"Jeigu kas pražudys Rusiją, tai bus ne komunistai, ne anarchistai, o prakeikti liberalai”.
F. M. Dostojevskis
Kad turėtų laiko rašyti savo naują knygą, Borisas Rudnevas, agitpromo sutikimu, formaliai skaitėsi stebuklų namo redkolegijos nariu. Bet didžiąją laiko dalį jis sėdėjo namuose su pieštuku rankose ir medžiojo naujo tipo tarybinius žmones – homo sovietikus.
Kartą Borisas ėjo per Gorkio gatvę. Staiga pasigirdo čaižus milicininko švilpuko garsas. Poste stovėjo ir šypsojosi senas pažįstamas – milicijos seržantas Kovalčiukas:
– Sveikatos linkiu, draugas Rudnevai! Kaip gyvenate, ką veikiate?
– Na, rašinėju pamažu.
– Aš taip pat rašau – protokolus. Rašau-rašau, o naudos jokios. O ką jūs rašote?
– Knygą. Apie naujo tipo tarybinius žmones.
– E-e, jeigu tipai; tai jau pagal mano profesiją. Kai juos atveda – iš karto pagal fizionomiją matau, kas per tipas. Tik paklausykite seno milicininko, draugas rašytojau. Visi tie senieji tipai nauju pavidalu: girtuoklis yra girtuoklis, vagišius yra vagišius, o žulikas, kaip buvo žulikas, taip žuliku ir liko. Bendrai, kuprotą tik kapas ištaisys:
Atsisveikindamas, seržantas šauniai atidavė pagarbą:
– Jeigu Jums, draugas Rudnevai, prireiks tipų knygai, užeikite pas mus į poskyrį. Pas mus rūsyje visada pilna tipų. Gal būt parinksime ką nors jūsų knygai.
Tuo metu Rytų Europos liaudies demokratinėse šalyse vėl pakvipo betvarkėmis. Tai buvo tų liberalių atpalaidavimų pasekmės, kuriuos įvedė po Stalino mirties: Sukilimas Rytų Berlyne 1953 metais, po to sukilimas Budapešte 1956 metais. Tokiais atvejais pagal rimbo ir pyragaičio principą, į darbą paleisdavo tankus ir... propagandą.
Laukiant naujų bruzdėjimų, gudriajame name pradėjo ruošti įvairias raminančias piliules. Ir tuo metu prisiminė apie Boriso Rudnevo knygą “Rytų Dvasia”.
Toje knygoje buvo aprašomas tarybinių okupacinių karininkų gyvenimas Rytų Vokietijoje. Ji buvo parašyta gana draugiškai nugalėtųjų atžvilgiu, ir tada tai sukėlė agitpromo nepasitenkinimą.
– Kalba, kad jūs ten su vokietaitėmis šurum-murum išdarinėjote, – pasakė autoriui. – Štai jos ir išgarsino jus.
Todėl autorių pervedė iš Berlyno į Niujorką, o knygą išleido nedideliu tiražu. Dabar gi taiki “Rytų Dvasia” buvo kaip tik, kad nuramintų nacionalines aistras. Net neatsiklausus autoriaus, knygą skubiai išvertė į vokiečių kalbą, atspausdino Leipcige ir platinimui atidavė agitpromo Berlyno skyriui.
Paprastai tokius leidinius dalija veltui, ir jų niekas neskaito. Bet didžiuliai gudručių iš agitpromo nuostabai, “Rytų Dvasią” vokiečiai ne tik skaitė, bet dar ir pirko. Knyga praėjo kaip geras romanas. Leipcige dirbo spaustuviniai presai, o agitprome patenkinti trynė rankomis.
Galiausiai Borisą pasikvietė į agitpromą, pasveikino su sėkme ir pasiūlė prasiblaškyti: nuskristi į Rytų Berlyną, ir ten perskaityti keletą pranešimų tarybų-vokiečių draugystės Draugijoje, kuri taip pat buvo viena iš agitpromo kuopelių. Po keleto pasisakymų universitetų ir profsąjungų auditorijose, Borisą Rudnevą net išrinko tarybų-vokiečių draugystės Draugijoje tarybos pirmininku.
Kad tą draugystę sustiprintų praktikoje, Borisas nutarė aplankyti savo senas draugužes, su kuriomis draugavo dirbdamas Berlyne. Tiesa, nuo to laiko praėjo jau keletas metų. Helgos tėvai jį sutiko nelabai draugiškai ir pranešė, kad ji jau seniai ištekėjo. Atminčiai jie jam net padovanojo Helgos nuotrauką – su vyru. Jis pasižiūrėjo: taip, gera buvo mergaitė, vienintelė moteris, nuo kurios iš palaimos jis net svaigdavo. Paprastai tokius dalykus rašo tik knygose, bet kartais taip būna ir gyvenime. Reikės tą nuotrauką pasidėti į savo šeimyninį albumą.
Po to jis patraukė pas Margo. Duris atidarė mandagus šviesiaplaukis vokietis. Iš paskos iš virtuvės pasirodė besišypsanti Margo. Sprendžiant iš visko, ji buvo devintame nėštumo mėnesyje. Margo labai apsidžiaugė susitikimu ir paaiškino, kad blondinas – tai jos vyras, kuris grįžo iš tarybinės nelaisvės.
“Ech, gera vokiečių tauta! – galvojo Borisas leisdamasis laiptais, – Kitas būtų lindęs muštis arba savo žmoną būtų sumušęs. O čia – viskas tylu ir ramu. Ir Margo šaunuolė, net akimis nesumirksėjo!“
Po to jis nuvažiavo pas Kitti, kuri šoko varjetę. Ta spėjo jau pabūti ištekėjusia, ir vaiką pasigimdyti, ir išsiskirti. Bet kiti turėjo savų problemų: ji prarado susidomėjimą vyrais! Pažinodamas Kitti gana artimai, Borisas nustebo:
– Kaip gi taip?
– Štai taip, – koketuodama šyptelėjo Kitti. – Kartą mes pasirodėme Drezdene. Po pasirodymo prie manęs prieina kažkokia dama. Labai gerai apsirengusi, jauna, graži. Ir giria: Jūs, sako, mieloji, nuostabi artistė, puiki! Na, ir kviečia pas save į svečius. Aš, durnė, nežinojau kas tai yra, ir nuvažiavau. Ji – gydytojo žmona, nuostabus butas, bet daktaro nėra. Gėrėme mes vyną, o ji tada man pribėrė morfijaus. O ryte aš atsibudau jos lovoje... Ji pasirodė iš tų...
Vėliau aš pas tą daktarienę dar keletą kartų buvau. O vėliau su manimi pradėjo darytis kažkas ne taip... Bendrai, ta ragana mane sugadino.
– Klausyk, bet juk tu buvai visiškai normali moteris. Tikra ugnis!
– O dabar visiškai šalta, – atsiduso Kitti. Ji paglostė savo trimetę dukrelę: – Rozmari, sėdėk ramiai. O tai būsi tokia, kaip mama.
– O kodėl tu išsiskyrei? – paklausė Borisas.
– Nežinau, – liūdnai šyptelėjo Kitti.
* * *
Tarybinės-vokiečių draugijos tarnybai vadovavo herr Gil de Brandt. Tai buvo mažas pusiau žydas su mindaline oda, svajingomis akimis ir tamsiomis manieromis. Jis buvo užsitarnavęs pacifistas: karo metais, kad netarnauto hitlerinei armijai, jis simuliavo beprotystę ir didesnę karo dalį praleido bepročių namuose. Ir visais kitais klausimais tas žmogus buvo atidus ir net šiek tiek malonus.
Kai Borisas pasiskundė, kad visos jo buvusios draugužės ištekėjo, herr Gil de Brandt draugiškai pamerkė:
– Važiuojam, paieškosim ką nors naujesnio.
Kad svečias iš Maskvos neliūdėtų ir laiko tuščiai neleistų, herr Gil de Brandt jį nuvežė pas geras pažįstamas. Tai buvo dvi žavios menų Akademijos studentės, Margit ir Annuš, būsimos dailininkės, kurios gyveno nuostabiuose mansardiniuose kambariuose po stogu Valdštrasėje. Tikra aukštesnės klasės Berlyno bohema.
Mielos merginos pradėjo svečiams ruošti kavą. Bet herr Gil de Brandt, pasiteisinęs užimtumu, atsisveikino ir iš karo išvažiavo. Prieš tai Borisui šnipštelėjo, kad kavą geriausiai gerti su romu, kurį parduoda prie sekančio kampo.
Iš mansardos lango matėsi Berlyno čerpiniai stogai. Virš stogų geso vakarinė saulė. Prietemoje tyliai šnibždėjosi medžių viršūnės. Ech, kaip gera! Ir merginos tokios gražios. Ypač po kavos per pusę su romu.
Anušš tokia stambi, tiesiog didinga. Bet viskas nuostabiai harmoninga. Ne krūtinė, o Baltijos jūra. Audros metu. Ne klubai, o tiesiog galvos svaigulys. Plaukai juodi, banguoja iki pat pečių. Tokiuose susipainioti ir paskęsti. Tikra valkirija! O veidas? Akys kaip slyvos. Skruostai kaip persikai. Lūpos kaip drėgnos vyšnios. Tikras klasikinis natiurmortas. Tai ne iš tų moterų žaliais plaukais ir raudonomis akimis, kurias teplioja dailininkai modernistai.
Ir baltaplaukė Margit taip pat velniškai graži. Tik šiek tiek lieknesnė ir šaltesnė, taip sakant, šiek tiek nekultūringesnė. Po penkto kavos puoduko su romu, baltaplaukė Margit virto tikra undine. Apie tokius minezingerius kurdavo balades ir savo širdis perverdavo kinžalais.
Vokiškas romas pasirodė gana išdavikiškas. Kai atėjo laikas eiti į namus, tarybinės-vokiškos draugystės apaštalas jau nebegalėjo suprasti, kur langas, o kur durys. O klasikinės būsimųjų dailininkių figūros išskydo tiesiog jo akyse, kaip dailininkų-siurealistų paveiksluose.
Valkirija ir undinė susižvalgė: kad tik svečias ant laiptų sprando nenusisuktų. Nors iš pažiūros undinė atrodė šalta, bet jos širdis pasirodė šiltesnė už valkirijos. Ji užsimetė žaketą ir išėjo palydėti svečio.
Laikrodis rodė po pusiaunakčio. Iš už šakotų kaštonų žvilgčiojo mėnulis, ir aplink buvo pilna romantikos. Tik nebuvo nei taksi, nei autobusų.
– Žinote ką? – pasakė undinė. – Tokiame stovyje iki namų Jūs nenusigausite.
– O aš į namus ir nelabai noriu, – prisipažino svečias.
– Gerai, tada pasilik pas mane. Bet tik kad tyliai-tyliai. Š-š-š, kad Annuš neišgirstų.
– O koks jos reikalas? Čia liaudies demokratija.
– Jos mama rusų grafienė. Todėl intymiais klausimais ji labai jautri. Š-š-š, kitaip ji man tokį skandalą sukels...
Sekantį rytą tarybinėje-vokiečių Draugijoje buvo spaudos konferencija, kur pagrindiniu pranešėju kalbėjo Borisas Rudnevas. Pranešėjas konferencijoje pasirodė nesiskutęs ir šiek tiek paglamžytas. Kartais jis papurtydavo galva ir įsiklausydavo lyg tikrindamas, ar ten viskas tvarkoje. Nuo vakarykščio romo jis kalbėjo stipriu bosu, kaip geras bocmanas, bet buvo aiškiai pakylėtas ir apie tarybinę-vokiečių draugystę kalbėjo taip šiltai ir nuoširdžiai, kad herr Gil de Brandt patenkintas šypsojosi.
Kai Borisas susitiko su Margit sekantį kartą, ji jam pasakė liūdną naujieną. Nepaisant visų atsargumo priemonių, – Annuš suprato, kas vyksta gretimame kambaryje. Ryte, kol Borisas agitavo už tarybinė-vokiečių draugystę, dvi draugės siaubingai susipyko: valkirija apkaltino undinę amoraliu elgesiu, pažeisdama visas gero tono taisykles tarp draugių, sukėlė jai siaubingą pavydo sceną, o po to susirinko visus savo teptukus ir išsikėlė į kitą butą.
Po netikėtos sėkmės Rytų Vokietijoje, “Rytų Dvasia” buvo išleista beveik visose liaudies demokratijos šalyse, net revizionistinėje Jugoslavijoje. Gudruoliai gudriame agitpromo name pajuto, kad jie patys save pergudravo, ir įsakė knygą išleisti rusiškai. Taip nelauktai Borisas Rudnevas staiga atsidūrė viešosios nuomonės prožektorių šviesoje.
Studentai autorių stabdė gatvėje ir su juo užvesdavo politines diskusijas. Susižavėjusios mokinukės rašė meilės laiškus ir pridėdavo savo fotografijas maudymosi kostiumėliais. O viena skaitytoja, sutikusi Borisą, nusivylusi skėstelėjo rankomis:
– Kada aš jus skaičiau, tai svajojau, kad jūs poetiškas, sausokas blondinas mėlynomis akimis. Žinote, kuris pasiima moteriška sielą ir ja groja kaip pianinu. O jūs visiškai ne toks. Jūs sugriovėte mano svajones! Jau geriau būčiau jūsų nesutikusi.
Stebuklų name, kur Borisas skaitėsi redkolegijos nariu, jį sutiko kaip dienos herojų. Šveicorius Nazaras knygos neskaitė, bet autoriui paspaudė ranką ir pagyrė:
– Teisingai-ai! Taip ir reikia rašyti...
Vestibiulyje vaikštantis Ostapas Oglojedovas nuoširdžiai apseilėjo abu Boriso skruostus:
– Borenka, duok užrūkyti! Mes dar parodysime, kaip reikia knygas rašyti. Mes dar ne taip parašysime...
– “Mes arėme!“ – pasakė musė, sėdėdama ant jaučio, – pastebėjo flegmatikas Filimonas.
Nenuorama Artamonas pasinaudojo proga išsipagirioti ir su Rudnevu išgėrė vakarykščio girtuokliavimo likučius. O finansinis genijus Sarkisianas lingavo galva:
– Kas tai yra garbė? Pšik – ir nebėra! Geriau iš Berlyno dagčių žiebtuvėliams būtų parvežęs. Daugiau būtų uždirbęs, negu iš knygos.
* * *
Psichologinio karo vadovams reikia žinoti kai kuriuos administracinės psichologijos dėsnius. Pavyzdžiui, kiekvienas geras vadovas žino, kad laikas nuo laiko būtina surengti kokią nors triukšmingą akciją. Sukrėsti, kad žmonės darbe nemiegotų. Ir kad tai pastebėtų aukštesnėse instancijose.
Tokiu būdu, atėjo laikas supurtyti ir agitpromo gudrųjį namą. Darbotvarkėje buvo stebuklų namo ir užsienio legiono reorganizacija. Bet tai ne visiškai tas legionas, kurio vardas legionas.
Užsienio legionu agitprome vadino kai kurias kategorijas užsienio piliečių, kurie užstrigo Tarybų Sąjungoje. Pagrindinai tai buvo perbėgėliai ir dezertyrai iš amerikiečių, anglų ir prancūzų okupacinių karių ir sąjungininkų įstaigų Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje.
Kaip taisyklė, Vakarų spauda rašo tik apie tarybinius perbėgėlėlius, kurie “pasirenka laisvę, kad “pasauliui pasakytų tiesą” per “Amerikos Balso” ir “Išsilaisvinimo” radijo mikrofonus. Bet iš tikrųjų perbėgėlių srautai judėjo į abi puses. Kartais į Rytų Vokietiją bėgdavo tiek amerikiečių dezertyrų, kad pasieniečiai-folkspolicininkai, paprasčiausiai, juos lazdomis vydavo atgal, žinodami, kad daugelis iš jų paprasčiausi kriminaliniai arba narkomanai.
Psichologiniame kare reikšmingą vaidmenį atlieka ne tik psichologija, bet ir šalta statistika. Tos statistikos požiūriu, užsienio legionas skirstomas į tris kohortas.
Pirmoji kohorta, pati skaitlingiausia, bėgo dėl romantinių priežasčių. Kai kurie amerikiečiai, kad atsikratytų savo žmonų, buvo pasiruošę pasislėpti net už “geležinės užuolaidos”. Kiti, atvirkščiai, tai darė norėdami rasti naują laimę su jaunute vokietaite, manydami, kad dezertyravimas paprasčiau už skyrybas. Buvo ir tokių, kurie dėl nelaimingos meilės vietoje savižudybės bėgo į TSRS. Vienaip ar kitaip, pagrindinai tai buvo bigamistų kohorta.
Antroji kohorta, taip pat gana skaitlinga, bėgo dėl smulkių kriminalinių ir administracinių prasižengimų. O trečioji kohorta susidėjo iš nuotykių ieškotojų ir idealistų.
Po patikrinimo saugumo organuose, visus tuos legionierius perduodavo į agitpromą tolesniam apdorojimui. Ten jiems iš karto priklijuodavo politinių emigrantų etiketes ir pradžioje, kol jie buvo dar šviežūs, naudojo juos “Laisvės” radijuje arba stebuklų name. Vėliau, kai jie prarasdavo savo aktualumą, agitpromas nežinojo, ką su jais daryti, ir juos atiduodavo Tarptautinei draugijai, kuri užsiiminėjo pagalba revoliucijos kovotojams – MOPR arba draugijai Raudonasis Kryžius.
Pirmoji kohorta, amūro aukos, t.y., bigamistai, anksčiau ar vėliau susikurdavo šeimas, susirasdavo darbą ir nueidavo nuo politinės arenos.
Antroji kohorta, tamsių reikalų mėgėjai, net socializmo sąlygomis grįždavo prie įprastų užsiėmimų ir papuldavo į kalėjimą. Bet atsėdėję, jie, kaip taisyklė, vėl atsirasdavo “Laisvės” radijuje arba stebuklų name ir siūlydavo savo memuarus, kur jie aprašydavo savo naują patirtį tarybiniuose kalėjimuose ir lygindavo tai su kapitalistinio pasaulio siaubu.
Kaip bebūtų keista, bet būtent ši antroji kohorta iš kriminalinių elementų ir buvo agitpromo propagandos aukso fondu. O sidabriniu fondu buvo antroji kohorta – iš nuotykių ieškotojų ir idealistų.
Užsienio legiono štabas buvo gyvenvietėje netoli Maskvos, kuri karo metais tarnavo lageriu vokiečių karo belaisviams. Kai vokiečiai išvažiavo į namus, tame lageryje su malonumu apsigyveno benamiai tarybiniai piliečiai.
Čia glaudėsi daugelis iš maskvietiškos bohemos ir įvairūs nevykėliai, kuriuos taip ir vadino – nedadirbtais. Netoliese buvo Peredelkino vasarnamių gyvenvietė, kur gyveno žinomi tarybiniais rašytojai ir poetai. Todėl kaimyninę gyvenvietę, kur gyveno nusigyvenusi bohema ir įvairūs nevykėliai, nedadarytieji, pradėjo vadinti Nedodelkino. Taip tas pavadinimas ir prilipo – nedadarytieji ir Nedodelkino.
Tame pat Nedodelkino prisiglaudė ir užsienio legionas. Iš pradžių tas užsieniečių legionas pasipildydavo natūraliai. Bet palaipsniui šaltinis pradėjo sekti ir tada Moksliniame Tyrimų Institute – MTI-13 sukūrė kažkokius specialius metodus. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo.
Amerikiečių pasiuntinybėje Maskvoje dirbo toks Vikki Kravsonas, kuris gana ilgai bendradarbiavo su tarybine žvalgyba. Todėl jam įsakė ruoštis namo į Ameriką. Lyg tai pasiuntinybė užuodė apie jo ryšius su tarybine žvalgyba, lyg tai Vikki, paprasčiausiai, išsigando, bet, vienaip ar kitaip, Vikki nusprendė likti Tarybų Sąjungoje ir pasiskelbė politiniu pabėgėliu. Todėl, kad žvalgybai jis buvo nebereikalingas, tai jį iš karto atidavė muilui – į agitpromą.
Diplomatinio skandalo dėka, ta byla įgavo pasaulinę reikšmę. Vėliau gudriame name iš mažo Vikki padarė didelę šišką ir nusprendė, kad jis turi parašyti knygą. Vikki sėdėjo, stengėsi, bet jam nieko nesigavo. Tada knygelę parašyti pavedė angeliškos išvaizdos Adomui Abramovičiui Balamutui. Bet, įpusėjus rašyti knygelę, Vikki susipyko su savo angelu-sargu.
Knygutę pabaigti pavedė menševikui Čumkinui, kuris buvo bolševiko Čumkino tėvas ir kuris maitinosi iš “Laisvės” radijo kaip konsultantas revoliucijos klausimais. Knygutę pavadino trumpai ir aiškiai: “Aš pasirinkau komunizmą!“ Kai šis kolektyvinis darbas buvo baigtas, nuo jo aiškiai kvepėjo menševikais ir trockistais. Trockistinis kvapelis kilo nuo puolusio angelo Balamuto, kuris sielos gilumoje buvo šiek tiek trockistu.
Žinoma, knygutę išleido Vikki Kravsono vardu, kuris vėliau turėjo honoraru pasidalinti su Balamutu ir Čumkinu. Bet kai reikėjo dalintis, Vikki staiga pareiškė, kad knygutę parašė pat, ir jiems nedavė nė kapeikos. Nuskriausti rašytojai-vaiduokliai vaikščiojo po Maskvą ir ant kiekvieno kampo jį keikė.
Apie tai suuodė užsienio žurnalistai, ir Vikki apkaltino sukčiavimu. Kad išpūstų propagandinį efektą, gudrus agitpromas nusprendė Prahoje inscenizuoti tarptautinį teisminį procesą kaltinant žurnalistus apšmeižus sąžiningą Vikki.
Kaip antrosios pusės liudininkė, į Prahą atvažiavo net buvusi Vikki žmona. Ji garsiai verkė ir kartojo, kad Vikki buvo kažkoks nenormalus, kad nenorėjo vaikų ir visą laiką ją vertė darytis abortus. Procese Vikki sau pasidarė prabangią šukuoseną-permanentą, ant visų puldinėjo kumščiais ir keikėsi necenzūriniais žodžiais. O išėjęs į gatvę bijojo, kad jį užmuš, todėl reikalavo dviejų asmens sargybinių.
– Agresijos priepuoliai ir persekiojimo manija, – konstatavo agitpromo viršininkas. – Tipiškas šizofrenikas.
Žinoma, agitpromas procesą laimėjo. Vėliau Vikki vedė kažkokią senutę, bet netrukus išsiskyrė. Apsigynimui nuo priešų jis išprašė pistoletą ir greitai pašovė žmogų, kuris per klaidą pasibeldė į jo duris. Nuo to laiko, išeidamas į gatvę, vargšas Vikki prisiklijuodavo netikrą barzdą ir ilgus ūsus.
Bet visi žinojo, kur jį rasti – restorane “Odesos arbatinė”. Paprastai jis ten sėdėdavo nulindęs į tamsų kampą, su dirbtine barzda ir priklijuotais ilgais ūsais, be to, dar ir su tamsiais akiniais. Kartais jis kuriam laikui išnykdavo. Kalbėjo, kad į psichiatrinę ligoninę.
Galų gale Vikki Kravsonas nusišovė iš to pačio pistoleto, kurį buvo išprašęs savigynai. Kad nukreiptų dėmesį, paleido gandą, kad Vikki tapo kažkokių agentų auka.
Nespėjo nuvilnyti Kravsono byla, kaip horizonte pasirodė kita įžymybė. Iki išgarsėjimo, Džemma Kossen tarnavo toje pačioje amerikiečių pasiuntinybėje kuklia mokytoja pasiuntinybės personalo vaikams. Vėliau ji kažkodėl nusprendė pabėgti.
– Grandininė reakcija! – nusprendė agitprome.
Iš pradžių pabėgėlę Džemmą priglaudė Raudonajame Kryžiuje. Bet, netrukus bėglė persigalvojo ir sugrįžo į pasiuntinybę. Sekančią dieną ji vėl persigalvojo ir iš trečio aukšto iššoko pro langą į gatvę. Ją paėmė su sulaužyta koja – ir su garbe.
Kol Džemma gulėjo ligoninėje, gudriame name jos vardu skubiai sukūrė knygelę “Šuolis į socializmą”. Išėjusi iš ligoninės, Džemma gavo savo honorarą, nusipirko automobilį, trenkėsi į medį ir vėl atsidūrė ligoninėje, bet jau su perskelta kaukole.
Kai jai kaukolę užlopė iš išorės, pasirodė, kad pas ją viduje kažkas netvarkoje. Teko ją siųsti į trečią ligoninę. Šį kartą į dvasinių ligonių kliniką.
– Nieko nesuprantu! – skėsčiojo rankomis agitpromo viršininkas. – Gal tai nuo šuolio į socializmą? Gal tai dėl avarijos? Arba ji iš viso trenkta?
Kartu su Džemma iš tos pačios pasiuntinybės pabėgo ir pasiskelbė negrįžtančiu dar vienas mokytojas. Iš lango jis neiššoko, todėl į garsenybes nepapuolė. Vos tik agitprome pasidrožė pieštukus, kad parašytų jo vardu knygą, kaip atėjo žinia, kad jis jau beprotnamyje.
Čia jau agitpromo viršininkas neišlaikė:
– Velnias žino kas! Žvalgyba spaudžia visokius psichus. O mes vėliau turime su jais terliotis...
Po ilgų pasitarimų MTI-13, gudriame agitpromo name nusprendė, kad užsieniečių legioną reikia perduoti stebuklų namo pavaldumui. O taip pat, kad stebuklų namui reikia naujo vado. Ir čia agitpromo viršininkui nušvito.
Juk po sėkmės su “Rytų Dvasia” Borisas Rudnevas dabar garsus. Be to, jis etatinis agitpromo instruktorius – ir nieko neveikia, pasiėmė kūrybines atostogas – ir rašo knygą. Ir agitpromo viršininkas nuspaudė reikiamus mygtukus.
* * *
Borisui Rudnevui telefonu paskambino arhiepiskopas Pitirimas ir paprašė su juo susitikti name su auksiniu gaideliu. Tai buvo tas pats arhiepiskopas Pitirimas, pasaulietiškai valstybės saugumo generolas-pulkininkas Pitirimas Fiodorovičius Dobronravovas, kuris buvo KGB 13-ojo Skyriaus viršininko – naujos tarybinės inkvizicijos dešinioji ranka. O namas su auksiniu gaideliu, kuriame gyveno Maksimas Rudnevas, tarnavo savotišku konspiraciniu butu, kur susitikinėdavo raudonojo popiežiaus artimiausia aplinka.
Kai Borisas atvažiavo, Maksimo namuose nebuvo, o archiepiskopas Pitirimas vaikščiojo apsivilkęs KGB maršalo uniformą. Ant jo antpečių blizgėjo sukryžiuoti kirvukai, KGB techninės tarnybos ženkliukai, kurie šiuo atveju šiek tiek priminė viduramžių inkviziciją.
– Na, Borisai Aleksanyčiau, sveikinu! – nusišypsojo generolas archiepiskopas. – Agitpromo viršininkas jūsų kandidatūrą siūlo į stebuklų namo prezidento postą, kuriam bus pavaldus ir užsieniečių legionas. Agitpromo viršininkas sako, kad jums vadovaujant mes sukursime naujo tipo politinę organizaciją. Na, ir nuskambėsime visame pasaulyje...
– Kas? – paklausė Borisas. – Užsienieči7 legionas? Bet juk tai dezertyrų, bigamistų, vagių ir sukčių gauja. O jūs norite, kad su jų pagalba aš visą pasaulį apversčiau?
– O kodėl gi ne? Nepamirškite, kad Leninas ir Trockis, jeigu pasiaiškinti, taip pat buvo dezertyrai ir gyveno užsieniuose. Stalinas savo politinę karjerą pradėjo nuo bankų plėšiko. O Litvinovas padėjo tuos pinigus plauti, – Borisas neigiamai palingavo galva, o generolas-archiepiskopas pašaipiai tęsė: – Turėkite omeny, kad savo karjeros pradžioje Julijus Cezaris taip pat buvo apgavikas ir avantiūristas, ir jį net viešai plakė. O artimiausiu Lenino bendradarbiu buvo Romanas Malinovskis, bolševikų frakcijos vadovas valstybinėje dūmoje, kuris iki tol buvo teisiamas už vagystes ir išprievartavimą. Ir stambiausias Kominterno veikėjas Karlas Radek-Sobelsonas taip pat buvo teisiamas už vagystę: Net jo pseudonimas K. Radek lenkiškai reiškia “kradek”, tai yra, vagis. Bendrai, Borisai Aleksanyčiau, stebuklų namo vaidmenyje jūsų laukia įdomus darbas.
– Ne, ne, Pitirimai Fiodorovičiau, ačiū už suteiktą garbę.
– Gerai, tada aš jums atskleisiu vieną mažą paslaptį. Tarp mūsų kalbant, stebuklų namo reorganizacija – tai naujas ir gana užslaptintas mūsų Mokslinio Tyrimo Instituto – MTI-13 specprojektas. Tai – vienas iš psichologinio karo objektų. O tas psichologinis karas dabar vedamas ne mėgėjiškais metodais, o rimto mokslinio-tyrimų darbo pagrindu. – Generolas-archiepiskopas paglostė savo išpuoselėtą barzdą. – O kas dėl personalo, tai... Patikėkite manimi, visos revoliucinės arba, sakykime, ardomosios organizacijos susideda iš tokių elementų. Kažkada, dar iki revoliucijos, Lenino paklausė, kas bus jo artimiausi pagalbininkai. Ir atvirumo minutę draugas Leninas atsakė trumpai ir aiškiai: “niekšai!“ O draugas Stalinas vėliau, po revoliucijos, visus tuos niekšus sušaudė. Revoliucija turi savus, nematomus dėsnius, apie kuriuos sunku parašyti istorijos vadovėliuose.
– Taip, bet stebuklų namas – tai, paprasčiausiai, alkoholikų gauja. Šantrapa!
– Tai išoriškai. O viduje – Tai labai sudėtingas ir švelnus mechanizmas. Tai savotiška laboratorija. Maistingas buljonas, kuriame kultivuojamos specialios psichologinio karo bacilos. Tiesa, jūsų žiniai – tas specialus projektas vadinasi “Šventųjų ir nusidėjėlių profsąjunga”.
– Šventųjų šiame stebuklų name aš kažkodėl nemačiau, – skeptiškai pastebėjo Borisas.
– Taip, nuodėmingųjų visada daugiau, negu šventųjų, – sutiko tarybinės inkvizicijos generolas-archiepiskopas. – Be to, yra dar nuodėmingi šventieji ir šventi nuodėmingieji. Taip pat yra geras blogis ir blogas gėris. Tik ne visi tai mato.
Jis vaikščiojo po kambarį susidėjęs rankas už nugaros:
– Savo laiku Dostojevskis perspėjo, kad, jeigu kas nors pražudys Rusiją, tai bus ne komunistai ir anarchistai, o prakeikti liberalai. Dostojevskis gerai žinojo, ką kalba, – ir buvo teisus. Todėl prie liberalizmo vėliau ir prilipo pravardė – supuvęs liberalizmas. O toks supuvęs liberalizmas – tai dvasiniai nuodai, lavoniniai nuodai. Tai ir yra tas pats geras blogis, kuris iš išvaizdos gėris, o iš tikrųjų blogis. Todėl filosofas-šėtono ieškotojas Berdiajevas, gero blogio ir blogo gėrio išradėjas, ir vadino liberalų grafą Levą Tolstojų “Tikru gyvybės šaltinių nuodytoju”. Tai skiriama Tolstojaus religinei filosofijai, kai jis jau buvo dvasiškai ligotu žmogumi. Štai už tą Tolstojų ir atskyrė nuo cerkvės. Bet tiksliai tokiu pačiu “gyvybės šulinių nuodytoju buvo ir pats Berdiajevas. Todėl Aukščiausiojo Sinodo teismas 1915 metais ir nuteisė Berdiajevą amžinai tremčiai į Sibirą. Todėl Leninas Berdiajevą ir išsiuntė į užsienį – ir dar 300 tokių pat mėlynų musėlių. Mėlynosios musės – lavoninės musės. Ir jos nešioja lavoninius nuodus.
– Gerai, liberalizmas – tai geras blogis, – pasakė Borisas. – O kas gi yra blogas gėris?
– Tai yra mūsų darbas, – rafinuotas, kaip jėzuitų, šyptelėjo tarybinės inkvizicijos generolas-archiepiskopas. – Supuvusio liberalizmo lavoniniai nuodai – geras blogis į Rusiją iš Vakarų. Ir tai buvo viena iš revoliucijos priežasčių, kuri Rusijai kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių. Naujos visuomenės gimdymas. Bet Vakarai tų nuodų mums įleidžia ir dabar – prisiengdami taip vadinamų disidentų humanizmo kauke, kurie, iš esmės, yra neotrockistai ir neoberdajevininkai. O mes, naujos jaunos Rusijos slaptoji policija, tyliai tuos nuodus pumpuojame atgal – iš Rytų į Vakarus. Tam pačiam tarnauja ir “Šventųjų ir nuodėmingųjų profsąjungos” specialusis projektas. Taip kad, jūsų darbas bus gana įdomus. Savotiška sanitarinė-politinė profilaktika.
– Pitirimai Fiodorovičiau, bet aš kūrybinėse atostogose – ir rašau savo knygą...
– Žinau, apie idealius naujo tipo tarybinius žmones – homo sovietikus. Bet ta tema daug sunkesnė, negu jūs galvojate. Ir aš norėčiau jums padėti. Būtent todėl aš ir palaikau jūsų kandidatūrą į stebuklų namo prezidento postą. Garantuoju, kad toje “šventųjų ir nusidėjėlių profsąjungoje” jūs turėsite pačias geriausias galimybes susipažinti su tais homo sovietikus praktikoje.
– Chm, bet koks tai, atvirai kalbant, darbas?
– Jūs žinote skirtumą tarp juodosios ir baltosios propagandos?
– Aš tik žinau, kad juodoji propaganda – tai pornografija ir įvairūs nespausdintini dalykai. Moraliniam priešų poveikiui.
– Taip, bet tai vieni juokai. Mes užsiiminėjame daug didesniais reikalais ir daug aukštesniame ideologiniame lygyje. Viena mūsų bacila sėdėjo šalia prezidento Ruzvelto ir net jam patarinėjo, ką daryti. Atominio šnipo Fukso byla – tai taip pat mūsų darbas. Tam mes turime specialų smegenų centrą: profesorius, daktarus, gudručius ir pusdievius.
Generolas-archiepiskopas pakėlė pirštą į viršų ir jį pasukiojo, kaip ištrauktuvą.
– Visokie ten naujieji filosofai ir teologai, sociologai ir biologai... Pavyzdžiui, visas psichologinis karas, iš principo, bazuojasi ant taip vadinamo “Lenino komplekso”, kuris iš žmonių daro tikrus revoliucionierius. Bet visa tai – reikalai sudėtingi ir supainioti. Beveik kaip juodoji magija.
Agitpromo instruktorius susiraukė:
– Bet aš tais juodais dalykais niekada neužsiiminėjau.
– Nieko, ten bus ir juodo, ir balto. Jūsų dalis – tik balta. O juodais reikalais užsiiminės kiti. Prisiekiu, kad to jūs net nematysite. Ryšiams tarp juodosios magijos ir baltosios magijos, Mefistofelio vaidmenyje pas jus bus Sosijus Isajevičius Gilrudas. O tas žmogus labai originalus, tikras burtininkas. Vėliau mes prie jūsų pristatysime angelą-sargą.
– Bet kas ta juodoji magija, kurios aš net nepamatysiu?
– Laikui bėgant gal ir pamatysite. Dėl teorinio pasiruošimo rekomenduoju jums perskaityti Gėtės knygutę “Vilhelmo Meisterio mokykliniai metai”. Be to, paskaitykite Apulejaus “Aukso veršį”, kur sakoma, kad norint pasiekti tikrą išmintį, pirmiausiai reikia pabūti asilo kailyje. Ir linkiu jums sėkmės rašant jūsų knygą apie homo sovietikus. Pažiūrėsime, kaip jums pasiseks.
Išeidamas iš blogo gėrio namo, kuriame gyveno raudonasis popiežius Maksimas Rudnevas, Borisas pasižiūrėjo į šaunų auksinį gaidelį, kuris ant stogo sukiojosi vietoje vėjarodžio, ir pagalvojo: “Velniai jus griebtu su visa jūsų juodąja magija! Neleidžia žmogui ramiai pagyventi”.
Taip žmonių sielų inžinierius Borisas Rudnevas tapo stebuklų namo prezidentu ir “Šventųjų ir nusidėjėlių profsąjungos” specialaus projekto viršininku.
* * *
Iš užsienio legiono į stebuklų namą papuolė tik vienas žmogus – Maiklas Dundukas, kurį visi vadino Mušeru. Mušero tėvas po revoliucijos pabėgo į Angliją ir vedė anglę. Todėl Mušeras laisvai kalbėjo angliškai ir rusiškai. Dėka to, jis, Jos Didenybės armijos majoras, papuolė į tarnybą Kontrolinėje taryboje Berlyne. O tarybiniame užsienio lageryje Mušeras atsidūrė per savo minkštą širdį.
Nors Londone Mušeras turėjo žmoną ir du vaikus, Berlyne jis įsimylėjo šonsonetės dainininkę Dianą. Iš tų, kurios ne tiek dainuoja, kiek rodo savo nuogas kojytes. Vėliau Diana tapo nėščia ir pradėjo šliurpčioti ir verkšlenti. Mušeras gi, nekentė moteriškų ašarų ir, kad ištrūktų iš tos painios situacijos, kartu su Diana pabėgo į Vokietijos tarybinę zoną, iš kur Jos Didenybės majorą persiuntė į Maskvą.
Stambesnieji bėgliai, tokie, kaip atomininkas Pontekorvo arba diplomatai-pedikai Bergess ir Maklin, įsikurdavo neblogai, Peredelkino apylinkių vilose. O tokia smulkmė, kaip Mušeras su Diana, nusileido Nedodelkino gyvenvietėje. Tame užsieniečių legione, tarp nedadarytųjų iš Nedodelkino, Diana netrukus Mušerui padovanojo nuostabią dukrytę.
Diana buvo kilusi iš Elzaso, todėl ji laisvai kalbėjo ir vokiškai, ir prancūziškai. O todėl, kad jos mama buvo lenkų žydaitė, tai netrukus Diena laisvai plepėjo ir rusiškai. Ji ir praminė savo vyrą Mušeru, kas prancūziškai reiškia “mano mielas”. Todėl visi jį taip ir vadino – Mušeras ir Mušeras.
Anglijoje Mušeras baigė universitetą ir net turėjo magistro titulą iš kažkokių ten liberaliųjų menų. Bet Tarybų Sąjungoje tų liberaliųjų menų niekam nereikėjo, ir Mušerui teko dirbti paprastu dažytoju statybose. Nepaisant to, Mušeras nenusiminė ir nuoširdžiai mylėjo savo žmoną ir dukterį. Užtat Diana, kuri svajojo apie aukštą karjerą, dažnokai padejuodavo, kad ji iškeitė ylą į muilą.
Po užsienio legiono prijungimo prie stebuklų namo, Mušerui pasiūlė prezidento pavaduotojo postą socialiniams klausimams. Žinodamas stebuklų namo sudėtį, Mušeras atsisakinėjo:
– Dėkoju, geriau aš liksiu dažytoju.
Bet čia įsikišo Diana:
– Mušerai, bet ten tikriausiai galima padaryti karjerą! Sutik!
Diana visada tikino, kad todėl, kad ji pusiau žydaitė, tai ji protingesnė už kitus. O nedadarytieji iš Nedodelkino, kurie pažinojo Dianą, sakė, kad ji ne tiek protinga, kiek pusiau protinga.
Vienaip ar kitaip, bet Mušerui teko sutikti su žmona. Taip Mušeras Dundukas, buvęs Jos Didenybės armijos majoras, pradėjo savo karjerą stebuklų name.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ