Grigorij Klimov «Mano vardas Legionas»

Skyrius 8. Miegančioji gražuolė

“Geradarė žmona – vainikas savo vyrui; o gėdą daranti – kaip pūlinys jo kauluose”.

Saliamono patarlės. 12:4

Kad ir kai stengėsi tėtis Mileris supiršti Niną su Borisu Rudnevu, iš to nieko nesigavo.

Nors pas Niną, kaip daržovių parduotuvės vitrinoje, maloniai gausiai pabiro visas gundantis brandus moteriškumas, bet ji elgėsi kažkaip nesezoniškai. Tai, kaip maža mergaitė, sėdasi tėvui ant kelių, tai gailiu balseliu fantazuoja apie tyrą meilę ir giriasi atstumtais gerbėjais, tai leptelės kokį nors nespausdintiną sakinį ir, nutaisiusi nekaltas akytes, nuoširdžiai prisipažįsta:

– Aš labai mėgstu išsidirbinėti! – ir parodys liežuvio galiuką. Žiūrėdami į Niną, kaimynai kalbėjo:

– Ach, kokia nuostabi mergaitė! Kitos pasikels sijoną ir suka meilę kaip apsėstos. O ta, tokia kukli, tokia gerai išauklėta. Vienas malonumas tėvams.

Bet Milerių namuose taip pat buvo savos problemos. Jeigu Nina niekaip neįsimylėdavo, tai senatvėje įsimylėjo tėtis Mileris. Kaip sakoma, žilė galvon, o velnias uodegon.

O gavosi taip. Adomas Abramovičius pasiėmė naują sekretorę, vardu Magdalena. O Nina netrukus prikalbėjo tą Magdaleną, kad ji vakarais pozuotų jos paveikslams kaip natūralistė. Nina tikino, kad iš Magdelenos gausis puiki rubensiška moteris.

Kai tėtis Mileris pamatė nuogus paveikslus, kuriuos pagal Magdaleną piešė jo duktė raudonais dažais, be to, beveik natūraliu dydžiu, jam taip pat prabudo skonis rubensiškoms moterims. Nepaisant savo garbaus amžiaus, jis iki ausų įsimylėjo Magdaleną ir dabar vaikščiojo kaip nesavas.

Beveik kiekvieną dieną jis atbėgdavo į “Laisvės” radiją. Lyg tai pas dukterį. O iš tikrųjų, kad pamatytų Magdaleną. Bet kuriuo atveju, taip pasakojo Nina, kuri net šiek tiek tuo didžiavosi.

Po to Milerių namuose įvyko nedidelė revoliucija. Šeimyniniu guoliu tarnavo savadarbis įrenginys svetainės kampe, kažkas panašaus į du, kampu sustumtus gultus. Anksčiau tėtis su mama miegodavo kaip skriestuvas, galva prie galvos. Dabar, protestuodami, jie vienas kitam atsuko kojas.

Visą dieną Milicija Ivanovna įsižeidusi dūsaudavo ir gėrė tabletes nuo galvos skausmo. O Akakijus Petrovičius prislėgtas sėdėjo savo krėsle ir gėrė kažkokias tabletes nuo melancholijos. Nina gi, bėgiojo nuo tėvo prie motinos, kurie vienas su kitu nesikalbėjo, ir nežinojo ką daryti.

Kad nors kiek iškrauti namuose įtemptą atmosferą, Akakijus Petrovičius kartais į svečius pasikviesdavo Borisą Rudnevą. Paprasčiausiai, kaip šeimos draugą. Kartais šeimos draugui atrodydavo, kad tėtis Mileris jį kviesdavosi tyčia: kad pažadintų miegančią gražuolę, kuri vėlavo atsibusti. Bet miegančioji gražuolė atsibusti neskubėjo, ir šeimos draugas gerai net nesuprato, pas ką jis eina į svečius: pas dukterį, ar pas tėtį su mama?

Kambario durys, kuriame miegojo Nina, buvo uždaromos taip kruopščiai, lyg ten būtų pinigų padirbinėtojų dirbtuvės.

– Ten pas mane baisi betvarkė, – paaiškino miegančioji gražuolė.

Rudenį Milerio namuose atsirado nauji žmonės. Pas Miliciją Ivanovną iš provincijos atvažiavo Agnesė Ivanovna su dukterimi Katia, kuri buvo beveik vieno amžiaus su Nina.

– Tai kas, mamos sesuo? – paklausė Borisas.

– Ne, paprasčiausiai, pažįstami, – atsakė Nina. Vėliau išaiškėjo, kad svečiai iš provincijos – tai, vis dėl to, Ninos teta ir pusseserė. Atrodė, kad Nina lyg tai gėdijasi, lyg tai nemėgsta savo giminaičių. Dėl pažeistų klubų, viena Agnesės Ivanovnos koja buvo gerokai trumpesnė už kitą, todėl ji sunkiai klibikščiavo po kambarį pasiramsčiodama stora lazda su guminiu antgaliu ir pastoviai kliūdavo už kėdžių ir už seno kilimo skylių ant grindų.

– Kas jai? – užjaučiančiai paklausė šeimos draugas.

– Stuburo iškrypimas, – nenorom atsakė Nina. – Nukrito. Kai buvo dar vaikas.

– O kur jos vyras?

– Prapuolė be žinios... kare...

– Bet jos dukra simpatiška, – pagyrė šeimos draugas, – Tik kodėl ji, kai kalba, visada pro šalį žiūri?

– Paprasčiausiai, ji akis slepia, purkštelėjo pusseserė Nina, – Todėl, kad ji žvairuoja.

– Nina, kaip tau negėda! – įsikišo Akakijus Petrovičius, kuris tuo metu snaudė krėsle. – Taip, vakar Katiai aš žadėjau savo fotoaparatą, o tu jį pasiėmei su savimi. Kodėl tu taip darai?

– Taip, bet aš pati fotografavau.

– Bet juk aparate nėra juostelės. Kam tu meluoji?

– Jeigu aš sakau, raiškia taip yra! – užsispyrusiai krestelėjo garbanas duktė.

– Niekšelė, – tyliai, lyg pats sau, sumurmėjo tėvas.

Nina įsižeidusi pasipūtė. Akimirkai jos veidu perbėgo kažkas nemalonaus. Po to ji išėjo į savo kambarį ir trenkė durimis.

Kad nutrauktų nejaukią tylą, ir todėl, kad kalbėjo apie foto, Borisas paprašė leidimo pažiūrėti šeimyninį fotoalbumą, kuris gulėjo ant komodos.

Štai Akakijaus Petrovičiaus jaunystės fotografija. Kaip reta gražus jaunas žmogus. Puikus, kaip jerubinas. Net šiek tiek saldokas. Bet akys – pavargusios ir liūdnos. Lyg tai būtų gimęs mieguistu flegmatiku, kaip dabar, kada jos sėdi savo krėsle ir knapsi nosimi. Lyg tai jo kraujas būtų pavargęs.

Po to buvo šeimyninė Milicijos Ivanovnos fotografija: didelė pirklio šeima su niūriais veidais. Net jaunystėje Milicija Ivanovna buvo tokia pati rupūžė, kaip ir dabar. Bet matosi, kad valdinga ir karinga boba. Ir akys kaip pelėdos. Ir kaip tokia rupūžė sugebėjo pasigauti tokį jerubiną?

Pervertęs dar keletą puslapių, Borisas pamatė fotografiją, kuri pasirodė jam matyta. Vyriškis revoliucijos laikų karine uniforma. Ant galvos – susivėlęs kalnas plaukų, kurie krito ant pečių, kaip pas batką Machno. Negražus, kaip velnias, ir akys, kaip vinys. Išsigimėlis sėdėjo vieną ranką uždėjęs ant kreivo kazokiško kardo turtingais sidabriniais papuošalais, o kita ranka buvo ant didžiulio mauzerio mediniame dėkle. Ant mauzerio aiškiai matėsi maža vardinė plokštelė su užlenktu kampu, kas reiškė Revoliucinės karinės tarybos auksinį garbės ginklą.

– Kas tai? – paklausė Borisas.

– A, tai buvo toks Perekopo didvyris, – mieguistai atsakė Akakijus Petrovičius. – Kažkada, jaunystėje, jis mergino Miliciją Ivanovną. Štai, ir papuolė į albumą.

– Aš jį taip pat šiek tiek pažinojau, – pasakė Borisas, – Mes tada gyvenome kaimynystėje. Netoli Petrovsko parko.

Albumas buvo sudėliotas chronologine tvarka, kaip šeimyninė kronika. Sekančiame puslapyje buvo labai gražios jaunos moters fotografijos. Iš pradžių ji balta kvarkliuota suknute su apvadėliais – kaip rūmų dama. Bet sekančioje fotografijoje ta dama jau karine uniforma iš grubaus audinio ir su naganu prie juosmens. Jos veidas šaltas, išdidus ir paniekinantis. Ir tas veidas taip pat Borisui pasirodė matytas.

– O čia kas? – paklausė jis.

– Tai Perekopo didvyrio sesuo. Kažkada jie visi su Milicija Ivanovna draugavo. Jaunystės prisiminimai.

– А-а-а... Tai aš ją taip pat šiek tiek pažinojau. Aš tada dar visiškai berniūkštis buvau. O ji tada rombus nešiojo, lyg tai GPU-NKVD generolo. Kaip ją vadino? Orbeli... Zinaida Henrikovna.

– Taip, ir tą pavardę ji pasiėmė po revoliucijos. O jūs žinote jos tikrą pavardę?

Prisiminęs savo jaunystę, Akakijus Petrovičius šiek tiek atgijo:

– Ji – gimusi kunigaikštyte Šachovskaja. Dvarininkė, kilusi iš Riurikovičių. Bet senasis kunigaikštis Šachovskis buvo didelis keistuolis. Kai jam buvo apie septyniasdešimt, jis vedė jauną žydaitę su visa krūva žydukų vaikų. Senasis kunigaikštis visus tuo žydukus įsivaikino. Kad žmonės vėliau galvotų, kad visi tie vaikai jo paties. Nuo to laiko atsirado kunigaikščiai Šachovskiai, bet visi grynakraujai žydai.

– O kodėl ji pasikeitė pavardę?

– Ji buvo labai egzaltuota natūra. Tiesiai iš kilmingų panelių Smolnio instituto ji atėjo dirbti į ČK. Na, o kunigaikščių Šachovskių pavardė šiek tiek trukdė.

Sekančiame puslapyje Borisas rado dar vieną įdomią fotografiją. Kažkokia kita mergina, apsirengusi pagal 30-ųjų metų madą. Ir taip pat labai graži. Ji eina parku ir prieš save stumia puošnų, iš odos ir nikelio, invalido vežimėlį, kuriame sėdi kuprius protingu veidu, ir didžiule, kaip marsiečio, galva ir mažomis, sudžiūvusiomis ir negyvomis kojomis. O šalia žingsniuoja Perekopo didvyris su kardu ir mauzeriu.

– O čia kas? – paklausė Borisas.

– Paprasčiausiai, – patraukė pečiaus Akakijus Petrovičius, – bendri pažįstami.

Borisas į fotografiją pasižiūrėjo dar kartą. Taip, iš tikrųjų bendri pažįstami. Juk tai – gražuolė Olga, Maksimo žmona. Tylusis angelas, po kurios ir prasidėjo visa ta velniava su Maksimu. Juk ir tas garbanius tada gyveno netoli Petrovsko parko. Olga iš gailesčio, kad sudarytų jam kompaniją, kartais taip pat su juo vaikščiojo parke. O Borisas prūde tada gaudė varliagyvius ir stebėjosi, kam ta gražuolė vaikšto su garbaniumi, apie kurį kalbėjo, kad jis žinomo revoliucionieriaus-dekabristo grafo Obolenskio palikuonis.

Entuziastų skersgatvyje kvepėjo rudeniu, lietumi ir sutroškusiais lapais. Kai Borisas ėjo į namus, jam širdyje buvo kažkaip liūdna. Gal būt nuo tų senų fotografijų, kurios jam priminė vaikystę ir tėvų namus.

Viskas buvo gerai, kol neatsitiko ta velniška istorija su Maksimu, kur pagrindinį vaidmenį vaidino ta nelaimingoji Olga. Nors ji ir atrodė, kaip blyškus angelas, bet juk ir iki Maksimo dėl jos buvo dvi savižudybės. Iš pradžių studentas, kuris sau į burną iššovė iš nagano. O vėliau Zavališinas, tolimas poeto Serafimo Allilujevo giminaitis.

Šalia Olgos, kaip pudelis, pastoviai šalia Olgos sukiojosi tas kreivakojis Perekopo didvyris su savo idiotiškomis raudonomis galifė. Lyg tai Olgai būtų patikusi ta kuprių ir išsigimėlių kompanija. O iš kitos pusės, aplink Olgą kaip gyvatė rangėsi ta kunigaikštytė Šachovskaja-Orbeli, dvaro dama ir čekistė. Tokia jausminga draugystė, kaip Čarskos romanuose.

Bet viskas pasibaigė blogai. Olga mirė paslaptinga mirtimi. O Maksimui iš nuoskaudos vos nepasimaišė. Vėliau mirė ir vaikas. O Maksimas užsiėmė satanizmu ir įvairia velniava. Sėdi kaip daktaras Faustas, apsikrovęs viduramžiškomis knygelėmis, ir kliedi apie raganius ir raganas.

Po to prasidėjo Didysis Valymas, kur susėmė ir Perekopo didvyrį, ir jo sesutę. O juodaknygininkas Maksimas dabar jau NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas, sėdi ir giriasi, kad tai jis juos pasodino – už kažkokius tamsius darbus. Bet kas tai per darbai – tyli, nes tai – valstybinė paslaptis.

Tada girtas Maksimas murmėjo, kad Zinka Orbeli – tai šėtono ir antikristo mišinys, pusiau kunigaikštytė, pusiau marsietė. O dabar blaivas Akakijus Petrovičius patvirtina, kad ji visiškai ne Orbeli, o kunigaikštytė Šachovskaja. Bet ir ne kunigaikštytė Šachovskaja, o grynakraujė žydė. Ir ne Zinaida Henrikovna, o Geršelevna. Tokia maišalynė, kad čia ir pats velnias neišsiaiškins. Bet, vienaip ar kitaip, visa ta istorija prasidėjo nuo gražuolės Olgos. Tylusis angelas, blyškioji utėlė, kuri Maksimą nuvedė į kitą gėrio ir blogio pusę.

Borisas ištiesė pečius ir visa krūtine įkvėpė šviežio, rudeniško oro. Po to jos iškėlė rankas ir pasirąžė, kaip stiprus, sveikas žvėris. Taip, kad net sąnariai sutraškėjo.

“Ech, kaip gera ir viskas aplink paprasta, – pagalvojo jis. – Ir kaip tik žmonės patys sau negadina gyvenimo, – pagalvojo jis. Patys sau? Arba vieni kitiems?“

* * *

Kažkada, 20-siais metais, Rostovo pakraštyje, Nachičevanėje, gyveno kita skopcovų pora, Nikiforas Zacharovičius ir Agrafena Demidovna. Jie priklausė nedidelei skopcovų sektos kolonijai, kurie Nachičevanėje išliko dar nuo caro laikų. Tai buvo paprasti žmonės, kuriuos kaimynai gerbė už darbštumą ir pagalbą artimui.

Nikiforas Zacharovičius laikė bityną ir kaimynų vaikus vaišindavo medumi, o apie Agrafeną Demidovną kalbėjo, kad ji turi auksines rankas ir kad jų namai – pilna taurė. Šiuose namuose trūko tik vieno – vaikų.

Todėl senatvėje Nikiforas Zacharovičius ir Agrafena Demidovna nutarė įsivaikinti kūdikį. Tada, po revoliucijos, vaikų namai buvo pilni įvairiausių našlaičių. Paprasčiausiai, jie nuėjo į vaikų namus ir išsirinko patinkantį berniuką rausvomis garbanomis. Pagal dokumentus, mažylis buvo visiškas našlaitis vardu Ostapas Ostapovičius Oglojedovas.

Mažasis Ostapka prigijo skopcovų namuose, ir jie pamilo savo parsivestą sūnų. Bet kartą, i6maudžiusi Ostapką geldoje, mama pasakė tėvui:

– O tu žinai, Nikiforai Zakaryčiau, mūsų Ostapenka-tai kažkoks... apipjaustytas.

– Na ir kas? Su žmonėmis visko pasitaiko.

– Taip, bet juk Rostove pilna žydų...

– Ką gi tu, Agrafena Demidovna. Juk jis į žydą visiškai nepanašus. Be to, ir pavardė jo rusiška.

– O gal jis ne grynakraujis žydukas, o toks, na... pusiau žydas?

– Kas žino? – skėstelėjo rankomis Nikiforas Zacharovičius. – Tegul Viešpats Dievas tai sprendžia.

Kai berniukas šiek tiek paaugo, jis visiškai pamiršo apie vaikų namus ir pradėjo uždavinėti įvairius klausimus. Kad nepasakoti pasakų apie gandrą, įtėviai Ostapkai pasakė, kad jį pametė vargšai čigonai, kurie jį paliko prie namų slenksčio. Rostove buvo daug čigonų, kuriems priskirdavo daug triukų, ir Ostapka tuo patikėjo.

Kai Ostapka pradėjo eiti į mokyklą, jis tuo net didžiavosi ir kalbėjo, kad jis čigonas. Bet vėliau berniukai pradėjo šaipytis:

– Koks tu čigonas, jeigu tu apipjaustytas!

Kai Ostapas sulaukė jaunuolio amžiaus, jis pradėjo įtarinėti, kad su juo ne viskas tvarkoje: Nors pats jis buvo didelio ūgio, didesnis už savo bendraamžius, bet jo lytiniai organai liko maži, kaip vaiko. O berniūkščiai, kai juos vesdavo bendroms medicininėms apžiūroms, žinoma, šaipydavosi:

– Ei, tu, hermafrodite!

Širdyje Ostapas ir pradžių pradėjo gėdytis berniūkščių, o vėliau ir mergaičių. O išoriškai, kad kompensuotų tą trūkumą, jis mokykloje pradėjo krėsti tokius mįslingus fokusus, kad greitai užsitarnavo dvigubą šlovę: pirmo chuligano – ir pirmo bailio.

Netrukus ir įtėviai pastebėjo, kad su Ostapu kažkas netvarkoje. Vaikinas buvo gana sumanus, bet mokykloje mokėsi blogai. Visas jo sumanumas buvo eikvojamas įvairioms gudrybėms, jeigu jis ką nors darė, tai visada ieškojo aplinkinių kelių.

– Och, jautė mano širdis, – dūsavo Agrafena Demidovna. – Nors jo morda ir rusiška, bet siela, vai, vai, žydiška. Todėl ir ryžas.

Po to seno bitininko namuose, kuris visą gyvenimą garsėjo sąžiningumu, keletą kartų pasirodė milicija ir darė kratą. Kai, galų gale, Ostapą areštavo ir pasodino į sunkiai auklėjamų vaikų ir mažamečių nusikaltėlių koloniją, Nikiforas Zacharovičius liūdnai palingavo galva:

– Na štai, reiškia, Viešpats Dievas taip ir išsprendė. Tai mums už mūsų nuodėmes.

– Tai ne mūsų nuodėmės, tai svetimos nuodėmės, – pasakė Agrafena Demidovna. – O mes už jas mokame. Todėl apie raudonplaukius ir sako, kad Dievas mėgsta pokštauti.

Vienaip ar kitaip, bet nuo to laiko pasimetė Ostapo pėdsakai Rostovo gatvėse. Ir nieko apie jį įtėviai nebegirdėjo. Ostapas vėl tapo našlaičiu.

Po keleto metų, Ostapo pėdsakai pasirodė Leningrado gatvėse. Jis mokėsi literatūriniame institute ir, kaip vargšas studentas, gyvenimui šiek tiek užsidirbdavo spekuliuodamas. Bet jo prekės buvo tokios gudrios, kad iki to ne visi susiprotės. Ostapas prekiavo savo užpakaliu. Tiksliau, priekiu ir užpakaliu, nes gudri prekė buvo pardavinėjama iš abiejų galų. Reikia tai žinoti, prie ko iš kurio galo prieiti.

Tuo pat metu Ostapas tapo seksotu ir NKVD agentu, kur labai domėjosi jo klientūra. Vėliau atėjo Didysis Valymas. Kai kurie Leningrado gyventojai iki pat šiol prisimena, kaip po Kirovo nužudymo, Leningrade per vieną naktį areštavo visus pederastus. Kai kokį vaidmenį toje akcijoje suvaidino Ostapas. Iš pradžių su Ostapo pagalba sušlavė visą jo klientūrą. O vėliau ir patį Ostapą išsiuntė tuo pačiu adresu – į Sibirą. Ir paslėpė Ostapo pėdsakus Sibiro sniegas.

Po Stalino mirties paleido konclagerių kalinius. Prasidėjo savotiškas atšilimas. Žurnaluose pasirodė net keletas užjaučiančių straipsnių apie kalinių gyvenimą. Pavyzdžiui, Anos Valcevos apsakymas “Butas Nr. 13”, kurį atspausdino žurnalas “Maskva” Nr. 1, ir kuris susišaukė su sena Vladimiro Korolenkos apybraiža “Namas Nr. 13”.

Esant tokiam atšilimui, atšilo taip pat ir Ostapas Oglojedovas, kuris dabar jau dirbo “Laisvės” radijuje. Jis pradėjo daugiau pasakoti apie savo praeitį, ir jis pradėjo norėti rašyti.

– Ech, aš kada nors parašysiu savo autobiografiją, – kalbėjo Ostapas, tai bus pati įdomiausia knyga pasaulyje.

Nepaisant visų silpnybių, jis tos knygos taip ir neparašė, o tik gailiai traukė nosimi:

– Chm, o ypač tai būtų įdomu milicininkams.

Nors Ostapas gyveno pavarde Oglojedovas, bet darbe naudojosi literatūriniu pseudonimu. Mąstymo proceso sustiprinimui, jis, paprasčiausiai, atsiversdavo telefonų knygą, savo skriptus pasirašydavo pirmu pasitaikiusiu vardu ir paaiškindavo:

– Aš žmogus neišdidus, garbės nesivaikau. Kad tik manęs niekas nesektų. – Ir atsargiai apsižvalgydavo.

Jeigu kai kurie žmonės bijo savo paties šešėlio, tai Ostapas kažkodėl bijojo savo vardo. Jeigu jį pašaukdavo iš už nugaros, jis visada baugščiai krūptelėdavo.

– Žinote, tas vardas man primena vienus nemalonumus, – teisinosi jis. – Įvairias ten anketas, tardymus, kratas. Savo biografiją Ostapas pradėdavo taip:

– Kai aš gimiau, buvau visiškai mažas. – Po to jis ilgai dūsaudavo: – O kai užaugau, mane iš karto uždarė už spygliuotos vielos.

Kad jo neįtartų dėl nepakankamo išsilavinimo, jis pamokamai pakeldavo į viršų pirštą:

– O žinote, broliukai, kalėjimas – tai stipriau už bet kokius universitetus!

Bendradarbiams Ostapas sakė, kad į lagerinius universitetus jis papuolė atsitiktinai – už politinį anekdotą, kurio jis net nepasakojo. Žulikams jis sakydavo, kad sėdėjo už žulikavimą, o girtuokliams dievagojosi, kad girtas užmigo gatvėje, o prabudo už grotų.

Žydams, kurių “Laisvės” radijuje buvo gana daug, Ostapas sakydavo, kad jo mama žydė arba, priklausomai nuo aplinkybių, bobutė žydė, ir kaip įrodymą, paminėdavo savo apipjaustymą. O rusams Ostapas sakydavo, kad jis rusas. Dėka viso to, Ostapas turėjo daugybę pažįstamų, ir, su visais jis gerai sutardavo.

Apie savo gyvenimą konclageryje Ostapas prisimindavo su tokiu malonumu, lyg tai būtų poilsio namai. Skundėsi jis tik tuo, kad sėdėti jam teko moterų lageryje, kur jis dirbo ūkvedžiu.

– Įsivaizduokite, dešimt tūkstančių bobų! – skėsčiojo jis rankomis. – Ir visos vyrų nori. Atsimušti nuo jų, prakeiktų, negalėjau.

Užtat Ostapas labai didžiavosi, kad lageris buvo ne paprastas, o specialus, kur sėdėjo buvusių vyriausybės narių žmonos ir giminaitės, kuriuos likvidavo Didžiojo Valymo metu.

– Sėdėjau, kaip Kremliuje, – kalbėjo Ostapas. – Iš dešinės ant narų – ministro žmona. Iš kairės – CK nario sesuo. O ant viršutinių narų – pasiuntinio duktė. Ir visos nori mano meilės. O aš juk, žmogus, ne mašina! Bet ten pat ir prostitutės sėdėjo. Tos jau be ceremonijų. Būdavo, pagaus visa gauja miške vieną vyriškį – ir išprievartaus. Kartais iki mirties nukankindavo, – Ir jis su visomis smulkmenomis pasakodavo, kaip tai darydavo.

Žinoma, visi vyrai užjausdavo vargšą Ostapą. O prancūzaitė Liza pasišaipydavo:

– Ostapka, o aš girdėjau, kad į moterų kalėjimus sodina tik specialius vyrus.

– Plepalai saulėgrąžų aliejuje, – murmėjo Ostapas.

– Kalba, kad yra tokių vyrų, – šypsodavosi Liza, – kad, jeigu jį pasodintų į vyrų kalėjimą, tai jam būtų ne bausmė, o palaima. Todėl juos ir sodina į moterų kalėjimus!

– Ot prancūziška durnė! – atsimušinėdavo Ostapas. – Tai pas jus, Prancūzijoje, taip. Be to, aš sėdėjau ne tik tame lageryje, o daugelyje lagerių.

Vienaip ar kitaip, po moterų lagerių, Ostapą pradėjo persekioti baimė. Iš tos baimės jis visą karą, kad nepakliūtų į frontą, gyveno svetimais dokumentais, simuliavo tuberkuliozę ir slapstėsi rūsiuose pas gerus žmones. Bet todėl, kad visi vyrai buvo fronte, pagal jo pasakojimus, tai Ostapas vėl buvo bobų nelaisvėje. O gyvendamas rūsiuose jis iš tikrųjų susigriebė tuberkuliozę, kurią iš pradžių tik simuliavo.

Po karo Ostapas nusipirko naujus dokumentus. Tie dokumentai buvo vogti ir priklausė kažkokiam inžinieriui – pulkininkui, komandiruotam demontuoti nugalėtą Vokietiją. Taip Ostapas tapo pulkininku.

Po karo į Vokietiją, kartu su demontuotojais, kaip praskrendančių paukščių būriai, patraukė visur prisitaikantys įvairūs žulikai. Taip ir pulkininkas Oglajedovas važiavo į Vokietiją, įsitaisęs, kaip žvirblis, ant vagono stogo.

Užtat Ostapas į Maskvą grįžo kaip padišachas: su krūva pinigų ir ryšulėliu auksinių laikrodžių, kuriuos jis demontavo iš vokiečių. O lagamine, kaip gražaus gyvenimo simbolį, jis vežė juodą fraką. Bet netrukus Maskvos žulikai demontavo Ostapą, kaip paskutinį frajerį, ir dar taip, kad iš jo gražaus gyvenimo liko tik niekam nereikalingas frakas. Po to Ostapas taip nusivylė gyvenimu, kad ištaisė savo tikrus dokumentus ir nutarė užsiimti sąžiningu darbu.

Nors lageriai, kuriuose Ostapas gavo savo aukštąjį išsilavinimą, ir vadinosi darbinio auklėjimo kolonijomis, bet Ostapo jos neištaisė, ir prie darbo neįpratino. Užtat dėl pastovaus kontakto su žulikais, jis išmoko meluoti ir išsisukinėti taip artistiškai, kad nuo to būdavo net šiek tiek žavus. Todėl, galų gale, jis ir nusileido “Laisvės” radijuje literatūrinio negro vaidmenyje.

Savo išvaizda Ostapas labiau priminė urvinį žmogų, pitekantropo ir neandertaliečio mišinį. Kad paslėptų savo kampuotą kaukolę, jis užsiaugino vešlią purvinai rausvos spalvos ševeliūrą, kuri turėjo gąsdinti priešus ir suteikti jam kūrybinę išvaizdą. Žemą Ostapo kaktą vagojo butaforinės raukšlės, kurias jis meistriškai paleisdavo į darbą, kai reikėdavo sukurti kūrybinio proceso įvaizdį. O iš po ataugintos grivos, kaip užmaskuoti lokatoriai, styrojo baukščios ausys.

Ostapo rankos buvo ilgos ir purvinos, kaip lagerinė žemkasė. Nors nagus jis reguliariai nugrauždavo, bet po jų taip pat buvo juodžemis. Savo antipatiją vandeniui ir muilui Ostapas aiškino tuo, kad vaikystėje jis vos nepaskendo maudomas geldoje, todėl nuo to laiko bijo vandens. Todėl darbe jis pastoviai kasėsi, kaip gorila narve.

Po liūto griva plaka liūto širdis. Gorilos krūtinėje plaka gorilos širdis. O štai, po Ostapo liūto griva ir gorilos kūne, šalia kanarėlės sielos plakė kiškio širdis. Pats stipriausias Ostapo gyvenimo jausmas, buvo viską nugalinti baimė. Jeigu jis kam nors padėdavo, tai iš baimės. Jeigu kam nors kenkdavo, tai dažniausiai taip darydavo iš baimės. Apimtas nevilties drąsos, jis kartais galėdavo būti narsuolis.

Atitinkamai, Ostapas ir vedė iš baimės.

– Žinote, dviese ne taip baisu, – teisinosi jis, – O tai, sėdi vienas namuose, o kamine švilpia. U-uch! Be to, vaikšto įvairios valkatos, kurios kabinėjasi prie nevedusių. Priregistravimą atima.

Vedė Ostapas pagyvenusią našlę, daug vyresnę už jį patį, ir su trimis vaikais nuo trijų buvusių vyrų.

– Vesti našlę – tai pats geriausias dalykas, – aiškino jis. – Našlelė jau žino, kaip košę virti. Kad ir pigu būtų, ir iš visos širdies. Ir vaikai gatavi – rūpesčių mažiau.

Taip Ostapas užmaišė košę pagal savo skonį. Pirmiausia, gatavi vaikai nepripažino naujo tėtės. Protestuodamas vyresnysis sūnus iš karto pabėgo iš namų.

– Ten jam ir vieta, – pasakė Ostapas. – Pas jį teistumų jau daugiau, negu pas mane.

Vidurinioji duktė, niūri ir žvairakė mokinukė su į priekį atsikišusiais dantimis, buvo laikoma šiek tiek nenormalia, todėl savo jausmus rodydavo su kūdikio atvirumu.

– Kas tai per balbiesas? – kiekvieną kartą paklausdavo, pamačiusi savo naują tėtį. – Ir ko tam driskiu čia reikia?

– Nieko, – sakydavo Ostapas. – Visa esmė tame, kad ji žvairakė. Todėl ji mane mato iškreiptame pavidale. Tai vadinasi paralaksas. Reikės jai nupirkti tokius specialius akinius dėl paralakso.

Jaunesniąją dukterį vadino Miška. Tiksliau, vadino ją Maša. Bet Maša buvo labiau panaši į ant užpakalinių kojų stovintį meškiuką, ir mokykloje ji guldė ant menčių ir mušė visus berniukus, kurie bandydavo pasišaipyti jai už nugaros. Todėl berniūkščiai ją praminė Miška. O vėliau taip vadinti ją pradėjo ir namuose. Užtat Miška buvo vienintelė, kuri pripažino savo naująjį tėtį.

– Vienintelis normalus vaikas, sakė naujasis tėtis.

Kad košė būtų tirštesnė, kartais namuose pasirodydavo ir uošvė Varvara Cezarevna Tyrkova. Su Ostapu ji principialiai nesikalbėjo ir apsimetinėjo, kad jo iš viso neegzistuoja. Esant būtinam reikalui, ji kreipdavosi į savo dukterį:

– Dina, pasakyk tam... tavo... Oglojedovui...

– Nieko, – sakydavo Ostapas, – paprasčiausiai, pas ją didybės manija – ir ji, išskyrus save, daugiau nieko nemato. Ji iš garsios revoliucionierių-teroristų Tyrkovų šeimos. Štai todėl ji ir namuose elgiasi kaip teroristė.

Namuose buvo penkios katės. Bet ir jos boikotavo vargšą Ostapą. Jį pamačiusios, katės šnypštė ir, užrietusios uodegas, iššokinėdavo pro langą. O uošvė-teroristė murmėjo:

– Dina, pasakyk tam Oglojedovui, kad mūsų katės nervingos. Ir tegul jis nenervuoja mūsų kačių.

Nors Ostapas sąžiningai išlaikė visą tą draugišką kompaniją, bet jį valgydindavo paskutinį, net po kačių. Po to jis plaudavo indus, įskaitant ir kačių lėkšteles.

Kaip rasti jo butą, Ostapas rekomenduodavo taip:

– Eikite koridoriumi ir uostykite. Iš po kurių durų dvokia katėmis, ten ir eikite. Savo žmoną Ostapas pristatydavo taip:

– Uošvė-teroristė ją pavadino Dina – dinamito garbei, iš kurio daro bombas. Taip kad, turėkite omeny...

Dina buvo sausoka, modernistinės pakraipos, ir tepliojo abstrakčius paveikslėlius užsienio turistams.

– Katė uodega nupieš geriau, negu ta dailininkė, – kalbėjo Ostapas.

Kai poetas Serafimas Allilujevas išgerdavo, jis tvirtindavo, kad poetinė kūryba – tai sudaužyta poeto širdis, atsispindinti kreivame jo fantazijų veidrodyje. Kartais jis painiojosi ir sakydavo, kad tai kreiva siela atsispindi sudaužytame veidrodyje. Vienaip ar kitaip, bet savo žmonos asmenyje, Ostapo siela rado savo veidrodį.

Visas Ostapo gyvenimas buvo melas. O Dina, atvirkščiai, užsiiminėjo visatos tiesos paieškomis ir net vartė Bibliją. Todėl, kai Ostapas apie ką nors fantazuodavo, Dina ramiai paaiškindavo:

– Tai, kad Ostapas meluoja, – tai dar pusė bėdos. Visa nelaimė tame, kad jis savo melu tiki! Tai jau šizofrenija, asmenybės susidvejinimas. Aš tai labai gerai žinau.

– O žinote, iš kur ji visa tai žino? – teisinosi Ostapas. – Todėl, kad jos visa šeima šizofrenikai. Jų galvose iškreipimas-paralaksas.

Ostapas skundėsi, kad jis pavargo gyventi. Užtat Dina turėjo energijos atsargų, kaip pas dinamito globėją. Tai buvo ypač ryšku, kai jie gerdavo pas kokius nors pažįstamus.

Išgėręs Ostapas užversdavo akis į viršų ir dainuodavo graudžias balades apie sąžiningus žulikus. O Dina gerdavo susikaupusi ir tylėdama. Vėliau, prisigėrusi iki tam tikros kondicijos, jis tylomis paimdavo už staltiesės krašto – mostas! – ir viskas su trenksmais lėkdavo nuo stalo ant grindų. O jeigu nebūdavo staltiesės, tai dinamitinė Dina, paprasčiausiai, apversdavo visą stalą. Ostapui tai buvo signalas, kad koncertas pasibaigė ir laikas į namus.

– Na ir žmona, – dūsavo Ostapas. Tikras dinamitas! Jeigu tikėti filosofais, tikinančiais, kad Dievas ir šėtonas gyvena ne kur nors kitur, o žmonių sielose ir, atitinkamai, rojų ir pragarą taip pat galima rasti žemėje, tai Ostapas su visa koše iš žmonos-našlelės, uošvės-teroristės, svetimų vaikų ir nervingų kačių, buvo akivaizdus pavyzdys to, kaip galima susikurti pragarą savo kasdieniniame gyvenime.

Kai kurie žmonės gailėjosi Ostapo ir stebėjosi:

– Ir kaip jis visa tai iškenčia?

– Jis bijo savo žmonos, – kalbėjo kiti. – Ji apie jį kažką žino. Kažką tokio, kad jam geriau tylėti ir kentėti.

Vargšo Ostapo Benderio sūnui nesisekė net su apavu. Parduotuvėse patys didžiausi batai Ostapui buvo per maži. Kad kažkaip sugrūsti kojas, jis naujiems batams peiliu išpjaudavo kulnus. O kojinės pas jį buvo pastoviai kiauros. Taip jis ir vaikščiojo, švytruodamas nuogomis kulnimis, kaip vienuolis iš basakojų ordino.

Ir tuo pačiu, Ostapo krūtinėje gyveno tikro artisto siela. Kai reikėdavo sublizgėti visuomenėje, ypač ten, kur, Ostapo nuomone, būdavo svarbių žmonių, ten jis persikūnydavo į anglų diplomatą. Tada jis iš skrynios išsitraukdavo savo garsųjį fraką, gražaus gyvenimo simbolį. Kad nesimatytų purvinos apykaklės, ant kaklo apsivyniodavo baltą šalikėlį. O rausvą ševeliūrą pridengdavo juoda kepure. Ir ne šiaip sau kepure, o tvirtu cilindru, nes Ostapas buvo girdėjęs, kad svarbūs žmonės nešioja cilindrus. Kad užmaskuotų savo basutes su kiauromis kulnimis, jis žemiau nusismaukdavo kelnes ir stengėsi nejudėti.

Kokio nors svarbaus susirinkimo atveju, Ostapas savo diplomatine apranga atsistodavo prie durų ir, kaip šveicorius, sveikindavo visus reikalingus žmones. Prieš vienus jis pagarbiai nukeldavo savo cilindrą. Prieš kitus jis vaizdingai pasimaivydavo. Tretiems šauniai atiduodavo karinę pagarbą – tai tiems, kam jis melavo, kad jis pulkininkas. Kai kurioms damoms jis net galantiškai bučiuodavo ranką.

Tiesa, nuo kai kurių jis tyliai nusisukdavo. Tai nuo tų, iš kurių buvo pasiskolinęs pinigų ir neatiduodavo. Kai visi būdavo susirinkę, Ostapas būdavo atlikęs savo vaidmenį, tada jis nepastebimai išsmukdavo pro duris ir išeidavo į namus.

Ten, nusimetęs savo paradinį kostiumą, Ostapo Benderio sūnus gulėsi ant sofos ir pradėdavo skųstis žmonai, kaip jis turi įtempti atmintį, kad nesupainiotų reikalingų žmonių, ir koks tai nedėkingas ir sunkus darbas. Vienas nenusiėmė prieš jį kepurės. Kitas nenusilenkė. Trečias neatsakė į jo karinį saliutą. Daugelis kažkodėl nusisuka, o su juo sveikinasi tik kreditoriai. Dėl to jam vėl pradėjo skaudėti skrandžio opa, ir bendrai, jis pavargo gyventi.

Štai, imsiu, ir pabėgsiu iš namų, dūsavo Ostapas. – Kaip Levas Tolstojus.

Taip, ne veltui Ostapas tikino, kad, jeigu kada nors jis parašys autobiografiją, tai bus pati unikaliausia knyga pasaulyje. Bet, nenukrypkime, ir kol kas Ostapą palikime ramybėje. Kitaip, tai bus plagiatas iš jo būsimos knygos.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ