“Šėtonas pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, o tik tada, kai mes nesugebame jo pamatyti”.
Deni de Ružmon “Šėtono vaidmuo”
Kai tik Borisas Rudnevas tapo stebuklų namo prezidentu, jam taip pat prasidėjo įvairūs stebuklai. Pirmiausiai, jam paskambino generolas-leitenantas Malininas, jis taip pat kažkokių tamsių reikalų profesorius KGB 13-ame Skyriuje. Tas pats profesorius, kuris mėgo skųstis, kad jo tik pavardė saldi, o darbas gana kartus.
Tamsiųjų reikalų profesorius skambino su reikalais ir prašė susitikimo. Bet ne tarnyboje, o blogo gėrio name, kuris su auksiniu gaideliu, kuriame gyveno raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas. Kai Borisas atvažiavo, generolas-profesorius Malininas iš karto perėjo prie reikalo:
– Mūsų raudonasis popiežius skundžiasi, kad jūs, kaip Foma Netikėlis, jo visiškai neklausote. Todėl Maksimas Aleksandrovičius prašė, kad aš su jumis pasikalbėčiau. Esmė tame, kad dabar jūs vadovaujate stebuklų namui. Kaip jūs jau žinote, stebuklų namas – tai mūsų naujas specialusis projektas “Šventųjų ir nusidėjėlių profsąjunga”, kuris gimė iš specialaus projekto “Dagys lingiagalvis”. – Tamsiųjų reikalų profesorius šiek tiek susiraukė: – Bet visame tame dagyje lingiagalvyje yra kai kokie m-m-m... maži dagiai, į kuriuos m-m-m.. galima įsidurti. Todėl mane prie jūsų priskyrė, taip sakant, angelu-sargu. Tai štai, profilaktikos labui, jums bus naudinga susipažinti su tuo, ką mes oficialiai vadiname aukščiausia sociologija. O mūsų studentai-vėjavaikiai neoficialiai tai vadina juodąja sociologija.
Mūsų studentai – tai išrinkti TSRS vyriausybės nariai, atominiai generolai ir admirolai, partijos CK nariai, kuriems mes skaitome specialius kursus mūsų Aukštosios Sociologijos Institute arba MTI-13. Bet mūsų studentai juokauja ir, pagal analogiją su buvusiu raudonosios profesūros Institutu, mūsų įstaigą vadina juodosios profesūros Institutu.
Tamsiųjų reikalų profesorius iš portfelio ištraukė storą aplanką tvirtais raudonais viršeliais. Vietoje pavadinimo, ant viršelio buvo uždėtas didelis spaudas “Visiškai slaptai” ir registracijos numeris.
– Tai juodosios sociologijos paskaitų konspektas, – paaiškino Malininas. – Mūsų studentai-pokštininkai tuos konspektus vadina “Tarybinių išminčių protokolais”. Todėl, kad jūs, Borisai Aleksanyčiau, dabar dirbate stebuklų name, taip sakant, tarp įvairių dagių lingiagalvių, kad ten nevaikščiotumėte aklai ir neklupinėtumėte, paskaitykite šiuos “Protokolus”.
Generolas-profesorius perspėjo, kad medžiaga ypatingai slapta, todėl ji turi būti saugoma čia, KGB 13-ojo Skyriaus viršininko namuose, tarybinės inkvizicijos štabe.
– Žinote, už užslaptintą Chruščiovo kalbą partijos XX suvažiavime, amerikiečių žvalgyba sumokėjo lygiai milijoną dolerių. O už tuos “Tarybinių išminčių protokolus” jie sumokėtų žymiau daugiau.
Pagal senus rusų įsitikinimus, gaidelis ant stogo saugo nuo tamsiųjų jėgų. Bet Maksimo namus saugo ne tik auksinis gaidelis ant stogo, bet jis saugomas ir labiau šiuolaikiškais metodais. Maskvos vagis, įsilaužėlius ir medvėžatnikus iš anksto perspėjo, kad įsilaužti į tą namą sunkiau, negu į TSRS valstybinį banką, ir kad jie tą namą apeitų taip pat, kaip garsų Butyrsko kalėjimą.
– Jeigu turėsite kokių nors klausimų, – pasakė Malininas, – tai aš visada pasiruošęs padėti.
– O-och, moksleiviški Vilhelmo Meistero metai, – murmėjo Foma Netikėlis. – Kaip sakydavo burtininkas Apulėjus, kad pasiektum atitinkamą išmintį, reikia pabuvoti asilo kailyje.
Po to tamsiųjų reikalų profesorius išvažiavo savo reikalais, o Foma Netikėlis pasiliko vartyti “Tarybinių išminčių protokolus”.
Tai buvo istorijos, religijos, filosofijos mišinys ir – satanizmas. Citatos, lentelės, skaičiai. Bendrai, gerokai nuobodu. Aplanke buvo parašyta, kad tai tik pirmas tomas, o vėliau bus dar keletas tomų.
Ir visa tai po lozungu: “Anksčiau buvo mistika, o dabar pas mus statistika!“
Borisas pavartė-pavartė, vėliau pažaidė su auksinėmis žuvelėmis, kurios judino uodegas akvariume ant Maksimo rašomojo stalo.
“Ech, amžių gyveni, amžių mokaisi, – pagalvojo jis, – ir kvailiu numirsi”.
Jis prisiminė, kad šiandiena vakare jam paskirtas pasimatymas, užvertė “Tarybinių išminčių protokolus” ir išvažiavo į namus.
* * *
Niekas gerai nežinojo, kuo stebuklų name užsiiminėja Žoržikas Butyrskij. Tik žinojo, kad pagrindinis Žoržiko užsiėmimas – girtavimas. Ir dar žinojo, kad stebuklų name jis laikosi tik stebukladario Gilrudo dėka.
Kažkuria prasme, Žoržikas buvo auksinio tarybinio jaunimo atstovas. Taip sakant, naujos tarybinės dvarininkijos antroji karta.
Panašiai, kaip kunigaikštis Potiomkinas Taurietis arba grafas Suvorovas-Romietis savo titulus gavo dėl užimamų postų arba įvykių, taip ir Žoržiko Butyrskio pavardė pradžią gavo nuo vienos įžymios vietos, o būtent: nuo pačio seniausio, nuo pačio didžiausio ir pačio garsiausio Maskvos kalėjimo – Butyrsko kalėjimo.
Taip jau atsitiko, kad iš kartos į kartą visi Žoržiko protėviai anksčiau ar vėliau atsidurdavo tame kalėjime. Tai tapo savotiška šeimos tradicija. O kalėjimo viršininkams taip nusibodo jų šaunūs slapyvardžiai: Sanka Erodas, Raišasis Fedka, Nuodėmingoji Manka, Dimka Žvairys, Zoka Ryžikas ir taip toliau, kad apskaitos paprastumui, visą tą šeimynėlę pradėjo užrašinėti kaip valdišką inventorių – pavarde Butyrskij (tiesa, panašiu būdu atsirado vasario premjero Kerenskio pavardė – nuo kalėjimo Kerenskio mieste, kur sėdėjo jo senelis, pinigų padirbinėtojas.).
Jeigu neskaityti pastovaus įsikišimo, kaip peilis į nugarą arba virvutė ant kaklo, tai natūrali mirtis Butirkų šeimoje skaitėsi mirtis nuo baltosios karštinės. Todėl naujagimiams, kad jie nerėktų, vietoje čiulptuko iš karto įkišdavo degtinėje sumirkytos duonos.
1917 metų revoliucijos metu Žoržiko tėvas Stepan Butyrskij, kaip ir priklauso, sėdėjo Butyrsko kalėjime. Iš ten jos parašė laišką Leninui, kuriame skundėsi dėl carinio režimo neteisingumo jo šeimos atžvilgiu. Netrukus iš Kremliaus atėjo oficialus atsakymas: kad ištaisyti caro režimo neteisingumus, draugas Butyrskij skiriamas... Butyrsko kalėjimo viršininku!
Tokiu būdu, iš kalinio kameros Stepanas Butyrskij persikraustė į kalėjimo viršininko butą, kuris buvo po tuo pačiu stogu. Tokiu būdu, jo sūnus Žoržikas, pagal šeimos tradicijas, gimė Butyrsko kalėjime.
Sūnaus gimimo proga, kalėjimo viršininkas suruošė didelę šventę su išgėrimu, kas anksčiau vadinosi krikštynomis, o dabar spalinėmis. Be to, tuo metu, 20-siais metais, tarp naujos tarybinės visuomenės buvo mada per tas spalines vaikams suteikti ne šiaip sau vardus, o parinkti iš naujų tarybinių šventųjų tarpo. Pavyzdžiui: Žores arba Rojus – žinomų tarptautinių revoliucionierių garbei.
Tai štai, ir Žoržiką oficialiai pavadino vardu Žores – garsaus prancūzų socialisto Žano Žoreso garbei, kuris įkūrė komunistinį laikraštį “Jumanite”.
Bet kai mažasis Žores šiek tiek paaugo, gatvės berniūkščiai jį pradėjo pravardžiuoti įvairiais nepadoriais vardais, kaip Žopes ir net blogiau. Tada Žopes užprotestavo ir pareikalavo jį vadinti ne Žores, o Žoržiku.
Senbuviai kalba, kad per visą Butyrko kalėjimo egzistavimą, kalėjimas nežinojo niekšiškesnio viršininko, negu draugas Butyrskij. Vėliau atėjo Didysis Valymas ir 1935 metais draugas Butyrskij, kaip ir daugelis pirmųjų leniniečių, išnyko be pėdsakų. Bet laikraščiuose apie tai nerašė. Juk nepatogu rašyti, kad stambiausio kalėjimo viršininkas tuo pat metu, antraeilėse pareigose, buvo vienos iš stambiausių Maskvos banditų gaujų atamanu.
Su draugu Butyrskij nesiceremonijo, kaip caro režimo laikais. Paprasčiausiai, jį nuvedė į rūsį ir nušovė kaip šunį. Tiesa, kalba, kad jo kaukolė su skylute pakaušyje saugoma Butyrsko kriminologijos muziejuje.
O Žoržikas tuo metu vis augo ir augo. Ir taip užaugo iki to amžiaus, kai berniukai pradeda sapnuoti mergaites. Bet Žoržiko sapnai buvo šiek tiek kitokie: vietoje mergaičių jis sapnuodavo berniukus. Bet berniukus ne paprastus, o nuogus. Ir tyčiojasi jie kaip velniūkščiai, – rodė Žoržikui tai savo nuogą užpakalį, tai liežuvį. Žoržikas prisimindavo, kaip kaimyniniai berniūkščiai jį pravardžiuodavo Žopiku, ir atsibusdavo apsipylęs šaltu prakaitu.
Kad atsikratytų naktinių berniukų, dieną Žoržikas iš visų jėgų stengdavosi meilintis mergaitėms. Ir dar taip nuoširdžiai, kad netrukus visi jį pradėjo laikyti tikru donžuanu. Ir tik vienas Žoržikas žinojo, kad jis netikras Donžuanas, o dirbtinis.
Kartu su lytinio potraukio atsiradimu nuogiems velniūkščiams, Žoržikui prabudo dar viena keistenybė – potraukis vogti. Jam taip niežėjo rankos, kad jis pradėjo vagiliauti net iš panelių, su kuriomis donžuanino.
Netrukus, pagal šeimos tradiciją, Žoržikas Butyrskij pakliuvo į Butyrsko kalėjimą. Bet dabar ten sėdėjo ne caro laikų veltėdžiai, o nauji specialistai, kurie kriminologiją studijavo pagal Žoržiko tėvo skylėtą kaukolę. Ir jie Žoržiką sutiko taip, lyg būtų seniai laukę.
Tardė medicinos tarnybos pulkininkas ir profesorius Luncas, pas kurį iš po balto chalato matėsi MVD uniforma. O prie profesoriaus diržo kabojo pistoletas, kuris, sprendžiant iš visko, taip pat buvo visko matęs.
Profesorius Luncas diagnozavo:
– Kleptomanija. Kaip grįžtamoji užslopinto homoseksualumo reakcija. Donžuano kompleksas. Paveldėtas polinkis alkoholizmui. Eisite toliau tuo keliu – sušaudysime, kaip ir jūsų tėvą. O kol kas būsite mūsų specialioje įskaitoje. Įrašyti į tolesnio naudojimo kartoteką.
Po to Žoržiką paleido, o profesorius Luncas užsirūkė ir pasisuko į savo asistentą:
– Štai jums charakteringas pavyzdys. Tėvas buvo Butyrsko kalėjimo viršininkas, o sūnus – kleptomanas. Tiksliai toks pat atvejis buvo Novočerkasko kalėjime. Štai ir pamąstykite, kas tai yra: likimas, karma, paveldėjimas? Arba marksistinis dėsnis apie priešingybių kovą ir vienybę?
Tiesa, tą tipą oficialiai vadina Žores. Ir tai šiek tiek simboliška. Tas Žores buvo net tik prancūzų parlamento narys, bet ir slaptų degeneratų bendrijos narys. Toks pat kručas, kaip ir šis. Be šito sunku pakliūti į Prancūzijos parlamentą. Po to tą Žoresą nušovė kažkoks kitas legionierius. Ir šis Žores taip pat blogai baigs.
– Jūs atspėjate žmonių likimus tiesiog kaip sena čigonė, – nedrąsiai nusišypsojo asistentas.
– Apie nuslopintą homoseksualumą sako, kad, išvyk šėtoną pro duris, tai jis pro langą ateis, – palingavo galva profesorius Luncas.
Bet negerai visas Žoržiko šventas paslaptis atskleisti iš karto. Kitaip net Dostojevskis susirauks. Todėl, geriau į Žoržiką pasižiūrėkime iš šalies. Kad ir jis pailsėtų, ir mes galėtume šiek tiek pailsėti.
Išoriškai Žoržikas Butyrskij buvo prakaulus ir ilgakojis blondinas krypuojančia eisena, pavandenijusiomis akimis ir ereliška nosimi. O pagal charakterį jis buvo panašus į švelnų priklydusį šuniuką, kuris prieina gatvėje prie žmonių ir, laukdamas kąsnelio, vizgina uodegėlę.
Švelnumo tas Žoržikas išmoko tramvajuose, kai jis nejučiomis prisiglausdavo prie žmonių ir apieškodavo jų kišenes. Vėliau, po pokalbio su profesoriumi Luncu, jis tapo smulkiu MVD agentu, kai reikėdavo nepastebimai prisigretinti prie nepažystamų žmonių. Taip tas švelnumas jam tapo įpročiu.
Karinę tarnybą Žoržikas atliko laivyne, kur meninės saviveiklos spektaklių metu grodavo lūpine armonikėle ir šokdavo čečotką. Nuo to laiko jam išliko krypuojanti jūreiviška eisena ir nepatenkintas potraukis menui. Širdies gilumoje Žoržikas svajojo tapti kino aktoriumi.
Po atidaus ilgamečio stebėjimo, Žoržikui davė pirmą rimtą užduotį pagal profesoriaus Lunco liniją. Jam išdavė tarybinės žvalgybos tarnybos leitenanto dokumentus ir maskuotei, TASS fotokorespondento pažymėjimą. Po to jį pasiuntė dirbti į Rytų Vokietiją. O ten jis nutarė pasirinkti laisvę ir perbėgo pas amerikiečius į Vakarų Vokietiją.
Žoržikas bėgo gana komfortabiliai: jį už rankos vedė šiaudinė blondinė, o blondinę į priekį tempė didelis baltas pudelis su grandine. Todėl, kad Žoržikas buvo mirtinai girtas, tai visai tai ekspedicijai tikriausiai vadovavo baltas pudelis.
Blondinė Žoržikui žadėjo, kad Vakaruose jis taps kino ekrano žvaigžde. Ir scenarijus buvo toks realus, kad ir pats Žoržikas nesuprato, kas su juo vyksta. Kai tik Žoržikui pasibaigė pinigai, blondinė kinematografiniu greičiu išnyko. Kartu su ja išnyko ir baltas pudelis. O Žoržikas atsidūrė šuniškoje padėtyje.
Nepaisant to, likęs vienas gatvėje tuščiomis kišenėmis, Žoržikas nepasimetė ir pradėjo tikrinti svetimas kišenes. Taip, galų gale, jis nusileido vokiečių policijoje, kuri vėliau jį perdavė amerikiečių kontržvalgybai. Štai to iš Žoržiko ir reikėjo. O visa likusi painiava tarnavo tik tam, kad apgauti amerikiečių žvalgybininkus.
O amerikiečių žvalgyboje reikalai klostėsi taip.
Jeigu tarybiniai bėgliai sakydavo, kad bėgo dėl politinių motyvų, tai amerikiečiams būdavo visiškai nesuprantama, ir juos iš karto priskirdavo potencialių tarybinių agentų kategorijai ir pasiųsdavo į garsų konclagerį Kam-King Oberurzele mieste šalia Frankfurto. Ten tarybinius laisvės ieškotojus pirmiausiai išlaisvindavo nuo visų tarybinių dokumentų, kuriuos amerikiečiai vėliau naudodavo dokumentų padirbinėjimui šnipinėjimo tikslams.
Vėliau tuos laisvės ieškotojus mėnesiais laikė vienutėse ir gąsdindavo grąžinti atgal – sušaudymui. Po tokio psichologinio paruošimo, Amerikos žvalgybininkai, kaip patyrę gangsteriai, apiplėšdavo tuos žmones nuo galvos iki kojų, paimdavo iš jų raštelius, kad jiems viską grąžino, ir išmesdavo į gatvę, į laisvę.
Tuo pat metu Miunchene veikė “Amerikos Balso” ir “Išlaisvinimo” radijo stotys, kurios eteryje pykosi su maskvietiška “Laisvės” radijo stotimi ir įvairiai kvietė tarybinius piliečius pasirinkti amerikietišką laisvę.
Turėdami patirties su savo pačių dezertyrais, amerikiečių kontržvalgybininkai kaip teisybę pripažindavo tik šias dezertyravimo priežastis: moterys, girtavimas ir vagystės. Todėl Žoržikas jiems nesukėlė jokių įtarimų.
Amerikiečių žvalgybininkai labai vertino perbėgėlėlius iš tarybinės žvalgybos. Ir, koks džiaugsmas – pas Žoržiką tarybinės žvalgybos leitenanto dokumentai.
Amerikiečių žvalgybos Si-ai-si agentams geriausia maskuote skaitoma žurnalisto profesija. Ir, koks džiaugsmas – pas Žoržiką taip pat TASS fotokorespondento pažymėjimas.
Amerikiečių kontržvalgybos lageryje Kamp-King, kur buvo įsikūręs pagrindinis amerikiečių kontržvalgybos štabas Europoje, be visko kitko, daugumoje atvejų buvo vagys. Ir Žoržikas taip pat buvo vagis. Visa tai kėlė abipusią simpatiją.
Be to, Žoržikas turėjo dar vieną slaptą ginklą: tie patys biesiukai, nuogi berniukai, kurie jį kankindavo naktimis. Tarybinės žvalgybos instruktoriai Žoržikui atskleidė pačią didžiausią vakarų žvalgybų paslaptį. Žoržikui pasakė, kad vakarų žvalgybose pederastai ir kiti degeneratai vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip tarybinėje žvalgyboje komunistų partijos nariai. Ir kad – tai pats patikimiausias kelias padaryti karjerą vakarų žvalgybos, ir bendrai Vakaruose. Reikia tik žinoti, prie ko ir iš kurios pusės prieiti. Ir Žoržikui taip pat pasakė: prie ko ir kaip.
Dėl to Žoržiko vienutėje nelaikė, negrasino jo išsiųsti atgal ir net neapvogė. Nors pas jį ir vogti nebuvo ko. Bet, kas svarbiausia, Žoržiką iš karto paėmė į delikatų darbą su agentais-parašiutistais, kuriuos tada ruošė permesti į Tarybų Sąjungą. Tokiems agentams buvo labai svarbu turėti tikrus tarybinius dokumentus, kuriuos paprasčiausia yra pavogti. Ir štai čia Žoržiką paskyrė specialistu-instruktoriumi kišenvagių klausimais.
Kai tuos parašiutistus, žinomus kaip grupė СТН1, permetė į Tarybų Sąjungą, visus juos suėmė nusileidimo vietoje, surengė jiems viešą procesą ir sušaudė. Po to panašiai atsitiko ir su grupe СТН2. O grupė СТНЗ, turėdama pakankamos patirties, pati atėjo į MVD. Tarybinė spauda visame pasaulyje pakėlė triukšmą, o amerikiečiai sujudo ir pradėjo tikrinti. Ir tik tada, kai jau viskas buvo atlikta, išaiškėjo, kad blondinė, kuri atvedė Žoržiką į Vakarus, kartu su pudeliu sėkmingai grįžo į Rytus ir dirba kino aktore Bebelsberge.
Tada ėmėsi Žoržiko, jis sąžiningai prisipažino, kad jis – tarybinis agentas. Bet teisti jo negalėjo, nes buvo neįmanoma oficialiai pripažinti tai, apie ką trimitavo visi tarybiniai laikraščiai, ir ką amerikiečių vyriausybė oficialiai paneigė. Be to, per tą laiką Žoržikas, padedamas savo biesiukų, kurie jam pasirodydavo naktimis, buvo užsitikrinęs savo užnugarį tarp savo amerikietiškų viršininkų.
Tada nusprendė, kad, jeigu nepavyko permesti agentų į Tarybų Sąjungą, tai kodėl į savo pusę nepertraukti susikompromitavusio tarybinio agento? Taip švelnusis Žoržikas tapo dvigubu agentu. Jo pareigos buvo nesudėtingos: paprasčiausiai, amerikiečiams papasakoti apie visas tas užduotis, kurias jis gavo iš tarybinės žvalgybos, ir dėl ko jis gavo dvigubą atlyginimą.
Po kurio laiko Žoržikas savo naujiems viršininkams perdavė savo senojo viršininko įsakymą – grįžti į Maskvą ir šypsodamasis pasiūlė amerikiečiams vykti kartu, į pačius liūto nasrus amerikiečių agento vaidmenyje.
Amerikiečių žvalgybininkai kramtė gumą ir galvojo. Jeigu neleisti, tarybinė žvalgyba iš karto pajus kažką negero, ir ryšys nutrūks. Kaip begalvotum, o kitos išeities nėra. Nors Žoržikas ir pėstininkas, bet tas, kuris jį stumdė, žaidė rimtai.
Taip amerikiečiai be jokių parašiutų permetė savo agentą į Maskvą, ir dar tiesiai į žvalgybos skyrių. Taip Žoržikas Butyrskij tapo trigubu agentu. Tai dar niekis, lyginant su Berlynu, kur susitinka keturios didžiosios valstybės, ir kur kiekvienas save gerbiantis agentas dirba visoms keturioms pusėms.
Maskvoje Žoržikas papuolė į tą niūrų namą Aliošino skersgatvyje, kur kažkada lepinosi pirklio meilužė ir dabar ten į pasimatymus bėgiojo burtininkas Gilrudas. Iš pradžių Žoržikas praėjo utėlių mušyklą – taip vadina sugrįžusių agentų tikrinimo procedūrą. Vėliau Žoržikui, kaip trigubam agentui, reikėjo sukurti kokio nors darbo regimybę. Štai jį ir įkišo į stebuklų namą lyg tai fotokorespondento pareigoms. Taip burtininkas Gilrudas priklydusiam Žoržikui tapo lyg tai įtėviu.
Nuo to laiko trigubas agentas visas dienas šlaistėsi po stebuklų namą su fotoaparatu ant pečių ir vaizdavo, kad užsiiminėja kažkokiais paslaptingais reikalais, kurių niekas nemato. Vienintelį, ką jis iš tikrųjų darė, – tai trukdė dirbti kitiems.
Finansinis genijus Sarkisianas, suuodęs apie Žoržiko praeitį, konfidencialiai perspėdavo:
– Svarbiausiai – saugokite kišenes!
Laikui bėgant, iš šaunaus meilaus šuniuko, Žoržikas pavirto ilgakoju liesu barbosu. Per praretėjusius gelsvus plaukus žvilgčiojo ankstyva plikė. Po kiekvienų išgertuvių, Žoržikas paprastai atsimušdavo savo ereliška nosimi į viską, kas pasitaikydavo jo kelyje. Todėl ant jo nosies visada puikavosi naujos mėlynės.
Radiokomentatorius Ostapas Oglojedovas komentavo:
– O jo lituoklis jau violetinis – kaip visų alkoholikų.
Bereikšmės pavandenijusios melsvos Žoržiko akys buvo jo sielos atspindys. Po kiekvieno girtuokliavimo jos, kaip lakmuso popierėlis, išdavikiškai parausdavo. O todėl, kad Žoržikas girtuokliavo pastoviai, tai jo akys raudonos buvo visada, kaip pas triušį. Ir jo pragerta fizionomija taip pat buvo permanentno-plytinės spalvos.
– Tame yra savotiškas pranašumas, komentavo Ostapas. – Bet kokioje padėtyje Žoržikas labiau neparaudonuos.
Kiekvieną vakarą slaptas amerikiečių agentas Žoržikas Batyrskij vykdavo į slaptą darbą – į turnė po barus. Ryte durininkas Nazaras, mindžiukuodamas nuo kojos ant kojos, įtėviui pranešdavo:
– Žoržikas, reiškia, vėl... Akys kaip pasiutusio šuns... Ir iš karto matosi, kad nakvojo kanale...
– O ką jis dabar daro?
– Užsirakino savo fotolaboratorijoje ir liepė nesibelsti. Sako, kad skubus darbas.
– Nieko, – atlaidžiai šypsojosi Sosi Isajevičius, – tegul išsimiega.
– Štai ir gerai, – sutiko Nazaras. – Nors kitiems netrukdys.
Jeigu vyrų atžvilgiu Žoržikas buvo švelniu priklydusiu barbosu, tai moterų atžvilgių jis buvo tikras patinas. Tik toks skirtumas, kad patinams siutas užeina tam tikru metų laiku, o Žoržikui tas siutas buvo ištisus metus.
– Žoržikai, gana tau išdaigauti, sakydavo jam.
– Tai juk, aš ženytis noriu, – švelniai šypsodavosi Žoržikas.
Apie Žoržiką ir jo nuotakas sklandė tikros legendos. Taip, kartą Žoržikas ruošėsi vesti Sofočką. Džiaugdamiesi iškėlė priešvestuvinį baliuką, kur pagrindiniu patiekalu buvo keptas paršiukas – dosni dovana nuo jaunikio. Bet pačiu iškilmingiausiu momentu, baliuką nutraukė milicija. Pasirodo, Žoržikas tą paršiuką pavogė. Iš kur gi? Iš kaimynų!
Kad užgniaužtų tą reikalą, suruošę sumestinę, už stalo pasodino ir Miliciją, ir kaimynus. Ir visi kartu suėdė tą paršiuką. O vėliau visi kartu mušė Žoržiką. Visiems buvo linksma – verkė tik viena jaunoji. Na, o vestuvės, žinoma, iširo.
Kartą stebuklų name kilo diskusija: kodėl Žoržikas visada vagia?
– Pas jį niežai? – pasakė Čingischano palikuonis. – Kai išgeria, visada niežti rankos. Jis net pažymą iš gydytojo turi.
– O kas tai per pažyma? – susidomėjo finansinis genijus Sarkisianas.
– Tai ne pažyma, o auksinius kiaušinius dedanti vištelė. Oficialus leidimas vogti. Papuoli į milicija, parodai tą pažymą – ir iš karo paleis. Dar ir pasakys: atleiskite, matote, už sutrukdymą!
– Pas mus Kaukaze nuo tokių niežų buvo puikūs vaistai, – pasakė buvęs milicininkas. – Pagauna – ir ranką nukerta. O jeigu nepadeda, tai ir kitą ranką....
Be svetimų daiktų, Žoržiką traukė ir prie svetimų žmonų. Kartą flegmatikas Filomonas, futbolo ir žindukų specialistas, išvažiavo į komandiruotę. O Žoržikas užgėrė ir patraukė pas jo žmoną Fimočką. Ir sako: leiskite, madam, pavaduoti jums vyrą, jeigu jau jūsų vyras išvyko su reikalais. O Fimočka įsižeidė ir vėliau viską papasakojo Filimonui.
Tolesnius įvykius žiniukas Ostapas apsako taip:
– Fimočka įsižeidė todėl, kad Žoržikas Filimoną pavadino impotentu. O Filimonas vėliau, žinote, prisigėrė degtinės ir pradėjo lįsti prie Žoržiko glebėsčiuotis. O po to futbolistas ka-a-aip futbolino keliu Žoržikui į vieną vietą!
– Ir kas per kvailas įprotis? – susiraukė Serafimas Allilujevas.
– Be nepilnavertiškumo komplekso, jis turi dar ir kastracijos kompleksą. Iš pavydo. Todėl jis ir žvairas. Ir Fimočka žvairuoja. Ir pirmasis Fimočkos vyras, pastebėk, taip pat žvairas. Ir jų galvose taip pat perlenkimas-paralaksas. Todėl ir sako: Dievas pokštauti mėgsta.
– Ir kur jūs, Ostapai Ostapovičiau, visų tų gudrybių išmokote? Iš jūsų bobutės-čigonės?
– Ech, broleli, aš tokius universitetus atbuvau, tokias akademijas atlaikiau, – sunkiai dūsavo Ostapas. – Iš pradžių ant narų – profesorius, iš kairės – akademikas. Sėdi ir utėles gaudo. Ir aiškina man Froido teorijas.
Kaip trigubas agentas, Žoržikas turėjo neblogai uždirbti. Bet jis neturėjo nieko, išskyrus skolas. Ir tos skolos ant jo kabojo kaip kibiai ant valkataujančio šuns. Šunys prisirenka savo kibius brūzgynuose, kai švenčia šuniškas vestuves. Taip ir Žoržikas skolomis apsikarstė pas savo daugybę nuotakų.
Kartą Žoržikas darbe pasirodė be palto.
– Žoržikai, o kur tavo paltas? – Klausinėjo žmonės.
– Paltas? – Žoržikas pradėjo ieškoti kišenėse. – Kur gi jis, velniai griebtų?
– Ko gi tu palto kišenėse ieškai?
– Na, ne palto, o kvitą nuo lombardo. Tai vis Tomočka kalta.
O reikalas buvo toks. Žoržikas rengėsi vesti Tomočką. Na, ir pasiskolino iš jos truputį pinigų – ūkio reikalams. O vėliau Žoržikas tempė ir tempė, kol Tomočka neištekėjo už kažkokio bandito. O tas banditas, sužinojęs apie pinigus, paprasčiausiai, nuvilko Žoržiko paltą, užstatė jį lombarde, pasiėmė pinigus, o kvitą atidavė Žoržikui.
– O dabar, atrodo, aš tą kvitą pamečiau, – skundėsi Žoržikas. Po to jis džiaugsmingai sušuko: – Ach, prisiminiau! Sutikau aš vakar vieną pusėtinai atrodančią šavalką. O pinigų nėra. Tai aš su ja tuo kvitu atsiskaičiau.
Kad sutvarkytų asmeninį savo įsūnio gyvenimą, komisaras Gilrudas nusprendė įvesti kontrolę rubliu. Žoržiko atlyginimą pradėjo mokėti ne jam, o Gilrudo sekretorei Kapitalinai. Savo laiku tuo vardu ją spalino Karlo Markso “Kapitalo” garbei. Ir ji taip pat pabuvojo Žoržiko nuotaka. Kapitalina mokėjo už Žoržiko butą ir kiekvieną dieną jam išduodavo šiek tiek kišenpinigių. Likutis ėjo skolų padengimui, kurias Žoržikas Kapitalinai paliko prisiminimui apie savo meilę.
Taip Žoržikui atėjo liūdnas gyvenimas. O netrukus su juo atsitiko ir tikra nelaimė.
Netoli stebuklų namo buvo Šimkevičiaus vardo šachmatų klubas, nedidelis rūsys su betoninėmis lubomis, kur pagrindinai gėrė degtinę ir dėl akių žaidė šachmatais, ir kur Žoržikas buvo dažnas svečias. Tarp kitko, nors agentūriniai Žoržiko žygiai ir skaitėsi karine paslaptimi, bet, žinoma, jis tais žygiais gyrėsi, ir apie tai daugelis žinojo.
Kartą vakare Žoržikas, kaip ir visada, girtutėlis, sėdėjo tame šachmatų klube ir trukdė tiems, kas bandė žaisti šachmatais. Tą vakarą tame klube buvo dar vienas svečias, kuris taip pat šiek tiek trukdė senbuviams: ordinais apsikabinėjęs kapitonas-tankistas, kurio niekas nepažinojo. Bet kapitonas tylėdamas sėdėjo ir gėrė degtinę taip, kaip sakoma, be sukčiavimo, todėl išblaškė visus įtarinėjimus.
Po to kapitonas priėjo prie Žoržiko ir garsiai pasakė:
– Mane vadina kapitonu Lebedevu. Tai, reiškia, tu Žoržikai, pardavei СТН-o parašiutistus? – Žoržikas švelniai nusišypsojo. – O tu žinai, Žoržikai, – kimiai pasakė kapitonas, – kad tu sušaudymui pardavei mano gimtą brolį?
Aplink pasidarė tylu. Visi žinojo, kad karo metais daugelis šeimų atsidūrė skirtingose fronto pusėse. O laikraščiuose rašė, kad nelaiminguosius parašiutistus verbavo iš rusų pabėgėlių į Vakarų Vokietiją. Amerikiečiai dosniai jiems žadėjo po 100 dolerių už kiekvieną dieną, kurią jie praleis Tarybų Sąjungoje, nors iš anksto žinojo, kad šansų jie turi labai mažai.
Žoržikas sėdėjo ir mirksėjo akimis. O kapitonas tylėdamas pasėmė tuščią butelį ir trenkė juo Žoržikui per galvą. Apsipylęs krauju trigubas agentas nugriuvo ant cementinių grindų. O girtas kapitonas sužvėrėjo ir batais spardė į šonkaulius ir šnekėjo:
– Dabar aš tau, šunie, taip pat gyvybę atimsiu! Žoržikas gulėjo ant grindų ir nejudėjo. Kapitonas atsisėdo prie stalo ir užsisakė dar stiklinę degtinės. Kai Žoržikas atsipeikėjo ir pasikėlė keturpėsčias, kapitonas išsitraukė pistoletą:
– O dabar, niekše, stokis prie sienos!
Keturiomis šliaužiodamas Žoržikas vėl nukrito ant grindų. Kapitonas pašoko, ir kulnu smogė Žoržikui į dantis. Mušė jį tol, kol Žoržikas rodė gyvybės ženklus. Po to jis spjovė į Žoržiko kruviną veidą ir išėjo. Po jo tyliai dingo ir visi kiti šachmatistai. Įsitikinęs, kad Žoržikas gyvas, klubo vedėjas ištempė jį už kojų į gatvę ir numetė šalia tvoros.
* * *
Be Žoržiko Butyrskij, stebuklų name buvo dar kelios asmenybės, gal būt, ne tokios ryškios, bet taip pat vertos šiokio tokio dėmesio.
Kaip ir priklauso geruose namuose, stebuklų namo rūsyje buvo gera virtuvė. Ten dabar ruošė pietus bendradarbiams. O virėju toje virtuvėje sukinėjosi toks raudonplaukis, vardu Ženka Južnyj, kuris tikino, kad karo metais buvo asmeniniu aviacijos generolo-leitenanto Vaskos Stalino virėju, kuris pagrindinai išgarsėjo girtomis orgijomis, o po tėvo mirties jis kažkur staiga pradingo. Kalbėjo, kad vienu metu Vaska sėdėjo kalėjime, o vėliau iš nuoskaudos visiškai nusigėrė ir mirė nuo alkoholizmo.
Be pietų, Vaskos Stalino virėjas naktimis virtuvėje virė samogoną ir tyliai jį pardavinėjo mėgėjams. Taip pat ir pats buvo didelis to samogono gerbėjas.
Kai Ženka Južnyj persigerdavo, lįsdavo prie vyrų bučiuotis, ir dar įsisiurbdamas, ir dar su liežuviu, kad už tuos fokusus ne kartą jam davė į snukį. Tas smulkmenas galima būtų neminėti, jeigu Ženka nebūtų buvęs asmeniniu Vaskos Stalino virėju. Šiuo atveju tokios detalės priklauso istorijai.
Stebuklų name buvo dar viena įžymybė: buvęs Vaskos Stalino sugėrovas vardu Miša Geimas-Danilovas, gana malonus ir inteligentiškos išvaizdos žmogus, kuris tikino, kad karo metais jis tarnavo aviacijoje, kuriai vadovavo Stalino sūnus. Miša mėgo pasigirti, kad jis su Vaska Stalinu buvo ant “tu” ir dažnai gerdavo jo kompanijoje.
Bet Mišos Geimo širdyje buvo nedidelė rakštis. Esmė tame, kad jis turėjo turtingus dėdes Amerikoje. Stalino laikais tą faktą jis rūpestingai slėpė. Bet po Stalino mirties Miša savo turtingiems dėdėms parašė graudų laišką, kuriame prašė mažo siuntinėlio nors su padėvėtais rūbais, nes pats jis turi tik vieną švarkelį, kurio alkūnės jau prasitrynusios. Žinoma, Miša turėjo ir kitą, gana padorų švarkelį. Bet kam apie tai reikėjo žinoti dėdėms?
Bet dėdžių apgauti nepavyko. Jie negailestingai atsakė, kad Mišos savo giminaičiu nepripažįsta. Visai ne todėl, kad jie kapitalistai, o Miša komunistas. Ne, ne, esmė visiškai ne čia. Mišos tėvas ir brolis Moisėjus Geimas padarė neatleistiną nuodėmę, kai jis vedė rusę. Taip kad, Miša yra tos nuodėmės vaisius, bet, turint omeny tai, kad jis tik pusiau žydas ir net neapipjaustytas, tai jie savo giminaičiu jo neskaito.
Ir įsodino jie Mišai į širdį antrą rakštį. Jis vaikščiojo po stebuklų namą ir skundėsi, kad jis, norėdamas išgelbėti tuos dėdes, laistė savo kraują nuo Maskvos iki Berlyno. O nedėkingi dėdės tuo metu sėdėjo Niujorke ir darė dolerius. O dabar jie jo ir žinoti nenori.
Nuo to laiko pusiau žydas Miša pasidarė tikras antisemitas. Traukydamas iš širdies tas rakštis, jis keikė savo dėdes kaip paskutinis žydų ėdikas:
– Prakeikti milijonieriai! O man seno švarko atsiųsti negali. Todėl, kad aš neapipjaustytas. Ot velnio žydai!
Nuo apmaudo ir jaudulio, Miša dar labiau mikčiojo, negu paprastai, ir tuo metu jam veidą tampydavo traukuliai. Miša tvirtino, kad jį kare kontūzijo bomba. Dėl to jis pradėjo mikčioti, o veide atsirado keistas tipas: pastoviai timpčiodavo burną, lyg visą laiką būtų ką nors čiulpęs ir bandęs nuryti, bet niekaip nepasisekdavo to padaryti.
Gal tokios smulkmenos nevertėtų minėti, jeigu Miša Geimas-Danilovas nesigirtų, kad jis buvo Vaskos Stalino butelio draugas. O jeigu taip, tai tos detalės priklauso istorijai. O išvadas iš to tegul daro įvairūs psichoanalitikai, kurie mėgsta kapstytis tokiuose dalykuose.
Sunku pasakyti, kuo Miša Geimas stebuklų name užsiiminėjo. Jis sau pasiėmė literatūrinį pseudonimą Dubovoj, bet greitai išaiškėjo, kad jis kvailas kaip ąžuolas ir rašyti nemoka. Be to, dar ir tinginys. Gal būt jo dėdės buvo ir teisūs, kad jo atsisakė.
Todėl vieni kalbėjo, kad Miša padeda dykaduoniauti Žoržikui. O kiti manė, kad burtininkas Gilrudas, kaip filantropas, paėmė Vaskos Stalino sugėrovą, paprasčiausiai, kaip į kolekciją, kaip muziejinę retenybę.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ