“Šėtonas viską daro tamsoje, iš už nugaros ir atvirkščiai”.
Deni de Ružmon “Šėtono vaidmuo”
Senais gerais laikais, geram ponui derėjo turėti išlaikytinių. Kaip tikras naujo tipo ponas, partinis džentelmenas Gilrudas taip pat turėjo visą būrį išlaikytinių. Ir pats gerbiamiausias iš jų buvo senas poetas ir rašytojas Luka Perfiljevičius Timūrovas, kurį visi vadino Čingischano palikuonimi. Iš pažiūros jam buvo apie šešiasdešimt, bet savo tikrą amžių jis stropiai slėpė.
Atsižvelgdami į jo garbų amžių, daugelis jį vadino Čingischano palikuonimi juokais. Bet visa esmė tame, kad jis iš tikrųjų buvo Čingischano palikuonis, kurio imperija kažkada buvo nusidriekusi nuo Ramiojo vandenyno iki Dunojaus ir nuo Maskvos iki Persų įlankos, ir buvo daug didesnė už didžiąją Romos imperiją. Savo laiku vienas iš Čingischano palikuonių diplomatiniais sumetimais vedė kažkokio Maskvos kunigaikščio dukterį ir tuo padėjo pradžią senos ir garbingos giminės, kurios atstovu dabar buvo Luka Perfiljevičius Timurovas.
Jeigu istoriniu požiūriu tai buvo tikras unikumas, tai, techniniu požiūriu, Čingischano palikuonis buvo prisigimęs išlaikytinis. Jaunystėje jis gyveno filantropo ir mecenato Gilrudo-tėvo išlaikomas. Pasakojo, kad tas mecenatas labai mylėjo Luką, ir tai sakydami daugiareikšmiai merkdavo. Vėliau, gerbdamas tėvo atminimą, Gilrudas-sūnus pasiėmė susenusį Luką savo išlaikymui. Tokiu būdu, stebuklų namas praturtėjo dar vienu ryškiu bendradarbiu.
Senas ir mažas, liesas ir geraširdis Čingischano palikuonis priminė džiovintą pernykštį grybą. Ant nosies sulaužyti akiniai alaviniuose rėmeliuose, pririšti prie vienos ausies virvute. Dantyse apgraužtas ir visada tuščias kandiklis, išdrožtas iš vyšnios šakelės. O ant kaulėtų pečių burokų spalvos šilta moteriška palaidinė.
Ant tos palaidinės nugaros pusiau nusitrynęs valdiškas užrašas: “Kaščenko vardo psichiatrinė ligoninė”. Čingischano palikuonis sakė, kad tą palaidinę jam padovanojo viena gera pažįstama ir kad jis ją nešioja dėl sentimentalumo, kaip malonų prisiminimą.
Poezijos srityje Čingischano palikuonis buvo už širdies griebiančių romansų specialistu. Todėl stebuklų name jam pirmiausiai buvo pavesta rašyti politinius kupletus. Tie kupletai prasidėdavo apie politiką, o pasibaigdavo nuvytusiomis rožėmis, nuskridusiomis lakštingalomis ir pasikorusia mylimąja. Tada jam davė politinius feljetonus. Bet vietoje politikos gaudavosi verksmingi pasakojimai apie nelaimingą meilę.
– Nors ir sako, kad meilė – tai spyruoklė, kuri suka žemės rutulį, – pastebėjo flegmatikas Filimonas, – bet šiuo atveju ta spyruoklė sukasi atvirkščiai.
– Perveskime jį į korektoriaus vietą! – nusprendė nenuorama Artamonas.
Bet Čingischano palikuonis, stipriai sukandęs savo tuščią kandiklį, eilutėse pradėjo klijuoti dar daugiau klaidų, negu jų darė patys rinkėjai. Kad nors kiek jam duoti darbo, jį pervedė mašinistės pareigoms. Nuo to laiko Čingischano palikuonis ramiai sėdėjo mašinisčių kambaryje ir, kaip prie rojalio, dviem pirštais stukseno rašomosios mašinėlės klavišus ir į savo simfonijos taktą šokinėjo. Iš šalies atrodė, kad tai ne mašinistė, o kompozitorius kūrybinės viršūnės ekstazėje.
Savo kalendorių Čingischano palikuonis sudarydavo pagal tai, kiek dienų liko iki atlyginimo. Iš karto po atlyginimo jis nepastebimai, kaip šešėlis vidudieny, išnykdavo. Valdytojas Breško-Breškovskis nepatenkintas murmėdavo:
– Kur tas Luka pasidėjo?
Durininkas Nazaras, kuris žinojo visas stebuklų namo paslaptis, kaltai mindžiukavo nuo kojos ant kojos:
– Kur gi jam eiti... Aišku kur...
– Tai kur gi jis?
– Patys žinote kur... – lingavo galva Nazaras. Čingischano palikuonis uždirbdavo gana padoriai, bet pinigų jis neturėjo niekada. Savo finansus, kaip ir kalendorių, jis skaičiuodavo atvirkščia tvarka – amžinų skolų formoje. Vaikščiojo jis paprastai, kaip valkata, rengėsi rūbais nuo kitų pečių. Kai jis retkarčiais turėdavo papirosų, jis prisistodamas vaišino visus ir kiekvieną, lyg tai norėdamas kuo greičiau jų atsikratyti. Vėliau jis prašinėdavo papirosų iš visų ir kiekvieno arba demonstratyviai rinkdavo nuorūkas, lyg norėdamas tuo pabrėžti savo varganą padėtį. Kai jam duodavo užsirūkyti, jis neturėdavo degtukų. Kai jam duodavo degtukų, jie jam būtinai užgesdavo.
– Dieviškas žmogus, – užjaučiamai atsidusdavo naujasis krikščionis Serafimas Allilujevas. – Anksčiau tokie šalia cerkvės stovėdavo. Basas ant sniego. O ant kaklo – rožančius.
– Tipiškas nepribaigtas nuskriaustasis, – prieštaraudavo Ostapas Oglojedovas. – Pas jį galvoje perlenkimas-paralaksas.
Daugiausiai Čingischano palikuonis pristodavo prie kurjerio ir Akopo Sarkisiano. Tada finansinis genijus įsitaisė didžiulę pypkę. Nuo pypkinio tabako vargšas Luka pradėdavo čiaudėti ir skubiai palikdavo buhalteriją. Išrūkęs jo turto prašinėtoją, buvęs milijonierius patenkintas čiulpdavo savo kaljaną ir teisindavosi:
– Juk pas mane ne tabako fabrikas!
Kad Čingischano palikuonis nebėgiotų pas jį degtukų, flegmatikas Filimonas jam padovanojo seną žiebtuvėlį. Bet sekančią dieną išsiblaškęs poetas vėl pas jį pasirodė ugnelės.
– O kur tavo žiebtuvėlis? – nustebo Filimonas.
– Na, aš jį, praklektąjį, pamečiau, – iškilmingai prisipažino Čingischano palikuonis. Atrodė, kad esmė ne degtukuose, bet, paprasčiausiai, jam patiko bejėgio išlaikytinio vaidmuo.
Maitinosi Čingischano palikuonis kaip kolūkinis žvirblis: Tai pagrauš sausą duonos plutelę, tai karštame vandenyje išsitirpins buljoninį kubiką arba gers vieną arbatą. Nuo tokios dietos jis galiausiai susirgo ir atgulė į lovą. Durininkas Nazaras diagnozavo:
– Ničnieko nevalgo, štai, žarnos ir perdžiūvo. Iš tikrųjų, pastoviai pasninkaudamas, Čingischano palikuonis savo kūną privedė iki to, kad jam suaugo žarnos ir prireikė medicininio įsikišimo.
Visąžinantis Ostapas Oglajedovas komentavo:
– Taip jis treniruojasi pagal jogų sistemą. Nori į nirvaną įšokti.
Iš išvaizdos, Čingischano palikuonis niekaip nebuvo panašus į diversantą. Bet, kaip ir visi likusieji Gilrudo gaujos nariai, karo metais jis buvo tarybiniu agentu vokiečių armijoje. Tiesa, jis ten vadovavo vokiečių skalbyklai ir kariavo, taip sakant, su purvinais skalbiniais.
Bet plauti savo paties skalbinius, Čingischano palikuonis skaitė negarbingu užsiėmimu. Todėl nuo išdidoko poeto gana meniškai – atleiskite už išsireiškimą – dvokdavo. Kad priversti jį susitvarkyti, Akopas kartą jam išskaitė iš atlyginimo, kad už tuos pinigus galėtų nupirkti naujų apatinių ir marškinių. Bet tyliausias Luka Perfiljevičius staiga pasiuto, kaip tikras Čingischanas;
– Po velnių marškiniai! – suvapėjo jis. – Pinigus duok!
– O kam tau pinigai?
– Ne tavo reikalas. Mano pinigai – panorėsiu ir sudeginsiu! Akopas pasisuko į durininką Nazarą:
– Klausyk, kur jis tempia savo pinigus?
– Na, vis ten pat, – niūriai atsakė Nazaras. – Vis į tą pačią skylę.
Čingischano palikuonis išplėšė pinigus iš Akopo rankų ir iš buhalterijos iššoko taip veržliai, lyg tai nuo to priklausytų jo gyvybės ar mirties klausimas.
Tuo klausimu sušaukė gamybinį pasitarimą. Komisaras Gilrudas pasiūlė:
– Ar įmanoma tą plėšikę priversti, kad ji vargšo senuko neapiplėšinėtų?
– Ją galima, – flegmatiškai atsakė Filimonas, – Be jo – negalima.
– Kodėl?
– Jis tuojau pat sau kitą susiras, – niūriai atsakė Artamonas. – Ir dar geresnę už pirmąją.
– Tai ką gi daryti?
– Nieko, – choru atsakė Filimonas ir Artamonas. Akopas Sarkisianas reziumavo:
– Meilei visoks amžius paklūsta, ir jausmai palaiminti...
Iš tikrųjų, visų Čingischano palikuonio keistumų priežastimi buvo meilė. Kaip tikras mahometietis, jis tvirtino, kad jis turėjo šešias žmonas. Kiekvienais Naujaisiais metais jis viešai rašydavo visoms savo šešioms žmonoms atvirukus į visas pasaulio šalis, bet atsakymo nesulaukdavo nė iš vienos. Vėliau išaiškėjo, kad daugiapatiškumo amoralumas buvo grynai platoniškas: visos tos žmonos egzistavo tik jo vaizduotėje.
Kaip savo literatūrinėje kūryboje, taip ir gyvenime, Lika Timūrovas pripažino tik nelaimingą meilę. Gyvenime ja sekėsi net šiek tiek geriau, negu popieriuje. Kažkokia ypatinga nuojauta jis susirasdavo dievinimo objektą. Paprastai tai būdavo nuvalkiota prostitutė su tamsia praeitimi. Prie jos kojų, kaip pelė į urvą, jis tempė absoliučiai viską: savo atlyginimą, papirosus, valgį, gėles ir, pagaliau, savo eilėraščius apie nelaimingą meilę. Kai jį priremdavo prie sienos, jis piktai atsimušinėdavo:
– O gal aš jai turiu moralinių įsipareigojimų? Gal tai jaunystės nuodėmės?
Nieko daugiau, išskyrus galimybę kentėti, pagyvenęs dūsautojas nesitikėjo. Anksčiau ar vėliau, toks nesavanaudiškumas nusibosdavo ir pačiai nuvalkiotai prostitutei, ir ji jį išvarydavo. Tada Luka po stebuklų namą vaikščiodavo šiek tiek liūdnas, šiek tiek pasimetęs ir nežinojo, kur dėti savo papirosus, eilėraščius ir pinigus. Bet greitai jis vėl susirasdavo dievinimo objektą, dar geresnį už pirmąjį, ir vėl laimingas kentėdavo.
Be šešių neegzistuojančių žmonų, apie kurias jis prisimindavo su didžiuliu pasitenkinimu, Čingischano palikuonis turėjo dar vieną, tikrą žmoną, apie kurią jis prisiminti nemėgo.
Septintoji Čingischano palikuonio žmona, rašytoja ir poetė Irina Zabubionnaja, buvo visais atžvilgiais originali ir spalvinga figūra. Kaip ir visi Gilrudo operatyvinės grupės nariai, kilusi ji buvo iš Pabaltijo. Kalbėjo, kad ji pusiau žydė, ir karo metais vadinosi baroniene Rozenberg. Bet ji pati apie tai nekalbėdavo.
Dabar gi baronienė Rozenberg persijungė į psichologinį karą ir tapo Irina Zabubionnaja. Duoną užsidirbdavo žvaliai rašinėdama įprastą valdišką propagandą. Užtat sielai ji rašė kaip reta tyrus, nuoširdžius ir įkvepiančius eilėraščius arba stilizuotus pasakojimus apie žmogaus sielos pakylėjimą, arba simbolinius apsakymus, kurie būdavo parašyti tikrai meistriškai.
Skaitytojas nevalingai įsivaizduodavo vaiduoklišką, kaip tolimą svajonę, poetę kuklia juodo aksomo suknute su baltais atvartais ir kaspinais. Skaitytojas matė nežemišką sutvėrimą, nuaustą iš saulės spindulių ir tyrų, rasotų baltų rožių lapelių tame sode, kuriame čiulba lakštingalos. Skaitytojas jautė silpnus ir švelnius vaškinius pirštelius, kurie kvepia pakalnutėmis ir balsą, kuris glosto ausį, kaip miško upelio čiurlenimas.
Taip pat galvojo ir Filimonas Siklia, kai kartą sėdėjo stebuklų namo redakcijoje ir taisė Irinos Zabubionnajos rankraštį. Tuščiu koridoriumi artėjo žingsniai. Iš pradžių Filimonas pagalvojo, kad ateina Akmeninis Svečias. Bet į kambarį įėjo pati paprasčiausia pagyvenusi moteris, nedidelio ūgio ir šiek tiek linkusi pilnėti. Filimonas nevalingai žvilgtelėjo į lankytojos kojas – Ar tik jos batai ne geležiniai? Ne, moteris buvo apsiavusi paprastais bateliais su nunešiotais kulniukais. Bet jie pakaustyti buvo geležėlėmis.
Kai poetė Irina Zabubionnaja priėjo arčiau, tai nuo jos padvelkė ne pakalnutėmis, o stipriu perdegusios degtinės ir machorkos mišiniu. Kai ji pravėrė burną, tai vietoje švelnaus upelio čiurlenimo pasigirdo pragertas vyriškas baritonas. Neišsiimdama iš burnos cigaretės, poetė ryžtingai pareikalavo avanso.
– Tai, tiesą sakant, ne man, – atsiprašė buvusi baronienė, – o mano hakaliams.
– Kcha-kcha, – suprunkštė Filimonas.
– Taip, mano amžiuje jau tenka pirkti degtinę vyrams, – atvirai paaiškino baronienė-poetė, kuri rašo eilėraščius apie tyrą meilę. – Kitaip su jūsų broliais košės neišvirsi.
Kai Irina Zabubionnaja buvo jaunesnė, ji buvo ideali pora savo sutuoktiniui. Čingischano palikuonis visada siekė nelaimingos meilės, ir Irina laido jam tai pajusti praktikoje. Ieškodama kūrybinio įkvėpimo, ji organizuodavo girtas orgijas ir savo tauraus vyro akivaizdoje jam būdavo neištikima iš karto su keliais sugėrovais pačia tikriausia to žodžio prasme.
O Čingischano palikuonis sėdėdavo už stalo kaip kine ir stebėjo įvykius, gėrė degtinę su tais, kurie laukė savo eilės, verkė graudžiomis ašaromis ir ekspromtu kūrė eiles apie nelaimingą meilę. Vėliau Irina prisimindavo, kaip Merežkovskij aprašė Aristotelio ir jo mylimosios intymų gyvenimą. Vaizduodamas Aristotelį, Čingischano palikuonis stodavosi ant keturių, o girta Irina sėsdavosi ant viršaus ir su degtinės stikline rankoje, nuoga jodinėdavo ant jo po kambarį.
Vienos tokios girtos bakchanalijos metu, Čingischano palikuonis ant popieriaus atplaišos parašė nerišlią dainelę “Pilkosios akys”. Kažkas tiems žodžiams pritaikė muziką, ir netrukus tą liūdną romansą dainavo visa Maskva, vėliau visa Tarybų Sąjunga. Jį persirašinėjo iš rankų į rankas.
Po keleto metų iš Prancūzijos, Amerikos ir net Japonijos paslapčiom į Maskvą parveždavo plokštelių, kur liūdnai skambėjo pasaulyje žinomas romansas nežinomo autoriaus žodžiais “Pilkosios Akys”. Bet Čingischano palikuoniui nuo to lengviau nebuvo. Pilkų akių savininkė ir toliau nuoga jodinėjo ant pasauliui nežinomo poeto.
Nors jie dabar buvo išsiskyrę, bet septintos žmonos faktą nuginčyti buvo neįmanoma, nes buvo suaugęs sūnus. Savo išvaizda ta poezijos ir prozos atžala buvo panaši į motiną, charakteriu – į tėvą. O pagal pavardę jis buvo nei į tėvą, nei į motiną, o buvo kaip pravažiuojantis šaunuolis. Vadino jį kažkodėl Aleksejumi Šelaputinu. O sutrumpintai jį vadino Liuse.
Nors vardas Liusia buvo moteriškas, bet kalbėjo, kad aukštose sferose, gerose žydų šeimose, tai galima. Taip, pavyzdžiui, režisierių Aleksandrą Kaplerį, į kurį buvo įsimylėjusi pati Svetlana Stalina, taip pat vadino Liuse. Tiesa, vėliau tėtušis Stalinas, nesiskaitė su mada, ir tą Liusią išvarė 10 metų į koncentracijos stovyklą.
Liusia Šelaputinas vaikščiojo po stebuklų namą visada kažkaip šonu, šokinėjančia gaidiška eisena, atsargiai prispaudęs alkūnes prie šonų ir į priekį atkišęs aštrią nosytę, kuri kyšojo tarp išsprogusių bailių akyčių. Eilėraščių jis nerašė, bet, nepaisant to, į ką nors pastoviai įsimylėdavo su tiksliai tokiais pat, kaip tėtušio, rezultatas.
Pasižiūrėjęs į Liusią, visąžinantis Ostapas Oglojedovas giliamintiškai palingavo galva:
– Iš karto matosi, kas per fruktas. Pirštu darytas. Todėl jo galvoje toks perlenkimas-paralaksas.
Pagal profesiją Liusia Šelaputinas buvo profesionalus nevykėlis. O pagal etatinį stebuklų namo sąrašą, jis buvo įrašytas asmeniniu valdytojo vairuotoju. Bet važinėtis Artamonui beveik niekur nereikėjo, ir, kad vairuotojas neslankiotų be darbo, jis Liusiai antraeilėmis pareigomis pasiūlė savo leib-bibliotekininko pareigas.
Kai Artamonas iš kažkur gavo krūvą senų knygų, kurias suvertė į vieną iš galinių kambarių, tą patalpą pavadino biblioteka. Niekas apie tą biblioteką nieko nežinojo, o kas sužinodavo, tam buvo sakoma, kad ji yra komplektacijos stadijoje. Nuo to laiko leib-bibliotekininkas Liusia taikiai sėdėjo savo kampe ir, užsirakinęs, užsiiminėjo ta komplektacija. Sprendžiant iš storo dulkių sluoksnio ant lentynų, knуgų jis niekada nelietė.
Paslaptinga biblioteka naudojosi tik du žmonės. Kai valdytojui reikėdavo išsipagirioti be liudininkų, jis eidavo inspektuoti savo leib-bibliotekininko darbą ir urgzdavo:
– Liusia, tu vėl nieko neveiki? Na, tuojau pat nubėk alaus!
– Kokio jums? – išsigandęs sprogindavo akis Liusia.
– O tu ką, pats nežinai? Miuncheniško, žinoma!
Liusia tylėdamas griebdavo savo apiplyšusį portfelį, kuris tarnavo būtent tokiems tikslams, ir bėgdavo į kaimyninę aludę. Jeigu ateidavo lankytojai, jiems buvo sakoma, kad valdytojas išvykęs skubiais reikalais. Tuo metu nenuorama Artamonas drumstomis akimis apžvelgdavo savo biblioteką, prisimindavo auksinius laikus, kai buvo defektinių vaikų mokyklos direktoriumi, ir įvairiai globojo savo leib-bibliotekininką.
Kartais į knygų saugyklą susirūpinusia išvaizda užeidavo Čingischano palikuonis. Pasitaisydamas nuo nosies krentančius akinius, jis kažką šnibždėdavo į ausį savo probleminiam sūnui. Liusia nutaisydavo nustebusį veidą:
– Cha, aš galvojau pats iš tavęs skolintis pinigų, o tu mane aplenkei ir pirmas atėjai skolintis pinigų. Su malonumu, tėveli, bet pas mane kišenėje – utėlė arkane.
Probleminis tėvas liūdnai graužė tuščią kandiklį ir dūsavo:
– Jeigu pinigų neturi, tai nors užrūkyti duok.
– Ką, užrūkyti? – išskėsdavo rankas sūnus. – Tu, tėve, tiesiog mano mintis skaitai. Aš pats ką tik pagalvojau, ar neatsiras pas tave atliekamo papiroso?
Kartą Gilrudo paklausė, kam jis laiko tokį niekdarį, kaip Liusia. Komisaras mįslingai pajudino lūpas:
– Iš pagarbos Rusijos istorijai. Nes juk tai paskutinis iš Čingischanų.
Kažkur ir kažkada ant kelio gulėjo didelė arklio kaukolė. Bėgo keliu pelytė, pamatė kaukolę, pauostė, įsikūrė joje ir gyvena. Kad neliūdėtų, pelytė į kompaniją pasikvietė mėšlinį vabalą. Paskui vabalą atšliaužė sraigė. Paskui sraigę lietaus sliekas, dievo karvytė ir kiti Dieviški sutvėrimai. Taip jie ir gyveno – visi įsiteko.
Iš šalies atrodė, kad tuo pačiu principu gyveno ir keistuoliai iš stebuklų namo. Tyliame namelyje kaimynystėje, taikiai, kaip pirklio meilužė, snaudė karinė žvalgyba. O per slaptus vartelius tarp namų, vietoje linksmo pirklio, dabar bėgiojo stebuklų namo komisaras Sosi Gilrudas.
Savo pravardę Vaikomas Kankinys tėtis Mileris užsitarnavo sąžiningai. Nors bėgiojo jis daug, bet naudos jis atnešdavo mažai. Nebent papirosu pavaišindavo. Todėl, atvirai sakant, šeimą išlaikė Nina, kuri dirbo mašiniste Laisvės” radijuje.
Kartą, kai reikalai su pinigais buvo ypač blogi, Vaikomas Kankinys prisiminė, kad stebuklų namas kartais perka straipsnius iš šalies. Ir jis nutarė savo laimę išbandyti literatūroje.
Pradžiai Akakijus Petrovičius nusirašė arba, kaip sakoma, sukomponavo savo straipsnelį iš keleto svetimų straipsnių. Kol jis tiesiog nusirašinėdavo, buvo viskas gerai. Bet tarpuose gaudavosi tokia maišalynė, kad Akakijus Petrovičius visa tai stengdavosi paslėpti už sąmoningai neįskaitomos rašysenos. Tuo pat metu jis taip pat paslėpdavo ir daromas klaidas.
Po to Vaikomas Kankinys tą rašliavą perdavė Borisui Rudnevui prašydamas padėti. Tuo pat metu jis iš Boriso pasiskolino šimtą rublių būsimo honoraro sąskaita. Šeimos draugas paskaitė, nusikeikė – ir viską perrašė iš naujo. Po to jis tai perdavė Sosi Gilrudui. Stebuklų namo komisaras pasižiūrėjo į tėtės Milerio parašą ir suprantamai šyptelėjo:
– Straipsnis šlamštas, bet užuolaida labai jau gundanti.
Netrukus Vaikomas Kankinys savo skolą sumokėjo natūra, įkišdamas dar keletą straipsnių, kurie pasirodė dar blogesni už pirmąjį. Nors tėtis Mileris atrodė kaip prasilošęs aristokratas, bet širdyje buvo smulkus šuleris.
Tuo metu Nina buvo paaukštinta tarnyboje: iš mašinistės ją pervedė į sekretores. Be to, į paties Adomo Abramovičiaus sekretores. Dabar Nina vaikščiojo švytėdama ir svajojo apie didelę karjerą.
Ta proga Milerio namuose suorganizavo mažą šeimyninę šventę. Ir pasikvietė vienintelį svečią, Borisą – kaip šeimos draugą. Kad Ninai palengvintų karjerą, Borisas jai padovanojo mažą kiaulytę iš dramblio kaulo, kurią jis nupirko antikvarinėje parduotuvėje ir kuri, kaip sako, atneša laimę. Nina pasukiojo dovaną rankoje ir suraukė nosytę:
– Jūs ką turite omeny? Iš tiesų, aš didelė kiaulė.
Šeimos šventėje taip pat dalyvavo Milicijos Ivanovnos mama. Jeigu mama Miler buvo panaši į milicininką, tai senelė buvo panaši į atsargos plėšiką iš didžiojo kelio. Be to, į plėšiką, kuris neatgailauja dėl savo nuodėmių.
Ta niūri senė į visus žiūrėjo iš padilbų ir tylėjo. Vadino ją Iraida Feodorovna, panašiai, kaip carą Ivaną vadina Ioanu. Jeigu kas nors per neapdairumą praleisdavo tą “o”, tai senė nusisukdavo, lyg tai buvo kalbama ne su ja, ir vėliau ilgai šnairuodavo į įžeidėją.
Po arbatos Nina pasižiūrėjo į langą ir saldžiai nusižiovavo. O Borisas pradėjo kombinuoti. Kieme lietus ir vėjas – vienas. Tokiu šunišku oru senelė nepanorės eiti iš namų – du. O tėvai liks kartu su senele.
– Nina, eime į kiną? – pasiūlė jis.
– Puiki idėja! – sušuko senelė-banditas ir iš pasitenkinimo net suplojo sau per kelius. Ji iš karto primetė, kad mokės Ninos kavalierius ir į kiną galima nueiti veltui.
Milicija Ivanovna pradėjo linguoti ant kėdės:
– Na, ką gi, teks eiti.
Vaikomas Kankinys apsimetė miegantis, bet jis neišsisuko.
– Kiki, ruoškis! – trumpai įsakė sutuoktinė. Siauru, snieguotu ir šlapiu taku eiti buvo galima tik vorele. Priekyje, mojuodama rankomis, ėjo senelė ir kalbėjo:
– Mes dar ir ne tokiais keliais klampojome...
Po senelės, kaip kilnojama kolona afišoms, krypuodama į šonus ėjo Milicija Ivanovna ir teisinosi:
– Pakęsti negaliu to prakeikto kino. Nebent tik dėl kompanijos...
Iš paskos, įtraukęs galvą į pečius, paniuręs vilkosi Vaikomas Kankinys ir bijojo pamesti savo kaliošus. Už tėtušio, kaip ožkytė, šokinėjo Nina ir pyko:
– Tfu, mano kojos jau šlapios! Ir kam į galvą šovė ta kvaila mintis dėl kino!
Procesiją užbaigė naujo tipo merginų medžiotojas. Jis su įdomumu stebėjo, kaip Nina nervingai blaškosi ir stengiasi būti kuo toliau nuo jo. Nieko, galvojo jis, užtat kine jis nori pasėdėti šalia savo romano herojės. Gal būt ekrane bus susišaudymas ir iš baimės herojė prisispaus prie didvyrio.
Bet kine Nina skubiai pasislėpė tarp motinos ir tėvo, o Borisas atsidūrė šalia senelės. Nuo senelės dvelkė pipirais ir mirtimi, priminė lyg tai vienuolyną, lyg tai banditų irštvą. Kad tik susišaudymo nebūtų, galvojo jis, o tai ta senelė dar sugalvos glaustytis.
Po pertraukos teko pasikeisti vietomis, ir šį kartą Nina atsidūrė šalia Boriso. Kai herojė ekrane pradėjo verkti, jis atsargiai paglostė savo herojės ranką. Taip, kaip daro visos porelės pasaulyje. Bet naujo tipo mergaitė staiga atitraukė ranką ir pasislinko į šalį.
– Ei, jūs ten! – pasigirdo balsas. – Nesukiokite galvų!
Visi tikri vyrai – širdyje medžiotojai, ir mėgsta tą grobį, kuris pasiduoda ne iš karto. Koks įdomumas nusukti kaklą naminei ančiai? Jokio. O štai, laukinė antis – tai visiškai kitas reikalas. Čia reikia keltis ne išaušus, ne sutemus, ir valandomis iki juosmens braidyti po vandenį meldų priaugusioje pakrantėje. Iš apačios plauna šaltas vandenėlis, iš viršaus kepina karšta saulutė, o per vidurį kandžioja uodai. Argi tai ne malonumas?
Tuo požiūriu, Nina buvo idealus medžioklės objektas. Į rankas ji taip paprastai nepasidavė. Nei vienaip, nei kitaip.
Kad nors kaip atsikratyti tėvų, Borisas savo heroję pakvietė į plaukymo baseiną. Jau čia tėtis, mama ir senelė, vargu ar prisikabins. Susitikęs su Nina prie vandens, medžiotojas sunkia pažino savo grobį.
Namuose, kai Nina sėdosi tėvui ant kelių, ji atrodė kaip suaugęs vaikas. Dabar gi, maudymosi kostiumėliu, ji atrodė visiškai kitaip. Bet kuriuo atžvilgiu – anatominiu, poetiniu arba proziniu – tai buvo tobulas gyvosios gamtos kūrinys. Nei per daug, nei per mažai. Kaip tik tiek, ką mene vadina kanonu. Ne mergaitė, o deivė.
– Eime į vandenį, – pasakė jis ir ištiesė ranką.
– Patraukite savo plaukuotas letenas! – sušnypštė deivė.
“Tvarka kaip muziejuje, – pagalvojo jis. – Žiūrėti galima, bet rankomis neliesti”.
Jis į vandenį nėrė nuo tramplino, o ji nuėjo į kitą baseino galą. Išnėręs jis pamatė, kad ji, kaip ir priklauso deivėms, vandenyje stovi iki kelių.
– Plaukite čia! – pakvietė jis.
Bet Nina nenorėjo palikti deivėms skirtos vietos.
– Kame reikalas? – paklausė jis.
– Aš nemoku plaukti, – prisipažino deivė.
– Norite, aš jus išmokysiu.
– Ne, ne, patraukite savo šlykščias letenas! Eime geriau į bufetą.
Bufete Nina prarijo pusę tuzino sumuštinių su tokiu apetitu, lyg ką tik būtų perplaukusi La-Manšo sąsiaurį. Po to ryžtingai pareiškė, kad pasiilgo tėvo ir eina į namus.
Borisas analizavo situaciją taip. Žinoma, Nina elgiasi šiek tiek keistokai. Bet tai visiškai natūralu, jeigu turėti omeny naujus tarybinės visuomenės prietarus ir tai, kad Nina tik maža sekretorė.
Todėl, kad po revoliucijos privati nuosavybė buvo sunaikinta, naujoje tarybinėje visuomenėje atranka ir selekcija vyko pagrindinai pagal išsilavinimą. Ir Borisas tai žinojo iš savo patirties.
Kai jis mokėsi industriniame institute, kur buvo ruošiama technokratija, nauja tarybinė dvarininkija, mergaitės ten buvo merginamos griežtai pagal kastinę priklausomybę.
Merginti galima buvo tik studentes. Pasisekimu naudojosi pačio lengviausio fakulteto studentės – chemijos, kur mokėsi tik merginos ir futbolistai. Buvo paisoma aksiomos, kad studentės grožis ir protas – buvo toks pat retas sutapimas, kaip geras futbolininkas ir geras studentas. Todėl direkcija iš karto visas gražutes studentes ir gerus futbolistus nukreipdavo į chemijos fakultetą.
Jeigu merginti merginą iš melioracinio, arba, kaip sakydavo, vandens instituto, – tai jau kasta žemiau. Vis dėl to, vanduo yra vanduo. Jeigu ji iš pedagoginio instituto ir ruošiasi tapti mokytoja, reiškia, ji – beveik visiška durnė. Jeigu merginti studentę iš žemės ūkio instituto, tai į tokį darbininkų-valstiečių mišinį žiūrėjo labai šnairai.
Bet, blogiausiai, pats blogiausias užsiėmimas – tai vaikščioti su merginomis “iš miesto”, tai yra, nestudentėmis. Studento akimis, merginos be aukštojo išsilavinimo – tas pats, kaip žmogus be galvos. Sutvėrimai “iš miesto” – tai sekretorės, mašinistės ir kita smulkmė.
Bet sekretorės ir mašinistės taip pat nekvailos, ir viską puikiai žino. Kartą bute virš Boriso gyveno žavinga mėlynakė mašinistė Anečka. Ne mergaitė, o tikras angelas. Keletą kartų Borisas su tuo angelu bandė nustatyti gerus kaimyniškus santykius. Net Anečka nuo jo atšokdavo, kaip nuo velnio. Po to ji atvirtai prisipažino:
– Na, man su jumis net per gatvę pereiti gėda.
– Kodėl?
– Kiekvienas galvos, kad aš visiška kvailė.
– Kodėl?
– Todėl, kad tokie kaip jūs, mašinisčių neveda... O tik su jomis žaidžia.
Užtat žavioji Anuška nė kiek nesigėdijo linksmintis su vairuotojais. Kartais naktimis iš jos kambario girdėdavosi batų bildesys ir laukiniai keiksmažodžiai – tai eilinis vairuotojas lupdavo savo angelą. Po to Anečka visą savaitę vaikščiodavo su mėlynėmis po savo mėlynomis akimis.
Tie nauji tarybinės visuomenės dėsniai vykdomi labai griežtai. Ir tuo Borisas įsitikino ne vieną, o daug kartų. Todėl, galvojo jis, ir sekretorė Nina išlaiko su juo atitinkamą distanciją. Tai geriau, negu kokie nors išsisukinėjimai.
Atėjo Milicijos Ivanovnos gimimo diena, ir Milerių šeimynėlė vėl suruošė didelį balių. Ir Borisas vėl buvo vienintelis svečias. O namuose, kur yra jaunoji, tai kažką reiškia.
Naujagimei Borisas padovanojo elektrinį virdulį, o Ninai – didelę dėžutę prancūziškų kvepalų “Tabu”. Nina išvyniojo dovaną ir purkštelėjo:
– Jūs ką turite omeny?
– Tabu? Na, pietų jūrų salos. Argi nežinote?
– Žinau. Ir prisiminkite – aš nemėgstu dviprasmiškų užuominų.
– Na, kokios gi užuominos? Paprasčiau, prancūziški kvepalai.
– Ach, taip! – supyko Nina. – Prancūziški? O jūs žinote skirtumą: kada reikia laikyti liežuvį už dantų ir dantis už liežuvio?
Kaip gerai susižaidusioje futbolo komandoje, mama atėjo į pagalbą dukrai:
– Bori-isai Aleksanyčiau, argi galima pasakoti prancūziškus anekdotus padorioms merginoms? Juk Nina ne kokia nors...
Kieme jau kvepėjo pavasariu ir Nina taip pat šiek tiek atitirpo. Po vakarienės ji pasiūlė Borisui išeiti pakvėpuoti šviežiu oru. Entuziastų skersgatvyje glebėsčiavosi įsimylėjėlių porelės, bet Nina perspėjo, kad Borisas elgtųsi padoriai. Dėl to jis paklausė:
– Nina, o ką jūs dabar skaitote?
– Labai daug.
– O ką būtent?
– Ekspresionistus.
– Kiek aš žinau, tai agresyvus individualizmas plius reakcingas formalizmas ir misticizmas. O kaip jums patinka impresionistai?
– Eikite po velnių su savo egzaminais! – apmaudžiai pasakė Nina.
Homo-sovietikus medžiotojas pagalvojo, kad esant tokiam tarnybinės padėties skirtumui, Niną veikia kokie nors stabdantys veiksniai arba sąlyginiai refleksai. Kad ją nuramintų, jis atsargiai pastebėjo:
– Nina, man atrodo, kad jūs visą laiką kažko bijote.
– O kaip gi man nebijoti? Man jau devynis kartus piršosi. Bet aš visiems atsakiau. Ir jūs prie manęs geriau nelįskite...
– Kodėl? – pasidomėjo Borisas.
– Jums pačiam taip bus geriau, – nuoširdžiai atsakė Nina. Ji pasuko atgal link namų ir pagreitino žingsnį. Homo-sovietikus medžiotojas žingsniavo iš paskos ir švilpavo maršo dainelę:
Viens, du, nelaimė ne bėda, Ko gi tu, lakštingala, nelinksmai giedi?
Kad geriau susipažintų su antru savo romano herojumi, Sosi Gilrudu, Borisas kartais su juo draugiškai pasikalbėdavo. Juk burtininkas Sosi privalo iš jo išvaryti sąžiningo draugo vaidmenį ir naujo tipo partinį džentelmeną. Naujas draugas rafinuotai nusišypsojo:
– Na, kaip reikalai su nuotaka?
– Labai miela mergina, – pasakė homo-sovietikus medžiotojas. – Tik su ja labai sunku rasti bendrą kalbą.
– Visi žmonės skirtingi, – daugiareikšmiai pajudino lūpas Sosi. – Reikia tik žinoti, iš kokios pusės prieiti.
Bet iš kokios pusės reikia prieiti prie Ninos – to jis nepasakė.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ