“Pati gudriausia šėtono išmonė – tai, mus įtikinti, kad jis neegzistuoja”.
Šarlis Bodleris
Antrasis specialaus projekto “Velniava” kūdikis buvo tokia bevardė įstaiga, kurią vadino paprastai, stebuklų namu. Bet nieko stebuklingo ten nebuvo. Visi žinojo, kad “Laisvės” radijas užsiiminėja propaganda užsieniui per orą, o stebuklų namas – daro tą patį. Popieriuje.
Stebuklų namas buvo įsikūręs maloniame dviejų aukštų name Aliošino skersgatvyje, netoli nuo Sadovoje žiedo ir “Laisvės” radijo. Kažkada tas namas priklausė turtingam pirkliui. O todėl, kad visi pirkliai buvo šiek tiek keistoki, tai šalia, paslėptas už alyvų krūmų, stovėjo antras, tiksliai toks pat namas, kurį, kaip buvo pasakojama, pirklys buvo pastatęs savo meilužei. Net rodė slaptus vartelius tarp tų namų, pro kuriuos globėjas-pirklys vaikščiodavo į pasimatymus.
Dabar gi, stebuklų namas tarnavo linksmos bohemos būstine. O antrame name, kur kažkada lepinosi pirklio meilužė, dabar buvo įsikūręs kažkokios karinės žvalgybos niūrus specialus skyrius. Todėl tą antrą namą vadino niūriu namu. Ir vietoje nerūpestingo pirklio, per slaptus vartelius dabar ten dalykiškai bėgiojo ryšininkai su antspauduotais paketais.
Sklido gandai, kad visame pasaulyje nuskambėjusi istorija su anglų atominiu mokslininku Pontekorvu, kuris pabėgo į TSRS su svarbiomis karinėmis žiniomis, buvo to niūraus namo rankų darbas. Bet koks ryšys tarp stebuklų namo bohemos ir atominiu šnipinėjimu niūriame name? Čia net pats gudraus namo agitpromo viršininkas tik pečiais traukė ir apsimetė, kad nieko nežino.
Nors ir “Laisvės” radijas ir stebuklų namas, abu buvo pavaldūs agitpromui, bet tarp jų egzistavo kai kokia konkurencija, arba, jeigu norite, socialistinis lenktyniavimas. Todėl įstaigų darbuotojai mėgo vienas kitą pakritikuoti. Kalbant apie stebuklų namą, Ostapas Oglojedovas nuoširdžiai liejo apmaudą:
– Na ir šaraškina kontora! Jiems net ir grašius moka ne tiesiogiai, o per užpakalines duris – atneša pro slaptus vartelius.
Pagrindinį vaidmenį stebuklų name vaidino Sosijus Isajevičius Gilrudas, kuris vykdė ryšininko pareigas tarp stebuklų namo ir gudraus agitpromo namo. Praktiškai jis buvo savotišku stebuklų namo komendantu..
Jeigu kokį nors partinį komisarą įsivaizdavo kaip chamavotą prižiūrėtoją odine striuke ir naganu, tai tame punkte Sosijus Isajevičius buvo maloni išimtis. Tai buvo naujo tipo komisaras. Mandagus ir įžvalgus, gudrus ir išradingas, jis žmones sužavėdavo taip pat lengvai, kaip Don Žuanas sužavėdavo moteris. Žodžiu, tikras tarybinis džentelmenas.
Sosijaus Isakovičiaus veidas buvo vėjų nugairintas ir švaria oda, akys protingos ir šaltos, manieros ištreniruotai kuklios ir užtikrintos. Jis mėgo languotus sportinio tipo švarkus, kabardiniškas kelnes su nepriekaištingu kantu ir zamšinius batelius. Iškrakmolyti marškiniai, madingas kaklaraištis ir paslaptingi segtukai rodė, kad tas žmogus sugeba puikiai pasirodyti, bet save kontroliuoja ir elgiasi taip, kaip reikalauja geras tonas. Bendrai, gana inteligentiškas ir įdomus žmogus. Viena tik gadino nuotaiką Sosijui Isajevičiui – minkštas iškilus pilvukas, kuris buvo nukaręs virš diržo.
Komisaras Gilrudas gimė Pabaltijyje. Jo tėvas buvo krikštytas žydas ir iš Isaako tapo Isajumi. Bet, kad neatskiestų savo kraujo, tėvas vedė karaimę iš Mozės atšakos žydų, tai yra, iš žydų sentikių atšakos. Tokiu būdu, Sosijus Isakovičius pagal kraują buvo grynakraujis žydas, bet iš krikštytų.
Bet tikratikiai žydai-talmudistai nemėgsta nei krikštytų žydų, nei karaimų-sentikių. Todėl Sosijus Isakovičius niekada savęs nevadino žydu, bet ir neslėpė savo tautybės. Todėl net tie, kas į žydus žiūrėjo šiek tiek kritiškai, skaitė, kad Sosijus Isakovičius – tai maloni išimtis ir kad jis labai geras žmogus.
Gilrudo tėvas buvo seno raugo rusų liberaliosios inteligentijos tarpo. Pabaltijyje jis leido gerą rusų laikraštį, kuris apjungė liberaliuosius rašytojus ir poetus. Bet kai 1939 metais Pabaltijį prijungė prie TSRS, tėvą iš karto areštavo už dalyvavimą kažkokių slaptų organizacijų veikloje. Tarybinė slaptoji policija žinojo, kad Vakaruose tos slaptos organizacijos vaidina beveik tokį pat vaidmenį, kaip TSRS komunistų partija. Ir, jeigu jūs norite užimti valdžią, tai būtina likviduoti tas slaptas organizacijas. Todėl Gilrudo tėvas išnyko be pėdsakų, o jo sūnus išsigelbėjo tuo, kad iš karto įstojo į komunistų partiją.
Vaikystėje Sosijų Isakovičių vadino meiliai – Sosi. Ir dabar draugų rate jį vadindavo Sosi.
Tolesnis Sosi gyvenimas buvo apgaubtas miglos, kai pelkės prieš sutemą. Kalbėjo, kad karo metais jis buvo išsiųstas pas vokiečius kaip tarybinės žvalgybos agentas ir dirbo vokiečių propagandos sistemoje, įstaigose “Cepelinas” ir “Vineta”, kurios buvo tampriai susijusios su saugumo tarnyba SD ir gestapu.
Taip jau atsitiko, kad propaganda visada susijusi su žvalgyba. Taip buvo ir pas vokiečius net draugo Lenino laikais, kuriam vokiečiai išmokėjo 50 milijonų auksu ir pristatė į Rusiją užplombuotame vagone. Taip ir amerikiečių propaganda, “Laisvosios Europos” radijas ir “Išsilaisvinimo” radijas, kaip rašė amerikiečių spaudoje, taip pat kažkodėl susijusios su amerikiečių žvalgyba Si-ai-ei. Todėl ir gudrusis agitpromo namas tampriai susijęs su tarybine žvalgyba.
Kalbėjo, kad karo metais Sosi buvo labai vertingas agentas. Maloni išvaizda, išradingumas ir lankstumas sprendžiant reikalus, jam padėjo užsitarnauti vieno iš gestapo generolų palankumą. Viršininkai mėgsta padėjėjus, kurie randa išeitį iš bet kokios padėties. O tokiuose reikaluose Sosi buvo tikras genijus.
Kai užeidavo kalba apie jo karinius žygdarbius, Sosi kukliai tylėdavo. Todėl vieni kalbėdavo, kad jis buvo agentu-provokatoriumi ir pražudė daug žmonių. O kiti kalbėjo atvirkščiai, kad jis daug žmonių išgelbėjo ir net padėjo jiems susirasti gerus darbus – taip pat gestape. Iš tikrųjų, kai kurie buvę gestapininkai ir dabar dirba su juo stebuklų name.
Visa tai Sosi sukūrė kuklaus didvyrio aureolę, kuris nesigiria savo žygdarbiais. O buvęs ryšys su gestapu jo įmitusiai figūrai suteikė kai kokį pikantiškumą, kaip krienai keptam paršiukui.
– O iš kur pas Sosi toks archaietiškas vardas? – paklausė Serafimas Allilujevas.
– Ne archaietiškas, o archeologinis, – pataisė Ostapas Oglajedovas. – Jo tėvas užsiiminėjo Senovės Graikijos ir Romos klasikine demokratija. Todėl ir sūnų pavadino Sosijumi – kažkokio antikvarinio didvyrio garbei.
– Ot keistuolis!
– Taip, o vėliau tas keistuolis buvo lyg tai joga, lyg tai nudistas. Bendrai, vietoje trojėniškos togos jis apsisupdavo paprasčiausia paklode. Ir vėliau jis save pristatinėdavo mecenatu ir filantropu.
Po karo Sosi vedę estę. Jo žmona Linda buvo jauna, patraukli ir gerai išauklėta. Bet ji dažnai sirguliavo, todėl, paprastai, laikėsi atokiau nuo vyro. Kai Sosi ją kur nors kviesdavo, Linda atsisakydavo, skųsdavosi galvos skausmais ir negalavimu.
Sosi pasakodavo, kad karo metais Linda padėjo partizanams ir net buvo sunkiai sužeista. Dėl to sužeidimo ji negali turėti vaikų. Tiksliau, gali, bet tai būtų susiję su rizika jos pačios gyvybei. O jis jos gyvybe rizikuoti nenori. Todėl jie vaikų neturi.
Žmonės Sosi užjautė. Tuo labiau, kad jis su Linda elgėsi pabrėžtinai dėmesingai ir pagarbiai. Nors ji pastoviai sirguliuodavo, jis niekada nežvilgčiojo į kitas moteris, kuo užsitarnavo visuotinę pagarbą.
Vienas tik žiniukas Ostapas skeptiškai šaipėsi:
– Chm, geras katinas visada liesas. O Sosi kažkodėl net per daug riebus.
Kažkoks filosofas pasakė, kad žmogaus asmenybė nepakartojama. Sosi, kartodamas tą filosofą, sakydavo, kad visi žmonės skirtingi. Geriausiu pavyzdžiu buvo jis pats. Nors jis neturėjo jokio formalaus išsilavinimo, bet jis buvo neeilinis žmogus, ir net daugeliu atžvilgių.
Kai stebuklų name kalbėdavo tarnybiniais klausimais, komisaras rodydavo ypatingą dėmesį. Šiek tiek į šoną palenkęs galvą ir pabelsdamas pieštuku, jis visų išklausydavo. Po to, kaip ir priklauso dvasiniam globėjui, jis savo ganomiesiems duodavo vertingų patarimų. Kalbėjo jis niekus, bet taip nuoširdžiai ir įtikinamai, kad juo netikėti buvo kažkaip nepatogu.
Kai būdavo svarstomi buitiniai darbuotojų poreikiai, Sosi su evangelisto išraiška propagavo meilę artimui. Kartais jis duodavo pavyzdį savo veiksmais: pasiūlydavo paleisti registravimo lapą – ir pirmasis pridėdavo dvidešimt rublių. Tiesa, jis tą dvidešimtinę vėliau nusirašydavo iš specialaus organizacinio fondo. O kiti mokėdavo iš nuosavų kišenių.
Kai prie degtinės taurelės užeidavo kalba apie žmonių asmeninius gyvenimus, komisaro lūpose žaisdavo ištisa simfonija užuominų apie storas aplinkybes. Rinkti įvairias žmonių nuodėmes ir prasižengimus Sosi buvo toks pat malonumas, kaip kitiems kolekcionuoti pašto ženklus.
Būdamas kultūringu žmogumi ir šiek tiek estetu, Sosi labai save prižiūrėjo. Todėl, kaip koketiška panelė, akinių jis niekada nenešiojo, nors buvo trumparegis. Užtat jis įsigijo tamsius akinius, bet su korekcija, ir juos nešiojo lyg tai kaip akinius nuo saulės. Juos užsidėdavo tik tada, kai aplinkybės reikalavo sutelkto dėmesio.
Vyrams plaukai – tai tokia pat vizitinė kortelė, kaip griva liūtui. Todėl pirmykštis Ostapas savo raudoną ševeliūrą pasikirpdavo vieną kartą metuose. O džentelmenas Sosi, atvirkščiai, šukuodavosi labai rūpestingai. Užtat, kada papūsdavo vėjelis, Ostapo garbanos mesdavo iššūkį visiems kirpėjams pasaulyje, o vargšas Sosi griebdavosi rankomis už galvos. Nuo vėjelio papokštavimų darydavosi aišku, kad jo ševeliūra dirbtinė.
– Tipiškas stiliaga! – Sakydavo Ostapas. – Su permanentu.
Būdamas ne tik estetu, bet ir gurmanu, Sosi pastoviai kankinosi taro apsivalgymo ir nutukimo. Todėl savo baltaode, minkštakūne ir atšerta figūra jis šiek tiek nukrypo nuo proletariškų kanonų ir greičiau priminė brangią romėnišką matroną.
Prieš pietus Sosi intymiai merkdavo oficiantei: – Kaip ten dėl alučio? Kad tik būtų šaltas! – ir meiliai spragsėdavo pirštais per aprasojusį bokalą.
Po pietų jis oficiantei merkdavo dar intymiau:
– Kaip ten dėl sūrio? Kad tik su kvapeliu! – ir nemačiomis atleisdavo kelnių diržą.
Kartais nepatyrusios oficiantės jo pamerkimus priimdavo sau ir duodavo suprasti, kad jos ne prieš. Bet Sosi į jas nekreipdavo jokio dėmesio ir kirsdavo savo dvokiantį sūrį. Į moteris jis žiūrėjo kaip į neišvengiamą blogį, šiek tiek užjaučiančiai, šiek tiek atlaidžiai, šiek tiek pašaipiai.
Dėl tarnybos Sosi rodė proletarišką kuklumą, o esteto siela jį traukė į formalizmo pelkę. Jis ieškodavo madingų batelių su baltais papuošimais, pavasarinių spalvų kostiumų arba stilingų paltų su angliškomis sagomis. O vėliau, kad surištų teoriją su praktika, visus ir kiekvieną tikino, kad jis tuo daiktus nusipirko tik todėl, kad jie buvo nupiginti.
Sosi mėgo pamokyti, kad į darbą reikia žiūrėti konstruktyviai, dirbti reikia kūrybiškai, o rezultatus vertinto objektyviai. Bet todėl, kad jis pats nedirbo, o tik mokė kitus, tai sunkesniais atvejais jis visą kaltę suversdavo ant savo mokinių.
Jeigu darbe Sosi pakliūdavo į keblias situacijas, jis pradėdavo skųstis, kad jam skauda akys, ir užsidėdavo savo akinius nuo saulės, nors lauke ir smarkiai lydavo. Jeigu reikalai pakrypdavo ne jo naudai, jis apsimesdavo, kad labai užsiėmęs ir skubiai išeidavo, sakydamas, kad jo laukia daug svarbesni dalykai. O kai reikalai būdavo visai blogi, jis staiga susirgdavo ir guldavosi į lovą, sakydamas, kad tai nuo pervargimo.
Sosi visada fantazuodavo taip nuoširdžiai ir rimtai, kad juo netikėti buvo neįmanoma. Jis įsijausdavo į savo teisingo misionieriais vaidmenį, kaip geras aktorius įsijaučia į Hamleto arba Fausto vaidmenį.
Kartais Sosi mėgdavo išgerti, bet saiką žinojo. Kai žmonės nusigerdavo iki girto atviravimo lygio, komisaras sunkiai atsiremdavo rankomis į stalą, lyg tai atsiplėšdamas nuo tolesnių įvykių, atsistodavo ir išeidavo. Kad ir kaip jį beįkalbinėtų, bet iki galo jis niekada nepasilikdavo, ir girto jo niekada nėra matę.
– Reiškia, sąžinė nešvari, komentuodavo Ostapas Oglojedovas. – tai tikslai taip, kaip laikrodis.
Komisaras Gilrudas buvo toks kerėtojas, kad jis apkerėjo net Borisą Rudnevą. Knygai apie homo sovietikus dar reikėjo ir ištikimo draugo, sąžiningo partiečio. Kodėl gi kaip modelį nepanaudoti partinį džentelmeną Gilrudą? Tai jau ne tie barzdoti dėdės, kurie darė revoliuciją. Be jokių abejonių, tipas naujas.
* * *
Tai, kas išoriniam naudojimui vadinosi gražiais žodžiais “laisvė” ir “revoliucija”, agitpromo gudraus namo specialistai vadino labiau prozaistiškais pavadinimais – psichologinis karas ir ardomoji veikla. Todėl, stebuklų namo Aliošino skersgatvyje užduotis buvo teikti atitinkamą nuodijančią medžiagą į atitinkamas vakarų pasaulio vietas, kad jiems padėtų greičiau ištiesti kojas.
Bet tai dar ne viskas. Tai, kas išoriniame pasaulyje vadinama psichologiniu karu, vidiniam naudojimui – tai psichų karas. Ir parinkti tuos psichus – ne taip paprasta.
Ta prasme komisaras Gilrudas agitpromui buvo tikras lobis. Visas būtinas personalas visada buvo žinomas. Ir visi iš jo senų draugelių sudėties, su kuriais jis kažkada kartu dirbo gestape ir už kuriuos galėjo galva garantuoti. Bet iš išvaizdos jie nebuvo panašūs į užkietėjusius gestapininkus ir diversantus.
Vienas iš tokių senų prietelių ir Gilrudo dešinioji ranka buvo Artamonas Artamonovičius Breško-Breškovskis, kuris vykdė stebuklų namo valdytojo funkcijas. Tai buvo pagyvenęs, dalykiškas ir valdingas subjektas su žilų plaukų kuokštu ir pilvu-arbūzu. Savo išsprogusiomis akimis ir užriesta nosimi jis šiek tiek buvo panašus į satyrą ir į žmones žiūrėjo iš padilbų.
Artamonas Artamonovičius buvo kilęs iš garsios Breško-Breškovičių šeimos. Labiausiai išgarsėjo madam Breško-Breškovskaja, kuri buvo viena iš eserų partijos organizatorių. Ji išgyveno iki 90 metų, todėl ją visi vadino sena revoliucine trubadūra arba, paprastai, dūra. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi tremtyse, ištekėjusi ji niekada nebuvo, bet ji turėjo nesantuokinį sūnų. Kai 1917 metais madam Breško-Breškovskaja triumfuodama grįžo iš tremties, kartu su Kerenskiu stotyje jos laukė ir suaugęs sūnus Nikolajus:
– Sveika, mama! Aš jūsų sūnus.
– Jūs ne mano sūnus, o kalės vaikas! – atsakė mama revoliucionierė.
Nors eserų partijos branduolį sudarė semitai ir net kalbėdavo, kad nežinomas Nikolajaus tėvas taip pat buvo semitas, bet pats Nikolajus išaugo aršiu antisemitu. Tai buvo pats tikriausias žydų ėdikas, kuris vėliau, gyvendamas užsienyje, visą savo gyvenimą pašventė antisemitinių romanų rašymui, tokių kaip “Po šėtono žvaigžde” ir panašiai. Bet tai tik patvirtina marksistinę aksiomą apie priešingybių vienybę ir kovą.
Kažkada, gyvendamas Pabaltijyje, Artamonas Artamonovičius buvo specialios, defektinių vaikų mokyklos direktoriumi. Vėliau jis ten turėjo kažkokių nemalonumų. Vieni kalbėjo, kad Artamonas užsiiminėjo nepilnamečių tvirkinimu, o kiti kalbėjo, kad defektiniai vaikai Artamoną tvirkino. Ko galima laukti iš defektinių vaikų, išskyrus nemalonumų?
Vienaip ar kitaip, bet Artamonas vos nepapuolė į teismą. Nuo teismo jį išgelbėjo Sosi tėvas, kuris, būdamas laikraščio redaktoriumi ir turėdamas stiprius ryšius slaptų organizacijų sferoje, sugebėjo užgniaužti tą bylą. Vėliau pats Sosi, dirbdamas dvigubu agentu gestape, Artamoną išgelbėjo nuo eilinių nemalonumų. Šį kartą jis Artamoną išgelbėjo iš vokiečių koncentracijos stovyklos ir net įtaisė dirbti gestape. Nuo to laiko tarp Artamono ir Sosi užsimezgė draugystė.
Dabar gi, būdamas stebuklų namo valdytoju, Artamonas daugiausiai užsiiminėjo tuo, kad savo liesą nosį kaišiodavo į visus reikalus ir net pasiklausydavo telefoninių pokalbių vidiniame komutatoriuje.
Blaivus Breško-Breškovskis buvo gana padorus ir malonus žmogus. Bet tokiame darbe, kaip stebuklų namas, žmonės išgėrinėjo net darbo metu. Ir Artamonas tai darydavo gana dažnai. Tada jis pavirsdavo pirmykščiu žvėrimi.
Jo žili plaukai pasistodavo piestu kaip gaidžio skiauterė, akis aptraukdavo drumsta plėvelė, o iš lūpų kampučių tekėdavo putos. Tokiais momentais valdytojo galvoje įvykdavo kažkoks trumpas sujungimas, ir jis staiga įsivaizduodavo, kad jis vėl atsidūrė tarp defektinių vaikų. Tada jis surengdavo avralą, skambindavo visais skambučiais ir telefonais, surinkdavo savo pavaldinius ir jiems sakydavo tokias kalbas:
– Na ką, išsigimėliai? Žinote, kas aš toks? Tarnautojai stovėdavo ir tylėdavo.
– Na, kretinai, sakykite, kas aš toks? – urzgė Artamonas.
Žinodami savo valdytoją, tarnautojai ramiai susėsdavo ant kėdžių, lyg tai būtų gamybinis pasitarimas. Kas užsirūkydavo, kas žiūrėdavo pro langą. O Artamonas ir toliau siusdavo:
– Na, idiotai! Panorėsiu, tai iš jūsų batus pasidarysiu!
Vėliau, prisiminęs savo darbą gestapo propagandos skyriuje, Artamonas pradėdavo aplinkiniams įrodinėti, kad jis – jubermenšas, o visi likusieji – untermenšai ir kad jie gyvena tik jo dėka. Untermenšai atidžiai klausydavosi ir stengėsi nesijuokti. Iki soties prisisiutęs, valdytojas staiga supliukšdavo kaip tuščias maišas, sudribdavo į savo krėslą ir gailiai klausdavo:
– O sakykite, kas aš toks – ir kur aš esu?
– Jūs – Artamonas Artamonovičius Breško-Breškovičius, – choru atsakydavo untermenšai. – Ir esate stebuklų name.
– A-ach, ačiū Dievui... O aš jau galvojau, kad mane vėl kažkur įkišo, – su palengvėjimu atsidusdavo valdytojas, krisdavo į savo krėslą ir užmigdavo.
Untermenšai taip pat lengviau atsidusdavo, imdavo juber-menšą už kojų ir rankų, vilkdavo laiptais, pakraudavo į automobilį ir išsiųsdavo į namus.
Sekantį rytą, prabudęs ir atsigavęs, neramusis Artamonas stebuklų name pasirodydavo nesiskutęs, raudonomis akimis ir susivėlusiu plaukų kuokštu. Vėliau sekdavo nusileidimas su stabdžiais. Kad išsipagiriotų, valdytojas visą dieną plempdavo alų ir skųsdavosi savo skrandžio opa. Tada visam stebuklų namui ateidavo šventės – gerdavo visi, kas nori ir kas nenori. Todėl, kai Artamonui užeidavo gėrimo periodai, kai kurie net džiaugdavosi.
Artamonas buvo vedęs, bet vaikų jis neturėjo. Jis sakydavo, kad tada, kai jis buvo defektinių vaikų mokyklos direktorius, tie defektiniai jam taip nusibodo, kad jis iš viso nenori vaikų.
Kairiąja komisaro Gilrudo ranka buvo Filimonas Tichonovičius Siklia, penkiasdešimtmetis bespalvis padaras, bijantis skersvėjų ir savo žmonos Fimočkos, kuri su juo elgėsi kai sena ponia su savo tarnaite ir sekė kiekvieną jo žingsnį. Tą žmoną Filimonas išsikeitė iš savo draugo. Paprastai draugai dėl moterų susipyksta. O čia gavosi atvirkščiai: jie pasikeitė žmonomis ir liko geriausiais draugais.
Filimonas žvairavo dešine akimi, jo draugas lygiai taip pat žvairavo kaire akimi, o pakaitinė žmona šiek tiek žvairavo abejomis akimis. Filimonas dėl to aiškino, kad visų tikrų rusų protėviai yra mongolai. Vienaip ar kitaip, savo migdolinių akių kampučiais Fimočka žvitriai sekė, kad Filimonas negertų šalto alaus, kurį jis labai mėgo, ir į namus pareitų laiku.
Filimono tarnybiniame lape buvo įrašyta, kad karo metais jis dalyvavo vlasovininkų judėjime ir net pasirašė Prahos manifestą. Bet vėliau jis tapo agentu-provokatoriumi ir sugrįžo į namus.
Vokiečių okupaciją Fimočka pergyveno Kijeve. Daugelis žinojo, kad ji lyg tai žydaitė, lyg tai pusiau žydaitė, ir Fimočka bijojo, kad ji paklius į Babij Jar. Bet, ačiū Dievui, jos niekas neišdavė. Bet nuo to laiko Fimočka nemėgo kalbėti, kas ji tokia. Be to, Filimonas taip pat tylėdavo.
Jeigu komisaro dešinioji ranka kartais būdavo net per daug energinga, tai jo kairioji ranka buvo kaip reta lėta ir tingi. Bet, nepaisant lėto charakterio ir silpnos konstrukcijos, Filimonas tvirtino, kad savo laiku jis buvo aršus futbolistas. Dabar gi, jo futbolisto aistra pasireikšdavo šiek tiek kitaip.
Kai Filimonas nusigerdavo iki atitinkamo lygio, jis pradėdavo žvairuoti dar labiau, ir pradėdavo prie ko nors lįsti glebėsčiuotis ir bučiuotis. Po to jis, nei iš šio, nei iš to, savo dėmesio objektą keliu futbolindavo į pačią nepatogiausią vietą. Futbolo aikštėje už tokius dalykus diskvalifikuoja. Filimonas gi už tokius dalykus ne kartą gavo į fizionomiją.
Žiniukas Ostapas Oglajedovas komentuodavo:
– Žinome mes tokius futbolininkus. Pas jį nepilnavertiškumo kompleksas. Štai, jis ir futbolistas – iš pavydo. Jo galvoje perlenkimas-paralaksas.
Be futbolistų, jaunystėje Filimonas dar sukinėdavosi futuristų kompanijoje ir mėgo prisiminti savo pažintį su Vladimiru Majakovskiu. Kad užsidirbtų pinigų, garsus poetas kartais užsiiminėjo reklamos kūrimu.
– O vieną reklamą aš jam asmeniškai pasiūliau, – gyrėsi Filimonas. – Žinote, apie guminius čiulptukus.
Geresnių čiulptukų pasaulyje nėra –
Pasiruošęs čiulpti iki pat senatvės!
– Žinome mes tuos čiulptukus, – šaipėsi žiniukas Ostapas. – Todėl Majakovskis ir nusišovė.
Nors Fimočka buvo dvigubai jaunesnė už savo vyrą, bet vaikų jie neturėjo. Filomonas sakė, kad jis, paprasčiausiai, tingi terliotis su vaikais.
Buhalterijoje sėdėjo ir liūdnai skaitytuvais taukšėjo Akopas Sarkisianas, finansų genijus, kuris visą savo gyvenimą užsiiminėjo įvairiomis spekuliacijomis ir machinacijomis perparduodamas racionines prekes. Bet dabar juodojoje rinkoje reikalai buvo blogi, ir Sosi įtaisė Akopą stebuklų name buhalteriu.
Skaičiuoti svetimus pinigu Akopui buvo didžiausia bausmė, ir jis tuo užsiiminėjo aiškiai nenorėdamas. Bet jo finansinis genijus rado išeitį iš tos situacijos. Į buhalteriją užeidavo nenuorama Artamonas ir konfidencialiai merkdavo. Akopas atgydavo ir dalykiškai uosdavo orą, lyk jausdamas masalą:
– Chm-chm... Ką įsakysite – bul-bul arba puf-puf?
– Bul-bul.
– Urmu ar mažmena?
– Mažmena.
– Kiek?
– Dvi.
Buhalteris ištraukdavo stalo stalčių, ištraukdavo butelį degtinės ir du stikliukus. Už grynuosius. Kada Artamonas pasukdavo link durų, Akopas pavymui šaukdavo:
– O kaip dėl puf-puf?
– Pinigų neturiu.
– Imkite kreditan, – įkalbinėjo Akopas. – Mano firma solidi.
Jis ištraukdavo antrą savo universalaus stalo stalčių, paimdavo saują pabirų papirosų ir atskaičiuodavo penkis vienetus. Į kreditą. Vėliau jis viską užsirašydavo į specialią knygą. Tai buvo vienintelė buhalterinė knyga, kurią jis vedė su didžiausiu malonumu.
Kai Filimonas tingėdavo eiti į kioską, jis iš Akopo nusipirkdavo papirosų pokelį – su nedideliu antkainiu, – tai jau eidavo su stambaus urminio pirkinio transakcija. Jeigu Artamonui skubiai reikėdavo degtinės butelio ir jis ją įsigydavo buhalterijoje, Akopas kantriai sėdėdavo viršvalandžius ir tikėdavosi, kad prireiks ir antro butelio. Pelno ta kompanija atnešdavo nedaug, bet pats prekybos procesas Akopui teikdavo didžiulį moralinį pasitenkinimą.
Kartais Akopas sunkiai dūsaudavo:
– Ech, argi tai prekyba? Vienos ašaros! O kažkada aš milijonus varčiau.
– Nejaugi? – stebėdavosi Filimonas.
– Tai-ip, bet tik neigiama prasme...
NEPO pabaigoje Sarkisianas buvo stambiu urmininku, bes spėjo laiku sukurti bankrotą ir tarybų valdžiai liko skolingas lygiai milijoną rublių mokesčių. Be to, ne paprastų rublių, o aukso rublių. Tai buvo pati sėkmingiausia finansinė operacija per visą jo gyvenimą. Ir prisiminimai apie tai buvusio milijonieriaus sielą pripildydavo malonus pasididžiavimas.
Kolektyvizacijos epochoje Akopas užsiiminėjo tamsiomis machinacijomis, todėl papuolė į koncentracijos stovyklą. Karo metais jį paleido iš lagerio ir, žinodami apie jo komercinius sugebėjimus, kaip agentą pasiuntė jį į vokiečių okupuotą Pabaltijį. Ten, prisidengęs kazino, skirtu vokiečių karininkams, jis laikė viešuosius namus ir slaptą azartinių žaidimų įstaigą. Ten jis ir užmezgė santykius su komisaru Gilrudu.
Kas dėl psichologinio karo, tai nenuorama Artamonas žvaliai rašė atsišaukimus, kuriuos jis paprastai nusirašinėdavo iš centrinės spaudos puslapių. Kad pakeltų teksto emocionalumą, jis savo kūrybą riebiai papirindavo klaustukais ir šauktukais.
– Primena mokyklinį laikraštį defektiniams vaikams, – komentuodavo Ostapas Oglojedovas.
Futbolo ir čiulptukų entuziastas, flegmatiškasis Filimonas kažkada buvo entomologijos katedros docentas, t.y., įvairių vikšrų ir kirminų specialistas. Stebuklų name jis dirbo kaip vikšras. Vikšras gali šliaužioti bet kurioje padėtyje, o Filimonas, jeigu nugalėdavo savo tingumą, galėdavo rašyti bet kuria tema. Ir tokiu pat greičiu.
Visą dieną Filimonas sėdėdavo, kasydavosi pakaušį ir tyrinėdavo lėtai besisukančias laikrodžio rodykles. Darbo dienos pabaigoje jis iš savęs sunkiai išspausdavo pusę puslapio produkcijos. Kad iš pažiūros atrodytų daugiau, rašė jis stambiomis vaikiškomis raidėmis ir ištempdavo kiekvieną žodį.
Kartais iš Sarkisiano paprašydavo ką nors parašyti. Pavyzdžiui, ekonominę apžvalgą su iliustracijomis iš asmeninės praktikos. Buvęs milijonierius priešindavosi ir įtraukdavo galvą į pečius:
– Jūs ką, norite mane į kalėjimą pasodinti?!
Iš atsargumo finansinis genijus net pasirašinėdavo neįskaitomu parašu. Iš visų raštų jis pripažindavo tik skaičius. Bet užtat jis juos rašė taip švelniai, kaip dailininkas tapydavo savo mieliausios portretą.
Akopas Sarkisianas buvo armėnas, o jo žmona buvo rusė. Nors genetikai tvirtina, kad mišrios šeimos teigiamai veikia palikuonis, bet 12-metis Akopo sūnus buvo epileptikas ir kaire akimi žvairavo.
Žiniukas Ostapas Oglojedovas komentuodavo:
– Tai dėl armėniškų juokelių. Žinote, dvynukas ir trynukas.
Galutiniame variante stebuklu namo propaganda buvo verčiama į užsienio kalbas, kuo užsiiminėjo įvairūs techniniai darbuotojai. Bet visi jie buvo blankios asmenybės, kad apie juos net neverta pasakoti.
O visos ryškios asmenybės, kaip viena draugiška šeima, susitelkė apie burtininką Gilrudą. Būtent jie stebuklų namui iškovojo tą didvyrišką vardą ir platų žinomumą. Bet tos asmenybės tokios ryškios, kad apie jas galima papasakoti atskirai. Kitaip jie įsižeis, kad juos sumaišę į vieną krūvą.
* * *
Praėjus savaitei po pirmosios pažinties, Borisas paskambino Mileriams telefonu ir pasiūlė:
– Nina, gal norėtumėte su manimi nueiti į teatrą?
– O kam?! – mergina purkštelėjo tokiu tonu, lyg tai jis būtų kvietęs ne į teatrą, o į pirtį.
Po tokio atsakymo Borisas nusprendė, kad šiuo telefonu skambinti daugiau neverta. Bet po dviejų dienų jam paskambino Vaikomas Kankinys ir sutuoktinės vardu pakvietė vakarienei.
Entuziastų skersgatvyje buvo tylu ir tuščia. Šiek tik priekyje Boriso greitu žingsniu žingsniavo mergina trumpu puspalčiu, matyt, persiūtu iš senelės kailinių. Merginos figūra pasirodė matyta.
– Nina! – pusbalsiu pašaukė jis. Neatsisukdama mergina pagreitino žingsnius. Borisas pašaukė garsiau:
– Nina, kur taip skubate?
Vietoje atsakymo figūra sužingsniavo dar greičiau ir dabar beveik bėgo. Borisas pasijuto net nepatogiai, kad jis lyg nachalas gatvėje kabinėjasi prie nepažįstamų moterų.
Prie 22-jo namo vartelių, kas žaidžiant akį būtų per daug, vargšelė, bėganti nuo prie jos kimbančio nachalo, lyg niekur nieko pasisuko, ir įėjo į namą. Pažystamos durys užsitrenkė prieš pat kviestinio svečio nosį.
Kai Borisas paskambino, ant slenksčio, kaip išdresiruotas durininkas, vėl pasirodė tėtis. O duktė išnyko kaip vaiduoklis. Kai Nina atėjo vakarienės, Borisas dėl bendros tvarkos paklausė:
– Tai juk Jūs priekyje manęs ėjote?
– Nežinau. Pakaušyje akių aš neturiu.
– Bet aš juk Jus šaukiau?
– Asmeniškai aš nieko negirdėjau, – atsakė Nina pilna burna.
“Visa tai labai paprasta, – pagalvojo Borisas. Pas ją vieni vieninteliai padorūs kailiniai, kuriuos ji saugo. O į darbą ji vaikšto senu puspalčiu, kurio ji pati gėdijasi. Nieko, neturtingumas ne yda”.
Vakarienei buvo tas pats: į vieną puodą sukrėstos praeities liekanos. Užtat desertas buvo kitas.
– O dabar, Nina, paskaityk savo eilėraščius, – sukomandavo Milicija Ivanovna.
Duktė suraukė nosytę, išsiėmė sąsiuvinį klijuotės viršeliais ir balsu ėmė skaityti. Viename eilėraštyje audringai siautė putotos jausmų bangos, kurios likimo vejamos lėkė į akmenuotą krantą ir ašaromis dužo į žemės tvirtumą. Kitame eilėraštyje jauna mergina eina gūdžiu mišku, kur auga niūrūs kerpėti ąžuolai ir linksmi išlakūs beržai. Liekni ir šviesus linksmi beržai apkabina vienišą mergaitę savo švelniomis šakomis, glamonėja, bučiuoja. Po to poetė gėrisi savo atspindžiu vandenyje ir galvoja apie savo mylimąjį. Nuoširdžiu jausmingu balsu Nina pabaigė:
Iš visų galimų negalimų negalimybių –
tu iš visų neprieinamiausias – ir visų mieliausias!
– Nina, o ką jūs įsimylėjusi? – paklausė Borisas.
– Tai paslaptis, – atsakė Milicija Ivanovna. – Jūs geriau papasakokite kokią nors meilės istoriją iš savo praktikos.
Svečiui būtų buvę daug maloniau užsiimti dukterimi, negu linksminti plepią senę. Bet kol kas teko tenkintis prisiminimais.
– Kartą, karo metais, radau aš mėlynų gėlyčių, – pradėjo jis. – Augo jos šiukšlyne už virtuvės. Pasižiūrėjau aš į jas – iš užsinorėjau meilės. Nuskyniau aš tas gėles, įdėjau į voką ir parašiau vienai pažįstamai laišką, kad tas gėles radau mūšio lauke. Kur aplink mėtėsi lavonai, kad tos gėlės augo tarp skeleto kaulų kaip tik toje vietoje, kur kažkada plakė kareivio širdis, kur ir pas mane yra širdis, kuri plaka iš meilės tolimai mylimajai...
– Fu, koks jūs juokdarys! – pertraukė Milicija Ivanovna.
– Žinote, juoktis geriau, negu verkti.
– Žinoma, – atgijo Vaikomas Kankinys. – Aš taip pat norėčiau juoktis ten, kur reikia verkti. Sutik, Milicija, kad...
– Pirmiausiai, – paniūro Milicija Ivanovna, – aš tau tūkstantį kartų sakiau, kad tu manęs nevadintum Milicija, o vadintum Miločka. O jeigu nemoki elgtis padorioje draugijoje, tai sėdėk ir tylėk.
Mama su tėvu elgėsi taip, kaip pikta pamatė su posūniu. Kaip dažnai būna šeimose, kur viešpatauja matriarchatas, kur viskas atvirkščiai, Akakijus Petrovičius buvo dešimčia metų jaunesnis už sutuoktinę. Ir dabar jis paklusniai, kaip nusikaltęs berniukas, nutilo savo krėsle.
Nina priėjo prie tėvo, atsisėdo jam ant kelių ir, lyg guosdama be kaltės kaltą, apkabino jį per pečius. Kita ranka ji švelniai glostė jo skruostą.
Iš gatvės girdėjosi automobilių signalai. Kampe, kur sėdėjo Akakijus Petrovičius, tyliai grojo senas radijo aparatas. Tą taikią tylą nutraukė skambutis koridoriuje.
Nina greitai nušoko nuo tėvo kelių ir nubėgo atidaryti.
“E-e, – pagalvojo Borisas, – matyt tai tas pats gražuolis, kurį ji įsimylėjusi: “Iš visų galimų negalimų negalimybių – tu iš visų neprieinamiausia – ir visų mieliausia!“
Bet jo nuogąstavimai nepasiteisino. Koridoriuje pasigirdęs balsas buvo aiškiai moteriškas.
– Tai Ninos draugė, – paaiškino mama. – Liza Černova.
Neužsukdamos į svetainę, draugės nuėjo į Ninos kambarį, kad paplepėtų apie savus reikalus, ir paskui save uždarė duris. Akakijus Petrovičius tuo pasinaudojo, kad galėtų paplepėti apie politiką.
– Borisai Aleksanyčiau, jeigu ne paslaptis, ką jūs darėte Amerikoje?
– Aš buvau tarybinės delegacijos sudėtyje Jungtinėse Tautose. Bet dirbau propagandos srityje – skaidžiau tas pačias tautas.
– Meskite jūs tą politiką, – pertraukė Milicija Ivanovna. – Geriau papasakokite kokį nors nauja amerikietišką anekdotą.
– Na štai, užeina vienas žydas į viešuosius namus, – Borisas žvilgtelėjo į uždaras duris, kurias uždarė draugės, – ir sako: “Aš norių meilės žydiškai”. Sąvadautoja sako: “Aš žinau meilę prancūziškai ir kitokius fokusus... Bet meilės žydiškai? Pirmą kartą girdžiu!“ Vėliau viena iš merginų sako: “O aš žinau”. Nuėjo jie į kambarį, o mergaitė gėdijasi: “Žinote, aš sumelavau. Aš nežinau meilės žydiškai. Bet mūsų bardelyje dabar reikalai nekokie, todėl jūs – galite turėti tą patį už pusę kainos”. Žydas apsidžiaugė ir sako: “Tai juk ir yra meilė žydiškai!”
– Vargšai žydai, – nusišypsojo Milicija Ivanovna. – Reiškia, Amerikoje apie juos taip pat anekdotus pasakoja. Tik, Borisai Aleksanyčiau, turėkit omeny, kad Liza Černova pusiau žydaitė. Jos tėvas iš Švarco pasidarė Černovu. Taip kad, jai esant nepasakokite žydiškų anekdotų. Su ja būkite delikatesnis.
Baigusios savo moteriškus reikalus, Nina su drauge atėjo į svetainę. Nors Liza Černova buvo pusiau žydaitė, bet iš išvaizdos joje nebuvo nieko žydiško. Tai buvo gana patraukli šiaudinė blondinė pilkomis akimis, tiesia nosyte ir mažais, kaip pelytės, dantukais.
Kada Milicija Ivanovna Lizą pažindino su Borisu, Liza nutaisė nepatenkintą veidą ir iš karto Borisui atsuko nugarą. Po to ji pradėjo tarškėti taip garsiai, kad tik ji viena tesigirdėjo. Kalbėjosi ji su visais, išskyrus Borisą, kurį ji demonstratyviai ignoravo, lyg jis būtų tuščia vieta.
Matydamas tokią atvirą antipatiją, jis sėdėjo ir galvojo, kaip gi su ta mergužėle užmegzti diplomatinius santykius. Labiausiai moterys mėgsta komplimentus. Apie suknelę arba dar apie ką nors. Bet Liza buvo apsirengusi netvarkingai ir atrodė taip, lyg būtų nesipraususi. Vienintelis, kas pas Lizą padoru, – tai rankinukas, kurį ji numetė ant stalo prieš pat Boriso nosį.
Ruošdamasis pagirti rankinuką, jis mašinaliai jį palietė ranka. Nors ji sėdėjo nusisukusi, priešingai, negu Nina, jos akis buvo ir pakaušyje. Ji atspėjo jo komplimentą taip greitai, lyg būtų laukusi to momento.
– Jūs ką, visada damų rankinukus tikrinate? – paklausė nuodų perpildytu balsu. – Ir tramvajuose taip pat?
Nuo tokio negirdėto chamiškumo Borisui net kvapą užėmė. Sunkiai valdydamasis, jis apgalvojo visus atsakymo variantus. O Milicija Ivanovna dar specialiai prašė, kad jis su Liza būtų delikatesnis.
Tėvas norėjo kažką pasakyti apgindamas svečią, bet iš pradžių pasižiūrėjo į motiną. Mama taip pat norėjo kažką pasakyti, bet perspėjamai pasižiūrėjo į dukterį. O mona Nina sėdėjo ir meiliai šypsojosi.
Matydamas tokią namų šeimininkų reakciją, svečias taip pat nutylėjo ir tik į Ninos draugės pusę metė daug pasakantį žvilgsnį. Ta atsakė jam žvilgsniu, kuris buvo perpildytas atviros neapykantos. Vos tik jis pravėrė burną, kad atsikvėptų, kaip agresyvioji Liza jau iššoko į priekį.
– Neaušinkite burnos – aš su jumis ir kalbėtis nenoriu! – niekinamai iškošė ji ir vėl atsuko nugarą.
Dėl tokio operatyvumo pasimetė net toks psichologinio karo specialistas, kaip agitpromo instruktorius.
– Na ir liežuvėlis pas jus, – sumurmėjo jis. – Žinote, pragare kiekvieną baudžia tuo, kuo jis nuodėmingas... Žiūrėkite, teks jums liežuviu laižyti įkaitintas keptuves...
Liza pašoko kaip nuo įkaitintos keptuvės:
– Kas tai per užuominos? Jūs geriau savo liežuvį už dantų laikykite! O tai dar ir per fizionomiją gausite!
Agitpromo instruktorius dėl atsargumo atsitraukė toliau ir užsimetė koją ant kojos. Agresijos atveju ta velnio merga užsiraus ant ištiesto bato ir nurims. Tokiu būdu apsidraudęs, jis pasakė:
– Žinote, Liza, Talmude sakoma, kad, jeigu gyvatė sutinka menstruacinę moterį, tai net nuodinga gyvatė skuba pasitraukti į šalį. Sakykite, kuri iš jūsų – menstruacinė? Arba jūs visada tokia beprotė?
Liza sėdėjo ir griežė dantimis. Bijodama, kad nauja pažintis gali pereiti į muštynes, Milicija Ivanovna nutarė įsikišti:
– Borisai Aleksanyčiau, kaip jums negėda skriausti silpnas moteris? Juk jos sukurtos tam, kad puoštų jūsų gyvenimą.
Bet agitpromo instruktorius nepasidavė:
– Tai-ip, todėl Talmude yra speciali malda, kuria žydai kiekvieną rytą dėkoja Jehovai, kad jis juos nesukūrė moterimis. – Jis pasižiūrėjo į laikrodį: – Liza, geriau aš jus palydėsiu į namus.
– Gink Dieve! – purkštelėjo Liza. – Geriau jau aš čia liksiu nakvoti. Milicija Ivanovna, jūs neprieštarausite?
– Žinoma ne, – sutiko mama.
– Na štai, ir puiku, – atvirai piktdžiugiškai ir paslėptu pasididžiavimu pradainavo Liza. – Tada aš pasilieku čia!
Tokiu būdų kovos baigtis buvo nulemta. Liza tuojau pat nusižiovavo ir pareiškė, kad nori miego. Nina taip pat nusižiovavo ir net neatsisveikinusi su svečiu, su drauge išėjo į savo miegamąjį. Vaikomas Kankinys palydėjo Borisą, vėliau atsisėdo į savo krėslą ir mieguistai pasakė:
– Prisimeni, neseniai kaimynai Ninai padovanojo baltas palytes?
– Ką, vėl naujų peliukų priveisė?
– Ne-e, vakar tas pelytes ji sušėrė katei, – Tėvas susiraukė ir linktelėjo į siamo katę, kuri snaudė ant Milicijos Ivanovnos kelių.
– Na, reiškia, tos pelės jai nusibodo. – Milicija Ivanovna paglostė katei pilvą. – Na ką, Murka, skanios buvo pelės?
– O Nina stovėjo šalia ir žiūrėjo, – sumurmėjo tėvas. – Sadistė...
– Tu geriau nefilosofuok, – pasakė motina. – tu geriau eik į virtuvę ir išplauk indus.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ