“Rusija pati išsigelbės ir visą pasaulį išgelbės”
F. M. Dostojevskis
Budintis milicijos seržantas tingiai atsilošė ant kėdės ir paklausė:
– Pilieti, tai jūsų dokumentai?
– Taip, šiuos dokumentus iš manęs pavogė aklas elgeta, kuris visiškai ne aklas. Tai velnias žino kas!
– Pilieti, nesijaudinkite. Kai reikia, pas mus net aklieji mato.
– Taip, bet tas aklasis po to kaip zuikis bėgo link milicininko! O milicininkas, vietoje to, kad areštuotų akląjį, areštavo mane! Aš ką tik grįžau iš užsienio. Ir kokia gi pas jus čia tvarka toje socialistinėje tėvynėje?!
Žiūrinėdamas dokumentus Boriso Aleksandrovičiaus Rudnevo vardu, budintis seržantas įsitikino, kad dokumentų savininkas yra agitpromo instruktorius, tai yra, Partijos CK agitacijos ir propagandos valdybos, kad jis yra tarybinių rašytojų Sąjungos narys ir kad partinius įnašus jis ilgą laiką mokėjo Berlyne ir Niujorke. Reiškia, patikrintas ir patikimas partietis. Ir su tokiais reikia elgtis atsargiau.
– Atleiskite už sutrukdymą, draugas Rudnevai, – pakeitė toną seržantas. – Gavosi nedidelis nesusipratimas. Paprasčiausiai, jūs užsienietiškai apsirengęs ir jus priėmė už užsienietį. Na, ir nusprendė mandagiai, be triukšmo patikrinti jūsų dokumentus.
– Bet kodėl mane areštavo?!
– O mes tai tuojau pat išsiaiškinsime, – pasakė budintis ir atskleidė paskutin5 paso puslapį, skirtą specialioms valdžios atžymoms.
Ten stovėjo raudonas literinis šifras ОУ/13-001. Pamatęs tą šifrą, seržantas sumišęs kostelėjo ir atidarė stalčių, kuriame gulėjo slapta instrukcija.
Literinis šifras reiškė specialią piliečių kategoriją, kuriai valdžia skyrė ypatingą dėmesį. Tas dėmesys galėjo būti teigiamas – raudonas spaudas, arba neigiamas – mėlynas spaudas. Litera ОУ reiškė “ypatinga apskaita”, kas buvo tolygu apsaugos raštui. Ypatingos apskaitos žmogus negalėjo būti areštuotas be to organo sutikimo, kuris įdėjo tokią kategoriją.
Bet labiausiai seržantą glumino sekantis skaičius – 13. Tas skaičius reiškė KGB skyrių, kuriame tas asmuo buvo įregistruotas. Esmė tame, kad oficialiai KGB turėjo tik 12 skyrių, vienu iš kurių buvo milicija. Paskutinysis, 12-asis skyrius užsiiminėjo įvairiais niekais: priešgaisrine apsauga, gelbėtojų ant vandens draugija, civilinių santuokų registravimu (ZAGS) ir panašiais dalykais.
Tiesa, kartais prie taurelės šnibždėdavosi ir apie KGB 13-ąjį skyrių, kuris tiek užslaptintas, kad apie jį oficialiai negali žinoti net patys KGB bendradarbiai. Kai kurie prisigėrę žmonės žegnodavosi, kad tas paslaptingas 13-sis Skyrius iš šešėlio valdo visus kitus KGB skyrius, kad visa vidinė 13-ojo Skyriaus apsauga susideda tik iš kurčnebylių ir kad iš ten niekas neišeina gyvas. Ir dar šnibždėjosi apie specialius 13-ojo Skyriaus agentus, kurie apsimeta aklais ir elgetomis.
Ir štai dabar, pirmą kartą per savo ilgą tarnybą milicijoje, seržantas pats susidūrė su paslaptingu KGB 13-uoju skyriumi. Sekantis šifro skaičius – 001 reiškė tos kategorijos registracijos eilės numerį. Ir taip, prieš jį sėdėjo žmogus Nr. 1, kuris buvo ypatingoje KGB 13-ojo Skyriaus apskaitoje. O du nuliai priekyje reiškė “Ypatingai slaptai”. Budintis pajuto, kaip jo kakta pradėjo rasoti.
– Draugas Rudnevai, – gailiu balsu pasakė seržantas, – jus sulaikė todėl, kad jūs ypatingoje įskaitoje. Bet dabar, pagal instrukciją, aš tuojau pat apie jus privalau pranešti į... Na, į, tą patį...
– Kur?
Seržantas sukiojosi ant kėdės ir bijojo garsiai ištarti KGB 13-ojo Skyriaus pavadinimą.
– Na... Ten, kas davė jums tą literą...
– O be to negalima?
– Draugas Rudnevai, valstybė didelė, o aš žmogus mažas. Supraskite, pas mane žmona, vaikai...
Borisas paėmė telefono ragelį ir surinko KGB komutatoriaus numerį:
– Sujunkite mane su maršalu Rudnevu... Adjutantas? Tai kalba Borisas Rudnevas. Sujunkite, prašau, mane su Maksimu Aleksandrovičiumi.
Seržantas žinojo visų TSRS maršalų pavardes, bet to maršalo oficialiuose sąrašuose nebuvo. Be to dar valstybės saugumo maršalas! Iki tol vieninteliu valstybės saugumo maršalu buvo Berija. Bet jį jau sušaudė.
“Matyt ne be reikalo šnibždasi, kad 13-sis Skyrius – tai virš KGB”, – pagalvojo budintis ir suspaudė kojas po stalu.
Kitame laido gale Borisas išgirdo pažįstamą balsą:
– Taip, aš klausau...
– Maksimas? Tai Borisas, Sveikas...
– Sveikas, sveikas. Tu kada atvažiavai į Maskvą?
– Na, jau prieš dvi savaites.
– O kodėl iki šiol pas mane neužėjai?
– Na taip, progos nebuvo.
– Na, o dabar kokia proga?
– Su tavimi nori pasikalbėti vienas simpatiškas milicininkas.
– Aha, aš tau reikalingas tik tada, kai tu patenki į kokią nors nešvarią istoriją?
– Dėl to tu pats kaltas. Nes juk tai tu mano pase pastatei kažkokią idiotišką bliambą.
– Ką?
– Na, dar tu po visą Maskvą paleidai aklus elgetas, kurie lenda žmonėms į kišenes. Bendrai, elgetų karaliau, perduodu ragelį milicininkui...
Budintis pašoko, išsitempė kaip sukomandavus “ramiai” ir sušuko į telefoną taip, kaip parado metu Raudonojoje aikštėje:
– Raportuoja milicijos seržantas Kovalčiukas! Ką įsakysite, draugas maršale?
– Atrodo, kad pas jus mano paklydėlis brolelis atsirado, – išgirdo jis balsą ragelyje. – Kame reikalas?
– Paprasčiausias dokumentų patikrinimas, draugas maršale. Pagal įsakymą numeris...
– Hm-m. Tai tą subjektą areštuokite.
– Klausau, areštuoti, draugas maršale!
– Ir atvežkite pas mane. Atiduokite budinčiam komendantui po parašu.
– Klausau, atiduoti komendantui, draugas maršale!
Seržantas atsargiai padėjo ragelį į vietą ir priekaištingai palingavo galva:
– Kaip gi taip, draugas Rudnevai?
– Tai pas mus nuo vaikystės tokie žaidimai, – pasakė Borisas. – paprasčiausiai, jis nori įrodyti, kad jis vyresnysis brolis. O aš – jau nebe mažas.
* * *
KGB centrinėje valdyboje TSRS maršalas Maksimas Rudnevas tardė savo jaunesnįjį brolį:
– Na, kaip tau gyvenosi Niujorke?
– Ten neįtikėtinai daug vagysčių. Ir visi mūsų tarybiniai tarnautojai buvo įsitikinę, kad ta Ef-bi-ai specialiai siunčia vagis, kad pas mus atliktų kratas. Dabar aš parvažiavau į namus, ir – laba diena! – ta pati istorija.
– Nieko naujo po mėnuliu, – šyptelėjo KGB 13-ojo Skyriaus viršininkas. – O kokie tavo planai ateičiai?
– Matai, po karo aš parašiau knygą “Rytų Dvasia” ( «Душа Востока»). Kaip apdovanojimą už tai mane privertė užsiimti tuo kvailu darbu propagandos srityje. O dabar aš noriu pasidaryti mažą pertrauką ir parašyti antrą knygą.
– Apie ką?
– Apie homo sovietikus.
Maksimas lengvai susiraukė:
– Apie ką-ą-ą? Apie homo...
– Na taip, užsienyje daug rašo apie homo sovietikus – apie naujo tipo tarybinius žmones, kurie pasirodė po revoliucijos. Ir pas mus taip pat rašo apie juos. Bet tas klausimas – šiek tiek ginčytinas. Na, todėl aš ir noriu parašyti romane ta tema – apie idealius naujo tipo tarybinius žmones. Yra jie, tie homo sovietikus, arba nėra?
– A, štai tu apie kokius homo, – su palengvėjimu balse pasakė valstybės saugumo maršalas. – Į tą klausimą aš tau galiu iš karto atsakyti: ir taip – ir ne. Vis tai senasis tipas – tik prisitaikę prie naujų sąlygų. Jeigu tu rimtai nori užsiimti žmonių tipais, tai iš pradžių susipažink su Platono idėjomis, Kanto kategorijomis, Jungo prototipais.
Atsilošęs krėsle maršalas atidžiai apžiūrinėjo savo jaunesnįjį brolį. Jis įprato apie jį galvoti kaip apie aršų berniuką, kuris su juo visada ginčydavosi ir kurį jis kažkada vadindavo Foma Netikėliu. O dabar prieš jį sėdėjo suaugęs vyras, stambus, tamsios odos, plačių pečių, ryžtingu smakru ir pašaipiomis ugnelėmis tamsiose akyse.
Žiūrėdamas į Borisą, jis prisiminė tėvų namus, seną lazdyną šalia balkono... Tą seną pavasario vakarą, kai saldžiai kvepėjo ievos, ir kaip jis pirmą kartą sutiko Olgą. Tylųjį angelą. O šalutine priežastimi dėl to buvo Borisas. Vėliau trumpa šeimyninė laimė, tėvystės išdidumas – ir tragiška mylimos gražuolės žmonos mirtis. Tylusis angelas, kuris sugadino visą jo gyvenimą.
Po to mėnesiena, snieguota naktis, kai jis perdavė Borisui į antklodę susuptą vaiką. Tas vakaras prie tuščio tamsaus lango, kai jis norėjo paleisti sau kulką į kaktą ir kada Borisas paėmė iš jo mažą Korovino brauningą. Tą patį brauningą, nuo kurio žuvo jo gražuolė žmona. O po to – mirė ir vaikas, ir liko jis vienas.
Maršalas sunkiai atsiduso, prisiminė tuos neramius laikus, kai jis, norėdamas atskleisti mylimos žmonos žūties paslaptį, nugrimzdo į viduramžišką velniavą ir satanizmą, kai jis kruopščiu darbu sužinojo gėrio ir blogio, išminties ir beprotystės, gyvenimo ir mirties paslaptis. Tos paslaptys, kurias vadina Dievu ir šėtonu ir kurios jį padarė tuo, kuo jis yra dabar. O juk tik vienas Borisas žinojo tai, kas kartais ir dabar dirgina maršalo širdį kaip sena žaizda.
* * *
Nors po Stalino mirties Maskvoje daug kas pasikeitė, bet name su auksiniu gaideliu, kuriame gyveno Maksimas, viskas buvo po senovei.
Ant Maksimo rašomojo stalo gulėjo užsienietiškai įrišta knygelė. Ta knygelė buvo gana šiuolaikiška, išleista Amerikoje 1956 metais, bet jos tema buvo ta pati – “Šėtono vaidmuo: satanizmo pasireiškimas šiuolaikinėje visuomenėje”, autorius, garsus šveicarų filosofas Deni de Ružmon.
Matyt, kad Maksimas vis dar iš viso pasaulio rinko naują techninę literatūrą pagal savo specialybę. Kaip tik tą, kurios agitpromo instruktorius negalėjo pakęsti, todėl su Maksimu vykdavo amžini ginčai. Kažkada Maksimas pats plepėjo, kad jis raudonasis kardinolas ir slaptas Stalino patarėjas. Vėliau Borisą pasiekdavo gandai, kuriuos pašnibždomis perduodavo į maskviečių valdžios viršūnes, kad Maskvoje keičiasi vadai ir vadukai, bet Maskvoje nesikeičia tik vienas žmogus – slaptas tarybinių vadų patarėjas, kuris sėdi raudoname soste, kaip raudonasis popiežius. Paslapčia šnibždėjo, kad Romoje sėdi Romos popiežius, kažkur yra užsislėpęs antipopiežius, o Maskvoje sėdi raudonasis popiežius.
Dirbdamas užsienyje, Borisas pats įsitikino, kad ir vakarų pasaulio vadai taip pat turi kažkokius slaptus patarėjus. Keičiasi prezidentai ir premjer-ministrai, bet slaptasis patarėjas lieka. Ir visada tas patarėjas kažkodėl yra žydas. Ir niekas nežino, ką jis ten šnibžda į didžiųjų valstybių vadų ausį, kurie sprendžia pasaulio likimą.
Būdamas agitpromo instruktoriumi Borisas privalėjo įrodinėti, kad nei Dievo, nei šėtono nėra, o yra tik Marksas ir Leninas. O Maksimas – stipriai nekentė Markso ir Lenino ir Didžiojo Valymo metu praktiškai sunaikino visą lenininę gvardiją, o visus tikrus marksistus suvarė į koncentracijos stovyklas. Ir ant raudonojo popiežiaus stalo – vėl nauja knyga apie satanizmą.
Todėl Borisas ir slėpė, kad jo brolis – TSRS valstybės saugumo maršalas, ir net vengė susitikinėti su Maksimu. O Maksimas tai jautė, todėl, likęs vienas šiame pasaulyje, giliai širdyje šiek tiek pyko dėl vienintelio jam gimtojo žmogaus šalto elgesio.
Agitpromo instruktorius nuo rašomojo stalo paėmė knygą “Šėtono vaidmuo” su tokia mina, lyg tai būtų vaikiškos pasakaitės. Vėliau iš įpročio jis pradėjo skaitinėti Maksimo ranka pabrauktas vietas.
Iš pat pradžių filosofas Deni de Ružmon perspėjo, kad pasakyti tiesą apie šėtoną gana sunku, kad tiesa apie šėtoną – tai toks purvinas reikalas, kad vienas jos lašas sujaukia gyvenimą taip, kaip lašas vandens sudrumsčia stiklinę apsento. Bet nuo to galima apgirsti.
Sekančiame puslapyje garsaus prancūzų poeto Bodlero citata: “Pati didžiausia šėtono gudrybė – tai mus įtikinti, kad jis neegzistuoja”.
Ir toliau: “Pirmasis šėtono triukas – tai inkognito... Dievas sako: «Aš tas, kuris esu». Šėtonas gi, Dievui pavydi ir visada stengiasi jį pamėgdžioti, nors ir daro viską atvirkščiai, mums sako: «Mano vardas – Niekas»... Be tas niekas lieka būti Niekuo. Tai reiškia, kad jis apie pasaulio misterijas ir sielos paslaptis žino daugiau, negu mes, ir tuo piktnaudžiauja”.
– Kas per nesąmonės? – paklausė Borisas.
– Tai – šėtono formulė, – ramiai atsakė raudonasis popiežius. – Matematikoje arba fizikoje yra integralų ir diferencialų formulės, kurios pašaliniams žmonėms visiškai nesuprantamos. Taip ir čia.
Borisas pervertė puslapį. Ten buvo tokia formulė: “Pavydėdamas Dievui, šėtonas stengiasi mus įtikinti, kad jis taip pat gali kurti”. O laukeliuose smulkiu Maksimo braižu parašyta pastaba: “Žiūrėk poetus-dekadentus ir modernistinį meną. Aiškus smegenų suskystėjimas”.
Raudonu pieštuku tvarkingai pabraukta: “Tik po keleto nuodėmingųjų kartų istorijos arba nuodėmių per vieną gyvenimą, blogis pagaliau pradeda įgauti vidinį turinį – nors ir atrodantį, bet aktyvus antimeniškumas tampa menu. Ir būtent ta tema Bodleras rašo: «Vyras ir moteris nuo gimimo žino, kad pasitenkinimo reikia ieškoti blogyje...»”.
Ir pastaba Maksimo buhalteriniu braižu: “Žinoma, tai susiję su tokiais pat dekadentais, kaip Bodleras”.
Toliau knygoje, išleistoje Amerikoje automobilių ir lėktuvų amžiuje, sekė visiškai rimti pasvarstymai apie tai, kad, norėdamas tapti realybe, šėtonas privalo prasiskverbti į žmogų, kaip sakoma Šventame rašte, yra melagis ir melo tėvas.
“Šėtonas yra legionas, – buvo parašyta satanizmo žinyne. – Pirmiausiai, tai reiškia tai, kad likęs vienas jis gali priimti tiek įvairių formų, kiek žmonių yra pasaulyje... Šėtonas pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, o tik tada, kai mes jo nesugebame pamatyti... Iš visų sutvėrimų, kurie kada nors egzistavo, niekas kitas taip, kaip šėtonas, geriau nežino, kaip užkariauti draugus ir daryti poveikį žmonėms”.
Ir vėl keista mintis: “Bėda tame, kad dėl savo natūros, šėtonas niekada nepasirodys aiškiai ir tiksliai...”
– Kodėl gi taip? – paklausė Borisas.
– O gali tu dabar išeiti į gatvę ir pasakyti, kad Marksas ir Engelsas nuo šėtono?
– М-м-м... Sunkoka.
– O jie buvo registruotais satanistais. Ir net nario mokesčius mokėjo. – Raudonasis popiežius kreivai nusišypsojo. – Todėl jie ir draugavo.
“Šėtonas – tai, iš esmės, paradoksalus sutvėrimas, – toliau skaitė agitpromo instruktorius. – Galite būti tikri, kad jis egzistuoja, bet jis egzistuoja kiekviename sutvėrime, kuris tokiu nėra, kuris nueina į niekur, kuris slaptai stengiasi suardyti sielas – sielas kitų ir save patį. Jo sugebėjimas nebūti konkrečiai tuo arba kitu, suteikia jam begalinę veiklos laisvę, begalinį inkognito ir alibi...”
Savo išvadose Deni de Ružmon nurodo į daugelį autoritetų. Citatos iš niūraus Edgaro Po, kriminalinio žanro literatūroje tėvo, ir maištaujančio pederasto Rembo, kuris apdainavo Paryžiaus komuną ir tikino, kad buvo pragare. Žydų melancholiko Kafki pasvarstymai, kad kova su šėtonu – tai tas pats, kaip kova su moterimi, kuri pasibaigia lovoje. Nyčės pasisakymai, voliuntarizmo filosofijos kūrėjo, baltaplaukio bestijos ir antžmogio tėvo, kuris rekomendavo pastumti krentantį, ir kuris mirė beprotnamyje. Egzistencializmo filosofijos išradėjo pasisakymai – kupriaus Kierkogoro ir Haidegerio, kur paskutinysis miglotai tvirtino, kad niekas niekina, o kažkur po tuo Nieku, vėl gi, įtariamas draugas šėtonas. Ten pat Andre Žido sentencija, Nobelio premijos laureato ir sąžiningo pederasto, kuris tikino, kad nėra knygos, kuri būtų parašyta be šėtono pagalbos.
Perimamumo linija ėjo nuo simbolistų prie egzistencialistų. Norėdamas patikrinti oficialias egzistencializmo išvadas, Borisas žvilgtelėjo į tarybinį “Filosofijos žodyną”. Medžiodamas tamsiąsias jėgas, raudonasis popiežius jau pabuvojo ir tame žodyne: Skliausteliuose buvo filosofijos daktaro ir sociologijos profesoriaus Maksimo Rudnevo pastabos: “Egzistencializmas – krentanti filosofinė srovė... Tą reakcingą filosofiją sukūrė danų obskurantas Kierkogoras (iš apsikrikštijusių žydų)... Pasišlykštėjimas gyvenimu, mirties baimė, neviltis – pagrindinės jo kūrinių temos... Sartras (žvairas), Kamiu ir jo pasekėjai... skleidžia intelektualinį ir moralinį nihilizmą... Jie primena Rusijos priešrevoliucinio periodo madingų rašytojų nuodingą kūrybą, kurie... aukštino išdavystę ir “asmens kulto” pavidalu apdainavo pasileidimą.
Daugelis žmonių apie egzistencializmą žino tik tai, kad jo pasekėjai šiek tiek panašūs į nevispročius, kurie nesiprausia, nesikerpa, nesiskuta, vengia darbo ir mėgsta šokius, kurie primena epilepsijos priepuolius. Bet tam, kad iškeiktų linksmus egzistencialistus, tarybinis “Filosofijos žodynėlis”, išleistas Maskvoje 1952 metais, staiga kažkodėl užsisėdo ant didelio balto arklio ir nesigėdijo pačių aštriausių išsireiškimų. Raudonu Maksimo pieštuku riebiai pabraukta vieta, kur sakoma, kad egzistencialistai aukštino ir teisino išdavystę ir auklėjo nacionalinių ir klasinių interesų išdavikus.
Keista, bet de Ružmono žinyne apie satanizmą, kuris vargu ar buvo į rankas paėmęs tarybinį “Filosofijos žodynėlį”, taip pat buvo specialus skyrius, kur šėtonas klasifikuojamas kaip visų amžių ir tautų penktoji kolona. Ir vėl, tą vietą Maksimas buvo pabraukęs.
Kažką prisiminęs, agitpromo instruktorius pasiėmė iš lentynos “Rituale Romanum”, kurią kažkada jis buvo nusižiūrėjęs, rado liturgiją, kurią skaito tada, kai varo šėtoną iš apsėstųjų, ir pradėjo vedžioti pirštu per eilutes: “Šėtonas... žmonijos priešas, mirties draugas, gyvenimo vagis, teisėtumo drebintojas, blogio šaltinis, ydų šaknis, žmonių gundytojas, tautų išdavikas...”
. Na, ir čia tas pats – tautų išdavikas! O dar – skyrybų pradžia ir nelaimių tiekėjas.
Keista, labai keista. Senovinė katalikų “Rituale Romanum” sakė tą patį, ką ir šiuolaikinis europietiškas filosofas. Ir prie to prisijungė net oficialus tarybinis “Filosofijos žodynėlis”! Kažkoks keistas dėsningumas! Na, bet kas gi čia?
– Maksimai, kad jau už tavo nugaros šnibždasi, kad tu raudonasis popiežius... Bendrai, jūsų šventenybe, kodėl šėtonas – tautų išdavikas?
Raudonasis popiežius tylėdamas ištraukė iš stalčiaus pilką aplanką, ant kurio viršelio stovėjo 13-ojo Skyriaus antspaudas ir du vardai: Berges ir Maklin.
Borisas gerai žinojo tuos vardus. Kai jis buvo užsienyje, visų laikraščių puslapiuose griaudėjo sensacija: du stambūs anglų diplomatai, Berges ir Maklin, turėję reikalų su atominėmis paslaptimis, pasirodė esantys tarybiniais šnipais ir, visiškai paslaptingomis aplinkybėmis pabėgo į TSRS. Stambiausia išdavystė Forin Offiso istorijoje! Reikalas buvo toks rimtas, kad dingusių diplomatų ieškojo 15000 detektyvų. Už bausmę vėliau reorganizavo visą britų kontržvalgybą.
Niekas negalėjo suprasti, kas galėjo priversti tuos žmones, kurie turėjo viską, staiga tapti savo šalies išdavikais. Tiesa, vėliau užsienio spaudoje rašė, kad abu tie atominiai diplomatai buvo pederastai ir darė vienas kitą. Bet vakarų diplomatams – tai tokia maža nuodėmė, kaip ir pas baleto berniukus. Ir štai dabar, tos paslaptingos istorijos išpainiojimas, KGB maršalo rankose, kuris prisijaukino šėtoną ir jį privertė šnipinėti tarybų valdžios naudai!
Agitpromo instruktoriui vėl pasidarė nejauku tame gero blogio name, kur vakaro languose atsispindėjo seni vitražai su šventųjų veidais. Taip, lyg tai tarp liūdnų šventųjų veidų, per langą pažvelgė paslaptingo velnio snukis, kuris gundo žmones atlikti įvairiausias bjaurastis.
Agitpromo požiūriu, tai visiškas absurdas. Ir, tuo pačiu, rezultatai akivaizdūs. Nejaugi kažkur viduramžių tamsybėse tas juodaknygininkas Maksimas iš tikrųjų rado užburtą formulę, kaip išsikviestų nelabąjį? O vėliau, kad nukreiptų dėmesį, nurodo įvairias filosofines formules. Nors jis ir filosofijos daktaras, ir kažkokios aukščiausios sociologijos profesorius, bet visi jo namai prikimšti knygų apie satanizmą.
Dėl visko Borisas nutarė iki galo peržiūrėti Deni de Ružmono žodyną apie satanizmą. Toliau buvo rašoma apie šėtoną ir meilę:
“Šėtono vaidmuo «meilėje» – tai, paprasčiausiai, ir viskas, kas yra meilė... Todėl, kad šėtonas mylėti nemoka ir nemyli tų, kas myli... Jūs jį patį ir jo jėgą pajusite sutvėrimo žvilgsnyje, kuris nemoka mylėti. Ir ten, kur meilė falsifikuojama, jūs apie tai sužinosite pagal jos vaisius”.
Po to, apie šėtoną ir aistrą: “Kankinantys prieštaravimai, kuriuos pagimdo begaliniai norai, besiribojantys su galimybių ribomis, gali būti išsprendžiami tik bėgimu į niekur... Čia sutinkami visi ekstremai, kurie gimdo vienas kitą arba, kaip blyksnis, virsta vienas kitu: kunkuliuojanti energija ir prostracija, pasiaukojimas ir noras valdyti, neapykanta ir švelnumas, džiaugsmas ir liūdesys, išmintis ir beprotybė, gyvenimas ir mirtis”.
Radonas pieštukas virpėjo, lyg būtų virpėjusi maršalo ranka, kai jis patraukinėjo šias eilutes. Ta pati ranka, kuri nedrebėjo Didžiojo Valymo metu, kada pagal 13-ojo Skyriaus planus šaudė ir į Sibirą trėmė milijonus žmonių. O slaptasis Stalino patarėjas tikino, kad tai laužo nugarkaulį šėtonui ir antikristui, kad tai likviduoja ne žmones, o raganas ir raganius, velnius ir velniūkščius, vilkolakius ir nelabuosius – tos partijos narius, kandidatus, pakeleivius ir prijaučiančius, kurios vardas legionas.
Maksimo ranka nedrebėjo ir karo metu, kai Stalino kardinolas pasirašinėjo sutartį su šėtonu dėl draugystės ir nepuolimo. Tada apie generolą-šėtoną sklandė tamsios legendos, kad daug kartų jis ieškojo mirties mūšyje, bet jo neima nei kulka, nei ugnis, nei vanduo ir, kad, pasirašęs sutartį su šėtonu, jis negali mirti, kol nepasibaigė sutarties terminas... Ir štai, dabar ta ranka virpėjo.
Borisas toliau skaitė apie šėtoną ir aistrą: “Visko, kas čia buvo parašyta apie aistrą, pakako, kad parodyti ypatingas galimybes, kurias aistra atveria šėtoniškiems darbams. Kraštutinis posakių ir svarstymų nestabilumas, kurie staiga keičia savo poliariškumą, kartu su kraštutine įtampa ir tuo pat metu jaučiama begaline būtimi ir nebūtimi, kiekviename sutvėrime, kuris pajunta tą aistrą, sukuria mistinio skrydžio iliuziją, kuri nuneša už gėrio ir blogio ribos”.
Agitpromo instruktorius vartė toliau: “Tikros kančios ir aistros sieloje neišreiškiamos, ir gali būti išreikštos tik mistiniais paradoksais: gniuždantis džiaugsmas, šaldanti ugnis, mėgstami kankinimai, žiaurus elgesys – viskas ir niekas”.
Po to sekė tarpusavio santykiai tarp šėtono ir moters. Ta tema šventasis Kuprijanas sako, kad moteris – tai instrumentas, kuriuo šėtonas naudojasi, kad užvaldytų mūsų sielas. O energingesnis dievobaimingais Tertulianas tiesiai kvalifikuoja moterį kaip vartus į pragarą.
Paskutinis to pragaro ratas aprašomas taip: “Skaistykla, pagimdyta nesupratimo ir niūrių išdidumo kančių, aistrų pragaras, kuris neturi jokio kito tikslo, išskyrus nelaimes, kuris jas pagimdys dėka beprotybės logikos ir sofizmo, kaip niekas pagimdo tik nieką”.
Kenčiančios sielos klyksmas, kuriame girdisi perspėjimas. Ir, tuo pačiu, raudonas Maksimo pieštukas pabraukė tas niūrias ir paslaptingas eilutes taip atidžiai, lyg tai jis būtų sutikęs su visu tuo.
Borisas nevalingai prisiminė Maksimo žmoną, gražuolę Olgą, kurią kažkada jis parsivedė į tėvų namus. Pusiau angelas ir pusiau marsietė, kuri amžinai šalo ir, šildydama savo žuvies kraują, amžinai gaubdavosi savo balta skraiste, kuri šokdavo kaip medinė, ir bučiuodavosi nepraverdama lūpų. Juk tai ji, blyškusis angelas, nuvedė Maksimą už tos išminties ir beprotystės, gėrio ir blogio ribos. Ir iki šiol Maksimas tyli, kas slypi už jos tragiškos mirties. Bet nuo to laiko raudonasis popiežius su moterimis elgiasi lygiai taip pat, kaip šventasis Kuprijanas.
Tiesa, nuo to laiko nutekėjo daug vandens Maskvos upe. Dabar raudonasis popiežius sėdėjo krėsle liesas ir išdžiūvęs, vieni kaulai. Ir atrodo taip, lyg nesenėtų. Šiaudų spalvos plaukai nepražilo, o kažkaip išbluko ir parusvėjo. Po blyškiais antakiais žalsvokos, kaip pas driežą, ir pavargusios akys. Ant pečių – sunkūs auksiniai TSRS valstybės saugumo maršalo antpečiai. O ant žalio kitelio krūtinės, vietoje pačių aukščiausių TSRS ordinų, tabaluoja tik vienas paprastutis medalis “Už skęstančiųjų gelbėjimą”.
Borisas satanizmo žinyną numetė ant stalo. Painios Deni de Ružmono formulės agitpromo instruktorių šiek tiek dirgino, nes jis buvo įpratęs viską, kas susiję su religija, skaityti tuščia abstrakcija. Vėl, kaip kažkada vaikystėje, jis pasijuto esąs Foma Netikėlis.
– Ech, kokios viliojančios draugo šėtono aistros, – skeptiškai pastebėjo Foma Netikėlis. – Tiesiog norisi pabandyti.
– Nepatariu, – sausai pasakė raudonasis popiežius. – Nors, jeigu tu nori rašyti knygą apie homo sovietikus, tai tau tuos dalykus reikia žinoti. Be šito tu tokios knygos neparašysi.
Lyg tai norėdamas įvertinti, kiek paprastas mirtingasis gali prasiskverbti į prasmę to, kas taip aiškiai parašyta juodu ant balto, bet ką taip sunku suprasti nepašvęstam apie tą slapyraštį, maršalas atidžiai stebėjo jaunesnįjį brolį.
– Na, bet gi, kas tai yra? – paklausė jaunesnysis.
– Niekas, – atsakė vyresnysis.
Foma Netikėlis pasižiūrėjo į brolį. Bet raudonojo popiežiaus žvilgsnis buvo tuščias, lyg tai prieš save jis būtų matęs tą didelį Nieką, kuris pagimdo mažą nieką, kuris niekina, ir kuris gyvena už gėrio ir blogio ribos.
* * *
Dėl šaltojo karo atšalimo, amerikiečiai plėtė savo antitarybinę arba, teisingiau, antirusišką propagandą – per “Amerikos balsą”, “Laisvosios Europos” radiją ir “Laisvės” radiją. Tada Maskvoje taip pat nusprendė sustiprinti propagandą užsieniui ir, kaip priklauso, tą darbą pavedė agitpromui.
Todėl, kad kausimas buvo susijęs su psichologiniu karu, tik nusprendė, kad tam reikalinga solidi materialinė bazė. Todėl užsiiminėti tuo projektu pavedė Moksliniam Tiriamajam Institutui – MTI-13, kurį taip pat vadino Aukštosios Sociologijos institutu. Nors užduotis atrodė visiškai paprasta, bet kažkodėl tą projektą iš pat pradžių griežtai užslaptino, o už MTI-13 kažkodėl šmėžavo KGB.
Agitpromo viršūnėse pakalbėdavo, kad viso to slaptumo raktas yra kažkoks tai paslaptingas “Lenino kompleksas”, kuris iš žmonių daro tikrus revoliucionierius. Be to, paslapčiomis dar pridurdavo, kad ant visų dokumentų, kurie yra susiję su tuo projektu, stovi paslaptingas spaudas “Dagys”.
Tuo pat metu pikti liežuviai tvirtino, kad istoriniu požiūriu, specialusis projektas “Dagys” reiškia šiukšlių krūva, kurioje sumaišytos įvairios žmogiškos šiukšlės. Todėl, kad išsiaiškinti tą reikalą, iš pradžių pasižiūrėkime į paprasčiausios šiukšlių krūvos genealogiją.
Senuose Maskvos užkaboriuose be namo prie gatvės, dar yra ir fligelis. Tarp namo prie gatvės ir fligelio auga keletas medžių, o po jų – įvairios žolės. Kiemo gale svetingai atviromis durimis trinksi toks medinis statinys – senovės palikimo paminklas, apie kurį labai nemalonu prisiminti žiemos laikotarpiu. Žiemą ten švilpauja toks vėjas, kad iš karto tampa suprantama, iš kur atsirado liaudies posakis: eiti ant vėjo.
Šalia tų, kaip dabar sako, komunalinių paslaugų, stato didelę šiukšlių dėžę. Paprastai ta dėžė sukalta iš senų lentų, kurios nuplėštos nuo kaimynų tvoros, nes tarybinėje Maskvoje tvoros – tai tik kenksminga privačios nuosavybės atgyvena.
Užtat šiukšlių dėžė – tai tipiškas visuomeninio turto atstovas. Ji pildoma, pripildoma ir perpildoma. Todėl, kad šiukšlių metų metais niekas neišveža, jas pradeda pilti šalia. Laikui bėgant apie šiukšlių dėžę susiformuoja natūrali kalva, arba, kaip sakoma geografijoje, plato. Po to, pagal atitinkamus gamtos dėsnius, ant to plato pasirodo augalai.
Čia galima rasti visko, net į saulę besistiebiančių finikinės palmės ūglių, kurie prasikalė iš kažkieno numestų kauliukų. Jeigu kieno nors atidi akis pastebės retą svetimžemį, tai daigelį iš Palestinos persodins į gėlių vazonėlį ir pastatys kambaryje, kad galėtų stebėti, kas gi iš to gausis.
Ant šiukšlių krūvos, arba, kaip dabar sako kultūringi žmonės, ant tokios materialinės bazės geriausiai jaučiasi dagiai. Jų šaknys stiprios, lapai badosi, o žiedeliai rožiniai. Tie augalai užsiima tik tuo, kad gadina gyvenimą savo artimiesiems. Jeigu kas nors panorės dagiui duoti kultūringesnį pavadinimą ir pradės ieškoti žodynėlyje, tai jo lauks nusivylimas. Ten pasakyta tik viena: dagys – tai šiukšlynų augalas, piktžolė. Ir kito pavadinimo jis neturi.
Šalia dagių taikiai gyvena tik įvairios, neaiškios kilmės piktžolės. Net po lietaus jos atrodo pilkos ir nešvarios. Žiedų ant jų niekada nepasirodo, ir visiškai neaišku, kokiu būdu jos dauginasi. Nors ūgio jos didelio, bet naudos iš to mažai, ir net karvės nuo jų nusisuka. Nebent nuilsęs šuo prie jų pakelia koją.
Čia pat glaudžiasi dagių ir piktžolių draugužė – visada lepiais lapais balanda. Kaip bevaisė sena pana, didesnę laiko dalį ji skiria savęs brandinimui. Tiesa, kai kurie prityrę žmonės tvirtina, kad bado metais iš balandų galima virti sriubą.
Pačiame tolimiausiame kampe, į kurį retai papuola saulė, galima rasti ir šunvyšnę. Kalbant kultūringa kalba – tai beladona. O jeigu pasakyti dar kultūringiau, itališkai, tai bus puiki dama. Kalbant botanikų kalba, – tai laukinė vyšnia, krasavka, mieguistas kvaišalas. Ta pati, apie kurią sakoma: “Tu ką, durnaropių apsivalgęs?!”
Ir labai keista, beladonos kieme niekur nerasi, išskyrus šiukšlių krūvą. Senesni žmonės vaikams sako:
– Nejudinkite to šlamšto – verksite!
Bendrai, tai ant šiukšlių krūvos auga viskas: ir smulki žąsų žolė, ir aukštaūgė saulėgrąža-individualistė, ir kuklūs, gyvenantys kaip parazitai, pusiau inteligentiški brandiniai, ir net nekaltos ramunėlės. Bet visi tie augalai jaučiasi kažkaip neužtikrintai, paprasčiausiai, lyg vėjo užnešti. Linguoja jie galvas po šiltos Dieviškos saulutės spinduliais ir nežino, kas aplink darosi.
Kaip faunos atstovai, šiukšlių krūvos florą paprastai papildo žiurkės. Riebios ir aršios, jos šia jaučiasi šeimininkėmis. Iki tol, kol nepasirodys gamtos karalius – žmogus.
Būdavo, nueis ant vėjo buvęs stalininio tipo išgėręs partietis. Pamatęs pro praviras duris žiurkes, prisimins, kad jis tarybų valdžios atstovas, išsitrauks naganą ir, nenulipdamas nuo sosto pradėdavo šaudyti į vargšes žiurkes. Po to ant šiukšlių krūvos vėl įsiviešpataudavo taiki harmonija.
Žinoma, socialistinio realizmo epochoje ne laikas užsiiminėti apgailestavimu dėl šiukšlių krūvų. Todėl geriau grįžkime prie mūsų specialaus projekto “Dagys”.
Pirmiausiai nusprendė atidaryti naują radijo stotį. Specialistai iš MTI-13 ir KGB 13-ojo Skyriaus puikiai žinojo, kad kai kuriems žmonėms niekada nepakanka laisvės. Bet ta laisvė nepaprasta, o speciali, apie kurią žinomas filosofas-šėtono ieškotojas Berdiajevas sako, kad ten, kaip gyvačių lizde, persipina geras blogis ir blogas gėris. Žinoma, ne visi supranta, kad tai filosofinis 69, bet specialistai iš MTI-13 tai puikiai suprato.
Todėl ta dviprasmė laisvė paprastai bręsta tose slaptose bendrijose, kurios pačios save vadina humanistais, o kiti jas vadina satanistais. Todėl, kad slaptas simbolis tiems, kuriems visada trūksta laisvės, naują radijo stotį pavadino “Laisvės” radiju. Lyginant su kitomis tarybinėmis įstaigomis, “Laisvės” radijas buvo išskirtinai liberali įstaiga. Čia, naujojoje arkoje, daugiau ar mažiau taikiai sugyveno žilagalviai nihilistų ir anarchistų likučiai, buvę cariniai kunigaikščiai-liberalai ir į Berdiajevą panašūs filosofai-dievo ieškotojai, buvę stačiatikiai marksistai ir įvairūs eretikai-kitatikiai, ikirevoliuciniai rašytojai-dekadentai ir porevoliuciniai poetai-futuristai.
Tiesa, jeigu atidžiai įsižiūrėti, visus juos jungė viena: Neįtikėtina meilė laisvei. Dėl to buvę kunigaikščiai-liberalai anksčiau turėjo įvairių smulkių nemalonumų su carine ochranka, o filosofai-dievo ieškotojai turėjo įvairių sunkumų su Šventuoju Sinodu, kur juos įtarinėjo, kad tai ne dievo ieškotojai, o šėtono ieškotojai. Užtat vėliau, Didžiojo Valymo laikais, su jais jau nebesismulkino. Visus juos, kartu su buvusiais marksistais ir futuristais, negailestingai dyrė NKVD telemechanikai ir sakydavo:
– Už ką kovojote, – tą ir gavote... mes jus išmokysime mylėti laisvę!
Dabar gi, platindami laisvės idėją per radiją, specialiojo projekto “Dagys” autoriai gerai žinojo, ką paimti tam darbui. Bet kai kurie tamsūs žmonės, žiūrėdami į naują “Laisvės” arką, lingavo galvomis ir murmėjo:
– Ach, kiekvieno kurk po porą...
“Laisvės” radijo ideologinį skyrių sudarė užsitarnavę revoliucijos veikėjai. Bet vietoje to, kad surastų šiuolaikinių marksizmo-leninizmo ideologų, specialiojo projekto “Dagys” autoriai kažkodėl pasirinko buvusius kalinius, kurie sėdėjo už įvairias politines erezijas. “Laisvės” radijuje visiškas vidinis liberalizmas: čia susimaišę visų revoliucinių mokymų ir srovių atstovai – nusenę liaudininkai su eserais, kadetais ir kitais, iki pat trockistų ir nacional-šovinistų.
Tai buvo apgailėtini lenininės gvardijos likučiai, kurie stebuklu išliko gyvi per Didįjį Valymą. Juos ilgai marinavo koncentracijos stovyklose ir specialiuose izoliatoriuose, o vėliu, poststalininio atšilimo metu, išleido į laisvę. Dabar tie specialistai laisvės srityje užsiiminėjo laisvės eksportu per radiją.
“Laisvės” radijo amerikiečių skyriaus viršininku – kaip finikinę palmę ant šiukšlių krūvos – pasodino tikrą amerikietį vardu Adomas Abramovičius Balamutas. Kažkada jį vadino Malamutu, kas žydiškai reiškia mokytoją. Bet vėliau, dėl tarimo patogumo, jį pervadino į Balamutą. Tiesa, savo išvaizda Adomas Abramovičius priminė ne atšaką iš Palestinos, o sniego bobą: didžiuliu pilvu, blyno pavidalo veidu ir nosimi-svogūnu. Bet pagal turinį tai buvo idealus geradaris ir geriausiais idealistas. Bet atitinkamame lygyje visos teikiamos savybės virsta neigiamomis, ir, tokiu būdu, gerumas ir idealizmas jam pakišo kiaulę.
30-ųjų metų amerikietiškosios depresijos metu, kai Niujorko gatvėse bedarbiai stovėjo eilėse dėl nemokamos lėkštės sriubos, ieškodamas idealų, Adomas Abramovičius prisiskaitė raudonosios propagandos ir su savo žmona Evelina išvažiavo į TSRS. O ten tuo laiku, kaip tik buvo vykdoma masinė kolektyvizacija. Matydamas, kaip tarybinėse gatvėse žmonės miršta iš bado, Adomas Abramovičius prisiminė, kaip amerikiečių gatvėse dalina nemokamą sriubą, ir, rydamas alkio seiles, kad pačiam nemirti iš bado, perduodavo į Ameriką radiopropagandą apie rojaus gyvenimą TSRS.
Kad palengvintų tarimą, jo žmoną Eveliną pavadino Ieva. Tad tarybinis rojus gavo Adomą ir Ievą.
Tikra propaganda visada susideda iš meilės ir neapykantos. Todėl, kad puolęs angelas Adomas Abramovičius vis dėl to buvo per daug geras, tai archangelo vaidmeniui jam buvo priskirtas atitinkamas politinis patarėjas vardu Davidas Čumkinas, kuris savo išvaizda priminė maro žiurkę. Tai buvo pikdžiugiškas, mažas ir persisukęs padaras, pageltusiu veidu ir kumpanosis. Jeigu sakoma, kad akys – sielos veidrodis, tai Davido Čumkino akys buvo tokios pat drumstos, kaip ir jo vargana siela.
Pagal savo socialinę kilmę, politinis patarėjas Čumkinas buvo apsigimęs revoliucionierius. Caro laikais jo tėvas buvo bundistas ir bombistas ir už tą keletą kartų žiemojo Sibire. Po Spalio revoliucijos, nors vyresnysis Čumkinas buvo artimas Lenino bendražygis, bolševikai jį areštavo už jo permanentinę opoziciją. Iš pradžių jį norėjo sušaudyti, bet vėliau prisiminė apie jo buvusius nuopelnus ir 1922 metais kartu su grupe sėbrų išsiuntė jį į užsienį.
Čumkinas-vyresnysis ypač didžiavosi tuo, kad pats didysis Leninas jį paminėjo savo raštuose. Iš tikrųjų, viename iš poleminių straipsnių apie socialdemokratiją, Leninas jį pavadino social-idiotu (Social-idiotu Leninas pavadino ir “Socžinių” redaktorių R. Abramovičių. Leid.).
Įsikūręs Amerikoje, Čumkinas-vyresnysis ir čia užsiėmė revoliuciniu darbu. Šį kartą – kartu su sūnumi, kuris nuėjo savo tėvo pėdomis. Bet, kaip jie beišsidirbinėjo Amerikoje, jų vis neareštavo, netrėmė ir net nemušė. Tada jiems nusibodo, ir, pasinaudoję senais tėvo ryšiais, jie sugrįžo į Tarybų Sąjungą.
Kol Čumkinas jaunesnysis gyveno Amerikoje, jis save vadino išeiviu iš Rusijos. O sugrįžęs į TSRS, jis pradėjo tvirtinti, kad yra išeivis iš Amerikos.
– Kas gi tu toks? – klausinėjo jo.
– Aš kosmopolitas be šaknų! – atsakydavo jis.
Atėjo Didysis Valymas, ir stalininė šluota nušlavė abu permanentinius revoliucionierius. Šį kartą – kaip Amerikos šnipus. Kitus šeimos narius paliko ramybėje. Dėl tos paprastos priežasties, kad jie savo laiku išsislapstė po beprotnamius, kas tuo metu buvо gana įprastu reiškiniu.
Būnant Sibiro koncentracijos stovykloje ir dirbant akmens skaldykloje, Čumkinas vyresnysis savo sūnui pasakojo apie carinę tremtį kaip apie prarastą rojų.
– Ech, būdavo, sėdime mes su draugu Leninu, arbatą gurkšnojame, knygeles skaitome, brošiūrėles rašinėjame. O sargybiniai kitaip net nesikreipia, kai “Jūsų šviesybe”.
Tuo metu prieidavo tarybinis sargybinis su stora lazda ir šaukdavo:
– Ei, kontrikai, vėl šnibždatės? O kas vietoje jūsų statys socializmą?! – Ir lazda per nugarą šach-šarach.
Kartą tėvas su sūnumi susipyko dėl duonos gabalo. – Tu tikras bolševikas! – šaukė tėvas.
– Ne, tai tu tikras menševikas! – šaukė sūnus. – Taip tau ir reikia, kad tave pasodino!
– Ne, tai tau taip reikia, kad tave pasodino! – gynėsi tėvas.
Netrukus po to, kai jie suskilo į bolševikus ir menševikus, abu nuprausė, perrengė ir išsiuntė į Maskvą. Tiesiai iš akmens skaldyklų Čumkiną-bolševiką paskyrė “Laisvės” radijo politiniu patarėju. O Čumkiną-menševiką įtaisė ten pat, kaip išorės konsultantą. Matyt, kad specialaus projekto “Dagys” autorių rankos buvo labai ilgos.
Todėl, kad “Laisvės” radijas buvo sukurtas ant paslaptingo “Lenino komplekso” bazės, kuris iš žmonių daro tikrus revoliucionierius, tai radijo stoties administracinį skeletą taip pat parinko iš tos pačios lenininės gvardijos likučių, kuriuos po Didžiojo Valymo gydė darbu koncentracijos stovyklose.
Politinis patarėjas Čumkinas pažindinosi su savo naujaisiais kolegomis:
– Sakykite, ar mes nebuvome susitikę akmens skaldykloje Pečioroje?
–Ne, aš dirbau plytų fabrike Magadane, – atsakė buvęs lenininis gvardietis. – Išsitarnavau iki 3 atskyrio mūrininko. O jums ką davė?
– Atsisveikinant davė 5 atskyrį mūrininko, – niūriai atsakė politinis patarėjas.
Kiti radijo stoties darbuotojai pasiskirstė pagal dvi kategorijas – technikų ir kūrybinių darbuotojų. Techniniai darbuotojai ieškodavo propagandai tinkamos medžiagos, kuri vėliau buvo verčiama į užsienio kalbas. Pagrindinis to darbo sunkumas buvo agitpromo politinę liniją suderinti su kreivomis politinio patarėjo Čumkino idėjomis. Ieškant revoliucinio novatoriškumo, Čumkino idėjos rangėsi kaip barškuolė. Mokslininkai naudoja toki susuktą vamzdelį, kuriame ritinėjasi rutuliukai. Bet Čumkino galvoje rutuliukai ritinėjosi taip, kad kitiems pradėdavo galvos skaudėti. Todėl vargšai techniniai darbuotojai būdavo gana išblyškę. Kaip tos žąsinės žolės, kurių sėklas atsitiktinai vėjelis užnešė ant šiukšlių krūvos. Juos taip ir vadino – blyškios asmenybės.
Užtat kūrybinis personalas susidėjo iš išskirtinai ryškių asmenybių. Pats ryškiausias buvo didelis rašytojas Ostapas Oglojedovas ir mažas poetas Serafimas Allilujevas, kurie dirbo skriptų skyriuje.
Durys iš politinio patarėjo Čumkino kabineto atsidarinėjo į skriptų skyrių, kur už rašomųjų stalų sėdėjo ir prakaitavo keletas negrų. Todėl, kad skriptų rašymas buvo laikomas juodu darbu, tai skriptų rašytojus vadino literatūriniais negrais. O todėl, kad iš skriptų skyriaus pastoviai girdėdavosi Čumkino keiksmai ir šauksmai, susimaišę su literatūrinių negrų aimanomis ir inkštimu, kurie kartais pasibaigdavo karčiomis ašaromis, tai tą kambarį vadindavo vaikų kambariu.
Dešinėje nuo Čumkino durų sėdėjo didelis rašytojas Ostapas Oglojedovas, o kairėje – mažas poetas Serafimas Allilujevas. Ostapas Oglojedovas save vadino laisvų profesijų žmogumi ir radijo komentatoriumi, ir antraeilėmis pareigomis tarnavo politinio patarėjo Čumkino atpirkimo ožiu. O Serafimas Allilujevas buvo tuo, ką futuristai vadino debesimi kelnėse, ir savo duoną užsidirbdavo rašydamas politines dažnutes.
Gamta dosniai apdovanojo Ostapą Oglojedovą. Tai buvo išvaizdus ir aukštas vyriškis, buvusio boksininko veidu ir gauruotais banditiškais antakiais, ilgomis goriliškomis rankomis ir purvinai rausvos spalvos liūto karčiais. O Ostapo krūtinėje gyveno kanarėlės siela. Ir tą švelnią sielą nuo pat vaikystės draskė literatūrinės kūrybos troškulys.
Iš pradžių jis bandė rašyti balades. Tų baladžių herojais visada buvo sąžiningi sukčiai, kurie nukentėjo dėl savo kilnumo.
– Nepastebėti mūsų epochos didvyriai, – komentavo Ostapas.
Po to jis perėjo į prozą. Jis rašė taip: gamtos aprašymas – pusė puslapio iš Turgenevo, herojų charakteristika – puslapis iš Tolstojaus, psichologinis momentas – puslapis iš Dostojevskio. Serafimas Allilujevas lingavo galva:
– Ostapai Ostapovičiau, o jūs žinote, kas tai yra plagiatas?
– Prašau be chamiškų užuominų, – atsakinėdavo Ostapas. – Jeigu turėčiau tiek kvailų pinigų, kiek turėjo Turgenevas, ir tokio blatnaus laiko, kiek turėjo Tolstojus, tai gal ir aš taip rašyčiau.
Ostapo rašomasis stalas priminė pasaulinės revoliucijos štabą, buvo apsuptas aukštomis barikadomis iš marksizmo-leninizmo klasikų kūrinių. Viduryje mėtėsi laikraščių ir žurnalų krūvos, susimaišiusios su apgraužtais pieštukais ir duonos plutelėmis. Iš šalies žiūrint susidarė įspūdis, kad čia sėdi baisiai dalykiškas žmogus. Dekoracijos pakeitimui Ostapas artistiškais žestais kartais vartydavo tą dulkiną krūvą ir sunkiai dūsaudavo, lyg tai būtų velniškai pavargęs.
– Ostapai Ostapovičiau, o jūs žinote, kas toks yra chalturščikas? – klausdavo Serafimas.
– Aš viską žinau, – atsakydavo Ostapas. – Aš tokiuose universitetuose pabuvojau, kad tau ir nesisapnavo. Tiesa, tai ne chaltūra, o tufta. Ech, tu, poete, net rusų kalbos nežinai.
Po algos, Ostapas tvarkingai įsidėdavo pinigus į užpakalinę kelnių kišenę ir švelniai paplekšnodavo sau per užpakalį. Pinigus jis vadindavo švelniu vardu “titi-miti”. Viršininkui jis pastoviai skųsdavosi merkantiliniais sunkumais, kurie trukdo atsiskleisti jo kūrybiniam potencialui, ir prašydavo priedų. Tuo metu jis timpčiodavo kelnes ir sakydavo:
– Žiūrėkite! Net kelnės krenta...
Ir dar Ostapas skųsdavosi, kad nuo bendravimo su politiniu patarėju Čumkinu, jam atsirado skrandžio opa. Vietoje vaistų Ostapas ant stalo laikė didelį pieno butelį. Kai tik Čumkinas pasirodydavo tarpduryje, Ostapas skubiai čiupdavo pieno butelį ir gerdavo tiesiai iš kakliuko.
– Oglojedov, ką gi jūs ten vis čiulpiate? – paklausė politinis patarėjas.
– Tai tam, kad nuraminčiau savo opą, – atsakė Ostapas. – Atvirai sakant, aš turėčiau paprašyti, kad man būtų skirta pieno. Kaip dirbant kenksmingose sąlygose.
– Pienburniai! – burbtelėjo Čumkinas. – Įveisė čia man vaikų darželį.
– Prašau neįsireikšti, – įsižeidė Serafimas Allilujevas, – Aš jums ne berniukas.
– O kas tu toks – mergaitė?
– Aš ir ne berniukas, ir ne mergaitė.
– Žinome mes jus, poetus, – tulžingai sušnypštė Čumkinas. – Visi jūs nedadaryti.
Kai už politinio patarėjo užsidarė durys, Ostapas lengviau atsikvėpė:
– Jo net gimtoji motina apsinuodijo, kai jis gimė. O su žmona jie gyvena taip: jis trečiame aukšte, o ji ketvirtame.
Jeigu Davydas Čumkinas tarnavo “Laisvės” radijuje dagio vaidmenyje, o Ostapas Oglojedovas piktžolės, tai Serafimas Allilujevas buvo tikra ramunėlė. Jo senelė, rabino duktė, pabėgo iš namų su nevykėliu vienuoliu-valkata, kuo užsitarnavo visos giminės prakeiksmą, kurie dar ilgai barstėsi galvas pelenais. Serafimo tėvas buvo žurnalistas, ateistas, morfinistas ir futuristo Majakovskio draugas.
Po to Majakovskis gyvenimą baigė savižudybe, tėvas be pėdsakų dingo Didžiojo Valymo metu, o Serafimas papuolė pas valkatas. Ten jis išmoko bohemiško gyvenimo, išbandė visas narkotikų rūšis, po to susidomėjo spiritizmu.
– O tu dvasias matei? – klausdavo jo.
– Žinoma, – atsakydavo Serafimas. Kai marafeto prisiuostysi, viską pamatysi.
Reikia pripažinti, kad didelis rašytojas Ostapas Ostapovičius didelis buvo tik ūgiu. Užtat mažas poetas Serafimas Allilujevas, nors ir mažo ūgio, o poetas buvo tikras. Juodaplaukis ir juodaakis, su į priekį atsikišusia aštria nosele, jis meldėsi Boriso Pasternako poezijai ir save skaitė jo pasekėju.
– Pastarnokas ir petražolė, – komentavo Ostapas Ostapovičius.
Geriausiai Serafimas savo eilėraščius rašė tada, kai jis blogiausiai gyveno, apiplyšęs, alkanas ir sušalęs bėgiodavo gatvėmis arba kai jis prasilošdavo kortomis, kuo vėliau ilgai girdavosi. Savo eilėraščiuose jis mėgo pasikalbėti su tuščia vieta arba sugriautu namu, arba su nudžiūvusiu medžiu, arba su mylimąja, kurios neturėjo. Jeigu jis aprašydavo tiltą, tai būtinai sugriautą, arba šautuvą, kuris nešaudydavo arba gėrėdavosi moterimis, kurios jo nemyli. Bet labiausiai jis mėgo įkyrų rudens lietutį, kuris bėgdavo paskui jį šaligatviais, ir kreivus atspindžius purve ir pelkėse.
– Tipiškas dekadentinis inkštimas, – komentuodavo Ostapas. – Dekadentai-impotentai. Mazochistai. Todėl jie ir inkščia.
Nepriekaištingi pagal forma, Serafimo eilėraščiai iš tikrųjų šiek tiek neatitikdavo socialistinio realizmo epochai, todėl jų niekas nespausdino. Todėl jis, galų gale, ir nusileido į literatūrinio negro kėdę skriptų skyriuje. Čia Serafimas sušilo, atsipenėjo ir net šiek tiek nutuko. Bet, kaip bebūtų keista, nuo sotaus gyvenimo jo kūrybinis šaltinis išseko.
Serafimas buvo vedęs poetę Ofeliją Amalrik, gana storą moterį plonu vaikišku balsu, lengvu charakteriu ir sunkia, kareiviška eisena. Be to, ji buvo daug vyresnė už Serafimą.
– Tipiškas valkata, – komentavo Ostapas. – Mamos ieško. O Froidas tai vadina mamos kompleksu. Nuo to ir atsirado rusiški keiksmažodžiai. Tiesa Amalrik – tai žydiška pavardė.
– Ir iš kur jūs, Ostapai Ostapovičiau, visa tai žinote? – stebėjosi literatūriniai negrai.
– Ech, aš tokius universitetus praėjau, sunkiai dūsavo Ostapas. – Stipriau, negu Gorkio “Mano universitetai.
Serafimas ir Ofelija gyveno gana draugiškai ir laimingi augino dukrelę Liulią, kuri nuo mažų dienų taip pat jautė potraukį mūzoms. Visus juos siejo poezija. Bet vėliau ta pati poezija patiekė jiems fokusą.
Paprastai vyrai pameta savo senas žmonas. Bet Serafimo šeimoje viskas buvo atvirkščiai. Senatvėje Ofelija visa savo poetinės natūros aistra įsimylėjo kažkokį senį ir nusprendė mesti savo jauną vyrą. Bet skyrybų be priežasties nedaro. Tada Serafimas, kaip tikras džentelmenas, prisiėmė kaltę sau ir pareiškė, kad jis buvo neištikimas savo žmonai.
– Žinome mes tuos džentelmenus, – komentavo Ostapas. – Plepalai po plepalų eina ir plepalai vejasi.
Nors Serafimo senelė buvo rabino duktė, senelis valkata-vienuolis, o tėvas ateistu, užtat pats Serafimas po morfinizmo ir spiritizmo staiga pasuko į krikščionybę. Ir dar taip nuoširdžiai, kad netrukus tapo tikru naujuoju krikščionimi. Jis ne tik mylėjo savo artimą. Labiausiai jis mylėjo tuos, kurių kiti nemėgo, ir visada gindavo tuos, kuriuos kiti vadindavo svoločiais.
– Žinome mes tuos fokusus, – komentuodavo Ostapas, – Pasipriešinimas blogiui prievarta. Tolstojiškumas. Štai, už tą patį Tolstojų ir atskyrė nuo cerkvės ir gieda jam anatemą.
Sėdi Ostapas, trina savo pilvą ir skundžiasi:
– Oi, vėl mano opa įsisiautėjo. Vakar skaičiau pranešimą, kaip rašyti romanus. Visi liko patenkinti, ir net sulaukiau aplodismentų. O Ofelija Amalrik staiga atsistoja ir nachališkai klausia: “O kodėl gi jūs pats nė vieno romano neparašėte?” Toks provokacinis klausimas. Ot sterva! Jos galvoje netvarkoje.
– Prašau neliesti mano buvusios žmonos! – užprotestavo naujasis krikščionis Serafimas Allilujevas, – Paprasčiausiai, ji lingvistė ir nekenčia chaltūros.
– Žinome, kokie jūs lingvistai, numojo ranka Ostapas. – Tu geriau pasakyk: kada reikia laikyti liežuvį už dantų, o kada dantis už liežuvio?
Kažkada garsus magas ir burtininkas Apulejus savo “Aukso asile” rašė: “Aš jums pranešiau paslaptis, kurias jūs nors ir girdėjote, bet jų reikšmės nesupratote”.
Štai, tas pats buvo ir su “Laisvės” radiju. Principinis to radijo uždavinys buvo pakeisti Vakarų visuomenę revoliucijos keliu. Todėl visiškai natūralu, kad KGB 13-ojo Skyriaus specialistai tokiam reikalui pasikvietė tą patį architektą, kurį slaptose ezoterinėse organizacijose pagarbiai vadina Didžiuoju Visatos Architektu, ir kurį Biblijoje vadina pasaulio kunigaikščiu ir tamsos kunigaikščiu, kurio vardas legionas, ir kuris yra melagis ir melo tėvas. Kaip tik tai, ko reikia propagandai. Bet kas tai supras?
Vienaip ar kitaip, bet kai kurie žmonės, žiūrėdami į “Laisvės” Nojaus arką, lingavo galvomis ir kalbėjo!
– Ech, kiekvieno brudo po porą...
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ