“Tikra tiesa visada atrodo neįtikinamai...“
F. M. Dostojevskis
Pikti liežuviai, kurie “Laisvės” radiją vadino šiukšlių krūva, niekaip negalėjo nuspręsti, kas gi toje krūvoje vaidina beladonos vaidmenį. Vieni kalbėjo, kad beladona – tai Nina Miller, nes ji gražesnė, todėl pavojingesnė. Kiti manė, kad jos draugužė Liza Černova, nes ji gudresnė ir niekšiškesnė. O treti tikino, kad jos abi – du batai, pora.
Žinoma, buvo ir palankių liežuvių. Taip, naujasis krikščionis Serafimas Allilujevas, žiūrėdamas į Niną ir Lizą, jas lygino su dangaus angelais. Ir į jas žiūrėdamas apsilaižydavo.
Liza Černova gyrėsi, kad ji kilusi iš garsaus filosofo Berdiajevo giminės, kurį vieni vadino dievo ieškotoju, o kiti, šėtono ieškotoju. Kad išspęstų tą ginčą, 1922 metais Leninas išsiuntė Berdiajevą ir visus jo šėtono ieškotojus pas šėtono motiną į užsienį. Tų revoliucijos išsigimėlių tarpe buvo ir Lizos tėvai.
Berdiajevas mėgo filosofuoti apie šėtono ir antikristo sąjungą, kur vėliau bus šio pasaulio kunigaikščio kunigaikštystė. O iš savo tėvų, kurie buvo aistringi berdiajevininkai, Liza girdėjo, kad tos paslaptingos sąjungos paslaptis paprasta, kaip raugintas agurkas: paprasčiausioje formoje, tai mišrios santuokos su žydais. Todėl ir pats Berdiajevas buvo vedęs žydę L. J. Rapp.
Nors Lizos mama ir buvo ištekėjusi už krikštyto žydo, kuris iš Švarco pavirto Černovu, bet širdies gilumoje, kaip šnypšteklė, buvo šiek tiek antisemitė ir šnypštė, kad rusų revoliuciją padarė žydai, dėl to jie ir atsidūrė užsienyje prie suskilusios geldos. Tada tėtis semitas aiškindavo, kad tarp revoliucionierių buvo ir rusų: Kerenskis, Leninas, Plechanovas, Čičerinas, Lunačarskis ir taip toliau.
– Kas? – šnypštė mama-antisemitė. Kerenskis – pusiau žydas! Leninas – pusiau žydas! O Plechanovas, Lenino mokytojas, buvo vedęs žydaitę Rozą Markovną. Bucharino žmona – Estera Gurevič. Liaudies komisarą Čičeriną laikė senu dvarininku. Bet Čičerino motina taip pat buvo žydė, ir, be to, tas pederastas, taip pat buvo vedęs žydę. Ne dvarininkas, o maišyto kraujo kiemsargis! O liaudies komisaras Lunačarskis buvo vedęs žydę Rozenel!
Atsakydamas tėtis-semitas murmėjo apie tokius rusus, kaip Molotovas, Vorošilovas, Andrejevas ir Chruščiovas. O Stalinas, juk gruzinas.
– Taip, bet kokie jie rusai? – šnypštė šnypšteklė-antisemitė. – Molotovo žmona – žydė Perlema-Žemčiūžina. Liaudies komisaro Vorošilovo žmona – žydė Jekaterina Davydovna. Liaudies komisaro Andrejevo žmona – Dora Moisejevna Hazan. Pirmoji Chruščiovo žmona taip pat žydė – Gorskaja, ir visi jo vaikai pasimaišė dėl žydų. Ir visi Stalino vaikai susimaišė su žydais. Jie gi – šio pasaulio kunigaikščiai. O mes ką iš to turime? Sėdime emigracijoje kaip išvarytieji!
Vienaip ar kitaip, bet į visa tai žiūrėdamas, Berdiajevas ir sukūrė savo filosofiją apie šėtono ir antikristą sąjungą. Todėl pusiau žydė Liza Černova ir sakė, kad ji kilusi iš Berdiajevo giminės.
Liza gimė mansardoje po Paryžiaus stogais. Bet, pasibaigus antrajam pasauliniam karui, Berdiajevas pareiškė, kas stalininiai lageriai – tai niekis, tai, matote, naujo tipo laisvė. Todėl Lizos tėvai-berdiajevininkai nutarė grįžti į Tarybų Sąjungą. Jie pasiėmė mažąją Lizą už rankų, sėdo į garlaivį su lozungu “Tėvynė laukia”, ir išvyko.
Bet atvykus į Odesa, buvusiems berdiajevininkams pranešė, kad jiems teks praeiti nedidelį karantiną, kad į TSRS neįvežti kokio nors brudo. Tame karantine, buvusiuose barakuose dėl vokiečių karo belaisvių, kur virš vartų kabojo lozungas “Sveiki atvykę!“, berdiajevininkai praleido keletą metų, prakeikė Berdiajevą ir jo naujo tipo laisvę.
Per tą laiką mažoji Liza paaugo ir pavirto į šiek tiek aneminę blondinę, bet su pakankamai gundančiomis formomis ir mažais, kaip pelytės, dantukais ir mažomis akytėmis. Kad eiti į koją su laikmečiu, ji įstojo į komjaunimą. Sudirbo kažkokios mašinos ratukai, ir Liza netrukus gavo atitinkamą politinį pavedimą.
Kai į Odesą užsukdavo prancūzų garlaiviai, Liza privalėjo užmegzti pažintis su jūreiviais ir apsimesti lengvo elgesio mergina, bet su geležine tarybine morale. Be tų reikalų, kurie domino jūreivius, ji keikė Prancūziją ir gyrė tarybų valdžią. Tarybiškai tai vadinosi KGB galima-mergaitę.
Kartą vienas daug matęs jūreivis paklausė:
– O tu turi geltoną bilietą?
Liza nesuprato, kas tai yra, ir išdidžiai parodė savo komjaunimo bilietą. Kad patikrintų paskutinio medicininio patikrinimo datą, daug matęs prancūzas pažvelgė į nario mokesčio mokėjimo grafą. Po to jis pažvelgė į raudoną bilieto numerį:
– O ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad mūsų šešiasdešimt milijonų, – pasigyrė Liza.
– Šešiasdešimt milijonų prostitučių? – nustebo prancūzas. – Tai jūs ir Prancūziją pralenkėte!
Bet ne vien tik duona žmogus gyvas, todėl Lizą visada siekė daugiau. Ten, kur galima žmonių pamatyti ir save parodyti. Ji labai norėjo sumosuoti sparnais ir išskristi į Maskvą, kur tiek daug įvairių galimybių, apie kurias ji tiek prisiklausė po Paryžiaus stogais.
Po Stalino mirties, kažkas pasikeitė. Vėl, kaip pasakoje, pradėjo suktis kažkokios mašinos ratukai – ir Liza perskrido į Maskvą. Kaip užjūrio kregždutė, ji nutūpė “Laisvės” radijuje, kur vertino užsienietišką patirtį ir kalbų žinojimą. Be to, jai padėjo geros charakteristikos apie jos politinį darbą tarp prancūzų jūreivių.
Apie Lizą iš karto pradėjo kalbėti, kad ji nepaprasta, o užsienietiška, be to, tikra prancūzė. Ostapas Oglojedovas iš karto nusprendė:
– Taip ją ir pavadinsime – prancūziška Liza.
Netrukus prancūziška Liza susidraugavo su Nina ir net pradėjo tarpusavio socialistinį lenktyniavimą. Nina stukseno mašinėle viename kambaryje, o Liza stengėsi ją perstuksenti iš kito kambario. Po darbo Nina lankė piešimo kursus. Kad neatsiliktų, Liza taip pat užsirašė į tuos kursus, ir jos ten bėgiojo dviese.
Draugės-varžovės pavydžiai viena kitą sekė. Reikėdavo kam nors pradėti kalbėti su Liza, kaip Nina strėle įlėkdavo iš savo kambario ir įsikišdavo į pokalbį. Pakakdavo kam nors prieiti prie Ninos, kaip šalia, lyg iš po žemės, atsirasdavo Liza. Taip jos ir bėgiojo viena paskui kitą kaip linksmos ožkytės.
Jaunos merginos, ir dar naujoje aplinkoje, mėgsta daryti įspūdį, ir dėl to nevengia pasigirti. Savo tualetais prancūziškoji Liza pasigirti negalėjo. Atvažiavo ji palaikiu paltuku, pasiūtu iš dirbtinio kailio užkloto. Be to, cheminis paltukas aiškiai prašėsi į cheminę valyklą.
Kad sudarytų įspūdį, Liza sugalvojo kitką. Dėka ypatingų sąlygų, “Laisvės” radijuje su įvairaus plauko degeneratais, čia pasitaikydavo net senosios carinės aristokratijos atstovų. Visa tai turėdama omeny ir naudodamasi poststalininiu atlydžiu, Liza vienai iš bendradarbių, kuri garsėjo plepumu, paslapčia prasitarė apie kai kuriuos savo biografijos tamsius faktus.
Ji prisipažino, kad jos senelis buvo... caro senatorius! Po savaitės ta paslaptis buvo žinoma visiems, iki pat valytojų. Bet ir prie tarybų valdžios caro senatoriaus šešėlis daug ką reiškė. Į senatoriaus anūkę pradėjo žiūrėti susidomėję ir nustebę.
Tokio smūgio Ninos siela negalėjo pernešti. Konkurencijos įkarštyje ji taip pat prisipažino, kad jos nebloga kilmė, kad jos protėviai buvo iš vokiečių dvarininkų, kad prie caro jos tėvas tarnavo mėlynuoju kirasiru ir kad jos tikroji pavardė Nina fon Miller. Bendradarbiai mintimis primetė: nors tėtis Mileris labiau garsus kaip smulkus aferistas, bet savo figūra jis iš tiesų primena kortomis prasilošusį aristokratą. Į Niną fon Miller taip pat ėmė žiūrėti su sujauktais jausmais.
Po to prasidėjo grandininė reakcija. Matydami, kad senatoriaus anūkę ir kirasiro dukterį niekas netampo į spec. skyrių, kaip būdavo prie Stalino, Ostapas Oglojedovas atsargiai pažvelgė į seną Brokhauzo ir Efrono enciklopedinį žodynėlį. Kovodamas tarp baimės ir poreikio atgailauti, jis prakalbo apie Niną ir mėlynuosius kirasirus, o po to, nuleidęs akis prisipažino, kad jo taip pat abejotina kilmė, kad jo amžinatilsis tėvukas tarnavo... geltonuoju kirasiru. Kaip įrodymą Ostapas pradėjo pasakoti apie kirasirų pulkus caro armijoje, jų uniformas, papročius. Po to, išsigandęs savo paties drąsos, geltonojo kirasiro atžala patraukė nosimi:
– Tiesa, tai netikras mano tėvas. Jis susipainiojo su čigone. Iš čigonų choro. O vėliau tie čigonai mane pametė – ir aš išaugau pamestinuku.
– Atleiskite, Ostapai Ostapovičiau, pastebėjo Serafimas Allilujevas, – bet jūs pats sakėte, kad esate apipjaustytas. Iš kur tada tas jūsų apipjaustymas?
– Tai šeimos paslaptis, – sunkiai atsiduso Ostapas. – Ir mane patį tai labai domina.
Šalia Ostapo sėdėjo Zaremas Šachmatistas, kuris taip pat buvo vienas iš politinio patarėjo Čumkino vaikų kambario literatūrinių negrų. Paprastai Zaremas Šachmatistas tylėjo. Bet dabar jis nedrąsiai pastebėjo:
– Tarp kitko, Stalino žmona, Nadežda Allilujeva, probabytė iš tėvo pusės taip pat buvo čigonė. O Nadeždos motina buvo pusiau vokietė ir ketvirtadalis gruzinės. Labai sumaišytas kraujas.
Serafimas Allilujevas užsistojo savo bendrapavardę:
– Ką gi, kalba, kad maišytas kraujas labai gerai veikia palikuonis.
– Taip, todėl daugelis degeneratų bando savo supuvusį kraują atnaujinti mišriomis santuokomis, – tyliai pasakė Zaremas Šachmatistas. – Bet supuvęs kraujas, kaip nuodai, ir stipresnis už sveiką kraują. Todėl tarp tokių maišyto kraujo pilna degeneratų. Todėl Nadežda Allilujeva ir nusišovė. Ir jos vaikai taip pat psichuoja.
Kartą prancūziškoji Liza pasikvietė Serafimą Allilujevą pas save vakare arbatos, kad iš jo daugiau sužinotų apie “Laisvės” radiją. Prisiklausęs pasakojimų, kad ji buvo galima-mergaitė tarp prancūzų jūreivių, Serafimas iš karto sutiko.
Bet, nepaisant patrauklios reklamos, Liza pasirodė esanti griežtų manierų mergaite. Ant jos naktinio staliuko stovėjo karinio lakūno uniforma apsirengusio jauno žmogaus įrėminta nuotrauka. Jautriai atviraudama Liza papasakojo, kad tai jos buvęs mylimasis, kuris pasinaudojo jos nepatyrimu, suvedžiojo, apgavo ir metė. Todėl dabar ji visais kitais vyrais nepasitiki. Patvirtindama savo žodžius, puolusi Liza vengė net mažiausių prisilietimų ir davė suprasti, kad antrą kartą ant tos meškerės neužkibs.
Kai Liza išėjo į virtuvę užkaisti arbatos, Serafimas nusprendė pasižiūrėti, ką jai užrašė mylimasis antroje nuotraukos pusėje. Tikriausiai apgavikas tikino, kad myli iki grabo lentos? Jis išėmė fotografiją iš rėmelio. Antroje pusėje tipografiniu būdu buvo užrašyta: “Aktorius Gerasimovas lakūno vaidmenyje iš kinofilmo “Nugalėtojai”. Tokį mylimąjį galima buvo nusipirkti už 20 kapeikų ant kiekvieno kampo.
“E-e, matyt Liza taip pat nebloga artistė”, – pagalvojo Serafimas. Kai apgauta nuotaka grįžo iš virtuvės, jis paklausė:
– Tai kaip ten jums su tuo mylimuoju?
– Aš jį myliu ir jo nekenčiu! – virpančiu balsu atsakė Liza. – Jis man rašo laiškus, bet aš juos deginu neatplėšusi.
Sekančią dieną Ostapo paklausė:
– Na, kaip ten, Liza? Prancūziška ji, ar ne?
– Nežinau, – sausai atsakė Serafimas, duodamas suprasti, kad svetimų paslapčių jis neplatina.
– Užtat ji tave iš karto pažino, – nusišaipė Ostapas. – Pa-atyrusi lingvistė. Jos galvoje aiškus paralaksas – toks smegenų perlenkimas. Ir po sijonu jai paralaksas.
Kas dėl darbo, tai Liza ir Nina save užsirekomendavo iš pačios geriausios pusės – ir dalykiškos, ir protingos, ir mielos. Paprastesnės merginos stengiasi kuo greičiau ištekėti. O Liza su Nina akiplėšiškai pareiškė, kad jos ne tokios kvailos, kad pultų ant kaklo pirmam pasitaikiusiam. Iš pradžių reikia šiek tiek pažaisti ir paflirtuoti.
Pirmoji nuo žodžių prie darbų perėjo prancūziška Liza. Nors politinis patarėjas Čumkinas buvo ne pirmos jaunystės ir neypatingai patrauklus, be to, dar ir vedęs, ir, nors visi bendradarbiai jo šalinosi kaip raupsuotojo, bet senatoriaus anūkės tai nė kiek neišgąsdino. Ji staiga pradėjo Čumkinui berti komplimentus, svaidė į jį viltingus žvilgsnius ir žaismingas užuominas.
– Apie tikrą vyrą sprendžia iš to, – sakė Liza, – ką jis yra pasiekęs.
Matydama tokius dalykus, Nina iš pradžių pasipūtė ir prikando lūpą. Bet vėliau ji greitai suprato, kame reikalas, ir, kad neatsiliktų nuo konkurentės, pradėjo atakuoti patį Adomą Abramovičių. Nors iš pažiūros jis buvo ne iš saloninių liūtų, kurie užkariauja jaunų merginų širdis, bet kirasiro dukters tai nė kiek nejaudino.
– Aš mėgstu vyresnius žmones, – pareiškė Nina. – Jie nors nelenda visur rankomis, kaip kai kurie jauni nachalai.
Gerąjį Adomą Abramovičių gyrė visi. Bet Nina perspjovė visus. Ji visur vaikščiojo ir tikino, kad Adomas Abramovičius jai kaip tėvas. Tai kalbėdama ji jam šypsodavosi taip meiliai, kad netikras tėvas pūtėsi iš pasididžiavimo kaip jaunas mėnulis ir suglumęs glostydavo savo nemažą pilvuką.
Vienas Ostapas buvo nepatenkintas.
– Na ir karjeristės! – murmėjo jis. – Na ir padlaižūnės! Be muilo lenda!..
– Bet Nina gera psichologė, – pasakė Zaremas Šachmatistas. – Pastebėjo, kad Adomas Abramovičius neturi vaikų – ir iš karto padarė išvadas.
Protingos moterys niekada neparodys, kad jos varžovės. Nors viduje Nina ir Liza buvo kaip ant peilių, bet išoriškai jų sielos bendravo. Per pietų pertrauką draugės-varžovės susikabindavo rankomis ir kartu eidavo į valgyklą arba pasivaikščioti po miestą.
– Jos net į tualetą kartu bėgioja, – pastebėjo Zaremas Šachmatistas žiūrėdamas į laikrodį. – Štai, jau pusvalandis kaip jos ten.
– Tai vis prancūziška Liza, – pasakė Ostapas. – Ji ten Niną visokių prancūziškų gudrybių moko.
Dieną “Laisvės” radijuje rašė skriptus, stukseno mašinėlės, vertimų skyriuje darė vertimus, diktoriai tekstus įdarbino į juosteles, kurias išsiųsdavo į radijo siųstuvus ir paleisdavo į visą pasaulį. Sudėtinga psichologinio karo mašina dirbo visu pajėgumu.
O vakare, norint sutvirtinti darbo kolektyvą. Liza politiniam patarėjui Čumkinui pasiūlė nueiti į restoraną. Prie jų, tėviškai šypsodamasis, prisijungė ir pats Adomas Abramovičius ir su savimi pasiėmė savo įdukterę. Kad parodytų savo prancūzišką išsiauklėjimą, Liza užsisakė bifšteksą totoriškai, iš žalios maltos mėsos su svogūnais, pipirais ir žaliais kiaušiniais. Kad nepasirodytų blogesnė, Nina pasielgė taip pat, kaip ir jos draugė. O kavalieriai iš mandagumo prisijungė prie damų.
O Ostapas Oglojedovas vėliau komentavo:
– Psichologinio karo požiūriu... bendrai, valgyti žalią mėsą – tai negeras ženklas.
– Kodėl? – paklausė Serafimas.
– Na, buvo pas mus statybose vienas toks keistuolis virtuvėje. Taip pat valgė žalią mėsą ir apsimetinėjo, kad tai, matote, bifšteksas totoriškai. O vėliau atsitiktinai išaiškėjo, kad tuo metu, kai virtuvėje nieko nėra, ten jis į puoduką surenka iš žalios mėsos išbėgusį kraują – ir geria.
– Ką jis – kvailas?
– Ne, vėliau vienas profesorius paaiškino, kad psichologijoje tai vadinama vampyrizmu. Štai tau ir gyvas vampyras.
– O koks jis buvo?
– Na, iš pažiūros toks tylenis, tipiškas inteligentėlis. Smuiku pagrodavo. O po to jį atpažino. Tai jis, pasirodo, anksčiau ČK dirbo, žmones šaudė. O dabar, reiškia, pats į tą katilą papuolė. Na, vėliau jį miške pagavo ir iš jo padarė bifšteksą totoriškai. Užmušė kaip šunį.
– O tu ką ten darei?
– Aš ten valytoju dirbau – grindis šlaviau.
– O kur tai buvo?
– Ech, brolau, aš tokius universitetus praėjau, tokias akademijas. – Ostapas sunkiai atsiduso ir letena pasikasė nugarą. – Tu geriau neklausk. O tai prisisapnuos – mamos šauktis pradėsi! Ir vėliau neužmigsi.
Paveiktas Lizos, politinis patarėjas savo berniukų viešai jau nekeikdavo, o tam juos pasikviesdavo į savo kabinetą. Adomas Abramovičius į tarnybą dabar ateidavo anksčiau laiko, o po darbo ieškodavo progos palydėti įdukrą į namus. Bet, reikia pasakyti, kad Nina jo nelepino, nes didžiąją laiko dalį skyrė savo draugystei ir lenktyniavimui su Liza. Netrukus Adomas Abramovičius Lizai ir Ninai parašė gamybines charakteristikas, kur pabrėžė, kad jos ne tik pačios gerai dirba, bet ir padeda gerai dirbti kitiems.
– Štai, matote! – murmėjo Ostapas. – Lenda kaip ausų krapštukai!
“Laisvės” radijuje pasigirdo gandai, kad politinis patarėjas Čumkinas ruošiasi skirtis su žmona. Vienintelė problema buvo ta, kad reikėjo rasti tą žmoną, kuri, kaip skundėsi vyras, vėl pabėgo iš namų ir yra nežinia kur.
Nina vaikščiojo ir visą dieną murkė: “Iš visų negalimai negalimų negalimybių – tu pats negalimiausias – ir visų mieliausias!“ Buvo aišku, kad ji įsimylėjusi.
Kalba, kad meilė padeda atsiskleisti kūrybai. Tikriausiai todėl ir Niną patraukė į kūrybą. Pradžiai ji iš Adomo Abramovičiaus paprašė leidimo namuose parašyti bandomąjį skriptą. O namuose ji pagalbos paprašė tėvo. Vaikomas Kankinys apsikrovė laikraščiais ir žurnalais, ir iš ten nurašė skriptą apie dekadentą Pasternaką ir socialistinį realizmą.
Ryte Nina perspausdino tėvo rašliavą ir redagavimui atidavė savo įtėviui. Tas pasižiūrėjo: lyg ir nieko, tik kaip pas dekadentus, nesuprasi, kur pradžia, o kur pabaiga. Tėviška ranka Adomas Abramovičius suvedė galus ir pagyrė:
– Labai gerai, šiandiena pat paleisime į eterį.
Paskui Niną į kūrybinį procesą įsijungė ir Liza. Pamiršusi apie konkurenciją, Nina kilniaširdiškai padėjo varžovei ir pasiūlė dirbti kartu. Nuo to laiko draugės-varžovės vakarais sėdėdavo namuose ir keturiomis rankomis rašydavo skriptus. Jos taip įsijausdavo, kad dirbdavo iki vėlumos, ir Liza net nakvoti likdavo pas Niną.
Ostapas Oglojedovas komentavo:
– Atliekamos lovos ten nėra. Reiškia, jos miega vienoje lovoje. Chm...
– Na, ir kas čia tokio? – kaip advokatas užsistojo naujasis krikščionis Serafimas Allilujevas. – Draugės taip visada daro.
Užtat darbe Ninai ir Lizai buvo ryškus progresas. Nors jos savo treles, kaip ir anksčiau, stukseno mašinėlėmis, bet oficialiai jos dabar skaitėsi ne mašininkėmis, o literatūrinėmis bendradarbėmis.
– Tai velnias žino kas! – apmaudavo Ostapas. – Aš tiek universitetų atlaikiau. O dabar, moksleivės taip pat į rašytojus lenda.
– Įdomu, kaip ta gauja dirba, – mįslingai pastebėjo Zaremas Šachmatistas. – Taip jie visada vienas kitą tempia.
Tuo metu Adomas Abramovičius ir politinis patarėjas Čumkinas svaidėsi komplimentais:
– Pasižiūrėkite, kokios gabios merginos! Žinote, dideles viltis teikia.
Pirmiausiai tos viltys sprogo pas Davydą Čumkiną. Kai tik jo pabėgėlė žmona sužinojo, kad jis nori skirtis, ji tuojau pat sugrįžo į namus. Bet visiškai ne tam, kad Davydui duoti skyrybas. Kaip protinga moteris, ji nepradėjo bartis su vyru, o nuėjo išsiaiškinti su varžove.
Po to pokalbio senatoriaus anūkė keletą dienų neatėjo į darbą. Sėdėdama prieš veidrodį, šalia kurio stovėjo jos lakūno-mylimojo portretas, ji stropiai tepė ant veido įvairius įbrėžimus ir nagų žymes. Be to, ji vis taisė naują šukuoseną, kad pridengtų tuščias vietas, kurios liko po kuokštais išpeštų plaukų. Po to prancūziškoji Liza prarado bet kokį susidomėjimą Davydu Čumkinu. Ostapas Oglojedovas komentavo:
– Ech, rusai prancūzus visada prilupdavo!
– O žinote, iš kur pasirodė Čumkino žmona? – liūdnai pastebėjo Zaremas Šachmatistas. – Iš Kaščenko vardo psichiatrinės ligoninės. Ji pusę laiko sėdi ligoninėje, o antrą pusę – namuose. Todėl jie ir gyvena skirtinguose aukštuose.
– Kalba, kad jo seserys beprotės, – pasakė Ostapas. – Ir jis, žinote, sau žmoną tokią pat išsirinko.
– Varna prie varnos skrenda, – palingavo galva Zaremas. – Nepatinka man visa tai. Čia kažkas ne taip...
– Tai, paprasčiausiai, tavo persekiojimo manija, – nusprendė Serafimas Allilujevas.
Bet visi žinojo, kad, nors Zaremas ir talentingas šachmatistas, ir net turi meistro vardą, bet jį kankina maža persekiojimo manija. Kartais mažesnė, kartais didesnė. Bet tai niekam, išskyrus jį patį, netrukdė.
Tuo metu draugės-varžovės, susikabinusios už rankų ir švytinčiais veidais, atšokavo iš koridoriaus. Nina iškilmingu žvilgsniu apžvelgė literatūrinius negrus, o Liza paniekinamai susiraukė. Čia Ostapas neišlaikė ir ištiesė ranką prie butelio su pienu, kad nuramintų savo skrandžio opą. Po to jis konfidencialiai, kaip suokalbininkas, pamerkė:
– Na, kaip ten?
– Kas? – nusišypsojo Nina.
– O jūs pasižiūrėkite, kas pas jus ant kalnieriuko, – vėl pamerkė Ostapas. – Atrodo, kad lūpų dažai?
– Kur? – Kirasiro duktė puolė prie veidrodžio. – Iš kur tai?
– Ko jūs taip pasipūtėte? – nusišaipė Ostapas. – Jūs ką, ten, tualete, bučiavotės? Kaip Prancūzijoje?
– Durnius! – užvirė kirasiro įdukterė.
– Idio-otas! – sušnypštė senatoriaus anūkė. Kai draugės-varžovės apmaudžiais veidais nuėjo į savo kambarius, Zaremas Šachmatistas pasitrynė pirštu kaktą:
– Och, čia kažkas ne taip...
– Kur? – pasakė Serafimas. – tavo galvoje?
– Ne, “Laisvės” radijuje. Nepatinka man visa tai. Geriau jau eisiu...
– Kur tu eisi?
– Nuo nuodėmės kuo toliau, – tyliai pasakė Zaremas. Sekančią dieną į darbą jis neatėjo, ir daugiau “Laisvės” radijuje jo nematė.
– Vėl jį dengia, – pasakė Ostapas.
– Juk jis kažkoks katakombiškas krikščionis, – pastebėjo naujasis krikščionis Serafimas Allilujevas. – Štai, jie ir susuko jam galvą.
– Tai todėl, kad jis šachmatistas, – nusprendė Ostapas. – Todėl jo protas su išmintimi maišosi.
Daugelis manė, kad Zaremai eilinis persekiojimo manijos priepuolis. Bet kiti kalbėjo, kad Zaremas talentingas šachmatistas, be to, aklo žaidimo specialistas, todėl gali būti, kad “Laisvės” radijuje mato tai, ko nemato kiti.
* * *
Zeremo Volkovo tėvai buvo tokie įsitikinę komunistai ir revoliucionieriai, kad net savo sūnų pavadino Zaremu, kas sutrumpintoje formoje reiškia ZAria REvoliucii Mira (Pasaulio revoliucijos aušra).
Partinėse šeimose tai buvo madinga 20-siais metais, kur, vietoje krikštynų, iškeldavo spalines ir vaikams duodavo tokius vardus, kaip Vladilenas (VLADImiras LENinas), Ninel (Leninas atvirkščiai), Marlen (MARksas+LENinas), Žores, Rojus ir taip toliau (pavyzdžiui, garsūs disidentai Žores ir Rojus Medvedevai).
Dar jaunystėje Zaremas buvo talentingas šachmatistas ir turėjo garbingą TSRS meistro vardą. Bet karo metais jis pateko į vokiečių nelaisvę. Po karo jis atsidūrė lageryje Austrijoje, kur amerikiečiai surinko rusų karo belaisvius, kurie atsisakė grįžti į TSRS.
Po to, vykdydami Jaltos susitarimus, sąjungininkai pradėjo priverstinę repatriaciją. Oficialia kalba tai buvo užregistruota kaip “Kiliavimo operacija”. Kiliavimu senajame buriniame laivyne buvo bausmė, kurios metu nusikaltusius jūreivius virve pratempdavo po laivo kiliu, kas paprastai pasibaigdavo mirtimi.
Dabar gi, amerikiečių kareiviai tankų, durtuvų ir kuokų pagalba kiliavo buvusius tarybinius piliečius, kad išvarytų juos į namus. Bet daugelis iš jų pasirinkdavo mirtį.
Motinos su vaikais ant rankų gulėsi po tankų vikšrais arba puldavo į upę skandintis. Ordinais apsikabinėję barzdoti kazokai šaudė savo žirgus, žmonas ir vaikus, o po to paleisdavo kulką sau į kaktą. Tie, kas neturėjo ginklo, persipjaudavo gerklę stiklu arba, persiplėšę marškinius, nuogomis krūtinėmis puldavo ant amerikiečių durtuvų. Ant krūtinių blizgėdavo pravoslaviški kryželiai.
Visa tai matydamas, Zaremas Volkovas, kaip kažkas pasakojo, išprotėjo. Praradęs tikėjimą komunizmu, o dabar ir praradęs pasitikėjimą demokratija ir praradęs pasitikėjimą žmoniškumu, jis nusprendė, kad jį išgelbėti gali tik Dievas. Jis persižegnojo ir laukė, kas bus.
Amerikiečių kareiviai jam surišo ankas ir kojas, įmetė į sunkvežimį ir išsiuntė į tėvynę. Bet tarybiniame filtravimo punkte netrukus nustatė, kad Zaremas beprotis. Ne visiškas beprotis, o nepavojingas dvasinis ligonis, kuris kenčia nuo persekiojimo manijos.
Vienus sušaudė, kitiems davė nuo 10 iki 25 metų Sibiro. O Zaremą, kaip nevisprotį, paliko nuošalyje. Bet greitai tardytojai įsitikino, kad jo persekiojimo manija buvo nukreipta vien tik prieš amerikiečius, kas tarybų valdžiai visiškai nekenkė.
Kad nesiterlioti su tuo nevispročiu, jį, paprasčiausiai, išleido į laisvę. Po tokio stebuklo Zaremas nusprendė, kad jam padėjo Dievas, todėl ant kaklo pasikabino kryželį.
Kaip bebūtų keista, bet persekiojimo manija nė kiek netrukdė Zaremo šachmatų žaidimui. Nors ir šiek tiek keistokas, jis vis dar liko TSRS didmeistris. O ypatingų rezultatų pasiekdavo žaisdamas aklą žaidimą iš karto ant daugelio lentų.
Zaremas atsisėsdavo nugarą prieš trisdešimt žaidėjų. Prieš juos buvo šachmatų lentos, o prieš Zaremą – nieko. Jie iš eilės sakydavo savo ėjimus, o jis iš atminties sakydavo savo ėjimus ir galvoje, kaip gerame kompiuteryje, išsaugodavo besikeičiančias kombinacijas visose trisdešimtyje lentų. Tam reikėjo turėti viršžmogišką atmintį ir neįtikėtinus sugebėjimus. Taip jis žaisdavo – ir laimėdavo.
Bet kitokio uždarbio, negu garbė, šachmatų žaidimas davė nedaug. Todėl, kai kurios įstaigos, kur direktoriais sėdi šachmatų sirgaliai, suranda talentingiems šachmatistams atitinkamą darbą – sinekūrą.
Todėl, kad agitpromo viršininkas buvo prisiekęs šachmatų sirgalius, jis jautė pareigą, kad Zaremas dirbtų agitpromo sistemoje, ir keletą kartų jį įtaisė į pelningas vietas, kaip literatūriniu negru “Laisvės” radijuje. Bet Zaremas vis kažkur pradingdavo.
– Kame reikalas? – klausdavo jo.
– Na, žinote, mane seka...
– Kas?
– Amerikiečiai... Bet aš žinau...
Ką tu žinai– Kad jūs žinote?
– Viską... – Jis pasisukdavo ir nueidavo.
Dėl to Zaremas gyveno gana vargingai, dažnai nakvodavo parke ant suoliuko ir, paprasčiausiai, būdavo alkanas. Bet, nepaisant to, Zaremas buvo labai sąžiningas, rengėsi kukliai, bet švariai, nors kai kas ir tvirtino, kad jis savo marškinius skalbia Maskvos upėje.
Kartais agitpromo bendradarbiai pakviesdavo Zaremą kartu pavakarieniauti. Jis atidžiai šaukštu maišydavo sriubą, šakute trupindavo kotletą, lyg tai ten kažko ieškodamas, ir visą laiką žvalgėsi į šalis.
– Kodėl jūs nevalgote? – stebėdavosi šeimininkas. Zaremas kukliai nuleisdavo akis:
– Na, jūs patys žinote...
– Ką?
– Ach, geriau aš jau eisiu... – atsidusdavo Zaremas ir nuo stalo pakildavo alkanas.
Jis užrištomis akimis galėdavo išnagrinėti bet kokią šachmatų kombinaciją, bet aplinkiniame pasaulyje jis susigaudyti nesugebėdavo. Kartais jam atrodydavo, kad aplink jį ne viskas tvarkoje, kad jį visą laiką seka amerikiečių šnipai ir taikosi jam iškrėsti kokią nors šunybę.
Be viso to, Zaremas įstojo į kažkokią katakombų krikščionių sektą ir tvarkingai lankė savo bendruomenės susirinkimus, kur jie svarstė žmogaus sielos ir viso nuodėmingojo pasaulio išgelbėjimo galimybes.
Dėl to pasaulio gelbėjimo Zaremas kartą vos pats nepateko į nelaimę. Kai jį iškvietė į karinį komisariatą eilinei registracijai, jis staiga pareiškė, kad jis atsisako nuo karinės tarnybos.
– Kodėl? – nustebo karinis komisaras.
– Dėl religinių įsitikinimų, – atsakė Zaremas.
Tokį atsakymą karinis komisaras girdėjo pirmą kartą gyvenime. Jis ilgai skambino telefonais. Po to Zaremą pasodino į mašiną ir išvežė. Kai jį atvežė į centrinę KGB būstinę, jis buvo įsitikinęs, kad dabar jį nuves į rūsį, kur kalėjimas. Bet jį pasodino į liftą ir nuvežė į patį viršutinį aukštą.
Ten už stalo sėdėjo žmogus su tokia didele maršališka žvaigžde antpečiuose, kokią Zaremas buvo matęs tik paveikslėliuose, ir su tokiu kiekiu ordinų, kokio jis nebuvo matęs net nuotraukose. Kai Zaremas pasižiūrėjo į to žmogaus veidą, – blyškų, rausvais plaukais ir žalsvomis akimis, – jam pasirodė, kad prieš jį KGB uniforma sėdi pats velnias, kaip kartais jį apibūdindavo katakombiniuose susirinkimuose.
Zaremas plačiai persižegnojo ir atsisveikino su gyvenimu.
– Jūs Tarybų Sąjungos pilietis? – paklausė velnias.
– Ne! Aš Dievo žmogus! – tvirtai atsakė Zaremas.
– Jūs karo prievolininkas?
– Aš krikščionis!
Nuo to žodžio velnias susiraukė:
– Kodėl jūs nevykdote tarybinių įstatymų?
– Aš vykdau Dievo įstatymus!
– Bet juk Šventame rašte pasakyta, – velnias lengvai šyptelėjo, – kad bet kokia valdžia Dievo duota. Ar taip?
– Taip.
– Gaunasi, kad ir tarybų valdžia Dievo duota? – pasakė velnias ir atsilošė krėsle.
– Dievo neapsižiūrėjimas, – atsakė Zaremas. Mums, nuodėmingiesiems, to nesužinoti.
Velnias pabarbeno pieštuku į stalą:
– Tik kodėl, vis dėl to, jūs nenorite tarnauti armijoje?
– Todėl, kad bet koks karas – tai velnio darbas, – tyliai atsakė Zaremas. – Tai aš pats mačiau.
Tuo metu jis pastebėjo antrą žmogų, juoda sutana ir auksiniu archiepiskopo kryžiumi ant krūtinės, kuris, glostydamas barzdą, tyliai sėdėjo nuošalyje. Velnias pasisuko į archiepiskopą ir pašaipiai paklausė:
– Na, kaip jums patinka tas Dievo vergas?
– Matote, Maksimai Aleksanyčiau, – bosu pasakė archiepiskopas, – neišnyko dar rusų žemėje tikri krikščionys.
– Ką gi mes, nuodėmingieji, – velnias patraukė pečiais, – darysime su tuo Dievo vergu?
Laukdamas pabaigos Zaremas tris kartus persižegnojo. Ir čia, staiga, įvyko stebuklas. Velnias, kurį vadino Maksimu Aleksandrovičiumi, staiga atsistojo, paplojo Zaremui per pečius, dar taip, kad jis pajuto lengvą odekolono kvapą, ir pasakė:
– Tai štai, Dievo verge. Faktiškai jūs visiškai teisus, bet, juridiškai... Bendrai, mes tą reikalą sutvarkysime. Eikite sau su Dievu!
Po to katakombiniuose susirinkimuose dar ilgai pasakodavo neįtikėtiną istoriją apie stebuklingą Zaremo išsigelbėjimą, apie didžiulę Dievo išmintį ir mielaširdingumą, kas padėjo įtikinti patį velnią. Ir ne šiaip sau velnią, o patį didžiausią velnią iš KGB.
Bet Zaremą ramybėje nepaliko. Po keleto dienų jį pakvietė į kažkokią kitą įstaigą, kur jį pasitiko tas pats barzdotasis archiepiskopas. Bet dabar tas archiepiskopas buvo ne su sutana, o apsirengęs KGB generolo-pulkininko uniforma. Tai buvo didžiulio ūgio žmogus su didžiuliu pistoletu rankose. Jo antpečiuose blizgėjo KGB techninės tarnybos ženkliukai – sukryžiuoti kirvukai, primenantys lyg tai gaisrininkus, lyg tai viduramžių inkviziciją.
Generolas-archiepiskopas pasakė, kad jį vadina Pitirimu Fiodorovičiumi Dobronravovu, ir, kad jo tėvas buvo kaimo šventikas. Po to jis paklausė:
– Jūs kokios pakraipos krikščionis?
– Aš paprasčiausias krikščionis, – pasakė Zaremas. – Aš krikščionis sieloje.
– Labai gerai, – linktelėjo generolas archiepiskopas. – Iš principo, aš taip pat prieš bet kokį krikščionių dalinimą, net į pravoslavus, katalikus ir protestantus. O dabar pereikime prie reikalo. Mus sudomino tai, kad jūs labai talentingas šachmatistas, ir, tuo labiau, žaidžiate aklai. Todėl ir noriu su jumis pasikalbėti.
Jis išėmė iš aplanko knygutę anglų kalba, ant kurios buvo pavaizduotas pistoletas ir kažkokia gražuolė.
– Tai žinomas Jano Flemingo romanas apie šnipus “Iš Rusijos – su meile”. Savo laiku Flemingas dirbo anglų žvalgyboje, ir savo darbą žino gerai. Be to, ta knygutė patiko net Amerikos prezidentui. Tame romane aprašomas pačios slapčiausios tarybinės policijos darbas, kurią autorius vadina “Smeršu” ir net pateikia tikslų adresą: Maskva, Sretenka, Nr. 13.
Zaremas pajuto, kad jo širdyje pradėjo šiek tiek pykinti. Įstaiga, kur jį pakvietė, iškabos neturėjo, bet jis gerai įsiminė adresą – Sretenka Nr. 13.
– Tame romane daug įvairių nesąmonių, – tęsė generolas-archiepiskopas. – bet yra ir kai kurios įdomios detalės. Pavyzdžiui, “Smerčo” planavimo skyriaus viršininku Flemingas padaro tokį Kronšteiną, kuris tuo pat metu yra šachmatų čempionu Maskvoje ir kandidatu į didmeistrius. Suprantate?
– Ne, – palingavo galva didmeistris. Zaremas.
– O “Smerčo” 2-ojo skyriaus viršininku, kuris užsiiminėja kankinimais ir žudymais, Flemingas padaro Rozą Chleb, sadistę ir lesbietę. Detalės gana realistinės. Bet Kronšteinas ir Roza Chleb – tai aiškiai žydiškos pavardės, ir tai kvepia antisemitizmu. Stebiuosi, kaip žydų cenzūra praleidžia tokius dalykus. Be to, po karo, KGB praktiškai nebeliko žydų. Paprasčiausiai, jie vieni kitus iššaudė. O naujų mes neimame. Pas mus ir savų psichų pakanka.
Generolas-archiepiskopas pasižiūrėjo į Zaremą ir draugiškai nusišypsojo. Kalbėjo jis taip paperkamai atvirai, kad Zaremui širdyje pasidarė šiek tiek geriau.
– Dabar, arčiau prie reikalo. Žinoma, jūs žinote apie amerikiečių šachmatininką, vunderkindą ir didmeistrį Bobbi Fišerį. Tai štai, mes turime informacijos, kad amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei su juo daro kažkokius gešeftus ir moka jam pinigus. O toks mecenatas, kaip Si-ai-ei, pinigų veltui neduoda. Iš principo, šachmatai – tai karinis žaidimas. Vašingtone Si-ai-ei vadina “Nešvarių triukų departamentu”. O dabar, prisiskaitę Flemigo, jie daro kažkokius nešvarius triukus su didmeistriu Fišeriu. Generolas-archiepiskopas pagrojo pirštais ant stalo. – Bet, turint omeny, kad jūs taip pat didmeistris, be to, žaidžiate aklai... Štai, mes ir pagalvojome, kad tame žaidime jūs galite mums šiek tiek padėti.
– Taip, bet, žinote, aš šiek tiek beprotis, – liūdnai atsakė Zaremas.
– Šiuo atveju, tai visiškai normalu, – nusišypsojo generolas-archiepiskopas. – Statistika rodo, kad daugelis genealių žmonių yra sunkūs psichopatai. Be to, tikras beprotis niekada nepasakys, kad jis beprotis.
– Taip, kaip bebūtų gaila, tai tikrai taip, – atsiduso didmeistris Zaremas ir šiek tiek pagyvėjo. – Amerikiečių spaudoje rašo, kad didmeistris Bobbi Fišeris patologinis egocentrikas ir maniakas su griovimo kompleksu, sublimuojančiu šachmatų žaidime. Siaubingai godus pinigams. Patologinis nachalas. Nekenčia moterų. Jis nesidomi nei moterimis, nei vyrais. O tai – jau daugelio psichozių šaltinis.
Didmeistrio Zaremo Volkovo smegenys dirbo kaip elektroninis kompiuteris.
– Iš prigimties didmeistris Fišeris lyg pusiau žydas. Nepavykusios santuokos produktas: Jau nuo dviejų metų jis gyveno be tėvo. Jo motiną vadino Regina, tai reiškia “valdovė”, todėl, tikriausiai, ir pabėgo jos vyras. Froido požiūriu, vardas Regina, kaip ir Diana, – tai blogas ženklas. Kartą Regina Fišer, kad atkreiptų į save dėmesį, prisirakino prie Baltųjų rūmų vartų. Tipiška psichopatė. Pats didmeistris Bobbi Fišeris, dėl blogų pažymių nebaigė net vidurinės mokyklos. Tipiškas defektinių vaikų ir maniakinio genijaus požymis.
– Na, štai, matote, kaip gerai jūs žinote jūsų priešininką, – pagyrė generolas-archiepiskopas. – Tiesa, pasaulio šachmatų čempionas Aliochinas buvo ne ką geresnis. – Jis žvilgtelėjo į savo aplanką: – Alkoholikas, kentėjo nuo užsitęsusių užgėrimų ir beprotystės priepuolių. Kartą jis supainiojo šachmatų salę su tualetu ir pradėjo šlapintis ant grindų. Ir vedęs buvo penkis kartus, tai yra, nuo jo pabėgo penkios žmonos. Aliochino motina Agnessa Prochorova-Aliochina 1913 metais išprotėjo dėl chroniško alkoholizmo. Ir jo brolis, Aleksejus Aliochinas, taip pat buvo alkoholikas ir taip pat išprotėjo. Taip kad, kaip matote, genialumas ir beprotystė – tai, kaip broliai dvyniai. Štai, todėl, didmeistri, mes jumis ir susidomėjome.
– Tai, bet todėl, kad aš krikščionis, – pasakė didmeistris Zaremas, – aš negaliu užsiiminėti įvairiais nešvariais triukais, kaip Si-ai-ei.
– O, dėl to nesirūpinkite. Jūs neplanuosite žudymų, kaip Flemingo Kronšteinas, o tik analizuosite kai kuriuos dalykus. Jūs stumdote karalius ir karalienes šachmatų lentoje... Ir mes taip pat stumdome karalius, karalienes, prezidentus, premjer-ministrus, šio pasaulio kunigaikščius... Suprantate?
– Taip, bet gali būti, kad aš nesugebėsiu analizuoti tai, kas jus domina.
– O, nesirūpinkite, mes jau žinome, kad jūs puikiai analizuojate kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, mums labai patiko kai kurie jūsų pasisakymai “Laisvės” radijuje. Matote, pas mus net sienos turi ausis. Tiesa, sprendžiant iš jūsų vardo – Zaremas, pasaulinės revoliucijos aušra (заря мировой революции), jūsų tėvai buvo aršūs komunistai. O jūs atėjote į krikščionybę. Tai reiškia, kad jūs sąžiningas žmogus.
Zaremas nuleido galvą, o generolas-archiepiskopas tęsė:
– Dabar prisiminkite vieną mažą principialų dalyką. Mūsų 13-sis Skyrius, tarybinė švenčiausioji inkvizicija, dirba taip: iš pradžių mes žiūrime, geras tas žmogus, ar blogas. Jeigu žmogus geras, tai aplankas užverčiamas ir byla nutraukiama. Ir net tada, kai tas keistuolis pats šaukia: “Aš gi nenormalus!“ – mes sakome: “Mes nieko nežinome – ir žinoti nenorime”. Mums svarbiausia ne kūnas, o siela. Ir tokius žmones – su tyra siela, teisuolius – mes net slaptai saugome, kartais nuo jų pačių. Bet, jeigu žmogus blogas – nusidėjėlis, nuodėmingas šventasis arba šventas nuodėmingasis, arba net linksmas nusidėjėlis, – na, tada – kitas reikalas. – Tarybinės inkvizicijos generolas-archiepiskopas pastukseno į stalą kumščiu, kuris buvo didumo kai pūdinis svarstis. – Pas mus čia – dialektinė krikščionybė. Mes žinome ir blogą gėrį ir gerą blogį... Už mus daugiau žino tik Viešpats Dievas...
Generolas-archiepiskopas atsistojo ir pavaikščiojo po kambarį.
– Pasakysiu jums vieną konkretų reikalą, kur jūs galite mums padėti. Pagal psichologinio karo liniją, amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei dabar prieš mus leidžia tokį dalyką, kuri užšifruota kaip operacija “Juodasis Kryžius”. Matote, jie žaidžia juodomis figūromis. Tai eilinė ideologinė diversija, numatanti TSRS atgaivinti neotrockizmą ir neoberdiajevizmą. O dabar, didmeistri, pasakykite man kaip krikščionis, Dievo ir šėtono požiūriu: kas tai yra trockizmas?
Katakombinio krikščionio akyse sublizgėjo melsvos ugnelės.
– Trockizmas? Tai... kairysis šėtono sparnas. Ten, kur šėtonas maskuojasi kaip marksistas.
– Teisingai! O kas tas berdiajevizmas?
– Berdiajevizmas – tai... tai dešinysis šėtono sparnas. Ten, kur šėtonas maskuojasi kaip neokrikščionis.
– Taip pat teisingai! O dabar, didmeistri, pasakykite, ką jūs darytumėte, jeigu būtumėte operacijos “Juodasis Kryžius” viršininku? Sakykime, kad jūs žaidžiate juodosiomis figūromis...
Zaremas Volkovas susimąstė, lyg kalbėdamas pats su savimi:
– Reikalingi pėstininkai... Po Stalino mirties caras Nikita iš konclagerių paleido dvylika milijonų žmonių. Dešimt milijonų, tikriausiai, be kaltės kalti. Bet likusius du milijonus, tikriausiai, nereikėjo išleisti: permanentinių Trockio revoliucionierių ir Berdiajevo velniukų žmogeliukų... Tie biesai ir bus psichologinio karo pėstininkai. Aš jau metų metais seku, kaip per “Amerikos Balso” ir “Išlaisvinimo” radijus maišo protą būtent tiems biesams. Žinote, amerikiečiai mane seka, bet aš juos taip pat seku.
– Gerai, didmeistri, o kas toliau?
– Po to ėjimas žirgu... Rausvas revoliucijos žirgas – užėjimas iš flango į priešininko užnugarį. Juk amerikiečių spaudoje atvirai rašo, kad dauguma amerikiečių korespondentų ir amerikiečių pasiuntinybės darbuotojų – tai užsimaskavę Si-ai-ei agentai. Ten tik nerašo, kad daugelis iš jų partiniai iš tos partijos, kuri vakaruose vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip TSRS komunistų partija. Tai nariai tų slaptų organizacijų, kur šėtonas susiuosto su antikristu. O dabar jie laksto po Maskvą ir, kaip šunys, uostinėja į save panašius. Juk taip pat suruošė ir Pasternako bylą. Juk Pasternakui Nobelio premiją davė ne tiek už literatūrą, kiek už sodomiškas nuodėmes. Juk apie tai atvirai pasakė tarybinių rašytojų Sąjungos pirmininkas Surkovas. Ir krikštytas žydas Pasternakas taip pat maskavosi kaip berdiajevininkas-naujasis krikščionis. O vėliau, kaip permanentinis revoliucionierius-trockistas, paslapčiomis aukština visas revoliucijas – ir 1905-jų, ir 1917-jų, ir sekančią revoliuciją. Tai – apsimetėlis krikščionis, tai – užsimaskavęs antikristas!
Katakombinis krikščionis Zaremas Volkovas taip įsiaudrino, lyg iš tikrųjų būtų vadovavęs operacijai “Juodasis Kryžius”.
– O kaip dūmų uždangą, vakarų spaudoje sukelia įprastą triukšmą dėl demokratijos, humanizmo, dėl laisvės ir žmonių teisių TSRS... Atsiranda įvairūs demokratai-disidentai, kitaip galvojantys liberalai, Pasternako pėdomis einantys nesutinkantys humanistai... Negražiais pažadais grįstas kelias į pragarą... Po rausvo revoliucijos žirgo, ateis pilkas žirgas – badas... O po jo – balkšvas žirgas – mirtis... Apokalipsės žirgai... Štai koks jis – tas velnias “Juodasis Kryžius”... Ne, ačiū, gana mums tų revoliucijų!
– Ir tai, – užbaigė tarybinės inkvizicijos generolas-archiepiskopas, – norite mums padėti, didmeistri?
– Taip, bet man, jūs žinote, persekiojimo manija...
– Nieko. Nes jūs turite savų sąskaitų su amerikiečiais. Štai, jūs su jais ir atsiskaitysite. Gal tai net padės išsigydyti nuo persekiojimo manijos.
– Na, gerai, – pasakė katakombinis krikščionis. – Todėl, kad tai kova su šėtonu ir antikristu, tai aš sutinku, draugas... archiepiskope. – Jis atsisegė palaidinę ir išsitraukė mažą kryželį, kuris kabojo jam ant krūtinės. – Tai mano draugo Ivano kryželis. Jis nusižudė, kai amerikiečiai mus išdavė Austrijoje. – Žmogaus-kompiuterio akyse vėl žybtelėjo melsvos ugnelės. – Ir Ivano kryželis dunksi mano širdyje. Tiesa, operatoriai iš “Juodojo kryžiaus” taikėsi ir prie manęs. Manė, kad aš beprotis. Bet aš tą “Juodą kryžių” pats jau seniai seku. Žinote, amerikiečiai mane seka, bet ir aš juos seku. O dabar, draugas archiepiskope, duokite man stenografistę, ir aš padiktuosiu visą jų maskvietišką agentūrą.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ