Kartais gerai eiti blogio keliu, nes tai atves prie aukščiausio gėrio.
Filosofas dievo ieškotojas N. Berdiajev
Po karo Maksimas gyveno tyliame, apleistame akligatvyje šalia Gogolio bulvaro, kur nėra gatvės judėjimo ir kur rudenį visa gatvė padengta minkštu nukritusių lapų kilimu, iš kurio vaikai kūrena dūmingus laužus. Už sunkių, geležimi kaustytų vartų, kiemo gilumoje stovėjo sena ponų vila, iki revoliucijos priklausiusi stambiam vokiečiu komersantui.
Vokietis buvo keistuolis ir pastatė rusišką namą, bet su vokiškais akcentais. Surinkęs iš rastų dviejų aukštų pastatą, vėliau, prisimindamas rusiškus šalčius, iš išorės ir iš vidaus sienas apkalė veltinio sluoksniu, iš kurio kirgizai stato savo jurtas. Ant veltinio apkalė skiedromis ir aptinkavo. O iš vidaus gudrus vokietis vietoje tapetų iškalė paveikslams skirta drobe ir dailininkams užsakė aliejumi tapytus paveikslus, kurie atitiktų kiekvieno kambario paskirtį.
Platūs venecijietiški langai buvo apjuosti įmantriais vitražais iš spalvoto stiklo alaviniuose apsoduose, pagamintuose Niurnberge pagal specialų užsakymą. Kai tuose vitražuose, kuriuose buvo atvaizduotos scenos iš Šventojo rašto, žaidė saulės spinduliai, tai atrodė, kad esi ne gyvenamame name, o senoje abatijoje. O ant stogo sukinėjosi vėtrungė su pasipūtusiu auksiniu gaideliu.
Nusprendęs apsigyventi tame pastate, Maksimas iš ten išvijo visą būrį partinių darbuotojų, kurie ten gyveno ištisomis šeimomis ir kiekviename kambaryje buvo apdraskytos sienos taip, kad per buvusių paveikslų drobę, per skiedrų ir veltinio atplaišas matėsi visa architektūra net iki pat sienojų. Vėliau Maksimas kruopščiai restauravo visą namą net iki pat auksinio gaidelio ant stogo, šalia ketaus tvoros pasodino aukštą gyvatvorę su spygliuota viela viršuje ir čia apsigyveno vienas su vokiečių vilkšuniu Ralfu ir katinu Vaska, kurį kažkada rado gatvėje.
Pusrūsyje buvo virtuvė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai ir kur žvilgėjo vokiškais kokliais ir rausvu variu apkaustyta didžiulė rusiška krosnis, kurioje buvo galima išsikepti nors ir visą jautį. O šalia kambariai tarnams, iš kur Maksimas išrūkė visą uošvių gyvačių lizdą, kurias net partiniai darbuotojai stengėsi atskirti nuo savo šeimos sraigtiniais laiptais, kuriais lipant buvo lengva nusisukti sprandą. Tuose kambariuose dabar gyveno namų prižiūrėtojas Nikolajus su savo žmona, kuri tvarkėsi virtuvėje.
Kaip ir priklauso tikroje ponų viloje, namuose su auksiniu gaideliu ant stogo, buvo ir keletas kambarių svečiams, kur visada buvo galima pernakvoti. Tokiu svečiu kartais būdavo Borisas Rudnevas, kai naktis jį kartais užklupdavo netoli Gogolio bulvaro, ir kada jis tingėdavo važiuoti į namus.
Bandydamas prisivilioti savo jaunesnįjį brolį, Maksimas jam net davė antrą raktą nuo namo. Bet kiekvieną rytą, kai tik atsibusdavo name su auksiniu gaideliu ant stogo, agitpromo instruktorius jausdavosi kaip žvalgas priešo tvirtovėje. Viskas čia prieštaravo visoms agitpromo instrukcijoms. Ir ypač – Maksimo juodaknygė biblioteka. Leptelėk ką nors tokio tarnyboje – ir tave arba iš partijos išmes, arba areštuos.
Šeštadieniais name su auksiniu gaideliu ant stogo kartais pasirodydavo moterų. Bet po mylimos žmonos savižudybės ir kūdikio mirties, Maksimas daugiau apie vedybas negalvojo ir gyveno sau viengungis, kaip atsiskyrėlis vilkas.
Be viso ko, MVD 13-sis Skyrius turėjo ir savo haremą. To haremo hurijos aptarnavo užsienio diplomatus, žurnalistus ir šiaip visus užsieniečius. Arba aukštus tarybinius valdininkus. Maskvoje taip jas ir vadino: MVD mergaitėmis. Priklausomai nuo įvairių specifikacijų ir kokybių, tos mergaitės buvo skirstomos į visą eilę kategorijų.
Kai kurios aukščiausios kategorijos hurijos buvo dukterys iš geriausių senosios Rusijos dvarininkų šeimų – kunigaikštytės ir grafaitės, turinčios šaknis vos ne iki Riurikovičių.
Kalbėjo, kad viena iš tokių hurijų, einanti pagal buvusių Kaukazo carų liniją, buvo paties MVD ministro Berijos lyg tai žmona, lyg tai sugulovė. Ir dar kalbėjo, kad tarybinės slaptosios policijos ministro švogeriu buvo ne kas kitas, kaip vienas iš užsienietiškų pretendentų į Romanovų sostą, kuris buvo vedęs antrąją carienės seserį.
Kaip savotiška kompensacija, aukščiausio rango hurijoms buvo leista bet kokiu atveju pasakyti “taip” arba “ne”. Kai kurios iš tų meilės žynių buvo tokios gražios ir protingos, kad jų taip arba ne nesikratė ir pats MVD 13-ojo Skyriaus viršininkas.
Tokiomis dienomis vietoje maršalo uniformos, Maksimas apsivilkdavo civilinį kostiumą, kad jo hurijos nežinotų, kad jos buvo svečiuose pas patį sultoną. Ryte namų prižiūrėtojas Nikolajus sodindavo huriją į mašiną ir veždavo į namus. O Maksimas išsiblaškęs vaikščiodavo po namus, rąžėsi ir žaidė su šunimi arba kate.
Kartą Borisas linktelėjo link akinančio grožio blondinės ir paklausė:
– O kodėl tau tokios nevesti?
– Kvaila padėtis, – nusižiovavo Maksimas. – Geresnių gražuolių tu Maskvoje nerasi. O jų vesti negalima.
– Kodėl?
– Todėl, kad tos gražuolės ne paprastos, o specialios.
– Kokios specialios?
– Tokios, – šyptelėjo Maksimas. – Užburtos. Ir su jomis reikia mokėti elgtis. – Vėliau jis griežtai pasižiūrėjo į jaunesnįjį brolį ir paniūro: – Nesugalvok su jomis turėti reikalų. Be nelaimių, jos tau nieko neatneš...
Maksimo kabinetas buvo seno, apleisto sodo pusėje. Didelis, per visą sieną langas su vitražais iš šonų. Scenos iš Šventojo rašto šiek tiek užstojo dienos šviesą, lyg tai apie kažką primintų. Prie lango, priekiu į šviesą, stovėjo Maksimo rašomasis stalas. O už jo nugaros tyliai slypėjo mirtis: Visos kabineto sienos buvo sudarytos iš sunkių ąžuolinių lentynų, kuriuos nuo pat viršaus iki apačios buvo prikimštos knygų įvairiomis kalbomis, bet visos jos buvo viena ir ta pačia tema – apie visokią velniavą. Tokios bibliotekos galėjo pavydėti bet kuris juodaknygininkas arba viduramžių alchemikas, ieškantis gyvenimo ir mirties paslapčių.
Atvertęs pirmą pasitaikiusią knygą, Borisas iš karto pataikė ant Maksimo ranka pabrauktų eilučių:
“...klausyk ir virpėk, o nelabasis, tikėjimo prieše, žmonijos prieše, mirties drauge, gyvybės vagie, teisėtvarkos drebintojau, blogio šaltini, ydų šaknie, žmonių gundytojau, tautų išdavike, pavydo šaltini, godumo priežastie, ginčų pradininke, nelaimių tiekėjau, – klausyk, o nelabasis, ir paklusk!”
– Kas tai? – paklausė agitpromo instruktorius. – Formulė, kaip išsikviesti nelabąjį?
– Kaip tik atvirkščiai, – gerdamas gazuotą vandenį, atsakė Maksimas. – Tai oficiali liturgija Ritunic Romanum, kurią skaito, kad išvarytų piktąsias dvasias iš apsėstųjų.
– O kam tu tai pabraukei?
– Todėl, kad tai tiksli nelabojo formuluotė. Pagal visus punktus.
Jausdamasis svečiu, agitpromo instruktorius stengdavosi susilaikyti. Bet gaudavosi taip, kad nelabasis nejučiomis tapdavo ginčų ir nesutarimų šaltiniu. Tiksliai pagal tą formuluotę, kuri taip patiko Maksimui.
Šalia stovėjo šiuolaikinė knyga “Priesta New Ritual”, išleista 1947 metais Niujorke. Bet ir tame naujame rituale vėl sena daina. Prieš kūdikio krikštijimą, prieš liejant vandenį, šventikas privalo išvaryti nelabąjį. Raudonu pieštuku MVD maršalas pabraukęs:
“Aš užkeikiu tave, piktoji dvasia, Dievo Tėvo visagalio vardu, Ir Jėzaus Kristaus vardu, Jo Sūnaus, mūsų Viešpaties ir Teisėjo, ir Šventosios Dvasios galia, kad tu atstotum nuo to Dievo sutvėrimo, kurį mūsų Viešpats teikėsi pasirinkti savo šventa šventykla, kad ji galėtų tapti gyvo Dievo šventa buveine ir kad joje gyventų Šventoji Dvasia”.
– Bet juk skaitoma, kad Dievas gyvena danguje? – paprieštaravo agitpromo instruktorius.
Valstybės saugumo maršalas paglostė katei už ausies ir, kaip patyręs pamokslininkas, priverstas ginčytis su bedieviu, atlaidžiai paaiškino:
– Dievo karalystė visiškai ne danguje, o žemėje. O Dievas gyvena visiškai ne kažkur kitur, o žmonių sielose... Ir velnias taip pat.
Anksčiau Maksimas mėgo šaipytis iš tėvo, kuris vaikščiojo į cerkvę, bet nesuprato evangelijos smulkmenų. Dabar jis ėmėsi už jaunesniojo brolio:
– Paklausyk, drauge iš agitpromo, ar gali mane šiek tiek painstruktuoti?
– O ką būtent? – sukluso agitpromo instruktorius.
– Na, štai, pavyzdžiui, išaiškink man, ką reiškia tarybinė žvaigždė?
– Tai komunizmo simbolis.
– O kodėl penkiakampė?
– Tai penki kontinentai.
– O kodėl tokia pat žvaigždė pas amerikiečių kapitalistus?
– O velnias juos žino! – pasidavė agitpromo instruktorius.
O maršalas-juodaknygininkas atlaidžiai nusišypsojo, ištraukė kažkokią knygą apie viduramžių kabalistiką, pavartė ir parodė. Ten buvo parodyta tiksli tarybinės žvaigždės kopija, tik buvo toks skirtumas, kad žvaigždės viduje buvo nuogas žmogus. Galva – viršutiniame spindulyje, pečių lygyje ištiestos rankos – kraštiniuose spinduliuose, o plačiai sustatytos kojos – apatiniuose spinduliuose. Ant viso žmogaus kūno buvo išpiešti įvairūs kabalistiniai ženklai, sumaišyti su saule, mėnuliu, žvaigždėmis ir taip toliau.
– Matai, – pasakė Maksimas, šiepdamasis kaip daktaras Faustas. – Štai iš kur tą žvaigždę pasiskolino komunizmo pradininkai.
– O kodėl ta žvaigždė ir pas amerikiečius?
– Todėl, kad amerikietišką žvaigždę pagimdė amerikietiška revoliucija. O visas revoliucijas daro vieno ir to paties tipo žmonės.
– Kokio tipo?
– Negrų burtininkų, Sibiro šamanų ir viduramžių raganų ir raganių tipo. Todėl juos ir degino. Hitleris juos varė į dujų kameras, o Stalinas – į Sibirą.
Čia 13-ojo Skyriaus viršininkas ir TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas pradėjo cituoti mėgstamus protingus žydus, 13-ojo Skyriaus apaštalus – kriminologą Lombrozo, degenerologą Nordau ir psichoanalitiką Froidą. Ta prasme, kad visi revoliucionieriai – tai dvasiniai išsigimėliai, kurių dauguma vėliau papuola į kartuves, o mažuma – prasimuša į garsius žmones, kad pakaruokliai ir garsieji žmonės, tai vienas ir tas pats, ir taip toliau.
– Gerai, – pasakė Maksimas. – o dabar, drauge iš agitpromo, pasakyk man, kodėl tarybinė žvaigždė raudona?
– Tai proletariato kraujo simbolis.
– Taip, tame yra kai kokia biologinė prasmė. O kodėl amerikiečių žvaigždė – balta ir mėlyna?
– O velnias juos žino, – vėl supasavo agitpromo instruktorius.
Tada Maksimas atlaidžiai paaiškino:
– Vienas iš artimiausių Lenino bendražygių prieš sušaudymą tikino, lyg tai amerikiečių baltai-mėlyna žvaigždė reiškia baltus kaulus ir mėlyną kraują inteligentijos, kuri dalyvavo amerikietiškoje revoliucijoje. Tiesa, drauge iš agitpromo, pasakyk man, kas tai yra mėlynas kraujas?
– Na, paprasčiausia, tai... Kalbos išraiška...
– Ne, – palingavo galva socialinių mokslų daktaras. – Mėlynas kraujas – tai toks kraujas, kurį dabar vadina neigiamą rezus-faktorių kraujyje. Tą faktorių atrado Landšteineris ir Vineris 1939 metais. O aš tai padariau keletu metų anksčiau.
– O kas tai per faktorius?
– Iš esmės, tas neigiamas rezus-faktorius – tai kraujo būsena, kuri trukdo gimdymui. Gimsta melsvos spalvos negyvybingi vaikai. Gali būti, kad dėl to ir atsirado išsireiškimas “mėlynas kraujas”. Tas faktorius tiesiai proporcingas kultūros ir civilizacijos lygiui konkrečioje tautoje arba konkrečioje socialinėje klasėje. Anglosaksų tautose apie 15% žmonių turi neigiamą rezus-faktorių. Pas amerikiečių negrus tai aptinkama daug rečiau, negu pas baltuosius amerikiečius. Pas kiniečius ir indusus to beveik nėra. Gamtos lygsvaros dėsnis. Kur gamta stengiasi viską padalinti jeigu ne po lygiai, tai iš eilės.
Kartą, kaip įprasta, Maksimo knygose, Borisas rado aptrintą Bibliją, kur raudonu pieštuku buvo pabraukta:
2. ir kai Jis išlipo iš valties, tuojau pat Jį sutiko iš laidojimo rūsio išėjęs žmogus, apsėstas tamsiosios dvasios;
3. jis gyveno laidojimo rūsyje, ir niekas jo negalėjo net grandinėmis sukaustyti;
4. todėl, kad jis daug kartų buvo sukaustytas metaliniais pančiais ir grandinėmis, bet jis grandines sutraukydavo ir metalinius pančius sudaužydavo, ir niekam nepavykdavo jo sutramdyti;
5. visada, naktį ir dieną, kalnuose ir karstuose, jis šaukė, trankėsi į akmenis.
6. Pamatęs iš tolo Jėzų, pribėgo ir Jam nusilenkė,
7. ir, pašokęs skardžiu balsu pasakė: – Ko Tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Klausiu Tavęs Dieve, nekankink manęs!
8. Jėzus jam pasakė: – Išeik, piktoji dvasia, iš to žmogaus.
9. Ir paklausė jo: – Koks tavo vardas? Ir jis pasakė atsakydamas: “Legionas mano vardas, todėl mūsų tiek daug. Markas. 5:2-9”.
Kai Borisas kreipėsi paaiškinimų į archiepiskopą Pitirimą, kuris dažnai būdavo name su auksiniu gaideliu ant stogo, tas atsakė:
– Matote, Evangelija – tai simbolinė knyga. Todėl visa tai reikia suprasti ne tiesiogine prasme, o perkeltine. ir tada viskas pasidaro paprasta.
– O kodėl čia specialiai pabraukta: “Legionas mano vardas, todėl mūsų tiek daug”?
– Todėl, kad tokių legionierių yra iš tikrųjų labai daug.
Kartais vakarais, name su auksiniu gaideliu ant stogo, susirinkdavo artimiausi Maksimo bendražygiai, MVD 13-ojo Skyriaus generolai ir pulkininkai. Nežiūrint į karines uniformas, jie labai mažai buvo panašūs į įprastus valstybės saugumo karininkus. Beveik visi turėjo mokslinius laipsnius ir daktarų arba profesorių vardus ir pačių įvairiausių mokslo, meno ir net literatūros sričių. Inteligentiški veidai, išlaikytos manieros, ramus akademinis tonas.
Vietoje degtinės ir vyno tie tarybiniai jėzuitai gerdavo arbatą su sausainiais arba gazuotą vandenį. Neretai jų kalbose praslysdavo kažkokie legionieriai. Galima buvo pagalvoti, kad tai ne MVD darbuotojai, o kažkokio paslaptingo biblinio legiono generalitetas, piktosios dvasios, kurios tokios stiprios, kad jų neįmanoma sutramdyti jokiomis grandinėmis ir pančiais, bet kuriuos tarybinė inkvizicija sugebėjo priversti tarnauti tarybų valdžiai.
Atrodė, kad tie inkvizitoriai, paprasčiausiai, naudojasi specialiu kodu, kur legionieriais vadinami kažkokie žmonės. Patogumui jie tuos legionierius net skirstė taip pat, kaip tarybinę komunistų partiją: į narius, kandidatus, pakeleivius ir prijaučiančius.
Borisas įtarė, kad Maksimas į MVD 13-ojo Skyriaus darbą perkėlė visas nesąmones iš viduramžių inkvizicijos leksikono. Bet kas slypėjo už tos užšifruotos terminologijos?
Kartais keisti MVD karininkai rimtais veidais diskutuodavo apie švento Jono Pranašystes ir įvairius keturių Apokalipsės raitelių pokalbius. Pasirodo, kad pirmasis raitelis ant balto žirgo, – tai Karas. Antrasis – tai Revoliucija. Trečiasis raitelis, ant juodo žirgo, – tai Badas. Ketvirtasis raitelis, ant blyškais žirgo, – tai Mirtis. Bet labiausiai MVD žandarus domino antrasis raitelis, ant rausvo žirgo, kurio vardas – Revoliucija.
Keista... Juk po pirmojo pasaulinio karo atėjo Spalio revoliucija, o po jos – brolžudiškas pilietinis karas ir baisūs bado metai, kada kulkos, badas ir šiltinės utėlės pjovė žmones kaip Apokalipsės metu. Ir svarbiausia, tas pats eiliškumas: karas – revoliucija – badas – ir mirtis. Atrodė, kad biblinėje Apokalipsėje slypi kažkokia vidinė logika.
Toliau MVD filosofai leisdavosi į gryniausią metafiziką. Jie imdavo krikščionybę ir analizuodavo tarybiniais dialektinio materializmo metodais. Dėl to gaudavosi dialektinė krikščionybė. Po to jie imdavo istorinį materializmą ir jį valydavo per dialektinės krikščionybės prizmę. Galiausiai pasirodydavo visų mokslų mokslas – Aukštoji Sociologija.
Taip, tarybinė istorija moko, kad pirmoji revoliucija buvo Spartako sukilimas Romoje. Bet 13-ojo Skyriaus profesoriams buvo nusispjauti, kas kalbama tarybinėje istorijoje. Jiems, Aukštosios Sociologijos požiūriu, pirmoji revoliucija prasidėjo Biblijoje: kada nelabasis išpuiko ir sukilo prieš Dievo autoritetą, už ką jis, kartu su kitais panašiais revoliucionieriais, buvo ištremtas iš dangaus, kad mulkintų žmones žemėje ir juos kurstytų įvairiai betvarkei ir revoliucijoms. O jeigu taip, tai čia jau pagal MVD liniją.
Vėliau jėzuitai MVD uniformomis, kaip prisiekę teologai, samprotavo apie septynias mirtinas nuodėmes, kur pirmoji nuodėmė, nelabojo nuodėmė, – tai puikavimasis. O mirtinomis tas nuodėmes vadino ne dėl gražių žodžių, o todėl, kad jos iš tikrųjų veda prie mirties. To patvirtinimui, teologai paplodavo sau per pistoletus prie juosmens.
O septynių mirtinų nuodėmių atsvarai, egzistuoja septyni geradariai: teisingumas, saikingumas, išmintis ir taip toliau. Visa tai būtina žinoti, kad suprastum ir galėtum analizuoti vidinę nelabojo sielos esmę, kurio vardas legionas, įskaitant narius, kandidatus, pakeleivius ir prijaučiančius.
Partijos CK agitpromo instruktoriui buvo nejauku sėdėti ir klausytis panašių saloninių kalbų tarp partijos narių, o dar aukščiausio rango MVD darbuotojų. Gerai, manykim, kad jie, paprasčiausiai, lepinasi teologija. Bet ne, toliau buvo dar blogiau.
Pagal istorinio materializmo teoriją, Didžioji prancūzų revoliucija buvo nulemta klasių kovos. O štai, valstybės saugumo maršalo Rudnevo mokiniai toje revoliucijoje, kaip ir bet kurioje kitoje, Aukštosios Sociologijos požiūriu, matė paraleles tarp pirmosios biblinės tremties iš dangaus, valdžios autoriteto neigimą, nihilizmą, anarchiją ir sukilimą. Vietoje klasių jie iš karto pereidavo prie asmenybių ir ieškodavo nelabojo.
Ir štai čia, naudodamiesi dialektine krikščionybe, nes velnias ir yra dvasia, tai pirmiausiai, jie ieškodavo dvasinės anarchijos šaltinio, kuri paruošė beveik dvi revoliucijas. Tokiu būdu jie prisikasė iki garsaus filosofo, švietėjo ir pedagogo Ruso, kurio idėjos pasitarnavo revoliucionierių jakobistinio mąstymo branduoliu.
Pasirodo, didysis Ruso buvo ypatingai dviveidiška asmenybė – kaip tikras vilkolakis. Bet asmeniniame gyvenime jis priveisė penkis nesantuokinius vaikus, iškaišiojo juos po našlaičių namus ir apie juos nieko nenorėjo žinoti. Prieš jį tirpdavo grafienės. Bet, skatinamas puikybės, kad labiau pabrėžtų savo asmeninį intelektą, jis tais vaikais apdovanojo beraštę gražutę-kvailelę, kurios tas didysis pedagogas net ir labai stengdamasis nesugebėjo išmokyti pažinti valandų, savaitės dienų arba mėnesių metuose.
– Visiškai natūralu – pastebėjo valstybės saugumo pulkininkas, psichopatologijos daktaras Bykovas, – intymaus gyvenimo srityje tik ta kvailelė jam ir tiko. O normali moteris būtų davusi jam per snukį.
Savo filosofiniuose pasvarstymuose Ruso buvo už socialinį teisingumą, sukūrė romantinį pasipriešinimo ir ryškaus individualizmo kultą. Bet asmeniniame gyvenime jam niekas netrukdė išduoti savo draugų, meluoti ir net vogti. Tai, ko jis kurstė savo draugus, pats darė viską atvirkščiai.
Todėl tie, kas skaitė jo raštus, jį skaitė vos ne antruoju Kristumi. O tie, kas matė jo darbus, vadino jį antikristu.
– Kas gi iš jų teisus? – paklausė Borisas.
– Ir vieni ir kiti, – atsakė generolas, istorijos profesorius Toptyginas. – Tai vadinasi šizofrenija – asmenybės susidvejinimas. Kažkas panašaus buvo ir pas antrąjį Tolstojų.
– Kokį antrąjį?
– Iki penkiasdešimties metų buvo pirmasis Tolstojus – tikras genijus. O po penkiasdešimties buvo antrasis Tolstojus – sukvailėjęs genijus, dvasios ligonis. Štai, tą antrąjį Tolstojų ir atskyrė nuo cerkvės. Ir tą patį antrąjį Tolstojų išaukštino Leninas, kalbėdamas, kad jis yra revoliucijos veidrodis.
Kai tik proto bokštai iš profesoriaus Rudnevo smegenų tresto pakliūdavo į sunkesnę padėtį, kaip tame gerame žydiškame anekdote, jie tuojau pat į pagalbą pasikviesdavo savo protinguosius žydus. Taip ir Tolstojaus atveju, jie tuojau pat pasitelkė 13-ojo Skyriaus apaštalus, profesorių Lombrozo ir daktarą Nordau, kurie tikino, kad genialumas ir beprotystė dažnai susikerta viename taške arba apsigyvena vienoje galvoje. Tuo tikslu Lombrozo net specialiai važiavo į svečius pas Tolstojų, o jo mokinys Nordau vėliau rašė apie Tolstojų tokius dalykus, kad geriau to nekartoti.
Vėliau MVD filosofai vėl ėmėsi didžiojo filosofo Ruso. Prieš mirtį Ruso, kaip ir priklauso nusidėjėliams, parašė viešą išpažintį, išdėstytą knygoje iš šešių šimtų puslapių. Dabar generolas-profesorius Toptyginas vadovavosi ta išpažintimi ir patvirtinimu to, kad Ruso iš tikrųjų buvo susijęs su velniu, kuris visur lenda su savo autoritetu, ir apie nuodėmingą Ruso laidė tokius dviprasmiškus juokelius, lyg tai savo autoritetą parodydamas tokiu būdu, kad to neįmanoma aprašyti kitaip, negu pomirtinėje išpažintyje.
Tuo pat metu profesorius Toptyginas iš karto pasislėpė už apaštalo psichoanalitiko Froido nugaros, kuris tvirtino, kad velnias slepiasi dvejose vietose – galvoje ir žmogaus kelnėse.
– O ką gi tas Ruso, vis dėl to, darė? – paklausė Borisas.
– Jis atsiseginėjo kelnes, – nusišaipė profesorius, – ir rodė savo autoritetą per langą. Ypač vaikams.
– Tai, gal pedagoginiais tikslais?
– Už tą pedagogiką jį keletą kartų mušė beveik iki mirties. Bet niekas nepadėjo.
– Kame gi reikalas? – stebėjosi agitpromo instruktorius. Čia, kaip informacinis automatas, suveikė psichopatologijos pulkininkas Karpovas:
– Medicinoje tai vadinama ekshibicionizmu. O rusiškai tai būtų b...rodymas. Be to, Ruso kentėjo nuo spermatorijos ir hipospadijos. Tai įgimti lytinių organų defektai.
– Tiesa, – pastebėjo profesorius Toptyginas, – Ruso rašė laiškus Dievui ir vietoje pašto dėžutės, juos dėjo po altoriumi bažnyčioje. Bet visa esmė tame, kad jis buvo prancūzų revoliucijos dvasiniu tėvu. O kai mokslininkai atgaline data pradeda tikrinti, tai įsitikina, kad ne tik Ruso, bet ir visi kiti revoliucijos vadai buvo tokie patys legionieriai.
MVD generolas-inkvizitorius pastukseno sau pirštu į kaktą:
– Todėl draugas Lombrozo ir sako, kad visi revoliucionieriai šiek tiek...
Vėliau, naudodamiesi panašiu keistu metodu, profesoriaus Rudnevo smegenų trestas ėmėsi analizuoti Spalio revoliucijos dvasines ištakas. Ir todėl, kad velnias viską daro atbulas ir atvirkščiai, tai jie, medžiodami tą velnią, taip pat ėjo tuo keliu.
Nuo Lenino su jo bolševikais jie ėjo atgal prie socialinio-demokratinio judėjimo ištakų ir prie rusų pirmojo marksisto Plechanovo, nuo kurio genealoginės šaknys vedė prie Bakunino, o nuo jo prie rusų nihilistų ir 19 amžiaus antrosios pusės anarchistų. Tuo metu revoliucijos demonas net nesislapstė po marksizmo, socialdemokratijos ir bolševizmo kauke, o vadino save tikruoju vardu, nihilistu ir anarchistu!
– Juk vėliau Bakuninas ir pats rašė, kad visi revoliucionieriai kilę iš velnio, – pasakė generolas Toptyginas.
–Tarp kitko, Bakunino proproanūkė neseniai Italijoje nusižudė, – pastebėjo pulkininkas Karpovas. – Karlo Markso ir Trockio šeimoje taip pat daug savižudybių. Todėl bažnyčia ir draudė savižudžius normaliai laidoti. Todėl, kad juose dažnokai sėdi demonai, kurie ir priveda juos iki savižudybės.
O kalbant apie pirmąjį marksistą Plechanovą, 13-ojo Skyriaus specialistai, vadovaudamiesi protingojo Froido patarimais, ne tik nuleido kelnes pačiam Plechanovui, bet pažvelgė net po jo žmonos Rozos Markovnos sijonu. O kodėl tam riaušininkui prireikė ne kokios nors Avdotjos Petrovnos, o būtent Rozos Markovnos?
Po to jie liežuvavo apie vokiečių komunistų vadą Telmaną, kurio žmona taip pat buvo kažkokia Roza, ir pravedė kažkokias biblines paraleles.
O agitpromo instruktorius viso to klausėsi ir galvojo: “Dieve, kas per eretiškos kalbos apie komunizmo istoriją?! Ir dar lūpomis tų, kurių pareiga saugoti to komunizmo saugumą! Bet MVD žandarai, matyt, žinojo savo darbą ir tam turėjo ypatingus įgaliojimus, ir tam, kad užkirstų kelią ateities kontrrevoliucijoms, jiems reikėjo žinoti ne agitpromo propagandą, o tikrus bet kokios revoliucijos mikrobus.
Gerdami arbatą, maršalo Rudnevo jėzuitai ramiai svarstė, kad velnias iš prigimties individualistas, personalistas ir save įsimylėjęs egoistas. Bet, būdamas žmogiškų silpnybių ir ydų šaltiniu, jis pats geras psichologas ir gudrus verslininkas. Tam, kad savo veiksmams suteiktų solidumo, jis mėgo apsimesti geradariu.
Tiesa, velnias vengia senų ir daug patyrusių graikų geradarių, tokių, kurie propaguoja teisingumą, saikingumą ir išmintingumą ir stengiasi operuoti jaunesniais ir nepatyrusiais krikščionių geradariais, kurių vardas tikėjimas, viltis ir meilė. Tie geradariai daugiausiai tarnauja kaip maskuotė. O už jų slepiasi puikavimasis, pavydas ir pyktis. Čia pat maišosi tokie oportunistai ir prisitaikėliai, kaip kvailystės, nemokšiškumas, garbėtroška, badas ir skurdas.
Nors velnias yra melagis ir melo dievas, nors jis turi masę alibi ir inkognito, geriausiu atveju, iš jo matosi tik uodega ir ragučiai, bet tarybinės inkvizicijos specialistai apie nelabuosius kalbėjo kaip apie objektyvią realybę. Jie žinojo kažkokius specialius požymius, pagal kuriuos sprendė, kad konkretus asmuo susijęs su velniu. Bet apie tuos požymius jie nekalbėjo arba naudojo kažkokį savotišką žargoną, susidedantį iš lotyniškų žodžių ir nespausdintinų keiksmažodžių.
Kaip tikri jėzuitai, kad atrodytų objektyvūs, maršalo Rudnevo auklėtiniai pabrėždavo, kad velnias ir legionas – tai du dideli skirtumai ir kad čia reikalingas didelis atsargumas, kad neapsirikti, kur nuodėmingasis ir kur šventasis, kur nuodėmingas šventasis ir kur šventas nuodėmingasis.
Pasirodo, kad velnias visada blogas, o juo apsėsti legionieriai ne visada. Daugelis legionierių kenčia nuo velnio ir net bando su juo kovoti. Kai kurie, nugalėję velnio gundymus, net tampa šventaisiais ir pamokslininkais, užsitarnauja tik pagarbą.
Taip, pavyzdžiui, garsusis pasakų kūrėjas Andersenas taip pat buvo legionierius, bet buvo priskiriamas prie gerųjų fėjų kategorijos. Todėl jis ir rašė tokias geras pasakas apie gerąsias fėjas.
Generolas-archiepiskopas Pitirimas apgailestaudamas palingavo galva:
– Taip, tą demoną pavadino demonu visiškai pelnytai...
Kai Maksimas buvo studentu, vartydamas tėvų namuose senus “Nivos” komplektus, kur pasitaikydavo Šopenhauerio ir Nyčės portretai, jis mėgdavo žiūrėti į veidrodį ir fantazuoti, kad jo nosis kaip Šopenhauerio, o smakras kaip Nyčės, nors apie juos žinojo tik iš nuogirdų ir pagal fotografijas “Nivoje”. Tada jie jam atrodė kaip išdidūs genijai, kurie pakilę virš pasaulietinės balos.
Dabar gi, sprendžiant pagal Maksimo biblioteką, kur pastoviai pasitaikydavo nuorodos į pesimistinę Šopenhauerio filosofiją ir niūrius Nyčės pasvarstymus apie “baltaplaukę bestiją” ir “virstantį pastumk”, tie abu mizantropai buvo MVD 13-ojo Skyriaus specialioje įskaitoje. Bet Maksimas domėjosi ne tiek tų žmonių mokymais, kiek jų asmeniniu gyvenimu – ieškojo jų asmeninio išdidumo, pesimizmo ir žmonių nekentimo šaknų.
Borisas kreipėsi į pulkininką Karpovą:
– O ką jūs pasakysite dėl Nyčės?
Psichopatologijos pulkininkas vėl sudirbo kaip informacinis automatas:
– Tas pastoriaus sūnelis, kuris nekentė krikščionybės, parašė “Antikristą” ir užsiiminėjo kraujomaiša su savo seserimi. Kai kas mano, kad jis sirgo sifiliu, bet, matyt, paprasčiausia, tai buvo legionizacija. Daugelis legionierių tokiais atvejais visą kaltę suverčia niekuo dėtam sifiliui.
Per ilgus metus, kol valstybės saugumo maršalas Rudnevas suvedinėjo asmenines sąskaitas su velniu, jo niūriuose bruožuose iš tikrųjų atsirado kažkas bendro su Šopenhaueriu ir Nyče – niūraus išdidumo antspaudas. Bet užtat jis dabar nežiūrėjo į veidrodį, o į savo buvusius kumyrus žiūrėjo su neapykanta. Dabar didysis Dievo kovotojas Nyčė Maksimui buvo paprasčiausiu ligotu genijumi, kuris už savo sukilimą sumokėjo tuo, kad paskutinius dešimt metų savo gyvenimo praleido beprotnamyje.
O pas Šopenhauerį Maksimas pabraukė tokias eilutes, kuriomis tas išsakė savo nuomonę apie kitus žmones: “Būtų sunku gyventi pasaulyje, jeigu nebūtų šunų, į kurių sąžiningą snukį galima žiūrėti visiškai pasitikėdami”
.
Matyt, kad tokios pat nuomonės laikėsi ir garsusis viduramžių alchemikas, kerėtojas ir atsiskyrėlis Kornelijus Agripa, kuris buvo taip prisirišęs prie savo juodo šuns Monsjero, kad abu valgė prie vieno stalo ir net miegojo vienoje lovoje. O juodaknygininkas Maksimas Rudnevas, kad neliūdėtų, žaidė su savo vokiečių aviganiu.
Vienaip ar kitaip, nors Maksimas veidrodyje ir nebeieškojo panašumo su Šopenhaueriu ir Nyče, bet faktas lieka faktu: nuo to laiko, kai jis pradėjo bendrauti su tamsiosiomis jėgomis, jo fizionomija aiškiai pasikeitė.
Kol MVD filosofai gėrė kavą ir filosofavo, Borisas kapstėsi juodaknygėje Maksimo bibliotekoje. Knygose apie šėtonizmą dažnai buvo rašoma, kad senais gerais laikais, raganų ir raganių šabašo metu dalyvaudavo ir įvairūs demonai, kurie būdavo užsimaskavę ožių, kiaulių ir šunų pavidalu.
Čia pat trumpa iškarpa iš 30-ųjų metų “Pravdos”. Pageltusiame, baigiančiame sudūlėti popieriaus gabalėlyje buvo apmaudžiai pranešama, kad niekšai anglai vargšą Mahatmą Gandį vėl pasodino į kalėjimą. Indijos šventasis ir pasyvaus pasipriešinimo lyderis ir čia nesipriešino. Bet jis kategoriškai pareikalavo tik vieno – Kad kartu su juo į vieną kamerą pasodintų mylimą ožką, kurios pienu jis maitinosi. O žinutės paraštėje klaustukas raudonu pieštuku.
Generolas-profesorius Toptyginas pastebėjo, ką skaito Borisas ir skeptiškai pasakė:
– Atvirai kalbant, išlaisvintoje Indijoje paminklus reikėjo statyti ne Gandi, o tai ožkai.
Šalia fotoalbumas iš garsaus dailininko-modernisto Pablo Pikaso gyvenimo, gudraus tepliotojo, kuris iš savo teplionių uždirbo milijonus. Savo prabangioje viloje Pikaso, milijonierius ir komunistinis pakeleivis, taip pat laikė mylimą ožką, kuri jam tarnavo kaip modelis. Ir tas modelis gyveno taip pat moderniškai, ne tvarte, o name.
– Ta ožkytė nepaprasta, – paaiškino MVD profesorius. – Tai slaptas pulkininko Karpovo agentas.
Rausdamasis lentynose, Borisas aptiko visą kolekciją protingų poetų ir poetėlių, kurių knibždėte knibždėjo prieš Spalio revoliuciją. Viskas prasidėjo nuo simbolistų, kurie savo fokusus importavo iš Prancūzijos. Vėliau ėjo kiti fokusininkai – akmeistai, fuistai, imažinistai ir dar visas būrys “istų”, tokių, kaip emocionalistai, prezentistai, liuministai, parnastai ir taip toliau.
Netoliese ant turkiško divano sėdėjo dar vienas proto bokštas iš profesoriaus Rudnevo smegenų tresto – medicinos tarnybos generolas Bykovas, linksmas žmogus, kurio antpečiuose blizgėjo gyvatėlės, apsisukusios apie taures su nuodais. Bet, pasirodo, be medicinos, tas proto bokštas domėjosi dar ir poetais. Dabar jis prisijungė prie Boriso ir pagyrė:
– Taip, linksma kompanijėlė. Dekadentikai. Toje kolekcijoje buvo ir tokie gudruoliai, kaip biokosmistai, kurie savo programą vadino “bestializmo purslais”. Buvo toje kompanijoje ir niekintojai, simboliškai savo idėjas, matyt, ėmę iš to paties paslaptingo Nieko, kuris niekina. Savo žurnalą tie niekintojai pavadino “Šuns būda”. Matyt tos būdos garbei, į kurią surenka ir veža žudyti valkataujančius šunis. Priedas prie to žurnalo buvo mielai atviras ir vadinosi trumpai ir aiškiai: “Niekšas”.
– Aukštosios Sociologijos požiūriu, tai, paprasčiausiai, anarchistai ir nihilistai literatūroje, – apgailestaudamas atsiduso daktaras Bykovas. – Jeseninas ir Majakovskis taip pat iškilo iš tos terpės. Todėl jie abu ir nusižudė.
– O kodėl būtent, – paklausė Borisas.
– Štai, paimkime Jeseniną. Kam jam prireikė vesti Aisidorą Dunkan, kuri pagal amžių jam tiko į motinas? Ir ta pati istorija su maištininku Ruso: Jis savo mylimąją atkapstė beveik dvigubai vyresnę ir tiesiai ją pavadino – mama!
Čia vėl, kaip informacinis automatas, pradėjo veikti psichopatologijos pulkininkas Karpovas:
– Kada vyrą traukia prie moters, kuri yra vyresnė už jį, tai, paprastai, yra edipo kompleksas, tai yra, sąmoningas ar nesąmoningas potraukis kraujomaišai su motina. Mes tai vadiname begėdišku kompleksu. Iš to ir kilę kai kurie rusiški keiksmažodžiai. Bet tas begėdiškas kompleksas yra pagrindas, iš kurio dažnai kyla visa eilė antrinių psichinių susirgimų. Tikriausiai iš čia Jesenino maištingumas ir alkoholizmas. Bėgimas nuo savęs paties, bėgimas, ir nieko daugiau. O gaila, geras poetas, geros sielos – Ir be reikalo žuvo.
– Na taip, o dabar mums tenka užsiiminėti jo sūnumi Jeseninu-Volpinu. Čia jau iš karto matosi, kuo tai kvepia. – Daktaras Bykovas patraukė nosimi orą. – Tipiškas paranojikas. Mes jį uždarėme į psichiatrinę kliniką, o jis žiūri pro langą, mato ten karves ir iš karto kviečia jas maištauti, žinoma, eilėraščiais:
Ei, draugai karvės ir jaučiai,
Iki ko jus privedė bolševikai!
Эй, товарищи коровы и быки,
До чего ж вас довели большевики!
Tuo metu agitpromo instruktorius vartė knygą “Atomo skilimas”, kuri priklausė poeto emigranto Georgijaus Ivanovo plunksnai, buvo parašyta proza ir išleista niekiniu tiražu Paryžiuje privačia tvarka, lyg tai draugams. Tų draugų rate buvo ir MVD generolas Bykovas.
– Geriausias baltosios emigracijos poetas, – pagyrė generolas. – “Baltosios akacijos šakos kvapniosios...”
Kai Borisas buvo dar paauglys, jis mėgo knaisiotis po tėvo medicinines knygas, kuriose buvo rašoma apie gyvenimišką prozą ir įvairius delikačius klausimus. Bet ir tose specialiose knygose nebuvo tokių bedieviškų dalykų, apie kuriuos rašė poetas Ivanovas. Nenuostabu, kad ta knyga, besiribojanti su pornografija, buvo išleista privačia tvarka.
Laikydamas rankose tą “Atomo skilimą”, Borisas paklausė:
– Prie ko čia atomo skilimas, kada čia rašoma apie nepilnamečių žaginimą ir lavonų niekinimą?
– Simbolika, – atsakė generolas-majoras, – taip parodomas atomų skilimas smegenyse – ir dvasinės ligos. Tarp poetų tai – savotiškos profesionalios ligos. Todėl filosofas Demokritas ir sako, kad normaliai mąstančių žmonių jis nelaiko tikrais poetais. Tiesa, pas Jeseniną-Volpiną yra eilėraštis apie krūmuose nužudytą mergaitę, kur taip pat atsiduoda lavonų niekinimu. O kai mes tokius dalykus uždraudžiame spausdinti, jie šaukia, kad mes jiems varžome “kūrybinę laisvę”.
Borisas pastatė “Atomo skilimą” ant lentynos. Šalia stovėjo poetų-fuistų rinkinys, kuris vadinosi “Smegenų suskystėjimas”. Linksmieji fuistai savo pavadinimą, matyt, pasirinkę nuo žodžio “fu” arba “tfu”, tuo pačiu patvirtindami generolo žodžius apie atomų skilimą smegenyse, ir pavadindami tai “smegenų suskystėjimu”.
Kai kurie 13-ojo Skyriaus profesoriai antpečiuose nešiojo MVD techninės tarnybos ženklelius – sukryžiuotus kirvukus, kurių ištakos buvo inžinieriniuose ir išminuotojų daliniuose, bet kurie, šiuo atveju, priminė viduramžių inkviziciją. O ypač, jeigu pasiklausyti tų profesorių, kaip jie kalba apie dialektinę krikščionybę ir tuo metu švelniai glosto pistoletus prie juosmens.
Kapstydamiesi pirminiuose krikščionybės šaltiniuose, jie citavo biblines tiesas, kad velnias – šio pasaulio kunigaikštis, kad vieniems jis žada valdžią, garbę ir turtus, o kitiems, mainais, vargą ir nelaimes. Dėl to jie įtarinėjo daugelį garsių žmonių, kurie buvo valdžioje, turėjusių reikalų su velniu. O kitiems piliečiams ir kariams tenka už juos srėbti vargą ir nelaimes.
Pavyzdžiui, Leninas pasiekė valdžią ir garbę. O kiek milijonų žmonių už tai sumokėjo savo gyvybėmis? Juk užsienio spaudoje rašoma, kad Rusijai tai kainavo virš 5 milijonų žmonių gyvybių.
Na, o kad Leninas draugavo su velniu, dėl to nėra jokių abejonių. Pavyzdžiui, paimkite tuos Lenino kompanionus, kurie po revoliucijos paskubėjo išvykti į užsienį ir kurių nepribaigė Didžiojo Valymo metu. Juk emigracinėje spaudoje atvirai rašo, kad beveik visi tie revoliucionieriai prieglobstį rado tose mistinėse ezoterinėse draugijose, kurių narius vieni vadino humanistais, o kiti – satanistais.
Čia apibendrinta emigrantiška spauda pradėdavo mikčioti ir niekaip negalėdavo paaiškinti, kas gi tai yra. Kas tai per slaptos draugijos? Ir kas tai per paslaptis? Ir kas tai per humanizmas, kuris Rusijai kainavo virš 50 milijonų žmonių gyvybių?
Bet profesoriaus Rudnevo smegenų treste puikiai žinojo, kas tai yra. Ir net žinojo, kodėl dėl to mikčioja emigrantiškoji spauda. Juk todėl Didžiojo Valymo laikais į Sibirą išsiuntė vos ne pusę tarybinių rašytojų Sąjungos. Todėl, kad tie žmonių sielų inžinieriai nevykdė savo pilietinės pareigos ir neperspėjo savo bendrapiliečių ir mažo NKVD kapitono Rudnevo apie pavojus iš velnio ir antikristo pusės.
Čia tarybiniai jėzuitai tuojau pat pasikvietė į pagalbą eilinį gudrų žydą – egzistencializmo apaštalą Kerkegorą, kuprotą filosofą, kuris tikino, kad mūsų laikais velnias gyvena spaustuviniuose dažuose. Todėl visi tie popieriaus gadintojai, rašalinės sielos ir mikčioja, kai tik pradedama kalbėti tiesą apie draugą šėtoną.
Juk pats garsiausias Nobelio premijos laureatas Andre Žid rašė, kad nėra knygos, kuri būtų parašyta be šėtono pagalbos. O jūs, visažiniai, to nežinote? Na, tuojau pat pasižiūrėkite į veidrodį! Aha, todėl jūs ir mikčiojate. Ne visi, ne visi, bet apie 75% iš jūsų.
Juk ir pats dievo ieškotojas Berdiajevas, kurį kai kas laiko pačiu didžiausiu 20 amžiaus rusų filosofu, rašė apie šėtono ir antikristo sąjungą. Ir, rezultate, – apie šio pasaulio kunigaikščio viešpatavimą. O jūs, visažiniai, to nežinote? Na, tuojau pat pasižiūrėkite į savo žmoneles, tėvelius ir mamytes! Aha, todėl jūs ir mikčiojate. Ne visi, ne visi, bet gera pusė ir tų 75%.
Ir jūs, rašalinės sielos, manote, kad mes to nežinome? Bet juk tai galima ant pirštų išskaičiuoti. O pas mus dabar technika, elektroninės skaičiavimo mašinėlės. Ir visi jūs, balandėliai, pas mus įskaitoje: ir nariai, ir kandidatai, ir pakeleiviai ir net prijaučiantieji.
Generolas-profesorius Toptyginas vaikščiojo po kambarį, blizgėdamas savo naujais kirvukais antpečiuose:
– Ta štuka suardė puikią Eladą ir orią Romą. Ir taip pat pražudė imperinę Rusiją. O mes – naujos, jaunos Rusijos slapta valstybinė policija! Ir mes su ta zarasa kovosime be ceremonijų...
Prisiklausęs tokios Aukštosios Sociologijos, agitpromo instruktorius pagaliau neišlaikė ir pasakė:
– Paklausykite, draugai, istorinio materializmo požiūriu, istorinio proceso varomoji jėga yra ne Dievas ir ne šėtonas, o klasių tarpusavio sąveika, tai yra, klasių kova.
– Matote, jaunuoli, – švelniai pasakė generolas-daktaras Bykovas. – Jeigu istorinį procesą nagrinėti supaprastintai, kaip tūkstantmečio juostą, kaip konvejerį, tai yra dvi pagrindinės jėgos, kurios visa tai išjudina. Viena jėga – pradžioje – tą juostą sukuria. o kita jėga – pabaigoje – ją sunaikina. Štai tas ir yra Dievas ir šėtonas. Bet visa nelaimė tame, kad tam, kad progresas vyktų, kad padaryti vietos naujoms, jaunoms tautoms arba klasėms, progreso šėtonui nelieka nieko kito, kaip nupjauti ne blogesnį, jaunąjį galą, o geresnį, bet kuris jau atidirbo savo progreso procesą po saule. Štai čia ir sudėtas visas tragiškas prieštaravimas. Dekadansas-s... Skaidymasis... Kur geriausi dalykai virsta pačiais blogiausiais, į niekalą. O klasių kova – tai tik to bendro žmogiško gamtos dėsnio viena iš apraiškų. – Generolas linktelėjo į židinio pusę, kur ant atbrailos stovėjo masyvi bronzinė skulptūra: – Štai jis – tas progreso variklis...
Tai buvo detalė iš garsaus prancūzų skulptoriaus Rodeno simboliškos kompozicijos. Ji vadinosi “Pragaro vartai” ir vaizdavo dvi figūras gana atviroje pozoje. Borisas pabarbeno pirštais per bronzinį moters kelėną:
– Meilė aiškiai prancūziška. Bet pragaro aš čia nematau.
Bet MVD medicinos tarnybos generolas manė, kad ta lengvo turinio skulptūra turi gilią mintį.
– Tai pagrindinė daugelio nelaimingų santuokų, skyrybų ir defektinių vaikų priežastis. Be to, nukentėję, jeigu tik jie ne legionieriai, net ir neįtaria, kad viso to priežastis slypi už tų vartų. Todėl tai ir vadinasi pragaro vartais. Tiesa, iš tų vartų išeina ir visi literatūriniai geriausių žmonių prototipai.
– Atleiskite, – paprieštaravo agitpromo instruktorius. – Bet juk manoma, kad tie geriausi žmonės, kaip Bairono Čaildas Haroldas ir Lermontovo Pečiorinas buvo supančios aplinkos aukos, tai yra, socialinių sąlygų.
– Jie visada veikia aplinką, nuo skaudančios galvos ant sveikos, – kaip automatas suveikė pulkininkas Karpovas. – Kas kaltas, kad lordas Baironas nuo gimimo buvo raišas, arkliapėdis? Kas kaltas, kad jis buvo neištikimas savo žmonai su savo seserimi Augusta? Aplinka kalta? Be to, jis dar svajojo apie berniukus. Todėl jis visur ir jautėsi nereikalingas – kaip jo orusis Čaildas Haroldas. Todėl Baironas ir įlindo į graikų karą prieš turkus ir ten žuvo. Susinaikinimo kompleksas.
O kad suprasti Lermontovo Pečioriną, reikia žinoti, kad Lermontovo senelis nusižudė apimtas beprotystės priepuolio. O baironizmu Lermontovas žavėjosi todėl, kad ir pats įsimylėdavo į giminaites. Paprasčiausiai, giminingos sielos. O tai dvikova? Bet juk tai užmaskuota savižudybė. Po to jis ir parašė savo “Demoną” ir “Mirties angelą”. O paimkime Vrubelį: jis žavėjosi “Demono” iliustracijomis ir dekoracijomis – ir baigė geltonajame name.
– Ech, kad Lermontovas būtų gyvenęs mūsų laikais, – apgailestaudamas atsiduso generolas-archiepiskopas Pitirimas. – Pristatytume prie jo du mūsų archangelus, kad jį patį nuo savęs saugotų. Vėliau pakištume jam tinkamą bobelę. Ir viskas būtų tvarkoje – kaip pas Jevtušenką.
Virš “Pragaro vartų” kabojo sena Gojos graviūra su intriguojančiu pavadinimu “Jūs tuo patikėsite ar ne?”, kur buvo pavaizduotos dvi senos raganos, kurios lyg tai mušėsi, lyg tai keistai glebėsčiavosi.
– O kaip dėl Gojos? – paklausė Borisas. – Juk jis taip pat skaitėsi progresyviu dailininku.
– O taip, iš pradžių jis tapė normaliai, o vėliau pradėjo progresuoti, – sutiko daktaras Karpovas. – Jį patraukė bulių kautynės, prie tamsiųjų jėgų, pradėjo žavėtis karų baisybėmis. Pagal turinį – liguistas, apnuogintas natūralizmas, pagal formą – ankstyvasis modernizmas. Tipiškas progresuojantis smegenų suskystėjimas.
Žinoma, tokiomis sąlygomis agitpromo instruktoriui buvo sunku ginčytis su profesoriaus Rudnevo smegenų trestu. Tie jėzuitai visą civilizacijos istoriją nagrinėjo per kažkokią ypatingą prizmę, kurią jie vadino dialektine krikščionybe ir Aukštąja Sociologija. Jiems tai buvo magiškas kristalas, kur žmogiškosios kūrybos produktas buvo tiriamas autoriaus asmeninio gyvenimo analizės metodu, ir ypač per tamsias, slaptas ir mažai žinomas jo gyvenimo detales, apie kurias paprastai nekalbama.
Toje tamsoje tarybinė inkvizicija medžiojo tą paslaptingą šėtoną, kuris valdo civilizacijos progresą ir kuris seka, kad tas progresas netrypčiotų vietoje.
Borisas žiūrėjo į visa tai ir galvojo: “Jeigu jie nors degtinę gertų. Tada būtų galima sakyti, kad jie girti. Tai ne, geria sau arbatą... Ir švelniai glosto savo pistoletus. Mes gi, slaptoji Rusijos policija. O Maksimas žaidžia su savo katinu ir šaiposi: “Tai, žinote, mano Foma netikėlis”... Tfu!”
Ir, tuo pačiu... ant tų tamsuolių pečių blizgėjo generoliškos žvaigždės, kurios veltui neduodamos. O ant žalių kitelių, nors karas buvo seniai pasibaigęs, tyliai skimbčiojo nauji ordinai, kurių taip pat veltui niekas neduoda.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ