti su tokiomis moterimis galima. Bet, apsaugok viešpatie, susituokti. Тokia moteris jums užnuodys visą gyvenimą. Tai – daugelio nelaimingų santuokų, kankinančių pokalbių ir defektinių vaikų pirmoji priežastis – ir iki pat mirties jūs neišsiaiškinsite, dėl ko taip ir kodėl. Taip kad Netočkos Nezvanovos egzistuoja ne tik ant popieriaus, bet ir gyvenime.

Tamsiųjų reikalų profesorius mandagiai, kaip išauklėta dama, atsisveikino ir išvažiavo savais reikalais. O Borisas liko su nemaloniu kartėliu širdyje. Och, matyt, ne veltui burtininkas Apulėjus sakė, kad, norint pasiekti tikrą išmintį, iš pradžių reikia pabūti asilo kailyje.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ