“Šėtonas negali mylėti ir nemyli tų, kurie myli”.
Deni de Ružmon “Šėtono vaidmuo”
Stebuklų namo vairuotojas Liusia Šelaputinas, nesėkmingas poezijos ir prozos vaisius, gyveno Nedodelkine kartu su motina, poete Irina Zabubionaja. Jeigu meilės reikaluose Irina garsėjo savo lengvabūdiškumu, tai Liusia įsimylėdavo tik rimtai. Taip pat rimtai jis įsimylėjo Kapitaliną, Sosi Gilrudo sekretorę, kuri gyveno kaimyniniame barake.
Kiekvienu patogiu momentu, Liusia išsiimdavo iš kišenės savo mylimosios portretą ir išdidžiai rodydavo aplinkiniams:
– Žiūrėkite, mano sužadėtinė!
– Ji jau visų Nedodelkino jaunikių sužadėtine pabuvojo, – pastebėjo flegmatikas Filimonas.
Kad sukurtų savo skirtajai gražų gyvenimą, Liusia nusprendė pasistatyti užmiesčio vilą. Pradėjo nuo to, kad iš durininko Nazaro nusipirko pusiau apdegusį furgoną ant ratų, kuris šį kažkada buvo nusipirkęs iš čigonų. Po to Liusia pasistatė savo čigonišką furgoną kažkokioje niekam nereikalingoje laukymėje maždaug dvidešimt kilometrų nuo Maskvos, ir kartais ten nuvažiuodavo dviračiu, kad galėtų pasigėrėti vila. Dabar jis jautėsi kaip čigonų baronas ir norėjo greičiau vesti. Bet gyvenimas tokioje viloje Kapitalinai visiškai nepatiko.
– Klausyk, kam tu mėtai pinigus pavėjui? – įkalbinėjo nevykėlį jaunikį eksmilijonierius Sarkisianas, – ji juk paprasčiausia paleistuvė. Turgaus dieną jos kaina – penkrublė. O Žoržikas ten jau nemokamai pabuvojo. Paklausk pas Žoržiką, kaip tai daroma.
Į tai čigonų baronas atsakė:
– Tai manęs neliečia. Man siela svarbu!
Kad užkariautų Katalinos sielą, Liusia visiems paskelbė, kad netrukus jis jai padovanos tokią dovaną, kad visi iš pavydo iškris. Bet netrukus po to, jis pats pradėjo svyruoti. Ir ne iš pavydo, o nuo kiekvieno vėjelio dvelktelėjimo. Po to jis, nei iš šio, nei iš to, staiga išvirto iš kojų. Žiūrėdamas į ant grindų išsitiesusį Liusią, žvairys Filimonas bakstelėjo alkūne Artamoną:
– Su tokiu vairuotoju gana paprasta nuvažiuoti į aną pasaulį.
Artamonas užriko ant bejausmio Liusios taip, kad jis iš karto atsipeikėjo nuo savo alpulio:
– Ko tu čia du-r-rnių valioji?!
– Na, žinote, galva sukasi...
– Galavosūkis nuo sėkmės, – konstatavo Žoržikas.
– Tai jam dėl bado, – paaiškino durininkas Nazaras. – Iš savo tėtušio išmoko, ir dabar vien vandeniu iš krano minta.
Pasirodo, vargšas vairuotojas nutarė savo mylimajai nupirkti karakulinį manto ir, taupydamas pinigus, marino save badu. Buhalteris Sarkisianas ėmėsi pieštuko ir paskaičiavo, kad tam tikslui Liusiai teks badauti dešimt metų.
Bet Katalinai nepakako kantrybės tiek ilgai laukti pažadėto manto. O labiausiai jai nepatiko, kad tada, kai ji priiminėja savo vizituotojus, Liusia sukinėjasi po langais ir net bando pasižiūrėti per plyšius. Bendrai, jaunoji savo sužadėtiniui pareiškė oficialų atsisakymą. Tai yra, prie liudininkų jį pasiuntė po velnių.
Čigonų baronas pamirksėjo akimis ir nuėjo į namus pas savo motiną. Bet ten Irina Zabubionaja taip pat priiminėjo kavalierius, ir Liusiai vėl teko budėti po langais. Sekančią diena stebuklų name sklandė pikdžiugiškas gandas:
– Girdėjote? Mūsų čigonų baronas apsinuodijo!
– Kaip tai?
– Na, suvalgė skardinę su nuodais musėms ir tarakonams. Virtuvėje rado. O po to užgėrė žibalo, kuris pilamas į primusą.
– Na, ir kas su juo?
– Pradėjo vemti. Dabar jį ligoninėje plauna.
Mažiausiai dėl jaudinosi Liusios tėvas. Jausdamasis viršesnis, Čingischano palikuonis pareiškė:
– Argi taip nuodijasi? Štai, kai aš nuodijausi, tai visuose laikraščiuose rašė. Aš nuodijausi viešai – restorane.
– Jis jau dvidešimt kartų nuodijosi, – patvirtino buhalteris Sarkisianas. – Jis visus mus pragyvens.
– Aš ne tik nuodijausi, – išdidžiai pasakė Čingischano palikuonis, – Aš visus būdus išbandžiau.
– Ir koks būdas pats maloniausias? – pasidomėjo Filimonas.
– Geriausiai nuo namo nušokti. Kartą užsilipau ant stogo, šeštame aukšte. Na, žinoma, minia liaudies susirinko. Ir visi mane stengiasi atkalbinėti.
– Kaip gyvas išlikote?
– Kaip? Na, atkalbinėjo, atkalbinėjo – ir atkalbėjo.
Todėl, kad savižudybės klausimas yra socialinis, tai stebuklų namo prezidento pavaduotojas socialiniams klausimams Mušeras Dundukas nusprendė išsiaiškinti šią istoriją ir kreipėsi pagalbos į Liusios motiną.
– Liusia turi tas pačias problemas, kaip ir jo tėtušis, – atsakė Irina Zabubionaja.
– Kokias problemas?
– Kvailas paveldimumas, – išsisukinėdama atsakė poetė. Ir nieko daugiau iš jos Mušeras neišpešė.
Bet netrukus likimas pasigailėjo nelaimingojo Liusios. Arba jam iškrito laimingas bilietas toje loterijoje, kuri vadinasi gyvenimu. Jam nusišypsojo tokia laimė, kad net prie stebuklų pripratę stebuklų namo gyventojai ne iš karto patikėjo.
Gerosios fėjos vaidmenį tame reikale suvaidino durininko Nazaro žmona, kurią visi vadino paprastai, Nazaricha, moteris pagyvenusi ir niekui neišsiskirianti, apie kurios egzistavimą prisimindavo tik tada, kai ateidavo skųstis, kad Nazaras ją vėl primušė.
Kažkada jaunystėje Nazaricha buvo kirpėja. Dabar, žinoma, ne be atitinkamų organų žinios, ji privačiai darydavo šukuosenas amerikiečių pasiuntinybės tarnautojų žmonoms. Tokiu būdu ji susipažino su jaunute amerikiečių diplomato dukterimi. Kartais Nazaricha važiuodavo pas amerikietę, kartais matydavo, kaip ta amerikietė atvažiuodavo pas Nazarichą didžiuliu raudonu linkolnu. Per vieną iš tokių vizitų amerikietė, kurią vadino Džiuljeta, pamatė Liusią ir... jį įsimylėjo. Prasidėjo slaptas romanas, panašiai kaip Romeo ir Džiuljeta, kur Nazaricha funkcionavo svočios vaidmenyje.
– Ta amerikietė tikriausiai akla, – kikeno Žoržikas.
Bet Nazaricha tikino, kad Džuljeta tikra gražuolė ir, be to, milijonieriaus duktė.
– Och, čia galima neblogai uždirbti, – griebėsi už širdies Akopas Sarkisianas. – Jeigu Liusia ne visiškas kvailys, mes tam milijonieriui įsitrinsime į kompanionus. Aš jam pardavinėsiu įvairias idėjas.
Stebuklų name pasklido kalbos, kad Liusia pradėjo vengti darbo, nes ruošiasi vesti savo dolerių princesę ir išvažiuoti į Ameriką.
– Ot, velniai rautų, – pavyduliavo Žoržikas. – Matyt teisybę sako, kad kvailiams sekasi.
O Nazaricha pranešdavo vis naujas ir naujas smulkmenas. Pasirodo, Džiuljetos tėvas savo milijonus susikrovė būdamas konservų karaliumi.
– O kokie jo konservai? – dalykiškai pasidomėjo Sarkisianas. – Kalba, kad Amerikoje konservus daro iš šunienos. Turiu gerą idėją: daryti iš jų pyragaičius žmonėms. Galima gerus pinigus pasidaryti.
– Jūs vis apie pinigus kombinuojate, – paniekinamai pasakė Nazaricha. – O meilės už pinigus nenusipirksi.
– Jūs jau manęs, prašome, nemokykit, – įsižeidė eks-milijonierius. – Aš, nors ir vedęs žmogus, bet meilės kainą taip pat žinau. Galiu pasakyti tiksliai pagal kursą. Kaip biržoje. – Ir Akopas pradėjo taip kalbėti, kad Nazaricha užsikimšo ausis ir išbėgo.
Po to ji Nazarui pasiskundė, kad Akopas jai nepadoriai siūlosi.
Sprendžiant iš to, kaip vystėsi amerikiečių milijonų paveldėtojos istorija, atrodė, kad vargšą Liusią nelaimės persekiojo net laimėje. Džuljeta gyveno su tėvu, motina ir broliu. Prasidėjo nuo to, kad jos tėvas staiga žuvo per automobilinę avariją.
– Tai amerikietiškas savižudybės būdas, – autoritetingai pareiškė Čingischano palikuonis.
Po to Džiuljetos brolis taip pat įsimylėjo rusę, ir taip pat panoro ženytis. Bet motina kažkodėl užsispyrė. Tada, kad geriau įtikintų, brolis išsitraukė didelį tėvo koltą.
– Štai to-o-okį didelį? – išskėsdavo rankas Nazaricha.
Tai matydama, Džuljeta puolė savo kūnu pridengti motiną. Taip motina atsidūrė kapinėse, Džuljeta ligoninėje, o brolis kalėjime. Padėtis tokia paini, kad ir pats Šekspyras neišpainiotų.
Su žaizda krūtinėje Džiuljeta gulėjo ligoninėje ir balansavo tarp mirties ir gyvenimo. Viskas atrodė gana fantastiška ir netikra, pakakdavo pažvelgti į vargšą Romeo, kuris vaikščiojo po stebuklų namą stiklinėmis akimis, kad įsitikintumėte, kad viskas liūdna tiesa. Net pats Artamonas, vietoje to, kad šauktų ant savo vairuotojo, paprasčiausiai, į namus eidavo pėsčias, nes bijojo, kad iš širdgėlos, Liusia neįvažiuotų į stulpą.
Džiuljetos būklė buvo tokia rimta, kad vargšę teko pervežti į kažkokią specialią ligoninę, pas kažkokį specialų profesorių Leningrade. Bet, nepaisant atstumo, ji beveik kiekvieną dieną skambino savo Romeo tarptautiniu telefonu ir tvirtino apie savo meilę.
Visi matė, kaip išblyškęs ir išsprogusiomis akimis Liusia kažką murma į ragelį, todėl stengėsi vaikščioti pirštų galais. Po tokių telefoninių skambučių, visiškai praradęs galvą dėl savo auksinės laimės, vargšas Romeo slankiojo po stebuklų namą kaip zombis, atsitrenkdavo į stalus ir kėdes, arba sėdėjo ir pats su savimi kalbėjosi.
Žinoma, labiausiai ta istorija rūpėjo stebuklų namo prezidento pavaduotojui socialiniams klausimams Mušerui Dundukui. Galų gale Mušeras įėjo į savo prezidento kabinetą ir pasakė:
– Klausykite, Borisai Aleksanyčiau, ką jūs galvojate dėl tos amerikietiškos istorijos? Su žudynėmis ir taip toliau...
– Kai aš buvau Amerikoje, – pasakė prezidentas, – ten laikraščiuose kiekvieną dieną tokios istorijos. Amerika – tai bepročių šalis.
Kad įrodytų savo meilę, amerikiečių Džiuljeta nusprendė savo raudoną linkolną padovanoti savo Romeo ir net paštu jam atsiuntė mašinos raktelius. Skimbčiodamas tais rakteliais, Liusia bėgiojo po stebuklų namą ir rodė juos visiems ir kiekvienam atskirai. Ir visi jam nuoširdžiai pavydėjo, įsivaizduokite sau, kaip vargšas Liusia netrukus važinėsis milijonierių mašina. Bėda buvo tik tame, kad tas linkolnas buvo Leningrade kartu su Džiuljeta.
Todėl Liusia atėjo pas Mušerą prašyti, kad jį išleistų į Leningradą parsivežti to linkolno. Liusia atrodė toks apgailėtinas ir išsigandęs, kad Mušerui jo pagailo.
– O tu pinigų kelionei turi? – paklausė Mušeras.
– Ne-e...
– O kaip gi tu važiuosi?
– N-ne ž-žinau...
– Juk tu net duonai pinigų neturi. O tas linkolnas benzino ryja daugiau, negu tavo atlyginimas. Iš kur gi tu gausi pinigų?
– Pa-asiskolinsiu...
– Iš ko?
– Iš jū-ūsų...
Mušeras buvo kaip reta minkštas ir užjaučiantis žmogus. Bet Liusia, susigrūdęs rankas į kišenes, į jį žvelgė tokiu kenčiančiu žvilgsniu, kad Mušerui staiga pasidarė bloga. Juk tai ne žmogus, o tikra nelaimė.
– Žinai ką? – pasakė Mušeras. – Žiūrint į tavo apsiblaususias akis, man pilvą pradeda sukti. Nesuk man galvos. Ir eik po velnių.
Bet paskutinis iš Čingischanų visiškai neįsižeidė, o tik mašinaliai timptelėjo kelnes, jo kūnas keistai suvirpėjo, o kenčianti išvaizda nušvito kažkokia neįsivaizduojama pikta laime. Mušeras sukinėjosi krėsle ir nekantriai laukė, kol Liusia pagaliau išeis. Bet tas, lyg tempdamas malonumą, mindžiukavo nuo kojos ant kojos.
– Na? – pasakė Mušeras. – Ko tu iš manęs sielą vynioji? Eik po velnių!
– Na, ką gi, – paskutinis iš Čingischanų timptelėjo kelnes. – Didelis jums ačiū...
Neišsitraukdamas rankų iš kišenių, lyg ten laikydamas savo laimę, Liusia nuslinko link durų tokia išvaizda, lyg tuojau pat kris po tramvajaus ratais. Stebuklų namo bendradarbiai žiūrėjo į jį, ir nežinojo kuo galėtų vargšui padėti.
Amerikiečių Džiuljetos ir tarybinio Romeo meilė iš tikrųjų stipresnė už mirtį. Jausdama artėjančią pabaigą, dolerių princesė prieš mirtį nusprendė ištekėti už čigonų barono ir apie tai jam pranešė telefonu. Socialistinio realizmo fone išsivystė tokia pasakiška situacija, kad toliau nebėra kur.
Stebuklų name pradėjo kombinuoti. Jeigu tėtis-milijonierius žuvo, mama nužudyta, brolis kalėjime, o sesuo susituoks su Liusia ir taip pat mirs, tai tada našlys Liusia taps amerikietiškų milijonų paveldėtoju!
– Liusia, pastatyk nors degtinės puslitrį iš savo milijonų, – viltingai paprašė Žoržikas Butyrskij.
– Svarbiausiai – šunienos konservai, – jaudinosi Akopas Sarkisianas. – Kad tik nenusipiginti su mūsų pyragaičiais!
Ta pasakiška istorija baigėsi liūdnai. Pas nenuoramą Artamoną atbėgo apsiverkusi Nazaricha. Kai ji išėjo, Artamonas išsikvietė savo vairuotoją ant kilimo ir užriko:
– Na, viską prisipažink!
Vargšas Romeo apsipylė graudžiomis ašaromis ir prisipažino, kad jis tapo klastingos Nazarichos auka. Viskas prasidėjo nuo to, kad Liusia iš tikrųjų pamatė amerikietę, kuri atvažiuodavo pas Nazarichą raudonu linkolnu, ir, kaip priklauso, ją įsimylėjo. Bet įsikišo Nazaricha: ji taip pat norėjo meilės – ir ji pradėjo skambinėti Liusiai telefonu, apsimetinėjo įsimylėjusia amerikiete. Todėl, kad ji neturėjo pusės dantų, ji gana lengvai pamėgdžiojo amerikietišką akcentą.
Per tą telefoninio flirto laiką, Liusia taip įsimylėjo savo dolerių princesę, kad tada, kai jis sužinojo iš Nazarichos negailestingą tiesą, jis jau nebegalėjo atsisakyti savo svajonės. Kad kažkaip išsipainioti iš tos padėties, jis nusprendė “užmušti” amerikietę. Bet mylimosios jis pasigailėjo ir “paguldė” ją į ligoninę.
O vėliau Nazaricha tapo Liusios auka. Dabar jis jau pats versdavo Nazarichą skambinti jam telefonu ir kalbėtis su juo kaip mirštanti amerikietė. Po to jis panoro atsisveikinimo dovanos – ir jis Nazarichą privertė jam telefonu padovanoti raudonąjį linkolną. Kai jis Nazarichą privertė rašyti priešmirtinį testamentą, ta persigando, ir apie viską papasakojo nenuoramai Artamonui.
– Tiesą sako, kad vienas kvailys kartais susuka galvas dešimčiai protingų, – filosofiškai pareiškė flegmatikas Filimonas. Bet, esant tam tikroms aplinkybėms, iš Liusios galėtų gautis neblogas artistas. Jis taip įsigyveno į tą vaidmenį.
– Kai aš buvau defektinių vaikų specialios mokyklos direktoriumi, – murmėjo nenuorama Artamonas, – tai net ten aš nesutikau tokių idiotų, kaip tas Liusia.
Visi buvo įsitikinę, kad po tokios nesėkmės paskutinis iš Čingischanų būtinai nusižudys, ir kiekvieną rytą žiūrėdavo, jis dar gyvas, ar ne. Bet gavosi šiek tiek kitaip. Su savo įprastais keistumais, kaip čigonų baronas, kuris negali ištverti be meilės, Liusia staiga įsimylėjo klastingąją Nazarichą, su kuria jau buvo šiek tiek pažįstamas. Nors Nazarisha jam tiko į motinas, Liusia dabar galantiškai ją kvietė pasigėrėti užmiesčio valda ant ratų, kurią jis nusipirko iš durininko Nazaro, ir kurioje Nazricha kažkada praleido savo jaunystę.
Stebuklų namo prezidento pavaduotojas socialiniams klausimams tik krapštėsi pakaušį.
– Na ir velnio karuselė...
O flegmatikas Filimonas lingavo galva:
– Nėra pasaulyje liūdnesnio apsakymo, negu apie Romeo ir Džiuljetą.
* * *
Name po auksiniu gaideliu tamsiųjų reikalų profesorius Malininas tęsė savo personalines pamokas apie juodąją sociologiją:
– Borisai Aleksanyčiau, pas jus, stebuklų name, neseniai pasibaigė Romeo ir Džiuljetos istorija. Ką jūs apie tai manote?
– Visiškas idiotizmas.
– Viskas teisingai, bet atkreipkite dėmesį į kai kurias detales. Liusia, tai yra, Aleksejus Šelaputinas, iš tikrųjų yra paskutinis gyvas Čingischano palikuonis. Ir net dar daugiau. Jo tėvas Luka Perfirjevičius Timurovas iki revoliucijos priklausė senajai aristokratijai ir turėjo pavardę Gantimurovas, o dar anksčiau – Chanas Timūras. Bet chanu Timūru vadino Tamerlaną. Atidžiai patikrinę mes išsiaiškinome, kad toje senoje aristokratų giminėje susimaišė ne tik Čingischano palikuonys, bet ir Tamerlano palikuonys. Kažkada rusų kunigaikščiai didžiavosi tokia giminyste.
– Bet rezultatai – gana liūdni, – pasakė Borisas..
– Taip, nuo to laiko praėjo šimtai metų. Tai, ką Jūs dabar matote, – tai aiškus išsigimimo pavyzdys. Degeneracija. Kažkada Čingischanas ir Tamerlanas ištuštino ir sunaikino didelę dalį Rusijos gyventojų. O dabar jų palikuonys lyg tai moka už jų nuodėmes.
– Sakykite, o Liusios motina, iš tikrųjų baronienė Rozenberg?
– Ji buvusi žydė. Po to ji ištekėjo už Baltijos barono Rozenbergo. O vėliau ją nusižiūrėjo Čingischano palikuonis. Tiesa, įsidėmėkite tą dėsningumą: žydai dažnokai susipainioja su degeneratais iš aukštuomenės. Tai – vienas iš Berdiajevo filosofavimo aspektų apie šėtono ir antikristo sąjungą, dėl ko lyg tai bus šio pasaulio karalystė. Dabar patys pasižiūrėkite į tą šeimynėlę – ir kokia ten pas juos karalystė. Todėl ir sako, kad šėtonas dažnai susimoka ne auksu o sudaužytomis kaukolėmis.
* * *
“Laisvės” radijo reikalai klostėsi gerai. Augant spalvotųjų tautų nacionaliniams išsivadavimo judėjimams, stiprėjo ir revoliucinė propaganda per radiją. Be amerikietiško ir europietiško skyrių, atsidarė du nauji skyriai dėl naujai gimusių Azijos ir Afrikos valstybių. Amerikiečių propaganda vylėsi paveikti separatizmą Rusijoje. O “Laisvės” radijas panašiu būdu keliavo į Amerikos užnugarį.
Ir Lizai, ir Ninai reikalai sekėsi neblogai. Nuo to laiko, kai prancūziškoji Liza pradėjo dirbti “Laivės” radijuje ir pradėjo socialistinį lenktyniavimą su Nina, draugės-varžovės pasitaupė pinigų ir pasipuošė. Vietoje seno senelės paltuko, Nina, mėlynojo kirasiro duktė, nusipirko naujus kailinukus iš garbanoto avinuko. O Liza, senatoriaus anūkė, kad neatsiliktų nuo varžovės, sau nusipirko panašius kailinukus iš kirpto avinuko.
Bet toliau jų skoniai skyrėsi. Liza darbe nešiojo suknutes su tokiu gundančiu dekolte, lyg ji būtų susiruošusi į pasimatymą. O Nina metėsi į kitą kraštutinumą. Ji sau pasisiuvo griežto fasono kostiumėlį iš šiurkštaus audinio ir nešiojo kontoroje kaip spec. rūbus.
– Tas švarkelis bados, kaip ašutinė, – komentavo Ostapas Oglojedovas. – Uch, ašutinė dievobaimingoji.
Kalbant objektyviai, žinoma, Nina su Liza buvo nekvailos mergaitės, ir savotiškai talentingos. Jos puikiai žinojo, kad reklama – prekybos variklis. Taip, Nina žinovo veidu paimdavo kieno nors skriptą, suraukdavo nosytę ir paniekinamai numesdavo į šalį. Ir visi iš karto pamatydavo, kokia ji protinga. O Liza, tai ta tiesiai tvirtindavo, kad “Laisvės” radijas laikosi tik jos dėka. Jos tai darė taip sumaniai ir žaviai, kad du jomis ginčytis buvo beprasmiška.
Žinoma, dėl jaunystės nuo sėkmės joms lengvai sukosi galvos, ir jos įsivaizdavo, kad visi aplink jas – vieni menkystos. Taip, sėdi sau kampe senas-senučiukas eseras-teroristas, kuris su bombomis rankose lakstė tada, kai Lizos ir šiame pasaulyje dar nebuvo, ir kurio vardas įrašytas visuose revoliucijos analuose. O Liza prieina prie to garbaus senolio ir saldžiu balseliu sako:
– Ach, atleiskite, prašau, bet pamiršau Jūsų vardą...
Sutrūnijęs teroristas žino, kad Liza puikiai žino jo vardą, bet tyčia apsimetinėja, kad pamiršo. Teroristas pyksta, o Liza žino, kad jis pyksta, ir šypsosi jam dar meiliau:
– Taip, atleiskite, kaip jus vadina?
Arba prieina jaunutė Nina prie Ostapo Oglojedovo, gerbiamo, nors ir svetimos šeimos tėvo, ir akiplėšiškai, lyg gatvės berniūkščiui, sako:
– Ei, Ostapka, bėkite pas draugą Čumkiną. Fiu-ut, gyvai!
Žinoma, dėl tokio elgesio Ostapas įsižeisdavo ir, kaip lokys irštvoje murmėdavo, o Ninai to tik ir reikėjo. Ostapas skundžiasi, kad jam vėl pradėjo skaudėti skrandžio opa, o Nina žiūri į jį švytinčiomis akimis ir šypsosi.
Dėka proto žaismingumo ir charakterio gyvumo, Liza ir Nina visada turėjo panašių pramogų atsargas. Todėl jos niekada neliūdėjo. Ir kitiems liūdėti neleido.
Tiesa, kai kurie niurzgliai tas linksmas išdaigas skaitė paprasčiausiomis šunybėmis ir išradingas išdaigininkes vadino stervomis. Vienaip ar kitaip, visa tai žadino žmones ir “skaidrino mieguistą “Laisvės” radijo socialinio realizmo atmosferą. Kitaip, ten ir musės būtų užmigusios.
Nejučia atėjo Naujieji Metai. Pagal tradiciją, daugelis agitpromo darbuotojų Naujuosius Metus sutiko puotoje-maskarade Aerouosto klube, kuris buvo įsikūręs Leningrado plente. Na, ir prasidėjo įvairios rinkliavos ir pasiruošimai.
Kaip paprastai, mona Nina su kavalieriais elgėsi pabrėžtinai griežtai. Užtat Liza su savo dekolte elgėsi kaip salonų liūtė. Ji nelaukdavo, kol ją pakvies, o kavalierius rinkdavosi pati. Šį kartą ji pasirinko Ostapą ir pakvietė sutikti Naujuosius Metus jos kavalieriaus vaidmenyje.
Širdies gilumoje Ostapas norėjo pailsėti nuo savo žmonos, svetimų vaikų ir nervingų kačių. Be to, prancūzišos Lizos kvietimas glostė jam vyrišką savimeilę.
– O Nina prie mūsų neprisiklijuos? Atsargiai paklausė jis.
– Ne-e-e, – saldžiai sudainavo Liza. – Mes dviese eisime.
– Na, gerai, – sutiko Ostapas. – Bet kad be apgavysčių.
Aerouosto klube balius-maskaradas buvo pačiame įkarštyje, ir viskas žadėjo malonų vakarą. Kaip maskaradinį kostiumą, Ostapas apsivilko savo garsųjį fraką, gražaus gyvenimo simbolį, apie galvą apsisuko tiurbaną iš rankšluosčio ir atrodė kaip tikras maharadža. Liza pasirodė tokia dalykiška, kad iš anksto užsakė atskirą staliuką. Už gretimo staliuko sėdėjo Borisas Rudnevas raudona turkiška kepuraite ant galvos ir su kažkokia mergina, užsimaskavusia kaip taitietė.
Kai tik Ostapas su Liza atsisėdo prie savo staliuko, lyg iš po žemės išdygo Nina baline suknute ir linksma šypsena veide. Už rankos ji tempė savo kavalierių, gražuoliuką, kaip jerubiną, penkiolikos metų berniuką, kuris išgąstingai mirksėjo akytėmis. Nesakydama nė žodžio, Nina atsisėdo šalia Lizos.
– Prašome užimti vietas pagal nusipirktus bilietus, – priminė Ostapas.
– Tai mūsų vietos, – purkštelėjo Nina, – Mes jas seniai užsisakėme.
– Aha, vėl jūsų triukai, – niūriai pasakė Ostapas.
Bet draugės-varžovės, užmiršusios viską pasaulyje, jau šnibždėjosi. Nežinodamas ką daryti, Ninos kavalierius prisėdo ant kėdės krašto, rankas suspaudė tarp kelių ir baugiai žvalgėsi į šalis, lyg laukdamas, kad netrukus prie jo prieis milicininkas ir išves iš salės kaip nepilnametį.
Kai Ostapas užsakė butelį vyno, vargšas berniukas susigūžė ir išblyško. Matyt, kad jis visus pinigus išleido bilietams, bet apie kitas išlaidas nepagalvojo. Širdyje keikdamas ir Niną ir jos kavalierių, Ostapas, kaip džentelmenas, pripylė keturias taures.
Kol jis pilstė vyną, pradėjo groti muzika ir Nina, pamiršusi apie savo kavalierių, nusitempė Lizą šokti. O Ostapas liko beibi-sutenerio vaidmenyje. Kai merginos grįžo, Ostapas atsmaukė savo tiurbaną ant pakaušio ir pareiškė:
– Nina, jūsų beibi miego nori. Be to, ir man jau pradeda nusibosti...
– O jūs pašokite dviese, – patarė Nina. Tarp stalų vaikščiojo fotografas, ir Nina nusprendė nusifotografuoti.
– Tik jūs atsitraukite, – paprašė ji abiejų kavalierių. – Kad fotografijos nesugadintumėte.
Senatoriaus duktė atsisėdo ant kėdės ir nutaisė gundančią šypseną. O mėlynojo kirasiro duktė stovėjo už nugaros atsirėmusi į kėdės atkaltę ir atstačiusi kojytę.
– Taip fotografuodavosi mūsų seneliai už senelės krėslo, – pastebėjo Ostapas. – Nina, dėl pilno efekto jums trūksta tik ūsų ir kardo.
Prisišokusios, prisifotografavusios, linksmos ir kalbios Liza su Nina pagaliau prisėdo atsipūsti. Ninos kavalierius sėdėjo ir nežinojo, kam jį čia atsivedė. Ostapas pasilenkė prie gretimo staliuko, kur sėdėjo Borisas Rudnevas, ir paprašė:
– Klausyk, Boria, gal galėtum man pagelbėti? Pamėtėk mane su Liza savo mašina iki DKA klubo.
Gavęs sutikimą, Ostapas pasisuko į Lizą kaip nepatenkintas maharadža:
– Jūs, kaip matau, taip susikabinote, kad ir vandeniu neperpilsi. Manote, kad jūs gudresnės už visus? Bet aš jūsų triukus matau kiaurai – ir net giliau. Pasiėmėte mane į maskaradą savo markiruotei? Norite baliuje veltui pasėdėti? Ir išgerti dovanai?
Ostapas pabaigė gerti savo taurę ir linktelėjo link Ninos kavalieriaus:
– Ir net tą malakasosą panaudojote. O jis, kad nusipirktų bilietą, tikriausiai iš tėvo paskutinius pinigus pavogė. Tai vadinasi nepilnamečių tvirkinimu.
– Kas per chamiškumas? – įsižeidė kirasiro duktė. – Jis postringauja kaip vagių irštvoje.
Maharadža savo tiurbaną užsismaukė ant akių:
– Aš lageriuose, tokių kaip jūs, tūkstančiais mačiau. Jūs ką, mane už frajerį skaitote? Trinatės čia sausai. Aš už Lizą pinigus mokėjau, tai aš ir šokdinu. Iš principo! Supratote?
Maharadža atsistojo ir paėmė senatoriaus anūkę už rankos:
– Eime!
– Kur?
– Ten, kur nėra Ninos. – Ir jis nusivedė Lizą prie išėjimo. Senatoriaus anūkė bandė priešintis, bet jos ranka buvo suspausta kaip meškos letenose. Nusivylusi Liza atsisuko į Niną pagalbos. Kirasiro duktė nusitvėrė už kitos rankos ir pradėjo tempti į kitą pusę. Vargšei Lizai užėmė kvapą. Jai atrodė, kad tuoj ją perplėš per pusę.
– Tas uraganas sėdėjo lageriuose su prostitutėmis! – piktai šaukė kirasiro duktė. – Tai jis dabar taip ir su mumis elgiasi!
– Juk jūs blogiau už bet kokias prostitutes, – puškavo maharadža. – Pinigus imančios – ir nieko neduodančios.
Kaimyninių staliukų žmonės smalsiai stebėjo, kaip per salę eina didžiulis verzyla su tiurbanu ant galvos, apsivilkęs fraką ir, kaip burliokas paskui save tempia suglamžytą blondinę, į kurią, kaip vėžys į skenduolį, įsikibusi kita mergužėlė.
– Žiūrėkite, dėl Ostapo dvi bobos susipešė! – pavydžiai pasakė Liusia Šelaputinas. – Ech, ir sekasi žmonėms.
Prie rūbinės Nina pakėlė triukšmą, kad Ostapas į Lizą neturi jokių teisių. Ostapas ištraukė iš kišenės bilietą ir purtė jį ore. Nina šaukė, kad šis šaromyžnikas, nachalas, maidanščikas ir apgavikas. Ostapas apmaudžiai atlapojo savo fraką ir mušėsi kumščiu į krūtinę. Aplink pradėjo rinktis minia smalsuolių. Nesirengdamas Ostapas paėmė Lizą ir nusitempė prie išėjimo.
Nina vėl įsikibo į savo draugužę-varžovę ir vis bandė atplėšti nuo Ostapo. Taip besigrumdami, visi trys maskarado kostiumais išvirto į gatvę. Bet, net šaltas žiemiškas oras neatvėsino kirasiro dukters karščio.
– Aš miliciją iškviesiu! – šaukė ji.
Ostapas tylėdamas įgrūdo senatoriaus anūkę ant galinės balto ZILo sėdynės, už kurios vairo sėdėjo Borisas Rudnevas, atsisėdo pats ir lengviau atsiduso:
– Fu-u-u, važiuokite greičiau, o tai Nina ant stogo užšoks.
Bet, kai tik mašina pajudėjo, Nina atplėšė dureles iš įšoko šalia Lizos. Padėtis buvo tokia, kad mašinoje tuoj pat kils muštynės. Borisas išsuko iš Leningrado plento ir dabar jie važiavo tuščiu Petrovsko parku. Kirasiro duktė nenurimo ir vis reikalavo:
– Borisai, tuojau pat stabdykite mašiną!
Maharadža dėl visko pasitraukė toliau nuo Ninos ir patarinėjo:
– Borisai, važiuok į miliciją. Priduosime Niną į blaivyklą.
– Sustabdykite mašiną, – piktai šnypštė kirasiro duktė. – Paskutinį kartą sakau. O tai...
Ji piktai patraukė rankenėlę ir pravėrė mašinos dureles. Durelės pagavo orą ir važiuoti buvo neįmanoma.
– Žinomas numeris, – prabosino maharadža. – Taip daro visos gatvės mergos, kai reikia pabėgti iš mašinos.
Matydamas, kad Nina tuojau pat kam nors iškabins akis arba iškris iš mašinos, Borisas pristabdė ir pasakė:
– Ei, uždarykite dureles.
Bet Nina atidarė dureles dar labiau. Iš karto pasigirdo metalo ir stiklo džergesys. Durelės užkliudė gatvės žibintą ir bejėgiškai pakibo ant nuplėštų vyrių. Borisas pavažiavo į šalį ir sustojo.
– O už kenkimą jau muša per snukį, – niūriai pasakė Ostapas.
– Taip jums, chuliganams, ir reikia, sušnypštė Nina. – Kad žinotumėte, kaip elgtis su padoriomis damomis. Uch, špana patvorinė!
Kol Borisas keiksnojo ir apžiūrinėjo pažeistą mašinos šoną, Nina greitai iššoko ir paskui save išsitempė Lizą. Bijodamos, kad jas iš tikrųjų gali primušti, draugės-varžovės pradėjo bėgti. Maharadža iškišo galvą iš mašinos ir nusispjovė:
– Tfu, tokias stervas reikia naikinti nuo pat gimimo!
Štai taip linksmai sutiko Naujuosius Metus kai kurie “Laisvės” radijo bendradarbiai. Vėliau Ostapas Oglojedovas sėdėjo ir sunkiai dūsavo:
– Ech, štai toks mūsų gyvenimas – maskaradas, maskiruotė, kaukės...
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ