Tokia sumaištis bus, kokios pasaulis dar nematė...
Aptems Rusia, apsiverks žemė dėl senųjų Dievų...
F.M. Doctojevskis, “Demonai”
Ankstų 1941 metų birželio rytą prasidėjo karas. Kaip ir visose gynybinės reikšmės įstaigose, NKVD 13-ajame skyriuje taip pat atplėšė mobilizacinius paketus, kur buvo išvardintos priemonės karo atveju. Kaip pirmoji priemonė – valstybės saugumo komisaras, generolas-pulkininkas Rudnevas buvo skiriamas NKVD specialiosios ginkluotės viršininku.
Hitlerio oro pajėgos bombardavo Kijevą, Odesą ir Minską. Vokiečių tankų divizijos veržėsi į Tarybų Sąjungos gilumą. Raudonoji Armija traukėsi ir prarado milijonus žuvusiais, sužeistais ir paimtais į nelaisvę. Stalinas kreipėsi per radiją kviesdamas:
– “Brangūs broliai ir seserys...”
Iš susijaudinimo jis gėrė vandenį, ir žmonės girdėjo, kaip jo dantys barška į stiklinės kraštą.
Industrinio instituto vestibiulyje, kur mokėsi Borisas, iškabino didelį Tarybų Sąjungos žemėlapį, kuriame raudono siūlo ir smeigtukų pagalba žymėjo fronto liniją. Kiekvieną dieną Borisas matė, kaip ta linija nesulaikomai slenka atgal.
Kai tik pasibaigė Didysis Valymas, Maksimas nustojo gerti taip pat staiga, kaip ir pradėjo. Ir net lyg tai šiek tiek nuobodžiavo. Dabar gi, kai vakarais virš Maskvos pokšėjo zenitiniai sviediniai, jis staiga susidomėjo senovės romėniškomis linksmybėmis. Taip pat vis žvilgčiojo ir į psichoanalizės knygą.
Iš tūkstantmečių tamsos prieš generolo akis kilo romėnų cirkų amfiteatrai ir pirmieji krikščionių kankiniai, kurie ėjo pasitikti mirties. Juos kalė prie kryžių, mėtė sudraskymui laikiniams žvėrims, degino kaip gyvus Nerono fakelus. Kartai jie galėdavo išsaugoti gyvybes įvykdydami vieną sąlygą. Bet jie pasirinkdavo mirtį ir giedodami psalmes eidavo mirti į amfiteatrų arenas.
– Vėl gi, vykdydami vieną sąlygą, – mįslingai murmėjo generolas. – Reiškia, reikalingas amfiteatras. Ką gi, pabandysime...
Netrukus laikraščiuose pasirodė pranešimas apie neįtikėtiną trijų tarybinių naikintuvų lakūnų žygdarbį Leningrado prieigose. Likę be amunicijos, jie metė savo bejėgius “sakalus” ant vokiečių bombonešių ir žuvo kartu su numuštais priešais. Žuvusių didvyrių portretai buvo pirmuose laikraščių puslapiuose. Visiems trims po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.
Vėliau tokie žygdarbiai tapo tokie madingi, kad net ir turėdami pilnas šaudmenų atsargas, tarybiniai lakūnai pasirinkdavo taraną ir garantuotą mirtį, į vieną visumą sumaišydami metalą ir kraują, savo ir svetimą. Garsūs vokiečių asai nežinojo ką daryti su tarybiniais pienburniais, kurie pažeidinėdavo bet kokias oro mūšio taisykles.
Tarybinių laikraščių skaitytojai galvojo, kad tai, paprasčiausiai, propagandiniai Tarybinio Informacinio biuro triukai. Bet Tarybinių oro pajėgų vadovybė, susirūpinusi dėl beprasmiško lėktuvų praradimo, kreipėsi į Staliną su protestu ir prašė apginti nuo NKVD 13-ojo Skyriaus paslaptingų eksperimentų. Dėl to pasirodė specialus įsakymas, leidžiantis taranuoti tik išskirtiniais atvejais. Mašinos buvo brangesnės, negu žmonės.
Kas skaitė tarybinius laikraščius karo metais, tas prisimena, kaip iš karto po lėktuvų taranų prasidėjo kita, ne mažiau neįprasta akcija. Šį kartą pas jūrų pėstininkus, suformuotus iš nuskandintų laivų ekipažų. Apsijuosę rankinių granatų ryšuliais, didvyriai-jūreiviai staiga pradėjo puldinėti po vokiečių tankų vikšrais, panašiai, kaip gyvosios minos. Tankai lėkdavo į orą kartu su drąsuoliais, ėjusiais į garantuotą mirtį. Tai buvo pigiau, negu lėktuvų taranai.
Už viso to stovėjo NKVD 13-sis Skyrius, kuris rūpinosi savo didvyriais-kankiniais net po mirties. Visas laikraščių ataskaitas, aukštinančius pagyrimus, apdovanojimus, viską, kas buvo susiję su jų mirtimi, labai griežtai kontroliavo profesorius Rudnevas, kuris žinojo Nerono gyvų fakelų paslaptį.
– Tu vėl darai gešeftus su mirtimi, – pasakė Borisas. – kame viso to esmė?
Šį kartą Maksimas atsakė gana noriai:
– Matai, kada paimdavo grupę kankinių ir jiems pasiūlydavo pasirinkti: atsisakyti krikščionybės arba juos užmuš rūsyje, – tai daugumas jų atsisakydavo. Bet kada jiems pasiūlydavo atsisakyti, arba mirti amfiteatro arenoje, tai daugelis pasirinkdavo mirtį. Bet mirti garbingai. Visa esmė tame, kad visi tie kankiniai priklausė atitinkamai žmonių psichologiniai kategorijai, kurių galima rasti ir šiandiena. Reikia tik sukurti atitinkamas sąlygas.
– Taip, bet tai beveik žmogžudystė, – pasakė Borisas broliui.
Už jį atsakė šalia sėdėjęs pulkininkas Dobronravov:
– Jūs šiek tiek klystate, jaunuoli. Tik pirmuosius tris savanorius mes iš tikrųjų paruošėme. Vėliau mes jiems sukūrėme būtiną aoreolę ir, taip sakant, atidarėme vartus į rojų. Kiti gi į tuos vartus ėjo patys. Dar daugiau, mes net žinojome, kas būtent eis. Be to, jeigu mes jiems ir nebūtume sukūrę galimybių garbingai žūti, tai daugumas iš jų vis viena būtų blogai baigę. Ir niekas nebūtų žinojęs, kame reikalas.
– Dalykas aiškus, kad dalykas tamsus, – pasakė studentas.
– Ech tu, Foma Netikėli, – pasakė Maksimas.
– Ką jūs ten studijuojate? – geraširdiškai paklausė pulkininkas Dobronravovas, pažvelgęs per Boriso petį. – A, stolypiniškas reformas. Taip, Stolypinas buvo didelis valstybinis veikėjas. Jeigu ne Bogrovo kulka, tai, kas žino, gali būti, kad visa Rusijos istorija būtų pasukusi visiškai kitu keliu.
– O kokiai partijai tas Bogrovas priklausė?
– Tai partijai, kurią kai kas priskiria prie anarchistų, – nusišaipė NKVD pulkininkas, besispecializuojantis religinių kultų istorijos klausimais. – Be to, Bogrovas iš prigimties buvo teroristas, lyg tai gyva pragaro mašina. Ir kai kurie žmonės tai žinojo.
– Kaip gi tai įvyko?
– Kad tai suprasti, reikia žinoti du dalykus. Pirma, tais neramiais laikais, supuvusios inteligentijos tarpe valstybinių veikėjų žudymas buvo skaitomas tokiu pat didvyrišku poelgiu, kaip ir dabartiniu metu mūsų mirtininkų-didvyrių poelgiai. Ir tada, ir dabar visa tai paruošia spauda. O antra, ir tai labai charakteringa, prieš pasikėsinimą į Stolypiną, Bogrovas bandė nusižudyti. Jis pats ieškojo mirties, bet pasirinko garbingą mirtį.
– Be to, jis buvo ohrankos informatorius, – pridūrė Maksimas.
– Visiškai dėsninga, – sutiko pulkininkas. – Pas tuos šizofrenikus visada dvigubas gyvenimas. Šventųjų ir nuodėmingųjų problema.
– Pas jus nesusigaudysi, kur šventieji, o kur nuodėmingieji, – Kaip Foma Netikėlis, pastebėjo Borisas. – Vakar buvo šventieji, o šiandiena – nuodėmingieji.
– Nuo nusidėjėlio iki šventojo – arba atvirkščiai – atstumas daug mažesnis, negu jūs galvojate, – prabosino pulkininkas. – Kartais jie net miega vienoje lovoje. Kartais tai vienas ir tas pats žmogus. Ir kartais nelengva išsiaiškinti, kur nuodėmingas šventasis, o kur šventas nusidėjėlis. – Jis išskėtė rankas ir pasirąžė taip, kad net kitelio medžiaga sutraškėjo. – Tarp kitko, Maksim Aleksandrovič, man labai patiko problemos, kurias mums iškėlėte paskutinio pasitarimo metu. Kaip jūs teisingai pasakėte: “dvi sielos gyvena mano krūtinėje”. Be to, ir pats Gėtė tam geras pavyzdys. Tos sielos kovoja. Kartais viena siela stengiasi apgauti kitą. Tai štai, jeigu pabandyti padėti tai apgautai sielai? Puiki idėja! – Gyvybingumo pilnas pulkininkas pašoko ir pradėjo vaikščioti po kambarį. – Dėl to, jūs, Maksimai Aleksandrovičiau ir priminėte religijos vaidmenį šiame klausime. Jeigu viskas pasisuks taip, kaip jūs siūlote... O juk jūs vienintelis žmogus, su kuriuo Stalinas skaitosi. Bendrai, prašau turėti omeny, kad aš nuo pat vaikystės mėgstu smilkalų kvapą.
Pagal mobilizacinio paketo instrukcijas, profesoriaus Rudnevo instituto bendradarbiai gavo naujas užduotis. Vieni iš jų, specialistai-istorikai, karštligiškai tyrinėjo kažkokius valstybinius archyvus ir rausėsi dar iki revoliucijos uždraustų arba konfiskuotų leidinių rietuvėse. Kiti iš jų, specialistai-psichologai, į NKVD tempė kažkokius kretančius senukus ir senutes, kurių vardai buvo paminėti archyvuose, ir juos tardė belsdami pistoletais į stalą:
– Supraskite, dabar ne laikas su jumis cackintis. Ir taip...
Tardytojai baltais chalatais domėjosi tokiais dalykais, kad pusiau gyvi iš baimės senutės ir senukai po tardymų tik žegnojosi, nesuprasdami, kaip tie paslaptingi tardytojai moka skaityti žmonių sielas. Profesoriaus Rudnevo mokiniai mokėjo savo darbą. Jie iš kažkur žinojo net apie tas smulkias nuodėmes, apie kurias nusenę nuodėmingieji nesipripažino nei per jokius tardymus ir tikėjosi, kad tas paslaptis nusineš su savimi į kapus. Bet labiausiai tardytojai domėjosi įvairiomis detalėmis iš mirusiųjų gyvenimo.
– Kam jums tai? – nedrąsiai protestavo nuodėmingasis. – Juk tie žmonės seniai mirę.
– To reikia tėvynės gelbėjimui, – spaudė inkvizitorius baltu chalatu.
– Bet juk, paprasčiausiai, ten buvo literatūrinis būrelis...
– O Berdiajevo filosofiją jie studijavo?
– Na, paprasčiausiai, naujas sroves filosofijoje...
– O kaip dėl Šteinerio antroposofijos?
– Taip, bet tada tai buvo madinga...
– O Blavatskos okultizmą studijavote?
– Taip, paprasčiausiai iš nuobodumo...
– O spiritizmu jie užsiiminėjo?
– Bet juk, tai, paprasčiausiai, buvo tik žaidimai...
– Mes geriau žinome, kas tai buvo, – sausai pertraukė tardytojas. – Pasirašykite raštelį, kad neišduosite karinės paslapties. Ir turėkite omeny, kad bausmė tik viena – mirtis.
Žinoma, tardytojai baltais chalatais nesiruošė užsiiminėti spiritizmo seansais ir kviestis numirėlių sielų. Užtat jie labai domėjosi gyvais vaikais arba tų numirėlių giminaičiais.
– Bet juk po revoliucijos visi tie žmonės buvo išsiųsti į užsienį, – stebėjosi nuodėmingasis. – Kartu su šeimomis. Ryšium su “Mėlynosios žvaigždės” byla.
– O kaip dėl Marijos Abramovnos vaikų? – priminė tardytojas.
– Ką jūs, ką jūs, Marija Abramovna vaikų neturėjo. Ji per daug užsiiminėjo įvairiomis revoliucijomis.
– O jos sesuo dar gyva?
– Na, žinote, su ja tokia nelaimė atsitiko. Gyvenimo saulėlydyje, staiga, nei iš šio, nei iš to, ėmė, ir nusinuodijo. Kalba, kad dėl nelaimingos meilės.
– O kaip dėl jos vaikų?
– Vera Aleksandrovna turėjo...
– Atleiskite, argi ji ne sesuo Marijai Abramovnai?
– Ne, atsivestinė sesuo. Iš antros santuokos. Taip, duktė, jos duktė gyveno Berlyne, o įsivaikintas sūnus kažkur...
– Įsivaikinti vaikai mūsų nedomina. O štai, apie dukterį papasakokite smulkiau. Ji ištekėjusi?
– Ne. Istorija dėl motinos savižudybės taip ją paveikė, kad...
– Suprantu. Dabar, kuo ji Berlyne užsiiminėjo? Pirmiausiai, štai jums žmonių sąrašas, kurie buvo išsiųsti į užsienį. Čia keli šimtai žmonių. Peržiūrėkite atidžiai ir pasakykite, su kuo iš jų ji palaikė ryšius. Ypač dėl slaptos “Mėlynosios žvaigždės” organizacijos. Ir dėl kitų panašių organizacijų. Suprantate?
Naudodamiesi tų kvotų rezultatais, 13-ojo Skyriaus operatyviniai darbuotojai neapsiribojo okultiniu minčių perdavimu per atstumą pagal Blavatskos metodą, o labiau naudojosi šifruotu radijo ryšiu. Naktimis lėkė šifruotės tarybinės žvalgybos rezidentams į visas Europos šalis.
Po darbo parėjęs į namus, vietoje girtavimo, Maksimas iš nuobodulio dabar užsiiminėjo poezija. Be to, jis skaitė karo aplinkai pačius netinkamiausius, protingus prancūzų simbolistų kūrinius, ir ne mažiau suktus rusų dekadentų eilėraščius, kurie kaip šungrybiai užtvindė rusų literatūrą prieš pirmą pasaulinį karą.
Kai visuose frontuose, nuo Juodosios jūros ir iki pat Baltosios jūros vyko kruvini, ariergardiniai mūšiai su į priekį įsiveržiančiomis tankų kolonomis ir Hitlerio oro eskadromis, generolas Rudnevas sėdėjo ir skaitė Bloko poemą “Dvylika”, kur poetas-simbolistas rašė apie revoliucijos metu sukapotų raudonarmiečių būrį iš dvylikos asmenų.
Tos poemos pabaiga buvo niekam nesuprantama – ir raudoniesiems, ir baltiesiems: “Baltame rožių vainikėlyje – priekyje – Jėzus Kristus”. Baltiesiems tai buvo burnojimas prieš Dievą. Raudoniesiems – apmaudus religinis misticizmas.
– Ir taip, raudonarmiečių dvylika, o Kristus tryliktas, – murmėjo NKVD 13-ojo Skyriaus viršininkas. – Reiškia, tai ne Kristus, o antikristas. Žinome mes jų fokusus – viską apversti, kaip 69. Leidykla “Alkonost” (Sirinas ir Alkonostas – džiaugsmo paukščiai slavų mitologijoje).
Siriną (Sirinas – “Lolitos” autoriaus Nabokovo pseudonimas) mes taip pat žinome. Ir Katulos galijambas. Geros jo “Lesbijos poemos”. Ech, tie simbolistai. Žinome mes jūsų simbolius.
– O kokia iš to dialektika? – pasidomėjo Borisas.
– Tokia, kad Blokas mirė lengvai pamišusiu protu.
– Tau, Maksai, visi išprotėję. Išskyrus tave patį.
Generolas nekreipė į jį dėmesio ir toliau murmėjo Bloko eilėraščius:
Bijau savo dvigubos sielos...
Ieškau Kristaus apsaugos...
Bet iš po dviveidės kaukės
šypsosi melagingos lūpos...
Žadinu aš Dviveidę atmintį...
O toliau buvo vien kabalistika:
– Dviveidis... In daemone deus – nelabajame Dievas... Marksistinė priešingybių vienybė ir kova... Juk Hitleris ir Stalinas – tai vienas ir tas pats... O dėl to milijonai žmonių vienas kitą žudo... Kodėl?.. In daemone deus...
Žiemą durys į Boriso kambarį neužsidarydavo, nes ten nebuvo krosnies ir kitaip ten būtų buvę per daug šalta. Todėl Borisui nenoromis tekdavo klausytis visko, kas vyko brolio kambaryje.
– Maksai, – paprašė studentas, – jeigu tu dar ne visiškai išprotėjai, paaiškink man, kas tai yra velnias.
– Velnias – tai toks sudėtingas psichobiologinis kompleksas, kuris ardo žmogaus kūną ir jo sielą. Filosofine prasme.
– Tai reiškia, kad velnio, kaip tokio, nėra?!
– Jeigu nebūtų, – karčiai nusišypsojo generolas, – tai nebūtų nei Hitlerio, nei Stalino. Ir nebūtų to prakeikto karo.
Pasikeitė Maksimo skonis ir dėl muzikos. Vietoje plėšikiškos Šaliapino dainos, dabar jis kiekvieną vakarą nuleisdavo galvą ir susimąstęs klausydavosi vienos ir tos pačios plokštelės – Čaikovskio uvertiūros “1812 metai” apie Napoleono žygį į Rusiją.
Didžiojo kompozitoriaus genijus į muziką sudėjo prancūzų grenadierių sunkų likimą, kai jie artėjo prie Maskvos. Plaukia rytinis rūkas virš miegančio Borodino lauko paskutinę naktį prieš mūšį. Aidi gornistų trimitai ir žadina karius ne gyvenimui, o mirčiai. Griaudi Napoleono puolančių pulkų būgnai, o juos pasitikdamos atsiliepia rusų redūtų patrankos.
Liepsnoja Maskva, kurią padegė rusų mužikų rankos. Sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ant Kremliaus sienos stovi Napoleonas ir niūriai žiūri į nugalėtą, bet nepasidavusią sostinę.
Vieną žiemos vakarą, kai vokiečiai jau stovėjo Maskvos prieigose, Maksimas vėl sėdėjo su kažkokių protingų poetų-futuristų eilėraščių rinkiniu su daug žadančiu pavadinimu “Smegenų suskystėjimas”. Bet jis neskaitė, o užmerkęs akis klausėsi Čaikovskio uvertiūros. Kai kviesdami kovai Borodino lauke sugaudė gornistų trimitai, generolas staiga atsistojo ir garsiai, tarsi kalbėdamasis su kompozitoriaus genijumi, pasakė:
– Gerai, Piotrai Iljičiau! – Jis pasitempė kitelį, lyg ruošdamasis žygiui. – Pamatysime, kas iš to gausis.
– Kas atsitiko? – atsiliepė iš savo kambario Borisas. Susikišęs rankas į galifė kišenes, valstybės saugumo generolas, dabar jau blaivas, vėl pradėjo kliedėti:
– Pabandysime su velniu kovoti kryžiumi ir kardu. Iš pradžių – kryžius. Ir tik tada, jeigu tas nepadės, tada kardas.
– Reiškia, politika principialiai keičiasi? – savo įprastu, pašaipiu tonu pasakė jaunesnysis.
– Taip, – apgailestaudamas atsakė vyresnysis. – Tas žmonijos prakeiksmas daug sudėtingesnis ir rimtesnis, negu atrodo tokiems Fomoms Netikėliams, kaip tu.
– Reiškia, kad tu nesusitvarkei su partijos ir vyriausybės užduotimi?
– Taip. Galutinai velnio problema neišsprendžiama. Bet ją galima lokalizuoti. Arba nukreipti palankesne kryptimi.
Foma Netikėlis užjautė:
– Na, tada, generole, uždaryk inkviziciją ir užsirašyk į vienuolyną.
– Visiškai teisingai. Prie tos pačios išvados savo laiku priėjo ir bažnyčios tėvai. Bet, jeigu velnio neįmanoma likviduoti, tai aš jį priversiu tarnauti... Aš jį išsiųsiu į frontą!
– Žiūrėk, nepamiršk su juo pasirašyti sutarties. Dėl draugystės ir tarpusavio pagalbos.
– Gerai, pabandysime! – sušuko TSRS valstybės saugumo generolas. – Juk pas mane lageriuose tiek daug savotiškų vilkolakių. Nei vienas žmogus neįtaria, kas jie tokie.
– Žiūrėk, nepamiršk ir savo raganų, – šaipėsi Foma Netikėlis.
– Taip yra ir gražuolių, ir labai protingų. – Generolas taip užsisvajojo, kad jo balse pasigirdo net simpatijos savo amžiniems priešams, – Aš jiems suteiksiu galimybę pažaisti su mirtimi.
– Nepamiršk raganių, – patarinėjo Borisas. – Kam juos laikyti uždarytus? Paleisk visą tą hop-kompaniją prieš Hitlerį. Gal už tai dar ir ordiną gausi.
Generolas vidumi jau persijungė į nusidėjėlių pusę ir, kaip velnio advokatas, bandė pateisinti savo nesenus priešus:
– Juk daugelis iš jų ne tokie jau ir kalti. Visą gyvenimą jie buvo priversti slapstytis, maskuotis, dviveidžiauti, meluoti.
– Tada iš jų gausis puikūs šnipai ir diversantai, – liejo alyvą į ugnį studentas. – Arba sabotuotojai? O kaip dėl penktosios kolonos?
– Taip, aš juos priversiu ginti tėvynę, – rūsčiai pasakė generolas. Jis suspaudė lūpas ir pro dantis iškošė: – O be to, tai vis dėl to žmonės. Daugeliu atveju, kalti jų protėviai... Visi mes kalti. Ir taip, pažiūrėsime.
Ir pradėjo trimis pamainomis suktis NKVD 13-ojo Skyriaus mašina. Be girgždėjimo atsidarė koncentracijos stovyklų ir specialiųjų izoliatorių vartai, kur beklasinės bendruomenės statytojai laikė svetimus klasinius elementus: raganas ir raganius, nelabuosius, vilkolakius, velnius ir velniūkščius.
Tėvynei sunkią valandą generolas Maksimas Rudnevas velnio tarnus išvarė į mūšį už tėvynę. Vadovaujami generolo-juodaknygininko, raganių būriai virto patyrusiais diversantais ir patraukė už fronto linijos sprogdinti kelių, tiltų ir sandėlių vokiečių užnugaryje. Šaltos ir žavios gražuolės raganos, tapusios šnipėmis kaip gyvatės įsirangydavo į vokiečių karininkų lovas ir medžiojo vermachto karines paslaptis. Tūkstančių tūkstančiai vilkolakių, nelabųjų ir kitų įvairiausių tamsiųjų jėgų atstovų, dirbdami nuodais, peiliais ir dinamitu ardė Hitlerio karinės mašinos užnugarį. Kaip apsėstas, velnio generolas negailestingai varė savo ordas pasitikti mirties.
Oficialiai mažai žinoma, kaip kovojo profesoriaus Rudnevo tamsiosios jėgos, bet, matyt, gana sėkmingai, jeigu spręsti pagal ordinus, kurie atsirasdavo ant jo krūtinės. Po metų, grįžęs iš savo slaptos inspekcinės kelionės iš vokiečių armijos užnugario, kur velnio generolas tikrino savo tamsiųjų jėgų darbą, jis buvo paskirtas specialiosios ginkluotės armijos generolu, ir gavo antrą Tarybų Sąjungos Didvyrio Aukso Žvaigždę. Sąjunga su velniu davė savo vaisius.
– Tai juk aš tau patariau, – pabandė juokauti Borisas. Bet jo sieloje buvo ne iki juokelių.
Kol generolas Rudnevas ardė priešo užnugarį, profesorius Rudnevas plėtojo veiklą stiprindamas tarybinį užnugarį. Turėdami plačius įgaliojimus, 13-ojo Skyriaus emisarai landžiojo po visus Tarybų Sąjungos universitetus ir mokslo įstaigas, ir ieškojo tinkamų protų profesoriaus Rudnevo smegenų centrui.
Visas pasaulis apmirė iš nuostabos, kada po ketvirčio amžiaus neįtikėtinų persekiojimų, Stalinas staiga atšaukė pravoslavų cerkvės draudimą. Netrukus atsidarė pirmoji dvasinė seminarija, o netoli Maskvos – pirmasis vienuolynas. Labiausiai nustebo pats Stalinas, kai sužinojo, kad žmonės labai mielai tuokiasi ir krikštija savo vaikus cerkvėje. Bet niekas nežinojo, kad už to diktatoriui sunkaus sprendimo stovėjo jo raudonasis kardinolas, sociologijos mokslų daktaras Rudnevas, kurį Dievas domino tik tiek, kiek jis buvo velnio antitezė. Ir niekas nežinojo, kad nuolankus archiepiskopas Pitirimas – pasaulietiškame gyvenime, tai valstybės saugumo generolas-majoras Pitirimas Fiodorovičius Dobronravov, NKVD 13-ojo Skyriaus viršininko dešinioji ranka.
Džiaugdamiesi, kad dabar galima žegnotis, tamsių partizaninių naktų metu barzdoti dėdės plačiu mostu apsigaubdavo krikščioniškomis vėliavomis, ir prie stovyklaviečių laužų jauniems partizanams pasakodavo pasakas, kad pačiomis tamsiausiomis naktimis, kada žybsi žaibai ir griaudžia perkūnas, kai tamsiosios jėgos švenčia savo šventę, tada į partizaninį užnugarį iš Maskvos atskrenda pats velnias, apsirengęs NKVD generolo uniforma.
– Toks raudonplaukis. O akys – žalios. Ir išblyškęs, kaip numirėlis, – pasakodavo barzdočius. – Pakliūsi jam į akis, tu jau ne šio pasaulio gyventojas.
– Oi, dėde, baisu! – sušukdavo jauna partizanė.
– O tu, kvailė, persižegnok, – patardavo barzdočius. Pašnibždomis perduodavo gandus, kad iš žeminės, kurioje generolas-velnias užsiiminėdavo teismais ir susidorojimais, naktimis kartais sklisdavo primityvios dainelės garsai apie nelaimingą meilę, o ožiškas baritonas pritardavo:
Baudžiamas visas pasaulis sudrebės,
Pašiurps ir pa-a-ats nelaba-a-asis!..
(В наказанье весь мир содрогнётся,
Ужаснётся и са-а-ам сатана-а-а!..)
O po naktiniu dangumi nuo krašto iki krašto, lydima dinamitinių žaibų ir dundesio, tarp gaisrų pašvaisčių, vaikščiojo mirtis. Raudonojoje armijoje išnyko trikampėliai, kubikai ir pabėgiai (plytelės), o vietoje jų pasirodė senieji cariniai antpečiai. Stalinas įvedė naują karininkų garbės kodeksą, su priklaupimais ir gvardijos vėliavos pabučiavimu prieš mūšį, o po mūšio – bailių sušaudymą prieš rikiuotę. Ne visi riteriški ordinai galėjo pasigirti tokiu karinės garbės kodeksu, kaip tarybinė gvardija.
Sąjunginės Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis šventė savo septyniasdešimties metų jubiliejų. Tą dieną tarybiniuose laikraščiuose pasirodė šilti Tarybų vyriausybės sveikinimai su intymia jubiliato fotografija: laisvu laiku nuo valstybinių reikalų, premjeras su plyta ir statybine mentele rankose, statė pavėsinę savo sode.
Tuo buvo pabrėžtas proletarinis solidarumas ir jubiliato proletariškas polinkis, kuris vietoje poilsio mėgavosi mūrininko amatu. Kas tokios fotografijos neras oficialioje Čerčilio biografijoje, tegul pavarto tarybinius laikraščius. Priiminėdamas sprendimus, Hitleris su niekuo nesitardavo. Tik retkarčiais, kai reikėdavo priimti ypač svarbius sprendimus, jis pasitardavo su vienu žmogumi – savo rūmų astrologu Vilhelmu Kraftu. Sužinojęs apie tai, Čerčilis įsakė į Anglijos armijos etatų sąrašą įrašyti savo asmeninį astrologą, kapitoną Lui de Volį, kad jis pagal žvaigždes sektų Hitlerio sprendimus. Bet NKVD 13-sis Skyrius nepasitikėjo nei Hitleriu, nei Čerčiliu, ir jau seniai turėjo savo specialistą su binokliu, kad galėtų sekti abu.
Rausdamiesi po viduramžių knygas, NKVD Mokslinio-tyrimų instituto bendradarbiai sužinojo, kad nuo šventųjų sklinda malonus kvapas, o nuo nuodėmingųjų, blogas – kartais nuo jų dvelkia net sieros kvapas, kas, kaip žinoma, yra pragaro kvapas. Nuo to laiko, naudodamiesi tuo mokslo ir technikos pasiekimu, 13-ojo Skyriaus bendradarbiai kruopščiai apuostydavo užsienio diplomatus.
Profesoriaus Rudnevo smegenų centras domėjosi ir kitais klausimais: iš kur Hitlerio smegenyse atsirado nacizmo idėja, tai yra, išrinktosios tautos? Ar ta idėja nauja? Arba Hitleris tą idėją, paprasčiausiai, pasiskolino? Ir iš ko? Ir kas pirmiausiai dėl tos idėjos nukentėjo?
Toks paprastas klausimas! Bet pabandykite į tą klausimą atsakyti. Nors atsakymas į tai yra jau Biblijoje. Be to, tas atsakymas visiškai atitinka pirmą marksizmo dėsnį – apie priešingybių vienybę ir kovą.
Tarybinė armija puolė. Nuo vokiečių išvaduotų miestų turgaus aikštėse, kaip ir viduramžiais, viešai korė tuos, kas bendradarbiavo su velnio ir antikristo mišiniu Hitlerio asmenyje. O naujų suvoroviečių mokyklų auklėtiniams įvedė baltas pirštines ir, kaip gerais Senais laikais, mokė šokti mazurką ir polonezą.
Visos tos socialistinės santvarkos naujovės ėjo iš smegenų tresto, kur pas visus bendradarbius iš po baltų chalatų matėsi NKVD uniforma. Visuose tuose reikaluose, už Stalino nugaros stovėjo jo raudonasis kardinolas, socialinių mokslų daktaras, tamsybininkas ir obskurantas Maksimas Rudnevas.
Bet kuo daugiau ordinų atsirasdavo ant generolo Rudnevo krūtinės, tuo tylesnis jis darėsi. Apie jį sklandė miglotos legendos, kad velnio generolas ne kartą pats ieškojo mirties mūšiuose, bet negalėjo rasti; kad jo neima nei kulka, nei ugnis, nei vanduo, kad jis, pasirašęs sutartį su velniu, negali mirti, kol nesueis sutarties terminas.
Ir tik vienas Borisas žinojo, kad už visų tų keistų dalykų, kaip blyškus vaiduoklis, šmėžavo angeliškas gražuolės mirusios žmonos veidelis, kurią kažkada jis parsivedė į savo namus. Tos pačios Olgos, kuri, šildydama savo žuvies-marsietės kraują, amžinai gaubėsi į baltą skarą iš angoro vilnos, šoko kaip medinė ir bučiuodavosi nepraverdama lūpų. Tos tylios madonos, kurios meilė Maksimą nuvedė už gėrio ir blogio ribos, už gyvybės ir mirties ribos.
Žiūrėdamas į tokią neįprastą Maksimo karjerą, Borisas nežinojo ką daryti. Iš įpročio jis bandė iš jo šaipytis, kaip kažkada vaikystėje, kada Maksimas valgė kaire ranka arba demonstravo savo sugebėjimus judinti ausis. Bet kai jis prisimindavo, kuo Maksimas užsiiminėja dabar, juokauti jis nebenorėjo. Kartais jam atrodydavo, kad vyresnysis brolis iš tikrųjų susijęs su velniu.
Todėl tamsiųjų jėgų klausimais jaunesnysis brolis, kaip Foma Netikėlis, užėmė oportunistinę poziciją. Jis šaipėsi iš požymių ir prietarų, bet tuo pat metu nemėgo juodų kačių ir įvairiausiais būdais vengė skaičiaus trylika. Tos priemonės jam atrodė pakankamos, kad mūsų racionaliuoju laikmečiu apsigintų nuo tamsiųjų jėgų.
Pačiame karo įkarštyje Borisas baigė industrinį institutą, įkišo savo inžinieriaus diplomą į stalčių ir iš karto išėjo į frontą. Taip ir nuėjo nuo Maskvos iki Berlyno. Po karo, vykdydamas naujas pokarines užduotis ir paisydamas partinės disciplinos, jis buvo paskirtas agitpromo instruktoriumi, tai yra, į RKP (b) CK agitacijos ir propagandos valdybą.
Maksimas karą baigė būdamas tris kart Tarybų Sąjungos Didvyriu ir TSRS valstybės saugumo maršalu. Bet laikraščiuose apie tai nieko nebuvo rašoma. Kuo aukščiau Maksimas kilo, tuo labiau jis stengėsi likti šešėlyje. Turėdamas karinę sutartį su velniu, matyt, kad jis kai ko išmoko iš savo sąjungininko, kuris visada dirba tamsoje, iš už nugaros, ir atvirkščiai.
Taip, visiškai atsitiktinai, vietoje istorijos mokytojo, jis tapo valstybės saugumo maršalu, kuris pats daro istoriją, o jaunesnysis vietoje inžinieriaus-mechaniko tapo žmonių sielų mechaniku.
Karo metais tyliai mirė jų tėvai, vieninteliai, kurie siejo brolius, ir Rudnevų šeima iširo. Maksimas apsigyveno senoje, keistoje viloje, kuri visiškai atitiko jo keistus užsiėmimus. O Borisas, kai grįžo iš fronto ir tapo agitpromo instruktoriumi, taip pat apsigyveno atskirai.
Nepaisant svaiginančios Maksimo karjeros, Borisas vis dar į viską žiūrėjo gana skeptiškai, tuo labiau po to, kai jis tapo agitpromo instruktoriumi, kuris privalo žmonėms aiškinti, kad nėra nei Dievo, nei velnio, o yra tik Leninas ir Stalinas. Todėl Borisas gana retai susitikdavo su Maksimu ir net niekam nepasakojo, kad jo vyresnysis brolis – NKVD maršalas.
Tamsūs dalykai ir Maksimo elgesys jame žadino kažkokius atgrasius jausmus. Maksimas gi, likęs vienas šiame pasaulyje, tau jautė ir liguistai reagavo į šaltus santykius su savo vieninteliu broliu.
Netrukus po karo NKVD pavadino MVD (Vidaus reikalų ministerija). Profesoriaus Rudnevo mokslinis tyrimų institutas pavirto stambia įstaiga, įsikūrusia atskirame naujame name ant Maskvos-upės kranto. Bet ant to namo durų nebuvo jokios iškabos, o visi tos įstaigos bendradarbiai po baltais chalatais, kaip ir anksčiau, nešiojo NKVD-MVD uniformas. Dabar jie sekė velnio veiksmus visame pasaulyje. To paties velnio, šiuo pasaulio kunigaikščio, kurį kažkada nesėkmingai medžiojo viduramžių inkvizicija, ir kurį profesorius Rudnevas privertė tarnauti tarybinei valdžiai.
Už ypatingus nuopelnus karo metais, valstybės saugumo maršalas Maksimas Rudnevas buvo paskirtas TSRS Vidaus reikalų ministro pirmuoju pavaduotoju. Dabar kairiarankis Maksimas galėjo sunaikinti kiekvieną vienu plunksnos brūkštelėjimu. Taip išsipildė jo vaikystės noras, kada jis prašė Dievo padaryti jų dideliu ir stipriu.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ