“Pusė pasaulio nežino, kaip gyvena kita pusė”
Rable “Gargantiua”
Būna, TSRS pasodina kokius nors žinomus eretikus, o iš Vakarų iš karto pasipila liberaliosios inteligentijos protestai – su 13 parašų. Ir visa pasaulinė spauda vapa: “13 garsiausių intelektualų protestuoja!“ Bet KGB 13-ame Skyriuje puikiai žinojo, kad tuo simboliniu “13” legionieriai vienas kitam siunčia signalus: “Mūsiškius muša. Gelbėkite!“
Todėl gudriame agitpromo name nusprendė, kad “Laisvės” radijo kūrybinę konferenciją geriausiai paskirti sausio 13 dieną. Todėl, kad visa tai eis į eterį, tegul Vakarų legionieriai, kuriems visada trūksta laisvės, manys, kad konferencijoje jų gentainiai.
Per pietų pertrauką konferencijos dalyviai išsivaikščiojo po sales ir koridorius, keitėsi nuomonėmis su senais pažystamais arba mezgė naujas pažintis. Oficialia kalba tai vadinosi susitikimais kuluaruose, kas labiausiai ir domina daugelį konferencijos dalyvių.
Vestibiulyje, prieš posėdžių salę, atsirėmę į sieną diskutavo didelis rašytojas Ostapas Oglojedovas ir mažas poetas Serafimas Allilujevas. Ostapas linktelėjo į pagyvenusį žmogų, kuris vestibiulyje vaikštinėjo krypuojančia seno kavaleristo eisena:
– Žinai, kas tai per vabalas? Tai pats gudriojo namo viršininkas.
– Taip, ir jis nekvailas, – pasakė Serafimas. – Jam jau apie šešiasdešimt, o jis neseniai vedė jauniklę – jai apie dvidešimt penkis. Tikras antžmogis!
– Žinome mes tuos antžmogius... – pradėjo Ostapas, bet prikando liežuvį. – Chm, didelis šiška. Kad taip su juo susipažinti? Klausyk, o kas gi jį šefuoja? – Ir Ostapas pašnairavo į žmogų pilku užsienietišku kostiumu, kuris vaikščiojo šalia agitpromo viršininko.
– Tai Borisas Rudnevas, – pasakė Serafimas. – Tas, kuris parašė “Rytų sielą”.
– O-o, tai juk mano senas draugelis! – linksmai sušuko Ostapas. – Tada aš iš jo knygos nurašiau vieną skyrių – ir prakaliau kaip pasakojimą. Tai vienas iš mano geriausių pasakojimų. O tu iš kur jį pažįsti?
– Šiaip, sena pažintis. Vėliau jis dirbo Berlyne. O dabar grįžo iš Amerikos.
Ostapas pliaukštelėjo sau per kaktą: – Geneali idėja! O dabar mokykis, kaip reikia gyventi, – Ir Ostapas pajudėjo iš vietos.
Agitpromo viršininkas lengvai krūptelėjo, kaip prie jų prilėkė didžiulis susivėlęs verzyla ir išskėtęs rankas suvapėjo:
– Bo-o-ria! Svei-ikas! Kiek metų, kiek žiemų?!
– Atleiskite, – pasakė Borisas Rudnevas. – Kame reikalas?
– Ką, Boria, neprisimeni?! – Raudonplaukis sugriebė Boriso ranką ir iš visų jėgų pradėjo kratyti. – Aš taip pat vos pažinau.
– Atleiskite, kažkaip neprisimenu...
– Būna, būna. Prisimeni, paskutinį kartą mes buvome susitikę Berlyne. O kaip tavo žmona gyvena?
– Aš dar nevedęs.
– Aš maniau, kad tu per tą laiką vedei. – Raudonplaukis familiariai patapšnojo Boriso nugarą, – Laikas, brolau, laikas.
Po gyvo apsikeitimo prisiminimais, raudonplaukis iš kišenės išsitraukė suglamžytą kino scenarijų ir pradėjo įkalbinėti agitpromo viršininką tą scenarijų panaudoti propagandai.
– Juk tai atradimas agitpromui. Štai, paklausykite! – Ir Ostapas skubiai pradėjo skaityti savo kūrinį.
Scenarijuje buvo aprašomu žulikai, vagišiai, namų plėšikai ir medvežatnikai, kurie, sėdėdami lageriuose ir dainuodami blatnas dainas, linksmai statė socializmą. Autoriaus nuomone, jie atstovauja labiausiai progresyvų ir revoliucinį elementą, bet atsitiktinai jų kūrybinė energija nuėjo ne ten, kur reikia, ir per klaidą jie atsidūrė už spygliuotos vielos.
Kratydamas savo rausvus karčius, Ostapas taip protegavo savo kūrinį, kad net agitpromo viršininkas pasimetė ir tik lingavo galva.
Sprendžiant iš nepriekaištingo ir profesionalaus žargono, kūrybinė urkaganų patirtis jam buvo gerai žinoma. Jis nuoširdžiai užjautė sąžiningus žulikus, kurių nesuprato nedėkingi ir įsižeidę tautiečiai. Iliustruodamas darbinį pakilimą, akomponuodamas sau lūpomis ir delnais plodamas per šlaunis, autorius čia pat sušoko lagerinę čečiotką.
Kol Ostapas šoko aplink agitpromo viršininką, Borisas priėjo prie Serafimo Allilujevo:
– Klausyk, kas tai per Ostapo Benderio sūnus?
– Jį iš tikrųjų vadina Ostapu Ostapovičiumi. Bet jis tikina, kad jis pamestinukas. Lyg tai jį čigonai pametė.
Jie nusileido į apačią, į valgyklą, ir užsisakė alaus.
– Na, kokie tavo įspūdžiai apie Ameriką? – paklausė Serafimas.
– Matai, į Vokietiją aš papuoliau iš karto po kapituliacijos nusiteikęs priešiškai – ir iš karto pamilau Vokietiją. O į Ameriką aš išvažiavau turėdamas dideles viltis: nes juk tai, ką mes norime pavyti ir pralenkti. Bet... bendras mano įspūdis yra neigiamas.
– Kodėl gi?
– Esmė tame, kad Tarybų Sąjunga ir Amerika – tai du ekstremai. O aukso vidurys – tai senutė Europa. Maloni senutė.
– O ką tu dabar galvoji daryti?
– Norėjau parašyti dar vieną knygą.
Pro šalį bėgo Ostapas Oglojedovas. Išgirdęs paskutinę frazę, jis prisijungė prie pokalbio.
– Imkimės, Boria, kartu rašyti, – pasiūlė Ostapas. – Aš turiu tame didelę patirtį... na, kūrybiniame bendradarbiavime.
– Taip, jis bendradarbiauja su Tolstojumi, Dostojevskiu ir Turgenevu, – patvirtino Serafimas. – Nusirašinėja nuo jų ištisais puslapiais. O apie ką tu nori rašyti?
– Na, vakaruose daug ginčijasi apie šiuolaikinius tarybinius žmones, – pasakė agitpromo instruktorius. – Štai, aš ir galvoju parašyti apie tokius homo sovietikus.
– Nuostabu! – sušuko Ostapas. – Mes su Boria taip parašysime, kad kitiems ir nesisapnavo. Apie tarybinius homo! Aš jų didelėmis kaimenėmis mačiau – už poliarinio rato. Jie ten, kaip elniai ganosi.
Prie kaimyninių staliukų, stuksendami alaus bokalais, konferencijos dalyviai ginčijosi apie prieštaravimus tarp socrealizmo ir modernizmo.
– Na, o kokie tavo asmeniniai planai? – paklausė Serafimas.
– Aišku kokie, – pasakė visažinantis Ostapas. – Žmogus visą laiką gyveno užsienyje. Apie rusišką meilę žino tik iš knygelių. Jį reikia supažindinti su gera rusų mergaite. Na, pavyzdžiui... su mūsų mona Nina.
– Žmogus tikisi, o Dievas turi, – nuolankiai atsiduso naujasis krikščionis Serafimas. – Geriau sakyk, koks tavo pirmasis įspūdis vėl parvykus į tėvynę?
– Iš Varšuvos važiavau traukiniu. Kai tik pervažiavome sieną Breste, pirmiausiai pamačiau, – tiesiai ant sniego sėdintį invalidą. Be kojų. Tiesia kepurę ir prašo: “Duokite duonos kąsniui Kristaus vardu!“ O Amerikoje prašo tik degtinei – ir be Kristaus.
– Geneali idėja! – plojo sau per kaktą Ostapas ir kažkur nubėgo.
– Kur jis nušuoliavo? – nustebo Borisas.
– Kol tu baigsi tą alų, jis sulipdys graudų skriptą apie Tėvynės karo invalidus. Jis bus šauniu, ordinuotu pulkininku. O invalidas bus jo kovų draugas, kuriam jis atiduos visus savo pinigus, kurių jis niekada neturėjo.
– Nejaugi tas Ostapo Benderio sūnus buvo pulkininku?
– Taip... Radijo pulkininku. Jis rašo skriptus kažkokio mistinio pulkininko vardu.
– Aš į Maskvą planavau parvažiuoti Naujiesiems Metams, – tęsė agitpromo instruktorius. – Bet traukinys vėlavo, todėl Naujuosius teko sutikti prispjaudytame vagone.
– Negeras ženklas, – palingavo galva naujasis krikščionis. – Kaip sutiksi Naujuosius – taip bus ištisus metus. Viskas bus atvirkščiai. Aš tai ant savęs patikrinau.
– Nekarksėk po ranka kaip varna. Pas mane yra vienas giminaitis, kuris pradėjo nuo tokių ženklų, o vėliau pradėjo tvirtinti, kad ir velniai egzistuoja.
– Žinoma egzistuoja, – sutiko Serafimas. – Kad tik būtų raistas, o velniai visada atsiras.
Po pietų pertraukos prasidėjo pasisakymai. Daugelis “Laisvės” radijo darbuotojų susėdo toliau nuo prezidiumo ir, snausdami atviromis akimis, pradėjo ramiai virškinti savo skrandžių turinius. Kai kurie nuėjo į patį galą, kur galėjo miegoti užmerktomis akimis. O aktyvistai užsirašė pasisakymams. Aktyviausias buvo Ostapas Oglojedovas.
Eidamas į tribūną, Ostapas, kaip ir priklauso protinio darbo bendradarbiams, savo minčių slegiamas, šiek tiek kūprinosi. Po to jis išdidžiai krestelėjo savo liūto išvaizdos galva. Kirposi jis vieną kartą metuose, kas jam sukurdavo kūrybinę išvaizdą ir vesdavo iš proto kai kurias moteris. Panašiai kaip pas biblinį herojų, kurio jėga buvo plaukuose, jis perbraukė ranka per savo raudoną ševeliūrą, kaip per įkvėpimo šaltinį ir po to perėjo prie reikalo.
Kalbėdamas nuo scenos, Ostapas buvo tikras aktorius. Jis vaidino veidu, balsu, žestais, viskuo, ko tik norite. Jis kalbėjo gerkle, nosimi ir kaip kirmėlėtasis, pilvu. Savo pasisakymo objektu jis pasirinko modernistinį formalizmą mene ir tuo pačiu papasakojo keletą riebių anekdotų. Tai išsklaidė nuobodulį auditorijoje, ir Ostapui draugiškai plojo.
Pabaigęs pasisakymą, Ostapas išėjo pailsėti į koridorių ir susidūrė su Borisu Rudnevu.
– Žinai paskutinį anekdotą? – pasakė Ostapas. – Susirinko žvėrys zoologijos sode ir taip pat svarsto formalistinius nukrypimus mene. Bendrai, nusprendė paskelbti papeikimą kai kuriems draugams: žvirbliams – kaip nekilmingiems kosmopolitams, žirafoms – už techninį konstruktyvizmą, o pavianams – už nuogą formalizmą. Puikiai?
– Įdomiai, – sutiko Borisas.
Šalia jų už mažo staliuko sėdėjo miela, kailiniuota mergina. Ji registravo konferencijos dalyvius ir išdavinėjo pažymas. Tokiais atvejais į tokias vietas visada pasodina gražesnes gėlytes.
– Tai mūsų Nina, – pamerkė Ostapas. – Patinka?
“Jeigu ji užsimetė kailinius, reiškia, jos figūra bloga, – automatiškai pagalvojo Borisas. – Arba dar kas nors ne vietoje”.
Lyg atspėjusi jo mintis, mergina atsistojo, nuėjo į posėdžių salę ir po minutės sugrįžo. Jos figūra buvo puiki, ir viskas kitkas buvo ne tik kad vietoje, bet ir maloniai pripildyta.
– Dabar mes tai įforminsime, – sušnibždėjo Ostapas. – Nina, susipažink – tai Borisas Rudnevas.
Nepaisant visų mandagumo taisyklių, nepakeldama akių nuo popierių, Nina sėdėjo toliau. Bet Ostapas nepasidavė:
– Nina, tai tas pats Rudnevas, kuris parašė “Rytų Sielą”.
Mona Nina tylėjo, lyg būtų kurčnebylė ir apsimetė, kad labai užimta savo popieriais. Jos veide žaidė lengva svajinga šypsenėlė. Kaip pas “Mona Liza”, ta šypsenėlė priklausė visiems kartu ir niekam atskirai.
Tada Ostapas nusprendė užeiti iš kitos pusės. Jis pavedė Borisą į šalį ir sušnibždėjo:
– Žiūrėk, ten stovi Ninos tėvas. Eime, aš jus supažindinsiu.
– O kas jis toks?
– Na taip, Vaikomas Kankinys.
– O kas tai yra?
– Na, bėgioja ir uždarbiauja kur pasitaiko. Žinai, vilką kojos peni. Pažindina žmones su savo dukra, o vėliau tos dukters vardu iš žmonių skolinasi pinigus – negrąžintinai. Taip kad tu jam nieko neduok.
Vaikomo Kankinio nosis buvo plona ir rinktinė, su kuprele, tvarkingai sušukuotas sklastymas ir pakirpti žili ūsai. Sausokas, mieguistomis akimis ir pavargusiais judesiais, jis buvo labiau panašus į nuskurdusį aristokratą ir kėlė malonų įspūdį. Ir jo pavardė buvo gana maloni – Mileris. Sveikinantis jo glebus delnas susisuko į vamzdelį. Jo akys buvo tik pusiau pramerktos.
Baigęs savo misiją, Ostapas nudūmė toliau. Sunkiai nugalėdamas savo flegmą, tėtis Mileris paklausė:
– Borisai Aleksanyčiau, o ką jūs veikiate šiandiena vakare? Užeikite pas mus pavakarieniauti. Šeimyninėje aplinkoje.
Prisiminęs, kad šiandiena trylikta, o tai blogas ženklas, agitpromo instruktorius pabandė pergudrauti likimą:
– O kaip dėl rytojaus?
– Rytoj negaliu, – mieguistai atsakė likimas.
Matydamas, kad likimo neapgausi, Borisas sutiko. Vaikomas Kankinys intymiai, kaip gerą šeimos draugą, paėmė už švarko sagos, ir rūpestingai paaiškino, kaip iki jų nuvažiuoti.
Mona Nina sėdėjo už savo staliuko ir į naują šeimos draugą nekreipė jokio dėmesio.
“Gerai išauklėta mergaitė, – pagalvojo Borisas, – Nepuola ant kaklo kiekvienam sutiktam”.
Mileriai gyveno toli – Sokolnikuose. Kai Borisas išėjo iš metro stoties, kažkur netoli pasigirdo šūvis.
Po medžiais susirinko būrelis smalsuolių. Ant balto sniego gulėjo kažkas pilkas.
– Kas atsitiko?
– Berniūkštis išplėšė iš moters rankinuką ir metėsi bėgti.
– Kas jį taip?
– Kažkoks kariškis. Jie ne taip, kaip milicija – iš karto šauna.
– Kur jam pataikė?
– Tiksliai pataikė. Mirtinai.
Pagyvenusi moteris, iš kurios berniūkštis išplėšė rankinuką, tyliai verkšleno:
– Ir kam gi tu taip padarei, sūneli... Būtum paprašęs, aš tau ir taip būčiau atidavusi... Ir rankinukas, pagalvok tik, visiškai tuščias buvo... Dieve tu mano...
Kariškis suglumęs aiškinosi:
– Aš juk net nesitaikiau. Šoviau šiaip sau...
– Reiškia, toks jo likimas, – pasakė kažkas iš tamsos.
Sustojęs po gatvės žibintu, Borisas išsitraukė iš kišenės popierėlį ir perskaitė adresą – Entuziastų skersgatvis Nr. 22. Pavadinimas geras, o numeris blogas – žaidžiant akį tai reiškia per daug. Ir šiandiena trylikta diena. Dar betrūksta, kad kelią juoda katė perbėgtų.
Ant vartelių buvo pakabinta perspėjanti lentelė: “Atsargiai! Pikti šunys!“ Bet tėtis Mileris iš anksto perspėjo, kad užrašas neatitinka tikrovės. Už vartelių, pusiau pasislėpęs už medžių, stovėjo nedidelis dviejų aukštų namas, tamsoje jis priminė nedidelę pilį su bokšteliais.
Borisas pagalvojo, kad būtų neblogai, jeigu pilaitės duris atidarytų pati gražuolė. Bet ant slenksčio stovėjo tėtis. Tuos pačios mieguistos išvaizdos Vaikomas Kankinys svečią nuvedė į svetainę, kuri, sprendžiant iš apstatymo, dieną tarnavo svetaine, o naktį – miegamuoju. Viduryje, ryškia staltiese uždengtas stalas. Prie sienų, apverstos įvairiais skudurais, rankų darbo sofos. Ant grindų – senas suplyšęs kilimas ir išsėdėtas pliušinis krėslas kampe. Iš visko sprendžiant, Mileriai gyveno neturtingai.
Už stalo sėdėjo ir pasjansą dėliojo pilna apvali esybė, primenanti tamburmažorą. Sunkiai atsidususi, mažorinė mama pakėlė žvilgsnį nuo kortų ir į svečią įsmeigė išsprogusias ereliškas akis. Po to ji ištiesė jam ranką, lyg būtų caraitė, ir lauktų ištikimo tarno pabučiavimo.
Ją vadino Milica Ivanovna. Bet daugelis žmonių painiojo jos retą vardą su žinomesniu žodžiu “milicija”. Todėl dažnai vadindavo Milicija Ivanovna, ir čia net jos vyras painiodavosi. Tėtį Milerį vadino Akakijumi Petrovičiumi, bet mama jį vadino, paprasčiausiai, Kiki.
Kambaryje daugiau nieko nebuvo. Milicija Ivanovna linktelėjo į gretimo kambario uždarytas duris ir paaiškino:
– Nina užsiiminėja savais reikalais. Po to Milicija Ivanovna susidėjo kortas ir trumpai sukomandavo:
– Kiki, denk stalą!
Tėtis paklusniai dėliojo lėkštes ir iš virtuvės nešiojo puodus, o mama tik komandavo. Puodai buvo aplankstyti ir aprūkę, lėkštės sutrūkinėjusios, peiliai atbukę, šakutės kreivos. Tiesiog, kaip čigonų tabore.
Kai nuo puodų nuėmė dangčius, iš už uždarytų durų pasirodė Nina. Buvo apsivilkusi kuklią baltą palaidinę ir juodą sijoną. Netardama nė žodžio, atsisėdo prie stalo, kaip pensione, ir pradėjo valgyti.
– Tu nors pasisveikintum! – priminė mama.
– Mgm-u, – nežiūrėdama į svečią, pilna burna linktelėjo mona Nina.
Vakarienei buvo kažkoks kombinuotas valgis, matyt, likučiai nuo paskutinių trijų dienų, kurie buvo suversti į puodą.
“Kombikormas”, – nevalingai pagalvojo Borisas. Taip kolūkiuose vadina įvairias atliekas, kuriomis šeria gyvulius.
Bulvės iš puodo buvo šaltos ir pusiau žalios, o kopūstai pridegę prie dugno. Akakijus Petrovičius abejingai judino žandikauliais ir kažką murmėjo. Borisas čiulpė pusžalią bulvę ir galvojo, ką gi jam su ja daryti: išspjauti į lėkštę nepatogu, o į gerklę nelenda. Bet “pavoliojęs” burnoje, bulvę jis prarijo, o šeimininkę pagyrė. Nina skubiai prarijo dvi porcijas, net lėkštę išgrandė, ir pralinksmėjusi atsilošė ant sofos.
Kai caro Ivano Rūsčiojo laikais rinkdavosi nuotaką, iš pradžių organizuodavo apžiūrą ir puotaudavo. Tuo metu patyrusios svočios stebėdavo nuotaką: jeigu daug ir greitai valgo, reiškia, gera, sveika nuotaka. Senais gerais laikais Niną būtų galima pripiršti carui.
Kol tėtis terliojosi su indais arbatai, mama užėmė svečią:
– Borisai Aleksanyčiau, kaip gi jūs tapote rašytoju? Jus to universitete mokė?
– Ne, ligoninėje. Karo metais.
– Jus iš patrankos sužeidė?
– Ne, paprasčiausiai, iškritau iš sunkvežimio.
– O vėliau gulėjote ligoninėje ir rašėte?
– Ne, pasakojau. Ligoninėje nuobodu, na, visi iš eilės ir pasakoja ką nors įdomaus. Tiesa, daugelis pasakojo, kaip jie kalėjimuose sėdėjo.
– Ir jūs taip pat sėdėjote? – aiškiai norėdama svečiui įgelti, pirmą kartą pravėrė burną mona Nina.
– Ne, aš į ligoninę papuoliau iš fronto.
– Bet juk jūs iš sunkvežimio iškritote?
– Bombardavimo metu. Pusė iškrito negyvų.
– А-а...
– O bendrai, aš nusprendžiau papasakoti “Nibelungų giesmę”. Tokiais atvejais, kaip sako artistai, reikia rasti kontaktą su auditorija. Todėl aš pasakojau taip: “O po tuo medžiu, kuris buvo dydžio kaip Kremliaus bokštas, toks pabaisa sėdi, pagal pasą slibinu vadinasi. Sėdi, iš nasrų į visas puses liepsnos eina, kaip “katiuša” šaudo. Uodega aplink daužo, kaip šarvuotas traukinys iš visų ginklų”. Šalia mirštantys gulėjo. Tai net jie pagyvėjo ir klausosi.
– Paragaukite sausainių, – pasiūlė namų šeimininkė. Svečias pabandė ir prisiminė tuos frontinius džiūvėsius, kuriuos reikėdavo daužyti šautuvo buože.
– Ligoninėje visi sužeistieji, kaip taisyklė, vienas į kitą kreipiasi “tu”, – tęsė Borisas. – O kai pradėjau aš pasakas pasakoti, su manimi staiga ant “jūs” perėjo. O politrukui tujina: “Ei, tu...“
Nina žvilgčiojo tai į tėvą, tai į motiną ir atvirai žiovavo.
– Ten buvo vienas leitenantas-zenitininkas. Visi žinojo, kad jis miršta. Ir jis žinojo. Kartą siunčia medicinos seserį ir prašo mane ateiti. Atėjau aš ant ramentų, o jis, kaip vaikas, prašo: “Papasakok ką nors...” O nuo jo jau mirtimi dvelkia.
– Argi mirtis turi kvapą? – paklausė Nina.
– Taip, kartais. Pas jį buvo dvokioji gangrena.
– Ką gi jūs jam papasakojote?
– Reikia žmogui mirtį palengvinti. Pasakiau, kad drąsūs kariai nemiršta, o nukeliauja tiesiai į dangų. Fantazavau kaip galėjau apie dangaus karalystę. Taip jis man pasakojant ir mirė. Bet laimingai šypsodamasis.
– Aš mačiau, kaip mano viena draugė gimdė, – susimąsčiusi pasakė Nina. – O štai, kaip miršta žmonės – to dar nemačiau.
– Nina, kaip tau negėda, – mieguistai sugirgždėjo Kiki.
– Vėliau politrukas už tai man norėjo paskelbti papeikimą, tai kareiviai jo vos ramentais neužmušė, – prisiminė Borisas. – Taip aš ir sužinojau žmogiško žodžio galią. Kartais jis stipresnis už mirtį. Vėliau aš pradėjau rašyti į fronto laikraščius. Taip iš inžinieriaus mechaniko aš pavirtau žmogiškų sielų mechaniku.
Susipažinusi su svečio biografija, Milicija Ivanovna nusprendė pati pasirodyti ir atsisėdo prie pianino. Po dviejų neteisingų akordų ji pareiškė, kad pianinas išderintas, todėl pasiėmė gitarą. Kol mama brazdino stygas, tėvas nukraustė stalą.
Susikėlusi kojas, Nina sėdėjo ant sofos kaip kuklus ir gerai išauklėtas vaikas. Mielu, apvaliu veideliu ir didelėmis, kaip pas mamą, akimis. Tik žandai šiek tiek per pilni ir lūpos per daug plonos. Vešlūs kaštoniniai plaukai ir iškili, ryžtinga kakta. Trapūs pečiai ir gerai išvystyta krūtinė, plona talija ir platūs, sveikos patelės klubai. Gera figūra ir pilni, kaip sportininkės, kojų raumenys. Visa tai papildė vaikiškai naivus veidelis su retai pasitaikančia švaria ir švelnia oda. Tikras besiskiedžiančio mergaitiško grožio įsikūnijimas.
“Kombinacija gana gundoma”, – apžiūrinėdamas merginą pagalvojo Borisas.
– Nina, parodyk savo piešinius, pasiūlė Milicija Ivanovna.
Šiek tiek nenoriai mergina atsistojo ir iš už bufeto ištraukė didžiulį aplanką. Iliustracijos pieštuku, tušu priminė vaikystę: tankus miškas, jame paklydusi vieniša princesė, oro pilis ant aukšto kalno, virš kurios kabo juodi debesys. Vėliau sekė nuogų merginų atvaizdai. Merginos raitėsi ir vienaip, ir kitaip, atmesdavo koją.
– Tai Nina drauges piešė, – paaiškino mama. Gana natūralu, kad Borisas atidžiau apžiūrinėjo nuogas drauges.
– Iš karto matosi, kad jūs tuo domitės, – paniekinamai purkštelėjo princesė. – Nuogomis moterimis.
Pabaigęs tvarkytis, Vaikomas Kankinys taikiai snaudė išsėdėtame pliušiniame krėsle. Arbata buvo išgerta, muzikinė ir meninė šeimyninės vakarienės programa baigta. Nereikia piktnaudžiauti svetingumu, ypač pirmą kartą.
Tikėdamasis, kad princesė palydės iki durų, svečias pakilo. Bet taip nebuvo. Nuo griežto žmonos žvilgsnio Kiki prabudo ir tingiai nupėdino išlydėti svečio.
Kieme buvo sausio šaltukas. Entuziastų skersgatvis snaudė giliame sniege. Tarp namų išmintas takas žvaliai girgždėjo po kojomis. Pakėlęs palto apykaklę Borisas žingsniavo ir suvedinėjo rezultatus.
Šeima gana maloni. Žinoma, tėvas skuduras, o paradui komanduoja mama. Su tokia uošve bus sunkoka. Tipiškas matriarchatas.
Borisas prisiminė bylą apie septynis antspaudus, kada raudonasis kardinolas Maksimas Rudnevas medžiojo amazones, pradedant deive Diana ir baigiant moterimis-čekistėmis. Ten buvo kažkas apie matriarchatą. 13-ojo Skyriaus nuomone, tai taip pat blogas ženklas, ir tokius keistuolius reikia turėti omeny. Kokie niekai!
Nors Milerių šeimoje ir ryškus matriarchatas, bet jų duktė labai gundanti. Nors ji šiek tiek pučiasi, bet tai visiškai suprantama. Iš karto matosi, kad ji mergina rimta ir žino savo vertę.
Iš už debesų pažvelgė jaunas mėnulis. Nuogomis šakomis mojavo medžiai. Mėnulio šviesoje sniegu plaukė šešėliai.
Jeigu tarybinis pilietis Maskvoje nori gauti nakvynę, tai tam jis turi keletą galimybių. Geriausia pernakvoti pas giminaičius arba pažįstamus.
Į viešbučius geriau nelysti. Visi numeriai užbroniruoti užsienio turistams arba jaldašams, kas totoriškai reiškia “draugas”. Kaip masinio totorių antplūdžio laikais, Maskvą dabar okupavo tarptautiniai jaldašai – azijatai, afrikiečiai ir kiti draugai, kurie kovoja už taiką pasaulyje ir draugystę tarp tautų.
O tarybiniam žmogui yra kolūkiečių Namai. Tie, kurie Karvių Pylime.
Nors Maskva ir visų pasaulio darbininkų sostinė, ir rūpesčių pas ją pilna burna, bet ji nepamiršta ir nuosavų kolūkiečių. Net nepaisant to, kad kolūkietės – liaudis tamsi ir į sostinę atvažiuoja visiškai ne dėl to, kad pasimelstų prie raudonai rudų Lenino kaulų, kurie guli Raudonojoje aikštėje, o, paprasčiausiai, paprekiauti prie Kremliaus sienų svogūnais ir bulvėmis, be to, spekuliacinėmis kainomis. Priklausomai nuo bendro kultūros lygio, jos žvaliai šūkčioja:
– Ei, piliečiai-draugai, kam vitaminų? Lėkite čia!
Kolūkiečių namuose, kurie rašomi iš didžiosios raidės, pavargusį pakeleivį maloniai nustebina tarybinio humanizmo dvasia. Tai ne ta dvasia, kuri kyla nuo kolūkiečių, kurie prisivalgę nuosavų bulvių su svogūnais. Ne, kalba eina apie kitką. Kad kolūkiečiai nepamirštų apie kolektyvizaciją, čia jie miega kolektyviškai – po trisdešimt žmonių kambaryje. Čia sutinka kaip gimtoje šeimoje: jeigu visos lovos užimtos, tai tau paklos ant grindų.
Ant sienos plakatas: “Draugai, būkite budrūs!” O apačioje prierašas pieštuku: “Saugokite kišenes!” Apklotų ir paklodžių paprastai nėra. Apklotu tarnauja nuosavas paltas, o pižama – švarkas. Eidamas miegoti pilietis mato, kaip kaimynai-kolūkiečiai apdairiai angliškais smeigtukais prismaigsto švarkų kišenes, kur saugomi iš prekybos vitaminais (bulvėmis ir svogūnais) gauti pinigai. Jeigu naujokas angliškų smeigtukų neturi, tai jis įsikišą ranką į kišenę ir miega laikydamas piniginę ir stengiasi neatgniaužti pirštų.
* * *
Jeigu tarybinis pilietis nori Maskvoje gauti pastovų butą, tai tam taip pat yra keletas galimybių.
Apie butą naujuose namuose svajoti neverta. Protingiausiai eiti sena gatve, tarp senų namų ir ten susirasti seną senučiukę. Tokią, kurios namuose yra laisvas kampas. Tokiame kampe, už ceratinės užuolaidos, galima gauti pastovų butą.
Jeigu ką nors toks butas netenkina, yra ir kitos galimybės. Galima gauti ir visą kambarį. Bet tą kambarį reikia vesti, tai yra, reikia vesti nuotaką su kambariu. Ir reikia elgtis atsargiai. Ypač, jeigu kambarys naujas, tai nuotaka sena. O jeigu nuotaka jauna, tai kambarys senas. Be to, Maskvoje daug daugiau jaunikių be kambarių, negu nuotakų su kambariais.
Įvertindamas visas tas aplinkybes, Borisas paskambino Maksimui. Tas iškvietė adjutantą ir įsakė: – Perrašykite jo vardu mano konspiracinį butą, kuris Enino skersgatvyje.
– Klausau, butą, draugas maršale!
– Tuo pačiu jam perrašykite ir mano baltą ZILą.
– Klausau, ZILą, draugas maršale! – sudaužė kulnais adjutantas.
– Tik nebūk toks kiaulė, – pasakė į ragelį Maksimas. – Ir nepamiršk, kad tu vienintelis mano brolis.
Borisas susikrovė savo mantą į naują mašiną ir išvažiavo į naują butą. Ant mašinos priekinio stiklo buvo užklijuotas kažkoks ženkliukas, likęs dar nuo to laiko, kai ta mašina naudojosi Maksimas ir jis mėgo žaisti įvairiais užšifruotais simboliais.
Tai buvo lyg ir tarybinė žvaigždė, bet ne raudona, o juoda su auksiniais apvadais. Pjautuvo ir kūjo viduryje sukryžiuoti raudoni kirvukai, kaip pas gaisrininkus arba kaip pas viduramžių inkvizitorius. O apačioje, tarp žvaigždės spindulių, bronzinis skydelis su skaičiumi 13, ką vieni skaito laimingu ženklu, o kiti – nelaimingu.
Sutvarkęs reikalus su butu, Borisas iš karto ėmėsi rašyti savo naująją knygą. Sunkiausiai buvo rašyti. Tai ieškojimai tamsoje, herojų gimimas, idėjos apiforminimas. Rašai tol, kol nugali idėją, kol herojai neatgyja ir tampa geresni arba blogesni už gyvus žmones.
Ir taip, pagrindinė idėja – tai homo sovietikus – idealūs naujo tipo tarybiniai žmonės. Rekomenduojama kūrybą priartinti prie realaus gyvenimo. Kodėl gi nepradėti taip: romano herojus, žmogus neblogas, bet ir ne per daug geras. Manykime, kad jis ilgą laiką dirbo užsienyje ir atitolo nuo gyvenimo tėvynėje. Vėliau jis sugrįžta į namus ir čia randa visiškai naujo tipo žmones – homo sovietikus. Pačia geriausia to žodžio prasme.
Gerai priešais save turėti herojų prototipus – tipažus. Pirmiausiai, reikalinga herojė, ideali naujo tipo mergina. Herojus šiek tiek užsienyje išlepo, o herojė jį sugrąžins į tikrąjį kelią. Heroję galima būtų pavadinti Nina.
Vėliau, kaip druska ir pipirai, įvairūs emociniai prieskoniai: meilė, draugystė ir kitkas, ir visa tai naujo pasaulio statybos fone. Kai kur reikės įkišti keletą šeimyninių konfliktų. Žinoma, konfliktai ideologiniai, be muštynių.
Naująją krikščionę Serafimą Allilujevą galima panaudoti kaip varną, kuri visą laiką karksi. O Ostapą Oglojedovą, Ostapo Benderio sūnų, – kaip raudonplaukį prie barjero, kad publika neliūdėtų.
Žinoma, visa tai draugiška forma. Vėliau dar ir dėkos, kad papuolė į literatūrinių herojų panteoną. Kai bus seneliais, pasididžiuodami rodys savo anūkams: “Žiūrėkite, štai čia, apie mane parašyta!“
Kai knyga pasirodys po spaustuvės, autorius visiems herojams surengs didžiulę puotą. Arba, gal būt, ir vestuves! Taip režisierius ves ekrano žvaigždę, kurią jis atrado, o rašytojas – savo romano heroję. Tai garantuotas triukas – dar nuo Pigmaliono laikų.
Bet tikslui pasiekti reikia ne svajoti, o dirbti. Kai jis rašė savo pirmąją knygą, tai pratrynė keletą marškinių, kol susiprotėjo atsiraitoti rankoves. Vėliau jis ant alkūnių pritrynė mazolių ir tepdavo juos vazelinu. Štai taip rašomos knygos!
Apniktas tokių minčių, žmonių sielų inžinierius atsiraitojo rankoves ir parašė pirmą eilutę: “Visa tai prasidėjo poststalininio atlydžio epochos sausio 13 dieną...“
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ