Grigorij Klimov «Mano vardas Legionas»

Kai pažeidžiamas tabu

Stratfordo universiteto šiuolaikinės tarybinės
literatūros profesoriaus S. P. Novikovo įvadas
Изд-во “Славия”
Нью-Йорк, 1975

“Ir jeigu ištraukti iš nebūties brangenybes, tai būsi kaip mano burna”

Jeremijus 15:19

Paprastai romano pradžioje pateikiama kokia nors paslaptis, kuri knygos pabaigoje atskleidžiama. O aš “Legiono” paslaptį atskleisiu pačioje pradžioje. Bet nepergyvenkite: kai jūs baigsite skaityti šią knygą, prieš jus bus dar tiek paslapčių, kad galva suksis. O kai ką dar ir pykins.

Iš vienos pusės, “Mano vardas Legionas” – tai visiškai savarankiška knyga. Iš kitos pusės, tai savotiškas “Šio pasaulio kunigaikščio” tęsinys. Taip pat, kaip, pavyzdžiui, “Tomo Sojerio nuotykiai” ir “Hekelberio Fino nuotykiai”. Todėl tiems, kas neskaitė “Kunigaikščio”, bus naudinga priminti kai kuriuos principialius dalykus. O kitiem bus naudinga pakartoti.

Ir tai, kas gi tas “Legionas”, apie kurį rašo Klimovas? Nuo amžių glūdumos – tai savotiškas tabu, šiek tiek uždraustas dalykas. Evangelijoje apie tai sakoma: “mano vardas legionas todėl, kad mūsų daug” (Matas 5:9). Tai viena iš biblinių formulių to, kas vadinama šėtonu.

Bet Klimovas tabu pažeidžia. Naudodamasis marksistiniu dialektiniu materializmu, jis tą formulę iššifruoja ir modernizuoja. Ir štai, diamato požiūriu, biblinis šėtonas, kurio vardas – legionas, jis gi – šio pasaulio kunigaikštis, tamsos kunigaikštis, mirties angelas, žmonijos priešas. Jis gi – melagis ir melo Tėvas, visų ginčų ir skyrybų šaltinis, pradedant nuo paprasčiausio barnio tarp vyro ir žmonos, ir iki pat pasaulinių karų ir revoliucijų – tas įvairiapusis šėtonas yra niekas kitas, kaip sudėtingas socialinis procesas, kuris medicinoje vadinamas išsigimimu, arba degeneracija. Ir tik. Viskas labai paprasta.

Šis procesas pagrindinai susideda iš trijų dalių, arba, kaip sifilis, iš trijų stadijų. Tarp išsigimimo ir sifilio yra dar keletas paralelių: pavyzdžiui, ir vienas ir kitas paveldimas, trukdo gimstamumui ir t.t. Bet išsigimimas – daug blogiau už sifilį. Todėl tokių legionierių kaltę, kaip Leninas ir Hitleris, biografai pradeda versti niekuo nekaltam sifiliui. O argi tie du legionieriai nebuvo šio pasaulio kunigaikščiais?

Pirma išsigimimo stadija – tai lytinis iškrypimas, kur gamta, jeigu norite, Viešpats Dievas, lyg tai tokį legionierių perspėja – nustoti dauginti panašią veislę. Bet, jeigu legionierius neklauso Viešpaties Dievo ir toliau platina piktžoles, tai antroje stadijoje, prie lytinių iškrypimų prisideda dvasinės ligos. Iš principo išsigimimas – tai lėta mirtis, nusitęsusi per kelias kartas. Todėl tai ir vadina – mirties angelu, žmonijos priešu. Paprasta, kaip du kart du – keturi.

Trečioje išsigimimo stadijoje sąlyginai pasirodo ir įvairiuos fizinės organizmo deformacijos: fimozė arba nezalupa, ką pašalina apipjaustymu; žvairumas, raišumas ir sausarankiškumas, zuikio lūpa, vilko snukis, arklio pėda, didelės įgimtos dėmės, kurias kažkada vadino “velnio antspaudu”, įgimtas kuprotumas ir taip toliau. Prie tos kategorijos dažnai priskiria ir raudonplaukius. Todėl ir sako, kad Dievas – stogą pažymi. Pavyzdžiui, Leninas buvo raudonplaukis – ir jo žmona Krupskaja taip pat buvo raudonplaukė – ir vienintelė Lenino mylimoji – Inesa Armand – taip pat raudonplaukė. Stalino motina raudonplaukė – Ir Stalino duktė taip pat raudonplaukė. O dabar vakarų spaudoje rašo, kad ir eilinis mesijas – Solženicynas – taip pat raudonplaukis. Ir jo sūnelis, Stepanas – taip pat raudonplaukis.

Koks gi to legiono skaičius? Geriausiu žinynu toje srityje yra amerikiečių daktaro Kinsi statistika, kuri savo laiku sukėlė atominės bombos įvaizdį. Tame daktaro Kinsi apokalipsėje sakoma, kad 37% JAV gyventojų, daugiau ar mažiau susipažinę su homoseksualumu, kas lyg tai yra viso blogio šaknys. Jeigu JAV gyventojų skaičių suapvalinti iki 200 milijonų, gausis gana įspūdingas legionas iš 74 milijonų legionierių.

Iš tų 37% kinsiečių tik 4% yra sąžiningi, atviri ir visiški homoseksualai. O likę 33% tuo užsiiminėja paslapčiomis, dalinai arba epizodiškai: 5 metus, 3 metus, 1 metus, vieną kartą arba net svajojo apie tai sapnuodami, bet iki orgazmo. Tai savotiški kandidatai, pakeleiviai ir prijaučiantys tai partijai, kurios vardas legionas.

Tolesne statistika užsiiminėja įvairūs protingi organai, tokie, kaip KGB 13-sis Skyrius ir Mokslinis tyrimų institutas MTI-13. Vienu iš šėtono triukų yra tai, kad visuomenė miršta ir išsigimsta ne iš apačios, o iš viršaus. Todėl, kad ir kaip suksitės ir versitės, šio pasaulio kunigaikštis visada bus viršuje. Kitaip visuomenėje nebus judėjimo, kaitos, progreso. Todėl tos visuomenės viršūnėje tarp inteligentijos tų progresistų-kinsiečių bus jau ne 37%, o 50%.

O tarp tokių inteligentiškų žmonių, kaip rašytojai, poetai, įvairus plunksnagraužiai ir popieriaus gadintojai, tie 50% progresuoja dar labiau – iki 75%. Todėl profesorius Kierkegoras, egzistencializmo filosofijos, t.y. dekadencijos literatūroje tėvas, liūdnai konstatuoja, kad nuo spaustuvinio preso išradimo laikų, šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose. O Kierkegoras – kuprius, homoseksualistas ir gana padorus žydas iš atsivertėlių – visa tai žinojo gana neblogai iš savo paties patirties.

Dabar antroji stadija – dvasinės ligos. Amerikiečių statistika sako, kad, klinikiniu požiūriu, 18,5% JAV gyventojų, tai yra, 37 milijonai žmonių, yra daugiau ar mažiau psichiniai ligoniai ir jie turi būti gydomi. Ir taip, iš daktaro Kinsi 37% ir 18,5%, tai yra, lygiai pusė, tai yra, kiekvienas antras legionierius, be viso kito, dar yra ir psichinis ligonis.

Amerikiečių statistika skundžiasi, kad virš pusės ligoninių lovų JAV užimta psichiniais ligoniai. 1963 metais JAV beprotnamiuose sėdėjo 505.000 žmonių. O 1972 metais – spaudžiant progresyviems teisėjams, kurie aršiai kovoja už bepročių “pilietines teises” – tas skaičius sumažėjo dvigubai, iki 276.000 žmonių. Iš to bendro 37 milijonų psichopatų skaičiaus. O likę psichai laksto gatvėmis – gadina gyvenimą kitiems žmonėms. Todėl, pagal amerikiečių statistiką, nusikalstamumas JAV 7 (septynis!) kartus aukštesnis, negu Europoje.

Ant popieriais visi tie skaičiai atrodo gana paprastai. Bet gyvenime visa tai yra daug sudėtingiau. Progresyvus daktaro Kinsi legionas, 37% – 50% – 75%, susijęs ne tik su JAV, bet, daugiau ar mažiau, su visomis Vakarų šalimis, tame tarpe ir su tai žmonėmis, kurie gyvena šalia jūsų, su jūsų bendradarbiais, draugais, pažystamais, jaunaisiais ir nuotakomis. Bet nė vienas iš tų legionierių apie tai neprisipažins. Ir jūs, jeigu esate normalus žmogus, turite akis – ir nieko iš to nematote, turite ausis – ir nieko iš to negirdite.

Tarkime, kad jūs inteligentas ir norite tuoktis. Žinoma, svajojate apie inteligentišką panelę iš geros šeimos. Bet čia, verta žinoti, kad 50% jūsų potencialių nuotakų – kinsietės. Teoriškai tai reiškia, kad joms geriausia niekada nesituokti ir neturėti vaikų. Bet kas nori likti senmerge? Kad vėliau žmonės pirštais badytų? Ir praktiškai gaunasi visiškai kas kita. Praktiškai – tai pagrindinė nelaimingų vedybų, kankinančių skyrybų ir defektinių vaikų priežastis, kur jūs iki pat mirties neišsiaiškinsite kodėl ir dėl ko taip įvyko. Ir jokiame teisme jūs nieko neįrodysite.

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Pažinojau vieną jauną žmogų vardu Dmitrijus, kuris vedė labai mielą panelę Mariną iš geros šeimos. Bet, kai tik Marina tapo nėščia, tiesiog sekančią dieną ji, atrodo, be jokių priežasčių metė vyrą. Vėliau Marina apsigyveno su motina, augino kūdikį, iš daktaro gavo didelius alimentus, spjaudė į lubas ir gyveno savo malonumui. O daktaras Dima viską pergyveno labai sunkiai: jis nuoširdžiai mylėjo savo žmoną ir vaiką, o ta jo matyti nenorėjo – ir neprileido prie vaiko. Taip tęsėsi keletą metų. Pagal amerikiečių įstatymus, jūs nieko čia nepadarysite. Pagaliau, po išgertuvių, grįždamas į namus tuščia autostrada, Dima mašinos greitį padidino iki 100 mylių – ir įsirėžė į betoninį tiltą. Jis žuvo vietoje. Bet iki to jis pažįstamiems skundėsi, kad galvoja apie savižudybę.

Kame gi reikalas? Nors Dima buvo medicinos mokslų daktaras, bet jis nežinojo, kad veda kinsietę, raganą. Taip, taip, jums nepasigirdo – tai ir yra tos pačios raganos, kurias viduramžiais kartais kepdavo ant laužų. Dimos žudikė, ragana Marina dabar gana gerbiama dama visuomenėje. Vyrais ji šlykštisi, bet likti senmerge ji nenorėjo. Štai ji ir sugalvojo triuką, kuriuo dažnai naudojasi raganos. Ir tokių fokusininkų daug. Ir fokusininkių taip pat daug – legionas.

Bet įsivaizduokite, kaip tos raganos ir raganiai pradės šnypšti, kai jūs pradėsite atskleisti jų paslaptis? Visi jie pradės tikinti, kad tai visiškai ne taip. Todėl Biblijoje ir sakomas, kad šėtonas – tai melagis ir Melo tėvas.

Pagrindinė romano “Mano vardas legionas” užduotis padėti žmonėms išsiaiškinti tuose tamsiuose reikaluose, kad jie gyvenime nevaikščiotų akli. Tai – šėtonas visame savo gražume. Dabar pasižiūrėkime į tą šėtoną visuomeniniame aspekte.

“Legionas” – tai epopėja psichologiniame kare. Jau seniai pasibaigė 2-sis Pasaulinis karas. Visą laiką baikščiai kalbama apie 3-jį Pasaulinį karą, kuris lyg tai bus antrasis atominis. Bet mažai kas žino, kad visą tą laiką, štai jau 30 metų, tarp vakarų ir rytų vyksta nuožmus Pasaulinis karas – šaltasis arba psichologinis karas, kuris turi savo slaptus štabus, savo slaptas taisykles, ir kurį specialistai vadina psi-karu arba psichų karu.

Argi nekeista, kad tarybinė pusė įvedė tokį labai neįprastą ginklą, kaip “beprotnamiai”, tai yra psichiatrinės ligoninės arba psichuškės? Vakarų spauda tvirtina, kad KGB į beprotnamius sodina disidentus-demokratus, laisvės ir gėrio mylėtojus, kurie kovoja už laisvę ir žmogaus teises TSRS. Bet filosofas Kierkegoras sako, kad šėtonas, melagis ir melo Tėvas apsigyveno spaudos dažuose. Ir kas gi čia teisus: KGB arba karalienė spauda, šio pasaulio draugužė kunigaikščio, kuris yra melagis ir melo Tėvas?

Šiandiena spauda ant viso pasaulio kaukia dėl Solženicyno ir Sacharovo, Jakiros ir Almalriko. Vakar tai buvo Jeseninas-Volpinas, Siniavskij ir Danielis. Žores ir Rojus Medvedevai, Josifas Brodskis ir Čiladzė. Užvakar – Pasternakas, Tarsis, Pavel Litvinov (to Litvinovo anūkas). Dabar vakaruose atsirado net nauja šventoji – Svetlana Stalina-Alilujeva?

Bet visa tai – tik etapai to, kas vadinasi psi-karu. Ir iš tikrųjų, labai daug neaiškumų, keistumų, paslapčių. O tų paslapčių atskleidimą jūs rasite “Legione”.

Reikia pasakyti, kad Klimovas labai gerai pasikaustęs, kad galėtų rašyti apie psi-karą. Savo laiku, 1950 metais, Klimovas dirbo taip vadinamame Harvardo projekte Miunchene, kur, sprendžiant iš visko, buvo ruošiami principiniai planai ir buvo atrenkami atitinkami kadrai tam psi-karui. O juk Harvardo universitetas – tai geriausias smegenų centras Amerikoje.

Rimčiausiame vokiečių žurnale “Der Monat” rašė, kad Harvardo projektas, kuriam vadovavo profesorius Natanas Leitesas, bazavosi ant Lenino latentinio homoseksualumo komplekso. Tas žurnalas yra oficialus Amerikos Karinės Administracijos organas Vokietijoje. Ir rašė jį ne kas kitas, o to žurnalo vyriausiasis redaktorius Melvin Laski, gana žinomas žydas, ir vienas iš artimų Klimovo kompanionų. Taip sakant, šaltinis oficialus. Vėliau apie tai taip pat buvo užsiminta ir “Naujame Rusų Žodyje” (23.IX.1958).

Profesoriaus Natano Leiteso receptas labai paprastas. Froido požiūriu, latentinis arba prislopintas homoseksualumas – tai daugelio ligų psichinė šaknis. Tai ir yra tie patys daktaro Keisi 33%. Praktiškai tai reiškia, kad, palaiminus profesoriui Natanui Leitesui, visas amerikiečių psichologinis karas – tai psichų karas. Matote, kaip paprasta?

Neseniai Čikagoje įvyko psichoanalitikų-froidistų kongresas, kur dalyvavo net paties Froido duktė. Pagrindinė to kongreso tema buvo: “Homoseksualumas ir agresija”. Dieve, sakys, kokia nesąmonė?

Esmė tame, kad froidistų požiūriu, homoseksualumas tampriai susijęs su sadizmu ir mazochizmu, kurie, savo ruožtu, pagimdo naikinimus ir susinaikinimus, žudymų ir savižudybių kompleksus. O visa tai kartu paėmus, yra bet kokios agresyvumo ir agresijos pirminė priežastis, pradedant nuo pačių paprasčiausių barnių tarp vyro ir žmonos, ir baigiant pasauliniais karais ir revoliucijomis, kur sadistai nori pakankinti kitus, o mazochistai nori patys kankintis.

Bet juk psi-karas – tai taip pat karas. Ir be homoseksualumo čia, paprasčiausiai, neįmanoma apseiti. Štai todėl Harvardo išminčius Natanas Leitesas ir bazavo savo amerikietišką psi-karą ant “draugo Lenino latentinės pederastijos komplekso” pagrindu. Todėl ir sako, kad draugas Leninas mirė, bet jo reikalas gyvas.

O tarybiniai išminčiai iš Mokslinio tyrimo instituto MTI-13 ir KGB 13 skyriaus, puikiai žinodami visus tuos froidinius figel-migel ir harvardiškus šacher-macher, dabar sodina tuos naujuosius “leniniečius” į beprotnamius, kur juos stato rėplom ir per užpakalį pumpuoja sulfaziną ir aminaziną.

Vakarų legionieriai, kurių spaudoje yra 75%, puikiai žino, kad į beprotnamius sodina jų sėbrus – todėl ir kaukia apie tai iki pat padangių.

Jeigu jūs atidžiai pasižiūrėsite į tarybinius “disidentus”, kaip į grupę, jūs iš karto pastebėsite, kad ten iš tikrųjų daug bendro su Leninu ir jo profesionalais-revoliucionieriais, su draugu Trockiu ir jo permanentiniais revoliucionieriais, su visais tais leniniečiais, kuriuos Stalinas sušaudė Didžiojo Valymo metu juos vadindamas pasiutusiais šunimis. Juk daugelis tų naujųjų revoliucionierių – tai senųjų revoliucionierių vaikai ir anūkai, liaudies priešų giminaičiai.

Atvirai kalbant, sociologijos požiūriu, visa tai – ta pati gauja, kurie darė revoliuciją 1917 metais. Nors vakarų spauda mus ir tikina, kad “disidentai” – tai idealistai ir humanistai, laisvės ir gėrio mylėtojai, kovojantys už laisvę ir žmogaus teises TSRS. Ir, kaip papūgos, tą patį kartoja didelė mūsų emigracijos spaudos dalis. Taip kad, ant kuolo kabojo mazgotė – pradėti iš pradžių?

Kalbant apie tarybinius disidentus, gera būtų prisiminti seną filosofinę tiesą, kad revoliucija ryja savo vaikus, kaip kiaulė paršelius. Na štai, tie paršeliai dabar ir šaukia: Svetlana Stalina-Alilujeva, Pavel Litvinov, Jakir, Tarsis, Žores ir Rojus Medvedevai ir taip toliau. Tie paršeliai šaukia apie humanizmą. Geriau jie pašūkautų apie tai, ką darė jų tėvai. Nes visa tai – už tėvų nuodėmes.

Iš karto po Harvardo projekto, psichologinio karo fone pasirodė visas kombinatas įvairių gudrių prekyviečių, apie kurias ant visų Miuncheno stogų žvirbliai čirškė, kad už viso to stovi gudrūs organai, tai yra, amerikiečių žvalgyba SAE. Miunchene atsirado “Laisvės” radijas, kuriam vadovavo toks amerikiečių komitetas Niujorke, kurį žinantys žmonės vadino Rusijos išgelbėjimo nuo bolševikų Komitetu padedant trockistams ir menševikams.

Po to pasirodė “Amerikos Balso” Miuncheno skyrius, kurį kai kurie skeptikai pavadino “Atlantidos Balsu”, labai kultūringos šalies, kuri žuvo už kažkokias smerktinas nuodėmes. Tuo tikslu buvo įkurtas ir radijas “Laisvoji Europa”: pametėjo pinigų kelnių palaikymui solidaristams iš NTS.

Bet kriptogramos iš KGB 13-ojo Skyriaus apverčia tą NTS – ir gaunasi atvirkščiai – STN. O jeigu pridėti tris «а» tai gaunasi SаTаNа. Štai jums ir STN – Darbo Liaudies Sąjunga (Союз Трудового Народа). Štai jums ir STN-istai. Todėl filosofai ir sako – kad šėtonas – tai visų amžių ir visų tautų penktoji kolona. Nieko naujo po mėnuliu.

Po darbo Harvardo projekte, Klimovas buvo Pokarinių Emigrantų iš TSRS Centrinio Susivienijimo (Центрального Объединения Послевоенных Эмигрантов из СССР (ЦОПЭ) pirmininku Miunchene. Iš esmės, jis buvo to psi-karo vieno iš psichprojekto skyriaus viršininku. Tokiu būdu, Klimovas tą psi-karą žino ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Bet kai kurie to psi-karo aspektai buvo tiek užslaptinti, kad apie juos nežinojo net pats projekto viršininkas. Tai galima suprasti tik pažvelgus atgal.

Harvardo išminčių požiūriu, Klimovas turėjo vieną esminį minusą – “Lenino komplekso” jis neturėjo. Naujausių emigrantų, tokių kaip Klimovas, tada buvo mažai, ir rasti tarp jų “leniniečių” buvo sunku. Bet būtent todėl, sužinojęs visą esmę, Klimovas apie psi-karą rašo taip atvirai.

Ir taip, patarti Harvardo išminčių, amerikiečiai savo psi-kare pasitelkė šėtoną. Bet, kai tik užsiimsime tuo šėtonu, jūs tuojau pat šalia atsitrenksite į dar vieną tabu – į antikristą. Ir teks pažeisti dar vieną tabu.

Pavyzdžiui, Vakaruose sakoma, kad tarybų valdžia bloga, kad ji – nuo šėtono. Bet visi žino, kad pagrindinė tarybinės revoliucijos varomoji jėga buvo žydai. Bet to kalbėti nevalia. Tai – tabu!

Garsus vokiečių filosofas-velnių ieškotojas Berdiajevas tai vadino šėtono ir antikristo sąjunga. Tai, paprasčiau kalbant, kur kalba užeina apie šėtoną, ten knibždėti knibžda žydų. Kai kas Berdiajevą laiko geriausiu 20-ojo amžiaus rusų filosofu iš žydai labai myli Berdiajevą, kuris net žydaitę buvo vedęs. Taip kad, aš viską aiškinu aukščiausiame 20-ojo amžiaus lygyje.

Be Natano Leiteso, Harvardo projekte knibždėte knibždėjo kairiųjų žydukų, raišų kaire koja ir ilgomis marksistinėmis barzdomis, kurių tėvai buvo artimiausiais Lenino bendražygiais. Iš principo, visa ta grupė, visas tas harvardiškas kagalas, kaip veidrodyje atspindėjo visus tuos tarybinius disidentus, naujuosius leniniečius, tarp kurių knibždėte knibždėjo žydų, ir kuriuos TSRS sodina į beprotnamius.

Visa tai visiškai atitinka pirmąjį marksistinės dialektikos dėsnį – apie priešingybių vienybę ir kovą.

Harvardo išminčiai išrado pusiau žydo Lenino latentinį pusiau pederastijos Kompleksą, psichinių ligų šaknį – ir pradėjo leisti tą pūliuojančią šaknį per radiją ir spaudą į TSRS. Ten pirmiausiai dėl to suрsichavo žydai, mišrių santuokų žmonės ir tų santuokų produktai – pusiau žydai ir taip toliau. O KGB 13-sis Skyrius kuo ramiausiai sodina tuos naujuosius leniniečius į spec. psichiatrines ligonines, psichuškes ir beprotnamius.

Bet, kas gi dėl to kaltas? Šėtono ir antikristo sąjunga, kuri žada šio pasaulio kunigaikščio karaliavimą, kur viešpatauja valdžios kompleksai – ir impotencijos, sadizmo – ir mazochizmo, naikinimo – ir susinaikinimo. Todėl filosofai ir sako, kad šėtonas su savo tarnais dažnokai atsiskaito ne auksu, o suskaldytomis kaukolėmis.

Kartu su Klimovu Harvardo projekte dirbo toks Žoržas Fišeris, labai simpatiškas jaunas žydas. Jo tėvas, senas užsitarnavęs trockistas, Lui Fišeris, tuo pačiu, kaip redaktorius, sukūrė knygelę intriguojančiu pavadinimu “13, kurie pabėgo”. Tai 13 trylikos reikaliukų istorijų, kurios buvo apdorojamos Harvardo projekte.

Bet kodėl toks keistas pavadinimas – 13, velnio tuzinas? Juk tai – senas šėtono ir satanistų simbolis, tai yra, paprasčiau sakant, simbolis išsigimėlių, degeneratų, seks-neformalų, daktaro Kinsi legionierių, pusė iš kurių psichiniai ligoniai. Juk tai – tie patys raganiai ir raganos, kuriuos senais gerais laikais degino ant laužų giedant sielas gelbėjančias Inkvizicijos psalmes. Juk tai tie patys liaudies priešai, kuriuos raganius Stalinas Didžiojo Valymo laikais šaudė NKVD rūsiuose arba, vadindamas juos pasiutusiais šunimis, varė į Sibirą. Tai tie patys, kuriuos raganius Hitleris varė į dujų kameras ir koncentracijos stovyklas.

Kodėl gi trockistas Lui Fišeris staiga panaudoja tą seną simboliką? Tai kas – atsitiktinumas? Arba tai kažkokia speciali sena trockistinė signalizacija?

Matyt, kad tą signalizaciją gerai žino KGB 13-sis Skyrius. Nobelio laureatą, disidentą Solženicyną išsiuntė iš TSRS 1974 metų vasario 13 (tryliktą) dieną. Atsidūręs Vakarų Vokietijoje, Solženicynas tą pačią dieną, vasario 13, nudūmė pas savo nobelišką porininką Henriką Belliu, anarchistų ir nihilistų globėją, kuris gyvena ne šiaip kur nors, o name, kurio... numeris 13 (Žr. Vakarų Vokietijos žurnalą “Špigel”, 8, 1974, psl. 66 ir 78). Bet, kas gi tai – atsitiktinumas – arba slapta legionierių signalizacija?

Tiesa, disidentą Solženicyną rusų kalba spausdina Paryžiaus leidykla IMKA, kuri yra šėtono ieškotojo Berdiajevo dvasinis kūrinys. Ir ta IMKA nuoširdžiai tęsia Berdiajevo darbus, kuris propagavo šėtono ir antikristo sąjungą. Sprendžiant iš duomenų, kurie buvo atspausdinti rimtoje amerikiečių spaudoje, Aleksandro Isajevičiaus Solženicyno tėvas buvo krikštytas žydas, iš Isaako tapo Isajumi ir gyvenimą baigė savižudybe, kai Solženicynas buvo dar motinos gimdoje, trečiame nėštumo mėnesyje.

Be to, sprendžiant iš visų duomenų, pirmoji Solženicyno žmona – pusiau žydė, o antroji – tikra žydė. Visa tai šiek tiek primena Berdiajevo filosofiją apie šėtono ir antikristo sąjungą. Štai todėl Berdiajeviška IMKA ir ėmėsi Solženicyno. Matote, kaip abstrakti filosofija susipina su realiu gyvenimu.

Klimovo “Legionas”, psi-karo epopėja, taip pat pilnai atitinka šėtono ieškotojo Berdiajevo filosofiją apie šėtono ir antikristo sąjungą. O todėl, kad Berdiajevą vadina geriausiu 20-ojo amžiaus rusų filosofu, tai ir “legionas” yra, taip sakant, aukščiausiame filosofiniame mūsų nuodėmingo pasaulio lygmenyje.

Berdiajevas tikina, kad Rusijoje prasidėjo “naujieji viduramžiai”. O, jeigu jau viduramžiai, tai be inkvizicijos čia niekaip neįmanoma apseiti. Štai, Klimovas ir aprašo tą naują tarybinę inkviziciją – KGB 13-ąjį skyrių.

Todėl, kad “Legione” nepaisoma tabu dėl šėtono ir antikristo, ir net dvelkia inkvizicija, tai visas tas legionas pabruks uodegas ir pasišiauš kaip velnias nuo žegnojimosi.

Tokia komiška istorija jau buvo su prieš tai buvusia Klimovo knyga “Šio pasaulio kunigaikštis”, tas pats bus ir su “Legionu”. Todėl, imkime ir patampykime tą šėtoną už uodegos. Jeigu koks nors laikraštis arba žurnalas reklamuoja ir parduoda knygas, o “Legiono” ir kitų Klimovo knygų ten kažkodėl nėra, tai būkite tikri, kad ten įsitvirtinę legionieriai. Ir ne šiaip sau legionieriai (tarp kurių pasitaiko ir tiesos ieškotojų), o nešvarios sąžinės legionieriai (tai yra, brudai). Juk spaudoje jų 75% ir tie legionieriai “Legiono” atžvilgiu elgsis kaip tos gudrios indusų beždžionėlės, kurios nieko nemato, nieko negirdi ir nieko nekalba.

Tas pats bus ir su knygų pardavėjais. Jeigu tas dėdė arba teta prekiauja viskuo, o “Legiono” ir kitų Klimovo knygų kažkodėl ten nėra, reiškia, tai – legionierius su uodegėle, tada to legionieriaus paklausinėkite dėl “Legiono” ir pamatysite, kaip jis išsisukinės ir meluos.

Net velnias ne toks baisus, kaip jį piešia. Nepaisant visų legionierių pasipriešinimų spaudoje ir knygų prekyboje, skaitytojai balsavo kitaip – ir “Šio pasaulio kunigaikštis” buvo akimirksniu išparduotas. O liaudies akis – tai Dievo akis! Be to, “Kunigaikščio” tiražas buvo tris kartus didesnis, negu įprasti leidyklos “Rusija” tiražai.

Kai kurie protingi žmonės kalba, kad vakarai serga “romėniška liga”. Žlungant Romėnų imperijai, cirko pasirodymo metu romėnų imperatorius į savo ložę pasikviesdavo vasalus barbarų kunigaikščius. Miniai linksminti arenoje nužudydavo tūkstančių tūkstančius žmonių, specialiai išdresiruoti asilai ir kiti gyvūnai iki mirties prievartaudavo moteris, krikščionis degindavo ant laužų ir mesdavo į laukinių žvėrių narvus. Romiečiai siuto ir inkštė iš pasitenkinimo.

Bet pasitaikydavo, kad žvėrių kailiais apsirengęs barbarų kunigaikštis, visa tai pamatęs, apmaudžiai atsistodavo, spjaudavo romiečių imperatoriui po kojų ir išeidavo... Po žvėrių kailiais barbaro krūtinėje plakė sveiko žmogaus širdis, kuri nesirgo “romėnų liga”.

Vėliau tie barbarų kunigaikščiai atėjo į Romą kaip nugalėtojai.

Štai tokiu barbarų kunigaikščiu į mūsų literatūrą atėjo Klimovas su savo “Šio pasaulio kunigaikščiu”. Todėl ir sako, kad po “Šio pasaulio kunigaikščio”, Klimovas tapo mūsų užsieninės literatūros kunigaikščiu.

O knygoje “Mano vardas legionas” aš pakartosiu pranašo Jeremo žodžius: “Ir jeigu ištraukti iš nebūties brangenybes, tai būsi kaip mano burna” (Jeremas. 15:19).

Daktaras S. P. Novikov,
Stratfordo universiteto šiuolaikinės
tarybinės literatūros profesorius


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ